Paieška : Teismų praktika I variantas (2010 04 26)AC-33-1 VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA VARTOJIMO TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13591: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
I variantas (2010 04 26)
AC-33-1


VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA VARTOJIMO SUTARTINIUOSE
SANTYKIUOSE: TEISINIO REGULIAVIMO IR TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA II
(vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos, civilinės
atsakomybės
vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai)

Įvadas

Vartojimo sutartys, kaip sutarčių grupė,
išskiriamos atsižvelgiant į specifinę sutarties šalių (vartotojo ir
verslininko) padėtį bei vartotojo tikslus. Vartojimo sutarties instituto
tikslas – dėl nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties iškreiptos
sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimas, specialiu teisiniu reguliavimu
užtikrinant vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų
apsaugą. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės bei sutarčių
teisės normų taikomos specialios taisyklės sutarčių
sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių
sąlygų, sutarčių pabaigos ir kt. klausimams reguliuoti, palyginus su kitomis
sutartimis, nustatomos platesnės silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) interesų
garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Teismai, spręsdami iš vartojimo
teisinių santykių kylančius ginčus, turi pareigą užtikrinti, kad vartojimo
sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos. Teismas
ginčo sutartį turi kvalifikuoti vartojimo sutartimi ex officio (CPK 265 straipsnio
1 dalis).
Vartojimo sutartys gali būti įvairios pagal savo dalyką. Sutarties dalykas ar objektas nėra
kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai. Kartu pažymėtina, kad pagal
galiojantį teisinį reguliavimą šie požymiai gali būti pagrindas atskiroms
vartojimo sutarčių rūšims išskirti (pvz. , vartojimo pirkimas–pardavimas,
vartojimo ranga ir kt. ). Taigi vartojimo sutartiniai santykiai
kvalifikuojami dviem lygmenimis. Pirma, pagal bendruosius požymius,
kuriuos identifikavus, šalių sudaryta sutartis priskiriama vartojimo sutarčių
grupei; šiuo pagrindu taikomos bendrosios vartotoją ginančios teisės normos. Antra,
pagal dalyką šios sutartys gali būti priskiriamos atskirai vartojimo sutarčių
rūšiai; tokiu atveju, be bendrųjų vartojimo sutarčių instituto normų, taikomi
ir papildomi, specialūs, tik tai sutarties
rūšiai būdingi silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikros sutartys negali būti kvalifikuojamos
vartojimo sutartimis dėl savo pobūdžio – vartojimo
sutartimis nelaikomos darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į
paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę, ir bendrovių
steigimo ar reorganizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos
direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės
11 pastraipa). Pagal vartojimo
sutarčių dalyką Lietuvos Respublikos
civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas, CK) išskiriamos vartojimo
pirkimo–pardavimo (CK 6. 350–6. 370 straipsniai), vartojimo nuomos (CK 6. 504–6. 511 straipsniai),
vartojimo rangos (CK 6. 672–6. 680 straipsniai), paslaugų teikimo
vartotojams sutartys (CK 6. 716 straipsnio 4 dalis) ir kt. Atsižvelgiant
į tai, kad konkrečios vartojimo sutartys pasižymi tam tikra specifika ir kartu
vartotojui teikiamos apsaugos ypatumais, siekiant užtikrinti vartotojo teisių
ir teisėtų interesų apsaugą nagrinėjant civilines bylas, kylančias iš įvairių
sutartinių santykių, taip pat ir nagrinėjant civilinės atsakomybės taikymo
vartojimo teisiniuose santykiuose klausimus, tikslinga apibendrinti esmines
teisinio reglamentavimo nuostatas bei šiais klausimais formuojamą teismų
praktiką.
Šioje teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalgoje
(toliau – Apžvalga) pateikiami 2001–2010 m. priimtose nutartyse
suformuluoti Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų praktikai reikšmingi
išaiškinimai, susiję su vartotojų teisių apsaugos nuostatų bei pažeistų teisių
gynimo būdų taikymu konkrečiose vartojimo sutartyse: vartojimo pirkimo–pardavimo,
vartojimo rangos, taip pat pagrindiniai civilinės atsakomybės taikymo vartojimo
teisiniuose santykiuose principai. Apžvalgoje taip pat remiamasi Europos
Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatomis bei aktualia Europos
Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika. Apžvalgoje pateikiami išaiškinimai, suformuluoti
ne cituojamose teismų nutartyse, vertintini kaip rekomendacinio pobūdžio teisės
normų taikymo išaiškinimai, neturintys privalomosios galios ir oficialiai
paskelbtos teismų praktikos reikšmės.

I. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis
Sutarties samprata

Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo
skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ (CK
6. 350–6. 370 straipsniai)
normos. Šiame skirsnyje, atsižvelgiant į vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties
specifiką, įtvirtintos specialiosios normos bendrojo pirkimo–pardavimo
sutartinių santykių reglamentavimo atžvilgiu (CK 6. 305–6. 349 straipsniai).
Pagal CK 6. 350 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartojimo
pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtį, vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi
pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja
parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo
asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar
profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.
Vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartimis CK
6. 350–6. 370 straipsnių
prasme kvalifikuojamos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios: pirma,
atitinka bendruosius vartojimo sutarties požymius: prekes ar paslaugas perka
fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ir paslaugas perka savo asmeniniams (ne
verslo ar profesiniams poreikiams); prekes ar paslaugas parduoda verslininkas
(asmuo, veikiantis verslo ar profesiniais tikslais) (žr. Teismų praktikos
apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika
30); antra, kurių dalykas yra kilnojamasis daiktas. Toks teisinis
reguliavimas neturi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad pirkimo–pardavimo sutartys, kurių
dalykas yra nekilnojamasis daiktas, negali būti vartojimo sutartys. Kai
vartotojas perka nekilnojamąjį daiktą, tokiems sutartiniams santykiams taikomos ne CK šeštosios knygos IV dalies
XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių
ypatumai“, o aštuntojo skirsnio „Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo
sutartys“ (CK
6. 392–6. 401 straipsniai)
normos, tačiau tai nepaneigia tokios pirkimo–pardavimo sutarties, kaip
vartojimo sutarties, pobūdžio ir bendrųjų vartotojo apsaugą įtvirtinančių
teisės normų (CK 1. 39 straipsnio 1 dalis, 6. 188 straipsnis,
kt. ) taikymo. Atitinkamai pagal bendruosius vartojimo sutarčių požymiuos gali
būti kvalifikuojamos energijos pirkimo–pardavimo ir kitos pirkimo–pardavimo
sutartys
(plačiau žr.
Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų
praktika 30).
Pirkimo–pardavimo teisinių santykių svarba civilinėje
apyvartoje lemia dažną šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų praktinį
taikymą, vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklės svarbios ir kitoms vartojimo
sutartims, nes jas (pavyzdžiui, vartojimo rangą, vartojimo nuomą)
reglamentuojančios normos atskirais atvejais mutatis mutandis nukreipia
į Civilinio kodekso straipsnius, reglamentuojančius vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartį.
 Sutartinius
vartojimo pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios normos
įtvirtintos ir specialiuosiuose įstatymuose, kurių svarbiausias – Lietuvos
Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – Vartotojų teisių
apsaugos įstatymas) bei poįstatyminiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697
patvirtintose Mažmeninės prekybos taisyklėse; Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217
patvirtintose Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse; Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170
patvirtintose Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir
kainų nurodymo taisyklėse su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir kt.
Lietuvos Respublikai esant Europos Sąjungos nare, būtina
užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų taikymą, todėl nacionalinės teisės
nuostatos turi būti suderintos su Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos acquis
nuostatomis, o nacionalinė teisė aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos
Sąjungos teisei ir Teisingumo Teismo formuojamai praktikai. Europos Sąjungos
teisės aktai yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir teisės normų
kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus
teisės aktus, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams aktualios
visų pirma bendrojo pobūdžio vartotojų teisių apsaugos direktyvos (1993 m.
balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl
nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 1998 m. vasario 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos,
žymint vartotojams siūlomų prekių kainas, 1999 m. gegužės 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 99/44/EB dėl tam tikrų vartojimo
prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų, 2005 m.
gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl
nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje).
G-a bendrojo pobūdžio direktyvų paminėtinos ir su specifiniais sektoriais ar
pardavimo metodais susijusios direktyvos, reglamentuojančios tam tikrus su
vartojimo pirkimu–pardavimu susijusius aspektus (1985 m. gruodžio 20 d.
Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis,
sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 1994 m. spalio 26 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos,
susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis
pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais, 1997 m. gegužės 20 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios
su nuotolinės prekybos sutartimis) ir kt.
Vartojimo pirkimo pardavimo sutarčių sąlygų kontrolės ir
vartotojų teisių gynimo būdų taikymo aspektais itin reikšminga 1999 m.
gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 99/44/EB dėl tam
tikrų vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų. Tai
minimalaus derinimo direktyva, todėl nacionaliniuose įstatymuose negali
būti pažeidžiamos jos nuostatos dėl minimalios vartotojų teisių apsaugos, kartu
ši direktyva nedraudžia nacionaliniuose įstatymuose nustatyti palankesnes
vartotojams taisykles. Direktyvos – netiesioginio taikymo teisės aktai, šių
teisės aktų nuostatos valstybėse narėse įgyvendinamos perkeliant jas į
nacionalinius teisės aktus, todėl praktikoje gali kilti tinkamo direktyvų
perkėlimo ir atitinkamai – direktyvos nuostatų tiesioginio veikimo
klausimų. Direktyvos nuostatomis
nacionaliniame teisme gali būti remiamasi tiesiogiai, tik esant tam tikroms
išimtinėms sąlygoms (plačiau žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30). Teisingumo Teismas byloje Faccini D-i v Recreb[1] konstatavo, kad
pasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui nesant nacionalinės teisės akto,
perkeliančio į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, jomis tiesiogiai galima
remtis tik prieš valstybę, bet ne prieš pardavėją (privatų asmenį) (t. y.
šioje byloje konstatuotas horizontalaus tiesioginio veikimo direktyvų atveju
negalimumas). Direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens, todėl
vartotojai negali kildinti savo teisės atsisakyti ne prekybos vietose sudarytos
sutarties tiesiogiai iš direktyvos ir direktyvos nuostatomis remtis
nacionaliniame teisme prieš pardavėją tiesiogiai. Tokiais atvejais turi būti
vadovaujamasi direktyvų netiesioginio veikimo doktrina (nacionalinės teisės
normos turi būti aiškinamos remiantis direktyvos tekstu ir atsižvelgiant į jos
paskirtį, siekiant priimti jos tikslą atitinkantį sprendimą), arba jei
direktyvos tikslai negali būti pasiekti ir tokiu būdu, reikalaujama žalos
atlyginimo už valstybės narės pareigos perkelti direktyvos nuostatas į
nacionalinę teisę nevykdymą (1994 m. liepos 14 d. Sprendimas C-91/92,
Rink. p. I-3325, 25, 26, 27 punktai).

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų kontrolė

Esant vartojimo sutartiniams santykiams, sutarties laisvės
principas ribojamas, įstatyme įtvirtinant griežtesnius, negu kitų sutarčių atveju,
reikalavimus sutarties sąlygoms, taip atkuriant sugebėjimo derėtis požiūriu
nelygiaverčių sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartims visų pirma yra taikomos bendrosios nesąžiningų vartojimo sutarčių
sąlygų instituto nuostatos (CK 6. 188 straipsnis). Įstatyme įtvirtintas
nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui
– esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo
teisinis mechanizmas. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos
teismo ex officio turi būti vertinamos pagal Civilinio kodekso 6. 188 straipsnyje
nustatytus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009) (taip pat žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30).
Kitas
įstatyme įtvirtintas reikalavimas vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygoms
– CK 6. 350 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas, kad vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba
panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį
pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. Ši teisės norma taikytina
sistemiškai su bendrosiomis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų instituto
nuostatomis (CK 6. 188 straipsnis). Imperatyviosiose įstatymo normose
įtvirtintos pirkėjo (vartotojo) teisių garantijos yra bendrojo sutarčių laisvės
principo išimtis, todėl negali būti pakeistos šalių susitarimu (CK 6. 156 straipsnio
4 dalis, 6. 157 straipsnis). Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygos, pažeidžiančios CK 6. 350 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą
imperatyvą, yra niekinės, jų niekinį pobūdį, kaip ir visais niekinių sandorių
atvejais, teismas turi konstatuoti ex officio. (CK 1. 80, 1. 78, 6. 225 straipsniai).
Sprendžiant, ar vartotojo padėtis dėl konkrečios sutarties sąlygos pablogėja,
turi būti įvertinta sutarties sąlygų visuma (vienos sąlygos nepalankus
pakeitimas gali būti kompensuojamas kitose sutarties sąlygose).
Siekiant apsaugoti pirkėją (vartotoją) nuo pardavėjo veiksmų,
galinčių sutrukdyti jam laisvai apsispręsti dėl pirkimo–pardavimo sandorio ir daryti įtaką vartotojo interesų neatitinkančių
sutarčių sudarymui (pvz. , nereikalingų, nevertingų prekių įsigijimui), įstatymo
leidėjo nustatyta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse draudžiamos
sąlygos, atitinkančios CK 6. 350 straipsnio 3 dalies
1, 2 punktuose įtvirtintus požymius: 1) nustatančios, kad pirkimo–pardavimo
sutartis sudaroma tik tuo atveju, jei tuo pat metu ar kitomis sąlygomis
nuperkamas tam tikras daiktų kiekis, 2) suteikiančios teisę pirkėjui iš
karto ar per tam tikrą terminą po sutarties sudarymo gauti dovanų ar priedą
prie daikto, išskyrus reklaminius priedus ar nusipirkto daikto priklausinius. Analogišku
tikslu CK 6. 350 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas
konkrečių pardavėjo veiksmų, galinčių pažeisti vartotojo interesus (tokių, kaip
reikalavimas įsigyti tam tikrą daiktų kiekį, dovanų teikimas sudarius sutartį,
įkyrus ir gerai moralei bei viešajai tvarkai prieštaraujantis daiktų ar
paslaugų siūlymas), draudimas. Jeigu aptartus požymius atitinkančios
sąlygos yra įtrauktos į konkrečią vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, bylą
nagrinėjantis teismas turi konstatuoti jų niekinį pobūdį dėl imperatyviųjų
įstatymo nuostatų pažeidimo, dėl visos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo
tokiu atveju turi būti sprendžiama pagal CK 1. 96 straipsnio ir 6. 188 straipsnio
7 dalies taisykles.

Pardavėjo pareiga suteikti pirkėjui būtiną informaciją

Vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygos turi atitikti bendruosius sąžiningumo kriterijus, vienas
sutarties sąlygos sąžiningumo kontrolės aspektų yra vertinimas, ar sąlygos yra
skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos
vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą reikšmingą sutarčiai
sudaryti informaciją (plačiau žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30).
 
Bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena
kitai jų turimą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, įtvirtinta
CK 6. 163 straipsnio 4 dalyje. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėjo (vartotojo) pažeidžiamumas reiškiasi ir
tuo, kad pardavėjas yra savo srities profesionalas, jis turi daugiau žinių apie
prekę ir kitais svarbiais sutarties sudarymo klausimais. Šiam sutarties šalių
nelygiavertiškumui kompensuoti įstatyme įtvirtintas specialus pardavėjo
pareigos suteikti vartotojui visapusišką informaciją, būtiną vartojimo
pirkimo–pardavimo sutarčiai, atitinkančiai tikruosius vartotojo poreikius bei
interesus, sudaryti, reglamentavimas. Pirkėjas renkasi konkretų pardavėją pagal
jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją ir turi
pagrįstą pagrindą pasitikėti pardavėju, kad šis suteiks visą sutarčiai sudaryti
reikalingą informaciją, o įsigytos prekės atitiks pateiktą informaciją apie
jas.
CK 6. 353 straipsnyje apibrėžta minimali informacijos,
kurią būtina pateikti apie siūlomą vartojimo prekę, apimtis, turinys bei įtvirtinti
šios pareigos pažeidimo padariniai. CK 6. 353 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad pardavėjas nurodydamas parduodamo daikto etiketėse ar kitokiu
būdu privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie
parduodamus daiktus: jų kainą, kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės
garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo
savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo
asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Informacija apie parduodamus
daiktus neturi būti klaidinanti (CK 6. 353 straipsnio 2 dalis).
Pardavėjo pareiga informuoti pirkėją įtvirtinta ir Vartotojų teisių apsaugos
įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatant, kad
vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine
kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. To paties įstatymo 5 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta, kad gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas
vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose
teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti
prekes. R-alavimai pateiktinos informacijos turiniui detalizuojami
poįstatyminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m.
gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 patvirtintomis Lietuvos Respublikoje
parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėmis su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytų
nacionalinių teisės aktų normos įgyvendina 1998 m. vasario 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos, žymint
vartotojams siūlomų prekių kainas, todėl taikant šiuos teisės aktus būtina
atsižvelgti į direktyvoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
Pardavėjas, pažeidęs pareigą informuoti pirkėją, turi kompensuoti
dėl to pirkėjo patirtus nuostolius (CK 6. 353 straipsnio 1 dalis). To
paties straipsnio 9, 10 dalyse ši pardavėjo pareiga detalizuojama. Pagal CK
6. 353 straipsnio 9 dalį, jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui
nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti 6. 353 straipsnio 1–7 dalyse
nurodytą informaciją, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti
nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o jeigu sutartis
sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir
pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti kitus nuostolius. K-s
terminas yra protingas, įstatyme neapibrėžta, tai yra vertinamojo pobūdžio
aplinkybė, dėl kurios teismas turi spręsti konkrečios bylos faktinių aplinkybių
kontekste. Pagal CK 6. 353 straipsnio 10 dalį pardavėjas, nesuteikęs pirkėjui informacijos, reikalingos
tinkamam nupirkto daikto naudojimui pagal paskirtį,
taip pat turi pareigą atsakyti už daiktų trūkumus, išaiškėjusius po daiktų
perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad
jis neturėjo reikiamos informacijos, taip išplečiant pardavėjo atsakomybės už
parduoto daikto trūkumus ribas (pagal bendrąją taisyklę pardavėjas atsako už neaptartus
trūkumus, buvusius daikto perdavimo momentu).
Pirkėjo teisės nutraukti sutartį, reikalauti nuostolių,
pareikšti reikalavimus dėl daikto trūkumų atsiranda tada, kai dėl nepakankamos
informacijos apie prekę turėjimo jis patiria neigiamų padarinių: nusiperka
neatitinkantį poreikių daiktą, negali nusipirkti reikalingo daikto, išaiškėja
daikto trūkumai. Kilus ginčui dėl pardavėjo suteiktos informacijos
nepakankamumo, pareiga įrodyti patirtus neigiamus padarinius, nuostolių faktą, priežastinį
ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka pirkėjui, o
pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija – pardavėjui.
Kaip ir kitais
iš vartojimo santykių kilusių ginčų atvejais, būtina turėti omenyje tai, kad
įstatyme įtvirtintų vartotojo teisių garantijų taikymas neturi sudaryti
galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis. Ar pirkėjo pateikta
informacija atitiko įstatyme nustatytus reikalavimus, turi būti sprendžiama
neapsiribojant subjektyviuoju kriterijumi, t. y. kaip konkretus vartotojas
suvokė pateiktą informaciją, lemiama reikšmė tokiu atveju turi būti teikiama
objektyviajam kriterijui – ar pardavėjo pateikta informacija buvo pakankama ir
tinkama suvokti „vidutiniam vartotojui“, t. y. profesionalių žinių
neturinčiam, bet vidutiniškai informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam
asmeniui. „V-inio vartotojo“ sąvoka suformuluota Teisingumo Teismo bylose
dėl klaidinančios reklamos ir plėtojama nacionalinių teismų praktikoje (plačiau
žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
biuletenyje Teismų praktika 30). „V-inio vartotojo“ sąvoka įtvirtinta
Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo
įstatymo (kuriuo nacionalinėje teisėje įgyvendinta 2005 m. gegužės 11 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių
komercinės veiklos) 2 straipsnio 13 dalyje nustatant, kad vidutinis
vartotojas – tai vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus
ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.
Pažymėtina,
kad „vidutinio vartotojo“ samprata remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos, turistams suteikus
netinkamos kokybės apgyvendinimo paslaugas, atlyginimo klausimą pagal ieškovų
V. P. , R. P. , G. P. , I. P. , S. B. ir A. B.
ieškinį atsakovui UAB „TEZ TOUR“. Byloje ginčas kilo dėl turizmo paslaugų teikimo
sutarčių, kuriomis kasatorius (kelionių organizatorius) įsipareigojo už
atlyginimą ieškovams (turistams) užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę
kelionę (kelionės paketą), vykdymo. Pagal sudarytas su atsakovu turizmo paslaugų
teikimo sutartis ieškovai V. P. ir R. P. įsigijo turistinę kelionę į
Kretą (12 nakvynių), kelionės kaina 5135 Lt, viešbutis „AKTI CORALI“ (trys
žvaigždutės); ieškovai G. P. ir I. P. įsigijo turistinę kelionę į
Kretą (7 nakvynės), kelionės kaina 3240 Lt, viešbutis „AKTI CORALI“ (trys
žvaigždutės); ieškovai S. B. ir A. B. įsigijo turistinę kelionę į
Kretą (7 nakvynės), kelionės kaina 3152 Lt, viešbutis „AKTI CORALI“ (trys
žvaigždutės). Atvykus į viešbutį paaiškėjo, kad pastarasis neatitiko trijų
žvaigždučių viešbučių kategorijos, elementarių higienos ir saugumo reikalavimų:
viešbutis buvo netoli pramoninio rajono, sutemus neapšviečiamas, be
informacinių orientyrų, aplink viešbutį vyko statybos, paplūdimys,
priklausantis viešbučiui, buvo purvinas ir užterštas, be takų, gelbėjimosi
priemonių ir budinčių gelbėtojų, visiškai nepritaikytas turistų poilsiui, viešbučio
personalas naktį triukšmavo, trukdydamas ilsėtis ieškovams. Turistai nedelsiant
pareiškė pretenzijas, tačiau kelionės organizatorė su jais susitiko tik po
paros. Kelionės organizatoriui neturint galimybės pasiūlyti kito tokios pačios
(trijų žvaigždučių) kategorijos viešbučio, ieškovams buvo pasiūlyta apsigyventi
penkių žvaigždučių kategorijos viešbutyje „VANTARIS PALACE“, už kurį ieškovams reikėjo
papildomai sumokėti visą apgyvendinimo kainą. Ieškovai prašė atlyginti turtinę
ir neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo.
Kasacinis teismas spręsdamas dėl kelionių organizatoriaus pareigos suteikti
informaciją ir užtikrinti teikiamų turizmo paslaugų kokybę rėmėsi vidutinio
vartotojo samprata ir išaiškino, kad vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam
tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės)
vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į
jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir
paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje „vidutinis
vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų
ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut
Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m.
sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas;
2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink.
p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas L-hart
C-99/01, Rink. p. I-9375,31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d.
sprendimas Pippig A-optik C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas;
kt. ). Kasacinis teismas pabrėžė, kad vidutinio vartotojo atidumo laipsnis
konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į
tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio
vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą,
jos savybes, kainą ir pan. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad
kasacinio skundo argumentai, jog ieškovai, būdami vidutiniai vartotojai, turėjo
patys gauti visą reikalingą papildomą informaciją apie kelionę, yra nepagrįsti,
nes vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne
gebėjimu ją gauti, be to, tokios pareigos nustatymas turistui nepagrįstai
apsunkina jo padėtį, iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą
bei pažeidžia teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
G-a-,
susijęs su tinkamu pirkėjo (vartotojo) informavimu šiam įsigyjant prekes ir
paslaugas, buvo sprendžiamas kasacinio teismo civilinėje byloje pagal ieškovo
V. S. ieškinį atsakovui UAB „R-itas“ dėl prievolės įvykdymo. Byloje
nustatyta, kad ieškovas, fizinis asmuo, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išsimokėtinai, naudodamasis UAB „VB lizingas“ paslaugomis, iš
atsakovo įsigijo automobilį „Opel Zafira“ (ieškinio pareiškimo metu ieškovas už
automobilį jau buvo visiškai atsiskaitęs). Pagal sutarties sąlygas automobilio
kėbului buvo suteikta dvylikos metų antikorozinė garantija, tačiau praėjus
dvejiems metams jis surūdijo. Ieškovas teismo prašė įpareigoti atsakovą priimti
atgal automobilį „Opel Zafira“, grąžinti už automobilį sumokėtą 50 957,70 Lt
sumą ir sumokėti 7265,28 Lt žalą, kaip ieškovo sumokėtus mokesčius. Kasacinis
teismas, palikdamas nepakeistus žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais
buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, konstatavo, kad automobilis yra
netinkamos kokybės, nes jo kėbulas nusėtas korozijos židinių. Teismas
išaiškino, kad pardavėjas suklaidino pirkėją,
sutarties sudarymo metu pateikdamas netinkamą informaciją apie prekę: sutarties
sąlygose dėl antikorozinės garantijos suteikimo jis nenurodė, kad ši garantija
galioja tik kiauryminiam prarūdijimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2005).

Pirkėjo teisių gynybos būdų specifika

Pagrindinė pardavėjo pareiga
pagal pirkimo–pardavimo sutartį – perduoti
pirkėjui tinkamą daiktą (prekę), t. y. tokį, kurio kokybė, kiekis ir kiti
kriterijai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę
nustatančių dokumentų reikalavimus ir kuris yra tinkamas naudoti pagal paskirtį;
pardavėjas atsako už neaptartus daiktų trūkumus, buvusius daikto perdavimo momentu
arba po jo perdavimo dėl priežasčių, už kurias yra atsakingas pardavėjas (CK 6. 327 straipsnis,
6. 333 straipsnio 1 dalis).
Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrosios
nuostatos, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y.
atitikti pirkimo–pardavimo sutartyje ir techniniame reglamente (jei toks yra)
nustatytas savybes, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi
atitikti sutarties dalykas (CK 6. 363 straipsnis). Pagal įstatymą vartojimo
pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė yra tinkamos kokybės, jei ji
atitinka įprastus tokiems gaminiams keliamus reikalavimus ir pagrįstus
vartotojo lūkesčius: įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo
sąlygas, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų
norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios
rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius,
kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo
atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (CK 6. 363 straipsnio
3 dalis). Šie reikalavimai pirkimo–pardavimo dalykui taikomi visoms
vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims įstatymo pagrindu, nepriklausomai nuo to,
ar yra įtraukti į konkrečios sutarties sąlygas.
Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį parduodami
daiktai turi būti saugūs (CK 6. 363 straipsnio 1 dalis),
t. y. atitikti specialiuosiuose įstatymuose ir kt. teisės aktuose
nustatytus reikalavimus (saugių produktų (paslaugų) sąvoka plačiau
aptariama šios Apžvalgos skyriuje „Deliktinė atsakomybė: atsakomybė už žalą,
padarytą netinkamos kokybės produktais arba paslaugomis“). Draudžiama parduoti
daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs (CK 6. 363 straipsnio
2 dalis).
Vartojimo pirkimo–pardavimo atveju laikoma, kad pardavėjas
visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Šios
pardavėjo pareigos turinys atskleistas CK 6. 333 straipsnio 2 dalyje
ir reiškia tai, kad pardavėjas garantuoja pirkėjui, kad parduodamas daiktas
atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų
trūkumų, dėl kurių daikto negalima naudoti tam tikslui, kuriam jį naudoti
ketino pirkėjas, arba dėl kurių pirkėjas nebūtų daikto pirkęs iš viso arba
nebūtų mokėjęs tokios kainos. Kai prekei nustatytas garantijos terminas,
pardavėjo suteikiama kokybės garantija ir atitinkamas įsipareigojimas atsakyti
už šio termino metu atsiradusius daikto trūkumus galioja tam tikrą laiką (CK
6. 335 straipsnio 1 dalis).
 Pirkėjas, kuriam parduotas
neatitinkantis įstatyme įtvirtintų reikalavimų, t. y. netinkamos kokybės,
daiktas, turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, gali pasinaudoti įstatyme nurodytais
pažeistų teisių gynybos būdais. Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartinių santykių atveju vartotojo, kaip specialaus
civilinių teisinių santykių subjekto – silpnesniosios šalies, teisių apsaugos
garantijos inter alia užtikrinamos CK 6. 363 straipsnio 4–8 dalyse
įtvirtinant platesnius, nei kitų pirkimo–pardavimo teisinių santykių atvejais,
pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynybos būdus.
Pagal CK 6. 363 straipsnio 4 dalį pirkėjas, kuriam
buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis
pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę reikalauti iš
pardavėjo 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu;
2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą
neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus; 4) atlyginti prekės trūkumų
pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus,
trūkumus pašalino vartotojas pats ar trečiųjų asmenų padedamas. Vietoj
nurodytų reikalavimų pirkėjas turi teisę vienašališkai nutraukti
pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalauti grąžinti už prekę sumokėtą kainą (CK 6. 363 straipsnio
8 dalis ). Analogiškos pirkėjo, įsigijusio netinkamos kokybės prekę,
teisės įtvirtintos poįstatyminiame teisės akte – Daiktų grąžinimo ir keitimo
taisyklėse, patvirtintose 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro
įsakymu Nr. 217.
Pažymėtina, kad tuo atveju, kai parduodamas daiktas su
aptartais trūkumais, pardavėjas neatleidžiamas nuo atsakomybės už kitus, neaptartus
daikto trūkumus. Pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad pirkėjas perka prekę iš specialaus
„Prekių su defektais“ skyriaus, nereiškia, kad jis negali reikšti pardavėjui
jokių pretenzijų dėl prekės trūkumų, kurie ją parduodant pardavėjo nebuvo
atskleisti.
CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta pirkėjo
teisė vietoj kitų gynybos būdų vienašališkai nutraukti sutartį yra esminė
pažeistų vartotojo teisių gynimo ypatybė – pagal bendrąją pirkimo–pardavimo sutartims normą, įtvirtintą CK 6. 334 straipsnio 1 dalies
4 punkte, netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas gali atsisakyti
sutarties tik tuo atveju, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis
sutarties pažeidimas (CK 6. 217 straipsnis); tuo tarpu pagal CK 6. 363 straipsnio
8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu,
įstatyme expressis verbis neįtvirtinta jokių šios teisės įgyvendinimo sąlygų.
Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pirkėjo teisė rinktis vieną
ar kitą teisių gynimo būdą vis dėlto negali būti suabsoliutinta, nes ir
vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių
reglamentavimo principai, inter alia, taikomų priemonių proporcingumo,
civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros, civilinės apyvartos
stabilumo, kt. Proporcingumo ir interesų derinimo principo taikymas ginant
vartotojo teises reiškia, kad specialiais gynimo būdais turi būti siekiama
užtikrinti (atkurti) teisėtų pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą, o ne ją
nepagrįstai iškreipti vartotojo naudai ir sudaryti sąlygas piktnaudžiauti
teise. Nesuderinamomis su proporcingumo principu laikytinos situacijos, kai
pardavėjo interesų suvaržymas yra neadekvatus vartotojo interesų pažeidimui. Sutartinių
teisinių santykių stabilumas neatskiriamas nuo jų subjektų teisinio saugumo,
teisinės padėties apibrėžtumo, todėl sutarties nutraukimas turi būti taikomas
ne beatodairiškai, o konstatavus pakankamą įstatyminį ir faktinį pagrindą.
Pažymėtina,
kad CK įtvirtintos palankesnės vartotojui pažeistų teisių gynimo būdų taikymo
sąlygos negu 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos
minimalaus derinimo direktyvoje 1999/44/EB dėl
vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų. Tai
nereiškia prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, nes ši direktyva yra
minimalaus derinimo.
Dėl vartotojo
teisių gynimo būdų specifikos sutartiniuose santykiuose Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas pasisakė nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovės V. J. ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „L-batas“ dėl sutarties nutraukimo,
daiktų grąžinimo, sumokėtų pinigų grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Šioje
byloje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs iš ieškovės (užsakovės), fizinio asmens,
su atsakovu (rangovu), baldų gamyba užsiimančia įmone, sudarytos vartojimo
rangos sutarties, pagal kurią rangovas įsipareigojo iš savo medžiagų ir savo
priemonėmis pagaminti, surinkti bei pristatyti nestandartinius virtuvės baldus
buitinių užsakovės poreikių tenkinimui, o užsakovė įsipareigojo darbą priimti
ir už jį sumokėti. Atsakovas baldus pagamino, pristatė ieškovei bei surinko
(sumontavo), ieškovė sumokėjo už darbus pagal atsakovo pateiktą sąskaitą–faktūrą,
darbų priėmimo–perdavimo aktas nebuvo surašytas. Ieškovė teigė, kad atsakovas
pateikė netinkamos kokybės baldus ir negerai juos sumontavo, buitinė technika
įmontuota netinkamai, tai neleidžia saugiai ir patogiai naudoti virtuvės baldų
pagal paskirtį. Anot ieškovės, atsakovas keletą kartų bandė taisyti greitai
išryškėjusius trūkumus, bet jam to nepavyko padaryti. Ieškovė prašė nustatyti,
kad ji vienašališkai nutraukia su atsakovu sudarytą sutartį, ir priteisti iš
atsakovo už prekę sumokėtus 6600 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
konstatavo, kad teismų nustatyti darbo rezultato kokybės trūkumai, ypač
akcentuojant netinkamą buitinės technikos įmontavimą bei saugaus ir patogaus
naudojimo pagal paskirtį neužtikrinimą, sudarė pagrindą taikyti ieškovės
pasirinktą teisių gynimo būdą. Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad
vartojimo sutarties instituto specifika, be kita ko, reiškiasi platesniu
vartotojo teisių gynimo būdų nustatymu, atitinkamais atvejais suteikimu
vartotojui teisės nutraukti vartojimo sutartį specialiose vartojimo teisinius
santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios su CK 6. 217 straipsnio 1 dalimi
koreliuoja kaip specialiosios su bendrąja, nustatytais pagrindais. Aiškinimas,
kad CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje įtvirtinto vartotojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6. 217 straipsnio 2 dalyje
nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties
instituto tikslų. CK 6. 363 straipsnyje
nustatytų gynimo būdų taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo
pasirinkimas. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes,
spręstina dėl daikto atitikties tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius,
kad daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimas nuo
kokybės reikalavimų ir daikto netinkama kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą
taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje. G-ą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto
teisių gynimo būdo taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai
reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui
būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas
būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui
neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).
Dėl taikytinų
pažeistų vartotojo teisių gynybos būdų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta ir nagrinėjant
ieškovo D. Ž. ieškinį atsakovui UAB „T-lis“ dėl skolos priteisimo
ir atsakovo UAB „T-lis“ priešieškinį ieškovui D. Ž. dėl nuostolių
atlyginimo. Byloje nustatyta, kad ieškovas (užsakovas), fizinis asmuo, D. Ž.
kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „T-lis“
skolą, delspinigius, palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo, nurodydamas,
kad 2005 m. spalio 21 d. sutartimi atsakovas (rangovas), verslo
įmonė, įsipareigojo pristatyti jam baldus per 25 darbo dienas po avanso
gavimo dienos, o ieškovas – už prekes atsiskaityti su atsakovu. Ieškovas
sumokėjo iš anksto 3340 Lt, tačiau atsakovas sutartu laiku baldų
nepristatė ir pinigų negrąžino. Atsakovas UAB „T-lis“ pareiškė priešieškinį,
kuriuo prašė priteisti jam iš ieškovo skolą už baldus ir palūkanas nuo
priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas nurodė, kad UAB „T-lis“ sutartį įvykdė ir ieškovo užsakytus baldus
pagamino, tačiau ieškovas nepagrįstai įvairiais pretekstais atsisako baldus
priimti ir už juos atsiskaityti, todėl turi būti įpareigotas atsiskaityti.
Byloje nustatyta, kad atsakovas neįvykdė sutartinės prievolės pranešti ieškovui
apie baldų pagaminimą ir pasirengimą juos pristatyti sutartyje sulygtais
terminais, taip pat nustatyta, kad atsakovas neįvykdė užsakymo sulygtais
terminais, o jam pristačius baldus, net jų nesumontavus, ieškovas pastebėjo
užsakymo įvykdymo trūkumų ir dėl to atsisakė sudaryti sąlygas jiems montuoti.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, palikdama galioti apeliacinės instancijos
teismo sprendimą, kuriuo iš esmės patenkinti užsakovo ieškinio reikalavimai, konstatavo,
kad CK 6. 363 straipsnio
4–8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui
(pirkėjui) suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl
netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir
nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus
vartotojo teisių gynimo būdas, todėl CK 6. 217 straipsnyje nustatyti
reikalavimai dėl esminio sutarties pažeidimo šiuo atveju netaikytini. Kartu
nurodytų argumentų kontekste kasacinis teismas pažymėjo, kad ginčą
nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo
pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas
aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo
proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų
proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių
teisinių padarinių. Teismas sprendė, kad byloje nustatyti faktai rodo prievolių
vykdymo pažeidimų daugetą iš rangovo pusės, kuris sudaro pagrindą taikyti vartotojo
(ieškovo), tinkamai ir sąžiningai vykdžiusio savo prievoles pagal sutartį,
pasirinktą gynybos būdą – vienašališkai nutraukti sutartį reikalauti grąžinti
sumokėtą sumą (CK 6. 363 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).
Vartotojo teisės
pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto
pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą klausimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nagrinėtas ir civilinėje byloje pagal ieškovės N. Č. ieškinį atsakovui UAB
„Makveža“ dėl pirkimo–pardavimo
sutarties nutraukimo ir žalos atlyginimo. Šioje byloje ieškovė,
fizinis asmuo, teigė, kad 2006 m. spalio 27 d. už 2083,83 Lt
atsakovo statybinių medžiagų parduotuvėje įsigijo 67 vienetus rudo
beasbestinio šiferio, kuriuo uždengė savo gyvenamojo namo stogą. Nepraėjus
metams, šiferio lakštai pabalo ir deformavosi. Teigdama, kad šiferį pirko
atsakovo parduotuvėje, kad pašalinti stogo dangos trūkumus galima tik stogą
uždengus nauja danga, ieškovė prašė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį,
grąžinti už šiferį sumokėtus 2083,83 Lt, priteisti 6120 Lt stogo
dangos keitimo išlaidų ir 1000 Lt neturtinės žalos, pasireiškusios
dvasiniais išgyvenimais ir turėtais nepatogumais, įsigijus netinkamos kokybės
prekę. Pasisakydamas dėl pirkėjo teisių gynimo būdų vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartiniuose santykiuose, kasacinis teismas konstatavo, kad vartojimo
sutarties instituto specifika reiškiasi ir sutarčių pabaigos (sutarties
nutraukimo ar atsisakymo) teisiniame reguliavime, kuris daugeliu atveju
suteikia vartotojui teisę atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį
palankesne tvarka negu kitų sutarčių atveju. Tokio reguliavimo atvejis yra ir CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartį, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas. CK 6. 363 straipsnio
4–8 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui)
suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos
kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų – ir nutraukti
sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Vartotojas turi teisę
spręsti, kurį iš įstatyme įtvirtintų teisių gynimo būdų rinktis. G-ą
nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo
pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas
aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas
prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių
padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).
CK 6. 363 straipsnio
6 dalyje nustatytas vienas iš vartotojo, nusipirkusio netinkamos kokybės
prekę, teisės rinktis gynybos būdą ribojimų patvirtina įstatymų leidėjo valią
vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose
laikytis proporcingumo principo: pakeisti techniškai sudėtingą ir
brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybei
nustatyti reikalavimai iš esmės pažeisti. Logiška, kad tokio daikto pirkimo–pardavimo
sutarties nutraukimui neturi būti taikomi žemesni reikalavimai. Kas yra
techniškai sudėtinga ir brangi prekė ir ar daikto
trūkumai esminiai, yra vertinamojo pobūdžio klausimas. Dėl CK 6. 363 straipsnio
6 dalies taikymo kasacinis teismas pasisakė nagrinėdamas civilinę bylą
pagal ieškovės A. D. Č. ieškinį atsakovui UAB „V-a-“ dėl
netinkamos kokybės daikto pakeitimo. Šioje byloje
ieškovė ginčijo išperkamosios nuomos sutarties pagrindu įsigyto automobilio
kokybę, remdamasi tuo, kad, automobilį pradėjus eksploatuoti, paaiškėjo,
kad šis sunaudoja degalų daugiau, negu nurodyta atsakovo komercinio pasiūlymo
techniniuose duomenyse, be to, automobilis per garantinio termino laiką daug
kartų gedo. Aiškindama CK 6. 363 straipsnio 6 dalies
normą, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad, sprendžiant dėl
pirkėjo teisės reikalauti pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę,
esminę reikšmę turi daikto kokybės trūkumų dydis, bet kuriuo atveju nedideli
daikto trūkumai pagal įstatymą nėra pagrindas tenkinti tokį pirkėjo
reikalavimą. Pirkėjo reikalavimas pakeisti automobilį kitu šioje byloje teismų
atmestas konstatavus, kad automobilio gedimai pašalinti pardavėjui jį
suremontavus, o ieškovės pretenzija, kad automobilis sunaudoja degalų daugiau,
nei nurodyta atsakovo komercinio pasiūlymo techniniuose duomenyse, nepagrįsta. Šioje byloje kasacinis teismas taip pat išaiškino,
kad alternatyvių pirkėjo teisių gynimo priemonių
nustatymas reiškia, kad pirkėjo reikalavimu tinkamai pašalinus jo teisių
pažeidimą vienu iš įstatyme nustatytų (CK 6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse) būdų, pirkėjas neturi teisinio pagrindo, remdamasis tomis
pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl parduoto daikto kokybės trūkumų,
reikalauti, jog pardavėjas atsakytų ir kuriuo nors kitu būdu, nes prievoliniai
santykiai, atsiradę dėl tam tikro kokybės trūkumo ar trūkumų, jau yra pasibaigę
(CK 6. 123 straipsnis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2006).
Pabrėžtina, kad tokiais atvejais dėl tinkamo pirkėjo pažeistų teisių pašalinimo
neturi kilti abejonių. Priešingu atveju, pavyzdžiui, kai pirkėjas kreipiasi į
pardavėją dėl neatlygintinio prekės trūkumų pašalinimo, tačiau net ir po kelių
prekės taisymų jos naudoti pagal paskirtį neįmanoma, akivaizdu, kad pirkėjo
teisė į gynybą nėra tinkamai įgyvendinta ir vartotojas išlaiko teisę savo
pažeistas teises ginti kitais įstatyme įtvirtintais būdais, pavyzdžiui,
nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti grąžinti už prekę
sumokėtus pinigus.
Pažeistos vartotojo teisės turi būti ginamos laikantis restitutio
in integrum principo, tais atvejais, kai vartotojas patiria nuostolių,
kurių CK 6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytų pirkėjų
teisių gynimo būdų taikymas nekompensuoja, vartotojas turi teisę į kitus
civilinių teisių gynimo būdus. Aukščiausiasis Teismas
civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“ išaiškino, kad, be
CK 6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse numatytų vartotojo teisių gynimo
būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl
netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (CK 6. 363 straipsnio 5 dalis).
Įstatymo garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos,
padarytos netinkamos kokybės prekės pardavimu, atlyginimą. Vartotojo teisė į
neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos
įstatymo (2007 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014 redakcija) 3 straipsnio
1 dalie 5 punkte (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Kartu pažymėtina, kad sprendžiant dėl vartotojo
teisės į neturtinės žalos atlyginimą ypatingas dėmesys turi būti skiriamas
padarinių, kuriuos netinkamos kokybės daikto pardavimas sukėlė pirkėjui
(vartotojui), vertinimui. Turi būti sprendžiama, ar netinkamos kokybės prekės
pardavimu sukelti neigiami išgyvenimai, nepatogumai ir kt. buvo intensyvūs ir
ar tai yra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atlyginti.
Pirkėjui vienašališkai nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį
netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti
pardavėjo sąskaita. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi
teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo
ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių (CK 6. 363 straipsnio
8 dalis).
Dėl atsiskaitymų pakeitus netinkamą prekę tinkamos kokybės
preke, Teisingumo Teismas sprendė byloje Quelle[2].
Byla iš esmės susijusi su 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir
Tarybos minimalaus derinimo direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių
pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 3 straipsnio
nuostatų aiškinimu. Remiantis direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi,
pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį prekės pateikimo momentu esamą
neatitiktį. Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje išvardijamos teisės,
kuriomis vartotojas gali naudotis, kai parduota netinkama prekė. Pirmiausia
vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį. Jei
prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti sumažinti kainą
arba atsisakyti sutarties. Dėl prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo,
direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vartotojas turi teisę
reikalauti, jog pardavėjas pataisytų arba pakeistų prekę, abiem atvejais
nemokamai, nebent jo reikalavimo nebūtų įmanoma patenkinti arba jis yra
neproporcingas. Aiškindamas šias nuostatas Teisingumo Teismas konstatavo, kad
tuo atveju, jei pardavėjas pateikia sutarties neatitinkančią prekę, jis
netinkamai įvykdo pardavimo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą ir todėl turi
prisiimti tokio netinkamo sutarties įvykdymo padarinius. Gaudamas naują prekę,
pakeičiančią sutarties neatitinkančią, vartotojas, kuris savo ruožtu sumokėjo
pardavimo kainą, taigi tinkamai įvykdė sutartinį įsipareigojimą, netampa
nepagrįstai praturtėjusiu. Jis tiesiog pavėluotai gauna sutarties nuostatas
atitinkančią prekę, kokią turėjo gauti iš pat pradžių. Dėl šios priežasties
Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis
draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui, pardavusiam
sutarties neatitinkančią vartojimo prekę, reikalauti iš vartotojo kompensacijos
už sutarties neatitinkančios prekės naudojimą iki jos pakeitimo nauja (2008 m.
balandžio 17 d. Sprendimas, C-404/06, Rink. p. I-2685, 26, 27, 28, 41, 43 punktai).
Kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties,
pardavimo faktą turi įrodyti pirkėjas (vartotojas) (CPK 178 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje pagal ieškovės N. Č.
ieškinį atsakovui UAB „Makveža“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir žalos atlyginimo
nagrinėjo ir įrodymų leistinumo klausimą, pardavėjui ginčijant netinkamos
kokybės šiferio pardavimo pirkėjui faktą. Šioje byloje šiferio pirkimo–pardavimo
faktas buvo pripažintas įrodytu, nors pirkėja neišsaugojo kasos kvito.
Kasatorius teigė, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties faktas gali būti
įrodytas tik PVM sąskaita–faktūra, arba kvitu ir šį savo teiginį grindė
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu bei 2001 m. birželio 19 d. ūkio
ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintomis Daiktų grąžinimo ir keitimo
taisyklėmis. Teisėjų kolegija atmetė šiuos kasacinio skundo argumentus kaip
nepagrįstus ir nurodė, kad aiškinant teisės normos turinį ir taikymą turi būti
atsižvelgiama ir į tai, kokiu tikslu įstatymų leidėjo priimtas teisės aktas,
kuriame ta norma yra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 m. kovo 5 d.
įstatymo Nr. IX-751 redakcija) yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris
turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu
(PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų
prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu ir nereglamentuoja civilinių pirkimo–pardavimo
santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo
sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus
ginčui dėl sutarties vykdymo. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės,
patvirtintos 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217,
yra priimtos įgyvendinant CK 6. 362 straipsnio 4 dalį ir skirtos
daiktų grąžinimo ir keitimo procedūrai ne ginčo tvarka prekių pirkimo vietoje
ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje ir nustato, kokius
dokumentus turi pateikti pirkėjas tam, kad pardavėjas pakeistų ar grąžintų
prekę. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės nereglamentuoja kitų vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartinių santykių klausimų ir įrodinėjimo teisme kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarties, jose nėra teisės normų, kurios nustatytų specialias vartojimo
pirkimo–pardavimo fakto įrodinėjimo priemones teisme CPK 177 straipsnio 4 dalies
prasme. Teismas išaiškino, kad, įrodinėjant vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo faktą tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų,
nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones,
nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais
remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Įstatymo nenustatyta, kad
vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties faktas teisme gali būti įrodinėjamas tik
tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši aplinkybė byloje gali būti
įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII
skyriuje, bei CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus,
nulemtus sandorių rūšies ar formos (pvz. , CK 1. 93 straipsnio 2 dalis,
kt. ) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).
Vartotojas turi teisę per įstatyme nustatytą laiką
apsigalvoti dėl nupirktos tinkamos kokybės prekės tinkamumo (reikalingumo) ir
ją pakeisti analogiška arba grąžinti (CK 6. 362 straipsnis). Ši
vartotojo teisė nesiejama su prekės trūkumais ar kitokiais sutarties
pažeidimais iš pardavėjo pusės. Pirkėjas, įsigijęs tinkamos kokybės daiktą,
tačiau nepatenkintas dėl jo konstrukcijos (komplektacijos), turi teisę per
keturiolika dienų (jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino) nuo ne
maisto daiktų perdavimo jam pakeisti nusipirktus daiktus analogiškais kitokių
matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Daiktų keitimo ir
grąžinimo tvarka tais atvejais, kai pirkėjui nepatinka nusipirktos prekės
forma, dydis, spalva, modelis ar komplektiškumas, detalizuojama poįstatyminiame
teisės akte – Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse, patvirtintose 2001 m.
birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217. Taisyklės skirtos
daiktų grąžinimo ir keitimo procedūrai ne ginčo tvarka prekių pirkimo vietoje
ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje, reglamentuoti. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad ne visos prekės gali būti pakeistos ar grąžintos (CK 6. 362 straipsnio
4 dalis). Negrąžinamų ir nekeičiamų prekių sąrašas yra įtvirtintas Daiktų
grąžinimo ir keitimo taisyklių 18 punkte.
Jeigu keičiant
kokybiškus daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo
atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas (CK 6. 362 straipsnio 1 dalis).
Pirkėjas taip pat turi teisę per analogišką terminą grąžinti daiktus pardavėjui
ir atgauti už juos sumokėtą kainą, kai pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų
daiktų (CK 6. 362 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai
nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei
nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad
jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

T-ai reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti; daiktų
kokybės garantijos, tinkamumo naudoti terminai, jų santykis su ieškinio
senaties terminu

Pardavėjas atsako už parduoto daikto trūkumus, jeigu
pirkėjas apie juos pareiškia per tam tikrą terminą. Pagal CK 6. 363 straipsnio
4 dalį vartotojo reikalavimams pardavėjui dėl netinkamos kokybės daiktų
pareikšti taikomi CK 6. 338 straipsnyje nustatyti bendri pirkimo–pardavimo
sutartims terminai. CK 6. 350 straipsnio 2 dalis draudžia vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarčių sąlygas, kurios pasunkina vartotojo padėtį, todėl vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarčių sąlygos, nustatančios trumpesnius negu įstatyme terminus vartotojo
teisėms įgyvendinti ar ginti, yra neprivalomos vartotojui, tokios sąlygos
laikytinos niekinėmis (CK 1. 80 straipsnis).
Kai
nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas
reikalavimus dėl daikto trūkumų pardavėjui gali pareikšti per protingą terminą,
bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu
įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino (CK 6. 338 straipsnio 2 dalis).
Paprastai, kai nenustatytas prekės kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti
terminas, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie
buvo daikto perdavimo metu ar atsirado dėl iki daikto perdavimo metu buvusių
priežasčių (CK 6. 333 straipsnio 1 dalis).
Vartojimo pirkimo–pardavimo atveju šios teisės normos turi būti taikomos kartu
su Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta taisykle,
kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per 6
mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais
perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra
nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu. Toks teisinis
reguliavimas reiškia įrodinėjimo naštos perskirstymą – preziumuojama, kad per
šešis mėnesius nuo prekės perdavimo vartotojui išaiškėję trūkumui buvo prekės
perdavimo momentu, pirkėjas šios aplinkybės neturi įrodinėti, o pardavėjas gali
šią prezumpciją nuginčyti.
Kai yra
nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų
gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. (CK 6. 338 straipsnio
3 dalis). Pardavėjo atsakomybės ribos ir
įrodinėjimo našta kokybės garantijos atveju, palyginus su situacija, kai tokio
termino nėra, pasikeičia pirkėjo naudai: kai pardavėjas garantuoja daiktų
kokybę, jis atsako už garantijos termino metu atsiradusius daiktų trūkumus,
jeigu neįrodo, kad jie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad
pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų
asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos (CK 6. 333 straipsnio 3 dalis).
Ši pardavėjo pareiga galioja per visą daiktų kokybės garantijos terminą (CK
6. 335 straipsnio 1 dalis).
Kai sutartyje
nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir
daikto trūkumai nustatyti pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau
kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto
trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba
dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas
(CK 6. 338 straipsnio 5 dalis). Vartojimo pirkimo–pardavimo atveju ši
teisės norma turi būti taikoma kartu su aptartu Vartotojų teisių apsaugos
įstatymo 14 straipsniu.
R-alavimus
dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų pirkėjas gali
pareikšti, jeigu jie nustatyti per daikto tinkamumo naudoti terminą (CK 6. 338 straipsnio
4 dalis). Daiktų tinkamumo naudoti terminas –
tai įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas terminas, kuriam praėjus atitinkami
daiktai laikomi netinkamais naudoti pagal jų paskirtį (CK 6. 336 straipsnio
1 dalis) (pvz. , maisto produktai, gėrimai ir pan. prekės).
Garantinio
termino sampratos klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė civilinėje
byloje pagal ieškovų O. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovui UAB „P-ų
langai“ dėl pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir žalos atlyginimo. Šioje
byloje ginčas kilo ieškovams iš atsakovo įsigijus aliuminio profilio su
pilnaviduriu užpilu langus, orlaides ir palanges, kurių dalį sumontavo
atsakovas, likusius – kiti asmenys. Išryškėjus langų defektams (įsigytieji
langai vidaus patalpų pusėje rasojo, stipriau pašalus, ant jų susidarydavo
ledas, vėliau aliuminio profilio su pilnaviduriu užpilu langų profiliai
sutrūkinėjo, langų staktų ir rėmų kampinių sujungimų vietose atsirado
1,0–1,5 mm plyšių, ties stiklo ir rėmo paviršiais išsikraipė
stiklajuostės) ieškovai prašė nutraukti langų bei orlaidžių pirkimo–pardavimo
sutartis, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovams 15 355,47 Lt, t. y.
jų įsigijimo kainą, ieškovams išmontuojant šiuos langus bei orlaides ir
grąžinant juos atsakovui paties atsakovo sąskaita. Kasacinis teismas šioje
byloje išaiškino garantinio termino sampratą ir konstatavo, kad garantinis
terminas – tai įstatymo arba šalių susitarimu nustatytas terminas, per kurį
galioja vienos iš sutarties šalių garantija, kad perduotas ir tinkamai
naudojamas daiktas atitinka sutartyje daiktų kokybę reglamentuojančiuose
dokumentuose nustatytus kokybės reikalavimus, bei galės patikimai tarnauti arba
būti patikimai naudojamas (CK 6. 335, 6. 664 straipsniai). Garantinių terminų pasibaigimas paprastai nulemia sandorio šalies
suteiktos garantijos pasibaigimą, taigi ir atsakomybės už daiktų arba paslaugų
kokybės trūkumus, išaiškėjusius po garantinio termino pabaigos, išnykimą. Tai
reiškia, kad asmuo netenka teisės į ieškinį dėl daiktų arba paslaugų kokybės
trūkumų, paaiškėjusių po garantinio termino pabaigos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2007).
Daiktų kokybės garantijos ir tinkamumo naudoti
terminas neatskiriamai susijęs su ieškinio senaties
termino taikymu. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas
(terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas
ieškinį (CK 1. 124 straipsnio 1 dalis).
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o
teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Garantinio termino ir ieškinio senaties
termino santykio klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė
pirmiau nurodytoje civilinėje byloje pagal ieškovų O. Z. ir V. Z.
ieškinį atsakovui UAB „P-ų langai“ dėl pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo
ir žalos atlyginimo ir išaiškino, kad paprastai
garantinis terminas lemia vėliausią momentą, kada gali prasidėti ieškinio
senaties termino eigos pradžia ieškiniams dėl daiktų arba paslaugų trūkumų
pareikšti. Jeigu apie daikto arba paslaugos trūkumus gaminio įgijėjas
nepareiškia per garantinį terminą, garantija pasibaigia ir išnyksta asmens
atsakomybė už daikto arba paslaugos trūkumus. Tokiu atveju pareikštas ieškinys
dėl daikto arba paslaugos trūkumų atmetamas dėl jo nepagrįstumo, o ne dėl
ieškinio senaties pasibaigimo, nes ieškinio senaties termino eiga prasideda tik
esant teisės pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2007).
CK 1. 125 straipsnio
5 dalies 2 punkte ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų nustatytas
sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikytinas ir vartojimo pirkimo–pardavimo
santykiams.
CK 6. 363 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad išreikalauti
sumokėtą kainą pirkėjas šio straipsnio numatytais atvejais gali per dvejų
metų ieškinio senaties terminą. Kai pirkėjo reikalavimas nesusijęs su kainos
išreikalavimu, taikytina bendroji CK 1. 125 straipsnio 5 dalies
2 punkto norma.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad 1999 m. gegužės 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 99/44/EB dėl tam tikrų vartojimo
prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų 5 straipsnyje
nustatyta, kad jeigu pagal nacionalinės teisės aktus 3 straipsnio 2 dalyje
nustatytoms pirkėjo teisėms dėl parduotų daiktų trūkumų yra taikomas ieškinio
senaties terminas, šis terminas nesibaigia per dvejus metus nuo prekių
pateikimo. Kadangi ši direktyva yra minimalaus derinimo – įpareigojanti
valstybes nares nebloginti joje įtvirtintų vartotojų teisių garantijų, tai
taikant nacionalinius įstatymus turėtų būti užtikrinta, kad pirkėjo teisė
kreiptis į teismą dėl parduotų daiktų trūkumų nepasibaigtų anksčiau nei per dvejus metus nuo prekės gavimo.

II. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių rūšys, išskiriamos
pagal specifinį sutarties sudarymo būdą

Vartotojų teisių apsauga elektroninės komercijos srityje

Vartojimo
rinkoje populiarėja prekių ir paslaugų įsigijimas ne tik tradicinės komercijos
būdu, bet ir naudojant ryšio priemones (elektroninės komercijos būdu).
E-ektroninė komercija apima ne tik internetinę komerciją, bet ir bet kokią kitą
komercinę veiklą, atliekamą elektroninėmis ryšio priemonėmis (pvz. , elektroniniu
paštu, telefonu, faksu, kt. ). E-ektroninė komercija palyginus su įprastine,
pasižymi ne tik tam tikrais privalumais (plati pasiūla, žemesnės prekių ir
paslaugų kainos, galimybė įsigyti prekes ir paslaugas neišeinant iš namų), bet
ir tam tikra rizika – prieš sudarydami sutartį vartotojai iš esmės neturi
galimybių pamatyti prekių ar įvertinti teikiamų paslaugų. E-ektroninės
komercijos ypatumai bei specifinis šių santykių pobūdis lemia papildomos
vartotojų apsaugos, įtvirtintos specialiųjų teisės normų, poreikį. Nuostatos,
reglamentuojančios daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas naudojant ryšio
priemones, įtvirtintos CK 6. 366–6. 368 straipsniuose, taip pat Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 258
patvirtintose Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos
naudojant ryšio priemones, taisyklėse (toliau – Taisyklės). Nurodytais
nacionaliniais teisės aktais yra įgyvendinta 1997 m. gegužės 20 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos,
susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (toliau – Direktyva
1997/7/EB). Ši direktyva yra minimalaus derinimo, be to, pagal 12 straipsnyje
įtvirtintą privalomumo taisyklę vartotojas negali atsisakyti teisių, jam suteiktų
perkėlus jos nuostatas į nacionalinę teisę.
Kartu
pažymėtina, kad nagrinėjamiems sutartiniams santykiams aktuali ir 2000 m.
birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės
paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje
(E-ektroninės komercijos direktyva) (toliau – Direktyva 2000/31/EB). E-ektroninės komercijos direktyva nacionalinėje
teisėje yra įgyvendinta 2006 m. gegužės 25 d. Informacinės
visuomenės paslaugų įstatyme.
Daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta naudojant ryšio
priemones, yra pardavėjo ir pirkėjo (vartotojo) sutartis dėl daiktų pardavimo,
sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias) (CK 6. 366 straipsnio
1 dalis). Tiek Direktyvos 1997/7/EB I priede, tiek ją
įgyvendinančių Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos
naudojant ryšio priemones, taisyklių 1 straipsnyje įtvirtintas nebaigtinis
ryšio priemonių sąrašas, nes išsamaus neįmanoma
sudaryti dėl objektyvių priežasčių – nuolatinio ryšio priemonių tobulėjimo ir
kaitos. S-bu tai, kad nuostatos, reglamentuojančios daiktų pirkimo–pardavimo
sutartis, sudarytas naudojant ryšio priemones, mutatis mutandis taikomos ir vartojimo
paslaugų bei kitoms vartojimo sutartims (CK 6. 366 straipsnio
1 dalis).

Sutarties sudarymo ypatumai

Daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų naudojant ryšio
priemones, atveju, skirtingai nei sudarant kitas sutartis, oferta ir
akceptas išreiškiami ne žodžiu ar raštu, o elektroninėmis priemonėmis.
Direktyvos 2000/31/EB 9 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisinės sistemos
leistų sudaryti sutartis elektroninėmis priemonėmis ir kad sutarčių sudarymo
procesui taikomi reikalavimai nesukurtų kliūčių naudoti elektronines sutartis
ir kad tokios sutartys neprarastų juridinės galios vien dėl to, kad buvo
sudarytos elektroninėmis priemonėmis. Išimtys
nustatytos tik direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sutarčių
rūšims (sutartims dėl nekilnojamojo turto, šeimos arba paveldėjimo teisės ir
panašiai).
E-ektroninės
komercijos sutartys gali būti sudarytos tiek prisijungimo
būdu (tokie susitarimai priskiriami prie sutarčių, sudaromų pagal standartines
sąlygas (CK 6. 185 straipsnis), tiek derybų
būdu (derybos vyksta elektroninėje erdvėje, o derybų būdu sudaryta elektroninė
pirkimo–pardavimo sutartis pasirašoma elektroniniu parašu. E-ektroniniu parašu
pasirašyti ir patvirtinti kvalifikuotu sertifikatu dokumentai įgyja tokią pat
teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose (Lietuvos Respublikos
elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į ryšio priemonės rūšį, sutarties forma gali
būti tiek žodinė, tiek rašytinė. S-bu tai, kad sutartis, sudaryta
elektroninio ryšio priemonėmis, įstatymo prilyginama rašytinės formos
dokumentui (CK 1. 73 straipsnio 2 dalis). N-nt elektroniniu būdu
sudarytą sandorį prilyginti rašytinei formai, būtina užtikrinti teksto apsaugą,
galimybę identifikuoti tekstą siuntusios šalies parašą (CK 6. 192 straipsnio
2 dalis).

Nuotolinės prekybos sutarčių nuostatų taikymo išimtys

CK 6. 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos šio straipsnio
nuostatų, reglamentuojančių vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų
naudojant ryšio priemones, taikymo išimtys. Šia nuostata įgyvendintos
Direktyvos 1997/7/EB 3 straipsnio nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 1997/7/EB
nuostatos, nustatančios direktyvos taikymo išimtis, nėra tiksliai perkeltos į
nacionalinę teisę. CK 6. 366 straipsnio 3 dalies
3 ir 4 punktuose įtvirtinta, kad nuostatos, reglamentuojančios vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones, netaikomos: dėl
maisto produktų ar kitų kasdieniam vartojimui skirtų daiktų pirkimo–pardavimo ir
(arba) pristatymo; dėl apgyvendinimo, transporto, maitinimo ar laisvalaikio
paslaugų, kai paslaugų teikėjas įsipareigoja pateikti šias paslaugas tam tikru
laiku arba tam tikru laikotarpiu. Tuo tarpu direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta, kad įvardytoms paslaugoms netaikomi tik kai kurie jos straipsniai
(4, 5, 6, 7 straipsnio 1 dalis), o ne visos nuostatos.
CK 6. 366 straipsnio 3 dalies 6 punkte
įtvirtinta, kad straipsnio nuostatos netaikomos sutartims, kurios sudaromos: per
ryšio priemonių operatorių, t. y. asmenį, kurio verslas yra teikti vieną
ar kelias ryšių paslaugas, kuriomis gali naudotis pardavėjas ar paslaugų
teikėjas daiktų pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčiai su vartotoju
sudaryti. Tuo tarpu analogiška direktyvos nuostata analogišką išimtį
formuluoja 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant, kad direktyva netaikoma
sutartims, sudarytoms su telefoninio ryšio operatoriais, naudojantis
viešaisiais mokamaisiais telefonais. Nurodyta nuostata iš esmės apima tik
viešuosius telefono aparatus, o ne eliminuoja visas sutartis, sudarytas per
ryšio priemonių operatorių.
Taip pat
pažymėtina, kad 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad direktyva
netaikoma sutartims, susijusioms su nekilnojamojo turto statyba, pardavimu
arba kitomis teisėmis į nekilnojamąjį turtą, išskyrus nuomą. Ši nuostata į
nacionalinę teisę perkelta nebuvo, taip nustatant platesnio pobūdžio vartotojų
teisių apsaugą.
V-a išimčių,
kuriai netaikoma dalis Direktyvos 97/7/EB nuostatų, įvardyta 3 straipsnio
2 dalyje (atitinkama norma įtvirtinta CK 6. 366 straipsnio 3 dalies
4 punkte) – transporto paslaugos. Teisingumo Teismo byloje easyCar[3]
buvo sprendžiamas klausimas, ar automobilių nuomos be vairuotojo paslaugos,
bendrovės klientams rezervuojant nuomai skirtus automobilius internetu, yra transporto
paslaugos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies prasme ir ar šių sutarčių
atveju gali būti netaikoma direktyvoje įtvirtinta vartotojo teisė atsisakyti
sutarties. Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyva 97/7/EB buvo siekiama
vartotojams, sudarantiems nuotolinės prekybos sutartis su tiekėjais, užtikrinti
didelę apsaugą, suteikiant jiems tam tikrų teisių,
įskaitant teisę atsisakyti sutarties, tačiau Direktyvos 97/7/EB 3 straipsnio
2 dalyje buvo nustatyta šių teisių išimtis keturiuose ūkinės veiklos sektoriuose,
tarp kurių yra ir transporto paslaugos. Teisingumo Teismas visų pirma pabrėžė,
kad jeigu sąvokos, kurių neapibrėžia Bendrijos teisė, yra įtvirtintos nuostatoje,
kuri laikoma tam tikro principo išimtimi, konkrečiai – Bendrijos vartotojų
apsaugos teisės normų išimtimi, jos turi būti aiškinamos siaurai (2001 m.
sausio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-83/99, Rink.
p. I-445, 19 punktas ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heininger,
C-481/99, Rink. p. I-9945, 31 punktas). Teisingumo Teismas taip pat
išaiškino, kad, kurdamas išimties nuostatas, teisės aktų leidėjas vartojo ne
sąvoką „transporto sutartys“, paprastai vartojamą valstybių narių teisės
sistemose, susijusią tik su keleivių ar prekių vežimu, kurį atlieka
transportuotojas, o daug platesnę sąvoką – „sutartys <. . . > dėl transporto
<. . . > paslaugų suteikimo“, kuri gali būti susijusi su visomis sutartimis,
reglamentuojančiomis paslaugas transporto srityje, įskaitant ir apimančias
veiklą, kuri savaime nėra kliento ar jo turto pervežimas, bet kuriomis siekiama
suteikti pastarajam galimybę atlikti tokį pervežimą. Taigi iš direktyvos 3 straipsnio
2 dalies teksto išplaukia, kad teisės aktų leidėjas ketino apibrėžti šioje
nuostatoje įtvirtintą išimtį ne sutarčių rūšimi, o taip, kad išimtis būtų
taikoma visoms sutartims dėl apgyvendinimo, transporto, maitinimo ir
laisvalaikio paslaugų suteikimo, išskyrus tas sutartis, kurios neturi būti
įvykdytos tam tikrą dieną arba per tam tikrą laikotarpį. Transporto priemonės
suteikimas vartotojui yra paslaugų, susijusių su transporto sektoriumi, dalis.
Dėl to konstatuotina, kad direktyvos 3 straipsnio 2 dalis turi būti
aiškinama taip, jog automobilių nuomos paslaugų teikimo sutartys patenka į
„sutarčių dėl transporto paslaugų suteikimo“ sąvoką (2005 m. kovo 10 d.
Sprendimas, C-336/03, Rink. p. I-1947, 21,
23, 24, 31 punktai).

Vartotojo teisė į informaciją

Sudarant vartojimo sutartį ryšio priemonėmis, svarbu
užtikrinti, kad jų naudojimas neribotų vartotojui suteikiamos informacijos. Dėl
šios priežasties įstatyme nustatyti reikalavimai, užtikrinantys, kad vartotojui
prieš sutarties sudarymą ir ją sudarius bus pateikta būtina informacija. Taigi
pardavėjas iki sutarties sudarymo privalo naudojamomis ryšio priemonėmis
pateikti pirkėjui CK 6. 366 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją,
kurios turinys, atsižvelgiant į sutarties sudarymo specifiką, iš esmės skiriasi
nuo informacijos, kurią būtina pateikti įprastų vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarčių sudarymo atveju (CK 6. 353 straipsnis). R-alavimai pateikiamai
informacijai, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, detalizuojami
Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio
priemones, taisyklių 7 punkte. Šiomis nuostatomis įgyvendintas Direktyvos
97/7/EB 4 straipsnis.
CK 6. 366 straipsnio 4 dalyje nurodytos
informacijos komercinis pobūdis turi būti aiškiai ir suprantamai išreikštas bei
atitikti naudojamas ryšio priemones (CK 6. 366 straipsnio 5 dalis). Be
to, Direktyvos 97/7/EB 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
informacija turi būti perduodama atsižvelgiant į verslo sandorių sąžiningumo
principus ir į valstybių narių teisės aktuose apibrėžtų asmenų, pvz. ,
nepilnamečių, negalinčių išreikšti savo sutikimo, apsaugos principus.
Sudarant
vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį naudojant ryšio priemones,
CK nustato papildomą reikalavimą pateikti informaciją iki sutarties
sudarymo, o kai daiktai tiekiami, – iki daiktų pateikimo (jeigu juos pateikia
ne pardavėjo įgaliotas trečiasis asmuo) ir nustato tokios informacijos
privalomą pateikimo būdą – rašytinę formą, išskyrus atvejus, kai tokia
informacija raštu jau buvo pateikta pirkėjui prieš sutarties sudarymą (CK 6. 366 straipsnio 6 dalis, Daiktų pardavimo ir
paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių 9 punktas).
Pareiga įrodyti, kad ši informacija raštu buvo įteikta pirkėjui, tenka
pardavėjui. Atitinkamai Direktyvos 97/7/EB 5 straipsnyje
įtvirtinta šios informacijos pateikimo pareiga reiškia informacijos
patvirtinimą raštu.

Teisė atsisakyti sutarties

Prieš sudarydami nuotolinės prekybos sutartį
vartotojai iš esmės neturi galimybių pamatyti prekių ir įvertinti teikiamų
paslaugų pobūdžio, todėl vartotojų interesus elektroninės komercijos srityje
ginantys teisės aktai įtvirtina vieną svarbiausių vartotojų teisių apsaugos
ypatumų – teisę atsisakyti ryšio priemonėmis sudarytos pirkimo–pardavimo
sutarties. Pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, sudarytos naudojant ryšio
priemones, pranešdamas apie tai raštu pardavėjui per septynias darbo dienas nuo
daikto pristatymo dienos (arba sutarties sudarymo dienos paslaugų teikimo
atveju). Atsisakyti sutarties pirkėjas gali nenurodydamas priežasties,
laikydamasis šių sąlygų: 1) pardavėjui apie sutarties atsisakymą turi būti
pranešta raštu; 2) pranešimas turi būti pateiktas per CK nustatytą
terminą; 3) daiktų pirkimo–pardavimo atveju pirkėjas gali
pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jeigu daiktas nebuvo sugadintas ar jo
išvaizda iš esmės nepasikeitė (CK 6. 367 straipsnio 1, 2, 5 dalys, Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys
sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių 16, 19 punktai). Šiomis
nuostatomis įgyvendinamos Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio
1 dalies nuostatos. Vartotojo teisės atsisakyti sutarties ribojimai
įtvirtinti CK 6. 367 straipsnio 4 dalyje, Daiktų pardavimo ir paslaugų
teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių 18 punkte.
Šios nuostatos įgyvendina Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio
3 dalies nuostatas, kurios iš esmės plačiau reglamentuoja teisės
atsisakyti sutarties taikymo išimtis (įtvirtina tris papildomus atsisakymo
teisės negaliojimo atvejus).
S-bu tai, kad yra draudžiama pirkėjo teisę
atsisakyti sutarties suvaržyti papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba
bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti, išskyrus pirmiau nurodytus
ribojimus (CK 6. 367 straipsnio 3 dalis).
Pardavėjas, gavęs pranešimą apie sutarties atsisakymą, privalo per 15 dienų
atsiimti daiktą ir grąžinti pirkėjui (vartotojui) už jį sumokėtus pinigus, o
paslaugų teikėjas – grąžinti už paslaugą sumokėtus pinigus (Daiktų pardavimo ir
paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių 21 punktas).
Tuo tarpu Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio 2 dalyje
nustatytas ilgesnis pinigų grąžinimo terminas, be to, įtvirtinta ir pardavėjo
teisė reikalauti tiesioginių prekės grąžinimo išlaidų nustatant, kad  jeigu vartotojas pasinaudoja sutarties
atsisakymo teise, tiekėjas privalo grąžinti vartotojo įmokėtas sumas be jokio
papildomo mokesčio. V-intelis galimas vartotojo mokestis (jam atsisakius
sutarties) yra tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Sumos turi būti grąžintos
kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 30 dienų.
Byloje Messner[4]
buvo keliamas klausimas, ar Direktyvos 97/7 6 straipsnio
1 dalies antrojo sakinio ir antros dalies nuostatos (šiose nuostatose
inter alia įtvirtina, kad vienintelis vartotojo mokestis, jam atsisakius
sutarties, gali būti tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos) turi būti
aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės aktuose numatyti tiekėjo
galimybę reikalauti iš vartotojo kompensacijos už nuotolinės prekybos sutartimi
įgyto daikto naudojimą tuo atveju, kai pastarasis laiku pasinaudojo teise
atsisakyti sutarties. Teisingumo Teismas išaiškino, kad jeigu vartotojui būtų
nustatyta pareiga mokėti kompensaciją dėl to, kad jis patikrino ir išbandė
nuotolinės prekybos sutartimi įgytą prekę, kiltų klausimas dėl teisės
atsisakyti sutarties funkcionalumo ir veiksmingumo. Vis dėlto, Direktyvos 97/7
tikslai ir, be kita ko, jos 6 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje
ir 2 dalyje nustatytas draudimas iš principo neužkerta kelio tam, kad
valstybė narė įpareigotų vartotoją sumokėti sąžiningai apskaičiuojamą
kompensaciją, jeigu jis pasinaudotų nuotolinės prekybos sutartimi įgytu daiktu
tokiu būdu, kuris neatitiktų civilinės teisės principų, kaip antai sąžiningumas
arba praturtėjimas be pagrindo. Tačiau šia diskrecija turi būti naudojamasi paisant direktyvos tikslų ir neturi
būti pakenkta teisės atsisakyti sutarties funkcionalumui ir veiksmingumui. Taip
atsitiktų, jeigu tokios kompensacijos dydis pasirodytų esąs neproporcingas
nagrinėjamos prekės pirkimo kainai arba jeigu nacionalinės teisės nuostatose
vartotojui būtų nustatyta pareiga įrodyti, kad jis nenaudojo šio daikto per
teisės atsisakyti sutarties terminą tokiu būdu, kuris viršytų tai, kas būtų
reikalinga siekiant suteikti jam galimybę veiksmingai pasinaudoti teise
atsisakyti sutarties. G-ausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos
97/7 6 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio ir 2 dalies nuostatos
turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionaliniame reglamentavime numatyti
bendrą tiekėjo galimybę reikalauti iš vartotojo kompensacijos už nuotolinės
prekybos sutartimi įgyto daikto naudojimą, pastarajam laiku pasinaudojus teise
atsisakyti sutarties. Tačiau šios nuostatos nedraudžia nustatyti vartotojui
pareigą mokėti kompensaciją už šio daikto naudojimą tuo atveju, jeigu jis būtų
pasinaudojęs daiktu tokiu būdu, kuris neatitiktų civilinės teisės principų,
kaip antai sąžiningumas arba praturtėjimas be pagrindo, su sąlyga, kad nebūtų pakenkta
direktyvos tikslui ir visų pirma teisės atsisakyti sutarties funkcionalumui ir
veiksmingumui, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas (2009 m. rugsėjo
3 d. Sprendimas, C-489/07, dar nepaskelbtas Rinkinyje 24, 25, 26, 27, 29 punktai).

Vartotojų teisės sutarties vykdymo metu

Pardavėjai ar
paslaugų teikėjai privalo pateikti prekes ar paslaugas per 30 kalendorinių
dienų nuo sutarties sudarymo dienos, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6. 366 straipsnio
8 dalis, Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo,
kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių 6 punktas).
Šia norma įgyvendinta Direktyvos 97/7/EB 7 straipsnio
1 dalies nuostata.
Šiame
kontekste taip pat kyla tinkamo direktyvos nuostatų perkėlimo klausimas: direktyvos
7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad jei pardavėjas ar
paslaugų teikėjas negali gauti vartotojui užsakytų prekių ar paslaugų, jis
privalo nedelsdamas apie tai informuoti vartotoją ir ne vėliau kaip per 30
dienų grąžinti jam sumokėtas sumas; taisyklė neperkelta į nacionalinius
įstatymus, šia apimtimi susiaurinant vartotojų teises.

Vartotojų teisių apsauga sudarant sutartis ne prekybai
skirtose patalpose

Pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose, ypatumas yra tas, kad
paprastai būtent pardavėjas pradeda sutarties derybas, kurioms vartotojas nėra
pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas, todėl vartotojas tokių sutarčių atveju
dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais prieinamais
pasiūlymais. Dėl šios priežasties sudarant sutartis ne prekybai skirtose
patalpose būtina apsaugoti vartotojus nuo rizikos, kylančios dėl tokio sutarčių
sudarymo. Nuostatos, reglamentuojančios daiktų pirkimo–pardavimo
sutartis, sudarytas ne prekybai skirtose patalpose, įtvirtintos CK 6. 357 straipsnyje,
Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m.
liepos 11 d. įsakymu Nr. 226 patvirtintose Daiktų pardavimo ne
prekybai skirtose patalpose taisyklėse. Šiomis normomis nacionalinėje
teisėje įgyvendinama 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva
85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne
prekybai skirtose patalpose (toliau – Direktyva 85/577/EEB, direktyva). Ši
direktyva yra minimalaus derinimo, valstybėms narėms paliekant galimybę
nustatyti platesnes vartotojų teisių apsaugos priemones; vartotojai negali
atsisakyti Direktyvoje jiems suteiktų teisių (6,8 straipsniai).
Remiantis
6. 357 straipsnio 1 dalimi, daiktų pirkimo–pardavimo sutartis,
sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, yra sutartis, kurią pardavėjas ir
vartotojas sudaro pardavėjo organizuotos išvykos už jo verslo patalpų metu arba
pardavėjo vizito į to vartotojo gyvenamąją patalpą, jo darbo, mokymosi ar kitą
vietą metu. N-mos, reglamentuojančios daiktų pardavimą ne prekybai skirtose
patalpose, mutatis mutandis taikomos ir vartojimo paslaugų sutartims.

Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose
nuostatų taikymo išimtys

CK 6. 357 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintos daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose nuostatų taikymo
išimtys, nustatant, kad šios nuostatos netaikomos sutartims dėl: kasdieniam
vartojimui skirtų daiktų pirkimo–pardavimo, daiktų pirkimo–pardavimo ar
paslaugų teikimo, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas atvyksta pagal aiškiai
pareikštą vartotojo prašymą, draudimo paslaugų teikimo, kai buvo sudaryta
notarinės formos sutartis ir kt. Šiose
normose įgyvendinama Direktyvos 85/577/EEB 3 straipsnio
2 dalis.
Pažymėtina, kad direktyvos 3 straipsnio
2 dalies a punkte įtvirtinta, kad direktyva netaikoma sutartims
dėl nekilnojamojo turto statybos, pardavimo ir nuomos arba sutartims dėl kitų
su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių. Į šią nuostatą atsižvelgtina
taikant CK 6. 357 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatą, kurioje įtvirtinta
išimtis sutartims, sudarytoms notarine forma, nekonkretizuojant jų dalyko (CK 6. 357 straipsnio
3 dalies 6 punktas).
Teisingumo
Teismo praktikoje klausimas dėl direktyvos taikymo išimties sutarčių dėl
nekilnojamojo turto sudarymo atveju nagrinėtas byloje Travel V-[5].
Šioje byloje nagrinėtas klausimas dėl įmonės Travel-V- ir p. Antelm Sanchis
sudarytos sutarties dėl teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis
patalpomis pirkimo (reglamentuojamos 1994 m. spalio 26 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės
tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarčių tam
tikrais aspektais) nutraukimo. Sutartis buvo sudaryta kitoje nei vartotojo
gyvenamoji ar pardavėjo verslo vietos, todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad
tokiai sutarčiai, be nurodytos direktyvos, taikytinos ir Direktyvos 85/577
taisyklės. Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 85/577 3(2) a straipsnyje
įtvirtinta šios direktyvos taikymo išimtis (pagal kurią ji nereglamentuoja
sutarčių dėl nekilnojamojo turto statybos, pardavimo ir nuomos arba sutarčių
dėl kitų su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių), netaikoma teisės tam tikru
laiku naudotis nekilnojamuoju turtu pirkimo sutarčiai, nes nagrinėjamos bylos
atveju buvo nustatyta, kad ši sutartis neatskiriamai susijusi ir priklauso
didelei tam tikrų atskirų paslaugų sutarčių grupei, kuriai priklauso hipoteka
užtikrinta paskolos sutartis, kaupiamoji statybos sutartis ir nekilnojamojo
turto administravimo sutartis ir dėl to pastarosios sutartys laikomos paslaugų,
kurių vertė yra didesnė negu nekilnojamojo turto, teikimo sutartimis. Kadangi
nagrinėjamu atveju išimtimi dėl Direktyvos 85/577 nuostatų netaikymo
nekilnojamojo turto statybos, pardavimo ir nuomos sutartims remtis nebuvo
pagrindo, tai konstatuota vartotojo teisė pasinaudoti Direktyvos 85/577 5(1) straipsnyje
nustatyta teise atsisakyti sutarties. Teisingumo Teismas išaiškino, kad
pasinaudodamas šia teise vartotojas neturi pareigos įrodyti, kad, sudarant
sutartį ne prekybai skirtose patalpose, jis buvo pardavėjo veikiamas ar juo
buvo manipuliuojama. Teismas taip pat pažymėjo, kad
sutarties atsisakymo atveju vartotojas atleidžiamas nuo visų pareigų pagal
sutartį. Direktyva 85/577 draudžia įtraukti į sutartį nuostatą, įtvirtinančią
pareigą vartotojui sumokėti baudą už pardavėjui sukeltą žalą, kurią šis patyrė
išimtinai dėl to, kad vartotojas pasinaudojo savo teise atsisakyti sutarties
(1999 m. balandžio 22 d. Sprendimas, C-423/97, Rink. p. I-2195, 22, 24, 25, 38, 44, 52, 57, 60 punktai).

Vartotojo teisė į informaciją. Teisė atsisakyti sutarties
ir šio atsisakymo padariniai

CK 6. 357 straipsnio 4 dalyje
nurodyta informacija, kurią pirkėjui įteiktame dokumente privalo nurodyti
pardavėjas, parduodamas daiktą ne prekybai skirtose patalpose. Pareiga įrodyti,
kad nurodytas dokumentas buvo įteiktas vartotojui, tenka pardavėjui (CK 6. 357 straipsnio
5 dalis). Remiantis CK 6. 357 straipsnio 4 dalies nuostata,
pardavėjas inter alia turi pareigą pateikti pirkėjui rašytinę
informaciją apie teisę atsisakyti sutarties (CK 6. 357 straipsnio 4 dalies
6 punktas). Taigi įstatyme nustatyta vartotojo apsaugos sistema, kuria
siekiama užtikrinti ne tik tai, kad vartotojas, kaip silpnesnioji šalis, turėtų
teisę nutraukti sutartį, bet ir tai, kad šios teisės įgyvendinimas būtų
garantuotas vartotoją su ja supažindinant.
Teisingumo Teismo praktikoje
pardavėjo pareigos raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti ne
prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį turinys išaiškintas sprendime M- M-[6].
Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 85/577/EEB 4 straipsnį,
įtvirtinantį pardavėjo pareigą raštu pranešti vartotojams apie jų teisę
nutraukti ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį, konstatavo, kad šis straipsnis
turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama, jog nacionalinis teismas ex
officio pripažintų negaliojančia į šios direktyvos taikymo sritį
patenkančią sutartį remdamasis tuo, kad vartotojas nebuvo informuotas apie jo
teisę nutraukti sutartį, nors šiuo negaliojimu vartotojas kompetentinguose
nacionaliniuose teismuose niekada nesirėmė. Ši išvada nereiškia, kad pirma,
kitos priemonės irgi negalėtų užtikrinti minėto apsaugos lygio, kaip antai,
sutarties nutraukimui taikomų terminų atnaujinimas, leidžiantis vartotojui
pasinaudoti pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį suteikta teise.
Antra, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas taip pat turėtų turėti galimybę
tam tikromis aplinkybėmis atsižvelgti į vartotojo norą, kad nagrinėjama
sutartis nebūtų panaikinta (2009 m. gruodžio 17 d.
Sprendimas, C-227/08, 35, 36 punktai).
Pirkėjas turi teisę atsisakyti
sutarties (nutraukti sutartį), sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, apie
tai pranešdamas raštu pardavėjui per septynias dienas nuo nurodytos
informacijos gavimo dienos. Jeigu šio straipsnio CK 6. 357 straipsnio 4 dalyje
nurodytas dokumentas pirkėjui nebuvo įteiktas, pirkėjas turi teisę nutraukti
sutartį per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos (CK 6. 357 straipsnio
6 dalis). Sutartis nutraukiama CK 6. 357 straipsnio 6–8 dalyse
nustatyta tvarka. Pardavėjas, gavęs pranešimą apie sutarties nutraukimą, per
penkiolika dienų privalo atsiimti pirkėjo grąžintą daiktą ir grąžinti pirkėjui
už daiktą sumokėtą pinigų sumą. Jeigu pirkėjas atsisakė sutarties, bet daiktas
negali būti grąžintas, nes jis žuvo ar sugedo dėl pirkėjo kaltės, tai pirkėjas
turi grąžinti jo vertę ar vertės sumažėjimą (CK 6. 357 straipsnio 9–10 dalys).
S-bu tai, kad įstatyme nustatyta pirkėjo pareiga sumokėti už daikto naudojimą
bei kitas paslaugas, suteiktas iki teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo
momento (CK 6. 357 straipsnio 11 dalis).
Vartotojo teisė atsisakyti
sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, bei šios sutarties
nutraukimo teisiniai padariniai įvairiais aspektais nagrinėti Teisingumo Teismo
praktikoje. Byloje Faccini D-i v Recreb[7]
nagrinėta vartotojo teisė atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose
patalpose, remiantis Direktyvos 85/577/EEB
nuostatomis tiesiogiai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, pasibaigus
direktyvos įgyvendinimo terminui, nesant nacionalinės teisės akto, perkeliančio
į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, jomis tiesiogiai galima remtis tik
prieš valstybę, bet ne prieš pardavėją (privatų asmenį) (t. y. šioje
byloje buvo konstatuotas horizontalaus tiesioginio veikimo direktyvų atveju
negalimumas). Direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens, todėl
vartotojai negali kildinti savo teisės atsisakyti ne prekybos vietose sudarytos
sutarties tiesiogiai iš direktyvos nuostatų ir direktyvos nuostatomis remtis
nacionaliniame teisme prieš pardavėją tiesiogiai. Tokiais atvejais turi būti
vadovaujamasi direktyvų netiesioginio veikimo doktrina (nacionalinės
teisės normos turi būti aiškinamos remiantis direktyvos tekstu ir atsižvelgiant
į jos paskirtį, siekiant priimti jos tikslą atitinkantį sprendimą), arba jei direktyvos tikslai negali būti pasiekti ir tokiu
būdu, reikalaujama žalos atlyginimo už valstybės narės pareigos perkelti
direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę nevykdymą (1994 m. liepos 14 d.
Sprendimas, C-91/92, Rink. p. I-3325, 18,
21, 25, 26, 27 punktai).
Sprendime Heininger[8]
nagrinėtas klausimas dėl kredito sutarties, sudarytos ne
prekybai skirtose patalpose, skirtos nekilnojamajam turtui įsigyti ir
užtikrintos hipoteka, nutraukimo. Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl tokios
sutarties nutraukimo, išaiškino, kad Direktyva 85/577 taikoma nekilnojamojo
turto kredito sutartims, t. y. kredito sutartims, kurios skirtos nekilnojamojo
turto įsigijimui finansuoti. Teisingumo Teismas nurodė, kad, net jei tokia
sutartis yra susijusi su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, nes suteikta
paskola turi būti užtikrinta hipoteka, tokio sutarties elemento nepakanka
kvalifikuoti minėtą sutartį sutartimi dėl su nekilnojamuoju turtu susijusios
teisės (3 straipsnio 2 dalies a punkto prasme (3 straipsnyje
įtvirtintos direktyvos nuostatų taikymo išimtys 2 dalies a punkte
nustatant, kad direktyva netaikoma sutartims dėl nekilnojamojo turto statybos,
pardavimo ir nuomos arba sutartims dėl kitų su nekilnojamuoju turtu susijusių
teisių). Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad
vartotojas, sudaręs nekilnojamojo turto kredito sutartį išnešiojamosios
prekybos būdu, turi direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintą teisę ją
nutraukti. Teismas patikslino, kad galimo nekilnojamojo turto kredito sutarties
nutraukimo pagal direktyvą padariniai nekilnojamo turto pirkimo sutarčiai ir
hipotekos nustatymui nustatomi pagal nacionalinę teisę. G-ausiai
Teisingumo Teismas priminė, kad septynių dienų terminas, per kurį sutartis gali
būti nutraukta, turi būti skaičiuojamas nuo momento, kai vartotojas gavo
pardavėjo pranešimą apie savo teisę nutraukti sutartį. Teismas sprendė, kad
direktyva nacionaliniam įstatymų leidėjui nesuteikia teisės nustatyti maksimalų
vienerių metų nuo sutarties sudarymo terminą per kurį galima pasinaudoti teise
nutraukti sutartį pagal direktyvos 5 straipsnį tuo atveju, kai vartotojas
negavo direktyvos 4 straipsnyje nurodytos informacijos apie teisę
nutraukti sutartį (2001 m. gruodžio 13 d.
Sprendimas, C-481/99, Rink. p. I-9945, 32,
35, 48 punktai).
Byloje Hamilton[9] buvo sprendžiama dėl teisės nacionalinėje teisėje
nustatyti terminą, per kurį galima nutraukti ne prekybai skirtose patalpose
sudarytą ilgalaikės paskolos sutartį, kuri nutraukimo metu jau yra įvykdyta. Pažymėtina,
kad Direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis,
sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, nustato, jog prekybininkas turi
informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį ir jog šios direktyvos 5 straipsnio
1 dalyje nurodytas septynių dienų laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo
momento, kai vartotojas iš prekybininko gauna su šia teise susijusią
informaciją. Tuo tarpu nacionalinės teisės aktuose buvo nustatyta, kad,
nesuteikus tokios informacijos, kliento teisė nutraukti sutartį pasibaigia
praėjus vienam mėnesiui po to, kai abi šalys visiškai įvykdo savo įsipareigojimus
pagal sutartį. Taikant šią nuostatą klaidingos informacijos suteikimas
prilyginamas informacijos nesuteikimui. S-bu tai, kad A. Hamilton iš Volksbank
gavo klaidingą informaciją, susijusią su nagrinėjamos paskolos sutarties
nutraukimu, todėl jai buvo atimta galimybė pasinaudoti šia teise. Taigi
nagrinėjamoje byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, ar nacionalinė priemonė,
pagal kurią Direktyvos 85/577/EEB 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta
teise nutraukti sutartį galima pasinaudoti mėnesį po to, kai šalys visiškai
įvykdė įsipareigojimus pagal ilgalaikę paskolos sutartį, vartotojui gavus
klaidingą informaciją, susijusią su teise nutraukti sutartį, gali būti laikoma
tinkama vartotojo apsaugos priemone. Atsakydamas į tai, Teisingumo Teismas
konstatavo, kad Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios
su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, turi būti aiškinama
taip, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas gali numatyti, jog šios direktyvos
5 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise nutraukti sutartį galima
pasinaudoti vėliausiai per mėnesį po visiško sutarties šalių įsipareigojimų
pagal ilgalaikę paskolos sutartį įvykdymo, kai vartotojas gavo klaidingą
informaciją apie pasinaudojimo šia teise sąlygas (2008 m.
balandžio 10 d. Sprendimas, C-412/06, Rink. p. I-2383, 37, 49 punktai).
Sprendimuose Crailsheimer Volksbank bei Schulte[10] nagrinėti paskolos sutarties,
sudarytos ne prekybai skirtose patalpose ir skirtos nekilnojamojo turto
įsigijimui finansuoti, nutraukimo teisiniai padariniai. Nagrinėdamas šį
klausimą Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 85/577/EEB 5 straipsnio 2 dalis, kurioje inter alia nustatyta,
kad vartotojo pranešimo apie sutarties atsisakymą pateikimas atleidžia
vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį,
neprieštarauja tam, kad pirma, vartotojas, pasinaudojęs savo teise
nutraukti sutartį pagal direktyvą, turi grąžinti paskolos davėjui paskolos
sumą, net jeigu, remiantis kapitalo investavimui parengtu planu, paskola skirta
išimtinai nekilnojamojo turto įsigijimui ir sumokama tiesiogiai šio turto
pardavėjui, antra, būtų reikalaujama paskolos sumą grąžinti nedelsiant, trečia,
nacionalinis teisės aktas nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto
kredito sutarties nutraukimo atveju nustatytų vartotojui pareigą ne tik
nedelsiant grąžinti paskolos davėjui pagal šią sutartį gautas sumas, bet ir
sumokėti rinkoje mokamas palūkanas. Tačiau tuo atveju, kai akivaizdu, kad
B-kui tinkamai įvykdžius pareigą pranešti vartotojui apie jo teisę nutraukti
sutartį pastarasis galėtų išvengti investavimui, kuris nagrinėjamas
pagrindinėse bylose, būdingos rizikos, svarbu tai, kad direktyvos 4 straipsnis
(pareiga pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį) įpareigoja
valstybes nares užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos
atitinkamos vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje
nurodyta informacija nepateikiama (2005 m. spalio 25 d. Sprendimas,
C-229/04, Rink. p. I-9273, 49 punktas).


III. Vartojimo
rangos sutartis
Sutarties
samprata

Vartojimo rangos sutartis yra sutartis, kuri pagal savo
dalyką yra rangos, t. y. sutartis sudaryta pagaminti arba perduoti tam
tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas
rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6. 645 straipsnio 1 dalis), ir
kartu pagal sutarties šalių subjektinę sudėtį – vartojimo sutartis.
CK šeštosios
knygos XXXIII skyriuje, reglamentuojančiame rangos santykius, išskiriamas
vartojimo rangos institutas (tik vartojimo rangos sutartiniams santykiams
taikytinų teisės normų grupė) (XXXIII skyriaus antrasis skirsnis – CK 6. 672–6. 680 straipsniai).
Šiame skirsnyje pateikiamoje vartojimo rangos sutarties apibrėžtyje įtvirtinta,
kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja
pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą
tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas
įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6. 672 straipsnio
1 dalis). „Vartojimo rangos“ skirsnio normose įtvirtinto teisinio
reguliavimo paskirtis išryškėja palyginus vartojimo rangos apibrėžtį su
bendrąją rangos sutarties apibrėžtimi (CK 6. 644 straipsnio 1 dalis),
pagal kurią rangos sutartimi viena šalis (rangovas ) įsipareigoja atlikti tam
tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio
darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už
jį sumokėti. Akivaizdu, kad aptariamose įstatymo normose vartojimo ranga iš
bendrųjų rangos santykių išskiriama tik pagal vartotojo ir verslininko požymius
(bet ne pagal dalyką ar kitus ypatumus). Toks teisinis reguliavimas leidžia
daryti išvadą, kad CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio (CK 6. 672–6. 680 straipsniai)
„Vartojimo ranga“ normų reglamentuojami tie vartojimo rangos santykių ypatumai,
kurie susiję su jos, kaip vartojimo sutarties, pobūdžiu, t. y. vartotojo
ir verslininko padėties nelygiavertiškumu. Vartojimo sutartinių santykių
reglamentavimas visų pirma grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties
šalies, doktrina, specialiu vartojimo sutartinių santykių reglamentavimu
siekiama atkurti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui
papildomas teisių apsaugos garantijas, kompensuojančias jo padėties esant
sutartiniams santykiams trūkumus. Į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama
aiškinant ir taikant „Vartojimo rangos“ skirsnio normas – jos yra specialiosios
kitų teisės normų atžvilgiu vartotojo ir verslininko teisių ir pareigų rangos
santykiuose klausimais, ir teisės normų kolizijos atveju turi būti taikomos
prioritetiškai prieš kitas teisės normas.
Kartu
pažymėtina, kad CK 6. 672–6. 680 straipsnių normos neapima visų vartojimo
rangos sutarties pagrindu susiklostančių santykių, pvz. , kai kurių bendrųjų
rangos klausimų (rangos dalykas (CK 6. 645 straipsnis), darbų atlikimo terminai
(CK 6. 652 straipsnis), kt. ); vartojimo rangos instituto normose neatsispindi
pagal dalyką išskiriamų rangos sutarčių rūšių, tokių kaip statybos ranga,
projektavimo ir tyrinėjimo darbų ranga, specifika. Sprendžiant dėl vartojimo
rangos instituto normų santykio su kitomis rangos santykius
reglamentuojančiomis normomis, taikytina rangos normų tarpusavio konkurencijos
taisyklė, įtvirtinta CK 6. 644 straipsnio 2 dalyje: bendrosios rangos
nuostatos (XXXIII skyriaus pirmasis skirsnis CK 6. 644–6. 671 straipsniai)
atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir
kt. ), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos. Buitinių,
asmeninių vartotojo poreikių tenkinimo tikslas yra vienas vartojimo rangos
požymių (CK 6. 672 straipsnio 1 dalis), ši aplinkybė leidžia teigti,
kad buitinės rangos terminą aptariamoje normoje įstatymų leidėjas vartoja
būtent vartojimo rangai apibūdinti.
Aptartas
teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad rangos santykius
reglamentuojančių normų konkurencijos atveju vartojimo rangos santykiams kaip
specialiosios visų pirma turi būti taikomos CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio
„Vartojimo ranga“ normos, santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja –
atskirų rangos rūšių, išskiriamų pagal sutarties dalyką, normos, santykiams,
kurių nereglamentuoja nei „Vartojimo rangos“, nei atskirų rangos rūšių normos –
rangos –„Bendrosiose nuostatose“ nustatytos taisyklės.
Atsižvelgiant
į tai, kad vartojimo ranga iš kitų rangos sutarčių išskiriama pagal specifinę
sutarties šalių padėtį, vartojimo rangos sutarčiai, be specialiųjų normų, mutatis
mutandis (t. y. paraleliai su „Vartojimo rangos“ instituto normomis –
santykiams, kurių šios normos nereguliuoja, ir su atitinkamais vartojimo rangos
santykių specifikos nulemtais pakeitimais) taikomas nesąžiningų vartojimo
sutarčių sąlygų institutas (CK 6. 188 straipsnis,
įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d.
Europos Bendrijų Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse
su vartotojais, bei vartojimo pirkimo–pardavimo
taisyklės (CK 6. 350–6. 370 straipsniai)
(CK 6. 672 straipsnio 2 dalis). Vartojimo rangos santykiams taikomos
ir kitos bendrosios CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių (CK 1. 39 straipsnis),
sutarties aiškinimo vartotojo naudai (contra proferentem) taisyklė (CK
6. 193 straipsnio 4 dalis) ir kt. (plačiau žr. Teismų praktikos
apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika
30).

Kitos CK
nuostatos taikomos vartojimo rangos santykiams pagal bendrąsias teisės normų
konkurencijos taisykles – tiek, kiek jų nereglamentuoja vartojimo ir rangos
santykių normos.
Vartojimo
rangos teisiniams santykiams, kurių Civilinio kodekso normos nenustato, taikomi
ir kiti įstatymai, susiję su vartotojų teisių apsauga (CK 6. 672 straipsnio
3 dalis), kurių svarbiausias – Lietuvos
Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad Vartotojų teisių apsaugos įstatyme vartojama autonominė paslaugos
sąvoka, kuri apima tiek rangą, tiek atlygintines paslaugas – pagal šio įstatymo
2 straipsnio 7 dalį paslauga tai – atlygintina veikla arba (ir) jos
rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo
poreikis.
Dėl CK 6. 672 straipsnio
3 dalies taikymo kasacinis teismas pasisakė nagrinėdamas civilinę bylą
pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
„L-batas“ dėl vartojimo rangos sutarties nutraukimo. Šioje byloje buvo
sprendžiamas ginčas, kilęs iš ieškovės (užsakovės),
fizinio asmens, su atsakovu (rangovu), baldų gamyba užsiimančia įmone,
sudarytos vartojimo rangos sutarties, pagal kurią rangovas įsipareigojo iš savo
medžiagų ir savo priemonėmis pagaminti, surinkti bei pristatyti nestandartinius
virtuvės baldus buitinių užsakovės poreikių tenkinimui, o užsakovė įsipareigojo
darbą priimti ir už jį sumokėti. Atsakovas baldus pagamino, pristatė ieškovei
bei surinko (sumontavo), ieškovė sumokėjo už darbus pagal atsakovo pateiktą
sąskaitą–faktūrą, darbų priėmimo–perdavimo aktas nebuvo surašytas. Ieškovė
teigė, kad atsakovas pateikė netinkamos kokybės
baldus ir negerai juos sumontavo, buitinė technika buvo įmontuota
netinkamai, tai neleido saugiai ir patogiai naudoti virtuvės baldų pagal
paskirtį. Anot ieškovės, atsakovas kelis kartus bandė
taisyti greitai išryškėjusius trūkumus, tačiau jų nepašalino. Ieškovė prašė
nustatyti, kad ji vienašališkai nutraukia su atsakovu sudarytą sutartį ir
priteisti iš atsakovo už prekę sumokėtus 6600 Lt. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6. 672 straipsnio
3 dalyje įtvirtinta norma, kad vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių
teisių gynimu susiję įstatymai taikomi tik tiems vartojimo rangos santykiams,
kurių CK normos nenustato, yra viena bendrosios taisyklės, kad CK jo
reglamentuojamiems santykiams turi pirmumą prieš kitus to paties lygmens
nacionalinius įstatymus, išraiškų. Byloje nagrinėjamus ginčui išspręsti
aktualius vartojimo rangos teisinius santykius, susijusius su darbo rezultato
(prekės) kokybe, vartotojo teisių gynimo būdais, jų taikymo sąlygomis, terminu
reikalavimams dėl trūkumų pareikšti ir pan. , reglamentuoja CK normos, todėl konstatuota,
kad Vartotojų teisių gynimo įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946
redakcija) 7 straipsnio nuostatos dėl prekių kokybės, vartotojo teisių
gynimo būdų, jų taikymo sąlygų, termino reikalavimams dėl prekės trūkumų
pareikšti ir pan. šioje byloje netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad rangos sutarties kvalifikavimui vartojimo rangos sutartimi būtina
konstatuoti šių požymių visetą: a) darbai atliekami fiziniam asmeniui;
b) fizinis asmuo darbų rezultatą įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų
ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar
asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Nagrinėdamas civilinę bylą pagal
ieškovo S. J. ieškinį atsakovui G. A. dėl apmokėjimo už atliktus
darbus ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo kasacinis
teismas konstatavo, kad ginčo statybos rangos sutartis, kuria rangovas, fizinis
asmuo, pagal patentą vertęsis statybos darbais, įsipareigojo atlikti atsakovui
(fiziniam asmeniui) garažo, skirto buitinių šeimos poreikių tenkinimui,
įrengimo ir teritorijos sutvarkymo darbus, bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai pripažinta
vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-207/2005).
G-a-,
susijęs su statybos rangos sutarties kvalifikavimu vartojimo sutartimi, buvo
sprendžiamas ir civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Damava“ ieškinį atsakovei
R. E. C. dėl skolos pagal rangos sutartį priteisimo ir atsakovės
priešieškinį dėl sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo. Byloje nustatyta,
kad ginčo šalys sudarė rangos sutartį, pagal kurią rangovas, verslo įmonė,
įsipareigojo savo paruoštomis nendrėmis pagal užsakovės, fizinio asmens,
pateiktą projektinę dokumentaciją uždengti namo stogą. Kilus ginčui dėl
apmokėjimo už atliktus darbus ir ieškovui pareiškus ieškinį, o atsakovei
priešieškinį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi normomis,
reglamentuojančiomis statybos rangos teisinius santykius, ir nurodė, kad šiuo
atveju negali būti taikomos vartojimo rangą reglamentuojančios normos,
apeliacinės instancijos teismas priešingai laikė, kad tarp sutarties šalių
susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai. Kasacinis teismas šioje byloje
konstatavo, kad sprendžiant kokiomis teisės
normomis – vartojimo rangos ar statybos rangos (esant šių teisės normų
konkurencijai) – turi būti reglamentuojami tarp ginčo šalių kilę teisiniai
santykiai, ir jų teisiniai padariniai, kiekvienu konkrečiu atveju būtina
identifikuoti sutarties šalis bei nustatyti atliktų statybos darbų paskirtį.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas vartojimo rangos sutarties normas,
nesiaiškino gyvenamojo namo, kuris buvo dengiamas nendrėmis, paskirties: ar šis
namas bus naudojamas verslo reikalams, profesiniams poreikiams tenkinti, ar bus
naudojamas tik asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, todėl byla buvo
perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2007).
Analogišką klausimą kasacinis teismas sprendė civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Autokausta“ ieškinį atsakovui
A. V. dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Ieškovas
(rangovas), verslo įmonė) ir atsakovas (užsakovas), ūkininkas, sudarė statybos
rangos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo įrengti ūkinio pastato
vakuumines grindis, o atsakovas įsipareigojo už
atliktus darbus sumokėti per 15 kalendorinių dienų nuo darbų priėmimo–perdavimo akto
pasirašymo ir sąskaitų–faktūrų pateikimo dienos. Teisėjų kolegija konstatavo,
kad šioje byloje pirmiausia turi būti išspręstas tinkamo rangos sutarties
kvalifikavimo klausimas, t. y. atitiktis vartojimo sutarties požymiams.
Nagrinėtu atveju turėjo būti nustatytos aplinkybės, susijusios su ūkinio
pastato paskirtimi: ar jis naudojamas ūkininko, kaip registruoto ūkio subjekto,
veikloje, ar skirtas ūkininko šeimos buitiniams poreikiams, nesusijusiems su
vertimusi ūkininkavimu. Kasacinio teismo nutartimi byla buvo perduota
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo inter alia ir dėl
netinkamo sutarties kvalifikavimo (Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2009).
Siekiant
užtikrinti vartotojų teisių apsaugą esant rangos sutartiniams santykiams,
teismas kiekvienu konkrečiu atveju ex officio turi įvertinti, ar šalių
sudaryta rangos sutartis atitinka vartojimo rangos kvalifikuojamuosius
požymius, atitinkamai užsakovui suteikiant galimybę pasinaudoti įstatyme
įtvirtintomis teisių garantijomis.

Vartojimo
rangos sutarties šalių teisių ir pareigų reglamentavimo ypatumai

Specialiu
vartojimo rangos santykių reglamentavimu siekiama kompensuoti užsakovo
(vartotojo), kaip silpnesniosios sutarties šalies, padėties nelygiavertiškumą
objektyviai verslo srityje pranašesnio rangovo (verslininko) atžvilgiu. Šio
tikslo įstatymų leidėjas siekia vartojimo rangos teisiniame reguliavime, palyginanti
su įprastinių rangos sutartinių santykių reglamentavimu, įtvirtindamas daugiau
nuostatų užsakovui, kaip silpnesniajai vartojimo rangos santykių šaliai,
suteikiančių papildomų garantijų ir teisių, o rangovui nustatydamas platesnio
turinio pareigas. Minėta, kad pagal CK 6. 672 straipsnio 2 dalies
normą vartojimo rangos santykiams mutatis mutandis turi būti
taikomi CK 6. 350–6. 370 straipsniai,
reglamentuojantys vartojimo pirkimo–pardavimo santykius. „Vartojimo rangos“
institute nėra taisyklių, apibrėžiančių konkrečių vartojimo rangos sutarties
sąlygų santykį su CK normose nustatytomis vartojimo rangos sutarties šalių
teisėmis ir pareigomis, todėl vartojimo rangos sutartims mutatis mutandis
taikytina CK 6. 350 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma: vartojimo
rangos sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (užsakovo) padėtį
arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (užsakovo) teisę pareikšti ieškinį
rangovui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. Ši teisės norma aiškintina sistemiškai
su CK 6. 188 straipsnyje įtvirtinto nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų
draudimo instituto normomis. Imperatyviosiose įstatymo normose įtvirtintos
užsakovo (vartotojo) teisių garantijos yra bendrojo sutarčių laisvės principo
išimtis, todėl negali būti pakeistos šalių susitarimu (CK 6. 156 straipsnio
4 dalis, 6. 157 straipsnis). Vartojimo rangos sutarties sąlygos,
pažeidžiančios CK 6. 350 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą,
yra niekinės, jų niekinį pobūdį, kaip ir visais niekinių sandorių atvejais,
teismas turi konstatuoti ex officio (CK 1. 78, 1. 80, 6. 225 straipsniai).
Įstatyme
įtvirtintų imperatyviųjų garantijų tikslas – užtikrinti minimalų vartotojo
teisių apsaugos lygį, įstatyme nustatytos būtinosios sutartims vartotojo teisės
nėra jo pareigos, todėl vartotojas yra laisvas spręsti, kaip vykdant sutartį
šiomis teisėmis naudotis.
CK
6. 350 straipsnio 2 dalies norma apima ir nesąžiningų sąlygų draudimą vartojimo
rangos sutartyse. Vartojimo rangos sutarties sąlygos, kaip ir visais vartojimo
sutarčių atvejais, bylą nagrinėjančio teismo ex officio turi būti
vertinamos pagal CK 6. 188 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningų vartojimo
sutarčių sąlygų instituto normas, nesąžiningos vartojimo rangos sutarties
sąlygos yra neprivalomos vartotojui (plačiau žr. Teismų praktikos apžvalgą,
skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30).
U-akovo,
kaip silpnesniosios vartojimo rangos sutarties šalies, pažeidžiamumas inter
alia reiškiasi tuo, kad vartotojas turi mažiau specialiųjų žinių atskirose
verslo srityse negu atitinkama veikla profesionaliai užsiimantis rangovas, be
to, yra silpnesnis už jį ekonomiškai, tai objektyviai apriboja jo galimybes
pasirinkti tinkamiausią rangovą, spręsti dėl jo kompetencijos, užsakymo darbų
apimties ir kt. reikšmingų vartotojo interesams aplinkybių, be to, vartotojo
turtinę padėtį skaudžiau paveikia netinkamo užsakymo rizika ir pan. veiksniai.
Tokiam sutarties šalių nelygiavertiškumui kompensuoti skirtos „Vartojimo
rangos“ normose įtvirtintos užsakovo teisių garantijos. Vartojimo rangos
santykių reglamentavime akcentuojama rangovo pareiga suteikti užsakovui informaciją,
reikalingą sutarčiai, geriausiai atitinkančiai ne tik paties rangovo, bet ir
užsakovo interesus, sudaryti. Visų pirma vartojimo rangos atveju rangovas iki
sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą
informaciją, įgalinančią užsakovą pasirinkti jo poreikius atitinkantį darbo
rezultatą: informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą,
taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius
duomenis; jeigu pagal darbų pobūdį tai yra reikšminga, rangovas privalo
nurodyti užsakovui konkretų asmenį, kuris atliks sutartyje numatytą darbą (CK
6. 674 straipsnio 1 dalis). Įstatyme taip pat įtvirtinti neigiami
rangovui informavimo pareigos nevykdymo padariniai: užsakovas turi teisę
nutraukti vartojimo rangos sutartį neapmokėdamas už atliktus darbus bei
reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos
nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo
savybes neatitinkantį to, ką užsakovas turėjo omenyje (CK 6. 674 straipsnio
2 dalis). CK 6. 672 straipsnio 2 dalies
normos, nustatančios vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklių mutatis mutandis
taikymą vartojimo rangai, pagrindu darytina išvada, kad būtinos ir teisingos
informacijos nepateikimo atveju užsakovas taip turi CK 6. 353 straipsnio 9 dalyje
įtvirtintą teisę reikalauti iš rangovo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl
vengimo sudaryti sutartį. Kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo
pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų
padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir
teisinga informacija, tenka rangovui. Kaip ir kitais iš vartojimo santykių
kilusių ginčų atvejais, būtina turėti omenyje tai, kad įstatyme įtvirtintų
vartotojo teisių garantijų taikymas neturi sudaryti galimybės vartotojui
piktnaudžiauti savo teisėmis. Ar rangovo pateikta informacija atitiko įstatyme
nustatytus reikalavimus, turi būti sprendžiama neapsiribojant subjektyviuoju
kriterijumi, t. y. kaip konkretus vartotojas suvokė pateiktą informaciją,
lemiama reikšmė tokiu atveju turi būti teikiama objektyviajam kriterijui – ar
rangovo pateikta informacija buvo pakankinama ir tinkama suvokti „vidutiniam
vartotojui“, t. y. profesionalių žinių neturinčiam, bet vidutiniškai
informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam asmeniui. „V-inio vartotojo“
sąvoka suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje (plačiau žr. Teismų praktikos
apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika
30) ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos
vartotojams draudimo įstatymo (kuriuo nacionalinėje teisėje įgyvendinta 2005 m.
gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl
nesąžiningos įmonių komercinės veiklos) 2 straipsnio 13 dalyje
nustatant, kad vidutinis vartotojas – tai vartotojas, kuris yra pakankamai
informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius,
kultūrinius ir kalbinius veiksnius.
Su
rangovo pareigos suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją vykdymu
susijusi užsakovo garantija, įtvirtinta CK 6. 673 straipsnio 1 dalyje
– įstatyme įtvirtintas tiesioginis draudimas rangovui reikalauti, kad į
vartojimo rangos sutartį būtų įtrauktas papildomas darbas ar paslaugos, ir
atitinkama užsakovo teisė atsisakyti apmokėti už sutartyje nenumatytus darbus
(CK 6. 673 straipsnio 1 dalis). Ši užsakovo teisių garantija reiškia,
kad nepakankamos rangos rezultatui pasiekti užsakymo darbų apimties
(atitinkamai ir kainos) numatymo rizika vartojimo rangos atveju tenka išimtinai
profesionaliam verslininkui (rangovui), turinčiam pakankamai galimybių numatyti
tikrąją rangos darbų apimtį. Ši garantija, be kita ko, apsaugo vartotoją nuo
galimo rangovo piktnaudžiavimo, kai siekiant gauti užsakymą iki sutarties
sudarymo neatskleidžiama tikroji reikalingų rangos rezultatui pasiekti darbų
apimtis. Vartojimo sutarties atveju rangovo rizikos padariniai reiškiasi tuo,
kad, užsakovui pasinaudojus teise atsisakyti apmokėti papildomus darbus, rangovas
neatleidžiamas nuo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo – jis neįgyja
teisės dėl šios aplinkybės nutraukti sutartį ir neatleidžiamas nuo atsakomybės
už netinkamą sutarties vykdymą, todėl sutartyje neaptartus, bet tinkamam
rezultatui pasiekti reikalingus, darbus turi atlikti savo sąskaita. Aptariamas
vartojimo rangos sutartinių santykių reglamentavimo ypatumas tampa akivaizdus, palyginti
su bendrosiomis, ne vartojimo sutartims taikytinomis, rangos nuostatomis: pagal
CK 6. 653 straipsnio 4 dalį, jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba
dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis
privalo apie tai laiku pranešti užsakovui; jeigu užsakovas nesutinka padidinti
kainą, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti iš užsakovo
sumokėti už atliktus darbus. Tik tuo atveju, jeigu rangovas laiku neįspėja
užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už
joje numatytą kainą (CK 6. 653 straipsnio 4 dalis).
Esminis
vartojimo rangos šalių teisių ir pareigų reglamentavimo ypatumas – CK 6. 673 straipsnio
2 dalyje įtvirtinta užsakovo teisė bet kada iki darbo rezultato
priėmimo nutraukti sutartį, sumokant dalį nustatytos kainos, proporcingą
atliktam darbui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsakovo teisė nutraukti
vartojimo rangos sutartį įstatyme nesiejama su rangovo padarytu sutarties
pažeidimu, svarbiomis priežastimis ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, tai
reiškia, kad vartotojas rangos sutartyje gali pasinaudoti CK 6. 673 straipsnio
2 dalyje nustatyta teise iki darbo rezultato priėmimo nutraukti sutartį
laisva nuožiūra; ši užsakovo teisė galioja tol, kol rangovas nėra atlikęs darbo
pagal sutartį, rangovui atlikus darbą, užsakovui atsiranda atliktų darbų
priėmimo pareiga (CK 6. 662 straipsnis). Kai sutarties nutraukimo pagrindas
yra tik paties užsakovo valia (vartotojas tampa nesuinteresuotas rangos darbų
rezultatu), jo apsisprendimas nesusijęs su rangovo padarytu sutarties pažeidimu,
sutarties nutraukimo padarinius apima CK 6. 673 straipsnio 2 dalies
reguliavimas – užsakovo pareiga apmokėti dalį nustatytos kainos,
proporcingą atliktam darbui. Tokiu atveju atlikto darbo kaina turi būti
apskaičiuojama atsižvelgiant į konkrečios rangos sutarties sąlygas dėl darbų
kainos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į rangos darbų kainą pagal CK 6. 653 straipsnio
2 dalies normą įeina ne tik rangovo atlikto darbo atlyginimas, bet ir jo
turėtų išlaidų tam darbui kompensavimas. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas
aplinkybe, kad versliškai tam tikra veikla užsiimantis rangovas turi galimybę
visa tai, ko neįdėjo į pradėto užsakymo vykdymą, panaudoti kitam užsakymui,
taip išvengdamas nuostolių dėl sutarties nutraukimo. U-akovas, sumokėjęs
atliktos darbo dalies kainą, atitinkamai įgyja teisę į atliktų darbų
rezultatą (CK 6. 671 straipsnis). Vartotojo rangos sutarties nutraukimas CK
6. 673 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju nėra jo sutartinių
prievolių pažeidimas, todėl sutartį nutraukusiam užsakovui neatsiranda
civilinės atsakomybės prievolės, vartotojo garantija šiuo atveju reiškia
civilinės atsakomybės išimtį (CK 6. 253 straipsnio 9 dalis). Rangovas
tokiu atveju nelaikomas nukentėjusia šalimi, todėl jis neturi teisės
reikalauti, kad užsakovas vykdytų sutartį natūra (CK 6. 213 straipsnis),
taip pat neatsiranda kitų neigiamų užsakovui sutarties neįvykdymo teisinių
padarinių.
Palyginus,
atitinkama CK 6. 658 straipsnio 4 dalies bendroji rangos sutarčių
norma taip pat nustato užsakovo teisę iki darbas nebaigtas atsisakyti
sutarties, tačiau ši jo teisė varžoma sąlygos, kad sutarties nutraukimas
galimas tik esant svarbioms priežastims, be to, užsakovui kyla civilinė
atsakomybė – jis ne tik turi sumokėti rangovui atlyginimą už atliktą darbo dalį,
bet ir atlyginti nuostolius, padarytus dėl sutarties nutraukimo,
įskaitant tai, ką rangovas sutaupo.
Vartotojo
specialių žinių rangos dalyko srityje trūkumas inter alia kompensuojamas
rangovo pareigos perduoti užsakovui informaciją, susijusią su darbo rezultatu,
įstatyminiu reglamentavimu. Vartojimo rangos atveju pagal įstatymą rangovas
privalo, perduodamas darbų rezultatą užsakovui, kartu suteikti jo naudojimo
instrukcijas: įspėti užsakovą apie darbų rezultato naudojimo sąlygas ir
nurodyti užsakovui reikalavimus, kurių būtina laikytis naudojant rezultatą, bei
galimus tokių reikalavimų nesilaikymo padarinius užsakovui ir kitiems asmenims
(CK 6. 677 straipsnis). Rangovo pareigos suteikti informaciją apie darbo
rezultato naudojimą netinkamo vykdymo padarinius nustato mutatis mutandis taikytina
CK 6. 354 straipsnio 10 dalis: nesuteikęs informacijos rangovas
atsako už darbo rezultato trūkumus, atsiradusius po daikto perdavimo
užsakovui, jeigu užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis
neturėjo atitinkamos informacijos. Tokio ginčo atveju užsakovas turi įrodyti
priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir padarinių – darbo rezultato
trūkumų atsiradimo, o rangovui tenka pareiga įrodyti, kad jis įvykdė CK 6. 677 straipsnio
reikalavimus suteikti informaciją būtiną tinkamam ir saugiam darbo rezultato
naudojimui. Palyginus, bendrojoje CK 6. 668 straipsnio rangos normoje
atitinkama rangovo pareiga apibrėžiama kaip pareiga kartu su darbo rezultatu
privaloma perduoti užsakovui informaciją apie rangos sutarties dalyko
naudojimą, tik tais atvejais, jeigu tokia pareiga nustatyta rangos sutartyje
arba informacijos pobūdis yra toks, kad be jos neįmanoma naudoti darbų
rezultato pagal sutartyje nustatytą paskirtį.
Vartojimo
rangos sutarties atveju, kaip ir bendrai rangos sutartyse, įstatyminis
reguliavimas neriboja sutarties šalių teisės susitarti, iš kurios šalies –
rangovo ar užsakovo – medžiagos bus atliekami rangos darbai (CK 6. 647 straipsnis,
6. 675 straipsnis). Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako
už blogą medžiagos kokybę (CK 6. 647 straipsnio 2 dalis), jeigu darbas
atliekamas iš blogos kokybės medžiagos, tai gali būti pripažįstama darbo ar jo
rezultato trūkumu ir užsakovas gali pasinaudoti atitinkamais teisių gynybos
būdais. Vartojimo rangos atveju rangovui, suteikusiam medžiagas, tenka medžiagų
kainos pasikeitimo rizika – jeigu po sutarties sudarymo medžiagos kaina
pasikeičia, rangovas neturi teisės reikalauti ją perskaičiuoti (CK 6. 675 straipsnio
3 dalis). Palyginus, pagal bendrąją rangos normą, įtvirtintą CK 6. 654 straipsnio
6 dalyje, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina padidėja iš
esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties
sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba
nutraukti sutartį pagal šio kodekso 6. 204 straipsnio nustatytas sutartinių
įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms taisykles.
Darbų
atlikimo iš užsakovo medžiagos ypatumai „Vartojimo rangos“ skirsnio normose
nenustatyti, tačiau viena speciali taisyklė, skirta vartojimo rangai (buitinei
rangai), yra „Bendrosiose nuostatose“ pagal CK 6. 648 straipsnio 4 dalį,
jeigu darbas atliekamas iš užsakovo medžiagos pagal buitinio užsakymo sutartį,
tai kvite, kurį rangovas duoda užsakovui, sudarant sutartį turi būti nurodytas
tikslus medžiagos pavadinimas, aprašymas ir jos įkainojimas, nustatytas šalių
susitarimu.
Vartojimo
rangos atveju, skirtingai nuo bendrųjų rangos santykių, suteikiant užsakovui
platesnes teises ir didesnę pasirinkimo laisvę jas įgyvendinant, įstatyme
reglamentuojami darbų rezultato trūkumų nustatymo teisiniai padariniai (CK
6. 678 straipsnis), bei užsakovo teisės, kai rangovas neatlieka ar
netinkamai atlieka sutartyje numatytą darbą (CK 6. 680 straipsnis) (šie
ypatumai bus atskleisti vėliau).

Vartojimo
rangos ir statybos rangos institutų santykis

Statybos rangos sutartys išskiriamos pagal specifinį
rangos dalyką – statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per nustatytą
terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos
darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams
atlikti sąlygas, priimti rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK
6. 681 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai statybos darbai
atliekami vartotojo asmeniniams poreikiams tenkinti, tarp šalių susiklosto
vartojimo statybos rangos teisiniai santykiai, todėl, siekiant apsaugoti
užsakovo interesus, sutarčiai atitinkamai taikomos ir vartojimo rangos
sutarties taisyklės (CK 6. 681 straipsnio 4 dalis). Statybos rangoje susiklosto daug santykių, kurie nulemti
statybos proceso specifikos ir vartojimo rangos instituto bei bendrųjų rangos
normų nereguliuojamos (pvz. , CK 6. 698 straipsnyje nustatyti pailginti
garantiniai terminai statybos rangos rezultatui). Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad statybos veiklai nustatytos imperatyvios viešosios teisės normos taikomos
nepaisant to, kokios paskirties – verslo ar buitinės – yra statomas objektas. Taigi,
nei „Vartojimo rangos“, nei „Statybos rangos“ skirsnio normos atskirai
nepakankamos vartojimo statybos rangos sutarties santykiams reglamentuoti,
atsižvelgiant į tai, vartojimo statybos rangos sutartis gali būti apibrėžta
kaip sutartis, kuria rangovas, kuris verčiasi statybos verslu, įsipareigoja per
nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo fizinio asmens užduotį statinį arba
atlikti kitus statybos darbus, skirtus tenkinti buitinius ar asmeninius
užsakovo ir jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui
būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti jų rezultatą ir sumokėti
sutartyje nustatytą kainą.
Pagal aptartas
vartojimo rangai aktualių teisės normų konkurencijos taisykles vartojimo
statybos rangos santykiams, kaip specialiosios, visų pirma turi būti taikomos
CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos,
santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, – to paties skyriaus
trečiojo skirsnio „Statybos ranga“ normos santykiams, kurių nereglamentuoja nei
„Vartojimo rangos“, nei „Statybos rangos“ normos – rangos „Bendrosiose
nuostatose“ nustatytos taisyklės.
Kaip ir kitoms
vartojimo rangos sutartims, vartojimo statybos rangai taip pat mutatis
mutandis (t. y. paraleliai su „Vartojimo rangos“ instituto normomis,
santykiams, kurių šios normos nereguliuoja, ir su atitinkamais statybos
vartojimo rangos santykių specifikos nulemtais pakeitimais) taikomas
nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutas (CK 6. 188 straipsnis
bei vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklės (CK 6. 350–6. 370 straipsniai)
(CK 6. 672 straipsnio 2 dalis)). Vartojimo statybos rangos santykiams
taikomos ir kitos bendrosios CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių (CK 1. 39 straipsnis),
sutarties aiškinimo vartotojo naudai (contra proferentem) taisyklė (CK
6. 193 straipsnio 4 dalis) ir pan. Kitos CK nuostatos taikomos
vartojimo rangos santykiams pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles
– tiek, kiek jų nereglamentuoja vartojimo ir rangos santykių normos. Vartojimo
statybos rangos santykiams, kurių Civilinio kodekso normos nenustato, taikomi
ir kiti įstatymai, susiję su vartotojų teisių apsauga (CK 6. 672 straipsnio
3 dalis), kurių svarbiausias – Lietuvos
Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad statybos rangos sutarties
kvalifikavimui vartojimo sutartimi būtina konstatuoti visumą privalomų požymių: 1) statybos darbų užsakovas yra fizinis
asmuo; 2) fizinis asmuo statybos darbų rezultatą įsigyja savo asmeniniams,
šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) statybos darbus atlieka
verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo S. J.
ieškinį atsakovui G. A. dėl apmokėjimo už atliktus darbus ir atsakovo
priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo kasacinis teismas konstatavo,
kad ginčo statybos rangos sutartis, kuria rangovas, fizinis asmuo, pagal
patentą vertęsis statybos darbais, įsipareigojo atlikti atsakovui (fiziniam
asmeniui) garažo, skirto buitinių šeimos poreikių tenkinimui, įrengimo ir
teritorijos sutvarkymo darbus, bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai pripažinta
vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-207/2005).
G-a-,
susijęs su statybos rangos sutarties kvalifikavimu vartojimo sutartimi buvo
sprendžiamas ir civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Damava“ ieškinį atsakovei
R. E. C. dėl skolos pagal rangos sutartį priteisimo ir atsakovės
priešieškinį dėl sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo (bylos fabula aptarta
Apžvalgos skyrelyje „Vartojimo rangos sutarties samprata“). Kasacinis teismas
šioje byloje konstatavo, kad, sprendžiant,
kokių teisės normų – vartojimo rangos ar statybos rangos (esant teisės normų
konkurencijai) – turi būti reglamentuojami tarp ginčo šalių kilę teisiniai
santykiai ir jų teisiniai padariniai, kiekvienu konkrečiu atveju būtina
identifikuoti sutarties šalis bei nustatyti atliktų statybos darbų paskirtį.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas vartojimo rangos sutarties normas,
nesiaiškino gyvenamojo namo, kuris buvo dengiamas nendrėmis, paskirties: ar šis
namas bus naudojamas verslo reikalams, profesiniams poreikiams tenkinti, ar bus
naudojamas tik asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, todėl byla buvo
perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2007).
Dėl „Vartojimo
rangos“ instituto normų ir „Statybos rangos“ normų taikymo, esant šių
normų konkurencijai, t. y. skirtingai reglamentuojant užsakovo ir rangovo
santykius, kasacinis teismas pasisakė kitoje nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje pagal ieškovo UAB „Damava“ ieškinį atsakovei R. V. C. dėl skolos
pagal rangos sutartį priteisimo ir atsakovės priešieškinį dėl sutarties
nutraukimo ir pinigų grąžinimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad „Vartojimo
rangos“ instituto normų taikymo prioritetas prieš „Statybos rangos“
normas grindžiamas tuo, kad vartojimo rangos taisyklės suteikia užsakovui
(vartotojui), kaip silpnesniajai vartojimo santykių šaliai, padidintas
garantijas, kurių pažeidimas turi viešąjį interesą. Bylą nagrinėję žemesniųjų
instancijų teismai, spręsdami ginčą netaikė
„Vartojimo rangos“ taisyklių, tai pripažinta esmine materialinių įstatymų
taikymo klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-666/2005).

U-akovo vartojimo rangos sutartyje teisių gynybos būdų specifika

Vartojimo
rangos sutartyje numatytus darbus rangovas privalo atlikti tinkamai ir laiku.
Rangovas atsako už netinkamos kokybės darbą, pavėluotai atliktus arba
neatliktus darbus, blogą medžiagų kokybę (kai darbai atliekami iš rangovo
medžiagos) ir kt. Rangovui pažeidus vartojimo rangos sutartį, užsakovas gali
pasinaudoti bendraisiais užsakovo teisių gynybos būdais, nustatytais rangos „Bendrosiose
nuostatose“, taip pat atskirų pagal dalyką rangos rūšių institutuose
nustatytais užsakovo teisių gynimo būdais ir kaip papildomą apsaugą
suteikiančiais – specialiaisiais vartotojo teisių gynybos būdais, nustatytais „Vartojimo
rangos“ normose, „Vartojimo pirkimo–pardavimo“ normose ir kituose su vartotojų
teisių apsauga susijusiuose įstatymuose (CK 6. 672 straipsnio 2 dalis),
be to, rangovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė.
Pagrindinės teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės
dėl užsakovo (vartotojo) teisių gynybos būdų taikymo vartojimo rangos
santykiuose suformuluotos nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės V. J.
ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „L-batas“ dėl sutarties
nutraukimo, daiktų grąžinimo, sumokėtų pinigų grąžinimo ir neturtinės žalos
atlyginimo (bylos fabula aptariama Apžvalgos
skyrelyje „Vartojimo rangos sutarties samprata“). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas konstatavo, kad teismų nustatyti darbo rezultato kokybės trūkumai, ypač
akcentuojant netinkamą buitinės technikos įmontavimą bei saugaus ir patogaus
naudojimo pagal paskirtį neužtikrinimą, sudarė pagrindą taikyti ieškovės
pasirinktą teisių gynimo būdą. Sutarties nutraukimas ir sumokėtų pinigų
grąžinimas ieškovei pripažintas proporcinga ir adekvačia ieškovės, kaip
vartotojos, pažeistų teisių gynimo priemone, byloje nenustatyta duomenų,
leidžiančių manyti, kad tokio ieškovės pažeistų teisių gynimo būdo taikymas
sukeltų kasatoriui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).
Aptariamoje civilinėje byloje V. J. v. UAB
„L-batas“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia išaiškino, kad,
sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius savo sutartinę prievolę,
kitos šalies reikalavimu taikomi vartojimo rangos teisinius santykius
reglamentuojančiose teisės normose nustatyti pažeistų teisių gynimo būdai, taip
pat atitinkamais atvejais gali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6. 256 straipsnis). Kartu Teismas pabrėžė, kad, esant vartojimo rangos
teisiniams santykiams, užsakovas turi teisę pasirinkti, kuriuo iš įstatyme nustatytų
gynybos būdų naudotis – rangovas negali primesti užsakovui savo valios dėl
pažeistų teisių gynimo būdo pasirinkimo ar apriboti užsakovo pasirinkimą.
Rangovas prisiima riziką ir, žinodamas savo teises ir pareigas, turi žinoti,
kad netinkamos kokybės daikto pagaminimo atveju užsakovo (vartotojo) teisės
gali būti ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo
būdus, kurių pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas). CK įtvirtinta vartotojo
teisių gynimo būdų įvairovė, kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta
vartotojui, yra viena iš vartojimo sutarčių instituto specifikos išraiškų.
Šioje byloje (V. J.
v. UAB „L-batas“) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo vartojimo
teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo taisyklę, pagal
kurią užsakovo teisių apsaugos lygis vartojimo rangos santykiuose neturi būti
žemesnis negu vartojimo pirkimo – pardavimo atveju. Kasacinis teismas išaiškino,
kad CK 6. 672 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią vartojimo rangos
sutartiniams santykiams mutatis mutandis taikomos vartojimo prikimo–pardavimo
normos yra nukreipiamoji teisės norma, skirta visiems iš vartojimo rangos
sutarties kylantiems teisiniams santykiams reglamentuoti. CK straipsniai,
į kuriuos ji nukreipia, taikytini vartojimo rangos teisiniams santykiams. CK
6. 350–6. 370 straipsniai, į kuriuos nukreipia ši norma, sudaro CK šeštosios
knygos IV dalies „Atskiros sutarčių rūšys“ XXIII skyriaus „Pirkimas–pardavimas“
ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ turinį, t. y.
jie taip pat reglamentuoja teisinius santykius, susijusius su vartotojo teisių
bei teisėtų interesų apsauga, ir yra vartojimo sutarties instituto dalis.
Įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien
pagal kriterijų, ar vartotojo teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas
netinkamos kokybės daiktas, arba tuo, kad darbo pagal vartojimo rangos sutartį
rezultatas yra su trūkumais. Esant vartojimo rangos sutartiniams santykiams
užsakovas ne tik disponuoja teisėmis, įtvirtintomis CK 6. 678, 6. 680 straipsniuose,
silpnesnioji šalis gali remtis ir vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniams
santykiams nustatytais gynybos būdais (CK 6. 6. 350–6. 370 straipsniai). U-akovas
(vartotojas) rangos sutartyje disponuoja CK 6. 363 straipsnyje
įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors
iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, tarp
jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus
vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra nulemta daikto
nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai
daikto trūkumai gali būti pašalinami. Aiškinimas, kad CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje įtvirtinto vartotojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6. 217 straipsnio 2 dalyje
nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties
instituto tikslų. CK 6. 363 straipsnyje
nustatytų gynimo būdų taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo
pasirinkimas. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes,
spręstina dėl daikto atitikties tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius,
kad daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimai nuo
kokybės reikalavimų ir daikto netinkama kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą
taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje. Esant vartojimo rangos teisiniams santykiams, daikto kokybė
vertintina ir šalių individualaus susitarimo kontekste. G-ą nagrinėjantis
teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę,
turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti
civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo,
kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui
ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių. Taikant užsakovo teisių
gynybos būdus ir sprendžiant dėl jų atitikties proporcingumo ir sutarties šalių
interesų pusiausvyros principui, turi būti įvertinta vartojimo rangos sutarties
dalyko specifika.
U-akovo teises,
kai rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka sutartyje numatytą darbą, ir
darbas dar nėra užbaigtas, reglamentuoja CK 6. 680 straipsnis;
užsakovo teises, kai darbo rezultato trūkumai išaiškėja rangovui darbą atlikus,
jo rezultato perdavimo užsakovui momentu arba vėliau – CK 6. 678 straipsnis.
CK 6. 680 straipsnyje
nustatyta, kad jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo
rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6. 334 straipsnyje
nustatytomis pirkėjo teisėmis. Ši norma reglamentuoja užsakovo (vartotojo)
teises, rangovui pažeidus sutartį vartojimo rangos sutartyje numatyto darbo
atlikimo metu, t. y. kol dar nėra darbo rezultato ir šalims neatsirado su
atlikto darbo priėmimu susijusių teisių ir pareigų.
CK 6. 334 straipsnio
normos reglamentuoja bendrąsias pirkėjo teises, CK 6. 334 straipsnio normos,
įtvirtinančios pirkėjo teises, vartojimo rangos santykiams taikytinos mutatis
mutandis, su būtinais vartojimo rangos santykių specifikos, t. y.
sutarties dalyko ir subjektinės sutarties šalių sudėties, nulemtais
pakeitimais. Šie užsakovo teisių gynybos būdai turi būti derinami su CK 6. 363 straipsnyje
įtvirtintu reglamentavimu, nustatančiu pirkėjo (vartotojo) teises, tarp jų ir
teisę nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ne tik esant
esminiam sutarties pažeidimui, bet ir kitais atvejais, kai toks užsakovo
pasirinktas gynybos būdas suderinamas su proporcingumo ir interesų pusiausvyros
principais. Jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos
sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti, kad:
1) darbas būtų atliktas iš naujo, išskyrus atvejus, kai darbo trūkumai yra
nedideli arba jie atsirado dėl užsakovo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai
sumažinta darbų kaina; 3) kad rangovas neatlygintinai per protingą terminą
pašalintų darbų trūkumus arba atlygintų užsakovo išlaidas jiems ištaisyti, jei
trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti
sutarties.
Dėl CK 6. 334 straipsnio 1 dalies
4 punkto taikymo vartojimo rangos atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasisakė civilinėje byloje pagal
ieškovo D. Ž. ieškinį atsakovui UAB „T-lis“ dėl skolos priteisimo ir
atsakovo UAB „T-lis“ priešieškinį ieškovui D. Ž. dėl nuostolių
atlyginimo. Ieškovas (užsakovas), fizinis asmuo, D. Ž. kreipėsi į
teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „T-lis“ skolą, delspinigius,
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nurodydamas, kad 2005 m.
spalio 21 d. sutartimi atsakovas (rangovas), verslo įmonė, įsipareigojo
pristatyti jam baldus per 25 darbo dienas po avanso gavimo dienos, o
ieškovas – už prekes atsiskaityti su atsakovu. Ieškovas sumokėjo iš anksto 3340 Lt,
tačiau atsakovas sutartu laiku baldų nepristatė ir pinigų negrąžino. Atsakovas
UAB „T-lis“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš ieškovo skolą
už baldus ir palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki
sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad UAB „T-lis“ sutartį įvykdė
ir ieškovo užsakytus baldus pagamino, tačiau ieškovas nepagrįstai įvairiais
pretekstais atsisako baldus priimti ir už juos atsiskaityti, todėl turi būti
įpareigotas atsiskaityti už baldus. Byloje nustatyta, kad atsakovas neįvykdė
sutartinės prievolės pranešti ieškovui apie baldų pagaminimą ir pasirengimą
juos pristatyti sutartyje sulygtais terminais, taip pat nustatyta, kad
atsakovas neįvykdė užsakymo sulygtais terminais, o jam pristačius baldus, net
jų nesumontavus, ieškovas pastebėjo užsakymo įvykdymo trūkumus ir dėl to
atsisakė sudaryti sąlygas jiems montuoti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija
konstatavo, kad nustatyti faktai rodo prievolių vykdymo pažeidimų daugetą iš
rangovo pusės. Tai sudaro pagrindą taikyti vartotojo (ieškovo), tinkamai ir
sąžiningai vykdžiusio savo prievoles pagal sutartį, pasirinktą gynybos būdą –
vienašališkai nutraukti sutartį, reikalauti grąžinti sumokėtą sumą; rangovo
žinioje liekančio gaminio, pagal bylos duomenis, neturinčio kokių nors
specialių, nestandartiniams sprendiniams būdingų, vartojamųjų charakteristikų,
panaudojimas įprastiniu būdu ir sąlygomis šalina didelių nuostolių verslininkui
kilimo galimybę. Teisėjų kolegija akcentavo, kad vartotojo interesų apsaugos
teisinės priemonės, nustatytos CK, turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai.
Vartojimo rangai taikytinos ne tik rangos santykių bendrosios nuostatos (CK
XXXIII skyriaus pirmasis skirsnis), bet mutatis mutandis – CK 6. 188,
6. 350–6. 370 straipsniuose nustatytos taisyklės (CK 6. 672 straipsnio 2 dalis).
Be to, kai rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje
numatytą darbą, užsakovui (vartotojui) garantuojamos ir CK 6. 334 straipsnyje
nustatytos teisės. CK 6. 334 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 6. 217 straipsnio
2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas koreliuoja kaip specialusis su
bendruoju, todėl esminio vartojimo rangos sutarties pažeidimo CK 6. 334 straipsnio
1 dalies 4 punkto taikymo aspektu vertinimas tik CK 6. 217 straipsnio
2 dalyje nustatytais pagrindais reikštų siaurą teisės normos aiškinimą ir
neatitiktų teisinio reglamentavimo tikslų. Dėl to darytina išvada, kad teisinio
faktų kvalifikavimo konkrečioje byloje pagrindu gali būti pripažinti esminiais
vartojimo sutarties pažeidimais ir kiti netinkamos kokybės daikto pagaminimo
(pardavimo) atvejai. CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta
vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas,
todėl CK 6. 217 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl esminio sutarties
pažeidimo šiuo atveju netaikytini. Kartu nurodytų argumentų kontekste kasacinis
teismas pažymėjo, kad ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar kito
vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į
konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių
santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad
vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir
nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).
„Vartojimo
rango“ instituto normose nedetalizuojama, kas laikytina netinkamu darbų
atlikimu. Atskiri netinkamo rangos darbų vykdymo atvejai ir atitinkamos sutarties
šalių teisės bei pareigos reglamentuojami CK „Bendrųjų nuostatų“ normose. Pvz. ,
CK 6. 652 straipsnio „Darbų atlikimo terminai“ 4 dalyje nustatyta, kad
jeigu rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą, tai užsakovas
turi teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti
iš rangovo atlyginti dėl termino praleidimo padarytus nuostolius, jeigu dėl
termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę; CK 6. 658 straipsnio
„U-akovo teisės darbo atlikimo metu“ 2 dalyje nustatyta, kad jeigu
rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad
jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, užsakovas turi teisę
atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius; to paties straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai
atliktas, užsakovas turi teisę nustatyti rangovui protingą terminą trūkumams
pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šio reikalavimo neįvykdo, –
atsisakyti sutarties ir arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba pavesti
trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita. Vartojimo rangos atveju
nurodytos bendrosios nuostatos reikšmingos kaip nustatančios konkrečius CK
6. 680 straipsnio taikymo pagrindus, t. y. atvejus, kai rangovas
laikytinas neatliekančiu ar netinkamai atliekančiu rangos darbą, tuo tarpu
bendrosiose nuostatose įtvirtinti užsakovo teisių gynybos būdai turi būti
taikomi pagal specialiąsias vartojimo rangos taisykles – derinant su CK 6. 334
ir 6. 363 straipsniuose įtvirtintu reguliavimu, užtikrinančiu aukštesnes
vartotojo teisių garantijas.
Kai darbo rezultato
trūkumai nustatomi darbą atlikus – jo (rezultato) priėmimo ar naudojimo metu,
užsakovo teises reglamentuoja CK 6. 678 straipsnis.
CK 6. 678 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad, darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius
darbų rezultatų trūkumus, užsakovas turi teisę per CK 6. 666 straipsnyje
nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš CK 6. 665 straipsnyje
numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti
darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas. CK 6. 665 straipsnio
1–2 dalyse atitinkamai įtvirtinta, kad užsakovas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai
pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas,
jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje,
rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš
naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties termino įvykdymo praleidimo
padarytus nuostolius. Taigi, palyginus su bendruoju rangos santykių
reglamentavimu, užsakovui suteikiamas platesnis gynybos būdų pasirinkimas –
užsakovo teisė pašalinti trūkumus savo jėgomis ir pareikalauti iš rangovo atlyginti
trūkumų šalinimo išlaidas nesaistoma sąlygos, kad ji būtų numatyta rangos
sutartyje; teisę vienašališkai
spręsti, ar atlikti darbą iš naujo, vartojimo rangos atveju priklauso ne
rangovui, o užsakovui. Pagal CK 6. 665 straipsnio 3 dalį, jeigu
rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina
arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti
sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Dėl nurodytų normų taikymo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008
pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
„L-batas“, išaiškinta, kad, esant vartojimo rangos teisiniams santykiams,
darbo rezultato priėmimo ar naudojimo metu nustačius jo trūkumus, užsakovas
(vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu pareikšti rangovui ne tik CK 6. 665 straipsnio
1 ir 3 dalyse, bet ir 6. 363 straipsnio
4–8 dalyse nustatytus reikalavimus. U-akovas (vartotojas) turi teisę savo
pasirinkimu reikšti šiose teisės normose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu
ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (vartotojo) pasirinkto
teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir (arba) taiko užsakovo (vartotojo)
pasirinktą, pirmiau nurodytame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo
būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą
bei adekvatų užsakovo (vartotojo) teisių gynimo būdą.
CK 6. 666 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko
kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų
su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus.
U-akovas turi
teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti
per garantinį terminą (CK 6. 666 straipsnio 3 dalis). Garantinis
terminas gali būti nustatytas įstatyme ar rangos sutartyje. Pvz. , CK 6. 698 straipsnyje
nustatyti statybos rangos sutarties darbų garantiniai terminai taikytini ir
vartojimo statybos rangos atveju. Jeigu nustatytas darbų kokybės garantinis
terminas, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą
garantinį terminą, rangovas atsako už darbų defektus, jeigu jie nustatomi per
garantinį terminą ir privalo juos savo sąskaita pašalinti (CK 6. 664 straipsnio
1 dalis).
Kai nėra
nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti
per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato
perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino (CK
6. 666 straipsnio 2 dalis), rangovas tokiu atveju atsakingas už
trūkumus, jei užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato
perdavimo užsakovui momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento,
nes rangovo atsakomybės už darbų kokybę ribas nustato CK 6. 663 straipsnio
1 dalis: darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu metu turi turėti
rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti
tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. Šios CK normos, kaip ir
vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose, turi būti taikomos kartu su Vartotojų
teisių apsaugos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta taisykle, kad jeigu
neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius
nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar
suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su
prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu.
Jeigu sutartis
nustato trumpesnį kaip dvejų metų garantinį terminą, o trūkumus užsakovas
nustatė jau pasibaigus garantiniam terminui, bet nepraėjus dvejiems metams nuo
darbų rezultato perdavimo momento, rangovas atsako už šiuos trūkumus, jei
užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato perdavimo užsakovui
momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento. Ši CK norma turi būti
taikoma kartu su Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 14 straipsniu.
CK 6. 678 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta speciali vartojimo rangos santykiams taisyklė, susijusi su viešuoju
interesu užtikrinti žmonių saugumą: reikalavimą dėl neatlygintinio
trūkumų pašalinimo, kai trūkumai gali kelti grėsmę užsakovo ar kitų asmenų
gyvybei ar sveikatai, užsakovas ar jo teisių perėmėjai turi teisę pareikšti per
du, o jeigu sutarties dalykas buvo pastatas, įrenginys ar kitoks statinys, –
per dešimt metų nuo darbų rezultato priėmimo momento, jeigu įstatymai ar
sutartis nenustato ilgesnio termino. Šis reikalavimas gali būti pareikštas
nepaisant to, kada išaiškėjo trūkumai, taip pat jei jie buvo nustatyti pasibaigus
garantiniam laikui.
CK 6. 667 straipsnio normos dėl ieškinio senaties termino
reikalavimams, kylantiems  dėl atliktų darbų
trūkumų, taikytinos ir vartojimo rangos santykiams. Bendrasis įstatyme
nustatytas ieškinio senaties terminas atliktų rangos darbų trūkumams yra
vieneri metai, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo darbų priėmimo, o tais
atvejais, kai nustatytas garantinis terminas ir apie trūkumus buvo pareikšta
per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo
apie trūkumus dienos (CK 6. 667 straipsnio 3 dalis). Vartojimo rangos
santykiams mutatis mutandis taikytina CK 6. 363 straipsnio 9 dalies
norma, kad išreikalauti sumokėtą kainą pirkėjas šio straipsnio numatytais
atvejais gali per dvejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl atlikto
pagal vartojimo rangos sutartį darbo rezultato priėmimo

CK
šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“
normos nereglamentuoja rangovo atlikto darbo rezultato perdavimo užsakovui,
todėl šiam santykiui reguliuoti taikytinos CK 6. 662 straipsnio nuostatos (CK 6. 644 straipsnio 2 dalis).
U-akovui vartojimo rangos sutartyje galioja bendroji užsakovo pareiga apžiūrėti
ir priimti atliktą rangos darbą ir pastebėjus nukrypimus nuo sutarties sąlygų,
bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, nedelsiant apie tai pranešti
rangovui. Kartu pagal CK 6. 679 straipsnį vartojimo rangos sutarties atveju
nustatytas ilgesnis terminas, kuriam praėjus rangovas įgyja teisę parduoti
rangos darbų rezultatą, gautą sumą, atsiskaitęs sau priklausančias sumas,
sumokėdamas užsakovo vardu į depozitinę sąskaitą: jeigu užsakovas neatvyksta
atsiimti darbų rezultato arba kitaip vengia priimti atliktą darbą, tai rangovas
privalo raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą, jeigu
užsakovas neatsiima darbų rezultato praėjus dviem mėnesiams nuo įspėjimo,
rangovas turi teisę parduoti sutarties dalyką už protingą kainą; be to,
vartojimo rangos sutarties atveju pardavus rangos darbų rezultatą gauta suma
turi būti sumokėta būtent į užsakovo gyvenamosios vietos notaro, banko ar kitos
kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Palyginti, pagal CK 6. 662 straipsnio
6 dalį bendruoju rangos sutarties atveju rangovas įgyja teisę parduoti
rangos darbų rezultatą praėjus vienam mėnesiui nuo tos dienos, kurią pagal
sutartį darbai turėjo būti priimti, ir du kartus raštu įspėjęs užsakovą
parduoti darbo rezultatą, o gautą sumą, atsiskaitęs sau priklausančius
mokėjimus, užsakovo vardu sumokėti į depozitinę sąskaitą.
Sprendžiant dėl
atlikto darbo, jo rezultato trūkumų, taip pat dėl užsakovo galimybės remtis
šiais trūkumais, svarbią reikšmę turi perdavimo–priėmimo akto turinys ir jo
pasirašymo aplinkybės. Pagal CK 6. 662 straipsnio 2 dalį užsakovas,
priimdamas atliktą darbą ir pastebėjęs trūkumus, gali trūkumų faktu remtis tik
tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame
darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė
reikalavimą dėl trūkumų pareikšti vėliau (CK 6. 662 straipsnio 2 dalis).
Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kurio esmė – užsakovo patvirtinimas
(su išlygomis ar be jų), kad jis darbą priėmė, ir atitinkamas rangovo patvirtinimas,
kad jis darbus pridavė. Įstatyme nenustatyta specialios privalomos perdavimo–priėmimo
akto formos, todėl tokiu aktu gali būti laikomas dokumentas, atitinkantis
įstatyme nurodytus perdavimo–priėmimo akto požymius. Esminę reikšmę
kvalifikavimui turi ne dokumento pavadinimas, bet jo turinys, jį sudariusių
šalių valia, tikslai, kurių jos siekė surašydamos konkretų vertinamą dokumentą
(CK 6. 193 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008
pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
„L-batas“ inter alia buvo sprendžiamas klausimas, ar gali būti
pripažinta perdavimo–priėmimo aktu užsakovės pasirašyta sąskaita–faktūra. Šiame
kontekste išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad esant vartojimo rangos
santykiams, rangovas, įrodinėjantis, jog darbo rezultatą užsakovui (vartotojui)
perdavė ne šalių sutartyje įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių sutartyje toks
dokumentas neįvardytas, ne paprastai įforminamu aktu, pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo
aktu), taip pat turi pareigą įrodyti, kad užsakovui (vartotojui), prieš
pasirašant tą dokumentą, buvo išaiškinta to dokumento paskirtis, teisinė
reikšmė, taip pat užsakovo (vartotojo) teisė tame dokumente nurodyti priimamo
darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra. Rangovo veiksmai, darbo rezultatą
užsakovui (vartotojui) perduodant ne šalių sutartyje įvardytu dokumentu (arba,
jeigu šalių sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne paprastai įforminamu
aktu, pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo aktu) ir neišaiškinus užsakovui
(vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, jo (dokumento) paskirties,
teisinės reikšmės, taip pat užsakovo (vartotojo) teisės tame dokumente nurodyti
priimamo darbo rezultato trūkumus, vertintini kaip nesąžiningi. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad nagrinėtu atveju sutarties sąlygose šalys sulygo, jog
sutarties vykdymo baigiamajame etape bus pateikti du atskiri dokumentai – PVM
sąskaita–faktūra ir perdavimo–priėmimo aktas, taigi ieškovė galėjo pagrįstai
tikėtis, kad tokie atskiri dokumentai ir bus pateikti. Pagal šalių sudarytą
sutartį atsakovas turėjo pareigą pateikti ieškovei atskirą dokumentą – PVM
sąskaitą–faktūrą. Byloje nesant duomenų, kad atsakovas, pateikdamas ieškovei
PVM sąskaitą–faktūrą, būtų jai, kaip silpnesniajai sutarties šaliai,
išaiškinęs, jog šiam dokumentui teikiama perdavimo–priėmimo akto reikšmė, taip
pat jog ieškovė būtent šiame dokumente turėtų nurodyti darbo rezultato
trūkumus, jeigu tokių yra, nes joks kitas dokumentas apie darbo perdavimą
nebebus forminamas, teisėjų kolegija vertino, kad pačios sutarties šalys
nepripažino sąskaitos–faktūros rangos darbų priėmimo–perdavimo aktu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išreikšta pozicija, kad
įstatyme įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių
pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas, užsakovo
pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius darbų
priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo
poreikių tenkinimui. Tokį klausimą kasacinis teismas sprendė civilinėje byloje
pagal ieškovo UAB „Autokausta“ ieškinį
atsakovui A. V. dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas (rangovas), verslo įmonė, ir atsakovas
(užsakovas), ūkininkas, sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovas
įsipareigojo įrengti ūkinio pastato vakuumines grindis, o atsakovas
įsipareigojo už atliktus darbus
sumokėti per 15 kalendorinių dienų nuo
darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo ir sąskaitų–faktūrų pateikimo dienos. Ieškovas, atlikęs darbus, pateikė atsakovui
PVM sąskaitą–faktūrą 88 890,86 Lt sumai, atsakovas sąskaitą–faktūrą pasirašė, jokių pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės
nepareiškė ir pradėjo mokėti
nurodytą sumą dalimis, tačiau vėliau mokėjimą nutraukė ir liko skolingas
už atliktus darbus 23 890,86 Lt. Atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas
šalių nebuvo sudarytas, tačiau ieškovas teigė, kad darbai perduoti atsakovui
pasirašant sąskaitą–faktūrą. Pretenzijas dėl darbų kokybės atsakovas pareiškė
po dvejų metų po jų atlikimo. Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 23 890,86 Lt
skolos už atliktus darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino,
kad vartojimo rangą reglamentuojančios teisės normos nenustato skirtingumų nuo
bendrųjų darbų priėmimo ir apmokėjimo už juos taisyklių, todėl sprendžiant
klausimą ar neįvykus darbų priėmimui–perdavimui pagal aktą, tačiau užsakovui
pradėjus darbų rezultatu naudotis pagal paskirtį ir gera valia vykdyti mokėjimo
prievolę, yra teisinis pagrindas rangovui reikalauti visiško atsiskaitymo už
atliktus darbus, šalių teisių apsaugą turi lemti ne tai, įvyko ar ne darbų
priėmimas–perdavimas įstatymų nustatyta tvarka, bet vertinimai, ar užsakovas
tikrai nustatė darbų rezultato trūkumus, tai padarė per protingą terminą, bet
ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato faktinio naudojimo pradžios (CK
6. 666 straipsnio 2 dalis), ir ar mokėjimų už atliktus darbus
sustabdymas pagal prigimtį bei apimtis atitinka kurį nors iš CK 6. 665 straipsnyje
nustatytų rangovo teisių gynimo būdų. Faktai, kad darbų priėmimas–perdavimas
pagal CK 6. 644 straipsnio 1 dalyje ir 6. 662 straipsnyje
nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo
naudoti pagal paskirtį, tai darė ilgą laiką ir gera valia pradėjo vykdyti
atsiskaitymus už atliktus darbus, rodo, kad šalys pažeidė sutartinius
įsipareigojimus ir nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas
neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK
6. 200 straipsnis) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už
tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina. Darbų priėmimo–perdavimo
reikšmės mokėjimo prievolei vykdyti suabsoliutinimas prieštarautų šių
procedūrų, įgyvendinamų teisių bei pareigų paskirčiai ir sudarytų prielaidas
nepagrįstam praturtėjimui. Kad būtų įvertintos šalių prievolės, kylančios
nustačius darbų trūkumus, ir užsakovo veiksmų teisėtumas atsisakius mokėti,
būtina tirti ir vertinti, kada bei kokie darbų trūkumai nustatyti ir kokia dalimi
dėl to mažintina darbų kaina, nes atsisakymas mokėti, kaip spręstina iš
užsakovo paaiškinimų, reiškia jo valią mažinti darbų kainą (CK 6. 665 straipsnio
1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2009).
IV. Atsakomybės
taikymas esant vartojimo teisiniams santykiams
Asmens teisė į
jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Šio principo
turinys, įgyvendinimo tvarka nustatoma Civilinio kodekso normose (teisinį žalos
atlyginimo mechanizmą įtvirtina civilinės atsakomybės institutas). Civilinė
atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti
atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita
šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas
(baudą, delspinigius) (CK 6. 245 straipsnio 1 dalis). Civilinė
atsakomybė yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės
neįvykdymo. Išskiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys: sutartinė ir deliktinė
(CK 6. 245 straipsnio 2 dalis).
Vartotojo teisė
į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių)
atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
5 punkte. Esant vartojimo teisiniams santykiams civilinės atsakomybės
sąlygos, jų įrodinėjimo taisyklės pasižymi tam tikra specifika, kurios tikslas
– papildomomis priemonėmis užtikrinti vartotojo, silpnesniosios sutarties
šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą
sutartiniuose santykiuose su objektyviai pranašesnėje padėtyje esančiu
verslininku.
Dėl vartotojo
teisės į turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą ir šios teisės santykio su
kitais civilinių teisių gynimo būdais Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta nagrinėjant ieškovės N. Č.
ieškinį atsakovui UAB „Makveža“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties
nutraukimo ir žalos atlyginimo. Šioje byloje ieškovė, fizinis asmuo, teigė
atsakovo statybinių medžiagų parduotuvėje įsigijusi 67 vienetus rudo
beasbestinio šiferio, kuriuo uždengė savo gyvenamojo namo stogą. Nepraėjus
metams, šiferio lakštai pabalo ir deformavosi. Teigdama, kad šiferį pirko
atsakovo parduotuvėje, kad pašalinti stogo dangos trūkumus galima tik stogą
uždengus nauja danga, ieškovė prašė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį,
grąžinti už šiferį sumokėtus 2083,83 Lt, priteisti 6120 Lt stogo
dangos keitimo išlaidų ir 1000 Lt neturtinės žalos, pasireiškusios
dvasiniais išgyvenimais ir turėtais nepatogumais, įsigijus netinkamos kokybės
prekę. Šioje byloje kasacinis teismas konstatavo,
kad be CK 6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse numatytų vartotojo
teisių gynimo būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių,
atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (6. 363 straipsnio
5 dalis). Įstatymu garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į
neturtinės žalos, padarytos netinkamos kokybės prekės pardavimu, atlyginimą.
Vartotojo teisė į neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų
teisių apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014
redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pagal kurį vartotojas
turi teisę į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos
(nuostolių) atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).
Sutartinė atsakomybė
Kai
šalis sieja vartojimo sutartiniai santykiai, verslininkui neįvykdžius arba
netinkamai įvykdžius sutartinę prievolę, kitos šalies reikalavimu gali būti
taikomi konkretų vartojimo teisinį santykį (pavyzdžiui, vartojimo pirkimo–pardavimo,
vartojimo rangos ir kt. ) reglamentuojančiose teisės normose įtvirtinti pažeistų
vartotojo teisių gynimo būdai. Pažeistos vartotojo teisės turi būti apgintos
visiškai – laikantis restitiutio in integrum principo, todėl, esant
įstatyme nustatytoms sąlygoms, greta specialiųjų teisių gynimo būdų, gali būti
taikoma ir civilinė atsakomybė. Kai kuriais atvejais vartotojo
teisė be specialių pažeistų teisių gynybos būdų reikalauti taikyti verslininkui
civilinę atsakomybę įstatymo leidėjo
įtvirtinta tiesiogiai: pvz. , CK 6. 363 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad visais atvejais
pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės
pardavimo, atlyginimą. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintų vartotojo
pažeistų teisių gynybos būdų taikymas neatima teisės kartu pareikalauti
atlyginti nuostolius visais atvejais, kai egzistuoja būtinos civilinės
atsakomybės prielaidos, nepaisant to, ar tokia vartotojo teisė nurodyta atskirą
vartojimo santykių rūšį reglamentuojančiose teisės normose. Nuostolių
atlyginimas gali būti taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui,
sutarties nutraukimu), taip pat gali su jais konkuruoti (pavyzdžiui, gali būti
taikomas tada, kai pritaikius konkretų teisių gynimo būdą nebuvo kompensuoti
visi vartotojo patirti neigiami padariniai). Savo pažeistų teisių gynimo apimtį
ir būdą pasirenka nukentėjusioji šalis – vartotojas. Teismas kiekvienu
konkrečiu atveju vertina pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą atsižvelgdamas
į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1. 5 straipsnis) bei
proporcingumo (CK 1. 2 straipsnis) principo reikalavimus.
Sutartinė
civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą
įvykdymą (CK 6. 246 straipsnio
1 dalis, 6. 256 straipsnio 1 dalis).
Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos
yra neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6. 247 straipsnis),
kaltė (CK 6. 248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6. 249 straipsnis).
Civilinei atsakomybei kilti yra būtinas visų šių sąlygų buvimas. Vartojimo
sutartinių santykių specifika lemia tai, kad antroji vartojimo sutarties
šalis visada yra verslininkas (t. y. asmuo, kuris veikia verslo ar
profesiniais tikslais, plačiau žr. Teismų praktikos apžvalgą skelbtą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30). V-slas yra
veikimas savo rizika, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą
verslininkui tenka neigiamų jo veiklos padarinių rizika. CK
6. 256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko
sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės (t. y. atsakomybė verslininkui
yra taikoma už nuostolių padarymo faktą), nebent įstatymai ar sutartis numato
kitaip. V-slininkas sutartį įvykdyti gali tiek pats, tiek pasitelkdamas
trečiuosius asmenis (pavyzdžiui, paslaugos teikėjo teisė teikiant paslaugas
pasitelkti trečiuosius asmenis, kai to tiesiogiai nedraudžia sutartis,
įtvirtinta CK 6. 717 straipsnio 3 dalyje). Kai verslininkas sutartį
vykdo naudodamasis trečiųjų asmenų pagalba, jis atsako už dėl jų veiksmų
atsiradusius nuostolius, verslininko pareiga prisiimti neigiamų savo veiklos
padarinių riziką apima ir pareigą rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis,
turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir pan.
Spręsdamas
iš vartojimo sutarties kilusios sutartinės atsakomybės ginčus teismas visų
pirma turi ex officio patikrinti, ar sutarties sąlygos dėl atsakomybės
taikymo atitinka sąžiningumo kriterijus pagal CK 6. 188 straipsnio nuostatas.
CK 6. 188 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nustatyta, kad vartojimo
sutarčių sąlygos, nustatančios
neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar
netinkamą įvykdymą, panaikinančios arba apribojančios pardavėjo ar paslaugų
teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo,
sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui, teismo pripažintos
nesąžiningomis, negalioja. Tai reiškia, kad negali būti tenkinami tokių sąlygų
pagrindu reiškiami reikalavimai ar atsikirtimai. CK 6. 188 straipsnyje
įtvirtintas nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašas yra nebaigtinis,
todėl nesąžiningomis gali būti pripažintos ir kitos vartojimo sutarčių sąlygos (plačiau
žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
biuletenyje Teismų praktika 30).
Sutartinės atsakomybės taikymo verslininkui klausimas praktikoje
aktualus nagrinėjant ginčus, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo sutarčių. Turizmo
paslaugų teikimo sutartimi viena šalis – kelionės organizatorius (verslininkas)
– įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui (turizmo paslaugų
vartotojui) – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, o turistas
įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas (CK 6. 747 straipsnio
1 dalis). Dėl kelionės organizatoriaus pareigos
atlyginti turisto patirtą žalą, neužtikrinus tinkamų paslaugų paketo, kai
tiesiogiai konkrečią paslaugą teikė trečias asmuo, kasacinis teismas pasisakė
nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovų G. V. J. ,
D. J. ir K. J. ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Novaturas“. Šioje
byloje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs iš ieškovų (fizinių asmenų) su atsakovu
(kelionės organizatoriumi) sudarytos turizmo paslaugų sutarties, kuria kelionės
organizatorius įsipareigojo suorganizuoti turistams
(sutuoktiniams bei jų nepilnamečiams vaikams) poilsinę turistinę kelionę į
Turkiją užsakomuoju lėktuvo reisu, o ieškovai įsipareigojo už kelionę
sumokėti. Turistams atvykus į Turkiją (Antaliją) paaiškėjo, kad dingo jų
bagažas, kuriame buvo kelionei būtini daiktai. Bagažas buvo sugrąžintas tik
sugrįžus iš kelionės. Ieškovai teigė, kad dėl bagažo netekimo jų poilsis buvo
sutrikdytas, faktiškai jis neįvyko, jie patyrė didelį emocinį sukrėtimą,
stresą, turėjo praleisti daug laiko pirkdami pačius būtiniausius daiktus, tai
sukėlė daug naujų rūpesčių ypač atsižvelgiant į tai, kad jie nežinojo, kur
ieškoti reikiamų parduotuvių, nemokėjo kalbos ir kt. Ieškovai vadovaudamiesi CK 6. 754 straipsnio 5 dalimi
prašė priteisti trigubos penkių asmenų kelionės kainos dydžio neturtinės žalos
atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
spręsdamas atsakomybės klausimą išaiškino, kad UAB „Novaturas“ yra kelionės
organizatorius, t. y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir
savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6. 747 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6. 256 straipsnio 4 dalimi verslininko (CK 2. 4 straipsnio 2 dalis) sutartinė atsakomybė atsiranda
be kaltės. V-slas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti
neigiamų savo veiklos padarinių riziką. V-slininkui sutartinė civilinė
atsakomybė netaikoma tuo atveju, jei jis įrodo, kad prievolės neįvykdė ar
netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Kelionės organizatorius netinkamai
įvykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį, nes ieškovų bagažas su drabužiais ir
kitais reikmenimis poilsiui nebuvo atskraidintas į Antaliją, dėl to šie liko
nepatenkinti kelione, neišsipildė jų pagrįsti ir teisėti lūkesčiai. Ta
aplinkybė, kad turizmo paslaugų sutarčiai įvykdyti – turistų ir bagažo vežimui
– atsakovas pasitelkė trečiuosius asmenis (aviakompaniją „Atlasjet“)
neatleidžia kelionės organizatoriaus nuo atsakomybės pagal kelionės sutartį.
Sutartis su paslaugų teikėju sudaroma dėl jo turimų dalykinių savybių, todėl
jis pats ir turi suteikti paslaugas, tačiau jas teikdamas gali naudotis kitų
asmenų pagalba, nes ne visada vienas asmuo gali atlikti visus veiksmus. Ieškovų
(turistų) ir trečiojo asmens, suteikusio kelionės organizatoriui (UAB
„Novaturas“) vežimo paslaugas, nesieja teisiniai santykiai, pastarasis nėra
turizmo paslaugų sutarties šalis, todėl teisinė atsakomybė – atlyginti
neturtinę žalą – taikytina kelionės organizatoriui, kai turistas lieka
nepatenkintas kelione dėl nevisiškai tinkamai įvykdytos sutarties, nors ta
sutarties dalis ir buvo vykdoma paslaugos teikėjo pasitelkto trečiojo
asmens (CK 6. 747 straipsnio 1 dalis, 6. 754 straipsnio 5 dalis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2004).
Kelionės organizatoriaus atsakomybės už trečiojo asmens
suteiktas paslaugas klausimas kasacinio teismo nagrinėtas ir civilinėje
byloje pagal ieškovių A. P. ir R. D. P. ieškinį atsakovams UAB „S-la Viae“ ir UAB
„Busturas“ dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad ieškovės
sudarė su atsakovu UAB „Busturas“ turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į
Italiją. Kelionės metu ieškovės buvo apgyvendintos viešbutyje „Residence le
T-ri“ R-oje ir naktį šio viešbučio kambaryje buvo apvogtos. Kasacinis
teismas, spręsdamas dėl kelionės organizatoriaus pareigos atlyginti turtinę žalą
išaiškino, kad turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo
jis ketina sudaryti sutartį, pagal jo dalykines savybes, patirtį toje verslo
srityje ir reputaciją, tikėdamasis atitinkamų paslaugų kokybės, turizmo
paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas pagal sutartį, gali naudotis kitų asmenų
pagalba, tačiau tokiu atveju jam tenka ir pareiga atsakyti už jų veiksmus.
Ieškovių (turisčių) ir viešbučio „Residence le T-ri“, suteikusio apgyvendinimo
viešbutyje paslaugą, nesieja turizmo teisiniai santykiai, nes viešbutis nėra
turizmo paslaugų sutarties šalis, todėl teisinė atsakomybė atlyginti ieškovių
patirtą žalą dėl netinkamai trečiojo asmens suteiktų apgyvendinimo paslaugų
tenka kelionės organizatoriui UAB „Busturas“. V-slas yra veikimas savo rizika,
todėl turizmo paslaugas teikianti bendrovė turi prisiimti neigiamų savo veiklos
padarinių riziką, į kurią įeina ir atsakomybės už įsipareigojimams įvykdyti
pasirinktų trečiųjų asmenų netinkamus veiksmus, taikymas. Kelionės
organizatorius nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, pasirinkdamas viešbutį
„Residence le T-ri“, kaip trečiąjį asmenį savo įsipareigojimams pagal sutartį
įvykdyti. UAB „Busturas“ atsako ne už įvykusią vagystę, nes pats vagystės
faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų, o už tai, kad jis
nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo klientų, o jam įvykus nesuteikė būtinų
paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-7-186/2005).
Kelionės organizatoriaus atsakomybės už jo pasitelktą
trečiąjį asmenį, teikusį turistų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas,
klausimas nagrinėtas civilinėje byloje pagal ieškovų B. Š. , D. Š.
ieškinį atsakovui UAB „Tez tour“ dėl turtinės ir neturtinės žalos už netinkamai
suteiktas turizmo paslaugas atlyginimo. G-a- kilo atsakovui neįvykdžius
įsipareigojimų, kylančių iš turizmo paslaugų teikimo sutarčių, kuriomis
atsakovas įsipareigojo ieškovų šeimoms organizuoti turistinę kelionę lėktuvu į
Turkiją, A-iją, apgyvendinti penkių žvaigždučių viešbutyje „Green Hill Bay“
iš anksto rezervuotuose ir sutartyse nurodytuose kambariuose, suteikiant
galimybę naudotis visomis viešbučio paslaugomis, nurodytomis kelionių kataloge,
bei teikti kitas sutartyse nurodytas ar iš sutarčių kylančias paslaugas.
Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė (ieškovams atvykus į viešbutį,
rezervuotų kambarių nebuvo, laisvų kambarių teko laukti apie keturias valandas,
suteikti kambariai neatitiko sutartyje aptartų sąlygų ir ieškovų lūkesčių,
vaikų žaidimų aikštelė, treniruoklių salė neatitiko saugumui ir sveikatai
keliamų reikalavimų, pirtis, baseinai dirbo ribotą laiką, viešbučio restoranas
ir jo teritorija buvo nešvari, maistas netinkamos kokybės, jo trūko, nebuvo
specialaus meniu vaikams, viešbučio teritorija buvo nesutvarkyta, vaizdas iš
kambarių buvo ne į jūrą, o į sąvartyną ir kt. ). Ieškovų teigimu, dėl
klaidinančios informacijos suteikimo ir sutarčių nevykdymo, atsakovo
nebendradarbiavimo ir pagalbos nesuteikimo ieškovai patyrė ypatingą dvasinį
skausmą ir nusivylimą, nes atostogauti kartu su visa šeima turėjo galimybę tik
vieną kartą per metus. Ieškovai prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kasacinis
teismas, pasisakydamas kelionės organizatoriaus atsakomybės klausimu, pakartojo
pirmiau nurodytose nutartyse išdėstytus motyvus, konstatuodamas, kad kelionės
organizatorius yra juridinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir
savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6. 747 straipsnio 2 dalis). Turistas renkasi konkretų
turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, pagal jo dalykines
savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją, ir turi pagrindą
tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą
informaciją apie jas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
1–3 punktai). Paslaugos teikėjas, teikdamas paslaugas, visada gali
pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu to nedraudžia sutartis (CK 6. 717 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju kilo šalių
ginčas dėl trečiojo asmens, teikusio ieškovų apgyvendinimo ir maitinimo
paslaugas, suteiktų paslaugų kokybės. Kadangi ieškovų su trečiuoju asmeniu,
suteikusiu kelionės organizatoriui UAB „Tez Turas“ minėtas paslaugas, nesaistė
jokie teisiniai santykiai, todėl teisinė atsakomybė, kai turistas lieka
nepatenkintas kelione dėl netinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis
ir buvo vykdoma kelionės organizatoriaus pasitelkto asmens, taikoma kelionės
organizatoriui (CK 6. 747 straipsnio 2 dalis, 6. 754 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas pripažintas atsakingu ieškovams dėl Turkijos
viešbučio „Green Hill Bay“ suteiktų paslaugų kokybės.
Teismas,
spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo, turi pareigą nustatyti tikrąjį žalos
dydį, kad nukentėjusio asmens teisės būtų tinkamai apgintos ir išvengta
nepagrįsto praturtėjimo. Aplinkybės, jog buvo patirta turtinės žalos,
įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Kasacinis teismas šiais
klausimais pasisakė pirmiau nurodytoje civilinėje byloje pagal ieškovų B. Š. ,
D. Š. ieškinį atsakovui UAB „Tez tour“ (2008 m. liepos 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2008). Teismas sprendė, kad nustačius, jog ieškovų su atsakovu sudarytos
turizmo paslaugų teikimo sutartys nebuvo vykdomos atsižvelgiant į protingus
turistų lūkesčius, turi būti taikoma CK 6. 754 straipsnio 2 dalis,
kurioje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga atlyginti turistui
nuostolius. Dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtų nuostolių dydį ieškovai
turi įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 straipsniai). Teismui konstatavus, kad ieškovai
nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtus nuostolius, kelionės kaina
negali būti sutapatinama su visa kelionės kaina, nes turizmo paslauga ieškovams
buvo suteikta.
Kasacinis
teismas turtinės žalos dydžio klausimą nagrinėjo ir pirmiau aptartoje civilinėje
byloje pagal ieškovių A. P. ir R. D. P. ieškinį atsakovams UAB
„S-la Viae“ ir UAB „Busturas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005). R-alavimą dėl turinės
žalos atlyginimo ieškovės kildino iš to, kad kelionės metu buvo apgyvendintos
viešbutyje „Residence le T-ri“ R-oje ir naktį šio viešbučio kambaryje buvo
apvogtos. Kasacinis teismas išaiškino, kad kelionės organizatorius turi pareigą
atsakyti ne už įvykusią vagystę, nes vagystės faktas kaip galima rizika neapima
jo suteiktų paslaugų, o už tai, kad jis nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo
klientų, o jam įvykus nesuteikė būtinų paslaugų. Šie veiksmai padarė turistams
teikiamą paslaugą nekokybiška, todėl UAB „Busturas“ už tai atsako. Atsakomybės
dydis apskaičiuotinas pagal pavogtų daiktų vertę. Kadangi turistams atvykus į
viešbutį jie buvo informuoti, jog vertingus daiktus, pinigus atiduotų saugoti į
viešbučio administracijoje esančius seifus, konstatuota, kad ieškovių
neapdairumas ir nerūpestingumas, nepasinaudojus šia paslauga, padėjo žalai
atsirasti, tai ieškovėms priteistas žalos atlyginimo dydis sumažintas 50
procentų.
Dėl
turtinės žalos atlyginimo, turistams suteikus netinkamos kokybės apgyvendinimo
paslaugas, kasacinis teismas pasisakė ir civilinėje byloje pagal ieškovų
V. P. , R. P. , G. P. , I. P. , S. B. ir A. B.
ieškinį atsakovui UAB „TEZ TOUR“. Šalių ginčas kilo dėl turizmo paslaugų
teikimo sutarčių, kuriomis kasatorius (kelionių organizatorius) įsipareigojo už
atlyginimą ieškovams (turistams) užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę
kelionę (kelionės paketą), vykdymo. Ieškovai sudarė su atsakovu turizmo
paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias ieškovai V. P. ir R. P. 2007 m.
liepos 11 d. įsigijo turistinę kelionę į Kretą (12 nakvynių),
kelionės kaina 5135 Lt, viešbutis „AKTI CORALI“ (trys žvaigždutės);
ieškovai G. P. ir I. P. 2007 m. liepos 9 d. įsigijo
turistinę kelionę į Kretą (7 nakvynės), kelionės kaina 3240 Lt,
viešbutis „AKTI CORALI“ (trys žvaigždutės); ieškovai S. B. ir A. B. 2007 m.
liepos 11 d. įsigijo turistinę kelionę į Kretą (7 nakvynės), kelionės
kaina 3152 Lt, viešbutis „AKTI CORALI“ (trys žvaigždutės). Atvykus į
viešbutį paaiškėjo, kad pastarasis neatitiko trijų žvaigždučių viešbučių
kategorijos, elementarių higienos ir saugumo reikalavimų. Viešbutis buvo netoli
pramoninio rajono, sutemus neapšviečiamas, be informacinių orientyrų, aplink
viešbutį vyko statybos, dėl kurių visą dieną būnant viešbutyje ir jo
teritorijoje buvo girdimas triukšmas, neleidžiantis atsipalaiduoti. Paplūdimys,
priklausantis viešbučiui, buvo purvinas ir užterštas, be takų, gelbėjimosi priemonių
ir budinčių gelbėtojų, visiškai nepritaikytas turistų poilsiui. Viešbučio
personalas naktį triukšmavo, trukdydamas ilsėtis ieškovams. Turistai nedelsiant
pareiškė pretenzijas, tačiau kelionės organizatorė su jais susitiko tik po
paros. Kelionės organizatoriui neturint galimybės pasiūlyti tokios pačios
(trijų žvaigždučių) kategorijos viešbučio, ieškovams buvo pasiūlyta apsigyventi
penkių žvaigždučių kategorijos viešbutyje „VANTARIS PALACE“, už kurį ieškovams reikėjo
papildomai sumokėti visą apgyvendinimo kainą. Ieškovai prašė atlyginti turtinę
ir neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl
atlygintinos turtinės žalos dydžio, konstatavo, kad CK
6. 754 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis vykdoma ne pagal turisto lūkesčius,
kelionės organizatorius, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, privalo teikti
turistui visokeriopą pagalbą ir paramą. Jeigu už netinkamą sutarties vykdymą
atsako kelionės organizatorius arba asmuo, kurio pagalba jis naudojasi, tai
visas išlaidas, susijusias su papildomos pagalbos ir paramos teikimu turistui,
apmoka pats kelionės organizatorius. Kasacinis teismas atmetė kasacinio
skundo argumentus, kad ieškovai, persikėlę į aukštesnės kategorijos viešbutį,
privalėjo sumokėti už šio viešbučio apgyvendinimo paslaugas. Kelionės
organizatorius yra atsakingas už tinkamą pareigų, kylančių iš turizmo paslaugų
sutarties vykdymą, todėl jo sutartinėms pareigoms tinkamai vykdyti reikalingos
papildomos išlaidos neturi būti perkeliamos turistui. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovams pagrįstai priteistas nuostolių, kuriuos sudaro pinigų
suma, sumokėta už apgyvendinimą aukštesnės kategorijos viešbutyje „VANTARIS
PALACE“, atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad vienos paros apgyvendinimo
paslauga viešbutyje „ACTI CORALI“ buvo suteikta netinkamai, ieškovams taip pat
priteistinas nuostolių, patirtų sumokant už šią paslaugą, atlyginimas (CK
6. 754 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
Sprendžiant
dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos
bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų
praktikoje suformuluotos esminės neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių
įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias neturtinės žalos
atlyginimui yra būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų – žalos
padarymo faktą, nes ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės
žalos padarymą; neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra laikoma bendraisiais
nuostoliais, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos,
reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu konkrečiu atveju
nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6. 250 straipsnio 2 dalis, 6. 251 straipsnio 2 dalis, 6. 282 straipsnis),
vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos
bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų
praktiką; neturtinės žalos dydį lemia, be kita ko, objektas, dėl kurio
pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą; nustatydami neturtinės žalos atlyginimo
dydį, teismai turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje
suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, tačiau turi atsižvelgti ir į
teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius. Sprendžiant
dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio itin svarbus yra proporcingumo
principas, kuriuo vadovaujanti asmens atžvilgiu taikomos priemonės turi
būti proporcingos siekiamam tikslui, neturi varžyti asmens labiau nei būtina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje,
sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kilusį iš turizmo paslaugų
teikimo sutarties pagal ieškovų G. V. J. , D. J.
ir K. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Novaturas“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2004)
konstatuota, kad kelionės metu dingus turistų bagažui, kuriame buvo visi
kelionei būtini daiktai ir kuris sugrąžintas tik sugrįžus iš kelionės, turistų
poilsis buvo sutrikdytas, faktiškai jis neįvyko, dėl to jie patyrė didelį
emocinį sukrėtimą, stresą, turėjo praleisti daug laiko pirkdami pačius būtiniausius
daiktus. Tai sukėlė daug naujų rūpesčių ypač atsižvelgiant į tai, kad turistai
nežinojo, kur ieškoti reikiamų parduotuvių, nemokėjo kalbos ir kt. Dėl
netinkamo turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo įstatymas atlygintinos
neturtinės žalos dydį riboja maksimalia suma, negalinčia viršyti trigubos
kelionės kainos (CK 6. 754 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas
sprendė, kad už minėtus turizmo paslaugų teikimo sutarties pažeidimus
priteistinas vienos kelionės kainos dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė ir civilinėje byloje pagal ieškovų
B. Š. , D. Š. ieškinį atsakovui UAB „Tez tour“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2008).
Byloje konstatuota, kad kelionės organizatorius nevykdė savo sutartinių
įsipareigojimų (turistams suteikti kambariai neatitiko sutartyje aptartų sąlygų
ir ieškovų lūkesčių, vaikų žaidimų aikštelė, treniruoklių salė neatitiko
saugumui ir sveikatai keliamų reikalavimų, pirtis, baseinai dirbo ribotą laiką,
viešbučio restoranas ir jo teritorija buvo nešvari, maistas netinkamos kokybės,
jo trūko, nebuvo specialaus meniu vaikams, viešbučio teritorija buvo
nesutvarkyta, vaizdas iš kambarių buvo ne į jūrą, o į sąvartyną ir kt. ). Dėl
klaidinamos informacijos suteikimo ir sutarčių nevykdymo, kelionės
organizatoriaus nebendradarbiavimo ir pagalbos nesuteikimo turistai patyrė
ypatingą dvasinį skausmą ir nusivylimą, nes atostogauti kartu su visa šeima
turėjo galimybę tik vieną kartą per metus. Už šiuos pažeidimus kasacinis
teismas priteisė turistams vienos kelionės kainos dydžio neturtinės žalos
atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimas
nagrinėtas ir pirmiau aptartoje civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. , R. P. ,
G. P. , I. P. , S. B. ir A. B. ieškinį atsakovui UAB „TEZ
TOUR“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
Kasacinis teismas išaiškino, kad CK
6. 754 straipsnio
5 dalyje nustatyta tik maksimali trigubos kelionės kainos dėl netinkamo
turizmo paslaugų sutarties vykdymo atlygintinos neturtinės žalos riba, tačiau
ši teisės norma negali būti aiškinama taip, kad neturtinės žalos dydžio
nustatymo matas būtų kelionės kaina. Neturtinės žalos dydis nustatomas
įvertinant pinigais konkrečius asmens patirtus išgyvenimus, nepatogumus, kitus
neturtinių vertybių pažeidimus. Kelionės organizatorius, suteikęs ieškovams
nekokybišką turizmo paslaugą, o vėliau pažeidęs ir pareigą teikti jiems
visokeriopą pagalbą bei paramą taip, kaip tai nustatyta CK
6. 754 straipsnio
3 dalyje, t. y. pareikalavęs sumokėti už apgyvendinimą viešbutyje
„Vantaris Palace“, nesuteikė ieškovams adekvačios moralinės kompensacijos.
Atsižvelgdama į tai, kad kasatorius suteikė ieškovams netinkamos kokybės
apgyvendinimo paslaugą ir nesiėmė priemonių kompensuoti jų patiriamos
neturtinės žalos, teisėjų kolegija sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, nors ieškovai viešbutyje
„AKTI CORALI“ nakvojo tik vieną naktį, tačiau jų patirti išgyvenimai tęsėsi
ilgiau kaip vieną parą, nes vietoje poilsio jiems teko patirti nepatogumus,
finansinius rūpesčius (sutaupytas lėšas ekskursijoms, lauktuvėms jie turėjo
skirti apgyvendinimui viešbutyje „Vantaris Palace“). Dėl šių priežasčių teisėjų
kolegija atmetė kasacinio skundo argumentus, kad ieškovų patirti nepatogumai
vertintini kaip mažareikšmiai ir smulkmeniški. Teisėjų kolegija konstatavo, kad
bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė neturtinės žalos dydžio nustatymą
reglamentuojančias teisės normas (CK 6. 250 straipsnis, 6. 754 straipsnio 5 dalis), priteisdami visiems ieškovams
jų sumokėtos vienos kelionės kainos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų
kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieškovai, atsižvelgiant į byloje
teismų nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), patyrė
to paties pobūdžio dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, todėl jiems
priteistinas vienodo dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovų patirta
neturtinė žala – nepatogumai ir dvasinis sukrėtimas gyvenant vieną parą
viešbutyje „AKTI CORALI“ bei priverstinis finansinių planų koregavimas
sumokėjus už apgyvendinimą viešbutyje „VANTARIS PALACE“. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ši ieškovų patirta neturtinė žala, atsižvelgiant į kompensacinę
neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, ginamos vertybės specifiką, pažeidimo
sunkumą ir ieškovams priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį, vertintina 2000 Lt
kiekvienai šeimai, todėl teismų procesiniai sprendimai dėl šios reikalavimų dalies keistini.
Nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovų G. N.
ir L. N. ieškinį atsakovui UAB „Novaturas“ dėl turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo kasacinis teismas sprendė nepriteisti ieškovams (turistams)
nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad
ieškovai tarpininkaujant UAB „V-ekspress“, sudarė su atsakovu UAB „Novaturas“
turizmo paslaugų teikimo sutartį kelionei į Tenerifės salą. Turistai iš anksto
išsirinko viešbutį „La Siesta/HB“, kuriame numatė apsistoti kelionės metu,
tačiau kelionės išvakarėse UAB „V-ekspress“ darbuotoja pranešė ieškovams, kad
kambarių rezervavimas viešbutyje „La Siesta/HB“ atšauktas, jie bus apgyvendinti
kitame tos pačios kategorijos viešbutyje „Gala“. Ieškovai kelionės neatsisakė,
tikėjosi, kad bus pasiūlytas ne blogesnis viešbutis. Ieškovų teigimu, pakeitus
viešbutį kitu, nei buvo nustatyta sutartyje, jie negavo tų paslaugų, kurių
pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį galėjo tikėtis (kambarys rūsyje, jo
plotas mažesnis, vaizdas pro langą atsivėrė į išdžiuvusį upės kanalą, viešbutis
nutolęs nuo centro apie vieną kilometrą, jame nebuvo sveikatingumo centro ir
kt. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovai
nepasinaudojo teise atsisakyti sutarties (CK 6. 752 straipsnis), jie sutiko
su atsakovo pasiūlyta alternatyva – apgyvendinimu viešbutyje „Gala“. Turizmo
paslaugos pakeitimas alternatyvia nelaikytinas turizmo paslaugų teikimo
sutarties pažeidimu. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad viešbučiai „La
Siesta/HB“ ir „Gala“ yra tapačios keturių žvaigždučių kategorijos; nurodyta
aplinkybė buvo pagrindas teismų išvadai, kad neįrodyta, jog atsakovas
neteisėtais veiksmais pažeidė CK 6. 747–6. 755 straipsnių reikalavimus ir
turizmo paslaugų teikimo sutarties sąlygas, taip padarė ieškovams turtinės ir
neturtinės žalos – ieškovai nepatvirtino įrodymais aplinkybės, kad patyrė
turtinės žalos, tuo tarpu neturtinei žalai atlyginti būtinos visos bendrosios
civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, kurių bylą nagrinėję teismai
nenustatė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-487/2007).

Deliktinė atsakomybė už žalą, padarytą netinkamos kokybės produktais arba
paslaugomis

Skirtingai
nei sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda iš sutarties pažeidimo ar
nevykdymo, deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas – žalos padarymo faktas.
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos,
kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Ši taisyklė nėra absoliuti, nes įstatymo
nustatytais atvejais deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su
sutartiniais santykiais (CK 6. 245 straipsnio 4 dalis).
Vartojimo teisiniams santykiams aktualus CK
šeštosios knygos XXII skyriaus ketvirtajame skirsnyje (CK 6. 292–6. 300 straipsniai)
įtvirtintas žalos, padarytos netinkamos kokybės produktais ar paslaugomis,
atlyginimo institutas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame CK skirsnyje vartojama
autonominė netinkamos kokybės produktų (paslaugų) sąvoka – ji reiškia nesaugius
produktus ar paslaugas. CK 6. 292–6. 300 straipsniais nacionalinėje
teisėje įgyvendinta 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB
dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę
už gaminius su trūkumais, derinimo (toliau – Direktyva 85/374/EEB), su
vėlesniais pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB dėl direktyvos 85/374/EEB pakeitimo.
Direktyva 85/374/EEB klausimais, kurie joje reguliuojami, neleidžia valstybėms
narėms nacionaliniuose įstatymuose tų pačių santykių reglamentuoti kitaip; tuo
tarpu klausimai, kurių nereglamentuoja ši direktyva, turi būti sprendžiami
pagal nacionalinę teisę (pavyzdžiui, žalos dydis ir jos apskaičiavimas,
priežastinio ryšio nustatymas, įrodinėjimas ir kt. ).
CK
6. 292 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojas ar paslaugų
teikėjas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos
kokybės paslaugų atsiradusią žalą. Produktas (paslaugos) yra netinkamos
kokybės, jeigu jis neatitinka saugos reikalavimų, kurių protingai gali
tikėtis vartotojas. Nesaugūs yra tokie produktai, ar paslaugos, kurie kelia
grėsmę žmogaus sveikatai, gyvybei ar turtui ir dėl kurių atsiranda CK 6. 299 straipsnyje
numatyta žala. CK 6. 294 straipsnyje
įtvirtintas nebaigtinis aplinkybių sąrašas (tokių, kaip nurodomos produkto
(paslaugos) savybės, galėjimas produktą (paslaugą) naudoti tam, kam buvo
tikimasi jį naudoti, laikas, kai produktas (paslauga) buvo išleistas į apyvartą
ir kt. ), į kurias turi būti atsižvelgiama vertinant ar produktas (paslaugos)
yra tinkamos kokybės.
Saugaus
gaminio ir saugios paslaugos sąvokos, įtvirtintos Produktų saugos įstatyme,
savo turiniu yra siauresnės, t. y. neapima grėsmės vartotojo turtui. Šiuo
įstatymu įgyvendinta 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos. Pagal Produktų saugos
įstatymą saugus gaminys – bet koks gaminys, kurio naudojimas įprastomis,
gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo
sąlygomis, įskaitant ilgalaikį naudojimą, taip pat surinkimo, įrengimo bei
priežiūros naudojant reikalavimus, nesukelia jokios rizikos arba kelia
vartotojų gyvybei ir sveikatai tik minimalią riziką, kuri yra suderinama su
gaminio vartojimu ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą vartotojų
saugos ir sveikatos apsaugos lygį (3 straipsnio 5 dalis). Atitinkamai
saugi paslauga – kiekviena paslauga, kuri teikiama laikantis numatytų sąlygų ir
nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo
metu ar po to nekelianti jokios rizikos arba kelianti vartotojų gyvybei ir
sveikatai minimalią riziką, kuri yra būdinga paslaugai ir laikoma priimtina bei
atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį (3 straipsnio
7 dalis).
CK, skirtingai nei Direktyva 85/374/EEB, nustato
platesnės apimties civilinę atsakomybę – ne tik už žalą, padarytą nekokybiškais
produktais, bet ir už žalą, padarytą nekokybiškomis paslaugomis, išskyrus
sveikatos priežiūros, teisines, švietimo, šiluminės energijos, dujų, vandens
tiekimo, nuotėkų šalinimo ir transporto paslaugas (CK 6. 293 straipsnio 2 dalis).
Žalos, padarytos nekokybiškais produktais ar paslaugomis, atlyginimo instituto
normos taikomos tais atvejais, kai produktai (paslaugos) įsigyjami vartojimo, o
ne verslo tikslais (CK 6. 292 straipsnio 5 dalis), tai yra specialios
deliktinės atsakomybės normos, skirtos vartotojui
ginti. Kai dėl įsigyto produkto žalos patiria asmuo, kuris nėra
vartotojas CK 1. 39 straipsnio prasme (verslininkas), jam padaryta žala
turėtų būti atlyginama pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Šios
teisės taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2005 pagal ieškovo
ūkininko V. P. ieškinį atsakovui AB „Durpeta“ ir trečiajam asmeniui A. B. individualiai įmonei. Byloje nagrinėtas
nuostolių (negautų pajamų), kilusių ūkininkui V. P. įsigijus iš trečiojo
asmens A. B. individualios įmonės AB „Durpeta“ pagamintą netinkamos
kokybės durpių substratą, kuriame perpikiavus auginamas daržoves ir
dekoratyvinius augalus, pastarieji sunyko, atlyginimo klausimas. Ieškovo paskaičiavimu,
jis, sunykus daržovių ir gėlių, kurių pirkimo–pardavimo sutartis su prekybos
įmonėmis buvo sudaręs dar 2004 m. sausio mėnesį, daigams, patyrė 77 065,77 Lt
žalą, pasireiškusią negautų pajamų forma, kurią turėtų atlyginti atsakovas,
pagaminęs ir realizavęs netinkamos kokybės durpių substratą. Kasacinis teismas
šioje byloje konstatavo, kad vartotojas (fizinis asmuo) turi teisę į
žalos atlyginimą tiek tais atvejais, kai jis buvo prekių ar paslaugų pirkėjas
ar užsakovas, tiek tais atvejais, kai jo su gamintoju nesieja jokie sutartiniai
santykiai, tinkamas atsakovas yra
verslininkas: produkto gamintojas ar paslaugų teikėjas. Gamintojo ar paslaugų
teikėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą vartotojui netinkamos kokybės
produktais ar paslaugomis, grindžiama tuo, kad gamintojas turi pareigą
užtikrinti produkto kokybę, imtis prevencinių priemonių, kad į apyvartą nebūtų
išleidžiamos nekokybiškos prekės. Kartu teismas nurodė, kad CK šeštosios knygos
XXII skyriaus ketvirtojo skirsnio normos (CK 6. 292–6. 300 straipsniai) gina
tik vartoją, t. y. fizinį asmenį, kuris įgijo prekes ar paslaugas savo
asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslui ar savo profesinei
veiklai. Dėl to ieškovas gali būti tik fizinis asmuo – vartotojas. Byloje
nustatyta, kad ieškovas yra ūkininkas, ir durpių substratą, kurį pagamino
atsakovas, iš trečiojo asmens jis pirko ne vartojimo, o savo verslo – daržovių
ir gėlių auginimo – tikslais, todėl žala, padaryta nekokybiškomis prekėmis,
atlyginama ne pagal CK šeštosios knygos XXII skyriaus ketvirtojo skirsnio
normas (CK
6. 292–6. 300 straipsniai), o pagal bendrąsias
civilinės atsakomybės taisykles (CK šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo ir
trečiojo skirsnių normos).
Gamintoju
laikomas galutinio produkto, taip pat produkto dalies arba žaliavų gamintojas,
paslaugų teikėjas ar kitas asmuo, kuris pažymėdamas produktą (paslaugas) savo
vardu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu nurodo save kaip gamintoją
(paslaugų teikėją) (CK 6. 292 straipsnio 2 dalis). Gamintoju taip pat
laikomas importuotojas, t. y. asmuo, įvežęs produktą į Europos ekonominę
erdvę (CK 6. 292 straipsnio 3 dalis). Produktą realizavusiam asmeniui
(pardavėjui) atsakomybė kyla kai produkto gamintojo neįmanoma nustatyti; kai
produkto importuotojas nenurodytas; kai pardavėjas per protingą terminą
neatskleidžia vartotojui gamintojo arba
produktą patiekusio asmens (CK 6. 292 straipsnio 4 dalis).
Gamintojo
bei paslaugų teikėjo sąvokos įtvirtintos ir Vartotojų teisių apsaugos įstatyme
nustatant, kad gamintojas – tai teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos
Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje veikiantis
(įsteigtas) asmuo, kuris: 1) pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė
pažymėdamas gaminį savo pavadinimu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu;
2) veikia kaip gamintojo atstovas, kai gamintojas nėra įsisteigęs Europos
ekonominės erdvės valstybėje, arba gaminį importuoja, kai Europos ekonominės
erdvės valstybėje įsisteigusio gamintojo atstovo nėra; 3) kaip gaminio
tiekimo dalyvis gali daryti poveikį rinkai tiekiamo gaminio kokybei ir
saugai (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Paslaugų teikėju laikomas asmuo, kuris vykdydamas savo verslą siūlo ir
atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo
2 straipsnio 8 dalis).
Produktu laikomi kilnojamieji daiktai, įskaitant
elektros energiją. Produkto samprata taip pat apima ir kilnojamuosius daiktus,
įeinančius į kitą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą (CK 6. 293 straipsnio
1 dalis). Jeigu žala padaroma dėl nekilnojamojo daikto defektų, žalos,
padarytos nekokybiškais produktais ar paslaugomis, atlyginimo instituto normos
netaikomos (tokiais atvejais žala turėtų būti atlyginama pagal sutartinės
(teisiniai santykiai kilę iš rangos sutarties) arba deliktinės (CK 6. 266 straipsnis)
civilinės atsakomybės taisykles. Paslauga reiškia
veiklą, kuria tenkinamas konkretus materialus ar nematerialus vartotojo
poreikis, nustatant išimtį sveikatos priežiūros, teisinėms, švietimo, šiluminės
energijos, dujų, vandens tiekimo, nuotėkų šalinimo ir transporto paslaugoms (CK
6. 293 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartyje Nr. 2A-198/2007
sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo įvykus nelaimingam atsitikimui (ieškovė I. T. viešbučio „SPA Vilnius“, priklausančio atsakovui
UAB „R-inora“, bare nepastebėjusi stiklinio staliuko, užkliuvo už jo ir
griuvo, dužęs stiklas sunkiai sužalojo ieškovės dešinę ranką), sprendė, kad
civilinė atsakomybė atsiranda ne tik dėl netinkamos paslaugos suteikimo, bet ir
pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai (CK 2. 246 straipsnio
1 dalis). Atsakovo teikiama paslauga naudojant staliuką iš negrūdinto
stiklo atitiko CK 6. 294 straipsnio, Produktų saugos įstatymo 3 straipsnio 7 dalies bei kitų teisės aktų
reikalavimus, t. y. kėlė vartotojų gyvybei ir sveikatai tik minimalią
riziką, kuri būdinga paslaugai ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą
vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį. Pažymėtina, kad teisės aktai
nustato konkrečius reikalavimus daiktams, kurie gali kelti riziką, ir teisės
aktai nedraudžia teikiant paslaugas naudoti tokius stiklinius staliukus, kokius
teikdamas paslaugas naudojo atsakovas. Dėl to CK 6. 295 straipsnio nurodytu pagrindu atsakovui neatsirado
prievolės atlyginti ieškovei žalą. Tačiau nurodytos aplinkybės neatleidžia
atsakovo nuo CK 6. 263 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos laikytis
tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Civilinė atsakomybė atsiranda ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis
atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 straipsnio 1 dalis, 6. 247 straipsnis, 6. 248 straipsnio 3 dalis).
Atsakovas UAB „R-inora“ yra profesionalus paslaugų teikėjas. Taigi atsakovas
UAB „R-inora“, teikdamas paslaugas ir paslaugų teikimui naudodamas staliuką iš
negrūdinto stiklo, kuriam dūžtant dėl šukių ir skeveldrų galimi pjautiniai
sužalojimai, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai ir
atsakovui atsirado prievolė atlyginti ieškovei žalą (CK 1. 5, 6. 245–6. 250, 6. 263, 6. 283 straipsniai).
Atkeiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybė už žalą,
atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, yra įstatyme nurodytas
civilinės deliktinės atsakomybės be kaltės atvejis (CK 6. 248 straipsnio 1 dalis).
Žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo (vartotojas)
įrodo tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (produkto
(paslaugos) nekokybiškumą), žalos faktą ir jos dydį ir priežastinį ryšį tarp
produkto nekokybiškumo ir atsiradusių nuostolių (CK
6. 295 straipsnis). Kai žala atsiranda dėl kelių asmenų veiksmų
(pvz. , netinkamos kokybės – produkto gamintojo ir asmens, įkomponavusio jį į
kitą daiktą), kyla solidarioji atsakomybė (CK 6. 296 straipsnis).
Pagal CK 6. 292–6. 300 straipsniuose įtvirtintas
taisykles atlyginama tik ta žala, kuri atitinka CK 6. 299 straipsnyje
įtvirtintus požymius. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, terminas „žala“
reiškia: 1) dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atsiradusią žalą,
įskaitant neturtinę; 2) žalą turtui ar turto sunaikinimą, kuris yra
skirtas ir paprastai buvo naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti, išskyrus
patį netinkamos kokybės produktą, nustatant atlygintinos žalos 500 eurų
žemutinę ribą (ši suma netaikoma, kai žala atsirado dėl netinkamos kokybės
paslaugų).
CK 6. 299 straipsnio normomis įgyvendinamos
Direktyvos 85/374/EEB 9 straipsnio nuostatos. Sąvokų „žala dėl gyvybės
atėmimo ar sveikatos sužalojimo“ ir „žala nukentėjusio asmens turtui, išskyrus
patį gaminį su trūkumu“ turinio klausimu Teisingumo Teismas pasisakė byloje Veedfald[11]. Teisingumo Teismas išaiškino, kad, skirtingai nuo
„gamino“, „gamintojo“, „gaminio su trūkumais“ sąvokų, kurių samprata įtvirtinta
atitinkamai direktyvos 2, 3 ir 6 straipsniuose, „žalos“ apibrėžtis nėra
pateikiama. Vis dėlto, remiantis direktyvos 9 straipsnio nuostatomis,
galima daryti išvadą, kad žala apima tiek žalą asmeniui, tiek žalą, padarytą
vartotojo turtui. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, nepaisant to, jog sąvokų
„žala dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo“ ir „žala nukentėjusio asmens
turtui, išskyrus patį gaminį su trūkumu“ turinys paliktas nustatyti nacionalinės
teisės normomis, asmenims, nukentėjusiems nuo netinkamos kokybės produktų turi
būti užtikrinamas visiškas ir tinkamas žalos atlyginimas. Nacionalinių teisės
taisyklių taikymas negali sumažinti direktyvos efektyvumo, o valstybių narių
teismai turi aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgdami į direktyvos tikslus ir
prasmę, o nacionalinėmis teisės normomis negali būti susiaurinami pagrindai,
kuriems esant atlyginama turtinė žala, kylanti dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos
sužalojimo ar dėl vartotojo buityje naudojamo turto sunaikinimo (2001 m.
gegužės 10 d. Sprendimo Veedfald, C-203/99, Rink. p. I-3569
23, 25, 27, 28 punktai).
Direktyvos 85/374/EEB
13 straipsnyje įtvirtinta, kad ši direktyva nedaro įtakos nukentėjusio
asmens teisėms, kurias jis gali turėti pagal įstatymo reglamentuojamas
sutartinės ar nesutartinės atsakomybės nuostatas arba pagal specialią
atsakomybės sistemą, egzistuojančią šios direktyvos paskelbimo metu. Šios
nuostatos turinį Teisingumo Teismas aiškino byloje González
Sánchez[12]. Teisingumo Teismas konstatavo, kad direktyvos 13 straipsnio
nuostata iš esmės reiškia tai, kad teisės
normų, reguliuojančių atsakomybę už žalą, padarytą nekokybiška produkcija,
harmonizavimas nedaro įtakos
papildomoms
nukentėjusio asmens teisėms,
kurias jis gali
turėti pagal sudarytą sutartį arba pagal bendrąsias nacionalinės teisės normas,
reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Tačiau ši nuostata neleidžia valstybėms
narėms nustatyti bendrąją atsakomybės už nekokybišką produkciją sistemą
skirtingai, negu nustato
Direktyva. Direktyvos 85/374/EEB tikslas
yra visiškas atsakomybės už žalą, padarytą nekokybiška produkcija, harmonizavimas, todėl nacionalinė teisė šioje
srityje gali nukrypti nuo Direktyvos tik tais atvejais ir ta apimtimi, kurie nustatyti Direktyvoje (2002 m.
balandžio 25 d. Sprendimo González Sánchez, C-183/00,
Rink. p. I-3901 25, 27, 29, 30, 31 punktas).
Minėta, kad, be žalos asmeniui, atlyginama ir žala,
padaryta vartotojo turtui (vartotojo buityje
naudojamo turto sunaikinimas). Turtinė žala sunaikinus vartotojo turtą
turi būti ne mažesnė kaip 500 eurų (žalos minimalaus dydžio ribojimai
netaikomi, kai atsiranda civilinė atsakomybė dėl nekokybiškų paslaugų). Žala
turi būti padaryta nukentėjusiojo asmens (vartotojo) turtui, kuris skirtas ir
paprastai buvo naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti. Kai žala neatitinka
CK 6. 299 straipsnyje įvirtintų kriterijų, jos atlyginimui netaikomi CK
6. 292–6. 300 straipsniai, žalą atlyginant pagal bendrąsias civilinės
atsakomybės taisykles. CK 6. 292–6. 300 straipsniai taip pat netaikomi žalos,
padarytos netinkamos kokybės produkto sugadinimu, atlyginimui,
tokiu atveju vartotojui gali reikšti reikalavimus pardavėjui remdamasis
nuostatomis dėl vartojimo pirkimo–pardavimo santykių (CK 6. 334, 6. 363 straipsniai).
Įstatyme
nustatyta, kad nukentėjusiojo kaltė gali būti pagrindas sumažinti žalos
atlyginimo dydį arba žala gali būti apskritai neatlyginama (CK 6. 297 straipsnis).
Gamintojas gali būti atleistas nuo civilinės
atsakomybės, jeigu įrodo bent vieną CK 6. 298 straipsnyje nurodytą
aplinkybę. Tai specialieji civilinės atsakomybės netaikymo pagrindai (CK 6. 253 straipsnio
9 dalis).
V-a
iš aplinkybių, galinčių nulemti gamintojo atleidimą nuo atsakomybės, yra
atvejis, kai gamintojas įrodo, kad jis neišleido produkto į apyvartą (CK 6. 298 straipsnio
1 dalies 1 punktas, Direktyvos 85/374/EEB 7 a straipsnis).
Direktyva 85/374/EEB „išleidimo į apyvartą“ sąvokos neapibrėžia, todėl šis
klausimas keltas Teisingumo Teismo byloje Veedfald[13]. Teisingumo
Teismas, aiškindamas sąvokos „išleidimas į apyvartą“ turinį, vadovavosi
Direktyvos 85/374/EEB paskirtimi ir tikslais bei konstatavo, kad „išleidimo į
apyvartą“ sąvoka apima ir tuos atvejus, kai produktas buvo naudojamas išimtinai
specifinių medicininių paslaugų, kurias sudaro organo paruošimas transplantacijai,
teikimui.
Toje
pačioje byloje buvo aiškinamas ir kito atleidimo nuo atsakomybės pagrindo –
gamintojui įrodžius, kad gaminys buvo pagamintas neturint tikslo jį parduoti ar
kitaip platinti ekonominiais tikslais, arba kad jis gaminį pagamino ir platino
ne užsiimdamas verslu (CK 6. 298 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Direktyvos
85/374/EEB 7 c straipsnis) turinys. Teisingumo Teismas konstatavo, kad
aplinkybė, jog netinkamos kokybės produktas buvo pagamintas ir naudojamas
specialios medicininės paslaugos, už kurias pacientas tiesiogiai nesumoka ir
kurios yra finansuojamos išimtinai iš valstybinių fondų, suteikimo tikslu,
nepaneigia gaminio ekonominio ir komercinio pobūdžio. Tokia veikla nėra
labdaringo pobūdžio, todėl nepatenka į 7 (c) straipsnyje įtvirtintos
išimties taikymo sritį (2001 m. gegužės 10 d.
Sprendimo Veedfald, C-203/99, Rink.
p. I-3569, 11, 14, 18, 19, 21 punktai).
CK 6. 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų
metų ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl žalos, atsiradusios dėl
netinkamos kokybės produktų (paslaugų) pareikšti (tai specialioji norma,
atitinkanti CK 1. 125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą bendrąją
taisyklę). Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai nukentėjusysis
sužinojo ar turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir kas yra
gamintojas (priklausomai nuo to, kuris įvykis ankstesnis). CK 6. 300 straipsnio
2 dalyje įtvirtintas dešimties metų naikinamasis terminas nustatant, kad
teisė pareikšti ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos kokybės produktų
ar paslaugų išnyksta suėjus dešimties metų terminui nuo tos dienos, kurią
produkto gamintojas išleido žalos padariusį produktą į apyvartą.

Apibendrinamosios
pastabos

1. Teismas ex officio
privalo identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo
sutartims, tiek sutarties rūšies nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus. Bendruosius vartojimo sutarties požymius atitinkančios
sutartys pagal dalyką gali būti priskiriamos atskirai vartojimo sutarčių rūšiai
(vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos ir kt. ).

Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartis

2. Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartimis Civilinio
kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus ketvirtojo
skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ (CK
6. 350–6. 370 straipsniai)
prasme kvalifikuojamos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios: pirma,
atitinka bendruosius vartojimo sutarties požymius: prekes ar paslaugas perka
fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ir paslaugas perka savo asmeniniams (ne
verslo ar profesiniams poreikiams); prekes ar paslaugas parduoda verslininkas; antra,
kurių dalykas yra kilnojamasis daiktas.
3. Kai
vartotojas asmeninių poreikių tenkinimui iš verslininko perka nekilnojamąjį
daiktą, tokiems santykiams taikomos Civilinio
kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntojo
skirsnio „Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6. 392–6. 401 straipsniai)
normos ir bendrosios vartojimo sutarčių instituto nuostatos (CK 1. 39 straipsnio
1 dalis, 6. 188 straipsnis, kt. ).
4. Pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikavus vartojimo
sutartimi, jos sąlygos teismo ex officio turi būti vertinamos pagal CK
6. 188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus.
5. Pardavėjas,
sutarties sudarymo metu pateikęs netinkamą informaciją apie prekę, atsako už
neaptartus daikto trūkumus, dėl kurių daikto negalima naudoti tam tikslui,
kuriam jį naudoti ketino pirkėjas, arba dėl kurių pirkėjas nebūtų daikto pirkęs
arba nebūtų mokėjęs tokios kainos.
6. Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartinių santykių atveju taikomi CK 6. 363 straipsnio
4–8 dalyse įtvirtinti, palankesni pirkėjui nei pagal CK 6. 334 straipsnį,
pažeistų teisių gynybos būdai.
7. CK
6. 363 straipsnio 8 dalies nuostata, kad vietoj kitų gynybos būdų
pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį yra specialus vartotojo teisių
gynimo būdas, todėl CK 6. 217 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai dėl
esminio sutarties pažeidimo tiesiogiai netaikytini, tačiau būtina įvertinti, ar
sutarties nutraukimas yra proporcinga teisių gynimo priemonė.
8. G-ą
nagrinėjantis teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo
taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas
aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo
proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų
proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių
teisinių padarinių.
9. Pažeistos
vartotojo teisės turi būti ginamos laikantis restitutio in integrum
principo; be CK 6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytų pirkėjų
teisių gynimo būdų, vartotojas turi teisę ir į kitus civilinių teisių gynimo
būdus, inter alia, nuostolių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
10. Vartojimo
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas teisme gali būti įrodinėjamas
visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII skyriuje, bei
CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus, nulemtus sandorių
rūšies ar formos (pvz. , CK 1. 93 straipsnio 2 dalis, kt. ).
11. Sprendžiant
dėl CK 6. 363 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pirkėjo teisės
reikalauti pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę esminę reikšmę turi
daikto kokybės trūkumų dydis. N-ideli daikto trūkumai pagal įstatymą nėra
pagrindas tenkinti tokį pirkėjo reikalavimą.
12. Pirkėjas,
pasinaudojęs CK 6. 363 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintu
teisių gynybos būdu – perdavęs daiktą pardavėjui, kad šis per protingą terminą
pašalintų trūkumus, ir pardavėjui daikto trūkumus pašalinus, negali reikalauti
taikyti kitą teisių gynybos būdą – reikalauti pakeisti daiktą tinkamu.
13. Pardavėjas
atsako už parduoto daikto trūkumus, jeigu pirkėjas apie juos pareiškia per tam
tikrą terminą. Pagal CK 6. 363 straipsnio 4 dalį vartotojo
reikalavimams pardavėjui dėl netinkamos kokybės daiktų pareikšti taikomi CK
6. 338 straipsnyje nustatyti bendrieji pirkimo–pardavimo sutartims terminai.
14. Ieškinys
dėl daikto ar paslaugos trūkumų, nustatytų pasibaigus garantijos terminui,
atmetamas dėl jo nepagrįstumo (išnykus pardavėjo atsakomybei ir atitinkamai
pirkėjo teisei), o ne dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, nes ieškinio
senaties termino eiga prasideda tik esant teisės pažeidimui.
Vartojimo rangos
sutartis

15. CK
šeštosios knygos IV dalies XXXIII skyriaus antrojo skirsnio (CK 6. 672–6. 680 straipsniai)
„Vartojimo ranga“ normų reglamentuojami tie rangos santykių ypatumai, kurie
susiję su jos, kaip vartojimo sutarties pobūdžiu. Rangos sutarties
kvalifikavimui vartojimo rangos sutartimi būtina konstatuoti šių požymių
visetą: a) darbai atliekami fiziniam asmeniui; b) fizinis asmuo darbų
rezultatą įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti;
c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę
veiklą.
16. Pagal
CK 6. 672 straipsnio 2 dalies normą vartojimo rangos santykiams mutatis
mutandis turi būti taikomi CK 6. 350–6. 370 straipsniai,
reglamentuojantys vartojimo pirkimo–pardavimo santykius.
17. Vartojimo
rangos santykiams, kurių CK normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo
ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai (CK 6. 672 straipsnio 3 dalis).
18. Vartojimo
statybos rangos sutartis gali būti apibrėžta kaip sutartis, kuria rangovas,
kuris verčiasi statybos verslu, įsipareigoja per nustatytą terminą pastatyti
pagal užsakovo–fizinio asmens užduotį statinį arba atlikti kitus statybos
darbus, skirtus tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ir jo šeimos poreikius,
o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti
sąlygas, priimti rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.
19. Vartojimo
statybos rangos sutartims taikomos CK šeštosios knygos IV dalies XXXIII
skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ ir trečiojo skirsnio „Statybos
ranga“ normos. Esant statybos rangos ir vartojimo rangos normų konkurencijai,
prioritetiškai taikomos vartojimo rangos normos.
20. Esant vartojimo rangos sutartiniams
santykiams vartotojo teisių apsaugos lygis turi būti toks pats kaip ir
vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose, todėl užsakovas ne tik disponuoja
teisėmis, įtvirtintomis CK 6. 678, 6. 680 straipsniuose, bet ir 6. 363 straipsnio
8 dalyse įtvirtinta teise nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti
sumokėtą kainą.
21. Kilus
ginčui, ar rangos darbai atlikti tinkamai, turi būti sprendžiama, ar vartojimo
rangos darbo rezultatas yra tinkamos kokybės, o nustačius, kad jis yra
netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimai nuo kokybės reikalavimų
yra tokie, jog sudaro pagrindą taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą,
tarp jų ir įtvirtintą CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje.
22. Įstatyme
įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių
pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas; užsakovo
pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius darbų
priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo
poreikių tenkinimui.
23. Rangovas,
įrodinėjantis, kad darbo rezultatą užsakovui (vartotojui) perdavė ne šalių
sutartyje įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių sutartyje toks dokumentas
neįvardytas, ne paprastai įforminamu aktu, pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo
aktu), taip pat turi pareigą įrodyti, kad užsakovui (vartotojui), prieš
pasirašant tą dokumentą, buvo išaiškinta to dokumento paskirtis, teisinė
reikšmė, taip pat užsakovo (vartotojo) teisė tame dokumente nurodyti priimamo
darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra.

Atsakomybės taikymas vartojimo teisiniuose santykiuose

24. Be CK
6. 363 straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytų vartotojo teisių gynimo būdų,
visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos
kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (CK 6. 363 straipsnio 5 dalis).
Įstatymo įtvirtinta vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos,
padarytos netinkamos kokybės prekės pardavimu, atlyginimą. Vartotojo teisė į
neturtinės žalos atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2007 m.
sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014
redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte.
25. Spręsdamas
ginčus dėl iš vartojimo sutarties kilusios sutartinės atsakomybės teismas visų
pirma pagal CK 6. 188 straipsnio nuostatas turi ex officio patikrinti,
ar sutarties sąlygos dėl atsakomybės taikymo atitinka sąžiningumo kriterijus.
26. Kelionės
organizatorius turizmo paslaugų teikimo sutartyje veikia kaip verslininkas –
asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir
savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas, todėl turi prisiimti neigiamų
savo veiklos padarinių riziką CK 6. 256 straipsnio 4 dalyje nustatyta
tvarka.
27. Kelionės
organizatorius atsako prieš turistą ir už trečiuosius asmenis, kuriuos jis buvo
pasitelkęs turizmo paslaugų sutarties vykdymui (pvz. , viešbučio
administraciją).
28. CK 6. 754 straipsnio
5 dalyje nustatyta maksimali trigubos kelionės kainos dėl netinkamo
turizmo paslaugų sutarties vykdymo atlygintinos neturtinės žalos riba, ši
teisės norma negali būti aiškinama taip, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo
matas būtų kelionės kaina.
29. Turisto
patirtos turtinės žalos negalima sutapatinti su kelionės kaina, todėl turistas
turi įrodyti konkretų dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtų nuostolių dydį.
30. Kelionės
organizatorius yra atsakingas už tinkamą paslaugų vykdymą, todėl jo sutartinėms
pareigoms tinkamai vykdyti reikalingos papildomos išlaidos (pvz. ,
apgyvendinimas aukštesnės kategorijos viešbutyje, kai sutartyje numatytas
pasirodė esąs netinkamas) neturi būti perkeliamos turistui.
31. Kai
turizmo paslauga turisto sutikimu pakeičiama analogiška alternatyvia paslauga
(turistas nepasinaudoja teise atsisakyti sutarties, o sutinka su siūlomu pakeitimu),
tai nelaikoma turtinės ar neturtinės žalos padarymu.
32. Žalos,
padarytos netinkamos kokybės (nesaugiais) produktais ar paslaugomis, atlyginimo
instituto normos (CK 6. 292–6. 300 straipsniai) taikomos tik tais atvejais,
kai produktai (paslaugos) įsigyjami vartojimo, o ne verslo tikslais; tai yra
specialios deliktinės atsakomybės normos, skirtos vartotojui ginti, netaikomos,
kai produktas ar paslauga įgyjami verslo tikslais.

2010 m.
birželio 28 d.                           
Teismų praktikos apibendrinimo departamentas

S-styta
Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 33.
[1] Šioje
byloje Teisingumo Teismas sprendė dėl vartotojo teisės atsisakyti
sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, remiantis Direktyvos 85/577/EEB nuostatomis tiesiogiai. Byloje nustatyta, kad tarp P-a
Faccini D-i (ieškovė) ir Recreb M-o centrinėje traukinių stotyje
(t. y. ne prekybai skirtose patalpose) buvo sudaryta nuotolinio anglų kalbos mokymo kurso pirkimo–pardavimo
sutartis. Po kelių dienų pirkėja informavo pardavėją, kad ji atsisako sudarytos
sutarties remdamasi Direktyvos 85/577/EEB nuostatomis. Byloje buvo ginčijama
pirkėjo teisė atsisakyti ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties remiantis
išimtinai Direktyvos 85/577/EEB 5 straipsnyje įtvirtinta sutarties
atsisakymo teise. Pažymėtina, kad kilus ginčui Italija nebuvo perkėlusi į
nacionalinę teisę Direktyvos 85/577/EEB nuostatų, nors perkėlimo terminas jau
buvo pasibaigęs.
[2] G-a- kilo dėl pardavėjo teisės reikalauti, kad
sutarties neatitinkančios prekės pakeitimo atveju vartotojas sumokėtų
kompensaciją už naudojimąsi šia preke. Nustatyta, kad 2002 m.
rugpjūčio mėn. Quelle pateikė S. Brüning (pirkėjai) asmeniniam naudojimui
skirtą „viryklės komplektą“. 2004 m. pradžioje ši nustatė, kad prietaiso
kokybė neatitinka sutarties. Kadangi pataisyti prietaiso nebuvo įmanoma, tai
S. Brüning jį grąžino Quelle, o ši jį pakeitė nauju. Tačiau ši
bendrovė pareikalavo, kad S. Brüning sumokėtų 69,97 euro sumą kaip
kompensaciją už naudą, kurią ji gavo dėl naudojimosi iš pradžių pristatytu
prietaisu.
[3]
Byloje nustatyta, kad bendrovė easyCar teikė automobilių nuomos be
vairuotojo paslaugas. Šią veiklą ji vykdė Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje
kitų valstybių narių. Šios bendrovės
klientai galėjo rezervuoti nuomai skirtus automobilius tik internetu. Pagal
bendrovės easyCar siūlomos ir sudaromos automobilio nuomos sutarties
sąlygas, sutarties panaikinimo atveju vartotojas negalėjo susigrąžinti sumokėtų
sumų, išskyrus „netikėtas ir nenumatomas aplinkybes, nepriklausančias nuo (jo)
valios, pavyzdžiui: rimta vairuotojo liga, neleidžianti jam vairuoti transporto
priemonės; gaivalinės nelaimės <. . . >; vyriausybių ar valdžios institucijų
veiksmai ar nustatyti apribojimai; karas, neramumai; sukilimai ar teroristų
veiksmai ir kt. “
[4] G-a- kilo tarp vartotojos P. Messner,
internetu nusipirkusios naudotą nešiojamąjį kompiuterį, ir nuotolinę prekybą
internetu vykdančios įmonės S-an Krüger. Atsiradus kompiuterio ekrano
defektui P. Messner pareiškė apie pirkimo sutarties atsisakymą ir pasiūlė
nusiųsti S-an Krüger nešiojamąjį kompiuterį, šiai grąžinant sumokėtą
pirkimo kainą. S-an Krüger pateikė prieštaravimą teigdama, kad
P. Messner bet kuriuo atveju turi atlyginti naudojimosi nešiojamuoju
kompiuteriu apie 8 mėnesius vertę (t. y. reikalavo kompensacijos už
daikto naudojimą, vartotojui nutraukus nuotolinės prekybos sutartį).
[5]
Remiantis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad p. Antelm Sanchis sudarė su Travel-V-
teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartį,
kurios pagrindu p. Antelm Sanchis įgijo išimtinę teisę metų 19 savaitę naudotis
1/51 dalimi gyvenamojo komplekso. Remiantis sutartimi Travel-V- taip pat
įsipareigojo suteikti ir kitas paslaugas tokias kaip pastato priežiūros,
administravimo ir kt. Sutartyje taip pat buvo numatyta, kad pirkėjas turi teisę
atsisakyti sutarties per septynias dienas nuo jos pasirašymo, raštu
informuodamas apie tai pardavėją ir sumokėdamas 25 proc. kainos dydžio
nuostolių atlyginimą. Šalys sutarė, kad p. Antelm Sanchis per tris dienas po
sutarties pasirašymo turės atvykti į banką pasirašyti dokumentus,
patvirtinančius sutarties sudarymą, tačiau p. Antelm Sanchis į banką per
numatytą laiką neatvyko, užuot nuvykęs į pardavėjo biurą žodžiu nutraukė šalių
sudarytą sutartį.
[6] Byloje
ginčas kilo tarp EDP E-ores SL (toliau − EDP) ir E-a
M-ín M-ín dėl šios atsisakymo vykdyti įsipareigojimus,
prisiimtus pagal jos gyvenamojoje vietoje su EDP atstovu pasirašytą
sutartį. 2003 m. gegužės 20 d. E. M-ín M-ín
savo gyvenamojoje vietoje pasirašė sutartį su EDP atstovu dėl
penkiolikos knygų, penkių DVD ir DVD grotuvo įsigijimo. Šios prekės jai buvo
pristatytos 2003 m. birželio 2 d. , tačiau už prekes nebuvo sumokėta.
[7] Byloje nustatyta, kad tarp P-a Faccini D-i ir Recreb M-o
centrinėje traukinių stotyje (t. y. ne prekybai skirtose patalpose)
buvo sudaryta nuotolinio mokymo kurso
pirkimo–pardavimo sutartis. Po kelių dienų pirkėja informavo pardavėją, kad ji
atsisako sudarytos sutarties remdamasi Direktyvos 85/577/EEB nuostatomis.
Byloje buvo ginčijama pirkėjo teisė atsisakyti ne prekybai skirtose patalpose
sudarytos sutarties remiantis išimtinai Direktyvos 85/577/EEB 5 straipsnyje
įtvirtinta sutarties atsisakymo teise. Pažymėtina, kad kilus ginčui Italija
nebuvo perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos 85/577/EEB nuostatų, nors
perkėlimo terminas jau buvo pasibaigęs.
[8]
Byloje nustatyta, kad 1993 m. sutuoktiniai Heininger kredito sutarties
pagrindu pasiskolino iš banko 150 000 Vokietijos markių. Kreditas buvo
skirtas buto pirkimui finansuoti. Kredito sutartis užtikrinta hipoteka.
1998 m. sutuoktiniai Heininger kreipėsi dėl kredito sutarties nutraukimo,
argumentuodami tuo, kad sutartis buvo sudaryta jų namuose keletą kartų
apsilankius nekilnojamojo turto agentui, kuris įtikino juos įsigyti butą ir
sudaryti kredito sutartį. Ieškovai teigė, kad nekilnojamojo turto agentas
neinformavo jų apie teisę atsisakyti sutarties. Sutuoktiniai reikalavo
atlyginti sutarties sudarymo bei kitas patirtas išlaidas.
[9] Byloje
nustatyta, kad ginčas kilo tarp A. Hamilton ir Volksbank Filder eG
(toliau – Volksbank) dėl prašymo panaikinti paskolos sutartį ir grąžinti
sumokėtas palūkanas. A. Hamilton 1992 m. lapkričio 17 d. savo
gyvenamojoje vietoje pasirašė paskolos sutartį su banku, kurio teisių perėmėjas
yra Volksbank, ketindama finansuoti nekilnojamojo turto fondo akcijų
įsigijimą (toliau – ginčijama paskolos sutartis). 1992 m. gruodžio 16 d.
banko, kurio teisių perėmėjas yra Volksbank, tarnautojai pasirašė šią
sutartį, ir bankas išmokėjo paskolos sumą A. Hamilton, kuri pradėjo mokėti
palūkanas už šią paskolą. Kadangi bendrovė, valdanti nekilnojamąjį fondą,
kuriame A. Hamilton buvo įsigijusi akcijų, 1997 m. paskelbė bankrotą,
labai sumažėjo mėnesinės fondo išmokos, kurios padengdavo didžiąją palūkanų,
mokamų pagal nagrinėjamą paskolos sutartį, dalį. Dėl to A. Hamilton
nusprendė perfinansuoti savo skolą sudarydama taupomosios sąskaitos
nekilnojamajam turtui įsigyti sutartį ir paimdama tarpinę paskolą, šitaip ji
1998 m. balandžio pabaigoje grąžino visą paskolą bankui, kurio teisių
perėmėjas yra Volksbank, o pastarasis grąžino už paskolą suteiktas
garantijas. 2002 m. gegužės 16 d. A. Hamilton nutraukė
ginčijamą paskolos sutartį ir 2004 m. gruodžio 27 d. pareiškė ieškinį
Volksbank, pirma, dėl pagal ginčijamą paskolos sutartį sumokėtų palūkanų
ir pagal sutartį suteiktos paskolos sumos grąžinimo, antra, bankui, su kuriuo
ji buvo sudariusi taupomosios sąskaitos nekilnojamajam turtui įsigyti sutartį,
dėl sumokėtų palūkanų atlyginimo.
[10] Sujungtose
bylose nustatyta, kad 1990 m. pradžioje teritorijos užstatymo bendrovė
Štutgarto regione pastatė apartamentų kompleksą, kurie turėjo būti nuomojami
verslininkams. Šį apartamentų kompleksą kaip viešbutį turėjo administruoti
administruojanti bendrovė, veikianti kaip nuomotojas. Apartamentai, kaip
fiskaline prasme naudinga investicija, bendraturčių teisėmis buvo parduoti ir
fiziniams asmenims, tarp jų ir paskolos gavėjams. Teritorijos užstatymo
bendrovė šiam tikslui pasinaudojo jos kontroliuojamos pardavimų bendrovės
paslaugomis, kuri parengė „tvarkaraštį“, numatantį būtinus pirkimo ir jo
finansavimo įvykdymo etapus. Minėta pardavimų bendrovė į šią veiklą įtraukė
nepriklausomus tarpininkus, tarp jų ir agentą m. W. (toliau – agentas),
tarpininkavusį įsigyjant turtą, kuris yra pagrindinių bylų dalykas. Apartamentų
pirkimas daugeliu atvejų buvo finansuojamas taip: dalį išlaidų (su pirmo lygio
garantija) padengė vienas bankas (DSL-B-k), o likusią dalį (su antro
lygio garantija) – B-kas, jau suteikęs teritorijos užstatymo bendrovei
finansavimą pastato statybai. Trijose pagrindinėse bylose agentas veikė
susitikdamas, kartais keletą kartų, su paskolos gavėjais jų gyvenamojoje
patalpoje, kad pateiktų jiems „skaičiavimo pavyzdžius“ ir surinktų prašymui dėl
finansavimo parengti reikalingus asmeninius duomenis bei informaciją apie jų
mokumą. Agentas grįždavo po kelių savaičių ir pateikdavo pasirašyti per tą
laiką B-ko parengtą paskolos sutartį. Tuo pat metu atitinkamos nekilnojamojo
turto pirkimo sutartys arba tokios sutarties sudarymui suteiktas įgaliojimas
buvo patvirtinami notariškai. 1993 m. vasario mėnesį pastatas buvo
baigtas statyti. Po penkių mėnesių administravimo bendrovė nutraukė nuomos
mokesčio mokėjimą ir 1994 m. pradžioje tapo nemokia. Teritorijos užstatymo
bendrovė nustatytą nuomos mokestį mokėjo iki 1993 m. pabaigos ir 1995 m.
bankrutavo. Planuotas viešbučio užimtumas niekada nebuvo pasiektas. Fizinių
asmenų pajamos iš investicijų buvo nepakankamos. Susitarime dėl pasidalijimo
numatyti apribojimai trukdė apartamentus eksploatuoti atskirai, nes nebuvo
jokios privataus naudojimo arba individualios nuomos galimybės. Paskolos
gavėjams nutraukus paskolos sutartį, B-kas kiekvienam iš jų pareiškė ieškinį
dėl skolos bei delspinigių mokėjimo.
[11] Byloje
buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos
kokybės produkto (medicininio tirpalo) naudojimo. Žala kilo dėl to, jog
ruošiant pacientą inksto transplantacijos operacijai, organas buvo išimtas iš
donoro ir perplautas specialiai tam tikslui paruoštu medicininiu tirpalu, kurio
naudojimas sukėlė inksto arterijos užkimšimą, organo sugadinimą ir netinkamumą
transplantacijai. Į Teisingumo Teismą buvo kreiptasi dėl Direktyvos 85/374/EEB
9 straipsnio normų aiškinimo iš esmės klausiant ar Europos Sąjungos teisė
nustato reikalavimus kaip valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turėtų
apibrėžti sąvokas „žala dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo“ ir „žala
nukentėjusio asmens turtui, išskyrus patį gaminį su trūkumu“.
[12] Byloje buvo sprendžiamas
žalos atlyginimo klausimas po to, kai perpylus kraują medicinos įstaigoje
pacientė buvo užkrėsta hepatito C virusu.
[13] Šioje
byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ligoninės atsakomybės už žalą, atsiradusią
dėl netinkamos kokybės produkto (medicininio tirpalo) pagaminimo ir naudojimo.
Žala kilo dėl to, kad, ruošiant pacientą inksto transplantacijos operacijai,
organas buvo išimtas iš donoro ir perplautas specialiai tam tikslui paruoštu
medicininiu tirpalu, kurio naudojimas sukėlė inksto arterijos užkimšimą ir
organo sugadinimą. Byloje Teisingumo Teismo iš esmės buvo klausiama ar
Direktyvos 85/374/EEB 7 a straipsnis, kuriame nustatyta, kad gamintojas
nėra laikomas atsakingu pagal šią direktyvą, jei jis įrodo, kad jis neišleido
gaminio į apyvartą, turėtų būti aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad gaminio
išleidimu į apyvartą nelaikomi atvejai, kai produkto gamintojas jį pagamina ir
naudoja specifinių medicininių paslaugų (organo paruošimo transplantacijai)
teikimui.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.71836 sekundės -