TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
                                                                                                                                               
7.
Vagystė (BK 178 straipsnis)

Nenukirstas miškas
neatitinka vagystės (BK 178 straipsnis) dalyko požymių. Kai neteisėtai iškirtus
mišką pagrobiama mediena, pagrobto turto vertė nustatoma ne pagal nenukirsto
miško kainas, bet pagal atitinkamos medienos rinkos kainas.

                                                                                          Baudžiamoji
byla Nr. 2K-254/2010
                                                                                      Procesinio
sprendimo kategorijos:
1. 2. 14. 1. 2. 5; 2. 4. 6. 3. 1; 2. 4. 6. 3. 2 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU

2010 m. gegužės 11 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės D-os
B-ės, J-o T-iaus ir pranešėjo V-o G-aus,
sekretoriaujant R-ai
M-ei,
dalyvaujant prokurorui J-ai
U-elienei,
nuteistajam A. L. ,
civilinio ieškovo atstovams
D-ui F-oniui ir advokatui R-ui R-telei,
teismo posėdyje
kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo
prokuroro R-o P-o, civilinio ieškovo valstybės įmonės Kaišiadorių
miškų urėdija atstovo advokato R-o R-telės, nuteistojo A. L. kasacinius
skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo
A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį,
178 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pagal BK 178
straipsnio 1 dalį devyniasdešimčia parų areštu; pagal
BK 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;
pagal BK 271 straipsnio 1 dalį – devyniasdešimčia
parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi,
5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu,
griežtesne bausme apimant švelnesnes, galutinė subendrinta bausmė paskirta
laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. A. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178
straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). D. R.
pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės
apribojimu dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai
išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse
organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos
reikalingais žmonėmis. D. R. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22
straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, neįrodžius,
kad kaltinamasis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus (BPK 303 straipsnio 5
dalies 2 punktas).
Civiliniai ieškiniai
tenkinti. Priteista iš A. L. 102 467,44 Lt VĮ Kaišiadorių miškų
urėdijai turtinei žalai atlyginti. Iš A. L. ir D. R. solidariai
priteista 32 229,60 Lt valstybei padarytai žalai aplinkai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d.
nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2009 m.
kovo 20 d. nuosprendis pakeistas:
A. L. nusikalstama veika iš BK 178 straipsnio
3 dalies perkvalifikuota į 178 straipsnio 1 dalį ir paskirta jam vienerių metų
ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl
vagystės iš Kaišiadorių miškų urėdijos P-iškių girininkijos miško, esančio
(duomenys neskelbtini) paskirtas
šešiasdešimties parų areštas, pagal BK 271 straipsnio 1 dalį paskirtas
septyniasdešimties parų areštas. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1
punkto a papunkčiu, paskirtos arešto bausmės pakeistos į laisvės atėmimo
bausmes, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo
nuosprendžiu paskirtos bei pakeistos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio
sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas
vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu,
paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. L. per
vienerius metus nuo nuosprendžio priėmimo dienos atlyginti VĮ Kaišiadorių
miškų urėdijai padarytą tiesioginę turtinę žalą ir
žalą valstybei už saugomos teritorijos suniokojimą ir be institucijos,
prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios
vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Valstybės įmonės Kaišiadorių miškų
urėdijos ir Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros
civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: priteista iš A. L. VĮ Kaišiadorių
miškų urėdijai 38 923,50 Lt nusikaltimais
padarytai tiesioginei turtinei žalai atlyginti, iš A. L. ir D. R. solidariai
priteista 14 560 Lt valstybei aplinkai padarytai žalai atlyginti.
Panaikinta nuosprendžio dalis dėl laikino A.
L. nuosavybės teisės apribojimo į 4,3 ha ploto žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė
14 126 Lt.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. G-aus pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, civilinio
ieškovo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo, prašiusio
kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo kasacinius
skundus atmesti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo A. L. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio mėn. , tiksliau nenustatytu laiku, iš VĮ
Kaišiadorių miškų urėdijos P-iškių girininkijos miško, esančio (duomenys
neskelbtini), 20 kvartalo 16 sklypo bei 32
kvartalo 13 sklypo pagrobė 56,5 m3 žalių ąžuolų padarinės
medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 20 566 Lt.
Taip pat jis nuteistas
už tai, kad 2004 m. kovo mėn. , tiksliau
nenustatytu laiku, per du kartus iš VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos Kruonio
girininkijos miško paprastojo genetinio ąžuolo draustinio, esančio (duomenys
neskelbtini), 112 kvartalo 3 ir 9 sklypų bei 113
kvartalo 6 sklypo pagrobė didelės vertės – 169,92 m3 žalių ąžuolų
padarinės medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 81 901,44 Lt.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2004 m.
kovo mėn. , tiksliau nenustatytu laiku, iš Kaišiadorių miškų urėdijos Kruonio
girininkijos miško 112 kvartalo 3 ir 9 sklypų bei 113 kvartalo 6 sklypo, o D. R. iš 112
kvartalo 3 ir 9 sklypų paprastojo genetinio ąžuolo draustinio neteisėtai,
neturėdami leidimo, bendrai iškirto 93 ąžuolus, juos sunaikino, suniokodami
valstybės saugomą teritoriją, ir šiuo neteisėtu medžių nukirtimu padarė 32
229,63 Lt žalą aplinkai.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl ąžuolų medienos vagystės iš VĮ
Kaišiadorių miškų urėdijos P-iškių girininkijos miško ir sumažino
pagrobtos 56,5 m3 ąžuolų medienos vertę nuo 20 566 Lt iki 13 051, 50
Lt.
Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį dėl ąžuolų medienos vagystės iš tos pačios VĮ Kruonio
girininkijos miško paprastojo genetinio ąžuolo draustinio apeliacinės
instancijos teismas sumažino pagrobtos ąžuolo medienos kiekį ir vertę nuo
169,92 m3 ir 81 901,44 Lt iki 112 m3 ir 25 872 Lt
bei atitinkamai perkvalifikavo veiką.
Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį dėl valstybės saugomos teritorijos (paprastojo genetinio
ąžuolo draustinio) suniokojimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad
nuteistieji suniokojo valstybės saugomą teritoriją iškirsdami ne 93 ąžuolus,
bet nenustatytą skaičių ąžuolų bei pagrobdami ne 169,92 m3, bet
112 m3 ąžuolo medienos, o padarytą žalą aplinkai sumažino nuo
32 229,63 Lt iki 14 560 Lt.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus vyriausiasis prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis naikintinas dėl to, kad teismas, perkvalifikuodamas A. L. veiką iš BK 178 straipsnio 3
dalies į 178 straipsnio 1 dalį bei nustatydamas A. L. ir D. R. veiksmais aplinkai padarytą žalą, neįvertino esminių
aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų
prieštaravimų ir tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies esminis
pažeidimas. Šis pažeidimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą ir lėmė
netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas neteisingai nustatė pagrobto
turto vertę ir aplinkai padarytos žalos dydį. Šis teismas konstatavo, kad A. L. grobė statųjį
(nenukirstą) mišką, o ne padarinę medieną,
todėl padarė išvadą, kad pagrobtos medienos vertė turi būti apskaičiuota
vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d.
įsakymu Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų“,
kuriame nurodyta, kad stačiojo miško stambaus ąžuolo kaina – 231 Lt už 1 m3. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja
susiformavusiai teismų praktikai vagystės bylose ir bylos duomenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose
bylose“ 6 punkte yra konstatuota, kad
kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius pagrobto turto vertė
nustatoma remiantis daikto rinkos verte
veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pagrobtos medienos kainą,
teisingai nurodė, kad vadovaujasi vidutine ąžuolo padarinės medienos
rinkos kaina 2004 m. – 482 Lt už 1 m3, o 2003 m. – 364 Lt už 1 m3. Apeliacinės instancijos teismas savo
išvadose nurodo, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į apvalios medienos iš
tarpinio sandėlio vagystę, o į stačiojo (nenukirsto) miško vagystę, tačiau byloje nustatyta, kad A. L. tikslas
buvo ne savavališkai iškirsti valstybinį
mišką, o pasisavinti ąžuolo medieną. Vogti medieną stačiojo miško pavidalu
neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Šiuo atveju medžių
iškirtimas buvo būtina vagystės įvykdymo
sąlyga ir būdas, tačiau vagystės įvykdymo būdas negali nulemti grobiamo turto vertės. Byloje nustatyta, kad
draustinyje buvo iškirsta ir pagrobta pati vertingiausia ąžuolo mediena – kirsti rinktiniai ąžuolai, o
nukirtus paimta tik vertingiausia ir brangiausia medienos dalis, visa kita paliekant nesutvarkytoje kirtavietėje.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimą skaičiuoti vertę vadovaujantis
valstybinio nenukirsto miško kainomis lėmė būtent pagrobimo būdas, tačiau toks pagrobtos medienos vertės skaičiavimas
nepagrįstai sumenkina nusikaltimu padarytos žalos dydį, nes kokybiška ir
brangi mediena buvo įvertinta kaip menkavertė. Tai apeliacinės instancijos
teismo posėdyje patvirtino ir specialistas D. D-utis.
Teismas, spręsdamas, koks norminis aktas turėtų
reglamentuoti žalos, padarytos iškirtus ir pagrobus
ąžuolus, dydį, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m.
rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl
stačiojo miško kainų“ (su pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 148), netinkamai pritaikė norminį
aktą. Kruonio girininkijos miško paprastojo genetinio ąžuolo draustinio
ąžuolai, kuriuos savavališkai iškirto ir pagrobė A. L. , nebuvo skirti iškirsti. Genetinis draustinis priklauso antrajai
miškų grupei (T. 3, b. l. 17), o šios paskirties miškai kaip statusis miškas neparduodami. Taigi darytina išvada, kad
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kuriuo norminiu aktu vadovaujantis turi būti nustatoma pagrobto turto vertė,
neįvertino esminių aplinkybių, nepašalino ištirtų
įrodymų prieštaravimų ir tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies
pažeidimas, dėl to nepagrįstai A. L. veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio
3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė
A. L. ir D. R. veiksmais aplinkai padarytos
žalos dydį, konstatavęs, kad A. L. su D. R. neteisėtai, neturėdami leidimo, bendrai iškirsdami tiksliai nenustatytą
skaičių augančių ąžuolų ir pagrobdami 112 m3 jų pačių nukirsto miško, ąžuolus sunaikino, suniokodami valstybės saugomą
teritoriją, ir šiuo neteisėtu medžių
nukirtimu padarė 14 560 Lt žalą aplinkai. Ši žala apskaičiuojama remiantis
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos
aplinkai atlyginimo tvarka. Akivaizdu, kad savavališkai iškirtus mišką
aplinkai padaryta žala yra didesnė, nei priteista apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžiu. Apeliacinės
instancijos teismas, nustatydamas aplinkai padarytos žalos dydį, nepagrįstai sutapatino iškirstos ir
pagrobtos medienos kiekį. Iš
bylos duomenų matyti (T. 6, b. l.
185), kad Kruonio girininkijoje iškirtus 93 vnt. ąžuolų iš viso buvo
apskaičiuotas bendras likvidinis
medienos tūris – 247,92 m3, iš šio kiekio buvo pagrobta 169,92 m3,
likusi iškirstos medienos dalis – 78 m3 – yra miškų
urėdijos po neteisėto miškų kirtimo pagamintas medienos tūris, kuris skaičiuojant aplinkai padarytą žalą
pagrįstai buvo įskaičiuotas į neteisėtai iškirsto miško kiekį.
Nepagrįstai panaikinta nuosprendžio dalis dėl laikino A. L.
nuosavybės teisės apribojimo į 4,300 ha ploto žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), kurio
vidutinė rinkos vertė 14 126 Lt.
Be to, apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje yra teiginys, kuris iš esmės pažeidžia nuteistojo D. R. teises: teismas,
nustatęs, kad mažintinas A. L. veiksmais aplinkai padarytos žalos dydis, vadovaudamasis
BPK 320 straipsnio 5 dalimi, keitė nuosprendį ir dėl D. R. Teismas visai nepagrįstai
konstatavo, kad D. R. ne tik bendrai su A. L. iškirto, bet ir bendrai pagrobė padarinę
medieną (T. 7, b. 1. 92). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. R. pagal BK 178
straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio
3 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo
darant šiuos nusikaltimus. Nuosprendis dėl
D. R. apeliacine tvarka nebuvo skųstas, todėl apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės, liudijančios apie byloje išteisinto asmens kaltę padarius nusikalstamą
veiką, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Be to, apeliacinės instancijos
teismas, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai sušvelnino bausmę ir
atidėjo A. L. paskirtos bausmės vykdymą. Teismas vadovavosi formaliais BK 75 straipsnio pagrindais,
tačiau kuo grindžiama išvada,
kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41
straipsnyje, bus pasiekti
be realaus bausmės atlikimo, nuosprendyje nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. praeityje buvo teistas
(T. 3, b. 1. 32–33); šiuo metu teismui
perduota nagrinėti dar viena baudžiamoji byla, kurioje A. L. kaltinamas pagal
BK 178 straipsnio 1 dalį, 223
straipsnio 1 dalį (T. 7. b. l. 60). Šios aplinkybės apibūdina nuteistąjį
kaip linkusį nusikalsti asmenį. A. L.
įvykdytų nevienkartinių veikų neatsitiktinis pobūdis leidžia daryti išvadą apie didesnį nuteistojo pavojingumą
visuomenei. Iš bylos duomenų matyti,
kad nuteistasis siekė išvengti atsakomybės, savo elgesio nevertino kritiškai,
todėl minėti nuteistąjį apibūdinantys duomenys leidžia daryti išvadą,
kad vien kelių įpareigojimų, ribojančių
nuteistojo elgesį, paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje
numatytų bausmės tikslų.
Civilinio
ieškovo valstybės įmonės Kaišiadorių miškų urėdijos atstovas advokatas
kasaciniu skundu prašo apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos
teismo nuosprendis ir A. L. veika iš
BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į to paties straipsnio 1 dalį,
panaikinti ir palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį; apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas iš
dalies priteisiant iš A. L. ir D. R.
solidariai 14 560 Lt valstybei aplinkai padarytai žalai atlyginti,
panaikinti ir palikti galioti šią
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį; civilinį ieškinį patenkinti.
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso normas nustatydamas, kad nuteistasis A.
L. grobė statųjį (nenukirstą) mišką, o ne padarinę medieną. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo
pagrobtas statusis (nenukirstas) miškas,
lėmė neteisingą pagrobto turto vertės ir Kaišiadorių miškų urėdijai padarytos
turtinės žalos dydžio nustatymą bei
neteisingą A. L. padarytos veikos kvalifikavimą. G-mybės valdyti,
naudotis ir disponuoti stačiuoju mišku nėra, tam miškas turi būti iškirstas. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai pritaikė BK normas ir vadovavosi ne tuo teisės
aktu, kuriuo turėjo vadovautis
nustatydamas pagrobto turto vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6
punkte nurodyta, kad, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius,
pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo
metu. Rinkos vertė suprantama kaip kaina, kurią daikto pirkėjas rinkos
sąlygomis yra pasiruošęs už tą daiktą mokėti. Atsižvelgiant į pirmiau
nurodytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo argumentus, kad
statusis miškas (ąžuolo) neturi vidutinės rinkos kainos, nes nenukirstu mišku vadovaujantis aplinkos
ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 neprekiaujama, todėl nėra
galimybės nustatyti, kokią kainą pirkėjai yra pasiruošę mokėti už nenukirstą valstybinį mišką. Nenukirsto valstybinio miško
kainos minėtame įsakyme nurodytos tik kaip pradinės tuo atveju, jei būtų skelbiamas nenukirsto
valstybinio miško pardavimo aukcionas. Teismo posėdyje specialistas D.
D-utis patvirtino (T. 6, b. l. 68), kad kaip nenukirstas miškas parduodama tik menkavertė mediena, kurios
pagaminimas rinkai praktiškai būtų nuostolingas (sanitariniai kirtimai). Nustatant
pagrobto turto vertę ir padarytų nuostolių dydį negali būti vadovaujamasi
aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30
d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis kainomis. Pagrobtos medienos rinkos
kainą patvirtina ne šiuo įsakymu patvirtintos
nenukirsto miško kainos, o Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktos pažymos, kuriose nurodyta, kad vidutinė 1 m3
ąžuolo medienos kaina pagal 2003 m. rinkos kainas yra 364 Lt, o vidutinė 1 m3 ąžuolo medienos
kaina pagal 2004 m. rinkos kainas yra 482 Lt. Urėdijos prekiauja mediena vadovaudamosis aplinkos ministro 2008 m.
rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. Dl-504 patvirtintomis prekybos mediena taisyklėmis, skelbdamos medienos pardavimo aukcionus. Pažymėtina, kad pagrobta mediena vertinta pagal
Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktas
vidutinės klasės padarinės medienos rinkos kainas, nors pagrobta mediena
priskirtina aukščiausioms padarinės medienos klasėms (A ir B). Dėl to urėdijos
nurodytas medienos kainas galima laikyti mažiausia įmanoma pagrobtos medienos
rinkos kaina. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai sumažinęs ąžuolo medienos kainą perkvalifikavo A. L. nusikalstamą veiką iš BK 178
straipsnio 3 dalį į 178 straipsnio 1 dalį. T-ėl ši apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu
priteisdamas mažiau kaip 74 550 Lt Kaišiadorių miškų urėdijos nuostoliams atlyginti, pažeidė CK
6. 251 straipsnyje numatytą visiško nuostolių atlyginimo principą. CK 6. 251
straipsnio 1 dalyje numatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti visiškai
atlyginti, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ribotą
atsakomybę.
Apeliacinės instancijos teismas aplinkai padarytos
žalos dydžio sumažinimą motyvavo tuo, kad byloje nenustatyta, koks kiekis nenukirstų ąžuolų sudaro pagrobtą kiekį medienos
(112 m3) ir kad akivaizdu, jog tai ne 93 ąžuolai. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas laikė, kad iškirstas nenustatytas skaičius augančių ąžuolų
ir tuo remdamasis sumažino priteistiną žalos aplinkai dydį. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. balandžio 12 d. nutarimu
Nr. 521 patvirtintą Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose
padarytos žalos aplinkai atlyginimo
tvarką bei Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos
miško valdytojų, savininkų ir
naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžius. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu
nustatyta, kad žala aplinkai padaroma ne medienos vagyste, o medžių sunaikinimu ar sužalojimu (Tvarkos 2, 4
punktai). Civiliniame ieškinyje dėl
žalos aplinkai atlyginimo padaryta žala buvo apskaičiuota remiantis Kruonio girininkijos 111 ir 113
kvartaluose iškirstos medienos kiekiu (247,92 m3), kuris nesutampa su pagrobtos medienos kiekiu (nes didelė dalis
medienos buvo iškirsta, bet
nepagrobta) ir nepriklauso nuo pagrobtų ąžuolų skaičiaus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
dalis dėl žalos aplinkai nustatymo dėl
neaiškių iškirstų ąžuolų skaičiaus ir pagrobtos, o ne iškirstos medienos kiekio
prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui ir yra keistina, paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį.
Nuteistasis A.
L. kasaciniu skundu prašo pakeisti
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį
procesą dėl nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl vagystės iš
miško) nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad šio teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes teisėjų kolegija, perkvalifikuodama jo, kasatoriaus, veiksmus iš BK
178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį (tai šiame skunde teisiniu
požiūriu nėra ginčijama), taip pat
nustatydama šios veikos padarymo laiką,
netinkamai aiškino ir taikė apkaltinamojo nuosprendžio, kurį priėmė pirmosios
instancijos teismas, priėmimo
senaties termino skaičiavimo ir vertinimo taisykles. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad jis,
kasatorius, slėpėsi nuo teisėsaugos
institucijų. Kasatorius yra gavęs Alytaus
apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. sausio 21 d. išduotą
pažymą dėl kardomosios priemonės – įpareigojimo registruotis policijos
įstaigoje – tikrinimų, iš kurios (priedo) matyti, kad jis, A. L. , kuriam
paskirta ši kardomoji priemonė, periodiškai,
t. y. pirmadieniais ir penktadieniais,
registruodavosi 2006 m. gegužės 19 d. –liepos 31 d. laikotarpiu Alytaus apskrities vyriausiajame
policijos komisariate. Akivaizdžiai matyti, kad jis tinkamai vykdydamas
kardomosios priemonės sąlygas, numatytas BPK 135 straipsnyje, periodiškai
registravosi ir tuo laikotarpiu, kurį
Lietuvos apeliacinis teismas laikė periodu (t. y. nuo 2006 m. gegužės 29 d. iki 2006 m. liepos 17 d. ), kai A. L. neva
slapstėsi ir kitaip sąmoningai siekė
išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Negali būti laikomas pasislėpusiu nuo teisėsaugos institucijų asmuo, kuris
pakeitė gyvenamąją vietą dėl darbo, mokymosi ar kitų jo socialinei veiklai ir visavertiškam gyvenimui svarbių priežasčių. Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje privalėjo
įvardyti aplinkybes, rodančias, kad A. L. suvokė ir sąmoningai kurį laiką slėpėsi
nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo,
taip pat kad atlikdamas tokius veiksmus A. L. suvokė, jog padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus
ieškomas dėl padarytos veikos, ir kad šie veiksmai buvo daromi siekiant
išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jis nesislėpė nuo teisėsaugos institucijų
ar teismo, todėl prašo šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti suėjus patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Prokuroro ir
civilinio ieškovo atstovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo
A. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl pagrobtos medienos vertės nustatymo ir veikos kvalifikavimo pagal
BK 178 straipsnio 3 dalį

Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas kasaciniuose skunduose nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog nuteistasis A.
L. pagrobė statųjį (nenukirstą) mišką, todėl nepagrįstai pagrobtą medieną
įvertino stačiojo miško kainomis ir jo veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies
perkvalifikavo į to paties straipsnio 1 dalį. Šie kasacinių skundų argumentai
pagrįsti.
Pagal teismų
praktiką turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo
turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir
disponuoti jam priklausančiu turtu. M-i-os stačiojo
miško pavidalu fiziškai užvaldyti (pagrobti)
neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Neteisėtas miško
iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip
parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei įvykdyti, tačiau
tokie veiksmai nelaikytini turto pagrobimu. Dėl to
statusis miškas neatitinka ir turto, kaip vagystės dalyko, vieno iš požymių –
jo atskirtinumo nuo gamtinės aplinkos. Neteisėtas miško iškirtimas gali
atitikti kitos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo
požymius. Šiuo konkrečiu atveju, iškirsdami ir suniokodami ąžuolus genetiniame
draustinyje, nuteistieji A. L. ir D. R. padarė BK 271 straipsnyje numatytą nusikaltimą
(suniokojo saugomą teritoriją) ir už tai buvo nuteisti.
Apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistojo A. L. tyčia buvo nukreipta ne į apvalios medienos iš tarpinio
sandėlio vagystę, o į stačiojo miško vagystę, netinkamai nustatė ir padaryto
nusikaltimo subjektyviuosius požymius. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukirtus ąžuolus paimta tik
vertingiausia ir brangiausia medienos dalis, likusią jos dalį paliekant nesutvarkytoje kirtavietėje. Šie duomenys kaip tik patvirtina, kad A. L. tikslas buvo ne savavališkai iškirsti mišką, o pasisavinti ne bet kokią,
bet vertingiausią ąžuolo medieną.
Nukirsta
mediena, kurią nuteistasis A. L. pagrobė, teisės aktuose apibrėžiama kaip
padarinė mediena, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos vertę
nustatė pagal Kaišiadorių miškų urėdijos
pateiktas pažymas, kuriose nurodyta,
kad vidutinė 1 m3 ąžuolo medienos kaina pagal 2003 m. rinkos kainas
yra 364 Lt, o vidutinė 1 m3
ąžuolo medienos kaina pagal 2004 m. rinkos kainas – 482 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 1998 m. rugsėjo 30 d.
įsakymu Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų“ (su pakeitimais, padarytais 2002 m.
balandžio 4 d. įsakymu Nr. 148) patvirtintos
nenukirsto miško kainos (231 Lt/kub. m) yra pagrindinis kriterijus
nustatant pagrobto turto vertę, motyvuojama ir tuo, kad urėdija neturėjo
medienos ruošos išlaidų (kurias sudaro ąžuolų nukirtimas, nugenėjimas,
ištempimas į kelkraštį), todėl, nesant šių išlaidų, negalimas ir jų bei medienos
ruošos pelno procento įskaitymas į pagrobto turto vertę. Tokie argumentai
nepagrįsti. Neabejotina, kad paruošdamas medieną pagrobimui (iškirsdamas
ąžuolus) išlaidų turėjo nuteistasis A. L. , o ne urėdija, tačiau šios išlaidos
yra susijusios su nusikalstamos veikos padarymu, todėl jų įskaitymas į pagrobto turto vertę, atitinkamai
ją mažinant, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Kita
vertus, nepaisant to, kad Kaišiadorių miškų urėdijos pažymose nurodytos
padarinės ąžuolo medienos vertė apskaičiuojama atsižvelgiant ir į medienos
ruošos išlaidas, tačiau byloje nustatyta, kad ji atitinka pagrobtos medienos
rinkos kainą, nes urėdija prekiauja mediena rengdama aukcionus. Pagal
suformuotą teismų praktiką pagrobto turto vertė
nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu, todėl tai ir
yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo
pagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad medienos vertė buvo nustatyta visas
abejones aiškinant nuteistojo A. L. naudai. Ji
įvertinta pagal Kaišiadorių miškų
urėdijos pateiktas vidutinės klasės padarinės medienos rinkos kainas, nors
pagrobta mediena priskirtina aukščiausioms padarinės medienos klasėms (A ir B).
Iš bylos medžiagos matyti, kad draustinyje buvo iškirsta ir pagrobta pati vertingiausia,
aukščiausios kokybės ąžuolo
mediena, nes buvo kertami rinktiniai ąžuolai. Teismo posėdyje
specialistas D. D-utis patvirtino (T. 6, b. l. 68), kad kaip nenukirstas
miškas parduodama tik menkavertė mediena,
kurios pagaminimas rinkai praktiškai būtų nuostolingas (sanitariniai kirtimai). Genetinis draustinis priklauso antrai miškų grupei
(T. 3, b. 1. 17). Šios paskirties miškai kaip statusis miškas neparduodami, todėl ąžuolai,
kuriuos savavališkai iškirto ir pagrobė A. L. , nebuvo skirti iškirsti. Atsižvelgiant į tai, negalėjo
būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 1998 m. rugsėjo 30 įsakymu Nr. 194, nes faktinė pagrobto turto
(kokybiškos ir brangios medienos) vertė viršija šiame teisės akte nurodytas
kainas.
Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pagrobtos medienos
kainą, teisingai nurodė, kad vadovaujasi vidutine ąžuolo padarinės medienos rinkos kaina (2004 m. – 482 Lt už
1 m3), ir padarytą vagystę iš draustinio tinkamai
kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju pagrobto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio
sumą.
Dėl
nurodytų motyvų pagal vidutinę ąžuolo
medienos rinkos kainą (2003 m. – 364 Lt
už 1 m3) turi
būti apskaičiuojama ir pagrobtos ąžuolo medienos iš P-iškių girininkijos
miško vertė. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis
stačiojo miško kainomis, neteisingai nustatė iš šio miško pagrobtos 56,5 m3 ąžuolo medienos vertę,
ši nuteistojo A. L. veikos dalis teisingai kvalifikuota pagal BK 178
straipsnio 1 dalį, nes pagrobto turto vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos.

Dėl iškirtos bei pagrobtos medienos kiekio ir padarytos turtinės žalos
dydžio

Prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo kasaciniuose skunduose nurodoma,
kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė iškirstos bei pagrobtos
ąžuolo medienos vertę ir dėl to neteisingai apskaičiavo padarytos žalos
aplinkai (dėl neteisėto ąžuolų iškirtimo suniokojant draustinį) bei turtinės
žalos Kaišiadorių miškų urėdijai (dėl ąžuolo medienos vagystės) dydį. Apeliacinės
instancijos teismo išvadą dėl padarytos turtinės žalos sumažinimo lėmė ir tai,
kad šis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį
konstatavo, jog nuteistieji iškirto nenustatytą skaičių ąžuolų ir pagrobė 112 m3 medienos (vietoje pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje nurodytų 93 ąžuolų ir 169 m3 medienos). Taigi minėti kasacinių
skundų argumentai tiesiogiai susiję su iškirstų ąžuolų ir pagrobtos ąžuolo
medienos kiekio nustatymu, todėl vertinamas ir šios apskųsto apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio dalies teisėtumas.
Pagal
BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį, turi motyvuoti, kodėl pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių,
taip pat pagrįsti, kodėl kitaip nei šis teismas vertina įrodymus. Šio
reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nesilaikė. Keisdamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendį dėl iškirstų ąžuolų skaičiaus šis teismas iš
esmės nenurodė jokių motyvų, o darydamas išvadą dėl pagrobtos medienos kiekio
nuosprendyje apsiribojo nuteistųjų A. L. ir
D. R. bei liudytojų O. Z. , J. K. , Ž. R. , G. K. , L. P. parodymų
turinio išdėstymu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino
atskirai nuo kitų įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, neatliko išsamios įrodymų
analizės, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė liudytojo G. K.
parodymams. Nė vienas įrodymas neturi pranašumo prieš kitus įrodymus, visi
įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Dėl to šio teismo išvados nėra
pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios
instancijos teismas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių padarė remdamasis
leistinais ir patikimais įrodymais, įstatymo nustatytos įrodinėjimo tvarkos nepažeidė.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šis teismas ąžuolo genetiniame
draustinyje iškirstų ąžuolų skaičių ir pagrobtos medienos kiekį nustatė pagal
tokius įrodymus: nuteistųjų A. L. , D. R. , liudytojų
O. Z. , J. K. , Ž. R. , G. K. , L. P. parodymus, kurie patvirtinti parodymų
patikrinimo vietoje (T. 3, b. l. 87–90; T. 2,
b. l. 181–183; T. 2, b. l. 95–97; T. 2, b. l. 64–68),
parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą (T. 2,
b. l. 100–102), įvykio vietos apžiūros protokolus (T. l, b. l. 70–78), Kaišiadorių miškų
urėdijos pažymas (T. l, b. l. 80–82).
Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo
proceso įstatymo nustatyta tvarka ir visi kartu sudaro vientisą įrodomąją
medžiagą. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimų.
Minėtų
liudytojų parodymais nustatyta, kad miškas buvo iškirstas 2004 m. kovo mėnesio
laikotarpiu, iškirsti medžiai buvo išvelkami, sandėliuojami ir išvežami.
Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojai nurodė plotus, kuriuose kirto
ąžuolus, ir vietą, kurioje juos sandėliavo. Atliekant proceso veiksmus
nenustatyta, kad buvo iškirsta daugiau ąžuolų, nei nurodė liudytojai, ir kad
šiuos ąžuolus galėjo iškirsti kiti asmenys. Taip pat nenustatyta, kad
kirtavietėje iškirsta mediena buvo palikta ir ją galėjo pagrobti kiti asmenys.
T-ėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų
vertinimas, leidęs pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarytas nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei pažeidžiant BPK
331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, šis nuosprendis naikintinas ir
paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriame
konstatuota, kad nuteistieji D. R. ir A. L. draustinyje iškirto 93 ąžuolus, o
A. L. pagrobė 169 m3 medienos.
Pagal tokį iškirstos ir pagrobtos medienos kiekį turi būti skaičiuojama ir
pagrobto turto vertė, lemianti veikos kvalifikavimą (dėl kurio teisėjų kolegija
jau pasisakė), bei padarytos žalos aplinkai ir Kaišiadorių miškų urėdijai
dydis.
Apeliacinės instancijos teismas aplinkai padarytos
žalos dydžio sumažinimą motyvavo tuo, kad byloje nenustatyta, koks kiekis nenukirstų ąžuolų sudaro pagrobtą medienos
kiekį. Paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį
konstatuotina, kad šis teismas, nustatydamas aplinkai padarytos žalos dydį,
tinkamai taikė Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d.
nutarimu Nr. 521 patvirtintą Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika
miškuose padarytos žalos aplinkai
atlyginimo tvarką. Minėtu nutarimu
nustatyta, kad žala aplinkai padaroma ne medienos vagyste, o medžių sunaikinimu ar sužalojimu (Tvarkos 2, 4
punktai). Civiliniame ieškinyje dėl
žalos aplinkai atlyginimo padaryta žala buvo apskaičiuota remiantis Kruonio girininkijos 111, 113 kvartaluose iškirstos medienos kiekiu (247,92 m3), gautu iškirtus 93 ąžuolus. Iš šio
kiekio buvo pagrobta 169,92 m3, likusi iškirstos medienos
dalis – 78 m3 – yra miškų urėdijos po neteisėto miškų kirtimo
pagamintas medienos tūris, kuris
skaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagrįstai buvo įskaičiuotas į neteisėtu
kirtimu iškirsto miško kiekį.
Civilinio ieškovo atstovo kasacinio skundo argumentai, kad Kaišiadorių
urėdijai padaryta turtinė žala dėl ąžuolo medienos pagrobimo iš paprastojo
genetinio ąžuolo draustinio bei P-iškių girininkijos miško nustatyta
neteisingai, nes apeliacinės instancijos teismo vertinta darant nepagrįstą
prielaidą, kad pagrobtas statusis (nenukirstas) miškas, pagrįsti, teisėjų
kolegija motyvus dėl to jau išdėstė, todėl daroma išvada, kad pirmosios
instancijos teismas šios žalos dydį nustatė teisingai.

Dėl
kitų prokuroro kasacinio skundo argumentų bei nuteistojo A. L. kasacinio skundo

Prokuroro
kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto nuosavybės teisės apribojimo į 4,3 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė
14 126 Lt, panaikinimo, dėl to, kad apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės, liudijančios apie byloje išteisinto asmens D. R. kaltę padarius
nusikalstamą veiką, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus,
ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atidedant A. L. paskirtos bausmės
vykdymą yra pagrįsti. Tačiau, paliekant galioti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, nurodyti pažeidimai bus ištaisyti,
todėl teisėjų kolegija detaliau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos
teismas, paskirdamas A. L. dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją
tinkamai individualizavo ir baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.  
Nuteistasis A. L. kasaciniame skunde nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo veiką iš BK 178 straipsnio
3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, be pagrindo konstatavo, kad jis
slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, todėl netaikė apkaltinamojo
nuosprendžio senaties. Šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti,
nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuris paliekamas galioti,
priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl kasatoriaus
padarytų nusikalstamų veikų nebuvo suėjusi, todėl ta aplinkybė, ar jis
slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų ar ne, jo teisinės padėties nekeičia.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a
:

Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti
galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt