Paieška : Teismų praktika Civilinė byla Nr1. Dėl sutuoktinių atsakomybėspagal prievoles Turto TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13587: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. Dėl sutuoktinių atsakomybės
pagal prievoles

Turto padalijimo byloje
bendros sutuoktinių skolos, kurių įvykdymo terminai yra suėję, iš sutuoktinių
priteisiamos tais atvejais, kai į bylą trečiaisiais asmenimis su savarankiškais
reikalavimais įstoja sutuoktinių kreditoriai (CK 3. 109 straipsnis, 3. 126 straipsnio
1 dalis, CPK 266, 383 straipsniai). Bendros dalinės sutuoktinių
prievolės, kurių įvykdymo terminai yra suėję, tačiau reikalavimai dėl jų
priteisimo byloje nėra pareikšti, taip pat bendros dalinės prievolės, kurių
įvykdymo terminai dar nėra suėję, padalijamos tarp sutuoktinių, jeigu yra
pareikštas toks sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) reikalavimas.
Visos teismo padarytos
išvados dėl bendro turto padalijimo turi būti nurodytos teismo sprendimo rezoliucinėje
dalyje.
Tinkamas sutuoktinių
(vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių kvalifikavimas yra reikšmingas tiek
sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių
santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia
prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du
skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš
sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra
reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro
turto (CK 3. 115 straipsnis), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė (CK 3. 118 straipsnis).
Bendromis laikomos
sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau
esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip
pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių
prievolės (CK 3. 109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos
iš bendro sutuoktinių turto (CK 3. 109 straipsnio 1 dalis).
Bendrose sutuoktinių
prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali
būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi
per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė
geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai
prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi
skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek
jos dalį (CK 6. 6 straipsnio 4 dalis). Prievolės kvalifikavimas kaip
bendros prievolės pagal CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus
savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar
sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė
yra solidari, be CK 6. 6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles
reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3. 109 straipsnio
2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti
šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai
atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius
neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3. 109 straipsnio
2 dalis). CK 3. 109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti
taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje
nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su
šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir
rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles.
Jeigu sutuoktinių
prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių
prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas
(sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę
įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus
atvejus (CK 6. 5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių
prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią
prievolės dalį.
Sutuoktinių prievolių
pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas
pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir
sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas
ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas
privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas
reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3. 109 straipsnį.
Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip
pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime
nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant
kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių
sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių
šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs
sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas
turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas
tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas
privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3. 109 straipsniu. Faktas, kad
teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio,
nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės
pobūdžio, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas abiem sutuoktiniams turi res
judicata galią ar juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio
2 punktas).
Kito sutuoktinio
sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3. 92 straipsnio 2 dalis yra
įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK
trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3. 92 straipsnio
2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra
bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių
normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio
sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo
prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius
su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio
sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia
prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio
sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3. 109 straipsnio
prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti
reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3. 92 straipsnio 3 dalis),
taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti
būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas
įgaliojimas (CK 3. 92 straipsnio 4 dalis), bei sandoriams, kuriems
pagal įstatymą sutikimo būtinumo nenustatyta.
Bendros sutuoktinių
prievolės, kurios nepriskirtos prie solidariųjų, laikomos dalinėmis. Tokia šių
prievolių teisinė prigimtis lemia ir sutuoktinių atsakomybės pagal tokias
prievoles ypatumus, taip pat šių prievolių likimą padalijant bendrą sutuoktinių
turtą. Tais atvejais, kai kreditorius reiškia ieškinį sutuoktiniams
įrodinėdamas bendrą prievolę CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktų
pagrindu, atsakovais tokioje byloje trauktini abu sutuoktiniai, o nustačius,
kad prievolė bendra – iš sutuoktinių priteisiama lygiomis dalimis, išskyrus
įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6. 5 straipsnis), o
išieškojimas vykdomas iš bendro turto. Bendro turto padalijimo bylose,
nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas padalyti turtą pareikštas sutuoktinių ar
kreditorių (CK 3. 116 straipsnio 1 dalis), sutuoktinis ar abu
sutuoktiniai turi teisę reikšti reikalavimą, kad bendroji dalinė sutuoktinių
prievolė būtų padalyta tarp sutuoktinių. Tokiu atveju vadovaujantis CK 6. 5 straipsniu
prievolė padalijama lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustatyta įstatymų ar
šalių susitarimu. Turto dalijimo byloje, esant pareikštiems reikalavimams, turi
būti padalijamos visos bendros dalinės sutuoktinių prievolės, nepriklausomai
nuo to, suėjęs šių prievolių vykdymo terminas ar ne.
Turto padalijimo bylose,
kuriose pareikštas sutuoktinių reikalavimas padalyti bendras dalines prievoles,
kreditoriai trauktini dalyvaujančiais asmenimis, nes tokio reikalavimo
išsprendimas turi įtakos kreditorių teisėms ir pareigoms. Tokių kreditorių
procesinė padėtis gali būti skirtinga priklausomai nuo nagrinėjamų ginčų ir
pareikštų reikalavimų pobūdžio. Jeigu dėl prievolės pobūdžio ir jos padalijimo
tarp sutuoktinių ir kreditoriaus yra kilęs ginčas ir jis sprendžiamas teisme,
reikalavimas padalyti prievolę turi būti nagrinėjamas tik pagal ginčo teisenos
taisykles pareiškus ieškinį kreditoriui kaip atsakovui. Tačiau tais atvejais,
kai tarp sutuoktinių ir kreditoriaus nėra ginčo dėl prievolės pobūdžio bei
padalijimo ir į bylą pateikiamas kreditoriaus sutikimas dėl pareikšto reikalavimo
padalyti prievolę, kreditoriai traukiami į bylą trečiaisiais asmenimis,
nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokiais
asmenimis į bylą traukiami ir solidarų reikalavimą į sutuoktinius turintys
kreditoriai, išreiškę savo sutikimą dėl prievolių modifikavimo.
Teismas neturi teisės
spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).
Jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti
nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, ieškovo prašymu
teismas gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio
2 dalis). Teismo sprendimas neturi res judicata galios neįtrauktiems dalyvauti
bylose asmenims. Jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę
reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas)
arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK
279 straipsnio 4 dalis). Kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl proceso
atnaujinimo ir teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą, byla atnaujinama tik
dėl su kreditoriaus reikalavimu susijusios bendro turto padalijimo dalies. Kiti
santuokos nutraukimo byloje išspręsti klausimai (santuokos nutraukimo,
išlaikymo vaikams ar sutuoktiniams priteisimas ir pan. ) nesusiję su kreditorių
reikalavimais, todėl dėl šios dalies byla neatnaujinama.
Prievolės vykdymui iš
bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra
asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir
galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik
teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta
tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. V-a- iš vykdomųjų dokumentų
yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo
sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo
išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK
586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be
vykdomojo dokumento. Išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini
teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio
sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai.
N-jo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų
procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje
nedalyvavusiam asmeniui. Išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti
pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai
padaryti. Pažymėtina, kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo
sprendimas, kuriuo prievolę vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių, tai
eliminuoja bendrosios dalinės prievolės galimybę. Tokiu atveju kitas
sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant solidariajai bendrai sutuoktinių
prievolei.
Į kreditoriaus
reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai
neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis
visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro
sutuoktinių turto nėra CK 3. 109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis
teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla
nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem
sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3. 109 straipsnio taikymo
sąlygas. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo
įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam
sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3. 109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai
leidžia prievolės prigimtis.

Civilinė byla Nr. 3K-P-186/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
75. 7,
75. 8; 78. 2. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 20 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės, E-aus B-o (pranešėjas), G-os D-ės, S-o
G-aus, V-us G-o, B-ės J-ės, J-os J-ės, -o
J-o, E-aus L-o, Z-o L-io, A-io N-o, S-os
R-ėnaitės, J-os S-ės (plenarinės sesijos pirmininkė), J-o
-o, V-o V-o ir P- -io,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo
priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių;
tretieji asmenys – D-ske bankas (anksčiau – UAB „S-po“ bankas), AB SEB
bankas, J. A. , išvadą teikianti institucija – Kauno m. savivaldybės
administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

n u s t a t ė:

I. G-o esmė

Byloje kilo
ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Šalys nesutaria dėl bendro sutuoktinių
turto padalijimo, jo vertės nustatymo, nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo
priteisimo bei sutuoktinių turtinių prievolių kreditoriams.
Ieškovė
prašė nutraukti
santuoką, sudarytą 1997 m. rugpjūčio 9 d. , kaltu dėl jos iširimo
pripažįstant atsakovą, paliekant jai santuokinę pavardę; nepilnamečių vaikų
gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja; priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymą
po 500 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, taip pat 10 200 Lt vaikų išlaikymo
įsiskolinimą nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio
10 d; pripažinti, kad automobilis „M- Benz“ yra atsakovo asmeninis
turtas; padalyti santuokoje įgytą turtą: 4 kambarių butą (254 000 Lt
vertės) priteisti natūra ieškovei, pripažįstant jai 37 000 Lt kreditą D-ske
bankui, paimtą butui įsigyti pagal 2002 m. rugsėjo 25 d. kreditavimo
sutartį Nr. BPL201502279; šį butą padalyti nukrypstant nuo lygių dalių
principo, ieškovei priteisti 2/3, atsakovui – 1/3 dalį buto, priteisiant
atsakovui 66 166 Lt kompensaciją už butą.
Atsakovas priešieškiniu
prašė nutraukti santuoką, kalta dėl jos iširimo pripažįstant ieškovę; nustatyti
nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo; priteisti iš ieškovės vaikų išlaikymą
kas mėnesį po 400 Lt kiekvienam vaikui; automobilį „M- Benz“
pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; santuokoje įgytą turtą padalyti lygiomis
dalimis (po 1/2 dalį): priteisti atsakovui natūra 4 kambarių butą (291 000 Lt
vertės), pripažįstant jam 37 000 Lt įsipareigojimą bankui, o ieškovei
priteisti 150 000 Lt kompensaciją; priteisti atsakovui visą
priešieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą atsakovo nurodytomis kainomis,
išskyrus miegamojo lovą su čiužiniu ir indų rinkinį „Zepter“, o ieškovei – 7500 Lt
kompensaciją; įpareigoti ieškovę grąžinti kreditoriui J. A. 25 000 Lt
skolos pagal 2003 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės
teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino
iš dalies: 1) nutraukė šalių santuoką, kaltais dėl jos iširimo pripažįstant
abu sutuoktinius; išregistruojant santuoką, paliko santuokines pavardes; 2) nepilnamečių
vaikų V. A. ir A. A. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove; 3) priteisė
iš atsakovo vaikų išlaikymą po 500 Lt kiekvieną mėnesį periodinėmis
išmokomis, šias lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti ieškovei, įskaičiavo į
išlaikymą lėšas, priteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m.
lapkričio 24 d. nutartimi; priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymo įsiskolinimą
po 300 Lt kas mėnesį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m.
sausio 10 d. , iš viso 10 200 Lt; 4) pripažino, kad ieškovė
privalo atlyginti D-ske bankui finansinį įsipareigojimą pagal kreditavimo
sutartį Nr. BPL201502279; 5) pripažino, kad automobilis „M-
Benz“ yra asmeninis atsakovo turtas; 6) padalijo santuokoje įgytą turtą:
ieškovei priteisė 2/3 dalis 169 332 Lt vertės 4 kambarių
buto, esančio Kaune (duomenys neskelbtini); atsakovui priteisė šio turto
1/3 dalį – 84 666 Lt vertės; butą natūra priteisė ieškovei,
atsakovui iš jos priteisė 66 166 Lt kompensaciją (išskaičiavus
18 500 Lt skolos D-ske bankui); priteisė ieškovei kilnojamųjų daiktų
už 11 060 Lt; atsakovui priteisė 7600 Lt vertės indų rinkinį
„Zepter“; 7) atmetė atsakovo reikalavimą įpareigoti ieškovę grąžinti
kreditoriui J. A. 1/2 dalį negrąžintos paskolos dalies – 25 000 Lt.
Teismas sprendė, kad šalių
santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės, todėl ją nutraukė CK 3. 61 straipsnio
2 dalies pagrindu. Teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus ir norą
gyventi su motina, jų gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove, taip pat atsižvelgdamas
į vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį, priteisė iš atsakovo išlaikymą
vaikams po 500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Dėl
vaikų išlaikymo įsiskolinimo teismas nurodė, kad atsakovas pripažino, jog nuo 2006 m.
rugpjūčio 10 d. jis paliko šeimą ir prie vaikų išlaikymo prisidėjo
nereguliariai, retkarčiais pasiimdamas juos pas save, su jais vykdamas
poilsiauti. Atsakovo atsisakymą mokėti vaikų išlaikymo įsiskolinimą dėl to, kad
atsakovas mokėjo bankui kreditą už butą ir taip, jo nuomone, prisidėjo prie
vaikų išlaikymo, teismas laikė nepagrįstu, nes vaikų išlaikymas ir kredito
mokėjimas – tai nesusiję dalykai. Kredito mokėjimas už įsigytą daiktą yra
investicija į turtą, kuri bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso
sutuoktiniams, o ne vaikams. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas nuo 2006 m.
rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d. nepakankamai prisidėjo
prie vaikų išlaikymo, ieškovės prašoma priteisti įsiskolinimo suma po 300 Lt
kas mėnesį kiekvienam vaikui nėra per didelė, todėl iš atsakovo priteistinas įsiskolintas
10 200 Lt išlaikymas. Dėl finansinio įsipareigojimo kreditoriui D-ske
bankui teismas nurodė, kad šalys santuokos metu paėmė iš šio banko paskolą butui
įsigyti. Teismas laikė, kad šis įsipareigojimas turėtų pereitų tam
sutuoktiniui, kuriam butas priteisiamas natūra, dėl to banko reikalavimai
nenukentėtų, nes negrąžinta kredito suma yra nedidelė (37 000 Lt), o finansinis
įsipareigojimas užtikrintas įkeitimu. Dėl trečiojo asmens kreditoriaus J. A.
finansinio reikalavimo teismas nurodė, kad šis yra tik atsakovui, nes 2003 m.
gegužės 12 d. paskolos sutartis, nors ir sudaryta šalių santuokos metu,
tačiau sudaryta trečiojo asmens ir atsakovo be ieškovės žinios ir sutikimo,
todėl ieškovė negali atsakyti už atsakovo prievoles šiam kreditoriui. Atsakovas
ir trečiasis asmuo neįrodė, kad ši prievolė turi būti vykdoma iš bendro
sutuoktinių turto, taip pat kad ši paskola buvo paimta bendriems šeimos
poreikiams tenkinti.
Teismas, spręsdamas bendro
turto padalijimo klausimą, nustatė, kad šalys, būdamos santuokoje, įsigijo šį
turtą: 4 kambarių butą, kurį ieškovė vertina 254 000 Lt, o
atsakovas – 291 000 Lt; kilnojamąjį turtą (baldus, buitinę techniką
ir kitus daiktus), kurių vertę šalys nurodė skirtingai. Dėl buto įvertinimo
teismas vadovavosi ieškovės pateiktu aktu, kuriame buto rinkos vertė jo
nustatymo dieną (2009 m. sausio 14-ąją) yra 254 000 Lt. Teismas
nurodė, kad šioje turto įvertinimo ataskaitoje buvo vadovaujamasi lyginamuoju
metodu, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, o atsakovo pateiktame ekspertizės
akte, nors ir vadovaujamasi tuo pačiu lyginamuoju metodu, nenurodyta lyginamųjų
analogiško turto vertės nustatymo pavyzdžių. Be to, ieškovė buvo pateikusi
turto vertės nustatymo 2008 m. spalio 16 d. pažymą, kur buto vertė
nurodyta 290 000 Lt. Visuotinai žinoma aplinkybė (CPK 182 straipsnio
1 punktas) yra šiuolaikinės infliacijos mastas ir turto vertės kritimas,
todėl ir ginčo buto vertė negali didėti, o ji nuo 2009 m. pradžios iki
bylos nagrinėjimo iš esmės dienos sumažėjo apie 15–20 proc. Atsižvelgdamas
į tai, teismas laikė, kad reali ginčo buto vertė bylos nagrinėjimo momentu yra
254 000 Lt. Teismas priteisė butą natūra ieškovei, nes su ja lieka
gyventi vaikai. B-a- yra netoli vaikų lankomos mokyklos, ieškovė kitų
gyvenamųjų patalpų neturi – tai vienintelis jos ir vaikų būstas. Atitinkamai
yra sumažėjusios ir kilnojamųjų daiktų kainos, todėl jų reali vertė atitiktų
ieškovės pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodytas nenaujų daiktų
vertes. Atsakovas kilnojamuosius daiktus vertina jų pirkimo metu buvusiomis
kainomis, motyvuodamas tuo, kad, jam palikus ieškovę, ši viena naudojosi
daiktais. Šį atsakovo argumentą teismas nepripažino pagrįstu, nes šiais
daiktais naudotis jis atsisakė laisva valia. Atsakovas nepaneigė ieškovės
pateiktų komercinių pasiūlymų dėl panaudotų daiktų kainų. Atsižvelgdamas į nurodytas
aplinkybes, teismas laikė, kad bendra kilnojamojo turto vertė jo padalijimo
momentu yra 18 660 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo kategorišką
nuomonę, kad daiktai yra pritaikyti tik šiam butui, todėl turi jame ir likti
tam, kam bus priteistas butas, sprendė, jog kilnojamasis turtas turėtų būti
padalytas natūra, priteisiant atsakovui turtą, kurį galima išskirti nepadarant
žalos, t. y. 7600 Lt vertės indų rinkinį „Zepter“. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, kad jos
gaunamos pajamos yra mažesnės už atsakovo, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto
lygių dalių principo ir priteisė ieškovei 2/3, o atsakovui 1/3 dalį viso santuokoje
įgyto turto. Kadangi ieškovei priteistinas 254 000 Lt vertės butas, tai
ji turi sumokėti atsakovui 1/3 dalies šio turto kompensaciją – 66 166 Lt
(254 000 Lt buto vertė : 3 = 84 666 Lt –1/2 dalis
finansinio įsipareigojimo bankui (18 500 Lt) = 66 166 Lt).
Dalytinų kilnojamųjų daiktų bendra vertė – 18 660 Lt, 1/3 dalis šio
turto – 6220 Lt, todėl, atsakovui priteisus 7600 Lt vertės indų rinkinį
„Zepter“, turtas yra padalytas natūra, neišmokant sutuoktiniams vienas kitam
kompensacijos.
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį
skundą, 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis
išvadomis ir sprendimo motyvacija; pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog jis
mokėjo įmokas kreditams padengti, nepakankami išvadai, kad taip jis teikė
vaikams išlaikymą, nes kreditai yra tiksliniai, siekiant sukurti šeimos turtą,
kuris taip pat yra šalių ginčo objektas. Pirmosios instancijos teismas
pagrįstai, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus bei ieškovės turtinę
padėtį, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisė
ieškovei didesnę bendro turto dalį, taip pat butą natūra, tinkamai nustatė ginčo
turto vertę, kuri nustatyta pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios
jungtinės nuosavybės pabaigoje, ir atitinka šalių pateiktuose įrodymuose
nustatytąsias pagal ginčo turto kainų vidurkį. Byloje nustatyta, kad šalys
santuokos metu paėmė iš banko paskolą būstui įsigyti, be to, atsakovas įrodinėja,
kad jo tėvas (trečiasis asmuo J. A. ) 2003 m. gegužės 12 d.
suteikė šeimos poreikiams 60 000 Lt paskolą. CK 3. 109 straipsnio
1 dalyje nustatytas prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto,
sąrašas. Prie šių prievolių priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės
(CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ar sandoris yra
būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamasis
kriterijus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nepateikta
įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti ir jog tai atitiko
abiejų sutuoktinių interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šalys bendram
turtui kurti ėmė paskolas iš bankų ir kad atsakovas sandorį sudarė su artimuoju
giminaičiu, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą
vertinti, kad šioje byloje taikytinos CK 3. 109 straipsnio 3 dalyje
nustatytos išimtys.

III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas
prašo panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo
priteisimo, buto dalių nustatymo ir kompensacijos už butą dydžio, kilnojamųjų daiktų
padalijimo būdo ir kompensacijos dydžio, atsisakymo tenkinti reikalavimą,
susijusį su finansiniu įsipareigojimu J. A. ; dėl 1/2 dalies sumokėtų įmokų
AB D-ske bankui, AB SEB bankui ir sumokėtos paskolos J. A. priteisimo iš ieškovės
ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą:
1) atmesti ieškinio
reikalavimą dėl 10 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams
vaikams priteisimo; 2) panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl buto,
virtuvės baldų komplekto, šaldytuvo „Gorenje“, orkaitės „Gorenje“, viryklės „Gorenje“,
indaplovės „Gorenje“, gartraukio „J- Colba“, 2 vnt. sieninių spintų, dušo
kabinos, lovos su čiužiniu, indų rinkinio „Zepter“ padalijimo ir dėl šios dalies
bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; 3) sprendimo
ir nutarties dalis dėl finansinio įsipareigojimo J. A. pagal 2003 m.
gegužės 12 d. paskolos sutartį pakeisti ir įpareigoti ieškovę grąžinti J. A.
25 000 Lt; 4) panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl 1/2 dalies
įmokų AB D-ske bankui – 6639,45 Lt, 1/2 dalies įmokų AB SEB bankui –
10 436,40 Lt ir 1/2 dalies sumokėtos paskolos J. A. – 5000 Lt,
iš viso dėl 22 057,85 Lt sumokėtų paskolų priteisimo iš ieškovės, ir
dėl šios dalies bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
ieškinio reikalavimo priteisti vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Kasatoriaus nuomone, teismai
netinkamai taikė CK 3. 200 straipsnį, pažeidė CPK 185 straipsnį, dėl
to nepagrįstai priteisė iš jo 10 200 Lt vaikų išlaikymo įsiskolinimą
už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d.
Kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis nurodytų
laikotarpiu neteikė vaikams išlaikymo. Kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo
priteisimo, turi būti nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko
poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo
dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) tai,
kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu;
5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos
materialiai išlaikyti savo vaikus. Teismai nenustatinėjo šių svarbių aplinkybių,
o apsiribojo tik tuo, kad šis ieškinio reikalavimas neviršijo CK 3. 200 straipsnyje
nustatyto termino. Kasatorius teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius,
kad jis apmokėdavo būtinąsias vaikų išlaidas (mokėjo įmokas, kreditą ir
palūkanas už butą, draudimą, apsaugą, buto rekonstrukciją, įgytus namų apyvokos
daiktai). Tai vertintina kaip tėvo pareigos užtikrinti vaikams saugią bei
kokybišką gyvenimo aplinką vykdymas. Teismai neįvertino to, kad duktė,
apklausta teismo posėdžio metu, patvirtino, jog vaikams reikalingus drabužius ir
pagrindinius maisto produktus pirkdavo ir atveždavo būtent kasatorius, nors
kartu su šeima ir negyveno. V-inant ieškovės pateiktus parduotuvių kvitus,
kurie esą patvirtina jos išlaidas vaikų poreikiams tenkinti, akivaizdu, kad
didžioji dalis patirtų išlaidų nėra išlaidos vaikams, o yra tik ieškovės
asmeniniams poreikiams tenkinti skirtos išlaidos (dažnai perkamas alkoholis,
cigaretės, higienos ir kosmetikos reikmenys ir pan. ). Kasatorius, išanalizavęs
ieškovės pateiktus įrodymus, pateikė teismui jų suvestinę, tačiau teismas to nevertino.
Taigi teismai realiai neįvertino byloje esančių įrodymų, netaikė tikėtinumo
taisyklės reikšmingoms faktinėms aplinkybėms patvirtinti ir nepagrįstai laikė,
kad įrodyta, jog kasatorius nevykdė pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus per
ieškovės nurodytą laikotarpį.
2. Dėl
priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę grąžinti kreditoriui J. A.
25 000 Lt skolos. Kasatorius teigia, kad CK 3. 109 straipsnio
1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendros prievolės gali atsirasti ne
tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei
konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį
kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio
sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Atsižvelgiant į
vienodas abiejų sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe,
CK 3. 92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas
sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai
sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši
prezumpcija nepaneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma
bendra sutuoktinių prievole. Šalis, prieš kurią taikoma prezumpcija, norėdama
šią nuginčyti, turi pateikti ją paneigiančių leistinų įrodymų. Taigi ne
kasatorius turėjo įrodinėti, kad pagal 2003 m. gegužės 12 d. paskolos
sutartį gauta iš trečiojo asmens J. A. paskola buvo panaudota šeimos
poreikiams tenkinti, o ieškovė turėjo pateikti įrodymų, paneigiančių šį faktą.
Teismai nepagrįstai perkėlė kasatoriui ir trečiajam asmeniui pareigą įrodyti,
kam buvo panaudota gauta paskola, kai tuo tarpu būtent ieškovė privalėjo
paneigti įstatymo įtvirtintą prezumpciją. Šios prezumpcijos ieškovė nepaneigė.
Pagal sandorį gauta paskola buvo panaudota šeimos interesams tenkinti: buto
rekonstrukcijai ir jo įrengimui (apšiltinimas, santechnikos, elektros instaliacijos
darbai). Vartojamoji paskola iš AB SEB banko buvo paimta jau po to, kai buvo
atlikta buto rekonstrukcija. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad prievolės,
susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, taip pat atsiradusios iš šeimos
interesais vieno sutuoktinio sudaryto sandorio, neturi būti vykdomos iš bendro
sutuoktinių turto (CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai). Įstatymų
leidėjas, siekdamas apsaugoti kreditorių teises, ieškiniui dėl santuokos
nutraukimo, be bendrųjų reikalavimų, nustatė ir specialiuosius, tarp jų –
nurodyti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei nusiųsti kreditoriams
ieškinio kopiją (CK 3. 126 straipsnis). Tai sudaro sąlygas teismui
santuokos nutraukimo byloje išspręsti ne tik sutuoktinių tarpusavio turtinius
klausimus, bet ir jiems kreditorių pareikštus savarankiškus turtinius
reikalavimus, ir taip apsaugoti kreditorių interesus bei užtikrinti proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis). Toks visų
reikalavimų išsprendimo teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, priėmus teismo
sprendimą, kuriuo išsprendžiami santuokos nutraukimo ir turto padalijimo
klausimai, toks sprendimas įgyja res judicata galią. Sprendimui įgijus res
judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu
galutinai ir negrįžtamai. Šioje byloje teismai neišsprendė ginčo dėl dalies finansinių
įsipareigojimų.
3. Dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo ir jo vertės
nustatymo. Teismai netinkamai taikė CK
3. 123, 3. 127 straipsnius, dėl šių teisės normų taikymo nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso
teisės normas. Nukrypimą nuo sutuoktinių
bendro turto lygių dalių principo, priteisiant ieškovei 2/3 dalis turto, teismai
iš esmės motyvavo tik tuo, kad ieškovė jau dvejus metus viena su vaikais gyvena
ginčo bute, viena moka mokesčius, su ja lieka
gyventi nepilnamečiai vaikai, jos pajamos yra mažesnės negu kasatoriaus. Nė vienos iš šių aplinkybių CK 3. 123 straipsnyje nenustatyta. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai iš kasatoriaus priteista gana nemaža vaikų išlaikymo periodinė išmoka, o dalijamas turtas yra palyginti didelės vertės, pripažintina, kad nukrypimas nuo sutuoktinių
bendro turto lygių dalių principo akivaizdžiai
neatitinka įstatymo tikslų bei šiuo
klausimu suformuotos teismų praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3. 123 straipsnio 1 dalies
normas, neužtenka tik konstatuoti esant
tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra
galimas, reikia nustatyti, kiek toks
nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti aiškūs kriterijai,
nustatant sutuoktiniams tenkančias turto
dalis; be to, teismas turi įvertinti, kiek įstatyme nurodytų ar teismo
pripažintų svarbiomis, t. y. sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, aplinkybių yra byloje. Teismai, spręsdami turto padalijimo klausimą,
turėjo įvertini du
teisinius gėrius: atsakovo, kaip santuokinio turto bendraturčio, nuosavybės
teisę ir nepilnamečių vaikų interesus bei
nustatyti motyvuotai pagrįstą protingą šių gėrių pusiausvyrą, nes, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami
tėvų, bet ne vaikų turtiniai klausimai. Atsižvelgus į dalytino buto pobūdį
(butas yra keturių kambarių, rekonstruotas), yra pagrindas teigti, kad nepilnamečių vaikų
interesai nebus pažeisti, jeigu butas
bus padalytas lygiomis dalimis, nes byloje nenustatyta realaus poreikio nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių
principo. Priteisus ieškovei 1/2 dalį didelio buto, nepilnamečių vaikų interesai, užtikrinant
normalias ir realias jų gyvenimo sąlygas,
yra visiškai apsaugoti. Kitų svarbių aplinkybių, kurios būtų pagrindas nukrypti
nuo sutuoktinių turto lygių dalių
principo, teismai nenustatė. Kasacinio
teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3. 127 straipsnio nuostatas,
laikomasi nuoseklios pozicijos, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis. Jeigu turto padalyti natūra
negalima, tai jis natūra priteisiamas
vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nė vienos aplinkybės, kuri duotų pagrindą
teigti, kad negalima turto padalyti natūra. D-amo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Ieškovė teismui
pateikė tris skirtingas buto įvertinimo ataskaitas: 2008 m. kovo 14 d. buto vertė buvo nustatyta 148 417 Lt;
2008 m. spalio 16 d. – 290 000 Lt
(su šia verte kasatorius sutiko); 2009 m. sausio 14 d. buto vertė jau
nustatyta – 254 000 Lt. Kasatoriaus užsakymu buvo atlikta buto
vertės ekspertizė (ekspertui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad bute buvo atlikta rekonstrukcija)
ir nustatyta, kad 2009 m.
vasario 7 d. buto vertė yra 291 000 Lt. Pirmosios
instancijos teismas, esant trims buto
įvertinimo ataskaitoms, nepagrįstai vadovavosi
2009 m. sausio 14 d. nustatyta mažiausia buto verte, to tinkamai
nemotyvavo, taip pat nenurodė, kodėl nesivadovavo
kasatoriaus pateiktu ekspertizės aktu, kuriame nustatyta buto vertė maždaug
atitinka jo vertę teismo sprendimo priėmimo dieną ir būtent tokio, kuris realiai yra, t. y. buto po
rekonstrukcijos. Apeliacinės
instancijos teismui ieškovė pateikė duomenis, kad buto vertė 2009 m. rugpjūčio 20 d. buvo 202 000 Lt,
o kasatorius – kad 245 000 Lt.
Neaišku, kodėl ir kokiais motyvais vienus turto įvertinimo duomenis apeliacinės instancijos teismas priėmė, o kitus
atmetė. Analogiškai yra ir dėl
kilnojamųjų daiktų vertės nustatymo.
Pirmosios instancijos teismas,
spręsdamas dėl jų vertės, vadovavosi
netinkamu įrodymu – ieškovės neteisėtu
būdu gautu „komerciniu pasiūlymu“. Taip
pat teismas taikė nevienodus metodus: daiktus, kurie paskirti ieškovei, laikė
nusidėvėjusiais, o puodų rinkinį, paskirtą kasatoriui, vertino jo įsigijimo kaina, taip pažeisdamas kasatoriaus
teisę dėl vienodų kriterijų taikymo.
4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių ir teismo pareigos tinkamai
motyvuoti sprendimą (nutartį) pažeidimo. Kasatoriaus
nuomone, teismai praktiškai neanalizavo ir nevertino nei
įrodymų viseto, nei kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai, o
apeliacinės instancijos teismas dėl daugumos apeliacinio
skundo faktinių ir teisinių argumentų iš viso nepasisakė. CPK 182 straipsnyje
nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems
žinomomis. Aplinkybės pripažįstamos visiems
žinomomis, jeigu jos: 1) objektyviai yra žinomos daugumai žmonių tam tikroje teritorijoje ar
valstybėje; 2) žinomos teismui, nagrinėjančiam bylą. Šioje byloje teismai, spręsdami
klausimą dėl dalijamo turto vertės, akcentavo ne specialistų išvadas, o nekilnojamojo turto kainų kritimą apie
15–30 proc. ir laikė tai visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Tačiau turto vertės nustatymas yra aiškiai reglamentuotas,
todėl turto vertė turėjo būti pagrįsta įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne teismo
prielaidomis, kurias, be kita ko, neaišku, kokiu pagrindu teismai laikė dar ir visuotinai žinomomis. Šeimos santykių bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus
vaidmuo, todėl šios kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva
rinkti įrodymus, taip pat peržengti pareikštų reikalavimų ribas. Šioje byloje teismai nebuvo aktyvūs. Tai
lėmė, kad liko visiškai
neišspręsti klausimai, susiję su finansiniais įsipareigojimais AB SEB bankui ir
AB D-ske bankui už laikotarpį nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios, t. y. 2006 m.
rugpjūčio 10 d. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad kasatorius vienas vykdė įsipareigojimus pagal
visas šalių turimas kredito sutartis, todėl ieškovė nepagrįstai sutaupė 1/2 dalį įmokų
AB D-ske bankui (6639,45 Lt),
AB SEB bankui (10 436,40 Lt)
ir 1/2 dalį paskolos, sumokėtos trečiajam asmeniui J. A. (5000 Lt),
iš viso 22 057,85 Lt. Dėl šių
aplinkybių teismų sprendime ir nutartyje visiškai nepasisakyta.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame
nurodoma, kad:
1) teismai
pagrįstai priteisė iš kasatoriaus vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Byloje
nustatyta, kad kasatorius nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. paliko šeimą ir
nuo to laiko iš esmės neteikė vaikams išlaikymo. Kadangi vaiko išlaikymas iš
esmės skirtas jo kasdieniniams poreikiams tenkinti, tai kasatoriaus argumentai,
kad prie vaikų išlaikymo jis prisidėjo mokėdamas kreditų įmokas, nėra pakankami
išvadai, jog tokiu būdu jis teikė vaikams išlaikymą, nes kreditai yra
tiksliniai ir neskirti vaikų poreikiams tenkinti;
2) kasatorius
neįrodė, kad paskolos sutartis su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta šeimos
poreikiams tenkinti ir atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Apie šį sandorį
ieškovė nieko nežinojo, sutikimo jam sudaryti nedavė, todėl sandoris laikytinas
asmenine kasatoriaus prievole;
3) teismai
pagrįstai, siekiant užtikrinti vaikų tinkamas gyvenimo sąlygas, butą natūra
priteisė ieškovei, taip pat nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių
principo. S-biomis aplinkybėmis, lemiančiomis tokį nukrypimą, pagrįstai
laikytina tai, kad su ieškove liko gyventi du skirtingų lyčių vaikai, kad jos
pajamos keturis kartus mažesnės nei kasatoriaus, kad ji viena daugiau kaip trejus
metus išlaiko nekilnojamąjį turtą, kad turtas yra apsunkintas įkeitimu ir ji
privalo išmokėti kasatoriui kompensaciją už butą. Visiškai nepagrįsti kasatoriaus
argumentai dėl turto vertės netinkamo nustatymo. Nekilnojamojo turto kainų
kritimas pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ginčo buto vertė dar labiau
sumažėjo ir yra 202 000 Lt;
4) teismai
nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, jų padarytos išvados
atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Ta
aplinkybė, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nėra tiesiogiai
pasisakyta dėl kai kurių byloje pateiktų įrodymų, savaime nereiškia, jog jie
liko teismų neįvertinti.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje yra
kilę teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo padarinius, aiškinimo
ir taikymo klausimai. Jie tiesiogiai susiję su bendrų sutuoktinių prievolių
nustatymą reglamentuojančiomis bei kreditorių teisių apsaugą užtikrinančiomis materialiosios
ir proceso teisės normomis. Tai – aktualūs teisės klausimai, reikšmingi
vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei teismų praktikos formavimui visoje
valstybėje, todėl, siekdama teisinio apibrėžtumo ir aiškumo, juos sprendžia
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija.

Dėl bendrosios jungtinės
nuosavybės padalijimo nutraukiant santuoką

Bendro turto padalijimo
klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas
turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3. 49 straipsnio 2 dalyje
nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3. 53 straipsnio 3 dalis, 3. 59 straipsnis,
3. 62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatymu nustatytas reikalavimas
netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru sutuoktinių
susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3. 59 straipsnis, 3. 62 straipsnio
3 dalis). Bendro turto padalijimas turi būti išspręstas teismo priimtame
procesiniame sprendime dėl santuokos nutraukimo (CPK 385 straipsnio 1 dalis).
D-nio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) ar reikalavimų padalyti
bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas tik
išimtiniais atvejais siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar
įstatymo saugomus interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
pasisakęs, kad kai bankroto byla yra iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas
nuo jos dalyvių turto, klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo (tiek
tais atvejais, kai šis klausimas keliamas pagal vieno sutuoktinio ieškinį, tiek
tada, kai yra susitarimas dėl bendro turto padalijimo ar kai turtą prašo padalyti
kreditoriai) perduodamas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (CK
3. 51, 3. 55 straipsniai, 3. 116 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž. ,
bylos Nr. 3K-7-192/2007).
Bylose dėl santuokos
nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją
apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi
sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Jeigu
sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai jie dalytino
turto neturi, tai apie tai turi būti nurodyta sutartyje dėl santuokos
nutraukimo padarinių, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru
sutikimu (CK 3. 51 straipsnis), vieno sutuoktinio pareiškime dėl santuokos
nutraukimo (CK 3. 55 straipsnis) arba ieškinyje dėl santuokos nutraukimo,
kai santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (CK 3. 60 straipsnis).
Šiuose procesiniuose dokumentuose sutuoktiniai taip pat turi pareigą nurodyti
duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei informaciją apie tai,
kad pareiškėjui žinomiems kreditoriams yra pranešta apie bylos iškėlimą (CPK
382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas,
CK 3. 126 straipsnis).
Bendro turto padalijimo
tvarka nustatyta CK 3. 118 straipsnyje. D-ant sutuoktinių bendrąją
jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y.
teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį
turtą (CK 3. 118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka
apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai
popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus
turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).
Nustatydamas bendrą ir
asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3. 87-3. 91 straipsniais. Plenarinė
sesija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK
3. 88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris
yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi
būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno
sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu
registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdama į tai,
plenarinė sesija pažymi, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre
atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau
nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3. 88 straipsnio 1, 2
ir 4 dalių normose, 3. 90 ir 3. 91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios
jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas,
sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą
bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro
duomenimis (CK 3. 88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių
duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3. 88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies,
3. 90 ir 3. 91 straipsnio taisyklėmis.
Plenarinė sesija pažymi,
kad privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos
nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3. 100 straipsnio
4 punktas). Dalytiną bendrą turtą teismas nustato atsižvelgdamas į CK
3. 127 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta, kad padalijamas
turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos
iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o esant sutuoktinio
prašymui – įgytas bendrai iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.
Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis CK 3. 118 straipsnio
2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK
normomis (CK 3. 1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis
(CPK 375 straipsnio 2 dalis).
Turtas padalijamas
lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo
lygių dalių principo (CK 3. 117 straipsnis, 3. 123 straipsnis).
Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. CK 3. 127 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo
vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti.
Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra
priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram
sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant
turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio
sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Padalijant
turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios
sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1. 5 straipsnis,
1. 137 straipsnis).
Turto padalijimo byloje
bendros sutuoktinių skolos, kurių įvykdymo terminai yra suėję, iš sutuoktinių
priteisiamos tais atvejais, kai į bylą trečiaisiais asmenimis su savarankiškais
reikalavimais įstoja sutuoktinių kreditoriai (CK 3. 109 straipsnis, 3. 126 straipsnio
1 dalis, CPK 266, 383 straipsniai). Bendros dalinės sutuoktinių
prievolės, kurių įvykdymo terminai yra suėję, tačiau reikalavimai dėl jų
priteisimo byloje nėra pareikšti, taip pat bendros dalinės prievolės, kurių
įvykdymo terminai dar nėra suėję, padalijamos tarp sutuoktinių, jeigu yra
pareikštas toks sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) reikalavimas.
Nustatęs sutuoktiniams
asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir iš jo atskaitęs asmenines
skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto
kompensacijų balansą nurodydamas, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo
kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti
kompensuota iš bendro turto (CK 3. 118 straipsnio 3 dalis, 3. 98 straipsnis).
Plenarinė sesija pažymi,
kad visos teismo padarytos išvados dėl bendro turto padalijimo turi būti
nurodytos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Dėl sutuoktinių bendrų
prievolių

Sutuoktinių civilinė atsakomybė
pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš
bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3. 109 straipsnio
1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių
sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Sutuoktinių
atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles, iš
dovanojimo ir paveldėjimo, taip pat išieškojimo iš bendro bei asmeninio
sutuoktinių turto tvarka detalizuojama CK 3. 110–3. 114 straipsniuose.
Pasisakydamas dėl
sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad
sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių
prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba
solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.
v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktiniai prieš
trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidiariai, tačiau šios rūšies prievolės
nagrinėjamoje byloje aptariamais klausimais nereikšmingos, todėl plenarinė
sesija dėl jų nepasisako.
Plenarinė sesija pažymi,
kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas
kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais,
tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių
santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar
bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį
su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio
santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines
sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3. 115 straipsnis),
padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3. 118 straipsnis).
Asmeninės sutuoktinio
prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba
asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki
santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3. 110 straipsnio 1 dalis),
iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus,
kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3. 111 straipsnis),
baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala,
padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3. 115 straipsnio 1 dalis),
kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo
vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo
asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal
asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai
kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė
sutuoktinio nuosavybė (CK 3. 112 straipsnis).
Bendromis laikomos
sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau
esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip
pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių
prievolės (CK 3. 109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos
iš bendro sutuoktinių turto (CK 3. 109 straipsnio 1 dalis).
Bendrose sutuoktinių
prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali
būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi
per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė
geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai
prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi
skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek
jos dalį (CK 6. 6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji skolininkų prievolė
nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik
įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas
yra nedalus (CK 6. 6 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prievolės
kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3. 109 straipsnio 1 dalies
1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra
nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Plenarinė sesija
pažymi, kad, sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK
6. 6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios
normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3. 109 straipsnio 2 ir 3 dalys.
Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir
užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai.
Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai
sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3. 109 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad CK 3. 109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti
taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta
sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių
tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir
prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3. 109 straipsnio
3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito
sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra
būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Jeigu sutuoktinių
prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė
yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis)
privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis,
išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6. 5 straipsnis),
todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną
sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį.
Plenarinė sesija taip
pat išaiškina, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas.
Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti
ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp
sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir
sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą
reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip
bendraskoliams pagal CK 3. 109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia
reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį
panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra
bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės
prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali
remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu)
reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai
kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti,
ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių
kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti
jos pobūdį vadovaudamasis CK 3. 109 straipsniu. Pažymėtina, kad faktas, jog
teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio,
nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės
pobūdžio, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas abiem sutuoktiniams turi res
judicata galią ar juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio
2 punktas).

Dėl CK 3. 92 straipsnio
3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms

Bendroms sutuoktinių
prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3. 109 straipsnio
1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių,
sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito
sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių,
kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti
šeimos interesais. Kasaciniame skunde teigiama, kad 2003 m. gegužės 12 d.
kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudaryta paskolos sutartimi prisiimta prievolė
turi būti pripažinta bendra sutuoktinių prievole, vykdytina iš bendro turto
pagal CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes paskolos
sutarčiai turi būti taikoma CK 3. 92 straipsnio 3 dalyje nustatyta
prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio
sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito
sutuoktinio sutikimas. Kasatoriaus teigimu, šią įstatyme nustatytą prezumpciją
privalėjo paneigti ieškovė. Plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad tokia
kasatoriaus pozicija iš esmės remiasi teisės doktrinoje sutinkama nuomone, jog
visi sandoriai, sudaryti nors vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles
abiem sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo
sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo
vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Dėl to įrodinėti, kad
prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam
asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją. Sprendžiant
sutuoktinių atsakomybės klausimus CK 3. 92 straipsnio 3 dalyje
nustatyta prezumpcija buvo taikyta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „V-ų B-ijos korporacija“ v.
antstolė L. U-iokaitė ir kt. , bylos Nr. 3K-3-35/2006; 2009 m.
kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „H-abankas“
v. A. A. ¸ bylos Nr. 3K-3-117/2009; kt. ). Plenarinė sesija su
tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka, kartu pažymėdama, kad yra būtina
suvienodinti teismų praktiką aiškinant CK 3. 92 straipsnio 3 dalies ir
3. 109 straipsnio santykį. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga yra
pasisakyti dėl CK 3. 92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos
taikymo vieno iš sutuoktinių vardu sudarytos paskolos sutarčiai.
Kito sutuoktinio
sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3. 92 straipsnio 2 dalis yra
įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK
trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3. 92 straipsnio
2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra
bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių
normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio
sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo
prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius
su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio
sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui
ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y.
kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK
3. 109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams,
kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3. 92 straipsnio
3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems
sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui
išduotas įgaliojimas (CK 3. 92 straipsnio 4 dalis). Pagal savo
prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra
įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl
įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos
gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą
žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles
reglamentuojančiame CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 5 punkte
išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš
sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba
kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš
sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo
sudaryti šeimos interesais. Taigi nagrinėjamu atveju kasatoriaus ir trečiojo
asmens paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių
pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju kasatorius,
siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių
prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši
paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).
Būtent šią aplinkybę tyrė bylą nagrinėję teismai ir, nustatę, kad byloje
nepateikta įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, pagrįstai
sprendė, kad nėra pagrindo paskolos sutartį pripažinti bendra prievole. Dėl
nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas, netaikydamas CK 3. 92 straipsnio 3 dalies ir nepriskirdamas
pagal kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudarytą paskolos sutartį prisiimtos
prievolės bendroms sutuoktinių prievolėms, tinkamai aiškino ir taikė CK 3. 109 straipsnio
1 dalies 5 punktą ir neišplėtė CK 3. 92 straipsnio 3 dalyje
nustatytos sutikimo prezumpcijos sutartims, kurioms pagal įstatymą tokio
sutikimo būtinumo nenustatyta.

Dėl bendrų dalinių
sutuoktinių prievolių padalijimo

Minėta, kad bendros
sutuoktinių prievolės gali būti dalinės arba solidarios ir tokia klasifikacija
yra teisiškai reikšminga šeimos išoriniuose (kreditoriaus ir sutuoktinių) bei vidiniuose
(sutuoktinių tarpusavio) teisiniuose santykiuose.
Prievolės solidarumas
suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai
bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek visą ją, tiek jos dalį (CK
6. 6 straipsnio 4 dalis). Aplinkybė, kad solidarieji skolininkai yra
sutuoktiniai, turi reikšmės nukreipiant išieškojimą į turtą. Kreditorių,
kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimai tenkinami iš asmeninio
turto tik tada, jeigu reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių
turto nepakanka (CK 3. 113 straipsnis). Padalijant bendrą turtą solidariosios
sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius.
Pasisakydamas šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,
kad, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos
ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai
kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. -S. v. A. S. , byla
Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. J.
v. G. J. ,
bylos Nr. 3K-3-410/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. , D. B. , bylos
Nr. 3K-7-229/2009; kt. ). Pažymėtina, kad turto padalijimo bylose esant
visų prievolės šalių (sutuoktinių ir kreditorių) sutikimui solidariosios
prievolės gali būti modifikuojamos ir kitaip, pavyzdžiui, vieną iš sutuoktinių
atleidžiant nuo prievolės vykdymo iš dalies, pakeičiant jas į asmenines šalių
sutartomis dalimis ir pan.
Minėta, kad bendros
sutuoktinių prievolės, kurios nepriskirtos prie solidariųjų, laikomos dalinėmis.
Tokia šių prievolių teisinė prigimtis lemia ir sutuoktinių atsakomybės pagal
tokias prievoles ypatumus, taip pat šių prievolių likimą padalijant bendrą
sutuoktinių turtą. Tais atvejais, kai kreditorius reiškia ieškinį sutuoktiniams
įrodinėdamas bendrą prievolę CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktų
pagrindu, atsakovais tokioje byloje trauktini abu sutuoktiniai, o nustačius,
kad prievolė bendra – iš sutuoktinių priteisiama lygiomis dalimis, išskyrus
įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6. 5 straipsnis), o
išieškojimas vykdomas iš bendro turto. Bendro turto padalijimo bylose,
nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas padalyti turtą pareikštas sutuoktinių ar
kreditorių (CK 3. 116 straipsnio 1 dalis), sutuoktinis ar abu
sutuoktiniai turi teisę reikšti reikalavimą, kad bendroji dalinė sutuoktinių
prievolė būtų padalyta tarp sutuoktinių. Tokiu atveju vadovaujantis CK 6. 5 straipsniu
prievolė padalijama lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustatyta įstatymų ar
šalių susitarimu. Plenarinė sesija taip pat pabrėžia, kad turto dalijimo
byloje, esant pareikštiems reikalavimams, turi būti padalijamos visos bendros
dalinės sutuoktinių prievolės, nepriklausomai nuo to, suėjęs šių prievolių
vykdymo terminas ar ne.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius
buvo pareiškęs reikalavimą padalyti tarp sutuoktinių iš paskolos sutarties su
kreditoriumi J. A. kylančią prievolę, tačiau konstatavęs, kad ši prievolė
nėra bendra sutuoktinių prievolė, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai dėl
šios dalies kasatoriaus priešieškinio netenkino.

Dėl kreditorių
procesinės padėties bendro turto padalijimo bylose

Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pasisakęs, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausančio turto padalijimas gali neigiamai veikti sutuoktinių kreditorių
interesus, todėl įstatyme įtvirtintos tam tikros procesinės kreditorių teisės,
leidžiančios jiems įgyvendinti savo interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž. ,
bylos Nr. 3K-7-192/2007).
Kreditorių teisių apsaugai skirtas CK 3. 126 straipsnis, kurio 2 dalyje
nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo
pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų
kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo
dėl ieškinio kopiją. Pažymėtina, kad CK 3. 126 straipsnio 2 dalies
reikalavimų sutuoktiniai privalo laikytis nepriklausomai nuo to, kokiu būdu
nutraukiama santuoka, t. y. nepriklausomai nuo to, ar byla nagrinėjama
ginčo teisenos ar ypatingosios teisenos tvarka (CPK 381 straipsnis).
R-alavimas nurodyti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius pareiškime ar
ieškinyje dėl santuokos nutraukimo įtvirtintas ir proceso teisės normose (CPK
382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas,
3 dalies 4 punktas). V-o ar abiejų sutuoktinių kreditoriai gali
savo iniciatyva įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys
savarankiškus reikalavimus (CK 3. 126 straipsnio 1 dalis).
Plenarinė sesija pažymi,
kad turto padalijimo bylose, kuriose pareikštas sutuoktinių reikalavimas
padalyti bendras dalines prievoles, kreditoriai trauktini dalyvaujančiais
asmenimis, nes tokio reikalavimo išsprendimas turi įtakos kreditorių teisėms ir
pareigoms. Plenarinė sesija taip pat išaiškina, kad tokių kreditorių procesinė
padėtis gali būti skirtinga priklausomai nuo nagrinėjamų ginčų ir pareikštų
reikalavimų pobūdžio. Jeigu dėl prievolės pobūdžio ir jos padalijimo tarp
sutuoktinių ir kreditoriaus yra kilęs ginčas ir jis sprendžiamas teisme,
reikalavimas padalyti prievolę turi būti nagrinėjamas tik pagal ginčo teisenos
taisykles pareiškus ieškinį kreditoriui kaip atsakovui. Tačiau tais atvejais,
kai tarp sutuoktinių ir kreditoriaus nėra ginčo dėl prievolės pobūdžio bei
padalijimo ir į bylą pateikiamas kreditoriaus sutikimas dėl pareikšto
reikalavimo padalyti prievolę, kreditoriai traukiami į bylą trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis).
Tokiais asmenimis į bylą traukiami ir solidarų reikalavimą į sutuoktinius
turintys kreditoriai, išreiškę savo sutikimą dėl prievolių modifikavimo.
Pažymėtina, kad teismas
neturi teisės spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų
(CPK 266 straipsnis). Jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio
reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems
asmenims, ieškovo prašymu teismas gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje
atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas neturi res judicata galios
neįtrauktiems dalyvauti bylose asmenims. Jeigu tokių asmenų teisės yra
pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio
1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir
teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v.
R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010). Plenarinė sesija taip pat
pažymi, kad, kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir
teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą, byla atnaujinama tik dėl su
kreditoriaus reikalavimu susijusios bendro turto padalijimo dalies. Kiti
santuokos nutraukimo byloje išspręsti klausimai (santuokos nutraukimo,
išlaikymo vaikams ar sutuoktiniams priteisimas ir pan. ) nesusiję su kreditorių
reikalavimais, todėl dėl šios dalies byla neatnaujinama.

Dėl sutuoktinių
atsakomybės procesinių aspektų

Plenarinė sesija taip
pat pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra vienareikšmiškos pozicijos dėl
to, kokioje civilinio proceso stadijoje gali būti nustatomas bendros
sutuoktinių prievolės pobūdis bei išieškojimas pagal bendrą prievolę nukreipiamas
į sutuoktinio turtą.
Nagrinėdamas teismo
sprendimo vykdymo stadijoje kilusius ginčus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
pasisakęs, kad tuo atveju, kai išieškojimas vykdomas iš bendro sutuoktinių
turto (pvz. , CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 1–6 punktai, 2 dalis),
nereikia išduoti naujo vykdomojo dokumento, kuriame skolininku būtų nurodytas ir
skolininko sutuoktinis kaip solidarusis skolininkas, ir skolininkui
priklausančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies
nustatymo procedūros (nustatytos CPK 667 straipsnyje) nereikia atlikti
(pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„V-ų B-ijos korporacija“ v. L. U. , A. Z. ir J. Z. ,
bylos Nr. 3K-3-35/2006),
antstolis turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti
išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo CPK 589, 593 straipsnių
pagrindu (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. R. v. antstolė N. -ė, M. V. , S. V. , bylos Nr. 3K-3-607/2007; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m.
liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė N. -ė
v. K. J. , T. O. , V. O. , bylos Nr. 3K-7-242/2009). Taip
pat, nors ir pasisakęs, kad abu sutuoktiniai teismo procese turi dalyvauti
bendraatsakoviais, kai civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį tenka abiem
sutuoktiniams, bei konstatavęs, kad be teismo sprendimo antstoliui nukreipus
išieškojimą į sutuoktinio turtą buvo pažeistos proceso teisės normos, kasacinis
teismas, vykdydamas teisingumą individualioje byloje, yra palikęs galioti
teismų sprendimus, kuriais buvo nustatytas prievolės bendrumas sutuoktiniui
apskundus antstolio veiksmus Civilinio proceso kodekso XXXI skyriuje
nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. Š. , I. Š. v. UAB ,,Gabuva“, UAB ,,G-ės vandenys“ ir
kt. , bylos Nr. 3K-7-149/2008).
Tačiau Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad teismo sprendimo ar
sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas negali keisti sprendimo esmės: jeigu
teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo, tai išaiškinti sprendimą ar
vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia teisių ir pareigų kitam asmeniui, negalima
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. antstolė N. -ė, K. S. , B. A. S. ,
bylos Nr. 3K-3-81/2010).
Suvienodindama kasacinio
teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles
plenarinė sesija išaiškina, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto
būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė
ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios
jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų
pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis
dokumentas. V-a- iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas
teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio,
antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų
teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y.
vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas H-abankas v.
antstolis A. B-ė, bylos Nr. 3K-7-114/2008; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. -H. , N. M. H.
v. antstolis D. -a-, bylos Nr. 3K-3-567/2009; 2010 m.
vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. antstolė N. -ė, K. S. , B. A. S. ,
bylos Nr. 3K-3-81/2010). Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad
išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo
išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo
tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai. N-jo skolininko
(kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio
sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam
asmeniui. Išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir
išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti. Pažymėtina,
kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prievolę
vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių, tai eliminuoja bendrosios dalinės
prievolės galimybę. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik
esant solidariajai bendrai sutuoktinių prievolei.
Į kreditoriaus
reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai
neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis
visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro
sutuoktinių turto nėra CK 3. 109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis
teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla
nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem
sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3. 109 straipsnio taikymo
sąlygas.
Dėl nurodytų priežasčių
plenarinė sesija išaiškina, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas
sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti
savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3. 109 straipsnio
taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis.
 
 Dėl teismo vaidmens sutuoktinių turto
padalijimo ginče

CPK 376 straipsnyje
įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam. Pagal šio straipsnio 1–4 dalis
aktyvus teismas reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus,
tačiau ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis
priemonių sutaikyti šalis (CK 3. 64 straipsnis, CPK 384 straipsnio 3 dalis),
teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar
vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CK 3. 183 straipsnio 2 dalis)
ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3. 65 straipsnio
2 dalyje. Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir
rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę,
esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. CPK 376 straipsnio nuostatos
nuosekliai įgyvendinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis
teismas yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje
egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, t. y. šeimos
teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas
dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų
apsaugotos vaikų teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Z. S. v. V. S. , bylos Nr. 3K-3-98/2007).
Tais atvejais, kai
dalijant sutuoktinių turtą paaiškėja, kad vienas iš sutuoktinių nevykdo
išlaikymo prievolės, išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteistas iš
sutuoktinio nepilnamečio vaiko naudai ir nesant pareikšto tokio reikalavimo (CK 3. 118 straipsnio 2 dalis, CPK 376 straipsnio
3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. Z. v.
S. Z. ,
bylos Nr. 3K-3-538/2006). Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas
CK 3. 196 straipsnio 1 dalies
2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma
arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą. K-ia forma priteisti išlaikymo
įsiskolinimą, priklauso nuo reikalavimo, tačiau įstatyme (CPK 376 straipsnio 3 dalis) leidžiama teismui nustatyti ir
kitokia forma, jeigu tai labiau atitinka vaiko interesus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S. , bylos Nr. 3K-3-469/2006;
kt. ). Taigi
proceso teisės normomis teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų
interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų
šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu
ir viešojo intereso gynimą.
Plenarinė sesija pažymi,
kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo
pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų
reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio
lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai),
todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes,
sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė
taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų
reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nebuvo aktyvūs,
todėl liko neišspręsti visi klausimai, susiję su kasatoriaus vykdytais
įsipareigojimais kreditoriams. Plenarinė sesija atmeta tokius argumentus kaip
nepagrįstus. Sutuoktinių įsipareigojimai kreditoriams yra susiję su jų
tarpusavio turtinėmis teisėmis ir pareigomis byloje pareikštų reikalavimų padalyti
bendrą turtą apimtimi. Pagal CK 3. 88 straipsnį preziumuojama, kad turtas
yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra
vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. G-o šalių bendroji jungtinė
nuosavybė pasibaigė teismo sprendimu padalijus bendrą turtą (CK 3. 100 straipsnio
6 punktas). Jeigu nėra vieno iš sutuoktinių prašymo, kad dalijamas tik
turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium,
teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę
sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo
dienos (CK 3. 127 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje
kasatorius nebuvo pareiškęs reikalavimo kreditoriams sumokėtas sumas pripažinti
išmokėtomis iš asmeninių lėšų ir taip CK 3. 98 straipsnio pagrindu siekti
teisės į kompensaciją. Kadangi abu sutuoktiniai šiame procese dalyvauja
lygiomis teisėmis, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, byloje nenustatyta
šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą
kasatoriaus nurodytų reikalavimų apimtimi veikti vieno iš sutuoktinių
interesais, tai pagrindo konstatuoti CPK 376 straipsnio pažeidimą nėra.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių
principo

Pagal CK 3. 127 straipsnio
3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų
sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem
sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam
sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį
pinigais. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė sutuoktinių turto dalis ir
priteisė ieškovei kasatoriui tenkančią dalį natūra įpareigodami ją išmokėti jam
piniginę kompensaciją. Kadangi, kaip kasaciniame skunde nurodė kasatorius,
skundas teikiamas dėl buto dalių nustatymo ir piniginės kompensacijos dydžio,
plenarinė sesija nepasisako dėl buto padalijimo būdo, tačiau pasisako dėl
nukrypimą nuo lygių dalių principo reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Preziumuojama, kad
sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3. 117 straipsnio 1 dalis).
Šia prezumpcija padalydamas bendrą turtą teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato
CK 3. 123 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurios leidžia teismui nukrypti
nuo bendro turto lygių dalių principo ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę
turto dalį. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į
nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę
padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3. 123 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas formuodamas CK 3. 123 straipsnio taikymo praktiką yra išaiškinęs,
kad, taikant CK 3. 123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik
konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių
principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas,
siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai
aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L. ,
bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m.
lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v.
A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009;
kt. ). Taigi, pavyzdžiui, vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų
gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti
nuo lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra
pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių
mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant
individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje E. M.
v. V. M. , bylos Nr. 3K-3-301/2007;
2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. D. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt. ).
Apeliacinės instancijos
teismas pasisakydamas dėl nelygių dalių nustatymo atsižvelgė į įvairias
aplinkybes: dalytino turto pobūdį, teisių į butą suvaržymą įkeitimu, ieškovės
gaunamas pajamas, jos galimybes mokėti kreditą bankui bei kitas, ir sprendė,
kad byloje buvo realus poreikis ir teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių
bendro turto lygių dalių principo. G-ydamas apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalį dėl turto dalių nustatymo kasatorius išskiria tik kai kurias aplinkybes
iš nurodytųjų abiejų instancijų procesiniuose sprendimuose.
Plenarinė sesija atmeta
kasatoriaus argumentus, kad sutuoktinio pajamos nėra reikšminga aplinkybė CK
3. 123 straipsnio 1 dalies prasme. Sutuoktinio gaunamos pajamos
tiesiogiai susijusios su jo turtine padėtimi, kuri CK 3. 123 straipsnio 1 dalyje
įvardyta kaip pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl tai reikšminga
teismui sprendžiant dėl CK 3. 123 straipsnio taikymo.
Plenarinė sesija taip
pat atmeta kasatoriaus argumentus, kad išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis
priteisimas sudaro pagrindą nenukrypti nuo lygių dalių principo. Išlaikymo
vaikams priteisimo (CK 3. 194 straipsnis) faktas savaime nepašalina
nepilnamečių vaikų interesų kaip pagrindo, į kurį teismas turi atsižvelgti
padalydamas sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis (CK 3. 123 straipsnis).
CK 3. 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šeimos įstatymai ir jų
taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos
narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę
visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti
nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir
kitokių veiksnių įtakos. Toks teisinis reguliavimas reikalauja atitinkamo tėvų
ir vaikų teisių įgyvendinimo, į jį privalo atsižvelgti ir teismas, inter
alia padalydamas turtą pagal CK 3. 123 straipsnį. Byloje nustatyta, kad
padalijamas butas yra keturių kambarių, du nepilnamečiai sutuoktinių vaikai yra
skirtingų lyčių, todėl yra siektina, kad kiekvienas iš jų turėtų galimybę
turėti atskirą gyvenamąją erdvę – kambarį. Plenarinė sesija sprendžia, kad,
vaikų gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, ši aplinkybė yra teisiškai
reikšminga ir kartu su kitomis teismų nustatytomis aplinkybėmis sudarė pagrindą
nukrypti nuo lygių dalių principo padalijant bendrą turtą.
Atsižvelgdama į tai, kas
išdėstyta, plenarinė sesija konstatuoja, kad, nustatydamas nelygias turto dalis,
apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas,
todėl naikinti teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl turto vertės ir
piniginės kompensacijos dydžio nustatymo

Objektyvus dalijamo
turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo
garantijų. D-amo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios
galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3. 119 straipsnis).
Toks įstatyminis reguliavimas, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad turėtų būti
nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo
turto rinkos kainos, o jeigu byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, –
tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes
tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė. Iš esmės toks kasatoriaus aiškinimas grindžiamas lingvistiniu turto
vertės nustatymo momentą reglamentuojančio CK 3. 119 straipsnio aiškinimu
sistemiškai jį siejant su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu
CK 3. 100 straipsniu. Su tokiais kasatoriaus argumentais plenarinė sesija
sutinka tik iš dalies. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas,
privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 straipsnio
4 dalis). Taikant tik lingvistinį aiškinimo metodą CK 3. 119 straipsnio
reikalavimų įvykdymas galėtų būti įmanomas tik idealiai susiklosčius
aplinkybėms. Tuo tarpu priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis,
nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Minėta, kad bylose dėl
santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją
apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas).
Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatuoja, kad teismas gali
nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis
įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios
ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus,
savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta
aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėję teismai turėjo būti aktyvūs dėl reikalavimų
dėl turto padalijimo ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl teismai
pagrįstai vadovavosi tais duomenimis, kuriuos nustatė iš šalių pateiktų
dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu šalys pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto
registro, taip pat kelias kvalifikuotų nekilnojamojo turto vertintojų sudarytas
padalijamo buto vertinimo ataskaitas, pagrindžiančias turto vertę įvairiu metu:
2008 m. spalio 16 d. – 290 000 Lt, 2009 m. sausio 14 d.
– 254 000 Lt, 2009 m. vasario 7 d. – 291 000 Lt,
2009 m. rugpjūčio 20 d. – 202 000 Lt ir 2009 m.
rugsėjo 28 d. – 245 000 Lt. Paskutinės dvi iš jų buvo pateiktos
bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų
atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto
vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų
pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo
turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilėje byloje A. L.
v. R. L. , bylos Nr. 3K-3-251/2006). Bylą nagrinėję teismai
analizavo šalių pateiktus įrodymus, savo išvadas papildomai pagrįsdami
ir nekilnojamojo turto vertės kritimu kaip visiems žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio
1 punktas). Ištyręs įrodymus pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dalijamo
buto vertė yra 254 000 Lt ir nuo šios vertės apskaičiavo mokėtiną kasatoriui
kompensaciją. Taigi teismo nustatyta buto vertė yra net didesnė, nei nurodyta
vėliau apeliacinėje instancijoje šalių pateiktose turto vertinimo ataskaitose
(202 000 Lt ir 245 000 Lt). Dėl nurodytų priežasčių plenarinė
sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 3. 119 straipsnį
bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šios normos
aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl nepilnamečių vaikų
išlaikymo įsiskolinimo

Tėvų teisė ir pareiga
auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės
juos išlaikyti įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio
6 dalyje. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta ir CK
3. 192 straipsnio 1 dalyje. Šios abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su
vaiku, tiek ir atskirai nuo jo) pareigos vykdymo tvarka detalizuota CK
trečiosios knygos antrajame skirsnyje. Vaiko teisė turėti tokias gyvenimo
sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam
vystymuisi bei tėvų atsakomybė už vaiko gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui
vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes įtvirtinta ir
1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio
1 ir 2 dalyse. Abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu,
tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu taip
pat nustatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio
2 dalyje.
Pareiga išlaikyti savo vaikus
yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3. 155 straipsnio 1 dalis, 3. 156 straipsnis).
Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK
3. 192 straipsnio 3 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė
turtinė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems
asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. V-am iš tėvų nevykdant
išlaikymo prievolės, toks elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindas
riboti tėvų valdžią (CK 3. 180 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos
nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine
padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis
priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris
gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią
(inter alia materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų
vykdymo sąlygos.
Nepilnamečių vaikų
išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3. 192 straipsnio
1 dalis). Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo
pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymą priteisia
teismas pagal vieno iš tėvų, globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos ieškinį (CK 3. 194 straipsnio 1 dalis).
Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar
pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK
3. 194 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos
svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir
prižiūrinti vaikus yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant
vaikų teises ir interesus (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. S. v. R. S. , bylos Nr. 3K-3-469/2006;
2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P.
v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010; kt. ).
Kasacinio teismo
jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas
nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti
būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3. 192 straipsnio 2 dalis).
Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau
išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki
ieškinio pareiškimo dienos (CK 3. 200 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo
priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas,
nustatomas remiantis CK 3. 192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis
nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo,
siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų
nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai,
b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis,
proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį
reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu,
e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos
materialiai išlaikyti savo vaikus. R-alavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra
retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK
3. 200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis
faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų
apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus
(CK 3. 3, 1. 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-21/2007;
2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K.
v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009).
Plenarinė sesija
nesutinka su kasatoriaus skunde išdėstytais argumentais, kad bylą nagrinėję
teismai nepagrįstai priteisė vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali
atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad
jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. ,
bylos Nr. 3K-3-14/2008). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
kasatorius nuo 2008 m. sausio 10 d. neteikė vaikams išlaikymo, todėl
iš jo nuo šios dienos priteisė po 500 Lt išlaikymą kas mėnesį kiekvienam
vaikui. Nustatydami išlaikymo dydį teismai pagrindė savo sprendimą, dėl šios dalies
kasatorius apeliacinės instancijos teismo nutarties neginčija. Teismai taip pat
nustatė, kad kasatorius paliko šeimą 2006 m. rugpjūčio 10 d. ir
laikotarpiu iki 2008 m. sausio 10 d. prie vaikų išlaikymo prisidėjo
epizodiškai. Tokį prisidėjimą prie išlaikymo apeliacinės instancijos teismas
pripažino nepakankamu. Taigi nustatęs, kad išlaikymas buvo teikiamas tik iš dalies
bei priteisdamas įsiskolinimą skaičiuojant po 300 Lt kas mėnesį kiekvienam
vaikui, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 3. 200 straipsnį
bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo
ir aiškinimo praktikos.
Teismai taip pat
pagrįstai nelaikė išlaikymu vaikams kasatoriaus įmokų vykdant įsipareigojimus
bankui pagal kredito sutartį. Išlaidos, susijusios su būsto įsigijimu (tarp jų
ir kreditų mokėjimo bankui) yra priskirtinos prie bendrosios jungtinės
nuosavybės įsigijimo bei šio turto dalijimo klausimų ir negali būti
sutapatinamos su CK trečiosios knygos XII skyriaus antrajame skirsnyje
nustatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus.

Dėl pareigos motyvuoti
teismo sprendimą

Pagal CPK 331 straipsnio
4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti
motyvuotas. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies
4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas
visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra
pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus
nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti
vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės
normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas
galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų,
tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos
motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai,
kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą
(pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M-ė,
bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v.
Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. , bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m.
rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“,
bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt. ). Tuo atveju, kai teismo sprendimo
(nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu
pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo
(nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos
faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta
neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta
į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl
formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B.
v. A. M. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-603/2008). Apeliacinės
instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritarė pirmosios instancijos
teismo motyvams, negalima laikyti nemotyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009).
Plenarinė sesija atmeta kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės
instancijos teismas netikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
ir pagrįstumo, nes tik pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui. Tokie
teiginiai neatitinka skundžiamos nutarties turinio, iš kurio matyti, kad
apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto pateiktus argumentus,
tyrė įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei pritarė pirmosios
instancijos teismo motyvams, taigi tinkamai motyvavo savo nutartį ir nenukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Dėl kitų kasacinio
teismo argumentų

Kasatorius teigia, kad
buvo pažeistos CPK 185 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo
taisyklės. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis
įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso
metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi
įrodymų vertinimo taisyklių, laikė įrodytomis ir nustatė visas tinkamam
materialiosios teisės normų taikymui ir teisingam bylos išsprendimui
reikšmingas aplinkybes. Kasaciniame skunde išdėstyti teisiniai argumentai dėl
proceso teisės normų pažeidimo yra grindžiami kasatoriaus pasirinktiniais
duomenimis, išskirtais iš byloje esančių duomenų visumos. Tokia argumentacija vertinama
kaip kasacijos dalyko nesuformulavimas. Plenarinė sesija taip pat nepasisako dėl
kitų kasaciniame skunde pateiktų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų ir
nesudarančių kasacijos pagrindų pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį.
Vadovaudamasi
išdėstytais motyvais plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas priėmė teisėtą nutartį, kurią naikinti kasacinio skundo argumentais
nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio
skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos šios bylinėjimosi išlaidos:
nesumokėta už kasacinį skundą žyminio mokesčio dalis – 2365 Lt, kurios
sumokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme, ir 109,98 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. A.
į valstybės biudžetą 2365 (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis) Lt
žyminio mokesčio ir 109,98 Lt (vieną šimtą devynis litus 98 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Šis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutarimas yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.04817 sekundės -