TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
BAUDŽIAMOJO
PROCESO TEISĖ

10. Baudžiamojo
proceso nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties
terminui (BPK 3
straipsnio 1 dalies 2 punktas). Civilinio ieškinio išsprendimas
(BPK 115
straipsnis)

Nutraukiant baudžiamąjį procesą BPK 3 straipsnio 1
dalies 2 punkto pagrindu asmuo nėra pripažįstamas kaltu. Atitinkamuose
procesiniuose dokumentuose negali būti formuluočių, reiškiančių, kad asmuo
pripažįstamas kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas
nutraukiamas  suėjus baudžiamosios
atsakomybės senaties terminui.
Nutraukus baudžiamąjį procesą dėl senaties
baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.


Baudžiamoji byla Nr. 2K-216/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
1. 1. 2. 1, 1. 1. 12. 1, 1. 2. 18. 10, 2. 3. 6. 4. 6. 2, 2. 1. 15. 7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 6 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės A-os R-ės,
A-o K-aus ir pranešėjo V-o P-o,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. kasacinį
skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d.
nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties.
Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės
23 d. nuosprendžiu N. G. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės
atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį
laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos
bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo
bausmė.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 13 d.
nutartimi Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendis
panaikintas ir byla perduota prokurorui pažeidimams pašalinti
Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7
d. nuosprendžiu N. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt)
dydžio bauda.
Taip pat N. G. pripažintas kaltu, padaręs
nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio
1 dalyje (dėl 7337,20 Lt pasisavinimo A. D. vardu ir 3737,20 Lt pasisavinimo R.
Ž. vardu pagal atitinkamus kasos išlaidų orderius), ir ši bylos dalis nutraukta
suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
N. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl mokymo
žiniaraščių suklastojimo ir panaudojimo), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl
dokumentų suklastojimo ir panaudojimo pateikiant Utenos apskrities viršininko
administracijos Regioninės plėtros departamento „Phare-2000“ programų
prižiūrėtojui) ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl 21 567,66 Lt pasisavinimo iš jo
žinioje buvusio Lietuvos nacionalinio biudžeto ir Europos sąjungos fondo
„Phare“) išteisintas, nesant jo veikose nusikaltimo sudėties.
Iš N. G. priteista 11 074,40 Lt VšĮ Centrinei
projektų valdymo agentūrai.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d.
nutartimi nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

N. G. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą
ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo
kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1
d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. , būdamas UAB „V-a“ direktorius ir pagal 2001 m.
lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį
būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo 2 straipsnio
1 dalį, 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 1 ir 3 punktų
reikalavimus, tyčia įtraukdamas į apskaitą neįvykusių ūkinių operacijų
dokumentus, apgaulingai tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą: įtraukė į
apskaitą 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 29 ir 2003 m. liepos 4 d.
kasos išlaidų orderį Nr. 72, pagal kuriuos A. D. buvo tariamai išmokėtas
autorinis atlyginimas – 7337,20 Lt už darbą, kurio šis neatliko, bei 2003 m.
kovo 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų
orderį Nr. 53, pagal kuriuos R. Ž. tariamai išmokėjo autorinį atlyginimą –
7337,20 Lt, kurių R. Ž. negavo. Tęsdamas savo veiką, N. G. įtraukė į įmonės
apskaitą 2002 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių bei 2003 m. sausio, vasario ir
kovo mėnesių laikaraščius dėl A. L. atliktų darbų ir šių laikaraščių pagrindu
surašytus darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius dėl A. L. apskaičiuoto
darbo užmokesčio, nors juose įrašytų darbų (praktinių užsiėmimų užtikrinimo,
medžiagos užsiėmimams tiekimo, mokymų lankomumo patikrinimų) A. L. neatliko.
Dėl to UAB „V-a“ nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31
d. iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos rezultato, jos turto,
nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Taip pat N. G.
pripažintas kaltu (ši baudžiamosios bylos dalis nutrauka suėjus apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties terminui) už tai, kad, suklastojęs tikrus
dokumentus, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. 2003 m. vasario
14 d. ir 2003 m. liepos 25 d. surašė autorinių kūrinių priėmimo aktus, kuriuose
nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad iš A. D. priėmė jo
sukurtus autorinius kūrinius, dėl to 2003 m. kovo 31 d. buvo išrašytas kasos
išlaidų orderis Nr. 29 ir 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderis
Nr. 72 A. D. vardu 7337,20 Lt sumai, kuriuos A. D. pasirašė, tačiau pinigų šiam
nedavė, o juos pasisavino. Tęsdamas nusikalstamą veiką, N. G. pagal 2003 m.
kovo 13 d kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų
orderį Nr. 53, išrašytus R. Ž. vardu, 3668,60 Lt ir 3668,60 Lt sumai už
atliktus autorinius darbus R. Ž. išmokėjo 3600 Lt, o likusius 3737,20 Lt
pasisavino.
Kasaciniu skundu nuteistasis
N. G. prašo teismą panaikinti Visagino miesto
apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį ir
bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismas,
pripažindamas jį kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, kuris buvo vykdomas
nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. , jo veiką turėjo
kvalifikuoti ne pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal 1961 m. BK 323
straipsnio 1 dalį. Jis remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso,
patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo
proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo
kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsniu. Kasatorius pažymi, kad buhalterinė
apskaita yra tęstinis procesas, tai pripažinta ir nuosprendyje, todėl, sprendžiant
atsakomybės už nusikaltimą, dėl kurio jis yra nuteistas, klausimą, veika turi
būti kvalifikuojama pagal tą kodeksą ir tą straipsnį, kuris ne tik švelnina
bausmę, bet ir kitaip palengvina jo teisinę padėtį. Tačiau, spręsdamas įstatymo
taikymo klausimą, teismas pasisakė tik dėl baudos, t. y. vertino
tik vienos iš bausmių skyrimo aspektus, o alternatyvių bausmių neanalizavo ir
dėl jų nepasisakė. Be to, kasatoriui visiškai neaišku, kodėl teismas baudą
įvertino kaip pagrindinę bausmės rūšį. 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalyje už apgaulingą
įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą numatytas laisvės atėmimas iki trejų metų, o
pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą už tokią veiką apkaltinamojo
nuosprendžio senatis – penkeri metai. 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalyje už
tokio pat pobūdžio nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimas iki
ketverių metų, o apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas – aštuoneri metai. Dėl
to kasatorius teigia, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK
323 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius 1961 m. 49 straipsnio 1 dalies 2
punktą, baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad
1961 m. Baudžiamojo kodekso taikymo klausimų spręsti nėra pagrindo, tokios savo
išvados niekuo nepagrindė.
Kasatorius
nurodo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas pripažino, jog „nuo
2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. <. . . > dėl to
laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš dalies
negalima nustatyti įmonės veiklos rezultato, jos turto, nuosavo kapitalo,
įsipareigojimų dydžio ir struktūros“, t. y. teismas veiką kvalifikavo
pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr.
IX-2314 redakciją. Tačiau
dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas nustatė, kad kasatoriaus veika
pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją,
galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. , ir nurodė 2000 m. rugsėjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją („<. . . >
jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos
ūkinės, komercinės, finansinės būklės
ar jos rezultatų arba įvertinti turto“). Esant šiems prieštaravimams tame pačiame nuosprendyje, o rezoliucinėje
nuosprendžio dalyje iš viso nenurodant konkrečios įstatymo redakcijos, buvo pažeistas BPK 307 straipsnio 1 dalies
3 punktas, įpareigojantis apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
nurodyti baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, ir
BPK 22 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis
kaltinamas.
Kasatorius
nurodo, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes
neteisingai nurodė veikos padarymo laiką. Iš bylos aplinkybių matyti, kad paskutinė veika,
kuri teismo įvertinta kaip nusikaltimas, padaryta 2003 m. liepos 4 d. (kasos išlaidų
orderio Nr. 72 A. D. vardu surašymas), todėl pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai kasatoriui inkriminavo apgaulingą buhalterinės
apskaitos tvarkymą nuo 2003 m. liepos 5 d. iki 2003 metų gruodžio 31 d. , nors šiuo
laikotarpiu nepadaryta jokių buhalterinės apskaitos pažeidimų.
Apeliacinės
instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderio Nr. 72 išrašymas
nenulemia nusikalstamos veikos baigtumo, nes jos padariniai kilo tada, kai specialistai tikrino buhalterinę apskaitą ir
nustatė pažeidimus, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio
31 d. Kasatorius mano, kad, nusikalstamos veikos padarymo laiką siejant
ne su veika, o su padariniais, veika ištęsiama taip nukeliant senaties terminus
ir bloginant jo teisinę padėtį.
Kasatorius teigia,
kad teismas neteisingai įvertino pinigų išmokėjimo R. Ž. aplinkybes. L-ytojas R. Ž. teisminio bylos
nagrinėjimo metu patvirtino, kad pagal autorinę sutartį rengė medžio apdirbimo
ir futliarų gamybos metodikas, darė vertimus iš rusų kalbos ir kad su
juo, nors ir ne iš karto, buvo atsiskaityta, o vėlesnio atsiskaitymo jis pats sutiko palaukti. Taip
pat šis liudytojas parodė, kad gavo visą orderiuose nurodytą sumą. Esant šioms
aplinkybėms, kasatorius mano, kad jo veikoje nėra BK 183 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o apskaitos dokumentų
surašymo ir faktinio atsiskaitymo datų nesutapimas negali būti vertinamas kaip
dokumento klastojimas ar apgaulingas apskaitos tvarkymas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsiskaitymas su pinigų gavėju ne orderyje
nurodytą, o kitą dieną, turi būti vertintinas kaip administracinis teisės
pažeidimas, bet ne kaip nusikaltimas, nes neturi įtakos įmonės finansinei būklei, jos veiklos rezultatams. Tai pažymėta ir
2007 m. gegužės 28 d. ekspertizės akte Nr. 11-183(07)11-195 (07) dėl UAB
„V-a“ veiklos. Pasak kasatoriaus, minėtuose
orderiuose nurodytos išlaidos padarytos pagrįstai, mokėjimai negali būti
laikomi neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis, o padarytos išmokos negali būti
pripažįstamos žala. Nesant žalos, negali būti ir pasisavinimo. Kasatorius teigia, kad pinigų,
išmokėtų pagal 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 29 ir pagal 2003 m. liepos 4 d. kasos
išlaidų orderį Nr. 72, jis nepasisavino, nes šie pinigai buvo panaudoti įrengiant medžio apdirbimo
cechą, t. y. siekiant paramos programoje numatytų tikslų. Tačiau teismas šių pinigų panaudojimo
aplinkybių nenagrinėjo.
Kasatorius taip
pat nurodo, kad buvo padaryta nemažai baudžiamojo proceso pažeidimų. Visų pirma
per
nustatytą terminą nebaigtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi ikiteisminio tyrimo
terminas buvo tęsiamas, tai visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti
pasibaigus teismo nustatytam terminui, laikytini niekiniais, atliktais
pažeidžiant įstatymą ir
kaltinamojo teises. Esant šioms aplinkybėms turėjo būti taikoma BPK 215 straipsnio 5 dalies analogija – per teisėjo nustatytą
terminą turėjo būti surašytas arba kaltinamasis
aktas, arba nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
Kasatorius mano,
kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš jo 11 074,40 Lt VšĮ Centrinei
projektų valdymo agentūrai padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimą, nes nenurodė tokio savo sprendimo tiesinio pagrindo (BPK 115
straipsnis). Taip pat kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai tenkino civilinį
ieškinį, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog R. Ž. buvo sumokėti visi pinigai, pagal
2003 m. kovo 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir pagal 2003 m. gegužės 30 d.
kasos išlaidų orderį Nr. 53, o darbas, už kurį sumokėta, atliktas.
Atsiliepime į kasacinį skundą
prokuroras nurodo, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję ne su
teisės taikymo klausimu, o su faktinių aplinkybių vertinimu ir pagal BPK 376 straipsnio
1 dalį nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Kasatoriaus
argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo atmestini. Tiek apylinkės,
tiek apygardos teismai pagrįstai kasatoriaus nusikalstamą veiką kvalifikavo
pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 1961 m. BK 323
straipsnį, nes iš teismo nuosprendžio matyti, kad laikotarpio, per
kurį negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos ir finansinės būklės
rezultatų, pradžia yra 2002 metai, o pabaiga – 2003 metai.
Kasatoriaus
tvirtinimas, kad negalima vadovautis ekspertų ir specialistų tikrinamuoju laikotarpiu, o
būtina veikos baigtumą sieti su paskutine ūkine operacija, kuri buvo atlikta
dar galiojant 1961 m. BK, prieštarauja bylos dokumentams, taip pat buhalterinę apskaitą
reglamentavusiems (ir reglamentuojantiems) teisės aktams bei teismų praktikai.
Įmonės veiklos rezultatus lemia ne kažkokia konkreti ūkinė operacija, o įmonės egzistavimo iki
jos veiklos nutraukimo, apribojimo (bankrotas ar likvidavimas) ar iki administracijos
vadovo darbinės veiklos pasibaigimo laikotarpis einamaisiais metais. Jei einamaisiais metais įmonės veikla nenutraukiama, tada
rezultatai siejami su ūkinių metų pabaiga, bet ne kažkuriuo tų metų ketvirčiu. Tiek specialistai, tiek ekspertai pagrįstai konstatavo, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti 2003 metų pabaigos įmonės veiklos rezultatų, įmonės turto ir panašiai. BK 222 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama
veika yra tęstinė, ji tęsėsi ir įsigaliojus 2000 m. BK, todėl veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal
2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį. Taip
pat pagrįstai buvo vadovautasi 2000 m. BK 95 straipsniu taikant apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senatį.
Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad nuosprendžiu buvo taikytos dvi skirtingos BK 222 straipsnio
1 dalies redakcijos, t. y. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija ir
2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, nes nei apylinkės
teismo nuosprendyje, nei apygardos teismo nutartyje nekalbama apie 2004 m.
liepos 5 Nr. IX-2314 redakciją. Pažymėtina, kad redakcijos klausimas buvo svarstytas
ir apygardos teismo nutartyje, kur nurodyta, kad buhalterinė apskaita buvo
apgaulingai tvarkoma nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ,
todėl N. G. pagrįstai nuteistas pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį,
patvirtintą 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968.
Kitas kasatoriaus
teiginys, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti pasibaigus teismo nustatytam
terminui, todėl laikytini niekiniais ir pažeidžiančiais kaltinamojo teises,
taip pat yra nepagrįstas ir deklaratyvus, nes įsigaliojęs naujasis BPK
nereglamentuoja bylos ikiteisminio tyrimo užbaigimo ar atskirų veiksmų
atlikimo ir jų vykdymo pratęsimo terminų. Kasatoriaus skunde minimas BPK 215
straipsnis tik numato galimybę apskųsti ikiteisminio tyrimo eigą tuo atveju,
jei ji užsitęsia ilgiau kaip
šešis mėnesius, tačiau tai nereiškia, kad iki tol ar po to teismas nustato ir atitinkamai pratęsia jo paties nustatytą tyrimo
trukmę.
Dėl neva
neteisingų nuorodų į atitinkamus Buhalterinės apskaitos įstatymo straipsnius ir
dėl neaiškaus kaltinimo pažymėtina, kad tiek kaltinime, tiek nuosprendyje
aiškiai nurodyta, kokie buvo šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio, 6
straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnių 1 bei 3 punktų pažeidimai, o būtent –
nepagrįstas įtraukimas į apskaitą 2003 metais neįvykusių operacijų pagal fiktyvius
orderius Nr. 18, 29, 53 ir 72 pagal 2002 ir 2003 m. atitinkamus laikaraščius,
žiniaraščius ir t. t. ir dėl to negalėjimas iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, turto,
kapitalo ir pan. BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja tiksliai
nurodyti buhalterinę apskaitą reglamentuojančio dokumento atitinkamų
straipsnių, pastraipų ar punktų, kalbama apie bendrą tokiu aktu numatytos
apskaitos vykdymo tvarką. Taigi net ir tuo atveju, jeigu kaltinime net nebūtų
paminėti Buhalterinės apskaitos įstatymo atskiri straipsniai, o tik nurodyti
konkretūs tokiam įstatymui prieštaraujantys veiksmai, kaltinimo ir nuosprendžio
surašymo klaidų nebūtų padaryta.
Kartu
atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginys, jog apylinkės teismas padarė
esminį BPK pažeidimą priteisdamas 11 074,40 Lt, jau aptartas apygardos teismo
nutartyje, kur aiškiai pasisakyta, kad VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai
priteistą 11 074,40 Lt sumą sudaro N. G. pasisavinti pinigai pagal jau minėtus
2003 metų kovo, gegužės ir liepos mėnesių fiktyvius išlaidų orderius Nr. 18, 29, 53 ir 72.
Atsiliepime pritariama tokiems apygardos
teismo motyvams ir siūloma atmesti šį kasatoriaus
argumentą.
Taip pat
atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad beveik visi kasacinio skundo argumentai iš esmės buvo išnagrinėti ginčijamoje apygardos
teismo nutartyje, tuo tarpu kasatorius
aiškių prieštaravimų šio teismo sprendimui neišdėstė, o ginčijo tik apylinkės teismo nuosprendį.
Atsiliepime į kasacinį skundą civilinis
ieškovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra nurodo, kad kasatoriaus nurodytas argumentas neva apylinkės teismas
padarė esminį BPK pažeidimą, priteisdamas
11 074,40 Lt, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodydamas priteisimo teisinio pagrindo, numatyto BPK 115 straipsnyje, yra nenagrinėtinas kasacine tvarka. BPK 307 straipsnyje įtvirtinantis reikalavimus rezoliucinei nuosprendžio daliai nenumato teismo
pareigos nurodyti BPK straipsnio,
reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimo galimybes, t. y. BPK 115 straipsnio. Kadangi BPK 115 straipsnis
vienintelis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo galimybes, tai net ir nuosprendžio rezoliucinėje
dalyje nenurodžius šio straipsnio, neginčytinai
akivaizdu, kad civilinio ieškinio klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK 115 straipsniu.
Nusikalstama
veika pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota ne todėl, kad R. Ž. neatliko autorinio kūrinio; taigi
kasatoriaus teiginys, jog darbas, už kurį
buvo sumokėta, atliktas, yra tik deklaratyvus ir nenagrinėtinas. Bylos medžiaga paneigia kasatoriaus teiginius,
kad R. Ž. buvo sumokėti visi
pinigai, nurodomi pirmiau paminėtuose kasos išlaidų orderiuose. Byloje
nustatyta, kad iš tuose kasos išlaidų orderiuose nurodytos 7337,20 Lt
sumos R. Ž. buvo sumokėta tik 3600 Lt, o
likusius pinigus – 3737,20 Lt – kasatorius panaudojo savo nuožiūra. Taigi nepagrįsti kasatoriaus teiginiai neva jis nesisavino pinigų, kurių
išlaidavimas grindžiamas 2003 m.
kovo 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 29 ir 2009 m. liepos 4 d. kasos išlaidų
orderiu Nr. 72. Kasatorius užvaldė minėtuose kasos išlaidų orderiuose
nurodytas pinigų sumas ir turėjo
realią galimybę jomis disponuoti savo nuožiūra bei disponavo. Tokie kasatoriaus
veiksmai leidžia jo veiką
kvalifikuoti kaip baigtą turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Kadangi
šie kasatoriaus
pasisavinti pinigai buvo finansinės paramos lėšos (išmokėtos pagal 2002 m.
rugsėjo 27 d. sutartį Nr. LT-0009-03-01-0035 Visagino
rizikos grupės asmenų profesinis mokymas
medžio apdirbimo technologijų siekiant padidinti jų įsidarbinimo galimybes
pagal „Phare“ programą), jie pagrįstai ir teisėtai kaip žalos atlyginimas buvo
priteisti civiliniam ieškovui – VšĮ Centrinei
projektų valdymo agentūrai.
Nuteistojo N. G. kasacinis skundas iš
dalies tenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 222
straipsnio 1 dalį

Kolegija pažymi, kad kasatoriui
pagrįstai taikytos 2000 metų BK 222 straipsnio nuostatos. Jam inkriminuotas
apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas 2002 m. rugsėjo 1 d. –2003 m.
gruodžio 31 d. laikotarpiu. Nusikalstamus
veiksmus, turėjusius įtakos teisingai buhalterinei apskaitai, kasatorius darė
2002 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2003 m. sausio, vasario ir kovo
mėnesiais, 2003 m. kovo 13 d. , 2003 m. kovo 31 d. , 2003 m. gegužės 30 d. , 2003
m. liepos 4 d. Taigi apgaulingos apskaitos tvarkymas apėmė laikotarpį nuo 2002
m. lapkričio mėnesio iki 2003 m. liepos 4 d.
Tuo tarpu padariniai išryškėjo 2005 metų birželio mėnesį, kai buvo atliktas UAB
„V-a“ buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų tyrimas ir nustatyta, kad iš
dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir
struktūros už laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Kasatorius nurodo, kad teismas neteisingai nurodė
veikos padarymo laiką, nes paskutinė veika,
kuri teismo įvertinta kaip nusikaltimas, padaryta 2003 m. liepos 4 d. (kasos
išlaidų orderio Nr. 72 surašymas A. D. vardu), o apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus
manymu, padarė neteisingą išvadą, kad
2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderio Nr. 72 išrašymas nenulemia
nusikalstamos veikos baigtumo, nes jos padariniai kilo tada, kai specialistai
tikrino buhalterinę apskaitą ir nustatė pažeidimus už laikotarpį nuo 2002 m.
rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
BK 222 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis
yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsirado baudžiamajame
įstatyme numatyti padariniai: kai nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti
įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba
įvertinti turto (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) arba nebuvo galima
visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar
įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo
redakcija), t. y. 2005 m. birželio 30 d. Tačiau baudžiamojo įstatymo
galiojimo laiko atžvilgiu nusikaltimo padarymo laikas yra veikos (veikimo arba
neveikimo) padarymo laikas nepriklausomai nuo to, kada kilo veikos padariniai.
Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o padarinių atsiradimo
metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu.
Kadangi apgaulingas apskaitos tvarkymas vyko
galiojant ir 1961, ir 2000 m. Baudžiamajam kodeksui, o pati veika turėjo
tęstinį pobūdį, teismas pagrįstai veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 222
straipsnio 1 dalį. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens
baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas.
Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas. Tuo tarpu baudžiamojo
įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas yra nusikaltimo padarymo laikas
tik tuo atveju, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Teorijoje ir praktikoje laikoma, kad,
esant tęstinei nusikalstamai veikai, veikos padarymo laikas yra visas laikas,
kurio metu asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau
minėtų nusikaltimų padarymo atveju veika kvalifikuojama pagal įstatymą,
galiojusį tuo metu, kai buvo padaryta paskutinė pavojinga veika, ar
nusikalstama veika buvo nutraukta,
t. y. 2003 m. liepos 4 d. Tuo metu galiojo 2000 m. BK 222 straipsnio 1
dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija.
Kasatorius
teigia, kad teismai turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso,
patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo
proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo
kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad
sprendžiant veikos
kvalifikavimo pagal naujojo ar senojo BK klausimą turi būti atsižvelgta į tai,
kuris iš jų švelnina ar sunkina bausmę ar
kitaip palengvina ar pasunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Tačiau kolegija pažymi, kad šios
nuostatos taikomos tada, kai nusikaltimas padarytas galiojant 1961 m. BK, o
teismo procesas vyksta jau po 2003 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu kasatoriaus
tęstinė veika buvo daroma galiojant ir 1961, ir 2000 m. BK. Dėl to ji
kvalifikuojama pagal tą įstatymą, kuris galiojo paskutinės veikos (esant
tęstinei nusikalstamai veikai, paskutinio nusikalstamos veikos epizodo) darymo
metu. Šioje situacijoje nėra pagrindo kalbėti apie 1961 m. BK taikymo galimybes.
Tiesa, po
nusikaltimo padarymo baudžiamasis įstatymas dėl apgaulingos apskaitos keitėsi. 2000
m. BK 222 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatyta,
kad tas, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino
ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies
nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos
rezultatų arba įvertinti turto, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki ketverių metų. 2004
m. liepos 5 d. įstatymu buvo
pakeista BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija ir nustatyta, kad tas,
kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba
paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima
visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų
dydžio ar struktūros, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų.
Įstatymų lyginimas leidžia daryti išvadą, kad
pasikeitus įstatymui pasikeitė tik nusikaltimo padarinių formulavimas. Vietoje
žodžių „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos
ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“
įrašyti žodžiai „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens
veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“.
Kolegija laiko, kad šie pakeitimai
neturėjo įtakos nei kasatoriui inkriminuotos veikos nusikalstamumui, nei
baudžiamumui, nei kitaip lietė jo teisinę padėtį. Žodžiai „veiklos“, „turto“
liko nepakeisti, o žodžiai „ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos
rezultatų“ senesnėje redakcijoje ir žodžiai „nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų
dydžio ar struktūros“ naujoje redakcijoje laikytini labiau redakciniais
pakeitimais, nekeičiančiais padarytos veikos nusikalstamumo. Jei vėliau padaryti įstatymų
pakeitimai neturėjo įtakos veikos nusikalstamumui, asmens baudžiamumui ar jo
teisinei padėčiai, veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo
metu galiojusią įstatymo redakciją.
Apylinkės teismas
nuosprendyje nenurodė įstatymo redakcijos, pagal kurią kvalifikuota veika. Kasatorius
skundžia teismų šią sprendimų dalį, nurodydamas, kad teismas veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK
222 straipsnio 1 dalį, 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314
redakcija, tačiau dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad
kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1
dalies redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. , ir nurodo 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968
redakciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m.
gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo
kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“
18 punkte pasakyta, kad teismai privalo nurodyti, kuria BK 7 straipsnio (2000
m. BK 3 straipsnio) dalimi jie grindžia sprendimą taikyti veiką padariusiam
asmeniui tą arba kitą baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje arba nutartyje neturi
likti neaiškumų dėl to, kuris iš baudžiamųjų įstatymų yra pritaikytas. Tais
atvejais, kai teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam įstatymui, o veika
buvo padaryta iki to, nuosprendžio arba nutarties rezoliucinėje dalyje teismas
turi nurodyti pritaikyto baudžiamojo įstatymo redakciją. Sprendimo motyvuose
privalo būti išaiškinta, kodėl veiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos
padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas. Tačiau iš nuosprendžio ir nutarties turinio
galima spręsti, kad kasatorius nuteistas pagal BK
222 straipsnio 1 dalį, 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314
redakcija, tuo tarpu jam taikytina BK 222 straipsnio 1 dalies 2000 m. rugsėjo
26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija. Taigi
nenurodęs įstatymo redakcijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir
pažeidė kasatoriaus teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Dėl to ši
nuosprendžio dalis keičiama, nurodant įstatymo redakciją, pagal kurią asmuo
nuteistas.
Kasatorius
ginčija teismų išvadą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo
sudėties buvimo jo veikoje ir remiasi 2007 m. gegužės 28 d. ekspertizės
aktu Nr. 11-183(07)11-195 (07) dėl UAB „V-a“ veiklos. Tačiau ekspertizės akte nurodyta,
kad UAB „V-a“ 2003
metų veiklos rezultatą, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą galima nustatyti
iš dalies, jeigu A. D. neatliko autorinio darbo, už kurį buvo išmokėtas
autorinis atlyginimas pagal 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 29
(3668,60 Lt) ir 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidį orderį Nr. 72 (3668,60 Lt);
nebuvo sumokėti R. Ž. pinigai
už atliktą autorinį darbą pagal R. Ž. vardu išrašytus UAB „V-a“ kasos išlaidų orderius 2003 m. kovo 13 d. Nr. 18
(3668,60 Lt) ir 2003 m. gegužės 30 d. Nr. 53 (3668,60 Lt); 2003 m. liepos 25 d.
sunaudotų gamybai medžiagų nurašymo aktuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytos
medžiagos nebuvo sunaudotos mokymo procese, nevyko praktinių užsiėmimų. Visi
šie faktai byloje nustatyti, todėl teismai pagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m.
gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti
UAB „V-a“ veiklos
rezultato, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasatorius ginčija ir teismo išvadą, kad jo veikoje yra BK 183 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Teismas konstatavo, kad 2003 m. kovo 31 d ir liepos
4 d. N. G. išrašė A. D. vardu kasos išlaidų orderius Nr. 29 ir Nr. 72 iš
viso 7337,20 Lt sumai, kuriuos šis pasirašė, tačiau pinigų pastarajam nedavė, o
juos pasisavino. 2003 m. kovo 13 d N. G. išrašė R. Ž. vardu kasos
išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53 3668,60
Lt ir 3668,60 Lt sumai už atliktus autorinius darbus; R. Ž. išmokėjo 3600 Lt, o
likusius 3737,20 Lt pasisavino. Be to nustatyta, kad A. D. jokių darbų
neatliko, taigi neturėjo teisės gauti pinigus. Tuo tarpu R. Ž. situacija yra
kita: jis darbus atliko, tačiau gavo tik dalį jam priklausančių pinigų. Kitą
dalį pasisavino kasatorius. Taigi kasatoriui pagrįstai konstatuotas
nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymas. Jei R. Ž. ir
gavo visus pinigus, kaip teigia kasatorius, tai gavo juos tik po to, kai buvo nustatytas
turto pasisavinimo faktas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Dėl apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties taikymo procesinių aspektų (BPK 3 straipsnio
1 dalies 2 punktas, 307 straipsnis)

N. G. Visagino miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs
nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio
1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje. Tačiau dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje
ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų baudžiamoji byla
nutraukta esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygoms.
Iš bylos medžiagos matyti, kad
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos dėl kasatoriaus
padarytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytų
nusikalstamų veikų suėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pagal
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti
pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas esant apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties taikymo sąlygoms. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte
nustatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą siejamas su draudimu priimti
apkaltinamąjį nuosprendį.
BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta,
kad tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu asmuo pripažįstamas kaltu. Pripažindamas
kaltu teismas išreiškia asmens pasmerkimą valstybės vardu dėl baudžiamajame
įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Asmens pripažinimas kaltu reiškia
asmens baudžiamąją atsakomybę. Tik kaltu pripažintas asmuo laikomas patrauktu
baudžiamojon atsakomybėn, tik kaltam asmeniui teismas gali skirti bausmę. Nuo
asmens pripažinimo kaltu momento pradedama įgyvendinti baudžiamoji atsakomybė
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-280/1999).
Pagal BK 95 straipsnį, esant
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis
nuosprendis negali būti priimamas. BPK 303 straipsnio 1 dalis nustato, kad
teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Be to, teismo nuosprendžiu
gali būti nutraukiama baudžiamoji byla. Taigi BPK nėra nustatytos atskiros
nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senaties terminams. Be to, pagal BPK 235 ir 253 straipsnius baudžiamoji byla
gali būti nutraukta nutartimi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais,
kai dėl vienų
nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama
bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų
faktines aplinkybes ir jų atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos
atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamą
procesinį sprendimą, t. y. dėl vienų nuskalstamų veikų kaltininką pripažinti
kaltu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o
dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą
nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tačiau
proceso nutraukimas dėl senaties nėra kaltininko išteisinimas. Priimdamas nuosprendį
ar nutartį, teismas konstatuoja baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos
veikos padarymą ir nurodo baudžiamąjį įstatymą, kurį atitinka padaryta veika,
t. y. kvalifikuoja padarytą veiką.
Visagino miesto apylinkės teismas 2009
m. gegužės 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai buvo nurodytas
sprendimas pripažinti N. G. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183
straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminui. Dėl to teismų sprendimai keistini dėl esminių
baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 307
straipsnio – pažeidimo, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kai
baudžiamoji byla nutraukiama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Visagino miesto apylinkės teismas 2009
m. gegužės 7 d. nuosprendžiu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1
dalyje numatytų nusikalstamų veikų kasatoriui baudžiamąjį procesą nutraukė dėl apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties ir priteisė iš kasatoriaus 11 074,40 Lt VšĮ
Centrinei projektų valdymo agentūrai turtinei žalai atlyginti.
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar
neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba
už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl
civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina
pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar
iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik tada,
kai: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika
turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos
veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau
BPK tiesiogiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys,
kai baudžiamasis procesas nutraukiamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies
2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.
Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp
asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal
baudžiamuosius įstatymus. Taigi jam baudžiamoji atsakomybė negali būti
įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis,
skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys
baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, tai šiems
santykiams pasibaigus civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-260/2006). Dėl to nutraukus
baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas
nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, toks ieškinys
gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.
Tokį kolegijos sprendimą lėmė ir ta
aplinkybė, kad teismai netinkamai išsprendė civilinės atsakomybės klausimą – turtinę
žalą atlyginti priteisė ne tam subjektui. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba
juridinis asmuo, kuris patyrė žalos ir baudžiamojoje byloje reikalauja
atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę
ar neturtinę žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad civiliniu ieškovu buvo pripažinta
VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra ir jai iš
kasatoriaus priteista 11 074,40 Lt turtinei žalai atlyginti. Teismo
nuosprendžiu nustatyta, kad 11 074,40 Lt turtinė žala atsirado todėl, kad
kasatorius padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y.
pasisavino jam patikėtus 7337,20 Lt, skirtus sumokėti A. D. už atliktą darbą,
ir 3737,20 Lt, skirtus sumokėti R. Ž. už atliktą darbą. Tačiau teismo
nuosprendžiu nustatyta, kad, priešingai nei A. D. , kuris jokio realaus darbo
neatliko, R. Ž. darbus atliko (rengė medžio apdirbimo ir futliarų gaminimo
metodikas ir atliko vertimus iš rusų kalbos), jam buvo apskaičiuota 7337,20 Lt
ir dalį pinigų (3600 Lt) jis iš kasatoriaus gavo. Kaip dėl likusios pinigų
sumos – 3737,20 Lt – neaišku. Šiomis aplinkybėmis už R. Ž. atliktą darbą jam skirti
3737,20 Lt iš kasatoriaus turi būti priteisti R. Ž. , o ne VšĮ Centrinei
projektų valdymo agentūrai, jei šie pinigai nebuvo jam sumokėti.
Taigi apylinkės teismas, dėl BK 300
straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų
kasatoriui nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminų ir priteisdamas iš jo 11 074,40 Lt VšĮ Centrinei projektų valdymo
agentūrai turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė Civilinio kodekso ir Baudžiamojo
proceso kodekso normas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje
išsprendimu, todėl teismų sprendimai keistini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Visagino miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį.
N. G. padarytą nusikaltimą
kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Nuosprendžio
ir nutarties aprašomojoje dalyje žodžius „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo
turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ pakeisti
žodžiais „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos,
jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti
turto“.
Pašalinti iš Visagino miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies ir Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 13 d. nutarties aprašomosios dalies nuorodą į „pripažinimą kaltu“ dėl BK
300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų
padarymo.
Panaikinti Visagino miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalį
dėl 11 074,40 Lt priteisimo iš N. G. VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai
ir civilinį ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtą.
Kitą Visagino miesto apylinkės teismo
2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt