TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
4
4. Dėl teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta
sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, galios byloje nedalyvavusiems
kreditoriams, santuokos
nutraukimo įtakos sutuoktinių prievolėms prieš kreditorius

Teismas, gavęs sutuoktinių prašymą patvirtinti
sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria siekiama pakeisti prievolės
pobūdį, turi pareigą išsiaiškinti ne tik tai, ar yra įvykdytos CK 3. 126 straipsnio
2 dalies sąlygos, bet ir privalo nustatyti, ar yra kreditoriaus sutikimas
tokiam pakeitimui. Nesant aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo pakeisti
šalių sutarties sąlygas, yra pagrindas pripažinti, kad sutartis pažeidžia
kreditoriaus interesus ir prieštarauja viešajai tvarkai.
CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis
draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų
teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės
taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą,
subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims
įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios. Jeigu tokių
asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK
366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme
savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl
santuokos nutraukimo padarinių, kuria sutuoktiniai susitarė dėl byloje
nedalyvaujančio asmens – kreditoriaus teisių ir pareigų, kuriam nebuvo tinkamai
pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, neturi res judicata galios
kreditoriui ir neužkerta jam kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų
teisių gynimo, nes kreditoriaus ir skolininkų ginčas neišspręstas.
 Sutarties
pagrindu atsiradusios solidariosios prievolės pakeitimas asmenine reiškia ne ką
kita, kaip sutarties pakeitimą dėl sutarties subjekto, nes kreditorius netektų
teisės reikalauti, kad prievolę įvykdytų antrasis sutuoktinis. Šalys,
sudarydamos sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią
(CK 6. 189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas
reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų
pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1. 2 straipsnis)
reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6. 223 straipsnio
1 dalis). Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta
aiškiai ir nedviprasmiškai. Skolininkas negali remtis kitos sutarties šalies –
kreditoriaus – tylėjimu, kaip jo valios išraiška pakeisti sutartį pagal
skolininko nurodytas sąlygas, nes tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik
įstatymo arba sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1. 64 straipsnio
3 dalis). Tuo atveju, kai solidariosios prievolės atveju sutuoktiniai
pareiškia teisme reikalavimą pakeisti šią prievolę į dalinę arba asmeninę, o
kreditorius, nors ir būdamas informuotas apie tokios bylos iškėlimą, neįstoja į
santuokos nutraukimo bylą ir neišreiškia savo valios dėl tokio reikalavimo,
nėra pagrindo pripažinti, jog buvo jo sutikimas pakeisti sutartį.
Sutuoktinių susitarimas santuokos nutraukimo
atveju solidariąją prievolę pakeisti į dalinę arba asmeninę reiškia
kreditoriaus ir skolininkų sutarties pakeitimą, ir kai dėl tokio pakeitimo nėra
aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo, pažeidžia kreditoriaus interesus ir
negali būti laikomas pagrindu solidariajai prievolei pasibaigti.
Civilinė byla Nr. 3K-7-173/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 75. 7; 116. 11 (S)

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 26 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės, E-aus B-o, G-os D-ės (pranešėja),
V-us G-o, A-io N-o, A-o S-io ir J-os S-ės
(kolegijos pirmininkė),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas – AB
bankas „H-abankas“) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas
– AB bankas „H-abankas“) ieškinį atsakovei R. N. dėl skolos ir palūkanų
priteisimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje
kilo ginčas dėl materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių sutuoktinių solidariąją atsakomybę pagal prievoles,
bei proceso teisės normų, įtvirtinančių kreditorių teisių santuokos nutraukimo
bylose įstatyminės apsaugos garantijas, aiškinimo ir taikymo.
2007 m. kovo 6 d.
ieškovas, Ž. N. ir R. N. pasirašė vartojimo
kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė 64 000 Lt kreditą su
septynių procentų dydžio metinėmis palūkanomis; kredito grąžinimo terminas buvo
nustatytas 2012 m. vasario 22 d. B-kas 2007 m. kovo 6 d.
pervedė 64 000 Lt į Ž. N. asmeninę sąskaitą. Pagal sutartį
skolininkai kreditą turėjo grąžinti dalimis, mokėjimo terminai ir grąžinamos
kredito dalys buvo nurodyti prie sutarties pridėtame grafike. Šalys susitarė,
kad, suėjus kredito dalies, palūkanų mokėjimo terminams, bankas 1267,12 Lt
įmoką savaime nurašys nuo klientų sąskaitos (kiekvieno mėnesio 22 dieną),
todėl skolininkai pagal sutarties 7. 1 punktą įsipareigojo užtikrinti, jog
suėjus mėnesinio mokėjimo terminui sąskaitoje būtų visa reikiama lėšų suma
mėnesiniam mokėjimui nurašyti. Tvarkingas kredito grąžinimas vyko iki 2007 m.
rugsėjo 4 d. , o suėjus mokėjimo terminui 2007 m. spalio 22 d. ,
skolininkų sąskaitoje nebuvo reikiamo kiekio lėšų, todėl bankas negalėjo jų
nurašyti ir padengti kredito dalies. Apie tai jis informavo skolininkus ir
ragino tinkamai vykdyti savo prievoles, taip pat perspėjo apie sutarties
nevykdymo padarinius. Skolininkai į pretenzijas neatsakė ir nesiėmė jokių
veiksmų skolai padengti. Aplinkybėms nepasikeitus, bankas nutraukė kredito
sutartį ir pareikalavo iki 2008 m. balandžio 12 d. grąžinti kreditą,
palūkanas ir delspinigius. Skolininkai šio reikalavimo nevykdė. B-kas kreipėsi
į teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 6 d.
sprendimu už akių priteisė bankui iš Ž. N. 60 663,94 Lt skolos
ir septynių procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos nuo
paskutinės skolos apskaičiavimo dienos iki viso kredito grąžinimo bankui
dienos, taip pat penkių procentų dydžio įstatyminių metinių palūkanų už
priteistą sumą, pagal mokėjimo kortelės sutartį 1047,80 Lt skolos ir 15,5 procento
metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito 995,75 Lt sumos nuo 2008 m.
balandžio 15 d. iki viso kredito grąžinimo bankui dienos, penkių procentų
dydžio įstatyminių metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos
iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nepateikė
vykdyti vykdomojo rašto pagal minėtą sprendimą už akių, o pareiškė teisme ieškinį,
kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovės 60 663,94 Lt
skolos, septynių procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos
58 415,19 Lt, jas skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 15 d.
(nuo paskutinės skolos apskaičiavimo dienos) iki viso kredito bankui grąžinimo
dienos, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m.
balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad R-einių
rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-47-0237/2008
įsiteisėjusiu 2008 m. sausio 7 d. sprendimu nutraukė Ž. N. ir R. N.
santuoką, todėl jų bendro turto neliko, negalima ir jų solidarioji atsakomybė.
Buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo
sprendimu, susitarė, kad teisės, pareigos ir atsakomybė pagal vartojimo kredito
sutartį perėjo Ž. N. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 18 straipsnį
įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ieškovui, nustatytos aplinkybės
įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo nenustatinėjamos, o ieškovo teisės kaip
kreditoriaus ir kaip asmens, dėl kurio teisių nuspręsta šiuo sprendimu, nebuvo
pažeistos, nes įvykdytos visos sąlygos, nurodytos CK 3. 126 straipsnio
1 ir 2 dalyse. Be to, teismas nurodė, kad ieškovo naudai iš Ž. N.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu už akių buvo
priteista skola su delspinigiais ir palūkanomis pagal vartojimo kredito sutartį,
todėl jeigu ta pati skola su delspinigiais bei palūkanomis pagal tą pačią
vartojimo kredito sutartį būtų priteista iš atsakovės antrą kartą, ieškovas,
teismo teigimu, būtų nepagrįstai praturtėjęs.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę
bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 27 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo
sprendime išdėstytais motyvais, nurodė, kad atsakovei
solidarioji skolos grąžinimo prievolė pagal vartojimo kredito sutartį pasibaigė
įsiteisėjus R-einių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 8 d.
sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-47-0237/2008. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo
reikalavimai buvo visiškai patenkinti įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės
teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu už akių, todėl pagal CPK 182 straipsnio
2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį nustatytos faktinės šalių ginčo
aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 18 straipsnio nuostatomis, nes ieškovas
nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos metu nepateikė jokių įrodymų, paneigusių įsiteisėjusio
teismo sprendimo privalomumą, ar to, kad jis būtų kreipęsis dėl proceso
atnaujinimo CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka, ginčydamas R-einių rajono
apylinkės teismo 2008 m. sausio 7 d. sprendimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai,
atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio
27 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d.
sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios
teisės normas, reglamentuojančias solidariąją sutuoktinių atsakomybę,
neteisingai aiškino sutuoktinių sudarytą ir teismo patvirtintą sutartį dėl
santuokos nutraukimo, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, nutraukus
santuoką, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo
terminas nėra suėjęs, nedalijamos, buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai,
išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. -S. v.
A. S. , bylos Nr. 3K-3-275/2007). Kasatoriaus teigimu,
nagrinėjamoje byloje santuokos nutraukimo padarinių sutarties patvirtinimas ir
santuokos nutraukimas savaime nepanaikino sutuoktinių solidariosios prievolės.
CK 3. 59 straipsnyje nurodyta, kad, nutraukiant santuoką, sutuoktinių
turtas turi būti padalijamas, tačiau sutuoktinių solidariosios prievolės be
kreditoriaus sutikimo nedalijamos ir buvę sutuoktiniai, kreditoriui nesutikus,
lieka bendraskoliai.
2. Kasatorius
pagal CK 6. 14 straipsnio 3 dalį turi pasirinkimo teisę, kuriam iš
bendraskolių pareikšti ieškinį dėl prievolės įvykdymo. Pareiškęs ieškinį vienam
bendraskoliui, kasatorius neprarado teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitam
(CK 6. 6 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismų argumentai dėl dvigubo
skolos kasatoriui priteisimo nepagrįsti, atėmė iš kreditoriaus reikalavimo į
skolininkus pasirinkimo teisę, pažeidė įstatymu saugomus kreditoriaus
interesus.
Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti
nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos
įrodymus, pagrįstai netaikė solidariosios sutuoktinių atsakomybės instituto,
teisingai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl santuokos nutraukimo įtakos sutuoktinių
prievolėms prieš kreditorius
Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl sutuoktinių
solidariosios atsakomybės pagal prievoles bei pagal sutuoktinių sudarytos ir
teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių
įtakos šioms prievolėms. Įstatymų leidėjas ieškiniui dėl santuokos nutraukimo
yra nustatęs nemažai specialiųjų reikalavimų, iš kurių vienas yra įpareigojimas
pateikti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodyti, kad
ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio
5 punktas, CK 3. 126 straipsnio 2 dalis). Šis reikalavimas yra
taikomas ir tais atvejais, kai sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką jų
tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos nutraukimo padarinių sutartį (CK
3. 56 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių
teisių įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK 3. 126 straipsnio 1 dalyje,
garantija.
Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad santuokos
nutraukimo byloje teismas padalijo sutuoktinių vardu paimtą ir iš dalies dar
negrąžintą vartojimo paskolą nesant kreditoriaus (kasatoriaus) sutikimo, o
kreditorius, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui santuokos nutraukimo
byloje, pareiškė atskirą ieškinį dėl jau padalytos paskolos priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad tais
atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių
prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nemodifikuojamos, t. y.
buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su
prievolės pakeitimu. Bendraskoliai – sutuoktiniai – savo turtinių santykių
negali spręsti be trečiųjų asmenų – kreditorių, nes, solidariąją prievolę
pakeitus į dalinę arba asmeninę, kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai
ar bus įvykdyta iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-482/2008;
2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B. , D. B. , bylos Nr. 3K-7-229/2009).
Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi
teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet
kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6. 6 straipsnio
4 dalis). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose
nustatytas išimtis. Solidariosios prievolės atsiradimo pagrindai, esant
pasyviajam prievolės daugetui, nustatyti CK 6. 6 straipsnio 1 dalyje,
pagal kurią solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą,
arba šalių susitarimą, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nagrinėjamu
atveju solidarioji sutuoktinių prievolė atsirado sutarties pagrindu. Sutuoktiniai,
pasirašydami sutarties dokumentus, išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą,
todėl laikytina, kad jie abu bendrai, kaip viena sutarties šalis (kredito gavėjai),
sudarė kredito vartojimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš
nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Taigi, kreditorius
sutarties pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu
bendraskoliai. Esminis solidarumo požymis, kad solidarieji bendraskoliai neturi
teisės reikalauti pasidalyti prievolę, nes kiekvienas yra atsakingas už visos
prievolės įvykdymą. CK 6. 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis
yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti
civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam
asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų
veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių
bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalių valios autonomijos ir sutarčių sudarymo
laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių
santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis
sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Sutarties pagrindu
atsiradusios solidariosios prievolės pakeitimas asmenine reiškia ne ką kita,
kaip sutarties pakeitimą dėl sutarties subjekto, nes kreditorius netektų teisės
reikalauti, kad prievolę įvykdytų antrasis sutuoktinis. Šalys, sudarydamos
sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai
sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6. 189 straipsnio
1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių
egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo
principas (CK 1. 2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama
šalių susitarimu (CK 6. 223 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalies
valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Skolininkas
negali remtis kitos sutarties šalies – kreditoriaus – tylėjimu, kaip jo valios
išraiška pakeisti sutartį pagal skolininko nurodytas sąlygas, nes tylėjimas
laikomas asmens valios išraiška tik įstatymo arba sandorio šalių susitarimo nustatytais
atvejais (CK 1. 64 straipsnio 3 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tuo atveju, kai solidariosios prievolės atveju sutuoktiniai
pareiškia teisme reikalavimą pakeisti šią prievolę į dalinę arba asmeninę,
o kreditorius, nors ir būdamas informuotas apie tokios bylos iškėlimą, neįstoja
į santuokos nutraukimo bylą ir neišreiškia savo valios dėl tokio reikalavimo,
nėra pagrindo pripažinti, jog buvo jo sutikimas pakeisti sutartį. Toks
aiškinimas yra pagrįstas solidariosios prievolės prigimtimi ir įstatymo
nuostatomis, reglamentuojančiomis kreditoriaus teises dėl solidariųjų
skolininkų. Solidarioji prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai, nes
kreditorius turi garantiją, kad vieno skolininko nemokumas neturės įtakos
prievolės įvykdymui, nes bus galimybė pareikalauti, jog ją įvykdytų kitas
bendraskolis. Visų bendraskolių prievolė gali baigtis tik tinkamai įvykdžius
visą prievolę – kreditorius, gavęs skolą iš vieno bendraskolio, nebegali
reikšti ieškinio kitiems.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad santuokos
nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš
sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti
kreditoriams pagal solidariąją prievolę (pagrindinę). Akivaizdu, kad toks
prievolės transformavimas esmingai pakenktų kreditoriaus interesams (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. G. J. ,
bylos Nr. 3K-3-410/2007; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B. , D. B. , bylos
Nr. 3K-7-229/2009). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
sutuoktinių susitarimas santuokos nutraukimo atveju solidariąją prievolę
pakeisti į dalinę arba asmeninę reiškia kreditoriaus ir skolininkų sutarties
pakeitimą, ir kai dėl tokio pakeitimo nėra aiškiai išreikšto kreditoriaus
sutikimo, pažeidžia kreditoriaus interesus ir negali būti laikomas pagrindu
solidariajai prievolei pasibaigti.

Dėl teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis
dėl santuokos nutraukimo padarinių, galios byloje nedalyvavusiems kreditoriams

CK 3. 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta,
kad teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, taip pat patvirtina sutuoktinių
pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. N-s sutuoktinių sutartis
dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios
išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo, teismas, prieš tvirtindamas
tokią sutartį, turi pareigą patikrinti, ar ši sutartis yra teisėta ir
nepažeidžia kieno nors teisių. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti,
ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3. 53 straipsnio
3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos
neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių
nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Sutarties
turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. CK 3. 53 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių prieštarauja
viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno
sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina. Teismas,
gavęs sutuoktinių prašymą patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių,
kuria siekiama pakeisti prievolės pobūdį, turi pareigą išsiaiškinti ne tik tai,
ar yra įvykdytos CK 3. 126 straipsnio 2 dalies sąlygos, bet ir
privalo nustatyti, ar yra kreditoriaus sutikimas tokiam pakeitimui. Nesant
aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo pakeisti šalių sutarties sąlygas, yra
pagrindas pripažinti, kad sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus ir
prieštarauja viešajai tvarkai.
Nagrinėjamoje byloje buvę sutuoktiniai santuokos
nutraukimo padarinių sutartyje, kuri buvo patvirtinta teismo sprendimu
atskiroje byloje, susitarė, kad teisės, pareigos ir atsakomybė pagal vartojimo
kredito sutartį perėjo vienam iš sutuoktinių. Bylą dėl negrąžintos paskolos
priteisimo pagal kasatoriaus ieškinį nagrinėję teismai pažymėjo, kad pagal
CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas
ieškovui (kasatoriui), nustatytos aplinkybės įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš
naujo nenustatinėjamos, kasatorius šio teismo sprendimo neginčijo proceso atnaujinimo
tvarka, todėl kasatoriaus ieškinį atsakovei atmetė.
Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir
procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Teisės doktrinoje yra
išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo
sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo
sprendimo prejudicinė galia. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pasisako dėl šių teismo sprendimo
savybių tarpusavio santykio.
CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš
bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo
privalomumo principas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėjęs
teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms,
tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti
vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši norma įtvirtina bendrą
principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti
asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas
visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje
asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje
asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs
teismo sprendimas (pvz. , registro funkcijas atliekanti įmonė privalo
įregistruoti teismo sprendimu nustatytus reikšmingus faktus; sprendimas
pripažinti asmenį neveiksniu yra privalomas visiems asmenims, kuriems
reikalinga nustatyti asmens statusą ir pan. ). Tačiau teismo sprendimo
privalomumo principas nereiškia, kad teismo sprendimu gali būti nuspręsta dėl
nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Šio principo reikšmė
aiškintina sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.
Aiškinant teismo sprendimo privalomumo ir res
judicata principų tarpusavio santykį, pažymėtina, kad tai nėra tapačios
sampratos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai
reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims
turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir
kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Skiriami materialūs ir procesiniai
sprendimo, turinčio res judicata galią, teisiniai padariniai. Procesinis
teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo
nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio
1 dalis). M-erialieji sprendimo res judicata padariniai yra
dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai
negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje.
Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje –
tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio
2 punkte. Šioje byloje pirmiausia aktualus materialusis res judicata
principo aspektas, t. y teismo sprendimo išimtinumas, kuris reiškia, kad
bylos šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių
perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio
3 dalis). Taigi, remiantis tradicine res judicata principo
definicija, isiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu
yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo
tapatumas.
Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad
įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti
dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose
bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res
judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas
kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška
įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis
ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi,
teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo
padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu
asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius
ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (pvz. , teismo sprendimai dėl asmens
pripažinimo mirusiu ar neveiksniu sukelia teisinius padarinius ir
nedalyvavusiems byloje asmenims). Tačiau pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie
nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti
teismo nustatytus faktus.
CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis
draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų
teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės
taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą,
subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims
įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios. Jeigu
tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą
(CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį
teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar
nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų
teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio
reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus
faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims
kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo
intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra
išnagrinėtas ir išspręstas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių
tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir
pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B. ; bylos Nr. 3K-3-203/2000).
Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys yra kasatorius (kreditorius) ir atsakovė
(skolininkė), ieškinys pareikštas prievolių teisės normų pagrindu dėl prievolės
nevykdymo. Teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje ginčas dėl paskolos
grąžinimo tarp kasatoriaus ir atsakovų neišspręstas. Šiuo teismo sprendimu
nuspręsta dėl sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat dėl
vienašališko sutarties pakeitimo, nedalyvaujant vienai iš sutarties šalių –
kreditoriui, todėl toks sprendimas neturi res judicata galios kasatoriui.
Dažniausiai sutuoktinių kreditoriai, neįtraukti į santuokos nutraukimo bylos dalies
dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą, kreipiasi su prašymu dėl
proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto
pagrindu. Minėta, kad CK 3. 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
kreditorių teisė įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, padalijimo trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais
savarankiškus reikalavimus, o CK 3. 126 straipsnio 2 dalyje nustatyta
sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam
žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą
jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktiniams
neįvykdžius šios pareigos, kreditoriai turi teisę prašyti atnaujinti bylos dalies
dėl santuokoje įgyto turto padalijimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. V. L. , bylos Nr. 3K-3-450/2007;
2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P.
v. R. Š. , bylos Nr. 3K-3-471/2007; 2009 m. balandžio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB „H-abankas“ v. Ž. V. , J. V. ,
bylos Nr. 3K-3-84/2009).
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių
teisių apsauga tik proceso atnaujinimo instituto pagrindu ne visada gali būti
pakankama ir efektyvi, todėl neturėtų būti suabsoliutinama, nes šios teisės
įgyvendinimas siejamas su gana griežtų procesinių terminų laikymusi. Iš
Konstitucijos 30 straipsnio kylanti asmens teisė kreiptis į teismą yra
absoliuti, ji negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti dirbtinai
apsunkintas jos įgyvendinimas. Ši teisė yra procesinio pobūdžio garantija,
suponuojanti asmens teisę į tinkamą (teisingą) procesą. Nagrinėjamoje byloje
aktualu pažymėti, kad santuokos nutraukimo byloje nėra duomenų, jog
sutuoktiniai būtų įvykdę CK 3. 126 straipsnio 2 dalies sąlygas,
nors apie tokios pareigos įvykdymą ir nurodė ieškinyje bei prašyme nutraukti
santuoką tarpusavio susitarimu. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
šias aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir
kasatoriaus veiksmingos teisės kreiptis į teismą, ginant kreditoriaus
interesus, užtikrinimo aspektas, esant pagrįstų abejonių dėl tinkamo
kreditoriaus informavimo apie banko skolininkų pradėtą procesą dėl santuokos
nutraukimo, turėjusį įtakos banko turtiniams interesams, ir dabartiniame etape
egzistuojančios realios galimybės prarasti galimybę tinkamai apginti savo
interesus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
Dėl nurodytos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
garantijų Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) nuolat pabrėžia,
kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir
iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja
valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą
(žr. A-ey v. I-eland, judgment of October 1979, Garcia Manibardo v.
Spain). Nacionalinėje teisėje įtvirtintas „prieinamumo“ laipsnis turi būti
pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės
viršenybės demokratinėje visuomenėje principą (žr. Ashingdane v. U-ited
K-dom, judgment of May 1985). Teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės
ribojimai gali būti pripažinti nesuderinamais su Konvencija, jei jie apsunkina
pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą. S-bu, kad taikomi apribojimai
nesuvaržytų ar „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar tokia
apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. klasikinį sprendimą Golder
v. U-ited K-dom, judgment of 21 February 1975; taip pat Fayed v.
U-ited K-dom judgment of September 1994; kt. ). Nagrinėjamos kreditoriaus interesų
užtikrinimo problematikos atveju aktuali byla Canete de Goni prieš Ispaniją,
kurioje buvo kilęs suinteresuoto trečiojo asmens tinkamo informavimo apie jo
teisėms įtakos turintį procesą klausimas (žr. Canete de Goni v. Spain,
no. 55782/00, judgment of 15 October 2002). Teismas priminė, kad teisės
kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią,
praktinę galimybę ginčyti aktą (veiksmą), apribojantį jo teises. Teismo
praktika patvirtina, kad svarbu išsiaiškinti, ar iš tiesų asmuo buvo tinkamai
informuotas apie jam svarbų procesą.
Minėta, kad nagrinėjamoje byloje, pareikalavus
bylą dėl santuokos nutraukimo, nustatyta, kad kasatorius apie jo turtiniams
interesams turintį įtakos procesą santuokos nutraukimo byloje nebuvo tinkamai
informuotas, tai paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus apie CK 3. 126 straipsnio
2 dalies sąlygų įvykdymą. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrinusi
išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta
sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria sutuoktiniai susitarė dėl
byloje nedalyvaujančio asmens – kreditoriaus teisių ir pareigų, kuriam nebuvo tinkamai
pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, neturi res judicata
galios kreditoriui ir neužkerta jam kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų
teisių gynimo, nes kreditoriaus ir skolininkų ginčas neišspręstas.
Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu tai, kad tokiu
atveju, kai santuokos nutraukimo byloje yra reiškiami reikalavimai, susiję su
sutuoktinių prievolių kreditoriams pobūdžiu bei jų vykdymu, kreditoriaus
procesinė padėtis byloje turi atitikti reiškiamų reikalavimų pobūdį ir
kreditoriaus materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Civiliniame
procese egzistuoja proceso koncentruotumo principas ir teismo pareiga jį išaiškinti.
Proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo požiūriu teismo teisė esant tam
tikroms sąlygoms netinkamą šalį pakeisti tinkama (CPK 45 straipsnis) padeda
greičiau išspręsti ginčą ir teisingai išspręsti materialųjį teisinį ginčą bei
užtikrinti teisės į tinkamą procesą įgyvendinimą. Šiems tikslams įgyvendinti
įstatymų leidėjas Civilinio proceso kodekse yra įtvirtinęs nemažai procesinių
priemonių: ieškinio trūkumų šalinimo institutą, parengiamąjį teismo posėdį,
teismo galimybę įtraukti dalyvauti trečiaisiais asmenimis be savarankiškų
reikalavimų tuos asmenis, kurių teisėms gali turėti įtakos būsimas teismo
sprendimas. Tais atvejais, kai teismas, nepasinaudodamas nė vienu iš nurodytų
procesinių mechanizmų, byloje nusprendžia dėl neįtraukto dalyvaujančiu asmeniu
ir tinkamai neinformuoto apie vykstantį procesą kreditoriaus teisių ir pareigų,
pripažintina, kad toks asmuo savo teises gali ginti ne tik prašydamas
atnaujinti procesą, bet ir kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistos ar
ginčijamos teisės gynimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų,
reglamentuojančių sutuoktinių solidariąją atsakomybę pagal prievoles, taikymo
ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas), pažeidė
proceso teisės normas, reglamentuojančias įsiteisėjusio teismo sprendimo
padarinius bei jų įtaką nedalyvavusiems byloje asmenims. Nurodytų proceso
teisės normų pažeidimai vertintini kaip nulėmę netinkamą, bylos faktinių
aplinkybių neatitinkantį materialiosios teisės normų taikymą. Nustatyti
pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, todėl
konstatuotina, kad yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte
įtvirtintas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.
Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti tam pačiam
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio
1 dalies 5 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 45,10 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
balandžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos
teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų
valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų
priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą
pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt