|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr Sprendimo byloje LAUKO prieš Slovakiją santrauka (Pareikimo Nr. 00026138/95) Sprendimas priimtas 1998 m. rugsėjo 2 d. (sprendimo tekstas anglų ir prancūzų kalbomis). Faktai 1992 m. birželį pareiškėjas p. I- Lauko kreipėsi dėl daugiabučiame name esančio buto, kuriame jis gyveno, pirkimo. Pareiškėjas tvirtino, kad vėliau jo kaimynai ir kiti asmenys trukdė jam savo triukšmingu elgesiu, patyčiomis bei grasinimais, jo manymu, siekdami „atkalbėti“ jį nuo planuojamo sandorio. Pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į gyvenamosios vietos (Dubnica nad Vįhom) policijos departamentą, prašydamas ištirti minėtus trukdymus ir pradėti už tai atsakingų asmenų baudžiamąjį persekiojimą. Tarp įtariamųjų jis paminėjo B. šeimą. Policija pareiškėjui pranešė, kad faktai, dėl kurių jis skundėsi, negalėjo būti nustatyti, todėl tyrimas dėl jo skundo baigtas. 1994 m. balandžio 15 d. policijos departamentas apie pareiškėjo pateiktus skundus pranešė vietos administracinei institucijai (local office / le bureau local / Obvodnż śrad). 1994 m. gegužės 11 d. vietos administracinė institucija nustatė, kad nepateisinamai apkaltindamas B. šeimą trikdymų sukėlimu pareiškėjas padarė smulkų teisės pažeidimą (minor offence / contravention / priestupok), numatytą Smulkių teisės pažeidimų akto (Minor Offences Act / loi sur les contraventions) 49 (1) (d) skyriuje. Pareiškėjui buvo paskirta 300 Slovakijos kronų (SKK) bauda ir įsakyta sumokėti 150 SKK proceso išlaidų. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą (Povazskį Bystrica) srities administracinei institucijai (district office / le bureau de district / Okresnż śrad). 1994 m. liepos 28 d. srities administracinė institucija pareiškėjo skundą atmetė. 1994 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas padavė skundą Konstituciniam Teismui, teigdamas, be kita ko, kad buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnis, nes jo byla nebuvo išnagrinėta viešai ir teisingai bei administracinės institucijos, kurios nagrinėjo bylą, buvo šališkos. 1994 m. lapkričio 24 d. Konstitucinis Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip aiškiai nepagrįstą, be kita ko, nuspręsdamas, kad pagal atitinkamus Slovakijos teisės aktus smulkūs teisės pažeidimai patenka į administracinių institucijų kompetenciją. Administracinių institucijų sprendimai gali būti peržiūrimi teismine tvarka tik tada, kai paskirtos tam tikros griežtesnio pobūdžio bausmės. 1997 m. liepos 2 d. Konstitucinis Teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Teisė Pareiškėjas tvirtino, kad neperžiūrėjus sprendimo dėl baudos jam skyrimo teismine tvarka buvo pažeista jo teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Dėl Konvencijos 6 straipsnio taikytinumo Teismas priminė, kad siekiant nustatyti, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis Konvencijos prasme, pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar šį teisės pažeidimą apibrėžiantis tekstas valstybės atsakovės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei. Po to, atsižvelgiant į 6 straipsnio objektą ir tikslą, į įprastą šiame straipsnyje vartojamų terminų reikšmę ir į susitariančių šalių įstatymus, turi būti išnagrinėjamas teisės pažeidimo pobūdis ir galiausiai bausmės, kuri grėsė asmeniui, pobūdis ir griežtumo laipsnis (žr. , be kitų šaltinių, the Garyfallou AEBE v. Greece judgment of 24 September 1997, Reports 1997-V, p. 1830, § 32). The Court recalls at the outset that in order to determine whether an offence qualifies as “criminal” for the purposes of the Convention, the first matter to be ascertained is whether or not the text defining the offence belongs, in the legal system of the respondent State, to the criminal law; next, the nature of the offence and, finally, the nature and degree of severity of the penalty that the person concerned risked incurring must be examined, having regard to the object and purpose of Article 6, to the ordinary meaning of the terms of that Article and to the laws of the Contracting States. La Cour rappelle d’emblée que, pour déterminer le caractčre « pénal » d’une infraction au sens de la Convention, il importe d’abord de savoir si le texte définissant celle-ci ressortit ou non au droit pénal d’aprčs la technique juridique de l’Etat défendeur ; il y a lieu d’examiner ensuite, eu égard ą l’objet et au but de l’article 6, au sens ordinaire de ses termes et au droit des Etats contractants, la nature de l’infraction ainsi que la nature et le degré de gravité de la sanction que risquait de subir l’intéressé. Teismas pažymėjo, kad bylos šalys neginčijo, jog smulkus teisės pažeidimas, už kurį buvo nubaustas pareiškėjas, pagal valstybės vidaus teisę nėra baudžiamasis. Tačiau valstybės atsakovės vidaus teisės pateikti nurodymai turi tik santykinę reikšmę (žr. the Öztürk v. Germany judgment of 21 February 1984, Series A no. 73, p. 19, § 52). Taigi buvo būtina išnagrinėti smulkų teisės pažeidimą atsižvelgiant į minėtus antrąjį ir trečiąjį kriterijus. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartojo, kad šie kriterijai yra alternatyviniai ir nėra kumuliaciniai: 6 straipsnio taikymui „baudžiamojo kaltinimo“ aspektu pakanka, kad vertinamas teisės pažeidimas Konvencijos požiūriu pagal savo pobūdį būtų „baudžiamasis“ arba jį padaręs asmuo būtų atsakingas pagal sankciją, kuri pagal savo pobūdį ir griežtumo laipsnį priskirtina „baudžiamajai“ sferai (žr. , inter alia, the Lutz v. Germany judgment of 25 August 1987, Series A no. 123, p. 23, § 55). In this respect, the Court recalls that these criteria are alternative and not cumulative: for Article 6 to apply by virtue of the words “criminal charge”, it suffices that the offence in question should by its nature be “criminal” from the point of view of the Convention, or should have made the person concerned liable to a sanction which, by its nature and degree of severity, belongs in general to the “criminal” sphere. A cet égard, la Cour rappelle que ces critčres sont alternatifs et non cumulatifs : pour que l’article 6 s’applique au titre des mots « accusation en matičre pénale », il suffit que l’infraction en cause soit par nature « pénale » au regard de la Convention, ou ait exposé l’intéressé ą une sanction qui, par sa nature et son degré de gravité, ressortit, en général, ą la « matičre pénale ». Tai nepašalina kumuliacinio požiūrio galimybės tuo atveju, kai atskira kiekvieno iš kriterijų analizė neleidžia padaryti aiškios išvados dėl „baudžiamojo kaltinimo“ buvimo (žr. , be kitų šaltinių, minėtą sprendimą Garyfallou AEBE judgment, p. 1830, § 33; ir the Bendenoun v. France judgment of 24 February 1994, Series A no. 284, p. 20, § 47). This does not exclude that a cumulative approach may be adopted where the separate analysis of each criterion does not make it possible to reach a clear conclusion as to the existence of a “criminal charge”. Cela n’empźche pas l’adoption d’une approche cumulative si l’analyse séparée de chaque critčre ne permet pas d’aboutir ą une conclusion claire quant ą l’existence d’une « accusation en matičre pénale ». Teismas priminė, kad nuostata, pagal kurią buvo nubaustas pareiškėjas, reglamentuoja smulkius teisės pažeidimus visuomenės dorovei, ir šia nuostata siekiama palaikyti taiką tarp kaimynų. Taigi pareiškėjo pažeista teisės norma yra skirta visiems piliečiams, o ne tam tikrai nustatytai apibrėžtą statusą turinčiai asmenų grupei. Be to, pareiškėjui paskiriant baudą buvo siekiama jį nubausti siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimų pasikartojimui. Bauda turėjo baudžiamąją prigimtį (punitive character / caractčre punitif), kuri yra įprastas bausmių skiriamasis bruožas (žr. minėtą Öztürk judgment, p. 20, § 53; ir the A. P. , M. P. and T. P. v. Switzerland judgment of 29 August 1997, Reports 1997-V, p. 1488, § 41). Taigi bendro pareiškėjo pažeistos teisės nuostatos pobūdžio bei jam paskirtos bausmės bauginimo ir baudžiamojo tikslo (deterrent and punitive purpose / l’objectif dissuasif et punitif) pakako įrodyti, kad kvestionuojamas teisės pažeidimas Konvencijos 6 straipsnio terminais buvo baudžiamasis pagal savo pobūdį (criminal in nature / caractčre pénal). Todėl nėra reikalo nagrinėti šį teisės pažeidimą taikant anksčiau minėtą trečiąjį kriterijų. Santykinė bausmės sunkumo stoka1 negali pakeisti iš prigimties baudžiamojo teisės pažeidimo pobūdžio (žr. minėtą Öztürk judgment, p. 21, § 54). Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, Teismas laikė, kad 6 straipsnio 1 dalis šioje byloje buvo taikytina. Ivada: 6 straipsnis taikytinas. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |