|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška Baudžiamoji byla Nr 1. Neatsargus nusikaltimas (BK 16 straipsnis). Kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas (BK 281 straipsnis) Jei vairuotojas viršija leistiną greitį ir dėl to neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio, kad išvengtų BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių, tačiau nesuvokia, jog viršijo leistiną greitį, ir todėl nenumato, kad tokių padarinių gali kilti, tai ši aplinkybė savaime nešalina jo kaltės. Kai tokiais atvejais asmuo turi galimybę visa tai suvokti ir numatyti, šiems padariniams kilus, jo veika kvalifikuojama kaip padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui. Baudžiamoji byla Nr. 2K-127/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1. 1. 3. 3, 1. 2. 25. 4. 5, 2. 1. 15. 1. 2 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. balandžio 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko B-o S-o, T-o -o ir pranešėjo V-o P-o, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarties. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžiu D. M. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį dvejus metus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejiems metams. Priteista iš D. M. nukentėjusiajam A. P. 28 273,60Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat iš D. M. priteista nukentėjusiajai I. V. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt advokato pagalbai apmokėti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pakeista Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo. Sumažintas nukentėjusiajam A. P. priteistos neturtinės žalos dydis ir iš D. M. priteista 13 273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat sumažintas nukentėjusiajai I. V. priteistos neturtinės žalos dydis ir iš D. M. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat pakeista Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės ir uždrausta D. M. naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Kita Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nuteistojo D. M. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies. Pakeista Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl D. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – termino nustatymo ir nustatytas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas vieneriems metams. Kita Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Priteista iš D. M. nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, n u s t a t ė : D. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. , 19. 15 val. , Druskininkų sav. , L-alingyje, M-inės–Alėjos–Dzūkų gatvių sankryžoje, vairuodamas transporto priemonę automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), registruotą P. Š. vardu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11d. nutarimu Nr. 1950 172 ir 174 punktų reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o pasirinkdamas važiavimo greitį, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių (172 punktas); važiuoti gyvenvietėse transporto priemone ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (174 punktas), t. y. , važiuodamas Druskininkų sav. esančioje gyvenvietėje – L-alingyje M-inės gatve transporto priemone – lengvuoju automobiliu „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, viršijo leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį – važiavo 65 km/h greičiu; artėdamas prie pėsčiųjų perėjos ir M-inės–Alėjos–Dzūkų gatvių sankryžos bei matydamas dviratininkę J. P. , įvažiuojančią iš Alėjos gatvės į M-inės gatvę, automobilio greičio iki leistino gyvenvietėse greičio nesulėtino, toliau važiavo ne mažesniu kaip 65 km/h greičiu, atsiradus kliūčiai – pastebėjęs važiuojančią M-inės gatvės kelkraščiu ta pačia eismo kryptimi dviratininkę J. P. , kuri įvažiavo iš Alėjos gatvės į M-inės gatvę, nesulėtino greičio, laiku nestabdė ir visiškai nesustabdė transporto priemonės, esant galimybei dviratininkės J. P. nelenkė ir neapvažiavo, taip sukeldamas jai pavojų, dėl to automobilio priekinės plokštumos dalimi, kiek dešiniau išilginės simetrijos ašies, atsitrenkė į J. P. vairuojamo dviračio užpakalinę dalį (užpakalinį ratą bei purvasargį). Eismo įvykio metu J. P. nuo patirtų sužalojimų – kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžio, kraujosruvos galvos smegenų kamiene bei pailgose smegenyse, kraujosruvos kaktos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, paviršinių odos nubrozdinimų kaktos dešinėje, dešinio antakio srityje, nosies nugarėlės vidinėje dalyje, dešinio peties sąnario nugariniame paviršiuje, dešinės čiurnos sąnario išoriniame paviršiuje – mirė. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo teismo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde teigia, kad teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatorius pažymi, kad, kilus pavojui, jis tuoj pat pradėjo staigiai stabdyti ir panaudojo garsinį si-lą, tačiau dviratininkė nesustojo, o toliau važiavo į sankryžą. Dėl slydimo automobilis tapo nevaldomas ir judėjo tiesia trajektorija. Kasatorius teigia, kad jo vairuojamo automobilio greitis buvo apie 50 km/h, nes jis žinojo, kad važiuojant gyvenvietėje važiavimo greitis ribojamas iki 50 km/h. Kasatorius mano, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl dviratininkės neapdairumo ir neatsargumo, nes ji nesilaikė KET 53, 105 ir 196 punktų reikalavimų bei pažeidė KET 1 priedo 5 punkte Nr. 203 pažymėto kelio ženklo reikalavimus „duoti kelią“. Teismas konstatavo, kad veika buvo KET pažeidimas, t. y. greičio viršijimas. G-o viršijimo faktas nustatytas 2006 m. lapkričio 6 d. , 2007 m. gegužės 30 d. ir 2008 m. vasario 13 d. ekspertizės aktuose bei 2008 m. kovo 3 d. specialisto išvadoje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad minėtose ekspertizėse ir specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilio greitis buvo nuo 55 km/h iki 65 km/h, todėl jeigu jis ir viršijo leistiną greitį, tai tik nežymiai, ir tai nebuvo piktavališkas ar chuliganiškas vairavimas. Tai pat kasatorius nesutinka su apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartyje pateiktu teiginiu, kad jis kategoriškai neigė viršijęs leistiną 50 km/h greitį, nes tiesiog parodė, jog važiavo 50 km/h greičiu. Kasatorius nurodo, kad teismai klaidingai vertino jo parodymus dėl važiavimo greičio, jis neprieštaravo dėl greičio viršijimo fakto, tik nesutiko su ekspertizės aktuose ir specialisto išvadose nustatytu 65 km/h jo važiavimo greičiu. Kasatorius pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl teismas turi įrodinėti veiką, pasekmes ir priežastinį ryšį. Kasatorius mano, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, o apygardos teismas jį nustatė tik iš dalies teisingai, tačiau nepagrįstai pripažino, jog jo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Kasatorius teigia, kad būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga buvo dviratininkės padaryti KET 53, 105 ir 196 punktų bei KET 1 priedo 5 punkto Nr. 203, pažymėto ženklo „duoti kelią“, reikalavimų pažeidimai. Tuo tarpu teismai neanalizavo, kurio eismo dalyvio veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Apygardos teismas nagrinėdamas bylą pagrindinį dėmesį kreipė į faktinių aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, o priežastinį ryšį nustatinėjo remdamasis ekspertizės aktais ir specialisto išvada. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Kasatorius teigia, kad apygardos teismas nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, liečiančių jo kaltės klausimą, nors visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-809/2001 yra pasisakęs, jog „galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos pasekmę. Jei asmuo, darydamas veiką, nenumato, taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties fakto, tai tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas dėl neatsargumo. Šiuo atveju asmens veika vertinama kaip įvykis (kazusas)“. Be to teismas privalėjo nustatyti, ar BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas buvo padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tuo tarpu apylinkės teismas jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį net nenustatęs jo kaltės formos, o apygardos teismas nustatė, kad jis BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kasatorius mano, kad apygardos teismas konstatuodamas, kad jo nusikalstama veika buvo nusikalstamas nerūpestingumas, pats sau prieštaravo, nes nustatė, jog eismo įvykio kilimą lėmė abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmai. Kasatorius teigia, kad būtent dėl dviratininkės padaryto KET pažeidimo įvyko susidūrimas, o 2008 m. kovo 3 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir galimas reikšmių ribas (greičio, sukibimo, stabdymo koeficientą, slydimo atstumą, reakcijos laiką), net ir važiuodamas 50 km/h greičiu kasatorius nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti susidūrimo. Kasatorius pažymi, kad teisme buvo apklaustas ir specialistas V. Mitunevičius, kuris patvirtino savo išvadą ir detaliai paaiškino, kokiomis priemonėmis, metodais ir būdais atliko ekspertizę, kodėl buvo remiamasi kintamųjų reikšmių ribomis. Kadangi specialisto išvados ir ekspertizių aktų esminis klausimas – ar vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su dviratininke, jeigu būtų važiavęs 50 km/h greičiu – skyrėsi, todėl buvo atlikta kryžminė ekspertų V. M-aus ir V. Mitunevičiaus apklausa, kurioje V. M-us iš dalies patvirtino V. Mitunevičiaus išvadą ir su ja sutiko. Tuo tarpu teismai nenagrinėjo, ar turėjo vairuotojas techninę galimybę išvengti susidūrimo važiuodamas 50 km/h greičiu ir ar galėjo numatyti savo veikos pavojingus padarinius Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-195/2007, kurioje nurodyta, kad „KET 14. 2 punktas (atitinka 2006 m. spalio 5 d. KET 173 punktą) įpareigoja automobilio vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau kartu pažymėtina, kad reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo si-lui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis KET, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, pagal KET reikalavimus turintiems judėjimo per sankryžą pirmenybę. Dėl to transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui“. Dėl to, kasatoriaus manymu, nors šiuo atveju sankryža ir buvo nereguliuojama, tačiau jis važiavo pagrindiniu keliu, o dviratininkė, vadovaudamasi KET 196 punktu, privalėjo jį praleisti, to jis pagrįstai ir tikėjosi, o susidarius netikėtoms aplinkybėms neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 44 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, nemotyvavo, nepagrindė, kodėl atmetė 2008 m. kovo 3 d. specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-528/2008 yra nurodyta, kad „BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nurodyti iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir daro įtaką vienas kitam“. Kasatorius mano, kad teismai jam nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto priemonę. N-s apygardos teismas, sutrumpindamas apylinkės teismo nustatytą trejų metų uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę terminą iki vienerių metų, pažymėjo, kad skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę reikia atsižvelgti ir įvertinti, ar šia teise nėra pagrįsta darbinė ar profesine asmens veikla, atsižvelgti į nuteistojo asmenybę bei kitas svarbias bylos aplinkybes, tačiau ne iki galo įvertino šias aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tačiau įstatyme nepasakyta, kad tai yra teismo pareiga. Kasatorius pažymi, kad jis yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, niekada ankščiau į eismo įvykį nebuvo pakliuvęs ar jo sukėlęs, apibūdinamas teigiamai, turi nuolatinį darbą, jo darbas yra tiesiogiai susijęs su medicininių priemonių ir mechanizmų tiekimu bei aptarnavimu visoje Lietuvoje, šiuo metu studijuoja neakivaizdiniu būdu telekomunikacijų specialybę Kauno technologijos universiteto 3 kurse, studijos mokamos, o gyvena ir dirba V-. Netekęs specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę, kasatorius prarastų darbą ir negalėtų susimokėti už mokslą bei neturėtų pajamų pragyvenimui. Taip pat kasatorius nurodo, kad kartu su V. L. yra paėmęs kreditą, o praradęs galimybę vairuoti transporto priemonę ir darbą, negalėtų grąžinti paskolos. Kasatorius pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikalstama veika yra neatsargus nusikaltimas, o tai reiškia, kad nusikaltimas negalėjo būti padarytas tyčia piktnaudžiaujant turima teise vairuoti transporto priemonę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog iki eismo įvykio kilimo jo vairavimas nebuvo chuliganiškas, taip pat jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių psichotropinių medžiagų, o eismo įvykis kilo, nes dviratininkė pažeidė KET įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sudarydama jam kliūtį. Dėl to kasatorius prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nepagrįstai pasunkino jo civilinę atsakomybę, nes nepasisakė dėl neturtinės žalos sumažinimo, nors šis klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuria pagrįstai sumažinti iš kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. priteisti neturtinės žalos dydžiai atitinkamai iki 13 273,60 Lt ir 15 000 Lt. Taip Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi paliko galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria iš kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. atitinkamai priteista po 28 273,6 Lt ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kasatorius pažymi, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nukentėjusieji dėl civilinio ieškinio kasacinio skundo nebuvo padavę, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš naujo nepagrįstai pablogino kasatoriaus teisinę padėtį. Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad nors kasatorius ginčija neišsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga nesudaro prielaidų teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad apylinkės teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl kasatoriui inkriminuotos BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus. D. M. apskundus nuosprendį apeliacine tvarka, apygardos teisme dar kartą buvo atliktas įrodymų tyrimas. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi dėl esminių BPK pažeidimų (neišsamaus byloje esančių aplinkybių įvertinimo) panaikinus apeliacinę nutartį bei grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas dar kartą įvertino pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme ištirtas aplinkybes, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ir nutartyje detaliai išdėstė nuteistojo apeliacinio skundo turinį, pateikė įrodymų vertinimo ir tyrimo rezultatus. Taip pat apygardos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, nutartyje išdėstė, kodėl teismas perteklinėmis laiko pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo padarytų KET 53 ir 173 punktų pažeidimų, kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl D. M. kaltumo įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą. Taigi kasatoriaus teiginys, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnis, yra nepagrįstas. Pažymima, kad kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog apygardos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų ir nepašalino byloje esančių eismo įvykio ekspertizių ir specialistų išvadų prieštaravimų. Baudžiamojoje byloje buvo atliktos dvi eismo įvykio ekspertizės, kurių išvadose kategoriškai nustatyta, kad nuteistasis D. M. prieš eismo įvykį vairuojamu automobiliu važiuodamas ne mažesniu kaip 65 km/h greičiu viršijo leistiną gyvenvietėje greitį. Be to, išvadose nurodyta, kad jei D. M. būtų važiavęs leistinu greičiu, tai stabdydamas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti dviratininkės partrenkimo. Nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva teismui taip pat buvo pateikta eismo įvykio specialisto V. Mitunevičiaus išvada, kurioje nurodoma, kad daugiau tikėtina, jog nuteistasis D. M. nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti eismo įvykio kilimo, net jei važiuotų leistinu gyvenvietėje 50 km/h greičiu. Tačiau tiek ekspertų, tiek specialistų išvados yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jų įrodomoji reikšmė vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o teismai, vertindami šias išvadas, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Eismo įvykio ekspertizes atlikęs ekspertas V. M-us tiek apylinkės, tiek apygardos teisme kategoriškai patvirtino savo duotas išvadas. Be to, ekspertizių išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojo M. R. , A. V. ir R. R. parodymai, kad D. M. važiavo didesniu nei leistinas greičiu. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis D. M. , pažeisdamas KET 172 ir 174 punktų reikalavimus, viršydamas maksimalų leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį, nesugebėjo sustabdyti vairuojamos transporto priemonės bei išvengti dviratininkės J. P. partrenkimo. Kasatorius skunde teigė, kad šio eismo įvykio kilimą lėmė ir kito eismo dalyvio – nukentėjusiosios dviratininkės J. P. padaryti KET pažeidimai. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, itin svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Kadangi eismo įvykio metu žuvo vienas iš KET reikalavimus pažeidusių eismo dalyvių (nukentėjusioji J. P. ), svarbu nustatyti, ar kito eismo dalyvio – D. M. padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. D. M. padaryti KET 172 ir 174 punktų pažeidimai būtų būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET reikalavimų, o dviratininkei jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Iš apylinkės ir apygardos teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad tuo atveju, jei D. M. būtų neviršijęs leistino gyvenvietėje greičio, tai, stabdydamas automobilį, būtų išvengęs dviratininkės J. P. partrenkimo. Vadinasi, D. M. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kito asmens žūties – būtinoji sąlyga ir priežastis. Dėl to bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp D. M. padarytų KET 172 ir 174 punktų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kartu atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Iš byloje esančių apylinkės ir apygardos teismo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistajam D. M. buvo užtikrintos teisės dalyvauti procese bei naudotis BPK 22 straipsnyje numatytomis teisėmis. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriui buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto priemones, nes, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, kasatorius nusikaltimą padarė naudodamasis specialia teise – vairuodamas transporto priemonę, be to, jo padaryti KET pažeidimai yra šiurkštūs. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apygardos teismas dar kartą vertino šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo tikslingumą, o pažymėjęs, kad kasatorius studijuoja, jo darbui reikalinga teisė vairuoti, kad apibūdinamas teigiamai, jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę sumažino iki vienerių metų. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apygardos teismas, pakartotinai nagrinėdamas jo apeliacinį skundą ir nesumažinęs priteistos neturtinės žalos, tai buvo padaryta ankstesnėje apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, pasunkino jo padėtį. BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Iš to išplaukia, kad BPK nuteistojo padėties sunkinimą sieja su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą arba paskirtos bausmės sugriežtinimu. Tuo tarpu apygardos teismas, tenkindamas nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies, pakeisdamas apylinkės teismo nuosprendį bei sumažindamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, ne pasunkino, o sušvelnino kasatoriaus teisinę padėtį. Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusieji A. P. ir I. V. nurodo, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartis yra pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Atsiliepime nukentėjusioji pažymi, kad nuteistasis neprisipažįsta kaltas ir savaip interpretuoja eismo įvykio aplinkybes, kurios jau nustatytos byloje tiek liudytojų parodymais, tiek ekspertizės aktais ir visa faktinių aplinkybių visuma. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Taip pat nurodoma, kad kasatoriui teismas pagrįstai uždraudė vairuoti transporto priemones, nes toks nuteistojo vairavimas sukeltų pavojų kitiems asmenims. Be to, kasatorius neteisingai nurodo, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini). Atsiliepime pažymima, kad civiliniai ieškiniai yra pripažinti ir pareikšti vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Nuteistojo D. M. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas. Dėl D. M. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį Byloje nustatyta, kad Kelių eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai. Kasatoriui teismas inkriminavo KET 172 ir 174 punktų reikalavimų pažeidimą. Juose nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o pasirinkdamas važiavimo greitį, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių (172 punktas); važiuoti gyvenvietėse transporto priemone ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (174 punktas). Nukentėjusioji J. P. pažeidė KET 196 punkto, nustatančio, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, reikalavimus. Tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Kasatorius mano, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, o apygardos teismas jį nustatė tik iš dalies teisingai. S-bus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais. Jei nukentėjusioji nebūtų pažeidusi KET 196 punkto reikalavimų ir praleistų pagrindiniu keliu važiuojančią transporto priemonę, vairuojamą D. M. , eismo įvykio, be abejo, nebūtų. Taigi nukentėjusiosios J. P. Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo sąlyga. Kasatorius, vairuodamas automobilį ir važiuodamas miestelio gatvėmis, kur maksimalus leidžiamas greitis 50 km/h, greičiu, viršijančiu 50 km/h, taip pat pažeidė Kelių eismo taisykles (174 punktas). Byloje nustatyta, kad automobilio „VW Passat“ greitis buvo 65 km/h. Kasatorius ginčija tokią teismo išvadą ir teigia, kad važiavo apie 50 km/h greičiu, o ne 65 km/h greičiu, kaip nustatyta teismo nuosprendyje. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. lapkričio 6 d. bei 2007 m. gegužės 30 d. ekspertizės aktuose nustatyta, kad jei greitis nebūtų viršytas, kasatorius galėtų išvengti susidūrimo su dviratininke ir kilusių padarinių. Taigi kasatoriaus padarytas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas, būtent greičio viršijimas, nors ir nežymus, taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taigi abiejų eismo dalyvių padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tokią pat išvadą padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Jei nukentėjusioji liktų gyva, o kasatoriaus turtui, sveikatai ar gyvybei būtų padaryta žala, ji taip pat galėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau ji žuvo, todėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik kasatorius. Kasatorius ginčija teismo išvadą dėl važiavimo 65 km/h greičiu. Jis mano, kad greitį, jei ir viršijo, tai mažiau, o teismai netinkamai vertino įrodymus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, o remiasi teismų nustatytais įrodymais. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus. I- 2006 m. lapkričio 6 d. , ir 2007 m. gegužės 30 d. ekspertizėse pateikta išvada, kad kasatorius viršijo leistiną greitį, o sustabdyti automobilį kasatorius galėtų tik tuo atveju, jei važiuotų ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti dviejų ekspertizių vienodomis išvadomis. Kolegija sutinka, kad nukentėjusioji dviratininkė taip pat šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles išvažiuodama į pagrindinę gatvę ir nepraleidusi ja važiuojančios transporto priemonės. Tačiau vieno eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės vairuotojo D. M. , nuo pareigos neviršyti greičio, vairuoti saugiai, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to reikalaujama KET 172 punkte. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-195/2007, kurioje nurodyta, kad „KET 14. 2 punktas (atitinka 2006 m. spalio 5 d. KET 173 punktą) įpareigoja automobilio vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, ar saugiai ją apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau kartu pažymėtina, kad reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo si-lui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų, ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, turintiems pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę. Dėl to transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui“. Tačiau kasatorius neteisingai interpretuoja šią nutartį. Taip, vairuotojas neprivalo be reikalo mažinti greičio, tačiau jis privalo ir jo neviršyti. Kasatoriaus minimoje byloje (Nr. 2K-195/2007) vairuotojas, artėdamas prie sankryžos, nemažino greičio, bet jis jo ir neviršijo, tuo tarpu kasatorius greitį viršijo. Kasatorius ginčija teismo nustatytą kaltės formą ir rūšį, teigia, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jo veiksmuose nėra kaltės, todėl, kad jis, susidarius netikėtoms aplinkybėms, neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-809/2001 yra pasisakęs, kad „galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą, kaip jo veikos pasekmę. Jei asmuo, darydamas veiką nenumato, taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties fakto, tai tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas dėl neatsargumo. Šiuo atveju asmens veika vertinama kaip įvykis (kazusas)“. BK 14 straipsnis numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. BK 16 straipsnis nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 14 d. nuosprendyje neįvardijo neatsargumo rūšies. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tačiau netinkamai motyvavo nusikalstamo nerūpestingumo kaltės buvimą. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai vairuotojas nesuvokia, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, šiuo atveju nesuvokia, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles (viršija leistiną greitį), ir dėl to nenumato, kad dėl pažeidimo gali kilti Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Jei vairuotojas neturi ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis veikė be kaltės. Šioje byloje apygardos teismas, viena vertus, konstatavo nusikalstamą nerūpestingumą, kita vertus, konstatavo, kad „važiuodamas 65 km/h greičiu kasatorius sąmoningai pažeidė Kelių eismo taisykles“. Tačiau sąmoningas Kelių eismo taisyklių pažeidimas suponuoja daromos veikos rizikingumo sampratą, o tai jau vienas iš nusikalstamo pasitikėjimo kaltės požymių. Tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, kasatorius nepripažino pažeidęs Kelių eismo taisykles, taigi jis nesuvokė, kad viršijo leistiną gyvenvietėse greitį, o tai reiškia, kad jis veikė nusikalstamo nerūpestingumo rėmuose. Kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, kasatorius vairuodamas automobilį privalo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, neviršyti greičio ir turi numatyti, kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Kasatorius nepripažino, kad viršijo greitį, nors objektyviai teismo nustatyta, kad greitis buvo viršytas. Taigi jis nesuvokė, kad esamoje situacijoje veikia rizikingai ir kelia pavojų eismo saugumui. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo jo veikoje esant nusikalstamą nerūpestingumą. Jei asmuo nesuvokia, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles (šiuo atveju – viršija leidžiamą greitį), jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui. Nesuvokdamas šio fakto, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku sustabdyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Tačiau esminis požymis, nulemiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą bei numatyti galimus pažeidimo padarinius ir imtis veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, ar kasatorius, turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir neviršyti greičio, turėjo galimybę jo neviršyti, o viršijęs greitį ir pamatęs dviratininkę, laiku sumažinti greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir išvengti susidūrimo. Taigi apie kasatoriaus galimybę (taip pat ir techninę) laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo galima kalbėti dviem aspektais: pirmuoju – jei vairuotojas viršijo leistiną greitį, ir antruoju – jei jo neviršijo. Jei asmuo viršija greitį, neturėjimas galimybės laiku sustabdyti automobilio, tai nepašalina jo kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindą nulemia jo psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai 2006 m. lapkričio 6 d. bei 2007 m . gegužės 30 d. ekspertizės aktuose padarė išvadas, kad šioje situacijoje važiuodamas 65 km/h greičiu kasatorius negalėjo išvengti susidūrimo, tačiau jei būtų neviršijęs leistino greičio, būtų galėjęs laiku sustabdyti automobilį. Taigi kasatorius būtų galėjęs išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais, jei gyvenvietėje vairuodamas automobilį nepažeistų kelių eismo saugumo taisyklių, neviršytų leistino 50 km/h greičio. V-indami kasatoriaus kaltę, teismai pagrįstai kritiškai vertino 2008 m. kovo 3 d. eksperto V. Mitunevičiaus išvadą, kad, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir į galimas reikšmių ribas (greičio, sukibimo, stabdymo koeficientą, slydimo atstumą, reakcijos laiką), net ir važiuodamas 50 km/h greičiu, kasatorius nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti susidūrimo dėl šios tikėtino pobūdžio. Remdamiesi išdėstytais motyvais teismai pagrįstai konstatavo neatsargios kaltės buvimą kasatoriaus veikoje. Ji pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma. Dėl BK 68 straipsnyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę paskyrimo pagrįstumo Kasatorius mano, kad teismai jam nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto priemonę. Apygardos teismas sutrumpino apylinkės teismo nustatytą trejų metų uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę laiką iki vienerių metų. BK 68 straipsnio (uždraudimas naudotis specialia teise) 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan. ) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką. Nusikaltimas padarytas vairuojant transporto priemonę, kuria naudotis reikalinga speciali teisė. Kasatorius ginčija teismų sprendimus, teigdamas, kad turėjo būti įrodytas tyčinis piktnaudžiavimas turima teise vairuoti transporto priemonę. Tačiau įstatyme kalbama ne apie piktnaudžiavimą teise, o apie nusikaltimo padarymą naudojantis šiomis teisėmis. Uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis yra teismo teisė. Visi teismai laikė reikalingu šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą. Kasacinės instancijos teismas keičia ar naikina teismų sprendimus tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 369 straipsnis). Teismai, taikydami BK 68 straipsnį, nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl ši kasacinio skundo dalis netenkinama. Dėl neturtinės žalos dydžio Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžiu iš D. M. buvo priteista nukentėjusiajam A. P. 28 273,60Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti, o nukentėjusiajai I. V. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt advokato pagalbai apmokėti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi tenkinant nuteistojo D. M. apeliacinį skundą pakeista Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo. Sumažintas nukentėjusiajam A. P. priteistos neturtinės žalos dydis ir priteista iš D. M. 13 273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat sumažintas nukentėjusiajai I. V. priteistos neturtinės žalos dydis ir priteista iš D. M. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismas detaliai motyvavo savo sprendimą, nurodydamas, kad apylinkės teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į reikšmingas šioje situacijoje bylos aplinkybes, mažinančias atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtent į tai, kad eismo įvykį lėmė ir nukentėjusiosios dviratininkės elgesys, nes būtent ji, išvažiuodama iš šalutinio kelio, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui ir taip pati sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jos pačios saugumu. Teismas atsižvelgė į kaltės formą ir dydį bei konstatavo, kad esant neatsargiai kaltės formai neturtinės žalos dydis yra mažesnis negu esant tyčiai. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo elgesį po nusikaltimo padarymo (atsiprašė nukentėjusiųjų, neatsisakė atlyginti žalą), jo turtinę padėtį ir priteistos žalos atlyginimo įtaką jo turtinei padėčiai, galimus neigiamus ir negrįžtamus padarinius, taip pat įvertino rimtesnių neigiamų padarinių nukentėjusiųjų bendravimui, reputacijai ir šeiminiam gyvenimui nebuvimą. Nuteistasis apskundė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį kasacine tvarka dėl, jo manymu, netinkamo faktinių aplinkybių ir priežastinio ryšio nustatymo, o tai lėmė nepagrįstą nuteisimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasaciniame skunde nebuvo skundžiama apygardos teismo nutarties dalis dėl neturtinės žalos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Nutartyje pažymėta, kad neatsakyta į esminius apeliacinio skundo motyvus dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties buvimo D. M. veikoje. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsakė į D. M. apeliacinio skundo motyvus dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir atmetė šią jo apeliacinio skundo dalį. Kartu buvo patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir sumažintas draudimo naudotis specialia teise laikas iki vienerių metų, t. y. iki to laiko, koks buvo nustatytas panaikintoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Tačiau civilinio ieškinio srityje apeliacinis skundas buvo atmestas ir palikti Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu priteisti neturtinės žalos dydžiai: nukentėjusiajam A. P. – 28 273,60 Lt, o nukentėjusiajai I. V. – 30 000 Lt. Teismas savo sprendimą motyvavo lakoniškai, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų išsprendė nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nepagrįstai pasunkino jo civilinę atsakomybę, nes nepasisakė dėl neturtinės žalos sumažinimo, nors šis klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuria pagrįstai sumažinti iš kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. priteisti neturtinės žalos dydžiai atitinkamai iki 13 273,60 Lt ir 15 000 Lt. Ši kasacinio skundo dalis tenkintina. Pažymėtina, kad apeliacine ir kasacine tvarka apylinkės teismo nuosprendį ir apygardos teismo nutartį skundė tik nuteistasis. Kasatorius ankstesniu kasaciniu skundu neskundė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarties dalies dėl civilinio ieškinio dydžio sumažinimo. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyje taip pat neminima, kad vienas iš bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka motyvų būtų susijęs su neteisingu civilinio ieškinio išnagrinėjimu. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, iš naujo išnagrinėjus bylą dėl neturtinės žalos priteisimo, pasisakyta vos vienu sakiniu, visiškai neargumentuojant sprendimo. Tuo tarpu ankstesnė Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo sumažintas neturtinės žalos dydis, priteistas iš kaltininko, buvo detaliai argumentuota. BPK 386 straipsnio („Bylos nagrinėjimas, kai panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis“) 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. BPK 386 straipsnio 3 dalis nustato, kad iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. BPK 320 straipsnio („Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos“) 4 dalis nustato, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistojo teisinė padėtis buvo pabloginta labiau, negu buvo prašoma paduodant pirmą kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. apeliacinės nutarties, ir labiau, negu nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi nuteistasis D. M. atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė apeliacinės instancijos teismo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-312/2008). Taip apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį ir 386 straipsnio 2 ir 3 dalis. Esant tokiai situacijai, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi iš kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. priteistas neturtinės žalos dydis mažintinas iki panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi nustatyto neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, n u t a r i a : Pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį D. M. byloje. Sumažinti nukentėjusiajam A. P. priteistos iš D. M. neturtinės žalos dydį iki 13 273,60 Lt, o nukentėjusiajai I. V. iki 15 000 Lt. Kitą Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |