|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška Kasacinės instancijos teismo pranešėjas 15. Nagrinėjimo teisme ribos, kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256, 320 straipsniai) Kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar galiojančios BPK 255, 256, 320 straipsnių nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-36/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2. 3. 2. 2. 11; 2. 4. 2. 1; 2. 6. 9; 3. 1. 5. 2; 3. 1. 5. 8; 3. 1. 5. 9; 3. 12. LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. kovo 5 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo J-o P-io, V-o A-uko, D-os B-ės, R-o B-o, V-aus -os, O-o F-o, G-o G-os, V-o G-aus, A-o K-aus, V-o M-o, A-o P-io, A-os R-ės, V-o Ranonio, A-o S-io, B-o S-o, T-o -o, J-o T-iaus, sekretoriaujant D-ai -aitytei, dalyvaujant prokurorei J-ai U-elienei, nuteistajam R. M. , nuteistojo gynėjui V-ui S-iui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. bei jo gynėjo ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu dvejiems metams, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteista 1510 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinei ligonių kasai priteista 4027 Lt turėtų T. K. gydymo išlaidų. Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendis, kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, pagal BK 229 straipsnį jis nuteistas teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. M. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Lt, o likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. Likusi pirmosios instancijos nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista. Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, n u s t a t ė : 1. R. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. , apie 23. 40 val. , vykdydamas Tauragės rajono policijos komisariato Viešosios policijos patrulių būrio magistralinių kelių priežiūros grandies patrulio pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, Tauragėje, S. D-aus ir S. G-o gatvėje, stabdė automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įtardamas, kad jį vairuoja neblaivus asmuo. Automobiliui „Renault Espace“ nesustojus, R. M. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, Tauragės r. , S-ų k. , norėdamas sustabdyti automobilį, iš savo tarnybinio ginklo – pistoleto ČZ-75 C, Nr. (duomenys neskelbtini) – iššovė keturis perspėjamuosius šūvius į viršų. Automobiliui „Renault Espace“ nesustojus, R. M. , nesilaikydamas atsargumo taisyklių, iš maždaug 10 metrų atstumo iššovė penkis šūvius, taikydamas į šio dideliu greičiu važiavusio automobilio galinius ratus, tačiau šūviu pataikė į automobilio galą ir taip dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė automobilyje važiavusio T. K. sveikatą. Sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų T. K. gyvybei ir dėl to jam buvo padaryta didelė neturtinė žala. 2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad „<. . . > pirmosios instancijos teismas padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, nes jis veikė neperžengdamas teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų ir šaunamąjį ginklą panaudojo vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tai, kad R. M. , šaudamas į automobilį, kurio vairuotojas darė administracinius teisės pažeidimus, „pasielgė neatsargiai, netinkamai įvertindamas susiklosčiusią situaciją, kuriai esant nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti šaunamąjį ginklą“, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (neišnaudojo visų įmanomų priverstinio stabdymo priemonių), 25 straipsnio 4 dalies (neįsitikino, ar automobilyje nėra pašalinių asmenų) nuostatas, konstatavo, kad R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam „važiuojant dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl, nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų jo gyvybei. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neįvertino visų šio klausimo sprendimui reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl įvykio iš dalies kaltas ir pats nukentėjusysis, ir teisėtiems pareigūnų reikalavimams sustoti nepaklusęs automobilio „Renault Espace“ vairuotojas V. D. , todėl proporcingai jų kaltei turi būti sumažintas iš Policijos departamento priteistas neturtinės žalos dydis. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant neturtinės žalos klausimą, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad „R. M. tyčinė nusikalstama veika, tiesiogiai susijusi su nukentėjusiojo patirta žala, yra perkvalifikuota į neatsargią“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, o iš civilinio atsakovo Policijos departamento nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20 000 Lt. 3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti. 3. 1. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, priimdami nuosprendžius šioje baudžiamojoje byloje, nepagrįstai iš nuteistojo „<. . . >reikalavo neblaivaus ir nepaklususio sustoti automobilio vairuotojo veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą ar kelis, nors ir šiurkščius, kaip motyvavo apeliacinės instancijos teismas, administracinius teisės pažeidimus“. Kasatorių nuomone, nuteistojo veika turėjo būti analizuojama tik šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo aspektu ir, nustačius, kad egzistuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyti pagrindai, turėjo būti taikomos šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat 23 straipsnio 7 dalis, šalinanti policijos pareigūno baudžiamąją atsakomybę. Be to, sprendžiant, ar patrulis ginklą panaudojo teisėtai, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 123 punktu, nustatančiu, kad patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą, naudoja Policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją. Pasak kasatorių, toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad tai, jog „ateityje pažeidėjo padarytas teisės pažeidimas bus kvalifikuotas ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas, neeliminuoja galimybės ir policijos patrulio profesinės pareigos panaudoti šaunamąjį ginklą“. Kartu kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog „teisės aktais nustatyta R. M. kompetencija yra pakankamai plati, o tiek Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, tiek Policijos patrulių veiklos instrukcija bei Viešosios policijos patrulių būrio patrulio pareigybėje nustatytos pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos įpareigojo R. M. imtis priemonių sustabdyti pažeidėją, nes priešingu atveju jam grėstų atsakomybė už tarnybinių pareigų nevykdymą“, tik patvirtina, kad, nuteistajam nepanaudojus šaunamojo ginklo, jam kiltų baudžiamoji arba tarnybinė atsakomybė. 3. 2. Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos išvadomis, kad „toliau V. D. vairuojamas automobilis, dideliu greičiu lėkdamas Tauragės, Lietuvos mastu nedidelio miesto, gatvėmis, o po to užmiestyje, kur ir buvo panaudotas šaunamasis ginklas, vidurnaktį, nekėlė tokio pavojaus, kuris duotų pakankamai pamatuotą pagrindą nedelsiant panaudoti šaunamąjį ginklą“, kad „toks pavojus sveikatai ir netgi gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti, bet šiuo atveju sprunkantis vairuotojas tokio pavojaus nekėlė“. Kasatorių nuomone, vien tik neblaivaus ir atsisakiusio sustoti automobilio vairuotojo veika yra labai pavojinga, todėl turi būti nedelsiant sustabdyta, o jos objektyviai keliamas pavojus sudaro pagrindą panaudoti šaunamąjį ginklą (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis, 25 straipsnio 1, 2 dalys). Priešingai, prievartos (šaunamojo ginklo) nepanaudojimas, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, kasatorių tvirtinimu, užkirstų kelią Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems policijos uždaviniams įvykdyti ir sudarytų pagrindą traukti policijos pareigūną baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį. Dėl to, pasak kasatorių, teismai šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad neblaivaus automobilio vairuotojo atsisakymas sustoti, bandymas išvengti stabdymo tyčia važiuojant ant policijos pareigūno R. Z. , aktyvus priešinimasis, policijos patruliui leidžia manyti, jog taip siekiama pabėgti nuo policijos padarius kitus nusikaltimus, gabenant uždraustus ir išimtus iš civilinės apyvartos daiktus (ginklus) ar medžiagas (narkotikus), rengiamasi ar kėsinamasi daryti kitus nusikaltimus, kuriems kelią gali užkirsti būtent šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę. 3. 3. Kasatoriai, nesutikdami su nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimu apeliacinės instancijos teisme, teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnyje numatyta galimybė pakeisti kaltinimą teisme, ir pabrėžia, jog tai galima padaryti tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo, teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Kartu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką, suvaržė jo teisę į tinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą, nes „pasielgė kaip pirmosios instancijos teismas“, ir taip pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (pvz. , Kamasinski v. A-ia, no. 168, judgment of 19 December 1989). Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis įtariamas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (Pélissier and Sassi v. F-e [GC], no. 25444/94, judgment of 25 M-h 1999). 3. 4. Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo kaltę, turėjo kaip įrodymus tirti dokumentus, patvirtinančius nuteistojo, kaip policijos pareigūno, kompetenciją, taktines žinias ir šaudymo įgūdžius. Kasatoriai pabrėžia, kad nuteistasis, kaip policijos pareigūnas, šaunamąjį ginklą panaudojo esant visiems įstatyme bei kituose teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams ir kad „toks šaunamojo ginklo panaudojimas tomis sąlygomis buvo būtinas“. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis veikė neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir tarnybos interesais, todėl, jų nuomone, tam prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „nuteistasis R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“, važiuojantį dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl, nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“. Be to, kasatoriai, sutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad objektyvieji veikos požymiai turi reikšmės nustatant subjektyviuosius veikos požymius, atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas apie kaltę sprendė išimtinai tik pagal objektyviuosius veikos požymius, taip suvaržydamas nuteistojo teisę gintis nuo kaltinimo. Kasatorių tvirtinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 2K-512/2004, 2K-10/2008). 3. 5. Kasatoriai skunde taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir EŽTT sprendimu byloje J-i-ė ir B-us prieš Lietuvą, nes šis sprendimas priimtas po nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas R. M. , padarymo – 2008 m. balandžio 24 d. Kasatorių nuomone, taip šioje byloje buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais teismų sprendimais, neleistinas. Be to, pasak kasatorių, valstybės atsakomybė pagal Konvenciją negali būti tapatinama ir juolab perkeliama konkrečiam valstybės pareigūnui. Tais atvejais, kai EŽTT nustato, kad konkreti valstybė pažeidė žmogaus teises, garantuotas Konvencijoje, valstybė privalo teisingai kompensuoti nukentėjusiajam ar jo teisių perėmėjams žalą bei atskirais atvejais priimti tokius teisės aktų pakeitimus, kurie užkirstų galimybę ateityje daryti žmogaus teisių pažeidimus. Tai nepatenka į konkrečių valstybės pareigūnų kompetencijai priskirtų pareigų sąrašą, todėl, pasak kasatorių, būtent Lietuvos Respublika, matydama tokius teisės išaiškinimus, kokie yra išdėstyti minėtame EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendime, turėtų atitinkamai koreguoti Policijos veiklos įstatymą ir (ar) kitus teisės aktus, reglamentuojančius šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindus bei tvarką. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje EŽTT sprendimu byloje J-i-ė ir B-us prieš Lietuvą negalėjo vadovautis ir dėl to, kad šioje byloje yra kitos šaunamojo ginklo panaudojimo būdo aplinkybės bei pasekmės. Kasatoriai teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose yra ne kartą pasisakęs dėl teismų sprendimų, kaip teismų praktiką saistančių precedentų, teisinės reikšmės, ir nurodo, jog dėl šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00137-07, kurioje policijos patruliui buvo pareikštas įtarimas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi ši byla nutraukta. Kasatorių tvirtinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad iš minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutarties, kurią priėmė tas pats teisėjas, kuris buvo ir teisėjų kolegijos, priėmusios skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pirmininkas bei pranešėjas, matyti, jog esminiu kriterijumi nustatant kaltę laikytinas veikos teisėtumas, tačiau „šis teisės klausimas visiškai skirtingai buvo išspręstas priimant skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį“. Kasatorių nuomone, šioje byloje pasirinktas kitoks teisės aiškinimas bei taikymas negali būti pateisinamas nauja po veikos padarymo priimta EŽTT praktika ar iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir kelia abejonių dėl asmenų lygybės įstatymui bei teismui principo laikymosi. 3. 6. Be to, kasatoriai nurodo, kad, nors nuteistasis šioje byloje nėra pripažintas civiliniu ieškovu, jie sutinka su civilinio atsakovo argumentais dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl civilinio atsakovo kasacinį skundą palaiko. 4. Civilinis atsakovas – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus nuteistojo R. M. baudžiamojoje byloje ir bylą jam nutraukti. Civilinis atsakovas, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, kasaciniame skunde pirmiausiai dėsto bylos faktines aplinkybes ir teismų sprendimų turinį, taip pat iš esmės pakartoja nuteistojo R. M. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl kaltinimo apeliacinės instancijos teisme pakeitimo, nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Kasatorius skunde nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), BK straipsnių, reglamentuojančių valstybės civilinę bei baudžiamąją atsakomybę, nuostatas ir teigia, kad pagal CK 6. 271 straipsnio 4 dalies nuostatas valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatyta tvarka bus konstatuota, kad „valdžios institucijos darbuotojai pažeidė įstatymu nustatytus draudžiamus nuostatus arba bendrojo pobūdžio pareigą, nustatytą įstatymu elgtis atidžiai ir rūpestingai“. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6. 253 straipsnio 1 dalyje, BK 30, 31 straipsniuose nurodyti atvejai, kai asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon ir civilinėn atsakomybėn. Kasatoriaus nuomone, nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų žalai nustatyti aplinkybių, negalima spręsti klausimo dėl veikos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso normas ir dėl žalos atlyginimo nustatyta tvarka. Kasatoriaus tvirtinimu, „nuosprendyje nurodytas žalos dydis nėra atitinkamai pagrįstas ir įrodymais patvirtintas“. Kasatorius nurodo, kad BK 229 straipsnyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pasak kasatoriaus, T. K. „sužalojimas buvo atsitiktinis veiksmas, turintis išorinius nusikaltimo požymius, tačiau neturintis kaltės elemento (lot. casus)“, todėl valstybei nėra teisinio pagrindo išmokėti jam neturtinę žalą. Be to, civilinis atsakovas skunde teigia, kad išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taip pat apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas byloje yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui dėl civilinio ieškinio priimti. 5. Plenarinės sesijos vertinimu, byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 ir 256 straipsnių nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 1. Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo, teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. 2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „[. . . ] pirmosios instancijos teismas padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, bei konstatavęs, jog R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam „važiuojant dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“, jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pakeitė ir jį nuteisė pagal BK 229 straipsnį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą (t. y. kitą BK specialiosios dalies straipsnį), numatantį lengvesnį nusikaltimą, jam inkriminuota kita kaltės forma – nusikalstamas neatsargumas. Tai atlikta iš anksto nepranešus kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę. 3. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės bylos Nr. 2K-469/2004, 2K-216/06, 2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009 ir kt. ). 4. 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 patvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jei apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš anksto nebuvo pranešta“, o BPK 256 straipsnis išdėstytas taip: „256 straipsnis. Kaltinimo pakeitimas teisme 1. Teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą arba pats manydamas, kad veika, dėl kurios byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, gali būti kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, privalo apie tai pranešti kaltinamajam. Be to, teismas privalo pranešti kaltinamajam apie jo teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo. Tokiu atveju kaltinamojo ar jo gynėjo prašymu turi būti daroma bylos nagrinėjimo pertrauka. Kaltinamojo ar jo gynėjo prašymas padaryti pertrauką gali būti motyvuojamas tik tuo, kad reikia papildomai laiko pasirengti gynybai. 2. Apie prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, taip pat kaltinamajam teismo pranešta informacija šiuo reikalu nurodoma teisiamojo posėdžio protokole. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai teismas nustato, jog pasikeitė kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos esminės aplinkybės. “ Šios nuostatos reiškė, kad 1) kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jei apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš anksto nebuvo pranešta, net ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnį ar to paties sunkumo nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą numatantį baudžiamąjį įstatymą, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių; 2) teismas turi įgaliojimus savo iniciatyva pripažinti kaltinamąjį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios esminės faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytų kaltinime, iš anksto įspėjęs kaltinamąjį apie tokią galimybę ir užtikrinęs teisę į gynybą. 5. 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1496 BPK 255 straipsnio 2 dalis ir 256 straipsnis buvo pakeisti. BPK 255 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip: „Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta“. Ši redakcija galioja ir šiuo metu. BPK 256 straipsnis išdėstytas taip: „256 straipsnis. Kaltinimo pakeitimas teisme 1. Teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tai praneša kaltinamajam. 2. Prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti suformuluotos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prašymų nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Be to, teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinimą, praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. P-enkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. “ Minėti pakeitimai kitaip reglamentavo klausimus dėl to, 1) ar privalu iš anksto pranešti kaltinamajam apie tai, kad inkriminuojama veika gali būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių; 2) ar teismas turi įgaliojimus savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1236 pakeistas BPK 256 straipsnis ir jis išdėstytas taip: „256 straipsnis. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme 1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. 2. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. P-enkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. 4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. “ Šiuo įstatymu nepakeistas minėtu 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1496 BPK 255, 256 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl to, ar būtina iš anksto pranešti kaltinamajam apie tai, kad inkriminuojama veika gali būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu veikos faktinės aplinkybės nekeičiamos iš esmės skirtingomis, taip pat dėl to, ar teismas turi įgaliojimus savo iniciatyva pakeisti šias aplinkybes iš esmės skirtingomis. 6. Taigi pagal šiuo metu galiojančio BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės. Tokios nuostatos laikytasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt. ). 7. Aiškinant BPK 256 straipsnio 4 dalies formuluotę, kad, „kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąją nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės bylos aplinkybės“, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas šia formuluote siekia apibūdinti ir tokias teisines situacijas: 1) to paties kaltininko ta pati veika perkvalifikuojama pritaikant kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį kitą teisinį požymį, būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje kaltininko veika, kvalifikuota pirmosios instancijos teisme pagal BK 228 straipsnį (Piktnaudžiavimas), t. y. kaip tyčinė veika, apeliacinės instancijos teisme perkvalifikuota pagal BK 229 straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas), t. y. kaip neatsargi veika. Tokį perkvalifikavimą iš esmės nulėmė vieno sudėties požymio – naujos kaltės formos – konstatavimas. Teismai, remdamiesi BPK 256 straipsniu, to nelaiko esminiu faktinių aplinkybių pasikeitimu; 2) veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, pašalinant teisinį požymį, sunkinantį kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, iš BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies), įtvirtinančio kvalifikuotą nusikalstamos veikos sudėtį į BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį), įtvirtinantį pagrindinę nusikalstamos veikos sudėtį (iš BK 137 straipsnio 3 dalies (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles), į to paties BK straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) etc. ), t. y. paneigiant kvalifikuojančios aplinkybės buvimą ir veiką pripažįstant lengvesne. 8. Taigi pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą iš esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Esminis momentas pagal šio BPK straipsnio 4 dalį, suponuojantis teismo pareigą tokioje byloje esant tokiems kaltinimo pasikeitimams užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, yra ne naujas juridinis veikos įvertinimas (kvalifikavimas), bet esminio ar neesminio faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių pasikeitimo konstatavimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad veikos perkvalifikavimą į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą gali nulemti ir bent vieno naujo sudėties požymio (tarp tokių požymių gali būti ir subjektyvus) konstatavimas. Tokia teisinė minėto naujo požymio reikšmė pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tai yra iš esmės nauja (pasikeitusi) faktinė nusikalstamos veikos aplinkybė. Vadinasi, ir perkvalifikavimo į lengvesnę nusikalstamą veiką atveju nebūtinai keičiasi teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes. 9. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Keičiantis veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikacijai pagal kitą BK straipsnį, jo dalį), kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo įvertintas individualizuojant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą apima ir kaltininko (jo gynėjo) dalyvavimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taikymo procese. Kaltininkas (jo gynėjas) turi teisę pareikšti savo poziciją dėl visų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų duomenų vertinimo – taigi ir dėl inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę bausmės rūšiai ir dydžiui. Teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu perkvalifikavus kaltininko veiką į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kaltininkui teisė į tokią gynybos formą pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį gali būti ir nesuteikiama. Toks teisinis reguliavimas riboja kaltininko konstitucinę teisę į gynybą, pažeidžia bausmės individualizavimo principo reikalavimus. 10. Pažymėtina ir tai, kad, neįtvirtinus baudžiamojo proceso įstatyme reikalavimo užtikrinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą (pirmiau nurodytu aspektu) ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika apeliacinės instancijos teisme perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (t. y. neužtikrinant visiems kaltininkams lygių procesinių galimybių gintis, siekti teisingumo), nesilaikoma ir konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo (Konstitucijos 29 straipsnis) reikalavimų. BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumas konstitucinių teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą, lygybės principų reikalavimų kontekste ypač akivaizdus tada, kai kaltininkas, kurio veiką apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuoja į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apskritai neigia savo kaltę padarius nusikalstamą veiką (taip yra R. M. byloje). 11. Be to, įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai kaltininko veikos pavojingumo laipsnis, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, gali keistis nesikeičiant tokios veikos juridiniam įvertinimui (kvalifikacijai). BK specialiojoje dalyje yra numatytos veikos, kurios gali būti padaromos ir tyčia, ir neatsargiai (pvz. , BK 256 straipsnis). Apeliacinės instancijos teisme konstatavus, kad, pavyzdžiui, veika padaryta ne tyčia, kaip tvirtinama kaltinime, bet neatsargiai, pagal BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą užtikrinimo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą klausimas dėl tokio pasikeitusio veikos vertinimo apskritai nekyla, nors, kaip minėta, tokiais atvejais keičiasi išvada dėl veikos pavojingumo laipsnio. I- šiais atvejais pagal BPK 256 straipsnį kaltininkas eliminuojamas iš bausmės individualizavimo proceso. 12. Tai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, sudaro pagrindą manyti, kad BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostata, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos. 12. 1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje interpretuojant Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisės į gynybą, rungimosi, lygybės ir kitus baudžiamojo proceso principus, konstatuota, kad „<. . . > asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir kriminalinė bausmė niekam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai. Tai turi būti užtikrinta baudžiamojo proceso normomis, kurios turi atitikti konstitucinius teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, teismo ir teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo, viešo ir teisingo bylų nagrinėjimo principus. Teisminio nagrinėjimo dalyviams – kaltintojui, teisiamajam, gynėjui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui bei jų atstovams – teisminiame posėdyje turi būti įstatymais užtikrintos lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti prašymus. Bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo“. (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). 12. 2. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. EŽTT sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz. , Pélissier and Sassi v. F-e, no. 25444/94, judgement of 25 M-h 1999; Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (ibid). Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose pateikimas visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai (ibid). Taikydamas nurodytus principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis – t. y. , bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (Seliverstov v. Russia, no. 19692/02, judgement of 25 September 2008). Kita vertus, EŽTT praktika nesuteikia pagrindo manyti, kad būtinybė suteikti asmeniui galimybę pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo ir pateikti atitinkamus argumentus priklauso nuo pradinio ir vėlesnio veikos kvalifikavimo sunkumo (pvz. , Seliverstov v. Russia, § 19; Penev v. Bulgaria, no. 20494/04, judgement of 7 J-uary 2010). Iš tiesų turi būti tinkamai garantuojama asmens teisė gintis nuo bet kokio jam pareikšto kaltinimo nepriklausomai nuo šio kaltinimo sunkumo. Panaši į nagrinėjamą šioje byloje situaciją EŽTT įvertinta byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). EŽTT, nustatęs, kad pareiškėjas nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas gali perkvalifikuoti jam inkriminuojamą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, konstatavo, kad ši aplinkybė neabejotinai pakenkė jo galimybėms gintis nuo pastarojo kaltinimo. Konvencijos pažeidimo šioje byloje nenustatyta tik dėl to, kad pareiškėjas turėjo galimybę faktų ir teisės aspektu išdėstyti savo gynybos argumentus dėl pakeisto kaltinimo apeliaciniame teisme, kurio sprendimą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat išnagrinėjo materialiuosius ir procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių gynimą, kurio šis siekė. 13. EŽTT suformuota jurisprudencija atskleidžia, kad kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisė į gynybą ir teisingą teismą pažeidžiama ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis. Lietuvos Respublika 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ (Žin. , 1995, Nr. 37-913) prisiėmė įsipareigojimus pagal Konvencijos ir atitinkamų jos protokolų nuostatas. Kartu buvo pripažinta privaloma Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcija. Pagal Konvencijos 19 straipsnį EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos Aukštosios Susitariančiosios Šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus. EŽTT jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kurie jam pateikiami pagal Konvencijos nuostatas (Konvencijos 32 straipsnis). Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas yra institucija, kurios pateiktas Konvencijos nuostatų aiškinimas yra privalomas siekiant tinkamai įgyvendinti Konvencijos dalyvių įsipareigojimus. Dėl to tokiu aiškinimu turi būti vadovaujamasi nacionaliniuose teismuose taikant ir aiškinant Konvencijos nuostatas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (2000 m. gegužės 8 d. , 2002 m. rugsėjo 19 d. , 2003 m. kovo 24 d. , 2004 m. gruodžio 29 d. , 2007 m. gegužės 15 d. , 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, atsižvelgdama į Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, EŽTT jurisprudenciją, pažymėjo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). 14. Tačiau minėta, kad BPK 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnis, jo 4 dalis įtvirtina nuostatą, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo visais atvejais gali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės. Dėl to, remiantis tuo, kas išdėstyta, yra pagrindas manyti, kad ši BPK 255, 256 straipsnių nuostata neatitinka Konstitucijos 29, 31 straipsniuose, konstituciniame teisinės valstybės principe įtvirtintos teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą, rungimosi, teisės į tinkamą teisminį procesą, asmenų lygybės konstitucinių principų ir reikalavimų. 15. N-jai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodytoje byloje Nr. 2K-7-228/2008, minėtos EŽTT jurisprudencijos kontekste, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad kai nekeičiant inkriminuojamos veikos esminių faktinių aplinkybių ji perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, iš anksto pranešti apie galimą inkriminuojamos veikos perkvalifikavimą, įpareigoja BPK bendrosios dalies nuostatos, įtvirtinančios teisę į teisingą procesą, rungimosi principą, teisę į gynybą, teisę žinoti kaltinimo pobūdį (BPK 7, 10, 44 straipsniai). Taigi šioms nuostatoms prieštarauja minėta BPK 255, 256 straipsnių nuostata. Ši nuostata prieštarauja ir minėtoms Konvencijos nuostatoms. Be to, šie straipsniai aiškiai neapibrėžia atvejų, kai būtina iš anksto pranešti apie tai, kad inkriminuojama veika, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių, gali būti perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Dėl to, remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat yra pagrindas manyti, kad BPK 255, 256 straipsniai neatitinka ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 ir 320 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 16. Sistemiškai aiškinant minėtas galiojančių BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, turi įgaliojimus savo iniciatyva tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Ankstesnė BPK 256 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496), skirtingai negu 2002 m. patvirtinta BPK 256 straipsnio redakcija, lėmė analogišką nuostatą (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005). Viešojoje teisėje, kurioje dominuoja specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principas, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi minėtos BPK 256 straipsnio nuostatos reiškia, kad jose įtvirtintas draudimas teismui savo iniciatyva keisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Minėta, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz. , kasacinė byla Nr. 2K-243/2007). Nagrinėjamoje byloje nei prokuroras, nei nukentėjusysis apeliacinio skundo nepadavė. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose taip pat nebuvo prašoma pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes inkriminuojant nuteistajam vietoj tyčinės – neatsargią kaltės formą. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus inkriminuojamą veiką kartu pakeista jos faktinė aplinkybė, tai reikštų, kad šis teismas inkriminavo naują faktinę aplinkybę savo iniciatyva. Tokiu atveju vertinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą reikšminga tai, ar ši faktinė aplinkybė iš esmės skyrėsi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. 17. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniuose įtvirtintos normos, taigi ir nuostatos dėl to, kokiais atvejais laikoma, kad pakeičiamos inkriminuojamos veikos esminės faktinės aplinkybės, aiškinamos ir taikomos neatskiriamai nuo Konstitucijos 31 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 22, 44 straipsniuose įtvirtintų teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, rungimosi principų, nukentėjusiojo teisės reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. 18. Su šioje nutartyje išdėstyta EŽTT jurisprudencija, tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžiančia minėtus principus, dera Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant BPK 255, 256 straipsnių nuostatas dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis. 18. 1. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt. ). K-imas, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtą normų paskirtį. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė byla Nr. 2K-233/2008). 18. 2. Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007). 18. 3. Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos ne tik tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007), tačiau ir tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, pavyzdžiui, dėl pasikeitusių aplinkybių veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne vykdytojo (kasacinė byla Nr. 2K-216/06), kurstytojo, o ne organizatoriaus (kasacinė byla Nr. 2K-16/2007). 18. 4. Keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau inkriminuojamas kitas tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnis (jo dalis, punktas ir pan. ). Tais atvejais, kai būtent pakeistos faktinės aplinkybės lemia tokį veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės bylos Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008). 18. 5. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma ir tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia griežtesnės bausmės skyrimą, atitinkamai tokios faktinės aplinkybės taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė byla Nr. 2K-405/2008). 18. 6. Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui. Tai gali būti tiek nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimties plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas (pavyzdžiui, kasacinė byla Nr. 2K-34/2009). Sprendžiant, ar tokiais atvejais pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, atsižvelgiama į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisei į gynybą užtikrinti (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005). Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams (kasacinė byla Nr. 2K-7-198/2008). 19. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, inkriminuota kita kaltės forma – nusikalstamas neatsargumas, pritaikytas naujas teisinis požymis, būtinas šią veiką pripažinti nusikalstama. Kaltinamojo teisė į gynybą suvaržoma ir tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinantį kitokį teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, pripažinus, kad, pakeičiant inkriminuojamą kaltės formą, R. M. inkriminuota nauja faktinė aplinkybė, nenurodyta kaltinamajame akte, tai sudarytų pagrindą manyti, kad nuteistajam šioje byloje apeliacinės instancijos teismo iniciatyva inkriminuota faktinė aplinkybė iš esmės skirtinga nuo nurodytųjų kaltinime, neužtikrinant nuteistojo teisės žinoti kaltinimo pobūdžio ir pagrindo, teisės į gynybą. 20. Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma, kad pagrindas daryti išvadą, jog iš esmės pažeista teisė į gynybą, teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, kai apeliacinės instancijos teisme pakeičiamas veikos kvalifikavimas iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, yra ir tai, kad tokiais atvejais bylos nagrinėjimo teisme dalyviams paliekama tik galimybė paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, nesant galimybės teismo procese tikrinti fakto nustatymo klausimų, tikėtina reikšmingų, nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). 21. Tai sudarytų pagrindą manyti, kad apeliacinės instancijos teismas R. M. baudžiamojoje byloje pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktų, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalies nuostatas, esančias kaip garantiją užtikrinant asmenų teisę į teisingą, rungimosi principu pagrįstą bylos procesą, teisę į gynybą, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatytas kaltinimo pakeitimo teisme sąlygas ir tvarką. Šie pažeidimai turėtų būti pripažįstami esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos minėtos įstatymų garantuotos R. M. teisės (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). 22. Nuteistojo teisės į gynybą, teisės būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą pažeidimas galėtų būti ištaisytas grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kuris turi įgaliojimus išnagrinėti gynybos argumentus ir įrodymus ne tik teisės taikymo, bet ir faktų nustatymo aspektu, tikėtina reikšmingu, ir vertinant veikos perkvalifikavimo teisingumą. Tačiau šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos kasaciniam teismui neleidžia grąžinti šios bylos apeliacinės instancijos teismui, nes draudžia teismui (pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui) savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis net ir tais atvejais, kai taip keičiant faktines aplinkybes užtikrinama kaltinamojo teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą ir kiti konstituciniai tinkamo teisinio proceso principai. 23. Plenarinės sesijos vertinimu, yra pagrindas manyti, kad minėtos BPK nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 23. 1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. , 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. T-ėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kad valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokią baudžiamųjų bylų proceso tvarką, kuri sudarytų prielaidas teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaltinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius. Baudžiamojo proceso santykiai įstatymo turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės. Baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas. Pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra vykdomas ikiteisminio tyrimo etape. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). 23. 2. Taigi nusikalstamas veikas padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, esant pagrindui, teisingos bausmės jiems paskyrimas yra viešasis interesas. Teismo siekis nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais ir kitos minėtos konstitucinės nuostatos sudaro pagrindą manyti, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti ir vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus. 23. 3. Tačiau šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio nuostatos reiškia, kad teismas turi tik tirti, ar kaltinamajame akte nurodyta veika buvo padaryta būtent šiame akte nurodytomis esminėmis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, kai prokuroras ar nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Jeigu asmuo yra kaltas padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės kitomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, teismas neturi įgaliojimų savo iniciatyva tirti ir nustatyti šias faktines aplinkybes, pripažinti šį asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui, paskirti jam teisingą bausmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas šiais atvejais, pažeidžiant konstitucinį teisingumo principą, išteisinti kaltą nusikalstamos veikos padarymu asmenį arba paskirti jam nepagrįstai švelnią bausmę, taip neužtikrinant veiksmingos visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir tikrųjų jos faktinių aplinkybių nustatymas yra glaudžiai susiję. Nusikalstamos veikos perkvalifikavimą gali lemti kitokių nei kaltinime nurodyta esminių faktinių aplinkybių nustatymas. Tačiau teismui neturint įgaliojimų nustatyti tikrąsias esmines padarytos veikos faktines aplinkybes, kurios skiriasi nuo kaltinime nurodytųjų, tokiais atvejais paneigiama galimybė perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką ir taip užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų pripažintas kaltu ar, esant pagrindui, teisingai nubaustas. 23. 4. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Taigi Konstitucijoje, inter alia minėtose Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2006 m. kovo 28 d. , 2006 m. rugsėjo 21 d. , 2006 m. lapkričio 27 d. , 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. , 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad visuotinai pripažįstama tai, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus inter alia tuo atžvilgiu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į šiuos argumentus, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos ta apimtimi, kuria įtvirtino, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tam tikrų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). 23. 5. Tai sudaro pagrindą manyti, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal byloje paduotus apeliacinius skundus turi turėti įgaliojimus savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė neteisingai ir taip ištaisyti šio teismo padarytas klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, užtikrinti, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir, esant pagrindui, jiems paskirta teisinga bausmė. Šie apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus. Tačiau minėta, kad pagal BPK 256, 320 straipsnius apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. 23. 6. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Taigi bylų proceso apeliacinės instancijos teisme metu gali būti gauti nauji įrodymai, paaiškėti naujos faktinės aplinkybės, sudarantys pagrindą pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tačiau minėta BPK 256, 320 straipsnių nuostata tokiais atvejais to neleidžia ne tik teismui, bet ir prokurorui ar nukentėjusiajam. Taip apsunkinamos prielaidos patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir jiems paskirti teisingas bausmes, įgyvendinti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus. Plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 3 dalimi, n u t a r i a : 1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti: 1) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostata, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, ir tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. 2. Atidėti kasacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |