TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška

1. 6. Dėl nepilnamečio vaiko tėvų pareigos pranešti
apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ir jos nevykdymo teisinių padarinių, procesinių dokumentų įteikimo viešo
paskelbimo spaudoje būdo (CPK 130 straipsnio) taikymo

CK 2. 17 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip
pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos
pasikeitimą. V-o iš tėvų išvykimo į užsienį metu jo nepilnametis vaikas yra
kreditorius įstatyminėje išlaikymo prievolėje, taigi toks asmuo privalo
pranešti kitam vaiko tėvui (įstatyminiam atstovui) apie savo gyvenamosios
vietos pasikeitimą. Tėvai turi pareigą ne tik teikti išlaikymą vaikui, bet ir
bendrauti su juo, dalyvauti jį auklėjant (CK 3. 155 straipsnio 2 dalis,
3. 165 straipsnio 1 dalis, 3. 170 straipsnio 1 dalis), kurios
negali tinkamai vykdyti, nepranešę apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą.
Pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir
Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje,
kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys
gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos
ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą.
V-a- iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios
vietos pasikeitimą nei kitam tėvui, nei deklaravimo įstaigai, elgiasi
nesąžiningai, todėl netenka teisės remtis šiuo faktu, ginčydamas procesinių
dokumentų įteikimo jam tinkamumą.
Procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo
spaudoje būdo tinkamumas vertintinas atsižvelgiant į kelis kriterijus. Pagal
bendrąją taisyklę procesiniai dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo
būdu tik tuo atveju, jei teismas, išaiškinęs suinteresuotai šaliai galimybę
paskirti kuratorių, nustato, jog tokios galimybės byloje nėra (CPK 130 straipsnio
1 dalis). Šios bendrosios taisyklės nesilaikymas, kaip toks,
nepripažintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CPK 329 straipsnio
3 dalies 1 punkte. CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas
teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais
pagrindais. Šeimos bylose, kurioms nagrinėti CPK XIX skyriuje nustatyti tam
tikri ypatumai, įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo (CPK 376 straipsnis),
susijusiose su nepilnamečio vaiko interesais, kuriems suteikiama prioritetinė
apsauga (CK 3. 3 straipsnio 1 dalis), aktualus sprendžiamų
klausimų reikšmės kriterijus, susijęs su spartesnio bylos nagrinėjimo poreikiu,
ypač kai byloje sprendžiamas vaiko išlaikymo, kuris turi būti teikiamas
nepertraukiamai, klausimas. Tokiose bylose itin svarbus yra proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas – į tai taip pat turi
būti atsižvelgiama, taikant CPK 130 straipsnio 1 dalį.
V-inant CPK 130 straipsnio 1 dalies
pažeidimo įtaką skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, turi
būti atsižvelgiama į tai, ar atsakovas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę
būti išklausytam. Tuo atveju, jei atsakovas laiku sužino apie pirmosios
instancijos teismo sprendimo priėmimą ir, nepraleidęs apskundimo termino,
pasinaudoja teise į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas priima ir
ištiria visus jo pateiktus įrodymus, atsakovas įgyvendina savo teisę būti
išklausytam, jo teisė į teisingą teismą užtikrinta; be to, jei procesiniai
dokumentai atsakovui negali būti įteikti įprasta tvarka dėl jo paties
nesąžiningumo, jis pats suvaržo savo galimybes dalyvauti procese.
Civilinė byla Nr. 3K-3-101/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
26. 5; 74. 2. 4; 78. 2. 1; 93. 2. 3;
104. 9; 121. 19 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 15 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A-o
S-io, J-os S-ės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir V-o
V-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės
B. D. ieškinį atsakovui R. D.
dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo, išvadą teikianti
institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių
apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 1999 m.
birželio 25 d. nutarimu priteisė iš atsakovo R. D. 1/4 dalį
visų rūšių uždarbio, bet ne mažiau kaip 1 MGL šalių sūnaus L. D. išlaikymui. Atsakovui nereguliariai teikiant
priteistą išlaikymą, išaugus vaiko poreikiams, ieškovė B. D. ,
remdamasi CK 3. 201 straipsniu, prašė pakeisti priteistą išlaikymą ir
nustatyti 450 Lt išlaikymą, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės
teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: pakeitė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu
priteisto išlaikymo vaikui dydį ir iš atsakovo sūnaus L. D.
išlaikymui priteisė po 450 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki vaiko pilnametystės. Byla
buvo išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant, apie posėdį jį informavus viešo
paskelbimo būdu. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pakeisti iš atsakovo
priteistą išlaikymo dydį, atsižvelgė į šalių turtinę padėtį, vaiko poreikius, į
tai, jog atsakovas yra darbingas, sveikas, todėl privalo užtikrinti bent
minimalų vaiko išlaikymą.
Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 5 d. nutartimi
atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m.
vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad,
byloje nenustačius, jog atsakovas deklaravo, kad yra išvykęs į užsienį ir ten
gyvena, pirmosios instancijos teismas, ieškovei nepateikus prašymo skirti
kuratorių bei nesant galimybės įteikti procesinių dokumentų kitiems asmenims
(atsakovas su šeima gyvena užsienyje), pagrįstai apie bylos nagrinėjimą pranešė
viešo paskelbimo būdu. Teisėjų kolegija nepanaikino pirmosios instancijos
teismo sprendimo ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui atsakovas
pateikė visus reikalingus duomenis apie savo turtinę padėtį, todėl, siekdamas
nepažeisti nepilnamečio vaiko interesų bei nepagrįstai neužvilkinti bylos
nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas įvertino pateiktus įrodymus ir
išsprendė ginčą iš esmės. Sistemiškai aiškindama CK 3. 201 straipsnio 1 dalies
nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė
šalių turtinė padėtis, su CK 3. 192 straipsnio 2 dalimi, teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad išlaikymo dydžio peržiūrėjimas galimas ne tik
pasikeitus šalių turtinei padėčiai, bet ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių
vaikų poreikiams, kurie paprastai didėja vaikams augant. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad tam, jog nebūtų pažeisti vaiko interesai, išlaikymas turi būti
teikiamas reguliariai, nes tik tokiu būdu įmanoma užtikrinti visapusiškas ir
saugias sąlygas vaikui sveikai vystytis, ir atsižvelgusi į nuolat augančius
vaiko poreikius, į tai, kad vaikas lanko mokyklą, į didėjančią infliaciją, konstatavo,
jog iki šiol nustatytas išlaikymo dydis augančiam vaikui yra per mažas. Iš
atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos kolegija nustatė,
kad atsakovas įsigijo įvairios ne pirmo būtinumo technikos – mikrobangų
krosnelę, plakiklį, mobiliojo ryšio telefoną, plazminį televizorių,
fotoaparatą, kamerą ir kt. – šios išlaidos patvirtina, jog atsakovas turi pajamų.
Konstatavusi, kad aplinkybės, jog atsakovas turi išlaidų, išlaiko dar du
vaikus, kurių vieną yra įsivaikinęs ir taip savo noru prisiėmęs papildomą
pareigą įsivaikintą vaiką išlaikyti (CK 3. 198 straipsnis), nepaneigia jo
pareigos išlaikyti savo vaiką iš pirmos santuokos; pažymėjusi, kad teismų
praktikoje nepilnamečių vaikų išlaikymo orientacinis kriterijus yra viena
minimali mėnesinė alga (CK 6. 461 straipsnio 2 dalis), kuri šiuo metu
yra 800 Lt, teisėjų kolegija nutarė, kad atsakovas gali mokėti po 450 Lt
kas mėnesį vaikui išlaikyti, ši suma yra pakankama, atitinka tėvų materialinę
padėtį, vaiko poreikius (įskaitant ir motinos teikiamą išlaikymą).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. D.
prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d.
sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo
negaliojimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą,
tinkamai neinformavęs atsakovo apie teismo procesą, nors nustatė faktinę
aplinkybę, kad jis nuolat gyvena užsienyje. Atsakovas šia aplinkybe grindė
apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
konstatavo, jog jis apie pirmosios instancijos teismo posėdį buvo informuotas
tinkamai. Taikydami procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu
taisyklę, teismai laikėsi nuostatos, kad atsakovo tikroji gyvenamoji ir darbo
vieta nežinomos, nors nustatė, jog jo gyvenamoji vieta yra užsienyje.
Netinkamas šalies informavimas apie procesą laikomas absoliučiu teismo
sprendimo negaliojimo pagrindu ( CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, teismui
priimant sprendimą, ar leisti dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, turi
būti išspręstas klausimas dėl galimybės byloje paskirti kuratorių ir tik
konstatavus, jog tokios galimybės nėra, teismas gali priimti sprendimą leisti
procesinius dokumentus šaliai įteikti viešo paskelbimo būdu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. D. M. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-227/2008).
Nagrinėjamoje byloje teismai nebandė skirti kuratoriaus, dėl to konstatuotina,
jog, pažeisdami CPK 130 straipsnį ir nukrypdami nuo teismų praktikos, teismai
nepagrįstai įteikinėjo atsakovui procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.
2. Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą
pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė jo teisę į
teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies,
neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama,
kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė teisingo bylos
nagrinėjimo koncepcijos dalis, prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų
pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti,
norėdama įgyvendinti savo teises, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio
apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. A. L. ir
kt. , bylos Nr. 3K-3-211/2009). Kasatorius nuolat gyvena A-ijoje,
todėl teismai turėjo taikyti tiesiogiai veikiantį ES teisės aktą – 2000 m.
gegužės 29 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir
neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse
narėse.
3. Dėl teisės į apeliaciją pažeidimo.
Kasatorius nurodo, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta atsižvelgiant ir į jo
poziciją tik vieną kartą – apeliacinės instancijos teisme, taip jam buvo
neteisėtai apribota teisė į apeliaciją, garantuotą Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio),
nes patikrinti apeliacinės instancijos teismo nutartį faktiniu ir teisiniu aspektu
tapo nebeįmanoma.
4. Dėl materialiosios teisės normų
pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 3. 201 straipsnio
aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti
būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės,
t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko
poreikių pasikeitimas; išlaikymą teikiančio tėvo turtinės padėties nežymus
pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį; spręsdamas, ar yra pagrindas
priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, teismas turi nustatyti ir įvertinti
dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės
padėties esminiu pasikeitimu (pvz. , pakeitė darbą ir gauna gerokai didesnes pajamas;
gavo palikimą arba laimėjo didelę pinigų sumą loterijoje; atsirado kitų pagal
įstatymą išlaikytinų asmenų ir kt. ), ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko
poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz. , dėl vaiko ligos atsirado papildomų
sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų
ugdymui, pomėgiams ir kt. ) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo
užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, ir kt. )
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v.
V. L. ,
bylos Nr. 3K-3-303/2008 ir kt. ). Bylą nagrinėję teismai neatskleidė
esminių bylos aplinkybių, t. y. kiek ir kokias pajamas gauna atsakovas,
kaip jos pakito nuo išlaikymo priteisimo, kaip pakito vaiko poreikiai, todėl
nepagrįstai tenkino ieškinį. Kasatorius pažymi, kad išlaikymo dydžio
padidinimas neturi įtakos tam, ar ateityje išlaikymas vaikui bus teikiamas
reguliariai.
5. Dėl bylos esmės neatskleidimo. Kasatoriaus
teigimu, byloje kilo išlaikymo vaikui formos pakeitimo klausimas, kurį teismai
sprendė išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo aspektu. Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu nustatytas 1/4 dalies
dydžio visų rūšių pajamų išlaikymas, padidėjus tėvo pajamoms, gali būti
didesnis už nustatytą skundžiamu sprendimu, todėl byloje turėjo būti
sprendžiamas ne išlaikymo dydžio, o jo formos pakeitimo klausimas. Nagrinėjamoje
byloje pakeista išlaikymo forma, nors ieškovė nekėlė klausimo dėl formos
pakeitimo, teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl
išlaikymo formos pakeitimo pagrindų, taigi neatskleidė bylos esmės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė B. D. prašo kasacinio skundo netenkinti, Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą bei Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio
5 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi
išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo
negaliojimo pagrindo. Ieškovė nurodo, kad tiek procesinių dokumentų
įteikimas viešo paskelbimo būdu, tiek kuratoriui tik sukuria procesinio
dokumento įteikimo fikciją, taigi pagrindas, kuriuo, pasak kasatoriaus, turėtų
būti naikinami teismų procesiniai sprendimai, yra formalus – teismui skyrus
kuratorių, kasatoriaus padėtis iš esmės nebūtų pasikeitusi, todėl šiuo atveju
taikytinas CPK 328 straipsnis, kuriame nustatytas draudimas naikinti iš
esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais.
2. Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą
pažeidimo. Kasatorius nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovei buvo žinoma jo
gyvenamoji vieta; kadangi kasatorius, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos,
neįvykdė jam Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu nustatytos pareigos
deklaruoti gyvenamąją vietą, tai jam tenka neigiami šios pareigos neįvykdymo padariniai.
Kasatoriaus teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą nebuvo pažeista, jis ją
įgyvendino, pateikdamas apeliacinį bei kasacinį skundus, per atstovą dalyvaudamas
apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
3. Dėl teisės į apeliaciją pažeidimo. Kasatorius
pasinaudojo savo teise į bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Apeliacinės
instancijos teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, priėmė visus atsakovo
pateiktus rašytinius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir nustatė, kad jie
nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pasinaudojus
teise kreiptis į apeliacinės instancijos teismą apeliaciniu skundu bei į kasacinės
instancijos teismą kasaciniu skundu, kasatoriaus teisė į bylos peržiūrėjimą
aukštesnės instancijos teisme nebuvo apribota.
4. Dėl materialiosios teisės normų
pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. v. V. L. , bylos Nr. 3K-3-303/2008,
nurodė, kad aplinkybė, jog vienas iš tėvų pagal įstatymą turi išlaikyti dar ir
kitus asmenis, kurių išlaikymo prievolės teismo sprendimo dėl išlaikymo
priėmimo metu nebuvo, gali reikšti jo turtinės padėties pasikeitimą, tačiau
aplinkybė, kad jis, be šalių sūnaus, išlaiko dar du nepilnamečius vaikus,
gimusius antroje santuokoje, nepatvirtina jo turtinės padėties esminio
pablogėjimo, taigi, atsiradusi nauja išlaikymo prievolė nėra pakankamas
pagrindas nepadidinti šalių vaikui teikiamo išlaikymo dydžio. Pagal analogiją
su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje J. D. v.
D. D. , bylos Nr. 3K-3-345/2006, esančiais išaiškinimais, gana brangių,
tačiau ne pirmojo būtinumo prekių įsigijimas reiškia, kad asmuo pakankamai
apsirūpinęs, jog galėtų išlaikyti vaiką, kurio interesas gauti protingo ir
pagrįsto dydžio išlaikymą yra svarbesnis, nei tėvo interesas gerinti savo
gyvenimo sąlygas. Be to, kasatorius šiuo atveju kelia fakto klausimus,
nenagrinėtinus kasaciniame teisme.
5. Dėl bylos esmės neatskleidimo.
Kasatorius netinkamai aiškina išlaikymo formos sampratą. CK 3. 196 straipsnyje
nustatytos trys vaiko išlaikymo formos: kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis, konkrečia pinigų suma ir priteisiant vaikui tam tikrą turtą.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 1999 m. birželio 25 d. nutarimu
nustatė vaiko išlaikymą periodinėmis išmokomis, taigi nagrinėjamoje byloje
nebuvo prašoma pakeisti išlaikymo formos. Atsižvelgiant į įstatymų
pasikeitimus, įvykusius po šio nutarimo priėmimo, bei siekiant išvengti
papildomų sunkumų, susijusių su kasatoriaus pajamų dydžio nustatymu, buvo
kreiptasi į teismą dėl vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo – ir dydžio
apskaičiavimo, ir dydžio, kaip tokio, prasme, taigi bylą nagrinėję teismai
atskleidė jos esmę.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio
6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais
žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų
atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų
sugebėjimus ir finansines galimybes nustatyta ir Jungtinių T-ų vaiko teisių
konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga
vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai
išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Ši teisės aktuose įtvirtinta abiejų
tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek atskirai nuo jo) pareiga materialiai
išlaikyti vaikus yra vienoda, jos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios
knygos antrajame skirsnyje.
Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų
valdžios dalis (CK 3. 155 straipsnio 1 dalis, 3. 156 straipsnis). CK
3. 155 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga prižiūrėti vaikus iki
pilnametystės apima visus šeimos santykius. Abu tėvai privalo teikti išlaikymą
proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3. 192 straipsnio 3 dalis). M-erialinis
išlaikymas išieškomas iš visų rūšių pajamų ir yra vaiko nuosavybė, kurią tvarko
abu ar vienas iš tėvų uzufrukto teise (CK 3. 185 straipsnis). Tėvų
prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae),
todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos
vykdyti. V-am iš tėvų nevykdant išlaikymo prievolės, toks elgesys gali būti
kvalifikuojamas kaip pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3. 180 straipsnio 1 dalis).
Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga
turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis
priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris
gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią
(inter alia, materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų
vykdymo sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nepilnamečių
vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų
teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus, yra suformuota ir
nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (žr. ,
pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje A. S.
v. R. S. ,
bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. vasario 8 d. nutartį
civilinėje byloje R. P. v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010). Teisėjų
kolegija pažymi, kad tėvams gyvenant skyrium vaikų išlaikymo pareiga negali
būti įgyvendinama taip, jog su vienu iš tėvų gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygos
pablogėtų neproporcingai tėvų turtinei padėčiai (CK 3. 193 straipsnio 1 dalis,
3. 195 straipsnis), ar vienas iš tėvų sutiktų, kad kitas šios pareigos
nevykdytų (CK 3. 192 straipsnio 3 dalis, 3. 159 straipsnio 1 dalis),
ar vykdytų taip, jog vaiko išlaikymo lėšas su vaiku gyvenantis vienas iš tėvų
naudotų savo, o ne vaiko poreikiams tenkinti (CK 3. 203 straipsnio 1 dalis).
Išlaikymas turi būti skirtas kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, tinkamoms
sąlygoms vaiko fizinei ir protinei būklei vystytis sudaryti, kad jis užaugtų
pasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Atsižvelgiant į išlaikymo paskirtį, šios
prievolės įvykdymui užtikrinti įstatymų leidėjas nustatė priverstinį įkeitimą
(CK 3. 197 straipsnis), kuris gali būti taikomas tiek vaiko atstovo
prašymu, tiek teismo iniciatyva. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko
materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti valstybė taip pat prisiėmė
subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš tėvo
(motinos) ar iš kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti pagal įstatymą,
t. y. ne tik tėvų, bet ir senelių, pilnamečių brolių, seserų (CK 3. 204 straipsnio
1 dalis). Ši valstybės prisiimta pareiga detalizuota specialiajame Vaikų
išlaikymo fondo įstatyme. Tiek CK 3. 204 straipsnio 3 dalyje, tiek
nurodyto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje įtvirtinta
valstybės regreso teisė į išlaikymą vaikui privalėjusį teikti ir jo viso ar dalies
neteikusį asmenį bei teisė reikalauti iš tokio asmens 5 proc. metinių
palūkanų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, kasatoriui
nereguliariai teikiant išlaikymą šalių sūnui, šis 2008 m. balandžio-liepos
mėnesiais gavo išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, taigi kasatorius tapo ir
valstybės skolininku.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasatorius, gyvendamas atskirai nuo ieškovės ir šalių
nepilnamečio sūnaus, privalėjo įgyvendinti tėvų valdžią ir vykdyti su ja
tiesiogiai susijusias pareigas, pavyzdžiui, pareigą pranešti ieškovei ir šalių
nepilnamečiam sūnui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (CK 2. 17 straipsnio
3 dalis).

Dėl pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos
pasikeitimą ir jos nevykdymo teisinių padarinių

Kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus teisės
į teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į apeliaciją pažeidimo, absoliutaus
pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra susiję su kasatoriaus
gyvenamosios vietos nustatymą ir procesinių dokumentų įteikimą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Pagal CPK 122 straipsnio
1 dalį procesiniai dokumentai fiziniams asmenims įteikiami šio asmens
gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra. Fizinio
asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai
gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei jis faktiškai
gyvena keliose vietose (CK 2. 16 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamoji vieta
nustatoma, vadovaujantis CK 2. 17 straipsnyje nustatytais kriterijais.
Byloje nustatyta ir kasatorius neginčija, kad jis su šeima gyvena A-ijoje. Proceso
pirmosios instancijos teisme metu tiksli jo gyvenamoji vieta užsienyje nebuvo
nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2. 17 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip
pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą.
Kasatoriaus išvykimo į A-iją metu šalių nepilnametis sūnus buvo jo kreditorius
įstatyminėje išlaikymo prievolėje, todėl kasatorius privalėjo pranešti
ieškovei, kaip vaiko įstatyminei atstovei, apie savo gyvenamosios vietos
pasikeitimą. Byloje nustatyta, kad ieškovei nebuvo žinoma pasikeitusi
kasatoriaus gyvenamoji vieta, t. y. kasatorius neįvykdė CK 2. 17 straipsnio
3 dalyje nustatytos pareigos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad,
minėta, kasatorius turi pareigą ne tik teikti išlaikymą vaikui, bet ir bendrauti
su juo, dalyvauti jį auklėjant (CK 3. 155 straipsnio 2 dalis,
3. 165 straipsnio 1 dalis, 3. 170 straipsnio 1 dalis), kurios
jis negalėjo tinkamai vykdyti, nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos
pasikeitimą. Taip pat pažymėtina, kad pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos
pasikeitimą įtvirtinta ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio
1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš
Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo
deklaruoti gyvenamąją vietą. Byloje nustatyta, kad kasatorius nebuvo deklaravęs
savo gyvenamosios vietos pasikeitimo: jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota pas
tėvus, kurie neteikė informacijos apie kasatoriaus faktinę gyvenamąją vietą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, įstatymų nustatyta tvarka
nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą nei ieškovei, nei
deklaravimo įstaigai, elgėsi nesąžiningai, todėl netenka teisės remtis šiuo
faktu, ginčydamas procesinių dokumentų įteikimo jam tinkamumą. Pirmosios
instancijos teismas, išnaudojęs visas būtinas ir protingas priemones
kasatoriaus gyvenamajai vietai nustatyti (buvo skelbta jo paieška), nustatė,
kad jo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Minėta, kad kasatoriaus
gyvenamosios vietos neįmanoma buvo nustatyti dėl jo paties ir jo tėvų veiksmų.
Nustačius, kad kasatoriaus gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, byloje negalėjo
būti taikomas kasatoriaus minimas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos
Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų
civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, kurio 1 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog jis netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam
turi būti įteikti dokumentai, adresas, todėl šis kasacinio skundo argumentas
atmetamas.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo šaliai, kurios
gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių
užtikrinimo

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad
kasatoriaus gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, byloje galėjo būti taikomas
vienas iš išimtinių procesinių dokumentų įteikimo būdų: įteikimas kuratoriui
arba viešo paskelbimo būdu (CPK 129, 130 straipsniai). Teisėjų kolegija
pažymi, kad šie procesinių dokumentų įteikimo būdai yra tiesiogiai susiję su
siekiu užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, nustatyti skirtingų šalių interesų
pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad
proceso ištęsimas neribotam laikui, siekiant išsiaiškinti vieno iš byloje dalyvaujančių
asmenų adresą, gali būti nesuderinamas su teisinio tikrumo principu ir tinkamu
teisingumo vykdymu (žr. , pvz. , Nunes Dias v. P-ugal, No. 69829/01,
2672/03, decision of 10 April 2003).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas
įteikė kasatoriui procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Tokio
procesinių dokumentų įteikimo būdo tinkamumas nagrinėjamoje byloje vertintinas
atsižvelgiant į kelis kriterijus. Pagal bendrąją taisyklę procesiniai
dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu tik tuo atveju, jei
teismas, išaiškinęs suinteresuotai šaliai galimybę paskirti kuratorių, nustato,
jog tokios galimybės byloje nėra (CPK 130 straipsnio 1 dalis;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. D. M. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-227/2008;
2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. G. R.
v. M. R. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-603/2009).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš nurodytose kasacinio teismo
bylose esančių išaiškinimų darytina išvada, jog šios bendrosios taisyklės nesilaikymas,
kaip toks, nepripažintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu,
įtvirtintu CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. CPK 328 straipsnyje
įtvirtintas draudimas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti
vien formaliais pagrindais. Be to, nagrinėjama byla, skirtingai nei nurodytos, yra
šeimos byla, kuriai nagrinėti CPK XIX skyriuje nustatyti tam tikri ypatumai,
įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo (CPK 376 straipsnis), ši byla susijusi
su nepilnamečio vaiko interesais, kuriems suteikiama prioritetinė apsauga (CK 3. 3 straipsnio
1 dalis) – tokio pobūdžio bylose aktualus sprendžiamų klausimų reikšmės
kriterijus, susijęs su spartesnio bylos nagrinėjimo poreikiu, ypač kai byloje
sprendžiamas vaiko išlaikymo, kuris turi būti teikiamas nepertraukiamai,
klausimas. Tokiose bylose itin svarbus yra proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principo įgyvendinimas – į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, taikant
CPK 130 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio
skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs galimybės
skirti kuratorių ir įteikęs procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje
būdu, pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymi, jog,
vertinant šio pažeidimo įtaką skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui ir
pagrįstumui, turi būti atsižvelgiama į tai, ar atsakovas turėjo galimybę
įgyvendinti savo teisę būti išklausytam. Kasatorius nedalyvavo procese
pirmosios instancijos teisme ir neįgyvendino šios savo teisės, tačiau vėliau
šis pažeidimas buvo ištaisytas – jis laiku sužinojo apie pirmosios instancijos
teismo sprendimo priėmimą ir, nepraleidęs apskundimo termino, pasinaudojo teise
į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė visus jo
pateiktus įrodymus, taigi kasatorius įgyvendino savo teisę būti išklausytam, jo
teisė į teisingą teismą buvo užtikrinta. Be to, minėta, kad nagrinėjamoje
byloje procesiniai dokumentai kasatoriui negalėjo būti įteikti įprasta tvarka
dėl jo paties nesąžiningumo, taigi jis pats suvaržė savo galimybes dalyvauti
procese. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas
nagrinėjamoje byloje nelėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio
3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus pirmosios instancijos teismo
sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Toks CPK 130 straipsnio 1 dalies
pažeidimo vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. D. M. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-227/2008)
ir teisėjų kolegija nekonstatuoja objektyvios būtinybės ją keisti. Teisėjų
kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl
teisės į apeliaciją pažeidimo, nes šia teise kasatorius nevaržomas pasinaudojo,
taip pat pažymi, kad skunde minimame Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnyje
(„Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose“) įtvirtintos garantijos taikytinos tik
baudžiamosiose bylose.

Dėl išlaikymo formos ir dydžio pakeitimo

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo
argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas ne tik išlaikymo dydžio,
bet ir jo formos pakeitimo klausimas – tai nulėmė ieškovės suformuluotas
reikalavimas bei tai, kad galiojančio CK 3. 196 straipsnio 1 dalyje
nebėra įtvirtinto tokios išlaikymo formos, kokia jis buvo priteistas Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 1999 m. birželio 25 d. nutarimu, galiojant
Santuokos ir šeimos kodeksui.
Išlaikymo formos pakeitimo sąlygos yra nustatytos
Civilinio kodekso 3. 201 straipsnio 3 dalyje. Joje nenurodyta, kokioms
sąlygoms esant galimas išlaikymo būdo pakeitimas. Tikroji normos prasmė gali
būti nustatyta sistemiškai analizuojant visą straipsnio turinį, atsižvelgiant į
išlaikymo instituto tikslą (Civilinio kodekso 1. 9 straipsnis) bei
vadovaujantis prioritetinės vaiko interesų apsaugos ir gynimo principu
(Civilinio kodekso 3. 3 straipsnis). CK 3. 201 straipsnio 1 ir 2 dalyse
nustatytos sąlygos, kurioms esant gali būti pakeistas išlaikymo dydis. Tokiomis
sąlygomis įstatymas pripažįsta šalių turtinės padėties pasikeitimą ar ypatingų
aplinkybių (vaiko liga ir pan. ) buvimą. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant
CK 3. 201 straipsnio 3 dalį, tos pačios sąlygos taikytinos ir
sprendžiant klausimą dėl išlaikymo formos pakeitimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v.
V. B. ,
bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m. sausio 17 d. nutartis
civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-7-96/2003). Taigi
bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatinėjo aplinkybes, susijusias su vaiko
poreikių ir tėvų turtinės padėties pasikeitimu, todėl teisėjų kolegija atmeta
kasacinio skundo argumentus dėl bylos esmės neatskleidimo.
Minėta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas
nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti
būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų
turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos
pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti
vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti
nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3. 192 straipsnio
2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko
poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
M. S. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-495/2008).
Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinė padėties principas įpareigoja
teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes
tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau,
negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju
nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas
privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas,
turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J. ,
bylos Nr. 3K-3-37/2010). CK 3. 201 straipsnio nuostatos turi būti
aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis
prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisingumo,
protingumo, sąžiningumo principais (CK 3. 3, 1. 5 straipsniai). Siekiant, kad
vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien
vaiko minimalių poreikių tenkinimo. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad
vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir
tobulinti savo gebėjimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas
turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia
faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos
klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga
peržiūrėti išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje
byloje L. B. v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m.
sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v.
P. J. ,
bylos Nr. 3K-7-96/2003). Nuostatą, kad išlaikymas gali būti
peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, sistemiškai
aiškinant su CK 3. 192 straipsnio
2 dalimi, darytina išvada, kad
išlaikymo dydžio ir formos peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus
nepilnamečių vaikų poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , byla Nr. 3K-7-96/2003).
Faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės teismo sprendimui priimti, nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų prerogatyva, o kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės aiškinimo
ir taikymo aspektu. Byloje nustatyta, kad kasatorius su šeima nuomojasi butą
A-ijoje, išlaiko dar du nepilnamečius vaikus, pastaraisiais metais turėjo
išlaidų įvairioms ne pirmojo būtinumo prekėms įsigyti, bylos nagrinėjimo metu
padengė buvusį išlaikymo šalių sūnui įsiskolinimą. Kasatorius nepateikė įrodymų
savo teiginiui, kad yra bedarbis, pagrįsti, taip pat nepateikė duomenų apie
savo gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus
galimybę, atsižvelgiant į jo dabartinę šeiminę padėtį, turimas pajamas ir
išlaidas, teikti išlaikymą šalių sūnui, padarė išvadą, kad jis gali mokėti
šalių sūnui išlaikyti reikalingus 450 Lt kas mėnesį. Kasacinio skundo
argumentai nepatvirtina, kad teismai netinkamai taikė teisės normas,
nustatydami vaiko poreikius, ar kad buvo pažeistas išlaikymo proporcingumo tėvų
turtinei padėčiai principas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nenukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasaciniame procese nepasitvirtino skunde nurodytų kasacijos
pagrindų buvimas, todėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis paliktina nepakeista
(CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu,
ieškovei iš kasatoriaus priteistina 605 Lt išlaidoms advokato pagalbai
rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo
2 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu,
šioje byloje kasaciniame teisme patirta 46,25 Lt išlaidų, susijusių su
bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame
teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio
2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti B. D. (duomenys neskelbtini) iš R. D. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Lt
išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš R. D. (duomenys neskelbtini) 46,25 Lt (keturiasdešimt
šešis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame
teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt