TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m
5. Dėl teismo teisės nustatyti uzufruktą
gyvenamajai patalpai,
kuri nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui

Pagal CK 3. 71 straipsnio 1 dalį, jeigu
gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali
nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po
santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai; CK 3. 86 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi
nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis
šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Taigi CK trečiosios knygos normose,
reglamentuojančiose sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir vieno sutuoktinio teisių
į gyvenamąją patalpą garantijas nutraukus santuoką (CK 3. 71, 3. 86 straipsniai),
nurodyta teismo teisė, bet ne pareiga nustatyti uzufruktą ir sutuoktiniui, su
kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, palikti teisę naudotis gyvenamąja
patalpa, kuri nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto
nustatymas susijęs su sutuoktinio, kuris yra gyvenamosios patalpos savininkas,
nuosavybės teisės ribojimu. Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas
privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio
vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti
kitais būdais (pvz. , priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi
lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai
finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti.
Aptariamos garantijos, t. y. teisės naudotis
gyvenamąja patalpa uzufrukto teise, taikymas aktualus tais atvejais, kai
nepilnamečiai vaikai gyvena būste, kuris priklauso nuosavybės teise vienam iš
sutuoktinių, tačiau ne tam, su kuriuo po santuokos nutraukimo lieka gyventi vaikai.
Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris
nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių
vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę
nustatyti uzufruktą.
Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 78. 2. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 18 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės A-ės
(pranešėja), J-os J-ės ir P- �-io (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. C. kasacinį skundą dėl
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. C.
ieškinį atsakovui N. C. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo,
išlaikymo vaikams priteisimo, vaikų gyvenamos vietos nustatymo ir neturtinės žalos
atlyginimo bei atsakovo N. C. priešieškinį ieškovei T. C. dėl
santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos
nustatymo, turto padalijimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; išvadą byloje teikianti
institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių
apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Ieškovė prašė: nutraukti jos ir atsakovo 1999 m. liepos 31 d.
sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; palikti šalims santuokines pavardes; nepilnamečių
vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo vaikams išlaikyti
butą Klaipėdoje (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovo
10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; padalyti santuokoje įgytą
147 072,84 Lt vertės kilnojamąjį turtą ir pripažinti ieškovei nuosavybės
teisę į 69 801,42 Lt, atsakovui – į 77 271,42 Lt vertės
turtą.
Atsakovas priešieškiniu prašė: nutraukti šalių santuoką
dėl abiejų sutuoktinių kaltės; palikti šalims santuokines pavardes; nepilnamečių
dukterų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo dukterims išlaikyti
po 400 Lt kas mėnesį iki jų pilnametystės; iškeldinti atsakovę su visais
jos daiktais iš jo buto; padalyti santuokoje įgytą 11 407,78 Lt
vertės turtą ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 65 435,39 Lt,
atsakovui – į 48 635,39 Lt vertės turtą; priteisti iš ieškovės 8400 Lt
kompensaciją už jai tenkančią didesnės vertės turto dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 23 d.
sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovės ir
atsakovo santuoką, įregistruotą 1999 m. liepos 31 d. Klaipėdos miesto
civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 598; pripažino, kad santuoka
iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; paliko ieškovei santuokos metu turėtą
pavardę; nustatė nepilnamečių dukterų, t. y. N. , gimusios 2000 m.
balandžio 29 d. , ir D. , gimusios 2002 m. kovo 17 d. , gyvenamąją
vietą su motina; priteisė iš atsakovo dukterims išlaikyti po 500 Lt kas
mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos iki jų pilnametystės; padalijo
santuokoje įgytą turtą: priteisė ieškovei turto, kurio vertė 63 435,39 Lt,
atsakovui turto, kurio vertė 56 505,39 Lt; nustatė ieškovei uzufrukto
teisę į atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją
patalpą Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), kol šalių dukterys sulauks
pilnametystės, ir paskyrė jai bei nepilnametėms dukterims naudotis kambariu,
pažymėtu plane indeksu 53-3, kitas patalpas, pažymėtas plane indeksais 53-1,
53-5, 53-6, 53-7, paskyrė naudotis bendrai su atsakovu; kitą ieškinio ir
priešieškinio dalį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas šeimos
iširimo priežastis, jų asmeninių santykių pobūdį, išnagrinėjęs visas bylos
aplinkybes, sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes tiek
ieškovė, tiek atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to bendras
šalių gyvenimas tapo negalimas. Teismas laikė, kad ieškovės prašomas priteisti
iš atsakovo išlaikymas vaikams turtu neatitinka vaikų kasdienių poreikių. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad abu tėvai dirba, gauna nuolatines pajamas ir gali
teikti vaikams išlaikymą, skiriant jų kasdieniams poreikiams atitinkamą pinigų sumą,
sprendė, kad išlaikymas iš atsakovo priteistinas mėnesinėmis piniginėmis
išmokomis. Teismas, įvertinęs vaikams reikalingo išlaikymo dydį ir tai, kad
pagal šalių paaiškinimus ieškovės gaunamos vidutinės mėnesio pajamos yra 700
eurų, o atsakovo – 1000 eurų, sprendė, kad iš atsakovo kiekvienam vaikui
išlaikyti priteistina po 500 Lt kas mėnesį iki vaikų pilnametystės. Bylos
nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad šalys nebuvo įgijusios nuosavo gyvenamojo
būsto, santuokos metu gyveno atsakovo motinai asmeninės nuosavybės teise
priklausiusiame bute Klaipėdoje (duomenys neskelbtini); po motinos mirties
(2007 m. rugsėjo 17 d. ) jos turtą paveldėjo atsakovas. Teismas, vadovaudamasis
CPK 376 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad nepilnamečių
vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, kuri nėra gyvenamųjų patalpų,
priklausančių atsakovui, savininkė, tam, kad ieškovė su vaikais po santuokos
nutraukimo neatsidurtų gatvėje, nustatė uzufruktą ieškovei ir nepilnamečiams
vaikams (CK 3. 71 straipsnis). Teismas, nustatęs, kokį turtą šalys įgijo
santuokos metu, atitinkamai jį padalijo.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį: priteisė
iš atsakovo nepilnametėms dukterims (N. , gimusiai 2000 m. balandžio 29 d. ,
ir D. , gimusiai 2002 m. kovo 17 d. ) išlaikyti po 400 Lt kas
mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos iki jų pilnametystės; nustatė, kad
atsakovui priteisto automobilio „M--Benz 308“ vertė yra 1734 Lt, viso
jam priteisto santuokos metu įgyto turto vertė – 52 239,39 Lt;
panaikino sprendimo dalį dėl uzufrukto nustatymo; kitą sprendimo dalį paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams iš atsakovo turi būti
priteistas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teisėjų kolegija
nurodė, kad išlaikymas turtu paprastai priteistinas tais atvejais, kai teikti
išlaikymą privalantis vaiko tėvas neturi nuolatinių pajamų, o iš bylos
aplinkybių negalima spręsti, jog išlaikymą periodinėmis išmokomis tėvas laiku
ir visiškai teiks iš turimų santaupų ar kito turto gaunamų pajamų, arba kai
teismas vaikui priteisia išlaikymo skolą ir kt. Sprendžiant klausimą, kokia forma
– periodinėmis išmokomis ar turtu – priteisti išlaikymą, reikia atsižvelgti į
vaiko poreikių turinį. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė su nepilnamečiais
vaikais gyvena B-gijoje, atsakovas ilgą laiką dirba B-gijoje, gauna
nuolatines pajamas ir turi galimybę kas mėnesį mokėti pinigus vaikams
išlaikyti, todėl vaikų interesus geriau atitinka ir operatyviausiai jų
poreikius gali patenkinti periodinėmis išmokomis teikiamas išlaikymas, o ne
išlaikymas Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu.
Teisėjų kolegija
nurodė, kad pagal susiformavusią teismų praktiką nepilnamečių vaikų išlaikymo
orientacinis dydis yra viena minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu yra 800 Lt
(CK 6. 461 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė neįrodė,
jog vaikų poreikiams patenkinti reikia didesnių sumų, ir apeliacinės
instancijos teisme patvirtino, kad vienos mergaitės poreikiams patenkinti 800 Lt
per mėnesį pakanka, teisėjų kolegija pripažino, jog kiekvienam vaikui išlaikyti
reikalinga suma yra viena minimali mėnesinė alga, t. y. 800 Lt. Kadangi
pareiga išlaikyti vaikus tenka abiem tėvams, tai, teisėjų kolegijos nuomone, iš
atsakovo priteistina po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, ir ši suma kartu
su motinos teikiamu išlaikymu užtikrintų būtiniausių ginčo šalių vaikų poreikių
tenkinimą (CK 3. 192 straipsnis).
Dėl uzufrukto
nustatymo teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė siekia užtikrinti dukterims
gyvenamąją vietą ateityje, byloje nėra duomenų, jog ieškovė su vaikais šiuo
metu neturi kur gyventi ar jų gyvenimo sąlygos netinkamos. Atsižvelgdama į tai,
kad, B-gijos gyventojų registro duomenimis, ieškovė ir abi dukterys N. ir D. nuo
2005 m. rugsėjo 7 d. registruotos Lovendegemo mieste, ieškovė dirba B-gijoje,
dukterys lanko mokyklą, viena duktė nebuvo Lietuvoje nuo 2006 metų, o kita
– nuo 2008 metų, teisėjų kolegija pripažino, jog uzufrukto Lietuvoje esančiam atsakovo
gyvenamajam būstui nustatymas negali užtikrinti ketvirtus metus B-gijoje
gyvenančių ginčo šalių vaikų teisės į gyvenamąją patalpą įgyvendinimo. Teisėjų
kolegijos nuomone, nenustačius vaikų teisės į gyvenamąjį būstą pažeidimo, netikslinga
nustatyti uzufruktą nurodytam atsakovo turtui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė
prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartį
bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, spręsdami dėl išlaikymo vaikams,
netinkamai nustatė tėvų turtinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išaiškinta, kad tėvų turtinė padėtis nustatoma atsižvelgiant į visų rūšių
gaunamas pajamas. Teismai neįvertino to, kad atsakovas po savo motinos mirties paveldėjo
jos turtą. Atsakovas pateikė duomenis tik apie paveldėtą butą Klaipėdoje (duomenys
neskelbtini) ir nuslėpė paveldėtą butą R-einiuose (duomenys neskelbtini),
namą bei žemės sklypą R-einiuose (duomenys neskelbtini). Ieškovė tik po
apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo sužinojo šią informaciją, o
teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir šių duomenų bylos nagrinėjimo metu
neišreikalavo. Išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį priteistas neatsižvelgiant
į tai, kad vaikai su motina gyvena B-gijoje.
2. Išlaikymas vaikams turi būti pakankamas būtinoms
vaiko vystymosi sąlygoms užtikrinti (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai,
CK 3. 155, 3. 165 straipsniai,
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–8, 11–14, 18 straipsniai).
Tėvų pareiga yra aprūpinti vaiką gyvenamuoju būstu (Konstitucijos 39 straipsnio
3 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 punktai,
13 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje
A. S. v. R. S. , bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2008 m.
spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. V. D. ,
bylos Nr. 3K-3-383/2008). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pabrėžė, kad ji
su vaikais negali grįžti į Lietuvą, nes vaikai čia neaprūpinti gyvenamuoju
būstu. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas prioritetinės vaikų teisių
ir interesų apsaugos ir gynimo,
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, priėmė blogesnį sprendimą dėl vaikų
nei pirmosios instancijos teismas.
3. Teismas pažeidė CPK 376 straipsnio 3 dalį.
Ieškovė 2006 m. balandžio 7 d. ieškiniu prašė priteisti po 550 Lt
kiekvienam vaikui nuo 2006 m. sausio 3 d. ; patikslintu ieškiniu 2008 m.
lapkričio 10 d. prašė priteisti išlaikymą vaikams turtu. Teismui
atsisakius priteisti išlaikymą turtu, turėjo būti sprendžiamas išlaikymo skolos,
kurios neneigia ir atsakovas, klausimas.
4. Teismas netinkamai taikė CK 3. 27 straipsnio
1 dalį, 3. 60 straipsnio 3 dalį, netinkamai vertino įrodymus ir
dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad santuoka iširo ne dėl atsakovo, o dėl
abiejų sutuoktinių kaltės.
CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka
atsiliepimo į kasacinį skundą negauta .
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies
nuostatas kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis
teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Remdamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame
skunde iškeltų teisės normų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai
išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, aiškinimo ir taikymo klausimų.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos

Esminis bylos šalių ginčas kilo dėl išlaikymo
dviem nepilnamečiams vaikams formos. Kasatorė (ieškovė) prašė priteisti išlaikymą
dviem dukterims (N. , gimusiai 2000 m. balandžio 29 d. , ir D. ,
gimusiai 2002 m. kovo 17 d. ) nekilnojamuoju turtu, t. y.
priteisti atsakovo asmeninės nuosavybės teise turimą trijų kambarių butą
Klaipėdoje (duomenys neskelbtini). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės
instancijos teismai vienodai sprendė, kad nagrinėjamu atveju išlaikymas ginčo
šalių nepilnamečiams vaikams priteistinas kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis, nes atsakovas dirba ir gali kas mėnesį mokėti tam tikrą sumą vaikams
išlaikyti; ieškovė su vaikais gyvena B-gijoje, taigi išlaikymo priteisimas
nekilnojamuoju turtu Lietuvoje neatitiktų vaikų kasdienių poreikių.
Įstatymo nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams
vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis
periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant
vaikui tam tikrą turtą (CK 3. 196 straipsnio 1 dalis). Išlaikymo forma
turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą
vaikui naudingiausiu būdu. Teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl
išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu
atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnio 3 dalis)
(žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d.
nutartį civilinėje byloje D. B. v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-401/2006).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, parinkdamas
išlaikymo formą, teismas turi atsižvelgti į tai, jog išlaikymas savo esme
skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui,
aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Taigi išlaikymas,
kurio paskirtis – tenkinti kasdienius vaiko poreikius, reikalingas nuolat,
kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje.
Kasacinio teismo pažymėta, kad išlaikymas kas
mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui
išlaikyti kas mėnesį. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai
vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensiją, pašalpas ir
kt. ). Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos)
turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant
būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis
civilinėje byloje D. B. v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-401/2006).
Dėl išlaikymo priteisiant vaikui tam tikrą turtą kasacinio teismo pažymėta tai,
kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų
tėvas netenka turto dalies. Vaikai turi prisiimti turto savininkų prievoles
(mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jam prižiūrėti, išlaikyti
ir kt. ), todėl turtas gali būti perduodamas gerai pasvėrus, ar vaikams iš
tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų. Kita vertus, dėl
to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra
pernelyg pažeidžiamos jo teisės (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. P. J. ,
bylos Nr. 3K-7-96/2003).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, B-gijos
gyventojų registro duomenimis, ieškovė ir abi ginčo šalių dukterys nuo 2005 m.
rugsėjo 7 d. registruotos B-gijos Lovendegemo mieste (T. 1,
b. l. 103–104); ieškovė dirba B-gijoje, mergaitės ten lanko mokyklą;
viena iš mergaičių nebuvo Lietuvoje nuo 2006 m. , kita – nuo 2008 m. (T. 1,
b. l. 96–102; T. 3, b. l. 54, 173–174, 176); atsakovas dirba ir gali
kas mėnesį mokėti tam tikras sumas dukterims išlaikyti. Pažymėtina, kad ieškovė
nepagrindė, jog išlaikymo dviem mažametėms dukterims, kurios faktiškai gyvena užsienyje,
priteisimas nekilnojamuoju turtu, esančiu Lietuvoje, geriau atitiktų jų
interesus, nei išlaikymas periodinėmis išmokomis iš dirbančio ir gaunančio pajamas
tėvo, atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, jog, priteisus išlaikymą nurodytu
nekilnojamuoju turtu, vaikams tektų savininkų prievolės prižiūrėti šį turtą, mokėti
mokesčius. Ieškovė nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kad, jeigu ginčo
šalių dukterims išlaikymas iš tėvo būtų priteistas nurodytu nekilnojamuoju turtu,
ji, augant vaikams, viena sugebėtų užtikrinti dukterų kasdienių poreikių tenkinimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio
1 dalis), konstatuoja, kad teismai priėjo prie teisėtos išvados, jog
nagrinėjamu atveju nepilnamečių ginčo šalių vaikų, kurie faktiškai gyvena užsienio
valstybėje, interesus geriau atitinka ir jų poreikius operatyviausiai gali
patenkinti periodinėmis išmokomis teikiamas išlaikymas, o ne išlaikymas
Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu. Pažymėtina, kad CK 3. 201 straipsnio
3 dalyje įtvirtinta galimybė kreiptis į teismą dėl išlaikymo formos
pakeitimo, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas tam tikra
forma, iš esmės pasikeičia aplinkybės, susijusios su šalių turtine padėtimi,
arba pasikeičia vaiko poreikiai. Priteisto išlaikymo forma gali būti keičiama
atsižvelgiant į vaiko interesus ir konkrečios bylos aplinkybes.

Dėl tėvų pareigos užtikrinti vaiko teisę į būstą

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakę
priteisti išlaikymą turtu, t. y. nepriteisę buto Klaipėdoje, pažeidė ginčo
šalių nepilnamečių dukterų teisę į būstą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, minėta, byloje
nustatyta, jog ieškovė (kasatorė) ir abi ginčo šalių dukterys nuo 2005 m.
rugsėjo 7 d. registruotos B-gijos Lovendegemo mieste, ieškovė dirba B-gijoje,
mergaitės, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su motina, ten lanko mokyklą, viena
iš jų nebuvo Lietuvoje nuo 2006 m. , kita – nuo 2008 m. Tokiu atveju
svarbu užtikrinti vaikų teisę į būstą šalyje, kurioje jie faktiškai gyvena.
Pažymėtina, kad ieškovė (kasatorė) nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė
įrodymų, kurie patvirtintų jos realius ketinimus grįžti su dukterimis į
Lietuvą, taip pat įrodančių, jog to negali padaryti dėl to, kad neturi
Lietuvoje nuosavybės teise gyvenamojo būsto. Pažymėtina, kad vaikų teisė į
gyvenamąjį būstą užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą
nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias
patalpas. Aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu yra abiejų tėvų, taigi tiek
ieškovės, tiek atsakovo pareiga. Atsakovas gali vykdyti šią pareigą, mokėdamas
išlaikymą periodinėmis išmokomis, kurių dydis būtų nustatytas atsižvelgiant į
tai, kad būtina užtikrinti dukterų, gyvenančių užsienio valstybėje, teisę į
būstą.
Dėl uzufrukto į butą Klaipėdoje nustatymo iki
ginčo šalių vaikų pilnametystės teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 3. 71 straipsnio
1 dalį, jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas
savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą
sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai
vaikai; CK 3. 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniui,
su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti
suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Taigi CK
trečiosios knygos normose, reglamentuojančiose sutuoktinių nepilnamečių vaikų
ir vieno sutuoktinio teisių į gyvenamąją patalpą garantijas nutraukus santuoką
(CK 3. 71, 3. 86 straipsniai), nurodyta teismo teisė, bet ne pareiga
nustatyti uzufruktą ir sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai
vaikai, palikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa, kuri nuosavybės teise
priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto nustatymas susijęs su sutuoktinio,
kuris yra gyvenamosios patalpos savininkas, nuosavybės teisės ribojimu.
Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar
uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar
vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz. , priteisiant
išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi
kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių
galimybių tokiai patalpai įsigyti.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas
nustatė ieškovei uzufrukto teisę į atsakovui priklausantį nuosavybės teise butą
Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), nurodęs, kad vaikų gyvenamoji vieta
nustatyta su ieškove, kuri nėra nurodytos gyvenamosios patalpos savininkė,
todėl vaikai po santuokos nutraukimo gali atsidurti gatvėje. Apeliacinės
instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl
uzufrukto nustatymo, konstatavęs, kad, byloje surinktais duomenimis, ieškovė ir
abi dukterys gyvena B-gijoje, ieškovė ten dirba, mergaitės lanko mokyklą,
todėl jų teisė naudotis Lietuvoje esančiu atsakovo gyvenamuoju būstu negali
užtikrinti ketvirtus metus B-gijoje gyvenančių šalių vaikų teisės į gyvenamąją
patalpą įgyvendinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos garantijos,
t. y. teisės naudotis gyvenamąja patalpa uzufrukto teise, taikymas
aktualus tais atvejais, kai nepilnamečiai vaikai gyvena būste, kuris priklauso
nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių, tačiau ne tam, su kuriuo po santuokos
nutraukimo lieka gyventi vaikai. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad,
nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas,
tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali
atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą. Teisėjų kolegija,
remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl faktinės ginčo
šalių dukterų gyvenamosios vietos, sutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad, nustačius, jog ieškovė su vaikais gyvena B-gijoje, ieškovė ten
dirba, vaikai lanko mokyklą, nėra teisinio pagrindo nustatyti uzufruktą į
Lietuvoje atsakovo turimą gyvenamąją patalpą. Kartu pažymėtina, kad jeigu
kasatorė su vaikais ateityje grįžtų gyventi į Lietuvą, abu tėvai turėtų
užtikrinti vaikų teisę į būstą, o šis teismo sprendimas neužkirstų kelio
prašyti teismo dėl pasikeitusių aplinkybių iš naujo spręsti uzufrukto teisės į
atsakovo turimą nuosavybės teise gyvenamąją patalpą nustatymo klausimą.

Dėl išlaikymo dydžio

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teismo priteistą
periodinėmis išmokomis vaikams išlaikymą ir panaikindamas uzufruktą, pažeidė
teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo
vaikus, taip pat neužtikrino ginčo šalių vaikų teisės į būstą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Jungtinių T-ų vaiko
teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta kiekvieno
vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam,
protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nustatyta tėvų didžiausia
atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų
sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3. 192 straipsnio,
reglamentuojančio tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje
nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų
poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis
sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas
reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir
tėvų galimybių šiuos poreikius tenkinti. Taigi pagrindiniai priteistino vaikui
išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra konkretaus vaiko poreikiai ir jo abiejų
tėvų turtinė padėtis. Spręsdamas dėl šių kriterijų pusiausvyros, teismas visais
atvejais privalo vadovautis CK 3. 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu
prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principu (žr. , pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje
byloje G. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-620/2005; 2006 m.
kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje D. G. , V. G. v. K. G. ,
bylos Nr. 3K-3-216/2006; 2007 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje
byloje G. K. v. G. S. , bylos Nr. 3K-37-6/2007; kt. ).
Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį,
teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas
būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms tenkinti (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai,
CK 3. 155, 3. 165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7-8,
10-14, 18, kt. straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi
būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui,
poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje G. V.
v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-620/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d.
nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S. , bylos Nr. 3K-3-469/2006;
2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. T. v.
R. T. , bylos Nr. 3K-3-21/2007; kt. ).
V-indamas kiekvieno iš vaiko tėvų turtinę padėtį,
teismas turi atsižvelgti į visų rūšių gaunamas pajamas, turimas santaupas, kilnojamąjį
ir nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, juridinius asmenis bei jų turtą ir
pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis
civilinėje byloje E. D. v. L. D. , bylos Nr. 3K-3-1017/2003;
2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v.
G. S. , bylos Nr. 3K-7-6/2007; 2008 m.
gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K. ,
bylos Nr. 3K-3-569/2008; kt. ). Kartu
kasacinio teismo pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų
turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog teismas negali priteisti
vaikui išlaikyti daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis
(pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis
civilinėje byloje E. D. v. L. D. , bylos Nr. 3K-3-1017/2003;
2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V. ,
bylos Nr. 3K-3-77/2008; kt. ).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi
nuostatos, kad, atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos
bei gynimo principą, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti
vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis
objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą
atitinkantį išlaikymą, tai toks vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje A. P.
v. S. P. , bylos Nr. 3K-3-231/2004; 2004 m. balandžio 19 d.
nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K. , bylos Nr. 3K-3-286/2004;
2008 m. spalio 22 d. nutartis A. G. v. V. N. , bylos Nr. 3K-3-506/2008;
2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje
byloje S. S. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-569/2008;
kt. ).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, siekiant, jog suaugęs vaikas taptų
visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių
(fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas
turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti
savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujų. Kai tėvai yra objektyviai pajėgūs
teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų
užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3. 192 straipsnio 2 dalis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis
civilinėje byloje E. M. v. I. M. , bylos Nr. 3K-3-341/2006;
2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S. ,
bylos Nr. 3K-3-469; 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje
byloje Ž. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-77/2008; kt. ).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tėvai turi
lygias teises ir pareigas savo vaikams (CK 3. 156 straipsnis), todėl
jų pareiga išlaikyti vaikus taip pat yra lygi. Tai reiškia, kad abu tėvai vienodai
privalo prisidėti prie vaiko (vaikų) išlaikymo. Kartu pažymėtina, kad tėvų
turtinės galimybės išlaikyti vaikus gali būti nevienodos (pvz. , gali gerokai
skirtis tėvų pajamos). Dėl to CK 3. 192 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai
savo turtinei padėčiai. Tai reiškia, kad didesnes pajamas gaunantis tėvas
(motina) turi prisiimti ir didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti.
Kai pagal faktines aplinkybes tėvų abiejų tėvų galimybės teikti išlaikymą iš
esmės vienodos, tėvų teisės ir pareigos savo vaikams turi būti lygios. Konkreti
kiekvieno iš tėvų skirtinų vaikui išlaikyti lėšų suma priklauso nuo byloje
nustatytų kiekvieno iš jų turtinių galimybių: turimo turto, gaunamų pajamų,
būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d.
nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K. , bylos Nr. 3K-3-286/2004;
2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V. ,
bylos Nr. 3K-3-77/2008; kt. ).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas
priteisė išlaikymą dviem nepilnametėms ginčo šalių dukterims periodinėmis
išmokomis – po 500 Lt kiekvienai iš jų kas mėnesį. Apeliacinės instancijos
teismas, pažymėjęs, kad teismų praktikoje nepilnamečių vaikų išlaikymo
orientacinis kriterijus yra viena minimali mėnesinė alga, kuri yra 800 Lt,
tokią sumą, kaip pakankamą vieno vaiko poreikiams patenkinti, nurodė pati
ieškovė, sumažino iš atsakovo priteistą išlaikymo sumą nuo 500 iki 400 Lt
kiekvienai iš dukterų kas mėnesį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teismo priteistą iš
atsakovo išlaikymą nuo 500 Lt iki 400 Lt, tinkamai neištyrė bylos
aplinkybių, reikšmingų išlaikymo dydžiui šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju
nustatyti: nesiaiškino, kokie konkretūs yra ginčo šalių dukterų, kurių vienai yra
devyneri, kitai – septyneri metai, poreikiai, t. y. tinkamai nenustatė, ar
vienos minimalios mėnesinės algos, t. y. 800 Lt, dydžio išlaikymas
kas mėnesį kiekvienai iš mergaičių yra pakankamas jų būtiniems poreikiams, tarp
jų ir būsto, tenkinti, atsižvelgiant į tai, kad mergaitės su motina gyvena
užsienyje; tinkamai nenustatė ir visapusiškai neištyrė aplinkybių, susijusių su
ieškovės ir atsakovo turtine padėtimi; nesiaiškino, ar mergaičių tėvų galimybės
teikti išlaikymą lygios, ar vieno iš tėvų turtinė padėties neleidžia teikti kiek
didesnio išlaikymo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčo šalių dukterims
priteistino išlaikymo dydžio klausimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės
normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio kriterijus, tinkamai
nenustatė ir neištyrė šalių ginčui dėl išlaikymo dydžio išspręsti reikšmingų aplinkybių,
todėl ši teismo nutarties dalis negali būti laikoma teisėta. Dėl to, kad
kasacinis teismas negali nustatyti tinkamam nurodytų materialiosios teisės
normų taikymui reikšmingų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis),
bylos dalis dėl išlaikymo ginčo šalių vaikams dydžio nustatymo perduodama
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktas).

Dėl išlaikymo skolos

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas neišsprendė išlaikymo skolos priteisimo klausimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 3. 200 straipsnyje
įtvirtintą bendrąjį principą išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą
atsiradimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nu to momento, kai
vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti
nepilnamečius vaikus. Teisės į išlaikymą atsiradimo ir bylos iškėlimo teisme
momentas paprastai nesutampa. Dėl to teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju
tėvas ar motina nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą teikti išlaikymą, už
laikotarpį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki teismo sprendimo
priėmimo priteisia iš skolininko išlaikymo skolą. Išlaikymo skola negali būti
išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3. 200 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju išlaikymą ginčo šalių dukterims
teismas priteisė nuo sprendimo priėmimo, t. y. 2008 m. gruodžio 23 d. ,
iki jų pilnametystės. Ieškinyje buvo prašyta išlaikymą priteisti nuo 2006 m.
sausio mėn. iki vaikų pilnametystės. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė,
kad nuo 2006 m. sausio mėn. mokėjo po 250 Lt kiekvienai dukteriai kas
mėnesį, 2006 m. balandžio mėn. pervedė dukterims išlaikyti papildomai 1000 Lt
(T. 1, b. l. 86); priešieškinyje teigė, kad nuo 2006 m. sausio
mėn. mokėjo dukterims išlaikyti ne po 250 Lt, bet po 300 Lt
(T. 2, b. l. 4); atsakovo teigimu, dėl to, kad jis nurodytu
laikotarpiu teikė dukterims išlaikymą, nėra pagrindo priteisti iš jo išlaikymą
už šį laikotarpį (T. 3, b. l. 80). Teismai nenustatinėjo ir netyrė bylos
aplinkybių, susijusių su ieškovės nurodytu teisės reikalauti iš atsakovo
išlaikymo nepilnamečiams vaikams atsiradimo momentu, t. y. nesiaiškino, ar
atsakovas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo,
kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo dienos teikė dukterims išlaikymą, jeigu
teikė – kokio dydžio.
Teismai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti vaikams išlaikymą nuo
2006 m. sausio mėn. , nenurodė motyvų, kodėl priteisė išlaikymą nuo teismo
sprendimo paskelbimo dienos.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai nenustatytos
ir neištirtos aplinkybės, susijusios su šalių ginču dėl dukterų išlaikymo
nurodytu laikotarpiu, nenustatytas teisės reikalauti išlaikymą atsiradimo
momentas ir neišspręsta dėl šio reikalavimo tenkinimo ar atmetimo, apeliacinės
instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta. Dėl nurodytų motyvų
bylos dalis dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nuo 2006 m. sausio mėn.
iki teismo sprendimo priėmimo dienos perduodama apeliacinės instancijos teismui
nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai
netinkamai taikė CK 3. 27 straipsnio 1 dalį, 3. 60 straipsnio 3 dalį,
netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad santuoka
iširo ne dėl atsakovo, o dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti
kasacinio skundo teiginiai, grindžiami vien tam tikrų aplinkybių įvardijimu ir
kasatorės pateiktu nurodytų aplinkybių vertinimu, tačiau nepagrįsti teisiniais
argumentais, neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio
1 dalies 3 punkto reikalavimų dėl kasacijos pagrindų, todėl dėl jų
nepasisako. Kartu pažymėtina, kad nustatymas, ar konkrečiu atveju dėl santuokos
iširimo kaltas vienas iš sutuoktinių, ar santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių
kaltės, yra fakto klausimai, kurie nesprendžiami iš naujo (trečią kartą) kasaciniame
teisme, nes kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai
vienodai nustatė bylos aplinkybes ir priėjo prie vienodos išvados, kad ginčo
šalių santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės, nes tiek ieškovė, tiek atsakovas
pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to bendras šalių gyvenimas tapo
negalimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį
dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio bei išlaikymo skolos ir perduoti
nurodytą bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos
teismui. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt