TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
11. Teisė į
nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir
pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis)

Teismo procesas turi būti
organizuojamas taip, kad nekeltų pagrįstų abejonių bylą nagrinėjančio teismo
nešališkumu.

Baudžiamoji byla Nr.
2K-122/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 1. 2. 14. 4. 1, 1. 2. 28. 4, 2. 1. 2. 4, 2. 1. 2. 8, 2. 1. 7. 3, 2. 4. 2. 1,
2. 4. 5. 2. 1, 2. 4. 7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 23 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės A-os R-ės, V-o G-aus ir pranešėjo O-o
F-o,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
M. G. gynėjo advokato R-o G-dziušo ir nuteistosios K. G. gynėjo advokato
J-o K-aus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d.
nuosprendžio.
Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. G. pagal BK 140
straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) nuteista
laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės
atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8
d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK
294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK
63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
ir BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytas nusikalstamas
veikas), subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės
atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši
bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140
straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) ir BK
294 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas dešimčiai
mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. G.
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą
nusikalstamą veiką) nuteistas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 145
straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio
1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu
penkiems mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu devyniems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės, paskirtos
pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8
d. padarytas nusikalstamas veikas), subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta
bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal
BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką)
ir BK 294 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta
– laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
K. G.
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) išteisinta, nes
nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1
punktas).
Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugsėjo 25 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio
4 d. nuosprendis pakeistas:
1) K.
G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už S. E. turto prievartavimą nuteista
laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už D. V.
turto prievartavimą – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 181
straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą – laisvės atėmimu devyniems
mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą –
laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už
M. S. G. turto prievartavimą – laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių,
pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už E. V. turto prievartavimą – laisvės atėmimu
vieneriems metams. Šios bausmės ir bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės
teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145
straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4
dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K.
G. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę
atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime
išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir nuo
2009 m. birželio 4 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. ;
2) M.
G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už S. E. turto prievartavimą nuteistas
laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už D. V.
turto prievartavimą – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 181
straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą – laisvės atėmimu devyniems
mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą –
laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už M. S. G.
turto prievartavimą – laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių, pagal BK 181 straipsnio
1 dalį už E. V. turto prievartavimą – laisvės atėmimu vieneriems metams. Šios
bausmės ir bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4
d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 140
straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos
dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė M. G. paskirta laisvės atėmimas
vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į
bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio
14 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2009 m.
rugsėjo 9 d. ;
3)
patikslintas 2008 m. spalio 6 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140
straipsnio 1 dalyje, laikas: tarp 20. 00 ir 20. 30 val.
Kita
nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo O-o
F-o pranešimą,

n
u s t a t ė :

Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. G. ir M. G. pagal
BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisti
už tai, kad, veikdami
bendrininkų grupe, nežymiai
sutrikdė S. E. sveikatą. 2008 m. spalio 6 d. , tarp 20. 00 ir
22. 00 val. , bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. G. tyčia ranka ir šluota
sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajai S. E. į įvairias kūno vietas, o M.
G. tyčia sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį kėde į galvą. Taip K. G. ir M. G. bendrais veiksmais padarė S. E. dešinio skruosto sumušimą
su poodine kraujosruva, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1
dalį už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis: 2008 m. spalio 7–8
d. , veikdami bendrininkų grupe, butuose,
esančiuose (duomenys
neskelbtini), K. G. ir M. G. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S.
E. sveikatą ir grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad
grasinimas gali būti įvykdytas. K. G. grasino S. E. , kad išveš į Čečėniją ir
ten ją nužudys tokiais žodžiais: „aš tave išsiųsiu paskui motiną“, „mes tave
nukirpsim plikai ir kaip jas užkasim“, „aš tau galvą nurausiu“, „mes ją
papjausim“, „mes turim teisę tave užmušti, tavo tėvas mums taip prieš savo
mirtį liepė, taip mes ir padarysim“, „mes pažadam . . . ją papjausim“. M. G.
grasino nužudyti S. E. šiais žodžiais: „aš tau gerklę perplėšiu“, „aš tau
galvą sudaužysiu“, „aš tave atskirsiu į kapines atskirai“, „aš tavęs nelaikysiu
ir su tavimi nesiterliosiu, tuoj papjausiu ir galvą nurausiu“, „aš sutinku iš
pradžių užmušti tave, paskui 20 metų sėdėti kalėjime“, „aš tave papjausiu“, „aš
jai va taip galvą nutrauksiu“, „aš galvą tau nurausiu“, „aš plikai galvos
nekirpsiu, aš galvą nurausiu“. Be to, M. G. abiem rankom smaugė nukentėjusiąją
S. E. , metė į ją virtuvinį peilį. 2008 m. spalio 8 d. , tarp 8 ir12 val. , bute,
esančiame (duomenys
neskelbtini), K. G. ir M. G. , veikdami bendrininkų grupe, rankomis,
o K. G. ir skėčiu, tyčia sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajai S. E. į
įvairias kūno vietas. Po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, apie 12 val. ,
bute, esančiame (duomenys
neskelbtini), K. G. tyčia sudavė S. E. daugybinius smūgius rankomis
į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, o M. G. trankė S. E. į namo sieną,
sudavė ranka į veidą, parbloškė ant grindų ir sudavė jai daugybinius smūgius
rankomis į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, abiem rankom smaugė nukentėjusiąją
ir taip padarė S. E. penkias poodines kraujosruvas kaktoje, kairiojo peties
srityje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, vieną odos nubrozdinimą kairiajame
žaste, t. y. nežymiai sutrikdė S. E. sveikatą.
Be to, K. G. ir M. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2006 m.
gruodžio 15 d. iki 2008
m. spalio 7 d. , butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tyčia, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos,
savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrąją teisę: visų,
tarp jų ir nepilnamečių, šeimos narių akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš
nukentėjusiuosius S. E. ,
D. V. , B. M. , B. M. , M. S. G. ir E. V. , grasindami
išvežti juos atgal į dėl ginkluotų konfliktų nestabilią ir gyventojams
pavojingą Rusijos
Federacijos Čečėnijos Respubliką ir 2007 m. sausio–2008 m. rugpjūčio mėnesiais panaudodami
fizinę prievartą prieš B. M. – suduodami jam daugybinius smūgius į įvairias
kūno vietas, vertė juos susirasti
darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems visus uždirbtus pinigus arba mokėti
nustatyto dydžio (500–600 Lt) duoklę butui, nedirbantiems šeimos nariams
išlaikyti ir kitoms išlaidoms, taip padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms
ir teisėtiems interesams.
Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 25 d.
nuosprendyje pripažino, kad K. G. ir M. G. nusikalstami veiksmai, verčiant
nukentėjusiuosius vykdyti turtinius reikalavimus, neteisingai kvalifikuoti
pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavaldžiavimas, ir kvalifikavo juos kaip
šešis pakartotinius turto prievartavimus, numatytus BK 181 straipsnio 1 dalyje.
K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami
bendrininkų grupe, nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio
antrosios pusės (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami
teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami
prieš S. E. psichinę prievartą – grasindami išvežti ją atgal į karų
nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją S. E.
susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. G. 2008 m. rugpjūčio mėnesio antrojoje pusėje
toje pačioje vietoje, grasindamas išvežti nukentėjusiąją S. E. atgal į karų
nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai ją vertė mokėti kas mėnesį 500 Lt
duoklę.
Be to, K. G. ir M. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2008 m. vasario 28 d. iki
2008 m. spalio 7 d. , (duomenys
neskelbtini), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu
gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš D. V. –
grasindami išvežti jį atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai
vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą – mokėti kas mėnesį 500 Lt duoklę.
K. G. ir M. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteisti ir
už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2007 m. sausio iki 2008 m.
rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami
teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami
psichinę prievartą prieš B. M. – grasindami išvežti jį atgal į karų nuniokotą
Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą –
uždirbtus pinigus. M. G. , toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. rugpjūčio
mėnesio antrojoje pusėje toje pačioje vietoje, grasindamas išvežti atgal į karų
nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį B. M.
mokėti kas mėnesį jam nuo 500 iki 700 Lt duoklę.
Be to, K. G. ir M. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2007 m. gruodžio iki 2008
m. rugsėjo mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama
teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami
psichinę prievartą prieš B. M. – grasindami išvežti ją atgal į karų nuniokotą
Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją perduoti jiems turtą –
visus uždirbtus pinigus.
Taip pat K. G. ir M. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. rugpjūčio mėnesį, (duomenys neskelbtini),
tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje,
panaudodami psichinę prievartą prieš M. S. G. – grasindami išvežti jį
atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį
perduoti jiems turtą – atiduoti pusę uždirbamų pinigų bei mokėti kas mėnesį ne
mažiau kaip 600 Lt duoklę.
Be to, K. G. ir M. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2008 m. rugsėjo mėn.
(tikslesnis laikas nenustatytas) iki 2008 m. spalio 14 d. , (duomenys neskelbtini),
tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų
akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš E. V. – grasindami išvežti ją
atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją
perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas
R-a- G-dziušas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį panaikinti ir bylą
perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, buvo šališkas,
esmingai pažeidė Baudžiamojo
proceso kodekso reikalavimus ir šie pažeidimai suvaržė įstatymų
garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą nuosprendį.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis yra nepagrįstas. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo
suabejota pirmosios instancijos teismo objektyvumu. Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija ne tik nepašalino tokių abejonių,
bet, priešingai, savo procesiniais sprendimais suteikė pagrindą abejoti ir jos
pačios nešališkumu. Kasatorius
pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, jog kiekvienas asmuo, kuriam pareikštas bet
koks baudžiamasis kaltinimas, turi teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią
laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą
įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Panaši nuostata įtvirtinta ir
BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi nuteistųjų gynėjų bei prokuroro
apeliacinius skundus, nebuvo objektyvi. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 4 d. nuosprendyje, kuriuo
M. G. buvo nuteistas laisvės atėmimu
dešimčiai mėnesių, pažymėjo, kad kardomoji priemonė – suėmimas paliekama iki
nuosprendžio įsiteisėjimo. Apeliacinė byla turėjo būti nagrinėjama 2009 m. rugpjūčio 25 d. T-t omenyje, kad
apylinkės teismas M. G. kardomąjį kalinimą įskaičiavo į paskirtą bausmę,
nuteistasis šią bausmę atliko 2009 m. rugpjūčio
14 d. , tačiau iš tardymo izoliatoriaus jis nebuvo išleistas, nes
prokuroras kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu pratęsti nuteistojo
suėmimo terminą, o vienas iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų prašymą
patenkino ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi suėmimo terminą pratęsė trims
mėnesiams. Nagrinėjant apeliacinius skundus, turėjo būti akivaizdu,
kad toje situacijoje priimtas sprendimas
pratęsti M. G. kardomojo kalinimo laiką buvo ir neteisėtas, ir
nepagrįstas. Baudžiamojo proceso kodekse nenumatyta,
kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs
baudžiamąją bylą su paduotais apeliaciniais skundais, privalo iš naujo
svarstyti suėmimo termino pratęsimo klausimą, jei šis išspręstas
apskųsto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Kauno apygardos teismo teisėjo sprendimas kardomojo kalinimo laiką pratęsti dar
trims mėnesiams tuo metu, kai apkaltinamasis nuosprendis nebuvo
įsiteisėjęs, neatitiko jokios BPK normos,
taigi buvo neteisėtas. Tai konstatavo
ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartyje, kuria Kauno apygardos teismo teisėjo 2009 m. rugpjūčio
14 d. nutartis pratęsti nuteistojo M.
G. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams panaikinta. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dieną nutartis dar nebuvo
panaikinta, dėl to kolegijai buvo pateiktas prašymas pakeisti kardomąją
priemonę, o suimtą nuteistąjį paleisti, nes jis jau atliko apskųstu
nuosprendžiu nustatytą bausmę, tolesnis jo kalinimas tapo negalimas. Teisėjų kolegija šį prašymą atmetė. T-a apeliacinę bylą nagrinėjančiai Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai buvo pareikštas
nušalinimas, nes sprendimas toliau laikyti suimtą nuteistąjį, kuris buvo atlikęs apskųstu nuosprendžiu paskirtą
bausmę, davė pagrindą manyti, kad teisėjai turi iš anksto susiformavusią
nuomonę dėl M. G. gynėjo ir prokuroro apeliacinių skundų. Tik prokuroro
apeliacinio skundo patenkinimas tam tikra prasme galėjo pateisinti M. G.
kalinimą. Beje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis patvirtino tokius
nuogąstavimus.
Pažymėtina, kad Lietuvos
apeliacinio teismo nutartyje, kuria panaikintas Kauno apygardos teismo
sprendimas pratęsti M. G. suėmimo terminą, rašoma, kad teisėjas, sprendimą pratęsti
suėmimo terminą motyvuodamas noru
netrukdomai išnagrinėti prokuroro apeliacinį skundą, kartu šiam skundui suteikė
išskirtinį statusą. Tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija nenusišalino, nes, pagal nutartį, nebuvo nurodyta aplinkybių,
dėl kurių teisėjai turėtų nusišalinti, o tai, jog teismas nepakeitė M. G.
kardomosios priemonės, nėra priežastis nepasitikėti
teismu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 58 straipsnio 1
dalies 4 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ne tik tada, kai yra
aplinkybės, nurodytos BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, bet ir tais
atvejais, jei proceso dalyviai motyvuotai
nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjų nešališkumu. Kasatorius mano, kad sprendimas ir
toliau kalinti apskųstu nuosprendžiu paskirtą bausmę atlikusį nuteistąjį nepriėmus bylą nagrinėjančiai
kolegijai nutarties paskirti M. G. kardomąją
priemonę – suėmimą buvo ta aplinkybė, kuri leido manyti, jog teismas nebus
objektyvus. Kolegija, palikdama M. G. kalėti, kartu davė suprasti, kad
prokuroro skundas vienokia ar kitokia
apimtimi bus patenkintas. Dėl to darytina išvada, kad M. G. gynėjo skundą
išnagrinėjo šališkas teismas.
Kasatorius taip pat
nurodo, kad, kritikuodamas
pirmosios instancijos teismo sprendimą nuteisti M. G. pagal BK 140 straipsnio 1
dalį dėl 2008 m. spalio 6 d. įvykių, apeliantas skunde pabrėžė, jog pirmosios
instancijos teismas nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų
nustatytos tikros to įvykio aplinkybės, nurodė, jog teisiamajame posėdyje
nebuvo apklausti asmenys, galėję matyti 2008 m. spalio 6 d. incidentą, pabrėžė,
kad tų asmenų, kurie davė parodymus apie nukentėjusiosios S. E. sužalojimo
aplinkybes, aiškinimai buvo nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Dėl to
apeliantas padarė išvadą, kad, neapklausus teisme kitų M. G. šeimos narių,
buvusių tą dieną namie, (duomenys
neskelbtini), padarytų veikų aplinkybės iki galo liko neištirtos. Apeliacinės instancijos
teismas to nepadarė. Be
kita ko, apeliaciniame skunde buvo priekaištaujama pirmosios instancijos teismui, kad konstatuodamas, jog nukentėjusioji S. E. 2008
m. spalio 6 d. buvo sužalota kėde, nieko
nepadarė, kad būtų bent jau nustatyta, ar ten yra toks daiktas, nes
parodymus apie įvykį davę asmenys minėjo ir kėdę, ir kėdutę, ir taburetę.
Analizuodamas nuosprendžio dalį, kuria M. G. buvo
nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalies, padarymą,
apeliantas atkreipė dėmesį į tai, jog, kalbėdami apie tai, kas vyko name (duomenys neskelbtini),
įvykio liudininkai skirtingu laiku davė skirtingus parodymus, tačiau liudytojų
bei nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti. Be to, anot
apeliacinio skundo, iš bylos medžiagos buvo matyti, kad įvykius (duomenys neskelbtini) name
stebėjo ir daugiau ten buvusių asmenų, tačiau apklausti buvo ne visi įvykio
liudininkai. Iš to apeliantas padarė išvadą, kad parodymus davė tik tie, kurių
pasakojimas sutapo su kaltinimo versija, o kiti įrodymų šaltiniai nebuvo
tiriami. Apeliaciniame skunde taip pat buvo kritikuojamas pirmosios instancijos
teismo sprendimas nuosprendžio išvadas grįsti nukentėjusiosios pateiktu garso
įrašu. Apeliantas tvirtino, kad byloje nebuvo specialisto išvados, jog šis
įrašas yra ne montažas, o ištisinis, kad visas M. G. inkriminuotas frazes
pasakė būtent jis. Skunde buvo abejojama to įrašo atsiradimo aplinkybėmis,
priemone, kuria neva buvo įrašyti pokalbiai. Apeliantas teigė, kad specialistas
netyrė ir nepatvirtino, jog tokios trukmės įrašą galima buvo padaryti mobiliojo
ryšio telefonu, užsiminė, kad apylinkės teismas be reikalo neatkreipė dėmesio į
teisme pasakytus žodžius, jog įrašą nukentėjusioji padarė vienos teisėsaugos
institucijos darbuotojo duotu diktofonu. Pažymėtina,
kad teismui garso įrašas buvo pateiktas kompaktiniame diske ir kad buvo pateiktas garso įrašo grafinis variantas.
Vargu ar visa tai galėjo padaryti
nukentėjusioji S. E. be kvalifikuotų specialistų pagalbos. Tai turėjo paskatinti apeliacinės instancijos teismą pasidomėti,
ar iš tikrųjų apeliaciniame skunde yra minimos priežastys, leidžiančios
nelaikyti to įrašo įrodymu baudžiamajame
procese. Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį
įrodymais baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti
duomenys. R-šmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK apibrėžta tvarka. BPK
20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais
gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
R-alavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu
atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. B- kuriuo atveju
teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškinti, ar
tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti.
Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises
(pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo
gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu
būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta
informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.
Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės
aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali
būti renkamai vadovaujantis Operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta
tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai
veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso
įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (pavyzdžiui,
Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių,
kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Taigi, jeigu teismo ar prokuroro
sankcionuoti veiksmai vykdomi pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir darbą
reikia tęsti pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo
atlikti šiuos veiksmus pagal BPK normas.
Anot kasatoriaus, jeigu nukentėjusioji iš tiesų įrašus darė teisėsaugos institucijos
darbuotojo duota įrašymo priemone, šis veiksmas turėjo būti įformintas įstatymų
nustatyta tvarka. Kadangi byloje neatsirado jokio šį veiksmą įforminančio
dokumento, turėjo būti pripažinta, kad įrašas gautas ne įstatymo nustatyta
tvarka, todėl negali būti laikomas įrodymu baudžiamajame procese. Kauno
apygardos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos
nepašalino. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismui byloje
susidariusiu atveju reikėjo atlikti įrodymų tyrimą ir bandyti išsiaiškinti
apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus bei neaiškumus, galų gale
paskirti fonoskopinę ekspertizę, nes pirmosios instancijos teismo atliktame
įrodymų tyrime buvo daug spragų, turinčių reikšmės teismo išvadoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad
apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6
dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą
tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos
teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes. Kadangi
apeliaciniame skunde buvo nurodytos įrodymų tyrimo klaidos, padarytos pirmosios
instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų
tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas,
nuspręsdamas dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą, nėra saistomas proceso
dalyvių nuomonės tuo klausimu. Dėl to nuteistųjų gynėjų pozicija, pagal kurią
įrodymų tyrimas nebuvo reikalingas, negalėjo atleisti kolegijos nuo pareigos
išsiaiškinti apylinkės teismo visiškai netirtų arba nepakankamai ištirtų
aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
teiginys, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog įrašas gautas neteisėtai,
negali būti laikomas motyvuotu atsakymu į skundo argumentą.
Pasak kasatoriaus, toks
tyrimas buvo reikalingas ir todėl, kad prokuroras apeliacinės instancijos
teismui pateikė papildomą medžiagą, neva rodančią M. ir K. G. šeimos turėtas išlaidas.
Nuteistieji pareiškė, kad prokuroro duomenys neišsamūs, kad buvo ir daugiau išlaidų, deja, apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus
neatsižvelgė, nesiaiškino, kokios buvo tikrosios M. ir K. G. šeimos pajamos ir išlaidos. Priešingai, savo nuosprendyje teismas
praktiškai rėmėsi tais dokumentais ir padarė išvadą, kad šeimos pajamos buvo
pakankamos, todėl nebuvo jokios būtinybės
reikalauti, jog šeimos nariai prisidėtų prie bendro namų ūkio tvarkymo. Įrodymų tyrimo reikėjo ir aiškinantis klausimą dėl faktinių aplinkybių,
išdėstytų kaltinime, pakeitimo apkaltinamajame nuosprendyje. Sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo nagrinėjant
apeliacinius skundus pažeidė nuteistųjų teisę į išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad apeliacinis teismas privalo bylą
patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs teismų,
nagrinėjančių baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, praktiką, pabrėžė, kad
apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje
privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Kasatorius
mano, kad tuos skundo argumentus, kurių neaptarė apeliacinės instancijos
teismas savo nuosprendyje, galima be jokių abejonių laikyti vienais esminių.
Teiginiai, kuriais lyg ir bandoma paneigti skundo argumentus, atrodo neįtikinami.
Apeliaciniame skunde, kaip jau minėta, buvo teigiama, kad
liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai apie tuos pačius faktus (apie žalojantį
įrankį, peilio panaudojimo aplinkybes, nukentėjusiajai S. E. padarytų
sužalojimų pobūdį ir pan. ) gerokai skyrėsi. Pasak kasatoriaus, šie skundo
motyvai trumpai paminėti Kauno apygardos teismo nuosprendyje, tačiau to
negalima laikyti motyvuotomis išvadomis. Tas pats pasakytina ir apie tą
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vietą, kurioje bandoma paneigti
skundo motyvą dėl pernelyg laisvo faktinių aplinkybių interpretavimo apylinkės
teismo nuosprendyje. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad prokuroro prašyme
pakeisti kaltinimą rašoma, jog veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje,
M. G. padarė 2008 m. spalio 6 d. , tarp 20. 00 ir 20. 30 val. , tuo tarpu
pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje priėjo prie išvados,
kad šį nusikaltimą M. G. įvykdė tarp 20 ir 22 val. Taip, anot apelianto, buvo
nutolta nuo susiformavusios teismų praktikos, pagal kurią apkaltinamojo
nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo
faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo
sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės
skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta
tvarka teisme pakeisto kaltinimo. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje
laikomasi nuomonės, kad nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės,
nusikaltimo motyvas, tikslas ir pan. priskiriami veikos faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas
sutiko, kad nusikalstamos veikos padarymo laiko ribų išplėtimas liudija apie padarytą
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tačiau kartu padarė išvadą, jog toks pažeidimas
nėra esminis, kad tai yra tik rašymo apsirikimas. Tokia skundo argumentų paneigimo motyvacija vargu ar teisinga.
Anot kasatoriaus, kaltinimo ribų išplėtimas
nuosprendyje neatitinka BPK nuostatų,
pagal kurias kiekvienas nusikalstamos veikos
padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad būtų nuodugniai pranešta apie jam
pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad jis turėtų pakankamai laiko bei
galimybių pasirengti gynybai. Teismas, praplėsdamas veikos padarymo laiką,
palyginus su prašyme pakeisti kaltinimą nurodytu laikotarpiu, atėmė iš
kaltinamojo galimybę gintis, nes jam iš anksto nebuvo pranešta
apie numatomą veikos padarymo laiko pakeitimą. Kasatoriaus nuomone, tokios
situacijos nebuvo pagrindo laikyti paprastu rašymo apsirikimu, o apygardos
teismo pateiktos motyvacijos negalima pripažinti argumentuotu skundo teiginių
aptarimu. Be to, apeliantas skunde atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje grasinimo nužudyti aplinkybės iš esmės skyrėsi
nuo nurodytųjų kaltinamajame akte. Nuosprendyje nurodyta
tik viena nusikalstamos veikos padarymo vieta – butas (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pakeistame
kaltinime buvo teigiama, jog kaltinamieji veiksmus atliko ir (duomenys neskelbtini).
Skunde taip pat buvo akcentuojama, kad šiame epizode teismas nenurodė
konkretesnio veikos padarymo laiko, nors naujajame kaltinime buvo rašoma, jog
kaltinamieji grasino S. E. nužudyti apie 12 val. Toks pakankamai laisvas faktinių
aplinkybių nustatymas esmingai pažeidė nuteistojo M. G. teisę žinoti, kuo jis
konkrečiai kaltinamas, ir teisę gintis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas
į šį skundo motyvą visiškai nekreipė dėmesio.
Kasatorius nelaiko tinkamais apeliacinės instancijos
teismo argumentų, kuriais bandoma paneigti padarytą BPK pažeidimą, nagrinėjant
privataus kaltinimo nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis) valstybinio
kaltinimo bendra tvarka. BPK 407 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamosios bylos
dėl tokių veikų pradedamos tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas. Tokios bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo
tvarka. M. G. įteiktame kaltinamajame akte nebuvo kaltinimo pagal BK 140
straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. padarius nežymų S. E. sveikatos
sutrikdymą). Prašymas nuteisti kaltinamąjį už šią veiką atsirado tik 2009 m.
gegužės 21 d. ,
prokurorui paprašius pakeisti kaltinimą. Nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto
atstovo pareiškimo teisti M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo, o jei ir
būtų buvę, tokia byla turėjo būti nagrinėjama pagal BPK XXX skyriuje nustatytas
taisykles. Apylinkės teismas, nagrinėdamas valstybinio kaltinimo bylą, ėmėsi
tirti epizodą, kurio kaltinamajame akte nebuvo ir kuris galėjo būti nagrinėjamas
pagal privataus kaltinimo bylų proceso tvarką. BPK 409 straipsnio 1 dalyje padaryta išlyga, kad
jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę
reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali
ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo
skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti
baudžiamąjį procesą. Tačiau nei prašyme pakeisti kaltinimą, nei apkaltinamajame
nuosprendyje nepateikta motyvų, kodėl prokuroras ėmėsi ginti S. E. interesus,
nors ši nukentėjusioji yra pilnametė, moka lietuvių kalbą, skaito ir rašo
lietuviškai, anot jos, pati kreipėsi į prokuratūrą dėl prieš ją padarytų
nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės rodė, kad S. E. pati sugeba apginti savo
teises bei teisėtus interesus. Nepanašu, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo
padarymas galėjo turėti kokią nors ypatingą visuomeninę reikšmę, todėl teismas
neturėjo procesinio pagrindo nagrinėti 2008 m. spalio 6 d. padarytos veikos. Apeliacinės instancijos teismas
be jokio pagrindo šį argumentą paneigė teiginiu, kad tos nusikalstamos veikos
tyrimas įgavo visuomeninę reikšmę, atitiko viešąjį interesą. Anot kasatoriaus,
ši išvada prieštarauja baudžiamojo proceso normoms, reglamentuojančioms BK 140
straipsnio 1 dalyje numatytų veikų procesą.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios
instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331
straipsnio reikalavimus, nes nuosprendyje nepasisakė, kodėl atmetė kaltinimo
teiginiams prieštaraujančius įrodymus. Pasak kasatoriaus, šis skundo motyvas
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuotas.
Apeliacinės instancijos
teismas taip pat neištaisė apylinkės teismo padarytos klaidos taikant baudžiamąjį įstatymą bei pats netinkamai pritaikė BK specialiosios dalies normą.
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų, jeigu
buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo
nužudyti kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas
supranta, jog grasinimą nužudyti išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie
veiksmai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Pirmosios
instancijos teismas, padaręs
išvadą, kad M. G. veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, ją
parėmė teiginiu, jog kaltinamasis grasino nužudyti žmogų, ir buvo pakankamas
pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tą, anot teismo, rodo
grasinimų trukmė, jų intensyvumas bei juos lydėjęs fizinis smurtas, peilio
metimas. Apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje nurodyta, kad S. E. – našlaitė, gyveno kartu su M.
ir K. G. svetimoje šalyje, buvo nuo jų priklausoma. T-t omenyje, kad
pasitaikė atvejų, kai vaikai buvo išvežti į Čečėniją ir iš jos negrįžo,
grasinimai truko kažkurį laiką bei buvo intensyvūs, todėl, teismo manymu, buvo
realus pagrindas manyti, jog M. ir K. G. gali susidoroti su ja. Pasak
kasatoriaus, abiejų teisminių instancijų nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo
išvadai, kad M. G. grasino nužudyti žmogų, o šis turėjo pakankamą priežastį
manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje minimas peilio metimas iš esmės nieko neįrodo, nes teismas
nenustatė, koks peilis buvo mestas, ar galima tokiu peiliu sužaloti, ar peilis
buvo mestas siekiant pataikyti į S. E. Nepagrįstas yra ir apeliacinės
instancijos teismo argumentas, kad nukentėjusioji galėjo bijoti grasinimų, nes
pasitaikė atvejų, kai vaikai buvo išvežti į Čečėniją ir iš jos negrįžo. Kadangi
tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė,
o apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, įrodymų tyrimo neatliko,
naujų aplinkybių neišsiaiškino. Anot
kasatoriaus, teismų minima grasinimų trukmė ir intensyvumas gali byloti tik
apie tai, kad kaltininkas, susidūręs su jam nepriimtinu bei papročiams
prieštaraujančiu nukentėjusiosios elgesiu,
taip parodė savo bejėgiškumą ką nors pakeisti, o ne norą įtikinti
nukentėjusiąją, kad ji iš tikrųjų gali
būti nužudyta. Taigi teismai pažeidė
BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią pagal baudžiamąjį
įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.
Netinkamą baudžiamojo
įstatymo pritaikymą patvirtina apeliacinės instancijos teismo sprendimas nuteistojo M.
G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Atsakomybė pagal BK
181 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai
ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą,
suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus
turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš
nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo
turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas
nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikoma, kad reikalavimas turto
prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su
reikalaujančiojo ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais
santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios,
suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis
reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK nustatytais pagrindais, nesudaro turto
prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant atitinkamiems požymiams,
gali būti kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.
Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad pinigų
buvo reikalaujama butui, nedirbantiems
šeimos nariams išlaikyti ir kitoms išlaidoms. Tik dėl to nukentėjusieji buvo
raginami eiti dirbti, o gautais pinigais prisidėti prie bendrų išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tuo, kad būtinas turto
prievartavimo požymis yra kaltininko
turtinių pretenzijų nepagrįstumas, nurodė, jog prievartinio reikalavimo neteisėtumą galėtų paneigti tik atitinkamų
įstatymų (civilinių, darbo, mokesčių
ir kt. ) nuostatos, kuriomis remdamasis asmuo galėtų paduoti
civilinį ieškinį ir ginti savo teisę teisme. Kasatoriaus atkreipiamas dėmesys į
tai, kad apeliacinės instancijos teismas naujų aplinkybių nenustatė, apylinkės
teismo nuosprendį pakeitė, nes laikė, kad šis teismas netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą, ir paskyrė neteisingą bausmę.
Anot kasatoriaus, byloje nustatyta, kad M. ir K. G.
globos namai išsilaikydavo iš rėmėjų duodamų pinigų, tačiau jų nuolat stigo.
Visi nukentėjusieji pripažino, kad kaltinamieji pinigų prašė mokesčiams už
komunalines paslaugas, išlaidoms, susijusioms su dviejų būstų išlaikymu,
padengti. Taip pat nustatyta, kad maistu, drabužiais, avalyne rūpinosi M. ir K.
G. , jie finansavo pilnamečių buvusių globotinių mokymąsi, kuris kainavo nemažus
pinigus. Žinoma, tam buvo naudojamos ir lėšos, gautos iš užsienyje esančių
rėmėjų kaip labdara. Be to, nustatyta ir tai, kad nukentėjusieji, nors ir
sulaukę pilnametystės, gyveno tuose pačiuose namuose, kuriuose gyveno ir būdami
vaikai. T-ėl reikalavimas dirbti ir prisidėti pinigais prie globos namų
išlaikymo iš tikrųjų buvo visiškai pagrįstas bei teisėtas. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji neturėjo teisės reikalauti
iš vaikų mokėti jiems duoklę arba atiduoti uždarbį. Tokia nuosprendžio išvada
prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes niekas nenustatė, kad pinigų buvo
reikalaujama iš vaikų. Visi nuosprendžiuose išvardyti nukentėjusieji yra suaugę
asmenys, kurie, beje, net ir pagal jų parodymus, sutiko prisidėti prie bendrų
išlaidų, nes gyveno M. ir K. G. namuose bei naudojosi viskuo kartu su visais; būtent
suaugę nukentėjusieji norėjo gyventi bute (duomenys neskelbtini), antraip visiems būtų reikėję
kraustytis gyventi į (duomenys
neskelbtini). D-s išlaidų buvo susijusi su nukentėjusiųjų
padarytais teisės pažeidimais. Pirmosios instancijos teisme nustatytos
aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusieji remti šeimą, kurioje užaugo, buvo
skatinami geranoriškumo pagrindu. Nebuvo konstatuota, kad M. ir K. G.
kontroliavo, kiek kiekvienas iš nukentėjusiųjų uždirba, priešingai, pinigai
buvo dedami į tam tikrą dėžutę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje
pažymėjo, kad kaltinamieji buvo gana darbingi, turėjo pakankamą pragyvenimo
šaltinį – užsienio valstybių tarptautinių organizacijų teikiamą ne tik
vienkartinę labdarą įvairiais daiktais, bet ir tikslinių lėšų nepilnamečiams ir
suaugusiems pragyventi Lietuvoje, o turėdami nekilnojamojo turto bei verslą,
jie turėjo papildomą pragyvenimo šaltinį, ir tai paneigia vaikų paramos
reikalingumą jiems. Tokie nuosprendžio teiginiai vis dėlto nepaneigia
nuteistųjų teisės reikalauti, kad ne vaikai, o būtent suaugusieji prisidėtų
prie šeimos išlaikymo. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teismas
pripažino, jog iš vienų nukentėjusiųjų pinigų buvo reikalaujama nurodant, kad
reikia padengti komunalinius mokesčius, kitiems nurodant atiduoti pinigus,
išleistus jų mokslams.
Kasatoriaus teigimu,
taip pat nepagrįsta yra abiejų instancijų teismų išvada, kad, reikalaujant
prisidėti prie bendrų išlaidų, prieš nukentėjusiuosius buvo naudojama psichinė
prievarta. Baudžiamasis įstatymas numato,
kad turto prievartavimo atveju turi būti vartojami grasinimai prieš
nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo
turtą, paskelbti
kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas,
arba naudojama kitokia psichinė prievarta. Kitokia psichine prievarta teismų
praktikoje laikoma kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri
verčia nukentėjusįjį bijoti, jog neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos
pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui. Apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje rašoma, kad kaltinamieji, baugindami nukentėjusiuosius išvežti iš
Lietuvos į Čečėniją, prieš juos panaudojo psichinę prievartą ir tai padarė
tiesiogine tyčia. Be to, nurodyta, kad iš pateikiamos informacijos apie žmogaus
teisių padėtį Rusijos Federacijoje matyti, kad Čečėnijoje gyventi yra labai
nesaugu, civilinių gyventojų padėtis yra nežmoniška, žmonės grobiami ir žūsta
dėl įvairių motyvų, todėl grįžti į Čečėniją gyventi yra pavojinga, o
nukentėjusieji, kaip našlaičiai, neturintys nei gyvenamosios vietos, nei
pajamų, išvežti į Čečėniją galėtų patirti realią grėsmę. Anot kasatoriaus,
prieš darant tokias išvadas teismui derėjo atkreipti dėmesį į tai, kad
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 15/6-5-21PR-2
nutarta panaikinti M. G. prieš tai taikytą papildomą apsaugą Lietuvos
Respublikoje bei leidimą laikinai gyventi šioje šalyje, nes, anot dokumento,
išnyko esminė aplinkybė – negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai
pagrįstos baimės, dėl kurios jam ir buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos
Respublikoje. Taigi kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija konstatavo,
kad M. G. kilmės valstybėje – Rusijos Federacijoje, kurios sudėtyje yra
Čečėnija, negresia jokie pavojai. Taip pat logiškai vertinant situaciją, dar
mažiau problemų galėtų kilti suaugusiems tos šalies piliečiams, kurie iš
Čečėnijos išvyko būdami vaikai. Susidaro įspūdis, kad M. ir K. G. taikomi
dvejopi standartai. Kai reikia juos išsiųsti iš Lietuvos, teigiama, jog
Čečėnijoje jiems bus saugu, kai jie teisiami už tariamai nusikalstamų veikų
padarymą, daroma išvada, kad buvusiems jų globotiniams, kurie neturėjo jokių
reikalų su dabartine Čečėnijos valdžia, kilmės šalyje gali kilti įvairių
grėsmių.
Kasatoriaus teigimu, vargu ar psichine prievarta galima
būtų laikyti sakymus, kad tuos, kurie neprisideda prie bendrų šeimos išlaidų,
reikėtų išvežti į Čečėniją. Kadangi pirmosios instancijos teisme nustatytos
aplinkybės liudija, kad tokie žodžiai buvo vartojami tam, jog nukentėjusieji
suprastų, kad nėra ką veikti Lietuvoje, jei jie nedirba ir nesimoko, kad tokiu
atveju tegul grįžta į savo kilmės šalį ir ten gyvena. Juolab apylinkės teisme
paaiškėjo, kad nukentėjusieji ne kartą buvo nuvykę į Čečėniją, kur jiems
neatsitiko nieko bloga, kur kai kurie iš jų turi artimuosius. Taip pat
kasatorius nurodo, kad nė vienas teismas nenustatė, jog nuteistieji turėjo kokių
nors galimybių prievarta išvežti iš Lietuvos bent vieną žmogų. Išdėstytos aplinkybės
byloja, kad M. G. veiksmuose nėra turto prievartavimui būtinų požymių, o
apeliacinės instancijos teismo sprendimas nuteisti jį pagal BK 181 straipsnio 1
dalį prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms. T-s aplinkybėms, beje,
prieštarauja ir pirmosios instancijos išvada, kad M. G. prieš nukentėjusiuosius
savavaldžiavo.
Kasaciniu skundu nuteistosios K. G. gynėjas advokatas
J-a- K-us prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį panaikinti ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir šališkas, kad teismas neteisingai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinis teismas, nesutikdamas su jo apeliacinio
skundo motyvais, juos vertino ir paneigė tik iš kaltinimo pozicijų. Anot
kasatoriaus, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek
apeliacinio proceso metu teismai patenkino prokurorės prašymus dėl neviešo
bylos nagrinėjimo. Tai motyvuojama tuo, kad nebūtų paviešintos žinios apie
privatų proceso dalyvių gyvenimą. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad
kaltinamieji sutiko, jog jų byla būtų nagrinėjama viešai, o nukentėjusieji,
reiškę pretenzijas M. ir K. G. ,
į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka neatvyko. Nagrinėjant bylą apeliacine
tvarka, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Tokia teismo pozicija dar kartą
patvirtina jo šališką nuostatą, nes taikyti BPK 9 straipsnio nuostatas nebuvo
jokio pagrindo. Kolegija buvo susipažinusi su bylos medžiaga nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme. Iš jos matyti, kad byloje nėra jokių duomenų,
kurių paviešinimas galėtų pažeisti bylos dalyvių asmeninio ar privataus
gyvenimo saugumą. Ši byla yra rezonansinė, sukėlusi didelį susidomėjimą
visuomenėje ir užsienio valstybėse, nes globėjų ir globotinių santykiai
teisėsaugos institucijų buvo perkelti į kriminalinę erdvę. Atsirado naujas
turto prievartavimo bylų porūšis, kurį hipotetiškai galima pavadinti „turto
prievartavimas šeimoje“. Tai lėmė bylos nagrinėjimo uždarumą. Kasatorius
teigia, kad teismo proceso viešumas – vienas teisinės valstybės principų, kuris
įtvirtintas ne tik BPK, bet ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje bei 117 straipsnio
1 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Šis principas turi saugoti asmenis nuo
slaptų teismų, kai teisėsaugos pareigūnų rankomis susidorojama su
neįtinkančiais asmenimis. Proceso viešumas turi užkirsti kelią žmogaus teisių
pažeidimams nagrinėjant bylas. Konstitucijos 31 straipsnio komentare teigiama:
„Baudžiamąsias bylas viešai nagrinėjant teisme geriau užtikrinami ne tik
proceso dalyvių, bet ir visuomenės interesai, nes sudaromos sąlygos tokia forma
kontroliuoti teismo veiklą, didinti pasitikėjimą visų institucijų teismais,
teisingumu“. Be to, tiek nuteistieji, tiek gynyba nesutiko su tokiu kolegijos
sprendimu ir pareiškė nušalinimą teismui, kuris buvo atmestas.
Kita aplinkybė,
leidžianti neabejoti teismo šališkumu, yra ta, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d.
K. G. pasibaigus Kauno miesto apylinkės teismo paskirtai bausmei Kauno
apygardos teismas patenkino neteisėtą Kauno apygardos prokurorės pareiškimą ir
pratęsė jai kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams, nors K. G. paskirtąją
bausmę buvo atlikusi iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės
instancijos teisme. Kasatorius šią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam
teismui ir iki išnagrinėjant šį skundą bylos nagrinėjimo metu prašė Kauno
apygardos teismą pakeisti K. G. neteisėtai pratęstą kardomąją priemonę –
suėmimą į švelnesnę, tačiau prašymas buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis
teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teisėjo 2009
m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir K. G. iš suėmimo paleido. Lietuvos apeliacinis
teismas konstatavo, kad yra pažeistas BPK 11 straipsnyje numatytas
proporcingumo principas, kurio laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą
priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai
tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas. Lietuvos apeliacinis teismas
konstatavo, kad prokurorės prašymas pratęsti kardomąją priemonę buvo ydingas.
Pasak kasatoriaus, tokia situacija rodo, kad Kauno apygardos teismo pozicija
neginčytinai prasilenkė su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2
dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
nuostatomis, nurodančiomis, jog niekam neturi būti atimta laisvė kaip tik
tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra numatęs įstatymas.
Priėmus neteisėtą nutartį pratęsti suėmimą ir kolegijai
jos nepakeitus į švelnesnę pagal gynybos prašymą, iš anksto užprogramuojama
bylos baigtis nuteistųjų nenaudai. T-t omenyje, kad K. G. yra jau atlikusi
bausmę ir toliau laikoma suimta, teismui beliko vienintelis variantas –
išspręsti bylą sugriežtinant bausmę, kad būtų pateisinamas naujas kardomojo
kalinimo laikas. Kadangi gynybos apeliacinis skundas šiuo atveju neteko jokios
perspektyvos, taip buvo šiurkščiai pažeistas rungtyniškumo principas ir
suvaržytos K. G. teisės. Atkreiptas kasatoriaus dėmesys į tai, kad kolegija,
žinodama apie neteisėtą kardomojo kalinimo pratęsimo nutartį ir toleruodama
neteisėtą laisvės atėmimą, pati nesiėmė jokių priemonių šiai klaidai ištaisyti ir
toliau nagrinėjo bylą. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta teismo nešališkumo samprata (Europos
Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš
Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos
nutartys Nr. 2K-2002/2005, 2K-243/2009). Teismo nešališkumo principas turi du
aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad
nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali turėti išankstinio nusistatymo ar
tendencingumo. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia tai, kad teismas
privalo suteikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo
susijusią abejonę, teismo procesas turi vykti taip, kad jo metu nė vienai
proceso šaliai nebūtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas ir kad proceso
dalyviams nekiltų abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo. Apeliacinės
instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė. Dėl to, pareiškus nušalinimą
teismui, jis nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir padarė esminį BPK pažeidimą
(BPK 44 straipsnio 5 dalis) ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad teismo šališkumą patvirtina ir kai kurių apeliacinio
skundo motyvų paneigimas. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas skundo
motyvus, kad daliai nukentėjusiųjų ir liudytojai buvo daroma VSD pareigūnų
įtaka, konstatavo, jog „byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusieji
ikiteisminio tyrimo metu būtų davę neteisingus parodymus. L-ytoja J. G.
teisme pakeitė parodymus kaltinamųjų naudai, nes yra jų giminaitė ir
suinteresuota bylos baigtimi“. BPK 20 straipsnio 4 dalis numato, kad „įrodymais
gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame
kodekse numatytais proceso veiksmais“. Pasak kasatoriaus, neaišku, kokiu
pagrindu teismas galėjo daryti pirmiau nurodytas išvadas, neatlikęs įrodymų
tyrimo ir nepatikrinęs nurodyto poveikio aplinkybių. Išvada, kad J. G. pakeitė
parodymus kaltinamųjų naudai, nes ji yra giminaitė ir suinteresuota bylos
baigtimi, neturi loginės prasmės, nes kyla retorinis klausimas, kodėl ji iš
pradžių davė parodymus kaltinimo naudai, o paskui juos pakeitė. I- ji tokia
nevienintelė. Juos pakeitė ir ne giminaičiai. Nuosprendyje iš
viso nėra motyvų, kodėl teismas vadovaujasi D. V. ir M. S. G. parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Kasatorius taip pat
nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus,
nepatikrinęs įrodymų nustatyta tvarka, vien savo samprotavimais paneigė
svarbias bylos aplinkybes, taip apribodamas nuteistosios teisę į gynybą.
Teismas, pripažindamas S. E. garso įrašo teisėtumą, nurodė, kad tai įstatymų
nustatyta tvarka gauti duomenys. Kasatorius mano, kad toks įrodymas negalėjo
būti naudojamas šiame procese, juolab kad byloje nėra specialisto išvados, jog
šis įrašas ne montažas, o ištisinis. Abejonių kelia ir įrašo atsiradimo
aplinkybės. Nėra duomenų, ar tokios trukmės įrašą galima padaryti mobiliojo
ryšio telefonu. Nepatikrinta, ar nukentėjusioji jo nepadarė teisėsaugos
pareigūnų duotu diktofonu.
Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai vertino K. G.
veiksmus kaip turto prievartavimą, mechaniškai įvertindamas susiklosčiusią
situaciją. Pasak kasatoriaus, ši byla nestandartinė, nes susijusi su globotojų
ir globotinių santykiais. Juos reguliuoja CK trečioji knyga ir CK 3. 248
straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vaiko globos ir rūpybos tikslas –
užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai
tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Esant šešiems ir daugiau vaikų, CK 3. 259
straipsnis įvardija vaikų globą kaip šeimyną. Taip pat CK 3. 271 straipsnio 8
dalis numato globėjo pareigą rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui
šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje. Šeiminiai santykiai nedaug kuo
skiriasi nuo globotojų ir globotinių santykių. Teismas neatkreipė dėmesio, kad
byloje yra kelių globos institucijų patikrinimo aktai, jog nieko neigiamo šioje
šeimoje nenustatyta. Anot kasatoriaus, ši byla yra elementarus šeiminio
konflikto pavyzdys. Tuo tarpu teismas kaltinimui pagrįsti vartoja šališkus
teiginius ir vertinimus. R-alavimą prisidėti prie šeimos išlaikymo įvardija
kaip „duoklės reikalavimą“ ir tą pagrindžia baudžiamosios teorijos teiginiu,
kad būtinas šio nusikaltimo požymis yra kaltininko turtinių pretenzijų
nepagrįstumas, kad kaltinamieji, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusiuosius
perduoti turtą bei kas mėnesį mokėti duoklę. Tokia teismo išvada reiškia, kad
nukentėjusieji, išlaikomi labdaringų organizacijų, sulaukę pilnametystės, už
šių organizacijų lėšas gavę išsimokslinimą, pradėję dirbti, toliau privalo būti
išlaikomi ne tik labdaros organizacijų, bet ir M. ir K. G. lėšomis.
Nuosprendyje nurodoma, kad „kaltinamieji buvo gana darbingi, turėjo pakankamą
pragyvenimo šaltinį – užsienio valstybių tarptautinių organizacijų skiriamą
labdarą nepilnamečių ir suaugusiųjų pragyvenimui Lietuvoje. Turėdami
nekilnojamojo turto ir verslą, jie turėjo papildomą pragyvenimo šaltinį ir tai
paneigia vaikų paramos jiems reikalingumą. Anot kasatoriaus, šios teismo
išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Kasatorius taip pat nurodo, kad,
net jeigu K. G. pareikšti kaltinimai būtų pagrįsti, teismas, skirdamas jai
bausmę, nesivadovavo BK 54 straipsnio reikalavimais ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl teismų praktikos
taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“, todėl neteisingai paskyrė
bausmę. Nuosprendyje nurodoma, kad teismas atsižvelgė į visas aplinkybes,
nurodytas BK 54 straipsnyje, tačiau šios aplinkybės dėl nuteistosios
nedetalizuotos, taigi ir neįvertintos. Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato nutarime nurodyta, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi
teisingos bausmės parinkimo sąlyga. V-indamas nusikaltimą padariusiojo
asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens
pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Įvertindamas kaltininko
asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi
kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų
asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko
antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir
nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio
pasekmė. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos.
Kasatoriaus teigimu, teismas
nesivadovavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d.
nutarimu Nr. 40 „Dėl bausmių praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Šio nutarimo 3. 1. 13 punkte
išaiškinta, kad nuosprendyje teismas privalo motyvuoti laisvės atėmimo bausmės
paskyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą (BK 55 straipsnis). Tuo tarpu nuosprendyje aptariamas tiktai
mažesnis bausmės vidurkis.
Nukentėjusysis B. M. savo
atsiliepime (pareiškime) nepasisako dėl kasacinių skundų, tačiau nurodo savo
atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje aplinkybes, proceso metu vykusių apklausų
detales, taip pat paaiškina savo motyvus, dėl kurių jis davė parodymus byloje.
Anot nukentėjusiojo, jis parodymus byloje sutiko duoti įtikintas VSD darbuotojo,
vardu D. , taip pat prokurorės N. O. Jis patikėjo, kad globėjai iš jų
pelnosi, kad Lietuvos valstybė jam ir kitiems globotiniams nori padėti. Jeigu
jis būtų žinojęs, kad globėjus nubaus laisvės atėmimu, nebūtų davęs juos
kaltinančių parodymų.
Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras A-a- V-us atsiliepimu
į nuteistųjų M. G. gynėjo advokato R-o G-dziušo ir K. G. gynėjo advokato
J-o K-aus kasacinius skundus prašo kasacinius skundus tenkinti,
panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir bylą perduoti
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras nurodo, kad kasaciniai skundai
tenkintini dėl esminių BPK pažeidimų.
Tiek pirmosios, tiek ir
apeliacinės instancijos teismai nuteistųjų ir jų gynėjų išsakytus teiginius
apie galimą įrašo sumontavimą privalėjo paneigti objektyviais duomenimis.
Teismai turėjo įrodymų tyrimo metu atlikti tam tikrus procesinius veiksmus
(kviesti atitinkamos srities specialistą duoti paaiškinimus apie galimą įrašo
sumontavimą ar paskirti fonoskopinę ekspertizę), tačiau šių veiksmų teismai neatliko, o nuosprendžių išvadas pagrindė neištirtu
įrodymu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės
instancijos teisme“ 25 punkte teigiama, kad apeliacinės instancijos
nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti motyvuotas
išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies
apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko
neišnagrinėtas, pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai ir tai
laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kauno apygardos
teismas bylos apeliacinės bylos nagrinėjimo metu prie baudžiamosios bylos
pridėjo prokurorės pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad M. ir K. G.
turėjo pakankamai lėšų būstui ir šeimynai išlaikyti bei sąskaitoms apmokėti.
Šie duomenys gauti atliekant tyrimą išskirtoje ikiteisminio tyrimo byloje.
Pasak prokuroro, byloje esantys duomenys pagal galiojančias procesines normas
turi būti tiriami ir vertinami, tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje
proceso stadijoje neatliko įrodymų tyrimo, t. y. nesilaikė BPK 324
straipsnio 6 dalies reikalavimų. Be to, teisme nuteistieji M. ir K. G. ir nukentėjusieji
D. V. bei M. S. G. pareiškė, kad prokurorės pateikti dokumentai objektyviai
neparodo visų šeimynos išlaidų ir nėra išsamūs. Teismas pažymėjo, kad tai yra
M. ir K. G. apibūdinanti medžiaga, tačiau, susipažinus su dokumentų turiniu ir
kiekiu, tokios teismo išvados yra abejotinos.
Prokuroras
taip pat nurodo, kad teismas konstatavo, jog kaltinamieji, baugindami
nukentėjusiuosius išvežti iš Lietuvos į Čečėniją, prieš juos panaudojo psichinę
prievartą ir tai padarė tiesiogine tyčia. Iš pateikiamos informacijos apie
žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje matyti, kad Čečėnijoje gyventi yra
labai nesaugu, žmonės grobiami ir žūsta dėl įvairių motyvų. Apeliacinės
instancijos teismas, darydamas nuosprendyje tokias išvadas, turėjo jas pagrįsti
oficialiais duomenimis iš patikimų informacijos šaltinių, tačiau to nepadarė.
Priešingai, kaip pažymėjo skunduose kasatoriai, byloje yra tik Migracijos
departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m.
sausio 9 d. sprendimas Nr. 15/6-5-21PR-2, kuriame nutarta panaikinti M. G.
prieš tai taikytą papildomą apsaugą bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos
Respublikoje. Šiame dokumente konstatuota, kad nėra aplinkybių, dėl kurių tokia
apsauga buvo jam suteikta. Analogiškas šios valstybinės įstaigos sprendimas
buvo priimtas ir dėl K. G. Taigi teismo padarytos išvados ir byloje esantys
dokumentai rodo prieštaringą informaciją apie padėtį Čečėnijoje. Anot
prokuroro, teismas šiuos prieštaravimus privalėjo pašalinti arba bent
nuosprendyje aptarti, tačiau to nepadarė ir esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio
1 dalies 2 punktą.
Prokuroras
taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismo teisėjų kolegija
nuosprendyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė
bylos aplinkybes, neteisingai įvertino bylos duomenis, neteisingai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą, paskyrė nuteistiesiems neteisingas bausmes, todėl
nuosprendį pakeitė. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pats
nesilaikė BPK reikalavimų ir bylos aplinkybių iš naujo netyrė, taigi savo
nuosprendžio išvadas pagrindė pirmosios instancijos teismo neišsamiai
ištirtomis aplinkybėmis ir įrodymais. N-s apeliacinio proceso dalyviai teismo
posėdžio metu pareiškė nuomonę, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, tačiau
teismas nėra saistomas tokios nuomonės, jeigu to reikalauja baudžiamosios bylos
aplinkybės.
Prokuroras taip pat nurodo, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos
taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės
instancijos teisme“ įtvirtinta nuostata, jog apeliacinės instancijos teismai,
siekdami, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų
nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų
naikinami ar keičiami, turi kruopščiai patikrinti apskustų nuosprendžių
(nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą
reglamentuojančių normų reikalavimų. Kadangi, nagrinėdama nuteistųjų M. G. ir
K. G. gynėjų apeliacinius skundus, Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šia nuostata nesivadovavo
bei dalies apeliacinių skundų argumentų nenagrinėjo ir neaptarė, tai jų
apeliaciniai skundai iš esmės taip ir liko neišnagrinėti.
Anot prokuroro, nors kasatoriai
nurodo ir kitus motyvus (kad nuteistųjų veikos nepagrįstai buvo pripažintos
nusikalstamomis, kad proceso metu buvo pažeistos jų teisė į gynybą), dėl šių
nuteistųjų gynėjų skundų motyvų nepasisakytina, nes kasacinės instancijos
teismas neturi iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš
naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.
Kasaciniai
skundai tenkintini.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka

Kasatoriai ginčija apeliacinio
bylos proceso teisingumą nurodydami, kad teismas pažeidė nuteistųjų teisę į
nešališką teismo procesą, kad nepagrįstai atsisakė bylą nagrinėti viešai, kad
nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir neįvykdė savo pareigos išsamiai
išnagrinėti apeliacinius skundus. Šie argumentai pagrįsti.
BPK 58 straipsnis
pateikia aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir
galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, sąrašą. Kasatoriai savo išvadą dėl
teismo šališkumo grindžia BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris negalimumą
dalyvauti procese sieja su kitokiomis (įstatyme neapibrėžtomis) aplinkybėmis,
keliančiomis pagrįstų abejonių asmens (šiuo atveju – visos teisėjų kolegijos)
nešališkumu. Tokia aplinkybė, anot kasatorių, buvo teisėjų kolegijos
atsisakymas patenkinti nuteistųjų gynėjų prašymą panaikinti nuteistiesiems
nepagrįstai pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą, nors vėliau suėmimo taikymas
(pratęsimas) Lietuvos apeliacinio teismo buvo pripažintas neteisėtu.
Europos Žmogaus
Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą (D. v. Lithuania,
no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) teigiama: „Teismas primena, kad
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas
turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė
vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti
tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam
prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja
prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią
su tuo susijusią abejonę <. . . >. V-inant objektyviuosius aspektus, turi
būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų
nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje
teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims <. . . >“.
Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir kasacinėje nutartyje Nr.
2K-202/2005. Pažymėtina ir tai, kad nešališkumo principas negali būti
suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir
taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą
nagrinėjo šališkai. Kita vertus, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad
teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti
įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar
palankumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjantis bylą teismas
privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl
teismo objektyvumo (kasacinė nutartis Nr.
2K-198/2009).
Bylos medžiaga rodo,
kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistiesiems dešimties mėnesių
laisves atėmimo bausmes, nurodė, kad kardomoji priemonė – suėmimas jiems
pratęsiama iki nuosprendžio įsiteisėjimo (T. 5, b. l. 117). Tačiau dar
neįsiteisėjus nuosprendžiui (nes jis buvo apskųstas apeliacine tvarka),
nuteistiesiems paskirtų bausmių atlikimo laikas baigėsi (2009 m. rugpjūčio 14
d. ), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdis buvo paskirtas tik 2009
m. rugpjūčio 25 d. Esant tokiai situacijai, prokurorė kreipėsi į Kauno
apygardos teismą prašydama pratęsti nuteistiesiems suėmimą ir Kauno apygardos
teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis suėmimas buvo pratęstas trims
mėnesiams, motyvuojant tuo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog
nuteistieji gali slėptis nuo teismo bei trukdyti procesui (T. 6, b. l. 81–83,
87–89). Vėliau Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šis
suėmimo pratęsimas buvo panaikintas, nurodant, kad prokurorės prašymas pratęsti
suėmimą buvo formalus ir ydingas, taikyta procesinė prievarta neproporcinga bei
susijusi tik su būtinumu netrukdomai išnagrinėti prokurorės bloginančiais
pagrindais paduotą apeliacinį skundą (T. 7, b. l. 29–30, 31–32). Taigi
akivaizdu, kad, pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka ir nepatenkinus
gynėjų prašymų panaikinti suėmimą bei pritarus prokurorės argumentams dėl
suėmimo pagrįstumo (T. 6, b. l. 188), buvo padaryta teisės taikymo klaida.
Kartu šiuo procesiniu sprendimu teismas iš esmės pritarė ydingai situacijai,
kai nuteistieji, atlikę pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, buvo
laikomi suimti vien dėl jų padėtį bloginančiais pagrindais prokurorės paduoto
apeliacinio skundo. Darytina išvada, kad toks proceso organizavimas galėjo suteikti
nuteistiesiems ir jų gynėjams pakankamai rimtą pagrindą manyti, jog teismas jau
yra apsisprendęs tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir skirti griežtesnę
bausmę, taip, tikėtina, pateisindamas bausmę viršijusį kalinime išbūtą laiką.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į
nešališką teismo procesą.
Pagrįsti ir kasacinių skundų
argumentai dėl teisės į viešą teismo procesą pažeidimo. Teismo proceso viešumas
yra svarbus baudžiamojo proceso principas, įtvirtintas Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalyje ir 117 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK
9 ir 44 straipsniuose. Pagal BPK 9 straipsnį bylos visuose teismuose
nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės,
tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams, taip pat
nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip
aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus
seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas,
kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių
gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas
anonimiškumas. Bylos medžiaga rodo, kad prokurorė prašė apeliacinės instancijos
teismo bylą nagrinėti neviešai, nes proceso metu turėjo būti skelbiami duomenys
apie vaikų namus „Gimtoji šeima“, tarp jų ir duomenis apie asmeninį
nukentėjusiųjų, liudytojų bei mažamečių globotinių gyvenimą. N-s nuteistieji
ir jų gynėjai išreiškė nesutikimą su siūlymu bylą nagrinėti neviešai,
argumentuodami, kad visi proceso dalyviai yra pilnamečiai, aplinkybių, kurios
galėtų būti laikomos susijusios su privačiu gyvenimu, nėra, teismas į tai
neatsižvelgė ir patenkino prokurorės prašymą dėl neviešo bylos nagrinėjimo (T.
6, b. l. 186). Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įrodymų tyrimas
nebuvo atliekamas, nukentėjusieji, juolab vaikai, nebuvo apklausiami, teismo
posėdžio protokole neužfiksuota, kad prokurorė ar kiti proceso dalyviai būtų
paskelbę kokius nors duomenis apie privatų asmenų gyvenimą (T. 6, b. l. 184–192).
Taigi sprendimas nagrinėti bylą neviešai buvo priimtas formaliai, nesigilinant,
ar iš tikrųjų buvo toks poreikis.  
Pagrįsti kasacinių skundų
argumentai ir dėl neišsamaus apeliacinių skundų išnagrinėjimo. Šią išvadą
kasatoriai grindžia pirmiausia tuo, kad teismas nepagrįstai nutarė neatlikti
įrodymų tyrimo, nepateikė motyvuotų atsakymų į visus skundų argumentus. Bylos
medžiaga rodo, kad nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka proceso šalys
neprašė atlikti įrodymų tyrimo (T. 6, b. l. 189), tačiau tiek nuteistųjų
gynėjų, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai negalėjo
būti išsamiai išnagrinėti neatlikus tokio tyrimo. Pažymėtina, kad labai svarbus
įrodymas byloje, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas
grasinimo nužudyti S. E. aplinkybes, yra nukentėjusiosios slaptai padarytas
pokalbių garso įrašas. Kompiuterinę laikmeną (diskelį) su šiuo garso įrašu
nukentėjusioji pateikė teismui 2009 m. kovo 17 d. , paaiškinusi, kad įrašus
padarė pati mobiliuoju telefonu (T. 4, b. l. 63). 2009 m. kovo 25 d. teismo
posėdyje šie duomenys pridėti prie bylos (T. 4, b. l. 92). Apeliaciniuose
skunduose nuteistųjų gynėjai teigė, kad teismas neturėjo teisės remtis šiuo
įrodymu, nes jis gautas, tikėtina, neteisėtai, t. y. dalyvaujant teisėsaugos
institucijoms bei nesilaikant Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK reikalavimų.
Šį argumentą teismas atmetė, pasisakydamas, kad byloje nėra duomenų, jog šis
įrašas gautas neteisėtu būdu (T. 6, b. l. 225).
Pažymėtina, kad privačių asmenų
pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti
įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui
slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Toks privačiai padarytas
garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas aplinkybes bylai
spręsti, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004).
Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus,
turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama
padaryti bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2005).
Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas
pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo
aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu. Bylos medžiaga rodo, kad,
nuteistiesiems pripažinus faktą, jog įrašyti jų balsai, šio įrodymo patikimumas
proceso metu toliau nebuvo tikrinamas (T. 5, b. l. 91). Neišnagrinėti liko ir
apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad pati nukentėjusioji S. E. vargu ar
galėjo padaryti aukštos kokybės garso įrašą mobiliuoju telefonu, įrašyti
pokalbius į kompiuterinę laikmeną be išorinės pagalbos. Atkreiptinas dėmesys ir
į tai, kad, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji neminėjo
apie darytus garso įrašus (T. 1, b. l. 10–15, 31–38). K-imas, kodėl ji
nepateikė garso įrašo prokurorei, liko neišnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai,
konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3
dalyje nustatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma
apeliaciniuose skunduose.
Pagrįstas yra ir nuteistojo M. G.
gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas
nuteistųjų veiksmus iš savavaldžiavimo į turto prievartavimą, negalėjo remtis
naujais neištirtais duomenimis, kuriuos pateikė prokurorė, pagrįsdama faktą,
kad nuteistieji turėjo pakankamai lėšų ir auklėtinių paramos jiems nereikėjo
(T. 6, b. l. 186). Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo,
rėmėsi šiais duomenimis kaip paneigiančiais auklėtinių paramos nuteistiesiems
reikalingumą bei darydamas išvadą apie būtinumą veiką kvalifikuoti kaip turto
prievartavimą (T. 6, b. l. 222). Tai laikytina įrodinėjimo tvarkos, nustatytos
BPK 20 straipsnyje, pažeidimu.
Minėti BPK pažeidimai laikytini
esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasacinių skundų argumentų
dėl netinkamo įstatymo taikymo kvalifikuojant nusikalstamus veiksmus kaip turto
prievartavimą

Pagal BK 181
straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar
užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą,
suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus
turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš
nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo
turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas
nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. V-a- esminių
turto prievartavimo požymių yra turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas,
kurį suvokia ir pats kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos
turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius
požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis).
Pabrėžtina ir tai, kad veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai
savavališkai įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti)
teisė, dėl kurios asmuo sąžiningai klysta, t. y. negali arba neturi suprasti,
kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr.
2K-509/2008, 2K-65/2009).     
Kasaciniuose
skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo
nuteistųjų turtines pretenzijas (reikalavimus įsidarbinti ir atiduoti jiems
visą ar dalį savo uždarbio) kaip turto prievartavimą. Pažymėtina, kad taip
kvalifikuoti minėtus nuteistųjų veiksmus savo apeliaciniame skunde prašė
prokurorė ir šis skundas buvo patenkintas. Kadangi byla perduodama nagrinėti iš
naujo apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas neturi iš anksto
nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.
Kita vertus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas,
kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus kaip turto prievartavimą, atsižvelgė tik į
prokurorės apeliacinio skundo argumentus, pagrindžiančius išvadą, kad
nuteistieji K. ir M. G. neturėjo teisinio pagrindo reikšti auklėtiniams šių
turtinių pretenzijų, nes pagal CK 3. 205 straipsnį pilnamečiai vaikai turi
pareigą išlaikyti tik nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, tuo tarpu
nuteistieji buvo darbingi, turėjo pakankamą pragyvenimo šaltinį – užsienio
valstybių tarptautinių organizacijų skiriamą paramą, apibrėžtas nuolatines
pinigines pajamas nepilnamečių ir suaugusiųjų pragyvenimui Lietuvoje,
nekilnojamojo turto bei verslą, ir kad tai paneigia vaikų paramos jiems
reikalingumą (T. 6, b. l. 222). Tačiau, darydamas tokią išvadą, apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė ir neaptarė nuteistųjų ir jų gynėjų argumentų,
kuriais buvo ginamasi nuo kaltinimo turto prievartavimu nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme, taip pat atitinkamų apeliacinių skundų argumentų,
pagrindžiančių turtinių pretenzijų auklėtiniams pagrįstumą. Iš naujo
nagrinėjant bylą būtina vengti šio vienpusiškumo. Gynybos pozicija šioje byloje
nuosekliai pabrėždavo, kad nukentėjusieji gyveno nuteistųjų išlaikomose
gyvenamosiose patalpose, laikė save vienos šeimos nariais, nuteistuosius
vadindavo tėvais, nuteistieji turėjo išlaidų pirkdami nukentėjusiesiems maistą,
drabužius, apmokėdami komunalinius mokesčius, finansuodami kai kuriuos
nukentėjusiųjų mokslus ir kitus poreikius. Be to, nuteistieji buvo atsakingi ne
tik už nukentėjusiųjų, bet ir kitų auklėtinių, atvežtų į Lietuvą iš Čečėnijos
Respublikos, aprūpinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas
nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog
nuteistieji vertė auklėtinius susirasti darbą, įsidarbinti ir
perduoti jiems uždirbtus pinigus butui, nedirbantiems šeimos nariams išlaikyti ir kitoms išlaidoms
padengti. Iš nukentėjusiųjų parodymų galima spręsti, kad jiems buvo
suprantamas būtinumas prisidėti uždarbiu prie bendrų išlaidų. Tokioje
situacijoje nuteistųjų reiškiami reikalavimai pilnametystės sulaukusiems
auklėtiniams, kad šie eitų dirbti ir savo uždarbiu prisidėtų prie bendrų
išlaidų, anot gynybos, negali būti laikomi neteisėtais turto prievartavimo
normos prasme. Šie argumentai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
neaptarti ir neatmesti, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, jie
turi būti įvertinti lygiagrečiai su prokurorės pateiktais argumentais ir tik
tada daromos išvados dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo.

Dėl apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio

Teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų,
reikia ne tik kiekvieną iš jų aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje
dalyje, bet ir šių procesinių dokumentų rezoliucinėje dalyje nurodyti priimtą
sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu kurio nors apelianto prašymai netenkinami
net iš dalies, nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti,
kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju laikytina, kad
sprendimas dėl skundo nepriimtas (kasacinės nutartys Nr. 2K-482/2009,
2K-86/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 29
punktas. Teismų praktika 23). Šioje byloje apeliacinės instancijos
teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokie sprendimai priimti
dėl nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų, ir taip pažeidė BPK 330 straipsnio ir
332 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, iš nuosprendžio rezoliucinės
dalies neaišku, kokį procesinį sprendimą teismas priėmė dėl pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK
294 straipsnio 2 dalį už savavaldžiavimą. Iš nuosprendžio turinio galima
suprasti, kad nuteistųjų veiksmai iš savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2
dalis) perkvalifikuoti į šešis pakartotinius turto prievartavimus (BK 181
straipsnio 1 dalis), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta tik tai,
kad K. G. ir M. G. pripažįstami kaltais ir nuteisiami už turto prievartavimus.
Pažymėtina, kad, keičiant nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimą, nereikia
nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu, pakanka nurodyti, jog nuteistojo
nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja
bausmė. Visais atvejais rezoliucinė dalis turi būti formuluojama taip, kad
nekiltų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 28
punktas. Teismų praktika 23). Šioje byloje apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka šių reikalavimų. Šie
pažeidimai taisytini iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.  
Taip pat
atkreiptinas dėmesys į neleistinus apeliacinės instancijos teismo argumentus
atmetant nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinio skundo dalį, kurioje ginčijamas
nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį
(savavaldžiavimas). Apeliacinės instancijos teismas šią jo skundo dalį atmetė
nurodęs, kad ją aptarė analizuodamas prokurorės skundą, todėl dėl šių argumentų
nesikartojama (T. 6, b. l. 226). Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dalies, kurioje pasisakoma dėl prokurorės skundo (T. 6, b. l.
220-224), matyti, kad nuteistojo gynėjo pateikti argumentai šioje dalyje neaptariami.
Tai laikytina BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) surašymui, pažeidimu.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti tinkamai pasisakyta dėl
visų paduotų apeliacinių skundų.   
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt