TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
6
6. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę,
religinę ar kitokią žmonių grupę
(BK 170 straipsnis)

Saviraškos laisvė nėra absoliuti. Savo įsitikinimų
įgyvendinimas niekinant ar tyčiojantis iš žmonių grupės ar jai priklausančio
asmens nesuderinamas su konstitucine bei tarptautine teise ir gali užtraukti
baudžiamają atsakomybę pagal BK 170 straipsnį.



                                    Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorijos:
1. 2. 11. 2; 1. 2. 26. 2. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 2 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės D-os
B-ės, A-o S-io ir pranešėjo A-o P-io,
sekretoriaujant R-ai M-elevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui
A-ui V-ui,                                                            
nuteistosios gynėjui
advokatui N-ui Ulčinui,
nukentėjusios atstovui
advokatui S-ui Jazukoniui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. I. ir jos gynėjo N-aus Ulčino
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m.
gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1
dalį 40 parų areštu, pagal BK 170 straipsnio 1 dalį – 43 parų areštu.
Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, paskirta subendrinta
bausmė – 43 parų areštas.
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nuteistosios V. I. ir jos
gynėjo advokato N-aus Ulčino apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo A. P-io pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo,
prašiusių kasacinį atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį
skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. I. nuteista už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d. ,
20. 30–21 val. laikotarpiu, viešoje vietoje V-, M-io gatvėje, prie
namo Nr. 8, rodydama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, keikėsi necenzūriniais
žodžiais, viešai tyčiojosi iš B. C. C. , savo viešais pareiškimais
žodžiu niekino nukentėjusiąją bei skatino neapykantą pastarosios rasei. Po to
ji tyčia sudavė B. C. C. ne mažiau kaip po vieną smūgį kumščiu ir
diržu į galvą, sukeldama jai fizinį skausmą. Taip V. I. įžūliu elgesiu bei
patyčiomis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą
B. C. C. kaip kitai rasei priklausančiam asmeniui.
Nuteistoji
V. I. ir jos gynėjas kasaciniame skunde prašo Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde
nurodoma, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Anot kasatorių, Lietuvos Respublikos
įstatymai nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t. y. atsakomybės už padarytą
žalą be kaltės. BK 170 straipsnis asmeniui inkriminuojamas tais atvejais, kai
šis įžeidžia, paniekina ar tyčiojasi iš kito asmens ne dėl asmeninio ar kitokio
konflikto, bet būtent dėl kitokios jo antropologinės savybės. Teismų pozicija,
taikant šį straipsnį, rėmėsi vien tik faktu, kad V. I. nukentėjusiąją
pavadino „negre“, ir teismai pripažino tai tyčiojimusi iš asmens dėl jo rasės,
nesiaiškindami ir nepaisydami tikrosios įvykusio konflikto priežasties.
Kasatoriai tvirtina, kad žmogaus pavadinimas „negru“ nesiekiant pasityčioti iš
jo rasės yra tik paprastas įžeidimas. V. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu,
tiek teisme teigė, kad konfliktas su nukentėjusiąja įvyko dėl to, jog
nukentėjusioji ją įžeidė parodydama nepadorų gestą ir žodžiais, todėl šis
konfliktas buvo grynai asmeninio pobūdžio ir BK 170 straipsnis taikytas
nepagrįstai. Taip pat kasatoriai įsitikinę, kad minėtu atveju visiškai pakako
taikyti administracinę atsakomybę, nes taikydamas baudžiamąją atsakomybę
teismas privalėjo labai aiškiai motyvuoti tokį savo sprendimą, bet to nepadarė.
N-s apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nukentėjusioji elgėsi
„ypatingai įžūliai“, tačiau šis požymis yra vertinamasis ir suponuoja
situaciją, kai baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti net nesant įstatyme numatytos
formalizuotos veikos. Kasatoriai, be to, tvirtina, kad neįmanoma BK 170 ir 284
straipsnių sutaptis, nes praktiškai abiejuose straipsniuose kriminalizuotos
veikos yra identiškos, esminis jų skirtumas – tyčios kryptingumas, o ne
pasekmės, t. y. BK 170 straipsnis taikytinas tuo atveju, kai kaltininko
tyčia nukreipta diskriminuoti asmenį konkrečiai dėl jo antropologinių savybių,
o BK 284 straipsnis taikytinas tada, kai tyčia bendrai nukreipta demonstruoti
nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taigi šių straipsnių taikymas kartu yra
nesuderinamas, o šiuo konkrečiu atveju nuteistajai buvo skirtos net atskiros
bausmės.
Kasatoriai taip pat mano, kad teismai taikė Lietuvos
Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ir nepagrįstai atmetė jų
prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. BK 170 straipsnis, palyginti su
Konstitucijos 25 straipsniu, nepagrįstai išplečia draudžiamų veikų sąrašą, nes
Konstitucijoje draudžiama tik kurstyti neapykantą, prievartą ir diskriminaciją,
tuo tarpu BK 170 straipsnyje numatyta atsakomybė ir už tyčiojimąsi bei
niekinimą; taigi taip susiaurinama Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai
reikšti savo įsitikinimus. Be to, anot kasatorių, teismas, nagrinėjęs bylą
apeliacine tvarka, buvo šališkas, nes akivaizdžiai išreiškė savo politinius
įsitikinimus, kai atsisakė iš posėdžių salės išnešti Europos Sąjungos vėliavą,
nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 35 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad
teismo posėdžių salėje turi būti Lietuvos valstybės vėliava ir Lietuvos
valstybės herbas. Be to, teismo nutartyje išdėstyti tam tikri teiginiai,
kuriais atvirai deklaruojami dalykai, neegzistuojantys realybėje (apie
demokratinę valstybę, lietuvių tautos tolerantiškumą ir pan. ), negali būti
pavadinti niekaip kitaip kaip tik politiniais.
Teismai netinkamai įvertino ir byloje surinktus įrodymus.
Byloje nėra jokių duomenų, kokia yra nukentėjusiosios rasė, tuo tarpu kasatorių
pristatyti įrodymai, kad tiek nuteistoji, tiek nukentėjusioji yra tos pačios –
europidų – rasės, nepaneigti. Prašymas skirti ekspertizę dėl rasės nustatymo
nepagrįstai atmestas. Taip pat prieštaringai byloje vertintas ir nuteistosios
priklausymas neformalioms jaunimo grupėms bei dalyvavimas eitynėse, nors nė
vienas minėtų faktorių Lietuvoje nedraudžiamas. Visiškai nesuprantama ir nepriimtina,
kai asmens pažiūros, kurios yra lietuviškos ir patriotinės, vadinamos
nacistinėmis. Be to, nuosprendis iš esmės paremtas nukentėjusiosios pateikta
įvykių versija, nurodant, kad jos parodymai nuoseklūs ir netikėti jais nėra
pagrindo. Tačiau nuoseklumas nėra įrodymų patikimumo pagrindas. Nukentėjusioji
bei nuteistoji įvairiems liudytojams pasakojo skirtingas įvykių versijas,
tačiau teismas nemotyvavo, kodėl vienos jų parodymais rėmėsi, o kitus atmetė
kaip nepagrįstus. Įrodymai turėjo būti vertintinami ne atskirai, bet lyginant
juos su kitais byloje surinktais parodymais, žiūrint į juos kaip į visumą,
tačiau to nebuvo padaryta. Kadangi surinktų įrodymų V. I. kaltei pagrįsti
nepakako, ji turėjo būti išteisinta.
Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų, kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą ir apeliacinės instancijos teismo šališkumo

Baudžiamojo
proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos
yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje bei 301
straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų,
kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės
yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų
sistemos nustatytų ribų, todėl nukentėjusiosios ir kaltinamosios parodymų
įvertinimas jų nuoseklumo požiūriu yra svarbi aplinkybė vertinant šiuos įrodymų
šaltinius patikimumo aspektu. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra
išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis
įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti
į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo
proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus
į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas. Teisminis
nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis,
kuriame faktiniai duomenys vertinami pagal bendras logines ir procesiniais
įstatymais nustatytas taisykles.
Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo ir įstatymo nustatyta tvarka
patikrino visus baudžiamojo proceso metu surinktus duomenis apie nusikaltimo
aplinkybes. Teismas pagrįstai neskyrė ekspertizės nukentėjusiosios rasei
nustatyti, nes nukentėjusiosios išorės morfologiniai požymiai aiškiai skiriasi
nuo vietos gyventojų, todėl šios aplinkybės nustatinėjimas moksliniais metodais
pagal V. I. pateiktą kaltinimą yra nereikalingas, be to, etikos požiūriu
nekorektiškas nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistosios priklausymas
neformalioms jaunimo organizacijoms ir dalyvavimas prieštaringai vertinamose
eitynėse, kuriose buvo skanduojami antisemitiniai ir tautinę nesantaiką
kurstantys šūkiai, nebuvo vertinamas kaip jos kaltės įrodymas šioje byloje,
tačiau ši aplinkybė buvo svarbi atskleidžiant nusikaltimo motyvus, asmenines
paskatas, todėl pagrįstai teismų išnagrinėta.
Kolegijos
nuomone, teismai bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo išsamiai
ir visapusiškai, įrodymus įvertino nepažeisdami baudžiamojo proceso
reikalavimų.
BPK
255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų
kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje. Apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje teismų
įgaliojimų ribos nagrinėjant bylą nustatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 376
straipsnyje. Šiose normose nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos nusikalstamų
veikų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teismui, požymiais ir skundų
reikalavimais. Kasatorių prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 170
straipsnio atitikties Konstitucijos 25 straipsnio nuostatoms grindžiamas tuo,
kad, jų manymu, BK 170 straipsnyje nepagrįstai išplečiamas draudžiamų veikų sąrašas,
numatant atsakomybę už tyčiojimąsi ir niekinimą, kai Konstitucijos 25
straipsnis numato atsakomybę tik už nusikalstamus veiksmus kurstant neapykantą,
prievartą bei diskriminaciją, šmeižtą ir dezinformaciją. Taigi, kasatorių
manymu, taip susiaurinama teisė reikšti savo įsitikinimus. Kolegijos nuomone,
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą
kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kasatoriai neteisingai supranta konstitucinių
teisių turinį, nes naudojimasis konstitucinėmis teisėmis V-ų demokratijos
tradicijomis grindžiamoje visuomenėje yra neatskiriamas nuo pareigos gerbti
kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą.
Antai
Konstitucijos preambulėje skelbiamas siekis puoselėti tautinę santarvę, siekti
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės;
Konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės (18
straipsnis ir kt. ), tačiau pabrėžiama, kad, įgyvendindamas savo teises ir
naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų,
nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis); įtvirtintas asmenų
lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių negalima
varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,
kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis).
Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta, kad „L-ė reikšti įsitikinimus
ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip kaip tik įstatymu, jei tai
būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui,
dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Konstitucijos 25 straipsnio 4
dalyje, siekiant nustatyti įvairių vertybių – laisvės reikšti įsitikinimus ir
skleisti informaciją – bei kitų teisinių gėrių apsaugos pusiausvyrą, tai, kad
saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės,
rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija, vartojamos bendrojo pobūdžio sąvokos,
kurios detalizuojamos baudžiamajame įstatyme. Tai atitinka ir konstitucinį
principą nulla poena nullum crimen sine lege (bausmė gali būti skiriama
ar taikoma tik remiantis įstatymu) (Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis).
S-bią
reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 ir 17 straipsniai bei jų
taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose praktika.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad net ir tais atvejais, kai asmuo įgyvendina savo saviraiškos
laisvę, ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama pagal Konvencijos 10
straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto
tikslo, ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. EŽTT praktikoje iš esmės
nekvestionuojama būtinybė nacionalinių įstatymų nustatytais atvejais
proporcingai riboti saviraiškos laisvę kovos su įvairiais rasizmo
pasireiškimais kontekste. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad svarbu aukščiausiu
lygmeniu kovoti prieš visų formų ir pasireiškimų rasinę diskriminaciją. EŽTT
nuomone, neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą
smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką. Pakanka kėsinimosi į asmenis, padaryto
įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes, kad
valstybės institucijos suteiktų prioritetą kovai su rasistiniais pasisakymais
neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių
orumą, net saugumą, požiūriu (Féret c. B-gique, no 15615/07,
arrêt du 16 juillet 2009, § 72–73).
Pažymėtina
ir tai, kad EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojamas būtent baudžiamųjų sankcijų
skyrimas už nurodyto pobūdžio veikas, kurios paprastai ypač rimtai pažeidžia
pagrindines teises (mutatis mutandis, Cumpănă and
Mazăre v. R-ia, no. 33348/96, judgement of 17 December 2004, §
115).
Konvencijos
17 straipsnyje nustatyta, kad jokia Konvencijos nuostata negali būti aiškinama
kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią
nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias
nors Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau, nei
nustatyta Konvencijoje. EŽTT yra išaiškinęs, kad šio straipsnio bendrasis
tikslas – užkirsti kelią asmenims pasinaudoti teise turint tikslą skatinti
idėjas, prieštaraujančias Konvencijos tekstui ir dvasiai (Witzsch v. G-y,
no. 7485/03, decision of 13 December 2005). Tarp tokių neabejotinai yra ir
išimtinai rasistinio pobūdžio idėjos, dėl to joms, vadovaujantis Konvencijos 17
straipsnio nuostatomis, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta
apsauga (žr. , pvz. , mutatis mutandis I- v. Russia,
no. 35222/04, decision of 20 February 2007; W. P. and O-hers v. Poland,
no. 42264/98, decision of 2 September 2004; N-wood v. the U-ited K-dom,
no. 23131/03, decision of 16 November 2004; Kühnen v. G-y, no.
12194/86, Commission decision of 12 May 1988).
Kasacinio
teismo kolegijos įsitikinimu, taip yra ir tuo atveju, kai asmuo, remdamasis
saviraiškos laisve, faktiškai reikalauja teisės tyčiotis bei niekinti dėl
rasės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teismų nustatytas baudžiamosios bylos
aplinkybes nuteistosios elgesys, būtent įžeidžiamų žodžių vartojimas, juo
labiau smurto naudojimo kontekste, nebuvo susijęs su jokiu iš principo
leidžiamu saviraiškos įgyvendinimu.
Taigi
savo įsitikinimų įgyvendinimas niekinant ar tyčiojantis iš asmens,
socialinės grupės ar tautos, be abejo, yra nesuderinamas su konstitucine teise
ir Konvencija; kartu nekelia abejonių ir tai, kad pasityčiojimo, niekinimo
veiksmais gali būti kurstoma rasinė, tautinė neapykanta ir diskriminacija. Kiti
argumentai dėl BK 170 straipsnio neatitikties Konstitucijos 25 straipsniui,
remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje bei 376
straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo teisme ribomis, nėra šios bylos
nagrinėjimo dalykas.
Nemaža
dalis kasatorių teiginių dėl saviraiškos laisvės bei teismo šališkumo
grindžiami ne teisiniais argumentais, o ultraradikalios krypties politine
savireklama bei agresyvia, tačiau demokratiniu vertybiniu požiūriu tuščia
marginaline retorika, todėl jie plačiau nenagrinėtini.

Dėl
veikos kvalifikavimo pagal BK 170 ir 284 straipsnius bei atskyrimo nuo
administracinės atsakomybės

Jau buvo minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino
nepažeisdami BPK reikalavimų, nustatytų nagrinėjant bylas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose. Dėl to kolegija nenagrinėja skundo argumentų
dėl teisiamojo posėdžio metu nustatytų bylos aplinkybių ir faktų pagrįstumo, o
remiasi tomis bylos aplinkybėmis, kurios pripažintos pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimuose.
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo
pagrindų, teigiant, kad tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo
kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu,
nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. R-ia pripažinti, kad kasatoriai
taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios
tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą
tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir
kitų įstatyme nurodytų požymių. Iš tiesų vien tik juodaodžio asmens pavadinimas
„negru“, neturint tikslo kurstyti diskriminavimo dėl jo rasinės priklausomybės,
negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio
„negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu
požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo
A-ikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos
diskriminacijos, segregacijos, taip pat nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos
spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai
negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai. Taigi, lietuvių tautos
kultūroje, literatūroje bei mene negro įvaizdis susijęs su netiesiogine
patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, ir
siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo
tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė –
anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią,
niekinančią reikšmę, ypač jei šis žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris
turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę. Dėl to teismai pagrįstai
pripažino, kad V. I. , viešai be konkrečios priežasties (nesant tarp
nukentėjusiosios ir nuteistosios jokių asmeninių santykių) apibūdindama šia
įžeidžiančia fraze nukentėjusiąją, siekė paniekinti ir pasityčioti iš jos, kaip
kitai rasei priklausančio individo. Šiuo atveju nėra svarbu, kad, kasatorių
teigimu, nukentėjusioji ir nuteistoji priklauso tam pačiam europidų
antropologiniam tipui. Minėta angliška fraze nuteistoji išreiškė ne bendrus jų
tapatumo požymius, o priešingai – kaip tik ir siekė pabrėžti jos ir
nukentėjusiosios rasės bei tautybės išorinius skirtumus, suteikdama tam
niekinantį, žeminantį turinį. Analizuodami tokio nuteistosios elgesio motyvus,
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje
byloje esančiais duomenimis, atskleidžiančiais jos šovinistinio pobūdžio
nacionalistines pažiūras, todėl V. I. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 170 straipsnio 1
dalį.
Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad BK 170 ir 284
straipsnių sutaptis yra negalima, nes šių nusikalstamų veikų tyčios turinys iš
esmės paneigia vienas kitą: vienu atveju tyčia yra pademonstruoti panieką
aplinkiniams ir aplinkai, o kitu atveju – diskriminuoti asmenį dėl jo antropologinės
savybės. Šie argumentai nepagrįsti. BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų
veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės
laisvė. Papildomas objektas gali būti (kaip nagrinėjamoje byloje) – atitinkamai
žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. BK 284 straipsnyje
numatytos veikos pagrindinis objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai,
kaip ir BK 170 straipsnyje, – asmens garbė, orumas, nuosavybė, sveikata.
V. I. , viešais pareiškimais niekindama, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios
kaip iš kitai rasei priklausančio asmens, viešoje vietoje keikdamasi
necenzūriniais žodžiais bei suduodama smūgius jai, tokiais savo veiksmais
pažeidė BK 170 ir 284 straipsnių saugomas vertybes. Šie nusikaltimai yra tyčiniai.
BK 170 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine konkretizuota tyčia,
turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų
straipsnyje nurodytų požymių, o BK 284 straipsnyje numatyta veika taip pat
padaroma tyčiniais veiksmais, tačiau tyčia gali būti nekonkretizuota. Viešoje
vietoje, centrinėje miesto dalyje, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios dėl jos
rasės, vartodama necenzūrinius žodžius bei suduodama smūgius jai, matant
autobusų stotelėje buvusiems žmonėms bei pravažiuojančių automobilių
keleiviams, V. I. turėjo tikslą pažeminti, pasityčioti iš B. C. C.
dėl jos priklausymo kitai rasei, kartu suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia
viešąją tvarką, ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai šias veikas
kvalifikavo kaip idealiosios nusikaltimų sutapties atvejį.  
Kasaciniame skunde taip pat išdėstyti teiginiai, kad V. I.
veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinė atsakomybė, nes
baudžiamajame įstatyme neapibrėžta, ką reiškia „įžūliais veiksmais“, o kiti
veikos požymiai yra panašūs į administracinį teisės pažeidimą, todėl negali
būti baudžiama už tai, ko nenumato įstatymas. Kolegija su šiais teiginiais
nesutinka. BK 284 straipsnio dispozicijoje ir skyriuje „Nusikaltimai ir
baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai“ nėra sąvokos „įžūliais veiksmais“
apibrėžimo, tačiau tai ne išskirtinis atvejis Baudžiamojo kodekso normose.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas veikas, už kurias numatyta baudžiamoji
atsakomybė, daugeliu atvejų taip sukonstravo teisės normas palikdamas erdvę
teismo diskrecijai, t. y. teismų praktikai užpildyti vertinamųjų požymių
turinį. „Įžūlūs veiksmai“ chuliganizmo atveju nėra naujas požymis teismų
praktikoje, jų turinys apibrėžtas ir ne kartą patvirtintas kasacinėmis
nutartimis (Nr. 2K-34/2008, 2K-205/2009, 2K-311/2006). Fizinis smurtas ir
vandališki veiksmai kvalifikuoja chuliganiškus veiksmus pagal BK 284 straipsnio
1 dalį, minėtais smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, šią
aplinkybę patvirtina bylos duomenys apie tai, kad V. I. smurtinių veiksmų metu
sustojo gatve važiavę automobiliai, žmonės siūlė pagalbą nukentėjusiajai.  
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios V. I. ir jos gynėjo N-aus Ulčino kasacinį
skundą atmesti.            

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt