TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO
NUTARIMAS Nr. 5

1998 m. gegužės 15 d.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos
1998 m. sausio 5 d. nutarties, kuria išaiškinta, kaip taikyti Lietuvos
Respublikos
CPK 150 str. 2 d. 2 p. ir 479 str. 1 d. , aprobavimo

Aprobavimo
dalykas - Lietuvos Respublikos CPK 150 str. 2 d. 2 punkto ir 479 str. 1 dalies
aiškinimas ir taikymas nagrinėjant civilines bylas pagal ieškinius užsienio
valstybėms.
Lietuvos
Respublikos CPK 479 str. 1 d. numato, kad pareikšti ieškinį užsienio valstybei
gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės
institucijų sutikimu.
Aprobuojant
nutartį, atkreiptinas dėmesys, kad CPK 479 str. 1 d. įtvirtintas valstybės
imuniteto nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos principas yra ne teisės
pareikšti ieškinį prielaida, o bylos nagrinėjimo teisme iš esmės sąlyga, kurios
buvimas ar nebuvimas gali būti nustatomas tik priėmus ieškovo pareiškimą teismo
žinion. Ar teismas yra kompetentingas nagrinėti civilinę bylą, kai ieškinys
reiškiamas užsienio valstybei, turi nustatyti pats teismas, nes pagal CPK  150 str. prasmę bylos žinybin-gumą ir
teismingumą įvertina teisėjas ex officio. T-ėl teisėjas, spręsdamas
ieškininio pareiškimo, pareikšto užsienio valstybei, priėmimo klausimą, negali,
remdamasis CPK 150 str. 2 d. 2 punktu, atsisakyti priimti pareiškimo,
motyvuodamas tuo, kad ieškovas nepateikė užsienio valstybės kompetentingų
institucijų sutikimo ieškiniui pareikšti. Tokiais atvejais teisėjas turi
priimti ieškininį pareiškimą ir diplomatiniais kanalais persiųsti jį užsienio
valstybės kompetentingoms institucijoms, kad būtų gautas jų atsakymas dėl
valstybės imuniteto principo taikymo ar netaikymo.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 20 str. 1 d. 1 p. bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. 1 d. 1 p. , Aukščiausiojo Teismo senatas

nutarė:

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. sausio 5 d. nutartį
civilinėje byloje pagal ieškovo V-o S-onio ieškinį JAV ambasadai dėl
neteisėto atleidimo iš darbo aprobuoti ir paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo biuletenyje.

Aukščiausiojo Teismo
Senato
Pirmininkas                                                                                                               P.   KŪRIS
                                                                                                    

AUKŠČIAUSIOJO
TEISMO SENATO
SEKRETORĖ                                                                                                                  L.
ŽILIENĖ
















P-šėjas V.
M-a-                                                                    Civilinė byla Nr. 3K-1/1998

n u t a r t i s

1998 m. sausio 5 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Č. J-o,
teisėjų V. M-o ir A.
S-io,
sekretoriaujant N. R-,
dalyvaujant ieškovui V.
S-oniui,
viešajame teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V-o S-onio kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos 1997 m. birželio 3 d. nutarties
ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997
m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V-o S-onio
ieškinį JAV ambasadai dėl neteisėto atleidimo iš darbo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo V. M-o pranešimą ir ieškovo V. S-onio paaiškinimus,

nustatė:

1997 m. gegužės 27 d.
ieškovas V-a- S-onis su ieškininiu pareiškimu kreipėsi į Vilniaus
apygardos teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo JAV ambasadoje
neteisėtu ir priteisti iš atsakovo 19 200 litų kompensaciją. Ieškininiame
pareiškime ieškovas nurodė, kad 1996 m. sausio 8 d. buvo priimtas dirbti į JAV
ambasados Ūkio skyrių, neapibrėžiant pareigų pobūdžio; 1997 m. balandžio mėnesį
iš JAV ambasados jis gavo raštą, kuriame nurodyta, kad “darbas JAV ambasadoje
nutraukiamas”; apie atleidimą iš darbo ambasada jam iš anksto nepranešė,
socialinio draudimo pažymėjimą grąžino tik gegužės mėnesį; 1997 m. gegužės 12
d. gavęs socialinio draudimo pažymėjimą jis sužinojo, kad yra atleistas iš
darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 str. , t. y.
darbdavio iniciatyva (socialinio draudimo pažymėjime nedetalizuota, pagal kokį
konkretų 29 str. punktą V. S-onis atleistas).
Vilniaus apygardos teismo
teisėja 1997 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė priimti V. S-onio
pareiškimą, remdamasi Lietuvos Respublikos CPK 150 str. 2 d. 2 p. Nutartyje
teisėja nurodė, jog “Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. nustato, kad
pareikšti ieškinį užsienio valstybei gali būti leidžiama tiktai kompetentingų
atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu. JAV įstatymai nustato,
kurie organai turi teisę duoti sutikimą pareikšti ieškinį. Tokio sutikimo
ieškovas nepateikė, todėl atsisakytina priimti jo ieškininį pareiškimą. ”
Šią Vilniaus apygardos
teisėjos nutartį ieškovas atskiruoju skundu apskundė Lietuvos apeliaciniam
teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,
1997 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus
apygardos teismo teisėjos 1997 m. birželio 3 d. nutartį paliko nepakeistą, savo
nutartyje nurodydama, kad pagal Lietuvos Respublikos
CPK 479 str. 1 d. nuostatą ieškinį užsienio valstybei pareikšti galima tiktai
kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu.
Kolegijos            nuomone, taip yra
apibrėžtas užsienio valstybių teisminio imuniteto principas. Taip pat  nutartyje kolegija nurodė, kad Lietuvos
Respublikos 1991 m. spalio 3 d. įstaty-mo “Dėl užsienio valstybių diplomatinių
atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” 1 str. apibrėžia, jog užsienio
valstybės diplomatinė atstovybė yra Lietuvos Respublikoje veikiantis užsienio
valstybės užsienio reikalų tarnybos padalinys, atstovaujantis tai užsienio
valstybei. Šio įstatymo 2 str. numato, kad diplomatinėms atstovybėms Lietuvos
Respublikoje suteikiamos privilegijos ir imunitetai, numatyti 1961 m. balandžio
18 d. V-os konvencijoje “Dėl diplomatinių santykių”. Kolegija nurodė, kad
ieškovas, remdamasis minėtais įstatymais, turėjo per Lietuvos Respublikos
užsienio reikalų ministeriją kreiptis į atitinkamas JAV institucijas ir gauti
sutikimą pareikšti ieškinį teisme.
Ieškovas 1997 m. lapkričio
26 d. kasaciniu skundu, remdamasis Lietuvos Respublikos CPK 370 str. 2 p. , 3701 str. , 3712 str. , prašo Aukščiausiąjį
Teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo teisėjos 1997 m. birželio 3 d.
nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1997 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai neteisingai taikė Lietuvos
Respublikos CPK 479 str. 1 d. , nes ieškinį jis pareiškė ne užsienio valstybei,
o užsienio valstybės juridiniam asmeniui, t. y. JAV ambasadai; Lietuvos Respublikos
CK 612 str. užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal
valstybės, kurios teritorijoje faktiškai yra juridinių asmenų buveinės,
įstatymus, t. y. pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; teismo nutartys pažeidžia
ieš-kovo konstitucines teises, nes JAV ambasados administracija priėmė ir
atleido iš darbo, vadovaudamasi Lietuvos 
Respublikos įstatymais, taip pat mokėjo socialinio draudimo mokesčius už
ieškovą per visą jo darbo ambasadoje laikotarpį; teismų nurodymas kreiptis į
JAV atitinkamas institucijas, idant būtų gautas sutikimas pareikšti ieškinį
teisme, ypač apriboja ieškovo teises ir sunkina jo padėtį.
Teisminio nagrinėjimo metu
ieškovas patvirtino, kad tokios teismų nutartys suvaržė jo teises ir prašė
teismų nutartis panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

1. Dėl Lietuvos Respublikos
CPK 479 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo.
Lietuvos Respublikos CPK 479
str. 1 d. norma, nustatanti, kad pareikšti ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti
ieškinį ir nukreipti išieškojimą į užsienio valstybės turtą, esantį Lietuvos
Respublikoje, gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio
valstybės institucijų sutikimu, įtvirtina valstybės imuniteto principą.
Tarptautinės teisės doktrina pripažįsta, kad visų valstybių suverenitetas yra
lygus, todėl vienos valstybės teismų ir kitų valdžios institucijų jurisdikcija
negali būti tiesiogiai taikoma kitai valstybei. Valstybės suvereniteto
imunitetas reiškia, kad: a) valstybė naudojasi imunitetu nuo užsienio valstybių
teismų jurisdikcijos; b) valstybė naudojasi imunitetu nuo ieškinio užtikrinimo;
c) valstybė naudojasi imunitetu nuo užsienio valstybių teismų sprendimų
priverstinio vykdymo.
Laikotarpis, kurio metu
naują valstybinę, politinę, ekonominę santvarką įgijusioje valstybėje taikomi
iki jos gyvavusioje valstybėje priimti teisės aktai, šių aktų taikymo prasme
laikytinas “pereinamuoju”: kitos ar buvusios valstybės įstatymai tam tikrą
laiko tarpą gali būti taikomi, tačiau ne taip, kaip tai buvo daroma juos
priėmu-sioje valstybėje, o atsižvelgiant į pasikeitusius visuomeninius
santykius. Remiantis istoriniu teisės aiškinimo principu, teisės normos turi
būti taikomos istoriškai įvertinus laikmetį, kada jos buvo priimtos, bei po to
įvykusius esminius visuomenės ir valstybės ekonominio, politinio ir socialinio
funkcionavimo pasikeitimus. Taigi vertinant, aiškinant ir taikant teisės aktus,
priimtus iki 1990 m. kovo 11 d. , būtina atsižvelgti į iš esmės pasikeitusias
Lietuvos Respublikos visuomenės gyvenimo ir valstybės funkcionavimo politines,
ekonomines, socialines bei kitokias sąlygas. T-ėl, aiškinant ir taikant
Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. , privalu atsižvelgti į istorines šios
normos atsiradimo sąlygas.
Aiškinant šią normą
istoriniu aspektu, akivaizdu, kad ji faktiškai atkartojo 1961 m. gruodžio 8 d.
TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų civilinio proceso įstaty-mų pagrindų 61
straipsnį. 1994 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos įstatymu buvo padaryti
CPK 479 str. pakeitimai, kuriais šio straipsnio 3 dalis buvo pripažinta
netekusia galios, o 1 dalyje žodžiai “TSRS” buvo pakeisti žodžiais “Lietuvos
Respublika”. Kaip matyti, nurodytieji pakeitimai normos esmės nepakeitė ir,
formaliai vertinant, šiandien, kaip ir 1961 m. , ji reiškia absoliutaus
valstybės imuniteto įtvirtinimą. Tarybinė teisė ir teisės doktrina pripažino
absoliutų valstybės imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Tokia nuostata
buvo aiškinama tuo, kad valstybė per valstybės įmones, įstaigas ir
organizacijas dalyvavo praktiškai visuose visuo-meniniuose santykiuose. Taigi
Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. visų pirma buvo skirta užsienio
valstybių asmenims ir užsienio valstybių teismams ir reiškė ne ką kita, o
faktą, kad užsienio asmenys negali pareikšti ieškinio valstybei be jos
institucijų išankstinio sutikimo. Kadangi toks principas buvo taikomas užsienio
valstybių asmenims ir teismams, tai abipusiškumo principas buvo taikomas ir
savos valstybės asmenims, kai jie reikšdavo ieškinius užsienio valstybei. T-ėl
ši norma turi būti vertinama kaip visų valstybių absoliutų imunitetą
įtvirtinanti norma.
Tuo tarpu dauguma užsienio
valstybių jau XX a. pradžioje atsisakė absoliutaus valstybės imuniteto
doktrinos. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro
skirtumą tarp valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (acta
jure imperii) ir valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje
srityje (acta jure gestionis). Pripažįstama, kad privatinės teisės
reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir
privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo
užsienio teismų jurisdikcijos. Dėl šios priežasties ieškinys, kylantis iš
privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra
tvarka.
Valstybės imuniteto
(absoliutaus ir riboto) samprata yra apibrėžta 1972 m. gegužės 16 d. Europos
konvencijoje “Dėl valstybės imuniteto”. N-s Lietuvos Respublika nėra
prisijungusi prie šios konvencijos, taip pat ir JAV nėra jos šalimi, tačiau ji
analizuotina lyginamuoju aspektu kaip svarbus tarptautinės teisės šaltinis,
galintis būti laikomas šiuolaikiniu valstybės imuniteto supratimo etalonu, nes
po šios konvencijos pasirašymo daugelis valstybių priėmė nacionalinius
įstatymus valstybės imuniteto klausimais, šalia kitų dalykų įtvirtindamos ir
riboto imuniteto principą. 1976 m. tokį įstatymą priėmė ir JAV (The Foreign
Sovereign Immunity Act, 1976). Šios konvencijos preambulėje konstatuotas
faktas, jog tarptautinėje teisėje egzistuoja tendencija apriboti bylų
kategorijų skaičių, kuriose valstybė galėtų reikalauti imuni-teto nuo užsienio
teismų jurisdikcijos. Šios konvencijos 4-11 str. nustato, kad valstybė negali
reikalauti taikyti imuniteto doktrinos bylose, kylančiose iš prievolinių bei
kitokių santykių, reguliuojamų privatinės teisės normomis. Konvencijos 5 str.
konkrečiai nustato, kad valstybė negali reikalauti imuniteto nuo užsienio
valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp
valstybės ir asmens, kai darbas pagal šią sutartį turėjo būti atliktas teismo
vietos valstybėje. Šioje srityje nesiskiria ir JAV praktika, nes JAV valstybės
departamentas dar 1952 m. pareiškė, kad JAV taikys riboto valstybės imuniteto
doktriną (26 Department of State Bulletin, 984 (1952). Šią nuostatą patvirtina
ir JAV Aukščiausiojo Teismo praktika, pvz. , JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas
A- D-hill of London Inc. v. Republic of Cuba (1976) byloje.
1990 m. kovo 11 d. aktas dėl
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo reiškė Lietuvos Respublikos tapimą
tarptautinės bendrijos nare. Lietuvos integracija į tarptautinę bendriją
reikalauja Lietuvos teisės harmonizavimo ir unifikavimo, idant tebegaliojančios
teisės normos, priimtos iki 1990 m. kovo 11 d. , būtų aiškinamos ir taikomos
atsižvelgiant į pasikeitusią Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politiką.
Absoliutaus valstybės imuniteto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1
d. , taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės
teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų po
1990 m. kovo 11 d. pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio
statuso, o tai reiškia, kad trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę
bendriją. Tačiau teismas neturėtų įstatymo taikyti formaliai ir mechaniškai,
neatsižvelgdamas į realią padėtį ir Lietuvos valstybės veiksmus tarptautiniuose
santykiuose.
Faktinė padėtis patvirtina,
kad Lietuvos Respublika yra atsisakiusi absoliu-taus valstybės imuniteto, t. y.
Lietuvos Respublika pripažįsta valstybės imunitetą tik viešosios teisės
srityje: kai JAV kompanija “Mobil” Niujorko apygardos teisme pareiškė ieškinį
Lietuvos Respublikai be jos išankstinio sutikimo, Lietuvos Respublika nesirėmė
absoliutaus imuniteto doktrina ir dalyvauja procese. Lietuvos Respublika taip
pat nesirėmė valstybės imuniteto doktrina ir nepareiškė prieštaravimų, kai
užsienio valstybių asmenys pareiškė ieškinius Lietuvos Respublikai A-entinos
teismuose dėl buvusios valstybinės įmonės “J-a” prievolių. Šie atvejai rodo Lietuvos
Respubliką pripažįstant, kad privatinės teisės reguliuojamų santykių srityje
valstybė negali remtis imuniteto doktrina.
V-a- pagrindinių
tarptautinės teisės principų - suvereni valstybių lygybė ir abipusiškumas -
reikalauja, kad valstybės vienodai traktuotų viena kitos padėtį teismų
jurisdikcijos atžvilgiu bei sudarytų vienodas galimybes savo piliečiams ir
juridiniams asmenims ginti savo pažeistas teises. Praktiškai (realiai) šis
principas jau susi-klosčiusioje Lietuvos tarptautinių santykių situacijoje
reiškia štai ką: jeigu Lietuvos Respublika neprieštarauja, užsienio asmenims
reiškiant jai ieškinius be jokio išankstinio šios sutikimo, ir nereikalauja
taikyti imuniteto doktrinos, tai turėtų būti pripažįstama, kad Lietuvos
piliečiams bei juridiniams asmenims yra sudarytos tokios pat sąlygos pareikšti
ieškinius atitinkamai užsienio valstybei ginant savo teises, kylančias iš
privatinės teisės reguliuojamų santykių. Ši nuostata įtvirtinta ir 1991 m.
spalio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsienio valstybių diplomatinių
atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” preambulėje, kurioje konstatuojama,
jog “Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės
teisės principais ir pabrėžia ištikimybę valstybių suvereniai lygybei”.
Ieškovas pareiškė ieškinį
JAV ambasadai, manydamas, kad JAV ambasada yra juridinis asmuo, kurio teisnumą
nustato Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau tarp-tautinės teisės požiūriu,
ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė, kaip valstybės aparato dalis, yra
neatskiriama nuo valstybės. T-ėl ieškinio pareiškimas ambasa-dai iš esmės
reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Taigi faktiškai ieškovas pareiškė
ieškinį Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Remiantis valstybių suverenios lygybės
ir abipusiškumo principu, teismai turėjo išsiaiškinti, ar JAV reikalauja
taikyti valstybės imuniteto principą ar ne. T-ėl, kolegijos nuomone, tiek
Vilniaus apygardos teismo teisėja, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų
kolegija neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d.
(Lietuvos Respublikos CPK 3701 str. 1 d. , 3713  str. 1 d. ).
2. Dėl Lietuvos Respublikos
CPK 150 str. 2 d. 2 p. taikymo.
Vilniaus apygardos teismo
teisėja, atsisakydama priimti ieškininį pareiškimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos
CPK 150 str. 2 d. 2 punktu, t. y. manė, kad ieškovas nesilaikė įstatymo
nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos.
Tačiau Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. numato ne išankstinę neteisminę
ginčo sprendimo tvarką, o prielaidą, kuriai esant Lietuvos Respublikos teismai
gali taikyti valstybės prievartą užsienio valstybei. Valstybės imunitetas ir
imunitetas nuo ieškinio pareiškimo - netapačios sampratos.
Valstybės imunitetas reiškia
ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imuni-tetą nuo užsienio valstybės
teismo jurisdikcijos. Kadangi teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis (o Lietuvos Respublikos Konstitucija
yra tiesioginio taikymo aktas (6 str. ), tai reiškia, kad ieškovas turi teisę
kreiptis į teismą, remdamasis vien Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tačiau,
kaip jau minėta, teismo galimybė apginti pažeistas ieškovo teises, kuomet
atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė
reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės imuniteto doktriną.
Tarptautinė praktika rodo,
kad valstybė apie imuniteto jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po
to, kai teismas priima ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo
valstybės U-io reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais
susisiekti su užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę dėl jai
pareikšto ieškinio bei patvirtintų arba paneigtų valstybės imuniteto doktrinos
taikymą jos atžvilgiu. 1972 m. gegužės 16 d. Europos konvencijos “Dėl valstybės
imuniteto” 16 str. aiškiai nurodo tolimesnius teismo veiksmus priėmus
pareiškimą: gavus dokumentą, kuriuo inicijuojamas teismo procesas, teismas
privalo jo originalą ar kopiją su pridėtu vertimu į atitinkamos valstybės
oficialią kalbą diplomatiniu keliu nusiųsti užsienio valstybei.
N-nt tiksliai nustatyti,
ar ginčas kilo iš santykių, kuriuose galioja absoliutus valstybės imunitetas,
ar iš santykių, kuriuose valstybė neturi imuniteto, būtina išsiaiškinti ginčo
santykių pobūdį, o tai yra įmanoma tik priėmus ieškininį pareiš-kimą teismo
žinion. Ieškovas nurodo, kad darbo sutartis buvo sudaryta tarp jo ir JAV
ambasados. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar tarp ieškovo ir JAV (JAV ambasados
asmenyje) susiklostė darbo teisiniai santykiai ar valstybės tarnybos santykiai.
Pagal 1961 m. balandžio 18 d. V-os konvencijos “Dėl diplomatinių santykių” 1
str. skiriami diplomatinės atstovybės personalo nariai (administracinio
techninio personalo nariai, aptarnaujančio personalo nariai), kurie yra
akreditavusios valstybės tarnautojai, ir personalo nariai (privatūs namų
darbininkai), kurie nėra akreditavusios valstybės tarnautojai. Taigi santykių
pobūdis tarp ieškovo ir užsienio valstybės lemia, koks imunitetas - absoliutus
ar ribotas - bus taikomas valstybei. Šiuos klausimus teismas taip pat gali
išsiaiškinti tik priėmęs ieškovo pareiškimą ir išklausęs jo argumentus. Dėl
visų aukščiau nurodytų priežasčių pripažintina, kad valstybės imunitetas yra ne
teisės pareikšti ieškinį prielaida, o bylos nagrinėjimo teisme iš esmės
prielaida, kurios buvimas ar nebuvimas turi ir gali būti nustatomas tik priėmus
pareiškimą teismo žinion. Tai reiškia, kad valstybės imuniteto nuo užsienio
valstybės teismų jurisdikcijos buvimas ar nebuvimas pirmiausiai yra svarbus
pačiam teismui, kad jis galėtų nuspręsti, ar yra kompetentingas nagrinėti šią
bylą. Ar Lietuvos teismas yra kompetentingas nagrinėti bylą, kai ieškinys yra
reiškiamas užsienio valstybei, pagal Lietuvos Respublikos įstatymų prasmę turi
nustatyti pats teismas: pagal Lietuvos Respublikos CPK 150 str. prasmę bylos
žinybingumą ir teismingumą įvertina pats teisėjas ex officio.
Valstybės imuniteto doktrina
leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio atsisakant dalyvauti
procese atsakovu pagal jai pareikštą ieškinį. Pritaikius valstybės imuniteto
doktriną, teismas negalėtų taikyti valstybės prievartos atsakovo atžvilgiu, ir
byla taptų nenagrinėtina teisme. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 150 str. 2 d. 2
p. įstatymo nustatytais atvejais šalys privalo pabandyti ginčą išspręsti pačios
betarpiškai arba turi kreiptis į tam tikrą neteisminę instituciją. Tačiau
Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. nenumato tokios privalomos tvarkos.
Pagal šio straipsnio prasmę teismas privalo išsiaiškinti, ar jis yra
kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą. Tą padaryti galima tik priėmus
pareiškimą ir išsiaiškinus santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, taip pat
diplomatiniais kanalais nustačius, ar valstybė sutinka, kad jai pareikštas
ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Jeigu paaiškėtų, kad valstybei, kuriai pareikštas
ieškinys, taikoma valstybės imuniteto doktrina, ieškinys negalėtų būti
teisminio nagrinėjimo dalyku, ir teismas bylą turėtų nutraukti (Lietuvos
Respublikos CPK 243 str. 1 p. ).
3. Dėl Lietuvos Respublikos
1991 m. spalio 3 d. įstatymo “Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių
Lietuvos Respublikoje statuso” ir 1961 m. balandžio 18 d. V-os konvencijos
“Dėl diplomatinių santykių” aiškinimo ir taikymo.
Lietuvos apeliacinio teismo
nurodymo, kad ieškovas turėjo kreiptis į JAV atitinkamas institucijas ir gauti
sutikimą pareikšti ieškinį teisme, argumentavimas įstatymu “Dėl užsienio
valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” ir V-os
konvencija “Dėl diplomatinių santykių”, yra netinkamo minėtų Įstatymo ir
Konvencijos taikymo rezultatas. Nei Įstatymas, nei Konvencija tokios tvarkos
nenumato. Abu šie aktai išplečia valstybės imuniteto nuo užsienio teismų
jurisdikcijos taikymą diplomatinės atstovybės personalo nariams. Teismas
neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškinys pareikštas ne konkrečiam diplomatinio
personalo nariui, o JAV ambasadai, kaip JAV valstybės aparato sudėtinei daliai.
Teismai nesiaiškino, ar
ieškovas sudarė sutartį su JAV ambasada, kaip juridi-niu asmeniu, ar su JAV,
kaip valstybe. Šis klausimas gali būti išsiaiškintas tik taikant JAV teisę ir
nustatant, ar pagal JAV teisę ambasados veiksmai gali būti nepripažinti
valstybės veiksmais, nes visuotinai pripažinta, kad valstybės ir jos
institucijų teisinis statusas nustatomas pagal tos valstybės, o ne pagal
užsienio valstybės teisę. Šiuolaikinė tarptautinės teisės doktrina patvirtina,
kad valstybės institucijų, pvz. , ambasados, veiksmai pripažįstami valstybės
veiksmais, nors valstybės institucija ir veikia kaip juridinis asmuo. T-ėl
šiuo atveju turėjo būti taikomas ne 1991 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos
įstatymas “Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje
statuso” ir 1961 m. balandžio 18 d. V-os konvencija “Dėl diplomatinių
santykių”, o JAV teisė, nustatanti JAV 
valstybės imunitetą ir jo ribas.
Teisėjų kolegija, remdamasi
išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi CPK 370 str. 2 p. , 3701  ir 3713 str. 1 d. ,
    
nutarė:

patenkinti ieškovo V-o
S-onio kasacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo teisėjos 1997
m. birželio 3 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, perduodant
ieškininio pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos
teismui.

Teisėjų kolegijos
pirmininkas                                                                                             Č.
J-a-

Teisėjai                                                                                                                             V.
M-a-
                                                                              
A. S-is

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt