Paieška : Teismų praktika Kasacinės instancijos teismo pranešėjas15. Nagrinėjimo teisme ribos, kaltinime nurodytosveikos TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13588: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
15. Nagrinėjimo teisme ribos, kaltinime nurodytos
veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK
255, 256, 320 straipsniai)

Kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar galiojančios BPK 255, 256, 320 straipsnių
nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-36/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 2. 3. 2. 2. 11;
2. 4. 2. 1; 2. 6. 9; 3. 1. 5. 2; 3. 1. 5. 8; 3. 1. 5. 9; 3. 12.

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU

2010
m. kovo 5 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo J-o P-io,
V-o A-uko, D-os B-ės, R-o B-o, V-aus -os,
O-o F-o, G-o G-os, V-o G-aus, A-o K-aus,
V-o M-o, A-o P-io, A-os R-ės, V-o Ranonio,
A-o S-io, B-o S-o, T-o -o, J-o T-iaus,
sekretoriaujant D-ai -aitytei,
dalyvaujant prokurorei J-ai
U-elienei,
nuteistajam R. M. ,
nuteistojo gynėjui V-ui
S-iui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. bei jo gynėjo ir
civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo
2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R.
M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu
dvejiems metams, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems
metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtas bausmes
apėmus, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės
atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7
punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams
įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteista 1510 Lt turtinei ir 30 000 Lt
neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš civilinio
atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Valstybinei ligonių kasai priteista 4027 Lt turėtų T.
K. gydymo išlaidų.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendis,
kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d.
nuosprendis pakeistas. Nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką
perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, pagal BK 229
straipsnį jis nuteistas teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu
vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2
dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Tauragės
rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R.
M. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė
subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. M. be
institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš
gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos
neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Lt, o likusi civilinio ieškinio
dalis atmesta. Likusi pirmosios instancijos nuosprendžio dalis palikta galioti
nepakeista.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo
pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti iš dalies –
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius
skundus tenkinti,

n u s t a t ė
:

1. R. M. nuteistas už tai, kad
2006 m. rugsėjo 14 d. , apie 23. 40 val. , vykdydamas Tauragės rajono policijos
komisariato Viešosios policijos patrulių būrio magistralinių kelių priežiūros
grandies patrulio pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, Tauragėje, S.
D-aus ir S. G-o gatvėje, stabdė automobilį „Renault Espace“ (valst.
Nr. (duomenys neskelbtini) įtardamas, kad jį
vairuoja neblaivus asmuo. Automobiliui „Renault Espace“ nesustojus, R. M. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos
įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje
nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, Tauragės r. ,
S-ų k. , norėdamas sustabdyti automobilį, iš savo tarnybinio ginklo –
pistoleto ČZ-75 C, Nr. (duomenys neskelbtini) – iššovė keturis
perspėjamuosius šūvius į viršų. Automobiliui „Renault Espace“ nesustojus, R. M. , nesilaikydamas atsargumo taisyklių, iš maždaug 10
metrų atstumo iššovė penkis šūvius, taikydamas į šio dideliu greičiu važiavusio
automobilio galinius ratus, tačiau šūviu pataikė į automobilio galą ir taip dėl
neatsargumo sunkiai sutrikdė automobilyje važiavusio T. K. sveikatą.
Sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų T. K. gyvybei
ir dėl to jam buvo padaryta didelė neturtinė žala.
2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje
nurodęs, kad „<. . . > pirmosios instancijos teismas padarė faktines bylos
aplinkybes neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia viršijo
savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir nepagrįstai jį
pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, nes jis veikė neperžengdamas
teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų ir šaunamąjį ginklą panaudojo
vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tai, kad R. M. ,
šaudamas į automobilį, kurio vairuotojas darė administracinius teisės
pažeidimus, „pasielgė neatsargiai, netinkamai įvertindamas susiklosčiusią
situaciją, kuriai esant nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti šaunamąjį
ginklą“, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (neišnaudojo
visų įmanomų priverstinio stabdymo priemonių), 25 straipsnio 4 dalies
(neįsitikino, ar automobilyje nėra pašalinių asmenų) nuostatas, konstatavo, kad
R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos
interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam „važiuojant dideliu
greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į
galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos
priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl,
nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir
profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų,
nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus,
turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nurodė,
kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes padarytas sunkus
sveikatos sutrikdymas sukėlė realų pavojų jo gyvybei. Kartu apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neįvertino visų šio klausimo sprendimui
reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į
tai, kad dėl įvykio iš dalies kaltas ir pats nukentėjusysis, ir teisėtiems
pareigūnų reikalavimams sustoti nepaklusęs automobilio „Renault Espace“
vairuotojas V. D. , todėl proporcingai jų kaltei turi būti
sumažintas iš Policijos departamento priteistas neturtinės žalos dydis. Be to,
apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant neturtinės žalos
klausimą, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad „R. M. tyčinė
nusikalstama veika, tiesiogiai susijusi su nukentėjusiojo patirta žala, yra
perkvalifikuota į neatsargią“.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus
argumentus, nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką
perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, o iš civilinio
atsakovo Policijos departamento nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20 000
Lt.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R.
M. ir jo gynėjas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismų sprendimus ir bylą nutraukti.
3. 1. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismai, priimdami nuosprendžius
šioje baudžiamojoje byloje, nepagrįstai iš nuteistojo „<. . . >reikalavo
neblaivaus ir nepaklususio sustoti automobilio vairuotojo veiką
kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą ar kelis, nors ir šiurkščius,
kaip motyvavo apeliacinės instancijos teismas,
administracinius teisės pažeidimus“. Kasatorių nuomone, nuteistojo veika turėjo būti analizuojama tik šaunamojo
ginklo panaudojimo teisėtumo aspektu ir, nustačius, kad egzistuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio
1, 2 dalyse nurodyti pagrindai, turėjo būti taikomos šio įstatymo 27
straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat 23
straipsnio 7 dalis, šalinanti policijos pareigūno baudžiamąją atsakomybę. Be to, sprendžiant, ar patrulis ginklą panaudojo
teisėtai, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos
policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660
patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 123 punktu, nustatančiu, kad patrulio pareigūnai,
sulaikydami ir pristatydami į policijos
įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę
ir kitą prievartą, naudoja Policijos
veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį,
pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes
bei situaciją. Pasak kasatorių, toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą,
kad tai, jog „ateityje pažeidėjo padarytas teisės pažeidimas bus kvalifikuotas
ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas, neeliminuoja
galimybės ir policijos patrulio profesinės pareigos panaudoti šaunamąjį
ginklą“. Kartu kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas,
jog „teisės aktais nustatyta R. M. kompetencija yra
pakankamai plati, o tiek Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies
2 punktas, tiek Policijos patrulių veiklos instrukcija bei Viešosios policijos
patrulių būrio patrulio pareigybėje nustatytos pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos įpareigojo R. M. imtis priemonių sustabdyti pažeidėją, nes priešingu atveju jam grėstų atsakomybė už tarnybinių
pareigų nevykdymą“, tik patvirtina,
kad, nuteistajam nepanaudojus šaunamojo ginklo, jam kiltų baudžiamoji arba
tarnybinė atsakomybė.
3. 2.
Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos išvadomis, kad „toliau
V. D. vairuojamas automobilis, dideliu greičiu lėkdamas
Tauragės, Lietuvos mastu nedidelio miesto, gatvėmis, o po to užmiestyje, kur ir
buvo panaudotas šaunamasis ginklas, vidurnaktį, nekėlė tokio pavojaus, kuris
duotų pakankamai pamatuotą pagrindą nedelsiant panaudoti šaunamąjį ginklą“, kad
„toks pavojus sveikatai ir netgi gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju,
jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė siekiant
išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų automobilio
vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti, bet šiuo atveju sprunkantis
vairuotojas tokio pavojaus nekėlė“. Kasatorių nuomone, vien tik neblaivaus ir
atsisakiusio sustoti automobilio vairuotojo veika yra labai pavojinga, todėl
turi būti nedelsiant sustabdyta, o jos objektyviai keliamas pavojus sudaro
pagrindą panaudoti šaunamąjį ginklą (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis,
25 straipsnio 1, 2 dalys). Priešingai, prievartos (šaunamojo ginklo)
nepanaudojimas, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, kasatorių tvirtinimu,
užkirstų kelią Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems
policijos uždaviniams įvykdyti ir sudarytų pagrindą traukti policijos pareigūną
baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį. Dėl to, pasak kasatorių, teismai
šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai netaikė BK 29 straipsnio 1 dalies
ir (ar) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į
tai, kad neblaivaus automobilio vairuotojo atsisakymas sustoti, bandymas
išvengti stabdymo tyčia važiuojant ant policijos pareigūno R.
Z. , aktyvus priešinimasis, policijos patruliui leidžia manyti, jog taip
siekiama pabėgti nuo policijos padarius kitus nusikaltimus, gabenant uždraustus
ir išimtus iš civilinės apyvartos daiktus (ginklus) ar medžiagas (narkotikus),
rengiamasi ar kėsinamasi daryti kitus nusikaltimus, kuriems kelią gali užkirsti
būtent šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę.
3. 3. Kasatoriai,
nesutikdami su nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimu apeliacinės
instancijos teisme, teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnyje numatyta galimybė pakeisti kaltinimą
teisme, ir pabrėžia, jog tai galima padaryti tik bylą nagrinėjant pirmosios
instancijos teisme. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo
sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes
jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo,
teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį
nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6
straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą,
teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose
nustatyta nusikalstamos veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo
tvarka. Kartu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką, suvaržė jo teisę į tinkamą
apeliacinio skundo išnagrinėjimą, nes „pasielgė kaip pirmosios instancijos
teismas“, ir taip pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalies
reikalavimus bei nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)
praktikos (pvz. , Kamasinski v. A-ia, no. 168, judgment of
19 December 1989). Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad
Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti
informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. nusikalstamas veikas, kurių
padarymu jis įtariamas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (Pélissier
and Sassi v. F-e [GC], no. 25444/94, judgment of 25 M-h 1999).
3. 4.
Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,
nustatydamas nuteistojo kaltę, turėjo kaip įrodymus tirti dokumentus,
patvirtinančius nuteistojo, kaip policijos pareigūno, kompetenciją, taktines
žinias ir šaudymo įgūdžius. Kasatoriai pabrėžia, kad nuteistasis, kaip
policijos pareigūnas, šaunamąjį ginklą panaudojo esant visiems įstatyme bei
kituose teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams ir kad „toks šaunamojo ginklo
panaudojimas tomis sąlygomis buvo būtinas“.
Kasatoriai teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis veikė neperžengdamas
savo kompetencijos ribų ir tarnybos interesais, todėl, jų nuomone, tam
prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „nuteistasis R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją, veikė tarnybos
interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“, važiuojantį dideliu
greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros metu, taikydamas į
galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę prievartos
priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl,
nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir
profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų,
nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus,
turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“.
Be to, kasatoriai, sutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
objektyvieji veikos požymiai turi reikšmės nustatant subjektyviuosius veikos
požymius, atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas apie
kaltę sprendė išimtinai tik pagal objektyviuosius veikos požymius, taip
suvaržydamas nuteistojo teisę gintis nuo kaltinimo. Kasatorių tvirtinimu, tokia
apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja teismų praktikai
(kasacinės bylos Nr. 2K-512/2004, 2K-10/2008).
3. 5. Kasatoriai
skunde taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
vadovavosi ir EŽTT sprendimu byloje J-i-ė ir B-us prieš Lietuvą,
nes šis sprendimas priimtas po nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas R. M. , padarymo – 2008 m. balandžio 24 d. Kasatorių nuomone,
taip šioje byloje buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes bet
koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo
priimtais teismų sprendimais, neleistinas. Be to, pasak kasatorių,
valstybės atsakomybė pagal Konvenciją negali būti tapatinama ir juolab
perkeliama konkrečiam valstybės pareigūnui. Tais atvejais, kai EŽTT nustato,
kad konkreti valstybė pažeidė žmogaus teises, garantuotas Konvencijoje,
valstybė privalo teisingai kompensuoti nukentėjusiajam ar jo teisių perėmėjams
žalą bei atskirais atvejais priimti tokius teisės aktų pakeitimus, kurie
užkirstų galimybę ateityje daryti žmogaus teisių pažeidimus. Tai nepatenka į
konkrečių valstybės pareigūnų kompetencijai priskirtų pareigų sąrašą, todėl,
pasak kasatorių, būtent Lietuvos Respublika, matydama tokius teisės
išaiškinimus, kokie yra išdėstyti minėtame EŽTT 2008 m. balandžio 24 d.
sprendime, turėtų atitinkamai koreguoti Policijos veiklos įstatymą ir (ar)
kitus teisės aktus, reglamentuojančius šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindus
bei tvarką. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje
EŽTT sprendimu byloje J-i-ė ir B-us prieš Lietuvą negalėjo
vadovautis ir dėl to, kad šioje byloje yra kitos šaunamojo ginklo panaudojimo
būdo aplinkybės bei pasekmės.
Kasatoriai
teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir
Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose yra ne kartą pasisakęs dėl teismų
sprendimų, kaip teismų praktiką saistančių precedentų, teisinės reikšmės, ir
nurodo, jog dėl šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę buvo
pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00137-07, kurioje
policijos patruliui buvo pareikštas įtarimas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį,
228 straipsnio 1 dalį, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio
21 d. nutartimi ši byla nutraukta. Kasatorių tvirtinimu, šiuo atveju svarbu
tai, kad iš minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21
d. nutarties, kurią priėmė tas pats teisėjas, kuris buvo ir teisėjų kolegijos,
priėmusios skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pirmininkas
bei pranešėjas, matyti, jog esminiu kriterijumi nustatant kaltę laikytinas
veikos teisėtumas, tačiau „šis teisės klausimas visiškai skirtingai buvo
išspręstas priimant skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį“.
Kasatorių nuomone, šioje byloje pasirinktas kitoks teisės aiškinimas bei
taikymas negali būti pateisinamas nauja po veikos padarymo priimta EŽTT
praktika ar iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir kelia abejonių dėl
asmenų lygybės įstatymui bei teismui principo laikymosi.
3. 6. Be
to, kasatoriai nurodo, kad, nors nuteistasis šioje byloje nėra pripažintas
civiliniu ieškovu, jie sutinka su civilinio atsakovo argumentais dėl netinkamo
civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismuose, todėl civilinio atsakovo kasacinį skundą palaiko.
4. Civilinis
atsakovas – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų sprendimus nuteistojo R. M. baudžiamojoje
byloje ir bylą jam nutraukti.
Civilinis
atsakovas, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo,
kasaciniame skunde pirmiausiai dėsto bylos faktines aplinkybes ir teismų
sprendimų turinį, taip pat iš esmės pakartoja nuteistojo R. M.
ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl kaltinimo apeliacinės
instancijos teisme pakeitimo, nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijos.
Kasatorius
skunde nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), BK
straipsnių, reglamentuojančių valstybės civilinę bei baudžiamąją atsakomybę,
nuostatas ir teigia, kad pagal CK 6. 271 straipsnio 4 dalies nuostatas valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu
nustatyta tvarka bus konstatuota,
kad „valdžios institucijos darbuotojai pažeidė įstatymu nustatytus draudžiamus
nuostatus arba bendrojo pobūdžio pareigą, nustatytą įstatymu elgtis
atidžiai ir rūpestingai“. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CK
6. 253 straipsnio 1 dalyje, BK 30, 31 straipsniuose nurodyti atvejai, kai
asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon ir civilinėn atsakomybėn.
Kasatoriaus nuomone, nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų žalai
nustatyti aplinkybių, negalima spręsti klausimo dėl veikos kvalifikavimo pagal
Baudžiamojo kodekso normas ir dėl
žalos atlyginimo nustatyta tvarka. Kasatoriaus tvirtinimu, „nuosprendyje
nurodytas žalos dydis nėra
atitinkamai pagrįstas ir įrodymais patvirtintas“.
Kasatorius
nurodo, kad BK 229 straipsnyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl veika
laikoma baigta tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams –
didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai
organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pasak kasatoriaus, T.
K. „sužalojimas buvo atsitiktinis veiksmas, turintis išorinius nusikaltimo požymius, tačiau
neturintis kaltės elemento (lot. casus)“, todėl valstybei nėra teisinio
pagrindo išmokėti jam neturtinę žalą.
Be to, civilinis
atsakovas skunde teigia, kad išsamios
informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taip pat apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju
teisiškai vertinti, pateikimas byloje yra būtina sąlyga proceso
teisingumui užtikrinti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui dėl civilinio
ieškinio priimti.
5.
Plenarinės sesijos vertinimu, byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniai atitinka Lietuvos
Respublikos Konstituciją.

Dėl
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 ir 256 straipsnių
nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.
Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo
nusikalstamą veiką suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo
skirtingo, nors ir nepakeisto, kaltinimo, teikti įrodymus. Dėl to, kasatorių
tvirtinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme,
buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK
7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą,
rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos
veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka.
2.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. buvo
nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės
instancijos teismas, nurodęs, kad „[. . . ] pirmosios instancijos teismas padarė
faktines bylos aplinkybes neatitinkančią išvadą, jog R. M. tyčia
viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir
nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį“, bei
konstatavęs, jog R. M. , siekdamas sustabdyti pažeidėją,
veikė tarnybos interesais, tačiau šovė į automobilį „Renault Espace“ šiam
„važiuojant dideliu greičiu, nesant tam neišvengiamo būtinumo, tamsiu paros
metu, taikydamas į galinius ratus, be to, panaudodamas šaunamąjį ginklą, kaip išimtinę
prievartos priemonę, neįsitikino, ar automobilyje nėra daugiau keleivių, todėl
nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir
profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų,
nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus,
turėjo ir privalėjo juos numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai“, jo
nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pakeitė ir jį
nuteisė pagal BK 229 straipsnį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo
sprendimu R. M. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal
baudžiamąjį įstatymą (t. y. kitą BK specialiosios dalies straipsnį), numatantį
lengvesnį nusikaltimą, jam inkriminuota kita kaltės forma – nusikalstamas
neatsargumas. Tai atlikta iš anksto nepranešus kaltinamajam ir kitiems
nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę.
3. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir
kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255,
256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame
bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320
straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau
atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV
skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas
BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant
pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės bylos
Nr. 2K-469/2004,         2K-216/06,
2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009 ir kt. ).
4. 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785
patvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad „kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, jei apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš
anksto nebuvo pranešta“, o BPK 256 straipsnis išdėstytas taip:
„256 straipsnis. Kaltinimo
pakeitimas teisme
1. Teismas, bylos nagrinėjimo metu
gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą arba pats
manydamas, kad veika, dėl kurios byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje,
gali būti kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, privalo apie tai
pranešti kaltinamajam. Be to, teismas privalo pranešti kaltinamajam apie jo
teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo. Tokiu atveju
kaltinamojo ar jo gynėjo prašymu turi būti daroma bylos nagrinėjimo pertrauka.
Kaltinamojo ar jo gynėjo prašymas padaryti pertrauką gali būti motyvuojamas tik
tuo, kad reikia papildomai laiko pasirengti gynybai.
2. Apie prokuroro, privataus
kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą pakeisti nusikalstamos veikos
kvalifikavimą, taip pat kaltinamajam teismo pranešta informacija šiuo reikalu
nurodoma teisiamojo posėdžio protokole.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių
taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai teismas nustato, jog pasikeitė
kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos esminės aplinkybės. “
Šios nuostatos reiškė, kad 1)
kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jei
apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš anksto nebuvo pranešta, net
ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnį ar
to paties sunkumo nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą numatantį baudžiamąjį
įstatymą, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių; 2) teismas turi
įgaliojimus savo iniciatyva pripažinti kaltinamąjį kaltu dėl nusikalstamos
veikos, kurios esminės faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytų kaltinime, iš
anksto įspėjęs kaltinamąjį apie tokią galimybę ir užtikrinęs teisę į
gynybą.  
5. 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1496 BPK
255 straipsnio 2 dalis ir 256 straipsnis buvo pakeisti. BPK 255 straipsnio 2
dalis išdėstyta taip: „Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės
skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę
teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta“. Ši redakcija galioja ir
šiuo metu. BPK 256 straipsnis išdėstytas taip:
„256 straipsnis. Kaltinimo
pakeitimas teisme
1. Teismas, bylos nagrinėjimo metu
gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo
nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas
faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tai praneša
kaltinamajam.
2. Prokuroro, privataus kaltintojo
ar nukentėjusiojo prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos
veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti suformuluotos šios
iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų
prašymų nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo
teisme dalyviams. Be to, teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinimą, praneša
kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo
pakeisto kaltinimo. P-enkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų
pertraukos laiką.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių
nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika
perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos
veikos aplinkybės. “
Minėti pakeitimai kitaip
reglamentavo klausimus dėl to, 1) ar privalu iš anksto pranešti kaltinamajam
apie tai, kad inkriminuojama veika gali būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,
nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių; 2) ar teismas turi įgaliojimus savo
iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis.
2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr.
X-1236 pakeistas BPK 256 straipsnis ir jis išdėstytas taip:
„256
straipsnis. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos
kvalifikavimo pakeitimas teisme
1. Prokuroras, privatus kaltintojas
ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti
rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš
esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos
faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša
kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams.
2. Prokuroras, privatus kaltintojas
ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti
rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs
tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime
nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša
nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam,
jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją
bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte
pateiktu veikos kvalifikavimu.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse
nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę
prašyti pertraukos pasirengti gynybai. P-enkinęs tokį prašymą, teismas nustato
konkretų pertraukos laiką.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalių
nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos
aplinkybės. “
Šiuo įstatymu nepakeistas minėtu
2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1496 BPK 255, 256 straipsniuose
įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl to, ar būtina iš anksto pranešti
kaltinamajam apie tai, kad inkriminuojama veika gali būti perkvalifikuojama
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, jeigu veikos faktinės aplinkybės nekeičiamos iš esmės
skirtingomis, taip pat dėl to, ar teismas turi įgaliojimus savo iniciatyva
pakeisti šias aplinkybes iš esmės skirtingomis.
6. Taigi pagal šiuo metu galiojančio BPK 255
straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie
tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo metu
galiojančio BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3
dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą,
teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra
pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip
kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar
nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK
nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią
galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės.
Tokios nuostatos laikytasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės
bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt. ).
7. Aiškinant BPK 256 straipsnio 4 dalies formuluotę,
kad, „kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąją nusižengimą, jeigu iš
esmės nesikeičia faktinės bylos aplinkybės“, galima daryti išvadą, kad įstatymų
leidėjas šia formuluote siekia apibūdinti ir tokias teisines situacijas: 1) to
paties kaltininko ta pati veika perkvalifikuojama pritaikant kitą baudžiamąjį
įstatymą, numatantį kitą teisinį požymį, būtiną šią veiką pripažinti
nusikalstama. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje kaltininko veika, kvalifikuota
pirmosios instancijos teisme pagal BK 228 straipsnį (Piktnaudžiavimas), t. y.
kaip tyčinė veika, apeliacinės instancijos teisme perkvalifikuota pagal BK 229
straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas), t. y. kaip neatsargi veika. Tokį
perkvalifikavimą iš esmės nulėmė vieno sudėties požymio – naujos kaltės formos
– konstatavimas. Teismai, remdamiesi BPK 256 straipsniu, to nelaiko esminiu
faktinių aplinkybių pasikeitimu; 2) veika perkvalifikuojama pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, pašalinant teisinį požymį, sunkinantį kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, iš BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies),
įtvirtinančio kvalifikuotą nusikalstamos veikos sudėtį į BK specialiosios
dalies straipsnį (jo dalį), įtvirtinantį pagrindinę nusikalstamos veikos sudėtį
(iš BK 137 straipsnio 3 dalies (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo
taisykles), į to paties BK straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo) etc. ), t. y. paneigiant kvalifikuojančios aplinkybės buvimą ir
veiką pripažįstant lengvesne.
8. Taigi pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį įmanomas
veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą iš
esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Esminis momentas
pagal šio BPK straipsnio 4 dalį, suponuojantis teismo pareigą tokioje byloje
esant tokiems kaltinimo pasikeitimams užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti
kaltinimą, teisę į gynybą, yra ne naujas juridinis veikos įvertinimas
(kvalifikavimas), bet esminio ar neesminio faktinių nusikalstamos veikos
aplinkybių pasikeitimo konstatavimas.
Nagrinėjamos bylos kontekste
pažymėtina, kad veikos perkvalifikavimą į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą gali nulemti ir bent vieno naujo sudėties požymio (tarp tokių
požymių gali būti ir subjektyvus) konstatavimas. Tokia teisinė minėto naujo
požymio reikšmė pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį savaime nesudaro
pagrindo tvirtinti, kad tai yra iš esmės nauja (pasikeitusi) faktinė nusikalstamos
veikos aplinkybė. Vadinasi, ir perkvalifikavimo į lengvesnę nusikalstamą veiką
atveju nebūtinai keičiasi teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes.
9. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad įmanomas
veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą
nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, teisė žinoti kaltinimą, teisė į
gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn
traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama
ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą.
Keičiantis veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikacijai pagal kitą BK
straipsnį, jo dalį), kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo
laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo
įvertintas individualizuojant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą
apima ir kaltininko (jo gynėjo) dalyvavimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
taikymo procese. Kaltininkas (jo gynėjas) turi teisę pareikšti savo poziciją
dėl visų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų duomenų vertinimo – taigi ir dėl
inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę
bausmės rūšiai ir dydžiui. Teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu
perkvalifikavus kaltininko veiką į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, kaltininkui teisė į tokią gynybos formą pagal
BPK 256 straipsnio 4 dalį gali būti ir nesuteikiama. Toks teisinis
reguliavimas riboja kaltininko konstitucinę teisę į gynybą, pažeidžia bausmės
individualizavimo principo reikalavimus.
10. Pažymėtina ir tai, kad, neįtvirtinus baudžiamojo
proceso įstatyme reikalavimo užtikrinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamam
asmeniui teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą (pirmiau nurodytu aspektu) ir
tais atvejais, kai inkriminuojama veika apeliacinės instancijos teisme
perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (t. y.
neužtikrinant visiems kaltininkams lygių procesinių galimybių gintis, siekti
teisingumo), nesilaikoma ir konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui,
teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo
(Konstitucijos 29 straipsnis) reikalavimų.
BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto
teisinio reguliavimo ydingumas konstitucinių teisės žinoti kaltinimą, teisės į
gynybą, lygybės principų reikalavimų kontekste ypač akivaizdus tada, kai
kaltininkas, kurio veiką apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuoja į
lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apskritai neigia savo kaltę
padarius nusikalstamą veiką (taip yra R. M. byloje).
11. Be to, įmanomos ir tokios teisinės situacijos,
kai kaltininko veikos pavojingumo laipsnis, esant toms pačioms faktinėms
aplinkybėms, gali keistis nesikeičiant tokios veikos juridiniam įvertinimui
(kvalifikacijai). BK specialiojoje dalyje yra numatytos veikos, kurios gali
būti padaromos ir tyčia, ir neatsargiai (pvz. , BK 256 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teisme konstatavus, kad, pavyzdžiui, veika padaryta ne tyčia, kaip
tvirtinama kaltinime, bet neatsargiai, pagal BPK 256 straipsnio 4
dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą užtikrinimo teisės žinoti kaltinimą,
teisės į gynybą klausimas dėl tokio pasikeitusio veikos vertinimo apskritai
nekyla, nors, kaip minėta, tokiais atvejais keičiasi išvada dėl veikos
pavojingumo laipsnio. I- šiais atvejais pagal BPK 256 straipsnį
kaltininkas eliminuojamas iš bausmės individualizavimo proceso.
12. Tai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, sudaro
pagrindą manyti, kad BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostata, jog
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal
kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems
nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos
inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neatitinka Lietuvos Respublikos
Konstitucijos.
12. 1.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje interpretuojant Konstitucijos 31
straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisės į gynybą, rungimosi, lygybės ir
kitus baudžiamojo proceso principus, konstatuota, kad „<. . . > asmuo negali
būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir kriminalinė bausmė niekam negali
būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam
žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip
pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai. Tai turi būti užtikrinta baudžiamojo
proceso normomis, kurios turi atitikti konstitucinius teisėtumo, lygybės
įstatymui ir teismui, teismo ir teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo, viešo
ir teisingo bylų nagrinėjimo principus. Teisminio nagrinėjimo dalyviams – kaltintojui,
teisiamajam, gynėjui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, civiliniam ieškovui ir
civiliniam atsakovui bei jų atstovams – teisminiame posėdyje turi būti
įstatymais užtikrintos lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant
įrodymus, pareikšti prašymus. Bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi
principo“. (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti
asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai
išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma
proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo
procese, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai,
nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje
byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų
leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės:
procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio
nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis
visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti
ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius
nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į
gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2009 m. birželio 8 d.
nutarimai).
Konstitucijos
31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs
nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento
garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Šioje
Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir
kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų,
būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs
asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir
nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja,
kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis
nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo
teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma
būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti
kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo
nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos
nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą
garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo,
taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi
principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
12. 2.
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta asmens teisė į
teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte
garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie
pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti
pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. EŽTT sprendimuose bylose
dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo
kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos
rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie
kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra
itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta
apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz. , Pélissier
and Sassi v. F-e, no. 25444/94, judgement of 25 M-h 1999; Sipavičius
v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). EŽTT
nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas
suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t.
y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas
kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (ibid). Ši informacija
turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju
turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje
garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje
pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose pateikimas visiškos, išsamios
informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip
teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, yra būtina sąlyga
proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b
punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį
ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti
savo gynybai (ibid).
Taikydamas nurodytus
principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi
pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam
turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl
pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių
užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis
galimybėms gintis – t. y. , bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo
būtų kitokia (Seliverstov v. Russia, no. 19692/02, judgement of 25
September 2008). Kita vertus, EŽTT praktika nesuteikia pagrindo manyti, kad
būtinybė suteikti asmeniui galimybę pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo
ir pateikti atitinkamus argumentus priklauso nuo pradinio ir vėlesnio veikos
kvalifikavimo sunkumo (pvz. , Seliverstov v. Russia, § 19; Penev v.
Bulgaria, no. 20494/04, judgement of 7 J-uary 2010). Iš tiesų turi būti
tinkamai garantuojama asmens teisė gintis nuo bet kokio jam pareikšto kaltinimo
nepriklausomai nuo šio kaltinimo sunkumo.
Panaši į nagrinėjamą
šioje byloje situaciją EŽTT įvertinta byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius
v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). EŽTT, nustatęs,
kad pareiškėjas nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas gali
perkvalifikuoti jam inkriminuojamą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) į
tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, konstatavo, kad ši aplinkybė
neabejotinai pakenkė jo galimybėms gintis nuo pastarojo kaltinimo. Konvencijos
pažeidimo šioje byloje nenustatyta tik dėl to, kad  pareiškėjas turėjo galimybę faktų ir teisės
aspektu išdėstyti savo gynybos argumentus dėl pakeisto kaltinimo apeliaciniame
teisme, kurio sprendimą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, kuris taip pat išnagrinėjo materialiuosius ir procesinius
perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių
gynimą, kurio šis siekė.
13. EŽTT suformuota jurisprudencija atskleidžia, kad
kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisė į gynybą ir
teisingą teismą pažeidžiama ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama
pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau
pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje
dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo
apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis.
Lietuvos Respublika 1995 m.
balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų
ratifikavimo“ (Žin. , 1995, Nr. 37-913) prisiėmė įsipareigojimus pagal
Konvencijos ir atitinkamų jos protokolų nuostatas. Kartu buvo pripažinta
privaloma Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcija. Pagal Konvencijos 19
straipsnį EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi
įsipareigojimų, kuriuos Aukštosios Susitariančiosios Šalys prisiėmė pagal
Konvenciją ir jos protokolus. EŽTT jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos
protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kurie jam pateikiami pagal
Konvencijos nuostatas (Konvencijos 32 straipsnis). Taigi Europos Žmogaus
Teisių Teismas yra institucija, kurios pateiktas Konvencijos nuostatų
aiškinimas yra privalomas siekiant tinkamai įgyvendinti Konvencijos dalyvių
įsipareigojimus. Dėl to tokiu aiškinimu turi būti vadovaujamasi nacionaliniuose
teismuose taikant ir aiškinant Konvencijos nuostatas.
Konstitucinis
Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių
Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos
teisės aiškinimui bei taikymui (2000 m. gegužės 8 d. , 2002 m. rugsėjo 19 d. ,
2003 m. kovo 24 d. , 2004 m. gruodžio 29 d. , 2007 m. gegužės
15 d. , 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija
2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, atsižvelgdama į Konstitucijos 31
straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, EŽTT jurisprudenciją,
pažymėjo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam
pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai
galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik
siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi
būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso
metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus (kasacinė byla
Nr. 2K-7-228/2008).
14. Tačiau minėta, kad BPK 255 straipsnio 2 dalis,
256 straipsnis, jo 4 dalis įtvirtina nuostatą, jog baudžiamojon atsakomybėn
traukiamas asmuo visais atvejais gali būti pripažintas kaltu pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems
nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos
inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės.
Dėl to, remiantis tuo, kas
išdėstyta, yra pagrindas manyti, kad ši BPK 255, 256 straipsnių nuostata
neatitinka Konstitucijos 29, 31 straipsniuose, konstituciniame teisinės
valstybės principe įtvirtintos teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą,
rungimosi, teisės į tinkamą teisminį procesą, asmenų lygybės konstitucinių
principų ir reikalavimų.
15. N-jai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika nurodytoje byloje Nr. 2K-7-228/2008, minėtos EŽTT jurisprudencijos
kontekste, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad kai nekeičiant inkriminuojamos
veikos esminių faktinių aplinkybių ji perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, tačiau
pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje
dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, iš anksto pranešti apie
galimą inkriminuojamos veikos perkvalifikavimą, įpareigoja BPK bendrosios
dalies nuostatos, įtvirtinančios teisę į teisingą procesą, rungimosi principą,
teisę į gynybą, teisę žinoti kaltinimo pobūdį (BPK 7, 10, 44 straipsniai).
Taigi šioms nuostatoms prieštarauja minėta BPK 255, 256 straipsnių nuostata. Ši
nuostata prieštarauja ir minėtoms Konvencijos nuostatoms. Be to, šie
straipsniai aiškiai neapibrėžia atvejų, kai būtina iš anksto pranešti apie tai,
kad inkriminuojama veika, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių, gali būti
perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas ne kartą konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas
suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad
įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi
būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti
tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Dėl to, remiantis tuo, kas
išdėstyta, taip pat yra pagrindas manyti, kad BPK 255, 256 straipsniai
neatitinka ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Dėl
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 ir 320 straipsnių nuostatų
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

16. Sistemiškai aiškinant minėtas galiojančių BPK 255
ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, turi įgaliojimus
savo iniciatyva tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba
jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos
veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo
iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų
reikalavimų. Ankstesnė BPK 256 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1496), skirtingai negu 2002 m. patvirtinta
BPK 256 straipsnio redakcija, lėmė analogišką nuostatą (kasacinė byla
Nr. 2K-357/2005). Viešojoje teisėje, kurioje dominuoja specialaus leidimo (arba
bendrojo draudimo) principas, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra
draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra
interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas
(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi minėtos BPK 256
straipsnio nuostatos reiškia, kad jose įtvirtintas draudimas teismui savo
iniciatyva keisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis.
Minėta, kad kaltinime nurodytos
veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje
nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios
instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau šio proceso metu
turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas
(BPK 320 straipsnis). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek,
kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą padaryta
išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime
nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo
atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame
skunde (pvz. , kasacinė byla Nr. 2K-243/2007).
Nagrinėjamoje byloje nei
prokuroras, nei nukentėjusysis apeliacinio skundo nepadavė. Nuteistojo ir jo
gynėjo apeliaciniuose skunduose taip pat nebuvo prašoma pakeisti
inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes inkriminuojant nuteistajam vietoj
tyčinės – neatsargią kaltės formą. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos
teismui perkvalifikavus inkriminuojamą veiką kartu pakeista jos faktinė
aplinkybė, tai reikštų, kad šis teismas inkriminavo naują faktinę aplinkybę
savo iniciatyva. Tokiu atveju vertinant apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio teisėtumą reikšminga tai, ar ši faktinė aplinkybė iš esmės skyrėsi
nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų.
17.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniuose
įtvirtintos normos, taigi ir nuostatos dėl to, kokiais atvejais laikoma, kad
pakeičiamos inkriminuojamos veikos esminės faktinės aplinkybės, aiškinamos ir
taikomos neatskiriamai nuo Konstitucijos 31 straipsnyje, Konvencijos 6
straipsnyje, BPK 7, 10, 22, 44 straipsniuose įtvirtintų teisės į teisingą
procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti
pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, rungimosi principų,
nukentėjusiojo teisės reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo.
18.
Su šioje nutartyje išdėstyta EŽTT jurisprudencija, tiesiogiai ar
netiesiogiai atskleidžiančia minėtus principus, dera Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika aiškinant BPK 255, 256 straipsnių nuostatas dėl inkriminuojamos
veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis.
18. 1. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme
ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę
žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių
pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007,
2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt. ). K-imas, ar bylos nagrinėjimo
metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės
skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtą
normų paskirtį. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės
skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto
nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į
gynybą. Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo
teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos
aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių
nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė
byla Nr. 2K-233/2008).
18. 2. Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma,
kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos
kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną
kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai
pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė
byla Nr. 2K-7-13/2007).
18. 3. Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos ne tik tais atvejais,
kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies
straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007),
tačiau ir tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK
bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, pavyzdžiui, dėl pasikeitusių aplinkybių
veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne vykdytojo (kasacinė byla Nr.
2K-216/06), kurstytojo, o ne organizatoriaus (kasacinė byla Nr. 2K-16/2007).
18. 4. Keičiant nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios
dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau inkriminuojamas kitas tame
straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai,
kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnis (jo dalis, punktas ir
pan. ). Tais atvejais, kai būtent pakeistos faktinės aplinkybės lemia tokį
veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo
kaltinime nurodytųjų (kasacinės bylos Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007,
2K-573/2007, 2K-62/2008).
18. 5. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos,
kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma ir tais atvejais, kai
pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia griežtesnės bausmės
skyrimą, atitinkamai tokios faktinės aplinkybės taip pat pripažįstamos iš esmės
skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė byla Nr. 2K-405/2008).
18. 6. Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių
pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar
griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo
teisės į gynybą įgyvendinimui. Tai gali būti tiek nusikalstamų veiksmų
(neveikimo) apimties plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos
veikos faktinių aplinkybių pakeitimas (pavyzdžiui, kasacinė byla Nr.
2K-34/2009). Sprendžiant, ar tokiais atvejais pakeistos faktinės
aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, atsižvelgiama į keistinų
faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo
teisei į gynybą užtikrinti (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005).
Tais atvejais, kai pakeistos
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar
bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos
nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali
keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo
teisme dalyviams (kasacinė byla Nr. 2K-7-198/2008).
19.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. nusikalstamą
veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį
nusikaltimą, inkriminuota  kita kaltės
forma – nusikalstamas neatsargumas, pritaikytas naujas teisinis požymis,
būtinas šią veiką pripažinti nusikalstama. Kaltinamojo teisė į gynybą suvaržoma
ir tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia
veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinantį kitokį
teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Remiantis tuo,
kas pirmiau išdėstyta, pripažinus, kad, pakeičiant inkriminuojamą kaltės formą,
R. M. inkriminuota nauja faktinė aplinkybė, nenurodyta
kaltinamajame akte, tai sudarytų pagrindą manyti, kad nuteistajam šioje byloje
apeliacinės instancijos teismo iniciatyva inkriminuota faktinė aplinkybė iš
esmės skirtinga nuo nurodytųjų kaltinime, neužtikrinant nuteistojo teisės
žinoti kaltinimo pobūdžio ir pagrindo, teisės į gynybą.
20.
Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikoma, kad pagrindas daryti išvadą, jog iš esmės pažeista teisė į gynybą,
teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, kai apeliacinės instancijos teisme
pakeičiamas veikos kvalifikavimas iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, yra
ir tai, kad tokiais atvejais bylos nagrinėjimo teisme dalyviams paliekama tik
galimybė paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, nesant galimybės
teismo procese tikrinti fakto nustatymo klausimų, tikėtina reikšmingų,
nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą (kasacinė byla Nr.
2K-7-228/2008).
21. Tai
sudarytų pagrindą manyti, kad apeliacinės instancijos teismas R.
M. baudžiamojoje byloje pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktų, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2
dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalies nuostatas, esančias
kaip garantiją užtikrinant asmenų teisę į teisingą, rungimosi principu pagrįstą
bylos procesą, teisę į gynybą, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei
pagrindą, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatytas kaltinimo
pakeitimo teisme sąlygas ir tvarką. Šie pažeidimai turėtų būti pripažįstami
esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos
minėtos įstatymų garantuotos R. M. teisės (BPK 369
straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
22.
Nuteistojo teisės į gynybą, teisės būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei
pagrindą pažeidimas galėtų būti ištaisytas grąžinant bylą iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teisme, kuris turi įgaliojimus išnagrinėti gynybos
argumentus ir įrodymus ne tik teisės taikymo, bet ir faktų nustatymo aspektu,
tikėtina reikšmingu, ir vertinant veikos perkvalifikavimo teisingumą. Tačiau
šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos
kasaciniam teismui neleidžia grąžinti šios bylos apeliacinės instancijos
teismui, nes draudžia teismui (pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės
instancijos teismui) savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis net ir tais atvejais, kai taip keičiant
faktines aplinkybes užtikrinama kaltinamojo teisė žinoti kaltinimą, teisė į
gynybą ir kiti konstituciniai tinkamo teisinio proceso principai.
23. Plenarinės sesijos vertinimu, yra pagrindas
manyti, kad minėtos BPK nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
23. 1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje
konstatuota, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad
privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs
nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d.
nutarimas).
Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin
šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos
ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių
gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. , 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis –
užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl
vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę
užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų
vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia
nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d.
nutarimas). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti
kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia,
įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams
institutams. T-ėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija,
privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę
imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių
bei mažinančių nusikalstamumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d.
nutarimas).
Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės,
užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą,
turi būti veiksmingos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata,
kad valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų
ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokią baudžiamųjų
bylų proceso tvarką, kuri sudarytų prielaidas teisėtomis priemonėmis greitai ir
nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaltinti kaltininkus
ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti
(Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Iš Konstitucijos kylanti valstybės
priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo
nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą
įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę
už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų
atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius –
baudžiamojo proceso santykius. Baudžiamojo proceso santykiai įstatymo turi būti
reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir
išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas
padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios
atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas
nekaltas nebūtų nuteistas. Būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo
nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai
suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės. Baudžiamojo proceso
teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų
tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso
dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų
valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno
asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą
teisinę tvarką įgyvendinimas.
Pagal Konstituciją prokuroras
nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra vykdomas ikiteisminio tyrimo
etape. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą
valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita
valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos.
Konstitucijos 109 straipsnio 1
dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, būtinybė apsaugoti asmens
teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės
institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens,
visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus
teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi
būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje
esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir
priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą
veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi
aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos
nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims,
dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis
ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme
susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip,
kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas
asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas
privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems
asmenims.
Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai
išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai,
suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad
teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad
teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra
pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos
aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso
veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms
(pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m.
sausio 16 d. , 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai).
Pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo
intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas,
spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų
pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje
įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį
sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos
Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi
pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos
Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata
(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
23. 2. Taigi nusikalstamas veikas
padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, esant pagrindui,
teisingos bausmės jiems paskyrimas yra viešasis interesas. Teismo siekis
nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti
baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems
teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais ir
kitos minėtos konstitucinės nuostatos sudaro pagrindą manyti, kad pagal
Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės
valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti
ir vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis
visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos
veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos
aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu,
šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos
inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime.
Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir
teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų)
įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo
įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami
užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus
konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus.
23. 3. Tačiau šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio
nuostatos reiškia, kad teismas turi tik tirti, ar kaltinamajame akte nurodyta
veika buvo padaryta būtent šiame akte nurodytomis esminėmis aplinkybėmis,
išskyrus atvejus, kai prokuroras ar nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti
kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Jeigu
asmuo yra kaltas padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės
kitomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, teismas neturi įgaliojimų savo
iniciatyva tirti ir nustatyti šias faktines aplinkybes, pripažinti šį asmenį
kaltu padarius nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui, paskirti jam teisingą
bausmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas šiais atvejais,
pažeidžiant konstitucinį teisingumo principą, išteisinti kaltą nusikalstamos
veikos padarymu asmenį arba paskirti jam nepagrįstai švelnią bausmę, taip
neužtikrinant veiksmingos visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Remiantis konstituciniais teisinės
valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik
išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir
teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio
16 d. , 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo
pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų
veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus
nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis –
teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto
nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir
tikrųjų jos faktinių aplinkybių nustatymas yra glaudžiai susiję. Nusikalstamos
veikos perkvalifikavimą gali lemti kitokių nei kaltinime nurodyta esminių
faktinių aplinkybių nustatymas. Tačiau teismui neturint įgaliojimų nustatyti
tikrąsias esmines padarytos veikos faktines aplinkybes, kurios skiriasi nuo
kaltinime nurodytųjų, tokiais atvejais paneigiama galimybė perkvalifikuoti
inkriminuojamą veiką ir taip užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo
būtų pripažintas kaltu ar, esant pagrindui, teisingai nubaustas.
23. 4. Konstitucinis Teismas
taip pat konstatavo, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos
Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis
teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios
kompetencijos teismų sistemą. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali
būti įsteigti specializuoti teismai. Taigi Konstitucijoje, inter alia
minėtose Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, yra įtvirtinta
instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis – šalinti
galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas
neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus
interesus. Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų
bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų
specializuotų teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai
pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucinė
asmens teisė kreiptis į teismą, teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad
įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios
kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto
specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti
bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo
2006 m. sausio 16 d. , 2006 m. kovo 28 d. , 2006 m. rugsėjo 21 d. , 2006
m. lapkričio 27 d. , 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumas
vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti
nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio
9 d. nutarimas). Įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė
apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės
instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų
aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo
klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės
principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą
(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. , 2007 m. spalio 24 d. nutarimai);
minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio
neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai
pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos
teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine
qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Pirmosios
instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik
teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter
alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso,
valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga (Konstitucinio Teismo 2008 m.
sausio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas taip pat
konstatavo, kad visuotinai pripažįstama tai, kad principas tantum devolutum
quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei
vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą
bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra
tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus
inter alia tuo atžvilgiu, kad apeliacinės instancijos teismas tam
tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo
ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys
paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes –
viešąjį interesą.
Taigi principas tantum devolutum
quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš
esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.
Konstitucinis Teismas,
atsižvelgdamas į šiuos argumentus, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso nuostatos ta apimtimi, kuria įtvirtino, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas tam tikrų kategorijų bylas, negali peržengti
apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas,
ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas
(neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir
saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams
teisinės valstybės ir teisingumo principams (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
23. 5. Tai sudaro pagrindą manyti, kad pagal
Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės
principus apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka
pagal byloje paduotus apeliacinius skundus turi turėti įgaliojimus savo
iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis, kai pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė
neteisingai ir taip ištaisyti šio teismo padarytas klaidas, neleisti, kad būtų
įvykdytas neteisingumas, užtikrinti, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys
būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir, esant pagrindui, jiems paskirta
teisinga bausmė. Šie apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai turi būti
įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir
kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus.
Tačiau minėta, kad pagal BPK 256,
320 straipsnius apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus
inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik
tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo)
apeliaciniame skunde.
23. 6. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus
atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Taigi bylų
proceso apeliacinės instancijos teisme metu gali būti gauti nauji įrodymai,
paaiškėti naujos faktinės aplinkybės, sudarantys pagrindą pakeisti
inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tačiau minėta
BPK 256, 320 straipsnių nuostata tokiais atvejais to neleidžia ne tik teismui,
bet ir prokurorui ar nukentėjusiajam. Taip apsunkinamos prielaidos patraukti
baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir jiems
paskirti teisingas bausmes, įgyvendinti Konstitucijos 109 straipsnį,
konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus.
Plenarinė sesija, atsižvelgdama į
išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
67 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381
straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti:
1) ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostata, kad
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal
kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir
kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės
nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
2) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 256 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą
nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis ir tais atvejais, kai teismas iš anksto
praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią
galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų
konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams
teisingumo ir teisinės valstybės principams;
3) ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia
baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti
inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra
prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, ir tais atvejais, kai teismas iš
anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems
nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti
kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso
principų įgyvendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės
principams.
2. Atidėti
kasacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo nutarimas.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.94393 sekundės -