TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA


                                                     
PATVIRTINTA
                                                       Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to
                                                       2004 m. birželio 18 d. nu­ta­ri­mu Nr. 46

Teis­mų prak­ti­kos by­lo­se dėl nu­si­kal­ti­mų
žmo­gaus gy­vy­bei ap­žval­ga

Žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos
kon­ven­ci­jos (to­liau – Kon­ven­ci­jos) 2 straips­nis įpa­rei­go­ja vals­ty­bes
kiek­vie­no žmo­gaus tei­sę gy­ven­ti sau­go­ti įsta­ty­mu. Ši nuo­sta­ta su­pran­ta­ma
kaip vals­ty­bių pa­rei­ga pri­im­ti įsta­ty­mus, ku­rie as­mens pa­da­ry­tą ty­či­nį
nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­tų kaip nu­si­kal­ti­mą. Kon­ven­ci­jos 2 straips­nis
nu­ma­to tik ke­lis kon­kre­čius at­ve­jus, kai ne­tai­ko­mas drau­di­mas ty­čia
at­im­ti gy­vy­bę, ir tai su­si­ję su as­mens ap­sau­ga nuo ne­tei­sė­to smur­to,
tei­sė­tu su­ėmi­mu ar­ba su­truk­dy­mu tei­sė­tai su­lai­ky­tam as­me­niui pa­bėg­ti,
taip pat su nu­sta­ty­ta tvar­ka at­lie­ka­mais tei­sė­tais veiks­mais mal­ši­nant
riau­šes ar su­ki­li­mą.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 19
straips­nis įtvir­ti­na žmo­gaus tei­sę į gy­vy­bę kaip svar­biau­sią pri­gim­ti­nę
tei­sę, ku­rią tarp ki­tų tei­sės ša­kų nor­mų pa­de­da už­tik­rin­ti nor­mos,
nu­sta­tan­čios bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę už pa­da­ry­mą nu­si­kals­ta­mų
veiks­mų, ku­riais kė­si­na­ma­si į žmo­gaus gy­vy­bę tie­sio­giai, ar­ba už su­da­ry­mą
ne­tei­sė­tais veiks­mais to­kių są­ly­gų, kai žmo­gus pra­ran­da gy­vy­bę.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas bau­džia­mų­jų
įsta­ty­mų už nu­si­kal­ti­mus žmo­gaus gy­vy­bei tai­ky­mo prak­ti­kos klau­si­mais
iš­aiš­ki­ni­mus teis­mams bu­vo pa­tei­kęs 1991 m. ge­gu­žės 10 d. Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo ple­nu­mo nu­ta­ri­me Nr. 3 ,,Dėl teis­mų prak­ti­kos, tai­kant įsta­ty­mus,
nu­sta­tan­čius bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę už nu­žu­dy­mus ir kū­no su­ža­lo­ji­mus“,
ku­ris pa­nai­kin­tas Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 1999 m. bir­že­lio 18
d. nu­ta­ri­mu Nr. 18 ,,Dėl teis­mų prak­ti­kos nu­žu­dy­mų by­lo­se“.
N-­jo­jo Bau­džia­mo­jo ko­dek­so, įsi­ga­lio­ju­sio
nuo 2003 m. ge­gu­žės 1 d. , nuo­sta­to­se dėl at­sa­ko­my­bės už nu­si­kal­ti­mus
žmo­gaus gy­vy­bei ki­taip for­mu­luo­ja­ma nu­žu­dy­mo nu­si­kal­ti­mo są­vo­ka,
nu­sta­ty­ti nau­ji nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tys po­žy­miai, iš es­mės pa­keis­tos
nor­mų dėl at­sa­ko­my­bės už nu­žu­dy­mus leng­vi­nan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis
dis­po­zi­ci­jos, nu­sta­tant ki­to­kias at­sa­ko­my­bės at­si­ra­di­mo są­ly­gas,
pri­im­tos spe­cia­lios nor­mos dėl baus­mių už nu­žu­dy­mus sky­ri­mo, at­lei­di­mo
nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės pa­grin­dų ir kt.
Kai ku­riais bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo tai­ky­mo
nu­žu­dy­mų by­lo­se klau­si­mais Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus ple­na­ri­nė­je
se­si­jo­je pri­im­ta spren­di­mų, kei­čian­čių anks­tes­nę, su­si­klos­čiu­sią
Se­na­to iš­aiš­ki­ni­mų pa­grin­du, prak­ti­ką.
Įsi­ga­lio­jus nau­joms įsta­ty­mo nor­moms iš da­lies
kei­tė­si ir teis­mų prak­ti­ka, to­dėl bu­vo at­lik­tas bau­džia­mų­jų by­lų
dėl nu­žu­dy­mų, kva­li­fi­kuo­tų pa­gal nau­jo­jo BK 129, 130 ir 131 straips­nius,
api­ben­dri­ni­mas, sie­kiant nu­sta­ty­ti įsta­ty­mų tai­ky­mo klai­das ir pa­teik­ti
teis­mams tin­ka­mo įsta­ty­mo tai­ky­mo re­ko­men­da­ci­nius iš­aiš­ki­ni­mus.
Api­ben­dri­nant ana­li­zuo­ti teis­mų spren­di­mai,
pri­im­ti po 2003 m. ge­gu­žės 1 d. 75 bau­džia­mo­sio­se by­lo­se, taip
pat ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tys, pri­im­tos po 1999 m. birželio 18 d. Se­na­to
nu­ta­ri­mo.
Ka­sa­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo duo­me­nys ro­do, kad
teis­mai iš es­mės šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se tin­ka­mai tai­kė bau­džia­mą­jį
įsta­ty­mą, lai­kė­si bau­džia­mo­jo pro­ce­so nor­mų rei­ka­la­vi­mų. Per 2002
ir 2003 m. ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas iš­nag­ri­nė­jo 95 bau­džia­mą­sias
by­las dėl ty­či­nių nu­žu­dy­mų, pa­lik­ti ne­pa­keis­ti 88 teis­mų spren­di­mai.

I. 2000 m. Bau­džia­mo­jo ko­dek­so nuo­sta­tų dėl
nu­si­kal­ti­mų
žmo­gaus gy­vy­bei ypa­tu­mai

Pa­gal nau­jo­jo Bau­džia­mo­jo ko­dek­so nuo­sta­tas
nu­žu­dy­mas yra ty­či­nis ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mas. Kai žmo­gaus gy­vy­bė
at­ima­ma dėl ne­at­sar­gaus kal­ti­nin­ko el­ge­sio, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma
kaip ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas.
Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se nu­ma­ty­tos nu­žu­dy­mo
su­dė­tys pa­gal sun­ku­mo laips­nį kla­si­fi­kuo­ja­mos į pa­pras­tas (BK 129
straips­nio 1 da­lis), kva­li­fi­kuo­tas (BK 129 straips­nio 2 da­lis) ir pri­vi­le­gi­juo­tas
(BK 130, 131 straips­niai). Pas­ta­rie­ji - tai nu­žu­dy­mai, pa­da­ry­ti stai­ga
la­bai su­si­jau­di­nus dėl ne­tei­sė­to ar itin įžei­džian­čio kal­ti­nin­ką
ar jo ar­ti­mą as­me­nį nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens po­el­gio ir mo­ti­nos dėl
gim­dy­mo nu­lem­tos bū­se­nos pa­da­ry­tas sa­vo nau­ja­gi­mio nu­žu­dy­mas.
Šios vei­kos pa­gal BK 11 straips­nio 4 da­lį yra apy­sun­kiai nu­si­kal­ti­mai.
Nu­žu­dy­mai, pa­da­ry­ti esant kva­li­fi­kuo­jan­čioms ap­lin­ky­bėms ar be
jų, taip pat nu­žu­dy­mai, pa­da­ry­ti per­žen­giant bū­ti­no­sios gin­ties ri­bas,
pa­gal BK 11 straips­nio 6 da­lį yra la­bai sun­kūs nu­si­kal­ti­mai.
Nu­si­kal­ti­mų gy­vy­bei kla­si­fi­ka­vi­mas pa­gal
nu­si­kal­ti­mo sun­ku­mą tu­ri reikš­mę spren­džiant as­mens pa­trau­ki­mo bau­džia­mo­jon
at­sa­ko­my­bėn ar baus­mės sky­ri­mo klau­si­mus.
As­me­nys, pa­da­rę pri­vi­le­gi­juo­tus nu­žu­dy­mus
ar ne­at­sar­gų gy­vy­bės at­ėmi­mą ir teis­mo pri­pa­žin­ti ri­bo­tai pa­kal­ti­na­mais,
va­do­vau­jan­tis BK 18 straips­nio 2 da­li­mi, ga­li bū­ti at­leis­ti nuo bau­džia­mo­sios
at­sa­ko­my­bės.
Ki­to žmo­gaus gy­vy­bę dėl ne­at­sar­gu­mo at­ėmęs,
bū­da­mas prieš sa­vo va­lią nu­gir­dy­tas ar ap­svai­gin­tas ir dėl to ne vi­siš­kai
su­ge­bė­da­mas su­vok­ti pa­vo­jin­go nu­si­kals­ta­mos vei­kos po­bū­džio ar­ba
val­dy­ti sa­vo veiks­mų as­muo, va­do­vau­jan­tis BK 19 straips­nio 2 da­li­mi,
at­lei­džia­mas nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės.
To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­da­riu­siems ty­či­nį
nu­žu­dy­mą as­me­nims BK 18 ir 19 straips­nių nuo­sta­tos nu­ma­to tik baus­mių
švel­ni­ni­mo, re­mian­tis BK 59 straips­niu, ga­li­my­bę.
Vei­kas, nu­ma­ty­tas BK 130, 131 ir 132 straips­niuo­se,
pa­da­rę as­me­nys ga­li bū­ti at­leis­ti nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės,
jei­gu yra as­mens, ku­ris ver­tas teis­mo pa­si­ti­kė­ji­mo, pra­šy­mas per­duo­ti
kal­ti­nin­ką jo at­sa­ko­my­bei pa­gal lai­da­vi­mą (BK 40 straips­nis), o dėl
ne­at­sar­gu­mo at­ėmęs gy­vy­bę ki­tam žmo­gui as­muo ga­li bū­ti at­leis­tas
nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, kai yra leng­vi­nan­čių ap­lin­ky­bių (BK
39 straips­nis).
Pa­gal nau­jo­jo Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 13
straips­nio 2 da­lį už nu­žu­dy­mą stai­ga la­bai su­si­jau­di­nus, nau­ja­gi­mio
nu­žu­dy­mą ir gy­vy­bės at­ėmi­mą dėl ne­at­sar­gu­mo ne­pil­na­me­čiai at­sa­ko
nuo 16, o ne nuo 14 me­tų am­žiaus, kaip bu­vo nu­ma­ty­ta pa­gal se­no­jo
Baudžiamojo ko­dek­so 11 straips­nio 2 da­lį.

II. Nu­žu­dy­mo ar ne­at­sar­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mo
ob­jek­ty­vie­ji po­žy­miai

Šių nu­si­kal­ti­mų ob­jek­tas yra ki­to žmo­gaus
gy­vy­bė. Pa­gal api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nis be­veik vi­si nu­teis­tie­ji
ty­čia ar dėl ne­at­sar­gu­mo ki­to žmo­gaus gy­vy­bę at­ėmė ak­ty­viais veiks­mais
tie­sio­giai pa­veik­da­mi nu­ken­tė­ju­sio­jo kū­ną, su­trik­dant jo gy­vy­bi­nes
funk­ci­jas ar­ba pa­žei­džiant gy­vy­biš­kai svar­bius kū­no or­ga­nus. Tik
vie­no­je by­lo­je nu­žu­dy­mas bu­vo pa­da­ry­tas ne­vei­ki­mu.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. bir­že­lio 12 d. nuosp­ren­džiu N. D.
pri­pa­žin­ta kal­ta ty­čia nu­žu­džiu­si bu­vu­sią be­jė­giš­kos būk­lės sa­vo
mo­ti­ną G. S. Teis­mas nu­sta­tė, kad nu­teis­to­ji ži­no­da­ma, kad jos mo­ti­na
G. S. ser­ga psi­chi­ne li­ga ir dėl to yra be­jė­giš­kos būk­lės, neat­si­žvelg­da­ma
į gy­dy­to­jų re­ko­men­da­ci­jas pa­si­ė­mė ją iš li­go­ni­nės ir par­si­ve­žė
į sa­vo bu­tą, kur, tu­rė­da­ma pa­rei­gą ir ga­li­my­bes tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti
ir mai­tin­ti sa­vo mo­ti­ną ir taip iš­veng­ti jos mir­ties, 18 die­nų ne­da­vė
jai mais­to, ne­pri­žiū­rė­jo. Dėl to­kio il­ga­lai­kio ba­da­vi­mo iš­se­ko nu­ken­tė­ju­sio­sios
or­ga­niz­mas ir ji mi­rė (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-107/2003).
At­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą ky­la
ta­da, kai tarp kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tos vei­kos (vei­ki­mo ar ne­vei­ki­mo)
ir at­si­ra­du­sių pa­da­ri­nių (mir­ties) yra prie­žas­ti­nis ry­šys, t. y. nu­ken­tė­ju­sio­jo
mir­tis tu­ri bū­ti dės­nin­gas, ne­at­si­tik­ti­nis kal­ti­nin­ko vei­kos re­zul­ta­tas.
Spren­džiant prie­žas­ti­nio ry­šio bu­vi­mo ar ne­bu­vi­mo klau­si­mą, at­si­žvelg­ti­na
į tai, kad šis ry­šys tu­ri bū­ti ob­jek­ty­vus, t. y. tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta,
kad tik kal­ti­nin­ko pa­da­ry­ta vei­ka su­kė­lė ir są­ly­go­jo pa­da­ri­nių
at­si­ra­di­mą. Pa­pras­tai ši ap­lin­ky­bė nu­sta­to­ma re­mian­tis teis­mo me­di­ci­nos
spe­cia­lis­to ar eks­per­to iš­va­do­mis dėl nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­ties.
Pa­gal api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nis nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis
daž­niau­siai bu­vo sun­kūs, pa­vo­jin­gi gy­vy­bei kū­no su­ža­lo­ji­mai, įver­tin­ti
pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės 1992 m. ba­lan­džio 10 d. nu­ta­ri­mu
Nr. 261 pa­tvir­tin­tas Kū­no su­ža­lo­ji­mo sun­ku­mo nu­sta­ty­mo teis­mo me­di­ci­nos
lai­ki­ną­sias tai­syk­les, ar­ba kū­no su­ža­lo­ji­mai, ku­rie pa­gal Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo
mi­nist­ro ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ro
2003 m. ge­gu­žės 23 d. įsa­ky­mus Nr. V-298/158/A-86 pa­tvir­tin­tas Svei­ka­tos
su­trik­dy­mo mas­to nu­sta­ty­mo tai­syk­les, api­bū­din­ti kaip ki­to­kie sun­kūs
su­luo­ši­ni­mai.
Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo
kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už pa­sek­mes
at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos
vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, kad
jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas ar ne­tin­ka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai.
To­kią teis­mų prak­ti­ką cha­rak­te­ri­zuo­ja teis­mų spren­di­mai.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2001 m. ba­lan­džio 18
d. nuosp­ren­džiu R. B. dėl ty­či­nio nu­žu­dy­mo nu­teis­tas už tai, kad 2000
m. lie­pos 23 d. , apie 18. 30 val. , Kros­nos kai­me, tar­pu­sa­vio gin­čo me­tu
ty­čia smog­da­mas tris kar­tus at­si­neš­tu pei­liu R. M. į pil­vą, krū­ti­nę
ir, jai gi­nan­tis, į kai­ri­ą­ją ran­ką, pa­da­rė su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių
nu­ken­tė­ju­sio­ji 2000 m. lie­pos 26 d. li­go­ni­nė­je mi­rė. At­mes­da­ma nu­teis­to­jo
ka­sa­ci­nį skun­dą, Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja nu­ro­dė,
kad pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo iš­va­da dėl prie­žas­ti­nio ry­šio tarp
R. B. veiks­mų ir ki­lu­sių pa­da­ri­nių tei­sin­ga, nes R. B. veiks­mais nu­ken­tė­ju­sia­jai
bu­vo pa­da­ry­ti sun­kūs pa­vo­jin­gi gy­vy­bei kū­no su­ža­lo­ji­mai ir tai
bu­vo pas­ta­ro­sios mir­ties prie­žas­tis. Vie­no iš pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų
R. M. diag­no­za­vi­mas ne lai­ku ne­pa­ša­li­na prie­žas­ti­nio ry­šio tarp
kal­ti­nin­ko veiks­mų ir nu­ken­tė­ju­sio­sios mir­ties (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 2K-923/2001).
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo 2001 m. gruo­džio
5 d. nuosp­ren­džiu R. Š. nu­teis­tas už tai, kad 2001 m. ge­gu­žės 10 d. , Pa­ne­vė­žio
mies­te, ty­čia dėl chu­li­ga­niš­kų pa­ska­tų su­da­vė pen­kis smū­gius ran­ko­mis
į gal­vą nu­ken­tė­ju­sia­jam A. Č. , taip pa­da­ry­da­mas jam sun­kų kū­no su­ža­lo­ji­mą,
nes dėl iš­si­lie­ju­sio krau­jo gal­vos sme­ge­ny­se su­tri­ko gal­vos sme­ge­nų
gy­vy­bi­nės funk­ci­jos ir nu­ken­tė­ju­sy­sis 2001 m. ge­gu­žės 17 d. mi­rė
li­go­ni­nė­je. At­mes­da­ma nu­teis­to­jo ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tus
dėl prie­žas­ti­nio ry­šio tarp jo veiks­mų ir nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties bu­vi­mo
dėl to, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė ne iš kar­to, be to, at­si­sa­kė gy­dy­to­jų
pa­gal­bos, Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad
vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui svar­bu ne mir­ties lai­kas, o mir­ties prie­žas­tis.
Nu­ken­tė­ju­sia­jam bu­vo pa­da­ry­tas sun­kus pa­vo­jin­gas gy­vy­bei kū­no
su­ža­lo­ji­mas, ku­ris pa­pras­tai bai­gia­si mir­ti­mi. Jei me­di­ci­nos pa­gal­ba
bū­tų už­kir­tu­si ke­lią mir­čiai, vei­ka bū­tų kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip pa­si­kė­si­ni­mas
nu­žu­dy­ti. Nė­ra nu­sta­ty­ta, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis
bū­tų bu­vu­si gy­dy­mo klai­da, o nu­ken­tė­ju­sio­jo at­si­sa­ky­mas va­žiuo­ti
į li­go­ni­nę ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas gy­dy­mo klai­da (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 2K-574/2002).
Nužudy­mas yra baig­tas nu­si­kal­ti­mas ir kva­li­fi­kuo­ja­mas
tik pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so spe­cia­lio­sios da­lies nor­mą ki­lus pa­da­ri­niams
– mi­rus nu­ken­tė­ju­sia­jam. Kai to­kie pa­da­ri­niai ne­at­si­ran­da dėl
prie­žas­čių, ne­pri­klau­san­čių nuo kal­ti­nin­ko va­lios, nu­sta­čius vei­ko­je
tie­sio­gi­nę ty­čią, pri­klau­so­mai nuo ob­jek­ty­viai at­lik­tų veiks­mų po­bū­džio
ir ap­im­ties, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma ar­ba kaip ren­gi­ma­sis, ar­ba kaip
pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti.
Nu­žu­dy­mas yra la­bai sun­kus nu­si­kal­ti­mas,
to­dėl pa­gal BK 21 straips­nį as­muo at­sa­ko ir už ren­gi­mą­si nu­žu­dy­ti.
Pa­gal BK 22 straips­nio 1 da­lį pa­si­kė­si­ni­mas yra nu­si­kals­ta­ma vei­ka,
ku­ria tie­sio­giai pra­de­da­mas da­ry­ti nu­si­kal­ti­mas, ir tuo ši vei­ka
ski­ria­si nuo ren­gi­mo­si pa­da­ry­ti nu­si­kal­ti­mą. Nu­žu­dy­mo nu­si­kal­ti­mo
at­ve­ju ren­gi­mu­si dar tie­sio­giai ne­si­kė­si­na­ma į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę
ir šia nuo­sta­ta teis­mų prak­ti­ko­je tin­ka­mai va­do­vau­ja­ma­si.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2003 m. spa­lio 20 d. nuosp­ren­džiu V. R. vei­ką,
kva­li­fi­kuo­tą pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį bei BK 22 straips­nio 1 da­lį
ir 129 straips­nio 1 da­lį, per­kva­li­fi­ka­vo į BK 129 straips­nio 1 d. bei
21 straips­nio 1 da­lį ir 129 straips­nio 1 da­lį. Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu
V. R. bu­vo kal­ti­na­mas pa­si­kė­si­ni­mu nu­žu­dy­ti I. K. , pa­si­reiš­ku­sį
tuo, kad tu­rė­da­mas šau­tu­vą ir du šo­vi­nius jis at­vy­ko į įmo­nės, ku­rios
di­rek­to­rius bu­vo I. K. , te­ri­to­ri­ją, ty­čia nu­žu­dė ten bu­vu­sį sar­gą
S. S. , kad šis ne­truk­dy­tų nu­šau­ti I. K. , po to pro lan­gą įsi­bro­vė į I.
K. ka­bi­ne­tą ir jo lau­kė, bet šis ne­at­vy­ko. Per­kva­li­fi­kuo­da­mas vei­ką
teis­mas nu­ro­dė, kad V. R. sa­vo veiks­mais ne­su­kė­lė tie­sio­gi­nio pa­vo­jaus
I. K. gy­vy­bei, nes ne­at­vy­kus I. K. ne­bu­vo at­lik­ti pa­si­kė­si­ni­mo į
jo gy­vy­bę veiks­mai, to­dėl V. R. veiks­mai ver­tin­ti­ni kaip ty­či­nio nu­si­kal­ti­mo
pa­da­ry­mo są­ly­gų su­da­ry­mas, t. y. vei­ka, nu­ma­ty­ta BK 21 straips­nio
1 da­ly­je (baudži­a­mo­ji by­la Nr. 1-273/2003).

III. Nužudy­mo sub­jek­ty­vie­ji požymiai

1. Bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė už nu­žu­dy­mą pa­gal
BK 129, 130 ir 131 straips­nius ky­la ta­da, kai ki­to žmo­gaus gy­vy­bę kal­ti­nin­kas
at­ima veik­da­mas ty­čia, t. y. su­pras­da­mas, kad sa­vo vei­ka ke­lia pa­vo­jų
ki­to žmo­gaus gy­vy­bei, nu­ma­ty­da­mas, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam
žmo­gui, ir to no­rė­da­mas (tie­sio­gi­nė ty­čia) ar­ba ne­no­rė­da­mas, bet
są­mo­nin­gai leis­da­mas to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti (ne­tie­sio­gi­nė
ty­čia). Kal­ti­nin­kas ki­to žmo­gaus gy­vy­bę at­ima ty­čia ir ta­da, kai vei­kia
nu­ma­ty­da­mas, kad ga­li su­trik­dy­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo svei­ka­tą ar at­im­ti
jam gy­vy­bę, ir vie­no­dai no­ri šių pa­da­ri­nių (ne­apib­rėž­ta ty­čia).
Kai dėl ty­či­nės kal­ti­nin­ko vei­kos nu­ken­tė­ju­sy­sis
mirš­ta, ty­čios rū­šies nu­sta­ty­mas vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui reikš­mės ne­tu­ri,
ta­čiau tai tu­ri reikš­mės ski­riant nu­teis­ta­jam baus­mę (BK 54 straips­nio
2 da­lies 2 punk­tas). To­dėl pri­im­da­mi nuosp­ren­džius teis­mai tu­ri pa­si­sa­ky­ti
ne tik dėl kal­tės for­mos, bet ir dėl jos rū­šies.
Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nys ro­do, kad teis­mai
ne vi­sa­da dėl šios ap­lin­ky­bės nuosp­ren­džiuo­se pa­si­sa­ko, nors ir nu­ro­do,
kad skir­da­mi baus­mes at­si­žvel­gė į BK 54 straips­ny­je nu­ro­dy­tus baus­mės
sky­ri­mo pa­grin­dus. To­kius nuosp­ren­džius Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo
Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja pri­ėmė 2004 m. sau­sio 12
d. bau­džia­mo­jo­je by­lo­je Nr. 1-98/2004, 2003 m. spa­lio 29 d. bau­džia­mo­jo­je
by­lo­je Nr. 1-265/2003, 2004 m. va­sa­rio 20 d. bau­džia­mo­jo­je by­lo­je Nr.
1-125/2004, 2003 m. rug­sė­jo 9 d. bau­džia­mo­jo­je by­lo­je Nr. 1-211/2003 ir
ki­to­se.
Pa­gal api­ben­drin­tų by­lų nuosp­ren­džius ma­ty­ti,
kad teis­mai by­lo­se dėl baig­to nu­žu­dy­mo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­to­je vei­ko­je
daž­niau pri­pa­žįs­ta ne­tie­sio­gi­nės ty­čios bu­vi­mą ne­gu by­lo­se dėl pa­na­šių
vei­kų, kai pa­si­kė­si­na­ma nu­žu­dy­ti. Ta­čiau kai ku­rie to­kie spren­di­mai
ke­lia abe­jo­nių dėl jų pa­grįs­tu­mo, nes prieš­ta­rau­ja ir teis­mo nu­sta­ty­toms
ki­toms ap­lin­ky­bėms.
 Kau­no
apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004
m. va­sa­rio 4 d. nuosp­ren­džiu K. L. pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį nu­teis­tas
už tai, kad 2003 m. rug­sė­jo 28 d. su­da­vė ne ma­žiau kaip pen­kis smū­gius
me­ta­li­ne prie­mo­ne ba­tams tai­sy­ti į gal­vą H. G. , pa­da­ry­da­mas įspaus­ti­nius
ske­vel­dri­nius kai­rio­sios pu­sės mo­men­kau­lio ir pa­kauš­kau­lio lū­žius,
kau­ko­lės pa­ma­to kai­rio­sios pu­sės vi­du­ri­nės dau­bos kau­lų ir apa­ti­nio
žan­di­kau­lio kai­rio­jo kam­po sri­ties ske­vel­dri­nius lū­žius, gal­vos sme­ge­nų
de­ši­nio­sios pu­sės mo­me­ni­nės, kak­ti­nės ir smil­ki­ni­nės skil­čių su­mu­ši­mą
ir ki­tus su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė. Teis­mas kon­sta­ta­vo,
kad nu­ken­tė­ju­sio­jo gal­vos su­mu­ši­mas pa­da­ry­tas ne ma­žiau kaip pen­kiais
tie­sio­gi­niais smū­giais, su­duo­tais di­de­le jė­ga į kai­ri­ą­ją gal­vos ir
vei­do pu­sę. Tai nu­sta­tęs teis­mas vis tik spren­dė, kad nu­si­kal­ti­mo bū­das
ro­do, jog K. L. vei­kė ne­tie­sio­gi­ne ty­čia (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1-36/2004).
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. va­sa­rio 23 d. nuosp­ren­džiu V. V.
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą nu­teis­tas už tai, kad bū­da­mas
ap­svai­gęs nuo al­ko­ho­lio rei­ka­la­vo iš A. P. pi­ni­gų, o šiam at­si­sa­kius
jų duo­ti, kumš­čiu su­da­vė į vei­dą, po to pei­liu smū­gį į kak­lo de­ši­ni­ą­ją
pu­sę ir ne ma­žiau kaip tris smū­gius pei­liu į kak­lo kai­ri­ą­ją pu­sę bei
vie­ną smū­gį pei­liu į krū­ti­nės kai­ri­ą­ją pu­sę, pa­da­ry­da­mas kak­le
bei krū­ti­nės kai­rio­sios pu­sės dur­tai pjau­tas ir pjau­tas žaiz­das, kak­lo
minkš­tų­jų au­di­nių, stam­bių­jų krau­ja­gys­lių ir kai­rio­jo plau­čio pa­žei­di­mus,
nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis iš kar­to mi­rė. Po to V. V. nu­vil­ko nu­ken­tė­ju­sio­jo
la­vo­ną į miš­ko gi­lu­mą ir apieš­ko­jęs ki­še­nes pa­gro­bė 140 Lt. Kva­li­fi­kuo­da­mas vei­ką teis­mas nu­ro­dė,
kad V. V. nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties ne­no­rė­jo, o tik są­mo­nin­gai lei­do
jai kil­ti, ta­čiau ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis rem­da­ma­sis da­ro to­kią iš­va­dą,
nuosp­ren­dy­je ne­pa­si­sa­kė (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-64/2004).
Ne­tie­sio­gi­nės ty­čios bu­vi­mą teis­mai yra
pri­pa­ži­nę ir vei­ko­se, kai nu­žu­do­ma pa­smau­giant, du­riant pei­liu į
šir­dį, pil­vą ir pan. , nors pats to­kio smur­to po­bū­dis, su­ža­lo­ji­mų pa­da­ry­mo
lo­ka­li­za­ci­ja ir ki­tos ap­lin­ky­bės bū­tų pa­grin­das spręs­ti, kad kal­ti­nin­kas
vei­kė tie­sio­gi­ne ty­čia.
Neišsa­miai mo­ty­vuo­da­mi sa­vo spren­di­mus,
teis­mai ne tik ne­si­va­do­vau­ja įsta­ty­mu, bet ir Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
se­na­to 1999 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 18 4 punk­to iš­aiš­ki­ni­mu,
ku­ria­me pa­sa­ky­ta, kad apie kal­ti­nin­ko ty­čios tu­ri­nį teis­mas spren­džia
at­si­žvelg­da­mas į vi­sas pa­da­ry­to nu­žu­dy­mo ap­lin­ky­bes: pa­nau­do­tus
įran­kius, smur­to po­bū­dį, pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų kie­kį ir po­bū­dį, jų
lo­ka­li­za­ci­ją, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir nu­trau­ki­mo
prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir
kt.
2. Kal­ti­nin­ko ty­čios rū­šies nu­sta­ty­mas
svar­bus at­ri­bo­jant pa­si­kė­si­ni­mą nu­žu­dy­ti nuo ty­či­nio svei­ka­tos
su­trik­dy­mo kaip pa­nau­do­to smur­to pa­da­ri­nių.
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 1999 m. bir­že­lio
18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 18 4 punk­te iš­aiš­kin­ta, kad vei­ka ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­ma
kaip pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti tik esant kal­ti­nin­ko api­brėž­tai ty­čiai
at­im­ti ki­to žmo­gaus gy­vy­bę. Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nys ro­do, kad
teis­mai daž­niau­siai tin­ka­mai kva­li­fi­ka­vo vei­kas, ty­čios tu­ri­nį nu­sta­ty­da­mi
pa­gal vi­sas nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. spa­lio 2 d. nuosp­ren­džiu V. R. nu­teis­tas
už tai, kad gir­tas pa­si­kė­si­no nu­žu­dy­ti V. S. ty­čia smog­da­mas du kar­tus
pei­liu į gy­vy­biš­kai svar­bias kū­no vie­tas – kak­lo kai­ri­ą­ją pu­sę ir
kai­ri­ą­ją pa­žan­di­nę sri­tį, taip dėl gau­saus krau­ja­vi­mo su­kel­da­mas
nu­ken­tė­ju­sia­jam he­mo­ra­gi­nį šo­ką su gy­vy­bei pa­vo­jin­gu ar­te­ri­nio
krau­jo­spūdžio kri­ti­mu. Nu­ken­tė­ju­sio­jo gy­vy­bė bu­vo iš­gel­bė­ta su­tei­kus
kva­li­fi­kuo­tą me­di­ci­nos pa­gal­bą. Iš­va­dą dėl kal­ti­nin­ko ty­čios
kryp­tin­gu­mo – sie­ki­mo mir­ties – teis­mas pa­grin­dė dvie­jų smū­gių su­da­vi­mu
į gy­vy­biš­kai svar­bią žmo­gaus kū­no da­lį - kak­lą (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 2K-204/2001).
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2002 m. spa­lio 10
d. nuosp­ren­džiu J. J. R. nu­teis­tas už pa­si­kė­si­ni­mą nu­žu­dy­ti sa­vo
žmo­ną G. R. Teis­mas nu­sta­tė jo vei­ko­je tie­sio­gi­nę api­brėž­tą ty­čią
nu­žu­dy­ti nu­ken­tė­ju­si­ą­ją, at­si­žvelg­da­mas į fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes:
pei­liu su­ža­lo­ta gy­vy­biš­kai svar­bi žmo­gaus kū­no da­lis – kak­las, pa­da­ry­ta
ho­ri­zon­ta­li apie 20 cm il­gio žaiz­da su kiau­ry­mi­niu ger­klų su­ža­lo­ji­mu
ir kai­rio­sios iš­ori­nės jun­go ve­nos pažei­di­mas, po šių veiks­mų
J. J. R. at­si­sa­kė iš­kvies­ti me­di­ci­nos pa­gal­bą, pa­sa­ky­da­mas
,,gaišk, jau vė­lu“ (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-365/2003).
Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mo 2002 m. rug­sė­jo
4 d. nuosp­ren­džiu R. R. nu­teis­tas už pa­si­kė­si­ni­mą nu­žu­dy­ti D. I. ,
ku­riai ty­čia me­ta­li­niu stry­pu pen­kis kar­tus smo­gė per gal­vą, pa­da­ry­da­mas
kirs­ti­nes muš­ti­nes žaiz­das, kau­ko­lės skliau­tų lū­ži­mą, gal­vos sme­ge­nų
su­krė­ti­mą ir su­mu­ši­mą. Iš­va­dą apie api­brėž­tos ty­čios bu­vi­mą kal­ti­nin­ko
vei­ko­je teis­mas pa­da­rė įver­ti­nęs tai, kad R. R. iki nu­ken­tė­ju­sio­sios
už­puo­li­mo gra­si­no, per­se­kio­jo, smur­ta­vo prieš ją kerš­tau­da­mas dėl
at­si­sa­ky­mo kar­tu su­kur­ti šei­mą, su­ža­lo­ji­mui pa­nau­do­jo me­ta­li­nį
stry­pą su iš­ga­ląs­tais aš­me­ni­mis, pen­kis kar­tus smo­gė į gy­vy­biš­kai
svar­bią nu­ken­tė­ju­sio­sios kū­no da­lį – gal­vą, pa­li­ko su­ža­lo­tą nu­ken­tė­ju­si­ą­ją
ne­pa­kvie­tęs pa­gal­bos (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-194/2003).
Ta­čiau yra pri­im­ta ir ki­to­kių teis­mų spren­di­mų.
Dėl to­kios klai­dos Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­sė­jo 5 d. nuosp­ren­džiu pa­keis­tas
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2003 m. ge­gu­žės 19 d. nuosp­ren­dis, ku­riuo
I. D. nu­teis­ta už be­jė­giš­kos būk­lės as­mens nu­žu­dy­mą pa­vo­jin­gu dau­ge­lio
žmo­nių gy­vy­bei bū­du ir pa­si­kė­si­ni­mą to­kiu pat bū­du nu­žu­dy­ti du be­jė­giš­kos
būk­lės as­me­nis, nes teis­mo nuosp­ren­džiu nu­sta­ty­ta, kad I. D. į vie­no
iš dvie­jų be­jė­giš­kos būk­lės as­me­nų gy­vy­bę pa­si­kė­si­no veik­da­ma ne­tie­sio­gi­ne
ty­čia. Ka­dan­gi šiai nu­ken­tė­ju­sia­jai bu­vo pa­da­ry­ti tik svei­ka­tos
su­trik­dy­mai, teis­mas vei­ką per­kva­li­fi­ka­vo pa­gal šiuos pa­da­ri­nius
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1A-505/2003).
3. Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nys ro­do, kad
teis­mai yra pa­da­rę klai­dų ir nu­sta­ty­da­mi kal­tės for­mą vei­ko­je, ku­ria
kė­si­na­ma­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę. Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2001 m.
sau­sio 22 d. nuosp­rendžiu G. Ž. bu­vo nu­teis­tas už tai, kad dėl ne­at­sar­gu­mo
nu­žu­dė A. L. , nes su­lai­kant nu­ken­tė­ju­sį­jį ir jam prie­ši­nan­tis dėl
su­lai­ky­mo, są­mo­nin­gai ne­si­lai­ky­da­mas at­sar­gu­mo tai­syk­lių, su­da­vė
tris smū­gius ži­bin­tu­vė­liu A. L. į spran­do ir gal­vos sri­tį, pa­da­ry­da­mas
su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė. Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas pa­kei­tė pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mų spren­di­mus,
nu­ro­dy­da­mas, kad teis­mai, pri­pa­žin­da­mi G. Ž. vei­ko­je ne­at­sar­gią
kal­tę, ne­vi­siš­kai at­sklei­dė jo vei­kos sub­jek­ty­vio­sios pu­sės tu­ri­nį,
ne­pa­kan­ka­mai įver­ti­no es­mi­nius ir reikš­min­giau­sius fak­ti­nius duo­me­nis.
Nu­sta­ty­da­mas nu­si­kal­ti­mo sub­jek­ty­vi­ą­ją pu­sę, teis­mas pir­miau­sia
tu­rė­jo rem­tis ob­jek­ty­viais by­los duo­me­ni­mis, ro­dan­čiais, kad su­ža­lo­ji­mas
A. L. pa­da­ry­tas pa­nau­do­jant įran­kį (me­ta­li­nį ži­bin­tu­vė­lį), su­duo­tas
ne vie­nas, o trys stip­rūs, stai­gūs smū­giai, kon­cen­truo­ti į ne­di­de­lę
gy­vy­biš­kai svar­bią kū­no sri­tį. Vi­sos šios ap­lin­ky­bės ro­do, kad smū­giai
į gal­vos ir spran­do sri­tį bu­vo ne at­si­tik­ti­niai, o va­lin­gi veiks­mai,
šią ap­lin­ky­bę pa­tvir­ti­na smū­gių lo­ka­li­za­ci­ja ne­di­de­lė­je spran­do
ir gal­vos sri­ty­je ir žy­mes­nių su­ža­lo­ji­mų ne­bu­vi­mas ki­to­se kū­no
vie­to­se. Įver­tin­da­ma šias ap­lin­ky­bes, tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­dė, kad su­vok­da­mas to­kio po­bū­džio smū­gius G. Ž. su­vo­kė sa­vo
veiks­mų pa­vo­jin­gu­mo laips­nį, nu­ma­tė pa­vo­jin­gas gy­vy­bei pa­sek­mes.
Ne­nu­sta­čius G. Ž. ty­čio­je sie­ki­mo at­im­ti gy­vy­bę, lai­ky­ti­na, kad
jis vei­kė ne­tie­sio­gi­ne ty­čia (bau­džia­mo­ji by­la 2K-647/2001).
Pa­gal Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus ka­sa­ci­nių nu­tar­čių mo­ty­vus ir iš­va­das, tais at­ve­jais, kai
kal­ti­nin­kas tie­sio­gi­niais smū­giais į gy­vy­biš­kai svar­bias kū­no vie­tas
pa­da­ro nu­ken­tė­ju­sia­jam mir­tį su­kė­lu­sius su­ža­lo­ji­mus, spren­džia­ma,
kad jo vei­ko­je yra ty­či­nė kal­tė (baudžia­mo­sios by­los Nr. 2K-786/2003,
2K-567/2003, 2K-297/2004).

IV. Gru­pės as­me­nų pa­da­ry­to nu­žu­dy­mo kva­li­fi­ka­vi­mas

By­lo­se dėl nu­žu­dy­mų, ku­rio­se kal­ti­na­mas
ne vie­nas as­muo, bū­ti­na nu­sta­ty­ti kiek­vie­no iš jų da­ly­va­vi­mo da­rant
šį nu­si­kal­ti­mą laips­nį ir po­bū­dį, ku­rie nu­le­mia ben­dri­nin­ka­vi­mo
for­mą ir ben­dri­nin­kų rū­šis.
Pa­gal 1961 m. BK 18 straips­nio 1 da­lį ben­dri­nin­ka­vi­mu
bu­vo lai­ko­mas ty­či­nis ben­dras dvie­jų ar dau­giau as­me­nų da­ly­va­vi­mas
da­rant nu­si­kal­ti­mą. N-­jo­jo BK 24 straips­nio 1 da­lis ben­dri­nin­ka­vi­mą
api­bū­di­na kaip ty­či­nį ben­drą dvie­jų ar dau­giau tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ru­sių
pa­kal­ti­na­mų ir su­lau­ku­sių šio ko­dek­so 13 straips­ny­je nu­sta­ty­to am­žiaus
as­me­nų da­ly­va­vi­mą da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Tai­gi ben­dri­nin­ka­vi­mu
nu­žu­dant ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­ma vei­ka as­me­nų, ku­rie da­ly­va­vo
da­rant šį nu­si­kal­ti­mą su­si­ta­rę. Toks su­si­ta­ri­mas BK 25 straips­nio
2 ir 3 da­lių pras­me yra ga­li­mas bet ku­rio­je nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­jo­je,
t. y. iki kė­si­ni­mo­si į žmo­gaus gy­vy­bę pra­džios ir kol bus pa­siek­tas
no­ri­mas re­zul­ta­tas – ki­to žmo­gaus mir­tis. To­dėl nu­žu­dy­mo ben­dri­nin­kas
yra ir toks as­muo, ku­ris sa­vo veiks­mais pri­si­de­da prie ki­to as­mens, da­ran­čio
veiks­mus, nu­kreip­tus at­im­ti ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, ir abu to­liau vei­kia
su­vok­da­mi veiks­mų ben­dru­mą.
N-­jo­jo BK 60 straips­nio 1 da­lies 1 punk­te nu­ma­ty­ta
sun­ki­nan­ti at­sa­ko­my­bę ap­lin­ky­bė, kai vei­ką pa­da­rė ben­dri­nin­kų
gru­pė, o pa­gal BK 25 straips­nio 2 da­lį ben­dri­nin­kų gru­pė yra ta­da, kai
bet ku­rio­je nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­jo­je du ar dau­giau as­me­nų su­si­ta­ria
nu­si­kals­ta­mą vei­ką da­ry­ti, tęs­ti ar už­baig­ti, jei bent du iš jų yra
vyk­dy­to­jai. To­dėl svar­bu nu­sta­ty­ti, ku­rie as­me­nys, da­ly­va­vę nu­žu­dant,
yra vyk­dy­to­jai. Pa­gal 1961 m. BK 18 straips­nio 3 da­lį nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­ju
bu­vo lai­ko­mas as­muo, be­tar­piš­kai pa­da­ręs nu­si­kal­ti­mą. Pa­gal 2000
BK 24 straips­nio 3 da­lį vyk­dy­to­jas yra as­muo, nu­si­kals­ta­mą vei­ką pa­da­ręs
pats, to­dėl nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jas yra as­muo, tie­sio­giai da­ly­va­vęs at­imant
ki­tam žmo­gui gy­vy­bę, o jei tai da­rė ke­li as­me­nys kar­tu, tai jie vi­si
yra vyk­dy­to­jai.
Be to, pa­gal BK 24 straips­nio 3 da­lį kaip nu­žu­dy­mo
vyk­dy­to­jas at­sa­ko ir toks as­muo, ku­ris ki­to žmo­gaus gy­vy­bę at­ėmė pa­nau­do­da­mas
kaip prie­mo­nę as­me­nis, ku­rie dėl ne­pa­kal­ti­na­mu­mo ar ati­tin­ka­mo am­žiaus
ne­tu­rė­ji­mo bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn ne­ga­li bū­ti pa­trauk­ti, ar­ba
as­me­nis, ku­rie vei­kė pa­gal kal­ti­nin­ko va­lią, ne­tu­rė­da­mi ty­čios nu­žu­dy­ti
ar su­trik­dy­ti ki­to as­mens svei­ka­tą.
Dvi­de­šim­ty­je api­ben­drin­tų by­lų už ty­či­nį
nu­žu­dy­mą bu­vo nu­teis­ta po du ar dau­giau as­me­nų, sep­ty­nio­li­ko­je by­lų
vi­si nu­teis­tie­ji pri­pa­žin­ti nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jais ir jų vei­kos
kva­li­fi­kuo­tos be nuo­ro­dos į 1961 m. BK 18 straips­nį ar 2000 m. BK 24
straips­nį. Vie­nuo­li­ko­je bau­džia­mų­jų by­lų ki­to as­mens gy­vy­bę nu­teis­tie­ji
at­ėmė tie­sio­giai ža­lo­da­mi jo kū­ną ran­ko­mis, ko­jo­mis ar įran­kiais ir
taip pa­da­rė ar­ba kiek­vie­nas iš jų mir­tį su­kė­lu­sius su­ža­lo­ji­mus, ar­ba
nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­tį su­kė­lė vi­sų pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų vi­su­ma.
To­kiais at­ve­jais jie vi­si vei­kė kaip nu­žu­dy­mo ben­dra­vyk­dy­to­jai,
nes pa­gal veiks­mų po­bū­dį vei­kė tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti (BK 24
straips­nio 3 da­lis).
Nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jais api­ben­drin­to­se by­lo­se
yra pri­pa­žin­ti ir to­kie as­me­nys, ku­rie pa­tys smur­to ne­nau­do­jo, bet
vei­kė kar­tu ir sa­vo veiks­mais pri­si­dė­jo prie ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mo
pro­ce­so.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. gruo­džio 17 d. nuosp­ren­džiu E. Š.
ir T. Ž. abu pa­gal 1961 m. BK 105 straips­nio 8 punk­tą nu­teis­ti už tai, kad
gir­ti, nu­ken­tė­ju­sio­sios bu­te, E. Š. lai­kant jos ran­kas, T. Ž. trylika
kar­tų smo­gęs pei­liu iš sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų ją nu­žu­dė (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 2K-863/2002).
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. ge­gu­žės 28 d. nuosp­ren­džiu J. M. ,
F. G. B. ir G. J. pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti už pa­si­kė­si­ni­mą nu­žu­dy­ti
S. G. Teis­mas, iš­sa­miai
iš­ana­li­za­vęs ir įver­ti­nęs kiek­vie­no pa­da­ry­tus kon­kre­čius veiks­mus,
pri­pa­ži­no esant įro­dy­ta, kad jie vi­si pa­si­kė­si­no nu­žu­dy­ti S. G.
ben­drais sa­vo veiks­mais kaip ben­dra­vyk­dy­to­jai, vi­si vei­kė ben­drai
esant tie­sio­gi­nei ty­čiai. Pa­gal teis­mo nuosp­ren­dį J. M. , smog­da­mas nu­ken­tė­ju­sia­jam
kir­viu pen­kis kar­tus į svar­bią žmo­gaus kū­no vie­tą – nu­ga­rą, ir vie­ną
kar­tą pei­liu į krū­ti­nės ląs­tą, sie­kė jį nu­žu­dy­ti. F. G. B. , su­da­vęs
smū­gį ir kar­tu su G. J. su­lai­kęs ban­dan­tį pa­bėg­ti nu­ken­tė­ju­sį­jį ir
jį par­grio­vęs, lai­ky­da­mas jo ran­kas ir ko­jas, tuo me­tu, kai J.
M. smū­gia­vo kir­viu, pa­ta­ri­nė­da­mas smog­ti į šir­dį, taip pat sie­kė nu­žu­dy­ti
S. G. G. J. , su­lai­ky­da­ma ir par­griau­da­ma nu­ken­tė­ju­sį­jį, pa­duo­da­ma
J. M. kir­vį, kaip ža­lo­ji­mo ir žu­dy­mo įran­kį, vei­kė tie­sio­gi­ne ty­čia
kaip pa­si­kė­si­ni­mo ben­dra­vyk­dy­to­ja (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1-115/2003).
Kaip nu­si­kal­ti­mo nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jų kva­li­fi­kuo­tos
V. G. , S. N. , R. B. ir V. S. vei­kos dėl R. K. ir E. G. , R. P. ir V. Č. nu­žu­dy­mų,
nes jie šias vei­kas pa­da­rė da­ly­vau­da­mi nu­si­kals­ta­ma­me su­si­vie­ni­ji­me,
t. y. iš anks­to dėl to su­si­ta­rę, nors jų vaid­muo da­ly­vau­jant šio­je vei­ko­je
ir bu­vo skir­tin­gas: R. B. už­megz­da­vo ry­šius su nu­ken­tė­ju­siai­siais,
ap­gau­lės bū­du at­vi­lio­da­vo juos į pla­nuo­ja­mų nu­si­kal­ti­mų vie­tas,
V. G. ir S. N. bu­vo pa­grin­di­niai vyk­dy­to­jai, o V. Č. vyk­dė ki­tų su­si­vie­ni­ji­mo
na­rių nu­ro­dy­mus:   ve­žio­jo ben­dri­nin­kus,
sau­go­jo nu­si­kal­ti­mo vie­tas, ka­sė duo­bes nu­žu­dy­tų­jų la­vo­nams, slė­pė
ir nai­ki­no nu­si­kal­ti­mų pėd­sa­kus (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-370/2003).
Kaip nu­žu­dy­mo ben­dri­nin­kai pa­dė­jė­jai api­ben­drin­to­se
by­lo­se bu­vo nu­teis­ti du as­me­nys. Vie­no iš jų vei­ka pa­si­reiš­kė tuo,
kad iš anks­to su­si­ta­ręs į nu­žu­dy­mo vie­tą ir su­tar­tu lai­ku at­ga­be­no
nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jus (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-322/2002), o ant­ra­sis,
at­vy­kęs su vyk­dy­to­jais į nu­žu­dy­mo vie­tą pa­gal su­si­ta­ri­mą, sau­go­jo
ki­to­je pa­tal­po­je liu­dy­to­ją, kad ši ne­su­kliu­dy­tų nu­žu­dy­ti ki­tų
as­me­nų (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-6/2004). Tai­gi jie nu­teis­ti už veiks­mus,
sa­vo po­bū­džiu ati­tin­kan­čius BK 24 straips­nio 6 da­lies nuo­sta­tas.
Kaip nu­žu­dy­mo or­ga­ni­za­to­rės kva­li­fi­kuo­ta
A. D. vei­ka, nes ji suor­ga­ni­za­vo (pa­ren­gė) sa­vo bu­vu­sio vy­ro nu­žu­dy­mą
su­ras­da­ma ir pa­sam­dy­da­ma nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jus, pa­rink­da­ma nu­žu­dy­mo
vie­tą ir lai­ką (bau­džia­mo­ji by­la 2K-322/2002).
Kai gy­vy­bę at­ima smur­tą nau­do­da­mi ke­li as­me­nys,
su­si­ta­rę nu­žu­dy­ti, tai už nu­žu­dy­mą at­sa­ko vi­si ne­pri­klau­so­mai
nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo pa­da­ry­tų kū­no su­ža­lo­ji­mų
vi­su­ma, ar tik vie­nas ar ke­li iš pa­da­ry­tų kū­no su­ža­lo­ji­mų.
Ka­dan­gi su­si­ta­ri­mas nu­žu­dy­ti ga­li­mas
bet ku­rio­je šios nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­jo­je, tai, ne­nu­sta­čius
iš­anks­ti­nio su­si­ta­ri­mo, apie veiks­mų ben­dru­mą spręs­ti­na pa­gal kiek­vie­no
smur­tą nau­do­ju­sio as­mens ty­čios kryp­tin­gu­mą.
Pa­nai­kin­da­ma nuosp­ren­dį, ku­riuo D. V. dėl
kal­ti­ni­mo, kad bū­da­mas gir­tas ir ap­svai­gęs nuo nar­ko­ti­nių me­džia­gų,
tu­rė­da­mas tiks­lą už­val­dy­ti Kal­ta­nė­nų mies­te­ly­je, šaš­ly­ki­nė­je
bu­vu­sį tur­tą bei veik­da­mas gru­pe su dviem tar­dy­mo ne­nu­sta­ty­tais as­me­ni­mis
įsi­bro­vė į šią šaš­ly­ki­nę, de­vy­niais ko­jų smū­giais į gal­vą ir krū­ti­nę
nu­žu­dė sar­gą A. G. , iš­tei­sin­tas, ka­sa­ci­nio teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja
kon­sta­ta­vo, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­si­va­do­va­vo
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 1999 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo ,,Dėl
teis­mų prak­ti­kos nu­žu­dy­mų by­lo­se“ 5 punk­to iš­aiš­ki­ni­mu, be to, ne­tin­ka­mai
įver­ti­no fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes. Spren­džiant iš by­los me­džia­gos,
su­si­ta­ri­mas ga­lė­jo įvyk­ti prieš pat nu­žu­dy­mą, o fak­ti­nės ap­lin­ky­bės
– smū­gių skai­čius (de­vy­ni), jų po­bū­dis – su­da­vi­mas į gy­vy­biš­kai
svar­bias kū­no vie­tas – gal­vą ir krū­ti­nę, prie­mo­nių pa­nau­do­ji­mas su­ža­lo­ji­mams
pa­da­ry­ti (smū­giai bu­vo su­duo­ti ko­ja bei kie­tais bu­kais daik­tais) ir
jų in­ten­sy­vu­mas (su­ža­lo­ji­mai pa­da­ry­ti per trum­pą lai­ką), duo­da pa­grin­dą
ma­ny­ti, kad nu­žu­dy­mo pro­ce­se da­ly­va­vo ne vie­nas as­muo. To­dėl nors
šiuo at­ve­ju iš vi­sų su­duo­tų smū­gių mir­ti­nas bu­vo tik vie­nas, ta­čiau,
esant su­si­ta­ri­mui nu­žu­dy­ti ir ben­driems veiks­mams, už nu­žu­dy­mą at­sa­ko
vi­si da­ly­va­vę as­me­nys, pri­klau­so­mai nuo vaid­mens, ku­rį jie at­li­ko
da­rydami nu­si­kal­ti­mą, o ne­ ma­žiau kaip še­šių su­ža­lo­ji­mų gal­vo­je
bu­vi­mas, be to, pa­da­ry­tų skir­tin­gais daik­tais, pa­pras­tai liu­di­ja,
kad smur­tą nau­do­ję as­me­nys su­vo­kė sa­vo veiks­mų pa­vo­jin­gu­mą ki­to
žmo­gaus gy­vy­bei (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-770/2003).
Pa­gal BK 26 straips­nio 1 da­lį ben­dri­nin­kai
at­sa­ko tik už tas vyk­dy­to­jo pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mas vei­kas, ku­rias
apė­mė jų ty­čia. To­dėl kai ke­li as­me­nys smur­tą pra­dė­jo nau­do­ti ne­tu­rė­da­mi
ty­čios nu­žu­dy­ti, o ki­tu tiks­lu, pvz. , tur­to už­val­dy­mo, ta­čiau dėl pa­nau­do­to
smur­to nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė, spręs­ti­na, ar vi­si smur­tą nau­do­ję as­me­nys
at­sa­ko už nu­žu­dy­mą. Tai pri­klau­so nuo to, ar bu­vo ben­dri­nin­kų ap­tar­tos
smur­to nau­do­ji­mo ri­bos ir ko­kioms ap­lin­ky­bėms esant bu­vo pa­nau­do­tas
mir­ties pa­da­ri­nius su­kė­lęs smur­tas.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2000 m. spa­lio 6 d.
nuosp­rendžiu P. M. ir H. G. nu­teis­ti už tai, kad veik­da­mi gru­pė­mis iš
anks­to su­si­ta­ru­sių as­me­nų ir po vie­ną pa­da­rė ty­či­nius nu­žu­dy­mus
sun­ki­nan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, plė­ši­mus bei ki­tus nu­si­kal­ti­mus.
Nu­teis­tų­jų ka­sa­ci­nius skun­dus, ku­riuo­se
P. M. tei­gė, kad jis pats smur­to ne­nau­do­jo, o H. B. , kad bu­vo su­si­tar­ta
tik vog­ti, o ne žu­dy­ti, tei­sė­jų ko­le­gi­ja at­me­tė, nu­ro­dy­da­ma, kad
nu­teis­tų­jų ir jų ben­dri­nin­kų vei­kos tiks­las bu­vo už­val­dy­ti sve­ti­mą
tur­tą, o ko­kios tam bus nau­do­ja­mos prie­mo­nės, kon­kre­čiai ne­bu­vo ap­tar­ta.
Smur­to pa­nau­do­ji­mo laips­nis ir in­ten­sy­vu­mas pri­klau­sė nuo kon­kre­čių
ap­lin­ky­bių, tai­gi vi­sų nu­si­kal­ti­mo ben­dri­nin­kų ty­čia dėl smur­to
veiks­mų ir jų pa­da­ri­nių bu­vo ne­apib­rėž­ta – t. y. jiems pri­im­ti­nos
bet ko­kios prie­mo­nės ir bet ko­kie pa­da­ri­niai, sie­kiant už­val­dy­ti tur­tą.
Nu­sta­ty­ta, kad P. M. pats mu­šė, ma­tė, gir­dė­jo ki­tų ben­dri­nin­kų nau­do­ja­mą
smur­tą, tai ro­do, kad jis su­pra­to ir su­ti­ko su bet ko­kio po­bū­džio smur­tu
bei jo pa­da­ri­niais ir to­liau da­ly­va­vo da­rant nu­si­kal­ti­mą, tai­gi
vei­kė kar­tu su ki­tais nu­žu­dy­mo ben­dri­nin­kais kaip nu­si­kal­ti­mo ben­dra­vyk­dy­to­jas.
Pa­si­ruo­ši­mas plė­ši­mams, ku­riuo­se da­ly­va­vo H. G. (pei­lis, du­ji­nis
pis­to­le­tas, vir­vės), ro­do, jog nu­si­kal­ti­mo ben­dri­nin­kai bu­vo nu­ma­tę
smur­to pa­nau­do­ji­mą už­val­dant sve­ti­mą tur­tą, o šio smur­to pa­nau­do­ji­mo
ri­bos ne­bu­vo ap­tar­tos ir nu­sta­ty­tos. To­dėl nu­si­kal­ti­mo ben­dra­vyk­dy­to­jų
veiks­muo­se ne­ga­lė­jo bū­ti vyk­dy­to­jo eks­ce­so (iš­ėji­mo už su­si­ta­ri­mo
ri­bų). Tai reiš­kia, kad smur­to veiks­mai, net ir esant iš­anks­ti­niam su­si­ta­ri­mui
api­plėš­ti, ga­lė­jo vys­ty­tis ir per­ei­ti į nu­žu­dy­mą. Ka­dan­gi H. G. ir pats nau­do­jo smur­tą, pa­dė­jo ki­tiems
smur­tau­ti prieš nu­ken­tė­ju­siuo­sius, tai su­vo­kė nau­do­ja­mo smur­to pa­vo­jin­gu­mo
po­bū­dį, nu­ma­tė jo pa­sek­mes ir taip pat vei­kė ne­tie­sio­gi­ne ty­čia
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-508/2001).

V. Nu­žu­dy­mas be kva­li­fi­kuo­ja­mų­jų po­žy­mių

Pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį kva­li­fi­kuo­ja­mas
nu­žu­dy­mas, kai jis pa­da­ry­tas ne­sant šio straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­tų
po­žy­mių ar­ba 130 ar 131 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių.
Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nimis, taip kva­li­fi­kuo­ti
nu­žu­dy­mai, pa­da­ry­ti, kaip nu­ro­do­ma teis­mų nuosp­ren­džiuo­se, as­me­ni­nio
kon­flik­to me­tu, dėl pyk­čio, su­kel­to ne­tin­ka­mo nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sio,
pa­vy­do, kerš­to, at­si­sa­ky­mo kur­ti šei­mą, grą­žin­ti pa­sko­lin­tus pi­ni­gus
ar ki­to­kius daik­tus ir ki­tais pa­na­šiais mo­ty­vais. Du treč­da­liai nu­teis­tų­jų
į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę pa­si­kė­si­no bū­da­mi gir­ti, nu­žu­dė kar­tu su
jais gir­ta­vu­sius as­me­nis.
Pa­gal 1961 m. BK 104 straips­nį (2000 m. BK 129
straips­nio 1 da­lis) kva­li­fi­kuo­tas nu­žu­dy­mas, pa­da­ry­tas vir­ši­jant
tar­ny­bos įga­lio­ji­mus.
Nužudy­mas iš keršto, pa­vy­do ar ki­to­kių pa­ska­tų,
ki­lu­sių dėl kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo as­me­ni­nių san­ty­kių, kva­li­fi­kuo­ja­mas
pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį.
Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. ba­lan­džio 6 d. nuosp­ren­džiu V. Š. ,
kal­ti­na­mo pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 8 punk­tą, vei­ka per­kva­li­fi­kuo­ta
į BK 129 straips­nio 1 da­lį. Ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad kal­ti­ni­mas pa­da­rius
nu­žu­dy­mą dėl chu­li­ga­niš­kų pa­ska­tų, be jo­kios dings­ties nepa­si­tvir­ti­no.
Nu­sta­ty­ta, kad kal­ti­nin­kas ir nu­ken­tė­ju­sy­sis bu­vo drau­gai, drau­giš­kus
tar­pu­sa­vio san­ty­kius pa­lai­kė ir ki­ti iš­ger­tu­vė­se da­ly­va­vę as­me­nys.
Gin­čas tarp kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo ki­lo dėl kal­ti­nin­ko pa­sa­ky­tos
pa­sta­bos apie nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sį – mo­ja­vi­mą ir žai­di­mą pei­liu,
jo veiks­mus ir re­ak­ci­ją dėl ne­reikš­min­go pre­teks­to lė­mė gir­tu­mas,
kal­ti­nin­kas ne­bu­vo ki­lu­sio in­ci­den­to ini­cia­to­rius, ne­pri­eka­bia­vo
nei prie nu­ken­tė­ju­sio­jo, nei prie ki­tų as­me­nų, pre­teks­tas gin­čui ki­lo
iš pa­ties nu­ken­tė­ju­sio­jo veiks­mų (baudžia­mo­ji by­la Nr. 1-125/2004).

VI. Nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tys požymiai

Esant bent vie­nam iš BK 129 straips­nio 2 da­ly­je
nu­ma­ty­tų nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čių po­žy­mių, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lį.
Jei­gu yra du ar dau­giau nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čių
po­žy­mių, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal vi­sus po­žy­mius, ta­čiau baus­mė
pa­gal kiek­vie­ną iš jų ne­ski­ria­ma.
Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nimis, 45 as­me­nys
nu­teis­ti už nu­žu­dy­mą, pa­da­ry­tą esant kva­li­fi­kuo­ja­mie­siems po­žy­miams:
26 iš jų in­kri­mi­nuo­ta po vie­ną po­žy­mį, 7 – po du po­žy­mius, 5 – po
tris, 3 – dau­giau kaip trys kva­li­fi­kuo­ja­mie­ji požymiai.
1. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 1 punk­tą, kai kal­ti­nin­kas nu­žu­do ke­tu­rio­li­kos
me­tų ne­su­lau­ku­sį as­me­nį, apie tai ar­ba ži­no­da­mas, ar­ba tu­rė­jęs ir
pri­va­lė­jęs šią ap­lin­ky­bę su­vok­ti. Kal­ti­nin­ko ži­no­ji­mas ar su­vo­ki­mas
apie nu­ken­tė­ju­sio­jo am­žių pa­pras­tai nu­sta­to­mas pa­gal fak­ti­nes by­los
ap­lin­ky­bes. Šis nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tis po­žy­mis bu­vo nu­ma­ty­tas
ir 1961 m. BK 105 straips­ny­je. Api­ben­drin­to­se by­lo­se jis ne­bu­vo in­kri­mi­nuo­tas
nė vie­nam nu­teis­ta­jam.
2. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 2 punk­tą, kai kal­ti­nin­kas nu­žu­do as­me­nį, esan­tį
be­jė­giš­kos būk­lės, ku­ris dėl sa­vo fi­zi­nių ar psi­chi­nių sa­vy­bių ne­ga­li
su­pras­ti kal­ti­nin­ko vei­kos po­bū­džio, ne­ga­li gin­tis ar ak­ty­viai pa­si­priešin­ti
kal­ti­nin­kui. Šis požymis taip pat bu­vo nu­ma­ty­tas 1961 m. BK 105 straips­ny­je.
Api­ben­drin­to­se by­lo­se jis in­kri­mi­nuo­tas šešiems nu­teis­tie­siems.
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. gruo­džio 16 d. nuosp­ren­džiu V. K.
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 2 punk­tą nu­teis­tas už tai, kad nu­žu­dė
dėl gir­tu­mo bu­vu­sią be­jė­giš­kos būk­lės sa­vo žmo­ną N. K. (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1-121-16/2003). Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. bir­že­lio 9 d. nuosp­ren­džiu A. N.
nu­teis­tas už tai, kad nu­žu­dė sa­vo mo­ti­ną, pa­si­nau­do­da­mas jos be­jė­giš­ka
būk­le, nes ji bu­vo se­ny­vo am­žiaus, sir­go iš­emi­ne šir­dies li­ga, trom­bof­le­bi­tu,
be to, bu­vo už­pul­ta mie­gan­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-135/2001). Kau­no
apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003
m. va­sa­rio 3 d. nuosp­ren­džiu J. K. pa­gal 1961 m. BK 105 straips­nio 13
punk­tą nu­teis­tas už tai, kad nu­žu­dė be­jė­giš­kos būk­lės dėl se­ny­vo am­žiaus
(82 me­tų) bu­vu­sią M. P. (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-51/2003).
Ta­čiau vien tik ap­lin­ky­bė, kad as­muo yra se­ny­vo
am­žiaus ar kad ser­ga ko­kia nors li­ga, nė­ra pa­kan­ka­mas pa­grin­das pri­pa­žin­ti,
kad pas­ta­ra­sis bu­vo be­jė­giš­kos būk­lės. To­kios būk­lės as­muo tu­ri bū­ti
ob­jek­ty­viai. Tai nu­ro­dy­ta Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 13 d. nuosp­ren­dy­je
dėl V. S. vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo. Ko­le­gi­jos nuo­mo­ne, kal­ti­ni­mas dėl
be­jė­giš­kos būk­lės as­mens nu­žu­dy­mo nepa­si­tvir­ti­no. Kal­ti­ni­me nu­ken­tė­ju­sio­jo
(79 me­tų) be­jė­giš­ka būk­lė bu­vo sie­ja­ma tik su jo se­ny­vu am­žiu­mi, ta­čiau
by­los duo­me­nys to­kios būk­lės ne­pa­tvir­ti­na. Nu­sta­ty­ta, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis
dar tu­rė­jo pa­kan­ka­mai fi­zi­nių jė­gų, jo gy­ve­ni­mo bū­das bu­vo ga­na
ak­ty­vus, jis pats tvar­kė na­mų ūkį, au­gi­no gy­vu­lius. Nė­ra nu­sta­ty­ta,
kad bū­tų sir­gęs to­kio­mis li­go­mis, ku­rios ro­dy­tų aiš­kią jo fi­zi­nę ne­ga­lią
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1A-733/2003).
Ne­ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mas šis po­žy­mis,
kai nu­žu­do­mas nu­ken­tė­ju­sy­sis, ta­pęs be­jė­giš­kos būk­lės dėl kal­ti­nin­ko
pa­nau­do­to smur­to jau tu­rint su­ma­ny­mą nu­ken­tė­ju­sį­jį nu­žu­dy­ti.
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. bir­že­lio 3 d. nu­tar­ti­mi Kau­no apy­gar­dos
teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2002 m. ge­gu­žės
30 d. nuosp­ren­dis V. G. , S. N. , R. B. ir V. Č. dėl E. G. nu­žu­dy­mo kva­li­fi­ka­vi­mo
pa­keis­tas. Pa­gal nuosp­ren­dį E. G. be­jė­giš­ka būk­lė pa­si­reiš­kė tuo,
kad jam bu­vo su­riš­tos ran­kos ir ko­jos, jis bu­vo pri­gir­dy­tas al­ko­ho­liu.
Ta­čiau tai pa­da­rė kal­ti­nin­kai jau su­si­ta­rę E. G. nu­žu­dy­ti, to­dėl
nu­ken­tė­ju­sy­sis ir bu­vo su­riš­tas, prie­var­ta nu­gir­dy­tas. Vi­si šie
veiks­mai bu­vo at­lik­ti re­a­li­zuo­jant ben­drą su­ma­ny­mą – nu­žu­dy­ti E.
G. , to­dėl, nors E. G. at­imant jam gy­vy­bę ir ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­si­prie­šin­ti,
ta­čiau ši ga­li­my­bė bu­vo at­im­ta pa­čių nu­teis­tų­jų veiks­mais (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 2K-370/2003).
Ta­čiau jei su­ma­ny­mas nu­žu­dy­ti nu­ken­tė­ju­sį­jį
ki­lo po to, kai dėl kal­ti­nin­ko pa­nau­do­to smur­to nu­ken­tė­ju­sy­sis ta­po
be­jė­giš­kos būk­lės, to­kio as­mens nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal
šį po­žy­mį.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­sė­jo 22 d. nuosp­ren­džiu S. T.
nu­teis­tas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 2 punk­tą, nes jis kar­tu su ki­tais
as­me­ni­mis ty­čia su­duo­da­mas 37 smū­gius su­mu­šė ir su­ža­lo­jo nu­ken­tė­ju­sį­jį,
dėl to šis ta­po be­jė­giš­kos būk­lės, po to, tęs­da­mas sa­vo veiks­mus, smo­gė
jam 38 smū­gius pei­liu į įvai­rias kū­no vie­tas ir taip dėl chu­li­ga­niš­kų
pa­ska­tų itin žiau­riai nu­žu­dė be­jė­giš­kos būk­lės E. P. (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1-84/2003).
3. Nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tis po­žy­mis –
sa­vo tė­vo ar mo­ti­nos nu­žu­dy­mas – bu­vo nu­ma­ty­tas ir 1961 m. BK 105
straips­ny­je. N-­jo­jo BK 129 straips­nio 2 da­lies 3 punk­te pa­pil­do­mai
nu­sta­ty­tas kva­li­fi­kuo­ja­ma­sis po­žy­mis – sa­vo vai­ko nu­žu­dy­mas.
Taip, kaip tė­vo ir mo­ti­nos, taip ir sa­vo vai­ko nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tis
po­žy­mis ga­li bū­ti in­kri­mi­nuo­tas ta­da, kai as­muo nu­žu­do sa­vo vai­ką,
ku­ris jam toks yra pa­gal kil­mę, ir šią ap­lin­ky­bę kal­ti­nin­kas ži­no­jo.
Ka­dan­gi nu­ken­tė­ju­sio­jo kil­mė iš kal­ti­nin­ko yra le­mia­ma ap­lin­ky­bė,
tai vai­ko am­žius nu­žu­dy­mo kva­li­fi­ka­vi­mui reikš­mės ne­tu­ri. Juo ga­li
bū­ti ir ne­su­lau­kęs, ir su­lau­kęs 18 me­tų as­muo.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 29 d. nuosp­ren­džiu J. S. pa­gal
BK 129 straips­nio 2 da­lies 3 punk­tą nu­teis­tas už tai, kad ki­lu­sio kon­flik­to
me­tu nu­žu­dė sa­vo 27 me­tų am­žiaus sū­nų R. G. (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1-265/2003).
Api­ben­drin­to­se by­lo­se du as­me­nys nu­teis­ti
kiek­vie­nas už sa­vo tė­vo nu­žu­dy­mą, vie­nas – už sa­vo mo­ti­nos. Nu­žu­dy­tie­ji
tė­vais jiems bu­vo pa­gal kil­mę.
4. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 4 punk­tą, kai nu­žu­dy­ta nėš­čia mo­te­ris, ir kal­ti­nin­kas
tai ži­no­jo ar tu­rė­jo ir ga­lė­jo su­vok­ti, kad mo­te­ris nėš­čia. Mo­ters
nėš­tu­mo lai­kas vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui reikš­mės ne­tu­ri.
5. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 5 punk­tą, kai kal­ti­nin­kas at­ima gy­vy­bę dviem ar
dau­giau as­me­nų ar­ba vie­nu me­tu, ar­ba skir­tin­gu lai­ku, veik­da­mas pa­gal
tą pa­tį nu­si­kals­ta­mą su­ma­ny­mą. At­ski­rų as­me­nų nu­žu­dy­mo mo­ty­vai
ga­li bū­ti tie pa­tys ar­ba skir­tin­gi. Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. gruo­džio 8 d. nuosp­ren­džiu J.
M. pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 5 ir 6 punk­tus nu­teis­tas už tai, kad
2003 m. ge­gu­žės 23 d. , Vil­niu­je, Ly­dos g. , to­je pa­čio­je vie­to­je, itin
žiau­riai nu­žu­dė D. J. , o po to – V. M. (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 11-411/2003).
Vie­no žmo­gaus nu­žu­dy­mas ir ren­gi­ma­sis ar
pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti ki­tą, kai yra su­ma­ny­mas nu­žu­dy­ti du as­me­nis,
kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį kaip baig­tas nu­žu­dy­mas
ir pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti du as­me­nis.
Taip bu­vo kva­li­fi­kuo­ta I. D. vei­ka už tai,
kad ji, ker­šy­da­ma už ne­grą­žin­tą sko­lą, įme­tė de­gan­tį laik­raš­tį į R.
U. ir R. K. gy­ve­na­mo­jo na­mo ve­ran­dą, naudodamasi tuo, kad jie mie­go­jo
ir ne­ga­lė­jo veiks­min­gai pa­si­prie­šin­ti, mi­nė­tą na­mą pa­de­gė. Dėl
gais­ro R. U. žu­vo ap­si­nuo­di­jęs dū­mais, o R. K. bu­vo pa­da­ry­ti leng­vi
kū­no su­ža­lo­ji­mai, be to, ki­lo re­a­li grės­mė ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tiems
J. M. ir R. R. (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-125/2003).
Tuo at­ve­ju, kai bu­vo su­ma­ny­mas nu­žu­dy­ti
tris ir dau­giau as­me­nų, bet pa­vy­ko nu­žu­dy­ti bent du as­me­nis, o į ki­tus
pa­si­kė­sin­ta, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip baig­tas nu­si­kal­ti­mas tik
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 5 punk­tą. Taip Kau­no apy­gar­dos teis­mo
Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. bir­že­lio 3 d.
nuosp­ren­džiu kva­li­fi­kuo­ta V. G. , S. N. ir R. B. vei­ka, nes jie, su­si­ta­rę
nu­žu­dy­ti R. P. , V. Č. ir J. V. , nu­žu­dė tik du – R. P. ir V. Č. , o J. V. nu­žu­dy­ti
ne­pa­vy­ko dėl prie­žas­čių, ne­pri­klau­san­čių nuo jų va­lios (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 2K-370/2003).
6. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 6 punk­tą, kai kal­ti­nin­kas at­ima ki­to žmo­gaus gy­vy­bę
kan­kin­da­mas ar ki­taip itin žiau­riai. Pa­gal nau­jo­jo Baudžiamojo ko­dek­so
šį kva­li­fi­kuo­ja­mą­jį po­žy­mį api­brė­žian­čią nor­mą nu­žu­dy­mas kan­ki­nant
vi­sais at­ve­jais tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal šį punk­tą. Be to,
kan­ki­ni­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik di­de­lių fi­zi­nių, bet ir dva­si­nių
kan­čių su­kė­li­mu. Ki­tais at­ve­jais teis­mas kon­sta­tuo­ja itin žiau­rų nu­žu­dy­mo
ypa­tu­mą, rem­da­ma­sis ob­jek­ty­viai nu­sta­ty­to­mis įvy­kio ap­lin­ky­bė­mis,
nes są­vo­ka itin žiau­riai yra ver­ti­na­ma­sis įsta­ty­mo po­žy­mis.
Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­nimis, šis kva­li­fi­kuo­ja­ma­sis
po­žy­mis in­kri­mi­nuo­tas try­li­kai as­me­nų (ke­tu­riems – spa­gal BK 105
straips­nio 5 da­lį, aš­tuo­niems pa­gal 129 straips­nio 2 da­lies 6 punk­tą).
Dau­gu­ma pri­pa­žin­ti pa­da­rę nu­žu­dy­mą itin žiau­riai, nes su­kė­lė nu­ken­tė­ju­sie­siems
di­de­les fi­zi­nes kan­čias. To­kią iš­va­dą teis­mai pa­pras­tai mo­ty­va­vo
duo­me­ni­mis apie pa­nau­do­to smur­to po­bū­dį, jo lai­ką, in­ten­sy­vu­mą,
pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų kie­kį, lo­ka­li­za­ci­ją, įran­kius ir ki­tas ob­jek­ty­viai
nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes, kon­sta­tuo­da­mi taip pat tai, kad kal­ti­nin­kas
ši­taip veik­da­mas su­vo­kė, jog su­ke­lia di­de­les fi­zi­nes kan­čias, nes
smur­tą nau­do­ja nu­ken­tė­ju­sia­jam dar esant gy­vam.
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 8 d. nuosp­ren­džiu A. M. nu­teis­tas
už nu­žu­dy­mą itin žiau­riai, mo­ty­vuo­jant tuo, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis L.
K. bu­vo mu­ša­mas il­gą lai­ką, kumš­čiais ir ko­jo­mis su­duo­ta 21 smū­gis,
įme­tus į van­de­nį, nu­ken­tė­ju­sia­jam kas­tu­vo briau­na bu­vo ka­po­ja­ma
gal­va ir ki­tos kū­no vie­tos (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-140/2004).
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. gruo­džio 8 d. nuosp­ren­džiu kon­sta­tuo­ta,
kad J. M. abu nu­ken­tė­ju­siuo­sius nu­žu­dė itin žiau­riai, nes vie­nam su­da­vė
59, o ki­tam – 47 smū­gius į įvai­rias kū­no vie­tas, pa­da­ry­da­mas dau­gy­bi­nius
su­ža­lo­ji­mus, be to, D. J. dar esant gy­vam, kė­dės ko­ja su­ža­lo­jo tie­si­ą­ją
žar­ną, V. M. at­suk­tu­vu ba­dė gal­vą, kak­lą, krū­ti­nę, nu­ga­rą (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 11-411/2003).
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. lap­kri­čio 21 d. nuosp­ren­džiu L. S.
nu­teis­tas už R. M. nu­žu­dy­mą itin žiau­riai kon­sta­ta­vus, kad nu­ken­tė­ju­sį­jį
kal­ti­nin­kas mu­šė ran­ko­mis ir spar­dė, ba­dė pei­liais, žir­klė­mis, dau­žė
bu­te­liu, te­le­vi­zo­riu­mi, smau­gė ir tai tru­ko ga­na il­gą lai­ką. Pa­gal
L. S. pa­ro­dy­mus nu­ken­tė­ju­sy­sis smur­ta­vi­mo me­tu bu­vo gy­vas, kal­bė­jo,
šau­kė, to­dėl teis­mas pa­da­rė iš­va­dą, kad jis jau­tė di­de­les fi­zi­nes
kan­čias ir nu­teis­ta­sis tai su­vo­kė (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-532/2003).
To­kiai teis­mų prak­ti­kai pri­tar­ti­na. Vei­kos
kva­li­fi­ka­vi­mui pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 6 punk­tą bū­ti­na nu­sta­ty­ti,
kad nu­ken­tė­ju­sia­jam jo gy­vy­bės at­ėmi­mo pro­ce­so po­bū­dis ob­jek­ty­viai
bu­vo itin žiau­rus ir kad kal­ti­nin­kas no­rė­jo ar­ba są­mo­nin­gai lei­do
kil­ti bū­tent to­kiam nu­žu­dy­mo bū­dui. Jei kal­ti­nin­kas ir ne­tu­rė­jo to­kio
spe­cia­laus tiks­lo, bet su­vo­kė, kad gy­vy­bė nu­ken­tė­ju­sia­jam bus ne­iš­ven­gia­mai
ar ga­li­mai at­im­ta itin žiau­riai, kan­ki­nan­čiai ir są­mo­nin­gai pa­si­ren­ka
to­kį gy­vy­bės at­ėmi­mo bū­dą, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal šį punk­tą.
Ne­nu­sta­čius bent vie­nos šių ap­lin­ky­bių, nė­ra pa­grin­do spręs­ti, kad
nužudy­mas kva­li­fi­kuo­ti­nas kaip pa­da­ry­tas itin žiau­riai.
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja pri­im­da­ma 2004 m. sau­sio 15 d. nuosp­ren­dį
A. T. by­lo­je, nu­ro­dė, kad kal­ti­ni­mas dėl itin žiau­raus nu­žu­dy­mo bū­do
grįs­tas tik ob­jek­ty­viais duo­me­ni­mis – 13 su­ža­lo­ji­mų pei­liu, bet ne­at­skleis­ta
kal­ti­na­mo­jo psi­chi­nio san­ty­kio ir nu­žu­dy­mo bū­do sub­jek­ty­vio­ji
vei­kos pu­sė. Nu­sta­ty­ta, kad nu­ken­tė­ju­sio­ji mi­rė nuo tri­jų sun­kių
kū­no su­ža­lo­ji­mų, pa­da­ry­tų pei­liu, t. y. ji bu­vo nu­žu­dy­ta bui­ti­nio
kon­flik­to me­tu įpras­tu nu­žu­dy­mo įran­kiu sa­vo vy­ro, su ku­riuo pra­gy­ve­no
17 me­tų. Įvy­kio ap­lin­ky­bės bei kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­sios san­ty­kiai
ir anks­čiau, ir prieš pat įvy­kį, ir jo me­tu, teis­mo nuo­mo­ne, ne­pa­tvir­ti­no
kal­ti­nin­ko veiks­mų ypa­tin­go žiau­ru­mo, ku­rį jis aiš­kiai su­vok­tų ar
to no­rė­tų (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-33-8/2004).
Kar­tais teis­mai ne­pri­pa­žįs­ta itin žiau­raus
nu­žu­dy­mo po­bū­džio rem­da­mie­si ir tuo, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis smur­to
nau­do­ji­mo me­tu bu­vo ne­blai­vus ir to­dėl ne­ga­lė­jo jaus­ti di­de­lių fi­zi­nių
kan­čių, nors ši ap­lin­ky­bė ne­tu­ri le­mia­mos reikš­mės, ver­ti­nant itin
žiau­rų nu­žu­dy­mo po­bū­dį.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2004 m. sau­sio 12 d. nuosp­ren­džiu nu­sta­tė,
kad F. M. , bū­da­mas gir­tas, ki­lus kon­flik­tui su nu­ken­tė­ju­siuo­ju I.
G. , 2003 m. lie­pos 14 d. , nuo 12. 00 iki 17. 00 val. , su­duo­da­mas ran­ko­mis
ir ko­jo­mis ne ma­žiau kaip 52 smū­gius į įvai­rias kū­no vie­tas, tarp jų ir
į gal­vą, krū­ti­nę, pil­vą, pa­da­rė su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis
mi­rė. Ta­čiau ko­le­gi­ja nu­ta­rė, kad nė­ra nu­sta­ty­ta F. M. ty­čia ir
tiks­las nu­žu­dy­ti I. G. kan­ki­nant ar ki­taip itin žiau­riai. Rem­da­ma­si
teis­mo me­di­ci­nos spe­cia­lis­to iš­va­da, ko­le­gi­ja spren­dė, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo
mir­tį lė­mė tik 13 su­ža­lo­ji­mų, pa­da­ry­tų dėl 13 trau­mi­nių po­vei­kių.
Be to, nu­ken­tė­ju­sy­sis bu­vo sun­kaus gir­tu­mo bū­se­nos, dėl to jo po­jū­čiai
bu­vo pri­slo­pin­ti. Įver­ti­nus šių ap­lin­ky­bių vi­se­tą, ko­le­gi­ja spren­dė,
kad gy­vy­bės at­ėmi­mo bū­das ne­bu­vo itin žiau­rus, ne vi­si su­ža­lo­ji­mai
bu­vo sun­kūs ir pa­vo­jin­gi gy­vy­bei. Ko­le­gi­ja at­si­žvel­gė taip pat ir
į teis­mo psi­chiat­ri­nės psi­cho­lo­gi­nės eks­per­ti­zės iš­va­dą, jog F. M.
nė­ra bū­din­gas po­lin­kis į žiau­ru­mą ar prie­var­ta­vi­mą, nes bū­da­mas
blai­vus el­gia­si ne­pri­ekaiš­tin­gai, kon­flik­tą iš­pro­vo­ka­vo abie­jų
tar­pu­sa­vio gin­čas (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-98/2004).
Tais at­ve­jais, kai nu­ken­tė­ju­sy­sis nu­žu­do­mas
jo ar­ti­mų­jų aki­vaiz­do­je, pa­pras­tai pre­ziu­muo­ja­ma, kad šiems as­me­nims
bu­vo su­kel­tos di­de­lės dva­si­nės kan­čios ir dėl to vei­kos kva­li­fi­kuo­ja­mos
kaip pa­da­ry­tos itin žiau­riai.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. sau­sio 3 d. nuosp­ren­džiu R. R. , R.
K. ir A. B. vei­ka dėl J. P. ir V. G. nu­žu­dy­mo kva­li­fi­kuo­ta kaip pa­da­ry­ta
itin žiau­riai, nes jie J. P. nu­žu­dė ma­tant jos ne­pil­na­me­tei duk­rai Ž.
P. , taip jai su­kel­da­mi di­de­les dva­si­nes kan­čias (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 2K-6/2004).
7. N-­jo­jo BK 129 straips­nio 2 da­lies 7 punk­te
nu­žu­dy­mo bū­dą kva­li­fi­kuo­jan­tis po­žy­mis api­brėž­tas ki­taip ne­gu
1961 m. BK 105 straips­nio 4 punk­te. Pa­gal da­bar­ti­nę re­dak­ci­ją nu­žu­dy­mas
kva­li­fi­kuo­ti­nas kaip pa­da­ry­tas pa­vo­jin­gu bū­du ta­da, kai siek­da­mas
nu­žu­dy­ti ki­tą as­me­nį kal­ti­nin­kas pa­nau­do­ja to­kį bū­dą, ku­ris yra
pa­vo­jin­gas ne tik sie­kia­mo nu­žu­dy­ti žmo­gaus gy­vy­bei, bet ir bent vie­no
ki­to ar ke­lių ki­tų žmo­nių gy­vy­bei, šią ap­lin­ky­bę su­vok­da­mas, ir kai
grės­mė ki­tų žmo­nių gy­vy­bei yra re­a­li. To­dėl bū­ti­na nu­sta­ty­ti, kad
kal­ti­nin­kas šią ap­lin­ky­bę su­vo­kė ir kad dėl jo veiks­mų bu­vo ki­lu­si
re­a­li grės­mė ki­tų žmo­nių gy­vy­bei.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. sau­sio 10 d. nu­tar­ti­mi pa­keis­tas
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos
2000 m. ge­gu­žės 15 d. nuosp­ren­dis ir S. M. vei­ka per­kva­li­fi­kuo­ta į nu­žu­dy­mą
be kva­li­fi­kuo­ja­mų­jų po­žy­mių. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas,
įver­ti­nęs fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes, pa­da­rė iš­va­dą, kad S. M. , siek­da­mas
nu­žu­dy­ti A. M. , ne­šau­dė į nu­ken­tė­ju­sį­jį, kai ša­lia jo bu­vo žmo­nių,
pir­mą šū­vį iš­šo­vė laip­ti­nė­je, kur bu­vo tik jie abu, bėg­da­mas per ka­vi­nės
ba­ro ko­ri­do­rių tu­rė­jo pis­to­le­tą, ta­čiau taip pat ne­šau­dė, o ki­ti
šū­viai bu­vo pa­leis­ti gat­vė­je, 3. 30 val. nak­ties, kur tuo me­tu taip pat
jo­kių žmo­nių ne­bu­vo, to­dėl ki­tų žmo­nių gy­vy­bei dėl šio šau­dy­mo re­a­li
grės­mė ne­bu­vo ki­lu­si (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-417/2001).
Kai ku­rie api­ben­drin­tų by­lų nuosp­ren­džiai
dėl vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo pa­gal šį punk­tą taip pat ke­lia abe­jo­nių.
I. D. nu­teis­ta už tai, kad ty­čia nu­žu­dė ki­tų
žmo­nių gy­vy­bei pa­vo­jin­gu bū­du be­jė­giš­kos būk­lės as­me­nį bei pa­si­kė­si­no
to­kiu pat bū­du ty­čia nu­žu­dy­ti du be­jė­giš­kos būk­lės as­me­nis už tai,
kad, įme­tu­si de­gan­tį laik­raš­tį į R. U. ir R. K. gy­ve­na­mo­jo na­mo ve­ran­dą,
na­mą pa­de­gė, ir dėl gais­ro žu­vo R. U. , o R. K. bu­vo pa­da­ry­ti kū­no su­ža­lo­ji­mai.
Be to, teis­mas nu­sta­tė, kad ki­lo re­a­li grės­mė ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tiems
J. M. ir R. R. Ta­čiau teis­mo nuosp­ren­dy­je nė­ra iš­dės­ty­ta ap­lin­ky­bių
ir mo­ty­vų, kuo re­mian­tis da­ro­ma iš­va­da, kad I. D. su­vo­kė, kad jos pa­si­rink­tas
kė­si­ni­mo­si bū­das ke­lia re­a­lią grės­mę taip pat ir J. M. bei R. R. gy­vy­bėms.
Nu­teis­to­ji sa­vo pa­ro­dy­muo­se apie šiuos as­me­nis iš vi­so ne­kal­bė­jo,
ir ne­aiš­ku, ar ji ži­no­jo, ar su­vo­kė, kad tuo me­tu pa­deg­ta­me na­me bu­vo
ir dau­giau as­me­nų (Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1A-505/2003).
8. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 8 punk­tą, kai jis pa­da­ry­tas de­monst­ra­ty­viai ig­no­ruo­jant
ele­men­ta­rias el­ge­sio tai­syk­les ir vi­suo­ti­nai pri­im­tas mo­ra­lės nor­mas,
to­kias kaip kal­ti­nin­ko sie­kis prieš­pas­ta­ty­ti sa­ve ap­lin­ki­niams, pa­že­min­ti
ar pa­nie­kin­ti juos. Šiuo at­ve­ju nu­žu­dy­mo tiks­las yra tik ki­to žmo­gaus
gy­vy­bės at­ėmi­mas. Šis mo­ty­vas – chu­li­ga­niš­kos pa­ska­tos - pa­pras­tai
pa­si­reiš­kia ne­iš­pro­vo­kuo­ta ag­re­si­ja, nu­ken­tė­ju­sio­jo už­puo­li­mu
ir jo nu­žu­dy­mu be tar­pu­sa­vio san­ty­kių prie­žas­ties ar­ba pa­nau­do­jant
tam men­ka­ver­tę dings­tį.
Api­ben­drin­to­se by­lo­se pa­gal šį kva­li­fi­kuo­ja­mą­jį
po­žy­mį bu­vo nu­teis­ta de­šimt as­me­nų.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. bir­že­lio 24 d. nuosp­ren­džiu pa­gal
BK 129 straips­nio 2 da­lies 8 punk­tą nu­teis­ti V. O. , N. J. , T. G. ir A. A. ,
ku­rie gat­vė­je su­ti­kę gir­tą nu­ken­tė­ju­sį­jį A. N. , ku­ris pra­si­lenk­da­mas
kaž­ku­rį iš jų kliu­dė pe­tim, pa­si­vi­jo, spy­riais par­grio­vė ant že­mės,
po to, vi­si muš­da­mi, spar­dy­da­mi bei šo­ki­nė­da­mi jam ant krū­ti­nės, pa­da­rė
dau­gy­bi­nius kū­no su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis A. N. mi­rė
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-71/2003).
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. sau­sio 27 d. nuosp­ren­džiu V. P. ir
M. P. pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 8 punk­tą nu­teis­ti už tai, kad bū­da­mi
gir­ti gat­vė­je be jo­kios prie­žas­ties spar­dė nu­ken­tė­ju­sį­jį be­na­mį
S. C. , ku­ris nuo pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų mi­rė (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
2K-661/2003).
Daž­nai nu­žu­dy­mas iš chu­li­ga­niš­kų pa­ska­tų
pa­da­ro­mas kaip chu­li­ga­niš­kų veiks­mų tą­sa.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­sė­jo 22 d. nuosp­ren­džiu pa­gal
BK 129 straips­nio 2 da­lies 8 punk­tą nu­teis­tas S. T. , ku­ris res­to­ra­ne
kar­tu su ki­tu as­me­niu su­kė­lė kon­flik­tą su nu­ken­tė­ju­siuo­ju E. P. ,
iš­si­ve­dė jį į lau­ką ir su­mu­šė, dėl to nu­ken­tė­ju­sy­sis pra­ra­do ga­li­my­bę
prie­šin­tis, bu­vo be­jė­giš­kos būk­lės. Po to S. T. lie­pė ben­drams pa­si­ša­lin­ti
ir, tęs­da­mas sa­vo veiks­mus, smo­gė E. P. dar 38 smū­gius pei­liu, pa­da­ry­da­mas
su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių nu­ken­tė­ju­sy­sis vie­to­je mi­rė (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1-84/2003).
9. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą, kai kal­ti­nin­kas nu­žu­do ki­tą žmo­gų siek­da­mas
tur­ti­nės nau­dos sau ar ki­tiems as­me­nims ar­ba no­rė­da­mas iš­veng­ti tur­ti­nių
iš­lai­dų.
Api­ben­drin­to­se by­lo­se šis kva­li­fi­kuo­ja­ma­sis
po­žy­mis bu­vo in­kri­mi­nuo­tas de­šim­čiai as­me­nų (vie­nam – pa­gal 105
straips­nio 8 punk­tą, de­vy­niems – pa­gal 129 straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą).
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 28 d. nuosp­ren­džiu D. D. nu­teis­tas
už tai, kad dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų nu­žu­dė J. V. ir už­val­dė jo tur­tą:
40 Lt ver­tės ba­su­tes, 30 Lt ver­tės ran­ki­nį laik­ro­dį (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 1A-80/2004).
Jei kal­ti­nin­kas tur­ti­nės nau­dos ne­gau­na,
nu­si­kal­ti­mo kva­li­fi­ka­vi­mui tai reikš­mės ne­tu­ri.
Pa­gal šį po­žy­mį kva­li­fi­kuo­ja­ma vei­ka as­mens,
ku­ris ki­tus kurs­tė, or­ga­ni­za­vo ar pa­dė­jo pa­da­ry­ti nu­žu­dy­mą už at­ly­gi­ni­mą,
nors jo pa­ties vei­kos mo­ty­vas bu­vo ki­to­kios, ne­sa­va­nau­diškos pa­ska­tos
(kerštas, pa­vy­das ar pan. ).
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. bir­že­lio 6 d. nuosp­ren­džiu A. D. ,
R. B. , M. S. ir K. D. nu­teis­ti už ben­dri­nin­ka­vi­mą nu­žu­dant iš sa­va­nau­diš­kų
pa­ska­tų. Nu­sta­ty­ta, kad A. D. dėl tar­pu­sa­vio kon­flik­tų su bu­vu­siu
vy­ru G. D. nu­ta­rė jį nu­žu­dy­ti. Įgy­ven­din­da­ma šį su­ma­ny­mą, ji už 1000 Lt su­ra­do nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jus M. S.
ir R. B. , pa­rin­ko nu­žu­dy­mo vie­tą ir lai­ką. G. D. muš­da­mi laz­do­mis,
spar­dy­da­mi ir pa­smaug­da­mi nu­žu­dė vyk­dy­to­jai, ku­riuos at­ga­be­no į
įvy­kio vie­tą pa­dė­jė­jas K. D. Toks vei­kų kva­li­fi­ka­vi­mas ne­ati­ti­ko
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to re­ko­men­da­ci­nio iš­aiš­ki­ni­mo, ta­čiau
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus ple­na­ri­nė se­si­ja,
iš­nag­ri­nė­ju­si by­lą pa­gal nu­teis­tų­jų skun­dus, tarp jų ir A. D. skundą, ku­ria­me
ji tei­gė, kad nu­si­kal­ti­mą įvyk­dė ne dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų, nes
tur­tą su bu­vu­siu vy­ru jau bu­vo pa­si­da­li­ję, teis­mo nuosp­ren­dį pa­li­ko
ne­pa­keis­tą. Ne­pri­klau­so­mai nuo to, kad A. D. pa­ti nu­si­kals­ta­mai vei­kė
dėl as­me­ni­nių pa­ska­tų, ji vei­kė ne vie­na, o su ben­dri­nin­kais. Ji suor­ga­ni­za­vo
nu­žu­dy­mą už at­ly­gi­ni­mą pa­sam­dy­da­ma nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jus, t.
y. su­vok­da­ma, kad vyk­dy­to­jus ska­tins veik­ti ma­te­ria­li­nės nau­dos
sie­ki­mas. Vyk­dy­to­jai nu­žu­dė G. D. dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų, taip
pa­da­ry­da­mi kva­li­fi­kuo­tą nu­žu­dy­mą. Vi­si nu­si­kal­ti­mo ben­dri­nin­kai
pa­da­rė vie­ną nu­si­kal­ti­mą, to­dėl jų veiks­mai kva­li­fi­kuo­ja­mi pa­gal
tą pa­tį BK spe­cia­lio­sios da­lies straips­nį ir jo punk­tą. Ki­tų nu­si­kal­ti­mo
ben­dri­nin­kų veiks­mai kva­li­fi­kuo­ja­mi tai­kant ati­tin­ka­mą ben­dro­sios
da­lies nor­mą, api­brė­žian­čią jų vaid­me­nį da­rant vei­ką, pa­gal tą pa­čią
bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo nor­mą kaip ir nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jų veiks­mai,
jei­gu tie ben­dri­nin­kai su­vo­kė vi­sus bū­ti­nus vyk­dy­to­jų pa­da­ry­to
nu­si­kal­ti­mo po­žy­mius ir jei­gu nė­ra nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jų eks­ce­so
(nu­kry­pi­mo nuo ben­dri­nin­kų su­si­ta­ri­mo, jo vir­ši­ji­mo). Šiuo at­ve­ju
vi­si ben­dri­nin­kai (or­ga­ni­za­to­rė ir pa­dė­jė­jas) su­vo­kė, kad vyk­dy­to­jai
da­ro ty­či­nį nu­žu­dy­mą dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų, o vyk­dy­to­jų eks­ce­so
ne­bu­vo. Kai nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jų pa­ska­tos yra bū­ti­na­sis
nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties po­žy­mis, ap­lin­ky­bė, jog šio nu­si­kal­ti­mo or­ga­ni­za­to­rė
pa­ti to­kių pa­ska­tų ne­tu­rė­jo (at­virkš­čiai, tu­rė­jo iš­lai­dų sam­dy­da­ma
vyk­dy­to­jus), o pa­dė­jė­jas K. D. ne­ga­vo jo­kio at­ly­gi­ni­mo, tai jų
veiks­mų kva­li­fi­ka­vi­mui ne­tu­ri reikš­mės (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
2K-322/2002).
Api­ben­drin­tų by­lų duo­me­ni­mis, trys as­me­nys
nu­teis­ti už nu­žu­dy­mą dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų, pa­da­ry­tą nu­ken­tė­ju­sių­jų
tur­to plė­ši­mo me­tu, kai mir­tį su­kė­lė sve­ti­mo tur­to už­val­dy­mo tiks­lu
pa­nau­do­tas smur­tas. Jų vei­kos kva­li­fi­kuo­tos tik pa­gal Bau­džia­mo­jo
ko­dek­so nor­mą, nu­sta­tan­čią at­sa­ko­my­bę už nu­žu­dy­mą iš sa­va­nau­diš­kų
pa­ska­tų. Šie spren­di­mai ati­ti­ko Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 1999 m.
bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 18 13 punk­to 5 da­lies iš­aiš­ki­ni­mą. Įsi­ga­lio­jus
2000 m. Baudžia­mo­jo ko­dek­so nuo­sta­toms, to­kia prak­ti­ka keis­ti­na, va­do­vau­jan­tis
tuo, kad šiuo at­ve­ju pa­da­ro­mi du sa­va­ran­kiški nu­si­kal­ti­mai, ku­riais
pa­da­ro­ma žala at­ski­riems ob­jek­tams – tur­tui, svei­ka­tai ir gy­vy­bei.
N-­ja­sis Baudžia­ma­sis ko­dek­sas ne­nu­ma­to plė­ši­mą kva­li­fi­kuo­jan­čio
po­žy­mio – sun­kaus kū­no su­ža­lo­ji­mo pa­da­ry­mo, bet nu­sta­to nau­ją sun­kaus
ir ne­sun­kaus svei­ka­tos su­trik­dy­mo kva­li­fi­kuo­ja­mą­jį po­žy­mį – dėl
sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų. To­kiu at­ve­ju, kai ki­to žmo­gaus gy­vy­bė at­ima­ma
pa­nau­do­jus smur­tą plė­ši­mo ar tur­to prie­var­ta­vi­mo me­tu, kal­ti­nin­ko
vei­ka kva­li­fi­kuo­ti­na pa­gal nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį – BK 129 straips­nio
2 da­lies 9 punk­tą ir ati­tin­ka­mas BK 180 ar 181 straips­nių da­lis. Kai sie­kiant
tur­ti­nės nau­dos plė­ši­mo ar tur­to prie­var­ta­vi­mo bū­du už­val­do­mi
daik­tai, ku­rie yra nu­si­kal­ti­mų, nu­ma­ty­tų BK 254 (šau­na­mie­ji gin­klai,
šaud­me­nys, sprog­me­nys ar sprogs­ta­mo­sios me­džia­gos), 256 (ra­dio­ak­ty­vio­sios
me­džia­gos), 263 (nar­ko­ti­nės ar psi­chot­ro­pi­nės me­džia­gos)
straips­niuo­se, da­ly­kas ir dėl pa­nau­do­to smur­to at­ima­ma ki­to žmo­gaus
gy­vy­bė, tai vei­kos kva­li­fi­kuo­ja­mos ir pa­gal šių nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį.
10. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK
129 straips­nio 2 da­lies 10 punk­tą, kai jis pa­da­ry­tas ar nu­ken­tė­ju­sia­jam
vyk­dant tar­ny­bos ar­ba pi­lie­ti­nę pa­rei­gą, ar iki jos vyk­dy­mo, sie­kiant
su­truk­dy­ti, ar iš kerš­to po to­kios pa­rei­gos įvyk­dy­mo.
Api­ben­drin­to­se by­lo­se pa­gal šį kva­li­fi­kuo­ja­mą­jį
po­žy­mį nu­teis­tas vie­nas as­muo.
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 15 d. nuosp­ren­džiu D. Š. nu­teis­tas
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 10 punk­tą, 22 straips­nio 1 da­lį ir 180
straips­nio 3 da­lį ir ki­tus straips­nius už tai, kad kar­tu su S. M. , A. V.
ir S. K. , nu­teis­tais pa­gal BK 22 straips­nio 1 da­lį, 180 straips­nio 3 da­lį
ir ki­tus straips­nius, gin­kluo­ti šau­na­muo­ju gin­klu pa­si­kė­si­no įsi­brau­ti
į nu­ken­tė­ju­sių­jų M. ir Ž. gy­ve­na­mą­ją pa­tal­pą, tu­rė­da­mi tiks­lą už­val­dy­ti
sve­ti­mą tur­tą, ta­čiau nu­si­kal­ti­mo ne­bai­gė dėl prie­žas­čių, ne­pri­klau­san­čių
nuo jų va­lios, nes nu­ken­tė­ju­sie­ji ak­ty­viai pa­si­prie­ši­no. D. Š. be­si­vy­da­mas
nu­ken­tė­ju­sį­jį M. Ž. , šau­dė į že­mę, o nu­si­vi­jęs jį į au­to­ser­vi­so
te­ri­to­ri­jo­je esan­tį sar­go na­me­lį, ma­ty­da­mas ir su­pras­da­mas, kad
ten bu­vęs R. E. ban­do pa­skam­bin­ti į po­li­ci­ją ir pra­neš­ti apie už­puo­li­mą,
ty­čia iš­šo­vė iš šau­na­mo­jo gin­klo ,,Bor­chardt Lu­ger (Pa­ra­bel­lum)”
mar­kės pis­to­le­to vie­ną šū­vį R. E. į de­ši­ni­ą­ją gal­vos pu­sę, taip ty­čia,
vyk­dant nu­ken­tė­ju­sia­jam pi­lie­ti­nę pa­rei­gą, jį nu­žu­dė. Po to nu­ken­tė­ju­sį­jį
M. Ž. ir ki­tus na­me­ly­je bu­vu­sius as­me­nis už­ra­ki­no, prieš tai nu­trau­kęs
te­le­fo­no apa­ra­to lai­dą. D. Š. sub­jek­ty­vio­sios pu­sės tu­ri­nį teis­mas
įver­ti­no nu­sta­tęs, kad šis, įbė­gęs į sar­gų na­me­lį, iš­šo­vė ir lie­pė
vi­siems gul­tis, o R. E. , ne­įvyk­džius rei­ka­la­vi­mo ir ban­džius pa­si­prie­šin­ti
už­puo­li­kui, - nu­šo­vė, po to nu­trau­kė te­le­fo­no apa­ra­to lai­dą ir vi­sus
už­ra­ki­nęs pa­bė­go (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-5-13/2003).
Pa­gal 1961 m. BK 105 straips­nio 10 punk­to re­dak­ci­ją
griež­tes­nė at­sa­ko­my­bė bu­vo nu­ma­ty­ta už nu­žu­dy­mą ry­šium su nu­ken­tė­ju­sio­jo
sa­vo vals­ty­bi­nės ir pi­lie­ti­nės pa­rei­gos vyk­dy­mu. N-­jo­jo BK 129
straips­nio 2 da­lies 10 punk­te su­for­mu­luo­ta tar­ny­bos pa­rei­gų są­vo­ka
ap­ima ne tik vals­ty­bės tar­nau­to­jų, bet ir kiek­vie­no as­mens, vyk­dan­čio
tar­ny­bi­nes pa­rei­gas, reg­la­men­tuo­tas įsta­ty­mais, ki­tais tei­sės ak­tais,
dar­bo su­tar­ti­mi, pa­rei­gi­nė­mis in­struk­ci­jo­mis ir pan. , bet ko­kios
rū­šies įmo­nė­je, įstai­go­je ar or­ga­ni­za­ci­jo­je. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas
pa­gal šį po­žy­mį ta­da, kai nu­ken­tė­ju­sy­sis, vyk­dy­da­mas sa­vo pa­rei­gas,
ne­pa­da­rė aiš­kių ne­tei­sė­tų veiks­mų (ne­vir­ši­jo įga­lio­ji­mų, ne­pik­tnau­džia­vo,
ne­pa­nau­do­jo ne­leis­ti­nų veiks­mų ir pan. ).
Pa­gal 2000 m. BK 115 ir 116 straips­nių re­dak­ci­jas
už kė­si­ni­mą­si į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to ar į ofi­cia­liai
Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je esan­čio ki­tos vals­ty­bės ar tarp­tau­ti­nės vie­šo­sios
or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vo gy­vy­bę nu­ma­ty­ta to­kia pa­ti sank­ci­ja kaip
ir pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 10 punk­tą, to­dėl da­bar už to­kias vei­kas
pa­kan­ka tai­ky­ti spe­cia­li­ą­ją nor­mą, nes kė­si­ni­ma­sis yra baig­tas nu­si­kal­ti­mas
nuo vei­kos pra­džios ne­pri­klau­so­mai nuo ki­lu­sių pa­da­ri­nių.
11. Nužudy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lies 11 punk­tą, kai nu­sta­ty­ta, kad nu­žu­dy­mo tiks­las
yra nu­slėp­ti ki­tą nu­si­kal­ti­mą, to­dėl vei­kiant tie­sio­gi­ne ty­čia.
Pa­gal 2000 m. Bau­džia­mo­jo ko­dek­so šios nor­mos
re­dak­ci­ją nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal šį po­žy­mį, kai sie­kia­ma
nu­slėp­ti bet ko­kį ki­tą nu­si­kal­ti­mą, o ne tik sun­kų, kaip bu­vo nu­ma­ty­ta
1961 m. BK 105 straips­nio 7 punk­te.
Ta­čiau šis po­žy­mis ne­ga­li bū­ti in­kri­mi­nuo­tas,
kai nu­žu­do­ma sie­kiant nu­slėp­ti nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ku­ri pa­gal Bau­džia­mo­jo
ko­dek­so spe­cia­lio­sios da­lies nor­mas nė­ra nu­si­kal­ti­mas, o kva­li­fi­kuo­ja­ma
kaip nu­si­žen­gi­mas (pvz. , ne dau­giau kaip 3 MGL dy­džio ver­tės tur­to va­gys­tė
ar to­kios ver­tės tur­to suk­čia­vi­mas, pa­si­sa­vi­ni­mas ar iš­švais­ty­mas,
tur­to su­nai­ki­ni­mas ar su­ga­di­ni­mas ir kt. ) ar­ba kaip ad­mi­nist­ra­ci­nės
tei­sės pa­žei­di­mas (pvz. , daik­tų, ku­rių ver­tė ne­vir­ši­ja 250 MGL dy­džio
su­mos, kon­tra­ban­da).
Pa­gal BK 21 straips­nio 1 da­lį as­muo at­sa­ko
tik už ren­gi­mą­si pa­da­ry­ti sun­kų ar la­bai sun­kų nu­si­kal­ti­mą, to­dėl,
jei kal­ti­nin­kas sie­kė nu­slėp­ti ren­gi­mą­si pa­da­ry­ti ki­tos ka­te­go­ri­jos
nu­si­kal­ti­mus, ki­to as­mens nu­žu­dy­mas tuo tiks­lu taip pat ne­ga­li bū­ti
kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 11 punk­tą.
Nu­si­kal­ti­mas, ku­rį nu­slėp­ti sie­kė kal­ti­nin­kas,
ga­li bū­ti pa­da­ry­tas ir jo pa­ties, ir ki­to as­mens, taip pat prieš pat nu­žu­dy­mą
ar­ba pra­ėjus ku­riam lai­kui.
Nuo 1995 m. sau­sio 1 d. įsi­ga­lio­jus ki­tai
1961 m. BK 105 straips­nio 7 punk­to re­dak­ci­jai, ne­be­li­ko nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čio
po­žy­mio – kai nu­žu­do­ma sie­kiant pa­leng­vin­ti pa­da­ry­ti ki­tą nu­si­kal­ti­mą,
ku­ris pa­pras­tai bū­da­vo in­kri­mi­nuo­ja­mas ta­da, kai kal­ti­nin­kas nu­žu­dy­da­vo
as­me­nį, taip pa­ša­lin­da­mas kliū­tį pa­da­ry­ti pla­nuo­ja­mą ar jau da­ro­mą
nu­si­kal­ti­mą. Dėl šios prie­žas­ties V. R. , ku­ris nu­ta­ręs nu­žu­dy­ti
I. K. , at­vy­kęs į pas­ta­ro­jo įmo­nę pir­ma nu­šo­vė įmo­nės sar­gą S. S. ,
kad šis ne­truk­dy­tų nu­šau­ti I. K. , vei­ka kva­li­fi­kuo­ta pa­gal BK 129
straips­nio 1 da­lį (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-273/2003).
Api­ben­drin­to­se by­lo­se už nu­žu­dy­mą sie­kiant
pa­slėp­ti nu­si­kal­ti­mą nu­teis­ti de­vy­ni as­me­nys (sep­ty­ni iš jų – pa­gal
105 straips­nio 7 punk­tą, ki­ti du – pa­gal 129 straips­nio 2 da­lies 11 punk­tą).
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 15 d. nuosp­ren­džiu G. R. ir
V. R. 2002 m. lie­pos 5 d. , apie 6. 30 val. , Vil­niu­je, Ri­vo­nių gat­vės ra­jo­ne,
už­puo­lė nu­ken­tė­ju­si­ą­ją I. L. , pa­nau­do­ję smur­tą at­ėmė jos tur­tą,
po to už­kli­ja­vo bur­ną ir su­ri­šo ran­kas, pa­gul­dė ant au­to­mo­bi­lio ga­li­nės
sė­dy­nės ir nu­ve­žė į B-­biš­kių par­ko miš­ką, ten nu­ken­tė­ju­si­ą­ją muš­da­mi
abu iš­ža­gi­no, o po to, siek­da­mi nu­slėp­ti pa­da­ry­tą plė­ši­mą ir iš­ža­gi­ni­mą,
kiek­vie­nas iš jų smog­da­mas me­ta­li­niu lauž­tu­vu po ke­lis smū­gius jai į
gal­vą, nu­ken­tė­ju­si­ą­ją nu­žu­dė (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-130/2003).
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. sau­sio 3 d. nuosp­ren­džiu R. R. , R.
K. ir A. B. nu­teis­ti už tai, kad 2001 m. gruo­džio 8 d. nu­žu­dė J. P. ir V.
G. , siek­da­mi nu­slėp­ti R. R. 2001 m. gruo­džio 4 d. pa­da­ry­tą J. P. ne­pil­na­me­tės
duk­ters Ž. P. iš­ža­gi­ni­mą, apie ku­rį abu nu­ken­tė­ju­sie­ji ži­no­jo (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 2K-6/2004).
R. B. , V. G. ir S. N. nu­teis­ti už tai, kad ben­dri­nin­kau­da­mi
kaip nu­si­kals­ta­mas su­si­vie­ni­ji­mas, gin­kluo­tas šau­na­mai­siais gin­klais,
tu­rė­da­mi tiks­lą pa­slėp­ti 2000 m. ba­lan­džio 6 d. pa­da­ry­tą R. K. nu­žu­dy­mą,
su­pra­tę, kad R. P. ga­li bū­ti liu­dy­to­jas dėl šio įvy­kio, su­si­ta­rė jį
nu­žu­dy­ti. Iš­kvies­tas į su­si­ti­ki­mo vie­tą R. P. at­vy­ko kar­tu su V.
Č. ir J. V. , ta­da nu­tar­ta nu­žu­dy­ti ir juos, bet nu­žu­dy­ti pa­vy­ko tik
V. Č. ir R. P. , o J. V. pa­vy­ko su­žeis­tam iš įvy­kio vie­tos pa­bėg­ti (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 2K-370/2003).
12. Nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­tis po­žy­mis –
kai kal­ti­nin­kas nu­žu­do ki­tą žmo­gų, siek­da­mas įgy­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo
as­mens or­ga­ną ar au­di­nį transp­lan­ta­vi­mui, yra nau­jas, nu­ma­ty­tas
tik 2000 m. Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se. Jis ga­li bū­ti in­kri­mi­nuo­tas tik
nu­sta­čius to­kį ki­to as­mens nu­žu­dy­mo tiks­lą. Nu­žu­dy­mo mo­ty­vas ga­li
bū­ti įvai­rus, taip pat ir sa­va­nau­diš­kos pa­ska­tos. Ta­da vei­ka kva­li­fi­kuo­ti­na
ir pa­gal 9 punk­tą. Pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos žmo­gaus au­di­nių ir or­ga­nų
do­no­rys­tės ir transp­lan­ta­ci­jos įsta­ty­mą (1996 m. lap­kri­čio 19 d. ,
Nr. I-1626) au­di­niai ir or­ga­nai yra gy­vo ar mi­ru­sio žmo­gaus kū­no da­lys,
o pa­gal 10 straips­nio 1 da­lį – gy­vo ar mi­ru­sio žmo­gaus au­di­niai ir or­ga­nai
ne­ga­li bū­ti ci­vi­li­nių san­do­rių ob­jek­tai.
13. 2000 m. Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas ne­be­nu­ma­to
nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čio po­žy­mio – da­rant ki­tą sun­kų nu­si­kal­ti­mą,
pa­gal ku­rį daž­niau­siai bū­da­vo kva­li­fi­kuo­ja­mi nu­žu­dy­mai, pa­da­ry­ti
po iš­ža­gi­ni­mo, kaip pa­nau­do­to smur­to pa­sek­mė. To­dėl da­bar, kai ki­to
žmo­gaus gy­vy­bė ty­čia at­ima­ma da­rant ki­tą bau­džia­ma­ja­me įsta­ty­me
nu­ma­ty­tą vei­ką, ku­rio­je nu­žu­dy­mas nė­ra nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties vie­nas
iš po­žy­mių (BK 149, 150 ar ki­ti straips­niai), vei­kos kva­li­fi­kuo­ja­mos
pa­gal nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį. Api­ben­dri­ni­mui to­kių by­lų ne­bu­vo gau­ta.

VII. Nu­žu­dy­mą pri­vi­le­gi­juo­jan­tys po­žy­miai

1. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 130
straips­nį, kai jis pa­da­ry­tas kal­ti­nin­kui esant stai­gaus di­de­lio su­si­jau­di­ni­mo
bū­se­nos, ku­rią su­kė­lė ne­tei­sė­tas ar itin įžei­džian­tis jį ar jo ar­ti­mą
as­me­nį nu­ken­tė­ju­sio­jo po­el­gis.
Pa­gal BK 11 straips­nio 4 da­lį tai yra apy­sun­kis
nu­si­kal­ti­mas, o pa­ly­gin­ti su 1961 m. BK 107 straips­niu už pa­na­šią vei­ką
da­bar bau­džia­ma griež­čiau. Be to, BK 107 straips­nio dis­po­zi­ci­jo­je kon­kre­čios,
nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sį api­bū­di­nan­čios ap­lin­ky­bės, ku­rios įsta­ty­mo
lei­dė­jo bu­vo nu­sta­ty­tos kaip pa­grin­das pri­pa­žin­ti vei­ką pa­da­ry­tą
stai­ga di­džiai su­si­jau­di­nus, bu­vo la­biau api­brėž­tos – tai bu­vo prie­šin­gas
įsta­ty­mams smur­tas ar sun­kus įžei­di­mas. 2000 m. BK 130 straips­nio dis­po­zi­ci­jo­je
ap­lin­ky­bių, api­bū­di­nan­čių nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sį, tu­ri­nys pla­tes­nis.
Ta­čiau api­brėž­tas ra­tas as­me­nų, tik ku­rių at­žvil­giu ati­tin­ka­mai pa­si­el­gus
nu­ken­tė­ju­sia­jam, o kal­ti­nin­kui dėl to stai­ga la­bai su­si­jau­di­nus
ir nu­žu­džius taip pa­si­el­gu­sį as­me­nį, tai­ko­ma ši įsta­ty­mo nor­ma. To­kie
as­me­nys – tai tik pats kal­ti­nin­kas ar jo ar­ti­mi as­me­nys.
Vei­ka kva­li­fi­kuo­ti­na pa­gal BK 130 straips­nį
tik nu­sta­čius, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo po­el­gis ati­tin­ka dis­po­zi­ci­jo­je
api­brėž­tas są­ly­gas ir kad dėl šio po­el­gio stai­ga la­bai su­si­jau­di­nęs
(bū­da­mas fi­zio­lo­gi­nio afek­to bū­se­nos) kal­ti­nin­kas nu­žu­dė nu­ken­tė­ju­sį­jį.
Bau­džia­mų­jų by­lų, kva­li­fi­kuo­tų pa­gal BK
130 straips­nį, api­ben­dri­ni­mui ne­bu­vo gau­ta.
By­lų, iš­nag­ri­nė­tų dėl kal­ti­ni­mų pa­gal BK
129 straips­nio 1 ar 2 da­lis, duo­me­nimis, be­veik pu­sė­ at­ve­jų, kai kal­ti­nin­ko
smur­tą su­kė­lė ne­tin­ka­mas ar net smur­ti­nis nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sys,
ta­čiau kal­ti­nin­ko stai­gaus di­de­lio su­si­jau­di­ni­mo bū­se­na ne­bu­vo
kon­sta­tuo­ta.
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo 2002 m. lap­kri­čio
13 d. nuosp­ren­džiu nu­teis­ta D. R. , ku­ri sa­vo bro­lį nu­žu­dė pa­ti iš­pro­vo­ka­vu­si
kon­flik­tą, ku­rio me­tu jis jai su­da­vė per ran­ką, be to, bū­da­ma sun­kaus
gir­tu­mo bū­se­nos (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2K-391/2003).
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. va­sa­rio 20 d. nuosp­ren­džiu nu­teis­tas
R. P. nu­ken­tė­ju­sį­jį nu­žu­dė ne tuoj po pas­ta­ro­jo įžei­džian­čio po­el­gio,
o po ku­rio lai­ko ir ne­bū­da­mas stai­gaus di­de­lio su­si­jau­di­ni­mo bū­se­nos
(baudžia­mo­ji by­la Nr. 1-532/2002).
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­sė­jo 17 d. nuosp­ren­džiu nu­teis­tas
E. S. , bū­da­mas gir­tas, iš pyk­čio kon­flik­to me­tu nu­žu­dė sa­vo su­gy­ven­ti­nę
P. L. Nu­teis­to­jo tei­gi­nį, kad tai pa­da­rė la­bai su­si­jau­di­nęs dėl su­gy­ven­ti­nės
už­gau­lio­ji­mo, rei­ka­la­vi­mo ei­ti sko­lin­tis pi­ni­gų ir dar nu­pirk­ti
al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, ko­le­gi­ja at­me­tė, mo­ty­vuo­da­ma tuo, kad by­lo­je
ne­nu­sta­ty­tos ap­lin­ky­bės, le­mian­čios to­kį su­si­jau­di­ni­mą – ne­tei­sė­tas
ar itin įžei­džian­tis nu­ken­tė­ju­sio­sios po­el­gis. Su­gy­ven­ti­niai, bū­da­mi
gir­ti, daž­nai gin­čy­da­vo­si, nu­teis­ta­sis net smur­tau­da­vo, to­dėl įvy­kio
die­ną įvy­kęs kon­flik­tas ne­si­sky­rė nuo įpras­to jų gy­ve­ni­mo bū­do (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1-90-01/2003)
V. S. pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį nu­teis­tas
už tai, kad tar­pu­sa­vio kon­flik­to su I. M. me­tu dū­rė jai pei­liu į pil­vą
ir de­ši­ni­ą­ją pa­žas­tį, pa­da­ry­da­mas su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių I. M.
mi­rė. Pa­gal nu­teis­to­jo pa­ro­dy­mus, jo su­gy­ven­ti­nė I. M. , bū­da­ma iš­gė­ru­si,
su­da­vė jam per vei­dą ir pa­sa­kė, kad no­ri gy­ven­ti su ki­tu as­me­niu, o
su juo ne­be­gy­vens. Ta­da jis la­bai su­si­jau­di­no ir dū­rė jai pei­liu,
pas­kui pa­kė­lęs nu­ne­šė ir pa­gul­dė ant ša­li­gat­vio. Teis­mas at­me­tė V.
S. tei­gi­nius apie la­bai di­de­lį jo su­si­jau­di­ni­mą, nu­sta­tęs, kad duo­me­nų
apie tai nė­ra (Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo baudžia­mo­ji by­la Nr.
1-125/2004).
Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. ge­gu­žės 10 d. nuosp­ren­džiu L. V.
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 3 punk­tą nu­teis­ta už tai, kad, bū­da­ma
gir­ta, sa­vo na­mų vir­tu­vė­je, as­me­ni­nio kon­flik­to me­tu iš pyk­čio pei­liu
smo­gė sa­vo tė­vui V. V. į kai­ri­ą­ją krū­ti­nės pu­sę ir taip ty­čia jį nu­žu­dė.
Nu­teis­to­sios tei­gi­nius, kad dū­rė pei­liu,
nes tė­vas prieš tai ją įžei­dęs, keik­da­ma­sis ne­cen­zū­ri­niais žo­džiais
ir va­ry­da­mas lauk, teis­mas at­me­tė, mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad ji pa­ti die­ną
prieš tai vai­kė­si tė­vą po kie­mą, gra­si­no jį nu­žu­dy­ti, tai­gi ne­su­ta­ri­mai
tarp jos ir tė­vo ne­bu­vo jai nau­jie­na ir iš­sa­ky­ti prie­kaiš­tai dėl el­ge­sio
ne­bu­vo ne­ti­kė­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 2-132/2004).
Pa­gal api­ben­drin­tas by­las nu­ken­tė­ju­sio­jo
ne­tin­ka­mas el­ge­sys (nuo­la­ti­nis gir­ta­vi­mas, bu­vęs smur­ta­vi­mas
prieš kal­ti­nin­ką ar ki­tus šei­mos na­rius, ki­toks aso­cia­lus gy­ve­ni­mas),
kaip ki­lu­sio kon­flik­to prie­žas­tis, pa­pras­tai nu­ro­do­mas tarp ap­lin­ky­bių,
į ku­rias teis­mas at­si­žvel­gia skir­da­mas kal­ti­nin­kui baus­mę, nors leng­vi­nan­čio­mis
kal­ti­nin­ko at­sa­ko­my­bę ap­lin­ky­bė­mis šie fak­tai ne­bu­vo pri­pa­žin­ti
(Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus bau­džia­mo­sios
by­los Nr. 1-22/2003, 1-154/2004, 11-116/2004).
Pa­gal 2000 m. BK 59 straips­nio 1 da­lies 6 punk­tą
at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­ti ap­lin­ky­bė yra ta­da, kai vei­kos pa­da­ry­mui
įta­kos tu­rė­jo pro­vo­kuo­jan­tis ar ri­zi­kin­gas nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sys.
Tai­ky­da­mi šią nor­mą teis­mai yra pri­pa­ži­nę
kal­ti­nin­ko at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be nu­ken­tė­ju­sio­jo
prieš pat įvy­kį pa­da­ry­tus ne­tei­sė­tus veiks­mus, įver­tin­da­mi juos kaip
pro­vo­kuo­jan­čius kal­ti­nin­ko vei­ką.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. spa­lio 29 d. nuosp­ren­džiu pri­pa­ži­no
J. G. at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be tai, kad vei­kos pa­da­ry­mui
įta­kos tu­rė­jo pro­vo­kuo­jan­tis nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sys: gir­tas sū­nus
pra­dė­jo triukš­mau­ti, siau­tė­da­mas iš­dau­žė na­mo lan­gą, su­dau­žė švies­tu­vą,
ki­bo prie kal­ti­nin­ko, mo­si­ka­vo ran­ko­mis (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1-265/2003).
Taip pat Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2004 m. ko­vo 4 d. nuosp­ren­dy­je ap­tar­da­ma
J. B. vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo pa­gal BK 130 straips­nį ga­li­my­bę, nu­sta­čiu­si,
kad J. B. ben­dra­vi­mas su nu­ken­tė­ju­siuo­ju I. L. gir­tau­jant bei smur­tau­jant
tar­pu­sa­vy­je bu­vo ga­na daž­nas, tą pa­tvir­ti­na ir nak­tį tarp jud­vie­jų
ki­lu­sios muš­ty­nės, pa­da­rė iš­va­dą, kad ry­te I. L. su­duo­ti kal­ti­na­ma­jai
J. B. du smū­giai ne­su­kė­lė jai su­si­jau­di­ni­mo ta pras­me, ku­ria įsta­ty­mo
lei­dė­jas yra nu­ma­tęs BK 130 straips­ny­je. Ap­ta­ria­mas aukš­čiau nu­žu­dy­to­jo
I. L. el­ge­sys iki jo nu­žu­dy­mo ver­tin­ti­nas ne kaip ap­lin­ky­bė, ga­lė­ju­si
nu­lem­ti stai­gų kal­ti­na­mo­sios J. B. la­bai di­de­lį su­si­jau­di­ni­mą,
dėl ku­rio ji nu­žu­dė jį, o ver­tin­ti­nas kaip pro­vo­kuo­jan­tis ir ri­zi­kin­gas
el­ge­sys, su­kė­lęs J. B. nu­si­kals­ta­mus veiks­mus, tai pri­pa­žįs­tant jos
at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be (BK 59 straips­nio 1 da­lies 6 punk­tas)
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-150/2004).
Pri­tar­ti­na to­kiai teis­mų prak­ti­kai ir to­dėl
šiuo po­žiū­riu ke­lia abe­jo­nių Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. va­sa­rio 20 d. nuosp­ren­dis,
ku­riuo R. P. nu­teis­tas pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį už tai, kad iš as­me­ni­nių
pa­ska­tų su­duo­da­mas smū­gius ran­ko­mis bei ko­ja į įvai­rias kū­no vie­tas
ir pa­da­ry­da­mas sun­kų svei­ka­tos su­trik­dy­mą, dėl ku­rio nu­ken­tė­ju­sy­sis
A. V. po tri­jų die­nų mi­rė, pas­ta­rą­jį nu­žu­dė. Pa­gal teis­mo nuosp­ren­džiu
nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes kal­ti­nin­kas su žmo­na, nu­ken­tė­ju­siuo­ju ir
ki­tais as­me­ni­mis gir­ta­vo V. Š. na­muo­se. Kal­ti­nin­ko žmo­nai iš­ėjus į
kie­mą, nu­ken­tė­ju­sy­sis A. V. ją par­grio­vė ir sie­kė ly­tiš­kai san­ty­kiau­ti,
bet ši jam pa­si­prie­ši­no. Po ku­rio lai­ko, grįž­tant na­mo, ji pa­sa­kė sa­vo
vy­rui apie to­kį A. V. el­ge­sį. Tuo­met jis, pa­sa­kęs, kad greit grįš, grį­žo
at­gal į V. Š. na­mus. Ten nu­ė­jęs pa­klau­sė A. V. , ko­dėl ka­bi­nė­jo­si
prie jo žmo­nos, ir ėmė jį muš­ti, su­muš­tą pa­li­ko lau­ke.
To­kią R. P. vei­ką teis­mas įver­ti­no kaip pa­da­ry­tą
tar­pu­sa­vio gin­čo me­tu, ne­pa­si­sa­kė dėl jos mo­ty­vų. Leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be
pri­pa­ži­no nuo­šir­dų gai­lė­ji­mą­si ir ža­los at­ly­gi­ni­mą, o sun­ki­nan­čia
– kad vei­ką pa­da­rė ap­svai­gęs nuo al­ko­ho­lio ir tai tu­rė­jo įta­kos nu­si­kal­ti­mo
pa­da­ry­mui, o apie nu­ken­tė­ju­sio­jo el­ge­sio įta­ką vei­kos pa­da­ry­mui
teis­mas ne­pa­si­sa­kė (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-532/2004).
2. Mo­ti­nos, nu­žu­džiu­sios sa­vo nau­ja­gi­mį,
vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 131 straips­nį tik ta­da, kai nau­ja­gi­mį
ji nu­žu­dė bū­da­ma gim­dy­mo su­kel­tos pa­ki­tu­sios psi­chi­nės bū­se­nos.
To­kiu at­ve­ju ir ap­lin­ky­bių, nu­ma­ty­tų BK 129 straips­nio 2 da­ly­je bu­vi­mas,
vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui ne­tu­ri reikš­mės.
Ta­čiau jei nu­sta­ty­ta, kad su­ma­ny­mas nu­žu­dy­ti
sa­vo nau­ja­gi­mį mo­te­riai ki­lo iš anks­to – dar iki gim­dy­mo, ir pa­gim­džiu­si
ji nu­žu­dė sa­vo nau­ja­gi­mį, tai ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar gim­dy­mas
jai su­kė­lė pa­ki­tu­sią bū­se­ną ar ne, mo­ti­nos vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma
pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies ati­tin­ka­mus punk­tus.
Ka­dan­gi šio nu­si­kal­ti­mo sub­jek­tu ga­li bū­ti
tik nau­ja­gi­mio mo­ti­na, ki­tų jos ben­dri­nin­kų vei­ka kva­li­fi­kuo­ti­na
pa­gal ki­tas bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę už ty­či­nį nu­žu­dy­mą nu­sta­tan­čias
nor­mas.
2000 m. BK 131 straips­nis ne­reg­la­men­tuo­ja
lai­ko tar­po tarp gim­dy­mo ir nau­ja­gi­mio nu­žu­dy­mo truk­mės, to­dėl kva­li­fi­kuo­jant
vei­ką, me­di­ci­ni­niai nau­ja­gi­mio są­vo­kos kri­te­ri­jai – tai vai­kas
nuo gi­mi­mo iki 28 pa­rų am­žiaus, nu­sta­ty­ti pa­gal 2002 m. lap­kri­čio 4
d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vai­ko gi­mi­mo mo­men­to nu­sta­ty­mo įsta­ty­mą
Nr. IX-837 bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro 2003
m. bir­že­lio 17 d. įsa­ky­mu Nr. V-357 pa­tvir­tin­to Vai­ko gai­vi­ni­mo stan­dar­to
1 da­lies 2 punk­tą ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro
2000 m. gruo­džio 11 d. įsa­ky­mu Nr. 719 pa­tvir­tin­tą N-­ja­gi­mio kor­te­lę,
ne­tu­ri le­mia­mos reikš­mės. To­dėl pa­gal BK 131 straips­nį vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma
ir tuo at­ve­ju, jei mo­ti­na dėl gim­dy­mo nu­lem­tos bū­se­nos nu­žu­do ir vy­res­nio
am­žiaus sa­vo nau­ja­gi­mį.


VIII. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas (BK 132
straips­nis)

Gy­vy­bės at­ėmi­mas dėl ne­at­sar­gu­mo yra ta­da,
kai ki­to žmo­gaus gy­vy­bę kal­ti­nin­kas at­ima elg­da­ma­sis nu­si­kals­ta­mai
pa­si­ti­kė­da­mas ar nu­si­kals­ta­mai ne­rū­pes­tin­gai. Šios ne­at­sar­gios
kal­tės for­mos api­brėž­tos BK 16 straips­ny­je.
BK 132 straips­ny­je yra ben­dra gy­vy­bės at­ėmi­mo
dėl ne­at­sar­gu­mo nor­ma, ku­ri tai­ko­ma ta­da, kai kal­ti­nin­ko vei­ko­je
nė­ra po­žy­mių, nu­ma­ty­tų ki­to­je spe­cia­lio­je nor­mo­je, ku­ri šį pa­da­ri­nį
lai­ko kva­li­fi­kuo­ja­muo­ju po­žy­miu.
Pa­gal 2000 m. BK 132 straips­nio sank­ci­jas už
gy­vy­bės at­ėmi­mą dėl ne­at­sar­gu­mo įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta griež­tes­nė ne­gu
pa­gal 1961 m. BK 109 straips­nį baus­mė, to­dėl iki 2003 m. ge­gu­žės 1 d. pa­da­ry­tos
vei­kos pa­gal nau­ją­jį Bau­džia­mą­jį ko­dek­są ne­per­kva­li­fi­kuo­ti­nos
(BK 3 straips­nio 3 da­lis). Ta­čiau Kre­tin­gos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2003 m. bir­že­lio 4 d. nuosp­ren­džiu R. Š. vei­ka, pa­da­ry­ta 2003 m. va­sa­rio
18 d. , kva­li­fi­kuo­ta pa­gal 2000 m. BK 132 straips­nio 1 da­lį (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1-94-3/2003).
Pa­gal api­ben­dri­ni­mui gau­tų by­lų nuosp­ren­džius
be­veik vi­si nu­teis­tie­ji gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sie­siems at­ėmė ak­ty­viais
veiks­mais – nuo smū­gio ar pa­stū­mi­mo par­kri­tę nu­ken­tė­ju­sie­ji mi­rė
dėl nuo at­si­tren­ki­mo į kie­tą pa­grin­dą gau­tų sun­kių gal­vos su­ža­lo­ji­mų.
Kva­li­fi­kuo­da­mi vei­ką pa­gal BK 132 straips­nį,
teis­mai tu­ri nu­sta­ty­ti ne­at­sar­gios kal­tės rū­šį. Kal­tės rū­šies nu­sta­ty­mas
tu­ri reikš­mės ski­riant kal­ti­na­ma­jam baus­mę.
Ši ap­lin­ky­bė pa­kan­ka­mai iš­sa­miai tir­ta ir
mo­ty­vuo­tai iš­spręs­ta tik vie­na­me iš api­ben­dri­ni­mui gau­tų nuosp­ren­džių.
Kė­dai­nių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2004 m. va­sa­rio
27 d. nuosp­ren­džiu R. J. J. nu­teis­tas už tai, kad bū­da­mas ap­svai­gęs nuo
al­ko­ho­lio dėl nu­si­kals­ta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo pa­stū­mė sa­vo mo­ti­ną
A. J. , gi­mu­sią 1912 m. , dėl to ji griu­vo ir gal­va at­si­tren­kė į me­di­nės
lo­vos kraš­to at­ra­mos kam­pą ir pa­ty­rė mir­ti­ną su­ža­lo­ji­mą. R. J. J.
kal­tę dėl pa­da­ri­nių teis­mas pa­grin­dė tuo, kad jis tu­rė­jo ir ga­lė­jo
nu­ma­ty­ti, jog itin se­ny­vo am­žiaus nu­ken­tė­ju­sio­ji nuo pa­stū­mi­mo ga­li
kris­ti ir sun­kiai su­si­ža­lo­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-51-02/2004).
Tuo tar­pu Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mo 2004
m. sau­sio 9 d. nuosp­ren­dy­je teis­mas, nu­sta­tęs, kad A. A. kon­flik­to me­tu
ty­čia su­da­vė kumš­čiu vie­ną smū­gį į vei­dą V. P. , dėl to pas­ta­ra­sis kri­to
ir gal­va at­si­tren­kęs į grin­di­nį pa­ty­rė mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, taip
dėl ne­at­sar­gu­mo bu­vo nu­žu­dy­tas, mo­ty­va­vo tik tuo, kad A. A. ne­no­rė­jo
nu­žu­dy­ti V. P. , to­kių pa­da­ri­nių ne­si­ti­kė­jo, nors ga­lė­jo ir tu­rė­jo
juos nu­ma­ty­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-229/2004). Pa­gal šiuos mo­ty­vus
spręs­ti­na, jog teis­mas A. A. vei­ko­je nu­sta­tė nu­si­kals­ta­mą ne­rū­pes­tin­gu­mą.
Pa­na­šio­mis ap­lin­ky­bė­mis (dėl to, kad P. P.
su­da­vus kumš­čiu į vei­dą V. P. , pas­ta­ro­ji kri­to ir at­si­tren­ku­si gal­va
į as­fal­tą pa­ty­rė mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus) Aly­taus ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas nu­sta­tė, kad P. P. vei­kė nu­si­kals­ta­mai pa­si­ti­kė­da­mas, nes
nu­ma­tė to­kius pa­da­ri­nius, leng­va­bū­diš­kai ti­kė­da­ma­sis jų iš­veng­ti
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-114-07/2004). Ta­čiau ko­kioms ap­lin­ky­bėms esant
kal­ti­nin­kas vei­kė ti­kė­da­ma­sis iš­veng­ti šių pa­da­ri­nių, iš teis­mo
nuosp­ren­džio ne­aiš­ku.
D-is api­ben­drin­tų by­lų nuosp­ren­džių su­ra­šy­ta
be mo­ty­vuo­ja­mo­sios da­lies (BPK 306 straips­nio tvar­ka), to­dėl spręs­ti
apie teis­mo iš­va­dą dėl ne­at­sar­gios kal­tės rū­šies ne­bu­vo ga­li­my­bių.
Baus­mių už nu­žu­dy­mą sky­ri­mo ben­drie­ji duo­me­nys

1999 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 18 24
punk­to 2 da­ly­je teis­mams bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma as­me­nims, ku­rių at­žvil­giu
bu­vo nu­sta­ty­tos tik at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čios ap­lin­ky­bės arba ku­rie
nu­tei­sia­mi pa­gal ke­lis nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čius po­žy­mius, skir­ti
di­des­nes baus­mes ne­gu sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos ter­mi­nuo­tos lais­vės at­ėmi­mo
baus­mės vi­dur­kis.
Api­ben­dri­ni­mo me­tu bu­vo per­žiū­rė­ti 69
teis­mų spren­di­mai, pa­gal ku­riuos 94 as­me­nys bu­vo nu­teis­ti už 88 vei­kas.
Už nu­žu­dy­mą be kva­li­fi­kuo­ja­mų­jų po­žy­mių
nu­teis­ti 44 as­me­nys. Iš jų 27 as­me­nims baus­mė pa­skir­ta ma­žes­nė, ne­gu
sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos baus­mės vi­dur­kis. Iš jų 7 as­me­nims nu­sta­ty­tos
tik at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čios ap­lin­ky­bės. Iš api­ben­dri­ni­mui gau­tų
nuosp­ren­džių tik vie­nu at­ve­ju ne­bu­vo lai­ky­ta­si Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
re­ko­men­da­ci­jų. Kau­no apy­gar­dos teis­mas, 2003 m. ko­vo 31 d. nuosp­ren­džiu
nu­sta­tęs V. D. at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čią ap­lin­ky­bę – nu­si­kal­ti­mą
pa­da­rė prieš tai pa­da­ręs nu­si­kal­ti­mą – ir ne­nu­sta­tęs at­sa­ko­my­bę
leng­vi­nan­čių ap­lin­ky­bių, už ty­či­nį nu­žu­dy­mą jam pa­sky­rė aš­tuo­ne­rių
me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mę (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-2/2003).
Ma­žes­nė ne­gu įsta­ty­mo sank­ci­jo­je nu­ma­ty­ta
lais­vės at­ėmi­mo baus­mė api­ben­drin­to­se by­lo­se bu­vo pa­skir­ta vie­nam
as­me­niui, nu­teis­tam Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. ge­gu­žės 28 d. nuosp­ren­džiu pa­gal BK 16
straips­nio 2 da­lį ir 104 straips­nį. Ko­le­gi­ja, skir­da­ma G. J. tre­jų me­tų
lais­vės at­ėmi­mo baus­mę, nu­ro­dė, kad G. J. nors ir vei­kė tie­sio­gi­ne ty­čia
ir pa­da­rė la­bai sun­kų nu­si­kal­ti­mą, ta­čiau jos vaid­muo ne­bu­vo ak­ty­viau­sias,
nu­si­kal­ti­mas nu­trū­ko pa­si­kė­si­ni­mo sta­di­jo­je, be to, ne­nu­sta­tė
jos at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čių ap­lin­ky­bių, o pri­si­pa­ži­ni­mą pa­da­rius
nu­si­kal­ti­mą, nuo­šir­džių pa­ro­dy­mų da­vi­mą apie sa­vo ir ben­dra­vyk­dy­to­jų
veiks­mus įver­ti­no kaip nuo­šir­dų gai­lė­ji­mą­si ir tai pri­pa­ži­no at­sa­ko­my­bę
leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-115/2003).
Už nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis
nu­teis­ti 45 as­me­nys, iš jų 22 as­me­nims pa­skir­tos baus­mės, ne­vir­ši­jan­čios
ter­mi­nuo­tos lais­vės at­ėmi­mo baus­mės vi­dur­kio.
Iš­ana­li­za­vus duo­me­nis dėl as­me­nų, nu­teis­tų
pa­gal 2000 m. BK 129 straips­nio 2 da­lį ir 1961 m. BK 105 straips­nį, at­si­žvel­gus
į tai, kad BK 129 straips­nio 2 da­lies sank­ci­ja švel­nes­nė – ter­mi­nuo­tos
lais­vės at­ėmi­mo baus­mės vi­dur­kis 12,5 me­tų, o BK 105 straips­nio – 15 me­tų,
taip pat į ne­pil­na­me­čių bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės ypa­tu­mus, ski­riant
ter­mi­nuo­tą lais­vės at­ėmi­mą tiek pa­gal se­ną­jį, tiek pa­gal nau­ją­jį
Bau­džia­mą­jį ko­dek­są, ma­ty­ti ta pa­ti ten­den­ci­ja, t. y. pa­gal 1961 m.
BK 105 straips­nį baus­mės, ne­vir­ši­jan­čios ter­mi­nuo­tos lais­vės at­ėmi­mo
baus­mės vi­dur­kio, pa­skir­tos 41,6 proc. nu­teis­tų­jų, pa­gal BK 129
straips­nio 2 da­lį – 45,8 proc. nu­teis­tų­jų.
Api­ben­drin­tais duo­me­nimis, 15 as­me­nų bu­vo
nu­teis­ti pa­gal du ir dau­giau nu­žu­dy­mą kva­li­fi­kuo­jan­čių po­žy­mių,
iš jų 5 pa­skir­tos baus­mės, ne­vir­ši­jan­čios sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos ter­mi­nuo­to
lais­vės at­ėmi­mo baus­mės vi­dur­kio.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2003 m. spa­lio 28 d. nuosp­ren­džiu nu­tei­sė
D. D. pa­gal BK 129 straips­nio 6 ir 8 punk­tus lais­vės at­ėmi­mu de­vy­ne­riems
me­tams. Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų
ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si by­lą ape­lia­ci­ne tvar­ka, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­dį pa­kei­tė – pri­tai­kiu­si BK 91 straips­nio 2 ir 3 da­lies
nuo­sta­tas, D. D. su­švel­ni­no pa­skir­tą­ją lais­vės at­ėmi­mo baus­mę iki
sep­ty­ne­rių me­tų. To­kį spren­di­mą ko­le­gi­ja mo­ty­va­vo tuo, kad D. D.
nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo me­tu ne­bu­vo su­ka­kęs 16 me­tų am­žiaus, kad į
nu­žu­dy­mą bu­vo įtrauk­tas su­au­gu­sio, de­vy­ne­riais me­tais vy­res­nio A.
B. , ku­ris nu­žu­dy­mui pa­da­ry­ti per­da­vė jam įran­kius – pei­lį, laz­dą,
be to, pir­mas su­gal­vo­jo nu­žu­dy­mo bū­dą – ba­dy­ti nu­ken­tė­ju­sį­jį pei­liu.
Be to, ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, švel­nin­da­mas baus­mę, at­si­žvel­gė
ir į nu­teis­to­jo as­me­ny­bę api­bū­di­nan­čius duo­me­nis, kad D. D. an­ti­vi­suo­me­ni­nės
nuo­sta­tos iki nu­si­kal­ti­mų pa­da­ry­mo ne­bu­vo su­si­for­ma­vu­sios, iki
nu­si­kal­ti­mų pa­da­ry­mo bu­vo api­bū­di­na­mas tei­gia­mai, bu­vo ga­bus mo­ki­nys,
nu­si­žen­gi­mų ne­bu­vo pa­da­ręs, to­dėl ko­le­gi­ja nu­spren­dė, kad ty­či­nis
nu­žu­dy­mas pa­da­ry­tas dėl psi­chi­nės prie­var­tos (BK 59 straips­nio 1 da­lies
5 punk­tas) ir tai pri­pa­ži­no jo at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čia ap­lin­ky­be
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1A-80).
Iš api­ben­dri­ni­mui gau­tų by­lų matyti, kad vie­nam
as­me­niui ski­riant baus­mę ne­bu­vo lai­ky­ta­si BK 54 straips­nio nuo­sta­tų.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos
2003 m. spa­lio 13 d. nuosp­ren­džiu V. S. nu­teis­tas už nu­žu­dy­mą itin žiau­riai
dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų (BK 129 straips­nio 2 da­lies 6 ir 9 punk­tai)
ir jam pa­skir­ta dvy­li­kos me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mė. To­kia baus­mė
nu­teis­ta­jam pa­skir­ta ne­nu­sta­čius at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių ap­lin­ky­bių
ir esant sun­ki­nan­čiai ap­lin­ky­bei, kad nu­si­kal­to gir­tas. Teis­mas,
skir­da­mas baus­mę, ne­vir­ši­jan­čią šio straips­nio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­to
baus­mės vi­dur­kio, mo­ty­va­vo tuo, kad nu­žu­dy­mą V. S. pa­da­rė bū­da­mas
jau­no am­žiaus ir anks­čiau ne­teis­tas, be to, teis­mas V. S. pri­si­pa­ži­ni­mą
pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu, nors teis­me jis pa­ro­dy­mus pa­kei­tė, trak­ta­vo
kaip pri­si­dė­ji­mą prie nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bių iš­aiš­ki­ni­mo (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1A-733/2003).
Bau­džia­mų­jų by­lų, ku­rio­se teis­mai bū­tų tai­kę
BK 61 ar 62 straips­nių nuo­sta­tas, reg­la­men­tuo­jan­čias baus­mių sky­ri­mą
or­ga­ni­za­to­riams, or­ga­ni­zuo­tos gru­pės ar nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo
or­ga­ni­za­to­riams ar­ba va­do­vams, arba na­riams, da­ly­va­vu­siems
nužudant, api­ben­dri­ni­mui ne­bu­vo gau­ta.
Nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo, su­kur­to
1999 m. pra­džio­je, gin­kluo­to šau­na­mai­siais gin­klais ir iki 2001 m. ba­lan­džio
mė­ne­sio pa­da­riu­sio pen­kis sun­kius nu­si­kal­ti­mus, tarp jų pen­kių as­me­nų
nu­žu­dy­mus, tur­to prie­var­ta­vi­mus, na­riams V. G. , S. N. , R. B. pa­skir­tos
lais­vės at­ėmi­mo iki gy­vos gal­vos baus­mės (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
2K-370/2003).
Mo­ty­vuo­da­mi BK 62 straips­nio tai­ky­mą nu­teis­ta­jam
teis­mai rė­mė­si ir BK 54 straips­nio 3 da­lies nuo­sta­ta. Vil­niaus apy­gar­dos
teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2004 m. ko­vo 9 d.
nuosp­ren­džiu J. B. pa­gal BK 129 straips­nio 1 da­lį, nu­sta­čiu­si BK 62
straips­nio 2 da­lies 2 punk­te nu­ma­ty­tą ap­lin­ky­bę, nu­ro­dė, be to, kad
pa­sky­rus J. B. baus­mę ne­per­žen­giant sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos baus­mės
ri­bų, aiš­kiai prieš­ta­rau­tų tei­sin­gu­mo prin­ci­pui (BK 54 straips­nio 3
da­lis) (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 1-150/2004).

Iš­va­dos ir pa­siū­ly­mai

Teis­mų prak­ti­kos, tai­kant bau­džia­muo­sius
įsta­ty­mus už nu­si­kal­ti­mus žmo­gaus gy­vy­bei (nu­žu­dy­mą ir ne­at­sar­gų
ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą), api­ben­dri­ni­mo duo­me­nys lei­džia pa­da­ry­ti
iš­va­dą, kad teis­mai šiuos bau­džia­muo­sius įsta­ty­mus tai­ko iš es­mės tin­ka­mai,
ta­čiau yra pa­da­rę ir klai­dų.
Sie­kiant at­kreip­ti teis­mų dė­me­sį į 2000 m.
Bau­džia­mo­jo ko­dek­so nor­mų, nu­sta­tan­čių bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę
už šių ka­te­go­ri­jų nu­si­kal­ti­mus, ypa­tu­mus siū­lo­ma teis­mų prak­ti­kos
api­ben­dri­ni­mo ap­žval­gą ap­svars­ty­ti Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
se­na­te ir ją ap­ro­buo­ti.


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Bau­džia­mų­jų by­lų sky­rius
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt