Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrAPŽVALGA Dėl įstatymų taikymoteismų TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#2132: Svečiai
#1: Vartotojai
#5740: Registruoti vartotojai

# lawin1


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Dėl įstatymų taikymo
teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių
įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis

Pasikeitus Lietuvos Respublikos ekonomikos
sandarai, atsirado nauji ūkiniai-komerciniai santykiai. Tai lėmė, kad tarp
ūkinių subjektų tapo populiarios paskolų sutartys, kurių įvykdymas dažniausiai
užtikrinamas turto įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis. Ši aplinkybė
sąlygojo teisminių ginčų dėl paskolų grąžinimo padaugėjimą, iškilo problemos
taikant įstatymus reguliuojančius prievolių įvyk­dymo užtikrinimą.
Apibendrinimo tikslas - išsiaiškinti priežastis,
dėl kurių kreditoriai, suteikę paskolas, negali pasinaudoti prievolės įvykdymo
užtikrinimo priemonėmis, kokių įstatymų pažeidimai tai sąlygojo ir kaip turėtų
formuotis teismų praktika nagrinėjant šios kategorijos bylas.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos
Respublikos apylinkių teismai ir Lietuvos Respublikos Ūkinis teismas 1994 m. ir
1995 m. pirmajame pusmetyje išnagrinėjo 1225 civilines bylas, kuriose
kreditoriai (paskolų davėjai) pateikė ieškinius dėl paskolų, užtikrintų
įkeitimo, laidavimo, garantijos sutartimis, grąžinimo. Šių bylų skaičius nėra
didelis ( 1,25  proc. visų 98 085 civilinių
bylų, išnagrinėtų Respublikos teismuose per analizuojamą laikotarpį), tačiau jų
teisingas sprendimas turi ypatingą reikšmę ūkio sistemai. Kreditorių daugumą
paskoliniuose santykiuose sudaro Respublikos bankai, ir tolesnis jų  egzistavimas labai priklauso nuo paskolų
grąžinimo.
Apibendrinimui išstudijuota 600 bylų, be to,
apibendrinti duomenys apie teismų sprendimų įvykdymą šios kategorijos bylose
per analizuojamą periodą.           
Bylų analizė rodo, kad dažniausiai taikyta
užtikrinimo priemonė buvo turto įkeitimas. Šiuo sandoriu užtikrinta 380
paskolos sutarčių (63,2 proc. išstudijuotų by­lų). Ne tokia populiari sandorio
užtikrimo priemonė buvo laidavimas (167 sutar­tys, 27,8 proc. ). Mažiausiai
prievolių užtikrinta garantijos sutartimis (53 sutartys, 9 proc. ). D-umos
garantijos sutarčių subjektais yra juridiniai asmenys (akcinės bendrovės,
valstybinės įmonės), o įkaito davėjais - fiziniai asmenys.
533 bylose buvo reiškiami
ieškininiai reikalavimai dėl paskolų išieškojimo iš skolininkų, patraukiant
bendraatsakovais garantus, laiduotojus ar įkaito davėjus, ir tik 10 šios
kategorijos bylų bendraatsakovai pareiškė priešieškinius dėl prievoles
užtikrinančių sandorių pripažinimo negaliojančiais. 67 bylos iškeltos pagal
ieškinius dėl garantijos, laidavimo ar įkeitimo sutarčių pripažinimo negalio­jan­čiomis.
Garantijos sutartys įstatymų numatytais pagrindais buvo ginčijamos 42 by­lo­­­se
ir 33 sutartys pripažintos negaliojančiomis (78,5 proc. reikalavimų
patenkinta). Dėl įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis gauta 17
ieškinių bei 5 prieš­ieškiniai. Išnagrinėjus bylas 18 (81,8 proc. ) šios rūšies
sutarčių pripažinta negalio­jančiomis. 13 laiduotojų ginčijo laidavimo
sutartis, pareikšdami 11 ieškinių ir 2 prieš­­­ieškinius, 8 (61,5 proc)
reikalavimus teismai patenkino. Beveik visose bylose (9 nutrauktos atsiskaičius
skolininkams) kreditorių ieškininiai reika­la­vi­mai pagrin­dinių skolininkų
atžvilgiu buvo patenkinti, o jų ieškiniai bendra­atsakovų garantų, laiduotojų
ar įkaito davėjų atžvilgiu patenkinti tik 164 (31 proc. ) bylose.
Teismų praktika šios
kategorijos bylose taikant Civilinio kodekso (toliau - CK) 18 skirsnio normas
nevienoda. Dažnai neskiriama  solidarinė
skolininkų pareiga nuo subsidiarinės atsakomybės, įkaito turėtojas
sutapatinamas su turto savininku, normos, reguliuojančios garantijos sutarčių
sudarymą, taikomos tik juridinių asmenų atžvilgiu, o prievolėms, kilusioms iš
sutarties, neretai taikomos taisyklės  iš
prievolių, atsirandančių dėl žalos padarymo. Taip pat neretai prievolių įvykdymo
užtikrinimo sandorius teismai laikė absoliučiai negaliojančiais (nieki­niais),
nors tokie sandoriai galėjo būti ginčijami tik įstatymų nustatyta tvarka.
Pasitaikė ir kitokių procesinių bei materialinių teisės normų pažeidimų. M-yt,
tai apsprendė ne vien teisėjų profesinio pasiruošimo trūkumai, praktinio
patyrimo stoka bei norminiuose aktuose egzistuojantys prieštaravimai. Teisminę
praktiką komplikuoja ir tai, kad prievolių įvykdymo užtikrinimą
reglamentuojantis  CK 18 skirsnis yra
tampriai susietas su kitais įstatymais, kuriuose nustatytos prievoles
užtikrinančių asmenų teisės ir pareigos, jų įgaliojimai. Tai - Lietuvos
Respublikos įmonių įstaty­mas (1990 05 08), Valstybinių įmonių įstatymas (1990
09 25), Valstybės ir savival­dybės įmonių įstatymas (1994 12 21), Akcinių
bendrovių įstatymas (1990 07 30), Ak­ci­nių bendrovių įstatymas (1994 07 05),
Komercinių bankų įstatymas (1992 07 02), Komercinių bankų įstatymas (1994 12
21) ir kt. D- neaiškumų sukėlė tai, kad normos, reguliuojančios prievolių
įvykdymo užtikrinimą (CK 194-224 str. ), buvo pasenę (1964 07 07 redakcija) ir
neatitiko naujų ekonominių santykių. Jos pakeistos tik 1994 m. gegužės 17 d.
Įstatymu Nr. 1-459, kuris įsigaliojo tų pačių metų birželio 11 dieną. T-ėl
iškilo problemų taikant CK 220 str. ( 1964 07 07 redakcija) taisykles iš garantijos
sutarties atsiradusiems teisiniams santykiams reguliuoti, o taip pat aiškinant
teisės normas, nustatančias įkeitimo sutarties formą bei įkeitimo teisės
atsiradimo  momentą (CK 203, 205 str. ,  1964 m. redakcija).

Valstybinės įmonės kaip
prievolę užtikrinančio sandorio subjektai

Tai opiausia problema, nes valstybinių ar
valstybinių akcinių įmonių vadovai garantijos, laidavimo ar įkeitimo sutartis
sudarydavo ne  vien savo įmonės
interesais. Remdamiesi šiais sandoriais, bankai išduodavo dideles paskolų sumas
įvairioms akcinėms bendrovėms, fiziniams asmenims. Pavyzdžiui,
"Litimpeks" bankas pagal 1994 03 30 paskolos sutartį UAB
"Melagra" suteikė 1 mln. litų paskolą, kurios grąžinimą su 96 proc.
palūkanomis garantavo valstybinė akcinė įmonė "Vilniaus pienas" (žr.
Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 4 T-173/95); Vilniaus bankas pagal 1992 06 08
sutartį UAB "Agma" suteikė 2,5 mln. JAV dolerių paskolą, kurios grąži­nimą
su 80 proc. palūkanomis garantavo valstybinė įmonė "Lietuvos kuras" (
žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 8-2128/93). Ta pati valstybinė įmonė
"Lietuvos kuras" 1993 01 26 
garantijos sutartimi užtikrino Lietuvos taupomojo banko suteik­tos 300
mln. talonų paskolos UAB "Weiss" grąžinimą (žr. Ūkinio teismo
civilinę bylą Nr. 8T-1929/94); valstybinė įmonė "Respublika" 1993 08
17 garantijos sutartimi užtikrino Žemės ūkio banko suteiktos 350 000 JAV
dolerių paskolos J. Neimeto personalinei įmonei "T-ala" grąžinimą (
žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 4T-710/94) ir kt.
Tokia padėtis susidarė todėl, kad 1990 m. rugsėjo
25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Valstybinių įmonių įstatymas tiesiogiai
nenustatė draudimų valstybiniu kapitalu užtikrinti kreditoriui kito asmens
skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Tokie draudimai nustatyti tik 1994 m.
lapkričio 10 d. Įstatymu Nr. 1-656, papildžius minėto Valstybinių įmonių
įstatymo 22 str. 2 d. Šis draudimas išliko ir 1994 m. gruodžio 21 d. priimtame
Lietuvos Respublikos Valstybės ir Savivaldybės įmonių įstatyme Nr. 1-722. T-ėl
kreditoriai - dažniausiai įvairūs Lietuvos Respublikos bankai, -
vadovaudamiesi  LR Įmonių įstatymo 12
str. , kuriame nurodyta, kad įmonė turi teisę užsiimti bet kokia ūkine-komercine
veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, kitais steigimo
dokumentais, laikėsi nuomonės, kad visų rūšių įmonės, tarp jų ir valstybinės,
gali savo turtu užtikrinti tiek savo, tiek kitų asmenų paskolinių prievolių
įvykdymą. Tačiau spręsdami šios kategorijos bylas ir iki 1994 m. lapkričio 10
d. Įstatymo Nr. 1-656 priėmimo, dauguma teismų laikė, kad valstybinės įmonės ir
valstybinės akcinės įmonės (VAĮ) nėra valstybinio kapitalo savininkės, bet šį
turtą valdo patikėjimo teise ir užtikrinti kitų asmenų kreditorinių
įsipareigojimų negali. Antai Ūkinis teismas 1994 m. gruodžio 8 d. spren­dimu
pripažino negaliojančiu valstybinės įmonės "Lietuvos kuras" 1993 01
26  Lietuvos taupomajam bankui išduotą
garantijos raštą dėl 300 mln. talonų paskolos, suteiktos UAB "Weiss",
grąžinimo (civilinė byla Nr. 8T-1929/94). Tas pats teismas 1994 m. gruodžio 1 d.
sprendimu pripažino negaliojančia 1994 03 23 tarp VAĮ "Metalistas" ir
Vilniaus banko sudarytą garantijos sutartį, kuria valstybinė akcinė įmonė
įsipareigojo bankui grąžinti S. S-os individualiai įmonei suteiktą 35 500 JAV
dolerių paskolą. Vilniaus apygardos teismas 1995 m. liepos 18 d. sprendimu
Ūkinio teismo sprendimą panaikino ir nurodė, jog galiojantys  normi­niai aktai nedraudė valstybinėms
įmonėms užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Tačiau Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus kolegija 1995 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino
apygardos teismo sprendimą ir paliko galioti Ūkinio teismo sprendimą. Nurodė,
kad, garantuodama už fizinio asmens kreditorinį įsiskolinimą, įmonė pažeidė
Valstybinių įmonių įstatymo 5, 22 str. reikalavimus, kad sandoris prieštaravo
tikslams, nurodytiems jos įstatuose  (CK
49 str. , žr. civilinę bylą Nr. 9T-1121/94).  
Minėta teismų praktika yra teisinga ir jai
reikėtų pritarti. Valstybinės įmonės ar valstybinės akcinės įmonės veiklos
pagrindą sudarė valstybei nuosavybės teise priklausęs kapitalas, kurį valstybė
perdavė įmonei ne nuosavybės, bet patikėjimo teise (Valstybinių įmonių įstatymo
-  toliau 
VĮĮ - 3 str. ). Įmonei patikėtas valstybinis kapitalas nuosavybės teise
priklausė Lietuvos Respublikai, ir įmonė privalėjo užtikrinti tokio kapitalo
išsaugojimą bei pelningą naudojimą (VĮĮ 22 str. 1, 3 d. ). T-ėl šis turtas, o
taip pat jo pagrindu ūkinėje-komercinėje veikloje įgytos lėšos galėjo būti
panaudotos atsižvelgiant į įmonės veiklos tikslus (CK 97 str. , 1964 07 07 redakcija).
Pagal VĮĮ 22 str. 2 d. valstybinis kapitalas negalėjo būti naudo­jamas
nekomercinei veiklai finansuoti. Taigi valstybinė įmonė neturėjo teisės
sudaryti neatlygintinų sandorių, kurių pasekoje įmonei patikėtas valstybės
turtas būtų perleistas kitų asmenų nuosavybėn. Tokiems sandoriams  priskirtinos garan­tijos, laidavimo sutartys.
Be to, siekiant užtikrinti tinkamą įmonės veiklą įstatymu (CK 101 str. 1964 07
07 redakcija) buvo uždrausta įkeisti bei nukreipti išieškojimą į turtą, kuris
laikomas pagrindinėmis priemonėmis. Hipotekos įstatymo 8 str. 5 d. taip pat
buvo nurodyta, kad draudžiama įkeisti valstybinį turtą (1992 10 06 redakcija,
galiojusi iki 1994 09 30). Įstatymais numatytos šios įmonės veiklos kryptys
nesuderinamos su įsipareigojimu įvykdyti 
kitų asmenų prievoles. Tai prieštarauja įmonės veiklos tikslams (CK 25,
26, 49 str. ). Toks sandoris negalioja nuo sudarymo momento (CK 47 str. ).        
     
Garantijos sutarčių
subjektai

Garantijos sutarties sąvoka apibrėžta CK 220
str. , turinčiu  dvi redakcijas. Šiuo metu
galiojančiame CK 220 str. (1994 05 17 redakcija) garantija laikoma įstatyme ar
sutartyje numatyta vieno asmens pareiga 
visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu
skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netin­kamai. Šio įstatymo
taikymas problemų nesukelia, nes tiesiogiai nurodyta, jog garantijos sutartys
gali būti sudaromos tarp įvairių asmenų. Tačiau pagal 1964 07 07 redakcijos CK
220 str. garantija laikoma "V-os socialistinės organizacijos pareiga pilnutinai
ar dalinai atsakyti  kitai socialistinei
organizacijai. . . ". T-ėl teismų praktikoje toks įstatymas buvo taikomas
nevienodai, “organizacijos” sąvoka tapatinta su juridiniu asmeniu, neatkreiptas
dėmesys į tai, jog susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, atsirado naujos
įmonių rūšys.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ras apylinkės
teismas 1994 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančia garantijos
sutartį 1993 07 22  sudarytą tarp
Komercinio banko "Ekspres" ir Lietuvos taupomojo banko dėl N.
Pokanevič individualiai įmonei suteiktos 500 000 Lt paskolos grąžinimo. Nurodė,
kad garantijos sutartys galimos tik tarp juridinių asmenų (organizacijų) ir
pavaldumo tvarka, o personalinė įmonė 
neturi juridinio asmens teisių. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija
1994 m. lapkričio 28 d. nutartimi apylinkės teismo spren­dimą paliko
nepakeistą, motyvams pritarė (žr. civilinę bylą Nr. 26-2292/94). Panevėžio miesto
apylinkės teismas 1995 m. balandžio 4 d. sprendimu pripažino negaliojančiu
Komercinio banko "Ateitis" 1994 05 02 išduotą garantinį raštą
"Litimpeks" bankui dėl E. A-i-ės individualiai įmonei  suteiktos 2 mln. litų paskolos grąžinimo.
Motyvuose nurodė, kad E. A-i-ės įmonė veikia fizinio asmens teisėmis, todėl
organizacija negali užtikrinti fizinių asmenų paskolinių įsipareigojimų.
Panevėžio apygardos teismas 1995 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi apylinkės teismo
sprendimą paliko nepakeistą ( civilinė byla Nr. 210-513/95).   Tokie sprendimai neteisingi. Teismai
neįvertino tos aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojo
įstatymas, kuris priimtas tuo metu, kai turtiniai santykiai buvo pagrįsti  "socialistine ūkio sistema ir
socialistine gamybos priemonių nuosavybe" (CK 1 str. 1964 07 07 redakcija),
o civilinių teisinių santykių subjektais galėjo būti piliečiai, socialistinė
valstybė ir juridiniai asmenys išvardinti CK 24 str. Tai - įvairūs
visuomeniniai, ūkiniai junginiai, valstybinės, kolūkinės bei koope­ra­tinės
organizacijos. Tačiau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę
"socialistinės organizacijos" pavadinimas  neišliko, o priimtas 1990 05 08 LR Įmonių
įstatymas numatė 7 įmonių rūšis, tarp jų individualias (personalines) įmones,
tikrąsias ūkines bendrijas, komanditines (pasitikėjimo) bendrijas, neturin­čias
juridinio asmens teisių. Pagal įmonių įstatymo 2, 6, 14 straipsnių prasmę
įmonės kaip ūkiniai vienetai įsteigtos tam tikrai  ūkinei-komercinei veiklai, turi vienodas
teisines-ekonomines ūkininkavimo sąlygas. Visos įmonės turi specialų teisnumą,
veiklos tikslus. Joms suteikta teisė disponuoti savo turtu (CK 96 str. ). Be to,
mūsų nuomone, įmonė taip pat yra tam tikra "organizacija".
Piliečiai taip pat galėjo būti garantijos
sutarties subjektais, nes nei CK 220 str. (1964 07 07), nei kitais įstatymais
nebuvo numatyta draudimo sudaryti tokios rūšies sandorius. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje  įtvirtinta asmens ūkinės
veiklos laisvė ir iniciatyva (46 str. ). Tai reiškia ir sutarčių sudarymo
laisvę. CK 4 str. 2 d. (1964 07 07) nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos
atsiranda ir iš įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių, piliečių bei
organizacijų sandorių. Tokiais sandoriais gali būti garantijos. S-bu, kad
sutartimi nustatyta garantija būtų įforminta laikantis sandorio sudarymo
taisyklių (CK 40, 43, 45 str. ), atitiktų šalių valią.
      
                       
Administracijos vadovo
kompetencija AB ar UAB vardu sudaryti prievoles užtikrinančius sandorius

       
D-uma ginčijamų prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorių sudaryti tuo
metu, kai bendrovės veiklą reguliavo 1990 m. liepos 30 d. priimtas Akcinių
bendrovių įstatymas. Šio įstatymo 12 str. 6 p. pažymėta, kad bendrovė turi
teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus. Šios funkcijos perduotos
valdybai, nes 26 str. nurodyta, jog valdyba vadovauja bendrovės komercinei-ūkinei
veiklai, tvarko jos reikalus, gali atstovauti teisme, kituose organuose.
Administracijos vadovo kompetencija nėra apibrėžta. Tik pažymėta, kad valdyba
dalį savo funkcijų, ir numatytų įstatuose gali pavesti administracijai. Tai
turėtų būti nustatoma valdybos darbo reglamente (ABĮ 26 str. 4 p. , 29 str. 3
p. ). T-ėl teismai, spręsdami ginčus dėl bendrovės sandorio teisėtumo,
privalėjo atsižvelgti į valdybos darbo reglamentą, įstatus ir išsiaiškinti, ar
sudarydamas sandoius administracijos vadovas veikė pagal savo įgalinimų ribas.
Tuo pačiu privaloma laikytis ir CPK 11 str. 5 p. nustatytų taisyklių, t. y.
nustačius, kad valdybos darbo reglamentas prieštarauja įstatymams, o pastarieji
- įstatymui, reikėjo vadovautis aukštesnę teisinę galią turinčiu teisės aktu.
Teismai nevienodai taikė
Akcinių bendrovių įstatymo 25 str. 5 p. , kuriame pabrėžta, kad vien valdybos
nario ar administracijos vadovo sudarytų sandorių negalima pripažinti
negaliojančiais tik dėl to, kad pagal bendrovės įstatus ar valdybos darbo reglamentą
jie šių sandorių sudaryti neturėjo teisės, išskyrus atvejus, kai kontrahentas
žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro neteisėtą sandorį. Kai kurie teismai,
nagrinėdami bylas ir taikydami šią normą, tyrė kontrahento vidinę valią ir
stengėsi išsiaiškinti jo tikslus, juridinį 
akto supratimą. D-s teismų pripažino, kad laidavimas ar garantija yra
vienašalis sandoris, todėl antrosios sandorio šalies valios išreiškimas nėra
būtinas, ir ABĮ 25 str. 5 p. netaikė. Toks teiginys klaidingas, nes garantija
ir  laidavimas yra dvišaliai sandoriai
(CK 168, 212, 221 str. ).
Manytume, jog ABĮ 25 str. 5
p. taikytinas kartu su kitomis teisės normomis, numatytomis CK 3 ir 4
skirsniuose. CK 28 str. nustatyta, kad juridinis asmuo įgyja civilines teises
ir prisiima pareigas, taip pat įgyvendina jas per savo organus, kurie veikia
jiems pagal įstatymo arba įstatų suteiktų teisių ribas. Akcinės bendrovės
organų veiklos kompetenciją nustato įstatai (ABĮ 6 str. ) ir visi
administracijos  vadovo veiksmai, atlikti
laikantis kompetencijos ribų, laikomi bendrovės veiksmais. Jeigu
administracijos vadovas pasirašo sandorius viršydamas suteiktus įgaliojimus (CK
66 str. ), tokie sandoriai teismo gali būti pripažinti negaliojančiais CK 47-57
str. numatytais pagrindais.
Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės
teismas 1995 m. rugpjūčio  28 d.
sprendimu pripažino negaliojančiais UAB &q-os žiedas" valdybos
pirmininko pasirašytą nekilnojamojo turto įkeitimo sutartį, kuria buvo
užtikrintas skolininko UAB "Sirijus-3" 200 000 JAV dolerių paskolos
grąžinimas Vilniaus bankui. Sprendimo motyvuose nurodė, kad administracijos
vadovas viršijo įgalinimus, nes pagal bendrovės įstatus turto perleidimo
sutartys galėjo būti sudaromos tik valdybos nutarimu. Tokio nutarimo nebuvo (CK
47, 66 str. ). Kauno apygardos teismas 1995 m. spalio 5 d. nutartimi apylinkės
teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 1239/95).
Administracijos vadovo
įgaliojimų apimtis sandorių sudarymo klausimais plačiau apibūdinta 1994 m.
liepos 30 d. priimtame Akcinių bendrovių įstatyme. Šio įstatymo 29 str. 10 p.
nurodyta, kad administracijos vadovas, vadovaudamasis bendrovės įstatais,
valdybos nutarimais ir darbo reglamentu turi teisę sudaryti bendrovės
sandorius. To paties straipsnio 11 p. nustatyta, kad administracijos vadovo
sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais CK nustatyta tvarka. Be to, šio
įstatymo 27 str. 2 d. 7 p. numatyti apribojimai dėl didesnės kaip 1/10
bendrovės įstatinio kapitalo vertės turto dalies ilgalaikio perleidimo.
Taigi teismai, nagrinėdami
ieškinius dėl bendrovių administracijos vadovų sudarytų sandorių nuginčijimo,
privalo išsiaiškinti , kuriam šių dviejų Akcinių bendrovių įstatymų  galiojant buvo sudaryti ginčijami sandoriai,
ir taikyti to įstatymo reikalavimus.

Akcininkų 
teisė  pareikšti  ieškinius

Yra bylų, kuriose sandorius
ginčijo ne jo šalis - akcinė bendrovė per įgaliotą asmenį, - bet šios bendrovės
akcininkai. Pavyzdžiui, į Kaišiadorių apylinkės teismą kreipėsi ieškovai
(akcininkai) A. P-us ir S. Turba, prašydami pripažinti negaliojančia UAB
"B-ija" sudarytą garantijos sutartį. Teismas 1994 m. rugsėjo 21 d.
sprendimu ieškinį patenkino (žr. civilinę bylą Nr. 2-489/94). Tas pats teismas
1994 11 02 išnagrinėjo civilinę bylą pagal akcininkų R. Savonienės, S. A-uš–kienės,
S. A-kos ieškinį atsakovui UAB "E-a", ir šios bendrovės
sudarytą garantijos sutartį su Valstybiniu komerciniu banku pripažino
negaliojančia (civilinė byla Nr. 22 -538/94) ir kt.
Mūsų nuomone, tokiose bylose
teisėjas nesilaikė ieškininių pareiškimų priėmi­mo tvarkos (CPK 150 str. ), nes
sandorius galėjo ginčyti tik materialinio teisinio santykio dalyviai -
sutarties šalys. Akcininkų santykius su akcine bendrove regu­liuoja Akcinių
bendrovių įstatymas (toliau - ABĮ). Akcinė bendrovė yra ribotos turtinės
atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises ir už prievoles
atsakanti  savo, bet ne akcininkų turtu
(Įmonių įstatymo 10 str. , ABĮ 2 str. ). Akcininkai yra tik akcijų, o ne
bendrovės turto savininkai (ABĮ 15 str. , CK 1171 str. ). Jie neturi jokių
mokestinių įsiparei­gojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą apmokėti visas
pasirašytas akcijas emisijos kaina. Akcininkas nėra bendrovės vardu sudaryto
sandorio subjektas, iš šio sandorio neatsiranda jo civilinės teisės ar
pareigos, todėl jis teisės reikšti ieškinį neturi. Teismine tvarka ginčyti
sandorį galėtų tik turėdamas atitinkamus įgaliojimus (CK 67 str. ). Savo teises
jis realizuoja per visuotinį akcininkų susirinkimą. Įstatymo leidėjas
akcininkui suteikė teisę apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo ir
valdybos nutarimus, bet nenumatė teisės ginčyti administracijos  vadovo pasirašytus sandorius (ABĮ 16, 23
str. ). Nesutikdamas su bendrovės sudarytu sandoriu, akcininkas gali pasinaudoti
ABĮ 21 str. numatyta visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo teise ir pasiūlyti
apsvarstyti ginčijamo sandorio pagrįstumą (ABĮ 22 str. ). T-ėl teisėjas turėtų
atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą iš akcininko, reikalaujančio bendrovės
sandorį pripažinti negaliojančiu, nes jis nesilaikė tai bylų kategorijai
nustatytos bylos išankstinio neteisminio 
sprendimo tvarkos (CPK 150 str. 2 p. ) Po bylos iškėlimo, nustačius  teisės į ieškinį nebuvimą, byla turėtų būti
nutraukta (CPK 243 str. 2 p. ).
                         
Garantijos 
pasibaigimas įsigaliojus  CK 220
str. 1994 05 17 redakcijai

CK 220 str. (1964 07 07
redakcija), galiojusiame iki 1994 06 10 d. , buvo nurodyta, kad garantijai
atitinkamai taikomos šio Kodekso 215, 218 ir 219 str. nustatytos taisyklės. Tai
reiškė, kad garantija pasibaigia, jeigu 
kreditorius nepareiškia garantui ieškinio per 3 mėn. nuo prievolės
įvykdymo termino paskuti­nės dienos. Jeigu šis terminas nenurodytas arba
apibrėžtas pareikalavimu, tai nesant kitokio susitarimo, garanto atsakomybė
pasibaigia suėjus vieneriems metams nuo garantijos sutarties sudarymo dienos.
N-joje redakcijoje tokios nuorodos nėra. T-ėl teismams neaišku, kada  pasibaigia garantija, jeigu garantijos
sutartis sudaryta galiojant CK 220 str. 1964 07 07 redakcijai, o prievolės
įvykdymo terminas pagrindinio skolininko atžvilgiu suėjo galiojant CK 220 str.
1994 05 17 redakcijai. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismas 1995 m.
birželio 6 d. sprendimu Lietuvos taupomajam bankui priteisė iš atsakovo
(skolininko) G-o TŪB "Fobas" 200 000 Lt paskolą, o atsakovo
(garanto) komercinio banko "Ateitis" atžvilgiu ieškinį atmetė.
Nurodė, kad paskolos grąžinimo terminas suėjo 1994 07 01, tačiau ieškinys
garantui pareikštas 1994 10 26. Garantija pasibaigė, nes praleistas 3 mėne­sių
terminas yra naikinamasis. Taigi teismas laikėsi CK 220 str. 1964 07 07
redakcijos nuostatų (žr. Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 210- 247/95).
Manytume, kad sprendžiant šį
ginčą turėjo būti taikoma nuo 1994 07 01 galiojanti materialinės teisės norma
(CK 220 str. 1994 05 17 redakcija). Garantija nebuvo pasibaigusi ir ieškovo
(kreditoriaus) materialiniam teisiniam reikalavimui garanto atžvilgiu
taikytinas ne 3 mėnesių  terminas, bet
bendras ieškininės senaties terminas (CK 84 str. ). Paskolos sutarties turinį
sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai - teisė ir pareiga, o garantas nėra
šio sandorio dalyviu. Garantijos sutarties užtikrinamoji funkcija pasireiškia
tuo, kad garantas įsipareigoja įvykdyti tokios apimties prievolę, kokios
neįvykdė pagrindinis skolininkas (CK 192, 220 str. ). Kreditorius gali pareikšti
reikalavimus garantui tik tada, kai pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos
sutartyje nustatytu laiku. T- skolininkui neatlikus pareigos prievoliniai
teisiniai santykiai įgauna naują formą - pasikeičia. Tik esant tokiam juridinam
faktui garantijos sutarties dalyviai - kreditorius bei garantas įgyja
tarpusavio subjektyvines teises ir pareigas. t. y. kreditorius teisę reikalauti
paskolą grąžinti, o garantas - pareigą šią prievolę vykdyti. Pasikeitusiems
prievoliniams santykiams reguliuoti taikomos tuo metu galiojančios CK 220 str.
taisyklės.




Šalių teisė nustatyti
garantijos ir laidavimo sutarčių
pasibaigimo terminus 

Prievolės įvykdymą
užtikrinant laidavimu ar garantija tarp kreditoriaus ir prievolės įvykdymą
užtikrinančio asmens, susidaro papildomi prievoliniai santykiai dėl pagrindinės
prievolės. Pagal bendrą taisyklę, užtikrinamoji prievolė pasibaigia pasibaigus
pagrindinei prievolei. Tačiau 
apibendrinimo duomenys rodo, kad tarp kreditorių ir garantų ar
laiduotojų buvo sudaryta daug paskolos grąžinimą užtikrinančių sutarčių, kai jų
šalys susitarė, jog laidavimas ar garantija galios iki visiško paskolos
grąžinimo. Manytume, jog tokia laidavimo ir garantijos, sudarytos
galiojant  CK 220 str. 1964 07 07
redakcijai, sutartyse numatyta sąlyga neprieštarauja   taisyklėms, todėl  jo šalims atsiranda atitinkamos teisės ir
pareigos (CK 4 str. ). Tokia aplinkybė vertintina kaip minėto įstatymo
leidžiamas kitoks šalių susita­rimas. Šiuo 
atveju CK 219 str. 2 d. numatyti prievolės pasibaigimo terminai nebus
taikomi, bet prievolės užtikrinimo priemonė galios, kol bus gąžinta visa
paskola, nes laiduotojas ar garantas laisva valia siekė tokių juridinių
pasekmių. Toks šalių susitarimas atitinka asmens ūkinės veiklos  laisvės ir iniciatyvos principą, įtvirtintą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. , o taip pat  savininko teisių turinį, nurodytą CK 96 str.
Sutarties šalys turi teisę prisiimti įsipareigojimą vykdyti prievolę
nesuvaržytą terminais. Be to, CK 219 str. nurodytų terminų pakeitimo šalių
susitarimu kitos CK normos nedraudžia. Pasikeitus CK 220 str. redakcijai (1994
05 17)  garantijos sutarčiai CK 219 str.
taisyklės netaikomos. Kaip anksčiau minėta, garantijos pasibaigimo atžvilgiu
taikytinas bendras ieškininės sutarties terminas.
     
Įkeitimo sutarties forma ir
įkeitimo teisės atsiradimo momentas

G-ojusio CK 203 str. 2 d. (1964 07 07
redakcija) numatė, jog gyvenamojo namo įkeitimo sutartis turi būti sudaroma šio
Kodekso 255 str. numatyta forma, o CK 205 str. įkeitimo teisės atsiradimo
momentas nustatytas nuo įkeitimo sutarties įregistravimo. CK 255 str. numatė,
jog  gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo
sutartis, jei bent viena šalis yra pilietis, turi būti notariškai patvirtinta
ir per 3 mėnesius įregistruota Vykdomajame komitete. |Šio straipsnio 3 d.
pabrėžiama, jog nustatytų taisyklių nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Po
1990 m. kovo 11 d. įkeitimo dalyku tapo ne tik gyvenamieji namai, bet ir
atskiri butai, ūkinės-gamybinės paskirties pastatai, automobiliai ir kitas
turtas. Įstatyme nebuvo aptartas kitokių statinių įkeitimas bei registravimas.
Manytume, jog  įkeičiant kitus statinius
iki CK 205 str. pakeitimo (1994 05 17), užteko laikytis CK 203 str. numatytos
rašy­tinės formos, o įkeitimo teisė į juos atsirado nuo įkeitimo sutarties
sudarymo momento (CK 204, 205 str. ). Komplikuotas buvo gyvenamojo namo (buto)
įkeitimo sutarties įregistravimas. D-uma inventorizacijos biurų iki 1994m.
įkeitimo sutarčių neregistruodavo. Kaip matyti iš bylų, tokią registraciją
vykdė tik Panevėžio inventorizacijos biuras. Tačiau visi  Respublikos notarai, vadovaudamiesi Notariato
įstatymo 26 str. 5 p. ( 1992 09 15 redakcija), uždrausdavo perleisti įkeistą
gyvenamąjį namą ar butą. T-ėl pagal Notariato įstatymo 26 str. 5 p. , galiojusį
iki 1994 10 07 , notaro uždėtą draudimą perleisti įkeistą turtą ir šio draudimo
įregistravimą Invento­rizacijos biure, teismai prilygindavo CK 255 str.
numatytam sutarties įregistravimui.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ros apylinkės
teismas 1995 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė ieškovės T. Bušnevič ieškinį
atsakovei D. K-erienei dėl buto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Nurodė, kad atsakovė įkeitimo teisę įgijo, nes CK 205 str. ir CK 203 str. ( 1964
07 07 redakcija) taisyklės nepažeistos, sutartis sudaryta notarine forma, įkeistam
butui uždėtas notarų draudimas, įregistruotas "V-os" biure. Vilniaus
apygardos teismas 1995 m. birželio 7 d. nutartimi šį apylinkės teismo sprendimą
paliko nepakeistą (žr. civilinę bylą Nr. 2-598/95). Analogišką civilinį ginčą
Kupiškio rajono apylinkės teismas išsprendė kitaip. 1995 m. balandžio 21 d.
sprendimu pripažino negaliojančia tarp R.  
G-enės  ir Lietuvos taupomojo
banko sudarytą buto įkeitimo sutartį, kuria 
įkaito davėja užtikrino skolininko G. G-o 16000 Lt paskolos grąžinimą.
Nurodė, kad 3 mėnesių laikotarpiu įkeitimo sutartis nebuvo įregistruota
Panevėžio teritoriniame valstybi­niame inventorizavimo ir paslaugų biure. Šis
terminas naikinamasis ir negali būti atstatytas. Panevėžio apygardos teismas
1995 m. birželio 12 d. nutartimi sprendimą 
paliko nepakeistą. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija
1995 m. lapkričio 13 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą bei  apygardos teismo nutartį panaikino ir
ieškovės R. G-enės ieškinį atmetė(žr. Kupiškio rajono apylinkės teismo
civilinę bylą Nr. 21 - 114/95).
Iš galiojančių sprendimų galima daryti išvadą,
jog notarų draudimas įkeisto buto (namo) neperleisti iki bus atsiskaityta su
kreditorium bei šio draudimo įregis­travimas valstybinėje turto registravimo
įstaigoje pagal prasmę, tikslus ir teisines pasekmes tolygus įkeitimo sutarties
įregistravimui CK  255 str. numatyta
tvarka.
Po CK 203 str. pakeitimo (1994 05 17 redakcija)
visam turtui, kurio perleidimo sandoriai turi būti notariškai patvirtinti, taip
pat nustatyta notarinė įkeitimo sutarties forma. Taigi iki šiol buvę neaiškumai
išspręsti. Pagal turimus duomenis šiuo metu visos valstybinės turto
registravimo įstaigos vykdo tokių sandorių registraciją. Visam turtui, kuriam
privaloma valstybinė registracija, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo
sutarties įregistravimo (CK 205 str. ).
 
Kiti materialinių bei
procesinių teisės normų  pažeidimai

Išanalizavus bylas pastebėjome, jog teismai daro
ir kitus procesinių bei materialinių teisės normų pažeidimus. Dažnai solidarinė
skolininkų pareiga neskiriama nuo subsidiarinės atsakomybės, laidavimo sutartis
- nuo garantijos, nenukreipiamas išieškojimas į įkeistą turtą. Pavyzdžiui,
Lietuvos taupomasis bankas buvo suteikęs 160 800 Lt paskolą UAB
"D-a". B-kui buvo pateikti du šios prievolės įvykdymą užtikrinantys
sandoriai: UAB “D-a” įkeitė  dalį (5/8)
jai priklausančio gyvenamojo namo ir butą, o M. G-a- už šią paskolą įkeitė
ūkio paskirties pastatus. U- nukreipęs išieškojimą į įkeistą turtą, teismas
iš abiejų įkaito davėjų paskolos sumą priteisė solidariai, pažeisdamas CK 208
str. reikala­vimus (žr. Kretingos rajono apylinkės teismo civilinę bylą  Nr. 23 - 299/95). Tokią klaidą
padarė ir Kauno miesto apylinkės teismas. "Litimpeks" bankui už UAB
"Šviesulys" skolą buvo įkeistas M. Pamebrauskienės butas. Teismas
taikė CK 192 str. - paskolą priteisė iš pagrindinio skolininko ir subsidiariai
iš įkaito davėjo (civilinė byla Nr. 2-5262/94).
Teismų sprendimų motyvai kartais prieštarauja jų
rezoliucinei daliai, t. y. pažeidžiamas CPK 222 str. Pavyzdžiui, Lietuvos
taupomasis bankas buvo sudaręs 2000 Lt paskolos sutartį su L. J-e.
Šios paskolos grąžinimą laidavimo sutartimis užtikrino A. R-kauskienė ir V.
M-ušienė. Teismas sprendimo motyvuose nurodo, kad taikys CK 214
str. (solidarinė atsakomybė), tačiau spren­dimo rezoliucinėje dalyje rašoma, jog
iš kiekvieno atsakovo priteista po konkrečią 746 Lt sumą, taikytas dalinės
atsakomybės principas (žr. Kauno miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr.
14-2866/94).
Yra atvejų, kai esant keliems skirtingą
atsakomybės formą turintiems, bet tą pa­čią prievolę užtikrinantiems
sandoriams, teismai be pagrindo pasirenka tik vieną jų.
Pavyzdžiui, Lietuvos  taupomajam bankui už 25 000 Lt A. D-ie­nės
skolą buvo pateikti du skirtingi prievolės užtikrinimo sandoriai - A. Daš­kevičienės
laidavimo sutartis ir V. M-ės buto įkeitimo sutartis. Teismas,
vadovaudamasis CK 214 str. , priteisė 25 000 Lt solidariai iš pagrindinės
skolininkės ir įkaito davėjos, o išieškojimą nukreipė į įkeistą butą.
Laiduotoją A. D-ę atleido nuo solidarinės atsakomybės, bet  motyvų nenurodė (Kretingos rajono apylinkės
teismo civilinė byla Nr. 23- 84/95). Teismas privalėjo 25 000 Lt solidariai
priteisti iš laiduotojos bei skolininkės (CK 188, 214 str. . ) ir išieškojimą
nukreipti į  įkaito davėjos
V. M-ės įkeistą turtą (CK 208 str. l d. , 198 str. ).
Kartais sandorio šalys pažeidžia  CK 200 str. 2 d. reikalavimus - kreditoriai
sudaro įkeitimo sutartis, kai įkaito davėjas nėra įkeisto turto savininkas,
arba į tokį turtą neturi  patikėjimo
teisės. Antai Lietuvos Akcinis Inovacinis bankas ir G. Čerkasienė sudarė buto
įkeitimo sutartį, bet vėliau paaiškėjo, kad įkeisto turto savininkė yra Z.
B-ė. Tokią įkeitimo sutartį Šiaulių miesto apylinkės teismas pripažino
negaliojančia (civilinė byla Nr. 27-1239/95). Komercinis bankas “Lie­tuvos verslas”
sudarė 5 kambarių buto įkeitimo sutartį su skolininku E. Sabeckiu. Bylos
nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog šio buto savininkai yra trys kiti asmenys. Ši
įkeitimo sutartis taip pat buvo pripažinta negaliojančia (Vilniaus miesto 2-ro
apylinkės teismo civilinė byla Nr. 3000/94).
Pasitaiko sprendimų, kuriais teismai be
įstatyminio pagrindo kreditoriui priteisia įkeistą turtą, užuot priėmę
sprendimą patenkinti kreditoriaus reikalavimus iš įkeisto turto vertės, kaip
nustatyta CK 208 str. Taip pasielgė M-mpolės rajono apylinkės teismas.
A. Likaitės paskolos sutartis Lietuvos žemės ūkio bankui buvo užtikrinta buto
įkeitimo sutartimi. Teismas, tenkindamas ieškinį nesirėmė CK 208, 198 str. , ir priteisė
ne paskolą, bet įkeistą butą (civilinė byla Nr. 2-594/95).
Yra atvejų, kai kreditorius - įkaito turėtojas be
teismo sprendimo pats realizuoja įkeistą turtą. Tai pastebėta Kaišiadorių rajono
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-35/95 dėl paskolos grąžinimo Lietuvos
taupomajam bankui iš atsakovų (skolininkų) I. ir R. B-ų. Skolininkai buvo
įkeitę mikroautobusą, kurį bankas - įkaito turėtojas realizavo savo nuožiūra,
nors tai buvo galima  padaryti tik teismo
sprendimu (CK 208 str. l d. ).
Kai kurie teismai, nagrinėdami civilines bylas
dėl laidavimu, įkeitimu, garantija užtikrintos paskolos grąžinimo, vadovavosi
CK 483 - 485 str. , t. y. taikė normas, reguliuojančias teisinius santykius,
atsirandančius iš deliktinių prievolių (dėl teisės pažeidimo). Tuo tarpu šios
kategorijos ginčai kilę iš sutartinių prievolių, ir  teismas privalėjo vadovautis bendraisiais
prievolių nuostatais (CK 165 - 194, 198- 221 str. ), paskolos sutartį
reguliuojančiomis normomis (CK 291- 295 str. ).
CK 220 str. nurodyta, jog garanto atsakomybė yra
subsidiarinė. Šios atsakomybės ypatingas bruožas tas, jog kreditorius
reikalavimus garantui gali pareikšti tada, kai jo reikalavimų nėra pilnai
patenkinęs pagrindinis skolininkas (CK 192 str. ). Tačiau kai kuriuose
garantiniuose raštuose šalys įrašo sąlygą, jog bankas (kreditorius) neginčo
tvarka turi teisę nuo garanto sąskaitos nurašyti pagrindinio skolininko
negrąžintą paskolą su palūkanomis. Esant tokiai sąlygai garanto subsidiarinė
atsakomybė (CK 192 str. ) pereina į solidarinę (CK 188 str. ). Tuo remdamiesi
teismai garantinius raštus pripažįsta niekiniais. Tokia teismų praktika
neteisinga. Garantijos sutartis galėjo būti sudaryta ir neįtraukus sąlygos dėl
tam tikros paskolos sumos nurašymo nuo garanto sąskaitos. Pagal CK 60 str.
negaliojančiu gali būti pripažintas ne visas sandoris, bet tam tikra jo dalis,
kai tam yra pakankamai pagrindo. Tokiu atveju kitos sandorio dalys lieka
galioti.
Teismai pažeidinėja ir CPK 102-106 str.
reikalavimus. Pavyzdžiui, Panevėžio mies­to apylinkės teismas civilinėse bylose
Nr. 210-513/95 ir 23-81/95 ieškininį reikalavimą dėl garantijos sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis priėmė apmokėtus kaip neturtinio pobūdžio ginčus. Dėl
šių bylų biudžetas neteko apie 100 000 Lt, 
Kau­no miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 1239/95 prarasta
apie  90 000 Lt  biudžeto lėšų. Į tai Kauno apygardos teismas
reagavo atskira nutartimi.
Neretai ieškovai vengia sumoketi visą žyminį
mokestį neturėdami tinkamų argumentų. Pavyzdžiui, koemercinis bankas
"H-is", prašydamas išieškoti iš skoli­nin­­ko M. Ragulskio 246 372
Lt, sumokėjo tik dalį mokesčio ir pareiškimu prašė teismą žyminio mokesčio
klausimą išspręsti teismo posėdyje, nes skolininkas neturi nei turto, nei lėšų.
Teismas taip  apmokėtą pareiškimą priėmė,
jį išnagrinėjo, ieškinį patenkino, o 7318 Lt, kuriuos turėjo sumokėti
"H-io" bankas, priteisė iš skolininko valstybei (žr. Kauno miesto
apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-4230/95). Tokia pozicija, mūsų nuomone,
neteisinga.
Be to, kai bylos eigoje ieškovai  padidina ieškininius reikalavimus, teismai
kartais nereikalauja papildomo žyminio mokesčio. Štai Kauno m. apylinkės teismo
civilinė byla Nr. 2-3347/94. Pradinis "Litimpeks" banko reikalavimas
buvo apmo­kėtas žyminiu mokesčiu nuo 17 321 Lt ieškinio dydžio. Bylos
eigoje padidinus ieškininius reikalavimus iki 
4 4481 Lt, liko nesumokėti 2726 Lt. Panašiai atsitiko Kau­no m.
apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2-7271/94 (nesumokėta 3000 Lt), Nr.
2-4230/95 (nesumokėta 7318 Lt),  Nr.
2-980/95 (nesumokėta 4488 Lt) ir kitose.
Išanalizavus duomenis apie šios kategorijos
bylose priimtų sprendimų įvykdymą per 1994-1995 m. pirmąjį pusmetį pastebėta,
jog iš priteistų 169 388 499 Lt išieškota 
tik 42 069 789 Lt (apie 25 
proc. ), neišieškota liko 127 318 660 Lt. T-t omenyje, kad atmestų
ieškinių nebuvo, akivaizdu, kad skolų išieškojimai kompli­kuojasi teismų
sprendimų vykdymo procese. D-iausia jų įvykdyta išieškant skolas: iš Lietuvos
akciniam inovaciniam bankui priteistų 17 635 399 Lt išieškota 9 674 675 Lt,
neišieškota 7 960 723 Lt (45 proc. ), iš "Litim­peks" bankui priteistų
13 707 778 Lt išieškota 8 837 963 Lt, liko neišieškota 4 869 815 Lt (32 proc. ).
Kitų bankų skolos išieškomos žymiai blogiau. Pavyzdžiui, visiškai neišieškotos
priteistos sumos  "Sekundės"
bankui - 35 495 252 Lt, Šiaulių bankui - 147 379 Lt, "Senamiesčio"
bankui - 104 576 Lt.
                               


Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo
Civilinių bylų skyrius

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.51934 sekundės -