|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 13. Dėl drausminės nuobaudos paskyrimo Kai darbdavys nustato, kad paskyrė darbuotojui drausminę nuobaudą neteisėtai, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, jis privalo pašalinti neteisėtumą, panaikindamas įsakymą, ir, jeigu nėra pasibaigęs Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skirti nuobaudai už padarytą pažeidimą, gali paskirti nuobaudą laikydamasis įstatymo. Toks drausminės nuobaudos paskyrimas, panaikinus neteisėtai paskirtą nuobaudą, nėra kelių drausminių nuobaudų skyrimas už vieną darbo drausmės pažeidimą. Darbuotojui nesutikus su paskirta nuobauda, jis gali darbdavio įsakymą skųsti teismui. Civilinė byla Nr. 3K-3-208/2004 Bylų kategorija 2. 4. 3. 12 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. kovo 22 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-o Š-no (kolegijos pirmininkas), J-os S-ienės (pranešėja) ir P-o Ž-io, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I-enos Jundulienės kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I-enos Jundulienės ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centrui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos medicinos darbuotojų profesinei sąjungai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei grąžinimo į darbą. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovė nurodė, kad ji dirbo bendruomenės slaugytoja – greitosios medicinos pagalbos felčere viešojoje įstaigoje Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, kurio vyriausiojo gydytojo 2003 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 9 P jai, atsižvelgiant į Rimanto bei Ilonos Urbonų skundą, paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Skiriant šią drausminę nuobaudą, neatsižvelgta į tai, kad ieškovė yra Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pirminės grupės pirmininkė, t. y. renkamojo organo narė, todėl pagal DK 240 straipsnio 2 dalį turėjo būti gautas atitinkamo organo sutikimas skirti jai drausminę nuobaudą. Su prašymu dėl tokio sutikimo atsakovas kreipėsi jau paskyręs drausminę nuobaudą – 2003 m. vasario 4 d. Profesinei sąjungai 2003 m. vasario 14 d. raštu atsisakius duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą ieškovei, atsakovo vyr. gydytojo 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 16 P paskirtoji drausminė nuobauda pakeista kita – atleidimu iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas). Įstatymas nenumato galimybės darbdaviui keisti vienos drausminės nuobaudos kita, todėl ieškovė prašė teismą pripažinti VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytojo 2003 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 9 P ir 2003 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 16 P neteisėtais ir juos panaikinti; pripažinus jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centre; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. vasario 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Plungės rajono apylinkės teismas 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytojo 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 13 P panaikintas 2003 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 9 P, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, be to, įsakymo galiojimo metu paskirtoji nuobauda ieškovei teisinių pasekmių nesukėlė, todėl drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – nelaikytina antrąja nuobauda, skirta už tą patį pažeidimą, pažeidžiant DK 239 straipsnį. Įstatymas nedraudžia per nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą, panaikinus paskirtą nuobaudą, paskirti kitą, atitinkančią pažeidimo pobūdį. Drausminė nuobauda ieškovei skirta už netikslų dokumentų pildymą, paviršutinišką ligonio – naujagimio apžiūrėjimą ir jo būklės įvertinimą bei palikimą namuose, nenuvežant pediatro konsultacijai. Ieškovė, kaip bendruomenės slaugytoja – greitosios medicinos pagalbos felčerė, pagal pareigybinę instrukciją privalėjo ligonį apžiūrėti, įvertinti jo būklę ir suteikti medicinos pagalbą. Grįžusi po apsilankymo pas ligonį O. Urboną, greitosios medicinos pagalbos kvietimų kortelėje ieškovė nurodė naujagimio tėvų atsisakymą vykti į ligoninę, įrašė, jog ligonio temperatūra – 38,5 laipsnio, pulsas – 110 k/min. , širdies tonai aiškūs ir ritmiški, kvėpavimas normalus. Bylos duomenys, liudytojos K. Ramanauskienės parodymai patvirtina, kad ieškovė neapžiūrėjo ligonio. Jos nurodytas pulsas ir kūno temperatūra tuo pačiu metu negalimi. Iš liudytojų Rimanto bei Ilonos Urbonų parodymų matyti, kad ieškovė, 2003 m. sausio 10 d. atvykusi pagal iškvietimą, klausinėjo apie kūdikio būklę, tačiau pati jo neapžiūrėjo ir nesiūlė vykti į ligoninę. Dėl naujagimio būklės – aukštos temperatūros, žvairavimo, vangumo – neįvertinimo, jo nenuvežimo pediatro konsultacijai, atsirado itin sunkios pasekmės: naujagimis mirė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, teikdama pagalbą ligoniui Orestui Urbonui, šiurkščiai pažeidė pareiginės instrukcijos, greitosios medicinos pagalbos organizacinių procedūrų nuostatas ir nepateikė įrodymų, jog 2003 m. vasario 14 d. įsakymu drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, todėl ieškinys atmestinas. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys turi teisę per nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą, panaikinęs paskirtą drausminę nuobaudą, paskirti kitą bei atkreipė dėmesį, kad ieškovė neginčijo faktinių aplinkybių, buvusių atleidimo iš darbo pagrindu. Sutikusi su Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydymo tarybos posėdžio 2003 m. sausio 31 d. protokole padaryta išvada, kad medicinos darbuotojo veiksmai (neveikimas), neapžiūrint ligonio ir medicinos dokumentuose sąmoningai įrašant tikrovės neatitinkančius įrašus, vertintini kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, kolegija laikė, kad ieškovei parinkta tinkama drausminė nuobauda. Kasaciniu skundu ieškovė I. Jundulienė prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasatorė savo prašymą grindžia šiais argumentais: 1. Teismai atsakovo 2003 m. vasario 14 d. paskirtos nuobaudos nepagrįstai nelaikė antrąja nuobauda už tą patį pažeidimą, tokią poziciją grįsdami argumentu, kad 2003 m. sausio 28 d. įsakymas nesukėlė ieškovei jokių teisinių pasekmių. Kilusiomis teisinėmis pasekmėmis laikytina darbdavio turėta galimybė nuobaudos galiojimo laikotarpiu iki jos panaikinimo taikyti ieškovei papildomas sankcijas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. nutraukti darbo sutartį antro darbo drausmės pažeidimo padarymo atveju. Taip buvo pakeistas ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų santykis, buvęs iki drausminės nuobaudos paskyrimo. Tai, kad minėta galimybė nebuvo realizuota, neturi reikšmės, nes vien šios teisės suteikimas darbdaviui laikytinas sankcija darbuotojui už darbo drausmės pažeidimą ir papildoma drausminimo priemone. 2. DK 244 straipsnis suteikia teisę darbdaviui panaikinti darbuotojui paskirtą drausminę nuobaudą, tačiau, ją panaikinus, nėra suteikiama teisė skirti kitą. Tai atlikti darbdaviui draudžia DK 239 straipsnyje nustatytas draudimas skirti kelias drausmines nuobaudas už tą patį darbo drausmės pažeidimą. Tuo tarpu 2003 m. vasario 14 d. įsakymu drausminė nuobauda, kaip ir panaikintoji, paskirta tuo pačiu pagrindu. 3. Teismai padarė išvadą, kad ieškovė, teikdama pagalbą ligoniui Orestui Urbonui, šiurkščiai pažeidė pareiginės instrukcijos, greitosios medicinos pagalbos organizacinių procedūrų nuostatas, tačiau nenurodė, kokias konkrečiai nuostatas ji pažeidė, taigi nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl darbo drausmės pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/1999, pažymėjo, kad konstatavimas fakto, jog darbuotojas netinkamai vykdė savo pareigas, negali būti pripažintas pakankama teisine argumentacija. 4. Atsakovas, 2002 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 13 P panaikinęs ieškovei ne įstatymų reikalaujama tvarka paskirtą papeikimą ieškovei, 2003 m. kovo 4 d. kreipėsi į Lietuvos medicinos darbuotojų profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą paskirti ieškovei drausminę nuobaudą. Kadangi atleidimui iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą toks sutikimas nereikalingas, akivaizdu, kad darbdavys siekė jau įstatymo nustatyta tvarka paskirti ieškovei papeikimą, o griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – paskyrė tik dėl to, kad profesinės sąjungos atsakymas nebuvo gautas, o terminas nuobaudai skirti buvo besibaigiantis. Kartu akivaizdu, kad drausminė nuobauda parinkta neatsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes bei aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas, nors tai padaryti įpareigoja DK 238 straipsnis. Teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 reikalavimo aiškintis, ar paskirta drausminė nuobauda atitinka padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas. 5. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo 2003 m. vasario 14 d. įsakymu drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2001 m. balandžio 30 d. priėmusi nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2001, laikėsi nuostatos, kad įrodinėjimo našta darbo ginčų bylose tenka darbdaviui. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsakovas savo prašymą motyvuoja šiais argumentais: 1. Kasatorė savo kasacinį skundą iš esmės grindžia formaliais pagrindais, o CPK 328 straipsnis draudžia sprendimą panaikinti remiantis vien formaliais pagrindais. 2. Kasatorės padaryto darbo drausmės pažeidimo, kurio ji neginčija, pasekmė – naujagimio mirtis, todėl teismai tokį pažeidimą pagrįstai vertino kaip šiurkštų ir ieškovės atleidimą iš darbo laikė teisėtu. 3. Darbo kodeksas nedraudžia darbdaviui per nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą atšaukti paskirtą drausminę nuobaudą ir paskirti kitą. Panaikinus neteisėtai paskirtą drausminę nuobaudą, ji laikoma negaliojančia ir jokių teisinių pasekmių ateityje sukelti negali. Be to, paskiriant kitą drausminę nuobaudą, atsižvelgta į aplinkybes, kurios iki tol nebuvo žinomos, taip pat į įstaigos patariamojo organo nuomonę. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasacinio skundo argumentai dėl Darbo kodekso normų, reguliuojančių drausminės nuobaudos skyrimą, yra teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Įstatymas numato drausminę atsakomybę kaip vieną iš priemonių, padedančių užtikrinti tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 234 straipsnis nustato, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų įvykdymas dėl darbuotojo kaltės. Ši teisės norma reiškia, kad darbuotojas privalo žinoti darbo pareigų turinį, jų realizavimo tvarką ir sąlygas, nustatytas įmonės, įstaigos, organizacijos vidaus darbo tvarkos taisyklėse, kurių pažeidimas yra pagrindas darbuotojo drausminei atsakomybei atsirasti. Šios taisyklės, kurių pagrindas – apibrėžtos darbuotojo pareigos, gali būti nustatytos darbuotojo pareiginėje instrukcijoje, atskirų darbų, procedūrų atlikimo nuostatuose. Juose darbuotojo pareigos, darbų atlikimo tvarka turėtų būti reglamentuojama kuo aiškiau ir konkrečiau, tačiau tai priklauso nuo atliekamo darbo specifikos. Jei darbuotojo darbas pasižymi tuo, kad jis, vykdydamas pareigas, privalo pats, vadovaudamasis savo specialiomis žiniomis, priimti sprendimą dėl būtinų atlikti veiksmų, tokio darbuotojo darbo pareigas reglamentuoti, tiksliai jas detalizuojant, gali būti neįmanoma, todėl jos gali būti nurodomos lakoniškai. Nagrinėjamoje byloje pateiktų greitosios medicinos pagalbos išvažiuojamosios brigados bendruomenės slaugytojo pareiginės instrukcijos skyriaus ,,Bendrieji reikalavimai“ 5 punkte įtvirtinta nuostata, kad greitosios medicinos pagalbos felčeris privalo sugebėti savarankiškai dirbti pagal jam suteiktus įgaliojimus ir visiškai atsakyti už pasekmes, o instrukcijos skyriaus ,,Pareigos“ 2 punkte nurodyta, kad greitosios medicinos pagalbos felčeris privalo teikti medicinos pagalbą ligoniams. Tokie šiai pareigybei keliami reikalavimai svarbūs, įgyvendinant pagrindinius atsakovo įstatuose nurodytus įstaigos veiklos tikslus: gerinti gyventojų sveikatą, sumažinti jų sergamumą ir mirtingumą – tai galima pasiekti kokybiškai teikiant medicinos paslaugas. Greitosios medicinos pagalbos felčeris privalo kiekvienu iškvietimo pas ligonį atveju įvertinti situaciją ir, atsižvelgiant į ją, priimti sprendimą dėl reikiamų medicinos paslaugų teikimo. Konkrečios situacijos įvertinimas ir atitinkamo sprendimo priėmimas, kokius veiksmus atlikti, yra felčerio kvalifikacijos, savarankiškumo, t. y. jo gebėjimų, klausimas ir negali būti tiksliai reglamentuotas instrukcijoje. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad jos pareigų neatlikimas vertintinas kaip šiurkštus pareiginės instrukcijos ir greitosios medicinos pagalbos organizacinių procedūrų nuostatų pažeidimas. Sprendimui dėl teiktinos pagalbos ligoniui priimti visų pirma būtina įvertinti ligonio būklę. Tai atlikti įpareigoja ir minėtos greitosios medicinos pagalbos organizacinės procedūros (b. l. 52). Tuo tarpu teismai, ištyrę bylos aplinkybes, nustatė, kad kasatorė neatliko elementarių veiksmų, kurie būtini ligonio būklei įvertinti ir yra sudėtinė medicinos pagalbos teikimo dalis bei sudaro prielaidas teisingam sprendimui priimti: ji neapžiūrėjo naujagimio, netikrino pulso, širdies tonų, taigi net nesudarė prielaidų diagnozuoti negalavimo priežastį ir nenuvežė jo į ligoninę kvalifikuotesnių specialistų apžiūrai. Vėliau, slėpdama šiuos savo darbo trūkumus, ieškovė į medicinos dokumentus įrašė klaidingus duomenis. Kolegija konstatuoja, kad nustatę šiuos pažeidimus, kurie buvo kasatorės atleidimo iš darbo pagrindas, teismai pagrįstai juos vertino kaip vidaus darbo tvarką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, t. y. darbo pareigų nevykdymą dėl jos kaltės. Tai, kad teismai priimtuose sprendime ir nutartyje nesukonkretino pažeistų pareiginių instrukcijų nuostatų, minėtų procesinių sprendimų teisėtumui esminės reikšmės neturi (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Darbdavys, konstatavęs netinkamo darbo pareigų atlikimo faktą, jį išanalizavęs ir nusprendęs, kad pažeidėją reikia nubausti, nustato pareigų pažeidimo pobūdį. DK 227 straipsnio 2 dalis nurodo, kad pažeidusiajam darbo drausmę darbdavys gali taikyti drausminio poveikio priemones, bet neprivalo. Šiuo atveju darbdavys turi pasirinkimo teisę, tačiau, naudojantis šia teise, būtina įvertinti, ar tai neturės neigiamos įtakos darbo rezultatams dėl ne laiku atliktos ir nepakankamos darbo kontrolės. Nusprendęs skirti drausminio poveikio priemonę, darbdavys ją parenka, atsižvelgdamas į darbo drausmės pažeidimo sunkumą, to pažeidimo sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas padarytas, ir darbuotojo požiūrį į darbą (DK 238 straipsnis). Darbdavys turi dispozicijos teisę, bausdamas darbo drausmės pažeidėją, parinkti švelnesnę drausminę nuobaudą, lyginant su ta, kuri atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, bet teisės atitinkamai griežtinti bausmę jis neturi. Drausminė nuobauda yra neigiamo poveikio priemonė, skiriama darbuotojui kaip sankcija, įvertinant jo padarytą darbo drausmės pažeidimą. Kartu drausminė nuobauda atlieka ir prevencinės drausminančios priemonės funkcijas pažeidėjo ir kitų tame pačiame kolektyve su pažeidėju dirbančių asmenų atžvilgiu. Taikydamas drausminio poveikio priemones ar paskatinimus, darbdavys atkreipia kitų darbuotojų dėmesį į skatinamų ar baudžiamų darbuotojų darbą kaip teigiamą arba neigiamą darbo pareigų atlikimo pavyzdžius. Kad toks darbuotojo įvertinimas būtų efektyvus, būtina siekti, kad jis būtų teisingas, t. y. adekvatus vertinamiems darbuotojo veiksmams. Tiek per griežtai, tiek per švelniai vertinant darbo drausmės pažeidimą, nuobaudos taikymas gali nepadaryti reikiamo poveikio darbo drausmei gerinti. DK 237 straipsnio 1 dalis nustato tris skirtingo griežtumo drausminių nuobaudų rūšis: pastabą, papeikimą, atleidimą iš darbo. Atsižvelgiant į DK 136 straipsnio 3 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad griežčiausia drausminė nuobauda taikytina, kai darbo drausmės pažeidimo atvejis yra pasikartojantis arba šiurkštus, t. y. itin netoleruotinas. DK 235 straipsnyje, apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalies 11 punktas numato, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl konkretaus pažeidimo pobūdį sprendžia darbdavys. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad darbdavys, nustatęs kasatorės darbo pareigų netinkamo vykdymo faktus, pritaikė drausminio pobūdžio priemonę – papeikimą (atsakovo 2003 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 9 P. ). Šiuo įsakymu drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta aiškiai neteisėtai, nes ją paskiriant nebuvo laikytasi įstatymo reikalavimų (DK 240 straipsnio 2 dalis), t. y. nebuvo gautas išankstinis atitinkamo organo sutikimas. Nustačius, kad darbuotojui nuobauda paskirta neteisėtai, darbdavio įsakymas, kuriuo ji paskirta, yra teisiškai ydingas ir naikintinas, nepriklausomai kieno – darbdavio, darbuotojo ar trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, – iniciatyva nuobaudos neteisėtumo klausimas iškeltas. Kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai darbdavys nustato, jog jis paskyrė darbuotojui drausminę nuobaudą neteisėtai, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, jis privalo pašalinti neteisėtumą, panaikindamas įsakymą ir, jeigu nėra pasibaigęs DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas skirti nuobaudai už padarytą pažeidimą, gali paskirti nuobaudą laikydamasis įstatymo. Toks drausminės nuobaudos paskyrimas, panaikinus neteisėtai paskirtą nuobaudą, nėra kelių drausminių nuobaudų skyrimas už vieną darbo drausmės pažeidimą. Darbuotojui nesutikus su paskirta nuobauda, jis gali darbdavio įsakymą skųsti teismui. Kasatorė teigia, kad, neteisėtai paskyrus drausminę nuobaudą, iki jos panaikinimo buvo pakitęs jos ir darbdavio teisių bei pareigų santykis ir vien šis pakitimas laikytinas sankcija, užkertančia kelią skirti drausminę nuobaudą po neteisėtosios panaikinimo už tą patį pažeidimą. Šis argumentas nepagrįstas. Ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų santykis pasikeitė jau po ieškovės darbo drausmės pažeidimo nustatymo, kai darbdavys įgijo teisę ieškovei taikyti drausminę nuobaudą. Tokį pasikeitimą galima vertinti kaip drausminantį faktorių, tačiau jis jokiu būdu negali būti prilyginamas teisėtai paskirtai drausminei nuobaudai. Taip pat nepagrįstai kasatorė nuobaudos, paskirtos nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, panaikinimą sutapatina su nuobaudos panaikinimu, numatytu DK 244 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodytas nuobaudos panaikinimo pagrindas – geras ir sąžiningas darbas. Darbdavys, savo valia panaikindamas drausminę nuobaudą šiuo pagrindu, nutraukia jos galiojimą, laikydamas, kad nuobauda atliko drausminančią funkciją, tokiu veiksmu iš esmės paskatindamas darbuotoją. Taigi DK 244 straipsnyje reglamentuojamas teisėtai paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimas, panaikinimo pagrindas ir pasekmės iš esmės skiriasi nuo neteisėtos nuobaudos panaikinimo. Teismai visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad panaikinęs paskirtą drausminę nuobaudą, jei nepasibaigęs drausminės nuobaudos skyrimo terminas, darbdavys turi teisę paskirti kitą nuobaudą. Kolegija pripažįsta tinkama teismų praktiką, vertinant galiojančio įsakymo, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, teisėtumą. Byloje svarstomas ieškovės atleidimo iš darbo, padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, klausimas (DK 238, 240, 231 straipsniai), t. y. sprendžiama, ar ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, ar šis pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, ar paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo – nėra per griežta. Didelės atsakomybės reikalaujančiose veiklos srityse, tokiose kaip sveikatos apsauga, veikiančių įmonių, įstaigų, organizacijų (pavyzdžiui ligoninių, vaistų gamybos įmonių) vadovai privalo užtikrinti tinkamą darbuotojų pareigų atlikimą, todėl jų dispozicijos teisė savo nuožiūra už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus skirti švelnesnę nuobaudą nei reglamentuoja įstatymas, yra ribota ir ja gali naudotis tik išimtiniais atvejais. Nepakankama atliekamo darbo kontrolė, nereagavimas į daromus darbo drausmės pažeidimus ar nepakankamai griežtas jų (ypač – šiurkščių pažeidimų) vertinimas gali sąlygoti neatsakingą požiūrį į darbą ir aplaidų darbo pareigų atlikimą, galintį sukelti sunkias pasekmes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino ieškovės – medicinos darbuotojos neveikimą (ligonio – naujagimio neapžiūrėjimą, karščiavimo priežasties nesiaiškinimą, ir dėl to adekvačios jo būklei medicinos pagalbos nesuteikimą, turėjusį įtakos itin sunkioms pasekmėms atsirasti) šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Reikiamos kvalifikuotų specialistų medicinos pagalbos nesuteikimas laiku yra ieškovės darbo pareigų nevykdymo padarinys. Visiškai nepagrįstas kasatorės argumentas, kad drausminė nuobauda jai parinkta nesilaikant DK 238 straipsnio – neatsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes bei aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas. Byloje nustatyta, kad VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydymo taryba, išsamiai išanalizavusi darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, konstatavo, jog I. Jundulienės veiksmai, sukėlę itin sunkias pasekmes, vertintini kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Akivaizdu, kad kasatorės neveikimas atvykus pas ligonį ir vėlesnis medicinos dokumentų netinkamas pildymas vertintinas kaip itin sunkus pažeidimas, nes padarytas itin atsakingo darbo reikalaujančioje veiklos srityje ir turėjo įtakos neabejotinai sunkioms pasekmėms atsirasti, nustatytų aplinkybių kasatorė neginčijo ir niekaip savo neteisėtų veiksmų nepateisino. Atsakant į kasacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, pažymėtina, kad šioje byloje darbdavys pateikė įrodymus, patvirtinančius drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumą, t. y. nebuvo nukrypta nuo kasaciniame skunde paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuostatos 2001 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2001, kad darbdavio iniciatyva iš darbo atleistų darbuotojų atleidimo pagrindo teisėtumą įrodyti privalo darbdavys. Teismai tinkamai taikė DK 238 straipsnį, 241 straipsnį, 237 straipsnio 1 dalį bei 136 straipsnio 3 dalį, todėl apskųsti teismų sprendimas ir nutartis paliktini galioti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir CPK 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |