|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA PATVIRTINTA Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalga Įsigaliojus Darbo kodeksui, iš esmės reformuota darbo teisė, naujai sureguliuoti daugelis darbo santykių, įteisintas vieningas darbo teisės kodifikuotas šaltinis, kuriame apjungtos pagrindinės Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatos. Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kai darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, jeigu jis sistemingai pažeidžia darbo drausmę arba bent vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. N-dodamasis šia teise, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, nustatytų DK XVI skyriuje. Darbdaviai šia teise naudojasi dažnai, todėl, atsižvelgiant į darbo sutarčių socialinę ir ekonominę reikšmę, jų nutraukimo galimus padarinius, svarbu, kad tokį darbo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos būtų aiškinamos ir taikomos tinkamai. N-jųjų DK normų, reglamentuojančių darbo sutarčių nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir (arba) 2 punktus, teisingas ir vienodas taikymas yra svarbus bei aktualus teismų praktikos uždavinys. Apibendrinimo tikslas – išsiaiškinti, ar teismai tinkamai aiškina ir taiko DK ir kitų norminių teisės aktų normas bei kolektyvinių sutarčių nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, nustatyti teismų daromas klaidas ir pateikti teismams atitinkamų teisės normų aiškinimo ir taikymo rekomendacijas. Apibendrinimo apimtis ir statistikos duomenys Teismų buvo paprašyta atsiųsti išnagrinėtas civilines bylas, kuriose darbuotojai, atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, ginčijo atleidimo iš darbo teisėtumą, o jeigu šios kategorijos bylose priimti teismo procesiniai sprendimai nėra įsiteisėję, – neįsiteisėjusių procesinių sprendimų nuorašus. Iš viso gauta 55 bylos, kuriose priimti procesiniai sprendimai buvo įsiteisėję, ir 17 neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų. Iš jų matyti, kad 48 bylos (67 proc. ) buvo išspręstos iš esmės, 21 byloje (29 proc. ) sudarytos taikos sutartys, 2 bylos (3 proc. ) nutrauktos ieškovams atsisakius nuo ieškinio, 1 byloje (1 proc. ) ieškinys paliktas nenagrinėtas. 20 bylų (42 proc. iš esmės išspręstų bylų) ieškininiai reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu patenkinti (visiškai ar iš dalies), o 28 bylose (58 proc. ) – atmesti. Apeliacine tvarka išnagrinėtos 26 bylos, 21 iš jų (81 proc. ) priimti pirmosios instancijos teismo sprendimai palikti iš esmės nepakeisti, o 5 bylose (19 proc. ) pirmosios instancijos teismo sprendimai panaikinti ir priimti nauji sprendimai. Kasacine tvarka išnagrinėtos 9 bylos. Iš jų 5 bylose (56 proc. ) apskųsti procesiniai sprendimai palikti nepakeisti, 2 bylose (22 proc. ) panaikinti (visiškai ar iš dalies) apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimai, 1 byloje (11 proc. ) apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeistas, 1 byloje (11 proc. ) apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. 1. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus pagrindai ir tvarka Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus reglamentuojantis DK 124 straipsnis nustato, kad darbo sutartis pasibaigia: 1) ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais; 2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; 3) darbuotojui mirus. DK 124 straipsnio 1 punktas yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus DK straipsnius bei kitus įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai nustato savarankiškus darbo sutarties nutraukimo pagrindus, pagal kuriuos nutraukus darbo sutartį ji pasibaigia (DK 124 straipsnio 1 dalis). Nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais yra darbdavio teisė, bet ne pareiga. Ji įgyvendinama apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo (DK 136 straipsnio 3 dalis), todėl netaikytinas DK 130 straipsnis, reglamentuojantis įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. DK 136 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti iš esmės skirtingi darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) pagrindai, kuriuos vienija tai, kad šiais pagrindais darbo sutartis nutraukiama (pasibaigia) be įspėjimo. Nutraukus darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą tai ir turėtų būti nurodyta kaip darbo sutarties nutraukimo įstatyminis pagrindas. V- tik nuoroda į DK 136 straipsnį yra netiksli ir neteisinga. Taip pat būtų netinkamas ir DK 235 straipsnio ar jo 2 dalies atitinkamo punkto arba DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kaip darbo sutarties nutraukimo įstatyminio pagrindo, nurodymas, nes šios teisės normos nenustato darbo sutarties nutraukimo pagrindų. DK 235 straipsnis reglamentuoja šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, o DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato vieną iš drausminių nuobaudų rūšių. Dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą jos nutraukimo įstatyminio pagrindo nenurodymas arba netikslus nurodymas savaime nėra pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 10 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis, DK 297 straipsnio 3 dalis). Ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą jos nutraukimo įstatyminis pagrindas nenurodytas arba nurodytas netiksliai, turi, nesant pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, sprendime įpareigoti darbdavį (atsakovą) ištaisyti ginčijamo atleidimo iš darbo įforminimo trūkumus nurodant, kokį konkrečiai darbo sutarties nutraukimo įstatyminį pagrindą darbdavys (atsakovas) turi įrašyti (CPK 417 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas arba jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; b) faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; c) faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); d) faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti; e) darbdavio iniciatyva. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą jame nustatytas dvylikos mėnesių terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada padarytas darbo drausmės pažeidimas, už kurį darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai darbuotoją atleidus iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbo ginčus nagrinėjantys organai panaikina ankstesnes jam (darbuotojui) skirtas drausmines nuobaudas, tai buvęs atleidimas iš darbo kvalifikuojamas kaip atleidimas be teisėto pagrindo, t. y. neteisėtas. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; b) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Kai konkretus darbuotojo padarytas pažeidimas atitinka įstatymuose, kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį, toks konkretus pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Jeigu konkrečiu atveju yra juridinių faktų sudėtis, kuriai esant darbo sutartį leidžiama nutraukti tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbdavys turi teisę pasirinkti, pagal kurį iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų jis nutraukia darbo sutartį, arba gali darbo sutartį nutraukti abiem šioje teisės normoje nustatytais pagrindais. Ją nutraukdamas darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, kurias nustato DK XVI skyrius ,,Darbo drausmė“. DK 131 straipsnio 1 dalis numato draudimus darbdaviui atitinkamais atvejais atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktą. Atvejai, kada darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo, DK 131 straipsnio 1 dalyje nėra išsamiai nurodyti, juos gali nustatyti ir kiti įstatymai (DK 131 straipsnio 1 dalies 3 punktas). DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai taikytini atsižvelgiant į DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Jeigu darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui apie aplinkybes, reikšmingas DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytiems draudimams taikyti, o darbdavys tų aplinkybių nežino, tai šį darbuotoją atleidus iš darbo pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytus draudimus (pavyzdžiui, laikino nedarbingumo laikotarpiu ar pan. ), darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpis pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra laikotarpis, kurio metu darbuotojas, nepriklausomai nuo laikino nedarbingumo atsiradimo priežasties (dėl savo paties ligos ar jo šeimos nario ligos arba dėl kitų priežasčių) buvo laikinai nedarbingas. Šis laikotarpis patvirtinamas sveikatos priežiūros įstaigų pažymomis ar pažymėjimais, išduotais vadovaujantis sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 307/68 patvirtintomis Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklėmis. DK 133 straipsnio 3 dalyje aptariami laikotarpiai, per kuriuos darbuotojas gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti arba pašalpą epideminių situacijų atvejais, įskaitomi į darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpį DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atostogos, kurių metu draudžiama darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktą, suprantamos kaip bet kurios rūšies atostogos, numatytos DK 164, 178 straipsniuose. DK 131 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama sąvoka ,,kitos Lietuvos Respublikos piliečio pareigos“ suprantama kaip įstatymuose numatytos Lietuvos Respublikos piliečio pareigos, kurias atlikti pašauktas darbuotojas tam tikrą laiką negali vykdyti savo funkcijų pagal darbo sutartį (pavyzdžiui, privalomųjų darbų atlikimas (Nepaprastosios padėties įstatymo 27 straipsnis), dalyvavimas liudytoju teisme (CPK 191 straipsnis, BK 83 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 1 dalis) ir kita). Darbo sutartis negali būti nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį, pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms (DK 132 straipsnio 1 dalis). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Nustatant drausminės atsakomybės pagrindą ir sąlygas, vertinant darbuotojo elgesį ir skiriant drausminę nuobaudą, privalu laikytis DK XVI skyriaus ,,Darbo drausmė“ normų. Jų privalu laikytis ir tais atvejais, kai drausminę nuobaudą skiria kolegialus organas. 2. Darbuotojų drausminės atsakomybės pagal DK pagrindai Darbuotojų drausminė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Darbuotojų drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) arba atitinkama kita pražanga, jeigu įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose yra nustatyta, kad drausminė atsakomybė taikoma ir už kitas atitinkamas pražangas (DK 227 straipsnio 2 dalis, 236 straipsnis). Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Drausminę atsakomybę už kitas pražangas nustato, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 118 patvirtintas Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statutas, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2002 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 670 patvirtintas Muitinės pareigūnų etikos kodeksas (pagal šio kodekso 4 punkto 1 dalį ir 5 punktą jo normos taikomos ne tik pareigūnams, bet ir kitiems muitinės darbuotojams, tarp jų ir dirbantiems muitinėje pagal darbo sutartį, kurių pareigybių sąrašą įsakymu nustato muitinės įstaigos vadovas) ir kt. Teismas, tikrindamas darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar drausminė nuobauda paskirta esant drausminės atsakomybės pagrindui. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinės bylos L. Malomuž v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ (bylos Nr. 2-1720-05/2003) ieškovas, dirbęs elektrinių traukinių mašinistu, buvo 2003 m. kovo 13 d. įsakymu atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą už tai, kad 2003 m. vasario 20 d. be pateisinamos priežasties neatvyko laikyti pakartotinai egzamino, taip atsisakydamas atlikti privalomą saugų traukinių eismą reglamentuojančių norminių aktų žinių patikrinimą ir nesilaikydamas Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 17 punkto, Techninio geležinkelio naudojimo nuostatų 3. 3 punkto, Vidaus darbo tvarkos taisyklių 4. 1. 1 punkto, Lokomotyvų brigados narių pareiginės instrukcijos 5. 1. 1 punkto reikalavimų bei šiurkščiai pažeisdamas darbo pareigas. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2003 m. birželio 26 d. sprendimu patenkino ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas pažeidė Lokomotyvų brigados narių pareiginės instrukcijos 5. 1. 1 punkto reikalavimus. Neatvykimas į egzaminą yra ne darbo drausmės pažeidimas. Tokiu veiksmu yra išreiškiama ieškovo valia turėti ar neturėti gebėjimų, reikalingų pavestam darbui atlikti, patvirtinimą. Tokio patvirtinimo neturėjimas nėra kaltas veiksmas. Ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo ir tuo, kad nesilaikė kitų įsakyme apie atleidimą iš darbo nurodytų teisės aktų nuostatų. Minėti teisės aktai reglamentuoja ieškovo gebėjimų dirbti apimtį ir kt. , tačiau nė viename iš jų nėra nustatyta, kad darbuotojo neatvykimas laikyti egzamino yra prilyginamas darbo drausmės pažeidimui. Teismas padarė išvadą, kad nėra nustatyti darbo drausmės pažeidimo faktas ir ieškovo kaltė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. spalio 22 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškovo drausminę atsakomybę. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 17 punkto 4 dalies nuostata, kad darbuotojo atsisakymas laikyti egzaminą laikomas darbo drausmės pažeidimu, sprendė, kad ieškovas, 2003 m. vasario 20 d. neatvykdamas į egzaminą, pažeidė darbo drausmę. Tačiau pripažinusi, kad ieškovas neatvyko laikyti egzamino dėl pateisinamos priežasties, bei nurodžiusi, kad atsakovas nesivadovavo drausminės nuobaudos parinkimo reikalavimais, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti. Tokie apygardos teismo teisėjų kolegijos nutarties motyvai yra prieštaringi. Pripažinus, kad darbuotojas atitinkamų pareigų nevykdė dėl pateisinamos priežasties, nėra pagrindo konstatuoti jo kaltės dėl tų pareigų nevykdymo buvimą, taip pat ir darbo drausmės pažeidimo buvimą (DK 234, 235 straipsniai). Drausminė nuobauda, paskirta darbuotojui, kai nėra drausminės atsakomybės pagrindo, kurį reglamentuoja DK 235 straipsnis, turi būti panaikinama ne kaip paskirta netinkamai ją parinkus, o būtent kaip paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo. Drausminė atsakomybė pagal darbo teisę galima tik tarp subjektų, susijusių teisiniais darbo santykiais. Taigi darbdavys, jeigu darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra pasibaigę, neturi teisės taikyti darbuotojui drausminės atsakomybės ir skirti drausminės nuobaudos. Drausminė nuobauda, paskirta po to, kai darbo santykiai jau yra pasibaigę, vertintina kaip neteisėta. Darbuotojo drausminė atsakomybė yra tik individuali. Ji konkrečiam darbuotojui gali būti taikoma tik už šio darbuotojo kaltus neteisėtus veiksmus arba neveikimą. Darbuotojo kaltė, kuri galima tyčios arba neatsargumo formomis, nėra preziumuojama (DK 236 straipsnis). Teisme tikrinant darbuotojui (ieškovui) paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti šio darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju reiškiasi darbo pareigų nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis). Darbuotojai, įgyvendindami darbo teises ir vykdydami pareigas, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnio 2 dalis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojas turi pareigą vykdyti tik teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, o nevykdydamas neteisėtų nurodymų, darbo drausmės nepažeidžia. Darbdavys ir jo administracija neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi (DK 119 straipsnis), išskyrus DK numatytus atvejus (pavyzdžiui, atvejus, numatytus 120 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 121 straipsnio 1 dalyje, 122 straipsnio 2 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje); darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą, jeigu jis neapmokytas ir (arba) neinstruktuotas saugiai dirbti (DK 270 straipsnio 1 dalis) ir kt. Darbdavio teisėto reikalavimo nevykdymas vertintinas kaip darbuotojo darbo drausmės pažeidimas. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinės bylos V. Laurinavičiūtė v. UAB ,,SY wiring technologies Lietuva“ (bylos Nr. 2-4105-45/2003) ieškovė šioje byloje, be kita ko, ginčijo atsakovo 2003 m. balandžio 9 d. įsakymu jai paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą ir 2003 m. balandžio 10 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Drausminės nuobaudos ieškovei buvo paskirtos taip pat už tai, kad ji 2003 m. balandžio 7-10 d. atsisakė vykdyti tiesioginių vadovų nurodymus gaminti laidų rinkinius PDB ir atlikti tiesioginį savo darbą. Ieškovė savo reikalavimus byloje grindė ir tuo, kad ji atsisakė dirbti darbą, nesulygtą darbo sutartyje, todėl jai paskirtos drausminės nuobaudos yra nepagrįstos ir neteisėtos. Prašydama teismą grąžinti į pirmesnį darbą, ieškovė prašė grąžinti ją į ,,Passager“ rinkinių formuotojos pareigas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2003 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinio dalį dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir grąžinimo į darbą. Teismas, atmesdamas tą ieškinio dalį, sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovė dirbo pas atsakovą formuotoja ir buvo apmokyta gaminti bet kurį laidų rinkinį. Atsakovo nurodymas ieškovei gaminti PDB laidų rinkinius, kuriuos anksčiau ieškovė buvo ne kartą gaminusi, nebuvo darbo sąlygų keitimas. Ieškovei atsisakius dirbti pavestą darbą, jai pagrįstai 2003 m. balandžio 9 d. įsakymu buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, o pakartotinai atsisakius dirbti – 2003 m. balandžio 10 d. įsakymu ji pagrįstai buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. lapkričio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir grąžinimo į darbą buvo atmesta, paliko nepakeistą. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti: a) kitos DK normos (pavyzdžiui, DK 99 straipsnio 5 dalis nustato darbuotojo pareigą pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesusitarė kitaip; DK 118 straipsnis – darbuotojo pareigą pačiam atlikti pavestą darbą); b) kiti įstatymai (pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1672 redakcija) 33 straipsnis reglamentuoja darbuotojų pareigas saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo srityje; Švietimo įstatymo (2003 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. IX-1630 redakcija) 49 straipsnio 2 dalis – mokytojo pareigas; Mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. IX-945 redakcija) 39 straipsnio 5 dalis – mokslininkų ir kitų tyrėjų pareigas); c) kiti norminiai teisės aktai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 118 patvirtintas Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statutas, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2002 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 670 patvirtintas Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodeksas); d) lokaliniai teisės aktai: darbo tvarkos taisyklės (DK 230 straipsnis), pareigybės aprašymai ir nuostatai (DK 232 straipsnis), įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai (DK 264 straipsnio 3, 4 dalys, 274 straipsnio 2 dalis), kolektyvinė sutartis ir kiti; e) profesinės etikos kodeksai, taisyklės (pavyzdžiui, Auditorių profesinės etikos kodeksas, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksas ir kt. ). Jeigu darbovietėje yra darbuotojų atstovai (DK 19 straipsnis), tai darbdavys, prieš tvirtindamas darbo tvarkos taisykles, privalo jas suderinti su darbuotojų atstovais (DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 230 straipsnis). Suderinimas DK 230 straipsnio prasme suprantamas kaip darbuotojų atstovų sutikimas su parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu. Jeigu darbuotojų atstovai ignoruoja darbdavio kreipimąsi, vilkina sprendimo priėmimą arba nesutinka su darbdavio parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu ir šių nesutarimų nepavyksta išspręsti derybomis, darbdavys turi teisę kreiptis teisminės gynybos, pavyzdžiui, su ieškiniu dėl leidimo patvirtinti jo parengtas darbo tvarkos taisykles (DK 23 straipsnio 2 dalis, 295 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, darbdavys turi teisę patvirtinti darbo tvarkos taisykles be derinimo su darbuotojų atstovais. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti darbuotoją su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 4 dalis). Ši pareiga taip pat apima darbuotojo supažindinimą su jo darbo funkcijomis ir kitomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymas nenumato, kad darbuotojas turi būti supažindintas pasirašytinai, tačiau pareiga teisme įrodyti supažindinimo fakto buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), kuris tokiam faktui įrodyti gali panaudoti visas CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas įrodinėjimo priemones. Jeigu darbo santykiams tęsiantis darbuotojo darbo sąlygos yra pakeičiamos arba pakeičiami jo darbą reglamentuojantys darbovietėje galiojantys teisės aktai, darbdavys turi pareigą supažindinti darbuotoją su tokiais pakeitimais (DK 35 straipsnio 1 dalis). Darbdavys taip pat privalo supažindinti darbuotoją su įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniais (lokaliniais) norminiais teisės aktais, darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais. Su šiais teisės aktais darbuotojai privalo būti supažindinti pasirašytinai (DK 264 straipsnio 3 dalis). Esant ginčui teisme, aplinkybė, kad darbuotojas buvo supažindintas su šiais teisės aktais, gali būti patvirtinta tik rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo pasirašymas apie jo supažindinimą su minėtais aktais (DK 264 straipsnio 3 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Š-kštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Kai konkretus darbuotojo padarytas pažeidimas atitinka įstatymuose, kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį, toks konkretus pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) neleistinas elgesys su lankytojais ir interesantais; b) kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje. Todėl DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, atsižvelgiant į jos tikslus, aiškintina taip, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves (DK 10 straipsnis). Neleistinu elgesiu gali būti pripažįstamas ne bet koks netinkamas elgesys. Neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme paprastai suprantamas kaip toks darbuotojo elgesys darbe su lankytojais ar interesantais, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai šio darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai tvarkai. Aptariamojo pažeidimo subjektas yra darbuotojas, kuris pagal savo darbo funkcijų pobūdį bet kokia forma (pavyzdžiui, žodžiu ir kt. ) kontaktuoja su trečiaisiais asmenimis (lankytojais, interesantais, pirkėjais ir pan. ). Darbuotojo neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar elgiamasi tiesiogiai lankytojų ar interesantų akivaizdoje, ar bendraujant su jais telefonu, ar nagrinėjant šių asmenų prašymus bei skundus, ar kitokiu būdu. Veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves, paprastai suprantami kaip veiksmai, kuriais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos žmogaus teisės ir laisvės, pavyzdžiui, teisės į žmogaus asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės, būsto neliečiamumą, laisvė reikšti įsitikinimus ar kt. Tokie darbovietėje ar kitoje vietoje, kurioje darbuotojas yra dėl darbo funkcijų vykdymo, darbuotojo atlikti veiksmai gali būti laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, kieno – lankytojo, interesanto ar kito asmens – atžvilgiu tie veiksmai atlikti, pavyzdžiui, saugos tarnybos darbuotojų neteisėtas įsibrovimas į gyvenamąsias patalpas, informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą atskleidimas ir kt. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 yra patvirtinta Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinė tvarka, pavesta viešojo administravimo ir kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms, išskyrus nutarimo 3 punkte nurodytas institucijas ir įstaigas, parengti ir priimti atitinkamus savo teisės aktus, taip pat rekomenduota (nutarimo 3 punktas) Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Prezidentui atskaitingoms valstybės institucijoms, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms, kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, aptarnaujant piliečius ir kitus asmenis, nagrinėjant jų prašymus ir skundus, vadovautis šio nutarimo patvirtinta tvarka. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas; b) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių pranešimas konkuruojančiai įmonei. Valstybės ir tarnybos paslapčių sąvokas pateikia, jas sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo ir pan. pagrindinius reikalavimus reglamentuoja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymas Nr. VIII-1443, 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį valstybės paslaptis – šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, kontržvalgybos, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tarnybos paslaptis – šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Komercinės paslapties sąvoka pateikta CK 1. 116 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Technologinė paslaptis yra viena iš informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, rūšių. Darbdavys, atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus bei įvertinęs turimą informaciją, gali pats nuspręsti, kokia jo turima informacija laikytina komercine arba technologine paslaptimi. Pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835, 2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrovės valdyba nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi; komercine (gamybine) paslaptimi negali būti laikoma informacija, kuri pagal šį ir kitus įstatymus turi būti vieša. Kokia informacija sudaro konkretaus subjekto komercinę arba technologinę paslaptį, nustatoma pagal to subjekto (jo atitinkamo organo) sprendimus dėl atitinkamos informacijos pripažinimo tokia paslaptimi ir ėmimąsi priemonių išsaugoti jos slaptumą, taip pat pagal tai, ar įstatymai tokios informacijos nepriskiria prie viešos informacijos, kuri negali būti laikoma komercine arba technologine paslaptimi. Kad būtų pripažinta, jog darbuotojas, atskleisdamas komercinę arba technologinę paslaptį, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, būtina nustatyti, kad jis buvo supažindintas, jog atitinkamo pobūdžio informacija yra pripažinta sudarančia komercinę arba technologinę paslaptį. Konkuruojančios įmonės (konkurentai) DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme suprantamos taip pat kaip ir pagal Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099) 3 straipsnio 9 dalį, t. y. kaip ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Paslapties atskleidimas paprastai suprantamas kaip darbuotojo, kuriam paslaptis buvo patikėta arba žinoma dėl darbo, veikimas arba neveikimas, dėl kurio paslaptis tampa žinoma bent vienam asmeniui, neturinčiam teisės su ta paslaptimi susipažinti. Šis pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Paslapties pranešimas konkuruojančiai įmonei – tai atitinkamų duomenų perdavimas žodžiu, raštu, techninėmis priemonėmis, pateikiant susipažinti ir pan. , taip pat tam tikrų daiktų perdavimas, persiuntimas, parodymas ir pan. Šis pažeidimas padaromas tyčiniais veiksmais. Pagal CK 1. 116 straipsnio 4 dalį asmuo, atskleidęs komercinę (gamybinę) paslaptį, gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais. DK 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Tuo remiantis bei vadovaujantis CK 1. 1 straipsnio 3 dalimi darytina išvada, kad komercinės arba technologinės paslapties atskleidimas gali būti pateisinamas visuomenės saugumo interesais. Ją atskleidusiam darbuotojui negali būti taikoma drausminė atsakomybė, jeigu jis įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais. Darbuotojas turėtų įrodyti, kokia reali grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, turtui yra pašalinta jam atskleidus komercinę ar technologinę paslaptį, arba kokia reali grėsmė ir kokiu būdu būtų kilusi minėtoms vertybėms, jeigu jis nebūtų atskleidęs paslapties. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jeigu ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt. ) (CK 1. 116 straipsnio 5 dalis). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Jeigu informacija, sudaranti profesinę paslaptį, yra pripažinta atitinkamo ją gavusio subjekto (pavyzdžiui, notarų kontoros) komercine paslaptimi, tai jos atskleidimas (pranešimas) darbo teisės prasme kvalifikuotinas kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – komercinės paslapties atskleidimas (pranešimas). Kitu atveju profesinės paslapties atskleidimas (pranešimas) nekvalifikuotinas kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Jeigu jos atskleidimu (pranešimu) tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės (pavyzdžiui, informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą atskleidimas), tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kitais atvejais – pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Jeigu asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti profesinę paslaptį, dirba ne darbo sutarties pagrindu, tai jiems atskleidus (pranešus) profesinę paslaptį taikomos kitokios atsakomybės rūšys, numatytos ne DK. B-ko paslaptį, kurią reglamentuoja CK 6. 925 straipsnis, B-kų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. įstatymas Nr. IX-2085) 55 straipsnis, sudarančios informacijos atskleidimas (pranešimas) kvalifikuotinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik tuo atveju, jeigu ši informacija pripažinta to banko komercine paslaptimi. Kitais atvejais informacijos, kuri yra banko paslaptis, atskleidimas (pranešimas) gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu atitinkamai pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 arba 11 punktus. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) dalyvavimas nedarbinėje arba darbinėje veikloje, taip pažeidžiant įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo tvarkos taisyklėse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje nustatytus apribojimus; b) dalyvavimas nedarbinėje arba darbinėje veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinės ar darbo sutarties nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis. Pavyzdžiui, aptariamasis pažeidimas gali būti konstatuotas, kai audito įmonėje dirbantis auditorius pažeidžia Audito įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas kitose įmonėse, išskyrus darbą Auditorių rūmuose, profesinėse auditorių asociacijose, taip pat mokslinį, kūrybinį arba pedagoginį darbą; kai pedagogas dalyvauja veikloje, nesuderinamoje su gera morale. Aptariamojo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo konstatavimas galimas, kai darbuotojas nustatytus apribojimus pažeidžia arba dalyvauja veikloje, nesuderinamoje su darbo funkcijomis, tiek darbo, tiek ir ne darbo metu, išskyrus įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių numatytas išimtis. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas pažeidžia darbo sutartyje sulygtą sąlygą nedirbti konkuruojančioje įmonėje, tai tokios darbo sutarties sąlygos pažeidimas gali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, numatytas DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Esant ginčui teisme, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punktą faktas paprastai gali būti įrodinėjamas visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau darbuotojo dalyvavimo veikloje, kurioje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba administracinio teisės pažeidimo sudėtis, faktas gali būti konstatuotas tik tada, kai tokia darbuotojo veika yra nustatyta kompetentingo organo dokumentu, pavyzdžiui, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, įsiteisėjusiu sprendimu (nutarimu, nuosprendžiu) atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais (BK 36-40 straipsniai, 93 straipsnis), įsiteisėjusiu nutarimu skirti administracinę nuobaudą (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) pasinaudojimas pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems arba dėl kitokių asmeninių paskatų; b) savavaliavimas; c) biurokratizmas. Darbuotojo pasinaudojimas pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems arba dėl kitokių asmeninių paskatų, reiškiasi tuo, kad darbuotojas formaliai veikia vykdydamas savo darbo funkcijas, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tais tikslais ir uždaviniais, kuriems realizuoti yra su juo sudaryta darbo sutartis, ja (darbuotojo veikla) pažeidžiami teisingumo ir sąžiningumo principai, siekiama ne vykdyti pavestas darbo funkcijas, o, prisidengiant jų vykdymu, veikiama siekiant iš darbdavio ar kitų asmenų gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems arba kitų asmeninių paskatų realizavimo tikslu. Tai gali būti, pavyzdžiui, materialinių vertybių naudojimas ne pagal paskirtį, jų naudojimas asmeninių poreikių tenkinimui, sumažinimas ar padidinimas padaryto darbo apimčių, įkainių ir pan. Šis pažeidimas gali būti padaromas tiek aktyviais darbuotojo veiksmais, tiek ir neveikimu, darbuotojo kaltės forma – tyčia. Neteisėtos pajamos šios normos prasme turi būti suprantamos kaip bet kokia neteisėta turtinė nauda (pinigai, daiktai, turtinės reikalavimo teisės ir pan. ). Kitos asmeninės paskatos – tai visi asmeniniai darbuotojo veikimo (neveikimo) motyvai (pavyzdžiui, kerštas, pavydas, siekimas nuslėpti darbo trūkumus, neteisėtas paslaugų teikimas ir t. t. ). Šio pažeidimo konstatavimui neturi reikšmės, ar buvo realiai pasiekti tie tikslai, kurių darbuotojas siekė pasinaudodamas pareigomis. Jeigu darbuotojas, pasinaudodamas pareigomis, įvykdo veikas, turinčias vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo ar neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, o ne pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Š-kštus darbo pareigų pažeidimas – darbuotojo pasinaudojimas pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau – nuo DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto pažeidimo – neteisėto atlyginimo paėmimo – gali būti atskiriamas pagal tai, kad pastarojo pažeidimo padarymo atveju yra arba siekiama, kad būtų tam tikras susitarimo elementas tarp darbuotojo, imančio neteisėtą atlyginimą, ir jį duodančio asmens. Savavaliavimo sąvoka DK ir kituose darbo įstatymuose nėra atskleista. Žodis savavaliauti reiškia ,,savavališkai elgtis“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993, p. 680). DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nustatytos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Biurokratizmas – reikalo esmės aukojimas dėl formalumų, kanceliariškumas (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2001, p. 147). Biurokratizmo sąvoka Seimo kontrolierių įstatymo prasme yra atskleista įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (1998 m. gruodžio 3 d. įstatymas Nr. VIII-950). Biurokratizmas DK 25 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme aiškintinas kaip atitinkamas pareigas einančio ir organizacines, tvarkomąsias ar ūkines-administracines funkcijas atliekančio darbuotojo veika, kai vietoje reikalų sprendimo iš esmės sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti jo kompetencijai priskirtus klausimus, vilkinama priimti sprendimus arba atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai vykdomos savo organizacinės, tvarkomosios ar ūkinės-administracinės funkcijos (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis arba netinkamas patarimas ir t. t. ), nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ir kiti teisės aktai. Šio pažeidimo subjektai gali būti, pavyzdžiui, įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos pareigūnai, struktūrinių padalinių vadovai ir kt. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 5 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas; b) seksualinis priekabiavimas prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimo sąvoka aiškintina taip pat kaip Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2-4 dalyse, pagal kurias moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas – tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl lyties. Tiesioginė diskriminacija dėl lyties – pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Netiesioginė diskriminacija dėl lyties – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas ar privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas vienai iš lyčių. Seksualinio priekabiavimo prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų sąvoka aiškintina panašiai, kaip ir pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, t. y. kaip darbuotojo užgaulus, žodžiu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su minėtais asmenimis. Pažymėtina, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja darbdavio, taigi ir jo atstovų, pareigas įgyvendinant lygias moterų ir vyrų teises darbe, o to paties įstatymo 6 straipsnis nustato, kad darbuotojo veiksmai yra pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias galimybes, jeigu jis dėl asmens lyties: 1) už tokį pat darbą taiko asmeniui mažiau (daugiau) palankias įdarbinimo arba darbo apmokėjimo sąlygas; 2) organizuodamas darbą, sukuria darbuotojui blogesnes (geresnes) darbo sąlygas; 3) skiria darbuotojui drausminę nuobaudą, keičia darbo sąlygas, perkelia į kitą darbą arba nutraukia darbo sutartį; 4) persekioja darbuotoją, pateikusį skundą dėl diskriminacijos. Atsisakymas teikti informaciją pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kai: a) įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba darbo tvarkos taisyklės įpareigoja darbdavį, taigi kartu ir jo atstovus, arba tiesiogiai konkretų darbuotoją teikti informaciją; b) darbdavio atstovai arba tiesiogiai įpareigotas darbuotojas atsisako ją teikti arba jos nepateikia įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka, terminais, forma, apimtimi ir kt. Darbdavys turi pareigą teikti tam tikrą informaciją ne tik tuo atveju, kai tokia jo pareiga tiesiogiai nurodyta norminiame teisės akte, bet ir tada, kai norminiame teisės akte yra numatyta kito subjekto teisė gauti informaciją. Pareigą teikti informaciją nustato, pavyzdžiui, DK 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 47 straipsnio 2 ir 4 dalys, CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 199 straipsnio 2 dalis, 206 straipsnio 1 dalis, 415, 466, 470, 472, 585, 645 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis, Baudžiamojo proceso kodekso 97, 155 straipsniai, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnis, Valstybės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir kt. Aptariamojo pažeidimo konstatavimui neturi esminės reikšmės, kam būtent – bendradarbiams, darbdaviui, interesantams, lankytojams, valstybės institucijoms ar kitiems asmenims – informacija nebuvo pateikta arba buvo pateikta žinomai neteisinga informacija. S-bu nustatyti faktą, kad esant tam tikro subjekto teisėtam reikalavimui pateikti informaciją, ji nebuvo pateikta įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka, terminais, forma, apimtimi ir kt. arba buvo pateikta žinomai neteisinga. Žinomai neteisingos informacijos teikimas – tai sąmoningas tikrovės neatitinkančios, klaidinančios informacijos teikimas. Šis pažeidimas padaromas tik tyčiniais veiksmais. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Veikų, turinčių vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, dalykas – konkretus svetimas turtas. Turtas – tai daiktai (kilnojamieji ir nekilnojamieji), pinigai, turtinės teisės ir turtinės pareigos. Darbuotojo darbovietėje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra dėl darbo funkcijų vykdymo, padarytos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, gali būti laikomos šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, kam – darbdaviui ar kitam asmeniui – priklausė turtas, kuris yra šių veikų dalykas. Neteisėto atlyginimo paėmimo dalyku gali būti bet kokia neteisėtai gaunama turtinė nauda – daiktai, pinigai, paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, kad jame numatytos veikos laikomos šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Vadinasi, aptariamos veikos laikomos šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar dėl šių veikų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (BK 166 straipsnis), ar buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (ATPK 259 straipsnis), ar buvo Baudžiamojo proceso kodekso arba ATPK nustatyta tvarka priimtas procesinis sprendimas, patvirtinantis šių veikų įvykdymą. Šių veikų įvykdymas gali būti nustatytas ne tik įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, įsiteisėjusiu sprendimu (nutartimi, nuosprendžiu) atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais (BK 36–40, 93 straipsniai) arba įsiteisėjusiu nutarimu skirti administracinę nuobaudą, bet ir konkretaus įvykio faktų vertinimo pagrindu. Įstatymas suteikia teisę subjektui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą, pačiam įvertinti, ar darbuotojas įvykdė aptariamąsias veikas. Darbuotojui teisme ginčijant drausminę nuobaudą, paskirtą už šias veikas, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas jas įvykdė. Aptariamųjų veikų faktai teisme gali būti nustatomi visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau vien tik duomenys apie tai, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas arba surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog darbuotojas įvykdė aptariamąsias veikas. Kaip matyti iš apibendrinimo medžiagos, teismai DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą aiškina teisingai. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-a-is apylinkės teismas 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu civilinėje byloje V. Gorianinovienė v. UAB ,,VP Market“ (bylos Nr. 2-2707-19-2003) atmetė ieškovės ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teismas nustatė, kad ieškovė, dirbusi kasininke-pardavėja ir pagal žodinį susitarimą pavaduodavusi vyr. kasininkę, buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota ieškovė, imanti iš kasos pinigus, konstatavo, kad ieškovė iš kasos pasisavino darbdaviui priklausančias lėšas, ir tai vertintina kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, numatytas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Teismas įvertino ieškovės rašytą darbdaviui pasiaiškinimą, kuriame ji pripažįsta padariusi pažeidimą, taip pat įvertino ieškovės teiginius, kad ji pasiaiškinimą parašė ne savo valia, ir, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta, jog pasiaiškinimas parašytas naudojant moralinį ar kitokį poveikį arba išgautas prieš ieškovės valią. Teismas nurodė, kad ieškovės pasiaiškinime išdėstytos aplinkybės apie pinigų pasisavinimą sutampa su aplinkybėmis, nustatytomis žiūrint atsakovo pateiktą filmuotą medžiagą. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo pagrindą nebepasitikėti ieškove ir turėjo teisę nutraukti su ieškove darbo sutartį. Pažymėtina, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyti pažeidimai padaromi tik tyčiniais darbuotojo veiksmais, taigi jų buvimas gali būti konstatuojamas tik nustačius, kad darbuotojo kaltė reiškėsi tyčios forma. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytų veikų kvalifikavimui šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu neturi reikšmės turto ar turtinės naudos, kaip šių veikų dalyko, vertė. Veikų, turinčių vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, buvimo faktas gali būti konstatuotas ir tais atvejais, kai, jiems įvykus, materialinių vertybių trūkumas pagal apskaitos duomenis nėra nustatytas (pavyzdžiui, neapskaitytų materialinių vertybių vagystės atveju, nedidelio kiekio rūšiniais požymiais apibūdinamų daiktų vagystės atveju, kai jų trūkumas bendroje tos rūšies daiktų masėje negali būti nustatytas, ir pan. ). Pavyzdžiui, Trakų rajono apylinkės teismas 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje L. Klimantavičius v. AB ,,Vievio paukštynas“ (bylos Nr. 2-506-06/2003) atmetė ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Ieškovas iš darbo buvo atleistas už tai, kad 2003 m. sausio 24 d. 5 val. 30 min. iš utilizacijos cecho automobiliu ,,VW Golf“ (valst. Nr. SVS 612) bandė išvežti 40 litrų dyzelinio kuro, kurį buvo nupylęs nuo utilizacijos cecho automobilio. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, palikdama pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, 2003 m. liepos 21 d. nutartyje konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia padaryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad faktas, dėl kurio ieškovas atleistas iš darbo, buvo, o vien aplinkybė, kad pas atsakovą nebuvo nustatytas dyzelinio kuro trūkumas, nepaneigia ieškovo kaltės, kuri yra įrodyta. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktą darbuotojo neblaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių ar toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kai tokios būsenos darbuotojas yra: a) darbo metu darbe; b) ne dėl įmonėje vykstančių gamybos procesų. DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme sąvoka ,,darbe“ paprastai suprantama kaip bet kuri darbuotojo darbovietės vieta arba bet kuri kita vieta, kurioje darbuotojas turi būti dėl darbo funkcijų vykdymo. Jeigu darbuotojas, būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, į darbovietę atvyksta, pavyzdžiui, poilsio dieną arba tokios būsenos yra darbovietėje, pasibaigus jo darbo laikui, tai negali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2003 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje A. Pučkorius v. AB ,,Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (bylos Nr. 2-2265-45/2003) patenkino ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir apmokėjimo už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už tai, kad, buvo sulaikytas neblaivus įmonės kontrolės poste nedarbo metu (poilsio dieną). Teismas pripažino, kad ieškovas, būdamas neblaivus įmonės teritorijoje (kontrolės poste), pažeidė įmonėje nustatytą vidaus darbo tvarką. Kadangi neblaivumas nustatytas jam būnant įmonės kontrolės poste ir ne jo darbo laiku, teismas padarė išvadą, kad ieškovui paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo – yra neadekvati padarytam darbo tvarkos pažeidimui. Taip pat teismas atmetė atsakovo argumentus, kad A. Pučkorius galėjo sukelti nelaimingų atsitikimų pavojų, nes teismas nenustatė, kad ieškovas būtų neblaivus ėjęs į teritoriją, kur yra pavojingi mechanizmai. Arba štai kitas pavyzdys: Mažeikių rajono apylinkės teismas 2003 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje V. Pučkorius v. AB ,,Mažeikių nafta“ atmetė ieškovo ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ieškovas, ginčydamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtumą, teigė, kad jis 2003 m. balandžio 10 d. prieš darbo pradžią atėjo į darbą neblaivus (buvo sulaikytas bendrovės įėjime), tačiau neturėjo tikslo dirbti, o tik, naudodamasis kolektyvinės sutarties 8. 7. 6. 1 punkte numatyta teise, norėjo perduoti administracijai prašymą atsiprašyti tą dieną iš darbo (minėtame kolektyvinės sutarties punkte numatyta, kad neblaiviam darbuotojui yra suteikiama galimybė neatvykti į darbą du kartus per metus ir dėl šios priežasties jis nebus atleidžiamas iš darbo). Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ieškovas 2003 m. balandžio 10 d. atvyko į darbą neblaivus, buvo neblaivus darbe, nes iki prasidedant darbo laikui stengėsi pakliūti į darbo vietą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2004 m. sausio 5 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkino. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė aplinkybėmis, kad ieškovas 2003 m. balandžio 10 d. nebuvo patekęs į bendrovės teritoriją, neturėjo tikslo patekti į savo darbo vietą, o tik norėjo įteikti administracijai pareiškimą dėl jo atleidimo tą dieną nuo darbo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 5 d. sprendimą ir paliko galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 22 d. sprendimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje padaryta pirmosios instancijos teismo išvada dėl neblaivaus ieškovo buvimo darbe gali būti pagrįsta, jeigu įrodytas darbuotojo ketinimas, esant neblaiviam, pakliūti į darbo vietą ir dirbti. Darbuotojui byloje teigiant, kad į darbo vietą jis ketino patekti ne siekdamas atlikti darbo funkcijas, o pasinaudoti teise atsiprašyti nuo darbo, šią aplinkybę privalo įrodyti darbuotojas (CPK 178 straipsnis). Patikrinusi, kaip bylą nagrinėję teismai taikė įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje turi būti vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė šioje byloje reikšmingos aplinkybės – kad jo apsilankymo įmonėje tikslas buvo atsiprašyti nuo darbo, todėl turi būti taikomas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas. DK nereglamentuoja, kaip turi būti nustatyti darbuotojo neblaivumo ar apsvaigimo faktai, reikšmingi DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui. Šiuos faktus darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri neturi prieštarauti teisės aktams. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tą dieną surašyti darbe atitinkami aktai ir kitokie faktiniai duomenys. Kai atitinkama darbuotojo būsena fiksuojama tą dieną darbe surašytu aktu, jame turėtų būti nurodyti požymiai, pagal kuriuos ta būsena yra nustatyta. Pavyzdžiui, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje R. O-itis v. AB ,,Jūrės medis“ (bylos Nr. 2-907-07/2003) atmetė ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, drausminės nuobaudos panaikinimo, apmokėjimo už priverstinės pravaikštos laiką, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir išeitinės išmokos priteisimo. Teismas, remdamasis nušalinimo nuo darbo aktu, kuriame užfiksuota, kad ieškovas 2003 m. vasario 27 d. buvo nušalintas nuo darbo, ir nurodyta, kad darbe jis buvo neblaivus, svirduliavo, nerišliai kalbėjo, nuo jo sklido alkoholio kvapas, bei remdamasis liudytojų parodymais padarė išvadą, jog ieškovas 2003 m. vasario 27 d. buvo darbo vietoje ir darbo metu neblaivus. Teismas konstatavo, kad neblaivumo faktui įrodyti neprivaloma medicinos išvada, tai gali būti nustatyta ir kitų įrodymų. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktą darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo masto. Neblaivumo ar apsvaigimo mastas neturi reikšmės nusižengimo, kaip šiurkštaus, kvalifikavimui. Darbo drausmės užtikrinimo pagrindus nustato darbo įstatymai (DK 4 straipsnio 1 dalies 10 punktas), tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtinta Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka yra viešosios teisės aktas, kurio tikslai ir uždaviniai yra kitokie. Todėl konstatuojant DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui reikšmingą darbuotojo neblaivumo būseną neprivalu vadovautis minėtos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos 1. 1 punkte pateiktu neblaivumo (girtumo) sąvokos aiškinimu. DK 123 straipsnio 1 dalis nustato darbdavio pareigą nušalinti nuo darbo darbuotoją, jeigu šis pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo toksinių ar narkotinių medžiagų. Nušalintam darbuotojui tą dieną (pamainą) neleidžiama dirbti ir nemokamas darbo užmokestis. DK nenustato privalomos rašytinės formos darbuotojo nušalinimui nuo darbo. Kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti. Darbuotojo nušalinimo nuo darbo faktas bei su tuo susijusios aplinkybės teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu darbdavys, nors ir esant DK 123 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui, nenušalino darbuotojo nuo darbo, tai, kilus ginčui teisme, nepaneigia galimybės darbuotojo būseną, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui, nustatyti remiantis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuotinas tik esant šių sąlygų visetui: a) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); b) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. Darbuotojo nebuvimas darbe tik dalį darbo dienos (pamainos) negali būti kvalifikuojamas kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Sprendžiant klausimą, ar darbuotojas padarė aptariamą pažeidimą, darbdavys privalo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių darbuotojas nebuvo darbe. Jeigu paaiškėja, kad priežastys yra svarbios, darbuotojo nebuvimas darbe negali būti kvalifikuojamas kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. DK nepateikia priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, taigi jų svarba kiekvienu konkrečiu atveju vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Neatvykimo į darbą priežastis, vadovaudamasis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertina subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą, o kilus ginčui teisme, teismas vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 7 dalimi turi patikrinti, ar darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys buvo įvertintos tinkamai. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą, tenka darbuotojui (ieškovui) (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad darbuotojo laikinasis nedarbingumas, kaip neatvykimo į darbą svarbi priežastis, gali būti patvirtintas tik sveikatos priežiūros įstaigų išduotais pažymėjimais ar pažymomis. Jų išdavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 307/68 patvirtintos Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklės. Iš apibendrinimo medžiagos matyti, kad teismai DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą aiškina ir taiko iš esmės tinkamai. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-a-is apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje J. Navikas v. AB ,,Spauda“ (bylos Nr. 2-3434-02/2003) atmetė ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teismas nustatė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už tai, kad 2003 m. vasario 24 ir 25 dienomis neatvyko į darbą be svarbios priežasties. Ieškovas teisme nurodė, kad sunegalavo ir pasiėmė laisvas dienas už darbą poilsio dienomis, todėl į darbą 2003 m. vasario 24 ir 25 dienomis neatvyko. Teismas konstatavo, kad liga, kaip neatvykimo į darbą priežastis, pripažįstama svarbia, jeigu dėl ligos darbuotojas negali atlikti darbo, pateisinti neatvykimą į darbą galima pateikus nedarbingumo pažymėjimą, kuriame nustatytas ligos pobūdis, jos gydymo trukmė ir gydymosi režimas. Tuo tarpu, kaip nurodė teismas, ieškovas pripažino, kad minėtomis dienomis į medikus nesikreipė, o nedarbingumo pažymėjimas jam yra išduotas tik 2003 m. vasario 26 d. , be to, nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad ieškovas, prašydamas suteikti laisvų dienų, tomis dienomis būtų skundęsis sveikata. Įvertinęs įrodymus teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo neatvykimas į darbą yra susijęs su liga. V-tindamas kitą ieškovo argumentą – kad dėl laisvų dienų buvo susitarta su viršininku – teismas nurodė, kad pareiga įrodyti nebuvimo darbe priežastį ir jos svarbą tenka darbe nebuvusiam darbuotojui (CPK 178 straipsnis). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, jog aplinkybė, kad ieškovui buvo leista neatvykti į darbą ar nustatyta tvarka buvo suteiktos poilsio dienos arba atostogos, byloje nėra įrodyta. Teismas pažymėjo, kad vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais teismas gina sutarties silpnesniąją šalį, jeigu ši šalis pati elgėsi sąžiningai, apdairiai, tačiau, kaip nurodė teismas, pats ieškovas nepasidomėjo, ar jis gali neatvykti į darbą. Teismas konstatavo, kad yra ieškovo kaltė, ir ieškovo neatvykimą į darbą įvertino kaip pravaikštą be pateisinamos priežasties. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje I. G-ė v. UAB ,,VP Market“ atmetė ieškovės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Ieškovė byloje nurodė, kad atsakovas neteisėtai ją perkėlė dirbti į kitą padalinį X-30, neteisėtai taikė suminę darbo laiko apskaitą ir reikalavo dirbti darbo sutartyje nesulygtą darbą, todėl ji 2003 m. balandžio 14 d. pateikė darbdaviui prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas netenkino ieškovės prašymo ir 2003 m. liepos 1 d. įsakymu atleidimo ją iš darbo nuo 2003 m. liepos 4 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo parašiusi prašymą ją perkelti dirbti į padalinį X-30, atsakovas turėjo leidimą taikyti suminę darbo laiko apskaitą ir ieškovė sutiko dirbti pagal tokią apskaitą, į ieškovės pareigas įėjo darbas, kurį, anot ieškovės, darbdavys reikalavo dirbti neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo darbo ginčams nustatyta tvarka darbdavio 2003 m. balandžio 18 d. atsisakymo atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Įvertinęs ieškovės neatvykimo į darbą priežastis, teismas pripažino pateisinamu jos neatvykimą į darbą nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki balandžio 23 d. (kai ieškovė gavo atsakovo 2003 m. balandžio 18 d. raštą) ir sprendė, kad nuo 2003 m. balandžio 24 d. ieškovė, žinodama, kad nėra ir nebus atleista iš darbo jos prašyme nurodytu pagrindu, nevyko į darbą be svarbių priežasčių, taip šiurkščiai pažeisdama darbo pareigas, todėl darbdavys turėjo teisę atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. gruodžio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė, žinodama, kad nebus atleista iš darbo jos prašomu pagrindu, be svarbių priežasčių nėjo į darbą ir taip šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas. DK 235 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymui reikšmingus privalomus darbuotojų sveikatos patikrinimus reglamentuoja DK 265 straipsnis, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1672 redakcija) 21 straipsnis, kuriame iš dalies kartojamos DK 265 straipsnio nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 (2000 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 1145 redakcija) patvirtinti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašas bei Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimosi tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138 patvirtinti Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarka, darbo laikas, jiems draudžiami dirbti darbai, sveikatai kenksmingi, pavojingi veiksniai ir kiti teisės aktai. Pagal DK 265 straipsnį privalomi sveikatos patikrinimai yra numatyti: a) darbuotojams, kurie yra jaunesni kaip 18 metų amžiaus (DK 265 straipsnio 1 dalis); b) darbuotojams, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių (DK 265 straipsnio 2 dalis); c) darbuotojams, kurių darbas yra susijęs su profesine rizika, pavojingų kancerogeninių medžiagų naudojimu darbo procese (DK 265 straipsnio 2 dalis); d) naktį dirbantiems pamaininiams darbuotojams (DK 265 straipsnio 4 dalis); e) maisto pramonės, viešojo maitinimo ir prekybos įmonių, vandentiekio įrenginių, gydymo bei profilaktikos ir vaikų įstaigų, taip pat kai kurių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojams (DK 265 straipsnio 3 dalis). DK 265 straipsnio 8 dalis numato, kad profesijų, darbų, kuriuos dirbantys asmenys įsidarbindami ir vėliau privalo periodiškai tikrintis sveikatą, sąrašą, sveikatos pasitikrinimų tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 (2000 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 1145 redakcija) yra patvirtinti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašas bei Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinus ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimosi tvarka. DK 265 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir su sveikatos priežiūros įstaiga suderina sveikatos pasitikrinimų grafiką; su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus, o DK 265 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo; toks atsisakymas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Sistemiškai aiškinant teisės normas darytina išvada, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymui reikšmingas darbuotojo atsisakymo tikrintis sveikatą, kai toks patikrinimas jam yra privalomas, faktas gali būti konstatuotas esant šių sąlygų visetui: a) darbuotojas priskirtinas prie tų, kurie turi privalomai tikrintis sveikatą; b) darbuotojas buvo įtrauktas į darbdavio patvirtintą sąrašą darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą (DK 265 straipsnio 5 dalis); c) darbuotojas buvo pasirašytinai supažindintas su sveikatos pasitikrinimo grafiku, darbdavio suderintu su sveikatos priežiūros įstaiga (DK 265 straipsnio 5 dalis); d) darbuotojas atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą (DK 265 straipsnio 7 dalis). Atsisakymui tikrintis sveikatą, kai toks patikrinimas darbuotojui yra privalomas, gali būti prilyginamas taip pat ir darbuotojo be svarbių priežasčių nenuvykimas pasitikrinti arba nepasitikrinimas sveikatos nustatytu laiku, praėjus nustatytam sveikatos pasitikrinimo laikui nepateikimas be svarbių priežasčių medicinos knygelės (sveikatos paso) ar medicinos pažymos darbdaviui arba jo įgaliotam asmeniui. DK 265 straipsnio 7 dalis numato darbdavio pareigą nušalinti nuo darbo darbuotoją, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą. Ši teisės norma taikoma sistemiškai su DK 123 straipsniu. Nušalintam darbuotojui neleidžiama dirbti ir nemokamas darbo užmokestis. DK nenustato privalomos rašytinės formos darbuotojo nušalinimui nuo darbo. Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti. Darbuotojo nušalinimo nuo darbo faktas bei su tuo susijusios aplinkybės teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu darbdavys, nors ir esant DK 265 straipsnio 7 dalyje numatytam pagrindui, nenušalino darbuotojo nuo darbo, tai, esant ginčui teisme, nepaneigia galimybės darbuotojo atsisakymo pasitikrinti sveikatą, kai toks patikrinimas jam yra privalomas, faktą nustatyti remiantis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Šis faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas nustato, kad šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais gali būti laikomi ne tik pažeidimai, nurodyti DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose, bet ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Pastarųjų sąrašas DK nėra pateiktas. Vadovaujantis DK 10 straipsnyje nustatytais Darbo kodekso normų aiškinimo principais, DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas aiškintinas taip, kad pagal šią teisės normą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: a) kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka; b) kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (pavyzdžiui, darbuotojo tyčinis sunaikinimas darbdavio turto; darbuotojo, kurio darbas susijęs su materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu ar transportavimu, kalti veiksmai darbe, dėl kurių šis darbuotojas netenka pasitikėjimo dirbti jam pavestą darbą). Pastaruoju (b papunktyje nurodytu) atveju nusižengimą kvalifikuoti šiurkščiu turi teisę pats subjektas, skiriantis drausminę nuobaudą. Įgyvendinant šią teisę, privalu laikytis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nagrinėjant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, darbdavys (atsakovas) turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytas nusižengimas pagrįstai buvo kvalifikuotas kaip šiurkštus (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Pavyzdžiui, Plungės rajono apylinkės teismas 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu civilinėje byloje I. Jundulienė vs. VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras (bylos Nr. 2-342-01/2003) atmetė ieškinį dėl įsakymų paskirti drausmines nuobaudas pripažinimo neteisėtais, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą. Teismas nustatė, kad I. Jundulienė darbdavio 2003 m. vasario 14 d. įsakymu buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už netikslų dokumentacijos pildymą, paviršutinišką naujagimio-ligonio apžiūrėjimą ir būklės įvertinimą, naujagimio palikimą namuose, nenuvežant pediatro konsultacijai. Teismas konstatavo, kad ieškovė, kaip bendruomenės slaugytoja – greitosios medicinos pagalbos felčerė pagal pareiginę instrukciją privalėjo ligonį apžiūrėti, įvertinti jo būklę ir suteikti medicinos pagalbą. Grįžusi po apsilankymo pas ligonį O. Urboną, greitosios medicinos pagalbos kvietimų kortelėje ieškovė nurodė naujagimio tėvų atsisakymą vykti į ligoninę, įrašė, kad ligonio temperatūra – 38,5 laipsnio, pulsas – 110 k/min. , širdies tonai aiškūs ir ritmiški, kvėpavimas normalus. Bylos duomenys, liudytojos K. Ramanauskienės parodymai patvirtina, kad ieškovė neapžiūrėjo ligonio, nematavo pulso, neįvertino ligonio būklės, pagal kurios simptomus jis turėjo būti vežamas pediatro konsultacijai. Ieškovės nurodytas ligonio pulsas ir kūno temperatūra tuo pačiu metu negalimi. Iš liudytojų R. bei I. Urbonų parodymų matyti, kad ieškovė, 2003 m. sausio 10 d. atvykusi pagal iškvietimą, klausinėjo apie kūdikio būklę, tačiau pati jo neapžiūrėjo ir nesiūlė vykti į ligoninę, nors ligonio mama buvo susiruošusi vykti. Ligonis 2003 m. sausio 12 d. mirė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, teikdama pagalbą ligoniui Orestui Urbonui, šiurkščiai pažeidė pareiginės instrukcijos, greitosios medicinos pagalbos organizacinių procedūrų nuostatas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, konstatavo, kad medicinos darbuotojo veiksmai (neveikimas), kai atvykus ligonis neapžiūrimas ir medicinos dokumentuose padaromi tikrovės neatitinkantys įrašai, vertintini kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. kovo 22 d. nutartimi paliko nepakeistus teismų procesinius sprendimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad DK 235 straipsnyje, apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalies 11 punktas numato, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl konkretaus pažeidimo pobūdį sprendžia darbdavys. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ieškovės – medicinos darbuotojos neveikimą, kuris reiškėsi ligonio-naujagimio neapžiūrėjimu, neišsiaiškinimu karščiavimo priežasties, nesuteikimu adekvačios ligonio būklei medicinos pagalbos ir turėjo įtakos itin sunkių padarinių atsiradimui. 3. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarka (DK 240 straipsnis) Bendrąją drausminės nuobaudos skyrimo darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, tvarką nustato DK 240 straipsnis. Darbuotojams, kurių darbo drausmę reglamentuoja specialūs teisės aktai (DK 231 straipsnis), drausminė nuobauda skiriama atsižvelgiant į nuobaudos skyrimo tvarkos ypatumus, nustatytus specialiuose ir darbo drausmę reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kai tokių ypatumų nėra nustatyta, skiriant drausminę nuobaudą turi būti laikomasi DK 240 straipsnyje nustatytos jos skyrimo tvarkos. 3. 1. Darbuotojo pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis) DK 240 straipsnio 1 dalis nustato darbdavio pareigą prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį šią pareigą darbdavys privalo vykdyti visais atvejais, nes aptariamoji teisės norma jokių išimčių nenumato. Aptariamosios teisės normos tikslas – ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminės atsakomybės taikymui ir drausminės nuobaudos parinkimui. Įstatyme įtvirtinta, kad darbdavio reikalavimas darbuotojui pasiaiškinti turi būti išreikštas rašytine forma, todėl, esant ginčui teisme, aplinkybė, kad darbdavys išreiškė tokį reikalavimą gali būti patvirtinta tik rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Vykdydamas DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, darbdavys savo rašte darbuotojui turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti terminą pasiaiškinimui raštu pateikti. Jis taip pat turėtų pasiūlyti, kad darbuotojas nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės atsakomybės jo (darbuotojo) atžvilgiu taikymui (DK 35 straipsnio 1 dalis). Terminas darbuotojui pateikti pasiaiškinimą raštu turi būti nustatytas vadovaujantis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Jį nustatant atsižvelgtina tiek į kiekvieno konkretaus atvejo reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, darbo drausmės pažeidimo pobūdį, faktų, dėl kurių reikalaujama darbuotojo pasiaiškinti, gausumą bei sudėtingumą ir pan. ), tiek į abiejų darbo sutarties šalių reikšmingus interesus, tiek į tai, kad darbuotojui turi būti suteikiama ne formali, bet reali galimybė pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Jeigu per nustatytą terminą darbuotojas be svarbių priežasčių nepateikia rašytinio pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą jam galima skirti ir be pasiaiškinimo (DK 241 straipsnio 1 dalis). Taip elgdamasis darbdavys turi įvertinti jam žinomų priežasčių, dėl kurių darbuotojas per nustatytą terminą nepateikė pasiaiškinimo, svarbą. Kai per nustatytą terminą pateikti pasiaiškinimą darbuotojas kreipiasi į darbdavį ir nurodo svarbias priežastis, dėl kurių jis (darbuotojas) negali laiku pateikti pasiaiškinimo, arba pačiam darbdaviui yra žinomos svarbios priežastys, dėl kurių darbuotojas negalėjo per nustatytą terminą pateikti pasiaiškinimo (pavyzdžiui, darbuotojo laikinas nedarbingumas ir pan. ), darbdavys turi pratęsti terminą darbuotojui pateikti pasiaiškinimą raštu (DK 35 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad darbdavio nustatytas terminas pateikti pasiaiškinimą gali būti bet kada pratęstas paties darbdavio iniciatyva arba darbo sutarties šalių susitarimu. DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka reikalingam gauti darbuotojo rašytiniam pasiaiškinimui negali būti prilyginamas pasiaiškinimas, darbuotojo pateiktas ne darbdaviui ar darbdavio atstovams, o kitiems asmenims, pavyzdžiui, policijos pareigūnams ir pan. Tuo tarpu, esant ginčui teisme, faktinės bylos aplinkybės gali būti nustatomos remiantis faktiniais duomenimis, esančiais tiek darbuotojo pasiaiškinime, gautame DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tiek ir kitokia tvarka gautame darbuotojo pasiaiškinime (paaiškinime) (CPK 177 straipsnis). Taikant DK 240 straipsnio 1 dalį gali kilti neaiškumas, ar darbdavys, tam tikro fakto, turinčio darbo drausmės pažeidimo požymių, tyrimo metu pareikalavęs darbuotojo pasiaiškinti ir gavęs to darbuotojo rašytinį pasiaiškinimą, privalo vėliau dar kartą raštu pareikalauti, kad tas pats darbuotojas dar kartą pasiaiškintų raštu. Aiškinant DK 240 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad ši teisės norma nenumato darbdavio pareigos reikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo po to, kai tas darbuotojas pasiaiškinimą darbdaviui jau yra pateikęs. Fakto, kad darbdavys raštu pareikalavo darbuotojo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, konstatavimui taip pat būtina nustatyti, jog darbuotojas tokį darbdavio rašytinį reikalavimą gavo tokiu būdu, kad galėjo susipažinti su jo turiniu. Įstatymas nereglamentuoja aptariamojo darbdavio reikalavimo įteikimo darbuotojui būdo, todėl toks reikalavimas darbuotojui gali būti įteiktas jį, kaip rašytinį dokumentą, perduodant asmeniškai darbuotojui, siunčiant paštu, taip pat perduodant telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti siuntėjo parašą, ir kitais būdais. Įstatymas nenumato, kad darbdavio reikalavimas darbuotojui pasiaiškinti turi būti įteiktas pasirašytinai. Darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytą darbdavio rašytinį reikalavimą prilyginamas jo gavimui. Kilus ginčui dėl aptariamojo rašytinio reikalavimo darbuotojui įteikimo (gavimo) fakto, pareiga teisme įrodyti tokio fakto buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), todėl darbdavys turėtų atitinkamomis priemonėmis fiksuoti DK 240 straipsnio 1 dalyje numatyto rašytinio reikalavimo darbuotojui įteikimo (gavimo), darbuotojo atsisakymo jį priimti ir pan. faktus. Esant ginčui dėl šių faktų, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Darbuotojo atsisakymas priimti registruoto pašto siuntą, kurioje yra DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytas darbdavio rašytinis reikalavimas, prilyginamas jo gavimui. Tuo tarpu darbuotojo gavimas vien tik pranešimo apie pašto siuntą iš darbdavio negali būti prilyginamas reikalavimo gavimui, nes paėmimas pranešimo apie pašto siuntą negali būti prilyginamas informacijos apie tos siuntos turinį gavimui. Darbuotojo pasiaiškinimas, reikšmingas DK 241 straipsnio 1 dalies taikymui, turi būti išreikštas rašytine forma. Jo pateikimo darbdaviui fakto įrodinėjimo pareiga teisme tenka tai proceso šaliai, kuri šiuo faktu remiasi kaip savo reikalavimu ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti konstatuotas ne tik tuo atveju, kai darbdavys raštu nepareikalavo, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu, bet ir, pavyzdžiui, atvejais, kai: drausminė nuobauda skiriama nepasibaigus nustatytam terminui pateikti pasiaiškinimą; drausminė nuobauda skiriama darbuotojui nepateikus pasiaiškinimo ir darbdaviui žinant, kad darbuotojas pasiaiškinimo negalėjo pateikti dėl svarbių priežasčių; darbdavys buvo nustatęs neprotingą terminą pasiaiškinimui pateikti ir dėl to darbuotojas negalėjo jo pateikti, ir kitais atvejais. Pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darbdavys pats sau apriboja galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminės atsakomybės taikymui, drausminės nuobaudos parinkimui. Nepareikalaudamas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys pats save stato į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę jam taikyti drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Darbo ginčus nagrinėjantiems organams (DK 286 straipsnis) darbuotojo nurodytos aplinkybės, kurių jis, darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalį, negalėjo nurodyti darbdaviui, gali sudaryti pagrindą panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Taigi DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatos apie darbuotojo pasiaiškinimo reikalavimą atitinka tiek darbdavio, tiek ir darbuotojo interesus, o jos pažeidimas prieštarauja abiejų darbo sutarties šalių interesams. Į tai atsižvelgtina vertinant DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo įtaką atleidimo iš darbo teisėtumui. Ginčą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui. 3. 2. Išankstinis atitinkamo organo sutikimas skirti drausminę nuobaudą (240 straipsnio 2 dalis) N-s DK 23 straipsnio 1 dalies 2 dalis nustato darbdavio pareigą, priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, tačiau, atsižvelgiant į šios teisės normos tikslus bei ją aiškinant sistemiškai su DK XVI skyriaus ,,Darbo drausmė“ normomis bei DK 136 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą darbdavys neprivalo konsultuotis su darbuotojų atstovais (DK 10 straipsnis). Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys privalo įstatymų numatytais atvejais gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą (DK 240 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 240 straipsnio 2 dalį išankstinis atitinkamo organo sutikimas drausminės nuobaudos skyrimui yra reikalingas tik įstatymų nustatytais atvejais. Tokie atvejai nustatyti, pavyzdžiui: Europos darbo tarybų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią su Lietuvos Respublikoje veikiančių Europos Bendrijos įmonės padaliniu ar su Lietuvos Respublikoje buveinę turinčia Europos Bendrijos įmonių grupės įmone darbo santykiais susiję Europos darbo tarybos ar specialiojo derybų komiteto nariai jų narystės Europos darbo taryboje ar specialiajame derybų komitete laikotarpiu negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva be juos skyrusio darbuotojų atstovo sutikimo, o jeigu jie buvo išrinkti darbuotojų susirinkime ar konferencijoje, sutikimą juos atleisti iš darbo turi teisę duoti Valstybinės darbo inspekcijos teritorinis skyrius; Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo sutikimas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 118 patvirtinto Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 16 punkto 2 pastraipoje (Geležinkelių transporto kodekso 31 straipsnio 3 dalis), pagal kurią darbuotojų, profesinės sąjungos narių, atleidimas iš darbo dėl šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytų priežasčių turi būti suderintas su atitinkama profesinės sąjungos institucija, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, taip pat atvejus, nurodytus šiurkščių pažeidimų, keliančių grėsmę eismo saugumui, žmonių gyvybei ir sveikatai, sąraše, patvirtintame valstybinės įmonės ,,Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus ir suderinto su Lietuvos geležinkelininkų profsąjungomis; DK 134 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais darbuotojai negali būti atleidžiami iš darbo negavus kitų organų sutikimo, ir kt. Tais atvejais, kai įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje nėra numatyta, kad prieš skiriant darbuotojui drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą, darbdavio teisė skirti drausminę nuobaudą nėra saistoma kokio nors organo išankstinio sutikimo buvimu. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje J. Šimkus v. UAB ,,Švyturio laikraštis“ (bylos Nr. 2-886-4/2003) ieškovas, ginčydamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtumą, be kita ko, nurodė, kad jis yra atsakovo akcininkas, atsakovas jį atleido iš darbo negavęs bendrovės akcininkų sutikimo, tokiu būdu pažeidžiant DK 240 straipsnio 2 dalį. Kretingos rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 29 d. sprendime, atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad DK nenumato kokių nors specialių taisyklių ar apribojimų, atleidžiant iš darbo akcininkus. Teismas sprendė, kad atsakovas, prieš atleisdamas ieškovą iš darbo, neturėjo pareigos gauti bendrovės akcininkų sutikimą, ieškovas atleistas iš darbo nepažeidžiant DK 240 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taigi šioje byloje teismas DK 240 straipsnio 2 dalį taikė tinkamai. Kai kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad darbuotojai negali būti atleidžiami iš darbo negavus išankstinio atitinkamų organų sutikimo, ši garantija jiems taikoma taip, kaip tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. Jeigu pagal taikytinus atleidimo iš darbo garantijas nustatančius teisės aktus drausminės nuobaudos darbuotojui skyrimui reikia kelių atitinkamų organų išankstinio sutikimo, drausminė nuobauda tokiam darbuotojui negali būti skiriama be kiekvieno iš tų organų, kurių sutikimas reikalingas, išankstinio sutikimo. Atitinkamo organo sutikimas, be kurio darbdavys negali skirti darbuotojui drausminės nuobaudos, turi būti išankstinis (DK 240 straipsnio 2 dalis), t. y. gautas iki drausminės nuobaudos darbuotojui paskyrimo. Drausminės nuobaudos skyrimas be reikalingo išankstinio atitinkamo organo sutikimo, dėl darbdavio kaltės pažeidus darbuotojui numatytas garantijas, vertintinas kaip neteisėtas. Jeigu tokiu būdu yra paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, tai, esant darbuotojo reikalavimui teisme, sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytus teisinius padarinius (DK 134 straipsnio 5 dalis, 242 straipsnio 2 dalis). Sutikimas, gautas po to, kai darbuotojui jau yra paskirta drausminė nuobauda, neturi reikšmės teismui vertinant jos (nuobaudos) teisėtumą. Darbuotojas turi pareigą suteikti darbdaviui informaciją, reikiamą tinkamai vykdyti įstatymus (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kai DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą pasiaiškinti gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 240 straipsnio 2 dalies jo (darbuotojo) atžvilgiu taikymui, o darbdavys tų aplinkybių nežino, tai šiam darbuotojui paskyrus drausminę nuobaudą be reikalingo atitinkamo organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Darbdavio pareiškimas, kuriuo prašoma sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, turi būti motyvuotas. Jame turi būti nurodytas konkretus darbo drausmės pažeidimas, ketinama skirti drausminė nuobauda, prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kuriais darbdavys grindžia savo prašymą (DK 35 straipsnio 1 dalis). Europos darbo tarybų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju darbuotojų atstovas arba Valstybinė darbo inspekcija privalo nuspręsti ir atsakymą darbdaviui duoti per keturiolika kalendorinių dienų nuo pareiškimo gavimo, o per šį terminą atsakymo nedavus, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį (Europos darbo tarybų įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, DK 134 straipsnio 2 dalis). Jeigu įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas terminas, per kurį kitais atvejais atitinkamas organas turi atsakyti į darbdavio pareiškimą, pagal analogiją taikytinas DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytas keturiolikos kalendorinių dienų terminas (DK 9 straipsnio 1 dalis). Jeigu per šį terminą atitinkamas organas atsakymo darbdaviui neduoda, darbdavys turi teisę skirti drausminę nuobaudą (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 2 dalis). Darbdavio pareiškimas, kuriuo prašoma atitinkamą organą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, taip pat to organo atsakymas darbdaviui turi būti išreiškiami rašytine forma. Kai organas, į kurį darbdavys kreipėsi, duoda sutikimą skirti darbuotojui konkrečią drausminę nuobaudą, darbdavys, remdamasis gautu sutikimu, turi teisę skirti tik tą konkrečią drausminę nuobaudą arba, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, švelnesnę drausminę nuobaudą. DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui skaičiuoti taikomos DK 26 straipsnio taisyklės. Šis terminas yra naikinamasis ir negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas (DK 28 straipsnis). Galiojantys įstatymai nenumato, kad asmenys galėtų ginčyti atitinkamo organo sutikimą skirti drausminę nuobaudą. Atitinkamas organas, davęs darbdaviui sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą arba atsisakęs duoti tokį sutikimą, gali peržiūrėti ankstesnį savo sprendimą ir priimti kitokį sprendimą. Tokiu atveju sprendimas atsisakyti duoti sutikimą, priimtas peržiūrėjus ankstesnį kitokio turinio sprendimą, sukelia teisinius padarinius drausminės nuobaudos skyrimui tik tada, jeigu jis darbdaviui duotas nepraleidus atsakymui duoti nustatyto termino. Tuo tarpu sprendimas duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, priimtas peržiūrėjus ankstesnį kitokio turinio sprendimą, sukelia teisinius padarinius tada, kai jis darbdaviui duotas iki paskiriant darbuotojui drausminę nuobaudą, ir reiškia, kad buvusi kliūtis (atsisakymas duoti sutikimą) skirti darbuotojui nuobaudą yra išnykusi. Atitinkamo organo, į kurį darbdavys kreipėsi dėl sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, atsisakymas duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą turi būti motyvuotas (DK 35 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme (DK 9 straipsnio 1 dalis). Teismas gali panaikinti atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, jeigu darbdavys įrodo, kad šis atsisakymas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 3 dalis). Atitinkami organai, kurie sprendžia darbdavio pareiškimus duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, privalo savo teisėmis naudotis protingai ir sąžiningai, taip pat negali be pakankamo pagrindo riboti darbdavio teisių, pažeisti darbdavio teises ir teisėtus interesus. Nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo sprendimą tuo pagrindu, kad atsisakymas duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, teismas turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso (interesų) buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso (interesų) esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu. Darbdavio interesų esminio pažeidimo faktas nustatomas atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, darbdavio veiklos aplinkybes, padaryto darbo drausmės pažeidimo (pažeidimų) pobūdį ir padarinius, drausminės nuobaudos konkrečiu atveju taikymo tikslus ir juos pagrindžiančias priežastis bei kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, neturi nagrinėti drausminės nuobaudos, dėl kurios skyrimo buvo prašoma sutikimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Darbdavys, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo panaikintas atitinkamo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, turi teisę skirti šiam darbuotojui tą drausminę nuobaudą, dėl kurios skyrimo kreipėsi išankstinio sutikimo, arba švelnesnę. 3. 3. Drausminės nuobaudos skyrimo įforminimas ir darbuotojo supažindinimas (DK 240 straipsnio 3 dalis) DK 240 straipsnio 3 dalis nustato, kad drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos įsakymu (nurodymu), tačiau neįvardija tokio įsakymo (nurodymo) formos. Atsižvelgiant į tokio įsakymo (nurodymo) teisinę reikšmę abiem darbo sutarties šalims bei vadovaujantis DK 10 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad drausminės nuobaudos paskyrimas turi būti įforminamas rašytinės formos dokumentu – įsakymu (nurodymu). Teisę skirti drausminę nuobaudą turi darbdavys arba atitinkamą kompetenciją turintis jo atstovas (DK 14, 16, 24 straipsniai). DK nereglamentuoja reikalavimų aptariamojo įsakymo (nurodymo) turiniui. Įgyvendindamas teisę skirti drausminę nuobaudą, darbdavys ir jo atstovas turi vadovautis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 yra patvirtintos Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės, kurios nustato valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, kitų subjektų, įgaliotų atlikti viešojo administravimo funkcijas, tvarkomųjų, organizacinių, informacinių dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimus, kurie taikomi nepriklausomai nuo šių dokumentų parengimo būdo ir laikmenos. Taisyklėse nurodoma (2 punktas), kad jose nustatyti dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimai privatiems juridiniams ir fiziniams asmenims yra rekomendaciniai. DK 240 straipsnio nuostata, kad ,,darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai“, aiškintina taip, kad darbuotojas pasirašytinai supažindinamas su įsakymu (nurodymu), kuriuo jam yra skirta drausminė nuobauda. Esant ginčui teisme aplinkybė, kad darbuotojas buvo pasirašytinai supažindintas su įsakymu (nurodymu), kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda, gali būti patvirtinta tik rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo pasirašymas apie jo supažindinimą su minėtu dokumentu (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Darbuotojo atsisakymas, vengimas būti supažindintam su įsakymu (nurodymu) dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ir (arba) pasirašyti apie supažindinimą (DK 240 straipsnio 3 dalis) prilyginami tinkamam jo supažindinimui su paskirta drausmine nuobauda. Darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti atleidimą iš darbo patvirtinantį dokumentą prilyginamas jo gavimui. Pareiga teisme įrodyti, kad darbuotojas atsisakė, vengė susipažinti su įsakymu (nurodymu), pasirašyti apie supažindinimą arba priimti atitinkamą dokumentą, tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis). Šie faktai gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pažymėtina, kad faktas, jog darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis), įeina į juridinių faktų sudėtį, tik kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Darbdavys, ignoravęs DK 240 straipsnio 3 dalies reikalavimą, negali tokia drausmine nuobauda grįsti darbo sutarties su šiuo darbuotoju nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. 4. Drausminės nuobaudos skyrimo terminai (DK 241 straipsnis) Skiriant drausminę nuobaudą, būtina laikytis nustatytų jos skyrimo terminų. DK 241 straipsnio 1 dalis nustato terminus, per kuriuos drausminę atsakomybę taikantis subjektas turi teisę skirti drausminę nuobaudą, tuo tarpu DK 241 straipsnio 2 dalis nustato terminus, kuriems pasibaigus drausminė nuobauda negali būti skiriama. Šie terminai yra naikinamieji (DK 28 straipsnis). DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Šios nuostatos taikymui yra reikšminga darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, nes nustatytas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią pažeidimas paaiškėjo (DK 26 straipsnio 1 dalis). Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal DK 241 straipsnio 1 dalį aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: a) darbo drausmės pažeidimo faktas; b) darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Žodis ,,paaiškėti“ reiškia ,,pasidaryti aišku, suprantama“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993, p. 465). Formuluotė ,,darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas“ DK 241 straipsnio 1 dalies prasme reiškia darbo drausmės pažeidimo pasidarymą aiškiu darbdaviui. Taigi, pavyzdžiui, darbdavio gavimas informacijos apie darbo drausmės pažeidimą, kurią dar reikia patikrinti, arba gavimas nepakankamos pagrįstam įsitikinimui susiformuoti informacijos neturėtų būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas. Darbo drausmės pažeidimo faktas darbdaviui gali paaiškėti ir nežinant, kuris konkrečiai darbuotojas yra padaręs tą darbo drausmės pažeidimą. Tokiu atveju, kol darbdaviui yra nežinomas konkretus pažeidimą padaręs darbuotojas, DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino eiga neprasideda. Darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas laikomas darbdaviui paaiškėjusiu, kai apie tai tampa žinoma pačiam darbdaviui arba jo atstovams (DK 14, 16, 24 straipsniai). Jeigu apie darbo drausmės pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovui, neturinčiam teisės skirti drausminę nuobaudą, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti darbdaviui ar jo atstovui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą (DK 35 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra drausminės nuobaudos skyrimo terminas. Jis nėra skirtas tam tikram įvykiui, turinčiam darbo drausmės pažeidimo požymių, tirti ir darbo drausmės pažeidimui bei jį padariusiam darbuotojui nustatyti. Aptariamasis terminas yra skirtas darbdaviui, kuriam darbo drausmės pažeidimas jau yra paaiškėjęs (pasidaręs aiškus), apsispręsti ir priimti sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo ir konkrečios drausminės nuobaudos skyrimo. Taikant DK 241 straipsnio 1 dalį gali kilti neaiškumų, ar į šioje teisės normoje nustatytą dviejų mėnesių terminą drausminei nuobaudai skirti yra įskaitomas laikas, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Vadovaujantis DK 10 straipsnyje nustatytais DK normų aiškinimo principais bei atsižvelgiant į drausminės atsakomybės taikymo tikslus, darytina išvada, kad į DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą laikas, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, yra neįskaitomas. Įstatymų numatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą (DK 240 straipsnio 2 dalis). Atsisakymas duoti sutikimą gali būti ginčijamas teismine tvarka. Laikotarpiai, kada darbdavys negali skirti drausminės nuobaudos, kol vyksta procedūros dėl sutikimo gavimo arba teismo procesas dėl atsisakymo duoti sutikimą nuginčijimo, pagal savo pobūdį yra analogiški DK 241 straipsnio 1 dalyje numatytiems laikotarpiams, t. y. darbuotojo darbe nebuvimo dėl ligos, buvimo komandiruotėje arba atostogavimo laikotarpiams, kurie, kaip kliūtis skirti drausminę nuobaudą, neįskaitomi į DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytus drausminės nuobaudos skyrimo terminus. Vadovaujantis DK 10 straipsnyje nustatytais DK normų aiškinimo principais bei įstatymo analogija darytina išvada, kad ir laikas, kuris praėjo darbdaviui gaunant atitinkamo organo išankstinį sutikimą, būtiną drausminei nuobaudai skirti, arba ginčijant teismine tvarka atsisakymą duoti sutikimą, yra neįskaitomas į DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytus vieno ir dviejų mėnesių drausminės nuobaudos skyrimo terminus. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas nėra kliūtis skirti drausminę nuobaudą. Nutraukus pradėtą ikiteisminį tyrimą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, dviejų mėnesių terminas drausminei nuobaudai skirti skaičiuojamas nuo įstatyme nustatytos dienos – ikiteisminio tyrimo nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o ne nuo tos dienos, kada apie šiuos įvykius sužinojo subjektas, turintis teisę taikyti drausminę atsakomybę (DK 241 straipsnio 1 dalis). Kitų valstybės įgaliotų institucijų ar pareigūnų pradėtas tyrimas taip pat nėra kliūtis skirti drausminę nuobaudą. Kai skirti drausminę nuobaudą pasiūlo Seimo kontrolierius, tai darbo drausmės pažeidimo, už kurį siūloma skirti drausminę nuobaudą, paaiškėjimo diena yra ta diena, kurią darbdavys arba jo atstovas gavo Seimo kontrolieriaus pažymą su atitinkamu siūlymu (Seimo kontrolierių įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 2 dalis). Laikas, per kurį Seimo kontrolierius tyrė skundą, neįskaitomas į DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus (Seimo kontrolierių įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Tęstinio darbo drausmės pažeidimo atveju DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti terminai, kurie siejami su darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo arba padarymo diena, skaičiuojami atitinkamai nuo tos dienos, kada paaiškėjo arba buvo padarytas paskutinis iš veiksmų, įeinančių į darbo drausmės pažeidimo sudėtį. DK 241 straipsnyje nustatyti terminai skaičiuojami pagal DK 26 straipsnio taisykles. Jeigu drausminė nuobauda skiriama už keletą darbo drausmės pažeidimų, drausminės nuobaudos skyrimo terminų būtina laikytis dėl kiekvieno iš darbo drausmės pažeidimų. Esant ginčui teisme, teismas dėl kiekvieno darbo drausmės pažeidimo, už kurį paskirta ginčijama drausminė nuobauda, turi patikrinti, ar buvo laikytasi drausminės nuobaudos skyrimo terminų. Pareiga teisme įrodyti, kad drausminė nuobauda paskirta nepažeidžiant DK 241 straipsnyje nustatytų terminų, tenka darbdaviui. Kai darbuotojas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus praleidus nustatytus terminus drausminei nuobaudai skirti, atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu (DK 242 straipsnio 2 dalis, 297 straipsnio 3 dalis). 5. Drausminės nuobaudos, jų skyrimas ir parinkimas Darbuotojams, kuriems taikoma bendroji drausminė atsakomybė, darbdavys gali skirti tik DK 237 straipsnio 1 dalyje nustatytas drausmines nuobaudas, t. y. : 1) pastabą; 2) papeikimą; 3) atleidimą iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai). DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – gali būti skiriama tik esant DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytiems darbo sutarties nutraukimo pagrindams. Darbuotojams, kurių darbo drausmę reglamentuoja specialūs teisės aktai (DK 231 straipsnis), t. y. kuriems taikoma specialioji drausminė atsakomybė, be drausminių nuobaudų, numatytų DK 237 straipsnio 1 dalyje, gali būti taikomos ir kitokios drausminės nuobaudos, jeigu jos nustatytos šių darbuotojų darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 118 patvirtinto Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 12 punkte nustatyta, kad, be numatytųjų darbo įstatymuose, taikomos tokios drausminės nuobaudos: 1) mašinistams atimama teisė valdyti lokomotyvą, perkeliant juos iki vienerių metų mašinistų padėjėjais, šaltkalviais, garvežių kūrikais; 2) nenuimamųjų riedmenų vairuotojams ir lokomotyvų mašinistų padėjėjams atimami pažymėjimai, perkeliant juos iki vienerių metų į darbą, nesusijusį su traukinių eismu; 3) darbuotojas perkeliamas iki trijų mėnesių į darbą, nesusijusį su traukinių eismu, keleivių aptarnavimu arba gabenamų krovinių bei bagažo saugumo užtikrinimu, atsižvelgiant į jo profesiją (specialybę). Taigi darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriamos tik įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytos drausminės nuobaudos (DK 237 straipsnis). Jeigu darbuotojui paskirta kitokia drausminė nuobauda, tai ji vertintina kaip neteisėta ir nesukelianti teisinių padarinių. DK 237 straipsnio 1 dalyje drausminės nuobaudos išvardytos eilės tvarka nuo švelniausios iki griežčiausios. Tačiau tai nereiškia, kad parinkdamas drausminę nuobaudą darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų eiliškumo jų griežtumo aspektu, nes DK 238 straipsnis, reglamentuojantis drausminės nuobaudos parinkimą, tokio reikalavimo nenustato. DK 239 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimą skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą, yra įtvirtinta nuostata, kad už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Ši nuostata reiškia draudimą skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną ir tą patį darbo drausmės pažeidimą. Kitų teisinės atsakomybės rūšių (pavyzdžiui, materialinės, administracinės, baudžiamosios) taikymas nėra kliūtis taikyti drausminę atsakomybę, t. y. darbuotojui, kuriam už tam tikrus kaltus veiksmus arba neveikimą yra taikoma, pavyzdžiui, materialinė, administracinė, baudžiamoji atsakomybė, už tuos pačius kaltus veiksmus arba neveikimą, esant drausminės atsakomybės pagrindui, gali būti skiriama ir drausminė nuobauda. DK 239 straipsnio nuostata, numatanti galimybę drausminę nuobaudą skirti pakartotinai, taikytina tokio darbo drausmės pažeidimo (kitos pražangos) atveju, kai darbuotojui nereaguojant į jau paskirtą drausminę nuobaudą ir toliau pažeidžiant darbo drausmę drausminė nuobauda skiriama už darbuotojo veiksmus (neveikimą), atliktus po tų veiksmų (neveikimo), už kuriuos jau yra paskirta drausminė nuobauda, t. y. už naujai padarytą darbo drausmės pažeidimą. Aptariamoji nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti darbdaviui teisę skirti darbuotojui antrą drausminę nuobaudą už tą patį darbo drausmės pažeidimą, už kurį viena galiojanti drausminė nuobauda jau yra paskirta. Jeigu paaiškėja keli darbuotojo padaryti darbo drausmės pažeidimai, pavyzdžiui, atlikus patikrinimą ar pan. , paprastai skiriama viena drausminė nuobauda (DK 35 straipsnio 1 dalis). Ji parenkama vadovaujantis DK 35 straipsnio 1 dalies, 238 straipsnio nuostatomis. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai už vieną ir tą patį darbo drausmės pažeidimą vienu įsakymu (nurodymu) arba skirtingu laiku priimtais įsakymais (nurodymais) darbuotojui yra paskiriamos kelios drausminės nuobaudos (pavyzdžiui, papeikimas ir atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą). Tuo atveju, kai darbuotojui už tą patį darbo drausmės pažeidimą skirtingu laiku priimtais įsakymais (nurodymais) yra paskirtos kelios drausminės nuobaudos, tai teismas vėlesnę (vėlesnes) iš jų, netikrindamas pagrįstumo, pripažįsta neteisėta (neteisėtomis), kaip paskirtą pažeidžiant DK 239 straipsnyje nustatytą draudimą. Kai už tą patį darbo drausmės pažeidimą kelios drausminės nuobaudos darbuotojui yra paskirtos vienu įsakymu (nurodymu), tai nėra galimybės nustatyti, kuri iš jų yra paskirta vėliau ir pažeidžiant DK 239 straipsnyje nustatytą draudimą. Tokiu atveju paskirtos drausminės nuobaudos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda, būtent kurios teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas esant ginčui teisme. Drausminės nuobaudos parinkimą reglamentuoja DK 238 straipsnis. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą). Parinkdamas drausminę nuobaudą, darbdavys taip pat turi vadovautis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis. DK 238 straipsnis nustato, kad skiriant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į: 1) darbo drausmės pažeidimo sunkumą; 2) sukeltas pasekmes; 3) darbuotojo kaltę; 4) aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas; 5) tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Taigi į DK 238 straipsnyje numatytas aplinkybes turi būti atsižvelgiama parenkant drausminę nuobaudą už bet kurį darbo drausmės pažeidimą. Akivaizdu, kad parenkant drausminę nuobaudą gali ir turi būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, reikšmingas jos parinkimui. Pavyzdžiui, kai darbuotojo pareigybės aprašyme yra nustatyta, kad jis kiekvieną mėnesį privalo teikti raštiškas ataskaitas darbdaviui, tačiau pagal nusistovėjusią darbovietėje tvarką darbdavio atstovai keliolika mėnesių iš eilės nereikalavo tokių ataskaitų, o darbuotojas jų neteikė, į tokią nusistovėjusią darbovietėje tvarką bei darbdavio elgesį turėtų būti atsižvelgiama tiek sprendžiant drausminės atsakomybės pagrindo buvimo klausimą, tiek ir parenkant drausminę nuobaudą. Nagrinėdamas darbuotojo ieškinį dėl drausminės nuobaudos panaikinimo teismas, vadovaudamasis CPK bendrosiomis taisyklėmis bei CPK XX skyriuje įtvirtintomis darbo bylų nagrinėjimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda parinkta atsižvelgiant į DK 238 straipsnyje nurodytas aplinkybes, ar nėra pagrindo panaikinti drausminę nuobaudą atsižvelgiant į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto nusižengimo sunkumą. Pagal DK 242 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto nusižengimo sunkumą. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje A. Balandis v. RAB ,,Lifosa“ (bylos Nr. 2-50-11/2003) atmetė ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teismas nustatė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas, parinkdamas ieškovui drausminę nuobaudą, nepažeidė DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad iš pateikto nuostolių apskaičiavimo matyti, jog atsakovas patyrė tiek turtinio, tiek ir organizacinio pobūdžio nuostolių, nes ne tik nebuvo laiku suremontuotas ieškovo automobilis, bet ir buvo sutrikdyta suplanuota kitų automobilių remonto tvarka, dėl to sutriko jų išvykimas į reisus ir vienos iš atsakovo pagrindinių funkcijų – krovinių pervežimo – vykdymas. Teismas atsižvelgė į liudytojo parodymus, kad anksčiau buvo kitų vairuotojų nusiskundimų dėl ieškovo darbo. Aplinkybę, kad ieškovui anksčiau nebuvo taikytos nuobaudos, teismas vertino kaip nešalinančią galimybės už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą skirti griežtą drausminę nuobaudą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. gruodžio 1 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. balandžio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistus. Teismo išvados dėl paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumo turi būti motyvuotai išdėstytos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tačiau, kaip matyti iš apibendrinimo medžiagos, pasitaiko atvejų, kai teismo sprendime tokios išvados nebūna išdėstytos. Pavyzdžiui, Zarasų rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje V. I-anova v. Antazavės vaikų globos namai (bylos Nr. 2-384-02/2003) atmesdamas ieškinį dėl grąžinimo į darbą apsiribojo tik DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto darbo drausmės pažeidimo nustatymu, t. y. nustatęs, kad ieškovė 2003 m. gegužės 31 d. iš tikrųjų neatvyko į darbą visą pamainą, teismas sprendė tik klausimą, ar toks neatvykimas buvo nulemtas svarbių priežasčių. Nenustatęs svarbių neatvykimo į darbą priežasčių, teismas sprendime neįvertino darbdavio paskirtos nuobaudos adekvatumo, nors atsakovas teismui pateikė įrodymų, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo atsižvelgta ir į tai, kaip ieškovė dirbo anksčiau: 2002 m. birželio mėnesį į darbą atvyko pavėlavusi ir neblaivi, darbo metu šiurkščiai elgėsi su vaikais, darbo metu naudojosi šeimynų skalbimo mašinomis, savavališkai ėmė skalbimo miltelius ir kitas valymo priemones. Pažymėtina, kad teismas neturi teisės vienos drausminės nuobaudos pakeisti kita, taip pat neturi teisės skirti drausminę nuobaudą (pavyzdžiui, panaikinęs per griežtą drausminę nuobaudą, skirti švelnesnę). Teismui panaikinus darbuotojui skirtą drausminę nuobaudą, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo gali, esant drausminės atsakomybės pagrindui, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, iš naujo spręsti drausminės atsakomybės taikymo klausimą ir skirti drausminę nuobaudą. Tačiau jeigu darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra pasibaigę, darbdavys neturi teisės taikyti tokiam buvusiam darbuotojui drausminės atsakomybės, nes ji yra galima tik tarp subjektų, susijusių darbo santykiais. Drausminė nuobauda gali būti panaikinta ją paskyrusio subjekto ne tik DK 244 straipsnyje numatytu, bet ir kitais atvejais, pavyzdžiui, kai ją paskyręs subjektas nustato (pripažįsta), kad drausminė nuobauda paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo arba pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo taisykles (DK 35 straipsnio 1 dalis, 229 straipsnis). Subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą, panaikinęs neteisėtai paskirtą drausminę nuobaudą, esant drausminės atsakomybės pagrindui, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, gali iš naujo spręsti drausminės atsakomybės taikymo klausimą ir skirti drausminę nuobaudą. Šie veiksmai nelaikytini DK 239 straipsnyje nustatyto draudimo pažeidimu. Pavyzdžiui, Plungės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje I. Jundulienė v. VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras (bylos Nr. 2-342-01/2003) 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teismas nustatė, kad darbdavio 2003 m. sausio 28 d. įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, tačiau ši nuobauda darbdavio 2003 m. vasario 4 d. įsakymu buvo panaikinta ir buvo paskirta kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – nelaikytina antrąja nuobauda, paskirta už tą patį pažeidimą, taip pat nurodė, kad įstatymas nedraudžia darbdaviui, panaikinusiam paskirtą nuobaudą, per drausminės nuobaudos skyrimo terminą paskirti kitą nuobaudą, atitinkančią pažeidimo pobūdį. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. kovo 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį. Teisėjų kolegija nurodė, kad darbdavio 2003 m. sausio 28 d. įsakymu drausminė nuobauda (papeikimas) ieškovei buvo paskirta aiškiai neteisėtai, nes nebuvo gautas išankstinis darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos, kurios grupės pirmininkė yra ieškovė, sutikimas. Kolegija taip pat konstatavo, jog darbdavys, nustatęs, kad jis paskyrė darbuotojui drausminę nuobaudą neteisėtai, privalo pašalinti neteisėtumą panaikindamas neteisėtą įsakymą ir, jeigu nėra pasibaigęs DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, gali paskirti nuobaudą laikydamasis įstatymo reikalavimų. Toks drausminės nuobaudos skyrimas, panaikinus neteisėtai skirtą nuobaudą, nėra kelių drausminių nuobaudų skyrimas už vieną darbo drausmės pažeidimą. Drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimas reiškia tarp šalių buvusių darbo santykių pasibaigimą. Darbo santykių atnaujinimas be teismo sprendimo yra galimas tik esant suderintai abiejų šalių valiai. Todėl, nesant teismo sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbdavio panaikinimas įsakymo, kuriuo darbuotojas buvo atleistas iš darbo, sukelia teisinius padarinius tik tada, jeigu dėl tolimesnio darbo santykių tęsimo darbdavys susitaria su darbuotoju. Darbo santykius atnaujinus, darbdavys neturi teisės atleisti darbuotojo iš darbo už tą pažeidimą, už kurį darbuotojas jau buvo atleistas iš darbo. 6. Ginčų dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimas Darbuotojas, nesutinkantis su įvykusiu jo atleidimu iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktą, turi teisę dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreiptis tiesiogiai į teismą (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokio darbo ginčo atveju DK XIX skyriuje nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka netaikytina, nes DK ir CPK nustato kitą ginčo sprendimo tvarką (DK 289 straipsnis). DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą, yra ieškinio senaties terminas. DK 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą DK reglamentuojamiems santykiams, numato, kad Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams gali nustatyti trumpesnius ieškinio senaties terminus. Todėl darbuotojo, nesutinkančio su atleidimu iš darbo, reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia joje nurodyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal DK 297 straipsnio 1 dalį, o ne pagal kitas DK ar Civilinio kodekso normas (DK 27 straipsnio 5 dalis). DK 297 straipsnio 1 dalis joje numatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviu kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Šioje teisės normoje esančioje formuluotėje ,,per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos“ skliaustuose įrašytas žodis ,,dokumentas“ yra tikslinamosios reikšmės, kuris paaiškina prieš tai einantį žodį ,,nurodymas“. Tokios kalbos formos šioje teisės normoje vartojimas reiškia, kad ,,nurodymas“ turi būti pateiktas ,,dokumento“ forma (DK 10 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal bendrą taisyklę darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 straipsnio 1 dalis), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, potvarkį ar pan. , socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą. Tačiau praktikoje būna atvejų, kai atleidimą iš darbo patvirtinantis dokumentas (pavyzdžiui, darbdavio įsakymas ir pan. ) darbuotojui įteikiamas dar iki atleidimo iš darbo dienos. Tokiu atveju darbo sutarties nutraukimo faktas gali ir neįvykti. Pripažinus, kad darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tokio dokumento gavimo dienos, būtų nepateisinamai suvaržyta šio darbuotojo teisė į vieno mėnesio terminą, per kurį įstatymas jam suteikia teisę apginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį ir ginčijant įvykusį darbo sutarties nutraukimo faktą. Todėl jeigu dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo, darbuotojas gavo ne atleidimo iš darbo dieną, o anksčiau, tai vieno mėnesio ieškinio senaties terminas šiam darbuotojui prasideda kitą dieną po jo atleidimo iš darbo dienos (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 10 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą prilyginamas jo gavimui. Tuo tarpu vien darbuotojo supažindinimas su atitinkamu dokumentu nėra prilyginamas jo gavimui ir neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui. Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja DK 293 straipsnio 1 dalies ir 297 straipsnio 1 dalyje nustatytų ieškinio senaties terminų taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių. Šiems klausimams taikomos CK 1. 126, 1. 128–1. 131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1. 1 straipsnio 3 dalis). Teismai, taikydami ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, turi atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ bei šiuo nutarimu aprobuotą Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgą (Teismų praktika 18, 2002). Bylas pagal darbuotojo (ieškovo), atleisto iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktą, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas nagrinėja laikydamasis bendrų CPK taisyklių bei atsižvelgdamas į CPK XX skyriuje numatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Kai įsakyme (nurodyme) darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas arba nurodytas nekonkrečiai, darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turi teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (CPK 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis). Tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbuotojas atleidžiamas iš darbo už padarytą darbo drausmės pažeidimą. Praktikoje galimi atvejai, kai darbdavys, atleidęs darbuotoją iš darbo pagal vieną iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, esant ginčui teisme ima teigti, kad už tą darbo drausmės pažeidimą, už kurį darbuotojas yra atleistas iš darbo, buvo pagrindas šį darbuotoją atleisti iš darbo ir pagal kitą iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, o bylą nagrinėjantis teismas įsitikina, kad iš tikrųjų buvo pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, drausminė nuobauda parinkta tinkamai, tačiau darbdavys konkrečiu atveju tik netinkamai parinko darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš nustatytųjų DK 136 straipsnio 3 dalyje. Tokiu atveju teismas neturėtų ginčą nagrinėti vien formaliai ir atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nors pagrindas atleisti iš darbo drausminės atsakomybės taikymo tvarka visgi buvo. Konstatuotina, kad kai darbo sutartis nutraukta vienu iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, o darbdavys (atsakovas) procesiniame dokumente, pateiktame teismui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 232 straipsnis), pareiškia, kad už tą patį darbo drausmės pažeidimą, už kurį darbuotojas atleistas iš darbo, buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį ir kitu iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, bei prašo tai įvertinti priimant sprendimą, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Nustatęs, kad tuo pagrindu, kuris nurodytas dokumente apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutartis nutraukta be teisėto pagrindo, tačiau buvo pagrindas darbo sutartį nutraukti kitu iš DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, teismas, nekonstatavęs atleidimo iš darbo neteisėtumo dėl atleidimo tvarkos pažeidimo, turi atmesti darbuotojo (ieškovo) reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir pakeisti darbo sutarties nutraukimo formuluotę į nustatytą atitinkamame DK 136 straipsnio 3 dalies punkte. Teismas turi įspėti proceso šalis apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus (CPK 414 straipsnio 3 dalis, 417, 418 straipsniai). Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, t. y. teismas turi patikrinti ir nustatyti: a) už kokį konkrečiai darbo drausmės pažeidimą darbuotojas (ieškovas) yra atleistas iš darbo; b) ar darbuotojas (ieškovas) padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jis atleistas iš darbo, ar yra drausminės atsakomybės taikymo pagrindas ir sąlygos; c) atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą atveju – ar darbuotojui (ieškovui) prieš tai nors vieną kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda ir apie ją pranešta, ar įsakymo (nurodymo) atleisti darbuotoją iš darbo priėmimo dieną ta drausminė nuobauda buvo galiojanti, ar ji nėra panaikinta, ar nėra pagrindo ją panaikinti; d) atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą atveju – ar darbuotojo (ieškovo) padarytas darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus; e) ar drausminė nuobauda paskirta laikantis jos skyrimo tvarkos, terminų (DK 240, 241 straipsniai ir kt. ); f) ar drausminė nuobauda parinkta atsižvelgiant į DK 238 straipsnyje nurodytas aplinkybes; ar nėra pagrindo panaikinti drausminę nuobaudą atsižvelgiant į padaryto darbo drausmės sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto nusižengimo sunkumą; g) ar darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo nepažeidžiant jam taikytinų garantijų (DK 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 dalis, 133 straipsnis ir kt. ); h) ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Iš apibendrinimo medžiagos matyti, kad praktikoje kyla neaiškumų taikant DK XIX skyriaus bei CPK XX skyriaus normas, atsakant į klausimą, kuriais atvejais teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus teisėtumo, tikrina šiam darbuotojui darbdavio (atsakovo) anksčiau nei atleidimas iš darbo paskirtos (paskirtų) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą. Tai susiję su tuo, kad DK XIX skyriaus normos darbuotojui, kurio darbo santykiai su darbdaviu nėra pasibaigę, nustato privalomą darbo ginčo dėl drausminės nuobaudos, kitokios nei atleidimas iš darbo, išankstinę nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarką, tik kurios laikęsis darbuotojas turi teisę kreiptis į teismą (DK 289, 295 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad kai darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra nutrūkę, bet koks darbo ginčas nagrinėjamas tiesiogiai teismuose, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją. Be to, CPK XX skyriaus, reglamentuojančio darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, normos įtvirtina tai, kad teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra aktyvus, nustato teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą ir kt. (CPK 414 straipsnis, 415 straipsnio 1 dalis, 417, 418 straipsniai). Sistemiškai aiškinant DK ir CPK normas bei atsižvelgiant į jų tikslus, darytina išvada, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo drausminės atsakomybės taikymo tvarka teisėtumo, turi tikrinti ankstesnės šiam darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau toks tikrinimas yra sąlygotas ieškinio senaties instituto taikymu. Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad DK normų tikslas – teisingai suderinti reikšmingus darbo santykių subjektų interesus, garantuoti tiek darbuotojo teisių, tiek ir pakankamą darbdavio teisių apsaugą. Darbuotojo ir darbdavio ginčas dėl bet kurios drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo yra darbo ginčas (DK 285 straipsnis). Visiems darbuotojams, kurie ginčija drausminę nuobaudą, privalu laikytis DK XIX skyriaus normų bei CPK normų nustatytos tvarkos. Kai darbuotoją ir darbdavį sieja darbo santykiai, ginčams dėl kitokios nei atleidimas iš darbo drausminės nuobaudos panaikinimo yra nustatyta privaloma darbo ginčų nagrinėjimo ne teisme, t. y. darbo ginčų komisijoje tvarka (DK 286 straipsnio 1 dalis, 289, 295 straipsniai). Tokie ginčai teisme nagrinėjami tik po darbuotojo kreipimosi į darbo ginčų komisiją (DK 293 straipsnio 1 dalis, 295 straipsnio 1 dalis). CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 293 straipsnio 2 punktas, 412 straipsnio 1 dalis nustato privalomos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarkos nesilaikymo teisinius padarinius. DK 27 straipsnis nenustato, kad ieškinio senatis netaikoma darbuotojo reikalavimui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, taigi tokio pobūdžio reikalavimams taikomas ieškinio senaties institutas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). DK 293 straipsnio 1 dalis nustato 10 dienų ieškinio senaties terminą, per kurį darbuotojas, nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu, turi kreiptis į teismą. Sistemiškai aiškinant DK normas darytina išvada, kad šis ieškinio senaties terminas taikomas ir kitais DK 295 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Jeigu darbuotojas nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tai nutrūkus darbo santykiams visgi nėra pagrindo teigti, kad ta tvarka jam nebuvo privaloma. Priešingas aiškinimas prieštarautų DK 10 straipsniui, teisinio apibrėžtumo ir tikrumo, teisėtų lūkesčių principams. Jeigu ankstesnė drausminė nuobauda yra vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo sudėties elementų, o darbuotojas (ieškovas) nėra ieškinio forma pareiškęs dėl jos atskiro reikalavimo, tai pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo. Tokiu atveju reikalavimo dėl ankstesnės drausminės nuobaudos panaikinimo pareiškimo teisme diena laikoma ta diena, kurią teisme yra pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Šiomis taisyklėmis būtina vadovautis ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, darbuotojas (ieškovas), atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą, o teismas pagal darbdavio (atsakovo) procesiniame dokumente, pateiktame iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, išdėstytą pagrindą bei pareikštą prašymą tikrina ir vertina, ar nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, ginčui dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo esant išspręstam kitoje byloje priimtu teismo sprendimu arba darbuotojui (ieškovui) išreiškus teismui savo valią dėl ankstesnės nuobaudos neginčijimo, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, tokios ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo iš naujo netikrina. Jeigu darbuotojas, nesutikdamas su ankstesne drausmine nuobauda, buvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją, tai reikalavimui dėl jos teisme pareikšti taikomas DK 293 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties dienų ieškinio senaties terminas. Jis prasideda atitinkamai kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo ginčų komisijos sprendimo nuorašą (DK 292 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 1 dalis, 295 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba išrašą iš protokolo (DK 10 straipsnis, 292 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 1 dalis, 295 straipsnio 1 dalies 2 punktas), arba kurią pasibaigė DK 291 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai (DK 10 straipsnis, 295 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jeigu darbuotojas dėl ankstesnės drausminės nuobaudos nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas nėra pasibaigęs, tai reikalavimui dėl jos teisme pareikšti taikomas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas (DK 10 straipsnis, 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 297 straipsnio 1 dalis). Jo eigos pradžia sutampa su DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino ginčyti atleidimą iš darbo eigos pradžia. DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas skirtas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją. Šis terminas tiesiogiai susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose ir yra procedūrinis terminas (DK 29 straipsnis). Praleidęs šį terminą darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir prašyti jį atnaujinti, jeigu darbo santykiai nėra nutrūkę. Tokiu atveju šiam terminui atnaujinti mutatis mutandis taikomos CPK 78 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatos. Tačiau darbo santykiams pasibaigus, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir prašyti darbo ginčų komisiją atnaujinti praleistą terminą. Tokiu atveju tampa aktualu, kaip minėtas terminas turi būti taikomas teisme, kai jį praleidęs darbuotojas, esant pasibaigusiems darbo santykiams, dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipiasi tiesiogiai į teismą, remdamasis DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Darytina išvada, kad jeigu darbuotojas dėl ankstesnės drausminės nuobaudos nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1. 126, 1. 128–1. 131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1. 1 straipsnio 3 dalis). Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1. 126 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1. 126 straipsnio 2 dalis). Praleidęs ieškinio senaties terminą, darbuotojas (ieškovas) turi teisę prašyti teismą šį terminą atnaujinti. Darbdaviui (atsakovui) prašant taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, turi taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) net ir tada, kai darbuotojas nėra pareiškęs prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 20. 7 punktas). DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti alternatyvūs pažeistų darbuotojo darbo teisių, jį neteisėtai atleidus iš darbo, gynimo būdai. Darbuotojas (ieškovas), reikšdamas ieškinį, turi pasirinkti prašomą taikyti pažeistų teisių gynimo būdą, nurodyti tokio pasirinkimo argumentus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), prašomą taikyti teisių gynimo būdą išdėstyti kaip ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, kuris iš darbuotojo pažeistų teisių gynimo alternatyvių būdų, numatytų DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse, yra taikytinas. Aplinkybes, reikšmingas šių teisės normų taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad DK 297 straipsnio 4 dalis numato ne tik pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, bet ir darbo sutarties nutraukimo pagrindą (DK 124 straipsnio 1 punktas). Taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ir tai turi būti nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Taikydamas aptariamąją teisės normą, teismas neturi teisės nuspręsti, kad darbo sutartis nutraukta kitu pagrindu. Pavyzdžiui, civilinėje byloje L. Sonienė v. UAB ,,Sanmeridus“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2003 m. gruodžio 30 d. sprendime, tenkindama ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, tačiau nurodė, ieškovės atleidimo iš darbo pagrindu laikyti DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 30 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria buvo nurodyta ieškovę laikyti atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir nurodė laikyti ieškovę atleista iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |