Paieška : Teismų praktika Kasacinės instancijos teismo TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13575: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo
Kasacinė byla Nr
3. Atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)

Kai baudžiamojoje byloje
teismas įgyvendina įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien tik į visas
formaliąsias teisines tokio apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas sprendimui
svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-82/2010 Procesinio sprendimo
kategorija 1. 1. 6. 6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 18  d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko J-o
P-io, V-o A-uko, D-os B-ės, R-o B-o, V-aus
-os, O-o F-o, V-o G-aus, A-o K-aus, V-o
M-o, V-o P-o, A-o P-io, A-os R-ės, V-o
Ranonio, A-o S-io, B-o S-o, T-o -o ir pranešėjo
E-aus B-o,
sekretoriaujant I-ai -ovaitei,
dalyvaujant prokurorui I-ui M-elioniui,
gynėjui advokatui M-ui -ui,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. S. ,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m.
sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį ir,
vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, nuo baudžiamosios atsakomybės
atleistas pagal Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės I. K.
laidavimą be užstato. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 3
punktu, konfiskuoti V. S. iš nusikalstamos veikos gauti 198 070,62 Lt.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 25 d.
nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo
apeliacinis skundas atmestas, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. S.
apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d.
nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio rezoliucinės dalies
pašalintas nurodymas dėl V. S. pripažinimo kaltu; V. S. , padariusiam
BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir atleistam nuo
baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu, baudžiamoji byla
nutraukta. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta
nepakeista.
Plenarinė sesija, išklausiusi
teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti,
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį
skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

V. S. , dirbdamas antstolių V. S. , A. L. , G. M. kontoros antstoliu,
prilyginamas valstybės tarnautojui, pažeisdamas antstolių veiklą
reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir
viršijo įgaliojimus siekdamas asmeninės turtinės naudos, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. V. S. , naudodamas išieškotas ar areštuotas bei jam patikėtas ir privalomas saugoti tretiesiems asmenims priklausančias lėšas
iš einamųjų bei depozitinių sąskaitų AB
„DnB NORD bankas“ (buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas), AB „Parex bankas“
ir AB „Ūkio bankas“ nuo 2003 m. sausio 2 d.
iki 2005 m. spalio 12 d. terminuotiems indėliams pagal terminuoto
indėlio sutartis ir pagal sutartį už depozitinėje sąskaitoje AB „Ūkio bankas“
nuo 2005 m. spalio iki 2006 m. gegužės mėn. pabaigos esantį piniginių lėšų vidutinį likutį, iš viso
gavo 235 377,21 Lt palūkanų ir taip šia tęstine veika iškreipė antstoliams suteiktas
funkcijas ir bendruosius veiklos principus, diskreditavo antstolio vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo
sprendimus ir kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą, prestižą bei pasitikėjimą ja.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo V. S. padaryta nusikalstama
veika atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, yra
apysunkis nusikaltimas ir kvalifikuota teisingai. Tą neginčijamai patvirtina
teismo ištirti įrodymai. Kadangi V. S. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi
padaręs nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas, administracine tvarka
nebaustas, apibūdinamas teigiamai, teismas įžvelgė pagrindą manyti, kad jis
laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant pasitikėjimo verto
asmens – Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės I. K. , pagal veiklos
pobūdį galinčios daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, prašymui perduoti
kaltininką jos atsakomybėn pagal laidavimą, kaltinamasis, taikant BK 40
straipsnį, atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be
užstato. Taikant BK 72 straipsnį, konfiskuotini 198 070,62 Lt kaip pinigai,
gauti iš nusikalstamos veikos.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo apeliacine tvarka pagal Vilniaus apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą atleisto V. S. apeliacinius skundus. Prokuroro skunde buvo prašoma
pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendį ir V. S. ,
pripažintam kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę – teisės
dirbti antstolio darbą atėmimą dvejiems metams. V. S. apeliaciniame skunde
taip pat prašoma minėtą nuosprendį pakeisti: nepripažinti jo kaltu padarius
nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamąją bylą
nutraukti, taip pat netaikyti turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio
priemonės, nes atitinkama pinigų suma negali būti laikoma gauta iš
nusikalstamos veikos.
