Paieška : Teismų praktika BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ APLINKYBES DĖL KURIŲBAUDŽIAMASIS PROCESAS NEGALIMAS TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13573: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ APLINKYBES DĖL KURIŲ
BAUDŽIAMASIS PROCESAS NEGALIMAS (BPK 3 STRAIPSNIS), TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE
APŽVALGA
AB-33-1

BAUDŽIAMOJO
PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ APLINKYBES,
DĖL KURIŲ
BAUDŽIAMASIS PROCESAS NEGALIMAS,
TAIKYMO TEISMŲ
PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadas

Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalyje
nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas: nustačius
bent vieną iš jų, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi
būti nutrauktas. Teisinių pasekmių, kylančių nustačius BPK 3 straipsnio 1
dalyje numatytą aplinkybę, reikšmė – baudžiamųjų procesinių teisinių santykių
neatsiradimas arba jų nutrūkimas – lemia tinkamo šio straipsnio nuostatų
aiškinimo ir taikymo svarbą. Siekiant atskleisti BPK 3 straipsnio nuostatų
turinį ir prasmę, prisidėti prie jų tinkamo aiškinimo ir teismų praktikos
vienodinimo, parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių
aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų
praktikoje apžvalga (toliau – ir apžvalga).
Rengiant šią
apžvalgą analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijų nutartys, priimtos 2003 m. gegužės 1 d. –2010 m. gegužės 1 d.
laikotarpiu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijų nuosprendžiai ir nutartys, taip pat daugiau kaip 300 apylinkių ir apygardų
teismų nuosprendžių bei nutarčių, priimtų 2004–2009 metais, kuriuose aiškinamos
ar taikomos BPK 3 straipsnio nuostatos.
Pažymėtina, kad
ne visos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės teismų praktikoje
aiškinamos vienodai: vienos jų aiškinamos išsamiai, kitos nelabai išsamiai arba
visai neaiškinamos. Tokios situacijos priežastys dvejopos: viena vertus, kai
kurių aplinkybių aiškinimas teismų praktikoje nekelia didelių problemų, kita
vertus, kai kurios aplinkybės teismų praktikoje nustatomos retai. Atsižvelgiant
į tai, BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytoms aplinkybėms apžvalgoje taip pat
skiriamas nevienodas dėmesys. Didžiausias tenka toms aplinkybėms, kurios teismų
praktikoje taikomos dažniausiai ir kelia daugiausia neaiškumų, tai BPK 3 straipsnio
1 dalies 2, 6 ir 8 punktuose nurodytos aplinkybės. Dėl BPK 3 straipsnio 1
dalies 1, 3, 5 ir 7 punktuose nustatytų aplinkybių apžvalgoje analizuojami tik
teismų praktikoje iškilę probleminiai jų aiškinimo aspektai. BPK 3 straipsnio 1
dalies 4 ir 9 punktuose nurodytos aplinkybės, apžvalgoje apskritai
neanalizuojamos, nes jų taikymas procesiniu aspektu teismų praktikoje nekelia
problemų.

I. BPK 3
straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė,
dėl kurios
baudžiamasis procesas negalimas

Remiantis BPK 3 straipsnio
1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas
turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokie
terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo
pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl
to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus
senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį
įstatymą (pvz. , kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Tačiau, atsižvelgiant į
tai, kad baudžiamojo įstatymo normų, reguliuojančių senaties institutą,
taikymas nėra šios apžvalgos dalykas, teismų praktika dėl senaties terminų
skaičiavimo tvarkos, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo neanalizuojama.
Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad tinkamam senaties instituto taikymui gali
turėti reikšmės ir kitos baudžiamojo įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatos,
pavyzdžiui, BK 3 straipsnis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso,
patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso
kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo
kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (kasacinė byla Nr.
2K-496/2006).
Pažymėtina, kad
pagal BK 95 straipsnį, suėjus senaties terminui, asmeniui, padariusiam
nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu
pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės
senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas
turi būti nutrauktas. Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties
terminą sieja su draudimu pradėti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti
suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti
apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje toks nevienodas teisinis
reguliavimas, viena vertus, nelaikomas prieštaringu nurodant, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte
numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu
priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė byla Nr. 2K-7-233/2007). Kita
vertus, pažymima, kad tais atvejais, kai yra aišku, jog BK 95
straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima
pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas
negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti besąlygiškai
nutraukiamas nepriklausomai nuo
priežasčių, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas (kasacinės bylos
Nr. 2K-93/2007, 2K-P-100/2008).
Tokia situacija (teisinis reguliavimas) teismų
praktikoje kelia nemažai problemų. Teismams ne visada aišku, kaip elgtis suėjus
senaties terminui: ar visais atvejais bylą nutraukti, nustačius senaties
termino suėjimą, ar vis dėlto tam tikrais atvejais bylos nagrinėjimą baigti; ar
gali būti konstatuojamos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės, jų
atitiktis baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties
požymiams ir kt. Be to, šių neaiškumų išsprendimo nepalengvina tai, kad
nutarties, kuria byla nutraukiama suėjus senaties terminui (BPK 232 straipsnio
7 punktas, 235 straipsnio 1 dalis, 254 straipsnio 4 dalis), turinys baudžiamojo
proceso įstatyme nereglamentuotas. Vis dėlto besiformuojanti teismų praktika
šiais klausimais brėžia tam tikras gaires.
Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad,
nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo nepradedant), remiantis BPK 3 straipsnio 1
dalies 2 punktu, aplinkybės, turinčios reikšmės senaties trukmės nustatymui
(senaties instituto taikymui), neturi kelti abejonių. Atsižvelgiant į tai, kad
senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos
padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo,
baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo
nepradedant) turi būti aiškus nusikalstamos
veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas.
BPK 3
straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui
vykdyti teisingumo, šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip
įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu
pagrindu, t. y. net ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, iš kaltinamajame akte
aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti
neteisingai ir tai turi reikšmės senaties instituto taikymui.
Senaties
terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė
priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme
numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, kad nepradėjus ar nebaigus bylos
nagrinėti iš esmės galutinis teismo sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali
būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui
svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje
numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai
akivaizdžios (kasacinė byla Nr. 2K-P-100).
Teismų
praktikoje pažymima, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties
terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas
nesprendžiamas.
BPK 254
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu nustačius šio
Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinkybes, byla
nutraukiama teismo nutartimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nutraukiant
baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui,
kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas, nes apkaltinamojo nuosprendžio jau
nebegalima priimti, todėl nėra prasmės to daryti. Taigi pirmosios instancijos
teismas tinkamai pasielgė nespręsdamas kaltinamojo V. R. kaltės klausimo
po to, kai nustatė, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl
pareikštų kaltinimų pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį, ir
baudžiamąjį procesą nutraukė. Tokie teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti (kasacinė byla Nr. 2K-93/2007).
Taip pat
nutraukiant bylą, suėjus senaties terminui, kaltinamasis nepripažįstamas kaltu.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas išteisinamąjį
nuosprendį byloje, kurioje nėra suėjęs senaties terminas, gali priimti tiek bet
kurios rūšies nuosprendį (BPK 327 straipsnio 2 punktas, 329 straipsnio 2
ir 4 punktai), tiek ir vieną iš BPK 326 straipsnio 1 dalies
2 (BPK 3 straipsnio 3–9 punktuose numatyti atvejai), 4 ir 5 punktuose
numatytų nutarčių. Senaties termino suėjimo atveju nėra galimybės tęsti
proceso, nes byloje atsiranda kliūtis, dėl kurios procesas tampa negalimas. Išteisinamojo
nuosprendžio panaikinimas tokioje situacijoje dar nereiškia traukiamo
baudžiamojon atsakomybėn asmens pripažinimo kaltu. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens kaltumas gali
būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK nustatyta, kad
asmuo kaltu pripažįstamas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo
nutartimi, kuria baudžiamoji byla nutraukiama dėl senaties termino suėjimo,
negali būti išsprendžiami kaltės ir bausmės klausimai. Tokie klausimai
sprendžiami tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl šios priežasties
nepagrįstais laikytini kasatoriaus teiginiai apie Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio garantuojamų teisių suvaržymą.
Kasacine tvarka apskųsta Panevėžio apygardos teismo
2009 m. liepos 8 d. nutartimi kasatoriaus kaltė padarius
nusikalstamą veiką negalėjo būti ir nebuvo konstatuota. Išteisinamojo
nuosprendžio panaikinimo atveju apeliacinės instancijos teismas tik
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo baigiamasis aktas yra neteisėtas
ir nepagrįstas ir kad byloje turėtų būti priimtas kitas baigiamasis aktas.
Tokioje situacijoje galimas tik vienas sprendimas – baudžiamosios bylos
nutraukimas. Baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44
straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo
prezumpcijos (kasacinė byla Nr.
2K-29/2010).
Vis dėlto tai,
kad nutraukiant procesą asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, dar nereiškia,
jog tam tikrais atvejais nustačius, kad suėjo senaties terminai, teismas negali
konstatuoti kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ar vertinti jų
atitikties baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties
požymiams.
Pirma,
atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartį:
Senaties
terminai pagal tas pačias taisykles skaičiuojami tiek sprendžiant klausimą dėl
proceso pradėjimo, tiek jį tęsiant ir bylą nagrinėjant teisme tame pačiame
įstatyme, t. y. BK 95 straipsnyje vartojamai sąvokai „asmuo,
padaręs nusikalstamą veiką“ skirtinga reikšmė nesuteikta ir ši sąvoka taikant
šio straipsnio atitinkamos dalies nuostatas negali būti aiškinama skirtingai.
Dėl to tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas,
iš kurių antroji padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios
nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje
nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, tęsti bylos
nagrinėjimo procesą kliūčių nėra. Jeigu nustatoma, kad asmuo iki BK 95
straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą
veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK
95 straipsnio 4 dalies taikymas nesusietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už
naują nusikalstamą veiką priėmimu. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendis, kuriuo
nutraukiama baudžiamoji byla, pavyzdžiui, taikant BK 38 straipsnį, taip pat
nėra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau priimant tokį nuosprendį turi būti
nustatyta, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir nuosprendžio aprašomojoje
dalyje turi būti išdėstytos visos BPK 305 straipsnio 1 dalyje 1–3 punktuose
nurodytos aplinkybės (BPK 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 4 dalis).
<. . . >
Plenarinė sesija pažymi, kad, netinkamai taikant ir
aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nutraukiant procesą neišnagrinėjus
bylos, iš esmės pažeidžiami BPK 1 ir 6 straipsnių reikalavimai bei
teisingumo vykdymo principai.
Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja
tik teismai. Ši nuostata sukonkretina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis
teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingus sprendimus, nes priešingu atveju teisingumas lieka
neįvykdytas. Teisingumo vykdymas ir baudžiamojo proceso uždaviniai įgyvendinami
priimant konkrečioje byloje baigiamąjį dokumentą (nuosprendį ar nutartį).
Remdamasi
šiais argumentais plenarinė sesija sprendžia, kad kasatorius yra teisus
teigdamas, jog senaties eigos nutrūkimo konstatavimui ir senaties termino
skaičiavimui taikant BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles
lemiamą reikšmę turi ne apkaltinamojo nuosprendžio už antrą nusikalstamą veiką
priėmimas, o tai, ar nauja nusikalstama veika buvo padaryta per minėto BK
straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką. Kita vertus, sutikti su
kasatoriaus argumentu, kad nagrinėjamojoje byloje S. K. laikytinas
padariusiu nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą dėl veikų,
kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, negalima, nes tai, ar kaltinamasis
padarė nusikalstamas veikas ar ne, gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai
išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingu atveju, t. y. remiantis tik prokuroro
pateiktu dokumentu – kaltinamuoju aktu, konstatuojant, kad kaltinamasis padarė
nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą, būtų pažeistas nekaltumo
prezumpcijos principas (kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008).
Pagal šiuos
plenarinės sesijos išaiškinimus, tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs
kelias nusikalstamas veikas, iš kurių bent viena padaryta nepasibaigus senaties
terminui dėl pirmos nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95
straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra
pasibaigęs, baudžiamasis procesas turi būti tęsiamas ir, išnagrinėjus bylą,
turi būti konstatuojama, ar asmuo padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias
senaties eigą dėl ankstesnių veikų, ir tik tada sprendžiama dėl proceso
baigties.
Antra, tais
atvejais, kai senaties terminas sueina bylą dėl pirmosios instancijos
išteisinamojo nuosprendžio nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės
instancijos teismas visų pirma privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir
nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra
teisingas, apeliacinės instancijos teismas turi palikti jį galioti, o padaręs
išvadą, kad šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, – jį panaikinti ir bylą
nutraukti suėjus senaties terminui.
Bylos
nutraukimą nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja BPK 326,
327, 331, 332 straipsniai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo,
kad BPK 327 straipsnio 1 punktas numato tik apkaltinamojo nuosprendžio
panaikinimo ir bylos nutraukimo galimybę, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas,
ir tiesiogiai nenumato galimybės esant šiai aplinkybei panaikinti išteisinamąjį
nuosprendį. Tokia situacija gali būti įvardyta kaip įstatymo spraga, tačiau tai
nereiškia, kad turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios
instancijos teismo išteisinamieji nuosprendžiai. Tokia išvada daroma įvertinus
šias aplinkybes:
Pirma, bylų
proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad
neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai
(nutartys). Pirmosios instancijos teismų sprendimai, priimami išnagrinėjus bylą
iš esmės, yra teisingumo vykdymo aktai. Šie aktai priimami Lietuvos Respublikos
vardu ir yra vienos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje
išvardytų valdžios rūšių – teisminės valdžios – įgyvendinimo forma.
Neatsitiktinai pirmosios instancijos teismo priimtiems teisingumo vykdymo
aktams keliami aukšti teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai, ir šie aktai nuo
priėmimo momento neįsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas jau
lemia, ar pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis (nutartis)
įsiteisėja ir pradedamas vykdyti, ar ne. Dėl šių priežasčių teisingumo vykdymo
akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas visada turi prasmę, nekalbant apie tai,
kad samprotavimai apie bylos nagrinėjimo prasmę nesant galimybės priimti
apkaltinamąjį nuosprendį nėra korektiški teisingumo vykdymo ir nekaltumo
prezumpcijos požiūriu.
Antra,
baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas nėra tokia aplinkybė, dėl
kurios baudžiamasis procesas fiziškai neįmanomas, kaip tai yra, pavyzdžiui, tuo
atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ar
nukentėjusiojo apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo ir
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo miršta išteisintasis.
Trečia, BPK
normos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo sprendimų rūšis ir jų
priėmimą, nenumato galimybės priimti sprendimą, nepasisakius dėl apeliacinio
skundo argumentų pagrįstumo ir šiuo skundu apskųsto teismo nuosprendžio
(nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo.
Ketvirta,
kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir baudžiamojo proceso
ar bylos nutraukimą šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra procesinė galimybė
priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu nepanaikinus išteisinamojo
nuosprendžio, nėra procesinės galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Nurodytos
aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamosios atsakomybės senaties
terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
priėmimo nėra aplinkybė, trukdanti tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir
pagrįstumą apeliacine tvarka ir leidžianti apeliacinės instancijos teismui
nutraukti procesą nepasisakius dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei apskųsto
nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Tokiu atveju apeliacinės instancijos
teismas turi nagrinėti byloje paduotą apeliacinį skundą ir, nustatęs, kad
pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti
jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, –
jį panaikinti bei nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties
terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo
Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 15 punktas).
Apeliacinės
instancijos teismas neišnagrinėjo visų Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus
vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, todėl pažeidė BPK 320
straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, be to, priėmė sprendimą,
nenumatytą BPK 326 straipsnyje. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, todėl apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-75/2006).
Tokiais
atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas ir
neteisėtas, todėl naikintinas, apeliacinės instancijos teismas nutartyje gali
konstatuoti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes,
jos atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos
atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.
Šioje byloje
pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį nebuvo
suėję senaties terminai. Pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį
apeliacine tvarka apskundė nukentėjusioji ir Kauno miesto apylinkės
prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas. Apeliantai prašė panaikinti
išteisinamąjį nuosprendį ir V. L. pripažinti kaltu. Apeliacinio proceso
paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti pirmosios
instancijos teismų nuosprendžiai; taigi šis teismas bet kuriuo atveju
pirmiausia turi patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ar jis yra
pagrįstas ir teisėtas, ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą: jei
išteisinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisėtas – palikti jį galioti, jei ne –
šį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu dar nesuėjo senaties
terminas. Tačiau jeigu senaties terminas sueina iki apeliacinės instancijos
teismo sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo
išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, o kaltinamojo veikoje yra nusikalstamos
veikos požymių, tada išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o byla pagal BPK
3 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės
senaties terminui.
Apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal paduotus skundus, patikrino
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą – ištirtų įrodymų
vertinimą ir, naujai juos įvertinęs, konstatavo, kad V. L. 2000 m. vasario
19 d. nukentėjusiajai D. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir kad ši
veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
požymius. Įrodymų vertinimas išsamiai aptartas šio teismo nuosprendyje. Taigi,
nustačius BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytus pagrindus, išteisinamasis
nuosprendis pagrįstai panaikintas (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame
skunde nenurodyta, kad, renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu ar juos
vertinant apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryta esminių baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų, todėl kasacinės instancijos teismas skundžiamą
teismo sprendimą patikrino teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu teisingai nustatė, jog V. L.
veikoje yra nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių,
todėl pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį
nuosprendį. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad suėjo baudžiamosios
atsakomybės senaties terminas. Tiek pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3
punktą, tiek pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį
senaties terminas už 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje (2000 m. BK 138
straipsnio 1 dalyje) numatyto nusikaltimo padarymą – penkeri metai. V. L.
inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 2000 m. vasario 19 d. , todėl patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas baigėsi 2005 m. vasario 19 d. Taigi
apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, t.
y. pripažinti V. L. kaltu ir paskirti jam bausmę. BPK 303 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas
kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam
paskiriama bausmė. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje V. L.
pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalį, tik jam nepaskirta
bausmė. Nutraukiant baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties
terminams, kaltės klausimas nesprendžiamas, nes dėl baudžiamosios atsakomybės
senaties terminų suėjimo byla nutraukiama. Taigi skundžiamo nuosprendžio
rezoliucinėje dalyje neturėjo būti nurodytas sprendimas V. L. pripažinti
kaltu pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos
teismo nuosprendis keistinas dėl esminių baudžiamojo
proceso įstatymo – BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto – taikymo
pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingą nuosprendį (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 2
punktas ir 3 dalis) (kasacinė byla
Nr. 2K-458/2005).
Analogiškos
nuostatos taikytos ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas
nustatė, kad pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis priimtas jau
suėjus senaties terminui (kasacinė byla Nr. 2K-378/2005).
Trečia, tais atvejais, kai procesas nutraukiamas dėl to,
kad, perkvalifikavus veiką į lengvesnę, dėl perkvalifikuotos veikos yra suėjęs
senaties terminas, teismas konstatuoja nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes, jos atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos
nusikalstamos veikos sudėties požymiams.
Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio
29 d. nuosprendžiu, be kita ko, pakeitė R-einių rajono apylinkės teismo 2007
m. gegužės 31 d. nuosprendį: iš nuosprendžio pašalino pagal BK 225
straipsnio 2 dalį T. G. inkriminuotos nusikalstamos
veikos dalį – nenustatytos pinigų sumos kyšio priėmimą iš U. G. ;
perkvalifikavusi T. G. padarytą nusikalstamą veiką
iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį, šią baudžiamosios bylos
dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
T. G. , kuriam byla nutraukta, kasacinį skundą, aprobavo tokį teismo
sprendimą, nurodydama, kad: Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29
d. nuosprendžiu T. G. baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios
atsakomybės senaties terminui. Pagrindą nutraukti bylą teismas nustatė
pašalinęs iš kaltinimo vieną kyšininkavimo epizodą ir perkvalifikavęs veiką iš
nusikaltimo į baudžiamąjį nusižengimą. Nutraukdamas bylą, teismas paliko
galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje nustatyti
faktai dėl T. G. kyšininkavimo: 50 Lt kyšio priėmimo iš A. J. , taip pat 20 Lt
kyšio priėmimo iš I. M. Kolegija pažymėjo, kad bylos
nutraukimas suėjus senaties terminui reiškia tai, kad T. G. nelaikomas kaltu dėl nusikalstamos veikos
padarymo ir netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, kyšininkavimo
faktų konstatavimas teismų nuosprendžiuose šiuo atveju gali turėti kitokią
juridinę reikšmę, pavyzdžiui, sprendžiant klausimą dėl asmens tinkamumo dirbti
policijos pareigūnu, dėl atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir pan. Dėl to
kolegija turi pagrindą nagrinėti kasaciniame skunde keliamą teismų
nuosprendžiuose konstatuotų kyšininkavimo faktų įrodytumo klausimą
(kasacinė byla Nr. 2K-478/2008).
Apibendrinant
būtų galima teigti, kad pagal formuojamą teismų praktiką konstatavimas, jog kaltinamojo
veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos
veikos sudėties požymius, ir bylos nutraukimas, suėjus senaties terminui, nelaikomas
asmens (kaltinamojo) pripažinimu kaltu, atitinkamai nepažeidžiama ir jo
nekaltumo prezumpcija (pvz. , kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-29/2010).
Tai gali turėti reikšmės, pavyzdžiui, sprendžiant klausimus dėl asmens tinkamumo eiti tam tikras pareigas,
dėl atleidimo iš pareigų pagrįstumo ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-478/2008). Tačiau pažymėtina, kad nurodytose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų (išplėstinės
septynių teisėjų kolegijos, plenarinės sesijos) nutartyse nusikalstamos veikos
faktinių aplinkybių konstatavimas, kaltinamojo veikos atitikties
baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties
požymiams nustatymas yra aprobuoti tik tais atvejais,
kai byla žemesnės instancijos teisme baigiama nagrinėti iš esmės.
Nutraukiant
bylą, suėjus senaties terminui, teismų praktikoje neretai iškyla nukentėjusiojo
ir civilinio ieškovo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo būtinybė.
Pripažįstama, kad tokiais atvejais civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje
paliekamas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio jį pareikšti civilinio proceso
tvarka.
Civilinio
ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį.
BPK 115 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies
patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo
ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į
ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba
civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant
nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis
išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios
veikos).
Kolegija
pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis
ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo
nuosprendžio senaties terminui. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį į tai,
kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą
baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai,
iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą.
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių
santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio
ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Taigi teismų
praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis
ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali
būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-260/2006).
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau iš esmės išspręsdamas
nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį (jį atmesdamas), nukrypo nuo teismų
praktikos ir neteisingai taikė BPK normas. Šis BPK pažeidimas laikytinas esminiu,
todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas.
Kolegija taip
pat atkreipia dėmesį į prieštaringus apeliacinės instancijos teismo sprendimo
atmesti civilinį ieškinį motyvus. Šis sprendimas argumentuojamas tuo, kad
civilinio ieškinio patenkinimas prieštarautų nekaltumo prezumpcijai, nes, kol
neišnagrinėta baudžiamoji byla dėl S. G. ir A. G. buto padegimo ir
kaltas asmuo įstatymo nustatyta tvarka nenuteistas, nėra pagrindo tvirtinti,
kad G. K. savo melagingais parodymais sutrukdė patraukti kaltus asmenis
baudžiamojon atsakomybėn, taip padarydama neturtinės žalos nukentėjusiesiems.
Tačiau šiais motyvais atmetant civilinį ieškinį, iš esmės užkertamas kelias
nukentėjusiesiems pareikšti civilinį ieškinį G. K. dėl neturtinės žalos
atlyginimo net ir tuo atveju, jei paaiškėtų, kad ji iš tikrųjų savo melagingais
parodymais sutrukdė patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn.
Kolegija taip
pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaudamasis BPK 326
straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalėjo priimti nutartį, o ne nuosprendį.
Tačiau kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas neesminis ir nėra pagrindas
naikinti nuosprendį, be to, kasacinis skundas buvo paduotas ne dėl procesinio
sprendimo formos, bet dėl nepagrįsto sprendimo atmesti civilinį ieškinį (kasacinė
byla Nr. 2K-327/2008).
Tačiau tokiais
atvejais kyla klausimas, ar nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo interesai
baudžiamajame procese įpareigoja teismą tęsti bylos nagrinėjimą suėjus senaties
terminui ir nustatyti veikos, kuria asmuo kaltinamas, faktines aplinkybes.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai byla nagrinėjama
pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundą (apeliacinį, kasacinį)
aukštesnės instancijos arba kasaciniame teisme, taikytinos minėtos taisyklės
dėl nuosprendžio (nutarties) pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo būtinumo.
2003 m.
sausio 17 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. R. pagal
1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius jo veikoje
nusikaltimo įvykio. 2003 m. gegužės 6 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi atmesti P-ės rajono apylinkės
prokuratūros bei nukentėjusiojo D. J. apeliaciniai skundai ir įsiteisėjo
Palangos apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis. 1961 m. BK 49 straipsnio
1 dalies 3 punkte numatytas senaties terminas suėjo 2003 m. rugsėjo 17 d. Iki
bylos teisminio nagrinėjimo 2001 m. gruodžio 27 d. buvo paskelbta
A. R. paieška ir baudžiamoji byla sustabdyta, atnaujinta 2002 m. vasario 8
d. Nurodyta aplinkybė pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalį patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senatį pratęsia 43 dienomis, tačiau bylos kasacinio
nagrinėjimo dieną patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis vis vien jau yra
suėjusi, todėl procesas dėl A. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
negalimas. 2000 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad senaties
termino suėjimas yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.
1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalis senaties termino suėjimą sieja su draudimu
traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. P-aukimu baudžiamojon atsakomybėn
yra laikomas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas (1999 m. lapkričio 12 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-280). Taigi procesinio įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su
galimybės pradėti baudžiamąjį procesą nebuvimu ir reikalavimu jį nutraukti
suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas su draudimu priimti
apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to iškyla BPK ir BK normų konkurencija dėl
proceso vyksmo tam tikroje proceso stadijoje: ar procesas turi būti besąlygiškai
nutrauktas sužinojus apie senaties termino suėjimo faktą, ar procesas
atitinkamoje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti vykdomas iki pabaigos. BPK 1
straipsnis baudžiamojo proceso paskirtį apibūdina kaip reikalavimą ginti
žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus,
greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti
įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas
nekaltas nebūtų nuteistas. Aptariamame straipsnyje teisingumo principo
įgyvendinimas baudžiamajame procese siejamas su žmogaus teisių bei laisvių
visuomenės ir valstybės interesų gynyba, todėl jo turinys turi platesnę prasmę
nei baudžiamasis persekiojimas. A. R. kaltės klausimas jau negali būti
sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka, tačiau pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų sprendimais yra atimta teisė nukentėjusiajam reikalauti
žalos atlyginimo ir civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiojo teisė yra apskųsti
teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka. Jis šia teise pasinaudojo
laikydamasis įstatyme nustatytų terminų, pateikdamas BPK 368 straipsnio
reikalavimus atitinkantį skundą, kuriame yra BPK 369 straipsnyje numatyti
apskundimo ir bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindai. Dėl to palikus
nukentėjusiojo skundą nenagrinėtą ar jį atmetus, neišsprendus jo pagrįstumo
klausimo, būtų pažeidžiamas BPK 1 straipsnis, reikalaujantis ginti žmogaus
teises bei laisves, taip pat viešasis interesas, reikalaujantis išsamiai
atskleisti nusikalstamas veikas. Be to, kasacinis procesas nenumato, kad
senaties termino suėjimo faktas būtų pagrindas palikti skundą nenagrinėtą ar jį
atmesti. Kolegija laiko, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas
reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti
apkaltinamąjį nuosprendį ar procesinį sprendimą, susijusį su tolesniu
apkaltinamojo proceso vykdymu. Dėl šių argumentų D. J. kasacinis skundas
nagrinėtinas iš esmės, priimant procesinį sprendimą dėl jo pagrįstumo aspektu,
liečiančiu nukentėjusiojo teises, susijusias su procesine galimybe išsiieškoti
žalos atlyginimą (kasacinė byla Nr. 2K-28/2004).
Vis dėlto teismų
praktikoje pasitaiko išaiškinimų, kad, esant nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo turtiniams interesams baudžiamajame procese, bylos nagrinėjimas, suėjus
senaties terminui, turėtų būti tęsiamas ir pirmosios instancijos teisme. Esą
tokiais atvejais reikia atriboti įrodymus dėl asmens kaltės nuo įrodymų,
kuriais vadovaujantis nustatomos faktinės bylos aplinkybės (pvz. , Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426/2008). Tačiau tokiai praktikai
nepritartina.
Bylos
nagrinėjimo teisme metu nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą
aplinkybę, byla turi būti nutraukiama nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis).
Tačiau jei dėl dalies klausimų priimamas nuosprendis, bylos nutraukimas gali
būti išsprendžiamas tame pačiame nuosprendyje.
Šioje byloje
kaltinimai grupei kaltinamųjų buvo tarpusavyje susiję, dauguma klausimų
išspręsti apkaltinamuoju nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 2 dalis), o dalis
klausimų, tarp jų ir dėl kasatoriaus kaltinimo pagal 1961 m. BK 207 straipsnio
2 dalį, išspręsti nutartimi. Priimant vieną procesinį dokumentą – nuosprendį
buvo siekiama teisingai atsakyti į kaltinimo ir gynybos argumentus, aprėpti
visus nuteisimo ir bylos nutraukimo pagrindus. Taip pasielgdamas teismas
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, kasatoriaus E. G.
teisių nepažeidė (kasacinė byla Nr. 2K-202/2006).
Apeliacinės
instancijos teisme nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą
aplinkybę, esant pagrindui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį,
apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir nutraukia bylą
nutartimi (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).
Kolegija taip
pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaudamasis BPK 326
straipsnio 1 dalies 2 punktu privalėjo priimti nutartį, o ne nuosprendį. Tačiau
kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas neesminis ir nėra pagrindas naikinti
nuosprendį, be to, kasacinis skundas buvo paduotas ne dėl procesinio sprendimo
formos, bet dėl nepagrįsto sprendimo atmesti civilinį ieškinį (kasacinė
byla Nr. 2K-327/2008).
Nustačius, kad
suėjo senaties terminas, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama, o ne priimamas
išteisinamasis nuosprendis.
Pagal BPK 3
straipsnio prasmę pradedant procesą turi būti įsitikinama, kad nėra priežasčių,
dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis
procesas negalimas, yra išdėstytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje
imperatyviai nurodoma, kad, esant nors vienai iš tų aplinkybių, baudžiamasis
procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Bylos
nutraukimo tvarką teismo posėdyje reglamentuoja BPK 235 straipsnis. Jeigu
pradedant procesą apie BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą
nežinoma arba jos atsiranda vėliau, tokioms aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjimo
metu, pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį byla nutraukiama teismo nutartimi,
kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2−9 punktuose numatytos aplinkybės.
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. A. baudžiamąją bylą ir
priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, BPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikė
ir taip pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Dėl veikos, padarytos
2001 m. kovo 10 d. , kuri atitiko 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo požymius, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis
atsirado, kai suėjo vieneri metai nuo tos dienos, kai buvo padarytas
nusikaltimas (1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas 2003
m. gegužės 29 d. priėmė nutartį tęsti bylos nagrinėjimą pagal naująjį
Baudžiamojo proceso kodeksą, tačiau išnagrinėjo pagal senąjį Baudžiamojo
proceso kodeksą – priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors turėjo baudžiamąją bylą
nutraukti 2002 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kasacinė
byla Nr. 2K-555/2004).

II. BPK 3
straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė,
dėl kurios
baudžiamasis procesas negalimas

Pagal BPK 3
straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o
pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto
atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais,
kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto
atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą.
BPK numatytos
dvi nusikalstamų veikų grupės, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik
esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro
reikalavimui. Pirmoji nusikalstamų veikų grupė nurodyta BPK 167 straipsnio 1
dalyje, antroji – BPK 407 straipsnyje. Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BPK
167 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas vyksta privačiai – viešo
kaltinimo tvarka. Šio proceso specifika yra ta, kad jis gali būti pradedamas
tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro
reikalavimu. Tačiau, pradėjus ikiteisminį tyrimą, toliau jis vyksta bendra
tvarka be jokių išimčių. Dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 407 straipsnyje,
baudžiamasis procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK XXX skyrius),
išskyrus atvejus, numatytus BPK 409 straipsnyje. B- kuriuo atveju baudžiamasis
procesas dėl šių veikų gali būti pradėtas taip pat tik pagal nukentėjusiojo
skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą.
BPK nenumatyta
nei formos, nei turinio reikalavimų nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto
atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui BPK 167 straipsnio prasme. Dėl
to neretai kyla neaiškumų. Teismų praktikoje nukentėjusiojo skundo ar jo
teisėto atstovo pareiškimo formai aukštų reikalavimų nekeliama. Pripažįstama,
kad toks skundas (pareiškimas) gali būti paduodamas tiek raštu, tiek žodžiu.
Pastaruoju atveju turi būti surašomas protokolas–pareiškimas. Tačiau visais
atvejais turi būti aiški nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) valia pradėti
baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Apeliacinės
instancijos teismas pavartojo gramatinį įstatymo aiškinimą siaurąja prasme ir
nukentėjusiojo pranešimo policijai apie nusikalstamos veikos įvykį, kuris buvo
įformintas protokolu–pareiškimu, nepripažino nukentėjusiojo skundu, pagal kurį
turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veiksmų, išvardytų
BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad
nukentėjusysis R. P. kreipėsi į policijos komisariatą dėl padarytos
vagystės iš jo buto. Vadovaujantis BPK 166 straipsniu, toks pranešimas
policijos komisariate buvo priimtas ir įformintas protokolu–pareiškimu, kurio
pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai neprieštarauja įstatymo prasmei,
nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta nei
nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo formos ir turinio. Tą
reikia traktuoti kaip išreikštą norą imtis iniciatyvos dėl padarytos
nusikalstamos veikos pradėti baudžiamąjį procesą. Nukentėjusysis R. P.
tokią iniciatyvą parodė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir ne jo
kompetencija spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas pareikštas noras
siūlyti pradėti baudžiamąjį procesą. Kitaip jo pranešimo apie nusikalstamą
veiką ikiteisminio tyrimo įstaigai negalima paaiškinti ir Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos išvada, išdėstyta 2003 m.
lapkričio 13 d. nutartyje, prieštarauja įstatymo prasmei; tai sukliudė teismui priimti
teisingą nutartį, todėl ji naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto
pagrindu (kasacinė byla Nr. 2K-254/2004).
Prokuroro
reikalavimu ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis procesas) dėl BPK 167 straipsnio
1 dalyje, 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų gali ir privalo būti
pradėtas tik tuo atveju, kai šiuose straipsniuose nurodytos nusikalstamos
veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Paprastai tokiais atvejais
prokuroras turėtų surašyti nutarimą. Tačiau teismų praktikoje laikomasi
pozicijos, kad prokuroro reikalavimas gali būti išreikštas ir kitokia forma,
pavyzdžiui, pavedimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio
tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 1 priede nustatytas
prokuroro reikalavimo formos pavyzdys. Esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro
reikalavime būtų nurodyti argumentai, pagrindžiantys BPK 167 straipsnio 2
dalyje (BPK 409 straipsnio 1 dalyje) nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.
Nusikalstama
veika, numatyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal BPK 407 straipsnį
priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka.
Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra
nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas
privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą
ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos
išimtys, kai paaiškėjus, jog galėjo būti padaryta BPK 407 straipsnyje nurodyta
veika, procesas vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka. Pagal BPK 409
straipsnio 1 dalį, jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos
veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl
šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas
ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Taigi pagal minėtas BPK nuostatas
ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1
dalyje, turėjo teisę pradėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena
iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytų dviejų aplinkybių: 1) jeigu ši veika
turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime (taip pat 2006 m.
birželio 15 d. nutarime) pabrėžė, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti
baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš
BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (ta veika neturi
visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių
priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų). Taip pat Konstitucinis Teismas
šiame nutarime pažymėjo, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo
įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, taip pat visais
atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti, jo sprendimas
turi būti pagrįstas teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečiai
forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas esant
BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytai bent vienai aplinkybei pradėti
ikiteisminį tyrimą. Tačiau tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras
turi surašyti motyvuotą sprendimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30
straipsnis), kuriame turi būti nurodyti išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK
409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje,
buvo padaryta nepilnamečiui nukentėjusiajam G. A. ; jo teisėtiems
interesams ikiteisminio tyrimo metu atstovavo motina G. A. , kuri,
apklausta kaip liudytoja, pareiškė prašymą dėl sūnui padarytų sumušimų patraukti
kaltus asmenis atsakomybėn; ji byloje pripažinta nukentėjusiąja. Pagal
BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad
įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų
požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam jo teisę
kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios nusikalstamos veikos
bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Byloje nėra duomenų,
kad tyrimą atliekantis pareigūnas nukentėjusiojo G. A. atstovei pagal įstatymą
G. A. išaiškino teisę, įtvirtintą BPK 417 straipsnio 1 dalyje, dėl
nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą
privataus kaltinimo tvarka. Papildomos liudytojo apklausos, vykusios
2004 m. liepos 27 d. , kurioje dalyvavo G. A. dėdė D. S. , kuris pagal
BPK 53 straipsnio 2 dalį negalėjo būti laikomas nepilnamečio nukentėjusiojo
atstovu pagal įstatymą, protokole užfiksuota, kad G. A. išaiškinta teisė dėl
sumušimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nepaisant to, tyrimas
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo nutrauktas, G. A. 2005 m.
sausio 4 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie jo sumušimo aplinkybes,
pripažintas nukentėjusiuoju, kaltinamiesiems D. K. ir M. B. pateikti
kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, byla dėl jų perduota į teismą. Bylą
nagrinėjant teisme kaltinamojo M. B. gynėjas pateikė teismui prašymą,
vadovaujantis BPK 407 straipsniu, nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo
skundo, bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį M. B. nutraukti. Teismas, išklausęs
proceso dalyvių nuomonių (prokurorė prašė atmesti gynėjo prašymą, nes „iš
nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie patys norėjo, jog byla būtų perduota į
teismą“), protokoline nutartimi nusprendė atmesti M. B. gynėjo prašymą kaip nepagrįstą
neišdėstydamas jokių tokio sprendimo motyvų (apeliacinės instancijos teismas
neteisingai nutartyje nurodė, kad šis prašymas buvo teismo motyvuotai
atmestas).
Įvertinus
šias aplinkybes darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant
bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies
reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje,
požymiams, nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK
409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas
nenutraukė tyrimo, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą
neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus
kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeistos abiejų kaltinamųjų – D. K.
ir M. B. – teisės į tinkamą jų padarytų nusikalstamų veikų tyrimo procesą: jie
neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtintu tik privataus
kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai neištaisė šio pažeidimo, bylos dėl nusikalstamos veikos,
numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nenutraukė. Esant tokiai situacijai,
baudžiamoji byla turi būti nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6
punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2006) (kasacinė byla Nr.
2K-67/2007).
Sprendžiant, ar
BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi
visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių
priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, atsižvelgtina į Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime (Žin. ,
2006 m. sausio 19 d. , Nr. 7-254) pateiktus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę
tais atvejais, kai, pavyzdžiui, asmuo yra įtariamas (kaltinamas) kelių
tarpusavyje susijusių nusikalstamų veikų padarymu; dėl vienos iš jų
baudžiamasis procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka ir dėl jos
baudžiamąjį procesą nutraukus pasunkėtų kitų nusikalstamų veikų atskleidimas ir
įrodinėjimas, arba kai nusikalstamos veikos, dėl vienos iš kurių baudžiamasis
procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka, sudaro idealią sutaptį.
Kolegija
pažymi, kad šiuo atveju prokuroras, nors to tinkamai neįformino, bet turėjo
teisinį pagrindą pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą. Tokiu pagrindu
kolegija laiko tai, kad toje pačioje byloje R. P. buvo kaltinamas ne tik
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo A. V. J. ),
bet ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo R. M. ).
Smurtiniai veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojami to paties
asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų
tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Dėl to galima teigti, kad nusikalstama veika
prieš A. V. J. įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų
tiesiogiai priklausė nusikalstamos veikos prieš R. M. atskleidimas ir
įrodinėjimas. Procesų dėl to paties asmens toje pačioje vietoje ir tuo pačiu
laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus nukentėjusiuosius vykdymas
kartu toje pačioje byloje šiuo atveju visiškai atitiko viešąjį interesą, nors
tai ir nebuvo tinkamai įforminta (kasacinė byla Nr. 2K-375/2008).
M. K. ir
R. G. įtarimai padarius veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir
146 straipsnio 1 dalyje, pareikšti 2004 m. spalio 19 d. , o po atliktų su
nukentėjusiaisiais akistatų 2004 m. lapkričio 26 d. pranešta apie įtarimą
padarius veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1
dalyje. Šios abi veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį; veika,
numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra valstybinio kaltinimo dalykas, todėl
nepriklausomai nuo to, kad įtarimas pareikštas ir dėl BPK 407 straipsnyje
numatytos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas atliekamas ir baigiamas bendra
tvarka laikantis BPK 1 straipsnyje nustatyto reikalavimo greitai ir išsamiai
atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą (kasacinė
byla Nr. 2K-226/2006).
BPK 167 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu
ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios
nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo
skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai
ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą,
pareiškimą ar reikalavimą. Pagal analogiją ši nuostata taikytina ir tais
atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veika, dėl
kurios baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka, atitinka BPK 167 straipsnio
1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.
Perėjimo iš
valstybinio į privatų kaltinimą bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta BPK
417 straipsnio 2 dalyje. Tačiau BPK nereguliuoja atvejų, kai įprastinio proceso
metu kaltinime nurodyta veika teisme perkvalifikuojama į nusikalstamą veiką,
nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos,
kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjant teisme yra pagrindas manyti, jog
kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuota į nusikalstamą veiką, nurodytą
BPK 167 straipsnio 1 dalyje, teismas turi išsiaiškinti, ar nukentėjusysis ar jo
teisėtas atstovas reikalauja, kad procesas dėl perkvalifikuotos veikos būtų
tęsiamas (jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo ar pareiškimo). Jeigu
nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą,
procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras.
Ikiteisminis
tyrimas dėl svetimo turto vagystės įsibraunant į A. G. butą pagal BK
178 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas, kai, nagrinėjant teisme R. G.
baudžiamąją bylą dėl M. R. sumušimo, paaiškėjo, kad M. R. 2005 m.
pabaigoje įsibrovęs į būstą pagrobė A. G. turtą. Įstatymas nereikalauja
nukentėjusiojo skundo kaip įstatyminio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą
pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Bylą kartu su kaltinamuoju aktu, kuriuo M. R.
buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perdavus pirmosios instancijos
teismui, vadovaujantis BPK 232 ir 233 straipsniais, 2007 m. gegužės 4 d.
buvo priimta teismo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Tačiau, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismo posėdyje ir išėjęs priimti
sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesurinkta pakankamai
įrodymų, patvirtinančių, jog M. R. svetimą turtą pagrobė įsibraudamas į
patalpą ir jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į
BK 178 straipsnio 1 dalį. Kadangi BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta
nusikalstama veika patenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatytų
nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik pagal
nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro
reikalavimą, sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas nesant byloje
nukentėjusiosios skundo, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu
ir 254 straipsnio 4 dalimi, nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė.
Pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo
26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto
2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso,
patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo tvarkos įstatymo 44 straipsnį, jeigu pagal naująjį Baudžiamąjį
kodeksą perkvalifikuojama nusikalstama veika, už kurią asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas,
ar prokuroro reikalavimas, procesas yra tęsiamas, jei to reikalauja nukentėjusysis
ar jo teisėtas atstovas, ar prokuroras. Teismas turi išsiaiškinti ir pažymėti
protokole, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas reikalauja tęsti
procesą, jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo (pareiškimo). Įrašas
protokole apie reikalavimą tęsti procesą prilygsta tokiam skundui
(pareiškimui). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia
reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja
prokuroras. Prokuroro nutarimas reikalingas ir tuo atveju, kai procesas buvo
pradėtas prokuroro iniciatyva.
Analogiškai
turėtų būti sprendžiami baudžiamojo proceso tęsimo ar nutraukimo klausimai ir
tais atvejais, kai nusikaltimai padaryti jau galiojant naujiems baudžiamiesiems
ir baudžiamojo proceso įstatymams. Dėl to pirmosios instancijos teismas, M. R.
nusikalstamą veiką perkvalifikavęs iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 178
straipsnio 1 dalį, turėjo išsiaiškinti ir teisiamojo posėdžio protokole
pažymėti, ar nukentėjusioji, kuri ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padavusi
skundo, reikalauja tęsti procesą, tačiau to nepadarė. N-s iš teisiamojo
posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji pareiškė, jog M. R. jai
padarytą turtinę žalą atlygino, todėl ji civilinio ieškinio nereiškia, tačiau
to dar negalima vertinti kaip nukentėjusiosios atsisakymo tęsti baudžiamąjį
procesą, o tik kaip jos poziciją dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimo
klausimo (kasacinė byla Nr. 2K-93/2008).
Ikiteisminis
tyrimas dėl iš dalies iškomplektuoto automobilio vagystės pagal BK
178 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas BPK 166 straipsnyje nustatyta bendra
tvarka, gavus liudytojos Š. K. 2005 m. vasario 17 d. pareiškimą. Pirmosios
instancijos teismas nuosprendžiu nuteisė R. S. pagal BK 178 straipsnio 2
dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad buvo netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priėmė naują nuosprendį ir nuteistojo veiką
iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 178 straipsnio 1 dalį bei
paskyrė švelnesnę bausmę. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika
įeina į BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl
kurių baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą
ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą.
N-s iš bylos
medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal A. Š. ,
kuriam nusikalstamais veiksmais buvo padaryta turtinė žala ir kuris byloje buvo
pripažintas nukentėjusiuoju, o pagal jo draugės Š. K. pareiškimą;
nukentėjusysis A. Š. tuo metu dėl padarytos nusikalstamos veikos negalėjo
paduoti skundo, nes buvo išvykęs. Tačiau 2005 m. vasario 24 d. apklausos metu
A. Š. parodė, kad jam nusikalstama veika buvo padaryta turtinė žala ir jis buvo
pripažintas nukentėjusiuoju. Nukentėjusiuoju pripažintas A. Š. , apklaustas
neišreiškė noro nutraukti baudžiamąjį procesą byloje, todėl pradėtas
ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo
laikyti, kad byloje nebuvo nukentėjusiojo skundo, ir vadovaujantis BPK 3
straipsnio 1 dalies 6 punktu baudžiamąjį procesą nutraukti (kasacinė
byla Nr. 2K-409/2007).
Kasatoriai
teigia, kad nei nukentėjusieji, nei teisėti jų atstovai, nei prokuroras
reikalavimo tęsti procesą nepareiškė, todėl byla pagal 2000 m. BK 178
straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį turėjo būti nutraukta. Tokie
prašymai buvo pateikti nuteistojo L. J. , jo gynėjo bei nuteistojo
G. Ch. apeliaciniuose skunduose. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 23 d. nuosprendyje dėl šio
apeliacinių skundų motyvo pateikta išvada, kurioje teigiama, kad pirmosios
instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras kreipėsi į teismą,
prašydamas tęsti procesą ir pagal pareikštus kaltinimus dėl veikų, numatytų BK
178 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje. Tai užrašyta teisiamojo
posėdžio protokole.
Įstatymas
nereglamentuoja, kokia forma turi būti pareikštas nukentėjusiojo ar jo teisėto
atstovo, ar prokuroro reikalavimas tęsti procesą teisme. Teisėjų kolegija
sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks reikalavimas gali
būti pareikštas ir žodžiu. Prokuroro nutarimas reikalingas tuo atveju, kai
veika perkvalifikuojama ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pagal BPK 30 straipsnio
prasmę nutarimas yra procesinis ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, o
nagrinėjant bylą teisme prokuroras nutarimų nepriima. To Baudžiamojo proceso
kodeksas nenumato, todėl ir kasacinių skundų motyvas šiuo klausimu yra
nepagrįstas (kasacinė byla Nr. 2K-648/2004).
Tačiau jei
ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167
straipsnio 1 dalyje, pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo
pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, nusikalstama veika gali būti
perkvalifikuojama pagal kitą nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1
dalyje, ir tokiais atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. Taip pat
naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas
nereikalingas ir tais atvejais, kai privataus kaltinimo byloje inkriminuojama
veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nurodytą BPK 407
straipsnyje.
BPK 167
straipsnio 1 dalyje išvardytose veikose yra nurodytas BK 178 straipsnio
4 dalyje numatytas nusikaltimas, kurį padarė kasatorius. BK 178
straipsnyje yra prierašas, formuluojamas kaip atskira – penktoji – šio
straipsnio dalis, kurioje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse
numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Vadinasi,
BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo bylos priskiriamos privataus
viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Taigi ikiteisminis tyrimas tokiu atveju
gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo
pareiškimui, arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo
atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti
procesą, tačiau vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka.
Kolegija pažymi,
kad privataus viešojo kaltinimo bylų specifika iš esmės yra susijusi tik su
tokių bylų baudžiamojo proceso pradžia, todėl BPK 167 straipsniu vadovaujamasi
tik pradedant ikiteisminį tyrimą tokio pobūdžio bylose. Jau buvo minėta, kad,
gavus tokį skundą ar pareiškimą, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka be
jokių išimčių. Kadangi
nuteistojo M. K. padarytas nusikaltimas numatytas BPK 167 straipsnio
1 dalyje, o procesas pradėtas pagal nukentėjusiojo teisėto atstovo, t. y. ŽŪB
(duomenys neskelbtini) direktoriaus
pareiškimą, vadinasi, baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje buvo
pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų (BPK 3 straipsnio 1
dalies 6 punktas), taip pat laikantis ir BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Be to, baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta, kada ir kiek laiko turi
praeiti, kad būtų priimtas sprendimas pradėti ar būtų pradėtas ikiteisminis
tyrimas pagal gautą nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą. Dėl to
kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų pradėjimas tą pačią
dieną, kai buvo gautas minėtos bendrovės direktoriaus pareiškimas, rodo, jog
ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau nei gautas atitinkamas būtinas
pranešimas, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje
baudžiamojoje byloje kasatorius M. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas
pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dėl iš
ŽŪB (duomenys neskelbtini) pagrobto metalo laužo ir dviejų automobilio
„Audi“ variklio blokų, t. y. dėl veikos, už kurią kasatorius ir buvo nuteistas
pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant,
kad M. K. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nes pareiškime
apie vagystę iš ŽŪB (duomenys
neskelbtini) buvo nurodyta 400 Lt bendrovei padaryta žala (įtariamojo laikinojo
sulaikymo 2006 m. lapkričio 7 d. protokolas, 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimas
apie įtarimą). Vadinasi, ir šiuo atveju BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto
nuostata nepažeista, nes baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal
nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą dėl veikos, numatytos BK 178
straipsnio 1 dalyje. Tokia veika taip pat yra nurodyta BPK 167 straipsnio
1 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-139/2008).
Teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai tik bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja,
kad ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos
nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant nukentėjusiojo skundo ar
jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, arba dėl BPK 407 straipsnyje
nurodytos nusikalstamos veikos – nesant prokuroro reikalavimo. V-inant tokius
atvejus ir sprendžiant, ar baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, ar esant tam
tikroms sąlygoms vis dėlto galėtų būti toliau nagrinėjama, teismų praktika nėra
vienoda. V-ais atvejais teismai baudžiamąją bylą besąlygiškai nutraukia.
Šioje byloje
BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytose veikose BK 182 straipsnio 1 dalyje
numatytas nusikaltimas, kurį padarė kasatorius, yra nurodytas. BK 182
straipsnyje yra prierašas, formuluojamas kaip atskira šio straipsnio dalis (BK
182 straipsnio 4 dalis), kurioje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse
numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Vadinasi,
BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo bylos priskiriamos privataus
viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Taigi ikiteisminis tyrimas tokiu atveju
gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo
pareiškimui, arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo
atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti
procesą, bet vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka.
Tačiau BPK
167 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kaip reikia elgtis, jeigu ikiteisminio
tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos
veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar prokuroro
reikalavimą, požymių. Nepriklausomai nuo priežasties, dėl kurios ikiteisminis
tyrimas buvo pradėtas be nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo
pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, kai pagal minėto straipsnio 1 dalį toks
skundas, pareiškimas ar reikalavimas yra būtinas, vos tik paaiškėjus tokiai
aplinkybei, nedelsiant turi būti imamasi priemonių, siekiant išsiaiškinti, ar
toks skundas, pareiškimas ar reikalavimas bus gautas.
Iš šios bylos
duomenų matyti, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal
R. M. pareiškimą dėl T. M. sukčiavimo priimant ją į darbą ir
nelegaliai sudarant sutartis su klientais. 2005 m. spalio 4 d. A. K. buvo
apklaustas kaip liudytojas, o vėliau pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu
ieškovu, A. C. apklausta kaip liudytoja 2005 m. spalio 20 d. ir po to
pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Nė viename iš šių dokumentų
nebuvo išreikšta, kad A. K. ar A. C. norėtų, jog T. M. būtų
pradėtas baudžiamasis persekiojimas Juose tik prašoma priteisti atitinkamas
sumas iš T. M. , kuris neįvykdė sutarties ir nepadarė žadėtos paslaugos –
neatvežė ir nesumontavo plastikinių langų. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo
argumentas, kad nukentėjusiųjų apklausos protokolai, jų pripažinimas
nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais bei jų prašymai priteisti
atitinkamas sumas turi būti laikomi skundais ir yra jų valios išreiškimas
pradėti baudžiamąjį persekiojimą.
Šiuo atveju
tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas turėjo kreiptis į
nukentėjusiuosius, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą,
ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar
pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
Taigi nuo paaiškėjimo momento, t. y. 2005 m. spalio 4 ar 20 d. , iki minėtų
skundų ar prokuroro reikalavimo gavimo, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai
neturėjo būti atliekami. Šioje byloje nukentėjusiųjų A. K. ir A. C.
skundų negauta, nors būtent šių nusikalstamų veikų kategorijai reikia, kad
apsisprendimas, ar turi vykti procesas, būtų nukentėjusiojo valios reikalas,
iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo taip pat priklauso
nukentėjusiesiems. Šioje byloje negauta ir prokuroro reikalavimo, nes tokiu
atveju, kai nepateiktas nukentėjusiojo skundas, minėtų nusikalstamų veikų
atvejais prokuroras turi teisę pateikti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą.
Taigi teismai teisingai laikė, kad tai yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas negalimas, ir remdamiesi BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu teisingai
nutraukė baudžiamąją bylą T. M. dėl apgaule savo naudai įgyto turto iš
A. K. ir A. C. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina,
kad byloje yra Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos 2007 m. vasario 2 d.
nutartis dėl pažeidimų surašant kaltinamąjį aktą; joje, be kita ko, nurodyta,
kad T. M. kaltinamas nusikaltimais, dėl kurių būtinas nukentėjusiųjų
skundas ar jų teisėtų atstovų pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, taip pat
nurodyti terminai, iki kada šie pažeidimai turėjo būti ištaisyti. Prokuroras
raštu 2007 m. kovo 5 d. pavedė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti papildomą
tyrimą atsižvelgiant į duotus nurodymus ir terminus, tačiau į šį nutarties
argumentą neatsižvelgta, ir toks pažeidimas neištaisytas.
Prokuroro
apeliaciniame skunde, taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad
teismai neteisingai nelaikė R. M. pareiškimo dėl kaltinimų T. M.
apgavus A. K. ir A. C. skundu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas į šiuos abiejų skundų argumentus yra detaliai
ir išsamiai pasisakęs apeliacinės instancijos teismo nutartyje, su tokiais
argumentais teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja. Kolegija tik pabrėžia,
kad R. M. pareiškimas jokios informacijos apie T. M. konkrečias
nusikalstamas veikas prieš minėtus nukentėjusiuosius neteikia, jame išdėstytos
tik prielaidos apie nuteistojo nelegalią veiklą, todėl jo laikyti skundu dėl
ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl A. K. ir A. C. apgaulės nėra
teisinio pagrindo, nes jame neišreikšta jų valios ir iniciatyvos pradėti
ikiteisminį tyrimą T. M.
Kasaciniame
skunde, be to, teigiama, kad abiejų instancijų teismai, padarę išvadą, jog
ikiteisminio tyrimo metu nepaduota atskiro nukentėjusiųjų skundo (pareiškimo)
dėl T. M. nusikalstamos veikos, turėjo išsiaiškinti, ar nukentėjusieji ir
prokuroras nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso. Toks skundo argumentas yra
nepagrįstas dėl to, kad pagal teismų praktiką teismas privalo posėdyje
išsiaiškinti, ar nukentėjusieji nereikalauja tęsti baudžiamojo persekiojimo tik
tuo atveju, kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nusikalstamų veikų kategorijoms,
priskirtoms valstybiniam kaltinimui, o teismo posėdyje kaltininko veika
perkvalifikuojama į tokį BK straipsnį, už kurį jis atsako tik esant
nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro
reikalavimui. Tokiu atveju teismas turi išsiaiškinti ir pažymėti protokole, ar
nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas reikalauja tęsti procesą, jei šie
asmenys anksčiau nebuvo padavę tokio skundo ar pareiškimo. Toks įrašas
protokole apie reikalavimą tęsti baudžiamąjį procesą šiuo atveju prilygsta
tokiam skundui ar pareiškimui. Jeigu tokiu atveju nukentėjusieji nepareiškia
reikalavimo tęsti procesą, jis gali būti tęsiamas, jei to reikalauja
prokuroras; toks prokuroro nutarimas reikalingas ir tuo atveju, kai procesas
buvo pradėtas prokuroro iniciatyva (kasacinė byla Nr. 2K-409/2007) (kasacinė
byla Nr. 2K-284/2008).
Analogiškos nuostatos taikytos ir
dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, šioje apžvalgoje
minėtoje kasacinėje byloje Nr. 2K-67/2007.
Kitais atvejais
teismai laikosi nuosaikesnės pozicijos ir tam, kad baudžiamoji byla būtų
nutraukta, taiko papildomus kriterijus: atsižvelgia į ikiteisminio tyrimo
pareigūno ar prokuroro padarytas klaidas, nesiimant priemonių informuoti
nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) apie skundo (pareiškimo) būtinybę ir nenutraukiant
baudžiamojo proceso, taip pat į nukentėjusiojo teisėtus interesus. Be to,
pažymima, kad tokiais atvejais dėl veikų, nurodytų BPK 407 straipsnyje, turi
būti užtikrinama nukentėjusiojo galimybė susitaikyti su kaltinamuoju (pagal
analogiją BPK 417 straipsnio 2 dalis).
Nusikalstama
veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių
bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Procesas
privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus
kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar
pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos
išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne
privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai BPK 407 straipsnyje
nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta
žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų.
Tokiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir
prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio
16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas
įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi
pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia
forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi
būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau
visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju
priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK
409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė
nutartis Nr. 2K-67/2007).
Nagrinėjamoje
byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamos veikos,
numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, bet ir dėl nusikalstamos veikos,
numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nustačius, kad A. V. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2007 m. vasario 5 d.
specialisto išvada Nr. G-1673), kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį,
t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje,
požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK
409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir
neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. 2007 m. spalio 26 d.
R. P. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140
straipsnio 1 dalį, o byla perduota teismui. Taigi procesas dėl nusikalstamos
veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo atliekamas nesilaikant BPK
nuostatų.
Kita vertus,
kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas buvo ištaisytas nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas,
nutraukęs bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė nukentėjusiojo teises
reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką
padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).
Kolegija
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais buvo
grindžiamas bylos nutraukimas dėl A. V. J. padaryto sveikatos sutrikdymo: kad nėra nei būtino tokio
pobūdžio bylose nukentėjusiojo ar
jo teisėto atstovo skundo, nei BPK 409 straipsnyje nurodyto pagrindo pereiti iš
privataus į valstybinį kaltinimą. Pirma, A. V. J. jau įvykio dieną, t. y. 2007 m. vasario 3 d. , iš
pradžių apklausus jį kaip liudytoją, buvo pripažintas nukentėjusiuoju.
Paaiškėjus jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastui, A. V. J. nebuvo
išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose, norint tęsti procesą, būtina parašyti
skundą ir kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Atsižvelgdama į tai,
kolegija laiko pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad jis išreiškė savo poziciją
dėl būtinumo vykdyti baudžiamąjį procesą: pranešė apie įvykį policijai, davė
parodymus, pasirašė nutarime pripažinti jį nukentėjusiuoju, o nagrinėjant bylą
teisme atsisakė taikytis su teisiamuoju. Antra, kolegija pažymi, kad šiuo
atveju prokuroras, nors to tinkamai neįformino, bet turėjo teisinį pagrindą
pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą. Tokiu pagrindu kolegija laiko tai,
kad toje pačioje byloje R. P. buvo kaltinamas ne tik pagal BK 140 straipsnio 1
dalį (dėl sveikatos sutrikdymo
A. V. J. ), bet ir pagal
BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo R.
M. ). Smurtiniai veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojami to
paties asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų
veikų tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Dėl to galima teigti, kad nusikalstama
veika prieš A. V. J. įgavo
visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai
priklausė nusikalstamos veikos prieš R. M.
atskleidimas ir įrodinėjimas. Procesų dėl to paties asmens, toje pačioje
vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus
nukentėjusiuosius vykdymas kartu toje pačioje byloje šiuo atveju visiškai
atitiko viešąjį interesą, nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta.
Kolegija,
pripažindama nepagrįstu bylos nutraukimą dėl A. V. J. padaryto sveikatos sutrikdymo, atkreipia dėmesį
į tai, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas, kai dėl padarytos veikos iš tikrųjų
galėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas, nėra besąlygiškas pagrindas
teismui tokią bylą nutraukti. Pavyzdžiui, BPK numatyta galimybė teismui priimti
nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, kad
kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos,
nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą
privataus kaltinimo tvarka. Tokiais atvejais teisiamojo posėdžio pirmininkas
iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su
kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje
nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius (BPK 417
straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajam reikalaujant, kad kaltinamasis būtų
nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka,
teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį (BPK 417
straipsnio 3 dalis). Taigi sistemiškai analizuojant privataus kaltinimo bylų
proceso nuostatas konstatuotina, kad sutaikymo procedūra padeda išvengti tiek
teisiamojo, tiek nukentėjusiojo procesinių teisių pažeidimo ir tam tikrais
atvejais panaikina kliūtis teismui priimti nuosprendį dėl BPK 407 straipsnyje
nurodytos nusikalstamos veikos net ir tuo atveju, kai dėl jos buvo atliktas
ikiteisminis tyrimas.
Nagrinėjamu
atveju teismas iki įrodymų tyrimo pradžios išaiškino nukentėjusiajam A. V. J.
teisinę susitaikymo galimybę, paklausė, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Į
tai A. V. J. atsakė, kad susitaikymas neįmanomas, taigi faktiškai pareikalavo,
kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus
kaltinimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad teismas,
išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį tiek dėl kaltinimo pagal
BK 138 straipsnio 1 dalį, tiek dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį,
esminio BPK pažeidimo nepadarė (kasacinė byla Nr. 2K-375/2008).
Atnaujinus
nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167
straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje, naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas
nereikalingas.
Kasatorius
K. G. savo skunde klaidingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas
nesant nukentėjusiųjų skundo(-ų). Toks J. ir
R. B. skundas Klaipėdos rajono apylinkės policijos komisariate gautas
2005 m. gegužės 1 d. N-ą pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtino R. B. savo
2005 m. birželio 20 d. prašyme Klaipėdos rajono apylinkės prokurorui ir
2005 m. birželio 30 d. pareiškime Klaipėdos rajono policijos komisariatui.
Įstatymas griežtai nenustato, kokios formos dokumentu galima informuoti
teisėsaugos pareigūnus apie nusikalstamą veiką. Teisėsaugos pareigūnai privalo
priimti bei fiksuoti ir žodžiu pateikiamą informaciją apie nusikalstamas
veikas, taip pat ir apie veikas, nurodytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje.
Pagal
BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimą sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą
priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo
ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją.
Tokia rezoliucija yra užrašyta ant J. B. 2005 m. gegužės 1 d. pareiškimo, todėl
BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, iš
baudžiamosios bylos matyti, kad reikalavimą atlikti ikiteisminį tyrimą pagal
J. B. pareiškimą pateikė 2005 m. gegužės 2 d. ir Klaipėdos rajono
apylinkės prokuroras.
Byloje yra
Klaipėdos rajono apylinkės prokuroro 2005 m. birželio 20 d. nutarimas nutraukti
ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiojo J. B. skundą BPK 3 straipsnio 1 dalies
1 punkte nustatytu pagrindu. Tai neprieštarauja BPK 214 straipsnio 1 dalies
reikalavimui. Nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tvarka nustatyta BPK
217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį prokuroras gali atnaujinti
ikiteisminį tyrimą pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva, jei tam
yra pagrindas. Savarankiškai atnaujinti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali, jei
ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 ir 2 punktuose
nurodytais pagrindais. Būtent tai ir buvo padaryta Klaipėdos rajono apylinkės
prokuroro 2005 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu. Atnaujintas ikiteisminis tyrimas
tęsiamas toliau. Jokių anksčiau atliktų tyrimo veiksmų pakartotinai atlikti
ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras neprivalo, jeigu patys
nenusprendžia kitaip. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą visi proceso dalyviai vėl
gali naudotis savo procesinėmis teisėmis ir privalo vykdyti procesines
pareigas. Taip pat nereikia paduoti naujo skundo, pareiškimo ar reikalavimo
atnaujinus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, išvardytų BPK 167
straipsnio 1 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-814/2006).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl
teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“
22 punkte išaiškinta, kad: „Baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, numatytą BK
149 straipsnio 1 dalyje, ir seksualinį prievartavimą, numatytą BK 150
straipsnio 1 dalyje, galima tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo
teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. Kai nėra nukentėjusiojo
asmens skundo ar teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo,
baudžiamasis procesas nutraukiamas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6
punktu. Tačiau BK 38 straipsnyje nenumatyta galimybė atleisti kaltininką nuo
baudžiamosios atsakomybės dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo dėl to,
kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pareiškimas dėl anksčiau
paduoto skundo atsiėmimo nėra pagrindas baudžiamajam procesui nutraukti“. Šios
nuostatos taikytinos ir kitoms nusikalstamoms veikoms, nurodytoms BPK 167
straipsnio 1 dalyje. Esant atitinkamam skundui, pareiškimui ar reikalavimui,
baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka ir nukentėjusiojo ar jo teisėto
atstovo pareiškimas dėl skundo ar pareiškimo atsisakymo (atsiėmimo) nėra pagrindas
nutraukti baudžiamąjį procesą.

III. BPK 3
straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta aplinkybė,
dėl kurios
baudžiamasis procesas negalimas

BPK 3 straipsnio
1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata (aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas negalimas) teismų praktikoje laikoma non bis in idem (ne bis
in idem) principo sudedamąja dalimi, jo procesine išraiška. Ja
įgyvendinamas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus
traukti baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė byla Nr. 2K-P-221/2008).
N- bis in idem principas įtvirtintas ne tik
nacionaliniu lygmeniu (taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos
31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje[1]), bet
ir tarptautiniu bei Europos Sąjungos lygmeniu. S-biausios šio principo
apsaugą užtikrinančios tarptautinės teisės aktų nuostatos įtvirtintos Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4
straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7
dalyje. Europos Sąjungos lygmeniu non bis in idem principas
įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos[2] 50
straipsnyje, Šengeno konvencijos[3] 54
straipsnyje[4].
Teismų
praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 3 straipsnio 1 dalis 8 punkto nuostatą,
svarbią reikšmę turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio nuostatos ir
jų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.
Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad
niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės
institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas
galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.
Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti
bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju,
kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio
proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.
Apžvelgiant BPK
3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos taikymą, visų pirma pažymėtina, kad
šiame punkte vartojama terminija nevisiškai atitinka minėtų Konstitucijos,
Baudžiamojo kodekso ir Konvencijos nuostatų terminiją. Šiuose teisės aktuose
vartojama sąvoka nusikaltimas (nusikalstama veika), tuo tarpu
baudžiamojo proceso įstatyme – kaltinimas. Vis dėlto teismų praktikoje
šios sąvokos yra tapatinamos ir sąvoka kaltinimas BPK 3 straipsnio 1
dalies 8 punkto prasme suprantama kaip nusikalstama veika.
Taip pat
pažymėtina, kad sąvoka nusikaltimas (nusikalstama veika) Konvencijos
prasme turi savarankišką reikšmę, kuriai nėra svarbus teisės pažeidimo
kvalifikavimas nacionalinėje teisėje. Remiantis EŽTT praktikoje suformuluotais
kriterijais, kitoks teisės pažeidimas gali būti priskirtas baudžiamosios teisės
sričiai, taigi ir procesas dėl tokio pažeidimo Konvencijos prasme būtų laikomas
baudžiamuoju[5].
Teismų
praktikoje sprendžiant, ar baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl tos pačios
nusikalstamos veikos (to paties kaltinimo), dėl kurios įsiteisėjo teismo
nuosprendis arba teismo nutartis, ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą,
remiamasi EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais. N-jausioje EŽTT
praktikoje, aiškinant nusikaltimo sąvoką EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnio
prasme, pabrėžiamas jo materialusis aspektas, t. y. veikos faktinė raiška
laiko ir erdvės atžvilgiu. Tuo tarpu veikos teisinis įvertinimas
(kvalifikavimas) nėra toks reikšmingas (EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin
prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber
judgement of 10 February 2009, § 78-84). Taigi sprendžiant, ar asmuo yra antrą
kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą
veiką), turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta
procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT
jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas
pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai
reikšmingus faktus (tą patį poelgį).
Įvertinusi
skundžiamos nutarties motyvus ir kasacinio skundo argumentus išplėstinė
septynių teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad apeliacinės instancijos
teismo išvada dėl A. P. nubaudimo antrą kartą už tą
pačią veiką yra neteisinga.
Teisės
principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią
veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu
lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2
straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem
įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos
kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, aiškinamas Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos
teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad principo non bis in
idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už
identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį
poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008,
EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia,
no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).
EŽTT
praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis
negali būti aiškinamas taip plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis
nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė
tokia pati, kaip ir ankstesniojo. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko
ir erdvės atžvilgiu nėra vientisi (nesudaro vientisos veikos), o skirtingi
tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin
prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June
2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February
2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo
elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos
nesilaikant įstatymo nustatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš
L-iją (Smolickis c. L-tonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005)
bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen
v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 M-h 1996, Decisions and
Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos,
kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis
atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, taigi asmuo
nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir
analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.
Siekiant
išvengti non bis in idem principo pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi
tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes
du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.

nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareigos išlaikyti mažametes dukteris A. P. nevykdo nuo teismo sprendimo mokėti lėšas
dukterims G. J. ir
D. J. išlaikyti įsigaliojimo dienos. 2006 m. kovo 2 d.
apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteista
inter alia už vengimą išlaikyti mažametes dukteris laikotarpiu, kuris truko nuo
2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje
byloje ji buvo kaltinama dėl vengimo išlaikyti dukteris kitu laikotarpiu,
t. y. nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kol vyko
ikiteisminis tyrimas šioje byloje, buvo panaikintas A. P. pirmuoju nuosprendžiu
paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir priimtas sprendimas vykdyti paskirtą
vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tai iš esmės reiškia, kad bausmės
atidėjimo tikslai – šiuo atveju, be kita ko, pareigos išlaikyti vaikus vykdymo
užtikrinimas – nebuvo pasiekti. A. P. nevykdė teismo
skirtų įpareigojimų, tarp jų ir įpareigojimo siekti pradėti dirbti. Dėl to
atsirado iš 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio kylantys
teisiniai padariniai – panaikintas tuo nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo
atidėjimas. Be to, nevykdydama pareigos išlaikyti savo vaikus, A.
P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus
beveik metams po jos nuteisimo 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu
buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo
pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas,
nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo
padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį
baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra
atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo
tolesnio jos vykdymo (mutatis mutandis Smolickis prieš L-iją).
Taigi
apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs trunkamosios veikos, už
kurią A. P.
nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, pabaigos
momentą, padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį
vengimą išlaikyti vaikus po 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio
priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo ir
kad BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios
bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos,
nes ji nepadarė naujo nusikaltimo.
Vilniaus
apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai
pastebėjo nuosprendyje padarytą klaidą nustatant faktines aplinkybes, dėl kurių
A. P. buvo inkriminuotas vengimas išlaikyti dukteris
2003 m. vasario 21 d. –2005 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu, už kurį ji jau buvo
nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, ir kaltinime
nenurodytas laikotarpis nuo 2005 m. lapkričio 1 d iki 2006 m. kovo 23 d.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad BK 2
straipsnio 6 dalyje, 63 straipsnio 10 dalyje esančios teisės normos neleidžia
bausti A. P. už kaltinime nurodytą laikotarpį (nuo
2006 m. kovo 23 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. ) (kasacinė byla Nr.
2K-7-68/2009).
Įsiteisėjus
teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti
procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis)
baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas
nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso
nutraukimo pagrindo. Ankstesniame procese dėl asmens padarytos tos pačios
nusikalstamos veikos gali būti priimtas tiek išteisinamasis, tiek
apkaltinamasis nuosprendis, ar nuosprendis, kuriuo asmuo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukta (BPK 303 straipsnis).
Procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos gali būti nutraukiamas prokuroro
nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (BPK 212–216 straipsniai) arba teismo
nutartimi nutraukti bylą (bylos procesą) įvairiose baudžiamojo proceso
stadijose – tiek įprastiniame, tiek atskirų kategorijų bylų procesuose (pvz. ,
bylos parengimo nagrinėti teisme metu – BPK 232 straipsnio 7 punktas, 235
straipsnio 1 dalis, privataus kaltinimo bylų procese – BPK 416 straipsnis).
Pirmosios
instancijos teismas, atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo procesą, nurodė,
kad L. P. skundas yra paduotas dėl to paties kaltinimo (BPK 3 straipsnio 1
dalies 8 punktas). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 12 d.
nutartimi nutraukė pradėtą privataus kaltinimo bylą pagal pareiškėjos
L. P. paduotą privataus kaltinimo skundą dėl kaltinimo atsisakymo, kai
kaltintoja be svarbių priežasčių neatvyko į teisiamąjį posėdį (BPK 416
straipsnio 2 dalis). Ši teismo nutartis buvo apskųsta apeliacinės instancijos
teismui, kuris, išnagrinėjęs skundą apeliacine tvarka, nustatė, kad apylinkės
teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ir pareiškėjos L. P. skundą
atmetė. Ši nutartis buvo galutinė, neskundžiama ir įsiteisėjo 2009 m. kovo
12 d.  
Jei byloje
yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, laikoma, kad procesas baigtas.
Užbaigus procesą, antrą kartą jis negali būti pradedamas. Tik paaiškėjus
naujoms aplinkybėms ar aukštesniajam teismui panaikinus nutartį dėl bylos
nutraukimo, išimtiniais atvejais procesas gali būti atnaujintas. Atnaujinus
procesą, tai būtų buvusio proceso tąsa, o ne naujas (antrasis) procesas, nes
įstatymai be jokių išlygų draudžia naują (antrąjį) procesą, t. y. draudžia
tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon
atsakomybėn (BK 2 straipsnio 6 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismo priimta
nutartis šiuo klausimu yra pagrįsta.
Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato keletą baudžiamojo proceso
užbaigimo būdų. Ne visais atvejais baudžiamasis procesas baigiamas priėmus dėl
asmens apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Kai kada, esant tam tikroms
faktinėms ar teisinėms aplinkybėms, sprendimo priėmimas tampa negalimas, todėl
ir visas procesas tampa negalimas ir turi būti nutrauktas. BPK yra nustatyta,
kad baudžiamasis procesas gali būti užbaigiamas, kai yra BPK 3 straipsnyje
numatyti pagrindai ir sąlygos.
Įsiteisėjus
2009 m. kovo 12 d. teismo nutarčiai, baudžiamasis procesas buvo baigtas
privataus kaltinimo byloje BPK 416 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais,
todėl jis negalėjo būti pradedamas antrą kartą padavus skundą dėl to paties
asmens ir dėl tų pačių, tikėtina jo, nusikalstamų veiksmų, nes asmuo būtų antrą
kartą patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8
punktas), o tą griežtai draudžia teisės normos.
L. P.
skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties
paliktas nenagrinėtas. 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo atsisakyta
tenkinti pareiškėjos L. P. prašymą dėl teisiamojo posėdžio protokolo
pataisymo, nes jis buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą trijų dienų
terminą (BPK 261 straipsnio 6 dalis). BPK 318 straipsnio 4 dalyje yra numatyta,
kad pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo gali būti nurodytos
apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio ar dėl nutarties. Baudžiamasis procesas
nenumato, kad būtų galima atskiru apeliaciniu skundu skųsti nutartį dėl
teisiamojo posėdžio protokolo pastabų (Šiaulių apygardos teismo 2009 m.
gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-135/2009).
Pažymėtina, kad
ikiteisminio tyrimo nutraukimas atima galimybę asmeniui dėl tos pačios veikos
kreiptis į teismą privataus kaltinimo bylų proceso nustatyta tvarka, išskyrus
atvejį, numatytą BPK 417 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas
V. K. , skųsdamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį,
savo skundą grindė tuo, kad apylinkės teismas neapklausė liudytojų G. K. , L. K. , E. K. ,
A. K. , neišreikalavo iš Šiaulių miesto 1-ojo policijos komisariato
baudžiamosios bylos Nr. 40-2-152-06 ir jos neištyrė, neatsižvelgė į specialisto
išvadoje Nr. G 1282/06(04) nurodytą informaciją, rėmėsi A. B. , kuris
teisme nebuvo apklaustas, parodymais ir pan. Kitaip tariant, V. K. nurodytais
argumentais grindžia D Č. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK
140 straipsnio 1 dalyje, šiai nežymiai sutrikdžius jo sveikatą.
Atsakydama į tokius apelianto
argumentus kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą
nutartį, nesprendė D. Č. kaltės klausimo ir pagrįstai neatliko įrodymų
tyrimo – neapklausė liudytojų ir kt.
Iš privataus kaltinimo bylos medžiagos
matyti, kad Šiaulių miesto 1-ajame policijos komisariate buvo atliekamas
ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-152-06 įtariant D. Č.
2006 m. liepos 1 d. -e, namo kieme, asmeninio konflikto metu, smūgiavus
medine lenta V. K. į kairę ranką ir taip padarius jam kairės plaštakos
penkto piršto vidurinio plaštikaulio lūžį, nubrozdinimą dešinėje alkūnėje.
Nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. Č. kaltę, prokuroras 2007 m.
kovo 9 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Šio prokuroro nutarimo
pagrįstumą tikrino Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas
ir priėmė 2007 m. liepos 12 d. nutartį, kuria buvo panaikintas 2007 m. birželio
13 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo
nutarimas ir pakeistas 2007 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros
prokuroro nutarimo 1 punktas: vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
212 straipsnio 1 punktu, ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje
Nr. 40-2-152-06 nutraukti D. Č. nepadarius veikos, turinčios
nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliantas apskundė
šią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2008
m. sausio 10 d. nutartimi V. K. skundas buvo atmestas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K.
skundu prašo nuteisti D. Č. už 2006 m. liepos 1 d. -e, namo
kieme, suduotus jam smūgius pagaliu per kairės rankos pirštus ir dėl to
sulaužytą kairės rankos pirštą, t. y. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn
tą patį asmenį – D. Č. , už tą patį nusikalstamą veikimą, veikiant tomis
pačiomis aplinkybėmis, esant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai nutraukti
ikiteisminį tyrimą D. Č. nepadarius šios nusikalstamos veikos. Kaip jau
minėta, pastarosios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrįstumas ir
teisėtumas patikrintas Šiaulių apygardos teisme išnagrinėjus V. K. skundą.
Esant tokioms aplinkybėms, remiantis
BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamasis procesas nagrinėjamu atveju
yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti
baudžiamąjį procesą pagal V. K. skundą kaltinant D. Č. yra teisėta ir
pagrįsta.
Apeliantas savo skunde nenurodė jokių
naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos apylinkės teismui
priimant skundžiamą nutartį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atnaujinti
bylos procesą.
Kolegija sutinka su apelianto teiginiu,
kad BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta
baudžiamoji atsakomybė už skirtingas nusikalstamas veikas. Esminė skirtis,
atribojant minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose numatytas nusikalstamas
veikas, yra kilę padariniai – būtent žmogaus sveikatos sutrikdymo mastas.
Kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas prieš D. Č. buvo nutrauktas,
nes nebuvo nustatyta, jog D. Č. pirmiau minėtomis aplinkybėmis sužalojo V.
K. , o ne dėl apelianto sveikatos sutrikdymo masto. Taip pat kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1282/06(04) nurodyta, jog
V. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už tokį žmogaus
sveikatos sutrikdymą numatyta ne BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip nurodo
apeliantas privataus kaltinimo skunde, o 138 straipsnio 1 dalyje. Būtent dėl
šiame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir buvo sprendžiamas
D. Č. atsakomybės klausimas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, dėl
nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, procesas privataus
kaltinimo tvarka negali būti pradėtas (BPK 407 straipsnis) (Šiaulių apygardos teismo 2008
m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-51-354/2008).
BPK 3 straipsnio
1 dalies 8 punkto prasme baudžiamojo proceso nutraukimas yra suprantamas kaip
baudžiamojo proceso galutinis užbaigimas. Dėl to, pavyzdžiui, privataus
kaltinimo proceso nutraukimas ir bylos medžiagos perdavimas prokurorui pagal
BPK 409 straipsnio 4 dalies nuostatas nėra laikomas baudžiamojo proceso
nutraukimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme.
Pereinant iš
privataus kaltinimo į valstybinį pagal BPK 409 straipsnio 4 dalį, teismas
privataus kaltinimo procesą nutraukia ir bylą perduoda prokurorui. Taigi
nepradedamas objektyviai naujas procesas, o pakeičiama jo forma: kaltinimą
teisme palaiko ne nukentėjusysis, o prokuroras, taip pat ne pagal
nukentėjusiojo paduotą skundą, o pagal atlikus ikiteisminį tyrimą surašytą kaltinamąjį
aktą. Tačiau pažymėtina, kad teisinė skundo, paduoto inicijuojant privataus
kaltinimo procesą, reikšmė pakeitus kaltinimą į valstybinį, išlieka. BPK 166
straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus
skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; jei prokuroras ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir
surašo tarnybinį pranešimą; BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas
pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui (BPK 167 straipsnyje numatytais
atvejais). Privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas (BPK
407 straipsnis). Taigi pereinant iš privataus kaltinimo į valstybinį ir
medžiagą perduodant prokurorui, vada ikiteisminiam tyrimui atlikti yra nukentėjusiojo
skundas ir teismo nutartis perduoti medžiagą prokurorui ikiteisminiam tyrimui
atlikti. E. Š. , skunde išreiškęs savo valią dėl neturtinės žalos jam
atlyginimo, antrą kartą neturėjo to daryti (kasacinė byla Nr. 2K-801/2006).
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju būtina tiksliai nustatyti, dėl kokio asmens
nusikalstamos veikos yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis procesinis
sprendimas. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai netinkamai vertina
tai, dėl kurių nusikalstamų veikų priimtas nuosprendis yra įsiteisėjęs.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 16 d. nuosprendis ir Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13
d. nutartis dėl V. J. , o BPK 376 straipsnio 2 dalies pagrindu ir dėl A. G. ,
keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl esminio BPK 3
straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimo.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo nuosprendžiu V. J. ir A. G. pagal BK 22 straipsnio 1
dalį ir 183 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nubausti už tai, kad,
surašius tiesos neatitinkančią 1995 m. vasario 14 d. sutartį Nr. 69a,
esą firma ,,G. T. L. “ per išgalvotą ir neegzistuojančią Rusijos Federacijos
K-grado miesto RAD ,,V. “ už 800 000 Lt nupirks AB ,,L. “ 50 000 kg
poliuretano ,,Sanprene“, pasisavino 220 000 Lt ir pasikėsino pasisavinti
likusius 580 000 Lt, tačiau to padaryti nespėjo dėl priežasčių, nepriklausančių
nuo jų valios, nes buvo iškelta baudžiamoji byla ir pradėtas parengtinis
tyrimas.
Toks
kaltinimas V. J. ir A. G. buvo pareikštas parengtinio tyrimo metu pagal 1961 m.
BK 16 straipsnio 2 dalį, 275 straipsnio 3 dalį ir dėl to 1998 m. balandžio 2 d.
jie taip pat buvo atiduoti teismui.
S-o rajono
apylinkės teismas 2001 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nuteisęs V. J. ir
A. G. už kitas veikas, juos abu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį ir 275
straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo pasisavinti turto už 580 000 Lt išteisino,
nesant įrodymų, kad teisiamieji pasikėsino pasisavinti ir šią pinigų dalį.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
pagal nuteistųjų A. D. , A. G. , V. J. ir S. G. apeliacinius
skundus, 2002 m. balandžio 12 d. nutartimi skundus patenkino iš dalies,
apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl šių asmenų nuteisimo panaikino ir bylą
perdavė iš naujo nagrinėti S-o rajono apylinkės teismui.
Taigi
apeliacinės instancijos teismas nepanaikino, nes ir negalėjo to padaryti,
nuosprendžio dalies, kuria V. J. ir A. G. buvo išteisinti, ir ši nuosprendžio
dalis įsiteisėjo.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal šį kaltinimą, nei
nagrinėti bylos, nei priimti apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo teisinio
pagrindo. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pagal šį kaltinimą, teismas
šiurkščiai pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą draudimą ir
padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, o apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, šios
teismo padarytos klaidos neištaisė, todėl naikintina ir apylinkės teismo
nuosprendžio, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl V. J. ir A.
G. pagal kaltinimą pasikėsinus pasisavinti 580 000 Lt vertės AB ,,L. ”
turto (kasacinė byla Nr. 2K-671/2004).
Teismų
praktikoje non bis in idem principo reikalavimų užtikrinimo problema
neretai kyla tais atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl veikos, už
kurią asmuo jau yra nubaustas administracine tvarka[6].
Tokiais atvejais laikoma, kad non bis in idem principas yra pažeidžiamas
(jei administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmuo nubaudžiamas,
prilyginamas nusikalstamai veikai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
konvencijos prasme) (kasacinė byla Nr. 2K-686/2007). Tačiau, jei dėl veikos, už
kurią asmuo nubaustas administracine tvarka, yra įmanomas tik baudžiamasis
procesas, o administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus
visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas
nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Pažymėtina, kad tokiais atvejais,
pripažinus asmenį kaltu, pirmiau paskirta administracinė nuobauda turi būti
panaikinama.
2004 m. balandžio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis
tyrimas dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo trys žmonės ir vienam buvo nesunkiai
sutrikdyta sveikata, pagal nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje,
požymius. 2004 m. lapkričio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros
prokurorė priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes eismo įvykio
kaltininkė Ž. M. avarijos metu žuvo. Šiuo nutarimu ikiteisminio tyrimo
medžiaga buvo perduota Vilniaus miesto VPK EPT spręsti M. K.
administracinės atsakomybės klausimą. 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto
VPK EPT nutarimu M. K.
pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000
Lt bauda.
2005 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės
prokuratūra atnaujino ikiteisminį tyrimą šioje byloje, tačiau 2006 m. sausio 26
d. ikiteisminis tyrimas vėl nutrauktas. 2006 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto
2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi patenkintas
nukentėjusiojo atstovo skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o 2006 m.
balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra dar kartą atnaujino
ikiteisminį tyrimą. Atlikus ikiteisminį tyrimą M. K. apkaltintas pagal BK 281
straipsnio 6 dalį, byla perduota Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui,
kuris 2007 m. liepos 30 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Šis sprendimas motyvuojamas procesine kliūtimi
vykdyti baudžiamąjį procesą: M. K. dėl kaltinime nurodytos veikos dalies nubaustas
administracine tvarka, nuobauda nepanaikinta, o pakartotinis jo nubaudimas
pagal BK 281 straipsnį reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
protokolo Nr. 7 4 straipsnio pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismas su šia pozicija nesutiko ir pirmosios
instancijos teismo nutartį panaikino nurodydamas, kad ATPK 126 straipsnio 1
dalyje ir BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos nėra tapačios. Teismo
nuomone, svarstytinas klausimas, ar asmeniui, kaltinamam pagal BK 281 straipsnio
6 dalį, būtina inkriminuoti KET 68 punkto pažeidimą, tačiau šį klausimą turi
spręsti teismas, nagrinėjantis bylą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat
atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo analogiška F-e
F- prieš A-iją byla, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas,
pagrįsta A-ijos Respublikos įstatymais, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos
įstatymus byla nutraukta neteisėtai.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką
įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2
straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali
būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už
nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu
pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką
šios nuostatos tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl
kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir
baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai. Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog administracinės
teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui
konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių, pvz. ,
apsvaigimas nuo alkoholio vairuojant ir neatsargiai sutrikdant sveikatą ar
atimant gyvybę (Gradinger v. A-ia, no. 15963/90, judgement of 23 October
1995; Franz Fisher v. A-ia, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001). Taigi
sprendžiant M. K. atsakomybės klausimą, būtina išvengti jo nubaudimo ir pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 281
straipsnio 6 dalį.
Kita vertus, kolegija nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad, nubaudus asmenį administracine tvarka už
vairavimą esant neblaiviam, baudžiamasis procesas dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos iš
esmės negalimas. N-jesnių EŽTT sprendimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutarčių turinys leidžia daryti išvadą, kad faktas,
jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras
požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip
besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Štai 2004 m. rugsėjo 30 d.
sprendimu dėl priimtinumo byloje Falkner prieš A-iją (Falkner v. A-ia,
no. 6072/02, decision of 30 September 2004) EŽTT atmetė skundą dėl non bis in
idem principo pažeidimo kaip aiškiai nepagrįstą. Tokį sprendimą lėmė tai, kad
po Gradinger prieš A-iją bylos A-ijos Respublikos kelių eismo akte buvo
įtvirtinta nuostata, pagal kurią už administracinį teisės pažeidimą nėra
persekiojama, jeigu jis grindžiamas faktais, kvalifikuotinais kaip vien tik
bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai priklausanti veika (nuostata, iš
esmės analogiška Lietuvos Respublikos ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai
taisyklei). Taigi, pakeitus A-ijos Respublikos įstatymus, neatsargus
sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas, padarytas vairuojant apsvaigus nuo
alkoholio, nebegali užtraukti administracinio nubaudimo už vairavimą apsvaigus
nuo alkoholio ir gali būti nagrinėjamas tik bendrosios kompetencijos teismo.
Nustačius, kad pareiškėjai Falkner ankstesnis administracinis procesas buvo
anuliuotas, o sumokėta bauda grąžinta, konstatuota, jog non bis in idem
principas nepažeistas.
Panašios pozicijos EŽTT laikėsi ir 2006 m.
gruodžio 5 d. sprendime dėl priimtinumo byloje -a prieš Lietuvą (-a
v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006). Pareiškėjos skundas
nebuvo patenkintas nustačius, kad jos byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
pripažino dvigubo nubaudimo faktą, nurodęs, jog jai paskirta administracinė
nuobauda gali būti panaikinama atnaujinus administracinį procesą (2001 m.
lapkričio 13 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-863/2001). Priimant sprendimą
buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja EŽTT neteigė, jog administracinės
nuobaudos panaikinimo galimybė, kuria ji nepasinaudojo, dėl kokių nors
priežasčių buvo jai neprieinama praktiniu požiūriu.
Atsižvelgdama į šių naujesnių EŽTT sprendimų
turinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl
veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė
nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos
kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia
baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kartu nutartyje pažymėta, kad, nuteisus asmenį
pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos
administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka
(kasacinė nutartis Nr. 2K-686/2007).
Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad
administracinė nuobauda M. K. paskirta dėl klaidos, kurią nulėmė nepagrįstas
ikiteisminio tyrimo nutraukimas. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą Vilniaus miesto
apylinkės prokuratūra nurodė ikiteisminio tyrimo institucijai imtis priemonių
panaikinti neteisėtai paskirtą administracinę nuobaudą. Tokių priemonių buvo
imtasi, tačiau jos buvo nesėkmingos dėl praleisto termino atskirtajam skundui paduoti
administracinės jurisdikcijos teismui. Kita vertus, pastangos panaikinti
administracinę nuobaudą, kol nepabaigtas baudžiamasis procesas vargu ar galėjo
būti sėkmingos apskritai, nes administracinių teismų praktikoje ikiteisminio
tyrimo pradėjimas nėra pagrindas nutraukti administracinio teisės pažeidimo
bylą. Administracinės nuobaudos teisėtumo klausimas gali būti sprendžiamas ATPK
23 skirsnyje nustatyta tvarka tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl
atitinkamos nusikalstamos veikos (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo
teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis byloje Nr. N18-1663/07).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus,
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinio nubaudimo faktas
nelemia baudžiamojo proceso negalimumo. Pirma, administracinė nuobauda M. K.
paskirta dėl klaidos, kuri paaiškėjo atnaujinus nepagrįstai nutrauktą
ikiteisminį tyrimą. Antra, M. K. kaltinamas dėl Kelių eismo taisyklių 53,
54, 68, 173 punktų reikalavimų
pažeidimo, sukėlusio sunkius padarinius – trijų asmenų žūtį ir vieno asmens
nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu administracine tvarka jis nubaustas tik
už vieną KET pažeidimą (68 punkto) – vairavimą esant neblaiviam. Trečia,
kaltinamojo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir atitinkamo
kaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei įsiteisėjimo atveju paskirta
administracinė nuobauda galėtų būti panaikinta ATPK 23 skirsnyje nustatyta
tvarka, taip išvengus dvigubo nubaudimo draudimo pažeidimo (kasacinė byla Nr. 2K-102/2008).
Iš esmės analogiški išaiškinimai ir šioje
nutartyje cituojamoje kasacinėje byloje Nr. 2K-686/2007.
Ikiteisminio
tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat baudžiamosios
bylos atnaujinimas BPK XI dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka laikomi
buvusio to paties proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu ir non bis
in idem principo nepažeidžia.
Byloje yra A. K. prisipažinimas ir prašymas apklausti jį kaip liudytoją
dėl R. P. nužudymo. Generalinio prokuroro
pavaduotojas, susipažinęs su šiuo dokumentu, nustatė, kad A. K. dėl R. P. nužudymo
nurodė aplinkybes, kurios anksčiau nebuvo žinomos, ir, vadovaudamasis BPK 444
straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsnio 3 dalimi, priėmė
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr.
09-2-032-96 ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Vadinasi, šis
prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir esant
baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams. Kartu pažymėtina, kad
minėto prokuroro nutarimo pavadinimas – „atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių“ – yra klaidingas, nes pagal BPK 446 straipsnio 3
dalį prokuroras tokiu atveju priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių. Pripažįstant, kad ši prokuroro klaida, taip pavadinant
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, yra nepateisinama, kartu
nėra pagrindo teigti, jog klaidingas nutarimo pavadinimas šiuo konkrečiu atveju
savaime gali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Taigi, jei
neteisingai pavadintas procesinis dokumentas priimtas iš esmės vadovaujantis
įstatyme nustatytais pagrindais bei pagal įstatyme nustatytą tvarką ir jei
remiantis tokiu dokumentu vėliau priimami sprendimai, atliekami veiksmai,
laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tai toks dokumentas savame
netampa neteisėtu su visomis iš to kylančiais padariniais. Kartu tai nereiškia,
kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje, kaip nepagrįstai
pripažino apeliacinės instancijos teismas, vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8
punktą, kuriame suformuluotas non bis in idem principas, draudžiantis tą patį
asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon
atsakomybėn. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos
atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo
proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį
ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties
teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso
tąsa, o ne naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme
numatytiems pagrindams yra leidžiamas (kasacinė byla Nr. 2K-20/2003).
Minėta, kad proceso dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių pradžia – prokuroro nutarimas pradėti procesą dėl tokių
aplinkybių, kurių tyrimą, vadovaudamasis BPK taisyklėmis, reglamentuojančiomis
ikiteisminį tyrimą, prokuroras atlieka pats arba paveda tai padaryti
ikiteisminio tyrimo įstaigai. Atliekant tyrimą, gali būti daromi visi
ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tyrimas baigiamas prokurorui surašant išvadą
arba nutarimą nutraukti procesą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad
prokurorui priėmus 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, kaip liudytojai buvo
apklausti A. K. , R. B. , Ž. G. , V. B. ir kt. , taip pat kaip įtariamasis
apklaustas V. Š. , atliktas V. B. parodymų patikrinimas vietoje, renkami kiti duomenys.
Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti BPK nustatyta tvarka. T-ėl šios
baudžiamosios bylos atnaujinimo procesas vyko esant baudžiamojo proceso
įstatyme numatytiems pagrindams, iš esmės laikantis baudžiamojo proceso
reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, gautais šioje baudžiamosios bylos proceso
stadijoje
(kasacinė byla Nr. 2K-P-221/2008).

IV. BPK 3
straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 7 punktuose nurodytos aplinkybės,
dėl kurių
baudžiamasis procesas negalimas

BPK 3
straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas negalimas, teismų praktikoje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad
apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie
nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Ši aplinkybė
turi nevienodą teisinę reikšmę skirtingose baudžiamojo proceso stadijose.
Nustačius ją ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas
prokuroro nutarimu (BPK 212 straipsnio 1 punktas, 214 straipsnio 1 dalis),
bylos parengimo nagrinėti teisme metu – byla nutraukiama teismo nutartimi (BPK
232 straipsnio 7 punktas, 235 straipsnio 1 dalis). Šiai aplinkybei paaiškėjus
bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas ne nutraukia bylą, o baigia ją nagrinėti
ir priima išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5
dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1, 3 punktai). Teismams ne visada pavyksta
išvengti šios nuostatos taikymo klaidos.
Vilniaus
apygardos teismas išnagrinėjo bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros
prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
nuosprendžio K. T. , kuris, apelianto manymu, buvo priimtas nepagrįstai ir
pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Prokuroras savo
apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai priimto pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio motyvavo aiškindamas baudžiamosios bylos nutraukimo
nuosprendžiu pagrindus. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas baudžiamąją
bylą dėl kaltinimo, pareikšto K. T. pagal BK 228
straipsnio 2 dalį, nutraukė nustatydamas, kad nepadaryta veika, turinti
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau pagal
BPK 303 straipsnio 4 dalį teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją
bylą, jeigu yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, o
nustatymas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių, yra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303
straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi apylinkės teismas baudžiamosios bylos
dalį dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nutraukė nesant tam
procesinio pagrindo.
Apeliacinės
instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus dėl šios pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio dalies aptaręs ne visus aspektus, nurodytus apeliaciniame
skunde. Teismas apsiribojo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos
veikos požymių, jos sudėties elementų išaiškinimu, apylinkės teismo padarytų
išvadų dėl ištirtų bylos įrodymų įvertinimu bei konstatavimu, kad Vilniaus
miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo K. T. išteisintas,
yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo
reikalavimų. Teismas neatkreipė dėmesio į BPK 303 straipsnio turinį, kokiomis
aplinkybėmis esant gali būti priimami nuosprendžiai nutraukti bylą, ir
neatsižvelgė į BPK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taigi šiuo klausimu
teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų (kasacinė byla Nr.
2K-448/2008).
Pažymėtina, kad bylos
nagrinėjimo teisme metu nustačius, jog kaltininko veika neatitinka jam
inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, dar nėra
pakankamas pagrindas konstatuoti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos
aplinkybės, kuri savo turiniu atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte
nurodytą išteisinimo pagrindą, buvimo. Išteisinamasis nuosprendis remiantis
šiuo pagrindu gali būti priimamas tik tada, kai kaltininko veika neatitinka jokios
baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
sudėties. Atitinkamai išteisinimo pagrindas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
negali būti formuluojamas kaip konkretaus kaltininkui inkriminuoto nusikaltimo
ar baudžiamojo nusižengimo nepadarymas.
Kasaciniame
skunde prokuroras teisingai pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformulavo įstatyme nenumatytą kaltinamojo
A. R. išteisinimo pagrindą, taip pažeisdamas BPK 303 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Teismo pavartota formuluotė – A. R. pagal BK 217 straipsnio 1
dalį išteisinti esant šiai veikai nepadarytai – iš tiesų yra nenumatyta
įstatymo, be to, ji nevisiškai aiški. BPK nenumato galimybės priimti
išteisinamąjį nuosprendį dėl to, kad kaltinamasis nepadarė tik jam
inkriminuotos nusikalstamos veikos. BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkte
nustatyta (ši nuostata atitinka ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį),
kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad asmuo šiuo
pagrindu išteisinamas tik tada, kai nustatoma, kad jis nepadarė jokios
nusikalstamos veikos. Nustačius, kad asmuo padarė ne jam inkriminuotą, o kitą
nusikalstamą veiką ir tinkamai teisme pakeitus kaltinimą, asmuo už tos kitos
veikos padarymą turėtų būti nuteistas. Iš aptariamos skundžiamo nuosprendžio
formuluotės aišku tik tai, kad A. R. nepadarė BK 217 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo. L-a neaišku, ar byloje nustatyti jo veiksmai (veika)
neatitinka kurio nors kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo požymių (kasacinė
byla Nr. 2K-319/2007).
BPK 3
straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas negalimas, siejama su imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos pagal
tarptautinės teisės normas arba kompetentingos institucijos leidimu patraukti
baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai toks leidimas pagal įstatymus būtinas.
Šios aplinkybės turinys atskleidžiamas kituose teisės aktuose – tiek
nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose.
Asmenų, turinčių
imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos pagal tarptautinės teisės normas,
ratas, taip pat tokio imuniteto turinys yra apibrėžiami tarptautinės teisės
aktuose, pavyzdžiui, 1961 m. V-os konvencijoje dėl diplomatinių santykių[7], 1963
m. V-os konvencijoje dėl konsulinių santykių[8], 1946
m. Konvencijoje dėl privilegijų ir imunitetų Jungtinėms T-oms[9], 1947
m. Konvencijoje dėl specialiųjų įstaigų privilegijų ir imunitetų[10],
1949 m. Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindiniame susitarime ir jo
1996 m. šeštajame protokole[11] ir
kt.
Atvejai, kai
pagal įstatymus reikalingas kompetentingos institucijos leidimas patraukti
asmenį baudžiamojon atsakomybėn, taip pat tokio leidimo išdavimo sąlygos ir
tvarka paprastai nustatomi nacionaliniuose įstatymuose (pvz. , Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Seimo statute, Lietuvos
Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme ir kt. ). Tačiau, sprendžiant
asmens baudžiamosios atsakomybės ribų klausimą ir vertinant, ar nėra BPK 3
straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, gali turėti reikšmės ir
tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos normos.
Iš bylos
duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu O. M. buvo
pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, paskelbta jo paieška ir kad 2008
m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, vadovaudamasi 1957
m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos bei 1992 m. liepos
21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose,
raštu kreipėsi į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą su ekstradicijos
prašymu dėl Lietuvos Respublikos piliečio O. M. išdavimo
baudžiamajam persekiojimui, įtariant jį padarius nusikalstamas veikas,
numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 1961 m. BK 206 straipsnyje.
Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai patenkinus jai pateiktą prašymą, O. M. į Lietuvos Respubliką buvo pargabentas 2008 m. liepos
11 d. , dėl jo ikiteisminis tyrimas baigtas, byla, kurioje O.
M. kaltinamas padaręs plėšimą ir piliečių asmeninių daiktų pagrobimą, kartu
su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir Kauno miesto
apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu O. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir
1961 m. BK 206 straipsnį.
Pareiškime
prokuroras nurodo aplinkybę, kad Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra 2008
m. gegužės 5 d. raštu pranešė, jog patenkino Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros ekstradicijos prašymą ir sutiko išduoti O. M. baudžiamajam
persekiojimui už Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą
nusikalstamą veiką, tačiau atsisakė sutikti su O. M. baudžiamuoju
persekiojimu už 1961 m. BK 206 straipsnyje numatytą nusikalstamą
veiką, nes Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas nenumato laisvės atėmimo
bausmės už svarbių asmeninių dokumentų pagrobimą. Iš bylos dokumentų matyti,
kad ši aplinkybė dėl O. M. baudžiamosios atsakomybės
ribų nustatymo surašant kaltinamąjį aktą ir pirmosios instancijos teismui
priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo žinoma.
Atsižvelgdama
į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pagal tarptautines sutartis
Rusijos Federacijai išdavus O. M. baudžiamajam
persekiojimui buvo nustatytos jo baudžiamosios atsakomybės ribos (1957 m.
gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio 1 dalis;
1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose
bylose 66 straipsnio 1 dalis), kurios neapėmė baudžiamojo persekiojimo dėl
nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 206 straipsnyje. Dėl
to apkaltinamasis nuosprendis dėl O. M. nuteisimo už
dokumentų pagrobimą priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos tarptautinėse
sutartyse esančiomis teisės normomis, nors tokios sutartys yra sudedamoji
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. 1961 m. BK 206 straipsnio ir
2000 m. BK 63 straipsnio taikymas šiuo atveju taip pat pažeidžia
BK 4 straipsnio 4 dalies nuostatas bei užsienio valstybės išduoto
asmens baudžiamosios atsakomybės ribų taisyklę, įtvirtintą
BPK 70 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BPK 3
straipsnio 1 dalies 3 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o
pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuris pagal tarptautinės teisės normas
turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, arba nėra kompetentingos
institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis
leidimas pagal įstatymus būtinas.
Remiantis
tuo, kas išdėstyta, konstatavus aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymą,
nuosprendžio dalys dėl O. M. nuteisimo už dokumentų
pagrobimą ir galutinės bausmės skyrimo naikintinos, paliekant nepakeistą ir
nepanaikintą nuosprendžio dalį dėl O. M. nuteisimo už
kvalifikuotą plėšimą (kasacinė byla Nr. 2A-10/2009).
Remiantis BPK
3 straipsnio 1 dalies 5 punktu baudžiamasis procesas nutraukiamas tokiu
atveju, kai nukentėjusysis susitaiko su asmeniu, kaltinamu BPK 407 straipsnyje
nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau šio punkto pagrindu
baudžiamasis procesas gali būti nutraukiamas tik tada, kai BPK 407 straipsnyje
nurodytų veikų padarymu asmuo kaltinamas privataus kaltinimo bylų proceso
tvarka. BPK 409 straipsnyje numatyti atvejai, kai procesas dėl BPK 407
straipsnyje nurodytų veikų vyksta bendra tvarka. Baudžiamajam procesui dėl BPK
407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų vykstant bendra tvarka,
susitaikymas BPK XXX skyriaus nustatyta tvarka yra negalimas, atitinkamai
baudžiamasis procesas negali būti nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5
punkto pagrindu. Tokiais atvejais nukentėjusiajam susitaikius su kaltininku,
pastarasis, jei tam yra BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, gali būti
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Išnagrinėjus
bylos medžiagą nustatyta, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis
A. S. ir jo atstovė pagal įstatymą I. S. pareiškė susitaikę su
kaltinamuoju R. G. ir susitarė dėl žalos atlyginimo. Tačiau apylinkės
teismas, motyvuodamas tuo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 140
straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos prie privataus
kaltinimo veikų, priėmė nepagrįstą nutartį baudžiamąjį procesą prieš R. G.
nutraukti BPK 416 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip padarydamas baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje baudžiamojoje
byloje kaltinimą palaikė prokuroras, prieš tai byloje buvo atliktas
ikiteisminis tyrimas, surašytas kaltinamasis aktas, byla perduota teismui,
kuris 2008 m. kovo 12 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame
posėdyje. Remiantis BPK 409 straipsnio 2 dalimi byla buvo nagrinėjama bendra
tvarka. Šiuo atveju, remiantis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, byla turėjo būti
nutraukta ne nutartimi, o nuosprendžiu (Vilniaus apygardos teismo 2008 m.
gruodžio 4 d nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1043/2008).
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad BPK 417 straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė
nukentėjusiajam susitaikyti su kaltinamuoju teisme, pereinant iš valstybinio
kaltinimo į privatų. Tokiu atveju būtina laikytis šiame straipsnyje nustatytos
tvarkos. Prašymas susitaikyti su kaltinamuoju ir atleisti jį nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, pateiktas bylą nagrinėjant valstybinio
kaltinimo tvarka, nėra pagrindas konstatuoti susitaikymą BPK XXX skyriaus
nustatyta tvarka.
BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika
gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio
kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka,
teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti
nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų
perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Baudžiamojo kodekso
straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai yra galimybė
perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad
kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus
kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima
nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.
Pirmosios instancijos teismas
nesilaikė įstatyme nustatytos perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų
kaltinimą procedūros. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei
nukentėjusysis, nei kiti proceso dalyviai apie galimybę perkvalifikuoti
nusikalstamą veiką, nagrinėjamą valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą
veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, nebuvo informuoti; susitaikymo
galimybė, jeigu veika būtų kvalifikuota pagal BK 140 straipsnį, nebuvo svarstoma
ir aptariama; iš nukentėjusiojo baigiamosios kalbos, pasakytos baigus įrodymų
tyrimą, matyti, kad jis pritarė prokuroro išdėstytai nuomonei dėl bausmės, R.
G. skirtinos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį,
jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma aplinkybė, numatyta
BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. jeigu nukentėjusysis
susitaikė su asmeniu, kaltinamu BK 140 straipsnyje nurodytos
nusikalstamos veikos padarymu, byla nutraukiama teismo nutartimi. Pirmosios instancijos
teismas bylą išnagrinėjo valstybinio kaltinimo tvarka ir, netgi neišsiaiškinęs
tikrosios nukentėjusiojo valios (byloje esantis prašymas atleisti R. G. nuo
baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju pareikštas
nagrinėjant bylą valstybinio kaltinimo tvarka, t. y. dėl kaltinimo pagal BK 284
straipsnio 1 dalį; galimybė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį,
padariusį tokį nusikaltimą, numatyta BK 38 straipsnyje), išėjęs į
pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio priėmė nutartį, kuria pagal BK 140
straipsnio 1 dalį bylą nutraukė kaip asmeniui, susitaikiusiam su
nukentėjusiuoju (kasacinė
byla Nr. 2K-426/2008).
Remiantis BPK 416 straipsnio 1
dalimi, privatus kaltintojas gali susitaikyti su kaltinamuoju iki baigiamųjų
kalbų pabaigos. Pagal formuojamą teismų praktiką galimybė susitaikyti ir
baudžiamąjį procesą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra
taip pat ir privataus kaltinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos
teisme.
Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja pateikė nukentėjusiosios
J. S. prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Prašyme nurodoma, kad
nukentėjusioji atsisako 2008 m. gegužės 19 d. skunde pareikštų kaltinimų
nuteistajam A. S. , nes visus buvusius nesutarimus
išsprendė taikiai, t. y. susitaikė.
Pagal BPK 416
straipsnio 1 dalį privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos
atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. To paties straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad, privačiam kaltintojui atsisakius kaltinimo arba
susitaikius su kaltinamuoju, bylos procesas teismo nutartimi yra nutraukiamas.
Kadangi
byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji J. S. susitaikė su
nuteistuoju A. S. ir atsisakė kaltinimo jam iki
baigiamųjų kalbų pabaigos, baudžiamoji byla pagal nuteistojo apeliacinį skundą
nutrauktina, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 327
straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. sausio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.
1A-19/09).
Pagal BPK 3
straipsnio 1 dalies 7 punktą, mirus asmeniui, baudžiamasis procesas jam
paprastai nutraukiamas nepriklausomai nuo proceso stadijos. Jei asmuo miršta
bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame teisme,
nenustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų sąlygų tęsti
baudžiamąjį procesą, ankstesni teismų sprendimai panaikinami ir byla
nutraukiama (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas,
382 straipsnio 2 punktas).
Iš bylos
matyti, kad M. J. mirė 2003 m. rugpjūčio 5 d. , o apeliacinės instancijos teismo
nutartis priimta 2003 m. rugpjūčio 21 d. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7
punktą pradėtas baudžiamasis procesas turi būti mirusiajam nutrauktas. Atvejų,
kada mirusiajam baudžiamasis procesas nenutraukiamas, šioje byloje nenustatyta.
Dėl to nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinami ir
byla M. J. nutraukiama (kasacinė byla Nr. 2K-73/2004).
BPK 3 straipsnio
1 dalies 7 punkte numatyta išlyga, kai baudžiamasis procesas mirus asmeniui
gali (turi) būti tęsiamas mirusiajam reabilituoti, teismų praktikoje nėra
pakankamai išaiškinta. V-oje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinės sesijos nutartyje, mirus kasatoriui, procesą kasaciniame teisme
nuspręsta tęsti remiantis tuo, kad kasacinis skundas paduotas nuteistąjį
reabilituojančiais pagrindais (kasaciniu skundu nuteistasis prašė nusikalstamas
veikas, už kurias nuteistas, perkvalifikuoti ir atleisti jį baudžiamosios
atsakomybės arba sušvelninti bausmę) (kasacinė byla Nr. 2K-P-236/2007).
Pažymėtina, kad šioje byloje, kasacinis teismas, išnagrinėjęs mirusio asmens
kasacinį skundą, jį atmetė, t. y. paliko galioti žemesnės instancijos
teismo apkaltinamąjį nuosprendį.


V. Kai kurių
procesinių klausimų išsprendimas, nutraukiant baudžiamąjį procesą,
remiantis BPK 3
straipsnio 1 dalimi


Baudžiamojo
proceso kodekse aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis
ieškinys, kai baudžiamoji byla nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies
2–9 punktais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinis ieškinys
baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, tad,
šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas
iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Dėl to, nutraukus baudžiamąją bylą,
civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas,
tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.
Baudžiamojoje
byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos
padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir)
neturtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje
išsprendžiamas, priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse
numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį
ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl
civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais
pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas
išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei
neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį
palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). BPK aiškiai nenumatyta, kaip
turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra
nutraukiamas. Nagrinėjamoje byloje procesas R. Š. dėl kaltinimo pagal BK
183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas) nutrauktas, suėjus patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir
baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų
teisinių padarinių. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra
baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus,
civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. BPK 109 straipsnyje pažymima, kad
teismas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėja kartu su baudžiamąja
byla. Taigi, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje
byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą
baudžiamojoje byloje, ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka
(kasacinė byla Nr. 2K–260/2006).
Tačiau tais
atvejais, kai byloje yra keli kaltinamieji, solidariai atsakantys už
nusikalstama veika padarytą žalą, ir byla nutraukiama tik dėl vieno iš jų,
civilinis ieškinys gali būti tenkinamas ir atlyginimas priteisiamas iš kitų
kaltinamųjų.
Bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka kitas apeliantas nuteistasis A. L. mirė,
buvo gauta 2008 m. spalio 21 d. jo mirties akto įrašo kopija. Šio nuteistojo
apeliacinio skundo argumentai jau buvo išdėstyti, o dalis tų argumentų aptarta
ir šioje nutartyje. Apeliantui mirus, nagrinėti kitų jo skundo argumentų nebuvo
pagrindo, o iš A. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad tęsti baudžiamąjį
procesą mirusiajam reabilituoti taip pat nebuvo pagrindo. Asmens mirtis yra BPK
3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas turi būti nutrauktas. BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, esant
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, apeliacinės
instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą
nutraukia. T-ėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. L. naikinama ir ši bylos
dalis nutraukiama. Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš A. L. ir M. P. solidariai
priteisė turtinės žalos atlyginimus įmonėms, kurių turtą šie nuteistieji
pagrobė arba sugadino jų abiejų bendrais veiksmais. Nuteistajam A. L. mirus,
naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria iš jo priteisti turtinės žalos
atlyginimai. Tačiau ta nuosprendžio dalis, kuria patenkinti civiliniai
ieškiniai, lieka galioti, o žala pagal šį nuosprendį tokiu atveju bus išieškoma
iš nuteistojo M. P. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 12 d.
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17/2009).
Daiktų, turinčių
reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas, nutraukus
baudžiamąjį procesą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės,
sprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.
Apeliaciniam
teismui konstatavus nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 1421
straipsnyje, požymių buvimą, nutraukiant baudžiamąjį procesą, kaip to ir
reikalauja įstatymas (BPK 94 straipsnis), buvo būtina išspręsti daiktinių
įrodymų likimo klausimą (BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Kasatorius
klaidingai nurodo, kad daiktiniai įrodymai buvo konfiskuoti. Teismas sprendė,
kad 886 laikmenų (kompaktinių plokštelių) su fonogramų neteisėtomis kopijomis
apyvarta Lietuvos Respublikoje uždrausta, nes už tai numatyta baudžiamoji
atsakomybė. Daiktai, kurių apyvarta uždrausta, nutraukiant procesą, turi būti
perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami (BPK 94 straipsnio 1 dalies
2 punktas), todėl teismas, vadovaudamasis BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu,
nusprendė šiuos daiktinius įrodymus sunaikinti. Šio teismo sprendimas
motyvuotas BPK 108 straipsnio 3 dalies nuostata, kad daiktai, kurių apyvarta
uždrausta, savininkui negrąžinami (kasacinė byla Nr. 2K-378/2005).

Išvados

1.
Nustačius bent vieną BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą aplinkybę, baudžiamasis
procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
2. BPK 3
straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis
procesas negalimas, konstatuotina tada, kai nustatoma, kad apskritai nepadaryta
veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba
padaryta veika neatitinka jokios baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Šiai aplinkybei
paaiškėjus bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir
priima išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5
dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1, 3 punktai).
3. Suėjus
baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties
terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti
nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kai senaties trukmei
nustatyti svarbios aplinkybės – nusikalstamos veikos kvalifikavimas, jos
padarymo laikas, senaties eigą sustabdančios ir nutraukiančios aplinkybės –
nekelia abejonių.
3. 1.
Nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam
baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas.
3. 2. Jei bylos
nagrinėjimo teisme metu asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas,
iš kurių bent viena padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos
veikos ir skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles
senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, baudžiamasis procesas turi būti
tęsiamas ir, išnagrinėjus bylą, turi būti konstatuojama, ar asmuo padarė
nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą dėl ankstesnių veikų, ir tik
tada sprendžiama dėl proceso baigties.
3. 3. Kai byla nutraukiama dėl to, kad, perkvalifikavus
nusikalstamą veiką į lengvesnę, dėl perkvalifikuotos veikos yra suėjęs senaties
terminas, teismas konstatuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jos
atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos
veikos sudėties požymiams.
3. 4. Jei
senaties terminas sueina bylą dėl pirmosios instancijos išteisinamojo
nuosprendžio nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas
visų pirma privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
pagrįstumą ir teisėtumą. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo
išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, apeliacinės instancijos teismas turi
palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis nepagrįstas ir
neteisėtas, – jį panaikinti bei bylą nutraukti suėjus senaties terminui.
Tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas
ir neteisėtas, todėl naikintinas, apeliacinės instancijos teismas nutartyje,
kuria nutraukiama byla, gali konstatuoti nusikalstamos
veikos faktines aplinkybes, jos atitikimą baudžiamajame
įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.
4. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto
pagrindu baudžiamasis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, kai nukentėjusysis
susitaiko su asmeniu, kaltinamu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos
veikos padarymu, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka (BPK XXX skyrius),
taip pat pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą (BPK 417
straipsnio 2 dalis). Baudžiamajam procesui dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos
nusikalstamos veikos vykstant bendra (valstybinio kaltinimo) tvarka,
nukentėjusiojo susitaikymas su kaltininku, esant BK 38 straipsnyje nustatytoms
sąlygoms, yra pagrindas svarstyti klausimą dėl pastarojo atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu
baudžiamasis procesas gali būti nutraukiamas ir privataus kaltinimo bylą
nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
5.
Nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik esant
nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro
reikalavimui, yra nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir 407 straipsnyje.
Baudžiamasis procesas dėl šių veikų nesant tokio skundo, pareiškimo ar
reikalavimo negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3
straipsnio 1 dalies 6 punktas).
5. 1.
Nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, kuriuo remiantis
pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų
nusikalstamų veikų, gali būti pateiktas tiek raštu, tiek žodžiu. Jei skundas
(pareiškimas) pateikiamas žodžiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras
dėl jo surašo protokolą–pareiškimą. Visais atvejais skunde (pareiškime) turi
būti aiški nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) valia pradėti baudžiamąjį
procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Pradedant
ikiteisminį tyrimą (baudžiamąjį procesą) dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407
straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų prokuroro reikalavimu, paprastai yra
priimamas nutarimas, kuriame turi būti nurodyti argumentai, pagrindžiantys bent
vienos iš BPK 167 straipsnio 2 dalyje, 409 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių
buvimą.
5. 2. Pradėjus
ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnyje,
pagal nukentėjusiojo skundą, jo teisėto atstovo pareiškimą ar prokuroro
reikalavimą, procesas vyksta bendra tvarka be išimčių. Nukentėjusiojo ar jo
teisėto atstovo pareiškimas dėl skundo ar pareiškimo atsisakymo (atsiėmimo)
nėra pagrindas baudžiamąjį procesą nutraukti.
5. 3. Jei
ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nenurodytos BPK 167
straipsnyje, tačiau vėliau paaiškėja, kad ji atitinka šiame straipsnyje
nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ikiteisminis tyrimas dėl
tokios veikos tęsiamas tik gavus atitinkamą nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto
atstovo pareiškimą (jei toks skundas (pareiškimas) nėra gautas), ar prokuroro
reikalavimą.
Bylos
nagrinėjimo teisme metu, esant pagrindui manyti, kad kaltinime nurodyta veika
gali būti perkvalifikuota į nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1
dalyje, teismas turi išsiaiškinti, ar nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas)
reikalauja, kad procesas dėl perkvalifikuotos veikos būtų tęsiamas (jei šie
asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo ar pareiškimo). Jeigu nukentėjusysis ar
jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti
tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras.
Jei ikiteisminis
tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnio 1
dalyje, pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar
prokuroro reikalavimą, nusikalstama veika gali būti perkvalifikuojama pagal
kitą nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje, ir tokiais
atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas.
Privataus
kaltinimo bylos procese teismas turi įgaliojimus perkvalifikuoti inkriminuojamą
veiką ir pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nurodytą BPK 407 straipsnyje. Tokiais
atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas nereikalingas.
5. 4.
Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167
straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas
nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro
reikalavimo, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas, jei nustatoma, kad
nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo
informuotas apie tokio skundo (pareiškimo) būtinybę ir reikalauja tęsti
procesą. Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo
tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras.
Bylos
nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad baudžiamasis procesas dėl BPK 407
straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant
prokuroro reikalavimo, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja
nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas. Tokiu atveju turi būti užtikrinta
galimybė nukentėjusiajam su kaltinamuoju susitaikyti (pagal analogiją taikant
BPK 417 straipsnio 2 dalį). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia
reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja
prokuroras.
5. 5.
Atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK
167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje, naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas
ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas.
6. BPK 3
straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata yra non bis in idem (ne
du kartus už tą patį) principo procesinė išraiška. Ji aiškinama ir taikoma
atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat į tarptautinių ir
Europos Sąjungos sutarčių nuostatas, kuriose įtvirtintas non bis in idem principas,
ir jų aiškinimą tarptautinių ir Europos Sąjungos teisminių institucijų
praktikoje.
6. 1. N-
bis in idem principas draudžia ne tik bausti asmenį už tą pačią
nusikalstamą veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo užbaigtas galutiniu
sprendimu, tačiau ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą.
6. 2. BPK
3 straipsnio 1 dalies 8 punkte vartojama sąvoka „dėl to paties kaltinimo“
reiškia dėl tos pačios nusikalstamos veikos.
6. 3.
Sprendžiant, ar baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl tos pačios
nusikalstamos veikos (to paties kaltinimo), dėl kurios įsiteisėjo teismo
nuosprendis arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą,
esminę reikšmę turi nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1
dalies 8 punkte nurodyta aplinkybė konstatuojama tada, kai nustatoma, kad
naujas baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl identiškų ar iš esmės tų pačių
veikos kvalifikavimui reikšmingų faktinių aplinkybių (to paties poelgio).
6. 4.
Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui
nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas
(pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos
draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar
proceso nutraukimo pagrindo.
6. 5. Tais
atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl veikų, už kurias asmuo jau yra
nubaustas administracine tvarka, non bis in idem principas yra
pažeidžiamas. Tačiau jei dėl veikos, už kurią asmuo nubaustas administracine
tvarka, yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda
paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui
reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo
proceso neteisėtumo. Tokiais atvejais, pripažinus asmenį kaltu, anksčiau
paskirta administracinė nuobauda turi būti panaikinta.
6. 6.
Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat
baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK XI dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka
yra laikomi buvusio to paties proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu,
ir non bis in idem principo nepažeidžia.
7.
Nutraukus baudžiamąjį procesą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos
aplinkybės, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti,
klausimas sprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.
8.
Nutraukus baudžiamąją bylą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose
nurodytos aplinkybės, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas
nenagrinėtas (išskyrus atvejus, kai dėl kitų kaltininkų, solidariai atsakančių
už nusikalstama veika padarytą žalą, baudžiamasis procesas tęsiamas).

2010 m. birželio 7 d.                                            Teismų praktikos apibendrinimo
             departamentas

S-styta Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
biuletenyje Teismų praktika 33.
[1]
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta,
kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, BK 2
straipsnio 6 dalyje – niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą
veiką antrą kartą.
[2]
OL 2007 C 303.
[3]
Konvencija dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp
Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir
Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės
panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; Specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 19, t. 2, p. 9).
[4] Apie kai kuriuos non bis in idem principo taikymo Šengeno erdvėje
aspektus žr. Teismų praktika 30, p. 663–694.
[5] Plačiau apie teisės
pažeidimo priskyrimą baudžiamosios teisės sričiai žr. Teismų praktika 21,
p. 300–311.
[6] Apie
kai kuriuos non bis in idem principo reikalavimo EŽTT praktikoje
aspektus, susijusius su asmens ankstesniu nubaudimu administracine tvarka, žr. Teismų
praktika 21, p. 331–319, Teismų praktika 30, p. 631–636.
[7] Valstybės žinios. 1999.
Nr. 83-2455.
[8] Valstybės žinios. 1999.
Nr. 83-2456.
[9] Valstybės žinios. 1999.
Nr. 83-2457.
[10] Valstybės žinios. 1999.
Nr. 83-2458.
[11] Valstybės žinios. 1998.
Nr. 59-1658; Valstybės žinios. 1999. Nr. 48-1520.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.22809 sekundės -