TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
8
8. Neteisėtas
elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas
(BK 215
straipsnis). Sukčiavimas (BK 182 straipsnis)

BK 215 ir
182 straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos padaromos tik tyčia. Kai asmuo
panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo kortelę įgyja svetimą turtą, tačiau
nesuvokia tokios veikos pavojingo pobūdžio, šie straipsniai netaikomi.

                                                                                    Baudžiamoji
byla Nr. 2K-475/2009
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorijos:
                                                                                                1. 2. 18. 3;
1. 2. 14. 5. 1; 2. 6. 7. 1 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 22
d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko G-o G-os, V-o Ranonio ir pranešėjo V-aus
�-os,
sekretoriaujant
D-ai K-ei,
dalyvaujant
prokurorui D-ui S-ui,
išteisintajam
G. M. ir jo gynėjui advokatui A-ui Geršanovui,
žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo
prokuroro pavaduotojo B-o M-iaus kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo
2009 m. sausio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. M. ir G. M. dėl kaltinimo pagal BK
215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo
Nr. X-1233 red. ) ir BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius
veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios D. U. civilinis ieškinys paliktas
nenagrinėtas.
Trakų rajono
apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendžiu nuteisti:
A. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m.
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red. ) laisvės atėmimu vieneriems
metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu,
paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė
paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75
straipsniu, A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo
laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2009
m. spalio 20 d. atlyginti nukentėjusiajai D. U.
15 000 Lt nusikaltimais padarytą žalą;
G. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m.
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red. ) laisvės atėmimu vieneriems
metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu,
paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė
paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75
straipsniu, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo
laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2009
m. spalio 20 d. atlyginti nukentėjusiajai D. U. 15 000 Lt
nusikaltimais padarytą žalą.
Iš A. M. ir G. M. buvo solidariai
priteista 30 000 Lt D. U. nusikaltimais
padarytai turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. �-os pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo G. M. ir jo
gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Trakų rajono apylinkės teismo
2009 m. sausio 20 d. nuosprendžiu A. M. ir G. M. buvo nuteisti už tai, kad neteisėtai panaudojo
elektroninę mokėjimo priemonę, būtent: veikdami bendrai, 2007 m. liepos 24
d. –2007 m. liepos 27 d. laikotarpiu, turėdami jų mirusiam tėvui I. M. priklausiusią AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę
„Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini), ja neteisėtai pasinaudojo, atlikdami
šešiolika finansinių operacijų, kurių metu iš AB banko „Snoras“ bankomato,
esančiame Vievio mstl. , S-eliškių g. 33, paėmė 30 560 Lt.
Be to, jie apgaule savo naudai
įgijo svetimą turtą, būtent: veikdami bendrai, 2007 m. liepos 24 d. –2007 m.
liepos 27 d. laikotarpiu, turėdami jų mirusiam tėvui I. M. priklausiusią
AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini),
ja neteisėtai pasinaudojo, atlikdami šešiolika finansinių operacijų, kurių metu
apgaudami finansinę sistemą AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Vievio mstl. ,
S-eliškių g. 33, pateikė jų mirusio tėvo I. M. duomenis
ir taip apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą – 30 560 Lt, kurie
pagal 2004 m. sausio 20 d. I. M. testamentą
priklausė D. U.
Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2009 m. gegužės 21 d. nuosprendyje konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. bei A. M. neteisėtai
panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir apgaule įgijo svetimą turtą,
neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija nurodė, kad iš byloje surinktų,
ištirtų ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų
akivaizdu, kad G. bei A. M. atliko 16 finansinių
operacijų, panaudodami jų mirusiam tėvui I. M. priklausiusią
AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“, ne tik kad turėdami jo sutikimą, bet
ir vykdydami pastarojo valią. Teismas padarė išvadą, kad traktuoti, jog šie jų
veiksmai buvo neteisėti baudžiamąja teisine prasme, nėra jokio pagrindo, kartu
nėra pagrindo ir išvadai, kad pastarieji tyčia sukčiavo.
Kasaciniame skunde Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Trakų
rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendį.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą, rėmėsi ne ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu
nustatytais faktais, o spėliojimais ir prielaidomis. Anot prokuroro, teismas
netinkamai vadavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. senato
Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose
bylose“ apžvalgos nuostatomis. Prokuroras teigia, kad teismui buvo žinoma aplinkybė, jog prieš mirdamas I.
M. paliko testamentą ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų neteisėtas ar
įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas. Priešingai, kaip pažymi prokuroras,
byloje yra nustatyta, kad I. M. testamentą surašė
pas notarę D. M. U. , kuri apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio metu parodė, jog
testamentą I. M. sudarė būdamas sąmoningas. Anot
prokuroro, iš G. ir A.
M. parodymų matyti, kad I. M. , kai norėdavo, kad būtų
paimti iš kortelės pinigai,
paprašydavo tą padaryti tai vieną, tai kitą sūnų, nes pats nemokėjo naudotis banko kortele; jis kartu važiuodavo iki bankomato,
pasakydavo, kiek jam reikia pinigų ir užrašydavo ant lapelio PIN kodą; sūnūs paimdavo
tėvo nurodytą pinigų sumą ir atiduodavo
pinigus bei kortelę tėvui; taigi jie
laisvai nedisponavo savo tėvui priklausančiais pinigais, o tik padėdavo jam
atlikti finansines operacijas. Tokie
išteisintųjų veiksmai, kurie buvo padaryti, jų tėvui dar esant gyvam, prokuroro
nuomone, neužtraukia baudžiamosios atsakomybes.
Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d.
senato nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų
praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai“ 4 punkto nuostatomis, prokuroras
teigia, kad neteisėtomis baudžiamąja teisine prasme laikytinos
tik tokios veikos, kurios padarytos be
mokėjimo instrumento savininko arba turėtojo sutikimo. Prokuroro nuomone, kaip tik taip ir turi būti kvalifikuojami G. ir A. M. veiksmai, t. y. pinigų paėmimas, pasinaudojant tėvo
mokėjimo kortele, jau po jo mirties. Prokuroras skunde pažymi, kad pagal
CK 5. 3 straipsnio nuostatas asmens mirties ir palikimo atsiradimo
momentai sutampa; taigi, I.
M. mirus, visas jo turtas, taip
pat ir piniginis indėlis, tapo palikimu; kadangi I. M.
paliko testamentą, pradėjo galioti CK penktosios knygos
IV skyriaus nuostatos; niekas neturi teisės disponuoti palikimu, išskyrus teisėtą paveldėtoją, ir tai tik po to, kai
įstatymo nustatyta tvarka jis priima palikimą. Prokuroro nuomone, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netgi tuo
atveju, jeigu I. M. testamentu būtų palikęs indėlį
broliams G. ir A. M. , jie vis tiek nebūtų turėję teisės
disponuoti šiais pinigais, kol nepraeis
3 mėnesiai ir jie įstatymo nustatyta tvarka nepriims palikimo. Prokuroras
mano, kad iš bylos duomenų galima daryti išvadą, jog broliai
M. žinojo ne tik paveldėjimo tvarką, bet ir tai, kad be jų yra ir kitų
pretendentų į palikimą. Anot
prokuroro, nežinojimas apie surašytą testamentą neįgalioja elgtis su paliktu
turtu kaip kam patinka, o testatorius neprivalo pranešti tretiesiems
asmenims, kam palieka savo turtą; to neprivalo
padaryti ir asmuo, kurio vardu surašytas testamentas. Skunde prokuroras nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje daro prielaidą, jog I. M. „tikėtina buvo pamiršęs apie sudarytą testamentą“.
Prokuroro nuomone, tai viso labo prielaida, kuria teismas negalėjo remtis
nuosprendyje, be to, ji neduoda jokio
pagrindo kvestionuoti testamento teisėtumo. Prokuroras skunde tvirtina, kad
apeliacinės instancijos teismas įsivėlė
į nereikšmingų parodymų vertinimą. Tai parodymai apie tai, kas prižiūrėjo
I. M. , kam jis žadėjo palikti savo turtą, kas jį
palaidojo. Anot prokuroro, taip teismas iš esmės
pradėjo spręsti turto paveldėjimo klausimą, ignoruodamas, kad buvo sudarytas teisėtas, galiojantis ir įstatymo nustatyta tvarka
nenuginčytas I. M. testamentas. Minėti parodymai,
anot prokuroro, nepaneigia nusikalstamų veikų padarymo fakto, yra nereikšmingi
ir nevertintini.
Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl
BK 215 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d.
įstatymo Nr. X-1233 red. ) ir BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad G. ir A. M. žinojo
palikimo priėmimo tvarką ir tai, kad jų tėvas visą savo turtą testamentu paliko
ne jiems, o nukentėjusiajai D. U. Kaltinamųjų parodymus,
kad apie testamentą jie nieko nežinojo, kad prieš mirtį I. M.
jiems atidavė banko kortelę ir liepė ja pasinaudojant pasiimti iš banko
pinigus ir pasidalyti, pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai ir
atmetė. Dėl to pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus, per šešiolika
kartų paimant iš banko I. M. iki jo mirties
priklausiusius pinigus, įvertino kaip neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės
panaudojimą ir svetimo (D. U. priklausiusio) turto
įgijimą apgaule, t. y. kaip BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007
m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red. ) ir
182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų idealią sutaptį.
Atlikęs įrodymų tyrimą ir dar
kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas
nusprendė, kad G. ir A. M. veiksmų teisinį įvertinimą
nulėmusios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, t.
y. byloje surinkti įrodymai jų nepatvirtina. Dar kartą apklausęs nuteistuosius,
nukentėjusiąją, testamentą tvirtinusią notarę, įvertinęs kitus įrodymus,
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pinigų paėmimo iš bankomato metu
nuteistieji apie testamentą, kuriuo jų tėvas visą savo turtą paliko
nukentėjusiajai D. U. , nežinojo. Be to, apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų
nuteistųjų parodymus, kad prieš mirtį I. M. jiems atidavė
banko kortelę ir liepė ja pasinaudojant pasiimti iš banko pinigus ir
pasidalyti; po tėvo mirties jie šią tėvo valią įvykdė; savo veiksmų jie nelaiko
neteisėtais, nes juos vertina kaip tėvo palikimo priėmimą. Skundžiamame
nuosprendyje apeliacinės instancijos tesimas pažymėjo, kad baudžiamąją
atsakomybę pagal BK 215 straipsnį užtraukia tik neteisėtas svetimos
elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja teisine prasme
suprantamas, kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo
sutikimo; kadangi byloje nustatyta, jog G. ir A. M. atliko
16 finansinių operacijų, pasinaudodami jų mirusiam tėvui I.
M. priklausiusia AB banko „Snoras“ mokėjimo kortele „Visa“, ne tik kad
turėdami jo sutikimą, bet ir vykdydami pastarojo valią, nėra pagrindo
traktuoti, kad šie jų veiksmai buvo neteisėti baudžiamąja teisine prasme;
nuteistieji buvo įsitikinę, kad paimdami iš bankomato pinigus jie priima jiems
skirtą tėvo palikimą, todėl negalima daryti išvados, kad taip jie siekė apgaule
įgyti svetimą turtą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos
teismas padarė išvadą, kad G. ir A. M. pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti nepagrįstai, nes
jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas ir priėmė BPK 329 straipsnio 1 punkte ir
115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytus sprendimus: panaikinti
apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį
ieškinį palikti nenagrinėtą.
Neturėdama pagrindo kvestionuoti
apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus
nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu), kasacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal jas baudžiamasis įstatymas
pritaikytas tinkamai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį
įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 215
straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tyčia. Konstatuodamas šį
nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį, teismas turi nustatyti, kad asmuo
suvokė pavojingą jo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK
15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, atlikdami finansines operacijas ne su savo, o su
tėvui priklausiusia banko mokėjimo kortele, išteisintieji suvokė, kad tas
operacijas jie atlieka kito asmens vardu, tačiau jie nesuvokė tokios veikos
pavojingo pobūdžio, nes tėvo kortelės nelaikė svetima (ją jis pats prieš mirtį
buvo jiems atidavęs); su tėvo kortele ne kartą buvo atlikę tokias operacijas
dar tėvui esant gyvam ir tai nesukėlė jokių neigiamų padarinių; buvo įsitikinę,
kad iš bankomato paima ne kam nors kitam, o jiems, kaip po tėvo mirties
likusiems įstatyminiams įpėdiniams, priklausančius pinigus. Nenustačius bent
vieno nusikaltimo sudėties požymio, daroma išvada, kad nusikalstama veika
nebuvo padaryta. Tyčia būtina ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto
nusikaltimo sudėčiai. Sukčiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis naudoja apgaulę
svetimam turtui įgyti. Iš aptartų aplinkybių išplaukia, kad išteisintieji buvo
įsitikinę, jog iš bankomato jie paima ne svetimą, o jiems priklausantį turtą.
Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir BK 182
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai būtinas subjektyvusis požymis
(kaltė tyčios forma) šioje byloje nebuvo nustatytas.
Vėlesni įvykai parodė, kad
išteisintųjų įsitikinimas, jog po jų tėvo mirties likę pinigai priklausė jiems,
buvo klaidingas. Paaiškėjo, kad visą savo turtą, t. y. ne tik nekilnojamąjį
turtą, bet ir pinigus, I. M. testamentu buvo palikęs savo
dukterėčiai D. U. CK 6. 237 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad be pagrindo kito asmens sąskaita įgytas turtas turi būti sugrąžintas tam
kitam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai civiliniai teisiniai
santykiai, iš kurių kilę ginčai spręstini ne baudžiamojoje byloje, o civilinio
proceso tvarka.
Aptartos aplinkybės patvirtina,
kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė tiek baudžiamąjį, tiek
baudžiamojo proceso įstatymą, o priešingas prokuroro kasaciniame skunde
nurodytas teiginys yra nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras kasaciniame skunde netvirtina,
jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ar jas
nustatydamas padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Kasatorius skunde
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą todėl, kad savo dėmesį nukreipė, kasatoriaus nuomone, ne į esmines, o
į nereikšmingas bylos aplinkybes. Pagrįsdamas šį teiginį, kasatorius vartoja
tokius teiginius: „. . . Susidaro įspūdis, kad teismui nebuvo žinoma ta aplinkybė,
kad prieš mirdamas I. M. paliko testamentą. . . “; „. . . Be
to, apygardos teismas nuosprendyje įsivėlė į nereikšmingų parodymų vertinimą
apie tai, kas prižiūrėjo tėvą, kam žadėjo I. M. palikti
savo turtą, kas jį palaidojo. Taigi teismas iš esmės pradėjo spręsti turto
paveldėjimo klausimą, ignoruodamas, kad buvo sudarytas teisėtas, galiojantis ir
įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas I. M. testamentas. . . “.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia,
kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl prokuroro kasaciniame
skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a
:

Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B-o M-iaus kasacinį
skundą atmesti.



Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt