|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška Kasacinės instancijos teismo Kasacinė byla Nr 13. Prokuroro teisė pateikti papildomus įrodymus (BPK 288 straipsnis). Teismo pareiga išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis) Teismas privalo tenkinti prokuroro prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus, jeigu tai būtina visoms bylos aplinkybėms išsamiai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šios pareigos nevykdymas yra esminis BPK pažeidimas. Baudžiamoji byla Nr. 2K-143/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1. 2. 20. 1; 2. 1. 2. 4; 2. 1. 2. 7; 2. 1. 2. 9; 2. 1. 16. 2. 13; 2. 3. 4. 10; 2. 3. 4. 11; 2. 3. 6. 4. 1; 2. 4. 5. 2. 1 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. kovo 2 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko V-o A-uko, A-o K-aus ir pranešėjo V-o Ranonio, sekretoriaujant D-ai K-ei, dalyvaujant prokurorei D-ai M-ūtei, išteisintajam R. Z. , gynėjui A-ui V-ui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutarties. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu R. Z. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, n u s t a t ė: R. Z. kaltintas tuo, kad nuo 2008 m. kovo 30 d. 00. 10 val. iki balandžio 1 d. 9. 00 val. Kaišiadoryse, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) dėl neatsargaus A. J. gyvybės atėmimo, siekdamas nuslėpti įtariamojo G. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad neatsargaus A. J. gyvybės atėmimo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pateikė savo kraujo mėginį ikiteisminio tyrimo nenustatytam valstybės tarnautojui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą, siekdamas, kad jo kraujo mėginys būtų sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir būtų pateiktas specialistui etilo alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti kaip G. Z. kraujo mėginys, o ikiteisminį tyrimą atliekančiai prokurorei būtų pateikta tikrovės neatitinkanti išvada, kad G. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu neva buvo blaivus. Tokiais savo veiksmais R. Z. trukdė Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorei, atliekančiai ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini), vykdyti su šios baudžiamosios bylos tyrimu susijusią Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje nustatytą pareigą prokurorui: kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybes, būtent atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad G. Z. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas R. Z. išteisino, motyvuodamas tuo, kad nenustatyta, jog kaltinamasis R. Z. , aktyviai veikdamas nenustatytą valstybės tarnautoją, pateikė jam neva savo kraujo mėginį, kad tas mėginys būtų sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir būtų pateiktas teismo medicinos specialistui ištirti. Pasak teismo, nenustačius bendrininko, negalima įrodyti bendrininkavimo fakto pakeičiant kraujo mėginį, taip pat ir tokios veikos subjektyviųjų požymių. Be to, kaltinamajame akte iš viso nenurodyta, kaip kraujo mėginio sukeitimas sutrukdė prokurorui atlikti tyrimą. Teismas abejoja, ar toks faktas iš viso laikytinas trukdymu jį atlikti. Kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama ir įrodinėjama prielaidomis ar abejonėmis. Prokuroras neprašė nustatyta tvarka papildyti ikiteisminį tyrimą, o dalies informacijos, gautos kontroliuojant kaltinamojo telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ikiteisminio tyrimo metu iš viso netyrė. Apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs prokuroro prašymo atlikti įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, ir prokuroro apeliacinį skundą atmetė. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Prokuroras pažymi, kad, vertinant įrodymus, apeliacinės instancijos teismui privalu laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų, o sprendimuose teismo išvados dėl įrodymų vertinimo turi būti išdėstytos tiksliai, logiškai ir nuosekliai, jose negali būti prieštaravimų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o jų įvertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jeigu įstatyme nustatyta tvarka gauti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 punktuose išdėstytus principinius reikalavimus, išvados turi būti daromos visų šių duomenų pagrindu. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo atveju turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtus įstatymų reikalavimus; tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas lemia apeliaciniame skunde nurodyti nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai. Pasak prokuroro, prokuratūros apeliaciniame skunde detaliai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo R. Z. išteisintas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, nepagrįstumas ir prašoma šį nuosprendį panaikinti priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendžio pagrįstumo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, teigdamas, esą pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. Z. veiksmus ir teisingai paskyrė bausmę, o toliau pripažindamas nesant įrodymų, kad R. Z. padarė jam inkriminuojamą veiką. Prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartis, kurių pagrindu buvo taikoma BPK 154 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta jokių procesinių pažeidimų, taikant šią procesinę prievartos priemonę, nutartys nebuvo užginčytos ar panaikintos, taigi, taikant šią prievartos priemonę, informacijos gavimas atitiko BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų liečiamumo ir leistinumo principus. D-s informacijos, gautos atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, buvo išanalizuota baudžiamojoje byloje: reikšmingų pokalbių stenogramos pridėtos prie bylos, tyrimui neturintys reikšmės pokalbiai, vadovaujantis BPK 154 straipsnio 7 dalimi, sunaikinti. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad telefoninių pokalbių pasiklausymas (ar kiti nurodyti veiksmai) buvo taikomas ilgą laiką, dalis informacijos gauta bylos nagrinėjimo teisme metu. Vadovaujantis BPK 288 straipsniu, ši medžiaga gauta teisėtai, pagal teismo nutartis, turi įrodomosios reikšmės ir buvo prokuroro pateikta apylinkės teismui kaip papildomi įrodymai byloje, buvo prašoma ją pridėti prie bylos ir ištirti, tačiau medžiagą, pateiktą skaitmeninėse laikmenose – kompaktiniuose diskuose, bei kitą rašytinę medžiagą apylinkės teismas atsisakė priimti ir pridėti prie bylos, įvardydamas ją kaip „kažkokius įrašus“. Ikiteisminio tyrimo teisėjas neabejojo prokuroro prašyme išdėstytų motyvų pagrindu prašomų pasiklausymo įrašų reikalingumu bei pagrįstumu ir priėmė atitinkamas nutartis leisti BPK 154 straipsnio tvarka atlikti prokuroro prašomus tyrimo veiksmus, bet bylos nagrinėjimo metu, jau esant gautiems įrašams, apylinkės teismas ne tik jų nepriėmė, bet ir atsisakė šiuos įrašus pridėti prie bylos, juos ištirti ir įvertinti, o tai teismas privalėjo padaryti. Prokuroras akcentuoja, kad apylinkės teismas ne tik nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių visapusiškai, išsamiai ir objektyviai atlikti įrodymų tyrimą, pašalinti visas kilusias abejones, bet ir nesuteikė prokurorui teisės pateikti teismui kaltinimą patvirtinančių įrodymų, taip pažeisdamas BPK 7 straipsnį, nustatantį, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Prokuroro teigimu, visus išvardytus pažeidimus apeliacinės instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo ištaisyti, tačiau kolegija, niekuo nemotyvuodama, atmetė prokuroro prašymą atlikti įrodymų tyrimą, pridėti ir ištirti minėtus įrašus, o savo atsisakymą pagrindė tuo, kad „papildomos laikmenos atsirado jau nagrinėjant bylą teisme“. Taigi buvo pažeisti ir BPK 324 straipsnio reikalavimai. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo atsisakymas atlikti įrodymų tyrimą, nepridėti, neištirti ir neįvertinti pateiktų teisėtai gautų apylinkės teismo neįvertintų magnetinių laikmenų, nesuprantamas ir neteisėtas, nes pagrindinis kolegijos argumentas atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį buvo tai, kad prokuroras visiškai neįrodinėjo nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltinamojo tyčios kliudyti prokurorui atlikti pareigas. Pasak kasatoriaus, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje nurodyta, jog „išvada, kad kraujas priklauso R. Z. , labai tikėtina, tačiau neįrodo, jog būtent R. Z. pakeitė kraują ar organizavo kraujo mėginio pakeitimą ir taip trukdė prokurorui tyrimą. Prokuroras to neįrodinėjo ir nepaneigė byloje“. Tačiau prokuroras, priešingai nei teigiama šioje nutartyje, R. Z. nereiškė kaltinimo kraujo mėginio pakeitimu ar organizavimu, bet kaltino jį savo kraujo mėginio pateikimu nenustatytam asmeniui, taip trukdant prokurorui. Atsakomybei pagal pateiktą klausimą atsirasti visiškai nesvarbu, ar pats įtariamasis R. Z. pakeitė kraujo mėginį, organizavo jo pakeitimą ar atliko kitus veiksmus su savo kraujo mėginiu, nes šio straipsnio dispozicija reikalauja tik vieno – bet kokiu būdu trukdyti prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas, kaip tai ir numatyta BK 231 straipsnio 1 dalyje. Kasaciniame skunde pažymima, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, nenustačius bendrininko, negalima įrodyti fakto, kad buvo bendrininkaujama pakeičiant kraujo mėginį. Toks teiginys prieštarauja baudžiamojo proceso normoms bei susiklosčiusiai praktikai, kai, esant byloje pakankamai duomenų, kad nusikalstamą veiką įtariamasis padarė ne vienas, o bendrininkaudamas su kitu (kitais) asmenimis, nors kitas (kiti) asmenys ir nenustatyti, laikoma, kad įtariamasis (kaltinamasis) padarė nusikaltimą bendrininkų grupe, o dėl šių asmenų (asmens) išskiriamas atskiras tyrimas. Tai ir buvo padaryta prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsniu. Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendrininkavimo negalimumu, neįvertino tos aplinkybės, kad bendrininkavimas R. Z. nebuvo inkriminuotas. Kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme, vykdymo Įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu 2009 m. gegužės 19 d. prokuroras, vadovaudamasis BPK 288 straipsniu, paprašė leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus ir tam reikalui padaryti vieno mėnesio nagrinėjimo teisme pertrauką. Prokuroras savo prašymą motyvavo tuo, kad tik išvakarėse gavo keturias laikmenas su telefoninių pokalbių įrašais, padarytais ikiteisminio tyrimo metu, leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pasak prokuroro, ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo pateikti ir ištirti atitinkami įrašai, tačiau nebuvo pateikta informacija, kad tai tik dalis įrašų. Apylinkės teismas prokuroro prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pats prokuroras nežino, kieno ir kokie tie įrašai, ar tie įrašai turi ryšį su nagrinėjama byla. Anot teismo, prokuroras nori toliau atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau BPK 288 straipsnis to nenumato. Teismas mano, kad patenkinus tokį prašymą būtų galima suabejoti teismo nešališkumu. Be to, teismas pažymėjo, kad prokuroras galėtų pasinaudoti BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostata ir prašyti bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, bet prokuroras tokio prašymo nepateikia. Atmetus prokuroro prašymą, prieš paskelbiant bylos nagrinėjimo pertrauką, prokuroras pateikė dar vieną prašymą pridėti prie bylos keturias laikmenas su telefoninių pokalbių įrašais, tačiau teismas ir šį prašymą protokoline nutartimi atmetė, nurodydamas, kad tam nėra įstatyminio pagrindo. Apeliaciniame skunde prokuroras teigė, kad teismo nutartis atmesti prokuroro prašymą pasinaudoti BPK 288 straipsnio numatyta teise pateikti papildomus įrodymus priimta nenurodant teisinio pagrindo. Pasak prokuroro, teismas ne tik nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, bet ir nesuteikė prokurorui teisės pateikti kaltinimą patvirtinančius įrodymus, taip pažeisdamas BPK 7 straipsnį, numatantį, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą ir išklausyti telefoninių pokalbių įrašus. Teisėjų kolegija, vietoje pasitarusi, nutarė prašymą dėl įrodymų tyrimo atmesti, „nes papildomos laikmenos atsiranda jau nagrinėjant bylą teisme“. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentas akivaizdžiai prieštarauja BPK nuostatoms, iš kurių matyti, kad pirmosios instancijos teisme prašymai papildyti įrodymų tyrimą, taigi ir pateikti naujus įrodymus, gali būti pareikšti iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (BPK 292 straipsnis). Paisant apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teisme taip pat gali būti atliekamas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtus duomenis nepriklausomai nuo to, kada jie pateikti, jeigu tie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas pagal prokuroro prašymus priėmė nutartis dėl leidimo klausytis išteisintojo R. Z. ir dar dviejų asmenų telefoninių pokalbių, esant pagrindui manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie padarytą apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Byloje yra du išteisintojo telefoninių pokalbių klausymosi protokolai. Prokuroro nutarimu kitos laikmenos su pokalbių įrašais sunaikintos, nes juose esanti informacija neturi ryšio su bylos tyrimu. Prokuroro 2008 m. lapkričio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nenustatyto valstybės tarnautojo veikos, sukeičiant įtariamojo G. Z. kraujo mėginį, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje, atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo šioje byloje. Iki tyrimų atskyrimo surinkti duomenys gali būti pripažinti įrodymais abiejose bylose, todėl teismai privalo juos patikrinti ir įvertinti nepriklausomai nuo to, kad jie pateikiami tik teisme. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas dėl prokuroro teikiamų pokalbių įrašų įforminimo gali pasinaudoti BPK 324 straipsnio 7 dalyje numatytomis priemonėmis. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto atsisakymo leisti prokurorui pateikti papildomus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus ir pažymėjo, kad pačiam prokurorui nežinant, ar su tokiu leidimu įrodymai iš viso bus gauti, būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Šie deklaratyvūs teiginiai neatitinka paties teismo nurodomų teisės normų turinio. Rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Prokuroro prašymas leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus (BPK 288 straipsnis) minėtų kaltinamojo teisių niekaip nesuvaržo. Priešingai, tokio prašymo atmetimas suvaržo prokuroro teises. Ta aplinkybė, jog prokuroras, prašydamas leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus, nežino, kad tokie įrodymai realiai bus pateikti, neturi reikšmės svarstant tokio prašymo pagrįstumą, nes, neatlikus proceso veiksmų, numatytų BPK 154 straipsnio 7 dalyje, prokuroras ir negali to žinoti. Teismas, svarstydamas prokuroro prašymą, turi įsitikinti, kad tokių procesinių veiksmų atlikimas sudaro prielaidas papildomiems įrodymams gauti. Įstatymų nustatyta tvarka padaryti telefoninių pokalbių įrašai neabejotinai sukuria tokias prielaidas. V- prokuroras, bylai esant teismo žinioje, be teismo leidimo negali atlikti proceso veiksmų, konkrečiai – surašyti pokalbių klausymosi protokolų (BPK 154 straipsnio 7 dalis) ir pateikti jų teismui. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiasi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti prokuroro prašymo leisti pateikti papildomus įrodymus yra pagrįstas, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Prokuroro teisė pateikti papildomus įrodymus šių kaltinamojo teisių niekaip nesuvaržo. Ta aplinkybė, kad tokiu atveju būtų padaroma bylos nagrinėjimo teisme pertrauka, negali būti vertinama kaip bylos vilkinimas, nes papildomais įrodymais siekiama bylą išnagrinėti teisingai. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką negali būti įgyvendinta teisingo bylos išnagrinėjimo sąskaita. Teisingas bylos išnagrinėjimas suponuoja griežtą BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vykdymą. Šiuo atveju buvo neįvykdyta teismo pareiga išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes. Teismo diskrecinė teisė spręsti, tenkinti ar netenkinti BPK 288 straipsnio tvarka pateiktą prokuroro prašymą, nėra absoliuti, o priklauso nuo šios pareigos. Teismų argumentai, kad prokuroras galėtų pasinaudoti BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe prašyti papildyti ikiteisminį tyrimą (tokiu atveju byla gali būti perduota prokurorui), nesusiję su svarstomu klausimu. Apylinkės teismas, teigdamas, kad kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama ir įrodinėjama prielaidomis ar abejonėmis, kaip išteisinimo motyvą nurodo ir tai, kad prokuroras dalies informacijos, gautos kontroliuojant kaltinamojo telefoninius pokalbius ikiteisminio tyrimo metu, visai netyrė, nors ta informacija buvo gauta jau bylai esant teisme, o teismas atitinkamo prokuroro prašymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas prokuroro prašymu papildomai apklaustų liudytojų E. J. ir E. J. parodymams nesuteikė įrodomosios reikšmės motyvuodamas tuo, kad šios liudytojos pateikė informaciją, gautą iš trečiojo asmens pasakojimo apie kaltinamojo R. Z. elgesį A. J. žūties vietoje. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo, nes šios liudytojos apie jų nurodytas aplinkybes sužinojo iš įvykio vietoje buvusio savo sūnaus ir brolio K. J. , o valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras K. J. kaip liudytojo apklausti neprašė. Apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja BPK nuostatoms. Pagal BPK 287 straipsnį bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį šio Kodekso XIV skyriaus 2–5 skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Ta pati nuostata, laikantis apeliacinio skundo ribų, taikoma ir apeliacinės instancijos teismui (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Taigi teismas privalo ne tik patikrinti ir įvertinti pateiktus reikšmingus bylai duomenis, bet ir prireikus rinkti papildomus duomenis. Šiuo klausimu teismas nėra suvaržytas proceso dalyvių prašymų ir nuomonės, o vadovaujasi vieninteliu išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo kriterijumi, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžių ir nutarčių surašymą, vykdymo Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis turi atitikti BPK normų, reglamentuojančių jų formą ir turinį, reikalavimus, visos jų dalys turi būti suderintos ir sudaryti logišką visumą. Juose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų kaip apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje teigiama, kad R. Z. nusikalstama veika kvalifikuota ir bausmė paskirta teisingai jį išteisinus, o apeliacinės instancijos teismas išteisinimą pripažįsta pagrįstu. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. Z. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius šios nusikalstamos veikos. Tokio išteisinimo pagrindo BPK normos nenumato. BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatyti du išteisinimo pagrindai: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nustatydamas išteisinimo pagrindą, teismas vadovavosi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, o ne išteisinimo pagrindai. Teisingo išteisinimo pagrindo nustatymas lemia ir aprašomosios nuosprendžio dalies turinį. Šioje dalyje išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados yra prieštaringi. Teismas konstatuoja, kad BK 231 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas bet kokiu būdu daromas trukdymas atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas apima bet kokios formos poveikį, ir nurodo nenustatęs, kad kaltinamasis R. Z. , aktyviai veikdamas per nenustatytą valstybės tarnautoją, pateikė pastarajam neva savo kraujo mėginį, kad tas mėginys būtų sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir būtų pateiktas teismo medicinos specialistui ištirti. Apeliacinės instancijos teismas tokią apylinkės teismo išvadą pripažino atitinkančia faktines bylos aplinkybes, nors pats remiasi teismų praktikos pavyzdžiais, pagal kuriuos trukdymas galimas ne tik aktyviais, bet ir pasyviais veiksmais. Šiuo atveju tai reikštų patį kraujo davimo faktą, žinant, kad jis bus sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu dėl išteisintojo R. Z. veiksmų nepasisakė. Kitas išteisinimo argumentas yra tas, kad, pasak teismo, prokuroras visiškai neįrodinėjo nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios trukdyti prokurorui atlikti jo pareigas. Toks argumentas praktiškai nieko nepasako, nes apie kaltės formą sprendžiama iš kaltininko veiksmų. Teigdamas, kad kaltinamajame akte nėra aiškiai nurodyta, kaip pats kraujo mėginio sukeitimo faktas sutrukdė prokurorui atlikti tyrimą ir kokių veiksmų prokuroras negalėjo atlikti, teismas neteisingai aiškina BK 231 straipsnio 1 dalies sudėtį, kuri yra ne materiali, o formali. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka vien trukdymo atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas, o tokio trukdymo padariniai į šio nusikaltimo sudėtį neįeina. Teismų išvados byloje svarstomais klausimais turi būti aiškios ir nekelti jokių abejonių. Pasak pirmosios instancijos teismo, kraujo mėginio sukeitimo faktas laikytinas siekiu galbūt suklaidinti tyrimą, o ne trukdyti jį atlikti. Taigi lieka neaišku, ar teismas kraujo mėginio sukeitimą vertina kaip trukdymą prokurorui atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas, ar ne. Iš to, kas išdėstyta, kolegija daro apibendrinamąją išvadą, kad abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai, pažeisdami BPK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kartu pašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytus BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme ir nuosprendžio surašymą, pažeidimus. Šios pareigos nevykdymas ir paties apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, o tai yra esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a : Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |