Paieška : Teismų praktika Kasacinės instancijos teismo pranešėjas8. Dėl garantijos ir priešpriešinių reikalavimųįskaitymo, TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13577: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
8. Dėl garantijos ir priešpriešinių reikalavimų
įskaitymo, reikalavimo
perleidimo ir tinkamo pranešimo apie jį

CK 6. 93 straipsnio reglamentuojamai banko
garantijai taikomas paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6. 90, 6. 92 straipsniuose.
Išskirtinis bankinės garantijos požymis yra besąlyginis garanto įsipareigojimas
atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas neįvykdo ar netinkamai vykdo
sutartinius įsipareigojimus. Tačiau CK 6. 90, 6. 93, 6. 130, 6. 131 straipsnių
normose, reglamentuojančiose garantiją ir įskaitymą, nėra draudimo, ir
garantijos besąlygiškumo požymis nepašalina banko teisės atlikti įskaitymą, kai
jis turi priešpriešinio reikalavimo teisę į skolininko, už kurį garantavo,
kreditorių. Dėl to bankas, turėdamas reikalavimo teisę į skolininko, už kurį
garantavo, kreditorių, gavęs tokio kreditoriaus reikalavimą vykdyti garantija
prisiimtus įsipareigojimus, turi teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų
įskaitymą.
CK 6. 109 straipsnio 1 dalyje nustatyti
du cesijos padarinių atsiradimo skolininko atžvilgiu pagrindai: pirma, kai
įstatyme ar pradinio kreditoriaus ir skolininko sutartyje, kurios pagrindu
atsirado skolininko prievolė, nustatyta sąlyga, kad skolininkas sutiko
perleisti reikalavimą naujajam kreditoriui; antra, kai skolininkui pateikiamas
reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopija arba kitoks
reikalavimo perleidimo fakto įrodymas. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs
pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK
6. 109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu
laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią
spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6. 109 straipsnio 1 dalį
ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad CK 6. 109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu
laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia,
kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus
(pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie
cesiją, CK 6. 109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie
reikalavimo perleidimo faktą. Skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam
sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir
bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio
kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam
kreditoriui.
Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo
perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y.
sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip
protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra
perleistas. Be to, įstatyme nenustatyta, kad pranešime apie cesiją būtų nurodytas
reikalavimo perleidimo pagrindas ir naujojo kreditoriaus sąskaita – pakanka
informuoti skolininką, kad nurodytas pradinio kreditoriaus reikalavimas
skolininkui yra perleistas naujajam kreditoriui.
CK 6. 109 straipsnio 1 dalyje nurodyto
pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam
priklauso vykdytina prievolė ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo.
P-šimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą ne visada yra reikalavimas
įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui. Toks pranešimas yra informacija apie
reikalavimo perleidimo faktą, o naujojo kreditoriaus reikalavimas įvykdyti jam
prievolę gali būti pateikiamas tiek kartu su pranešimu, tiek vėliau.

Civilinė byla Nr. 3K-7-168/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
35. 4; 36. 3; 37; 40. 2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2010 m. balandžio 16 d.
Vilnius 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės, E-aus B-o, B-ės J-ės, -o J-o,
A-io N-o, J-os S-ės (kolegijos pirmininkė) ir V-o V-o
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D-ske B-k A/S, veikiančio per D-ske
B-k A/S Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2090 m. gruodžio 21 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „-a-is tiltas“
ieškinį atsakovui D-ske B-k A/S Lietuvos filialui, trečiasis asmuo UAB „Constructus“,
dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje keliami reikalavimo teisės perleidimo bei
kreditoriaus pareigos informuoti skolininką apie teisės perleidimo faktą
klausimai. Ieškovas UAB „-a-is tiltas“ 2006 m. spalio 19 d. sudarė
su trečiuoju asmeniu UAB „Constructus“ statybos darbų rangos sutartį (toliau – rangos
sutartis), pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo nustatytais terminais
atlikti gyvenamojo–komercinio pastato statybos darbus ir perduoti juos ieškovui;
be to, šalys susitarė, kad UAB „Constructus“ įsipareigojimai pagal sutartį turi
būti užtikrinti sutarties įvykdymo užtikrinimo garantija. Vykdydamas rangos
sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, trečiasis asmuo pateikė ieškovui atsakovo
AB S-po banko (dabar – D-ske B-k A/S Lietuvos filialas) 2006 m.
lapkričio 9 d. pasirašytą Darbų atlikimo užtikrinimo garantiją.
Ieškovas 2008 m. liepos 8 d. raštu
pareikalavo atsakovą sumokėti 5 000 000 Lt išmokų pagal
garantiją. Taip pat ieškovas, vadovaudamasis CK 6. 130 ir 6. 131 straipsniais,
2008 m. liepos 18 d. pranešė, kad įskaito trečiajam asmeniui UAB
„Constructus“ priklausantį 4 029 662,24 Lt reikalavimą pagal 2008 m.
birželio 18 d. PVM sąskaitą–faktūrą už gegužės mėnesį atliktus darbus
pagal rangos sutartį į savo tokio pat dydžio priešpriešinį reikalavimą UAB „Constructus“.
Ieškovas nurodė, kad jis įgijo trečiojo asmens atžvilgiu priešpriešinį
4 029 662,24 Lt reikalavimą, perėmęs reikalavimo teises iš
subrangovų. 2008 m. liepos 21 d. trečiasis asmuo pateikė ieškovui
nesutikimą dėl vienašalio įskaitymo, nes ieškovas reikalavimo teisę į trečiąjį
asmenį įgijo jau po to, kai visi piniginiai reikalavimai, kylantys iš rangos
sutarties, buvo perleisti atsakovui.
Atsakovas 2008 m. liepos 21 d. pranešė
ieškovui, kad, atsižvelgdamas į tai, kad 2006 m. spalio 30 d.
reikalavimų perleidimo sutartimi trečiasis asmuo savo reikalavimus į ieškovą perleido
bankui, taiko 4 029 662,24 Lt įskaitymą ir išmoka ieškovui garantijos
išmokos dalį, likusią po įskaitymo.
Ieškovas UAB „-a-is tiltas“ kreipėsi į teismą,
prašydamas pripažinti atsakovo 2008 m. liepos 21 d. atliktą
4 029 662,24 Lt įskaitymą ieškovui negaliojančiu, priteisti iš
atsakovo šią sumą kaip UAB „Constructus“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal 2006 m.
spalio 19 d. statybos darbų rangos sutartį įvykdymo užtikrinimą. Ieškovo
manymu, 2008 m. liepos 21 d. atsakovo atliktas įskaitymas
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Atsakovas, vykdydamas prievolę
ieškovui sumokėti garantiją, 2008 m. liepos 21 d. neteisėtai įskaitė
perimtus iš trečiojo asmens UAB „Constructus“ 4 029 662,24 Lt
reikalavimus ieškovui į savo prievolę. Ieškovas mano, kad jo prievolė trečiajam
asmeniui mokėti 4 029 662,24 Lt yra pasibaigusi pagal jo atliktą
2008 m. liepos 18 d. įskaitymą, t. y. jo prievolė trečiajam
asmeniui yra pasibaigusi dar iki atsakovo atlikto įskaitymo į mokėjimą pagal
garantiją. Ieškovas teigia, kad teisėtai ir pagrįstai įskaitė prievolę pradiniam
kreditoriui, nes apie reikalavimo perleidimą jam nebuvo tinkamai pranešta. Be
to, pagal pasirašytą statybos darbų rangos sutartį trečiasis asmuo buvo
pateikęs banko besąlyginės garantijos raštą, todėl ieškovas galėjo kreiptis į
atsakovą dėl pinigų pagal garantiją išmokėjimo. Garantinis raštas neįpareigoja
įrodinėti reikalavimo pagrįstumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino
2008 m. liepos 21 d. atsakovo atliktą
4 029 662,24 Lt įskaitymą ieškovui negaliojančiu, priteisė iš atsakovo
šią sumą ieškovo naudai kaip UAB „Constructus“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal
rangos sutartį įvykdymo užtikrinimą. Teismas, įvertinęs atsakovo,
trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojos – trečiojo asmens darbuotojos
parodymus, sprendė, kad reikalavimų perleidimo sutarties kopijos nebuvo
pateikta ieškovui. N-s pagal 2006 m. spalio 30 d. reikalavimo teisių
perleidimo sutarties 4 punktą trečiasis asmuo įsipareigojo ne vėliau kaip
per dešimt dienų nuo sutarties pasirašymo dienos faksu ir registruotu laišku
išsiųsti ieškovui pranešimą apie visų reikalavimo teisių perleidimą ir pateikti
bankui tai įrodančių dokumentų patvirtintus nuorašus, tačiau byloje nėra duomenų
apie šio įsipareigojimo įvykdymą. Teismas nurodė, kad nors 2008 m.
birželio 18 d. ir kitose trečiojo asmens ieškovui pateiktose PVM sąskaitose–faktūrose
buvo įrašai, jog iš sąskaitos kylantys piniginiai reikalavimai yra perleisti
atsakovui, tačiau jų teismas nelaikė tinkamu ieškovo informavimu apie
reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą CK nustatyta tvarka. Teismas
pažymėjo, kad šiose sąskaitose nebuvo nurodyta, jog pinigus, apmokant sąskaitas–faktūras,
reikia pervesti į naujojo kreditoriaus sąskaitą. Teismas, atsižvelgęs į teisinį
įskaitymo reglamentavimą, nurodė, kad neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog
trečiasis asmuo nesutinka su ieškovo atliktu įskaitymu. Teismas, įvertinęs šias
aplinkybes, konstatavo, kad ieškovui nebuvo pranešta apie 2006 m. spalio
30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą ir reikalavimo,
kylančio iš 2008 m. birželio 18 d. sąskaitos–faktūros, perleidimą
atsakovui, todėl ieškovo 2008 m. liepos 18 d. atliktą įskaitymą laikė tinkamu prievolės įvykdymu pradiniam
kreditoriui, o atsakovas 2008 m. liepos
21 d. neturėjo teisės įskaityti jo iš trečiojo asmens perimtą
reikalavimą, nes įskaitymo metu nurodytas reikalavimas nebegaliojo. Teismas
pripažino atsakovo 2008 m. liepos 21 d. atliktą 4 029 662,24 Lt įskaitymą ieškovui neteisėtu ir
negaliojančiu CK 1. 80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo darbų
atlikimo užtikrinimo garantija yra besąlyginė, todėl, ieškovui pareiškus
reikalavimą mokėti, atsakovui atsirado pareiga sumokėti garantijoje nustatytą sumą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė
atsakovo, trečiojo asmens ir ieškovo apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos
2009 m. gruodžio 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje
nurodė, kad abi reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalys yra juridiniai
asmenys, todėl, žinodamos įstatymų reikalavimus ir suprasdamos pranešimo apie
tokios sutarties sudarymą skolininkui svarbą bei teisinius padarinius, bet nepranešdamos
skolininkui apie reikalavimų perleidimą, pasielgė nerūpestingai ir neatidžiai. Kolegija
pažymėjo, kad trečiasis asmuo neišsiuntė ieškovui pranešimo, o bankas, negavęs
iš trečiojo asmens pranešimo išsiuntimą įrodančių dokumentų, jų iš šio
nepareikalavo bei pats nepranešė ieškovui apie sutarties sudarymą. Tokiu
atveju, pagal CK 6. 106 straipsnio 1 dalį apie reikalavimo perleidimą
skolininkui nepranešus, laikytina, kad prievolės įvykdymas pradiniam
kreditoriui yra tinkamas. N-s atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad
trečiojo asmens pateiktose apmokėti sąskaitose ieškovui yra įrašai dėl piniginių
reikalavimų perleidimo atsakovui, tačiau kolegija laikė, jog toks įrašas neinformatyvus:
jame neįvardyta, kokio juridinio fakto pagrindu reikalavimai yra perleisti, nėra
nuorodos į atsakovo sąskaitą. Kolegija laikė, kad nustatyta, jog ieškovas mokėjo
pagal trečiojo asmens pateiktas sąskaitas–faktūras gana ilgai; pinigai buvo
mokami trečiajam asmeniui; nei jis, nei atsakovas nė karto nepareiškė pretenzijos
dėl perleidimo sutarties sąlygų nevykdymo. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra
įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo iš ieškovo pagal sąskaitas–faktūras
gautas lėšas pervesdavo atsakovui. Be to, svarbiu kolegija laikė tą faktą, kad ieškovui
reikalavimų perleidimo sutarties turinys iki 2007 m. liepos 21 d.
nebuvo žinomas. Kolegija spendė, kad tiek nurodytos aplinkybės, tiek reikalavimo
teisių perleidimo sutartį sudariusių šalių elgesys, vykdant sutarties sąlygas,
tiek paties ieškovo elgesys, siekiant atlikti trečiojo asmens reikalavimo
įskaitymą ir sudarant su jo kreditoriais cesijos sutartis, neleidžia daryti
išvados, jog ieškovas neabejotinai turėjo suvokti, kad turi vykdyti prievolę
kitam kreditoriui. Remdamasi nurodytais argumentais, kolegija padarė išvadą,
kad atsakovo atliktas ieškovo reikalavimo pagal atsakovo išduotą garantiją
įskaitymas trečiojo asmens perimto reikalavimo pagrindu yra neteisėtas,
prieštarauja CK 6. 106 straipsnio 1 dalies, 6. 109 straipsnio 1 dalies,
6. 130 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Dėl to pirmosios instancijos
teismas turėjo pagrindą atsakovo atliktą įskaitymą, kaip vienašalį sandorį,
pripažinti negaliojančiu.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovo atliktas
ginčijamas įskaitymas prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, nes atsakovas
jį atliko neturėdamas į ieškovą priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, nes,
kaip nustatyta byloje, ieškovo prievolė bendrovei „Constructus“ pagal 2006 m.
birželio 16 d. PVM sąskaitą–faktūrą baigėsi 2006 m. liepos 18 d.
atliktu įskaitymu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos
teismas, nors ir vadovavosi CK 1. 80 straipsnio 1 dalimi, tačiau
ginčijamą įskaitymą pripažino ne niekiniu, o negaliojančiu. Nustatęs, kad
bankas ginčijamą įskaitymą atliko neteisėtai bei pripažinęs jį negaliojančiu,
pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įpareigoti atsakovą įvykdyti
ieškovui išduota garantija prisiimtus įsipareigojimus.
Ieškovo
apeliaciniu skundu ginčijamą sprendimo dalį dėl priteistų išlaidų advokato
pagalbai apmokėti teismas paliko nepakeistą, nurodydamas, kad priteistų išlaidų
advokato pagalbai apmokėti dydis atitinka teisingumo ministro patvirtintas R-omendacijas
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D-ske B-k A/S
Lietuvos filialas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo
10 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl pranešimo apie reikalavimo
perleidimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamą pareigos informuoti
skolininką apie reikalavimo perleidimą įvykdymą sieja su subjektyviuoju
kriterijumi – skolininkas suvokė ar nesuvokė, kad reikalavimas buvo perleistas
kitam kreditoriui. Tačiau toks CK 6. 109 straipsnio normos aiškinimas
prieštarauja tiek pažodiniam ir sisteminiam aiškinimui, tiek negausiai Lietuvos
apeliacinio teismo formuojamai praktikai. Kasatorius nurodo, kad CK 6. 109 straipsnio
1 dalyje nustatyta skolininko pareiga vykdyti prievolę naujam kreditoriui
siejama su objektyviąja aplinkybe – ar skolininkui pranešta apie reikalavimo
perleidimą naujam kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai CK
6. 109 straipsnio 1 dalies normą aiškino plečiamai, nes toks normos
aiškinimas nepagrįstai apsunkina kreditoriaus pareigą. Tokiu atveju kreditorius,
siekdamas įrodyti, kad skolininkas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo
teisės perleidimą, privalėtų įrodyti ne tik informavimo raštu faktą, bet ir
tai, jog skolininkas neabejotinai turėjo suvokti, kad reikalavimo teisė buvo
perleista kitam kreditoriui. Kasatoriaus teigimu, taip aiškinant nurodytą
teisės normą ir taikant subjektyvųjį kriterijų, padidėja galimybė nevienodai
šią teisės normą aiškinti ir taikyti. Kasatorius, aiškindamas CK 6. 109 straipsnio
normą, vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kuriose ši norma
aiškinama pagal objektyvųjį kriterijų, tačiau pažymi, kad yra Lietuvos
apeliacinio teismo nutartis, kurioje ši nuostata aiškinama pagal subjektyvųjį
kriterijų;
2) dėl proceso teisės normų,
reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymo. Kasatorius
nurodo, kad teismai netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus.
Kasatorius pažymėjo, kad ieškovas tinkamai ir pasirašytinai buvo informuotas
apie reikalavimų perleidimą, žinojo, kokie konkrečiai reikalavimai yra perleisti,
todėl, 2008 m. liepos 18 d. raštu atlikdamas neteisėtą įskaitymą,
prisiėmė netinkamo prievolės įvykdymo riziką. Kasatorius nurodo, kad apie
reikalavimo perleidimą ieškovas buvo informuotas atitinkamu įrašu sąskaitoje.
Ieškovo direktorius, kuriam kaip įmonės vadovui keliami didesni rūpestingumo ir
atidumo standartai, pasirašė sąskaitą, taip patvirtindamas sąskaitos gavimo ir
trečiojo asmens reikalavimų perleidimo atsakovui faktą. Teismai šio įrodymo
tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai,
kad nei CK, nei teismų praktikoje nenustatyta, jog pranešime apie reikalavimo
perleidimą turi būti identifikuotas sandoris, kurio pagrindu perleisti
reikalavimai. Kasatoriaus nuomone, tokiu atveju užtenka bet kokio rašytinio pranešimo
apie reikalavimo perleidimą (įrašas sąskaitoje yra rašytinis pranešimas).
Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas sąskaitoje esančio įrašo kaip
tinkamo pranešimo, savo išvadą grindė teiginiu, kad ieškovas pagal trečiojo
asmens išrašytas sąskaitas pinigus pervesdavo ne į atsakovo, o į trečiojo
asmens sąskaitą. Kasatorius paaiškina, kad reikalavimų perleidimo sutartyje
buvo nustatyta, kad jeigu ieškovas atsiskaitytų tiesiogiai su trečiuoju
asmeniu, tokias lėšas trečiasis asmuo nedelsdamas turi pervesti atsakovui. Taip
pat kasatorius nurodo, kad teismo išvada, jog ieškovas nežinojo apie
reikalavimų perleidimo sutartį, todėl sudarė reikalavimo perleidimo sutartis su
trečiojo asmens subrangovais, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais,
t. y. teismas remiasi prielaida. Be to, apeliacinės instancijos teismas
nepateikė argumentų, kodėl atmetė kasatoriaus argumentus dėl ieškovui kaip
verslininkui taikomų didesnių rūpestingumo ir atidumo standartų;
3) dėl priešpriešinių reikalavimų
formulavimo ir įskaitymo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl
ieškovo atlikto įskaitymo teisėtumo sąlygų ir šalių pateiktų įrodymų,
nurodydamas, kad šio įskaitymo teisėtumas nėra šio ginčo dalykas, nors tiek
kasatorius, tiek trečiasis asmuo šį klausimą kėlė. Dėl to kasatorius mano, kad
apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos priešpriešinių
reikalavimų formulavimo ir įskaitymo ginčijimo klausimais. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Agaras“ v.
K. V. firma–prekybos namai ,,Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009,
nereikia atskirai pareikšti reikalavimo dėl įskaitymo nuginčijimo, jeigu tokia
motyvacija yra ginamasi nuo ieškinio. Taigi šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas nesivadovavo šia teismų praktika, nors ieškovas pareiškė
ieškinį dėl banko įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir mokėjimo pagal
garantiją, o kasatorius ir trečiasis asmuo gynėsi nuo ieškinio pateikdami
argumentus, kodėl banko įskaitymas laikytinas galiojančiu;
4) dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl
ieškovo įskaitymo teisėtumo. Teismas netyrė ir nevertino trečiojo asmens
pateiktų įrodymų, pagal kuriuos ieškovo perimti reikalavimai iš subrangovų yra
gerokai mažesni negu nurodoma; taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovo
atlikto įskaitymo teisėtumo sąlygų nebuvimą. Tokie teismo veiksmai iš esmės
pažeidė įrodymų vertinimo taisykles;
5) dėl bylos sustabdymo teisėtumo. Trečiasis
asmuo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme prašė sustabdyti šią
bylą dėl kitos, susijusios su šia, bylos nagrinėjimo. Kitoje byloje trečiasis
asmuo ir AB „Panevėžio keliai“ pareiškė ieškinį ieškovui, vienas iš reikalavimų
– rangos sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir priteisti iš ieškovo
5 000 000 Lt neteisėtai pasinaudotos garantijos; šioje byloje dalyvauja
ir kasatorius. Nepaisant bylų sąsajumo, teismai atsisakė tenkinti prašymus dėl
šios bylos sustabdymo, protokolinėmis nutartimis spręsdami, kad nurodytos bylos
nesusijusios. Kasatoriaus nuomone, šios bylos tiesiogiai susijusios, nes jeigu
bus pripažinta, kad ieškovas neteisėtai pasinaudojo garantija, tokiu atveju ieškovas
neturėtų reikalavimo teisės pagal garantiją. Dėl to kasatorius mano, kad
teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 163 straipsnio 3 punkto
nuostatas.
Atsiliepime kasacinį skundą ieškovas prašo
kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1) dėl pranešimo apie reikalavimo
perleidimą. Ieškovas teigia, kad teismas tinkamai aiškino CK 6. 109 straipsnio
nuostatą. Pasisakydamas dėl informavimo apie reikalavimo teisių perleidimą
teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad pranešimu apie reikalavimo perleidimą
yra sutarties dėl reikalavimo perleidimo pateikimas skolininkui. Taigi, tik
sutarties dėl reikalavimo perleidimas gali būti pripažįstamas tinkamu
pranešimu. Ieškovas teigia, kad CK 6. 109 straipsnio 5 dalyje
nustatytas sutarties pateikimas skolininkui yra tik vienas iš galimų pranešimo
būdų, tačiau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus,
laikytina, kad skolininkui turi būti pranešama tokiu būdu, kad nekiltų pagrįstų
abejonių dėl reikalavimo perleidimo fakto. PVM sąskaitoje–faktūroje esantį
įrašą teismai pagrįstai laikė netinkamu įrodymu apie reikalavimo perleidimą,
nes iš jo turinio neaišku, kokio juridinio fakto pagrindu yra perleisti
reikalavimai, į kokią naują sąskaitą reikia mokėti;
2) dėl proceso teisės normų,
reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymo. Teismai,
nustatydami, ar ieškovas buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą,
vertino ne tik kasatoriaus nurodytą įrodymą (sąskaitą–faktūrą), bet ir kitus
byloje esančius įrodymus;
3) dėl priešpriešinių reikalavimų
formulavimo ir įskaitymo. Ieškovas teigia, kad jo atliktas įskaitymas
atitiko CK 6. 130 straipsnyje nustatytas sąlygas ir galėjo būti atliktas.
Apeliacinės instancijos teismas ištirtų įrodymų pagrindu konstatavo, kad
ieškovas perėmė iš pradinių trečiojo asmens kreditorių tik tuos reikalavimus,
dėl kurių kreditoriai buvo sudarę su trečiuoju asmeniu skolos suderinimo aktus.
Tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Taigi kasatoriaus teiginiai dėl ieškovo
atlikto įskaitymo neapibrėžtumo akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems
įrodymams;
4) dėl bylos sustabdymo teisėtumo. Kasatorius
nepagrįstai remiasi šia aplinkybe, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos
teisme ja nesirėmė. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas
dėl būtinumo sustabdyti bylą, turi įsitikinti, jog egzistuoja tokį pagrindą
sudaranti aplinkybė. Pagal teismų praktiką stabdyti būtina tada, kai bylas
sieja prejudicinis ryšys. Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad kasatoriaus
nurodytoje kitoje byloje gali būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių vyksta
ginčas šioje civilinėje byloje ir kurios turės įtakos teisingam šios bylos
išsprendimui.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl reikalavimo perleidimo ir tinkamo pranešimo apie reikalavimo perleidimą

R-alavimo perleidimas (cesija) yra sutartis,
kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo
reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6. 101 straipsnio
1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti
reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai
arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. R-alavimo teisės
perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų,
kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje
nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar
būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai
nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant
reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus
pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus
atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Skolininko
teisių apsauga cesijos atveju užtikrinama ne tik nurodyta bendrąja nuostata,
kad reikalavimo perleidimas negali pažeisti jo teisių, bet ir konkrečiomis kitų
teisės normų nuostatomis: skolininkas turi teisę reikšti į naujojo kreditoriaus
reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam
kreditoriui, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6. 107 straipsnio
1 dalis); skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki
reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo
kreditoriaus reikalavimą (CK 6. 108, 6. 136 straipsniai); po reikalavimo
perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl
juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK
6. 107 straipsnio 3 dalis); kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas,
skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės,
kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6. 106 straipsnio 2 dalis).
Taigi įstatymo, kuriuo kreditoriui suteikiama teisė be skolininko sutikimo perleisti
reikalavimą, nuostatomis užtikrinama skolininko teisių apsauga ir nustatoma
tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyra.
Skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes
skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo
sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. R-alavimo perleidimo
sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį
pranešus.
CK 6. 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius
asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad
reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo
reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį
reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę
turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento
pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis
pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo
faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.
CK 6. 109 straipsnio 1 dalyje nustatyti
du cesijos padarinių atsiradimo skolininko atžvilgiu pagrindai: pirma, kai
įstatyme ar pradinio kreditoriaus ir skolininko sutartyje, kurios pagrindu
atsirado skolininko prievolė, nustatyta sąlyga, kad skolininkas sutiko
perleisti reikalavimą naujajam kreditoriui; antra, kai skolininkui pateikiamas
reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopija arba kitoks reikalavimo
perleidimo fakto įrodymas. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas antrasis pagrindas,
todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jo pasisako. Taigi, pirmuoju atveju įstatyme
nurodytas momentas siejamas su skolininko duotu sutikimu, antruoju – su
pranešimu skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą, įteikiant jam
atitinkamą reikalavimo perleidimo įrodymą. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs
pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK
6. 109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu
laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią
spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6. 109 straipsnio 1 dalį
ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų
kolegija pažymi, kad CK 6. 109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog
pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui,
reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio
kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis
skolininką apie cesiją, CK 6. 109 straipsnio 1 dalies prasme yra
įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija,
aiškindama CK 6. 109 straipsnio 1 dalies normą, konstatuoja, kad
skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo
nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad
pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą
reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui.
Teismai nustatė, kad 2006 m. spalio 30 d.
reikalavimų perleidimo sutartimi trečiasis asmuo perleido kasatoriui savo
reikalavimus į ieškovą; trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) siųstose ieškovui
(skolininkui) sąskaitose–faktūrose dėl apmokėjimo už atliktus rangos darbus
nurodydavo: „maloniai pranešame, kad iš šios sąskaitos kylantys piniginiai reikalavimai
yra perleisti AB „S-po bankui“. Toks pranešimas nurodytas ir 2008 m.
birželio 18 d. sąskaitoje–faktūroje dėl 4 029 662,24 Lt
apmokėjimo už 2008 m. gegužės mėnesį atliktus darbus. Sąskaitos–faktūros
gavimą parašu patvirtino ieškovo direktorius A. M. Tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad šių įrašų sąskaitose–faktūrose
nepakanka konstatuoti, jog ieškovas įstatymo nustatyta tvarka buvo informuotas
apie kasatoriaus ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, nes ieškovas iš pateiktos
informacijos negalėjo neabejotinai suvokti apie reikalavimo perleidimą. Teismai
nurodė, kad įrašas neinformatyvus, jame neįvardyta, kokio juridinio fakto
pagrindu perleisti reikalavimai, be to, nėra nuorodos į atsakovo sąskaitą.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismų išvada neatitinka
aptartų CK 6. 109 straipsnio 1 dalies nuostatų. Siekiant nustatyti, ar
pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas
objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek
informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją
suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas. Taikant šį metodą akivaizdu, kad
ieškovo vadovas (verslu užsiimantis asmuo), priimdamas sąskaitas, įrašą apie
reikalavimo perleidimą suprato pagal jo reikšmę ir dėl to jam nekilo abejonių,
nes neprašė trečiojo asmens paaiškinti įrašo esmės. Be to, įstatyme nenustatyta,
kad pranešime apie cesiją būtų nurodytas reikalavimo perleidimo pagrindas ir
naujojo kreditoriaus sąskaita – pakanka informuoti skolininką, kad nurodytas
pradinio kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra perleistas naujajam
kreditoriui.
CK 6. 109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo
paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso
vykdytina prievolė ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. P-šimas skolininkui
apie reikalavimo perleidimą ne visada yra reikalavimas įvykdyti prievolę
naujajam kreditoriui. Toks pranešimas yra informacija apie reikalavimo
perleidimo faktą, o naujojo kreditoriaus reikalavimas įvykdyti jam prievolę
gali būti pateikiamas tiek kartu su pranešimu, tiek vėliau. Kiekvienu atveju
naujasis kreditorius, pateikdamas reikalavimą skolininkui, privalo pateikti
reikalavimo perleidimo sutartį (CK 6. 109 straipsnio 7 dalis). Byloje
nustatyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) sąskaitose–faktūrose
nurodydavo savo sąskaitą, pranešimo apie reikalavimo perleidimo faktą turiniui
neturi teisinės reikšmės, nes, viena vertus, sąskaitose–faktūrose nurodyta
sąskaita yra banke, kuriam perleistas reikalavimas, kita vertus, ieškovas buvo
informuotas apie reikalavimo perleidimą, tačiau naujojo kreditoriaus
reikalavimo ir reikalavimo perleidimo sutarties jam nebuvo pateikta, todėl, būdamas
informuotas apie sąskaitoje–faktūroje nurodyto reikalavimo perleidimą, prievolę
vykdė į toje pačioje sąskaitoje–faktūroje nurodytą sąskaitą. Byloje dalyvavę
pradinis ir naujasis kreditoriai nurodė, kad nėra ginčo, jog pagal sąskaitas–faktūras,
pateiktas iki 2008 m. birželio 18 d. , patenkinti reikalavimai atiteko
naujajam kreditoriui. Jeigu ieškovui būtų kilę abejonių, kam priklauso
sąskaitoje–faktūroje nurodyti reikalavimai, jis turėjo teisę atsisakyti mokėti iki
išsiaiškins dėl šio reikalavimo mokėti joje nurodytas sumas (CK 6. 106 straipsnio
2 dalis).
Remdamasi aptartomis teisės normomis ir teismų
nustatytomis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai
netinkamai kvalifikavo byloje nustatytas aplinkybes, t. y. netinkamai taikė
CK 6. 109 straipsnio 1 dalies normą byloje nustatytoms aplinkybėms.
Sąskaitose–faktūrose įrašytas pranešimas, kad iš sąskaitos kylantys piniginiai
reikalavimai yra perleisti kasatoriui, laikytinas tinkamu pranešimu apie
reikalavimo perleidimą CK 6. 109 straipsnio normos prasme ir nuo tokio
pranešimo gavimo ieškovui tapo žinoma, kad sąskaitoje nurodytos sumos
reikalavimas priklauso kasatoriui.

Dėl garantijos ir šalių atlikto priešpriešinių
reikalavimų įskaitymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas
įskaitymo teisinius santykius (CK 6. 130, 6. 131 straipsniai), yra nurodęs įskaitymo
sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir
pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus
kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių
reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti
reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai
turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat
(pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam
tikras paslaugas ir pan. ); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu
reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti.
N-s įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis
su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę
ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų
sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje BUAB „V-iklis“ v. UAB „N-joji šiluma“,
bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „A-ora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos
Nr. 3K-3-9/2010; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „B-isches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos
Nr. 3K-3-293/2009; kt. ).
Kadangi pirmiau konstatuota, kad 2008 m.
birželio 18 d. sąskaitoje–faktūroje esantis įrašas laikytinas tinkamu
pranešimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir ieškovo informavimas apie
sąskaitoje nurodyto 4 029 662,24 Lt reikalavimo perleidimą
kasatoriui atitiko CK 6. 109 straipsnio nuostatas, tai išplėstinė teisėjų
kolegija sprendžia, kad ieškovas 2008 m. liepos 18 d. neturėjo teisės
po pranešimo, jog trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) reikalavimo teisę į
4 029 662,24 Lt perleido kasatoriui (naujajam kreditoriui),
įgyto reikalavimo įskaityti kaip priešpriešinio reikalavimo trečiajam asmeniui.
Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo 2008 m. liepos
18 d. atliktas priešpriešinio reikalavimo trečiajam asmeniui įskaitymas
yra neteisėtas ir negali sukurti kasatoriui teisinių padarinių.
Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta teismų
procesiniuose sprendimuose ir ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą
argumentą, kad kasatorius ar trečiasis asmuo byloje nepareiškė priešpriešinio
reikalavimo dėl ieškovo atlikto 2008 m. liepos 18 d. įskaitymo
pripažinimo negaliojančiu, dėl to šio įskaitymo teisėtumas nėra bylos nagrinėjimo
dalykas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius ir trečiasis asmuo,
atsikirsdami į ieškinio reikalavimus, teigė, jog apie reikalavimo perleidimą
ieškovui buvo pranešta, todėl jis 2008 m. liepos 18 d. negalėjo
įskaityti priešpriešinių reikalavimų trečiajam asmeniui, t. y. savo
poziciją grindė tuo, kad ieškovo atliktas įskaitymas neteisėtas, todėl teismai,
net ir nesant priešpriešinio kasatoriaus reikalavimo, turėjo tikrinti tokio
atsikirtimo pagrįstumą ir spręsti, ar ieškovo atliktas įskaitymas teisėtas. Teismų
nurodytas formalus proceso teisės normų aiškinimas būtų nesuderinamas su
teisingumo nagrinėjamoje byloje įvykdymu. Toks aptartos proceso teisės normos
aiškinimas papildo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką
(pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Agaras“ v. K. V.
firma-prekybos namai ,,Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009; 2009 m.
rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R. , bylos
Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos
Nr. 3K-3-408/2008; kt. ).
Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama CK 6. 93 straipsnyje
nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai
taikomas paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6. 90, 6. 92 straipsniuose.
Išskirtinis bankinės garantijos požymis yra besąlyginis garanto įsipareigojimas
atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas neįvykdo ar netinkamai vykdo
sutartinius įsipareigojimus. Tačiau CK 6. 90, 6. 93, 6. 130, 6. 31 straipsnių
normose, reglamentuojančiose garantiją ir įskaitymą, nėra draudimo ir
garantijos besąlygiškumo požymis nepašalina banko teisės atlikti įskaitymą, kai
jis turi priešpriešinio reikalavimo teisę į skolininko, už kurį garantavo,
kreditorių. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius,
turėdamas reikalavimo teisę į skolininko, už kurį garantavo, kreditorių, gavęs
tokio kreditoriaus reikalavimą vykdyti garantija prisiimtus įsipareigojimus,
turi teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2008 m. liepos
8 d. pateikė kasatoriui reikalavimą sumokėti jam pagal 2006 m.
lapkričio 9 d. išduotą trečiojo asmens darbų atlikimo užtikrinimo
garantiją 5 000 000 Lt, t. y. nuo šio momento kasatoriui
atsirado besąlyginė pareiga tenkinti kreditoriaus pagal garantiją reikalavimą. Byloje
nustatyta ir tai, kad kasatorius, trečiajam asmeniui pranešus ieškovui apie
reikalavimo perleidimą, nuo 2008 m. birželio 18 d. įgijo teisę
reikalauti, jog ieškovas sumokėtų jam, kaip naujajam kreditoriui, perleistą
4 029 662,24 Lt sumą. Taigi nuo reikalavimo teisės pagal
garantiją tarp ieškovo ir kasatoriaus atsiradimo susiklostė priešpriešiniai jų
teisių ir pareigų teisiniai santykiai: ieškovas tapo kasatoriaus skolininku ir
kreditoriumi, o kasatorius – ieškovo skolininku ir kreditoriumi. N-s kiekvieno
jų reikalavimai kito asmens atžvilgiu kilo iš skirtingų susitarimų, tačiau
abiejų jų reikalavimai yra apibrėžti, vienarūšiai, galiojantys ir vykdytini (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „B-isches
Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009;
2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
S-art Industrial Group LtD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007;
kt. ), todėl kasatorius turėjo teisę 2008 m. liepos 21 d. vienašaliu
pareiškimu ieškovui, kartu pateikdamas 2006 m. spalio 30 d.
reikalavimų perleidimo sutartį, įskaityti turimą ieškovui 4 029 662,24 Lt
reikalavimą į šio reikalaujamą 5 000 000 Lt sumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiau aptartais
motyvais konstatavo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė reikalavimo perleidimą
ir pranešimą apie jį, taip pat priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias
materialiosios teisės normas, todėl netinkamai kvalifikavo bylos dalyvių
teisinius santykius, ir, nesant teisinio pagrindo, tenkino ieškinį. Dėl to išplėstinė
teisėjų kolegija, pripažindama kasacinio skundo argumentus dėl reikalavimo
perleidimo ir pranešimo apie jį pagrįstais, pirmosios instancijos teismo
sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl netinkamo
materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo naikina ir priima naują
sprendimą – ieškinį atmesti.

Dėl sprendimo įvykdymo
atgręžimo, bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, priteisimo

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas yra įvykdytas, tačiau,
neturėdama visų duomenų apie sprendimo įvykdymą, nesprendžia sprendimo vykdymo
atgręžimo klausimo (CPK 762 straipsnis). T-ėl, iki bus išspręstas ir
įvykdytas sprendimo vykdymo atgręžimas, išplėstinė teisėjų kolegija palieka
galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos
kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias
apsaugos priemones.
Kadangi kasacinis
teismas priima naują sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia
bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atmetus ieškinį, kasatoriaus patirtos
bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu,
priteistinos iš ieškovo.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad, bylą
nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš kasatoriaus ieškovo UAB „-a-is
tiltas“ naudai buvo išieškota 30 000 Lt žyminio mokesčio ir 4500 Lt
atstovavimo išlaidų bei 21,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Šios išlaidos priteistinos kasatoriui iš
ieškovo.
Už apeliacinį skundą kasatorius sumokėjo 38 460 Lt,
todėl ši suma išieškotina kasatoriaus naudai iš ieškovo. Apeliacinės
instancijos teismo nutartimi iš kasatoriaus ieškovo naudai buvo priteista ir
išieškota 1500 Lt atstovavimo išlaidų, kurios taip pat priteistinos iš
ieškovo kasatoriaus naudai.
Už kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 39 240 Lt
žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina iš ieškovo. Kasacinio teismo
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kitos būtinos ir
pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai)
šioje byloje yra 71,90 Lt. Jos iš ieškovo priteistinos valstybės naudai (CPK
79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai,
96 straipsnio 2 dalis).
Pagal byloje pateiktus duomenis, kasatorius
pirmosios instancijos teisme patyrė 23 930,61 Lt atstovavimo išlaidų,
apeliacinės instancijos teisme – 31 972,98 Lt, kasacinės instancijos
teisme – 28 730,73 Lt (iš viso 84 634,32 Lt). Išplėstinė teisėjų
kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą,
advokato teikiamų kasatoriui teisinių paslaugų pastovumą, teisingumo ministro
2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų
R-omendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas ir
vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kasatoriaus
išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į ieškinį ir atstovavimą pirmosios instancijos
teisme, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į trečiojo asmens apeliacinį skundą
parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo
parengimą atlyginimas mažintinas iki 10 000 Lt (4500 Lt
pirmosios instancijos teisme, 3000 Lt apeliacinės instancijos teisme, 2500 Lt
kasacinės instancijos teisme).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d.
sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą – ieškovo UAB „-a-is tiltas“ ieškinį atsakovui D-ske B-k A/S, veikiančiam
per D-ske B-k A/S Lietuvos filialą, dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu
ir lėšų priteisimo atmesti.
Palikti galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. sausio 20 d.
nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki bus išspręstas ir
įvykdytas sprendimo vykdymo atgręžimas.
Priteisti iš ieškovo UAB „-a-is tiltas“ (j. a. k. 121405946)
atsakovo D-ske B-k A/S, veikiančio per D-ske B-k A/S Lietuvos filialą
(j. a. k. 301694694), naudai 113 721,65 Lt (vieną šimtą
trylika tūkstančių septynis šimtus dvidešimt vieną litą 65 ct) bylinėjimosi
išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „-a-is tiltas“ (j. a. k. 121405946)
į valstybės biudžetą 71,90 Lt (septyniasdešimt vieną litą 90 ct)
bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „-a-is tiltas“ (j. a. k. 121405946)
atsakovo D-ske B-k A/S, veikiančio per D-ske B-k A/S Lietuvos filialą
(j. a. k. 301694694), naudai 10 000 Lt atstovavimo išlaidų,
patirtų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.79698 sekundės -