TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
12
12. Dėl jūrų laivo
arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo; proceso atnaujinimo
galimybės byloje, kurioje buvo spręstas jūrų laivo arešto klausimas, teismui
neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės

Laivai,
kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami
nekilnojamiesiems daiktams (CK 1. 98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės
laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo,
kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam pagrindui,
gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo nekilnojamojo daikto
areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus,
jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje
dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo
(Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 2, 3 straipsniai). Lietuvos
Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802,
ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Ši Konvencija yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų
laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
138 straipsnio 3 dalis, CK 1. 13 straipsnis, CPK 1 straipsnio
3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip
laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje
nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies
13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2, 3 straipsniai).
Aplinkybė, kad areštuotas laivas priklauso ne vienam, bet dviem savininkams, iš
kurių tik vienam reiškiamas jūrinis reikalavimas, nedaro laivo arešto negalimo.
Antra vertus, Konvencijos nuostatos jūrinio reikalavimo atveju įgalina taikyti
areštą jūrų laivui net tuo atveju, kai dėl jūrinio reikalavimo atsakingas ne
registruotasis laivo savininkas, o laivo nuomininkas (Konvencijos 3 straipsnio
4 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turtui, priklausančiam
bendrosios nuosavybės teise keliems savininkams, atitinka ir CPK 145 straipsnio
nuostatas.
Proceso
atnaujinimo institutas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais
apskritai netaikytinas. Nesant iš esmės išspręsto šalių ginčo bei esant
galimybei teismui, pritaikiusiam laikinąją apsaugos priemonę – jūrų laivo
areštą – pačiam šią priemonę panaikinti, proceso atnaujinimo instituto taikymas
šiam klausimui reikštų šio proceso paskirties ir juo siekiamų tikslų
(ekstraordinarumo ir galimybės bylą išnagrinėti pakartotinai sudarymo)
paneigimą. Taigi proceso atnaujinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
negalimas, nes kaip toks jis nenagrinėtinas teisme (CPK 365 straipsnio 1 dalis,
370 straipsnio 1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 110. 1; 124. 6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 1 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: E-aus B-o, �-o J-o (pranešėjas) ir J-o �-o
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų
ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir žvejybinio kolektyvinio ūkio
„Zimniaja Zolotica“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties,
kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Pareiškėjas
„Tromso Mekaniske AS“ kreipėsi į teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – uždrausti žvejybiniam kolektyviniui ūkiui „Zimniaja Zolotica“
nuosavybės teise priklausančiam laivui „Mount K-“ išplaukti iš Klaipėdos
uosto, uždrausti šį laivą parduoti, dovanoti, įkeisti ir atlikti kitus
teisinius ar kitokius veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų
laivo vertė, taip pat supjaustyti laivą į metalo laužą. Pareiškėjas nurodė, kad
2007 m. rugsėjo 14 d. jis ir atsakovas žvejybinis kolektyvinis ūkis
„Zimniaja Zolotica“ sudarė remonto sutartį, pagal kurią pareiškėjas atliko
remonto darbus atsakovo laive, tačiau atsakovas už juos neatsiskaitė. Šalys
buvo susitarusios, jog bet kokie iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami
Tromso arbitraže pagal N-vegijos civilinio proceso įstatymą, pareiškėjas dėl
skolos priteisimo inicijavo arbitražo procesą. Ieškiniui arbitraže užtikrinti
yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui – laivui
„Mount K-“, esančiam Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, nes priešingu
atveju, Tromso arbitražui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, šio sprendimo
įvykdymas būtų itin sunkus arba neįmanomas.
Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.
Pareiškėjai
žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimniaja Zolotica“ ir ribotos atsakomybės bendrovė
„Sevnaučflot“ prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009
dėl arešto laivui „Mount K-“ taikymo, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo
2009 m. kovo 16 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d.
nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti priimti pareiškėjo „Tromso
Mekaniske AS“ prašymą, taip pat panaikinti areštą laivui „Mount K-“.

II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos
teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų
žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ ir ribotos atsakomybės
bendrovės „Sevnaučflot“ prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismas nurodė, kad
procesas gali būti atnaujinamas tik tokiose bylose, kurios yra užbaigtos.
Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik tada, kai suinteresuotas asmuo
nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų
sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės – instancinės sistemos būdais.
Procesas negali būti atnaujinamas dėl tarpinių procesinių sprendimų, t. y.
dėl nutarčių, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes tokiais
atvejais gali būti pakartotinai sprendžiamas klausimas toje byloje, kurioje
nagrinėjamas ginčas iš esmės (CPK 245 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
pareiškėjų atskirąjį skundą, 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija
nurodė, kad proceso atnaujinimo klausimas civilinėje byloje gali būti
sprendžiamas tik dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių), kuriais byla
išsprendžiama iš esmės (CPK 260 straipsnis, 365 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ne byloje, kuri išnagrinėta iš esmės, o
dėl, jų manymu, neteisėtos ir nepagrįstos Klaipėdos apygardos teismo 2009 m.
kovo 16 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės
iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
balandžio 20 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis
buvo palikta nepakeista. Kadangi civilinėje byloje, kurioje pareiškėjai siekia
atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas tarpinis (procesinis) ieškinio užtikrinimo
klausimas, tai prašymas dėl proceso šioje civilinėje byloje atnaujinimo
apskritai negalėjo būti reiškiamas, o pareikštą tokį prašymą teismas turėjo
atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu
kaip nenagrinėtiną teisme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo nutartis,
kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nereiškia, jog
pareiškėjai negali ginti savo teisių kitais būdais. Jie turi teisę teikti
teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 146 straipsnis),
nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo
užtikrinimo (CPK 147 straipsnis), juose išdėstydami šiuos prašymus
pagrindžiančius argumentus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009
pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki kreipimosi į arbitražą
buvo siekiama užtikrinti pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ būsimo ieškinio
reikalavimus, o iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų matyti, jog
Tromso arbitražas 2009 m. liepos 29 d. įsakymu nutraukė arbitražinį
procesą byloje pagal ieškovo „Tromso Mekaniske AS“ ieškinį atsakovui
žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimniaja Zolotica“, nagrinėjamu atveju yra
pagrindas kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą dėl šio teismo 2009 m.
kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009,
pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 150 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu
pareiškėjai ribotos atsakomybės bendrovė „Sevnaučflot“ ir žvejybinis
kolektyvinis ūkis „Zimniaja Zolotica“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d.
nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo
2009 m. kovo 16 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartį ir
palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d nutartį,
kuria atsisakyta patenkinti pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ prašymą dėl
pareiškėjams priklausančio laivo „Mount K-“ arešto. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios
instancijos teismas klaidingai traktavo CPK nuostatas dėl proceso atnaujinimo
ir nepagrįstai rėmėsi tik CPK 245 straipsnio 3 dalimi bei 370 straipsnio
1 dalimi, nenurodydamas nė vieno iš pagrindų, nustatytų CPK 137 straipsnio
1 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose.
2. Civilinės
bylos procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7, 9 punktų
pagrindu. 2009 m. balandžio 8 d. kasatoriams tapo žinoma, kad
Klaipėdos apygardos teismo žinioje nuo 2009 m. kovo 5 d. buvo
civilinė byla Nr. 2-1007-370/2009 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko.
Toje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d.
nutartimi buvo atmestas pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, tačiau kasatoriams apie tai nebuvo pranešta.
Pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ atstovas, pažeisdamas CPK 137 straipsnio
3 punktą, 292, 301 straipsnius, 2009 m. kovo 14 d.
pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d.
nutartimi prašymas buvo patenkintas, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
balandžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta
nepakeista. Nuo 2009 m. kovo 19 d. iki šiol Klaipėdos valstybiniame
jūros uoste neteisėtai laikomas kasatorių laivas „Mount K-“. Šios teismų
nutartys neteisėtos, teismai turėjo ex officio patikrinti, ar byla jiems
yra teisminga, ar yra įsiteisėjęs teismo sprendimas arba nagrinėjama byla dėl
ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to,
teismai, pažeisdami CPK 14, 266, 329 ir 366 straipsnius, nusprendė dėl
asmens, neįtraukto į bylos nagrinėjimą, – ribotos atsakomybės bendrovės
„Sevnaučflot“ – teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė
jokių motyvų dėl 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių,
susijusių su laivų areštu, suvienodinimo (toliau – Konvencija) 3 straipsnio
1, 2 dalių taikymo. Konvencijoje nustatyta, kad ieškovas gali areštuoti
laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to
konkretaus laivo savininkas; laivai priklauso tam pačiam savininkui, kai visos laivų
akcijos priklauso tam pačiam asmeniui ar asmenims. Iš teismui pateikto
Nuosavybės į laivą liudijimo matyti, kad laivas „Mount K-“ yra ribotos
atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ (52 proc. ) ir žvejybinio kolektyvinio
ūkio „Zimniaja Zolotica“ (48 proc. ) nuosavybė.

Atsiliepimu į
kasacinį skundą pareiškėjas „Tromso Mekaniske AS“ prašo Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d.
nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio
skundo pirmasis argumentas nepagrįstas, nes šioje byloje buvo sprendžiamas ne
šalių ginčas iš esmės, o tarpinis (procesinis) ieškinio užtikrinimo klausimas.
Kadangi proceso atnaujinimas negalimas dėl tarpinių procesinių sprendimų, tai
teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti kasatorių prašymą CPK 137 straipsnio
2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu – kaip nenagrinėtiną teisme. Be
to, laivo „Mount K-“ areštas yra panaikintas, todėl kasatoriai prašo
atnaujinti procesą žinodami, kad objektyviai neegzistuoja pagrindas procesui
atnaujinti.
2. Kasatoriai
nepagrįstai nurodo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio
1 dalies 9 punktą, nes šioje normoje nustatyta privaloma sąlyga, jog
byla nebūtų peržiūrėta apeliacine tvarka. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo
2009 m. kovo 16 d. nutartis peržiūrėta Lietuvos apeliacinio teismo,
tai CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas negali būti taikomas.
Be to, kasatoriai nenurodė jokios teismo padarytos aiškios teisės normos taikymo
klaidos, kuri būtų pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies
9 punktą. Tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d.
nutartimi netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nereiškia, jog
pareiškėjas, pašalinęs kliūtis, negalėjo antrą kartą pateikti teismui prašymo
dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o
teismas – šį patenkinti. Tokio draudimo CPK nenustatyta. Kasacinio skundo
argumentas, kad procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto
pagrindu, t. y. teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir
pareigų, nepagrįstas. Pagal Konvencijos nuostatas, areštuojant konkretų laivą,
kurio atžvilgiu kilo jūrinis reikalavimas, areštas yra nukreipiamas tiesiogiai
į areštuojamą objektą, neatsižvelgiant į jo nuosavybės teisės subjektus. S-bu
tik tai, kad bent dalis nuosavybės teisės priklausytų tam asmeniui, į kurį nukreiptas
jūrinis reikalavimas. Kasatoriai nepagrįstai remiasi ir CPK 366 straipsnio
1 dalies 2 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, nes tai, ką
kasatoriai nurodo kaip naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, yra ne
juridiniai faktai, bet teismų priimtų procesinių sprendimų argumentavimo ir
motyvavimo klausimai, taigi neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuluotų kriterijų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktui
taikyti.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo

Laikinosios
apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių
dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių
teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų
sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje,
įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba
pasidarymo nebeįmanomo. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar
jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp
šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų
priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir
apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas.
Šiam tikslui pasiekti nustatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra
galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje ir netgi dar nepareiškus
ieškinio (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos, aplinkybės.
Teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių
byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu
prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines
teises (CPK 42 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis). Tai lemia,
kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK
293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų
padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą
pakartotinai. Šią išvadą pagrindžia dar ir tai, kad teismo nutartis laikinųjų
apsaugos priemonių klausimu gali būti ne tik skundžiama instancine (išskyrus
kasaciją) tvarka (CPK 151 straipsnis), bet ir pats laikinąją apsaugos
priemonę taikęs teismas gali laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 straipsnis)
arba papildomai pritaikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio
2 dalis) ir netgi šias panaikinti (CPK 150 straipsnis).

Dėl jūrų
laivo arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo

Laivai, kuriems
nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami
nekilnojamiesiems daiktams (CK 1. 98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės
laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo,
kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam
pagrindui, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo
nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kita vertus, jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje
konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu,
suvienodinimo (Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 2, 3 straipsniai).
Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d.
įstatymu Nr. IX-802, ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d.
Ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir
sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1. 13 straipsnis,
CPK 1 straipsnio 3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų
laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK,
bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio
1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys,
2, 3 straipsniai). Pagal Konvenciją jūrų laivas gali būti areštuotas bet
kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje, siekiant užtikrinti
kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 2 straipsnis).
Konvencijos nuostatos leidžia teismui jūrų laivą areštuoti net ir tada, kai šis
teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, o jeigu laivo arešto
klausimas sprendžiamas dar nepareiškus ieškinio, tai teismas, areštuodamas
laivą, nustato terminą, per kurį ieškovas turi pareikšti ieškinį teisme,
turinčiame jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės. Tuo atveju, jeigu per
nustatytą terminą ieškinys nepareiškiamas ar į teismą nesikreipiama, atsakovas
gali kreiptis dėl laivo išlaisvinimo (Konvencijos 7 straipsnio 2, 4 dalys).
Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, kad formalus teisinis pagrindas
areštuoti jūrų laivą asmens, prašiusio areštuoti jūrų laivą, prašyme buvo
nurodytas bei grindžiamas jūriniu reikalavimu (neatsiskaitymu už atliktą laivo
remontą). N-s šalių susitarta, kad bet kokie iš sutarties kylantys ginčai bus
nagrinėjami Tromso arbitraže pagal N-vegijos civilinio proceso įstatymą,
tačiau teisminis ieškinio užtikrinimas nėra nesuderinamas su arbitražiniu
susitarimu (1961 m. balandžio 21 d. Ženevoje pasirašytos Europos
konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitražo VI straipsnio 4 dalis,
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis).
Aplinkybė, kad areštuotas laivas priklauso ne vienam, bet dviem savininkams, iš
kurių tik vienam reiškiamas jūrinis reikalavimas, nedaro laivo arešto negalimo.
Juolab kad nagrinėjamu atveju jūrinis reikalavimas, sudaręs jūrų laivo arešto
pagrindą, grindžiamas neatsiskaitymu už atliktus areštuojamo laivo remonto
darbus, o tai daro įtaką visų laivo savininkų interesams. Antra vertus,
Konvencijos nuostatos jūrinio reikalavimo atveju įgalina taikyti areštą jūrų
laivui net tuo atveju, kai dėl jūrinio reikalavimo atsakingas ne registruotasis
laivo savininkas, o laivo nuomininkas (Konvencijos 3 straipsnio 4 dalis).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turtui, priklausančiam bendrosios
nuosavybės teise keliems savininkams, atitinka ir CPK 145 straipsnio
nuostatas.

Dėl proceso
atnaujinimo galimybės byloje, kurioje buvo spręstas jūrų laivo arešto
klausimas, teismui neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės

Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota CPK 6 straipsnyje
ir Teismų įstatymo 1 straipsnyje. Teisingumas savo prigimtimi yra moralinė
kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose
gyvenimo srityse. M-erialiuoju teisiniu požiūriu teisingumą galima apibūdinti
kaip materialiosios teisės normų įgyvendinimą valstybės prievarta sprendžiant
ginčus dėl teisės. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs ginčą, pasako, kuri
šalis yra teisi, kurios reikalavimas pagrįstas. Teismo sprendimas gali būti
peržiūrėtas tik instancine teismų sprendimų peržiūrėjimo tvarka, o įsiteisėjęs
sprendimas šalims įgyja res judicata galią ir turi būti vykdomas.
Sprendimo nevykdant gera valia, galimas priverstinis jo vykdymas panaudojant
valstybės prievartos aparatą.
Vis dėlto net ir
po sprendimo įsiteisėjimo gali atsirasti naujų aplinkybių, dėl kurių būtų
galima suabejoti priimto teismo sprendimo teisingumu ar vykusio teismo proceso
tinkamumu. Tuo tarpu vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų yra
teisinio apibrėžtumo principas bei siekis, kad galutiniu teismo sprendimu
byloje nebūtų abejojama. Šiai situacijai įgyvendinti įstatymų leidėjas
įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje
teisėje pripažįstama, kad proceso atnaujinimas yra ekstraordinarus būdas
peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Kartu tai yra savarankiška
civilinio proceso stadija, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą civiliniame
procese. Šios proceso stadijos išimtinumą lemia tai, kad proceso atnaujinimas
galimas tik esant konkrečiai įstatyme apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl
pateisinamų priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Šių
aplinkybių – įstatyme apibrėžtų pagrindų – pasitvirtinimas suponuoja
reikalingumą bylą išnagrinėti pakartotinai. Proceso atnaujinimo institutas,
kuriuo siekiama užtikrinti teisingumą, privalo būti taikomas kartu su kitais
teisės principais, tokiais kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas,
ekonomiškumas ir kt. Šis institutas negali būti 
priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų
vykdymą. Paprastai šis proceso institutas gali būti taikomas tada, kai
suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir
interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės –
instancinės sistemos kontrolės – būdais.
Bylos užbaigimas
įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) yra suprantamas kaip egzistavusio
šalių teisinio ginčo išsprendimas iš esmės materialiosios teisės prasme.
Minėta, kad proceso atnaujinimas įgalina bylą nagrinėti pakartotinai pagal
bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso
atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Prašymas
atnaujinti procesą, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1, 8 punktuose
nurodytais pagrindais, paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos
teismui (CPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi, skirtingai nuo teismo
sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo instancine tvarka, proceso atnaujinimo
atveju sprendimą ar nutartį tikrina ne aukštesnės instancijos teismas, o
sprendimą (nutartį) priėmęs teismas. Tačiau teismo nešališkumo principui
užtikrinti nustatytas draudimas, pagal kurį tiek nagrinėjant prašymą atnaujinti
procesą, tiek bylą, kurioje procesas atnaujintas, negali dalyvauti
teisėjas, dėl kurio sprendimo ar nutarties yra atnaujintas procesas (CPK 21 straipsnis,
370 straipsnio 5 dalis). Tuo tarpu prašymu dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo nėra išsprendžiamas šalių ginčas. Pagal Konvenciją jūrų laivo
areštas apibrėžiamas kaip laivo sulaikymas teismo nurodymu, siekiant užtikrinti
jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 1 straipsnio 2 punktas).
Tai taip pat patvirtina šios priemonės taikymo skirtumą nuo šalių ginčo iš
esmės išsprendimo. Minėta, kad laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas turi
teisę šią priemonę ne tik pakeisti, bet ir panaikinti. Netgi tuo atveju, jei
dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių
buvo paduotas atskirasis skundas, įstatyme nustatyta galimybė šiam teismui,
sutinkant su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka panaikinti skundžiamą
nutartį (CPK 151 straipsnio 1 dalis, 334 straipsnio 1 dalis,
2 dalies 1 punktas). Visa tai patvirtina, kad proceso atnaujinimo
institutas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais apskritai
netaikytinas. Nesant iš esmės išspręsto šalių ginčo bei esant galimybei
teismui, pritaikiusiam laikinąją apsaugos priemonę – jūrų laivo areštą – pačiam
šią priemonę panaikinti, proceso atnaujinimo instituto taikymas šiam klausimui
reikštų šio proceso paskirties ir juo siekiamų tikslų (ekstraordinarumo ir
galimybės bylą išnagrinėti pakartotinai sudarymo) paneigimą. Taigi proceso
atnaujinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimas, nes kaip toks
jis nenagrinėtinas teisme (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio
1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Bylos
duomenimis, 2009 m. liepos 29 d. yra priimtas Tromso arbitražo teismo
įsakymas dėl arbitražinio proceso nutraukimo. Šios aplinkybės pagrindu
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pagal
suinteresuotų asmenų prašymą laikinosios apsaugos priemonės panaikintos.
Kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2009 m. lapkričio
12 d. Taigi kasacinio skundo teiginys, kad laivas iki šiol yra areštuotas,
prieštarauja bylos duomenims.
Nagrinėjama
procesinė situacija, esant pagrindui, neužkerta kelio kasatoriui kreiptis su
reikalavimu dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatorių valstybei priteistinas kasacinio teismo išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų
atlyginimas – 56,35 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai,
93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš pareiškėjų ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir
žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ 56,35 Lt (penkiasdešimt
šešis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt