Paieška : Teismų praktika Baudžiamoji byla Nr1. Neatsargus nusikaltimas (BK 16 straipsnis). TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#760: Svečiai
#1: Vartotojai
#5740: Registruoti vartotojai

# lawin1


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
1. Neatsargus nusikaltimas (BK 16 straipsnis).
Kelių transporto eismo saugumo taisyklių
pažeidimas (BK 281 straipsnis)

Jei vairuotojas viršija leistiną greitį ir dėl to
neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio, kad išvengtų BK 281 straipsnyje
nurodytų padarinių, tačiau nesuvokia, jog viršijo leistiną greitį, ir todėl
nenumato, kad tokių padarinių gali kilti, tai ši aplinkybė savaime nešalina jo
kaltės. Kai tokiais atvejais asmuo turi galimybę visa tai suvokti ir numatyti,
šiems padariniams kilus, jo veika kvalifikuojama kaip padaryta esant
nusikalstamam nerūpestingumui.

                                                            Baudžiamoji
byla Nr. 2K-127/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 1. 1. 3. 3, 1. 2. 25. 4. 5, 2. 1. 15. 1. 2 (S)


LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 6 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko B-o S-o, T-o -o ir pranešėjo V-o
P-o,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį
skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d.
nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarties.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m.
vasario 14 d. nuosprendžiu D. M. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas
laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo
bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį dvejus metus
be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš
gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –
uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejiems
metams.
Priteista iš D. M.
nukentėjusiajam A. P. 28 273,60Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt
advokato pagalbai apmokėti.
Taip pat iš D. M.
priteista nukentėjusiajai I. V. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt
advokato pagalbai apmokėti.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
23 d. nutartimi nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pakeista
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis
dėl neturtinės žalos priteisimo. Sumažintas nukentėjusiajam A. P. priteistos
neturtinės žalos dydis ir iš D. M. priteista 13 273,60 Lt neturtinei žalai
atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat sumažintas
nukentėjusiajai I. V. priteistos neturtinės žalos dydis ir iš D. M. priteista
15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Taip pat pakeista Druskininkų miesto apylinkės
teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio
priemonės ir uždrausta D. M. naudotis specialia teise – vairuoti transporto
priemones vieneriems metams.
Kita Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m.
vasario 14 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
23 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nuteistojo D. M.
apeliacinis skundas patenkintas iš dalies.
Pakeista Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008
m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl D. M. paskirtos baudžiamojo poveikio
priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones –
termino nustatymo ir nustatytas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės –
uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas
vieneriems metams.
Kita Druskininkų miesto
apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Priteista iš D. M.
nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

D. M. nuteistas už
tai, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. , 19. 15 val. , Druskininkų sav. , L-alingyje,
M-inės–Alėjos–Dzūkų gatvių sankryžoje, vairuodamas transporto priemonę
automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), registruotą P. Š. vardu,
pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11d. nutarimu Nr. 1950 172 ir 174 punktų
reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas
leistino greičio, o pasirinkdamas važiavimo greitį, atsižvelgti į važiavimo
sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat
eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš
anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia
dėl susidariusių aplinkybių (172 punktas); važiuoti gyvenvietėse transporto
priemone ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (174 punktas), t. y. ,
važiuodamas Druskininkų sav. esančioje gyvenvietėje – L-alingyje M-inės
gatve transporto priemone – lengvuoju automobiliu „VW Passat“ (duomenys
neskelbtini), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto
priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų
sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties,
sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių
aplinkybių, viršijo leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį – važiavo
65 km/h greičiu; artėdamas prie pėsčiųjų perėjos ir M-inės–Alėjos–Dzūkų
gatvių sankryžos bei matydamas dviratininkę J. P. , įvažiuojančią iš Alėjos
gatvės į M-inės gatvę, automobilio greičio iki leistino gyvenvietėse greičio
nesulėtino, toliau važiavo ne mažesniu kaip 65 km/h greičiu,
atsiradus kliūčiai – pastebėjęs važiuojančią M-inės gatvės kelkraščiu ta pačia
eismo kryptimi dviratininkę J. P. , kuri įvažiavo iš Alėjos gatvės į
M-inės gatvę, nesulėtino greičio, laiku nestabdė ir visiškai nesustabdė
transporto priemonės, esant galimybei dviratininkės J. P. nelenkė ir
neapvažiavo, taip sukeldamas jai pavojų, dėl to automobilio priekinės
plokštumos dalimi, kiek dešiniau išilginės simetrijos ašies, atsitrenkė į
J. P. vairuojamo dviračio užpakalinę dalį (užpakalinį ratą bei
purvasargį). Eismo įvykio metu J. P. nuo patirtų sužalojimų – kaukolės skliauto
ir pamato kaulų lūžio, kraujosruvos galvos smegenų kamiene bei pailgose
smegenyse, kraujosruvos kaktos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose,
paviršinių odos nubrozdinimų kaktos dešinėje, dešinio antakio srityje, nosies
nugarėlės vidinėje dalyje, dešinio peties sąnario nugariniame paviršiuje,
dešinės čiurnos sąnario išoriniame paviršiuje – mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo
teismo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo
2008 m. vasario 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir bylą nutraukti arba
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde teigia,
kad teismas jį
nepagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatorius pažymi, kad, kilus pavojui, jis tuoj pat pradėjo staigiai
stabdyti ir panaudojo garsinį si-lą, tačiau dviratininkė nesustojo, o toliau važiavo į sankryžą. Dėl slydimo
automobilis tapo nevaldomas ir
judėjo tiesia trajektorija. Kasatorius teigia, kad jo vairuojamo
automobilio greitis buvo apie 50 km/h, nes jis žinojo, kad važiuojant gyvenvietėje važiavimo greitis
ribojamas iki 50 km/h. Kasatorius mano, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl dviratininkės
neapdairumo ir neatsargumo, nes ji nesilaikė KET 53, 105 ir 196 punktų reikalavimų bei pažeidė KET 1 priedo 5 punkte
Nr. 203 pažymėto kelio ženklo reikalavimus „duoti kelią“.
Teismas
konstatavo, kad veika buvo KET pažeidimas, t. y. greičio viršijimas. G-o
viršijimo faktas nustatytas 2006 m. lapkričio 6 d. , 2007 m. gegužės 30 d. ir 2008 m.
vasario 13 d. ekspertizės aktuose bei 2008 m. kovo 3 d. specialisto išvadoje.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad minėtose ekspertizėse ir specialisto
išvadoje nurodyta, kad automobilio greitis buvo nuo 55 km/h iki 65 km/h, todėl
jeigu jis ir viršijo leistiną greitį, tai tik nežymiai, ir tai nebuvo
piktavališkas ar chuliganiškas vairavimas. Tai pat kasatorius
nesutinka su apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartyje pateiktu
teiginiu, kad jis kategoriškai neigė viršijęs leistiną 50 km/h greitį, nes
tiesiog parodė, jog važiavo 50 km/h greičiu. Kasatorius nurodo, kad teismai
klaidingai vertino jo parodymus dėl važiavimo greičio, jis neprieštaravo dėl
greičio viršijimo fakto, tik nesutiko su ekspertizės aktuose ir specialisto
išvadose nustatytu 65 km/h jo važiavimo greičiu.
Kasatorius
pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra
materiali, todėl teismas turi įrodinėti veiką, pasekmes ir priežastinį
ryšį. Kasatorius mano, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį
tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, o apygardos teismas jį
nustatė tik iš dalies teisingai, tačiau nepagrįstai pripažino, jog jo padaryti KET
pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Kasatorius
teigia, kad būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga buvo dviratininkės padaryti KET 53, 105 ir 196 punktų
bei KET 1 priedo 5 punkto Nr. 203, pažymėto ženklo „duoti kelią“, reikalavimų
pažeidimai. Tuo tarpu teismai neanalizavo, kurio eismo dalyvio veiksmai lėmė
eismo įvykio kilimą. Apygardos
teismas nagrinėdamas bylą pagrindinį dėmesį kreipė į faktinių aplinkybių
nustatymą ir įrodymų vertinimą, o priežastinį ryšį nustatinėjo
remdamasis ekspertizės aktais ir specialisto
išvada.
Kasatorius
teigia, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėties, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Kasatorius teigia, kad apygardos
teismas nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, liečiančių jo kaltės
klausimą, nors visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius
pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-809/2001 yra
pasisakęs, jog „galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo
nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą,
galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei
numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos pasekmę. Jei
asmuo, darydamas veiką, nenumato, taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties
fakto, tai tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas dėl neatsargumo.
Šiuo atveju asmens veika vertinama kaip įvykis (kazusas)“. Be to teismas privalėjo
nustatyti, ar BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas buvo padarytas
dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tuo tarpu apylinkės
teismas jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį net nenustatęs jo kaltės
formos, o apygardos teismas nustatė, kad jis BK 281 straipsnio 5 dalyje
numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo
nerūpestingumo. Kasatorius mano, kad apygardos teismas konstatuodamas, kad jo
nusikalstama veika buvo nusikalstamas nerūpestingumas, pats sau prieštaravo, nes nustatė, jog eismo
įvykio kilimą lėmė abiejų eismo
įvykio dalyvių veiksmai.
Kasatorius
teigia, kad būtent dėl dviratininkės padaryto KET pažeidimo įvyko susidūrimas, o 2008 m. kovo 3 d.
specialisto išvadoje nustatyta, kad, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir
galimas reikšmių ribas (greičio, sukibimo, stabdymo koeficientą, slydimo atstumą, reakcijos laiką), net ir važiuodamas 50
km/h greičiu kasatorius nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti susidūrimo. Kasatorius
pažymi, kad teisme buvo apklaustas ir specialistas V. Mitunevičius, kuris
patvirtino savo išvadą ir detaliai paaiškino, kokiomis priemonėmis, metodais ir
būdais atliko ekspertizę, kodėl buvo
remiamasi kintamųjų reikšmių ribomis. Kadangi specialisto išvados ir
ekspertizių aktų esminis klausimas – ar vairuotojas turėjo galimybę
išvengti susidūrimo su dviratininke, jeigu būtų važiavęs 50 km/h greičiu – skyrėsi, todėl buvo atlikta kryžminė ekspertų
V. M-aus ir V. Mitunevičiaus
apklausa, kurioje V. M-us iš dalies patvirtino V. Mitunevičiaus
išvadą ir su ja sutiko. Tuo tarpu teismai nenagrinėjo, ar turėjo vairuotojas techninę galimybę išvengti
susidūrimo važiuodamas 50 km/h greičiu
ir ar galėjo numatyti savo veikos pavojingus padarinius
Taip pat
kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį
Nr. 2K-195/2007, kurioje nurodyta, kad „KET 14. 2 punktas (atitinka 2006 m. spalio 5 d. KET
173 punktą) įpareigoja automobilio vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį
ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, ar ją saugiai
apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui
nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau kartu
pažymėtina, kad reguliuojamoje
sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant
žaliam šviesoforo si-lui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis
KET, nepažeis jų ir savo veiksmais
nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, pagal KET reikalavimus turintiems judėjimo per sankryžą pirmenybę.
Dėl to transporto priemonės vairuotojas neprivalo
lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra
teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir
pažeisti transporto priemonės
vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui“. Dėl to, kasatoriaus manymu, nors šiuo atveju
sankryža ir buvo nereguliuojama, tačiau jis važiavo pagrindiniu keliu, o
dviratininkė, vadovaudamasi KET 196 punktu, privalėjo jį praleisti, to
jis pagrįstai ir tikėjosi, o susidarius
netikėtoms aplinkybėms neturėjo galimybės išvengti susidūrimo.
Kasatorius
teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 44 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio
2 dalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir nepašalino
visų byloje esančių prieštaravimų, nemotyvavo, nepagrindė, kodėl atmetė 2008 m.
kovo 3 d. specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, ir nepagrįstai jį nuteisė
pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-528/2008
yra nurodyta, kad „BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad
teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nurodyti
iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir
daro įtaką vienas kitam“.
Kasatorius mano,
kad teismai jam nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą
naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto priemonę. N-s apygardos
teismas, sutrumpindamas apylinkės teismo nustatytą trejų metų uždraudimo
naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę terminą iki vienerių
metų, pažymėjo, kad skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę reikia
atsižvelgti ir įvertinti, ar šia teise nėra pagrįsta darbinė ar profesine asmens
veikla, atsižvelgti į nuteistojo asmenybę bei kitas svarbias bylos aplinkybes,
tačiau ne iki galo įvertino šias aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį teismas
gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tačiau įstatyme nepasakyta,
kad tai yra teismo pareiga. Kasatorius pažymi, kad jis yra neteistas, nebaustas
administracine
tvarka, niekada ankščiau
į eismo įvykį nebuvo pakliuvęs ar jo sukėlęs, apibūdinamas teigiamai, turi nuolatinį darbą, jo darbas yra tiesiogiai susijęs su medicininių
priemonių ir mechanizmų tiekimu bei
aptarnavimu visoje Lietuvoje, šiuo
metu studijuoja neakivaizdiniu būdu telekomunikacijų
specialybę Kauno technologijos
universiteto 3 kurse, studijos mokamos, o gyvena ir dirba V-. Netekęs specialiosios teisės vairuoti
transporto priemonę, kasatorius prarastų darbą ir negalėtų susimokėti už
mokslą bei neturėtų pajamų pragyvenimui. Taip pat kasatorius nurodo, kad kartu su V. L. yra paėmęs kreditą, o praradęs galimybę
vairuoti transporto priemonę ir darbą,
negalėtų grąžinti paskolos. Kasatorius pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje
numatyta nusikalstama veika yra neatsargus nusikaltimas, o tai reiškia, kad
nusikaltimas negalėjo būti padarytas tyčia piktnaudžiaujant turima teise
vairuoti transporto priemonę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog iki eismo
įvykio kilimo jo vairavimas nebuvo chuliganiškas, taip pat jis nebuvo apsvaigęs
nuo alkoholio ar narkotinių psichotropinių medžiagų, o eismo
įvykis kilo, nes dviratininkė pažeidė
KET įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sudarydama jam kliūtį.
Dėl to kasatorius prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę –
uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones.
Kasatorius
teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi
nepagrįstai pasunkino jo civilinę atsakomybę, nes nepasisakė dėl neturtinės žalos
sumažinimo, nors šis klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo
2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuria pagrįstai sumažinti iš
kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. priteisti neturtinės žalos dydžiai
atitinkamai iki 13 273,60 Lt ir 15 000 Lt. Taip Vilniaus apygardos teismas 2009
m. rugsėjo 25 d. nutartimi paliko galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo
2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria iš kasatoriaus
nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. atitinkamai priteista po 28 273,6 Lt
ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kasatorius
pažymi, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo
padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra
prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Atkreiptinas teismo
dėmesys į tai, kad nukentėjusieji dėl civilinio ieškinio
kasacinio skundo nebuvo padavę, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas
baudžiamąją bylą iš naujo nepagrįstai pablogino kasatoriaus teisinę padėtį.
Atsiliepime į kasacinį skundą
prokuroras nurodo, kad nors kasatorius ginčija neišsamų byloje esančių
įrodymų vertinimą, tačiau baudžiamosios
bylos medžiaga nesudaro prielaidų
teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo
posėdžių protokolų matyti, kad apylinkės
teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė
savo išvadas dėl kasatoriui inkriminuotos BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis
teismas atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus. D. M. apskundus nuosprendį
apeliacine tvarka, apygardos teisme dar kartą buvo atliktas įrodymų tyrimas.
Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi dėl esminių BPK
pažeidimų (neišsamaus byloje esančių aplinkybių įvertinimo) panaikinus
apeliacinę nutartį bei grąžinus bylą
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas dar kartą
įvertino pirmosios bei apeliacinės
instancijos teisme ištirtas aplinkybes, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios
instancijos teismo išvadų ir nutartyje detaliai išdėstė nuteistojo apeliacinio
skundo turinį, pateikė įrodymų
vertinimo ir tyrimo rezultatus. Taip pat apygardos teismas, bylą iš naujo
nagrinėdamas apeliacine tvarka, nutartyje
išdėstė, kodėl teismas perteklinėmis laiko pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo padarytų
KET 53 ir 173 punktų pažeidimų, kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl D. M. kaltumo įvykdžius inkriminuotą
nusikaltimą. Taigi kasatoriaus
teiginys, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnis,
yra nepagrįstas.
Pažymima, kad
kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog apygardos teismas neįvykdė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nurodymų ir nepašalino byloje esančių eismo įvykio
ekspertizių ir specialistų išvadų prieštaravimų. Baudžiamojoje byloje buvo atliktos dvi eismo įvykio ekspertizės, kurių išvadose kategoriškai
nustatyta, kad nuteistasis D. M. prieš eismo
įvykį vairuojamu automobiliu važiuodamas ne mažesniu kaip 65 km/h greičiu
viršijo leistiną gyvenvietėje greitį. Be to, išvadose nurodyta, kad jei
D. M. būtų važiavęs leistinu greičiu, tai
stabdydamas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti dviratininkės partrenkimo.
Nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva teismui taip pat buvo pateikta eismo įvykio
specialisto V. Mitunevičiaus išvada, kurioje nurodoma, kad daugiau
tikėtina, jog nuteistasis D. M. nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti eismo įvykio kilimo, net jei
važiuotų leistinu gyvenvietėje 50 km/h greičiu. Tačiau tiek ekspertų, tiek specialistų išvados yra vienas iš
įrodymų šaltinių ir jų įrodomoji reikšmė vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o
teismai, vertindami šias išvadas, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Eismo įvykio
ekspertizes atlikęs ekspertas V. M-us tiek apylinkės, tiek apygardos teisme
kategoriškai patvirtino savo duotas išvadas. Be to, ekspertizių išvadas
patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojo M. R. , A. V. ir R. R. parodymai, kad D. M. važiavo
didesniu nei leistinas greičiu. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad
nuteistasis D. M. , pažeisdamas KET 172 ir 174 punktų
reikalavimus, viršydamas maksimalų
leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį, nesugebėjo sustabdyti vairuojamos transporto
priemonės bei išvengti dviratininkės J. P. partrenkimo.
Kasatorius skunde teigė, kad šio eismo įvykio kilimą lėmė ir kito eismo dalyvio –
nukentėjusiosios dviratininkės J. P. padaryti KET pažeidimai. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Kelių eismo taisykles
pažeidžia keli eismo dalyviai, itin svarbu
nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos turėjo priežastinį ryšį su kilusiais
padariniais. Kadangi eismo įvykio metu žuvo vienas iš KET reikalavimus
pažeidusių eismo dalyvių (nukentėjusioji J. P. ), svarbu nustatyti, ar kito eismo dalyvio – D. M. padaryti KET reikalavimų
pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais
padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas
apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio
nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno
eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio
pobūdžio nustatymas reikalauja
nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. D.
M. padaryti KET 172 ir 174 punktų
pažeidimai būtų būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET
reikalavimų, o dviratininkei jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Iš apylinkės ir apygardos teismų nustatytų aplinkybių
matyti, kad tuo atveju, jei D. M.
būtų neviršijęs leistino gyvenvietėje greičio, tai, stabdydamas automobilį,
būtų išvengęs dviratininkės J. P.
partrenkimo. Vadinasi, D. M. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kito asmens žūties – būtinoji sąlyga ir
priežastis. Dėl to bylą nagrinėję
teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp D. M. padarytų KET 172 ir 174 punktų
pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra
tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281
straipsnio 5 dalį.
Kartu atsiliepime
pažymima, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistas BPK
7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Iš byloje esančių
apylinkės ir apygardos teismo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistajam
D. M. buvo užtikrintos teisės dalyvauti procese bei naudotis BPK 22 straipsnyje
numatytomis teisėmis.
Atsiliepime
pažymima, kad kasatoriui buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė
– uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto
priemones, nes, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, kasatorius
nusikaltimą padarė naudodamasis specialia teise – vairuodamas transporto priemonę, be to,
jo padaryti KET pažeidimai yra šiurkštūs. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į
tai, kad apygardos teismas dar kartą vertino šios baudžiamojo poveikio priemonės
skyrimo tikslingumą, o pažymėjęs, kad kasatorius studijuoja, jo darbui reikalinga
teisė vairuoti, kad apibūdinamas teigiamai, jam paskirtą baudžiamojo poveikio
priemonę sumažino iki vienerių metų.
Taip pat
nepagrįsti kasacinio skundo
teiginiai, kad apygardos teismas, pakartotinai nagrinėdamas jo apeliacinį skundą ir nesumažinęs priteistos
neturtinės žalos, tai buvo padaryta ankstesnėje apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, pasunkino
jo padėtį. BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos ar
apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį
baudžiamąjį įstatymą tik tais
atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti
sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį
įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes,
rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Iš to išplaukia, kad BPK nuteistojo padėties
sunkinimą sieja su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal sunkesnį
baudžiamąjį įstatymą arba paskirtos bausmės sugriežtinimu.
Tuo tarpu apygardos teismas, tenkindamas nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies, pakeisdamas apylinkės teismo nuosprendį
bei sumažindamas paskirtos baudžiamojo poveikio
priemonės terminą, ne pasunkino, o sušvelnino kasatoriaus teisinę padėtį.
Atsiliepime į kasacinį skundą
nukentėjusieji A. P. ir I. V. nurodo, kad
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendis ir
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartis yra pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos
naikinti. Atsiliepime nukentėjusioji
pažymi, kad nuteistasis neprisipažįsta kaltas ir savaip interpretuoja eismo įvykio aplinkybes, kurios jau nustatytos byloje tiek liudytojų parodymais, tiek
ekspertizės aktais ir visa faktinių aplinkybių visuma.
Atsiliepime
nurodoma, kad kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio
5 dalį.
Taip pat
nurodoma, kad kasatoriui teismas pagrįstai uždraudė vairuoti transporto
priemones, nes toks nuteistojo vairavimas sukeltų pavojų kitiems asmenims. Be
to, kasatorius neteisingai nurodo, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini).
Atsiliepime
pažymima, kad civiliniai ieškiniai yra pripažinti ir pareikšti vadovaujantis
teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
Nuteistojo D. M. kasacinis skundas iš
dalies tenkintinas.

Dėl D. M. nuteisimo pagal BK
281 straipsnio 5 dalį

Byloje nustatyta, kad Kelių
eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai. Kasatoriui teismas inkriminavo KET 172 ir 174 punktų reikalavimų pažeidimą. Juose
nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o
pasirinkdamas važiavimo greitį, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir
transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą,
kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos
kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl
susidariusių aplinkybių (172 punktas); važiuoti gyvenvietėse transporto
priemone ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (174 punktas). Nukentėjusioji J. P. pažeidė KET 196 punkto, nustatančio, kad nelygiareikšmių kelių
sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią
transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, reikalavimus. Tokiais atvejais, kai Kelių eismo
taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės
klausimą, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių
pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Kasatorius mano, kad apylinkės teismas
neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių
padarinių, o apygardos teismas jį nustatė tik iš dalies teisingai.
S-bus
priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo
bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo
sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo
taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma
modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo
dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET
pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais
padariniais. Jei nukentėjusioji nebūtų pažeidusi KET 196 punkto reikalavimų ir
praleistų pagrindiniu keliu važiuojančią transporto priemonę, vairuojamą D. M. ,
eismo įvykio, be abejo, nebūtų. Taigi nukentėjusiosios J. P. Kelių eismo
taisyklių pažeidimas buvo būtinoji BK 281 straipsnyje numatytų padarinių
atsiradimo sąlyga. Kasatorius, vairuodamas automobilį ir važiuodamas miestelio
gatvėmis, kur maksimalus leidžiamas greitis 50 km/h, greičiu, viršijančiu 50
km/h, taip pat pažeidė Kelių eismo taisykles (174 punktas). Byloje nustatyta,
kad automobilio „VW Passat“ greitis buvo 65 km/h. Kasatorius ginčija tokią
teismo išvadą ir teigia, kad važiavo apie 50 km/h greičiu, o ne 65 km/h
greičiu, kaip nustatyta teismo nuosprendyje. Lietuvos teismo ekspertizės centro
2006 m. lapkričio 6 d. bei 2007 m. gegužės 30 d. ekspertizės aktuose
nustatyta, kad jei greitis nebūtų viršytas, kasatorius galėtų išvengti
susidūrimo su dviratininke ir kilusių padarinių. Taigi kasatoriaus padarytas
kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas, būtent greičio viršijimas, nors ir
nežymus, taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taigi abiejų eismo
dalyvių padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais
padariniais. Tokią pat išvadą padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai. Jei nukentėjusioji liktų gyva, o kasatoriaus turtui, sveikatai ar
gyvybei būtų padaryta žala, ji taip pat galėtų būti traukiama baudžiamojon
atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau ji žuvo, todėl
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik kasatorius.
Kasatorius
ginčija teismo išvadą dėl važiavimo 65 km/h greičiu. Jis mano, kad greitį, jei
ir viršijo, tai mažiau, o teismai netinkamai vertino įrodymus. Tačiau
atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria,
o remiasi teismų nustatytais įrodymais. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų
kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus. I- 2006 m.
lapkričio 6 d. , ir 2007 m. gegužės 30 d. ekspertizėse pateikta išvada, kad
kasatorius viršijo leistiną greitį, o sustabdyti automobilį kasatorius galėtų
tik tuo atveju, jei važiuotų ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Teisėjų kolegija
neturi pagrindo netikėti dviejų ekspertizių vienodomis išvadomis.
Kolegija sutinka,
kad nukentėjusioji dviratininkė taip pat šiurkščiai pažeidė Kelių eismo
taisykles išvažiuodama į pagrindinę gatvę ir nepraleidusi ja važiuojančios
transporto priemonės. Tačiau vieno eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių
pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju pagrindiniu keliu
važiuojančios transporto priemonės vairuotojo D. M. , nuo pareigos neviršyti
greičio, vairuoti saugiai, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to
reikalaujama KET 172 punkte. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
kasacinę nutartį Nr. 2K-195/2007, kurioje nurodyta, kad „KET 14. 2 punktas (atitinka 2006 m. spalio 5 d. KET 173
punktą) įpareigoja automobilio vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį
ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę, ar saugiai ją
apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui
nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo
saugumui. Tačiau kartu pažymėtina, kad
reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą
degant žaliam šviesoforo si-lui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad
kiti eismo dalyviai, kurie taip pat
įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų, ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams,
turintiems pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus judėjimo per
sankryžą pirmenybę. Dėl to transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto
priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai
gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra
tiesioginio pavojaus eismo saugumui“. Tačiau kasatorius neteisingai
interpretuoja šią nutartį. Taip, vairuotojas neprivalo be reikalo mažinti
greičio, tačiau jis privalo ir jo neviršyti. Kasatoriaus minimoje byloje (Nr. 2K-195/2007) vairuotojas, artėdamas prie sankryžos, nemažino greičio, bet jis jo ir
neviršijo, tuo tarpu kasatorius greitį viršijo.
Kasatorius
ginčija teismo nustatytą kaltės formą ir rūšį, teigia, kad jo veikoje nėra
BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jo
veiksmuose nėra kaltės, todėl, kad jis, susidarius netikėtoms aplinkybėms,
neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-809/2001 yra pasisakęs, kad „galėjimas
numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris
nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje
suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą,
kaip jo veikos pasekmę. Jei asmuo, darydamas veiką nenumato, taip pat
neturi ir negali numatyti kito žmogaus mirties fakto, tai tokia veika negali būti
kvalifikuojama kaip nužudymas dėl neatsargumo. Šiuo atveju asmens veika vertinama
kaip įvykis (kazusas)“.
BK 14 straipsnis
numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia
ar dėl neatsargumo. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį BK 281 straipsnio
5 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. BK 16
straipsnis nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padaromas dėl
nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2008
m. vasario 14 d. nuosprendyje neįvardijo neatsargumo rūšies. Vilniaus apygardos
teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius
BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tačiau netinkamai
motyvavo nusikalstamo nerūpestingumo kaltės buvimą. Nusikalstamas
nerūpestingumas yra tada, kai vairuotojas nesuvokia, kad daro pavojingą ar
rizikingą veiką, šiuo atveju nesuvokia, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles
(viršija leistiną greitį), ir dėl to nenumato, kad dėl pažeidimo gali kilti
Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdamas
vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį),
turi ir gali numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Jei vairuotojas neturi
ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis
veikė be kaltės. Šioje byloje apygardos teismas, viena vertus, konstatavo
nusikalstamą nerūpestingumą, kita vertus, konstatavo, kad „važiuodamas 65 km/h
greičiu kasatorius sąmoningai pažeidė Kelių eismo taisykles“. Tačiau sąmoningas
Kelių eismo taisyklių pažeidimas suponuoja daromos veikos rizikingumo sampratą,
o tai jau vienas iš nusikalstamo pasitikėjimo kaltės požymių. Tačiau, kaip
matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, kasatorius nepripažino pažeidęs Kelių
eismo taisykles, taigi jis nesuvokė, kad viršijo leistiną gyvenvietėse greitį,
o tai reiškia, kad jis veikė nusikalstamo nerūpestingumo rėmuose.
Kaip asmuo,
kuriam privalomi KET reikalavimai, kasatorius vairuodamas automobilį privalo
laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, neviršyti greičio ir turi numatyti,
kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti Kelių eismo taisyklių pažeidimas.
Kasatorius nepripažino, kad viršijo greitį, nors objektyviai teismo nustatyta,
kad greitis buvo viršytas. Taigi jis nesuvokė, kad esamoje situacijoje veikia
rizikingai ir kelia pavojų eismo saugumui. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo
jo veikoje esant nusikalstamą nerūpestingumą. Jei asmuo nesuvokia, kad
pažeidžia Kelių eismo taisykles (šiuo atveju – viršija leidžiamą greitį), jis
nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui. Nesuvokdamas šio fakto, jis
nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku sustabdyti
automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje numatytais
padariniais. Tačiau esminis požymis, nulemiantis nusikalstamo nerūpestingumo,
kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo
pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali
suvokti daromą pažeidimą bei numatyti galimus pažeidimo padarinius ir imtis
veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje,
yra tai, ar kasatorius, turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir neviršyti
greičio, turėjo galimybę jo neviršyti, o viršijęs greitį ir pamatęs
dviratininkę, laiku sumažinti greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto
numatomos kliūties ir išvengti
susidūrimo. Taigi apie
kasatoriaus galimybę (taip pat ir techninę) laiku sustabdyti automobilį ir
išvengti susidūrimo galima kalbėti dviem aspektais: pirmuoju – jei vairuotojas
viršijo leistiną greitį, ir antruoju – jei jo neviršijo. Jei asmuo viršija
greitį, neturėjimas galimybės laiku sustabdyti automobilio, tai nepašalina jo
kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindą nulemia jo psichinis santykis ne vien
su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu. Lietuvos teismo
ekspertizės centro ekspertai 2006 m. lapkričio 6 d. bei 2007 m
. gegužės 30 d. ekspertizės aktuose padarė išvadas, kad šioje situacijoje važiuodamas 65 km/h greičiu
kasatorius negalėjo išvengti susidūrimo, tačiau jei būtų neviršijęs leistino
greičio, būtų galėjęs laiku sustabdyti automobilį. Taigi kasatorius būtų
galėjęs išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais, jei gyvenvietėje
vairuodamas automobilį nepažeistų kelių eismo saugumo taisyklių, neviršytų
leistino 50 km/h greičio. V-indami kasatoriaus kaltę, teismai pagrįstai
kritiškai vertino 2008 m.
kovo 3 d. eksperto V. Mitunevičiaus išvadą, kad, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir į galimas reikšmių
ribas (greičio, sukibimo, stabdymo koeficientą, slydimo atstumą, reakcijos laiką), net ir važiuodamas 50 km/h greičiu,
kasatorius nebūtų turėjęs techninės galimybės
išvengti susidūrimo dėl šios tikėtino pobūdžio. Remdamiesi išdėstytais motyvais teismai pagrįstai konstatavo neatsargios
kaltės buvimą kasatoriaus veikoje. Ji pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo
forma.

Dėl BK 68 straipsnyje
nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise
vairuoti transporto priemonę paskyrimo pagrįstumo

Kasatorius mano,
kad teismai jam nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą
naudotis specialia teise, t. y. vairuoti transporto priemonę. Apygardos teismas
sutrumpino apylinkės teismo nustatytą trejų metų uždraudimo naudotis specialia
teise – vairuoti transporto priemonę laiką iki vienerių metų. BK 68 straipsnio
(uždraudimas naudotis specialia
teise) 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis
teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise
laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan. ) tais
atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką.
Nusikaltimas padarytas vairuojant transporto priemonę, kuria naudotis
reikalinga speciali teisė.
Kasatorius
ginčija teismų sprendimus, teigdamas, kad turėjo būti įrodytas tyčinis
piktnaudžiavimas turima teise vairuoti transporto priemonę. Tačiau įstatyme kalbama
ne apie piktnaudžiavimą teise, o apie nusikaltimo padarymą naudojantis šiomis
teisėmis.
Uždrausti
asmeniui naudotis specialiomis
teisėmis yra teismo teisė. Visi teismai laikė reikalingu šios baudžiamojo
poveikio priemonės paskyrimą. Kasacinės instancijos teismas keičia ar naikina
teismų sprendimus tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar dėl
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 369 straipsnis). Teismai, taikydami
BK 68 straipsnį, nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo
nuostatų nepažeidė, todėl ši kasacinio skundo dalis netenkinama.

Dėl neturtinės
žalos dydžio
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m.
vasario 14 d. nuosprendžiu iš D. M. buvo priteista nukentėjusiajam A. P. 28
273,60Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti, o
nukentėjusiajai I. V. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt advokato
pagalbai apmokėti.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
23 d. nutartimi tenkinant nuteistojo D. M. apeliacinį skundą pakeista
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis
dėl neturtinės žalos priteisimo. Sumažintas nukentėjusiajam A. P. priteistos
neturtinės žalos dydis ir priteista iš D. M. 13 273,60 Lt neturtinei žalai
atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat sumažintas
nukentėjusiajai I. V. priteistos neturtinės žalos dydis ir priteista iš D. M.
15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Teismas detaliai motyvavo savo sprendimą, nurodydamas, kad apylinkės teismas,
nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į reikšmingas
šioje situacijoje bylos aplinkybes, mažinančias atlygintinos neturtinės žalos
dydį, būtent į tai, kad eismo įvykį lėmė ir nukentėjusiosios dviratininkės elgesys,
nes būtent ji, išvažiuodama iš šalutinio kelio, nedavė kelio pagrindiniu keliu
važiuojančiam automobiliui ir taip pati sukūrė rizikingą situaciją, susijusią
su jos pačios saugumu. Teismas atsižvelgė į kaltės formą ir dydį bei
konstatavo, kad esant neatsargiai kaltės formai neturtinės žalos dydis yra
mažesnis negu esant tyčiai. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo
elgesį po nusikaltimo padarymo (atsiprašė nukentėjusiųjų, neatsisakė atlyginti
žalą), jo turtinę padėtį ir priteistos žalos atlyginimo įtaką jo turtinei
padėčiai, galimus neigiamus ir negrįžtamus padarinius, taip pat įvertino
rimtesnių neigiamų padarinių nukentėjusiųjų bendravimui, reputacijai ir
šeiminiam gyvenimui nebuvimą.
Nuteistasis
apskundė Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį
kasacine tvarka dėl, jo manymu, netinkamo faktinių aplinkybių ir priežastinio
ryšio nustatymo, o tai lėmė nepagrįstą nuteisimą pagal BK 281 straipsnio 5
dalį. Kasaciniame skunde nebuvo skundžiama apygardos teismo nutarties dalis dėl
neturtinės žalos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
23 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminio
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Nutartyje pažymėta, kad neatsakyta į
esminius apeliacinio skundo motyvus dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio
5 dalyje, sudėties buvimo D. M. veikoje.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsakė į D. M.
apeliacinio skundo motyvus dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir
atmetė šią jo apeliacinio skundo dalį. Kartu buvo patenkinta apeliacinio skundo
dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir sumažintas draudimo
naudotis specialia teise laikas iki vienerių metų, t. y. iki to laiko, koks
buvo nustatytas panaikintoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Tačiau
civilinio ieškinio srityje apeliacinis skundas buvo atmestas ir palikti
Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu priteisti neturtinės žalos
dydžiai: nukentėjusiajam A. P. – 28 273,60 Lt, o nukentėjusiajai I. V. – 30
000 Lt. Teismas savo sprendimą motyvavo lakoniškai, nurodydamas, kad pirmosios
instancijos teismas nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų
išsprendė nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.
Kasatorius
teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi
nepagrįstai pasunkino jo civilinę atsakomybę, nes nepasisakė dėl neturtinės žalos
sumažinimo, nors šis klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo
2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuria pagrįstai sumažinti iš
kasatoriaus nukentėjusiesiems A. P. ir I. V. priteisti neturtinės žalos dydžiai
atitinkamai iki 13 273,60 Lt ir 15 000 Lt.
Ši kasacinio
skundo dalis tenkintina. Pažymėtina, kad apeliacine ir kasacine tvarka
apylinkės teismo nuosprendį ir apygardos teismo nutartį skundė tik nuteistasis.
Kasatorius ankstesniu kasaciniu skundu neskundė Vilniaus apygardos teismo 2008
m. gruodžio 23 d. nutarties dalies dėl civilinio ieškinio dydžio sumažinimo.
Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyje taip pat neminima, kad vienas iš bylos
perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka motyvų būtų susijęs su
neteisingu civilinio ieškinio išnagrinėjimu. Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
rugsėjo 25 d. nutartyje, iš naujo išnagrinėjus bylą dėl neturtinės žalos
priteisimo, pasisakyta vos vienu sakiniu, visiškai neargumentuojant sprendimo. Tuo tarpu
ankstesnė Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo sumažintas neturtinės
žalos dydis, priteistas iš kaltininko, buvo detaliai argumentuota.
BPK 386 straipsnio („Bylos nagrinėjimas, kai
panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės
instancijos teismo nuosprendis ar nutartis“) 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės
instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų,
kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. BPK 386 straipsnio 3
dalis nustato, kad iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar
apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti
sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais,
kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę
nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo
iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad
kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. BPK 320 straipsnio
(„Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos“) 4 dalis nustato, kad
pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas
gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir
civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti
pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Šioje byloje iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine
tvarka nuteistojo teisinė padėtis buvo pabloginta labiau, negu buvo prašoma
paduodant pirmą kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio
23 d. apeliacinės nutarties, ir labiau, negu nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d.
nutartyje grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi nuteistasis
D. M. atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė apeliacinės
instancijos teismo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr.
2K-312/2008). Taip apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį ir 386
straipsnio 2 ir 3 dalis.
Esant tokiai
situacijai, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžiu
ir Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi iš kasatoriaus nukentėjusiesiems
A. P. ir I. V. priteistas neturtinės žalos dydis mažintinas iki panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi nustatyto
neturtinės žalos dydžio.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendį ir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugsėjo 25 d. nutartį D. M. byloje. Sumažinti
nukentėjusiajam A. P. priteistos iš D. M. neturtinės žalos dydį iki 13 273,60
Lt, o nukentėjusiajai I. V. iki 15 000 Lt.
Kitą Druskininkų
miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo
25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.76727 sekundės -