TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO
NUTARIMAS Nr. 1
                      
1998 m. gegužės 15 d.
     
Dėl Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 7, 71  straipsnių ir
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų  praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo
civilines bylas

Aukščiausiojo Teismo
senatas, apsvarstęs įstatymų, reguliuojančių santykius dėl asmens garbės ir
orumo gynimo, taikymo praktiką, nustatė, kad teismai ne visuomet teisingai
taiko šiuos įstatymus, nepakankamai dėmesio skiria informacijos laisvės,
įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 str. , bei asmens teisių
į garbę, orumą ir privatų gyvenimą, numatytų Konstitucijos 21 ir 22 str. ,
santykių derinimui. Teismų praktikoje kyla neaiškumų sprendžiant CK 7, 71 str. ir Visuomenės
informavimo įstatymo prieštaravimus bei nustatant: ar ginčas dėl garbės ir
orumo gynimo nagrinėtinas civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka, kokie
asmenys trauktini dalyvauti byloje atsakovais, kokios žinios yra žeminančios
asmens garbę ir orumą, kada ir kokiu pagrindu asmuo yra atleidžiamas nuo
civilinės atsakomybės dėl žinių paskleidimo ir kt. Teismai ne visada pilnutinai
nustato ir tinkamai įvertina faktines aplinkybes (faktų visumą), kurioms esant
taikoma teisės norma, reguliuojanti ginčo santykį, neatriboja žinios (fakto)
nuo nuomonės, pasitaiko sprendimų, kuriuose nėra išdėstyti teismo padarytų
išvadų motyvai, rezoliucinėje sprendimo dalyje netiksliai formuluojamos
paneigtinos žinios. Teismai daro ir kitokius ginčo santykius reguliuojančių
normų pažeidimus.
Aukščiausiojo Teismo
senatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 20 str. 1 d. 3 p.
bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. 1 d. 3 p. ,

nutarė:

Išaiškinti teismams, kad:
1. Asmens garbė ir orumas,
privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos
laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus
konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 str. ).
Tai įpareigoja teismus, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo bylas, derinti
konstitucines nuostatas - teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai
reikšti, gauti, skleisti informaciją bei idėjas 
ir teisę į garbę, orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą.
Spaudos laisvė ir teisė
skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens garbės,
orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo (Konstitucijos 28 str. , Civilinio
kodekso 5 str. , Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3, 4 str. ,
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. ).
Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę - skleisti informaciją, pažeidžia kitų
asmenų teises, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo, privataus
gyvenimo neliečiamumo pažeidimą.
2. Teismas, nagrinėdamas
bylas dėl asmens garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių bei
informacijos apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidimo, turi
vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 7, 71 str. , Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993),
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Lietuvos Respublikos
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 str. 1
d. ). Tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija, teismas gali užpildyti teisės
spragą ar išspręsti įstatymų koliziją (pvz. , CK 71 str. 1 d. numato moralinės
žalos atlyginimą paskleidus informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo
sutikimo, o Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 1 ir 3 d. nustato, kad
tokia informacija turi būti ir žeminanti asmens garbę ir orumą. Šiai įstatymų
kolizijai spręsti taikytinas Konstitucijos 22 str. , nesiejantis privataus
gyvenimo neliečiamumo pažei-dimo su garbės ir orumo žeminimu).
Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 7, 71 str. yra taikomi tada, kai asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės
neatitinkančios žinios ar informacija apie asmens privatų gyvenimą yra
paskelbtos ne per visuomenės informavimo priemones.
Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymas yra taikomas tada, kai žinios, žeminančios
asmens garbę ir orumą ir neatitinkančios tikrovės, ar informacija apie asmens
privatų gyvenimą yra paskelbtos viešosios informacijos rengėjo per visuomenės
informavimo priemones (VIĮ 1 str. ). CK 7, 71 str. nuostatos taikomos
tiems santykiams tiek, kiek jų nereguliuoja Visuomenės informavimo įstatymas.
Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais
įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykį (Konstitucijos 138 str. 3 d. ,
Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių”
12 str. , CPK 11 str. ). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcija apima visus
Konvencijos aiškinimo bei taikymo klausimus (Konvencijos 45 str. ). Teismas,
taikydamas teisės aktus, turi vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo
priimtais sprendimais, kuriais aiškinamos Konvencijos nuostatos bei jų taikymo
klausimai.
Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993)
yra rekomendacinio pobūdžio tarptautinės teisės aktas, kuriame išdėstytų
pagrindinių žurnalistikos etikos principų rekomenduojama laikytis spaudos ir
kitų visuomenės informavimo priemonių žurnalistams bei darbuotojams, taip pat
valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnams (Lietuvos Respublikos Seimo
1995 09 26 nutarimas Nr. I-1046 “Dėl pritarimo Europos Tarybos Parlamentinės
Asamblėjos rezoliucijai dėl žurnalistikos etikos”). Žurnalistų ir leidėjų
profesinę etiką visuomenės informavimo srityje reguliuoja Žurnalistų ir leidėjų
etikos kodeksas (VIĮ 23 str. ).
3. Asmens garbė ir orumas
pagal CK 7, 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymą yra ginami, kai nustatoma šių
faktų visuma: a) žinių paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleistos žinios
yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir
orumą; d) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kai žinios apie
juridinį asmenį yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones, įstatymas
nereikalauja nustatyti fakto, jog žinios žemina juridinio asmens gerą vardą
(VIĮ 20 str. 1 d. ).
Žmogaus teisės į privataus
gyvenimo neliečiamumą pagal CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymą yra
ginamos, kai nustatoma šių faktų visuma: a) informacijos paskleidimo faktas; b)
faktas, jog paskleista informacija yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleista informacija
yra apie žmogaus privatų gyvenimą; d) faktas, jog informacija paskleista be
asmens sutikimo; e) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto
visuomenės intereso.
4. Paskleistomis laikomos
žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones - knygas, laikraščius,
žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino
ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus,
elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus (VIĮ 2 str. 2
d. ), praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose
pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos
tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita
materialia forma.
Kiekvienu atveju, nustatant,
ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tos žinios tapo
žinomos trečiajam asmeniui.
Sąžiningas asmens
kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei
pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir
orumą žeminančių žinių paskleidimas (Konstitucijos 28 str. , 33 str. 2 d. , BPK
125 str. , ATPK 16-a-is skirsnis ir kt. ).
Kai pranešimas yra
nesąžiningas (melagingas), ir asmuo įgyvendindamas savo teises bei laisves
peržengia šių teisių realizavimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises ir
laisves, nukentėjusiojo asmens teisės yra ginamos CK 7, 71 str. arba Visuomenės
informavimo įstatymo nustatyta tvarka, jei tokios žinios buvo paskelbtos per
visuomenės informavimo priemones.
Žinių paskleidimo faktas,
kai žinios yra paskleistos per visuomenės infor-mavimo priemones, įrodomas
šiose priemonėse bei televizijos, radijo laidų įrašuose, stenogramose esančiais
duomenimis apie žinių paskleidimą (CPK 80 str. , VIĮ 2 str. 2 d). Kai žinios yra
paskleistos dokumentuose, aktuose, charakteristikose, reikalinio ir asmeninio
susirašinėjimo raštuose, laiškuose ar paskleistos kitu materialiniu būdu, tai
paskleidimo faktas įrodomas rašytiniais įrodymais (CPK 73 str. ). Teismui
pateikiami šių įrodymų originalai bei visas laikraštis, biuletenis ir kt. , o ne
publikacijų iškarpos. Jeigu pateikiamas nuorašas, teismas turi teisę prireikus
pareikalauti pateikti originalą (CPK 78 str. ). Nuorašas turi būti reikiamai
paliudytas, esant originalui, jį paliudyti gali teisėjas. Kai asmuo negali
gauti tiesioginių žinių paskleidimo faktą patvirtinančių įrodymų dėl jų
sunaikinimo, pasibaigus saugojimo terminui (pvz. : VIĮ 34 str. ) ar jų netekus
dėl kitų priežasčių, tai žinių paskleidimo faktas gali būti įrodomas ir kitais
CPK 57 str. nurodytais įrodymais.
5. Teismas, nustatydamas
faktą, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, turi vadovautis
šiomis sampratomis. Garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens
geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės
įvertinimas.
Gynimo objektas šios
kategorijos bylose yra: fizinio asmens - garbė ir orumas, juridinio asmens -
geras vardas.
6. Nustatant faktą, ar
paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, gerą vardą, žinotina, kad žeminančiomis
laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės,
paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą
visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje
teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą,
negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime,
nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.
G-a bendrų visai
visuomenei vertinimo kriterijų yra tam tikrų asmenų grupių ir atskirų
asmenų  garbės ir orumo supratimas.
Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos, veiklos pobūdžio šie kriterijai
gali būti skirtingi.
Ar paskleistos žinios yra
žeminančios, įrodinėja ieškovas (CPK 58 str. ). Paskleistų žinių žeminantis
pobūdis nenustatinėjimas, kai žodis ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios,
yra akivaizdžiai žeminančios (CPK 60 str. ). Teiginiai: “vagis”, “sukčius”,
“girtuoklis” ir pan. visuomenėje suprantami vienareikšmiškai ir jų
pasklei-dimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį.
7. Teismas, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes, kiekvienu atveju turi spręsti, ar
paskleistos žinios, ar tik pareikšta nuomonė. Atriboti žinią nuo nuomonės yra
būtina, nes asmens teisės pagal CK 7, 71 str. ir VIĮ 20, 21 str. ginamos paskelbus
žinias.
Atribojant žinią (faktą ir
duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis šiomis sampratomis. Faktas -
tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį
atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis,
t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią
galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis (VIĮ 2 str. 14 d. ).
Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris,
perduoda-mos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais
įvykiais (VIĮ 2 str. 15 d. ). Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir
duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK 57 str. numatytais įrodymais. Nuomonei
tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra
subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama
sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.
Teismas, atribodamas žinią
nuo nuomonės, turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo
aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Išvada, ar paskelbta nuomonė ar
informacija apie tam tikrą faktą, gali būti padaryta tik ištyrus ir įvertinus
visas konkrečios bylos aplinkybes (CPK 65 str. ).
Pagal CK 7, 71 str. ir VIĮ 20, 21 str.
prasmę teismas negali įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti žalą už išsakytą
nuomonę, net jeigu ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, nes tuo būtų
pažeistas Konstitucijos 25 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 10 str. , įtvirtinantys asmens teisę turėti
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Kai asmuo, išreikšdamas
nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt. , paskelbia naujas žinias,
žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės
yra ginamos CK 7, 71 str. ir VIĮ 20, 21 str. nustatyta tvarka.
Kai asmuo išsako nuomonę
nepadoria, įžeidžiančia forma, jis gali būti patrauktas administracinėn arba
baudžiamojon atsakomybėn (pvz. , ATPK 187 str. , BK 133 str. ).  
8. Faktas, ar paskleistos
žinios atitinka tikrovę, nustatomas palyginus jas su tais reiškiniais,
veiksmais, įvykiais, kurie įvyko ar egzistuoja tikrovėje. Ar paskleistos žinios
atitinka tikrovę, įrodinėja atsakovas (CK 7 str. 3 d. , CPK 58 str. ).
Prezumuojama, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, kol atsakovas neįrodo
priešingai. Žinių atitikimo tikrovei faktui nustatyti neturi reikšmės
neesminiai paskleistos informa-cijos netikslumai, jeigu jie neturi įtakos
faktui egzistuoti (pvz. , netiksliai nurodytas laikas, vietovė ir pan. ).
Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, sprendžia, ar būtina
įrodyti, jog paskleistos žinios visiškai atitinka tikrovę (CPK 58, 65 str. ).
9. Teismas, nagrinėdamas
bylą dėl garbės ir orumo gynimo, turi nustatyti faktą, ar paskleistos žinios
yra apie ieškovą. Šį faktą įrodinėja ieškovas, jeigu jis tiesiogiai nebuvo
paminėtas ir iš paskleistų žinių turinio neaišku, ar žinios yra apie jį. Faktui
nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius 
aplinkiniai atpažintų asme-nį, apie kurį yra paskleistos žinios. Kai
žinios yra paskleistos apie kelis asmenis, susijusius pagal darbą, profesiją,
pomėgius ir pan. , konkrečiai nenurodant jų pavardžių, ir nustatoma, kad
ieškovas priklauso šiai grupei, tai laikytina, jog žinios yra paskleistos ir
apie ieškovą. Jeigu aptariama asmenų grupė yra didelė, o paskleistos žinios
pernelyg abstrakčios, tai nelaikytina, jog žinios yra apie vieną kurį nors tos
grupės asmenį.
Kai paskleidžiamos žinios
apie organizacijos, jos padalinių veiklą konkrečiai nenurodant darbuotojų
pavardžių ar kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima atpažinti konkretų asmenį,
tuomet laikytina, jog paskleistos žinios yra apie organizaciją. Kai nurodomas
konkretus darbuotojas ir jo darbinių pareigų atlikimas siejamas su
organizacijos veikla, tai tokiu atveju paskleidžiamos žinios ir apie
organizaciją, ir apie konkretų asmenį. Kai kalbama apie asmenį nurodant jo
priklausomybę tam tikrai organizacijai, bet paskleistos žinios yra apie jo
asmenines, moralines savybes ir pan. , tuomet laikytina, kad žinios yra
paskleistos tik apie asmenį.
10. Ieškinius dėl garbės ir
orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo turi teisę pareikšti asmenys,
kurie laiko, kad jų garbė ir orumas, asmeninio gyveni-mo neliečiamumas yra
pažeisti. Ieškinys negali būti pareikštas siekiant apginti kito asmens teises
(dėl mirusio asmens garbės gynimo žr. 24 punktą), išskyrus įstatymo numatytus
atvejus (CPK 33 str. 2, 4 d. , 43 str. , 55 str. 1 d. , P-ūros įstatymo 31
str. 1 d. 1 p. ir kt. ).
Tokius ieškinius turi teisę
pareikšti fiziniai asmenys, turintys civilinį teisinį subjektiškumą (CPK 33
str. 1 d. , CK 8, 11 str. ).
Nepilnamečiai, neveiksnūs
arba ribotai veiksnūs asmenys taip pat turi teisę į garbės ir orumo gynimą
(Konstitucijos 18, 22 str. , Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10, 13
str. , Vaiko teisių apsaugos konvencijos 12, 16 str. , Psichikos sveika-tos
priežiūros įstatymo 3 str. ). Šių asmenų procesines teises įgyvendina ir
įstatymo saugomus interesus gina įstatyminiai atstovai - tėvai, įtėviai,
rūpintojai, globėjai (CPK 33 str. 2 ir 4 d. , 43, 46 str. , SŠK 65, 156, 160
str. ). Teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose nepilnamečius nuo
penkiolikos iki  aštuoniolikos metų
amžiaus ir ribotai veiksnius asmenis bei išsiaiškinti jų valią dėl pažeistų
teisių gynimo (CPK 33 str. 2 d. ).
Ieškinius dėl gero vardo
gynimo gali pareikšti įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčios civilinį
teisinį subjektiškumą (CK 221, 23, 26 str. ). Įmonių, įstaigų, organizacijų
struktūriniai padaliniai (filialai, skyriai) negali būti šalimis, nes neturi
civilinio teisinio subjektiškumo (CK 31 str. ).
Visuomeninės organizacijos,
politinės partijos ir politinės organizacijos, kurios yra įsteigtos įstatymo
nustatyta tvarka, gali pareikšti ieškinius dėl savo organizacijos gero vardo
gynimo, tačiau negali pareikšti ieškinio dėl organizacijos narių garbės ir
orumo gynimo. Tokį ieškinį gali pareikšti pats asmuo, apie kurį žeminančios ir
tikrovės neatitinkančios žinios paskleistos (Lietuvos Respublikos visuomeninių
organiza-
cijų įstatymo 3, 10 str. , Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių
organizacijų įstatymo 2, 9 str. , Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų
įstatymo 20  str. ).
Ieškinius taip pat gali
pareikšti užsienio piliečiai, juridiniai asmenys, asmenys be pilietybės (CPK
477-478 str. ).
11. Ieškinys pareiškiamas
asmeniui, paskleidusiam garbę ir orumą žeminan-čias ir tikrovės neatitinkančias
žinias bei informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Atsakovais gali būti civilinį
teisinį subjektiškumą turintys  asmenys
(CK 8, 11, 221,  23, 26 str. ). Tais atvejais, kai
žinias paskleidžia bendrai keli asmenys, ieškinys pareiš-kiamas visiems žinių
skleidėjams (CPK 36 str. ).
Kai žinios yra paskelbtos
per visuomenės informavimo priemones, atsakovu yra viešosios informacijos
rengėjas (VIĮ 20, 21 str. ). Jeigu viešosios informacijos rengėjas neturi
civilinio teisinio subjektiškumo, atsakovu byloje dalyvauja jo savinin-kas (VIĮ
2 str. 4, 6 d. , 30 str. 1 d. ).
Publikacijos autorius dalyvauja
byloje trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (CPK 39
str. ).
Kai asmuo pakartoja
paskleistas žinias, kartu su šiuo asmeniu atsakovu byloje dalyvauja pirminis
informacijos šaltinis (CPK 36 str. ). Jeigu ieškovas nesutinka, kad pirminis
informacijos šaltinis būtų įtrauktas į bylą atsakovu, pastarasis dalyvauja
byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo
pusėje (CPK 37, 39 str. ).
Kai žinios yra paskleistos
redakcijos skiltyje, nenurodžius autoriaus ar pasirašius slapyvardžiu, atsakovu
traukiamas viešosios informacijos rengėjas.
Kai žinios yra paskleistos
dokumente, ieškinys pareiškiamas dokumentą išleidusiai organizacijai (CK 221, 23 str. ).
Juridinį asmenį
reorganizavus, ieškinys gali būti pareikštas jo teisių ir pareigų perėmėjui (CK
38 str. ).
Likvidavus juridinį asmenį
jo teisės ir pareigos pasibaigia (CK 37 str. ). Ieškinys negali būti
pareiškiamas likviduotam juridiniam asmeniui, jeigu Lietuvos Respublikos
įstatymai nenumato jo teisių ir pareigų perkėlimo kitam juridiniam asmeniui.
Likvidavus individualią
(personalinę) įmonę, ieškinys gali būti pareikštas likviduotos įmonės
savininkui (Įmonių įstatymo 7 str. ).
12. R-alavimas dėl asmens
garbės ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos
atlyginimo  nagrinėjamas ieškininės
teisenos tvarka. Ieškininis pareiškimas turi atitikti CPK 146, 148 str.
numatytus reikalavimus. Pareiškime turi būti tiksliai nurodyta, kokios
paskelbtos žinios žemina asmens garbę ir orumą ir neati-tinka tikrovės, argumentai,
dėl kurių paskelbtos žinios laikomos žeminančiomis, kada ir kur jos buvo
paskelbtos, kad paskelbtos žinios yra apie ieškovą ir jas paskelbė atsakovas.
Be to, turi būti suformuluotas paneigimo tekstas, nurodytas žinių paneigimo
būdas, jei paneigimas, atsižvelgiant į paskleidimo būdą, yra galimas. Ieškovas
turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai
suformuluoti materialinį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 146 str. 2 d. 6, 7
p. ). Jeigu atsakovu yra visuomenės informavimo priemonė, pareiškime ieškovas
turi nurodyti, kad laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės neteisminės ginčo
sprendimo tvarkos dėl žinių paneigimo.
Ieškovas turi teisę
pareikšti reikalavimą tik dėl paskleistų žinių pripažinimo žeminančiomis jo
garbę ir orumą ir neatitinkančiomis tikrovės, nepareikšdamas reika-lavimo dėl
jų paneigimo. Toks asmens pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimas
yra galimas, atsižvelgiant į asmens valią dėl pažeistų teisių gynimo ribų.
Ieškovas, remiantis CK 6
str. , turi teisę pareikšti reikalavimą išimti iš apyvartos knygos, biuletenio
ar kito leidinio, kuriame buvo paskleistos jo garbę ir orumą, gerą vardą
žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, tiražą, uždrausti antrojo
tiražo spausdinimą ir pan.
Tarpusavyje susijusius
reikalavimus dėl paskleistų žinių paneigimo, moralinės ir materialinės žalos
priteisimo ieškovas turi teisę pareikšti viename ieškininiame pareiškime, taip
pat atskiroje byloje, esant įsiteisėjusiam sprendimui, kuriuo atsakovo
paskleistos žinios pripažintos žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą ir
neati-tinkančiomis tikrovės (CPK 61, 149 str. 1 d. str. ) arba kai tokios žinios
paneigtos VIĮ 20 str. 3 d. nustatyta tvarka.
Ieškininiai pareiškimai dėl
garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo apmokami vienu žyminiu
mokesčiu pagal CPK 104 str. 1 d. 9 p. ir 1041 str. taisykles. Remiantis
šiomis taisyklėmis, žyminis mokestis apmokamas nepriklausomai nuo to, ar
ieškininis reikalavimas pareikštas dėl neatitinkančių tikrovės žinių paneigimo
ir moralinės žalos atlyginimo, ar dėl vieno iš jų. Kai pareiškiamas
reikalavimas dėl materialinės žalos, susijusios su žinių paskleidimu,
atlyginimo, toks reikalavimas apmokamas 5 procentais ieškinio kainos, bet ne
mažiau kaip 20 litų žyminiu mokesčiu (CPK 104 str. 1 d. 1 p. ). Kai reikalavimai
dėl žinių paneigimo, moralinės ir materialinės žalos priteisimo pareiškiami
viename ieškininiame pareiškime, ieškinys apmokamas pagal bendrą visų
reikalavimų sumą (CPK 105 str. 1 d. 10 p. ). Žyminis mokestis už apeliacinius,
kasacinius skundus, prašymus pateikti kasacinius teikimus dėl teismo sprendimų
mokamas pagal taisykles, nustatytas CPK 104 str. 2, 3, 4 d.
13. Kai asmens garbę ir
orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios yra paskelbtos per
visuomenės informavimo priemones, teismas priima nagrinėti reikalavimą dėl
žinių paneigimo viešosios informacijos rengėjui atsisakius paskelbti asmens
pateiktą raštišką paneigimą arba jo nepaskelbus nustatytu laiku ir būdu (CK 7
str. 2 d. ). R-alavime paneigti žinias 
turi būti tiksliai nurodyta, kokios paskleistos žinios neatitinka
tikrovės, kada ir kur jos buvo paskelbtos, kokie paskelbtų žinių teiginiai
žemina asmens garbę ir orumą (CK 7 str. 2 d. , VIĮ 20 str. 2 d. ).
Profesinę etiką visuomenės
informavimo srityje reguliuoja Žurnalistų ir lei-dėjų etikos kodeksas (VIĮ 23
str. 1 d. ). Dėl šio kodekso etikos taisyklių pažeidimų, padarytų informuojant
visuomenę, ar žinių paneigimo, asmuo, kurio teisės pažeis-tos, gali kreiptis į
žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją Visuomenės
informavimo įstatymo 24 ir 25 str. nustatyta tvarka. Kreipimasis į šias
institucijas nėra privalomas, pažeistas teises asmuo gali ginti kreipdamasis
tiesiogiai į teismą.
14. Kai ieškovas viešosios
informacijos rengėjo ne ginčo tvarka paskelbtą paneigimą laiko nepakankamu arba
netinkamu, teismas gali įpareigoti paskelbti paneigimą, jeigu nustato, kad
paskelbtas paneigimas neatitinka VIĮ 20 str. 3 d. numatytų reikalavimų.
15. Teismas, nuteisdamas
kaltąjį asmenį už šmeižimą, nustato, kad jo paskleistos žinios yra žinomai
melagingos. Nuosprendis paskelbiamas viešai ir tuo paneigiamos šmeižikiškos
žinios (BPK 16, 400 str. ). Jeigu, nukentėjusiojo manymu, jo garbei ir orumui
atstatyti nepakanka viešai paskelbti nuosprendį (pvz. , jeigu žinios paskleistos
visuomenės informavimo priemonėse, dokumente), jis turi teisę pareikšti ieškinį
dėl paskleistų žinių paneigimo civilinio proceso tvarka. Teismas, nagrinėda-mas
tokią civilinę bylą, neprivalo iš naujo aiškinti, ar buvo padaryti teismo nuos-prendyje
nurodyti veiksmai ir ar juos padarė nuteistasis (CPK 62 str. ). Kiti faktai,
nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant bylą dėl žinių paneigimo,
gali būti ginčijami (CPK 58 str. ).
Asmens nuteisimas už
šmeižikiškų žinių paskleidimą neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti moralinę ir
materialinę žalą, jeigu to prašo asmuo, apie kurį paskleistos šmeižikiškos
žinios (CK 71 str. , VIĮ 21 str. ).
Asmens, kaltinamo šmeižimu,
išteisinimas nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, taip pat atsisakymas
iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamosios bylos nutraukimas dėl senaties
termino suėjimo, dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už
padarytąją veiką, dėl veikos mažareikšmiškumo ir dėl kitų aplinkybių, numatytų
BPK 5, 6, 91 str. , nekliudo nukentėjusiajam kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo
gynimo.
16. CK 7 str. ir VIĮ 20 str.
tvarka nenagrinėtini reikalavimai paneigti duomenis, nurodytus teismų
sprendimuose, apeliaciniuose, kasaciniuose skunduose, nuosprendžiuose,
nutarimuose, priimtuose tardymo organų ir administracinių teisės pažeidimų
bylose, valstybės kontrolės, mokesčių ir muitinės institucijų priimtuose
sprendimuose ir kt. Šių aktų apskundimo tvarka sureguliuota atitinkamais
proce-siniais įstatymais, juose esantys netikslumai šalintini nagrinėjant
skundus (pvz. , CPK 313, 351 str. , ATPK 291 str. ir kt. ). Teisėjas, gavęs tokį
pareiškimą, turi atsisakyti jį priimti (CPK 150 str. 2 d. 1 p. ), o jei byla yra
iškelta, ji turi būti nutraukta (CPK 243 str. 1 d. 1 p. ).
Taip pat CK 7 str. tvarka
nenagrinėtinas reikalavimas paneigti paskleistas žinias, kurių skleidėjas
nežinomas (anonimas). Toks ieškininis pareiškimas, kaip neatitinkantis CPK 146
str. 2 d. 3 p. reikalavimų,  grąžintinas
ieškovui CPK 151 str. nustatyta tvarka.
17. Ieškinį patenkinus,
teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nuro-dyta, kokios žinios apie
asmenį neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą, tų žinių paneigimo
būdas, terminas. Paskleistų žinių paneigimo būdą esant galimybei teismas
nustato atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ieškovo prašymą. Žinių paneigimo
būdas turi atitikti jų paskleidimo būdą.
Jeigu žinios buvo
paskleistos per visuomenės informavimo priemones, teismas rezoliucinėje
sprendimo dalyje turi aiškiai išdėstyti paneigtinas žinias ir suformuluoti
paneigimo tekstą. Žinios citatų forma gali būti paneigiamos, jeigu tokį
paneigimą nesunku suvokti ir neiškreipiama teksto prasmė (CPK 222 str. 5 d. 1
p. ).
Jeigu tikrovės
neatitinkančios žinios yra paskelbtos dokumente, teismas įpareigoja dokumentą išleidusią
organizaciją jį pakeisti ir sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėsto dokumento
pakeitimo tekstą (CK 7 str. 5 d. ).
18. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad CK 71 str. , VIĮ 21 str. numato du sava-rankiškus fizinio asmens gynimo objektus:
asmens garbę ir orumą bei žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Jų pažeidimą
sudaro skirtingų juridinių faktų visuma, dėl to šiuos objektus būtina atriboti.
Nustatant faktą, ar yra
paskleista informacija apie žmogaus privatų gyvenimą, būtina žinoti, kad
žmogaus privatus gyvenimas apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę
ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudi-mą be leidimo
publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą skelbti gautą ar surinktą
konfidencialią informaciją ir pan.  
Informacija apie privatų
asmens gyvenimą gali būti renkama remiantis tik įstatymu ir panaudojama
įstatyme numatytais tikslais ir tvarka (Asmens duomenų teisinės apsaugos
įstatymo 5, 7, 8 str. , P-i-tų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo
10, 12 str. , Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 14, 44, 47 str. , Sveikatos
sistemos įstatymo 34, 140 str. , Policijos įstatymo 18 str. 3 p. , 20 str. ,
Valstybės saugu-mo departamento įstatymo 4, 5 str. , Operatyvinės veiklos
įstatymo 9-11 str. , Komercinių bankų įstatymo 31 str. , Notariato įstatymo 14
str. , Darbo apmokėjimo įstatymo 16 str. ir kt. ).
Informacija apie privatų
žmogaus gyvenimą be jo sutikimo gali būti skelbiama tik tuomet, kai
informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, kai informacija padeda
atskleisti įstatymų pažeidimus bei nusikaltimus, apsaugoti žmonių teises ir
laisves, taip pat, kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo
posėdyje (VIĮ 8 str. 2 d. , Konvencijos 8 str. 2 d. ).
Ginant asmens teises į
privataus gyvenimo neliečiamumą, būtina atriboti privatų ir viešąjį asmenį.
Viešaisiais asmenimis laikytini valstybės ir savivaldybių politikai, “A” lygio
valdininkai, “B” lygio valdininkai (pareigūnai), politinių partijų ir
visuomeninių organizacijų vadovai ir kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje
dalyvaujantys asmenys (V-ininkų įstatymo 2, 6, 14 str. ).
Informacijos apie viešojo
asmens privatų gyvenimą skelbimo ribos yra platesnės nei privataus asmens, nes
viešieji asmenys daro įtaką visuomenės gyvenimui, visuomenė turi teisę žinoti
daugiau apie asmenis, kuriems pavesta spręsti visai visuomenei ar jos daliai
svarbius klausimus. Viešojo asmens ieškinys gali būti tenkinamas, jeigu
įrodoma, jog informacija yra paskelbta apie visuomeninės reikšmės neturinčias
viešojo asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes be jo
sutikimo (VIĮ 8 str. 3 d. ).
Privataus asmens teisės yra
ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra
paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso (CK 71 str. , VIĮ 21 str.
Konvencijos 8 str. 2 d. ).
Teisėtas visuomenės
interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo
saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų
asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių.
Asmens teisės yra ginamos
nepriklausomai nuo to, ar paskelbta informacija apie asmens privatų gyvenimą
žemina jo garbę ir orumą, ar nežemina (Konstitucijos 6 str. 1 d. , 22 str. ).
19. Viešosios informacijos
rengėjas, organizacija ar asmenys, paskelbę tikro-vės neatitinkančias žinias,
žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat be žmogaus sutikimo paskelbę
informaciją apie jo privatų gyvenimą, o viešojo asmens - apie visuomeninės
reikšmės neturinčias jo gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes, atlygina
moralinę žalą (CK 71 str. , VIĮ 20 str. 1 d. , 21 str. ).
Žala asmeniui padaroma
neteisėtais atsakovo veiksmais, kuris, paskelbdamas  žinias ar informaciją apie privatų gyvenimą,
pažeidžia įstatymų, ginančių asmens garbę ir orumą bei asmens privatumą,
reikalavimus (Konstitucijos 22, 28 str. , CK 7, 71 str. ; VIĮ 3 str. 1 d. ; 4
str. 1, 2 d. ; 8 str. 2, 3 d. ; ir kt. ). Atsakomybė už šiuos pažeidi-mus yra
deliktinė. Atsakovo kaltė šiose bylose preziumuojama. Atsakovas gali būti
atleistas nuo moralinės žalos atlyginimo, jeigu įrodo, kad moralinė žala
padaryta ne dėl jo kaltės (CK 483 str. 2 d. ).
Asmenys, bendrai paskleidę
asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias ar
informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, atsako solidariai (CK
494 str. ).
Moraline žala laikomi:
asmens dvasinis skausmas, išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas,
emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas,
gero vardo praradimas ir pan. , padaryti veiksmais, kuriais pažeista asmens garbė
ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas.
Ieškovas, reikalaudamas
atlyginti moralinę žalą, privalo įrodyti, jog dėl tikro-vės neatitinkančių,
asmens garbę ir orumą žeminančių žinių ar informacijos apie privatų gyvenimą
paskleidimo, jis patyrė moralinę žalą. Moralinė žala priteisiama, kai
nustatomas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir moralinės žalos.
Kai tikrovės neatitinkančios
žinios yra paskelbtos apie juridinį asmenį, juridinis asmuo turi teisę
reikalauti priteisti materialinę žalą, padarytą paskleidus tokias žinias (CK
483 str. , VIĮ 21 str. 4 d. ). Juridinis asmuo turi teisę į moralinės žalos
atlyginimą, jei tai numatyta įstatymu (Konstitucijos 30 str. 2 d. ). Tokį žalos
atlyginimą numato Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 9 str.
20. Teismas, įvertindamas
moralinę žalą pinigais, turi  atsižvelgti
į žalą padariusio asmens kaltę, jo elgesį po žinių paskleidimo, į neigiamą
įtaką ieškovo profesinei, visuomeninei veiklai ir kt. , žinių paskleidimo būdą,
formą, turinį, apimtį ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Kiekvienu atveju
priteisiamos moralinės žalos dydis negali viršyti CK 71 str. ir VIĮ 21 str.
nustatytų ribų.
21. Kai viešosios
informacijos rengėjas, paskelbęs žinomai tikrovės neati-tinkančias ir
žeminančias asmens garbę ir orumą žinias, jų nepaneigia arba paneigia
pažeisdamas VIĮ 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, atlygina moralinę žalą,
kurios dydis negali viršyti 10 000 litų (VIĮ 21 str. 1 d. ).
Kai viešosios informacijos
rengėjas, paskelbęs žinomai tikrovės neatitinkan-čias žinias, žeminančias
asmens garbę ir orumą, ir gavęs pagrįstą reikalavimą jas paneigti paskelbia
paneigimą be komentarų, adekvačioje vietoje artimiausiame savo spaudos
leidinyje, televizijos ar radijo laidoje ir asmens atsiprašo, teismas gali priteisti
atlyginti moralinę žalą, tačiau jos dydis negali viršyti 1000 litų (VIĮ 20 str.
3 d. , 21 str. 3 d. ). Vėlesnis paneigimas neatleidžia viešosios informacijos
rengėjo nuo atsakomybės ir negali būti prielaida žalai mažinti.
Viešosios informacijos rengėjas
gali būti atleistas nuo moralinės žalos atly-ginimo, jeigu savo iniciatyva VIĮ
20 str. 3 d.   nustatyta tvarka paskelbė
paneigimą ir asmens atsiprašė (VIĮ 21 str. 2 d. ).
VIĮ 21 str. 2, 3 d. numatyti
pagrindai žalos dydžiui mažinti yra susiję su paskelbtų žinių paneigimu bei
asmens atsiprašymu. Viešosios informacijos rengėjo paskelbtos informacijos apie
žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo paneigimas yra negalimas, nes tokia
informacija atitinka tikrovę, todėl pakankamas pagrindas žalos dydžiui mažinti
pagal VIĮ 21 str. 2, 3 d. yra asmens atsiprašymas.
22. M-erialinė žala šios
kategorijos bylose nustatoma pagal bendrąsias materialinės žalos atlyginimo
taisykles (CK 42-a-is skirsnis).
23. Viešosios informacijos
rengėjas, nurodęs žinių šaltinį, atleidžiamas nuo moralinės ir materialinės
žalos atlyginimo už tikrovės neatitinkančių žinių paskel-bimą, jeigu šios
žinios pateiktos valstybės valdžios institucijų, politinių partijų ir
visuomeninių organizacijų, fizinių ar juridinių asmenų oficialiuose ar viešai
paskelb-tuose dokumentuose, viešai pasakytos atviruose posėdžiuose,
pasitarimuose, spaudos konferencijose, mitinguose bei kituose renginiuose ir
kai nustatoma, jog viešosios informacijos rengėjas neiškreipė dokumento ir
kalbos esmės, konkrečių faktų ir nėra rengėjo kaltės dėl tokių žinių
paskleidimo (VIĮ 22 str. 1 d. 1, 2 p. ). Tokiais atvejais atsako pirminis
informacijos šaltinis (VIĮ 22 str. 1, 2 d. ). Kai nustatoma viešosios
informacijos rengėjo, pakartojusio jau paskleistas žinias, kaltė, tokiu atveju ir
pirminis informacijos šaltinis, ir informaciją pakartojęs asmuo turi atsakyti
už tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą.
Kai viešosios informacijos
rengėjas pakartoja tikrovės neatitinkančias žinias, anksčiau paskelbtas kitose
visuomenės informavimo priemonėse, jis gali būti  atleistas nuo žalos atlyginimo, jeigu šios
žinios nebuvo paneigtos jas paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse ir
viešosios informacijos rengėjas įrodo, jog nežinojo ir negalėjo žinoti, kad
kartoja asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias
(VIĮ 22 str. 1 d. 3 p. , 8 str. 2 d. ).
Viešosios informacijos
rengėjas, nurodęs žinių šaltinį, neatsako, kai tikrovės neatitinkančios žinios
yra paskelbtos tiesioginių radijo ar televizijos laidų dalyvių, nepavaldžių
viešosios informacijos rengėjui, specialioje rinkimų laidoje, kurią rengė ne
pats viešosios informacijos rengėjas, bei paskelbtos neanoniminiuose
reklaminiuose skelbimuose, neanoniminiuose užsakomuosiuose straipsniuose ar
laidose, jeigu rengėjas, skelbdamas reklamą, straipsnį ar laidą nepažeidė
įstatymo reikalavimų ir nėra jo kaltės dėl tokių žinių paskleidimo (VIĮ 4, 5,
8, 10 str. , Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 str. 2 d. 7,
9 p. ir kt. ). Šiais atvejais atsako tas, kas pirmas paskleidė tikrovės
neatitinkančias žinias (VIĮ 22 str. 1 d. 6 p. , 2 d. ).
Viešosios informacijos
rengėjas, paskleidęs asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės
neatitinkančias žinias, atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jei informacijos
šaltinis buvo įsiteisėjęs teisės taikymo aktas (sprendimas, nuosprendis,
nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje ir kt. ), kuris vėliau
procesinių įstatymų nustatyta tvarka panaikintas.
Viešosios informacijos
rengėjas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, kai paskelbia oficialią
informaciją, gautą iš V-aus reikalų ministerijos ir jos sistemos struktūrinių
padalinių, apie nusikalstamumo ir viešosios tvarkos būklę mieste, rajone
(nusikaltimus, viešosios tvarkos pažeidimus, eismo įvykius, gaisrus ir kt. ) bei
kitais tarnybinės veiklos klausimais, jeigu šios informacijos neiškreipė (VIĮ
22 str. 1 d. 1 p. ).
Viešosios informacijos
rengėjas, atleidus jį nuo žalos atlyginimo VIĮ 22 str. numatytais pagrindais,
neatleidžiamas nuo pareigos paskelbti asmens garbę ir orumą žeminančių ir
tikrovės neatitinkančių žinių paneigimą (VIĮ 22 str. 2 d. ).
Asmuo ar organizacija ne per
visuomenės informavimo priemones pakartoję tikrovės neatitinkančias žinias,
pateiktas valstybės valdžios institucijų, politinių partijų, politinių ir
visuomeninių bei profsąjungų organizacijų, fizinių ar juridinių asmenų
oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose, viešai pasakytas atviruose
posėdžiuose, pasitarimuose, mitinguose, paskelbtas radijo ar televizijos laidų
dalyvių ir pan. , yra atleidžiami nuo žalos atlyginimo priklausomai nuo kaltės
dėl tokių žinių paskleidimo.
24. Ieškinį dėl mirusio
asmens garbės gynimo gali pareikšti suinteresuoti asmenys (sutuoktinis, vaikai,
kiti artimi giminaičiai), kai asmens garbę žeminančios ir tikrovės
neatitinkančios žinios buvo paskelbtos po asmens mirties arba esant jam gyvam,
jei dėl objektyvių priežasčių asmuo negalėjo apginti pažeistos teisės.
25. Ieškininė senatis
netaikoma reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeni-nių neturtinių teisių
pažeidimo, ginant asmens garbę ir orumą, gerą vardą pagal CK 7 str. , VIĮ 20
str. (CK 93 str. 1 d. 1 p. ). Teismas, spręsdamas moralinės ir materialinės
žalos atlyginimo klausimus, taiko įstatymo normas, reguliuojančias ieškininę
senatį (CK 6-a-is skirsnis).
26. Šalį, kuri sistemingai
veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, teismas gali įpareigoti
sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko
sugaišinimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip penkis procentus
patenkintos ieškininių reikalavimų dalies (CPK 114 str. ).
27.   Pripažinti netekusiu galios Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 6  1 punktą “Dėl teismų praktikos nagrinėjant
garbės ir orumo gynimo civilines bylas” (“Teismų praktika”, Nr. 1, A2-1, 1995,
p. 52).
Šį Senato nutarimą paskelbti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO
PIRMININKAS                                                                                                               P.
KŪRIS                                                                   
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO
SEKRETORĖ                                                                                                                  L.
ŽILIENĖ                                                    

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt