Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrSpren­di­mo by­lo­je EZEH ir TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5299: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieškaLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
Spren­di­mo by­lo­je EZEH ir CONNORS prieš Jung­ti­nę
Ka­ra­lys­tę san­trau­ka

 (Pa­reiš­ki­mų
Nr. 39665/98 ir 40086/98)
Didžio­sios ko­le­gi­jos spren­di­mas pri­im­tas 2003 m. spa­lio 9 d. (spren­di­mo
teks­tas an­glų ir pran­cū­zų kal­bo­mis).

Fak­tai

Pa­reiš­kė­jai,
at­lie­kan­tys il­gos truk­mės lais­vės at­ėmi­mo baus­mes, bu­vo ap­kal­tin­ti
tei­sės pa­žei­di­mais, ku­rie nu­ma­ty­ti Ka­lė­ji­mo tai­syk­lė­se. Pir­ma­sis
pa­reiš­kė­jas bu­vo kal­ti­na­mas gra­si­ni­mu nu­žu­dy­ti pro­ba­ci­jos pa­rei­gū­ną,
o ant­ra­sis – ka­lė­ji­mo pa­rei­gū­no už­puo­li­mu. Ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­kas
at­me­tė pa­reiš­kė­jų pra­šy­mus bū­ti tei­siš­kai at­sto­vau­ja­miems po­sė­džiuo­se,
ku­riuo­se bu­vo nag­ri­nė­ja­mos jų by­los. Ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­kas pri­pa­ži­no
pa­reiš­kė­jus kal­tais ir pa­sky­rė pir­ma­jam pa­reiš­kė­jui ke­tu­rias­de­šim­ties
pa­pil­do­mų die­nų ka­li­ni­mą, o ant­ra­jam – sep­ty­nių pa­pil­do­mų die­nų
ka­li­ni­mą. Jų pra­šy­mai dėl lei­di­mo kreip­tis dėl šių spren­di­mų teis­mi­nio
per­žiū­rė­ji­mo bu­vo at­mes­ti.

Tei­sė

Rem­da­mie­si
Kon­ven­ci­jos 6 straips­nio 3 da­lies c punk­tu pa­reiš­kė­jai skun­dė­si dėl
tei­si­nio at­sto­va­vi­mo, ir, al­ter­na­ty­viai, dėl tei­si­nės pa­gal­bos
per jų draus­mi­nių by­lų nag­ri­nė­ji­mą sto­kos. 2002 m. lie­pos 15 d. sep­ty­nių
tei­sė­jų Teis­mo ko­le­gi­ja (to­liau – Ko­le­gi­ja) vien­bal­siai nu­spren­dė,
kad mi­nė­ta nuo­sta­ta bu­vo pa­žeis­ta dėl abie­jų pa­reiš­kė­jų.
Dėl Kon­ven­ci­jos
6 straips­nio tai­ky­ti­nu­mo

Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad ne­gin­či­ja­ma, jog iš­ei­ties
taš­kas ver­ti­nant Kon­ven­ci­jos 6 straips­nio bau­džia­mo­jo as­pek­to tai­ky­ti­nu­mą
nag­ri­nė­ja­mam pro­ce­sui yra by­lo­je En­gel and O-­hers v. the Net­her­lands
nu­brėž­ti kri­te­ri­jai (En­gel and O-­hers v. the Net­her­lands, jud­gment
of 8 Ju­ne 1976, Se­ries A no. 22, žr. § 82–83).
Mi­nė­to­je by­lo­je Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad,
ver­ti­nant 6 straips­nio tai­ky­ti­nu­mą bau­džia­muo­ju as­pek­tu, iš pra­džių
bū­ti­na ži­no­ti, ar tei­sės pa­žei­di­mą api­bū­di­nan­ti nuo­sta­ta pa­gal
vals­ty­bės at­sa­ko­vės tei­si­nę sis­te­mą pri­klau­so bau­džia­ma­jai ar
draus­mi­nei tei­sei, ar abiem vie­nu me­tu. Ta­čiau tai – tik pir­ma­sis žings­nis.
S-­bes­nis fak­to­rius – tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dis. Ki­ta ver­tus, Teis­mo
vyk­do­ma kon­tro­lė tuo ne­ap­si­ri­bo­ja. Ji bū­tų iliu­zo­ri­nė, jei­gu ne­bū­tų
at­si­žvelg­ta į baus­mės, ku­ri gre­sia as­me­niui, griež­tu­mo laips­nį. Tei­sės
vir­še­ny­bės prin­ci­pą pri­pa­žįs­tan­čio­je vi­suo­me­nė­je lais­vės at­ėmi­mas,
ga­lin­tis bū­ti pa­skir­tas kaip baus­mė, pri­klau­so „bau­džia­ma­jai“ sfe­rai,
iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai dėl lais­vės at­ėmi­mo po­bū­džio, truk­mės ar
vyk­dy­mo bū­do ši baus­mė ne­ga­li bū­ti pa­ste­bi­mai ža­lin­ga.
Rem­da­ma­sis šiais kri­te­ri­jais, Teis­mas nu­sta­tys,
ar pa­reiš­kė­jai bu­vo Kon­ven­ci­jos 6 straips­nio 1 da­lies pras­me „bau­džia­mo­jo
kal­ti­ni­mo“ ob­jek­tas.  
Teis­mas taip pat pri­mi­nė, kad spren­di­me Camp­bell
and Fell v. the U-i­ted K-­dom (jud­gment of 28 Ju­ne 1984 Se­ries A no.
80) En­gel and O-­hers v. the Net­her­lands by­lo­je su­for­mu­luo­ti
kri­te­ri­jai bu­vo pri­tai­ky­ti ka­lė­ji­mui. Pri­pa­žin­da­mas ypa­tin­gą ka­lė­ji­mo
ap­lin­kos po­bū­dį, Teis­mas pa­brė­žė tei­sin­go by­los nag­ri­nė­ji­mo ga­ran­ti­jų,
įtvir­tin­tų 6 straips­ny­je, fun­da­men­ta­lų po­bū­dį ir ak­cen­ta­vo, kad ne­bu­vo
jo­kio pa­grin­do at­im­ti iš ka­li­nių šio straips­nio su­tei­kia­mų ga­ran­ti­jų.
Teis­mas tai­kys En­gel and O-­hers v. the Net­her­lands
by­lo­je su­for­mu­luo­tus kri­te­ri­jus nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je to­kiu
bū­du, kad šis tai­ky­mas ati­tik­tų Kon­ven­ci­jos 6 straips­nio ob­jek­tą ir
tiks­lą, tuo pat me­tu vi­siš­kai at­si­žvelg­da­mas į ka­lė­ji­mo kon­teks­tą
ir prak­ti­nius bei po­li­ti­nius mo­ty­vus, ku­riais va­do­vau­jan­tis bu­vo
nu­sta­ty­tas ypa­tin­gas ka­lė­ji­mo draus­mi­nis re­ži­mas.
Be to, pa­gal Teis­mo ju­ris­prudenciją ant­ra­sis
ir tre­čia­sis En­gel and O-­hers v. the Net­her­lands by­lo­je nu­sta­ty­ti
kri­te­ri­jai yra al­ter­na­ty­vūs ir ne­bū­ti­nai ku­mu­lia­ci­niai, t. y. Kon­ven­ci­jos
6 straips­nio tai­ky­mui pa­kan­ka, kad ver­ti­na­mas tei­sės pa­žei­di­mas Kon­ven­ci­jos
po­žiū­riu pa­gal sa­vo po­bū­dį lai­ky­ti­nas bau­džia­muo­ju ar­ba jį pa­da­ręs
as­muo at­sa­kin­gas pa­gal sank­ci­ją, ku­ri pa­gal sa­vo po­bū­dį ir griež­tu­mo
laips­nį pri­skir­ti­na „bau­džia­ma­jai“ sfe­rai (Öztürk v. Ger­ma­ny,
jud­gment of 21 Feb­ru­a­ry 1984, Se­ries A no. 73, § 54, ir Lutz v. Ger­ma­ny,
jud­gment of 25 Au­gust 1987, Se­ries A no. 123, § 55). Ta­čiau tai ne­pa­ša­li­na
ku­mu­lia­ci­nio po­žiū­rio ga­li­my­bės tuo at­ve­ju, kai at­ski­ra kiek­vie­no
iš kri­te­ri­jų ana­li­zė ne­lei­džia pa­da­ry­ti aiš­kios iš­va­dos dėl „bau­džia­mo­jo
kal­ti­ni­mo“ bu­vi­mo (Ben­de­noun v. Fran­ce, jud­gment of 24 Feb­ru­a­ry
1994, Se­ries A no. 284, § 47; Ben­ham v. the U-i­ted K-­dom, jud­gment
of 10 Ju­ne 1996, Re­ports of J-­gments and De­ci­sions 1996-III, § 56;
Ga­ry­fal­lou AEBE v. Gre­e­ce, jud­gment of 24 Sep­tem­ber 1997, Re­ports
1997-V, § 33; Lau­ko v. Slo­va­kia, jud­gment of 2 Sep­tem­ber 1998, Re­ports
1998-VI, § 57).
Teis­mo ne­įti­ki­no Vy­riau­sy­bės ar­gu­men­tas,
kad at­ėmus iš ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ko įga­lio­ji­mus skir­ti pa­pil­do­mas
die­nas bū­tų pa­kirs­ta ka­lė­ji­mo draus­mė.
To­liau Teis­mas per­ėjo prie mi­nė­tų tri­jų kri­te­ri­jų
nag­ri­nė­ji­mo.
Kves­tio­nuo­ja­mi pa­žei­di­mai na­cio­na­li­nė­je
tei­sė­je pri­ski­ria­mi draus­mi­niams. Pa­gal na­cio­na­li­nę tei­sę (kon­kre­čiai
– Ka­lė­ji­mo tai­syk­les) to­kie pa­žei­di­mai tu­ri bū­ti nag­ri­nė­ja­mi
kaip draus­mi­nis klau­si­mas; ati­tin­ka­mos nor­mos bu­vo su­kur­tos sie­kiant
pa­lai­ky­ti tvar­ką ka­lė­ji­me. Tas fak­tas, kad ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ko
spren­di­mas ne­bū­tų įtrauk­tas į ati­tin­ka­mų as­me­nų pa­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų
są­ra­šą, yra na­tū­ra­lus draus­mi­nės pa­žei­di­mų kla­si­fi­ka­ci­jos pa­da­ri­nys.
Aiš­kin­da­mas sa­va­ran­kiš­ką „bau­džia­mo­sios“
kon­cep­ci­jos pa­gal Kon­ven­ci­jos 6 straips­nį po­bū­dį, Teis­mas yra pa­brė­žęs,
kad vals­ty­bės ne­ga­li sa­vo nuo­žiū­ra pri­skir­ti tei­sės pa­žei­di­mo prie
draus­mi­nių vie­toj bau­džia­mų­jų ar­ba per­se­kio­ti „miš­raus“ tei­sės pa­žei­di­mo
kal­ti­nin­ką draus­mi­ne, o ne bau­džia­mą­ja tvar­ka. To­kia iš­va­da pa­da­ry­ta
to­dėl, kad prie­šin­gu at­ve­ju pa­grin­di­nių 6 straips­nio są­ly­gų vei­ki­mas
tap­tų pri­klau­so­mas nuo vals­ty­bių su­ve­re­nios va­lios. Tai­gi re­mian­tis
Kon­ven­ci­ja Teis­mo vaid­muo yra įsi­ti­kin­ti, kad bau­džia­mie­ji sa­vo pri­gim­ti­mi
klau­si­mai nė­ra dirb­ti­nai pa­ver­čia­mi draus­mi­niais (žr. ci­tuo­tą spren­di­mą
En­gel and O-­hers, § 81).
Spren­di­me by­lo­je Camp­bell and Fell (§
71) bu­vo pa­žy­mė­ta, kad ne­tin­ka­mas ka­li­nio el­ge­sys ga­li bū­ti įvai­rų
for­mų. N-s tam tik­ros vei­kos aiš­kiai yra tik vi­daus draus­mės pro­ble­ma,
ta­čiau ki­tos vei­kos ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mos taip pat. Šia pras­me svar­būs
po­žy­miai yra šie: tai, kad „kai ku­rie tei­sės pa­žei­di­mai ga­li bū­ti rim­tes­ni
už ki­tus“, kad ap­ta­ria­mos vei­kos ne­tei­sė­tu­mas ga­li ne­pri­klau­sy­ti
nuo to, jog vei­ka bu­vo įvyk­dy­ta ka­lė­ji­me, ir el­ge­sys, pri­pa­žįs­ta­mas
tei­sės pa­žei­di­mu pa­gal Ka­lė­ji­mo tai­syk­les, taip pat ga­li pri­lyg­ti
tei­sės pa­žei­di­mui pa­gal bau­džia­mą­ją tei­sę. To­kiu bū­du bent te­oriš­kai
nie­kas ne­kliu­dė as­me­nį per­se­kio­ti už to­kį po­el­gį tiek draus­mi­ne,
tiek bau­džia­mą­ja tvar­ka.
Be to, įpras­tai pri­pa­žįs­ta­ma, kad baus­mės ap­ima
dvi­gu­bą nu­bau­di­mo ir įbau­gi­ni­mo tiks­lą (žr. ci­tuo­tų Öztürk, Ben­de­noun
and Lau­ko spren­di­mų § 53, § 47 ir § 58 ati­tin­ka­mai).
Nag­ri­nė­ja­mo­se by­lo­se Teis­mas pir­miau­sia
pa­žy­mė­jo, kad kves­tio­nuo­ja­mų tei­sės pa­žei­di­mų sub­jek­tais ga­lė­jo
bū­ti spe­cia­lų sta­tu­są tu­rin­čios gru­pės na­riai, bū­tent, ka­li­niai, o
ne bet ku­rie as­me­nys. Ta­čiau, Teis­mo nuo­mo­ne, vien šis fak­tas ne­pa­da­ro
tei­sės pa­žei­di­mo pri­ma fa­cie draus­mi­niu. Tai – tik vie­nas iš
„svar­bių ro­dik­lių“ ver­ti­nant tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dį (Camp­bell
and Fell jud­gment, § 71).
An­tra, nag­ri­nė­ja­mi draus­mi­niai tei­sės pa­žei­di­mai
ati­ti­ko ir bau­džia­mo­sios tei­sės nu­ma­ty­tus tei­sės pa­žei­di­mus. Ant­ra­jam
pa­reiš­kė­jui pa­reikš­tas kal­ti­ni­mas bu­vo su­si­jęs su san­ty­ki­nai smul­kiu
įvy­kiu, už ku­rį ne­bū­ti­nai bū­tų per­se­kio­ja­ma bau­džia­mą­ja tvar­ka už
ka­lė­ji­mo ri­bų. Ta­čiau Teis­mas nu­ro­dė, kad nors ne­pa­pras­tas tei­sės
pa­žei­di­mo sun­ku­mas ga­li ro­dy­ti to­kio pa­žei­di­mo bau­džia­mą­jį po­bū­dį
(Camp­bell and Fell jud­gment, § 71), ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad smul­kus
tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dis sa­vai­me ga­li pa­ša­lin­ti pa­žei­di­mą iš 6
straips­nio tai­ky­mo sri­ties, nes Kon­ven­ci­jo­je nė­ra nie­ko, kas ro­dy­tų,
jog bau­džia­ma­sis tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dis bū­ti­nai rei­ka­lau­ja tam
tik­ro sun­ku­mo laips­nio (ci­tuo­tas spren­di­mas Öztürk, § 53). Baus­mės
griežtu­mas Camp­bell and Fell spren­di­me (§ 72) bu­vo svar­bus ver­ti­nant
tre­či­ą­jį En­gel and O-­hers by­lo­je nu­sta­ty­tą kri­te­ri­jų, o ne
pa­žei­di­mo po­bū­dį.
Camp­bell
and Fell spren­di­me (§
71) Teis­mas nu­ro­dė, kad net te­ori­nė ga­li­my­bė, jog kves­tio­nuo­ja­mos
vei­kos tuo pat me­tu yra bau­džia­mo­jo ir draus­mi­nio per­se­kio­ji­mo ob­jek­tas,
ne­pri­klau­so­mai nuo kves­tio­nuo­ja­mų tei­sės pa­žei­di­mų sun­ku­mo yra
svar­bus fak­to­rius ver­ti­nant tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dį. Tai­gi net tu­rint
ome­ny­je šio­je by­lo­je nag­ri­nė­ja­mų kal­ti­ni­mų ka­lė­ji­mo kon­teks­tą,
te­ori­nė bau­džia­mo­sios ir draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės su­ta­pi­mo ga­li­my­bė
yra svar­bus mo­men­tas, ver­čian­tis link­ti prie to, kad šie tei­sės pa­žei­di­mai
bū­tų pri­skir­ti „miš­rie­siems“ tei­sės pa­žei­di­mams.
Tre­čia,
Teis­mas bu­vo tos nuo­mo­nės, kad pa­pil­do­mos ka­li­ni­mo die­nos pa­reiš­kė­jams
bu­vo pa­skir­tos nu­sta­čius jų kal­tu­mą (ci­tuo­tas spren­di­mas Ben­ham
v. the U-i­ted K-­dom, § 56) ir sie­kiant nu­baus­ti pa­reiš­kė­jus už jų
pa­da­ry­tus tei­sės pa­žei­di­mus bei už­kirs­ti ke­lią pa­kar­to­ti­niam tiek
pa­reiš­kė­jų, tiek ki­tų ka­li­nių tei­sės pa­žei­di­mų pa­da­ry­mui. Teis­mo
ne­įti­ki­no Vy­riau­sy­bės ar­gu­men­tas, kad pa­grin­di­nis pa­reiš­kė­jams
pri­tai­ky­tos sank­ci­jos tiks­las bu­vo pre­ven­ci­nis, nes, Teis­mo nuo­mo­ne,
pre­ven­ci­jos ir bau­di­mo tiks­lai nė­ra vie­nas ki­tą pa­ša­li­nan­tys.
Teis­mas
kon­sta­ta­vo, kad nors iš­dės­ty­ti fak­to­riai sa­vai­me ne­bu­vo pa­kan­ka­mi
da­rant iš­va­dą, jog kves­tio­nuo­ja­mi tei­sės pa­žei­di­mai lai­ky­ti­ni bau­džia­mai­siais
Kon­ven­ci­jos pras­me, ta­čiau jie su­tei­kia tei­sės pa­žei­di­mams tam tik­ro
at­spal­vio, ku­ris lei­džia pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad jie nė­ra gry­nai draus­mi­niai.
Teis­mas, kaip ir anks­čiau Ko­le­gi­ja, nu­spren­dė, kad bū­ti­na per­ei­ti
prie tre­čio­jo kri­te­ri­jaus – baus­mės, ku­ri grė­sė pa­reiš­kė­jams, po­bū­džio
ir griež­tu­mo laips­nio (žr. ci­tuo­tus spren­di­mus the En­gel and O-­hers
jud­gment, § 82, ir the Camp­bell and Fell jud­gment, § 72).
Baus­mės,
ku­ri ga­li bū­ti pa­skir­ta, po­bū­dis ir griež­tu­mas nu­sta­to­mas nu­ro­dant
ati­tin­ka­mo įsta­ty­mo nu­ma­ty­tą po­ten­cia­lios baus­mės mak­si­mu­mą (žr.
ci­tuo­tą Camp­bell and Fell jud­gment, § 72; We­ber v. Swit­zer­land,
jud­gment of 22 May 1990, Se­ries A no. 177, § 34; De­mi­co­li v. Mal­ta,
jud­gment of 27 Au­gust 1991, Se­ries A no. 210, § 34; ci­tuo­tą spren­di­mą
Ben­ham v. the U-i­ted K-­dom, § 56; ir ci­tuo­tą Ga­ry­fal­lou
AEBE v. Gre­e­ce jud­gment, §§ 33 ir 34). Fak­tiš­kai pa­skir­ta baus­mė
yra svar­bi ver­ti­nant ap­ta­ria­mą kri­te­ri­jų (the Camp­bell and Fell
jud­gment, § 73, ir Ben­de­noun v. Fran­ce, jud­gment of 24 Feb­ru­a­ry
1994, Se­ries A no. 284, § 47), bet ji ne­ga­li su­ma­žin­ti baus­mės, ku­ri
grė­sė kal­ti­nin­kui, svar­bos (the En­gel and O-­hers jud­gment,
§ 85, kar­tu su ci­tuo­tais De­mi­co­li, Ga­ry­fal­lou ir We­ber
jud­gments, kiek­vie­no spren­di­mo § 34).
Šio­je by­lo­je
Teis­mas, pri­tar­da­mas Ko­le­gi­jos iš­va­doms dėl pa­reiš­kė­jams pa­skir­tų
baus­mių po­bū­džio, kon­sta­ta­vo, kad tei­sė bū­ti pa­leis­tiems iš įka­li­ni­mo
įstai­gos pa­gal na­cio­na­li­nę tei­sę 
at­si­ran­da tik pa­si­bai­gus pa­skir­toms pa­pil­do­moms ka­li­ni­mo
die­noms. Tai­gi lais­vės at­ėmi­mo per šias pa­pil­do­mas die­nas tei­si­nis
pa­grin­das te­be­bu­vo pir­mi­nis nu­tei­si­mas ir baus­mė. Ta­čiau re­a­li pa­dė­tis
ta, kad ka­li­niai bu­vo lai­ko­mi ka­lė­ji­me po da­tos, ku­rią ne­pa­sky­rus
pa­pil­do­mų ka­li­ni­mo die­nų jie bū­tų pa­leis­ti, ir to­kia si­tu­a­ci­ja
bu­vo at­ski­ro draus­mi­nio pro­ce­so, tei­siš­kai ne­su­si­ju­sio su pir­mi­niu
nuosp­ren­džiu, pa­da­ri­nys. To­dėl pa­pil­do­mų lais­vės at­ėmi­mo die­nų sky­ri­mas
pri­ly­go nau­jam lais­vės at­ėmi­mui.
Pa­gal
anks­čiau iš­dės­ty­tas Teis­mo spren­di­mo En­gel and O-­hers by­lo­je
nuo­sta­tas, at­si­žvel­giant į tai, kad pa­reiš­kė­jams nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je
ga­lė­jo bū­ti ir fak­tiš­kai bu­vo pa­skir­tas lais­vės at­ėmi­mas, šiuo at­ve­ju
eg­zis­tuo­ja pre­zump­ci­ja, kad pa­reiš­kė­jams pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai yra
bau­džia­mie­ji 6 straips­nio pras­me. Ši pre­zump­ci­ja ga­li bū­ti pa­neig­ta
tik iš­im­ti­niais at­ve­jais ir tik jei­gu ati­tin­ka­mas lais­vės at­ėmi­mas,
at­si­žvel­giant į jo po­bū­dį, truk­mę ar vyk­dy­mo bū­dą, ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas
„pa­ste­bi­mai ža­lin­gu“. Mak­si­ma­lus pa­pil­do­mų die­nų, ku­rias ka­lė­ji­mo
vir­ši­nin­kas ga­lė­jo pa­skir­ti kiek­vie­nam pa­reiš­kė­jui, skai­čius bu­vo
42 die­nos už kiek­vie­ną tei­sės pa­žei­di­mą. Pir­ma­jam pa­reiš­kė­jui bu­vo
pa­skir­ta 40 pa­pil­do­mų die­nų, ant­ra­jam – 7 die­nos. At­si­žvel­giant į
vi­daus tei­sės nuo­sta­tas, už ana­lo­giš­kus tei­sės pa­žei­di­mus, pa­da­ry­tus
lais­vė­je, jiems bū­tų pa­skir­tas ati­tin­ka­mai maž­daug vie­nuo­li­kos ir
dvie­jų sa­vai­čių truk­mės ka­li­ni­mas. Ne­bu­vo nie­ko, kas ro­dy­tų, kad pa­pil­do­mai
pa­skir­tas lais­vės at­ėmi­mas bu­vo at­lik­tas ne ka­lė­ji­me, o ki­tur. To­kio­mis
ap­lin­ky­bė­mis Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad lais­vės at­ėmi­mas, ku­ris ga­lė­jo
bū­ti ir fak­tiš­kai bu­vo pa­skir­tas pa­reiš­kė­jams, ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas
pa­kan­ka­mai ne­svar­biu ar ne­es­mi­niu, kad pa­keis­tų pre­ziu­muo­ja­mą bau­džia­mą­jį
kal­ti­ni­mų po­bū­dį.
Teis­mas
pa­žy­mė­jo, kad mak­si­ma­li baus­mė, ku­ri ga­lė­jo bū­ti ir fak­tiš­kai bu­vo
pa­skir­ta pa­reiš­kė­jui En­gel En­gel and O-­hers by­lo­je (2 die­nos
griež­to areš­to), bu­vo pri­pa­žin­ta per­ne­lyg trum­pa, kad pri­klau­sy­tų
bau­džia­ma­jai sfe­rai. Ta­čiau Teis­mas at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad bet ku­riuo
at­ve­ju net švel­niau­sia iš  nag­ri­nė­ja­mo­se
by­lo­se pa­reiš­kė­jams pa­skir­tų baus­mių bu­vo daug griež­tes­nė nei p. En­gel
at­ve­ju.
To­kio­mis
ap­lin­ky­bė­mis Teis­mas, kaip ir Ko­le­gi­ja, pa­da­rė iš­va­dą, kad kal­ti­ni­mų
po­bū­dis kar­tu su baus­mių po­bū­džiu ir griež­tu­mu bu­vo to­kie, kad pa­reikš­ti
kal­ti­ni­mai bu­vo bau­džia­mie­ji Kon­ven­ci­jos 6 straips­nio pras­me. Šis
straips­nis yra tai­ky­ti­nas mi­nė­tų kal­ti­ni­mų nag­ri­nė­ji­mui. In such
cir­cums­tan­ces, the Court conc­lu­des as did the Cham­ber that the na­tu­re
of the char­ges to­get­her with the na­tu­re and se­ve­ri­ty of the pe­nal­ties,
we­re such that the char­ges against the ap­pli­cants cons­ti­tu­ted cri­mi­nal
char­ges wit­hin the me­a­ning of Ar­tic­le 6 of the Con­ven­tion, which Ar­tic­le
ap­plied to their ad­ju­di­ca­tion he­a­rings. D-s les cir­cons­tan­ces de la
cau­se, la Cour dit, ą l’ins­tar de la chamb­re, que la na­tu­re des char­ges ą
l’en­con­tre des re­quérants ain­si que la na­tu­re et le degré de gra­vité des
sanc­tions per­met­tent de conc­lu­re que les deux intéressés ont fait l’ob­jet
d’ac­cu­sa­tions en ma­tič­re péna­le au sens de l’ar­tic­le 6 de la Con­ven­tion,
le­qu­el est ap­pli­cab­le aux procédu­res de­vant le di­rec­teur de la pri­son.
Išva­da:
6 straips­nis tai­ky­ti­nas.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.65222 sekundės -