|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 str. , 71 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą valstybės tikslą siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės sukūrimo, svarbią reikšmę turi asmeninių neturtinių vertybių apsauga ir gynimas. Fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių apsaugos užtikrinimas teisės aktais garbės ir orumo gynimo srityje formuoja visuomenės pagarbą asmeniui ir jo teisėtai veiklai, apsaugo asmenų garbę ir orumą bei privatų asmenų gyvenimą. Tai didina visuomeninį saugumą bei užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje asmeniui suteiktų teisių ir laisvių įgyvendinimą. Garbės ir orumo gynimo motyvacija, vaidmuo, kurį turi pagarba pačiam sau, savęs ir kitų vertinimai turi didelę visuomeninę reikšmę. T-ėl ypatingai svarbu užkirsti kelią visoms asmens pažeminimo formoms. Apibendrinimo tikslas - išaiškinti, kaip turi būti nagrinėjamos bylos dėl garbės ir orumo bei asmens privataus gyvenimo gynimo, keliamos pagal Civilinio kodekso 7 str. ir 71 str. , Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, bei išanalizuoti teismų klaidas, aiškinant ir taikant teisės normas, formuoti vieningą teismų praktiką, derinti teismų sprendimus su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Apibendrinimo apimtis. Apibendrinimui buvo pareikalautos 1996 metais bei per 1997 metų pirmus tris ketvirčius teismuose išnagrinėtos civilinės bylos dėl garbės ir orumo gynimo. Buvo gauta 340 išnagrinėtų šios kategorijos bylų, tarp jų 5 pirmąja instancija nagrinėtos apygardų teismuose. 184 bylos buvo išnagrinėtos iš esmės, 93 bylos nutrauktos, iš jų 11 bylų baigtos taikos sutartimi, 63 ieškininiai pareiškimai palikti nenagrinėti, 114 ieškinių buvo pilnai arba iš dalies patenkinti ir 70 ieškinių atmesta, 95 bylos buvo išnagrinėtos apeliacine tvarka, jose 45 teismų sprendimai palikti nepakeisti, 32 teismų sprendimai iš dalies pakeisti ir 18 teismų sprendimų panaikinta, 33 bylos buvo ir išnagrinėtos kasacine tvarka, jose 23 teismų sprendimai buvo palikti nepakeisti, 5 teismų sprendimai iš dalies pakeisti ir 5 teismų sprendimai panaikinti. Teisingumo ministerija pateikė tokius šios kategorijos bylų nagrinėjimo statistinius duomenis: 1991 m. teismuose nagrinėjimo eigoje buvo 141 byla dėl garbės ir orumo gynimo, 1992 m. - 209 bylos, 1993 m. - 371 byla, 1994 m. - 421 byla, 1995 m. - 637 bylos, 1997 m. - 620 bylų. Palyginus su kitų kategorijų civilinėmis bylomis, 1991 m. šios kategorijos bylos sudarė 0,33 procento tarp visų civilinių bylų, 1996 m. - 0,75 procento, 1997 m. - 0,6 procento. N-s garbės ir orumo gynimo bylų teismuose išnagrinėjama santykinai nedaug, tačiau teisminės praktikos suvienodinimas svarbus dėl to, kad šios kategorijos bylos kelia didelį visuomenės ir žiniasklaidos priemonių susidomėjimą. Bendrosios pastabos. Peržiūrėjus pareikalautas bylas matyti, kad teismų praktika šios kategorijos bylose nevienoda, teismams kyla neaiškumų, ar ginčas dėl garbės ir orumo gynimo nagrinėtinas baudžiamojo ar civilinio proceso tvarka, pasitaiko, kad netinkamai nustatoma dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi neturintys teisinio subjektiškumo asmenys, neatskiriama žinia nuo nuomonės, ne visada tinkamai derinami konstituciniai principai - garbės ir orumo bei asmens gyvenimo privatumo gynimas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, pasitaiko atvejų, kai nepagrįstai atidėlioja-mas teismo procesas. Per įstatyme numatytą terminą išnagrinėjama tik 0,6 procento bylų. Bylų nagrinėjimas dažnai atidedamas dėl nesvarbių priežasčių. Pavyzdžiui, nemažai Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinių bylų pagal ieškovo V. T. ieškinius atsakovui UAB “D-os leidykla” (Nr. 26-692/97, 215-600/97, 219-360/97, 216-380/97, 216-379/97, 211-118/97) daugiau kaip metus buvo atidėliojamos be priežasties neatvykstant šalims. Pastebėta, kad teismai netaiko CPK 114 str. , numatančio galimybę įpareigoti šalį, sistemingai veikusią prieš greitą bylos išnagrinėjimą, sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišinimą. Šios kategorijos bylų problematiškumą rodo ir tai, kad jų nagrinėjimo rezul-tatai skiriasi nuo kitų civilinių bylų nagrinėjimo rezultatų: 1996 m. visų kategorijų civilinėse bylose buvo tenkinta 77 procentai ieškinių, 1997 m. I pusmetį - 80,3 procento, tuo tarpu garbės ir orumo gynimo bylose atitinkamai - 41,9 ir 31,1 procento. Palyginus su kitų kategorijų civilinių bylų nagrinėjimo rezultatais, daugiau ieškinių dėl garbės ir orumo gynimo atmetama: 1996 m. visų kategorijų civilinėse bylose buvo atmesta 6,4 procento, 1997 m. I pusmetį - 4,7 procento ieškinių, o aptariamos kategorijos bylose atitinkamai - 27,6 ir 15,6 procento. Ypač daug ieškininių pareiški-mų šios kategorijos bylose paliekama nenagrinėtų: 1996 m. - 9,9 procento, 1997 m. I pusmetį - 28,9 procento. Kitų kategorijų civilinėse bylose nenagrinėtų ieškininių pareiškimų palikta tik 2,1 procento (1996 m. ) ir 1,7 procento (1997 m. I pusmetį). Teisės normų taikymas. Nagrinėdami bylas dėl garbės ir orumo bei asmens privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 ir 71 straipsniais, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo gynimo, taikomi šie įstatymai: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 straipsnis (1964 07 07 redakcija - teisiniams santykiams, kilusiems nuo 1965 01 01 iki 1983 12 10, 1983 11 30 redakcija - teisiniams santykiams, kilusiems nuo 1983 12 10 iki 1990 07 20, 1990 07 03 redakcija - teisiniams santykiams, kilusiems po 1990 07 20, 1994 05 17 redakcija - teisiniams santykiams, kilusiems po 1994 06 10), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 71 straipsnis, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo 1996 07 02 įstatymas Nr. I-1418 (Žin. , 1996-69-1706, 1997-12-232, 1997-67-1677, 1997-91-2271, 1998-8-166) - teisiniams santykiams, kilusiems po 1996 07 26, Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių 1990 02 09 įstatymas Nr. XI-3670 (Žin. , 1990-7-163, 1990-30-717, 1992-12-316, 1992-32-979, 1996-71-1707) - teisiniams santykiams, kilusiems iki 1996 07 26. G-uose dėl asmeninių neturtinių teisių gynimo netaikomas ieškini-nės senaties terminas, todėl nagrinėdami ieškinius teismai turi taikyti tą įstatymo redakciją, kuri galiojo garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo metu, nes sprendžiant ginčus taikomos tos civilinės teisės normos, kurios egzistavo teisinių santykių atsiradimo metu. Bylose dėl garbės ir orumo bei asmens privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo susiduriama su kolizija tarp Visuomenės informavimo įstatymo ir Civilinio kodekso normų. CK 7 str. ir 71 str. normos taikomos tuo atveju, kai garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios ar informacija apie asmens privatų gyvenimą paskleidžiamos ne per visuomenės informavimo priemones. Visuomenės informavimo įstatymo 1 str. nurodoma, kad šis teisės aktas nustato informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises ir atsakomybę. Priėmus Visuomenės informavimo įstatymą, CK 7 str. ir 71 str. nebuvo panaikinti, todėl CK 7 str. ir 71 str. normos turi būti taikomos tiek, kiek teisinių santykių, atsiradusių paskleidus žinias visuomenės informavimo priemonėje, nereguliuoja Visuomenės informavimo įstatymas. CK 7 str. bei Spaudos įstatyme vartojama sąvoka ”masinės informacijos priemonė” atitinka Visuomenės informavimo įstatyme vartojamą sąvoką “visuomenės informavimo priemonė”. Nagrinėjami ginčai sprendžiami remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencija, ratifikuota Lietuvos Respublikos 1995 04 27 įstatymu Nr. I-865 (Žin. , 1995-37-913). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 12 str. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos sutartys yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos 1995 04 27 įstatymu Nr. I-1865 Lietuvos Respublika pripažino privaloma Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją. V-indami viešosios informacijos rengėjo elgesį, teismai turėtų atsižvelgti į rekomendacinio pobūdžio Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003(1993), kuriai buvo pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 1995 09 26 nutarimu Nr. I-1046 (Žin. , 1995-85-1918) bei į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, priimtą 1996 03 25. Nagrinėdami bylas dėl asmeninio gyvenimo neliečiamumo pažeidimų teismai turi taikyti Lietuvos Respublikos įstatymus, numatančius informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą rinkimo ir panaudojimo tvarką: Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos 1994 07 19 įstatymo Nr. I-552 (Žin. , 1994-63-1231, 1995-101-2265, 1995-101-2266, 1996-102-2315, 1997-64-1507, 1997-67-1661) 32 str. , 34 str. , 72 str. , 140 str. , Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos 1996 09 25 įstatymo Nr. I-1555 (Žin. , 1996-102-2313) 10 str. , Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo 1996 10 03 įstatymo Nr. I-1562 (Žin. , 1996-102-2317) 10 str. , Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros 1995 06 06 įstatymo Nr. I-924 (Žin. , 1995-53-1290) 14 str. , 47 str. , Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros 1997 02 25 įstatymo Nr. VIII-156 (Žin. , 1997-30-711) 4 str. 5 d. , Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos 1996 11 19 įstatymo Nr. I-1626 (Žin. , 1996-116-2696) 3 str. 3 d. , 6 str. 5 d. , Santuokos ir šeimos kodekso 134 str. , Lietuvos Respublikos valstybės registrų 1996 08 13 įstatymo Nr. I-1490 (Žin. , 1996-86-2044) 18 str. 2 d. , Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos 1996 06 11 įstatymo Nr. I-1374 (Žin. , 1996-63-1479, 1998-31-819) 8 str. 1 d. , 13 str. , Lietuvos Respublikos advokatūros 1992 09 16 įstatymo Nr. I-2892 (Žin. , 1992-30-911, 1992-30-911, 1994-89-1705) 25 str. 3 p. , Lietuvos Respublikos notariato 1992 09 15 įstatymo Nr. I-2882 (Žin. , 1992-28-810, 1994-78-1463, 1995-53-1304, 1996-68-1645, 1997-65-1533) 14 str. , 16 str. , Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo 1996 05 16 įstatymo Nr. I-1338 (Žin. , 1996-50-1197, 1997-23-542, 1998-16-379, 1998-20-504, 1998-41-1096) 9 str. , Lietuvos Respublikos komercinių bankų 1994 12 21 įstatymo Nr. I-720 (Žin. , 1995-2-33, 1995-107-2411, 1996-19-495, 1994-41-989, 1996-57-1337, 1996-65-1535, 1996-105-2397, 1997-33-811, 1997-64-1504, 1997-66-1595, 1997-84-2092, 1997-117-3004) 31 str. , Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 1994 01 20 įstatymo Nr. I-380 (Žin. , 1994-11-163, 1994-99-1959, 1995-92-2056) 4 str. ir 5 str. , Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo 1991 01 09 įstatymo Nr. I-924 (Žin. , 1991-4-104, 1996-41-984) 16 str. Nagrinėjant ginčus dėl kompromituojančios medžiagos apie kandidatą į Lietuvos Respublikos Prezidentus paskleidimo, reikia vadovautis Lietuvos Respub-likos Prezidento rinkimų 1992 12 22 įstatymo Nr. I-28 (Žin. , 1993-2-29, 1993-3-52, 1993-4-78, 1994-89-1720, 1996-100-2256, 1997-93-2325, 1997-98-2477, 1997-108-2739) 42 str. , numatančiu, kad visuomenės informavimo priemonės privalo ne vėliau kaip likus iki rinkimų 5 dienoms paskelbti kandidato į Respublikos Prezidentus ar jo patikėtinio atsakomąją nuomonę. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 1992 07 09 įstatymo Nr. I-2721 (Žin. , 1992-22-635, 1993-10-234, 1994-89-1718, 1995-7-142, 1996-62-1467, 1997-93-2324) 52 str. tuo atveju, kai kompromituojanti medžiaga paskelbiama apie kandidatą į Seimo narius, atsakomoji nuomonė visuomenės infor-mavimo priemonėje turi būti paskelbta ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta, bet ne vėliau kaip likus 3 dienoms iki rinkimų. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų 1994 07 07 įstatymo Nr. I-532 (Žin. , 1994-53-996, 1994-63-1234, 1994-89-1719, 1995-18-405, 1996-126-2944, 1997-50-1191, 1997-58-1331) 50 str. numatyta, kad jeigu rinkimų agitacijos kampanijos metu visuomenės informavimo priemonė paskelbia apie kandidatą į tarybos narius kompromituojančią medžiagą, tai ji privalo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę. Atsakomoji nuomonė turi būti paskelbta ne vėliau kaip per 7 dienas po jos pareiškimo ir ne vėliau kaip likus 2 dienoms iki draudimo vykdyti rinkimų agitaciją pradžios. Pažymėtina, kad pagal šiuos įstatymus paskelbus atsakomąją nuomonę, žinias paskleidę asmenys neatleidžiami nuo žinių paskleidimu padarytos žalos atlyginimo pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Konstituciniai bylų sprendimo principai L-ė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas iš svarbiausių demokra-tinės visuomenės principų ir viena iš pagrindinių kiekvieno žmogaus tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 1 d. , o antrojoje straipsnio dalyje yra nustatyta, kad “žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”. Ši norma garantuoja žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji saugo visą komunikacijos procesą, kartu ir visuomenės informavimo priemonių teisę nekliu-domai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Kadangi pastarieji negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai, šios problemos sprendimą tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamų žmogaus teisių esmė. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 10 str. , įtvirtinantis žmogaus teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas numato galimybę šią teisę riboti, laikantis tokių sąlygų: 1) jeigu tai numatyta nacionaliniuose įstatymuose, 2) būtina demokratinėje visuomenėje, 3) apribojimais siekiama ginti tokias vertybes, kaip nacionalinis saugumas, viešosios tvarkos interesai, kelio užkirtimas teisės pažei-dimams ir nusikaltimams, žmogaus sveikata ir moralė, kitų asmenų teisės ir geras vardas, teismo autoritetas ir nešališkumas ir kt. Konstitucijos 25 str. 3 d. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar ginti konstitucinę santvarką. Visiškai draudžiama naudotis šia teise nusikalstamiems veiksmams vykdyti - rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymui, šmeižtui bei dezinformacijai. Konstitucijos nuostatomis apibrėžtos žmogaus teisės į informaciją įgy-vendinimo garantijos bei apribojimai yra detalizuojami kituose teisės aktuose. Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia teisės gauti ir skleisti informaciją bei teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti realizavimo mechanizmą. Įstatymo 5, 8 ir 18 str. 2 d. nustato, kokia informacija visuomenės informavimo priemonėse neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas gali būti ribojamas įstatymais. CK 7, 71 str. numato draudimą skleisti žinias, kurios žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, be asmens sutikimo informaciją apie jo privatų gyvenimą. Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtintos ir šios teisės realizavimo prielaidos. Kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Įgyvendindamas teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją asmuo neturi varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių, o viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti nuomonių įvairovę. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę - skleisti informaciją - pažeidžia imperatyvius teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą. Bylų dėl asmens garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo sudėtingumą sąlygoja ta aplinkybė, kad teismai, nagrinėdami šias bylas, turi surasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą ir informacijos laisvės, atsižvelgdami į šių teisių ribojimo pobūdį ir apimtis. Suteikus nepagrįstą prioritetą vienai šių subjektinių teisių, būtų pažeista kitos teisės esmė. Teisinių faktų nustatymas Teisės normos taikomos tik konkretiems gyvenimo atvejams, tam tikroms faktinėms aplinkybėms, kurios ir yra teisės taikymo faktinis pagrindas. T-ėl prieš teisės normos taikymą reikia nustatyti faktines aplinkybes. Civilinio kodekso 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą sieja ne su vienu juridiniu faktu, o su jų kompleksu, t. y. faktine sudėtimi, todėl įrodinėjimo dalyką bylose dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo sudaro faktų visuma, o ne atskiras faktas. Garbė ir orumas pagal CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. ginami nustačius šių faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kai žinios apie juridinį asmenį yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones, įstatymas nereikalauja nustatyti fakto, jog žinios žemina juridinio asmens gerą vardą (VIĮ 20 str. 1 d. ). Paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, teismui būtina nustatyti šių faktų visumą: 1) informacijos paskleidimo faktą; 2) faktą, jog paskleista informacija yra apie ieškovą; 3) faktą, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; 4) faktą, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktą, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Žinių paskleidimas Pagal CK 7 ir 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas yra ginami, kai asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios bei informacija apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo yra paskleistos. Žinių paskleidimu yra laikytinas jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam skaičiui trečiųjų asmenų, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turi išsiaiškinti, ar žinios tapo žinomos kitiems asmenims. Asmenų skaičius, kuriems žinios tapo žinomos, paskleidimo faktui nustatyti reikšmės neturi. CK 7 str. žinių paskleidimo formai reikšmės neteikia, todėl žinios laikytinos paskleistomis, jeigu tampa žinomos tretiesiems asmenims nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jos paskleistos: žodžiu, raštu ar kita materialia išraiška, per visuomenės informavimo priemones (knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, išplatintos elektroninėmis priemonėmis, intranetiniais ar internetiniais tinklais, informacijos agentūros pranešimu), praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, kultūrinių renginių metu, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose, pareiškimuose bei kituose dokumentuose ar paskelbtos kitu būdu. Apibendrinimui pateiktų bylų duomenimis, žinių paskleidimo būdai yra įvairūs: 249 ieškiniuose ieškovai nurodė, kad garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskelbtos rašytine forma, iš kurių 200 atvejų - per spaudą, 23 - pareiškimuose teisėsaugos institucijoms, 15 - pareiškimuose valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, 4 - laiškuose, 2 atvejais - tardymo organų nutarimuose iškelti baudžiamąją bylą, 2 - pareigūnų įsakymuose, 1 - pareiškime rajono merui, 1 - sienlaikraštyje, 1 - skelbimų lentoje; 48 ieškiniuose tokios žinios buvo paskleistos žodine forma, iš kurių 22 atvejais - susirinkimų metu, 15 - viešose vietose (darbe, gyvenamojoje vietovėje), 2 - visuomeninių, politinių renginių metu, 2 - per radiją, 3 - telefoninio pokalbio metu, 3 - teismo posėdyje, 1 - atestacinės komisijos posėdyje. Visuomenės informavimo priemonės, paskelbusios žinias, tiražas pripažįsta-mas vienu žinių paskleidimo faktu. Nebus žinių paskleidimo, kai žinios išsakomos asmeniui, kurį jos liečia. Tais atvejais, kai žinios yra išdėstomos asmeniškai ieškovui adresuotame laiške, su kurio turiniu jis savanoriškai supažindino kitus asmenis, žinių paskleidimo fakto taip pat nėra. Tačiau jeigu žinios išdėstytos atvirlaiškyje, telegramoje, tai laikytina žinių paskleidimu, nes, objektyviai vertinant, asmuo, tokiu būdu siunčiantis informaciją, turėjo numatyti, kad ji be kliūčių taps žinoma tretiesiems asmenims. Teismas, nusta-tinėdamas žinių paskleidimo faktą, turėtų išsiaiškinti, ar asmuo, kuris neturėjo tikslo žinias paskleisti aplinkiniams, ėmėsi reikiamų priemonių išsaugoti jų konfidencialumą. Jeigu konkrečioje situacijoje atsakovo veiksmai neatitiko protingumo kriterijų reikalavimų ir žinios tapo žinomos kitiems asmenims, teismas turėtų pripažinti egzistuojant jų paskleidimo faktą. Pavyzdžiui, žinių paskleidimu laikytinas atvejis, kai atsakovas laišką perduoda ieškovui per kitą asmenį neužklijuotame voke ir kt. Jeigu teismas nustato, kad atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ieškovas elgėsi protingai ir negalėjo bei neturėjo numatyti, kad žinios taps žinomos tretiesiems asmenims, tai net ir taip atsitikus, nėra pagrindo pripažinti, jog žinių autorius jas paskelbė. Pavyzdžiui, į M-mpolės rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovė A. B. , prašydama įpareigoti atsakovę J. B paneigti laiške išdėstytas garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias, atsiprašyti šeimos narių akivaizdoje bei atlyginti moralinę žalą. Ieškovė nurodė, kad laišką, kurį jai parašė atsakovė, perskaitė jos šeimos nariai. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovei adresuotą laišką atplėšė ir perskaitė jos dukra, žentas. Teismo sprendimu ieškinys atmestas, nesant žinių paskleidimo fakto (civilinė byla Nr. 2 – 2/96). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė laišką ieškovei rašė asmeniškai, aplinkybės, kad voką savavališkai atplėš ir perskaitys dukra ir žentas, ji negalėjo numatyti, todėl teismas pagrįstai minėtu pagrindu ieškinį atmetė. Garbės ir orumo bylų apibendrinimo medžiaga parodė, kad teismai, nusta-tinėdami faktą, ar buvo paskleistos žinios, neretai daro klaidų. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1997 01 08 nutartimi panaikino Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 1995 11 28 sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1996 03 19 nutartį civilinėje byloje pagal J. P. ieškinį A. S. ir V. B. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Teismų išvadą, jog nelaikytina žinių paskleidimu jų išsakymas susirinkimo metu, dalyvaujant ieškovui, kolegija laikė nepagrįsta, konstatuodama, kad nelaikoma tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimu tik jų pranešimas asmeniui, kurį jos liečia (civ. byla Nr. 3K – 17/97). Dažnai teismams kyla neaiškumų, ar laikytini žinių paskleidimu tie atvejai, kai žinios yra paskleidžiamos žodiniuose ir rašytiniuose pareiškimuose bei skunduose teisėtvarkos ir kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms, kurioms pagal veiklos pobūdį priskirtas atitinkamų klausimų sprendimas. Šis klausimas teismų praktikoje buvo sprendžiamas nevienodai. V-ais atvejais teismai pareiškimus šioms insti-tucijoms laikė žinių skleidimu (P-ės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-706/96, V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-77/96, Akmenės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-469/94, Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 213-337/97, Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-699/96, Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 21-324/96), kitu atveju ieškinius atmesdavo, nesant žinių paskleidimo fakto, motyvuodami tuo, kad atsakovų kreipimasis į teisėtvarkos institucijas dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo, kelio užkirtimo nusikaltimams yra jų konstitucinė teisė bei pilietinė pareiga (V-a-viškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-20/96, M-mpolės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1879/95, K-ės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-109/96), trečiuoju atveju teismai pradėtas bylas pagal ieškininius pareiškimus dėl tokiu būdu paskleistų žinių nutraukė CPK 243 str. 1 d. 1 p. pagrindu, motyvuodami, kad ieškovas pažeistas teises gali ginti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o ne civilinio proceso tvarka (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-699/96). Sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. nustatyta, kad “įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių”. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) garantuoja ir gina asmens teises. Baudžiamasis procesas, įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų turi tikslą užkirsti kelią nusikaltimams, teisės pažeidimams, saugoti asmenų teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjų žodiniai pranešimai bei rašytiniai pareiškimai baudžiamosios ar administracinės teisės taikymo subjektams nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka, vykdant šių institucijų tiesiogines funkcijas, dėl jų priimami sprendimai, apie kuriuos pranešama suinteresuotiems asmenims. Jeigu pranešimas buvo nepagrįstas, sprendime apie tai nurodoma ir tuo pačiu paneigiamos neteisingos žinios apie asmenį. Nesutikdami su sprendimu, pareiškėjai jį gali apskųsti įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjas, nagrinėdamas bylą, kurioje ieškovas prašo paneigti žinias, paskleistas baudžiamosios ar administracinės teisės taikymo subjektams, turi spęsti, ar atsakovo pareiškimas buvo sąžiningas, pagrįstas ir nepažeidė kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nustačius, kad atsakovas turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, siekdamas apginti savo teises ar teisėtus interesus, ieškinys turi būti atmetamas nesant žinių paskleidimo fakto. Tais atvejais, kai teismas nustato, kad toks pranešimas yra nesąžiningas (melagingas) ir asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, peržengia šių teisių realizavimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises ir laisves, nukentėjusiojo asmens teisės yra ginamos CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu tokios žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemones. Asmens garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių bei infor-macijos apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidimo faktą įrodinėja ieškovas (CPK 58 str. ). Žinių paskleidimo faktas, kai žinios yra paskleistos per visuomenės infor-mavimo priemones: knygas, laikraščius, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ir vaizdo studijų produkciją, įrodomas šiose priemonėse bei televizijos, radijo laidų įrašuose, stenogramose esančiais duomenimis apie žinių paskleidimą (CPK 80 str. , VIĮ 2 str. 2 d. ). Kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuose, charakteristikose, reikali-nio ar asmeninio susirašinėjimo raštuose, laiškuose ar paskleistos kitu materialiu būdu, tai jų paskleidimo faktas įrodomas rašytiniais įrodymais (CPK 73 str. ). Teismui turi būti pateikiami šių įrodymų originalai bei visas laikraštis, biuletenis ir kt. , o ne publikacijų iškarpos. Jeigu pateikiamas nuorašas, teismas turi teisę prireikus pareikalauti originalą (CPK 78 str. ). Kai tiesioginių žinių paskleidimo faktą patvir-tinančių įrodymų asmuo negali gauti dėl jų sunaikinimo pasibaigus saugojimo termi-nui (pvz. , VIĮ 34 str. ) ar jų netekus dėl kitų priežasčių, tai žinių paskleidimo faktas gali būti įrodomas ir kitais CPK 57 str. nurodytais įrodymais. Kai asmuo dėl pateisinamų priežasčių negali teismui pateikti žinių pasklei-dimo faktą patvirtinančių įrodymų, šiuos įrodymus asmens prašymu gali išreikalauti teismas (CPK 74, 75, 81, 82 str. ). Teismui nenustačius žinių paskleidimo fakto, ieškinys negali būti tenkinamas. Garbės ir orumo samprata CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą. Įstatymai gynimo objektų sampratos nepateikia, todėl tikslinga apibrėžti, kaip turi būti suprantama asmens teisė į garbę ir orumą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas garbę apibūdina kaip visuomenės pripa-žįstamą asmens pagarbą už nuopelnus, šlovę, gerą vardą; orus bendrine prasme reiškia turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę. Tokiu būdu garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį; orumas yra asmens savęs vertinimas, kaip jis atrodo visuomenės akyse. Tačiau orumas nėra subjektyvus asmens savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami; todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo veiksmais, poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą - tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruo-sius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas yra pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitin-kančias žinias. Pagal CK 7, 71 str. teisė ginti savo garbę ir orumą suteikiama fiziniams ir juridiniams asmenims. Kadangi sampratos “garbė”, “orumas” charakterizuoja moralines žmogaus savybes, jos vartotinos kalbant apie fizinį asmenį; juridinio asmens gynimo objektu tiksliau laikyti gerą vardą, kuris reiškia teigiamą juridinio asmens vertinimą. Garbę ir orumą žeminanti žinia Žodis “žeminti” bendrine prasme reiškia menkinti, niekinti, peikti, kaltinti kitą kuo nors. Žeminti garbę ir orumą reiškia menkinti asmens gerą vardą visuome-nėje bei mažinti jo paties savęs vertinimą. Teismas, nustatydamas faktą, ar paskleistos žinios žemina ieškovo garbę ir orumą, turi vadovautis ne subjektyvia ieškovo, atsakovo nuomone, o atsižvelgti į objektyvius kriterijus. Pagrindinis asmens elgesio vertinimo kriterijus turi būti teisės normos, kurios daugeliu atvejų ne tik nustato elgesio taisykles, bet ir smerkia žalingą bei skatina visuomenei naudingą elgesį. Tačiau teisės normos negali numatyti visų asmens elgesio atvejų, visapusiškai reguliuoti ir vertinti jo veiklą. Tokį reguliavimą atlieka moralės, paprotinės normos. Jos atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, požiūrį į gėrį, blogį, daro įtaką asmens elgesiui. Bendražmogiškos moralės nuostatos dažnai sutampa su baudžiamosios, admi-nistracinės teisės draudimais kėsintis į įstatymo saugomus gėrius, tačiau ne visi teisės normomis nustatyti draudimai turi akivaizdų moralinio smerktinumo pobūdį arba jie tokiais laikytini tik kai kurių žmonių grupių moralės požiūriu. Kita vertus, daugelis moralinių, religinių, paprotinių nuostatų daro įtaką žmogaus elgesiui, kurio teisės šakos nereguliuoja. T-ėl teismas turi atsižvelgti, kaip atskirą socialinių normų pažeidimą visuomenė vertina protingo, moralaus žmogaus akimis, t. y. , ar jis gali būti laikomas diskredituojančiu asmens garbę, gerą vardą visuomenėje bei mažinančiu asmens paties savęs vertinimą. Kartu teismas negali ignoruoti fakto, kad visuomenės nuomonė konkrečiu laikotarpiu yra sąlyginis etalonas, ilgainiui kintantis, vienoms vertybėms keičiant kitas. Tokiu būdu žeminančiomis garbę ir orumą, gerą vardą pagal CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę - ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Apibrėžti, kokios konkrečiai žinios gali būti laikomos žeminančiomis garbę ir orumą, praktiškai neįmanoma, kadangi paskelbti faktai vienose situacijose gali būti žeminantys asmens garbę ir orumą, o kitose - ne. Negalima užmiršti tos aplinkybės, kad greta bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra atskirų asmenų grupių ar net atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Teisė į garbę ir orumą - tai teisė į adekvatų moralinį vertinimą. Šia prasme žeminti garbę ir orumą, gerą vardą reiškia sumažinti, sumenkinti konkretaus asmens gerą vardą kitų žmonių akyse. Žeminan-čios žinios yra tokios, kurios asmeniui priskiria bruožus arba poelgius, neatitinkančius reikalavimų, keliamų jam kaip tam tikram visuomenės nariui ar visuomenės junginiui. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos, veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali būti skirtingi. Asmenį galima pažeminti ir nutylėjus tam tikrą faktą. Pavyzdžiui, paskelbiant, kad ieškovas sumušė kitą žmogų, tačiau kartu nepranešus, kad jis veikė būtinojo reikalingumo atveju. Be to, net neutralaus tikrovės neatitinkančio fakto konstata-vimas tam tikromis aplinkybėmis gali žeminti asmens garbę ir orumą. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui laikraščiui “Europa” (UAB “V-io koncernas”) dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo 1996 05 15 sprendimu ieškovo ieškinį iš dalies patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovą liečiančios žinios “…gal, kad dažo plaukus, nešioja aptemptas, užpakalį paryškinančias kelnes” žemina jo garbę ir orumą visuomenėje, nes yra įžeidžiančios bendražmogiškos moralės normų požiūriu. Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos su tokiais teismo motyvais sutiko (civilinė byla Nr. 2-1512/96-18). Manytume, kad teis-mas teisingai laikė, kad žinia žemina ieškovo garbę ir orumą, nes bendrame straipsnio kontekste, kuriame ta žinia paminėta, ja buvo siekiama pažeminti ieškovą kaip valstybinės institucijos vadovą, pašiepti jo asmenį. Apibendrinimui pateiktose bylose ieškovai prašė pripažinti jų garbę ir orumą žeminančiomis tokio pobūdžio žinias: apie įvairių nusikaltimų, administracinių teisės pažeidimų padarymą, kaltinimus amoraliu elgesiu buityje, netinkamu darbinių, profesinių pareigų atlikimu, užsiėmimą nešvariu verslu, piktnaudžiavimą pasitikėjimu, skolos negrąžinimu, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kaltinimus nesąžininga juridinio asmens, jo vadovo veikla ir kt. Bylų duomenys rodo, kad teismų praktikoje žeminančiomis asmens garbę ir orumą pripažįstamos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kuriomis teigiama, kad ieškovas pažeidė teisės aktų, bendrųjų gyvenimo taisyklių reikalavimus, visuome-nės moralės principus arba jam priskiriamos savybės tų reikalavimų neatitinka. Pavyzdžiui, teismai pripažindavo žeminančiomis žinias, kad ieškovas yra vagis; debilas; sukčius; menkysta; prievartavo duoti kyšį; piktnaudžiavo tarnybine padėtimi; klastojo dokumentus; prekiavo surūgusiu alumi; sumušė savo vyrą; uždegė šieno krūvą; atsisakė suteikti ligoniui pagalbą; buvo neblaivus darbo vietoje; organizacija yra odiozinė ir pan. Faktą, kad paskleistos žinios žemina garbę ir orumą, įrodinėja ieškovas viso-mis CPK 57 str. 2 d. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 58 str. ). Atsakovas gali įrodinėti, kad tam tikri žodžiai ar jų junginiai nėra žeminantys asmens garbę ir orumą, nes turi kitokią prasmę nei teigia ieškovas ar visai nėra suprantami. Tais atvejais, kai žodžiai turi keletą reikšmių ar žinia pateikiama panaudojant literatū-rines vaizdingumo priemones ir jų tikrąjai prasmei bendrame kontekste nustatyti reikalingos specialios žinios, gali būti teismo skiriama lingvistinė ekspertizė (CPK 87 str. ). Paskleistų žinių žeminantis pobūdis nėra įrodinėjamas, kai žodžiai ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios, pagal savo pobūdį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi tik vieną įžeidžiamąją reikšmę (CPK 60 str. ). Tokiomis žiniomis galėtų būti teiginiai, jog ieškovas yra “vagis”, “sukčius”, “girtuoklis” ir kt. , t. y. teiginiai, kurie visuomenėje yra suprantami vienareikšmiškai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį. Apibendrinimas parodė, kad teismai ne visada teisingai supranta garbės ir orumo pažeidimo sąvoką. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1996 11 27 sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 1996 08 01 sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams laikraščiui “D-a”, trečiajam asmeniui E. J. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo, ir ieškovės ieškinį atmetė. Kolegija sprendime, be kita ko, nurodė, kad teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą paneigti žinią “…ponia deputatė tapo šio teatro režisiere su 175 Lt atlyginimu. “, nes žinia apie ieškovės pareigas atitinka tikrovę; nors atlyginimo dydis kitoks, ta žinia ieškovės garbės ir orumo nežemina (civilinė byla Nr. 2A34 -2071/96). Manytume, kad kolegija teisingai laikė, kad tokios žinios paskelbimas nežemina asmens garbės ir orumo, nes ji neturi įtakos asmens vertinimui. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai pripažįsta žeminančiomis žinias, kurių žeminantis pobūdis teisme nebuvo įrodytas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2–as apylinkės teismas 1995 06 05 sprendimu iš dalies tenkino ieškovo V. P. ieškinį atsakovams UAB “Lietuvos rytas”, A. J. , A. L. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovo paskleista žinia, jog ieškovas buvo “Enijos” firmos indėlininkas neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1995 09 12 nutartimi apylinkės teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo tuo pagrindu, kad nėra įrodytas ieškovo garbę ir orumą žeminančių žinių pobūdis (civilinė byla Nr. 23 -1153/93). Dažnai teismai sprendimuose nemotyvuoja, kodėl paskelbtas žinias laiko žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą ar nelaiko jų tokiomis. Pavyzdžiui, ieškovas A. A. prašė įpareigoti atsakovą A. R. paneigti jo garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias, jog jis prekiavo spiritu, kad atsakovas ieškovui neatlygintinai remontavo mašinas. V-aviškio rajono apylinkės teismas 1996 05 27 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies tuo pagrindu, kad atsakovo paskelbtos žinios žemina ieškovo garbę, orumą ir neatitinka tikrovės. Kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvadą, kad paskelbtos žinios žemina ieškovo garbę ir orumą, sprendime nemotyvuota (civilinė byla Nr. 2-77/96). Civilinio proceso įstatymai įpareigoja teismą tiek surašant sprendimą su sutrumpintais motyvais (CPK 220 str. 3 d. ), tiek pilną sprendimą, nurodyti, kokiais įrodymais ar argumentais teismas vadovavosi, prieidamas vienokios ar kitokios išvados (CPK 215, 222 str. ). Nepakanka sprendime tik konstatuoti, kad žinia žemina ieškovo garbę ir orumą, reikia nurodyti, kokiais motyvais grindžiama tokia teismo išvada. Apibendrintose bylose teismai ne visada nustatinėdavo, ar paskelbta žinia žemina ieškovo garbę ir orumą, apsiribodavo žinių neatitikimo tikrovei fakto konstatavimu. Garbė ir orumas pagal CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. ginami, jeigu apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Paskleistų žinių neatitikimo tikrovei faktas pats savaime nereiškia, kad tokios žinios yra žeminančios asmens garbę ir orumą, todėl kiekvienu atveju teismas turi nustatinėti šių faktų visumą. Fakto, kad paskleistos žinios žemina juridinio asmens gerą vardą, įstatymas nereikalauja nustatyti tais atvejais, kai žinios apie juridinį asmenį yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones (Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 1 d. ). Žinių ir nuomonės atribojimas Civilinės teisės pagal CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. yra ginamos, kai apie asmenį paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Teismas, nagrinėdamas garbės ir orumo gynimo bylą, kiekvienu atveju turi spręsti, ar apie asmenį buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti žinia, ar išreikšta ją pasakiusio asmens nuomonė. Žodis “žinia” bendrine prasme reiškia pranešimą apie įvykius, reikalus, informaciją. Taigi žiniomis turi būti laikoma informacija apie faktus ir duomenis. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia gali būti tikra arba pramanyta, jai yra taikomas tiesos kriterijus, nes įrodinėjimo priemonėmis galima nustatyti, ar faktas atitinka tikrovę. Nuomonė yra asmens subjektyvus tam tikro fakto supratimas, asmens požiūris, įsitikinimai. Žinių ir nuomonės sampratos yra įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14, 15 p. , Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1003 (1993) “Dėl žurnalistikos etikos” 3, 4 str. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14 p. “Žinia – tai faktų ir duomenų skelbimas, grindžiamas tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - visuomenės informavimo priemonių leidėjų bei žurnalistų mintys, vertinimai bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei negali būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais“. Kiek tiksliau šios sąvokos apibrėžiamos minėtos rezoliucijos 3 str. , kuriame nurodoma, kad “žinios – tai faktų ir duomenų skelbimas, nuomonės – tai informacijos priemonių bendrovių, leidėjų ar žurnalistų perduodamos mintys, idėjos, įsitikinimai ar vertybių vertinimai. Žinių skleidimas turi būti grindžiamas tiesa, užtikrinama atitinkamomis patikrinimo bei įrodymo priemonėmis; nuomonės yra subjektyvios, todėl joms negali ir neturėtų būti taikomas tiesos kriterijus, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai”. Iš pateiktų apibrėžimų darytina išvada, kad pagrindiniu žinių ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinamumo, įrodomumo kriterijus. Tačiau, kaip rodo garbės ir orumo bylų nagrinėjimo teisminė praktika, nustatyti, ar apie asmenį yra paskleista informacija ar išsakyta nuomonė, galima tik ištyrus visus įrodymus ir įvertinus konkrečios bylos aplinkybes, nes kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, jo pasakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją, ir kt. Pavyzdžiui, į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi Lietuvos Darbi-ninkų Sąjunga, UAB “Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas”, prašydami įpareigoti atsakovus Lietuvos telegramų agentūrą, dienraščius “Lietuvos rytas”, “Lietuvos aidas”, “D-a”, savaitraštį “Lietuvos žinios”, piliečius V. B. , A. P. , D. K. , M. F. , S. M. , G. S. , P. S. paneigti tikrovės neatitinkančias žinias bei priteisti moralinę žalą. Ieškovai nurodė, kad atsakovų paskleistos žinios: “Darbininkų Sąjunga nėra profsąjunginė organizacija”, “Darbininkų Sąjunga yra toli nuo užsibrėžto tikslo vienyti Lietuvą ir kovoti prieš skurdą”, “Darbininkų Sąjungoje dirbama diletantizmo, nepagrįsto pasipūtimo, pažeminimo ir politinio persekiojimo, nesantaikos kurstymo atmosferoje” neatitinka tikrovės, daro žalą organizacijai, neigia jos nuostatas. Vilniaus apygardos teismas 1996 01 15 sprendimu ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad prašomi paneigti teiginiai nėra žinios, o atsakovų V. B. , A. P. , D. K. , M. F. , S. M. , G. S. , P. S. nuomonė dėl darbo sąlygų laikraščio “Lietuvos darbininkas” redakcijoje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su teismo motyvais (civilinė byla Nr. 224–19/96). Manytume, kad teismų išvada yra teisinga. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovai V. B. , A. P. , D. K. , M. F. , S. M. , G. S. , P. S. dirbo laikraščio redakcijoje. Kolektyviniame pareiškime, adresuotame LDS prezidentei, jie nurodė, kad “ateidami dirbti į redakciją tikėjo-mės, kad LDS yra profsąjunginė organizacija. Išleidę keliolika laikraščio numerių įsitikinome, kad LDS yra labai toli nuo organizacijos, užsibrėžusios vienyti Lietuvą ir kovoti prieš skurdą. Dirbti diletantizmo, nepagrįsto pasipūtimo, pažeminimo ir politinio persekiojimo, nesantaikos kurstymo atmosferoje nesutinkame, todėl atsistatydiname. ” Tokiu būdu atsakovai išreiškė savo nuomonę dėl darbo sąlygų redakcijoje bei nurodė atsistatydinimo priežastį. Teismas negali įpareigoti asmenį paneigti nuomonę ar atlyginti moralinę ir materialinę žalą už išsakytą nuomonę, net jeigu ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, nes kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 1 d. , Konstitucijos 25 str. 1 d. , Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 ir 2 d. ). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus apima teisę laisvai laikytis savo nuomonės ir skleisti informacijas bei idėjas. Tačiau ši asmenų konstitucinė teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, atsižvelgiant į Konvencijoje bei Konstitucijoje nustatytus pagrindus jai riboti (Konvencijos 10 str. 2 d. , Konstitucijos 25 str. 3, 4 d. ). Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos “Dėl žurnalistikos etikos” 5 str. įtvirtina žurnalisto pareigą užtikrinti, kad nuomonės būtų reiškiamos sąžiningai ir etiškai, o 21 str. numato, kad žurnalistika neturi iškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei sąžiningų nuomonių arba panaudoti jų savanaudiškiems informacijos priemonių tikslams. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 str. , ir jų laikymasis yra privalomas kiekvienam visuomenės informavimo priemonės rengėjui, platintojui ar žurnalistui (Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d. , 23 str. ). Tais atvejais, kai nuomonė išsakoma nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo garbę ir orumą forma, tokia veika gali sukelti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 133 str. (įžeidimas), BK 202 str. (įžeidimas valdžios ar visuomenės atstovo), BK 2021 str. (įžeidimas policininko ar policijos rėmėjo), BK 255 str. (pavaldinio arba viršininko įžeidinėjimas) ar administracinę atsakomybę pagal ATPK 1861 str. (teisėjo garbės ir orumo įžeidimas), 1862 str. (teismo antstolio garbės ir orumo įžeidimas), 187 str. (policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimas), 2146 str. (Respublikos Prezidento įžeidimas ar šmeižimas masinėse informavimo priemonėse). Nagri-nėdamas civilinę bylą ir išaiškinęs šalies ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymius, teisėjas turi pranešti prokurorui arba pats iškelti baudžiamąją bylą (CPK 251 str. ). CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo priemonių įstatymo 20, 21 str. draudžia skleisti kitų asmenų garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias, bet neriboja jų vertinimo, todėl asmens subjektyvus vertinimas, paremtas teisingu faktu, negali būti teisminio ginčo dalyku. Tiesa, galimi atvejai, kai asmuo vertinamas neigiamai, nenurodant konkrečių faktų, bet vertinimas turi tokį pobūdį, lyg būtų paremtas tikrovėje įvykusiais ir visiems arba darančiam tokį įvertinimą asmeniui žinomais faktais. Pavyzdžiui, ieškovas pavadinamas sukčiumi, vagimi, neminint konkrečių faktų. Kadangi toks teiginys suponuoja tam tikrus faktus, kuriais remiantis padarytas neigiamas įvertinimas, norint tokius faktus paneigti, galima pareikšti ieškinį. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt. paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikro-vės, asmens teisės ginamos CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka. Garbės ir orumo bylų nagrinėjimo analizė rodo, kad teismai ne visada atriboja žinią nuo nuomonės. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1996 01 27 sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje pagal D. J. ieškinį atsakovui “D-a”, trečiajam asmeniui E. J. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo, ir ieškinį atmetė. Kolegija, be kita ko, konstatavo, kad teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą paneigti teiginį “…šiame teatre tokių “artisčių” ir tokių “režisierių” pakanka ir D. J. tai supranta. S-ta, kad už jos aktorinį talentą ir gražias akis net senamiesčio teatras jos nepriims sceninei veiklai”, nes tai autoriaus asmeninė nuomonė, ieškovės aktorinių sugebėjimų vertinimas, kurį jis yra laisvas pareikšti (civilinė byla Nr. 217-510/96). Teismas teisingai nurodė, kad tai yra autoriaus asmeninė nuomonė, ieškovės aktorinių sugebėjimų vertinimas, kurį jis yra laisvas pareikšti, o ne žinia. Žinių atitikimo tikrovei nustatymas Teismas, spręsdamas garbės ir orumo gynimo bylą, privalo nustatyti, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę. Sąvoka “atitikimas tikrovei” turi būti vertinama dviem aspektais: 1) ar teisingas pranešimas apie faktus; 2) ar teisingai, adekvačiai vertinami įvykę faktai. Paskleistos žinios neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Tais atvejais, kai informacija yra pateikta panaudojant vaizdingumo priemones (metaforas, frazeologizmus, hiperboles ir kt. ) ar paskelbta feljetonų, šaržų forma, reikia atsižvelgti į tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios jų esmę, ar jos nėra iškreiptos. Jei jų pagrindą sudaro teisingos žinios, tai literatūrinė tokių žinių paskleidimo forma nelaikytina asmens garbės ir orumo pažeidimu. Jeigu žinios atitinka tikrovę, jų paskleidimas yra teisėtas, nes teisinga infor-macija apie asmenį jo garbės ir orumo nežemina, todėl asmens teisės CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. tvarka neginamos. Teismų praktikoje pasitaikydavo atvejų, kai atitinkančios tikrovę žinios buvo paskleistos žeminančia forma. D-umoje atvejų teismai šį klausimą spręsdavo teisingai. Pavyzdžiui, į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovas A. J. , prašydamas įpareigoti atsakovą UAB “Ūkininko patarėjas”, trečiąjį asmenį K. Z. paneigti tikrovės neatitinkančias, žeminančias jo garbę ir orumą žinias: “teismuose, kurių nei vieno nelaimėjo, S. Č. rodosi su “atstovu J. A. ”, dėstančiu ištraukas iš Euro-pos Sąjungos dokumentų ir cituojančių Lietuvos Konstituciją”, “šitaip kelis metus besirodydamas ir su atstovu J. A. besiblaškydamas . . ”, “vėlgi tikriausiai padedamas “atstovo J. A” Kauno apygardos teisme bandys teistis su “Kauno diena”. Kauno miesto apylinkės teismas 1996 12 13 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog straipsnyje kabutėse pateikta žinia “atstovas J. A. ” žemina ieškovo garbę ir orumą, pajuokdamas jį visuomenės akyse kaip asmenį, atstovaujantį teismuose kitus asmenis, tačiau ji atitinka tikrovę, nes ieškovas iš tikrųjų yra S. Č. atstovas civilinėje byloje, o paneigti galima tik tokias žinias, kurios žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2 - 7795/96-18). CK 7 str. 3 dalis įtvirtina paskleistų žinių neatitikimo tikrovei prezumpciją, t. y. laikoma, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, jei atsakovas neįrodo priešin-gai. Taigi įstatymas įpareigoja atsakovą, t. y asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę; ieškovas šio fakto neprivalo įrodinėti. Ši norma yra procesinio pobūdžio, todėl taikoma ir tais atvejais, kai asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones. Kaip rodo apibendrinimo medžiaga, tokios paskleistų žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo tvarkos teismai laikosi. Pavyzdžiui, į Anykščių rajono apylinkės teismą kreipėsi ieškovas M. O. , prašydamas įpareigoti atsakovą V. K paneigti jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias bei atlyginti moralinę žalą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas rajono merui, apskrities valdytojo pavaduotojui bei ieškovo žmonos bendradarbiams paskleidė neatitinkančias tikrovės žinias, kad ieškovas darbo vietoje buvo neblaivus. Apylinkės teismas 1997 01 31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ieškovas buvo neblaivus darbo vietoje, o tokius įrodymus atsakovas privalėjo pateikti (civilinė byla Nr. 21 –51/97). Šis įrodinėjimo pareigos paskirstymas neatima iš šalių teisės įrodinėti tas aplinkybes, kurias pagal įstatymą privalo įrodinėti kiekviena iš šalių (CPK 58 str. ). Vykstant ginčui dėl žinių pagrįstumo, ieškovas taip pat gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad paskleistos žinios neteisingos, nors tai ir nėra jo pareiga. Įstaty-mai neriboja ginčijamų žinių įrodinėjimo priemonių, todėl tikrąjį paskelbtų žinių santykį su tikrovės reiškiniais teismas turi nustatyti remdamasis CPK 57 str. 2, 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis bei kitais įrodymais, gautais civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Kaip tiksliai atsakovas privalo įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Žinių neatitikimo tikrovei faktui nustatyti dažniausiai neturi įtakos neesminiai paskleistos informacijos netikslumai, tačiau ir jie gali būti reikšmingi tuo atveju, jeigu daro įtaką pačio fakto egzistavimui. Apibendrinimo medžiaga rodo, kad teismai ne visada tiksliai nustato, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1996 05 21 nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 1996 03 07 sprendimą civilinėje byloje pagal A. B. ieškinį UAB “D-os leidykla”, trečiajam asmeniui V. V. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo. Sprendimo dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas dienraštyje paskelbti tokį paneigimą: teiginiai “šis pareiškimas iš jos buvo išgautas smurtu”, “dėl alimentų nemokėjimo sūnui V. B. ne kartą kreipėsi į teismo vykdytojus”, “byloje dėl įkeldinimo buvo nustatyta, kad A. B. naudojosi dviem pasais” neatitinka tikrovės, žemina A. B. garbę ir orumą” panaikino ir ieškinį šioje dalyje pagrįstai atmetė tuo pagrindu, kad žinios atitinka tikrovę. Likusią sprendimo dalį kolegija paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 215-179/96). Faktai apie ieškovą Pagrindinė sąlyga ieškiniui pareikšti yra ta, kad paskleistos žinios tiesiogiai liestų ieškovą, teiktų informaciją apie jo veiklą, moralines savybes, asmeninį gyvenimą ir pan. Nereikalaujama, kad paskleidžiant žinias būtų konkrečiai nurodomi ieškovo vardas ir pavardė. Pakanka, kad pagal nurodytus požymius kiti asmenys atpažintų asmenį, apie kurį rašoma. Kartais ieškovo tinkamumui nustatyti reikia surinkti papildomus įrodymus. Pavyzdžiui, Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-820/96 1996 07 31 sprendimu tenkino ieškovo K. C. ieškinį atsakovui laikraš-čiui “Galvė” dėl paskleistos žinios, kad jis įvykdė ŽŪB “Senieji Trakai” turto vagystę. Teismas nurodė, kad publikacijoje klaidingai nurodyti ieškovo inicialai nereiškia, jog žinios buvo paskleistos apie kitą asmenį, nes ieškovas ir kaime (kur jis vienintelis turi Citrinavičiaus pavardę), ir darbovietėje buvo sutapatintas su vagystę įvykdžiusiu asmeniu. Vilniaus apygardos teismas 1996 10 30 nutartimi sprendimą paliko galioti, pripažindamas, kad byloje nėra įrodymų, kad tame kaime gyventų kitas Citrinavičius. Teismų išvada buvo priimta remiantis tik ieškovo parodymais. Tačiau atsakovui ginčijant, kad kiti asmenys paskleistose žiniose neatpažino ieškovo, ieškovo tapatumo faktas gali būti patvirtinamas ir kitais įrodymais. Tapatumą žinioje minimam asme-niui turi įrodyti ieškovas. Ieškovui nepateikus tokių įrodymų, teismas turėtų pasiūlyti ieškovui juos pateikti (CPK 58 str. 2 d. ). Atsakovui pripažįstant tapatumą, jeigu teismui nekyla abejonių, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo įtakoje ar siekiant nuslėpti tiesą, tapatumo fakto papildomai įrodinėti nereikia (CPK 67 str. 2 d. ). Teismai, atsakovams neginčijant, pakankamais įrodymais asmens tapatumui patvirtinti laikė šias aplinky-bes - ieškovo inicialus (Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22 -1002/96), ieškovo nuotrauką iš nugaros (Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 25 - 1139/96), skelbime nurodytą ieškovės vardą ir telefoną (Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23- 1320/96) ir kt. Tuo atveju, kai žinios paskleidžiamos apie du ar daugiau asmenų, kurie tarpusavyje susiję pagal darbą, profesiją, pomėgius, visuomeninę veiklą, priklausymą partijai ir pan. , jei ta grupė nėra didelė, tai šiai grupei priklausantis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl tokių žinių paskleidimo. Kai asmenys, apie kuriuos paskleista žinia, nėra susijungę į teisinį subjektiškumą turintį vienetą, galintį savarankiškai ginti savo teises (pvz. , daugiabučio namo laiptinės gyventojai), jie gali pareikšti ieškinius kaip fiziniai asmenys. Teismai susiduria su sunkumais, nustatydami ieškovo tinkamumą tuo atveju, kai žinios paskleidžiamos apie tam tikros organizacijos - savivaldybės, įmonės, partijos, ministerijos ir kt. ar jų padalinių darbą, taip pat ir tada, kai žiniose kalbama apie asmenį kaip tam tikros organizacijos pareigūną, jos vadovą. Kadangi paskleistos žinios turi tiesiogiai liesti asmenį, ieškovo tinkamumas tokio pobūdžio ginčuose nustatomas atsižvelgiant į žinių turinį. Jei paskleidžiamos žinios apie organizacijos veiklą, jos padalinių ir pareigūnų darbą, konkrečiai nenurodant pavardžių ar kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima atpažinti konkretų asmenį, tai teisė į ieškinį priklauso tik organizacijai. Tuo atveju, kai nurodomas konkretus darbuotojas, komentuojamas jo darbinių pareigų atlikimas ir tai siejama su organizacijos veikla, pareikšti ieškinį turi teisę tiek pati organizacija, siekdama apginti jos pažeistą teisę, tiek ir darbuotojas, siekdamas apginti savo kaip asmenybės ir specialisto garbę. Tačiau jei žiniose kal-bama apie asmenį, nors ir nurodant jo priklausomybę tam tikrai organizacijai, bet komentuojant tik su jo asmeniniu gyvenimu, moralinėmis savybėmis, naudojimusi tarnybine padėtimi asmeniniais interesais, ir pan. susijusią informaciją, ieškovu gali būti tik privatus asmuo. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3702/96 pagal privataus asmens J. B. ieškinį dėl žinių, kuriose jis - įmonės direktorius - buvo kaltinamas žalos padarymu įmonei, neteisėtai pasipelnant iš įmonės veiklos. Apylinkės teismas 1996 09 26 sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Teismas laikė, kad straipsnyje žodžiai ir sakiniai suformuluoti taip, kad iš jų neaišku, jog ieškovas asmeniškai pirko laivą už įmonės darbininkų uždirbtus pinigus. Ukmer-gės rajono apylinkės teismas 1996 08 05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-524/96 paliko nenagrinėtą ieškovės R. P. ieškinį atsakovui G. K. ir laikraščiui “Gimtoji žemė” dalyje dėl teiginio “. . . ”išlindo” ir pareigūnų nekompetentingumas”, nurodęs, kad šios žinios liečia ne ieškovę, o savivaldybę, kuri neįgalino ieškovės atstovauti jos interesų. Vilniaus apygardos teismas 1996 10 09 nutartimi patvirtino apylinkės teismo išvadą, pripažinęs neįrodytu tai, kad straipsnio teiginys taikomas ieškovei. Negalima teisminė asmens interesų gynyba, kai paskleistos žinios liečia platų asmenų ratą ir negalima įvardinti konkretaus juridinio ar fizinio asmens. Šiuo požiūriu įdomią bylą išnagrinėjo Kėdainių rajono apylinkės teismas. Kėdainių rajono savivaldybė, gindama savivaldybės gyventojų bendruomenės interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui laikraščio “Rinkos aikštė” redakcijai, prašydama paneigti šiame vietiniame laikraštyje išspausdintas žinias, kad postkomunistinės sistemos biurokratai ir banditai, užsiėmę šiltas vieteles, apvaginėja valstybę bei dirbančius žmones (civilinė byla Nr. 2-1202/96). Savivaldybė rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1 str. , apibrėžiančiu savivaldą kaip gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisę ir realią galią laisvai ir savarankiškai tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. Apylinkės teismo 1996 12 23 sprendimu ieškinys pagrįstai buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad savivaldybė neįrodė, jog publikacijoje nurodyti faktai liečia ieškovą. Tai patvirtino ir Panevėžio apygardos teismas 1997 01 28 nutartimi. Garbės ir orumo bylose dalyvaujantys asmenys Ieškovai Ieškovais bylose dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurie laiko, kad jų teisės buvo pažeistos. Bylose dėl moralinės žalos, padarytos be asmens sutikimo paskelbus informaciją apie jo privatų gyvenimą, atlyginimo ieškovais gali būti tik fiziniai asmenys. Ieškovu gali būti civilinį teisinį subjektiškumą turintys asmenys, apie kuriuos buvo paskleistos žinios ar informacija. Ieškinys negali būti pareikštas siekiant apginti kito asmens interesus, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CPK 33 str. 2, 4 d. , 55 str. 1 d. , P-ūros įstatymo 31 str. 1 d. 1 p. ir kt. ). Apibendrinus pareikalautas bylas, matyti, kad jose ieškovais buvo: 314 fizinių asmenų, 15 įmonių, 3 viešosios informacijos rengėjai, 2 savivaldybės, 1 ministerija, 8 politinės ir visuomeninės organizacijos, 1 ieškinys pareikštas prokuroro, ginant teisėją, 3 ieškiniai pareikšti, ginant nepilnamečius, 1 - ginant mirusį ir 2 - ginant kitus asmenis. Fizinio asmens subjektiškumas nustatomas pagal bendrąsias teisnumo ir veiks-numo nustatymo taisykles (CK 8-16 str. , CPK 32, 33 str. ). Praktikoje susiduriama su nepilnamečių teisės į garbės ir orumo gynimą įgyvendinimo sunkumais. Pagal CPK 32 str. kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat ir vaikas, gali lygiai su visais turėti civilines procesines teises ir pareigas - civilinį procesinį teisnumą. Vaiko teisės į garbę ir orumą gynimas papildomai konkretizuojamas Vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos 1995 07 03 įstatymu Nr. I-983 (Žin. , 1995-60-1501) 16 str. , kuriame nurodoma, kad vaikas negali būti neteisėto kėsinimosi į garbę ir reputaciją objektu, bei Lietuvos Respubli-kos vaiko teisių apsaugos pagrindų 1996 03 14 įstatymo Nr. I- 1234 (Žin. , 1996-33-87) 10 str. 2 d. , įtvirtinančioje draudimą žeminti vaiko garbę ir orumą. Pagal Vaiko teisių konvencijos 1 str. vaiku suprantama kiekviena žmogiška būtybė, neturinti 18 metų, jei pagal jam taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau. Lietuvos Respublikoje asmuo iki 18 metų amžiaus įgyja civilinį veiksnumą pilna apimtimi nuo santuokos sudarymo laiko, kai įstatymai leidžia sudaryti santuoką iki 18 metų amžiaus. Vėliau nutraukus santuoką ar pripažinus ją negaliojančia dėl su asmens santuokiniu amžiumi nesusijusių priežasčių, nepilnametis įgyto veiksnumo nepraranda (CK 11 str. 2 d. ). Nepilnamečiai ieškovai savo teises teisme įgyvendina per savo atstovus CPK 33 str. 2 ir 4 d. ir CK 13, 14 str. tvarka. Prokurorai taip pat gali paduoti ieškinius, gindami nepilnamečių interesus (CPK 55 str. , P-ūros įstatymo 31 str. 1 d. 1 p. ). Nepilnamečius procese atstovauja tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai (CPK 43 str. , SŠK 65, 156, 160 str. ). Nepilnamečius nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus teismai privalo įtraukti dalyvauti byloje kartu su jų įstatyminiais atstovais bei išklausyti jų paaiškinimus, atsižvelgti į nepilnamečių nuomonę dėl ginčo dalyko. Tuo atveju, kai nepilnametis įgyja veiksnumą CK 11 str. 2 d. pagrindu, įstatyminio atstovo dalyvavimas teismo procese nereikalingas. Ieškiniai, ginant nepilnamečius nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus, gali būti nagrinėjami tik pastariesiems palaikant ieškinį. Byloje dėl nepilnamečio garbės ir orumo gynimo ieškinį nepilnamečio interesais pareiškia nepilnamečio įstatyminis atstovas. Nepriklausomai nuo to, ar nepilnametis dalyvauja teismo posėdyje, visais atvejais ieškinys tenkinamas nepilnamečio, o ne jo įstatyminio atstovo naudai. Neteisingai pasielgė R-iškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-502/97, išnagrinėjęs bylą pagal nepil-namečio tėvų ieškinį, penkiolikos metų neturintį nepilnametį įtraukė dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu. Fizinis asmuo, neturintis tinkamo civilinio ir civilinio procesinio veiksnumo, negali būti savarankišku dalyvaujančiu byloje asmeniu. Per apibendrinamąjį laikotarpį buvo paduotas tik vienas ieškininis pareiškimas, reikalaujantis apginti mirusio asmens garbę. Asmeniui mirus, išnyksta jo teisnumas (CK 9 str. ), todėl bet kokia to asmens teisinė gynyba per atstovus po jo mirties negalima. Melagingų žinių apie mirusįjį paskleidimas kartu tiesiogiai liečia ir jo artimiausių giminaičių - sutuoktinio, tėvų, vaikų, kitų artimų giminaičių reputaciją. Apsaugant mirusiojo gerą vardą tuo atveju, kai žinios apie mirusįjį buvo paskleistos po jo mirties arba ir esant jam gyvam, bet dėl objektyvių priežasčių negalint pačiam apginti savo garbės, ieškinį dėl garbę žeminančių bei tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo turi teisę pareikšti jo artimi giminaičiai (sutuoktiniai, tėvai, vaikai). Įstatymas nesieja veiksnumo apribojimo su teisnumo apimties sumažėjimu. Konstitucijos 18 str. numato, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 str. numatyta, kad psichikos ligoniai negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sutrikimų, o psichikos liga sirgę asmenys - dėl buvusio susirgimo. Taigi pateikę teismui dokumentus, patvirtinančius jų įgalinimus, neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises šios kategorijos bylose gali atstovauti jų globėjai ir rūpintojai. Specialaus aptarimo reikalauja psichiškai nesveikų asmenų galimybė būti teisės į garbę ir orumą ar asmeninio gyvenimo neliečiamumą subjektais. Šių asmenų garbės ir orumo ar asmeninio gyvenimo neliečiamumo supratimas gali būti labai iškreiptas ir sunkiai suprantamas. Be to, psichiškai nesveiki asmenys gali nesuvokti, kad netei-sėtu žinių paskleidimu buvo pažeistos jų teisės. Nagrinėjant ieškinius dėl psichiškai nesveikų asmenų teisių gynimo, reikia vadovautis nuostata, kad įstatymų leidėjas, pripažindamas bet kurio asmens teisę į garbę ir orumą, garantuoja minėtų teisių apsaugą vienoda apimtimi bet kuriam asmeniui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, charakterio ypatybių, veiklos ir pan. Kreipimuisi į teismą pakanka, kad psichiškai nesveiko asmens įstatyminio atstovo arba prokuroro manymu, to asmens teisės yra pažeistos. Už kriminalinius nusikaltimus nuteisti asmenys naudojasi tokia pačia teisių į garbę ir orumą bei asmens privataus gyvenimo neliečiamumą apsauga, kaip ir kiti fiziniai asmenys. Tai matyti iš BK 21 str. 3 d. , kuriame nurodoma, kad bausme nesiekiama žeminti asmens garbės ir orumo. Pagal CK 608-610 str. bei CPK 477 str. užsieniečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokios pačios apimties kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai civilinį ir civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą. Taigi, jeigu ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teismo procesą dėl garbės, orumo ar asmeninio gyvenimo neliečiamumo gynimo Lietuvos Respublikoje. Teismai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovais gali būti tik teisinį subjektiškumą turinčios organizacijos. Tuo atveju, kai į teismą su ieškininiu pareiškimu kreipiasi neturintis pilno subjektiškumo asmuo (struktūrinis padalinys, filialas ar atstovybė), jis turi pateikti teisinį subjektiškumą turinčios organizacijos suteiktą įgaliojimą. Kai besikreipiantis asmuo tokio įgaliojimo neturi, nustatomas terminas trūkumams pašalinti (CPK 150 str. 2 d. 8 p. ), o neįvykdžius teismo reikalavimų, ieškininis pareiškimas grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 151 str. 2 d. ). Nustatęs, kad ieškinį pareiškęs ieškovas yra netinkamas, teisėjas gali CPK 37 str. nustatyta tvarka netinkamą šalį pakeisti tinkama. Jei pirminis ieškovas nesutinka pasitraukti iš proceso, o tinkamas į jį neįstoja, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir priima sprendimą atmesti ieškinį dėl asmens teisinio intereso pažeidimo nebuvimo (CPK 4 str. ). Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulėje numatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja ir gina savo narių darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų teisės ginti savo narių asmenines neturtines teises bei su asmeninių neturtinių teisių pažeidimu susijusias turtines teises įstatymas nenumato. Tai nėra suderinama su profesinių sąjungų paskirtimi ir veikla. Profesinės sąjungos gali paduoti ieškinius dėl gero vardo gynimo bendra tvarka, gindamos savo kaip juridinio asmens teises. Kitos visuomeninės organizacijos ar politinės partijos taip pat negali pareikšti ieškinių dėl savo narių garbės ir orumo gynimo. Jos gali pareikšti tik ieškinius dėl savo, kaip organizacijos, gero vardo gynimo (Visuomeninių organizacijų įstatymo 10 str. , Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 2, 9 str. ). Praktikoje pasitaiko, kad paduodami ieškiniai ginant kitų asmenų, kurie yra gyvi, veiksnūs, sveiki ir pilnamečiai, garbę ir orumą. Pavyzdžiui, R-iškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-810/96 buvo pareikštas ieškinys, ginant senelio garbę, Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-296/96 - ginant motinos garbę. Nei viena tokia byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Kitų asmenų teisių ir interesų gynimas, išskyrus čia išvardintus atvejus, galimas tik pagal tų asmenų pavedimą (CPK 48-52 str. ). Jeigu pareiškimą suinteresuotojo asmens vardu padavė jo neįgalintas vesti bylą asmuo, teismas turi atsisakyti pareiškimą priimti (CPK 150 str. 2 d. 8 p. ), o priimtą - palikti nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 d. 3 p. ). Asmenims nesuteikiama teisė ginti šeimos, kaip socialinio vieneto, kuriai jie priklauso, garbės ir orumo, taip pat ir kitų tos šeimos narių garbės ir orumo be tų asmenų pavedimo (CPK 48-52 str. ). Jei asmenys mano, kad tokiu žinių paskleidimu pažeista jų asmeninė garbė, jie gali kreiptis į teismą gindami savo, kaip atskiro individo, garbę ir orumą. Prokurorai, gavę pareiškimą ar kitą informaciją apie asmenų teisių pažeidimus, turi teisę pareikšti ieškinį ir vesti civilinę bylą teisme, jei pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai (CPK 55, 56 str. , Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 31 str. 1 d. 1 p. ). Tuo atveju, kai ieškinys paduotas tokio asmens interesais, teismas gali iš esmės nagrinėti ieškinį tik tuo atveju, kai asmuo ar jo įstatyminis atstovas palaiko prokuroro paduotą ieškinį. Neteisingai pasielgė Šiaulių rajono apylinkės teismas, priėmęs nagrinėti J-iškio rajono prokuroro pareiškimą, pareikštą ginant teisėjo Z. K. interesus, nes teisėjas nepriklauso prokuratūros civilinio proceso tvarka ginamų asmenų kategorijai (civilinė byla Nr. 21 - 772/96). Atsakovai Atsakovais pagal ieškinius dėl garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos atlyginimo gali būti paskleidę ieškovo ginčijamas žinias fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Tinkamu atsakovu laikomas tas asmuo, kuris yra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir turi pareigą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Asmens subjektiškumas nustatomas pagal bendrąsias teisnumo ir veiksnumo nustatymo taisykles (CK 8, 11, 221, 23 ir 26 str. , CPK 32, 33 str. ). Apibendrintų bylų statistika rodo, kad fiziniai asmenys atsakovais buvo 114 bylų, viešosios informacijos rengėjai - 210 bylų, iš jų UAB “Respublika” - 47 bylose, UAB “Lietuvos rytas” - 24 bylose, UAB “D-os leidykla” - 35 bylose, UAB “Lietuvos aidas” - 9 bylose, kiti respublikiniai laikraščiai - 43 bylose, rajoniniai laikraščiai - 50 bylų, radijas, televizija - 2 bylose, teisėsaugos institucijos - 12 bylų, kiti juridiniai asmenys - 19 bylų. Kai kurie teismai susidūrė su sunkumais, tinkamai nustatydami šalis bylose dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistų žinių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešosios informacijos rengėjas, o šiam neturint civilinio teisinio subjektiš-kumo - jo savininkas, traukiamas atsakovu, o publikacijos autorius, nepriklausomai nuo to, kokie santykiai - darbo, sutartiniai, nepriklausomi - jį sieja su viešosios informacijos rengėju, visais atvejais traukiamas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje. Praktikoje šių reikalavimų ne visada laikomasi. Pavyzdžiui, J-avos rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 22-103/97 pagal ieškovės J. M. ieškinį dienraščio “Laikinoji sostinė” redakcijai ir UAB “Lietuvos rytas”. Straipsnio autorius UAB “Lietuvos rytas” darbuotojas Ž. D. nebuvo patrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, o tik apklaustas liudytoju. Jeigu žinios visuomenės informavimo priemonėje yra paskleistos nepasirašant, redakcijos vardu ar slapyvardžiu, tai atsakovu traukiamas viešosios informacijos rengėjas, o straipsnio autorius, viešosios informacijos rengėjui atskleidus jo pavardę, įtraukiamas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reika-lavimų atsakovo pusėje. Pavyzdžiui, Molėtų rajono apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 23-203/96 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui “V-” laikraščio redakcijai dėl žinių, paskelbtų slapyvardžiu pasirašytame straipsnyje paneigimo. Straipsnio autorė N. A. buvo įtraukta į procesą ir dalyvavo trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, kad teismas negali reikalauti atskleisti anoniminio straipsnio autoriaus ar pseudonimu pasirašiusio autoriaus. Nepilnamečių ir neveiksnių asmenų galimumo būti atsakovais klausimai sprendžiami pagal bendrąsias civilinės teisės taisykles (CK 489 - 491 str. ), kuriomis vadovaujantis nustatoma šių asmenų atsakomybė dėl žalos padarymo. Tuo atveju, kai žinias paskleidžia vaikai iki penkiolikos metų amžiaus arba pripažinti neveiks-niais fiziniai asmenys, už jų padarytą žalą atsako jų įstatyminiai atstovai - tėvai, įtėviai arba globėjai, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės. Kada vaikai iki penkiolikos metų amžiaus arba neveiksnūs asmenys žalą padaro būdami juos privalančios prižiūrėti organizacijos priežiūroje, už šiuos veiksmus atsako ta organizacija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Vaikai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako už savo veiksmus. Vaiko tėvai, įtėviai ar rūpintojai turi atlyginti visą žalą ar jos dalį tik tuo atveju, kai vaikas neturi turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, todėl byloje atsakovais dalyvauja ir nepilnamečiai ir jų atstovai. Ši įstatyminių atstovų pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo pasiekia pilnametystę, taip pat, kai jis prieš pasiekdamas pilnametystę įgyja turtą ar uždarbį, pakankamą žalai atlyginti. Kai neteisėtus veiksmus padaro nepilnametis, ribotai veiksnus ar neveiksnus asmuo, visais atvejais privaloma įtraukti dalyvauti byloje jo įstatyminius atstovus - tėvus, įtėvius, globėjus ar rūpintojus (CPK 33, 43 str. ). Nepilnamečio nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, ribotai veiksnaus asmens įstatyminiai atstovai įtraukiami dalyvauti byloje atsakovais kartu su ginčijamas žinias paskleidusiu pakankamo subjek-tiškumo neturinčiu asmeniu. Teisingai pasielgė Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-987/96 pagal nepilnametės ieškovės A. R. ir jos įstatyminės atstovės N. Č. ieškinį nepilnametei V. B. ir jos įstatyminei atstovei E. B. Teismų praktika, kai neturinčių pilno veiksnumo asmenų įstatyminiai atstovai dalyvauja byloje bendraatsakovais yra teisinga, nes vykdant teismo sprendimą bylose, kuriose atsa-komybė už prievolės pažeidimą tenka nepilnai veiksniam asmeniui, išieškojimas dažniausiai nukreipiamas į įstatyminių atstovų turtą. Nepilnamečiai iki penkiolikos metų bei neveiksnūs asmenys negali būti traukiami dalyvaujančiais byloje asmenimis. Konstitucijos 62 str. nurodoma, kad Seimo narys už balsavimus ir kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau Seimo narys gali būti bendra tvarka traukiamas už asmens įžeidimą ar šmeižtą. Ši nuostata yra įtvirtinta ir Seimo statuto 23 str. Pareiškiant ieškinį organizacijai, būtina atkreipti dėmesį, ar organizacija įsteigta įstatymų nustatyta tvarka, ar turi tinkamai įformintą teisnumą. Jeigu ieškinys pareiškiamas organizacijos struktūriniam padaliniui, atstovybei ar filialui, teismas turi išsiaiškinti, ar šie subjektai pagal įstatymą, nuostatus ar organizacijos duotus įgaliojimus turi teisę organizacijos vardu prisiimti civilines pareigas. Tuo atveju, kai organizacijos struktūrinis padalinys, filialas ar atstovybė tokios teisės neturi, teismas CPK 37 str. tvarka turi spręsti netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu klausimą. Netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu teismas gali tik sutinkant ieškovui. Kaip matyti iš Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. pateikiamų sąvokų ir apibrėžimų, viešosios informacijos rengėjas, kuris pagal šio įstatymo 20 ir 21 str. laikomas atsakingu už žalos padarymą, ne visada turi civilinį teisinį subjektiškumą. Kai viešosios informacijos rengėjas neturi civilinio teisinio subjektiškumo, atsakovu traukiamas viešosios informacijos rengėjo savininkas, atsižvelgiant į nuostatą, kad viešosios informacijos rengėjo veiksmai sukuria teises ir pareigas jo savininkui. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 30 str. viešosios informacijos rengėjo savininku gali būti Lietuvos Respublikos pilietis arba Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo. N-s Civiliniame kodekse bei Civilinio proceso kodekse gana aiškiai apibrėž-ta, kas yra civilinių teisinių santykių subjektas, tačiau teismai dažnai pažeidžia šią principinę nuostatą, išnagrinėdami bylą atsakovu ar trečiuoju asmeniu dalyvaujant subjektiškumo neturinčiam asmeniui. Teismai dažnai daro klaidą nagrinėdami ginčus, atsakovais byloje dalyvaujant asmenims, neturintiems subjektiškumo - laikraščiams, redakcijoms ir pan. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-ame apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 28-4948/96) buvo išnagrinėtas ir 1996 11 26 sprendimu patenkintas ieškovo P. Č. ieškinys atsakovui laikraščio “Atgimimas” redakcijai. Savaitraštis “Atgimimas” nėra juridinis asmuo, todėl turėjo būti pakeistas tinkamu atsakovu - leidėju, turinčiu juridinio asmens teises, ne pelno organizacija “Atgimimas”. Teisingai pasielgė Vilniaus miesto 1-a- apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 222-1174/97. Teismas išnagrinėjo ieškovo C. Z. ieškinį atsakovams dienraščiui “D-a” ir UAB “D-os leidykla”, dienraščio “D-a” atžvilgiu ieškinį atmetė, o UAB “D-os leidykla” įpareigojo paneigti dienraštyje “D-a” paskleistas žinias ir atlyginti moralinę žalą. Tuo atveju, kai paduodamas ieškininis pareiškimas teisinio subjektiškumo neturinčiam asmeniui, teismas turi nustatyti terminą ieškininio pareiškimo trūku-mams pašalinti. Jeigu ieškovas trūkumų per nustatytą terminą nepašalina, ieškininis pareiškimas turi būti grąžinamas jį padavusiam asmeniui CPK 151 str. 2 d. numatyta tvarka, kadangi teisminis procesas galimas tik tarp civilinės teisės subjektų. Kartais teismai nustato, jog atsakovas neturi subjektiškumo, tačiau teismo nutartimi bendraatsakovu (paprastai neatsiklausę ieškovo) patraukia juridinį asmenį, į kurio sudėtį įeina atsakovu nurodytas padalinys, kartu palikdami atsakovu ir asmenį, kuris negali būti civilinio proceso subjektu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3659/96 pagal ieškovo J. A. ieškinį laikraščio ”Laikinoji sostinė” redakcijai 1996 04 22 nutartimi, nepaklausęs ieškovo sutikimo, bendra-atsakovu patraukė laikraščio “Lietuvos rytas” redakciją. J-avos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 22-17/97 pagal ieškovo V. G. ieškinį savaitraščiui “Achemos žinios”. 1996 08 13 protokoline nutartimi pagal ieškovo atstovo prašymą, nepaklausęs tame teismo posėdyje dalyvavusio ieškovo nuomonės, atsakovu patraukė AB “Achema”. Dažniausiai patraukiant bendraatsakovais, teismai nurodo CPK 36 str. Tačiau CPK 36 str. numato galimybę dalyvauti procese keliems atsakovams, bet neleidžia teismui savo iniciatyva patraukti atsakovais asmenų, kuriems ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo. Teismas civiliniame procese vaidina tik tarpininko šalių ginčo sprendime rolę ir yra įpareigojamas išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų teises (CPK 15 str. ). Teismų praktikoje pasitaikė, kad teisėjas savo iniciatyva, nesant nė vieno dalyvaujančio byloje asmens prašymo, patraukė asmenį atsakovu. Pavyzdžiui, Ukmergės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-524/96 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui laikraščiui “Gimtoji žemė” 1995 05 23 nutartimi skirti bylą teismo posėdžiui kartu papildomai patraukė atsakove G. K. Teismai neatkreipia dėmesio į tai, kad civilinio proceso įstatymai teisę parinkti atsakovą numato tik pačiam ieškovui (CPK 37 str. , 146 str. 2 d. 3 p. ), bet ne teismui. Asmuo atsakovu gali būti patraukia-mas tik ieškovo prašymu arba jo sutikimu. Asmens patraukimas atsakovu turi būti įforminamas ieškininiu pareiškimu, jo papildymu ar pakeitimu, teismo rašytine arba protokoline nutartimi. Tuo atveju, kai žinias paskleidęs fizinis asmuo pagal tam tikroje organizacijoje užimamas pareigas turi teisę atstovauti tą organizaciją arba žinias skleidžia organizacijos vardu, nustatant atsakovo tinkamumą, reikia išsiaiškinti, ar asmuo veikė privačiai, ar kaip organizacijos atstovas. Tai parodo paskleistos informacijos ryšys su organizacijos, kurioje dirba skleidėjas, vykdoma veikla, paskirtimi, įstatais, organizacijos vidaus dokumentais numatytos skleidėjo teisės ir pareigos, paties skleidėjo supratimas, jo turėti tikslai. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-me apylinkės teisme buvo išnagrinėtas ieškovo R. R. ieškinys atsakovui fiziniam asmeniui H. S. Apylinkės teismas 1995 11 07 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, įpareigodamas H. S. paneigti žinias bei atlyginti 2000 Lt moralinę žalą. Vilniaus apygardos teismas tenkino atsakovo apeliacinį skundą, 1996 09 18 sprendimu panaikino apylinkės teismo sprendimą ir atmetė ieškovo ieškinį. Teismas konstatavo, kad raštus, kuriuose yra ieškovo prašomos paneigti žinios, atsakovas siuntė Jozefo M-o vardo Lenkų kultūros fundacijos vardu, kaip jos Tarybos pirmininkas. Žinias jis paskleidė veikdamas kaip juridinio asmens vadovas, panaudodamas Fundacijos firminius blankus ir antspaudą. Apeliacinis teismas 1997 04 15 nutartimi paliko apygardos teismo sprendimą nepakeistą, nurodęs, jog ieškovo teiginiai, kad atsakovas naudojosi Fundacijos priedanga savo asmeniniams tikslams pasiekti, neįrodyti (civilinė byla Nr. 2K-388/97). Nagrinėjant ieškinius dėl organizacijos vadovo įsakyme paskleistų žinių paneigimo, tinkamu atsakovu yra organizacija, kurios vadovo įsakymas yra ginčijamas. Neteisinga atsakovu laikyti organizacijos vadovą kaip fizinį asmenį arba kaip organizacijos atstovą. Įsakymai yra priimami einant tarnybines pareigas, todėl už žalą, padarytą einant tarnybines pareigas, turi atsakyti organizacija, bet ne fizinis asmuo (CK 484 str. ). Kai žinias bendrais veiksmais paskleidžia keli asmenys, ieškinys pareiškiamas visiems žinių skleidėjams (CPK 36 str. ). Nagrinėdami bylas, kuriose atsakovais yra keli asmenys, teismai turi išspręsti visų atsakovų pareigų klausimą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kad teismas pasisako tik dėl vienam iš atsakovų pareikšto reika-lavimo, pamiršdamas kitus atsakovus. Pavyzdžiui, Š-ių rajono apylinkės teis-mas civilinėje byloje Nr. 22- 24/96 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams J. L. ir “Ž-enos krantų” redakcijai patenkino reikalavimą liečiantį atsakovę J. L. , tačiau nepasisakė, kokios pareigos uždedamos “Ž-enos krantų” redakcijai arba kodėl ieškinys šio atsakovo atžvilgiu atmetamas. Kai nėra aišku, kokį reikalavimą kiekvienam atsakovui ieškovas kelia, teismai turi įpareigoti ieškovą sukonkretinti ieškininius reikalavimus. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-a- apylinkės teismas priėmė ir išnagrinėjo ieškovo A. T. ieškinį atsakovams V. Č. ir “Lietuvos ryto” redakcijai (civilinė byla Nr. 25-145/96). Ieškovas A. T. kėlė reikalavimą “Lietuvos ryto” redakcijai paneigti straipsnyje paskleistas žinias, kurias žurnalistui T. J. suteikė atsakovas V. Č. Apylinkės teismas, neišsiaiškinęs, kuriam iš atsakovų (ar abiems bendrai) buvo pareikštas antrasis reikalavimas atlyginti 300 minimalių atlyginimų dydžio moralinę žalą, 1996 05 27 sprendimu iš atsakovo “Lietuvos ryto” redakcijos ieškovui priteisė 1000 Lt. Vilniaus apygardos teismas 1996 10 10 nutartimi sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik sumažino priteistą sumą. Tuo atveju, kai viešosios informacijos rengėjas pakartoja paskleistas žinias, atsakovu byloje dalyvauja pirminis informacijos šaltinis. Jeigu ieškovas nesutinka su pirminio informacijos šaltinio patraukimu atsakovu, teismas pirminį informacijos šaltinį įtraukia dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (CPK 37, 39 str. ). P-aukiant pirminį skleidėją atsakovu, teismas turi išsiaiškinti, ar šio asmens atžvilgiu buvo taikyta išankstinė neteisminė bylos sprendimo tvarka. Kadangi viešosios informacijos rengėjas gali būti atleidžiamas tik nuo mora-linės žalos atlyginimo, bet ne nuo garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitin-kančių žinių paneigimo, teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo, paaiškėjus aplinkybėms, atleidžiančioms viešosios informacijos rengėją nuo atsakomybės, negali siūlyti ieškovui pakeisti atsakovą, o turi siūlyti patraukti kitą atsakovą. Neteisingai pasielgė Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4078/96. Teismas nagrinėjo ieškovų N. R. ir R. K. ieškinį dėl moralinės žalos atlyginimo ir dėl žinių, paskleistų laikraštyje “Kauno diena” išspausdintame skelbime, paneigimo. Skelbimą pasirašiusi fizinių asmenų grupė teismo procese dalyvavo trečiaisiais asmenimis. Teismas posėdžio metu pasiūlė vietoj atsakovo laikraščio “Kauno diena” patraukti atsakovais trečiuosius asmenis, bet ieškovai nesutiko. Teismas, neatsižvelgęs į tai, kad “Kauno diena” yra tinkamas atsakovas atsakyti į reikalavimą paneigti žinias, ieškinį 1996 10 21 sprendimu atmetė, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Kai pareiškiamas ieškinys dėl žinių, kurių skleidėjas nežinomas (anonimas), ieškininis pareiškimas grąžinamas CPK 151 str. tvarka kaip neatitinkantis CPK 146 str. 2 d. 3 p. reikalavimų. Teisių perėmimas Tais atvejais, kai viena iš ginčijamo ar sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pasibaigimas), bet kurioje proceso stadijoje leidžiama tą šalį pakeisti jos teisių perėmėju (CPK 41 str. ). Garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo teisiniai santykiai ypatingai glaudžiai susiję su ginčo šalių asmeniu, todėl teisių perėmimas juose ne visais atvejais leidžiamas. Mirus fiziniam asmeniui, išnyksta objektas, dėl kurio atsiranda ginčijamas teisinis santykis, todėl ir mirusio fizinio asmens (ieškovo) teisių perdavimas jo įpėdi-niams negalimas. CK 252 str. 1, 2 dalys nurodo, kad prievolė pasibaigia mirus skolininkui, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui, taip pat ir mirus kreditoriui, jeigu įvykdymas skiriamas jam asmeniškai. Tuo atveju, kai mirus asmeniui, kuris ginčo teisiniame santykyje buvo viena iš šalių, neleidžiamas teisių perėmimas, byla teismo nutartimi turi būti nutraukiama CPK 243 str. 7 p. pagrindu. Apibendrinamuoju laikotarpiu teismuose buvo bylų, nutrauktų šiuo pagrindu. Teismai paprastai tinkamai aiškino ir taikė CPK 243 str. 7 p. ir 244 str. taisykles, tinkamai motyvavo. Tačiau kai kurie teismai motyvuose neteisingai nurodė, kad civilinė byla nutraukiama, tenkinant kitos šalies prašymą. Bylos nutraukimas teismo nutartimi yra civilinio proceso pabaigimas, atsiradus aplinkybėms, darančioms pradėtą procesą negalimu. Nepriklausomai nuo to, ar dalyvaujantys byloje asmenys pareiškia prašymą nutraukti bylą, ar ne, nustatęs ar patvirtinęs aplinkybes, kurioms esant byla turi būti nutraukiama, teismas turi nutraukti pradėtą civilinį procesą (CPK 243 str. ). Tuo atveju, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovais patraukti du ar daugiau asmenų, miršta vienas iš atsakovų, teismas papildomai turėtų išsiaiškinti, ar ieškovas kelia reikalavimus (ir kokius) likusių atsakovų atžvilgiu ir ar šie atsakovai yra tinkami atsakyti pagal ieškinį. Jeigu mirus vienam iš atsakovų ieškovas nereiškia reikalavimo kitiems atsakovams, byla nutraukiama CPK 243 str. 7 p. pagrindu. Jeigu asmuo kelia reikalavimus kitiems atsakovams ir jie gali atsakyti į ieškinį, byla mirusio atsakovo atžvilgiu nutraukiama, o likusių atsakovų atžvilgiu nagrinėjama iš esmės. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 4894/96, nustatęs, kad atsakovas A. Ž. , kuriam ieškovė S. G. buvo pareiškusi reikalavimus, mirė, bylos šio atsakovo atžvilgiu nenutraukė, ieškovės prašymu išnagrinėjo ją iš esmės bendraatsakovo Lietuvos skautų sąjungos atžvilgiu ir 1996 11 05 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas motyvuose pripažino, kad ieškovės teisės buvo pažeistos neteisėtais mirusio atsakovo veiksmais, bei nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, tačiau žalos atlyginimą laikė negalimu dėl atsakovo teisių perėmimo negalimumo (CPK 243 str. 7 p. ). Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo teisiniame santykyje, esant negalimam teisių perėmimui, nutrūksta ir neperduodamos taip pat ir civilinės procesinės teisės. Juridinio asmens teisių perėmimo klausimas iškyla pasibaigus juridiniam asmeniui. Juridinis asmuo nustoja egzistavęs likvidavimo arba reorganizavimo (sujungimo, padalijimo, prijungimo ar kitu) būdu (CK 37 str. ). Prievolių pasibaigimą reglamentuojantis Civilinio kodekso dvidešimt pirmas skirsnis nenumato prievolės pasibaigimo dėl juridinio asmens reorganizavimo. Vadinasi, atsakomybė už pirmi-niam juridiniam asmeniui tenkančias prievoles pereina po jo reorganizacijos atsiradusiems asmenims (CK 38 str. ). Dėl šių nuostatų taikymo apibendrinamose bylose teismams ypatingų sunkumų neiškilo. Tačiau teismai teisių perėmimo klausimams turėtų skirti daugiau dėmesio - pareikalauti iš šalių pateikti teisių perėmimą patvirtinančius dokumentus, juos įvertinti, motyvuose pasisakyti apie teisių perėmimą. Procesine prasme teisingo bylos nagrinėjimo pavyzdžiu galėtų būti Panevėžio miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 27-2496/97. Ieškovas UAB “Panevėžio balsas” prašė paneigti trečiojo asmens G. S. straipsnyje, išspaus-dintame UAB “Sekundės laikraštis” leidinyje, paskleistas žinias, kad jis nemokėjo už sunaudojamą energiją. Apylinkės teismas konstatavo, kad gavęs informaciją tretysis asmuo suprato, jog žiniose kalbama apie “Panevėžio tiesą”, bet straipsnyje parašė “Panevėžio balsas”. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog “Panevėžio balsas” būtų buvęs skolingas už elektros energiją bei nepateikė dokumentų įrodančių, kad UAB “Panevėžio balsas” yra “Panevėžio tiesa” teisių perėmėjas, ir tuo pagrindu 1997 04 07 sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų apie tai, kad “Panevėžio tiesa” teises perėmė UAB “Panevėžio balsas”. Panevėžio apygardos teismas 1997 05 14 nutartimi žinias pripažino atitinkančiomis tikrovę ir ieškinį atmetė. Kitaip teisių perėmimo klausimai sprendžiami juridinio asmens likvidavimo atveju. CK 252 str. 3, 4 dalys numato, kad likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių) prievolė pasibaigia, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato galimybės įpareigoti kitą juridinį asmenį įvykdyti likviduoto juridinio asmens prievolę. Nagrinėjamoje bylų kategorijoje įstatymai nenumato galimybės perkelti likviduoto juridinio asmens prievolę kitam asmeniui. Lietuvos Respublikos įstatymai tiesiogiai nenumato proceso, kuriame viena iš šalių yra likviduotas juridinis asmuo, baigties formos. Toks ieškininis pareiškimas, kaip neatitinkantis CPK 146 str. 2 d. 3 p. reikalavimų, turėtų būti grąžinamas CPK 151 str. nustatyta tvarka. Analogiškai turi būti daroma ir tuo atveju, kada juridinis asmuo (politinės partijos, profesinės sąjungos) pasibaigia, nutraukus jo veiklą, kadangi šių juridinių asmenų teises turinčių subjektų narių teisės ir pareigos, taip pat ir turtas yra atskirtas nuo paties juridinio asmens teisių, pareigų ir turto. Imonių, neturinčių juridinių asmenų teisių, teisės ir pareigos yra neatskiriamos nuo įmonininkų teisių ir pareigų, kadangi jų turtas yra neatskirtas nuo įmonininkų (išskyrus narius komanditorius) turto, t. y. prievolės gali būti vykdomos tiek įmonės, tiek įmonininko lėšomis. Tuo pačiu įmonių asmeninės neturtinės gėrybės - geras įmonės vardas - neatsiejamos nuo jų įmonininkų asmeninių neturtinių vertybių - garbės ir orumo. Pasibaigus įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiklai, visos jų teisės ir pareigos lieka įmonininkui(ams), nes įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pasibaigimas nėra prievolės pasibaigimo pagrindas (CK 252 str. ). Taigi pasibaigus įmonei, neturinčiai juridinio asmens teisių, teismas turi toliau nagrinėti pradėtą bylą iš esmės, buvusią įmonę pakeisdamas jos teisių perėmėju - buvusiu įmonininku(ais). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai įstatymas leidžia teisių perėmimą, teismas privalo sustabdyti bylą iki tol, kol paaiškės asmens teisių perėmė-jas (CPK 239 str. 1 p. , 241 str. 1 p. ). Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas (CPK 41 str. ). Ieškininio pareiškimo turinys Asmenų ginčai dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės, materialinės žalos atlyginimo pagal CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. nagrinėjami ieškininės teisenos tvarka, paduodant ieškininį pareiškimą. Ieškovais aptariamose bylose yra asmenys, kurių garbė ir orumas, asmeninio gyvenimo nelie-čiamumas yra pažeisti, atsakovais – asmenys, pažeidę ieškovo subjektines teises. Ieškininiam pareiškimui, paduodamam šios kategorijos bylose, įstatymai nenumato specialių reikalavimų, todėl jo turinys ir forma turi atitikti bendrus CPK 146, 148 str. nustatytus reikalavimus. L-ai svarbu, kad ieškininiame pareiškime ieškovas nurodytų aplinkybes (teisinius faktus), kuriomis grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluotų materia-linį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 146 str. 2 d. 6, 7 p. ). Ieškovas, pareikšdamas reikalavimus dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių panei-gimo bei moralinės žalos atlyginimo, ieškininiame pareiškime turi tiksliai nurodyti, kokios paskelbtos žinios yra žeminančios jo garbę ir orumą ir neatitinkančios tikrovės, turi pateikti argumentus, dėl kurių paskelbtas žinias laiko žeminančiomis, pateikti duomenis, kur ir kada jos buvo paskelbtos, taip pat faktus, kad paskelbtos žinios yra apie ieškovą ir jas paskelbė atsakovas. Ieškovas taip pat turi nurodyti prašomą teismo taikyti žinių paneigimo būdą, suformuluoti paneigtinų žinių tekstą, argumentus, kuriais remdamasis prašo priteisti moralinę žalą. Jeigu žinių paskleidimo forma materiali, prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys žinių paskleidimo faktą, esant reikalui pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad žinios liečia ieškovą, o žinias paskleidė atsakovas. Prašant priteisti materialinę žalą dėl tikrovės neati-tinkančių žinių paskleidimo, turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys žalos buvimo faktą. Tais atvejais, kai ieškovo garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkan-čios žinios buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones, prie ieškininio pareiškimo ieškovas privalo pridėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į viešosios informacijos rengėją su prašymu paneigti pareiškime nurodytas žinias, duomenis dėl prašymo tenkinimo. Ieškovui kreipiantis į teismą dėl moralinės žalos atlyginimo, paskelbus informaciją apie jo asmeninį gyvenimą be sutikimo, pareiškime turi būti nurodyta, kokia ieškovo asmeninį gyvenimą liečianti informacija buvo paskleista be jo sutikimo, kokiu būdu ir aplinkybėmis ji buvo paskleista, pateikti įrodymai, patvirtinantys informacijos paskleidimo faktą, taip pat faktą, jog paskleista informacija yra apie ieškovą, nurodytas prašomas priteisti moralinės žalos dydis bei jį pagrindžiantys motyvai. Ieškininių reikalavimų turinys turi atitikti CK 7, 71 str. , Visuomenės infor-mavimo įstatymo 20, 21 str. numatytus subjektinių teisių gynimo būdus, t. y. ieškovai gali reikalauti teismą įpareigoti atsakovą paneigti paskleistas tikrovės neatitinkan-čias žinias, priteisti iš atsakovo moralinės, materialinės žalos atlyginimą. Ieškovas gali pareikšti reikalavimą tik dėl paskleistų žinių pripažinimo žeminančiomis jo garbę, orumą ir neatitinkančiomis tikrovės, nepareikšdamas reikalavimo dėl jų paneigimo. Toks asmens pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimas yra galimas, atsižvelgiant į asmens valią dėl pažeistų teisių gynimo ribų. Šiuo atveju teismas turi nustatyti, ar paskleistos žinios yra žeminančios asmens garbę ir orumą ir neatitinkančios tikrovės, neįpareigodamas atsakovo paneigti paskleistas žinias. Garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, moralinės ir materialinės žalos atlyginimas yra savarankiški garbės ir orumo gynimo būdai, todėl gali būti taikomi tiek kartu, tiek atskirai. Ieškovai gali reikalauti teismo įpareigoti atsakovą ir paneigti apie jį paskleistas tikrovės neatitinkančias žinias ir atlyginti garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimu padarytą moralinę ir materialinę žalą. Kadangi šie reikalavimai kyla iš to paties materialinio teisinio santykio, juos tikslinga pareikšti viename ieškininiame pareiš-kime (CPK 149 str. 1 d). Kaip rodo šios kategorijos bylų praktika, ieškovai paprastai viename ieškininiame pareiškime sujungia reikalavimus dėl žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo. Tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti moralinę ir materialinę žalą, todėl ieškovas turi teisę pareikšti savarankiškus ieškinius dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo, padarytos paskleidus žinias, jeigu tokios žinios jau paneigtos VIĮ 20 str. 3 d. nustatyta tvarka ar yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atsakovo paskleistos žinios pripažintos žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą ir neatitinkančiomis tikrovės (CPK 61 str. ). G-a bendrųjų ir specialiųjų asmens garbės, orumo ir gero vardo gynimo būdų, ieškovas gali pareikšti ir kitus reikalavimus atsakovui, nenumatytus CK 7, 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 str. Pavyzdžiui, išimti iš apyvartos knygos, biuletenio ar kito leidinio, kuriame buvo paskleistos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, tiražą, uždrausti antrojo tiražo spausdinimą ir pan. Tokie reikalavimai apima CK 6 str. įtvirtintą civilinių teisių gyni-mo būdą - atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir užkirsti kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams. Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo paduo-damo pareiškimo turi būti pridedami dokumentai, patvirtinantys atstovo įgalinimus. Jeigu paduotas pareiškimas ieškovo nepasirašytas, turi būti taikomos CPK 151 str. numatytos pasekmės. Jeigu pareiškimą ieškovo vardu paduoda pasirašęs jį įgalinimų neturintis asmuo, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą (CPK 150 str. 2 d. 8 p. ). Prie ieškininio pareiškimo būtina pridėti įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas žyminis mokestis. CPK 104 str. 1 d. 9 p. nustato, kad ieškininiai pareiškimai dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo apmokami 100 Lt dydžio žyminiu mokesčiu, kurį teismas turi indeksuoti, atsižvelgdamas į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu šis didesnis negu 110 (CPK 1041 str. 1 d). Ieškovui pareiškus reikalavimą atlyginti materialinę žalą dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimo, toks reikalavimas turi būti apmokamas 5 proc. ieškinio kainos, bet ne mažiau kaip 20 Lt žyminiu mokesčiu. Ieškovui prašant teismą įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančias žinias bei atlyginti tokių žinių paskelbimu padarytą moralinę ir materialinę žalą, ieškininis pareiškimas turi būti apmokamas pagal bendrą reikalavimų sumą (CPK 105 str. 1 d. 10 p). Žyminis mokestis už apeliacinius, kasacinius skundus, prašymus pateikti kasacinius teikimus dėl teismo sprendimų mokamas pagal taisykles, nustatytas CPK 104 str. 2, 3, 4 d. Jeigu ieškininis pareiškimas paduotas nesilaikant CPK 146, 148 str. reikala-vimų arba neapmokėjus žyminio mokesčio, teisėjas turi priimti nutartį ir nustatyti ieškovui terminą trūkumams pašalinti arba žyminiam mokesčiui sumokėti (CPK 151 str. 1 d. ). Jeigu ieškovas teismo nustatytu terminu pašalina trūkumus arba sumoka žyminį mokestį, pareiškimas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju, pareiškimas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas (CPK 151 str. 2 d. ). Apibendrinimo medžiaga rodo, kad išnagrinėtose bylose ieškininiai pareiški-mai ne visada atitiko CPK 146 str. nustatytus reikalavimus. Pasitaikydavo atvejų, kai ieškovai konkrečiai neįvardijo, kokias žinias jie laiko žeminančiomis jų garbę, orumą ir neatitinkančiomis tikrovės, prašydami teismą įpareigoti atsakovą paneigti publikacijos teksto dalį ar visą sakinį su tikrovę atitinkančiomis žiniomis, kartais ieškininiame pareiškime tokių žinių visai neįvardija. Pavyzdžiui, ieškovai Z. S. , A. S. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydami įpareigoti atsakovą dienraštį “Kauno diena” paneigti jų garbę ir orumą žeminančias, neatitinkančias tikrovės žinias, paskelbtas straipsnyje “Įgaliojimas . . . . apgaulei”. Prie pareiškimo jie pridėjo straipsnio kopiją, ieškininiame pareiškime nurodydami, kad straipsnyje pabrauktos vietos žemina jų garbę ir orumą (civilinė byla Nr. 2-5009/96). Teismas ieškininį pareiškimą priėmė, nepareikalavęs ieškovų sukonkretinti prašomas paneigti žinias. Tai nėra teisinga, ieškovui tiksliai nenurodžius ginčo žinių, teisminis nagrinėjimas tampa neapibrėžtu, tiriamos bylai neturinčios reikšmės aplinkybės. Dažnai ieškovai pareiškimuose nemotyvuoja, kodėl paskleistas žinias laiko žeminančiomis jų garbę ir orumą, nenurodo moralinės žalos dydį pagrindžiančių motyvų. Ieškininis pareiškimas priimamas teisme ir prasideda ieškininė teisena, jeigu yra įstatymo nustatytos sąlygos. Ieškininio pareiškimo nepriėmimo pagrindų sąrašą nustato CPK 150 str. 2 d. , šis sąrašas yra baigtinis, teisėjas negali atsisakyti priimti pareiškimą kitais nei nurodyta šiame straipsnyje pagrindais. Ieškininė senatis Ieškininė senatis - tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus, pareiškiant ieškinį teisme ar kitomis įstatymo nustatytomis gyni-mo formomis. Garbė ir orumas, geras vardas yra asmeninės neturtinės vertybės, neatsiejamai susijusios su asmeniu, todėl reikalavimams paneigti asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias pagal CK 7 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. ieškininė senatis nėra taikoma (CK 93 str. 1 d. 1 p. ). Tačiau, spręsdamas moralinės ir materialinės žalos atlyginimo klausimus dėl tikrovės neatitinkančių žinių ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidimo, teismas turi taikyti įstatymo normas, reguliuojančias ieškininę senatį. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tikrovės neatitinkančių žinių ar informacijos apie jo asmeninį gyvenimą paskleidimą. Tais atvejais, kai nuo asmens garbės, orumo ir privataus gyvenimo pažeidimo iki sužinojimo apie šių subjektinių teisių pažeidimą praėjo tam tikras laiko tarpas, teismas turėtų aiškintis, ar asmuo negalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą dėl objektyvių priežasčių. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į moralinės ar mate-rialinės žalos atlyginimą (CK 84 str. 1 d. ), tačiau tokį reikalavimą teismas turi priimti nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Teismas, nustatęs, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, turi teisę jį atstatyti (CK 90 str. 2 d. ). Įstatymas nepateikia svarbių priežasčių sąrašo, todėl kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, teismas turi spręsti, ar priežastis svarbi. Be to, ieškininę senatį teismas turi taikyti tik esant skolininko reikalavimui (CK 85 str. 2 d. ). Jeigu jis nereikalauja, teismas turi priteisti moralinę ar materialinę žalą ir pasibaigus ieškininės senaties terminui. Apibendrinimui pateiktų bylų duomenimis, ieškovai dėl garbės ir orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimų paprastai operatyviai kreipiasi teismi-nės gynybos. Teismų praktikoje buvo nedaug bylų, kai ieškovai prašė atlyginti moralinę žalą, praėjus ieškininės senaties terminui, tačiau šiais atvejais teismai teisingai taikė CK šeštojo skirsnio normas, reguliuojančias ieškininę senatį. Žinių paneigimo būdai ir tvarka Asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimui yra nustatytas specialus teisinės gynybos būdas - asmens garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas. CK 7 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. numato, kad asmuo, apie kurį paskleistos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, turi teisę per teismą reikalauti, kad jos būtų paneigtos. Kai žinios paskleidžiamos apie juridinį asmenį per visuomenės informavimo priemones (knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kita garso ir vaizdo studijos produkcija, informacijos agentūros pranešimu, elektroninė-mis priemonėmis platinamu pranešimu), juridinis asmuo turi teisę reikalauti paneigti apie jį paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias (VIĮ 20 str. 1 d. ). Tais atvejais, kai žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemo-nes, įstatymas numato išankstinę neteisminę žinių paneigimo tvarką, t. y asmuo gali ginti pažeistas teises teisme tik tada, jeigu prieš tai kreipėsi į viešosios informacijos rengėją dėl žinių paneigimo, tačiau šis atsisakė paskelbti paneigimą arba paskelbė tokios formos, kad žinių nepaneigė, arba jo nepaskelbė per 1 mėn. nuo paneigimo padavimo dienos tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu (CK 7 str. 2 d. ) . Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 2 d. nustato reikalavimus panei-gimo turiniui, t. y reikalavime paneigti asmenys turi tiksliai nurodyti, kokios žinios neatitinka tikrovės, kur ir kada jos buvo paskelbtos, kokie paskelbtų žinių teiginiai žemina garbę ir orumą. Paneigimai, neatitinkantys šios nuostatos reikalavimo, taip pat tais atvejais, kai reikalaujama paneigti paskelbtas žinias ne dėl jų esmės, o tik dėl formos, skelbiami viešosios informacijos rengėjo nuožiūra. Kai ieškovas viešosios informacijos rengėjo paskelbtą paneigimą laiko nepa-kankamu arba netinkamu, teismas gali įpareigoti paskelbti paneigimą, jeigu nustato, kad paskelbtas paneigimas neatitiko Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 3 d. nustatytų reikalavimų. Profesinę etiką visuomenės informavimo srityje reguliuoja Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (VIĮ 23 str. ). Dėl šio kodekso etikos taisyklių pažeidimų, padarytų informuojant visuomenę, ar žinių paneigimo asmuo, kurio teisės pažeistos, gali kreiptis į žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją Visuomenės informavimo įstatymo 24, 25 str. nustatyta tvarka. Kreipimasis į šias institucijas nėra privalomas, pažeistas teises asmuo gali ginti kreipdamasis tiesio-giai į teismą. Kaip rodo apibendrinimo medžiaga, 141 civilinėje byloje ieškovai nurodė, kad jų garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones. 128 civilinėse bylose ieškovai prieš kreipdamiesi į teismą laikėsi išankstinės neteisminės žinių paneigimo tvarkos, 7 atve-jais viešosios informacijos rengėjas paneigė paskleistas žinias, 4 atvejais prašymą paneigti iškraipė ir dar labiau įžeidė, 4 ieškovų paskelbto paneigimo turinys netenkino. Iš apibendrinimui pateiktų garbės ir orumo gynimo bylų nagrinėjimo medžiagos darytina išvada, kad teismai ne visuomet aiškinasi, ar ieškovai, prieš kreipdamiesi į teismą, laikėsi išankstinės neteisminės žinių paneigimo tvarkos. Ne visada teismų išnagrinėtose bylose yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas kreipėsi į viešosios informacijos rengėją, prašydamas paneigti paskleistas žinias, duomenų dėl prašymo tenkinimo. Šie įrodymai teismui reikšmingi, nes pasitaiko atvejų, kai ieškovas viešosios informacijos rengėjui pateiktame prašyme reikalauja paneigti vienas žinias, o ieškininiame pareiškime prašo įpareigoti atsakovą paneigti kitas žinias ar reikalavime dėl paneigimo viešosios informacijos rengėjui prašoma paneigti tik dalį ieškininiame pareiškime nurodytų žinių. Jei tokie reikalavimai teismui buvo pareikšti, teismas, vadovaudamasis CPK 245 str. 1 p. , turi juos palikti nenagrinėtus, o kitus reikalavimus, t. y. tuos, dėl kurių buvo pateiktas prašymas paneigti viešosios informacijos rengėjui, turi išspręsti iš esmės. Jeigu įstatymo nustatytos išankstinės žinių paneigimo tvarkos nesilaikymas nustatomas civilinės bylos iškėlimo stadijoje, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą (CPK 150 str. 2 d. 2 p. ). Tais atvejais, kai iškėlus civilinę bylą paaiškėja, kad ieškovas nesilaikė paminėtos tvarkos, teismas privalo ieškininį pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 d. 2 p). Nutartyse atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą CPK 150 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu bei palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 245 str. 1 d. 2 p. pagrindu teismas privalo nurodyti ieškovui, kad jis turi teisę kreiptis į viešo-sios informacijos rengėją dėl žinių paneigimo išankstine, neteismine tvarka ta apimtimi, kokia pažeista jo garbė ir orumas (CPK 150 str. 3 d. ). Apibendrinimui pateiktų bylų medžiaga rodo, kad teismai, spręsdami šiuos klausimus, daro klaidų. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų sky-riaus kolegija 1996 08 27 nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 1995 09 25 sprendimą civilinėje byloje pagal A. P. ieškinį UAB “D-os leidykla” dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo ir A. P. ieškininį pareiškimą paliko nenagrinėtą, nes ieškovas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK 245 str. 1 d. 1 p. ). Kolegija konstatavo, kad ieškininiame pareiškime prašomos paneigti žinios atsakovui adresuotame paneigime nebuvo nurodytos kaip žeminančios ieškovo garbę ir orumą ir neatitinkančios tikrovės (civilinė byla Nr. 2A34– 1733/96). Pasitaiko atvejų, kai teismai neteisingai taiko procesines normas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-a- apylinkės teismas 1996 10 09 sprendimu civilinėje byloje pagal A. K. ieškinį atsakovams UAB “D-os leidykla”, G. K. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad ieškovas nesilaikė išankstinės neteisminės žinių paneigimo tvarkos (civilinė byla Nr. 219- 5192/96). Teismas ieškininį pareiškimą turėjo palikti nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 d. 1 p. ). Atkreiptinas dėmesys, kad CK 7 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. tvarka nenagrinėtini reikalavimai paneigti žinias, nurodytas ieškininiuose pareiškimuose, teismų sprendimuose, nuosprendžiuose, apeliaciniuose, kasaciniuose skunduose, nutarimuose, priimtuose tardymo organų ir administracinės teisės pažeidimų bylose, valstybės kontrolės, mokesčių ir muitinės institucijų priimtuose sprendimuose ir kt. Šių dokumentų apskundimo tvarka sureguliuota atitinkamais procesiniais įstatymais, juose esantys netikslumai šalintini nagrinėjant skundus ir priimant atitinkamus procesinius dokumentus (pvz. : CPK 313, 351 str. , ATPK 291 str. , Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 54 - 58 str. , Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 37 str. ir kt. ). Teisėjas, gavęs tokį ieškininį pareiškimą, turi atsisakyti jį priimti CPK 150 str. 2 d. 1 p. pagrindu, o iškėlus bylą pagal tokį pareiškimą, ji turėtų būti nutraukta CPK 243 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Teismo nuosprendžiu pripažinus paskleistas žinias šmeižikiškomis, nukentėjęs asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl paskleistų žinių paneigimo civilinio proceso tvarka, jeigu, jo manymu, pažeistai garbei ir orumui atstatyti nepakanka viešai paskelbti nuosprendį, kuriuo paneigiamos šmeižikiškos žinios (BPK 16, 400 str. ). Asmens nuteisimas už šmeižikiškų žinių paskleidimą neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti moralinę ir materialinę žalą, jeigu to prašo asmuo, apie kurį paskleistos šmeižikiškos žinios (CK 71 str. , VIĮ 21 str. ). Teismas, nagrinėdamas tokią civilinę bylą, neprivalo iš naujo aiškintis, ar buvo padaryti teismo nuosprendyje nurodyti veiksmai ir ar juos padarė nuteistasis (CPK 62 str. ). Kiti faktai, nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant bylą gali būti ginčijami (CPK 58 str. ). Civilinė gynyba negalima, jeigu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nenus-tačius nusikaltimo įvykio arba neįrodžius, kad teisiamasis dalyvavo padarant nusikaltimą. Asmens, kaltinamo šmeižimu, išteisinimas, nesant jo veikoje nusikal-timo sudėties (pvz. , dėl tyčios nebuvimo, amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė, neturėjimo), taip pat atsisakymas iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamosios bylos nutraukimas dėl senaties terminų suėjimo, dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, dėl veikos mažareikš-miškumo ir dėl kitų aplinkybių, numatytų BPK 5, 6, 91 str. , - nekliudo nukentėjusiam kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo gynimo. Teismo sprendimo dėl žinių paneigimo rezoliucinė dalis Teismas, tenkindamas ieškinį dėl asmens garbę ir orumą žeminančių ir neatitinkančių tikrovės žinių paneigimo, rezoliucinėje sprendimo dalyje turi nurodyti, kokios žinios apie asmenį neatitinka tikrovės, jų paneigimo būdą bei terminą, per kurį žinios turi būti paneigtos (CPK 227 str. ). Jeigu žinios buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones, teismas turi suformuluoti paneigimo tekstą, nurodant paneigtinas žinias, kur ir kada jos buvo paskleistos, taip pat paneigimo išspausdinimo leidinyje vietą, kuri turi būti adekvati paskelbimo vietai ir formai. Paneigimo tekstas turi būti aiškus, žinių formuluotė tiksli. Kaip rodo apiben-drinimo medžiaga, teismai sprendimo rezoliucinėje dalyje dažnai išvardija paneigtino teksto citatas, iš kurių ne visada suprantama paneigtina žinia. Žinios citatų forma gali būti paneigiamos, jeigu iš citatos aiškiai suprantama žinios esmė. Įstatymas nustato, kad žinių paneigimas visuomenės informavimo priemonėje privalomas tik tuo atveju, kai žinios buvo paskelbtos visuomenės informavimo priemonėje (CK 7 str. 4 d. ). Teismas turi įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti paneigimą tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu. Žinios leidinyje turi būti paneigiamos tame pačiame puslapyje, tokiu pat šrifto dydžiu, kaip ir buvo paskelbtos. Garbės ir orumo bylų apibendrinimo medžiaga parodė, kad pasitaiko atvejų, kai teismai įpareigoja atsakovus žinias paneigti per visuomenės informavimo priemones, nors tokio pagrindo nėra. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1997 02 22 nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo Invalidų reikalų tarybos ieškinį atsakovams A. G. , laikraščio “B-iulystė” redakcijai dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Kolegija, be kita ko, konstatavo, kad teismas nepagrįstai įpareigojo laikraščio redakciją paneigti sprendime nurodytas žinias, nes jos buvo paskleistos ne laikraštyje, o Lietuvos invalidų draugijos tarybos posėdyje (civilinė byla Nr. 3K37-32/97). Speciali tvarka nustatyta paneigti žinias, kurios buvo paskleistos dokumente - teismas turi įpareigoti dokumentą išleidusią organizaciją jį pakeisti, nurodydamas dokumento pakeitimo tekstą (CK 7 str. 3 d. ). Charakteristika, kurioje yra paskleistos asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, turi būti atšaukta. Visais kitais žinių paskleidimo atvejais, nustatydamas jų paneigimo būdą, teismas turi atsižvelgti į jų paskleidimo būdą, ieškovo prašymą bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tais atvejais, kai adekvatus paskleistų žinių paneigimo būdas yra apsunkintas ar negalimas, paskleistos žinios paneigiamos teismo sprendimu, kuris paskelbiamas viešai ir jo nuorašas išduodamas šalims bei tretiesiems asmenims (CPK 214, 229 str. ). Apibendrinimo medžiaga nustatyta, kad teismų praktikoje atsakovai paprastai yra įpareigojami žinias paneigti tose vietose, kur jos buvo paskleistos, analogiška paskleidimui forma. Tačiau pasitaiko atvejų, kai teismai taiko paneigimo būdus, kurie nėra laikytini pagrįstais. Pavyzdžiui, į R-iškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovas A. K. prašydamas įpareigoti atsakovę O. K. viešai paneigti neatitinkančias tikrovės žinias, atsiprašyti bei priteisti atlyginimą už moralinę žalą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė žinias paskleidė ieškovo giminaitei adresuotame laiške. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę viešai kaimo sueigoje paneigti paskleistas žinias, atsiprašyti ieškovo bei priteisė atlyginimą už moralinę žalą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1997 09 16 nutartimi apylinkės teismo sprendimą pakeitė. Kolegija įpareigojo atsakovę iki 1997 11 01 ieškovui raštu pareikšti, kad laiške parašyti teiginiai neatitinka tikrovės (civilinė byla Nr. 24-232/97). Manytume, kad teismai parinko netinkamus žinių paneigimo būdus. Byloje nustatyta, kad neatitinkančios tikrovės žinios buvo paskleistos laiške, kurį atsakovas parašė ieškovo giminaitei, todėl šiuo atveju žinios paneigiamos teismo sprendimu, nes taikyti adekvatų jų paneigimo būdą nėra tikslinga, esant apsunkintai teismo sprendimo įvykdymo kontrolei. Praktikoje teismai ne visada nurodo konkrečius žinių paneigimo būdus. Pavyzdžiui, R-iškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei S. Š. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo 1996 06 24 sprendimu ieškinį tenkino. Teismas įpareigojo atsakovę per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti ginčijamas žinias, bet kokiu būdu pranešant jas sužinojusiam asmeniui (civilinė byla Nr. 2-498/96). Už garbės ir orumo pažeidimą taikomos teisinės sankcijos neapima įparei-gojimo atsiprašyti, todėl teismai neturėtų įpareigoti atsakovus tai atlikti. Pavyzdžių, rodančių, kad teismai taiko atsiprašymą, teismų praktikoje yra. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-a- apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui “Valstiečių laikraštis”, trečiajam asmeniui E. S. dėl garbės ir orumo gyni-mo, moralinės žalos atlyginimo ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą paneigti paskleistas žinias, paneigimo tekste nurodant, kad “žinios yra žinomai melagingos, tendencingai šmeižikiškos, redakcijos kolektyvas labai apgailestauja dėl straipsnio autoriaus netakto ir žurnalistinės etikos pažeidimo, atsiprašo D. L už įžeidimą, o skaitytojus už suklaidinimą”. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1997 02 10 nutartimi šią paneigimo dalį panaikino (civilinė byla Nr. 217-999/96). Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 2 d. numato viešosios informa- cijos rengėjo teisę atsiprašyti asmens dėl jo garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo, ir ši aplinkybė yra pagrindas mažinti moralinės žalos dydį, kai viešosios informacijos rengėjas, paskleidęs žinias, neginčo tvarka jas paneigia ir asmens atsiprašo. Be to, tenkindamas ieškinį, teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti žinių paneigimo terminą (CPK 227 str. ). Jei tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones, teismas turi įpareigoti paskelbti paneigimą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 7 str. 4 d. ). Pasitaiko atvejų, kai teismai šį reikalavimą pažeidžia, nustatydami ilgesnius terminus. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams laikraščiui “Respublika”, V. Č. , V. R. dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo, 1996 07 16 nutartimi atsakovą įpareigojo paskelbti paneigimą laikraštyje per 1 mėn. nuo nutarties priėmimo dienos (civilinė byla Nr. 2A30-601/96). Esant kitiems žinių paskleidimo būdams, paneigimo terminą teismas turi nustatyti atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau jis turi būti operatyvus. Garbės ir orumo bylų apibendrinimo medžiaga parodė, kad teismai ne visada nustato žinių paneigimo terminus, o dėl to pasunkėja teismo sprendimo įvykdymas. Žinių paneigimo termino nenustatinėjo M-mpolės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1/96, J-iškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 22– 82/97, Jurbarko rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 23 -455/95. Jeigu sprendimas dėl žinių paneigimo nevykdomas, teismas turi teisę skolininkui skirti baudą ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti (CPK 450 str. ). Baudos sumokėjimas skolininko neatleidžia nuo pareigos paneigti paskleistas žinias. Informacijos apie asmenį be jo sutikimo paskelbimas. Viešieji ir privatūs asmenys Lietuvos Respublikos 1990 07 03 įstatymu Nr. I-348 Civilinis kodeksas buvo papildytas 71 straipsniu, numatančiu masinės informacijos priemonių, organizacijų ar asmenų, paskelbusių be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, pareigą atlyginti moralinę žalą. Šiuo straipsniu į Lietuvos Respublikos teisės sistemą buvo įtrauktas naujas institutas - asmeninio gyvenimo neliečiamybė. Skirtingi teisės aktai vartoja skirtingas ginamo objekto sąvokas. Konstitucijos 22 str. 1 d. kalbama apie žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, to paties straipsnio 4 d. - apie apsaugą nuo neteisėto kišimosi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, CK 71 str. nurodo asmeninio gyvenimo gynimą, Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 2 d. ir 21 str. 1 d. užtikrina privataus gyvenimo apsaugą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sąvoką “asmeninis” apibrėžia kaip priklausantį asmeniui, susijusį su asmeniu, o sąvoka “privatus” reiškia priklausomybę atskiram asmeniui. Taigi visos įstatymuose pateikiamos sąvokos yra lygiavertės. Skirtingų įstatymų pateikiamų nevienodų ginamo objekto pavadinimų teismai neturi suprasti kaip skirtingo objekto gynimo. Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat ir teisminė praktika nėra suformavę tikslaus ir vieningo asmeninio gyvenimo sąvokos supratimo ir aiškinimo. T-ėl nustatant žinių priklausymą asmeninio gyvenimo sričiai būtina atsižvelgti į Europos valstybėse taikomas nuostatas. Europos Tarybos Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 428/1990 “Dėl masinės informacijos priemonių” yra pateikusi tokią asmeninio gyvenimo sampratą - tai “žmogaus teisė gyventi asmeninį gyvenimą, į kurį būtinai prireikus kišamasi kuo mažiausiai. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją”. Nustatydami faktą, ar paskleistos žinios yra apie ieškovo asmeninį gyvenimą, teismai turi vadovautis pateikta asmeninio gyvenimo samprata ir atsižvelgti į įstatymus, kurie draudžia skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Asmeninio gyvenimo apsaugą garantuoja Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 22 str. numato, kad asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas, Konstitucijos 22 str. garantuoja asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, 23 str. - informacijos apie nuosavybę privatumą, 24 str. - informacijos apie būstą privatumą, 25 str. - informacijos apie įsitikinimus, jų reiškimo būdus apsaugą, 26 str. - informacijos apie religiją, religinių apeigų atlikimą apsaugą ir kt. Konkretizuojančios nuostatos išdėstytos ir kituose įstatymuose, kurie nurodyti šios apžvalgos skyriuje “Teisės normų taikymas”. Informacija apie asmeninį gyvenimą gali būti renkama ir naudojama tik įstatymo nustatytais tikslais ir tvarka. S-bu pabrėžti, kad privačiomis laikomos ne tik teisės aktų konkrečiai saugomos asmens gyvenimo sritys, bet ir tos sritys, kurios privačiomis, neliečiamomis laikomos visuomenės papročių, tradicijų ar kultūros įtakoje. Kadangi informaciją apie asmenis leidžiama rinkti ir panaudoti tik įstatyme numatytais tikslais ir tvarka, nustatydami, kokia informacija apie asmens gyvenimą neskelbtina ir kada ji gali būti paskelbta, teismai turi vadovautis įstatymais ar paprotinėmis normomis, įtvirtinančiomis draudimus skelbti tokią informaciją. Viešosios informacijos rengėjo atsakomybė už žinių apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskelbimą numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. , o kitų asmenų - CK 71 str. Asmeninio gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė, kiekvienu atveju tai yra asmens ir visuomenės interesų pusiausvyra. Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 2 d. nurodoma, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu, arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat, kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje. Nagrinėjamos subjektinės teisės gynimas teisme nėra paplitęs. Per apiben-drinamąjį laikotarpį Respublikos teismuose buvo išnagrinėti tik 6 tokie ieškiniai. Iš bylų matyti, kad nagrinėdami bylas dėl moralinės žalos, padarytos paskleidus informaciją apie privatų asmens gyvenimą be jo sutikimo, atlyginimo teismai netinkamai taiko teisės normas, nustatinėja tokias bylos aplinkybes, kurių nereikalauja įstatymai, ir nepasisako dėl būtinų žalai nustatyti aplinkybių. Šios kategorijos bylose ieškinys tenkintinas nustačius šiuos juridinius faktus: 1) informacijos paskleidimas; 2) informacija paskleista apie ieškovą; 3) informacija yra apie asmens privatų gyvenimą; 4) informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. numato du skirtingus fizinio asmens gynimo objektus - garbę ir orumą bei žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Iš apibendrinamų bylų matyti, kad teismai painioja šiuos du objektus. Tenkindami ieškinius, pareikštus dėl asmeninio gyvenimo privatumą pažeidžiančios informacijos paskleidimo, teismai motyvuose be reikalo pasisako dėl ikiteisminės stadijos laikymosi (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 211-2301/96), nustatinėja, ar šios žinios žemina garbę ir orumą, ar atitinka tikrovę (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 211-2301/96, Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3659/96). Informacija apie asmeninį gyvenimą nuo neatitinkančių tikrovės bei garbę ir orumą žeminančių žinių atskiriama pagal šiuos požymius: 1) paskleista informacija atitinka tikrovę, tačiau įstatymai ir paprotinės-moralinės normos užtikrina draudimą skelbti tokią informaciją. Įstatymai nerei-kalauja, kad tokios informacijos atitikimas tikrovei būtų įrodinėjamas teismo proceso metu; 2) paskleidus informaciją apie asmens privatų gyvenimą, CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. nenumato asmens teisių gynimo formos - paneigimo. Ieškiniams dėl žalos atlyginimo, paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, netaikoma išankstinė neteisminė bylos spren- dimo tvarka; 3) asmens teisės ginamos nepriklausomai nuo to, ar informacija žemina asmens garbę ir orumą; 4) CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. numatytas žalos, padarytos paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, atlyginimas tik tuo atveju, kai visuomenė neturėjo teisėto intereso sužinoti paskleistą informaciją; 5) teisę į žalos atlyginimą paskleidus informaciją apie privatų gyvenimą be asmens sutikimo turi tik fiziniai asmenys. Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 1 ir 3 d. nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjas atsako už tokią be asmens sutikimo paskelbtą informaciją apie jo privatų gyvenimą, kuri žemina jo garbę ir orumą. Įstatyme nurodyta atsakomybės sąlyga - garbės ir orumo žeminimas neatitinka asmeninio gyvenimo privatumo pažeidimo sampratos, suformuluotos Konstitucijos 22 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Čia nereikalaujama, kad be asmens sutikimo apie asmens privatų gyvenimą paskleista informacija žemintų asmens garbę ir orumą. Konstitucijos 6 str. nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Ieškovui pareiškus ieškinį Konstitucijos 22 str. 1 d. pagrindu, sprendžiant ginčą taikytinos Konstitucijos normos. Teismai atsakomybę už informacijos apie privatų asmens gyvenimą be jo sutikimo skleidimą turėtų taikyti visais atvejais, nepriklauso-mai nuo to, ar informacija žemina asmens garbę ir orumą. Apie asmens privatų gyvenimą paskleista informacija nėra paneigiama, nes ji atitinka tikrovę, todėl teisėjas, priimdamas civilinės bylos pareiškimą (CPK 150 str. ), negali reikalauti, kad ieškovas būtų kreipęsis į viešosios informacijos rengėją su panei-gimu, ir nesant tokio prašymo, atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą CPK 150 str. 2 d. 2 p. pagrindu arba pareiškimą palikti nenagrinėtą CPK 245 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Teismas turi nustatyti, ar informacija apie asmeninį gyvenimą buvo paskleista be asmens sutikimo. Sutikimas gali būti įrodomas bet kuriomis CPK 57 str. nuro-dytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodymus privalo pateikti atsakovas. Pažymėtina, kad ieškovu bylose dėl moralinės žalos už informacijos apie asmeninį gyvenimą paskleidimą gali būti tik fizinis asmuo ar keli fiziniai asmenys. Konstitucijos 22 str. asmeninio gyvenimo neliečiamumo santykių subjektu nurodo žmogų kaip fizinį asmenį. Be to, pats teisinės apsaugos objektas gali būti būdingas tik fiziniam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareikšti ieškinį atlyginti žalą, padarytą informacijos apie asmeninį gyvenimą be asmens sutikimo paskleidimu, gali tik asmuo, apie kurio asmeninį gyvenimą informacija paskleista, o neveiksnių ir neturinčių pilno veiksnumo asmenų vardu - ir jų įstatyminiai atstovai, ir prokurorai. Įstatymai nenumato galimy-bės kreiptis dėl atlyginimo už žalą, padarytą paskleidus informaciją apie kitų asmenų - giminių, artimųjų, draugų (tiek mirusių, tiek gyvų) asmeninį gyvenimą. Tik asmuo, apie kurio asmeninį gyvenimą paskleista informacija, yra šio santykio subjektas, ir tik jis pats gali išaiškinti ir įvertinti ginčo išsprendimui svarbias bylos aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. numato tik žalos atlyginimą už neteisėtais veiksmais sukeltus dvasinius išgyvenimus, moralinę traumą. Jei tais pačiais veiksmais asmeniui buvo padaryta ir materialinė žala, ji turi būti atlyginama bendrais pagrindais (Konstitucijos 22 str. , 30 str. 2 d. , CK 483 str. ). Šiuo atveju būtina tinkamais ir pakankamais įrodymais pagrįsti materialinės žalos buvimą. Sprendžiant ginčus dėl moralinės žalos, padarytos paskleidus informaciją apie privatų asmens gyvenimą be jo sutikimo, atlyginimo, būtina turėti omenyje, kad įstatymas nevienoda apimtimi užtikrina asmeninio gyvenimo neliečiamumo ribą skirtingo socialinio reikšmingumo asmenims. Apibendrinamuoju laikotarpiu Respub-likos teismuose nebuvo išspręsta nei viena byla, kurioje būtų nagrinėtas viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsaugos klausimas. Nemažai viešųjų asmenų ginčų buvo išnagrinėta CK 71 str. , Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 33 str. ar Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. pagrindu, tačiau visais atvejais moralinė žala buvo grindžiama tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimu. G-ai dėl viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsaugos ypatingai glaudžiai susiję su teise laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Konstitucijos 25 str. , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. ), todėl spręstini atsižvelgiant į šių teisių apimtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 3 d. nurodoma, kad valstybės institucijų pareigūnai, valdininkai ar kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje daly-vaujantys asmenys (kitaip - viešieji asmenys) taip pat turi teisę į privataus gyvenimo apsaugą, išskyrus atvejus, kai jų privatus gyvenimas gali turėti įtakos visuomenei. Nei vienas teisinis aktas konkrečiai neapibrėžia viešųjų asmenų rato. Asmens priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai klausimą teismas turėtų kiekvienu atveju spręsti individualiai, atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 3 dalies taisykles. Viešaisiais asmenimis laikytini valstybės ir savivaldybių politikai, “A” lygio valdininkai, aukšti “B” lygio valdininkai (V-ininkų įstatymo 6 str. ) ir pareigūnai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai ir kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje dalyvaujantys asmenys. Viešaisiais asmenimis laikytini ir kiti visuomeninėje veikloje dalyvaujantys asmenys - dalyvaujantys įvairiose visuomeninėse organizacijose, fonduose ir judėjimuose bei žinomi asmenys, įtakojantys visuomeninį gyvenimą, - žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, kitų profesijų atstovai. Įstatyminės tam tikro pareigūno asmens neliečiamumo garantijos nelaikytinos draudimu informuoti apie jo gyvenimą. Viešųjų asmenų privataus gyvenimo ribos saugomos skirtinga apimtimi, kadangi teisėtas visuomenės interesas žinoti apie atskiro viešojo asmens privatų gyvenimą priklauso nuo šio asmens įtakos visuomenei ir kiekvieno viešojo asmens atžvilgiu yra skirtingas. Nustatydami viešojo asmens privataus gyvenimo apsaugos ribas, teismai turėtų atsižvelgti į visuomeninio ir politinio gyvenimo situaciją, asme-nų įtakingumą visuomenės būklei bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Viešojo asmens ieškinys gali būti tenkinamas įrodžius, jog informacija paskelbta apie visuomeninės reikšmės neturinčias viešojo asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes be jo sutikimo ( CK 71 str. , Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 2 ir 3 d. ). Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia teisėto visuomenės intereso gauti tam tikrą informaciją apie privatų viešųjų ir neviešųjų asmenų gyvenimą sampratos. Teisėtas visuomenės interesas yra vienas iš pagrindinių informacijos apie asmeninį gyvenimą ribojimo principų, išreikštų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 2 d. , Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Šiuo atžvilgiu reikšmingas yra Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas 1979 m. byloje “Sunday T-es” prieš Jungtinę Karalystę. Teismas pripažino nepagrįstu Jungtinės Karalystės teismo uždėtą draudimą spausdinti straipsnį apie vienos farmacijos kompanijos atliktų mokslinių tyrimų ir eksperimentų metodus, po kurių rinkoje pasirodė skausmą mažinantis preparatas talidomidas, tęsinį. Paskelbus publikaciją, paplito nuomonė, kad daugelio apsigimusių vaikų motinos nėštumo metu naudojo šiuos vaistus. Panaikindamas publikacijos draudimą Teismas nurodė, kad šeimos, nukentėjusios talidomido tragedijoje, “buvo gyvybiškai suinteresuotos sužinoti viską apie su tuo susijusias aplinkybes ir galimus sprendimus”. Teisėto visuomenės intereso ribos nustatytinos atsižvelgiant į tai, ar informacijos gavimas buvo svarbus visuomenės nariams ir ar skleidžiant žinias buvo pagrindo manyti, kad žinios padės visuomenės nariams apsaugoti jų teisėtus ir visuomeniškai reikšmingus interesus. Apibendrinant bylas pastebėta, kad ieškovai, reikalaudami atlyginti moralinę žalą, padarytą paskleidus informaciją apie asmeninį gyvenimą be asmens sutikimo, greičiausiai ne sąmoningai, bet dėl nežinojimo pasirinko netinkamą gynybos būdą. Tikrovę atitinkančias žinias apie asmeninį gyvenimą jie prašo pripažinti neati-tinkančiomis tikrovės ir žeminančiomis garbę ir orumą. Tokia teisminė subjektyvi-nės teisės į asmeninio gyvenimo neliečiamumą gynyba nėra numatyta įstatymo - bylinėjantis prarandama daug laiko, lėšų ir asmuo iš esmės nepasinaudoja teisine asmeninio gyvenimo privatumo apsauga, nes konstatavus, kad žinios atitinka tikrovę ar nežemina garbės ir orumo, ieškinys atmetamas. Ne tik ieškovo atstovai - advokatai, bet ir teismai turi pareigą padėti asmeniui pareikšti teisiškai tinkamą ir efektyvų reikalavimą. Siekiant išvengti nereikalingo bylinėjimosi, teismai, sutinkamai su CPK 15 str. , turėtų įspėti ieškovą dėl jo reikalavimo netikslumo ir pasiūlyti jį patikslinti. Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 2, 3 d. numatyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti sumažinta priteisiama moralinė žala arba atleidžiama nuo jos atlyginimo, susiję su žinių paneigimu ir atsiprašymu. Kadangi apie asmens privatų gyvenimą paskleista informacija negali būti paneigiama, todėl pakankamas pagrin-das žalos dydžiui mažinti yra asmens atsiprašymas. G-uose dėl moralinės žalos, padarytos neteisėtu informacijos apie asme-ninį gyvenimą paskleidimu, atlyginimo taikomas bendras trijų metų ieškininės senaties terminas. Civilinės atsakomybės klausimai Civilinė atsakomybė garbės ir orumo gynimo bylose suprantama kaip iš garbės ir orumo bei asmeninio gyvenimo neliečiamumo gynimo teisinių santykių kilusi subjektinės teisės pažeidėjo pareiga atlikti įstatymų leidėjo numatytus veiksmus, kuriais siekiama moraliniu ir materialiniu būdu kompensuoti priešingais teisei ir kaltais pažeidėjo veiksmais sukeltus dvasinius pergyvenimus, gero vardo sumenkė-jimą, patirtus materialinius nuostolius ir pan. Civilinė atsakomybė atsiranda, esant šioms sąlygoms: 1. Žala; 2. Priešingas teisei elgesys; 3. Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos; 4. Teisės pažeidėjo kaltė. Žala. Žala yra civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Ji pasireiškia pakenkimu valstybės saugomoms vertybėms. Aptariamuose teisiniuose santykiuose teisinės apsaugos objektu CK 7 ir 71 str. bei Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 1 d. nurodo neturtines asmenines vertybes - garbę ir orumą bei asmeninio gyve-nimo neliečiamumą. Žalos padarymas šioms vertybėms gali pasireikšti garbę ir orumą žeminančių žinių arba informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskleidimu sukeltais dvasiniais išgyvenimais, dvasiniu skausmu, gero vardo praradimu ar sumenkėjimu, materialinių interesų pažeidimu, darbo praradimu ar negavimu, kitos šalies atsisakymu sudaryti sandorį ar pan. CK 7 ir 71 str. bei Visuomenės informavimo įstatymo 20 ir 21 str. yra suformuluoti taip, kad žinių paskleidimu padaryta žala nėra tiesiogiai siejama su realiu garbės ir orumo sumažėjimu. Pakankamas pagrindas atsakomybei atsirasti yra tai, kad paskleistas tikrovę neatitinkančias žinias bendražmogiškos moralės požiūriu, protingo ir moralaus žmogaus akimis būtų galima įvertinti kaip galinčias pažeminti asmenį visuomenės akyse (garbė) arba sumažinti asmens paties savęs vertinimą (orumas). Dėl CK 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 1 d. dispozicijos nurodytų veiksmų - informacijos apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo ar tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo - kylančios žalos prigimtis gali būti moralinio ar materialinio pobūdžio. Nematerialiais požymiais apibūdinama žala įstatymų leidėjo vadinama moraline žala. Moralinė žala atlyginama pagal CK 71 str. , o kai žinias paskleidė viešosios informacijos rengėjas - pagal Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. Paprastai aptariamos kategorijos bylose savo pažeistų subjektyvinių teisių gynimui asmenys pasirenka žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo būdą. Dėl pažeidžiamo objekto išskirtinumo moralinės žalos atlyginimas turi tam tikrų ypatu-mų. Garbė, orumas, asmens gyvenimo neliečiamumas yra neturtinės vertybės, todėl tiksliai pinigine išraiška įvertinti jų pažeidimo dydį negalima. Žalos atlyginimas garbės, orumo ir asmeninio gyvenimo privatumo bylose reikalauja, kad asmuo gautų įstatymo leidžiamo dydžio piniginę kompensaciją, kuri būtų tinkamiausiu atlygiu už patirtus neturtinio pobūdžio praradimus. Moralinės žalos atlyginimo ribos apibrėžtos įstatymu, todėl ieškovui padaryta moralinė žala gali būti atlyginama ne didesne ir ne mažesne, negu įstatyme numatyta apimtimi. Iš apibendrinimo duomenų matyti, kad daugumoje bylų ieškovai prašo žalos atlyginimui priteisti maksimaliai įstatymo leidžiamą moralinės žalos atlyginimo sumą - dešimt tūkstančių litų. Žalos atlyginimo dydžiai yra skirtingi, priklausomai nuo to, ar žinias paskleidė viešosios informacijos rengėjas, ar kitas asmuo. Kada žala asmeniui padaroma ne per visuomenės informavimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar jas paskleidęs asmuo prieš ieškovui kreipiantis į teismą žinias paneigė, ar ne, žalos dydis kiekvienu atveju yra nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų ( CK 71 str. ). Tuo atveju, kai žinias paskleidžia viešosios informacijos rengėjas, minimalus žalos dydis nėra nustatytas, o maksimalus yra dešimt tūkstančių litų (Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 1 d. ). Viešosios informacijos rengėjui paskelbus paneigimą ir atsiprašius, teismas turi pagrindą mažinti moralinės žalos atlyginimą arba visiškai nuo jos atleisti. Nuo atsakomybės gali būti atleidžiami tik savo iniciatyva žinias paneigę ir atsiprašę viešosios informacijos rengėjai. Moralinės žalos dydis, kai viešosios informacijos rengėjas tinkamai paneigia ir atsiprašo už žinių paskleidimą savo iniciatyva ar ieškovo prašymu, negali viršyti tūkstančio litų (Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. 2, 3 d. ). Nustatant iš viešosios informacijos rengėjo priteistinos žalos dydį, reikia atsižvelgti į tai, kaip skubiai ir tinkamai viešosios informacijos rengėjas paneigė paskleistas žinias. Tinkamu žinių paneigimu, leidžiančiu teismui mažinti priteisiamos žalos dydį, laikoma, kai viešosios informacijos rengėjas, gavęs paneigimo tekstą, kuriame išdėstyta, kokias žinias ir kodėl asmuo prašo paneigti, etiška forma, adekvačioje vietoje, be komentarų artimiausiame leidinyje išspausdina žinių paneigimą ir atsiprašo. Vėlesnis žinių paneigimas ir/ar atsiprašymas arba netinkamas jų paneigimas ir/ar atsiprašymas nesudaro pagrindo viešosios informacijos rengėjo atsakomybei mažinti arba nuo jos atleisti. Iš apibendrinamų bylų statistinių duomenų matyti, kad teismai tik išskirtiniais atvejais pilnai patenkina ieškininį reikalavimą dėl moralinės žalos atlyginimo. Iš viešosios informacijos rengėjų vidutiniškai buvo priteisiama po 3234 litus, o iš fizinių asmenų - po 1685 litus. CK 71 str. bei Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. numato, kad kiekvienu konkrečiu atveju moralinės žalos atlyginimo dydį nustato teismas. CK 71 str. 2 d. nurodoma, kad teismas moralinės žalos atlyginimo dydį nustato, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, teisės pažeidimo sunkumo laipsnį, teisės pažeidimo pasekmes ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Tuo teismas įpareigojamas taikyti ne tik konkrečiai įstatymų leidėjo nurodytas nuostatas, bet įvertinti ir ieškovų nurodomas aplinkybes. Ieškovai motyvuose dėl padarytos žalos dydžio realumo nurodė įvairias aplinkybes, kurias galima suskirstyti į keletą grupių: 1) žala pasireiškė pažeidus darbinius interesus: dirba mokyklos direktoriumi, gėda prieš žmones (Kėdainių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-319/97), prarado galimybę įsidarbinti (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-128/96), netinkamai įvertinta profesinė kvalifikacija (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 210-1005/97, Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 524/96), buvo atleista iš visuomeninės organizacijos ryšių su Vyriausybe ir visuomene skyriaus vedėjos pareigų (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-4894/96). ; 2) dėl žinių paskleidimo sutriko sveikata: ėmė skųstis galvos skausmais (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2263/96), pablogėjo sveikata (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1236/96); 3) žinios turėjo įtakos asmens vertinimui: buvo suformuota netinkama nuo-monė apie asmenybę (Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22-267/96), pažeminta garbė visos seniūnijos gyventojų akyse (R-iškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-802/96), pažemintas miestelio gyventojų akyse (K-ės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22-280/96), apšmeižta bendradarbės sūnaus, giminaičių akyse (Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22-145/96), pajuto, kad ceche į ją (ieškovę) žiūrima kaip į vagį, svetimų pinigų pasisavintoją (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-875/96); 4) pakenkė šeimyniniam gyvenimui, šeimos sukūrimui (Utenos rajono apylin-kės teismo civilinė byla Nr. 22 - 312/96, Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-1320/96). . Kartais prašydami moralinės žalos atlyginimo, ieškovai nurodo tokias aplinkybes, kurios leistų jiems pareikšti reikalavimą dėl materialinės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, dėl informacijos apie kalbos taisyklių neatitinkantį prekių įpakavimą paskleidimo sumažėjo prekių realizacija, pakenkė kolektyvo darbingumui (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 213-1796/97), sumažėjus užsakymų individualiai dirbančiam asmeniui, padaryta žymi finansinė žala (R-iškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-205/96), paskelbus informaciją apie apsinuodi-jimą maistu, sumažėjo kavinės pajamos (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2295/96). Moralinės ir materialinės žalos atlyginimas yra du skirtingi asmens teisių gynimo būdai. Pagrindinė teismų klaida sprendžiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo yra ta, kad dažnai teismai sprendimuose nemotyvuoja, kodėl priteisiamas tam tikras žalos dydis. Civilinio proceso įstatymai įpareigoja teismą tiek surašant sprendimą su sutrumpintais motyvais (CPK 220 str. 3 d. ), tiek pilną sprendimą, nurodyti, kokiais įrodymais ir argumentais teismas vadovavosi, prieidamas vienokią ar kitokią išvadą (CPK 215 str. 1 d. , CPK 222 str. ). Moralinė žala neturi materialios išraiškos, todėl vykdydamas CPK 215 str. 1 d. įtvirtintą sprendimo pagrįstumo reikalavimą, teismas privalo nurodyti aplinkybes, pagal kurias nustatė žalos dydį. Nepakanka sprendime nurodyti tik materialinės teisės normą - CK 71 str. ar Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. Surašydamas pilną sprendimą teismas turi nurodyti ne tik pačią aplinkybę, kurios pagrindu mažinamas žalos dydis, bet ir įrodymus, kuriais remda-masis jis priėmė tokį sprendimą. Pavyzdžiui, atsižvelgus į asmens turtinę padėtį, byloje turi būti surinkti duomenys apie asmens gaunamas pajamas, turimą turtą, darbingumą ir pan. Teisės pažeidimo sunkumo laipsnis nustatytinas išanalizuojant pažeidimo poveikį pozityviems visuomeniniams santykiams, geriems papročiams, tradiciškai priimtinam elgesiui ir pan. Teisės pažeidimo pasekmės vertintinos nurodant asmens patirtų moralinių praradimų dydį, šių praradimų įtaką žmogaus kaip asmenybės vystymuisi, jo tolimesnei visuomeninei, darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui ir t. t. Tinkamomis laikytinos teismų motyvuose nurodomos aplinkybės - žinių paplitimo laipsnis, visuomenės informavimo priemonės tiražas (Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 26-3465/96, J-avos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22 - 103/97, Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 210-1005/97), žalos padarymas nepilnametei (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2 - 2263/96), įtaka ieškovės profesinei veiklai (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 210- 1005/97, Molėtų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 22 - 24/96), straipsnio cinizmas, neetiškumas (Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 211 - 541/97). Aukštesnių instancijų teismai, keisdami apylinkės teismų nustatytą žalos atlyginimo dydį, nurodė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino žalos dydį nulemiančias aplinkybes, jas netinkamai įvertino. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 1996 05 15 nutartimi P-ų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-25/96 žalos dydis buvo sumažintas nuo 3000 Lt iki 500 Lt, atsižvelgus į žinių nereikšmingumą ir atsakovo turtinę padėtį; Vilniaus apygardos teismo 1997 01 27 nutartimi Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 28 - 4948/96 žalos dydis nuo 10 000 Lt sumažintas iki 5000 Lt, nes apylinkės teismas neatsižvelgė į nedidelį laikraščio tiražą bei nepagrįstai nurodė sunkias pasekmes, kurių realiai nebuvo, neįvertino ieškovo veiksmų, padėjusių žalai atsirasti; Vilniaus apygardos teismas 1996 11 21 nutartimi Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 216 - 314/96 žalą sumažino nuo 5000 Lt iki 2500 Lt, nurodydamas, kad apylinkės teismas neįvertino, jog renginyje buvo įvykių, kurių organizatoriai nors ir neplanavo, bet nesiėmė reikiamų priemonių jų išvengti, o tai skatino tą straipsnį parašyti ir kt. Aptariamos kategorijos ginčuose žalos atlyginimas gali būti mažinamas nustačius, kad ieškovas atliko (neatliko) tokius veiksmus, dėl kurių atsakovas turėjo pagrindo manyti, jog žinios ieškovui nėra svarbios ar kad jos atitinka tikrovę, taip pat ir tais atvejais, kai ieškovas pats savo veiksmais sudarė sąlygas žinias paskleisti ar nesiėmė priemonių, kad žinios nebūtų paskleistos, nors buvusiomis aplinkybėmis galėjo jų imtis. Moralinės žalos atlyginimas galimas tik esant skleidėjo kaltei. Taigi, kai žinias, be tų asmenų, kuriems jos buvo paskleistos, sužinojo ir kiti asmenys, žalos dydį nulemiantis žinių paplitimo mastas nustatomas įvertinant atsakovo galimybę numa-tyti, kaip plačiai tam tikroje aplinkoje paskleistos tokios žinios įprastinėmis sąlygomis galėjo paplisti. Pavyzdžiui, Ignalinos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-10/96 pagal ieškovo J. J. ieškinį dėl pareiškime direktoriui paskleistų žinių paneigi-mo, motyvuodamas priteistinos moralinės žalos dydį, nurodė, kad žinios pasklido miestelio visuomenės tarpe. Teismas sprendime nepagrindė, kodėl jis laiko, kad atsakovas turėjo numatyti, jog pareiškime direktoriui paskleistas žinias sužinos ne tik direktorius, mokyklos administracijos darbuotojai, bet ir miestelio visuomenė ir kodėl teismas laiko atsakovą kaltu dėl tokio žinių paplitimo; teismas nenurodė, kokiais įrodymais ir motyvais remdamasis nustatė, kad atsakovas galėjo numatyti didesnį žinių paskleidimą. Atsakovas negali būti pripažįstamas atsakingu už tokį žinių paskleidimo mastą, kokio įprastomis sąlygomis jis negalėjo numatyti. Teismų praktikoje kyla problemų nustatant atlygintinos žalos dydį, kai ieškinys iš dalies atmetamas, įpareigojant atsakovą paneigti tik dalį ieškinyje nurodomų teiginių. Ar nuo to priklauso priteistinos moralinės žalos dydis? Pavyzdžiui, Kėdainių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-319/97 išnagrinėjęs ieškovo V. V. ieš-kinį, kuriuo buvo prašyta paneigti devynis teiginius, paskleistus tame pačiame laikraščio “Kėdainiai” straipsnyje, ir atlyginti 9000 Lt moralinę žalą, tinkamu laikė žalos atlyginimą po 1000 litų už kiekvieną teiginį. Kadangi teismas nusprendė atsakovą įpareigoti paneigti keturis teiginius, likusioje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtą, tai ir žalos dydį nustatė 4000 Lt. Mūsų nuomone, žalos atlyginimo dydis nesietinas su ieškininio reikalavimo dėl paskelbtų žinių paneigimo tenkinimo apimtimi. Moralinės žalos dydis priklauso nuo paskleistų žinių poveikio asmeniui ir visuomenei, teiginiuose esančios informacijos turinio, o ne nuo tikrovės neatitinkančių teiginių skaičiaus. Neaiškumų kyla, ar nustatydamas žalos dydį teismas turi atsižvelgti į ieškovo psichines ir fizines savybes, jo jausmingumą, pažeidžiamumą. Tarp apibendrinamų bylų buvo tokių, kuriose ieškovai jiems padarytos žalos dydį motyvavo savo invalidumu, našlaičio būsena (Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo civilinė byla Nr. 212- 118/96), nepilnametyste (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2263/96), tuo, kad yra socialiai remtini (R-iškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-502/97). Nustatydamas žalos dydį teismas turėtų remtis normalaus protingo žmogaus pasaulio suvokimu ir dvasine pusiausvyra, išskyrus tuos atvejus, kada žinias paskleidęs asmuo numatė ir galėjo numatyti, kad ieškovas žinias priims kitaip. Nemaža problema yra ir tai, ar nustatydami atlygintinos moralinės žalos dydį teismai turi atsižvelgti į aplinkybę, kad priklausomai nuo kiekvieno ieškovo materialinės padėties, psichinių savybių ar vertybių skalės panašaus pobūdžio ir dydžio moralinę žalą lygiaverčiai gali kompensuoti skirtinga pinigų suma. V-aip tūkstančio litų sumą priims socialiai remtinas asmuo, kitaip - gamyklos direktorius. Ši problema ypač aktuali dėl to, kad ieškovų ratas šios kategorijos bylose socialine prasme yra labai platus ir apima visus visuomenės sluoksnius nuo pensininko ir bedarbio iki aukščiausių valstybės pareigūnų ir žymių verslininkų. Nepaisant įvairių žmonių socialinių skirtumų bei visuomenės požiūrio į atskirą asmenį (garbė) ar paties asmens į save (orumas) skirtingumų, teismai, vertindami neteisėtus veiksmus bei jų pasekmes, turėtų vadovautis asmenų lygybės prieš įstatymą principu. Į ieškovų padėties visuomenėje skirtingumus gali būti atsižvelgiama tik įvertinant pažeidimo sukeltas pasekmes (CK 71 str. 2 d. ). Praktikoje kyla neaiškumų, kaip atlyginama žala, tuo pačiu veiksmu padaryta keliems asmenims. Kiekvienas asmuo, kurio garbė ir orumas buvo pažeisti, įgyja atskiro reikalavimo į moralinės žalos atlyginimą teisę. Taigi dviems ar daugiau ieškovų ginant savo interesus dėl vienu žinių ar informacijos paskleidimu padarytos žalos, kiekvienas atskirai gali reikalauti atlyginti po maksimaliai leistiną sumą. Kai keli ieškovai savo interesus gina vienoje civilinėje byloje, ieškinio kaina byloje gali viršyti dešimties tūkstančių litų ribą. Kai keli asmenys bendrais veiksmais padaro žalą asmeniui, jie atsako solidariai (CK 494 str. ). Juridinis asmuo turi teisę į moralinės žalos atlyginimą, jei tai numatyta įstatymu (Konstitucijos 30 str. 2 d. ). Tokį žalos atlyginimą numato Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 9 str. Teismuose jau pasitaiko ieškinių, kuriuose ieškovai prašo, be moralinės žalos atlyginimo, priteisti ir materialinę žalą (CK 483, 496 str. ). R-ėtų atkreipti teismų dėmesį į tai, kad aptariamoje bylų kategorijoje materialinės žalos atlyginimas nepriklauso nuo moralinės žalos atlyginimo. Moralinė žala neapima tais pačiais neteisėtais veiksmais padarytos materialinės žalos. Moralinės ir materialinės žalų atskirumą įstatymų leidėjas aiškiai nurodė Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. Kartais asmuo, kurio subjektinė teisė pažeista, dėl žinių paskleidimo turi ir materialinių nuostolių, pavyzdžiui, išspausdinus tikrovės neatitinkančią informaciją darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nebuvo perkama įmonės produkcija, dėl publikacijos apie įmonės veiklą atsisakė dirbti darbuotojai ar pan. Tokia materialinė žala atlyginama pagal bendrąsias žalos atlyginimo taisykles (CK 42 skirsnis). Ieškininis reikalavimas dėl žinių paskleidimu padarytos materialinės žalos atlyginimo turėtų būti nagrinėjamas kartu su reikalavimais paneigti paskleistas žinias bei atlyginti moralinę žalą. Jei ieškovas padavė teismui atskirą ieškininį pareiškimą dėl materialinės žalos atlyginimo, kai to paties teismo žinioje yra civilinė byla dėl tais pačiais veiksmais paskleistų žinių paneigimo ir/ar moralinės žalos atlyginimo, tai teismo nutartimi šios bylos turi būti sujungiamos (CPK 149 str. ). Ieškovui nedraudžiama pareikšti ir savarankišką ieškinį dėl materialinės žalos, padarytos paskleidus žinias, atlyginimo arba kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti materialinę žalą, kai byla dėl žinių paneigimo ir/ar moralinės žalos atlyginimo jau užbaigta. Priešingas teisei elgesys. Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus teisės normomis nustatytą elgesio variantą. Aptariamuose santykiuose įstatymai įpareigoja asmenį susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pakenkiama bet kurio kito visuomenės nario ar ūkinio subjekto garbei ir orumui, geram vardui, taip pat, kai nesant teisėto visuomeninio intereso kišamasi į žmogaus asmeninį gyvenimą. Šios pareigos turi laikytis kiekvienas asmuo nepriklausomai nuo jo subjektiškumo, amžiaus, psichinės būklės, pilietybės ar pan. kito asmens atžvilgiu, nepriklausomai nuo jo ypatybių. Teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga yra, kai įstatymu uždėtos pareigos pažeidimo atveju neteisėtais veiksmais kitam asmeniui padaroma žala. V- tik neteisėtų, pasekmių nesukeliančių, veiksmų atlikimas nėra pagrindas atsirasti teisinei atsakomybei. Čia aptariamais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma ir turtinė, ir neturtinė žala. Pažeidimas gali būti padaromas tik aktyviais veiksmais (pvz. , straipsnio išspausdinimas laikraštyje, pasisakymas susirinkime, laiško parašymas, įsakymo ar kitokio dokumento išleidimas, skundo kokiai nors organizacijai surašymas ir pan. ). Asmuo neatsako, kai jo turėtos žinios buvo neteisėtai, be jo žinios iš jo paimtos ir be jo žinios paskleistos. Atsakomybės nesukelia žinių paskleidimas tik asmeniui, kurį jos liečia. Neteisėtais veiksmais CK 7 ir 71 str. bei Visuomenės informavimo įstatymo prasme laikomi veiksmai, kuriais paskleidžiama tik tam tikra informacija - tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios žinios bei informacija apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo. Šioje informacijoje pateikiamų duomenų atitikimas tikrovei gali būti patikrintas įrodinėjimo priemonėmis. Atsakomybės nesukelia žurnalisto, leidėjo, straipsnio autoriaus ar šiaip asmens nuomonės paskelbimas. Priežastinis ryšys tarp priešingo teisei elgesio ir pasekmių. Atsakomybė atsiranda esant priežastiniam ryšiui tarp priešingų teisei asmens veiksmų ir pada-rytos žalos. CK 71 str. nurodoma, kad tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat informaciją be asmens sutikimo apie jo asmeninį gyvenimą paskleidę asmenys atlygina padarytą žalą. Analogiškai suformuluotas ir Visuomenės informavimo įstatymo 21 str. Priežastinio ryšio nustatymas yra svarbus tuo, kad priežastinis ryšys nustato galimas atsakomybės už teisei priešingų veiksmų atlikimą ribas. Asmuo atsakingas tik už tą savo veiksmais padarytą žalą, kuri yra tiesioginė jo veiksmų pasekmė ir kuri nebūtų kilusi, jei asmuo tokių veiksmų nebūtų padaręs. Aptariamojoje bylų kategorijoje dėl CK 7 ir 71 str. bei Visuomenės informa-vimo įstatymo 20 ir 21 str. įtvirtintų žinių paneigimo ir moralinės žalos atlyginimo taisyklių formulavimo priežastinio ryšio nustatymas nėra sudėtingas. Įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodytas realus garbės ir orumo sumažėjimas dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo. Taigi priežas- tinis ryšys laikomas pakankamu nustačius, jog neteisėtais veiksmais buvo paskleis-tos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios, vertinant bendražmogiškos moralės požiūriu, žemina garbę ir orumą. Kadangi paskleidimas yra aktyvus ir paprastai sąmoningas veiksmas, priežastinis ryšys yra akivaizdus ir jį nustatant teismams problemų nekyla. D- sudėtingesnė problema kyla, nagrinėjant ieškininius reikalavimus dėl žinių paskleidimu padarytos materialinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju teismas turi įsitikinti, kad ieškovo nurodomi nuostoliai nebūtų atsiradę, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir kad atsakovo veiksmai yra pagrindinė materialinės žalos atsiradimo sąlyga. M-erialinei atsakomybei dėl žinių paskleidimo atsirasti reikš-mingas netiesioginis priežastinis ryšys. Tenkindami reikalavimus dėl žinių paskleidimu padarytos materialinės žalos atlyginimo, teismai turi: 1) išaiškinti ir įvertinti visumą sąlygų, dėl kurių atsirado materialinė žala; 2) nustatyti, kad neteisėti veiksmai buvo vienintelė arba pagrindinė žalos atsiradimo sąlyga; 3) nustatyti, kad neatlikus šių veiksmų, žala nebūtų atsiradusi; 4) nebuvo kitų priežastinį ryšį keičiančių ar nutraukiančių aplinkybių. Paskleidus informaciją apie privatų asmens gyvenimą be jo sutikimo, atsakomybė kyla tik nustačius papildomas sąlygas, kad informacijos paskleidimu asmeniui padaryta žala, informacija nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimo ar nusikaltimo ir paskleista informacija nebuvo pateikta nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje. Pastarosios dvi sąlygos reikalauja tik tam tikro fakto nustatymo, todėl priežastinio ryšio klausimo sprendimo nepakeičia. Tačiau kai ieškovas reikalavimą atlyginti informacijos apie jo asmeninį gyvenimą paskleidimu padarytą moralinę žalą motyvuoja, kad tuo jam buvo padaryta žala, teismas priežastinio ryšio buvimą turi pagrįsti papildomais motyvais, atsižvelgiant į reikalavimus, pagal kuriuos nustatomas priežastinis ryšys, nagrinėjant ieškininius reikalavimus dėl žinių paskleidimu pada-rytos materialinės žalos atlyginimo. Teisės pažeidėjo kaltė. Paskleidus garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias bei informaciją apie asmens privatų gyvenimą, atsakomybė gali atsirasti tik esant skleidėjo kaltei (tyčiai arba nerūpestingumui). Kalte supran-tamas teisės pažeidėjo psichinis santykis su jo teisei priešingu elgesiu ir pasekmėmis, kurios atsirado dėl pažeidėjo elgesio. Kaltė yra subjektyvioji atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kaltei nustatyti reikalinga įsitikinti, kad asmuo suprato, turėjo ar galėjo suprasti, kad jo elgesys yra priešingas teisei, bei suprato, turėjo ar galėjo suprasti, kad toks elgesys sąlygoja teisės požiūriu nepriimtinų tam tikro dydžio pasekmių atsiradimą. Nėra teisinga teismų praktika, kai teisinė atsakomybė šios kategorijos bylose siejama su tikslu pranešti žinias kitiems asmenims. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4109/97, išnagrinėjęs ieškovės M. P. ieškinį atsakovei Z. G. dėl pavadinimo prostitute, 1997 07 17 sprendime konstatavo, jog atsakovė neturėjo tikslo, kad žinias sužinotų daugiau asmenų, savo žodžius nukreipė tik į ieškovę, ir ieškinį atmetė. Teisiškai apibrėžto ir visuomeniškai reikšmingo tikslo turėjimas, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, atskirais atvejais gali būti pripa-žįstamas aplinkybe, atleidžiančia nuo atsakomybės (pvz. : kreipimasis į kompetentingą organą su prašymu ištirti kito asmens padarytą pažeidimą). Skleidėjo kaltė pasireiškia, kai realizuodamas Konstitucijos 25 str. , Europos žmo-gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. bei Visuomenės informa-vimo įstatymo 3 str. laiduojamą teisę skleisti informaciją, jis savo veiksmais pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 28 str. , CK 5 str. ). Perkeliant atsakomybę už nepilnamečių ar neveiksnių asmenų veiksmus jų tėvams, įtėviams, globėjams, rūpintojams ar organizacijoms, kurių priežiūroje buvo ar yra šie asmenys (CK 489 - 491 str. ), pastarųjų atsakomybė atsiranda, jeigu jie neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės. Šiuo atveju teismai turi nustatyti, kad neturinčių (pilno) veiksnumo asmenų veiksmai, dėl kurių atsirado žala, buvo padaryti dėl to, kad juos privalantys prižiūrėti asmenys nesiėmė priemonių užkirsti kelią tokių veiksmų atsiradimui. Remiantis bendrais žalos atlyginimo civilinėje teisėje principais, kaltės buvimas yra preziumuojamas. Atsakovas nuo žalos atlyginimo garbės ir orumo bei gero vardo ir asmeninio gyvenimo neliečiamumo gynimo bylose gali būti atleidžiamas tik įrodęs, kad jis nekaltas dėl žalos padarymo. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės Atskirais atvejais asmuo nuo atsakomybės už garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių bei informacijos apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidimą gali būti atleidžiamas. Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. numatyti specialūs pagrindai, pagal kuriuos nuo atsakomybės atleidžiamas viešosios informacijos rengėjas. Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 1 d. 1, 2 p. numato, kad viešosios informacijos rengėjas neatsako už tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimą, jeigu šios žinios buvo pateiktos valstybės valdžios institucijų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių bei profsąjungų organizacijų, fizinių ar juridinių asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose, viešai pasakytos atviruose posėdžiuose, pasitarimuose, spaudos konferencijose, mitinguose bei kituose renginiuose, viešosios informacijos rengėjas neiškraipė kalbėjimo esmės ir konkrečių faktų ir nėra jo kaltės dėl tokių žinių paskleidimo. Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. numato, kad viešosios informacijos rengėjas neatsako už tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimu padarytą žalą, jei jis nurodo atitinkamą žinių šaltinį. Žinių šaltinis gali būti nurodomas arba pačioje publikacijoje arba po jos, taip pat ir teismo proceso metu. Nustačius šiuos faktus, atsakomybė už šių žinių paskleidimą tenka pirminiam informacijos skleidėjui (Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 1, 2 d. ). Tais atvejais, kai nustatoma žinias pakartojusio viešosios informacijos rengėjo kaltė, už žinių paskleidimą atsako abu skleidėjai. Asmenys garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neati-tinkančias žinias ar informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidę bendrais veiksmais atsako solidariai. Jei skleisdami žinias ar informaciją asmenys veikė savarankiškai, už padarytą žalą taikoma dalinė atsakomybė. Oficialios valstybės ir savivaldybių, valdžios ir valdymo institucijų bei kitų biudžetinių organizacijų informacijos registravimo bei pateikimo žmonėms ar viešosios informacijos rengėjams tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 11 26 nutarimu Nr. 1391. Oficialia informacija vadinami šių institucijų pranešimai apie jų poziciją ir veiklą bei priimtus sprendimus. Teikti oficialią informaciją turi teisę minėtų institucijų vadovai arba jų įgalioti asmenys. Neįgalioto asmens pateikta informacija apie institucijos veiklą laikoma ne oficialia informacija, bet ją pateikusiojo asmenine nuomone. Oficialios informacijos dokumentai institu-cijoje registruojami oficialios informacijos registravimo žurnale. Jeigu žinios anksčiau buvo paskleistos kitose visuomenės informavimo priemonėse ir nebuvo paneigtos jas paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse, viešosios informacijos rengėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog kartoja asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias (Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. ). Pakartojusio kitoje visuomenės informavimo priemonėje paskleistas žinias viešosios informacijos rengėjo pareiga įsitikinti kartojamos informacijos teisingumu kyla iš Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. 2 d. , numatančios draudimą platinti žinomai tikrovės neatitinkančią ir asmens garbę ir orumą žemi-nančią informaciją. Viešosios informacijos rengėjas, nurodęs žinių šaltinį, atleidžiamas nuo atsakomybės, kai jis išplatindamas žinias, kurios buvo paskelbtos tiesioginių radijo ar televizijos laidų dalyvių, nepavaldžių viešosios informacijos rengėjui, paskelbtos specialioje rinkimų laidoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas, paskelbtos neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose, neanoniminiuose užsako-muosiuose straipsniuose ar laidose nepažeidė įstatymų reikalavimų ir nėra jo kaltės dėl tokių žinių paskleidimo (Visuomenės informavimo įstatymo 4, 5, 8, 10 str. , Lietu-vos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 str. 2 d. 7, 9 p. ). Šiais atvejais atsako pirmas paskleidęs žinias asmuo (Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 2 d. 4-6 p. ). Viešosios informacijos rengėjas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, kai jis paskelbia asmens garbę ir orumą žeminančias bei tikrovės neatitinkančias žinias, jei informacijos šaltiniu buvo galiojantis teisės taikymo aktas, kuris vėliau įstatymų nustatyta tvarka buvo panaikintas, pavyzdžiui, teismo sprendimas ar nuosprendis ir pan. Nuo žalos atlyginimo taip pat atleidžiama, jei žinios buvo paskleistos remiantis V-aus reikalų ministerijos ar jos struktūrinių padalinių oficialia informacija, jeigu žinios nebuvo iškreiptos. Kartu pažymėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. viešosios informacijos rengėjas atleidžiamas nuo žalos - moralinės ar materialinės - atlyginimo, bet neatleidžiamas nuo pareigos paneigti tikrovės neatitinkančias ir garbę ir orumą žeminančias žinias. Viešosios informacijos rengėjas, paskleidęs tikrovės neatitinkančias žinias ir gavęs paneigimo tekstą, nedelsdamas privalo jį paskelbti savo visuomenės informavimo priemonėje. Neteisingai Š-ių rajono apylinkės teis-mas civilinėje byloje Nr. 22-66/96 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams N. P. bei Š-ių rajono policijos komisariatui ir trečiajam asmeniui laikraščio “Draugas” redakcijai priimtu 1996 02 07 sprendimu įpareigojo Š-ių rajono policijos komisa-riatą paneigti laikraštyje “Draugas” paskleistas žinias, kurias laikraščio redakcija paėmė iš policijos komisariato pateiktos suvestinės. Teismas, esant ieškovo reikalavimui dėl žinių paneigimo, turėjo ieškovui pasiūlyti patraukti laikraščio “Draugas” redakcijos savininką atsakovu ir, tenkindamas ieškinį, įpareigoti žinias paneigti viešosios informacijos rengėją ar jo savininką. Analogiškai (kaip ir viešosios informacijos rengėjas) nuo atsakomybės už viešai publikuotų žinių paskleidimą atleidžiami ir kiti asmenys (CPK 11 str. 6 d. , Visuomenės informavimo įstatymo 21, 22 str. ), jeigu jie paskleidžia Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. išvardintuose šaltiniuose pateiktas žinias. Žinių sužinojimas iš neoficialių dokumentų ar pasisakymų, kurie nėra nurodomi Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. , neatleidžia nuo atsakomybės už jų skleidimą nei viešosios informacijos rengėjų, nei kitų asmenų. Be šių specialių tik garbės ir orumo gynimo teisiniams santykiams taikomų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų, gali būti taikomi ir bendrieji atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai. Nuo atsakomybės veiksnus fizinis asmuo atlei-džiamas, kai žalą jis padaro tokioje būsenoje, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Šis atleidimo nuo atsakomybės pagrindas įtvirtintas CK 492 str. Taisyklė leidžia civilinės teisės sankcijas taikyti tik už pilną veiksnumą turinčio fizinio asmens sąmoningai padarytus veiksmus. Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas tik pilną veiksnumą turintis asmuo, bet negali būti atleidžiami asmenys, kurie dėl amžiaus nėra pasiekę pilno veiksnumo, ar tie asmenys, kurių veiksnumas yra apribotas ar kurie yra pripažinti neveiksniais. Esant šiam pagrindui, atsakomybė neperkeliama kitiems asmenims, skirtingai nuo nevei-ksnių ar neturinčių pilno veiksnumo asmenų, už kurių padarytą žalą yra atsakingi jų tėvai, globėjai ar rūpintojai. Tačiau jei asmuo pats sau sudarė tokią būseną, vartoda-mas alkoholinius gėrimus ar narkotikus arba kitokiu būdu, nuo atsakomybės jis neatleidžiamas (CK 492 str. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
3769: Svečiai