Apeliacinės instancijos teismas
prokuroro skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje yra BK 40
straipsnyje numatytas pagrindas ir būtinų sąlygų visuma, todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai V. S. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą. Apelianto V. S. skundą teismas tenkino iš dalies ir, nurodęs į
BPK 303 straipsnio 4 dalies, 307 straipsnio 5 dalies, 328 straipsnio 1
punkto nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką taikant atleidimą nuo
baudžiamosios atsakomybės, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendį
pakeitė: pašalino iš rezoliucinės dalies V. S. pripažinimą kaltu ir jam, kaip
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, baudžiamąją
bylą nutraukė. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje
buvo išspręstas ir turto, gauto iš nusikalstamos veikos, konfiskavimo
klausimas, palikta nepakeista.
Kasaciniu
skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 25 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad sprendimas atleisti V. S. nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą priimtas formaliai atsižvelgus į BK 40 straipsnio
nustatytas sąlygas, tačiau neįvertinus ir nenurodžius
privalomų motyvų, ar yra pakankamas objektyviais bylos duomenimis pagrįstas
pagrindas atleisti V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės, o būtent – ar bus pasiekti
bausmės tikslai atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios
atsakomybės. Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą, nes baudžiamojoje byloje nenustatytos visos BK 40 straipsnyje
išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat nenustatytas pagrindas, leidžiantis
taikyti šį baudžiamosios teisės institutą.
Konfiskuotą V. S. neteisėtai gautų
palūkanų sumą kasatorius vertina ir kaip turtinę žalą tyrimo nenustatytiems konkretiems asmenims. Šie asmenys, kurių pinigus iš antstolio depozitinės sąskaitos
V. S. naudojo terminuotiems indėliams, patys galėjo gauti tokio pat dydžio pajamas laisvai disponuodami išieškotomis iš skolininkų savo lėšomis.
Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus iki nuosprendžio
priėmimo kaltininkas turi pašalinti, bent iš dalies atlyginti arba
įsipareigoti atlyginti turtinę žalą. Kaltinamojo
V. S. pozicija dėl turtinės žalos atlyginimo bylos procesiniuose
dokumentuose neįtvirtinta.
Kasatorius teigia, kad bylos dokumentų turiniui prieštarauja apeliacinio
nuosprendžio išvada, jog V. S. ikiteisminio tyrimo ir
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu visiškai pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. neprisipažino padaręs
jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neigė bet kokio nusikaltimo
padarymą ir dėl padarytos veikos nė kiek nesigailėjo. Bylos procese pirmosios
instancijos teisme V. S. prisipažino kaltu ir deklaravo, kad gailisi, vien
tik siekdamas išvengti baudžiamosios
atsakomybės. V. S. paduoto
apeliacinio skundo motyvai dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto
konfiskavimo patvirtina, kad jis
nemano atlikęs neteisėtus veiksmus.
Skunde taip pat pažymima, kad švelnindamas poziciją apeliacinės instancijos
teismas dar nurodė, jog baudžiamasis
įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką
vertina kaip nusikalstamą ar kaip nenusikalstamą, t. y. nereikalauja
savo padarytos veikos teisinio įvertinimo.
Apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio išvada dėl V. S. prisipažinimo ir gailėjimosi neteisingai grindžiama ir tuo, kad prokuroras
nutarimu paskirtą kardomąją priemonę suėmimą
panaikino ir pakeitė švelnesnėmis. Prokuroro nutarimas yra procesinis dokumentas, skirtas ikiteisminio tyrimo
eigos organizavimui, o jo turinys
neparodo įtariamojo pozicijos dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos bei
neteikia pagrindo spręsti klausimą
dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK 54
straipsnio 2 dalimi, reikalaujančia, be kitų aplinkybių, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės
formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus,
tikslus ir stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias
aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad V. S. padarė apysunkį nusikaltimą,
piktnaudžiavo tarnyba ilgą laiko tarpą, jo nusikalstamos veikos savanaudiškas
motyvas – gauti materialinę naudą. Nusikalstamus veiksmus jis
nutraukė tik po to, kai baudžiamojon
atsakomybėn už analogišką nusikaltimą buvo patrauktas kitas tos antstolių
kontoros antstolis, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo ir tik
nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme prisipažino
padaręs nusikaltimą. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl bendrųjų
bausmių skyrimo pradmenų taikymo visos minėtos aplinkybės laikomos leidžiančiomis pagrįstai abejoti tokio prisipažinimo motyvais bei kritiškai vertinti, ar
gailėjimasis dėl padarytų neteisėtų veiksmų yra nuoširdus.
Skunde nurodoma, kad teismų sprendimais atleidus V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra
galimybės nubausti jį drausmine tvarka. Pagal Antstolių įstatymą drausmės byla antstoliui negali būti iškelta nuo pažeidimo padarymo dienos
praėjus daugiau kaip vieneriems metams. Taip būtų pažeistas BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimas,
kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.
Kasacinis skundas tenkintinas.  

Dėl kasacinio skundo argumentų,
susijusių su BK 40 straipsnio taikymu

Kasatorius teigia, kad Vilniaus
apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes šioje
baudžiamojoje byloje nėra nustatyta visų būtinų BK 40 straipsnyje išdėstytų
sąlygų, kuriomis asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą.
Visų šių sąlygų egzistavimas iš
tiesų sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008,
2K-31/2010, 2K-51/2010, 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms
formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens
atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės,
nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą
pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.
Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį
įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Dėl BK 40 straipsnio 1 dalies
nuostatų taikymo

BK 40 straipsnio 1 dalies
nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba
nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo
atsakomybei pagal laidavimą.
V. S.
padarytas nusikaltimas kvalifikuotas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Šiame BK
straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinius nusikaltimus. BK 228
straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki
šešerių metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta
BK 11 straipsnio 4 dalyje, priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai. V.
S. padarytos veikos požymių atitiktis BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo
sudėties požymiams nuosprendžiuose konstatuota tinkamai. Tokia kvalifikacija,
kartu ir veikos priskirtinumas apysunkiams nusikaltimams atitinka įstatymą bei
susiformavusią teismų praktiką. Šių klausimų išsprendimas kasaciniame skunde
neginčijamas. Akivaizdu, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo
priskyrimu vienai iš kategorijų – apysunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje
baudžiamojoje byloje yra.
Antroji
BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas
perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje (T. 13, b. l.
256) yra laiduotojo – Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės I. K.
– prašymas perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame
nurodyta, kad V. S. jai yra pažįstamas kaip sąžiningas, pareigingas,
doras, atsakingas, darbštus, iniciatyvus darbuotojas, o ji pati įsitikinusi,
kad šis asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Vis dėlto bylos dokumentai rodo, kad teismų
nuosprendžiuose šio prašymo tenkinimo klausimas nuodugniai neaptartas. Teismai
neatkreipė dėmesio į tam tikrą prieštaringumą, atsiskleidžiantį gretinant
V. S. padaryto nusikaltimo ypatybes ir laiduotojo prašyme bei žodiniuose
paaiškinimuose teismo proceso metu išsakytą poziciją.
Dirbdamas antstoliu, prilyginamu valstybės
tarnautojui, V. S. padarė veiką, kuria, pažeisdamas antstolių veiklą
reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir
viršijo įgaliojimus siekdamas asmeninės turtinės naudos. Šia veika jis iškreipė
antstoliams suteiktas funkcijas ir bendruosius veiklos principus, diskreditavo
antstolio vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus
vykdomuosius dokumentus, autoritetą, prestižą bei pasitikėjimą ja, dėl to
didelės žalos patyrė valstybė. Lakoniškame laiduotojo prašymo tekste išsakytas labai palankus V. S. kaip
darbuotojo vertinimas, tačiau visiškai neužsimenama apie tai, kad jo veika
padarė žalos antstoliams kaip institucijai ir atitinkamai negalėjo nesukelti
Lietuvos antstolių rūmų vadovybės reakcijos, kritiško požiūrio į tokius šio
antstolio darbo metodus, kuriais buvo pažeidžiami įstatymų, tarnybinės etikos
reikalavimai, trečiųjų asmenų teisėti interesai. Teismai į šį klausimą
neįsigilino, nors tokią galimybę turėjo. Teismo posėdyje kaip liudytoja
apklausta Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė I. K. patvirtino,
kad prašymą dėl laidavimo palaiko, žino ir supranta, kuo V. S. kaltinamas,
tačiau savo požiūrio į jo padarytą veiką neatskleidė, veikos pavojingumo
nevertino, o į prokuroro klausimą atsakė, jog Antstolių rūmams nėra žinoma apie
tokio elgesio, siejamo su išieškojimais, dėl kurio V. S. dabar yra kaltinamas,
praktiką. Laiduotoja nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką ji gali daryti
kaltininkui, kad šis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Tai rodo, kad laidavimo
klausimas teisme buvo tiriamas paviršutiniškai, atskirai nuo veikos, turėjusios
neigiamos įtakos antstolių institucijai, ypatybių ir laiduotojo galimybių
įgyvendinti tai, kas išdėstyta prašyme dėl laidavimo. Dėl to BK 40 straipsnio 1
dalyje nustatytos antrosios sąlygos, kuri neatskiriama ir nuo BK 40 straipsnio
3 dalies nuostatų, požiūriu šioje konkrečioje situacijoje teismo apsisprendimas
taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo
visapusiškai pagrįstas ir liko daugiau formalus. Priimant tokį sprendimą
reikia, kad jo motyvai būtų aiškūs ir įtaigūs, kiltų iš nuodugnios klausimo
analizės, aprėpiančios duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį, visumą, jo padarytą
veiką, žodžiu bei elgsena reiškiamą kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas
padaryta, taip pat iš laiduotojo ir jo galimybių daryti teigiamą įtaką
kaltininkui visapusiško įvertinimo, apimančio ir argumentus, kuriais
grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2010).

Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies
nuostatų taikymo

BK 40 straipsnio 2 dalies
keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą
padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs
nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą
arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo
manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų
ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pirmoji sąlyga – asmuo
nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Iš šioje baudžiamojoje byloje
priimtų nuosprendžių matyti, kad V. S. per laikotarpį nuo 2003 m. sausio 2 d.
iki 2006 m. gegužės mėnesio pabaigos atliko ištisą seką veiksmų, kurių visuma
įvertinta kaip vieninga tęstinė veika. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 25 d. nuosprendyje šiuo
klausimu pasisakė taip: „Įstatymas nedraudžia atleisti asmenis nuo
baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika buvo tęstinė ar ji
buvo daroma ilgą laiką. Pagal BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika
apibūdinama vienaskaitos forma. BK tekste esančios formuluotės „pirmą kartą
padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo
aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 40 straipsnio nuostatos gali būti
taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną
nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią
sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas. V. S. nusikalto pirmą
kartą, padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, anksčiau neteistas, todėl šioje
byloje yra viena iš įstatymo nustatytų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2
dalies 1 punkte, – kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės“. Tokia
teismo pateikta aptariamos sąlygos traktuotė formaliai yra teisinga ir atitinka
teismų praktiką (pvz. , kasacinės nutartys Nr. 2K-P-85/2008, 2K-632/2005). Kasaciniame
skunde, beje, teismų išvados dėl to, kad V. S. yra padaręs tik vieną apysunkį
nusikaltimą, nėra ginčijamos. Vis dėlto, jeigu kvalifikavimo požiūriu padaryta
tęstinė veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad
asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų
užgožti šios veikos ypatybių svarbos. Ypač šios sąlygos nederėtų suabsoliutinti
sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Net ir vienas
tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą
ar labai ilgą laiką (kelerius metus ir pan. ) sistemingais, versliškais,
intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar
priemones ir pan. , pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios
atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui,
neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų, tačiau kvalifikuotam
pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą. Šioje baudžiamojoje byloje teismai
sutelkė dėmesį vien į formalią išvadą dėl veikos kaip vieno apysunkio
nusikaltimo kvalifikavimo, išleisdami iš akių šio nusikaltimo nuodugnesnio
individualizuoto įvertinimo svarbą. Vadinasi, BK 40 straipsnio 2 dalies 1
punkto nuostatų taikymo požiūriu byloje liko neaiškumų, ar iš tiesų pirmą kartą
padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas savo faktiniu turiniu yra toks, dėl
kurio nekyla sunkumų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą.
Antroji būtina atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai
pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės
pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami
ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos
veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausieji bruožai, ypatybės
ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su
gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus.
G-ėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį,
krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai,
kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti žalingus savo veikos
padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių
nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai
sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama
padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių
aplinkybių fiksavimu ir t. t.
Kasatoriaus teigimu, teismų
išvados, kad V. S. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs
nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos, nes prieštarauja bylos dokumentų turiniui.
Skunde nurodoma, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu neigė padaręs jam
inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl jos neprisipažino ir nė kiek nesigailėjo.
BK 40 straipsnio 2 dalies 2
punkto nuostatų požiūriu atkreiptinas dėmesys į skundžiamuose nuosprendžiuose
išdėstytus atitinkamus argumentus, skirtus išvadoms, kurias ginčija kasatorius,
pagrįsti.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad
apklaustas kaip kaltinamasis V. S. prisipažino kaltu dėl jam
inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Jis paaiškino, kad, dirbdamas
antstoliu, siekdamas užtikrinti piniginių lėšų valdymo patogumą, jų saugumą,
turėjo daug sąskaitų įvairiuose Lietuvos bankuose. V-a- sąskaitas jis skyrė
antstolio ūkinei veiklai vykdyti, kitose einamosiose sąskaitose saugojo
pinigus, paruoštus išieškotojui išmokėti, dar kitas sąskaitas skyrė
ikiteisminiam išieškojimui. P-us, kurių išmokėjimas sustabdytas teismo
sprendimu arba kuriems taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jis laikė
depozitinėse sąskaitose. Teismo sprendimu įšaldytas lėšas V. S. prašydavo
bankų padėti į depozitinę sąskaitą, privačių indėlių sutarčių nesudarinėjo,
visos sutartys dėl pinigų laikymo sąskaitose buvo sudaromos jo, kaip antstolio,
vardu. Jis žinojo, kad už kiekvienoje sąskaitoje esantį pinigų likutį jam
priskaičiuojamos ir mokamos palūkanos, kurias jis deklaravo, o nuo gaunamų
palūkanų mokėjo privalomus mokesčius. Dėl padarytos nusikalstamos veikos
kaltinamasis gailisi, sutinka grąžinti palūkanų pavidalu gautą pinigų sumą. Iš
šių parodymų teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis V. S. dėl jam
inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažįsta savo kaltę.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 25 d.
nuosprendyje iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas
aplinkybes. Kolegija nurodė, kad, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, iš bylos
medžiagos matyti, jog V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame
posėdyje neneigė padaręs neteisėtą veiką, pripažino esmines nusikalstamos
veikos aplinkybes, paaiškino, kaip buvo sudaromos terminuotų indėlių sutartys,
pervedami pinigai. Dėl savo veiksmų jis gailisi, apylinkės teisme žadėjo
grąžinti gautas palūkanas. Kolegija taip pat pažymėjo, kad baudžiamasis
įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo,
ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą ar kaip nenusikalstamą, t. y.
nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo. 2008 m. liepos 8 d.
nutarimu prokuroras pripažino V. S. pateiktus dokumentus pagrindžiančiais jo
neatvykimo į apklausas priežastis, pranešė jam apie įtarimus, apklausė kaip
įtariamąjį ir panaikino V. S. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą.
Kolegijos manymu, tai rodo, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog V. S.
visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte
esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo
kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK
40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus
parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus,
gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais
atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta,
padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai
svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2010).
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
išdėstyti motyvai, susiję su BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų
taikymu, rodo, kad šis teismas sutelkė dėmesį tik į pirmosios instancijos
teismo nuosprendį bei prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Nebuvo
analizuojamas V. S. apeliacinis skundas, kuriame nesutinkama su kaltės ir
turto, kaip pinigų sumos, gautos iš nusikalstamos veikos, klausimų išsprendimu
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Beje, šis skundas, kaip matyti
palyginus atitinkamas datas, surašytas pirmiau negu prokuroro apeliacinis
skundas, todėl nėra pagrindo manyti, kad V. S. iš esmės sutiko su
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o apeliacinį skundą surašė vien kaip
atsaką į prokuroro skundą. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl BK
40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos buvimo pasisakė remdamasis ne visais
byloje esančiais ir šiam klausimui išspręsti reikšmingais duomenimis. Be to, apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais grindžiama galimybė taikyti BK
40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, iš dalies yra prieštaringi. P-virtinta kaip
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teisingai konstatuota aplinkybė, kad V. S. visiškai pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą
veiką, neatitinka visų bylos dokumentų turinio. Visiškas V. S. prisipažinimas
ir gailėjimasis, kaip būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, be
kitų argumentų, grindžiamas ir jo pažadu grąžinti gautas palūkanas. Šis
argumentas yra akivaizdžiai deklaratyvus, nes byloje nenustatyta nei kam, nei
kaip šios palūkanos bus grąžinamos. Tai rodo, kad prokuroro apeliacinio
skundo argumentai, susiję su šiuo klausimu, bei V. S. pozicija dėl
palūkanų, išsakyta tiek duodant parodymus, tiek ir jo apeliaciniame skunde
ginčijant palūkanų, kaip lėšų, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimą,
nebuvo tiriami ir įvertinti atsižvelgiant į šių argumentų tarpusavio sąsajas,
galinčias turėti reikšmės sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
klausimą.
Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad
asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją
atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Kasatorius nurodo, kad ši būtina sąlyga liko
neįvykdyta, nes V. S. neteisėtai gautomis palūkanomis padarė turtinę žalą
tyrimo nenustatytiems konkretiems asmenims, kurie patys galėjo gauti tokio
dydžio pajamas, jeigu būtų disponavę iš skolininkų išieškotomis savo lėšomis.
Nepaisant to, V. S. pozicija dėl šios žalos atlyginimo bylos dokumentuose
neįtvirtinta.
BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad
asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji
buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta
valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent
iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai,
vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tai gali būti
daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos
vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt.
Šioje byloje teismai žalos klausimą sprendė
atsižvelgdami į padarytos veikos specifiką. Skundžiamuose nuosprendžiuose
konstatuota, kad didelę žalą patyrė valstybė. Tai vienas iš piktnaudžiavimo
kvalifikuotos sudėties, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių, kuris ir
buvo inkriminuotas. Žala kilo dėl to, kad padaryta veika buvo iškreiptos
antstoliams, kaip valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims, suteiktos
funkcijos, jų veiklos bendrieji principai, diskredituotas antstolio vardas,
sumenkintas antstolių institucijos autoritetas, prestižas bei pasitikėjimas ja.
Tokiu atveju, kaip matyti, yra konstatuota, kad padaryta tam tikros formos
žala, sunkiai pasiduodanti tiksliam piniginiam vertinimui. Teismų praktika, susiklosčiusi
taikant BK 228 straipsnį, rodo, kad žala suprantama kaip turtinio ar kitokio
pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios
organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas
neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtinė žala yra turto netekimas
arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negauta
nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų
veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė
ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms
nematerialioms vertybėms: asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens
reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra
vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas
atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, pažeistų
interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos
veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Valstybės
tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai
pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei.
Šioje byloje didelė žala valstybei buvo
traktuojama tik kaip veikos kvalifikavimui reikšmingas požymis. Nei kaltinime,
nei nuosprendžiuose valstybei padaryta žala nebuvo fiksuota kaip turtinė,
išreikšta pinigine forma, o žalos valstybei dydis nebuvo apibrėžtas kaip bendra
V. S. neteisėtai gautų palūkanų suma. Nukentėjusiųjų fizinių ar juridinių
asmenų byloje nėra, tą patvirtina ir kasatorius. Tokiomis aplinkybėmis nėra
pagrindo teigti, kad valstybei padaryta didelė žala šiuo konkrečiu atveju
sukūrė tokią teisinę situaciją, kurioje V. S. galėjo įgyvendinti BK 40
straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas perduodamas valstybei neteisėtai gautas
palūkanas. Taigi šios nuostatos, priešingai kasatoriaus teiginiams, nebuvo
pažeistos. Byloje teismai visiškai pagrįstai vadovavosi kitu teisiniu pagrindu,
numatytu BK 72 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkte, ir taikė nuostatas,
pagal kurias neteisėtai gautos palūkanos buvo konfiskuotos kaip iš
nusikalstamos veikos gauti pinigai.
Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – tai pagrindas
manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis
įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Žalos
klausimas jau aptartas. Jį galima papildyti tik konstatavimu, kad teismų
sprendimai dėl palūkanų, kaip pinigų, V. S. gautų iš nusikalstamos veikos,
konfiskavimo yra įvykdyti. Teiginys, įrašytas apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje, kad V. S. nebenusikals ir laikysis įstatymų,
pagrįstas vien bendrojo pobūdžio nuoroda į tai, kad įvertintas nusikalstamos
veikos pavojingumas, padarymo būdas ir kaltininko asmenybė. Nepasisakyta,
pavyzdžiui, dėl to, kad jau yra patikslintas antstolių atitinkamų veiksmų
teisinis reglamentavimas, padėsiantis ateityje išvengti atsitiktinių profesinių
klaidų ar sąmoningo piktnaudžiavimo ir pan. , nors panašios aplinkybės gali
turėti reikšmės tikrinant, ar galima įžvelgti vieną iš BK 40 straipsnio 2
dalies 4 punkte numatytų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
sąlygų.  
Aptarus
kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 straipsnio nuostatas,
darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 25 d. nuosprendyje BK 40 straipsnio reikalavimai
nėra tinkamai įgyvendinti. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas
įgyvendina įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne
vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias
bylos ypatybes. Sprendimo motyvai privalo būti aiškūs ir išsamūs, išdėstyti
pagal visus įstatymo reikalaujamus kriterijus. Šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, iki galo šios pareigos
neįgyvendino. Dėl to skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl netinkamo
baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis) ir byla perduotina iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės
instancijos teismas privalo pašalinti šioje nutartyje aptartus pažeidimus bei
trūkumus.  

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų  

Kasatorius nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę,
turi vadovautis BK 54 straipsnio 2 dalimi, tačiau to nebuvo padaryta, nors V.
S. padarė apysunkį nusikaltimą, ilgą laiką piktnaudžiavo tarnyba, veikė
savanaudiškais motyvais, siekdamas materialinės naudos, savo veiksmus nutraukė
tik tada, kai analogiškais pagrindais baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas
kitas antstolis.
Pripažinus, kad ši baudžiamoji byla grąžintina iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo kelti ir
nagrinėti klausimo dėl bausmės, t. y. dėl BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų
taikymo ir skiriamos bausmės individualizavimo motyvų. Dėl to šis skundo
argumentas nenagrinėtinas.
Skundo teiginys, kad atleidus V. S. nuo
baudžiamosios atsakomybės jis negali būti nubaustas drausmine tvarka, rodo, jog
kasatorius pernelyg sumenkina ir nuvertina BK 40 straipsnio taikymo reikšmę.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nereiškia, kad asmuo
dėl tokio teismo sprendimo nepatiria jokių suvaržymų ir individualizuoto
auklėjamojo poveikio. Asmuo, kuriam pritaikytas šis BK straipsnis, įgauna tam
tikrą juridinį statusą, verčiantį elgtis apdairiau, palyginti su kitais
asmenimis, bei visiškai tinkamai moralės ir ypač teisės požiūriu, nedaryti naujų
nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų. Priešingu atveju laiduotojas gali
atsisakyti duoto laidavimo; naujo baudžiamojo nusižengimo ar neatsargaus
nusikaltimo padarymo atveju teismas gali, panaikinęs sprendimą atleisti nuo
baudžiamosios atsakomybės, o tyčinio nusikaltimo padarymo atveju privalo
besąlygiškai spręsti klausimą dėl atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės
už visas jo padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, nepaisant to, kad šiuo
konkrečiu atveju pritaikyta teisinė priemonė BK 40 straipsnyje yra įvardyta
kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tam tikra dalimi ši atsakomybė
vis dėlto yra įgyvendinama.

Dėl teismų sprendimų rezoliucinės dalies
formulavimo taikant BK 40 straipsnį

Atleisdamas asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės
tais pagrindais, kurie nustatyti BK 40 straipsnyje, teismas nuosprendžio ar
nutarties rezoliucinėje dalyje nedaro įrašo, kad asmuo pripažįstamas kaltu, o
vartoja kiekvienam konkrečiam atvejui adaptuotą formuluotę, kuri surašoma taip,
kaip tą leidžia padaryti BK 40 straipsnio 1 dalies tekstas, t. y. nurodomas,
pavyzdžiui, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamame straipsnyje, ir pan. Jeigu
pasitaiko, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
padaro klaidą ir pripažįsta asmenį kaltu padarius atitinkamą nusikalstamą
veiką, apeliacinės instancijos teismas atskiro specialaus sprendimo vien dėl
asmens pripažinimo kaltu panaikinimo nepriima. Nuosprendis pakeičiamas,
panaikinant visą atitinkamą rezoliucinės dalies pastraipą ir ją išdėstant taip,
kaip nustatyta BPK 307 straipsnio 5 dalyje, BK 40 straipsnio 1 dalyje ir
kituose taikomuose įstatymuose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinė sesija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo
25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.75825 sekundės -