|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 53 NUTARIMAS DĖL TEISMŲ PRAKTIKOS TAIKANT BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMAS, REGLAMENTUOJANČIAS BYLŲ PROCESĄ APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 2005 m. birželio 23 d. Vilnius Pasikeitus baudžiamojo proceso įstatymams, reglamentuojantiems apeliacinį procesą, būtina pakeisti ir papildyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“, išdėstant jį nauja redakcija. Išanalizavęs 2004 metų apeliacinio bylų nagrinėjimo praktiką, Aukščiausiojo Teismo senatas konstatuoja, kad iš esmės aptariamas normas teismai taiko tinkamai. Tačiau neišvengta 2000 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 26 ir juo aprobuotoje teismų praktikos apibendrinimo apžvalgoje jau akcentuotų, padaryta ir kitų klaidų. Iš Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 26 nurodytų klaidų dažniausiai pasitaikė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimo išsamiai išnagrinėti byloje paduotus apeliacinius skundus pažeidimas. 2004 metais kasacine tvarka išnagrinėtose bylose daugiausia apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų buvo panaikinta ir bylos buvo perduotos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad dalis byloje paduotų apeliacinių skundų esminių argumentų liko neišnagrinėta. Be to, kartojosi ir BPK reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui, pažeidimai. Tai netikslus ar netinkamas apskųsto nuosprendžio (nutarties) pakeitimo pagrindų suformulavimas, netikslus tuos pagrindus numatančių normų nurodymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, netikslios ar perteklinės šių procesinių dokumentų rezoliucinių dalių formuluotės ir pan. Kitos klaidos daugiausia susijusios su normų, kurios kitaip nei iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs BPK reglamentuoja apeliacinį procesą, jo metu priimamus sprendimus, taikymu. Pavyzdžiui, pasitaikė atvejų, kai teismai netinkamai taikė BPK 329 straipsnio 4 punktą, kuris reglamentuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą tada, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje (esant pagrindui, šios normos netaikė ir atvirkščiai). Ne visada buvo tinkamai taikomos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų bei kai kurios kitos apeliacinį procesą reglamentuojančių normų nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti teismų praktiką, išaiškinti normų, kurias teismai taiko nevienodai, taip pat ir tų, kurios dažniausiai pažeidžiamos, turinį ir prasmę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 25 straipsnio 1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r ė : I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. 2. Gavęs apeliacinį skundą teismas patikrina, ar jį padavė turintis teisę apskųsti nuosprendį (nutartį) asmuo. Pagal BPK 312 straipsnio 1 ir 4 dalių prasmę teisę apskųsti nuosprendį turi ir nedalyvavęs pirmosios instancijos teisme gynėjas, jeigu tokią valią raštu išreiškė nuteistasis ar išteisintasis, ir susitarimas yra įformintas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nustatyta tvarka. Prokurorų teisę apskųsti nuosprendį (nutartį) apeliacine tvarka riboja jų kompetencija, kurią apibrėžia Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro tvirtinami Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai. 3. Apeliacinis skundas turi atitikti įstatymo reikalavimus (BPK 312, 313 straipsniai). Jei skundą padavė asmuo, neturintis teisės apskųsti teismo nuosprendį (nutartį) apeliacine tvarka, ar skundas apelianto nepasirašytas arba paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir jo atnaujinti apeliantas neprašo, skundą apeliantui grąžina pirmosios instancijos teismas. Ar įstatymo reikalavimus atitinka apeliacinio skundo turinys, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Jei skunde nesuformuluoti apelianto prašymai, nenurodomi apskundimo pagrindai ar motyvai, ar yra kitų esminių BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitikimų, taip pat ir tais atvejais, kai tik bylos parengimo nagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu nustatomi įstatymo pažeidimai, nurodyti šio punkto pirmojoje pastraipoje, skundą apeliantui grąžina apeliacinės instancijos teismas (BPK 323 straipsnio 1 dalis). Jeigu aplinkybė, kad apeliacinis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, nustatoma dar vėlesnėje proceso stadijoje – apeliacinės instancijos teismo posėdyje, skundas paliekamas nenagrinėtas ir grąžinamas apeliantui BPK 323 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau negali būti apeliantui sugrąžintas ar paliktas nenagrinėtas nuteistojo (išteisintojo) atstovo pagal įstatymą apeliacinis skundas dėl to, kad po skundo padavimo atstovaujamasis sulaukė pilnametystės. Šiais atvejais procesas tęsiamas bendra tvarka, apeliantas nepraranda teisės dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. 4. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti. Visi apeliacinio skundo pakeitimai ir papildymai grąžinami apeliantui. Apeliantai paduotus skundus gali tik atšaukti. Teisę atšaukti skundą turi jį padavęs asmuo, prokuroro paduotą skundą gali atšaukti ir aukštesnysis prokuroras, o gynėjo apeliacinį skundą turi teisę atšaukti ir nuteistasis (išteisintasis), jeigu jis nėra asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, arba nepilnametis. 5. Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Tačiau BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytos dvi išimtys iš šios bendros taisyklės. Pirma, viršyti apeliacinių skundų ribas leidžiama, kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje bylos dalyje nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šiais atvejais teismas patikrina, ar nustatyti pažeidimai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Tačiau nustatyti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai neleidžia apeliacinės instancijos teismui išplėsti bylos patikrinimo ribų dėl kitų proceso dalyvių, t. y. apeliacinės instancijos teismas negali spręsti, ar nebuvo atimtos ar suvaržytos nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, išteisintojo ir kitų proceso dalyvių (išskyrus nuteistuosius) teisės, jeigu dėl šių asmenų teisių atėmimo ar suvaržymo apeliacinių skundų negauta, o nustatyti pažeidimai neturėjo įtakos pagal apeliacinį skundą tikrinamos nuosprendžio dalies teisėtumui ir pagrįstumui. Antra, teisę švelninti nuosprendį ir tiems nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis neapskųstas, numato BPK 320 straipsnio 5 dalis. 6. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis (pvz. , asmuo nuteistas už keletą nusikalstamų veikų, o skundu ginčija tik vienos iš jų padarymą). Pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai. Apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų. Pavyzdžiui, jeigu iš skunde nurodytų išteisinamojo nuosprendžio apskundimo pagrindų matyti, kad apeliantas siekia, jog būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau rezoliucinėje skundo dalyje prašo panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, nesant pagrindų grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, gali panaikinti apskųstą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo apeliacinio skundo ribos nebus viršytos. Priešingo, nei prašo apeliantas, sprendimo priėmimas tada, kai vietoj nuteistojo padėties pabloginimo pagal prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, taip pat nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu. 7. Nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali pabloginti tik tais pagrindais, kurie nurodyti prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Be to, nuteistojo ar išteisintojo padėties negalima pabloginti labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. Kai apeliantas skunde konkrečiai nurodo prašomos paskirti bausmės rūšį ir jos dydį, griežtesnės nei prašoma bausmės paskyrimas laikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu. Tačiau tais atvejais, kai apeliantas tik prašo pagriežtinti bausmę, nenurodydamas konkrečios bausmės rūšies ir dydžio, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas tik įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ir Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų nuostatų. Tokiais atvejais teismui pagriežtinus bausmę nebus laikoma, kad nuteistojo padėtis pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. Prokurorui, privačiam kaltintojui ar nukentėjusiajam prašant pagriežtinti bausmę (nesant kito apelianto priešingo prašymo), teismas negali jos sušvelninti (išskyrus atvejus, kai skundžiama bausmė paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą). Tokiu atveju būtų viršytos apeliacinio skundo ribos. 8. BPK 320 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „švelninti nuosprendį“ reiškia ne tik nuteistajam paskirtosios bausmės sušvelninimą, bet ir kitus apskųsto nuosprendžio pakeitimus, lengvinančius nuteistojo teisinę padėtį. Tai ir veikos kvalifikavimas pagal švelnesnį įstatymą, ir pašalinimas iš nuosprendžio atskirų nusikalstamų veikų, atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir panaikinimas nuosprendžio dalies, kurioje asmuo pripažintas pavojingu recidyvistu, ir pan. Švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis apskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai neliečia nuteistųjų, dėl kurių jis neapskųstas. Kai nuosprendis apeliantui keičiamas taikant švelnesnį įstatymą, jis turi būti pakeistas ir skundų nepadavusiems nuteistiesiems, jei švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir juos (pvz. , skundą padavusio nusikaltimo bendrininko veiką kvalifikuodamas pagal švelnesnį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti ir skundų nepadavusių to paties nusikaltimo bendrininkų veiksmų kvalifikavimą). Švelnindamas bausmę apeliacinį skundą padavusiam nuteistajam dėl to, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, apeliacinės instancijos teismas tik gali, bet neprivalo, ją sušvelninti skundų nepadavusiems nuteistiesiems, nors nuosprendžio švelninimo pagrindas juos ir liestų (pvz. , bausmė per griežta dėl to, kad tiek apeliantas, tiek ir kiti nuteistieji yra nepilnamečiai; nustatyta tiek apelianto, tiek ir kitų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pan. ). Tokiu atveju sušvelninęs nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių jis neapskųstas, apeliacinės instancijos teismas turėtų savo sprendimą motyvuoti, nes bausmė visada turi būti individualizuojama. 9. BPK 320 straipsnyje, kuris reglamentuoja bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, galimybė apeliacinėje instancijoje taikyti BPK 256 straipsnį nenumatyta. Tačiau ir apeliacinėje instancijoje kaltinimo pakeitimas BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka yra galimas, nes apeliacinio proceso, kaip vieningo baudžiamojo proceso dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų patikrinimu. BPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. 10. Bylos nagrinėjimas, nepranešus nuteistajam (išteisintajam) apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą, laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau tais atvejais, kai nėra žinių apie nuteistojo (išteisintojo) buvimo vietą, o nuolatinės gyvenamosios vietos, šeimos, darbovietės jis neturi, šaukimas (BPK 319 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais) siunčiamas į paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą ir laikoma, kad jis laiku buvo informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas yra teisėtas. 11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz. , neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan. ). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Be to, pakartotinai ištirti įrodymus būtina ir tais atvejais, kai nuteistieji, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (BPK 246 straipsnis), apeliaciniuose skunduose nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu (BPK 438 straipsnio 3 dalis). Pakartotinai ištirti įrodymus būtina ir tada, kai apeliacinės instancijos teismo posėdyje reikia BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta tvarka ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą (pvz. , kai pirmosios instancijos teisme nemokantis lietuvių kalbos kaltinamasis neturėjo vertėjo, kai kaltinamasis neturėjo gynėjo, nors gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, kai nėra teisiamojo posėdžio protokolo ir pan. ). 12. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Panaikindamas apskųstą nuosprendį ir nutraukdamas bylą, pakeisdamas apskųstą nuosprendį, panaikindamas apskųstą nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, panaikindamas arba pakeisdamas apskųstą nutartį, apeliacinės instancijos teismas turi tiksliai suformuluoti priimamo sprendimo pagrindą, nurodyti atitinkamą BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame šis pagrindas numatytas. Kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad nuosprendyje išdėstytos kai kurios (neturinčios esminės reikšmės apelianto prašymo išsprendimui) teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, tačiau dėl to nereikia nuosprendžio panaikinti ir nutraukti bylos ar priimti naujo nuosprendžio, keisti pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar kitų BPK 307 straipsnyje nurodytų sprendimų, apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis nekeičiamas, nors šios aplinkybės ir buvo nurodytos apeliaciniame skunde kaip nuosprendžio apskundimo motyvai. 13. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį (BPK 326 straipsnio 1 dalis) arba nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2, 4 dalys). Tais atvejais, kai vienoje byloje reikia priimti sprendimus, numatytus BPK 326 straipsnio tiek pirmojoje, tiek antrojoje ar ketvirtojoje dalyse, surašomas vienas procesinis dokumentas – nuosprendis (BPK 330 straipsnis). 14. Nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui gali būti priimta tik tais atvejais, kai bylą išnagrinėjo šališkas teismas arba ji išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitus pirmosios instancijos teismo padarytus esminius šio Kodekso pažeidimus privalo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teisėjo suinteresuotumas bylos baigtimi ar kiti nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali būti priimta tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. 15. BPK 327 straipsnis reglamentuoja tik apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindus. Todėl tais atvejais, kai nagrinėjant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo skundą, kuriuo ginčijamas išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas, nustatoma, jog yra kuri nors iš BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, BPK 327 straipsnio 1 punktas taikytinas ne tiesiogiai, o pagal įstatymo analogiją. Kai nagrinėjant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio nustatoma, jog kaltinamasis išteisintas nepagrįstai, tačiau yra BPK 327 straipsnio 2 punkte numatyta aplinkybė, apeliacinės instancijos teismas turėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pritaikęs BPK 329 straipsnio 2 punktą. Tik naujo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šiuo atveju būtų nurodomas sprendimas ne nuteisti kaltinamąjį, o bylą prieš jį nutraukti, nustačius pagrindą atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. 16. Netinkamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų pritaikymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis) yra tais atvejais, kai nepritaikoma atitinkama norma, esant pagrindui ją taikyti, arba pritaikoma kuri nors iš BK bendrosios dalies normų nesant jos taikymo sąlygų, arba pritaikoma ne ta norma, kurią reikėjo pritaikyti. Nepakankamai konkretus reikiamos BK bendrosios dalies normos nurodymas nuosprendyje ne visada laikomas netinkamu įstatymo pritaikymu, t. y. pagrindu nuosprendžiui pakeisti. Nuosprendis keičiamas tik dėl nepakankamai konkretaus normų, susijusių su veikos kvalifikavimu, nurodymu (pvz. , kai nenurodoma atitinkama BK 24 straipsnio dalis). Nepakankamai konkretus kitų normų (pvz. , BK 62, 63, 75 straipsnių) nurodymas nuosprendyje (nenurodyta straipsnio dalis, punktas) nėra pagrindas jį keisti. Šiais atvejais nustatytus netikslumus pakanka aptarti aprašomojoje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje. 17. Neteisinga bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas) pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Todėl apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai neturi būti keičiami šiuo pagrindu tada, kai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam turėtų būti paskirta tik nežymiai griežtesnė ar švelnesnė bausmė. 18. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), kai: 1) jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje; 2) teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas; 3) yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas priėmė vienus iš jų ir atmetė kitus; 4) nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo ar išteisintojo nekaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. 19. Kiti klausimai, kurių netinkamas išsprendimas yra pagrindas apskųstam pirmosios instancijos nuosprendžiui pakeisti (BPK 328 straipsnio 4 punktas), – tai laisvės atėmimo bausmės vietos parinkimas, klausimai, susiję su civiliniu ieškiniu, proceso išlaidų atlyginimu ir kt. 20. N-jas tiek išteisinamasis, tiek apkaltinamasis nuosprendis priimamas tada, kai: 1) apskųstame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to apeliacinės instancijos teismas padaro priešingas išvadas (BPK 329 straipsnio 1–2 punktai); 2) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 3 punktas); 3) pirmosios instancijos teismas yra padaręs BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Tačiau išteisinamasis nuosprendis neturi būti naikinamas dėl tokio BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyto šio Kodekso reikalavimų pažeidimo, kuris neturi esminės įtakos teismo išvadų pagrįstumui, nes išteisinus kaltinamąjį jo teisių suvaržymas, padarytas teisminio nagrinėjimo metu ar ankstesnėse stadijose, įgauna formalų pobūdį (pvz. , neturėtų būti panaikintas pagrįstas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad kaltinamajam nebuvo suteiktas paskutinis žodis ir pan. ). N-jo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą riboja baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Šiems terminams suėjus, apkaltinamasis nuosprendis nebegali būti priimtas. Todėl šiais atvejais apeliacinės instancijos teismas priimamu nauju nuosprendžiu turėtų panaikinti apskųstą nuosprendį dėl to, kad jis nepagrįstas, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, arba dėl to, kad buvo padarytas esminis BPK reikalavimų pažeidimas, ir baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. 21. Kai apeliacinėje instancijoje nuteistajam reikia papildomai inkriminuoti tik tam tikrus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus, kurie apskųstu teismo nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalinti nepagrįstai, arba, atvirkščiai, – kai iš apskųsto nuosprendžio reikia pašalinti nuteistajam nepagrįstai inkriminuotus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus, nuosprendis pakeičiamas nutartimi, jeigu nekeičiama bausmė. Tačiau tais atvejais, kai apeliacinėje instancijoje nuteistąjį reikia nuteisti už atskiras nusikalstamas veikas, kurios apskųstu teismo nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalintos nepagrįstai, arba, atvirkščiai, – kai apskųsto nuosprendžio dalį, kurioje nuteistasis buvo nepagrįstai nuteistas už atskiras nusikalstamas veikas, reikia panaikinti ir dėl šių nusikalstamų veikų nuteistąjį išteisinti, apeliacinės instancijos teismas priima naują nuosprendį, o ne nutartį. N-jo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti atitinkamą apskųsto nuosprendžio dalį ir nuteistąjį nuteisti už nepagrįstai iš kaltinimo pašalintų nusikalstamų veikų padarymą arba, atvirkščiai – išteisinti dėl tos kaltinimo dalies, kuri buvo nepagrįsta. Be to, šiais atvejais nuteistajam iš naujo paskiriama subendrinta bausmė. 22. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis turi būti surašoma tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jų struktūrai ir turiniui. Negalima įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš vienos nuosprendžio ar nutarties struktūrinės dalies į kitą (pvz. , byloje dalyvavusių proceso dalyvių prašymai turi būti išdėstomi ne įžanginėje, o aprašomojoje nuosprendžio ar nutarties dalyje po apeliacinių skundų esmės išdėstymo). Kiekvienoje nuosprendžio ar nutarties struktūrinėje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi tik būtini duomenys. 23. Įžanginėje nuosprendžio (nutarties) dalyje nurodomi duomenys tik apie tuos asmenis, dėl kurių nuosprendis apskųstas, taip pat apie tuos, dėl kurių nuosprendis panaikinamas ar keičiamas BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Apie kitus asmenis tik pažymima, kad dėl jų nuosprendis neapskųstas. Nuosprendžio (nutarties) įžanginėje dalyje nereikia nurodyti anketinių duomenų, ankstesnių teistumų. 24. Aprašomojoje nuosprendžio (nutarties) dalyje nurodomos tik tos apskųstu nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės, kurios susijusios su apeliaciniu skundu. Jeigu teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytą tvarką priima sprendimus, viršydamas apelianto skundo ribas, ar sprendimus dėl asmenų, dėl kurių nuosprendis neapskųstas, išdėstoma ir su tais sprendimais susijusi nuosprendžio dalis. Kitų teismo nustatytų veikų išdėstyti nereikia. Be to, nuosprendyje (nutartyje) nebūtina pažodžiui pakartoti apskųsto teismo nuosprendžio nustatomosios dalies. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės turi būti išdėstomos glaustai, tačiau pakankamai išsamiai, t. y. išdėstomos tiek, kad jų pakaktų juridiniam veikos įvertinimui. Nurodant apeliacinio skundo esmę, nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje nurodomi apelianto prašymai, glaustai išdėstomi nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai. 25. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). 26. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar neteisingai paskirtos bausmės, t. y. BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėsto tik kvalifikavimo ir (ar) bausmės skyrimo motyvus. Tačiau tais atvejais, kai veika netinkamai buvo kvalifikuota todėl, kad teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių, be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas. 27. Kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais ir priimamas naujas nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikų, už kurias kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai, o priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį turi aiškiai nurodyti, dėl kurių kaltinimų kaltinamasis yra išteisinamas. N-jas nuosprendis turi būti surašytas taip, kad nekiltų jokių abejonių, už kokių veikų padarymą buvęs išteisintasis yra nuteisiamas arba dėl kurių kaltinimų buvęs nuteistasis yra išteisinamas. Be to, naujojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta ar kitaip įvertina įrodymus. 28. Rezoliucinė nuosprendžio ar nutarties dalis turi tiksliai atitikti BPK 326 straipsnyje nurodytų sprendimų formuluotes. Šioje dalyje nereikia kartoti įžanginėje dalyje nurodytų duomenų, aprašomojoje dalyje suformuluoto skundžiamo nuosprendžio (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo pagrindo, nereikia nuorodų apie nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo tvarką ir kitų įstatymo nereikalaujamų duomenų. Keičiant nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kai keičiamas nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Šiais atvejais pakanka nurodyti, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Rezoliucinėje nuosprendžio (nutarties) dalyje nurodomi rezoliucinės pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pakeitimai ir svarbūs aprašomosios dalies pakeitimai. Visais atvejais nuosprendžio (nutarties) rezoliucinė dalis turi būti formuluojama taip, kad nekiltų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. 29. Kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, kiekvieną iš jų reikia aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, o rezoliucinėje šių procesinių dokumentų dalyje taip pat reikia nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu nuosprendis (nutartis) yra keičiamas visus apeliacinius skundus tenkinant visiškai ar iš dalies, pakanka priimti vieną sprendimą – nuosprendį (nutartį) pakeisti (nurodant pakeitimo esmę). Rezoliucinėje dalyje nereikia nurodyti, kad apeliaciniai skundai tenkinami, kurių apeliantų skundai tenkinami visiškai, o kurių – iš dalies. Tačiau jeigu keičiant nuosprendį (nutartį) kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nutarties (ar nuosprendžio) rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju bus laikoma, kad sprendimas dėl jo nepriimtas (BPK 332 straipsnio 4 dalis). II. Patvirtinti teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, apžvalgą ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS VYTAUTAS GREIČIUS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORIUS PRANAS KUCONIS Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |