Paieška : Teismų praktika 1313. Dėl arbitražinio susitarimo vertinimo ieškiniopriėmimo stadijoje, teisės skųsti TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13579: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
13
13. Dėl arbitražinio susitarimo vertinimo ieškinio
priėmimo stadijoje, teisės skųsti teismo nutartį, kuria atsisakoma priimti ieškinį

CPK 137 straipsnyje ir kitose normose
nereglamentuojama, kaip teismas turi įgyvendinti CPK 137 straipsnio 2 dalies
6 punkto nuostatą „ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei
reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo“. Esant arbitražiniam susitarimui,
atsakovo požiūris ir valia dėl jo laikymosi turi atitinkamą procesinę reikšmę,
todėl teisėjas visų pirma tai turi išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje.
Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo pareiga išsiaiškinti
atsakovo valią dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui įtvirtinta ir
Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio normoje, kurioje nustatyta,
kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą dėl klausimo, dėl kurio šalys yra
sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį
susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Šios normos
nuostata, kad teismas bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti, CPK
137 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme taip pat reiškia teisėjo
pareigą ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškinti atsakovo valią dėl ginčo
nagrinėjimo teisme, o jei to nepadarė šioje stadijoje, tai turi padaryti
iškėlus bylą, jos pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje ar nagrinėdamas
bylą.
CPK 137 straipsnio 5 dalyje nustatyta,
kad dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti paduotas
atskirasis skundas. Gramatiškai aiškinant vien tik šią normą, galima daryti
išvadą, kad kai procesinį dokumentą teismas grąžina jį pateikusiam asmeniui, o
šis skundžia tokią nutartį atskiruoju skundu, tai apie atskirojo skundo
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą bei šio teismo sudėtį
(CPK 133 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis, 319 straipsnio
3 dalis, 338 ir kt. straipsniai) pakanka pranešti tik atskirąjį skundą
pateikusiam asmeniui, t. y. apeliantui. Toks reglamentavimas tarsi
nesuteikia atsakovui teisių dalyvauti skundų padavimo ir nagrinėjimo procese,
apeliaciniame, po to ir kasaciniame procese tuo atveju, kai buvo atsisakyta
priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu
pagrindu, nes ieškinyje nurodyti asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies
2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis), išskyrus ieškinį pateikusį
asmenį, dar nėra proceso dalyviai (CPK 37 straipsnis). Jie neturi teisės
paduoti apeliacinio, atskirojo (CPK 305, 338 straipsniai) ar kasacinio
skundo (CPK 342 straipsnis). Minėta, kad CPK
137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytas kitoks
reglamentavimas negu to paties straipsnio 2 dalies 1–5 ir 7–8 punktuose.
Sisteminiu metodu aiškinant šias įstatymo normas, darytina išvada, kad tuo
atveju, kai teisėjas priima ieškinį, o šalys yra sudariusios susitarimą
perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo
nutarties apeliacinį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės
instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas,
kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui,
atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą.
Jeigu
kuri nors šalis teigia, kad atitinkamas susitarimas yra ydingas, tai dėl jo
pripažinimo negaliojančiu gali pateikti reikalavimą. Išvadą, ar arbitražinis
susitarimas pagal savo turinį yra susitarimas perduoti nagrinėti ginčą ne
teismui, galima padaryti tik ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus.
Taigi ieškinio priėmimo stadijoje nesprendžiama dėl arbitražinio susitarimo
turinio ir jo reikšmės. Šie klausimai nagrinėjami ir sprendžiami tuo atveju,
jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Esant arbitražiniam susitarimui, teisėjas ieškinio
priėmimo stadijoje išaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo
nagrinėtinumo teisme. Jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir
reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teisėjas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio
2 dalies 6 punktu, atsisako priimti ieškinį.
Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad arbitražinis teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo
kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl
arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Ši norma imperatyviai
įtvirtina išimtinę arbitražinio teismo teisę spręsti dėl arbitražinio
susitarimo galiojimo ar negaliojimo, įskaitant ir dėl to, ar yra sudarytas
arbitražinis susitarimas. Toks kompetencijos nustatymas ir tuo atveju, kai
priimtas arbitražinio teismo sprendimas dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą,
nepaneigia šalies teisės arbitražinį susitarimą pripažinti negaliojančiu
teisme.
Ieškinio priėmimo stadijoje teisėjas turi teisę
vertinti, ar arbitražinis susitarimas yra niekinis, t. y. ar
neprieštarauja įstatymuose nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą
nagrinėti arbitražui.

Civilinė byla Nr. 3K-3-64/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 106. 7. 6; 123. 10; 132 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 9 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: V-us
G-o, Z-o L-io (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir A-io
N-o,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo suinteresuotų asmenų (ieškinyje nurodytų atsakovais) ACE
European Group Limited, L-y Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK
Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, XL Insurance Company Limited,
SCOR UK Company Limited, Paris Re (AXA Corporate R-surance (UK) plc
savininkės), Swiss Re International Europe SE, Niederlassung Deutschland (Swiss
Re D-mark R-surance A/S), Great Lakes R-surance (UK) plc, IF P&C INSURANCE
AS kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria ieškinio
priėmimo klausimas buvo perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui, peržiūrėjimo. Ieškinį pareiškė akcinė bendrovė „Mažeikių
nafta“ (teisių perėmėja AB „ORLEN Lietuva“) atsakovams L-y Mutual Insurance
Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company
(Europe) Limited, ACE European Group Limited, AB „If draudimas“, A-ianz G-al
Corporate & Speciality AG, Zurich G-al Corporate UK Limited, XL Insurance
Company Limited, Swiss Re D-mark R-surance A/S, AXA Corporate Solutions
Assurance, Great Lakes R-surance (UK) PLC dėl draudimo išmokos priteisimo,
tretieji asmenys AON Limited, UADBB „AON Lietuva“.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovas pagal draudimo liudijimą Nr. EL0502281
apsidraudė nuo žalos, padarytos ieškovo turtui, ir nuo žalos, atsiradusios dėl
ieškovo verslo pertraukimo. 2006 m. spalio 12 d. vienoje iš ieškovo
gamyklų kilo gaisras, dėl kurio ieškovas patyrė žalą – buvo sunaikintas ieškovo
turtas, nutrūko ieškovo verslas. Tarp ieškovo ir atsakovų (draudikų) kilo
ginčas dėl ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo ir
apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m.
birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
Teismas nurodė, kad draudimo nuo
tiesioginio materialaus nuostolio arba žalos, atsirandančios veikiant visų
rūšių rizikos, liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktas yra
arbitražinė išlyga, pagal kurią, jei kyla ginčų dėl nuostolio, sunaikinimo ar
sugadinimo sumos, tokie ginčai, nepriklausomai nuo visų kitų klausimų, perduodami
nagrinėti arbitrui, t. y. kad prieš keliant ginčą teisme dėl šio draudimo liudijimo,
reikia gauti arbitro sprendimą dėl ginčytinos nuostolio, sunaikinimo ar
sugadinimo sumos. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad, tarp šalių kilus
ginčui dėl draudimo liudijimo nuostatų aiškinimo, taikytina draudimo Nr. EL0502281
aprašo nuostata dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimo, pagal kurią
visi ginčai, susiję su draudimo liudijimu, sprendžiami Lietuvos teismuose pagal
Lietuvos Respublikos įstatymus. Teismas nurodė, kad arbitražo išlygoje
nustatytas visų ginčų dėl nuostolių nustatymo nagrinėjimas arbitraže, nedarant
išimčių nuostoliams, kurių nustatymas susijęs ir su draudimo liudijimo sąlygų
aiškinimu; kad arbitražo išlyga atitinka įstatymo nustatytos formos
reikalavimus ir kad ginčas, kurį susitarta spręsti arbitraže, gali būti
arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo
įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis).
Teismas konstatavo, kad ginčas dėl
ieškovo nurodytos papildomos draudimo išmokos priteisimo yra ginčas dėl
nuostolių nustatymo, todėl turi būti nagrinėjamas arbitraže pagal draudimo
liudijimo Nr. EL0502281 arbitražinės išlygos sąlygas, atsakovai
prieštarauja dėl šio ginčo nagrinėjimo teisme, todėl ieškinį priimti atsisakyta
(Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies
6 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį ir
ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Draudimo nuo tiesioginio
materialaus nuostolio arba žalos, atsirandančios veikiant visų rūšių rizikos,
liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktas yra arbitražinė
išlyga, pagal kurią, jei kyla ginčų dėl nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo
sumos, tokie ginčai, nepriklausomai nuo visų kitų klausimų, perduodami
nagrinėti arbitrui, todėl, atsakovams prieštaraujant dėl šio ginčo nagrinėjimo
teisme, jis turi būti nagrinėjamas arbitraže. Teisėjų kolegija sprendė, kad
liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktas, pavadintas
,,Arbitražas“, nelaikytinas arbitražine išlyga, todėl pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad
arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai išreikšta šalių valia kilusį ginčą
perduoti arbitražui, o vien sąvokos ,,arbitražas“ ar ,,arbitražo teismas“
vartojimas sutartyje neįrodo arbitražinio susitarimo tarp šalių buvimo fakto ir
nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
liudijimo Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkto antros pastraipos
analizė leidžia teigti, jog šalys susitarė kilusį ginčą dėl žalos ir nuostolių
dydžio spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu ir jog neduoda pagrindo abejonių
nekeliančiai išvadai, kad tarp šalių kilęs ginčas negali būti nagrinėjamas
teisme (CPK 24 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad
Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog kai ginčo šalys susitaria ginčą spręsti
taikinamojo tarpininkavimo būdu, jos turi prieš kreipdamosi į teismą arba
arbitražą bandyti ginčą išspręsti šiuo būdu. Pirmosios instancijos teismas
ieškinio priėmimo metu, be kita ko, ex officio turėtų nustatyti, ar tarp
šalių kilęs ginčas apima ir žalos bei nuostolių nustatymo klausimą, ir jeigu
taip, išsiaiškinti, ar pagal šalių susitarimą yra pradėtos taikinimo
procedūros, ar būtina laikytis Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo
įstatyme nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio
2 dalies 4 punktas, Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo
įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai
įvertino tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumą numatančias susitarimo sąlygas
(CPK 185 straipsnis), netinkamai taikė ieškinio priėmimą
reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 137 straipsnio 6 punktas).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys
(ieškinyje nurodyti kaip atsakovai) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d.
nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d.
nutartį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Lietuvos apeliacinis teismas
netinkamai išaiškino ir taikė 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio
arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) II straipsnio
1 ir 3 dalių nuostatas ir pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto
normą, pagal kurią teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį, jeigu šalys yra
sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas
prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio
susitarimo.
Teismas netinkamai atskleidė Niujorko
konvencijos II straipsnio 1 ir 3 dalyse ir CPK 137 straipsnio 2 dalies
6 punkte įtvirtintos nuostatos turinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies
6 punkte vartojama formuluotė „ir atsakovas prieštarauja ginčo
nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo“ aiškintina
kaip įtvirtinanti teismo pareigą, prieš nusprendžiant dėl ieškinio priėmimo,
pranešti apie gautą pareiškimą atsakovui ir suteikti jam galimybę pateikti
nuomonę dėl to, ar turi būti laikomasi ginčo šalių sudaryto arbitražinio
susitarimo. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad CPK 137 straipsnio
2 dalies 6 punkte įtvirtintos teismo pareigos turi būti aiškinamos ir
taikomos nurodytu būdu. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į CPK komentatorių
nuomonę (A. D-a- ir kt. Civilinio proceso kodekso komentaras. I dalis.
Bendrosios nuostatos. Vilnius: J-itia, 2004, p. 316). Kad CPK 137 straipsnio
2 dalies 6 punkto normos turinys turi būti aiškinamas nurodytu būdu,
patvirtina ir kitų CPK normų (CPK 279 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio
2 dalies 2 punkto) analizė. Teismo pareigos suteikti atsakovui
galimybę pasisakyti dėl to, ar, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, būtina
vadovautis šalių sudarytu arbitražiniu susitarimu, egzistavimą patvirtina ir
civilinio proceso principų nuostatos. Remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio, CPK 5 straipsnio nuostatomis, teisės
kreiptis į teismą teisminės gynybos inter alia apima ir suinteresuoto
asmens teisę teikti paaiškinimus, argumentus ir įrodymus visais bylai
aktualiais klausimais. Atsakovo informavimas apie teisme gautą, tačiau dar
nepriimtą ieškinį, dėl kurio nagrinėjimo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą,
turėtų būti vertinamas kaip savarankiška teisės būti išklausytam principo
įgyvendinimo civiliniame procese įgyvendinimo forma, taip pat atitikti proceso
koncentruotumo, ekonomiškumo, kooperacijos, rungimosi, dispozityvumo ir šalių
procesinio lygiateisiškumo principus.
2. Teismas netinkamai taikė
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6. 193 straipsnyje įtvirtintas
sutarčių aiškinimo taisykles.
Teismas atliko tik lingvistinę šalių
sudarytos draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkto analizę.
Nei norminiuose teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neįtvirtinta
specialaus pobūdžio taisyklių, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi aiškinant
ginčų sprendimo tvarką nustatančias sutarties nuostatas. Nesant specialiosios
teisės normos, turėtų būti vadovaujamasi CK 6. 193 straipsniu kaip bendrąja
teisės norma. Be to, tiek Komercinio arbitražo įstatyme, tiek Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad arbitražinių susitarimų
galiojimui ir jų ginčijimui yra taikomos bendrosios sandorių galiojimą ir
ginčijimą reglamentuojančios teisės normos (CK 1. 78–1. 96 straipsniai)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009;
2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007).
Draudimo sutarties Nr. EL0502281
Bendrųjų sąlygų 9 punktą, taip pat šios sutarties specialiąsias sąlygas
rengė AB „ORLEN Lietuva“ pasitelktas brokeris – AON Limited. Sutarties 9 punkto
ir specialiųjų sąlygų nuostatos dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos buvo
suformuluotos pagal Anglijos tradicijas ir jas diktuojančią Anglijos teisę,
nors sutarčiai kaip taikytina materialioji teisė pasirinkta Lietuvos teisė.
Remiantis CK 6. 193 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatomis,
teigtina, kad šalys sudarė ne mediacijos, o būtent arbitražo išlygą. Ji
parengta pagal Anglijos teisės tradicijas. Sutarties priedo „Taikytinos teisės
ir jurisdikcijos pasirinkimas“ negalima aiškinti atskirai nuo sutarties
Bendrųjų sąlygų 9 punkto, ignoruojant sisteminį–struktūrinį ir lingvistinį
aiškinimo metodus ir arbitražinės išlygos kilmę, taip pat konstrukciją,
besiremiančią daugiau kaip šimtą penkiasdešimt metų tarptautinėje komercinių
arbitražų praktikoje žinoma Scott v. Avery arbitražine išlyga. Remiantis
sisteminio–struktūrinio teisės aiškinimo metodais, kurie įtvirtinti CK 6. 193 straipsnio
2 dalyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (1999 m.
balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999;
2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003),
darytina išvada, kad Lietuvos teismų kompetencija spręsti bet kokio pobūdžio
šalių ginčus gali būti ribojama draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatų (9 punkto),
ypač atsižvelgiant į tai, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte nustatyta
arbitražinė išlyga ir pirmojo priedo dalies „Taikytinos teisės ir jurisdikcijos
pasirinkimas“ nuostatos dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos yra ne kas kita, kaip
Scott v. Avery tipo arbitražinė išlyga. Pagal CK 6. 193 straipsnio 4 dalį,
kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos ieškovo, t. y. tas
sąlygas pasiūliusios šalies, nenaudai, ir atsakovų, t. y. atitinkamas
sąlygas priėmusios šalies, naudai. Šalių elgesys po sutarties sudarymo taip pat
patvirtina ginčo arbitruotinumą pagal draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto
nuostatas. Ieškovas neginčijo draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte
įtvirtinto arbitražinio susitarimo, be to, tiek ieškinyje, tiek 2009 m.
birželio 22 d. atskirajame skunde, tiek 2009 m. rugsėjo 28 d.
paaiškinimuose teismui raštu patvirtino, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte
įtvirtinta būtent arbitražinė išlyga.
3. Teismas, vertindamas draudimo sutarties
Bendrųjų sąlygų 9 punkto turinį, iš esmės klaidingai apibūdino arbitražo
proceso prigimtį ir nepagrįstai kai kuriuos specifinius šio proceso požymius
pritaikė mediacijai – visiškai kitokios prigimties civilinių ginčų sprendimo
būdui. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtintoje
arbitražinėje išlygoje nustatyta, kad tik tada, kai yra priimtas arbitražo
teismo sprendimas ginčytinais klausimais dėl žalos dydžio ar jo apskaičiavimo
tvarkos, šalis gali kreiptis į teismą.
4. Teismas klaidingai išaiškino
CPK 23 straipsnio nuostatų reikšmę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
nutartyse yra pabrėžęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir
kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6. 189 straipsnio 1 dalis)
ir jo būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002;
2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007).
Be to, arbitražinio susitarimo privalomumas saisto ne tik jo šalis, bet ir
teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir tarptautinio arbitražo doktrinoje
laikomasi pozicijos, kad, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo
egzistavimo, jos turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo naudai, t. y.
taikomas principas in favor contractus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2007 m.
birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-158/2007;
H. R-fern, M. Hunter ,,Law and Practice of International Commercial
Arbitration“, 2-a-is leidimas, 1991, Sweet & Maxwell, p. 167).
CPK 24 straipsnio nuostatos,
įtvirtinančios bylos priskyrimo teismui prioritetą, negali būti vertinamos kaip
apimančios ir CPK 23 straipsnio nuostatas, t. y. ir tuos atvejus, kai
šalys susitarimu yra nusprendusios kilusius ginčus perduoti spręsti arbitražo
tvarka.
5. Tikėtina, kad skundžiamos
teismo nutarties turiniui ir motyvams įtakos turėjo aplinkybė, jog pareiškėjas
pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsakė
nuomonę, kad draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkte
įtvirtinta ne klasikinio, bet fakto arbitražo išlyga. Tokia ieškovo pozicija
neatitinka nei draudimo sutarties sąlygų turinio, nei taikytinuose Lietuvos
Respublikos teisės aktuose išdėstytų normų.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai
argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas
prašo kasacinį procesą nutraukti, o tuo atveju, jeigu kasacinis teismas
nuspręstų nenutraukti kasacinio proceso – kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo
24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Civilinė byla pagal ieškovo
ieškinį nebuvo iškelta, todėl draudikai nėra byloje dalyvaujantys asmenys ir
neįgijo jokių procesinių teisių. Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą
gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujantys byloje asmenys
tokį statusą įgyja tik nuo to momento, kai yra iškelta civilinė byla. Be to,
baigtinis dalyvaujančių asmenų statusas nustatytas CPK 37 straipsnyje,
suinteresuoti asmenys galimi tik CPK 442 straipsnyje išvardytose bylose. Atsižvelgiant
į tai, kad draudikai neturėjo teisės pateikti kasacinio skundo, teismas
neturėjo jo priimti CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punkte
nustatytu pagrindu. Kasacinį procesą pradėjus be pagrindo, jis nutrauktinas
taikant pagal analogiją CPK 315 straipsnio 5 dalies normą.
Kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis
sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, turi teisę pateikti tik asmuo, kurio
ieškinį buvo atsisakyta priimti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra
pažymėjęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (1994 m.
vasario 14 d. , 2001 m. vasario 22 d. ir kt. nutarimai).
Kasacinio skundo teisės suteikimas šioje byloje suinteresuotais asmenimis
pasivadinusiems asmenims apsunkina ieškovo galimybę realiai pasinaudoti teise į
teisminę gynybą.
Kasacinio skundo priėmimu buvo
neteisėtai per plačiai aiškinti CPK 137 ir 342 straipsniai. Plečiamojo CPK
137 ir 342 straipsnių nuostatų aiškinimo, suteikiančio būsimiems
atsakovams teisę atskiruoju skundu skųsti nutartis, kuriomis atsisakyta priimti
ieškinį, teisę pateikti kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis išspręstas
pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti ieškinį teisėtumas,
neišvengiama pasekmė būtų ta, kad ieškiniai būtų priimti tik tada, kai ieškovui
jau nebeliktų materialaus intereso siekti teisminės teisių gynybos, nes arba
būtų praleistas ieškinio senaties terminas, arba būsimas atsakovas būtų atlikęs
tokius veiksmus, dėl kurių būsimo sprendimo įgyvendinimas pasunkėtų arba
pasidarytų neįmanomas.
Kasacinio skundo teisės suteikimas
byloje nedalyvaujančiam asmeniui sudaro procesines prielaidas nepagrįstai
vilkinti ieškinio priėmimo klausimo sprendimą. Ieškovas ieškinį teismui pateikė
2009 m. birželio 8 d. , tačiau ir praėjus pusei metų, ieškinio
priėmimo klausimas dar neišspręstas tiek dėl draudikų piktnaudžiavimo teisėmis,
tiek dėl netinkamų teismų procesinių sprendimų. Draudikų pastangomis yra
inicijuoti trys procesai, taip siekiant užvilkinti ieškovo ieškinio priėmimą:
a) draudikai pateikė atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutarties;
b) ieškovas pateikė atskirąjį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį
po to, kai draudikai pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2009 m. spalio 22 d. nutarties;
c) draudikai pateikė kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d.
nutarties.
2. Beveik visi kasatorių
argumentai dėl neva pažeisto audiatur et altera pars  principo remiasi tuo, kad buvo pažeista CPK
137 straipsnio 2 dalies 6 punkto norma. Ši norma netaikoma
apeliaciniame procese, taigi negalėjo būti pažeista priimant kasaciniu skundu
apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimo 1 punkte
nurodyti argumentai, CPK nuostatos, doktrina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
konsultacija patvirtina, kad apie atskirojo skundo dėl nutarties, kuria
atsisakyta priimti ieškinį, nagrinėjimą informuojamas tik ieškinį pateikęs
asmuo. Draudikų argumentų pagrįstumo nepatvirtina Niujorko konvencijos
nuostatos, nes jose iš viso nereglamentuojami jų kasaciniame skunde keliami
klausimai dėl šio principo pažeidimo.
Ieškovas atliko išsamią Lietuvos
teismų praktikos analizę ieškinio priėmimo klausimu, ypatingą dėmesį kreipdamas
į tai, ar būsimi atsakovai informuojami ir jiems leidžiama pateikti paaiškinimus,
o vėliau atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis yra išspręstas ieškinio
priėmimo klausimas (žr. atsiliepimo 6 priedą). Analizės duomenys
vienareikšmiškai patvirtina, kad tokios teisės būsimiems atsakovams nesuteiktos.
Nepagrįsti ir draudikų argumentai, kad teisę teikti paaiškinimus (skundus,
atsiliepimus) ieškinio priėmimo klausimu jiems suteikia Konstitucijos 30 straipsnis
ir CPK 5 straipsnis. CPK nenustatyta nei tvarkos, nei galimybės būsimajam
atsakovui pareikšti nuomonę dėl ieškinio priėmimo, teisės teikti atskirąjį ar
kasacinį skundą dėl nutarčių, kuriomis yra išspręstas ieškinio priėmimo
klausimas.
3. CK 6. 193 straipsnyje
įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Lietuvos apeliacinis
teismas, išnagrinėjęs draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinto
susitarimo turinį, pagrįstai konstatavo, kad susitarimas nelaikytinas
arbitražine išlyga. Draudimo liudijimo nuostatų aiškinimas tiek lingvistiniu,
tiek sisteminiu metodais patvirtina šalių ketinimus buvus priešingus nei
perduoti ginčą spręsti arbitražui. Sisteminis draudimo liudijimo nuostatų
aiškinimas patvirtina šalių susitarimą dėl išimtinės Lietuvos teismų
jurisdikcijos, o ne susitarimą dėl ginčų sprendimo arbitraže. CK 6. 193 straipsnio
4 dalyje nustatyta contra proferentem taisyklė iš viso šiuo atveju
negali būti taikoma. Šalių elgesys po draudimo liudijimo sudarymo nepatvirtina
ginčo arbitruotinumo. Draudikai klaidina teismą teigdami, kad ieškovas pripažįsta,
jog šalys sudarė susitarimą dėl arbitražinės išlygos. Kasacinio skundo
argumentai laikytini ne tik nepagrįstais, bet ir neatitinkančiais sąžiningumo
ir advokato etikos standartų.
4. Draudimo liudijimo Bendrosios dalies
9 punkte įtvirtintas susitarimas savo turiniu ir teisine prigimtimi nėra
nei susitarimas dėl taikinamojo tarpininkavimo, nei arbitražinis susitarimas.
Ieškovas ir draudikai draudimo liudijimo Specialiojoje dalyje aiškiai susitarė,
kad draudimo liudijimui taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Dėl šios
priežasties pagal Lietuvos teisę privalo būti nustatoma ir Bendrosios dalies 9 punkto
teisinė galia. Be to, proceso klausimai iš viso negali būti sprendžiami pagal užsienio
teisę.
Draudimo liudijimo Bendrosios dalies 9 punkte
įtvirtinta sąlyga nelaikytina arbitražine išlyga, nes neatitinka pagrindinių
arbitražiniam susitarimui keliamų reikalavimų. Pagal Bendrosios dalies 9 punktą
arbitrai neturi teisės priimti galutinio sprendimo. Teisės doktrinoje nurodyta,
kad arbitražas – tai procesas, kurio metu šalys susitaria perduoti kilusius
ginčus šalių pasirinktam privačiam asmeniui, kad šis priimtų galutinį sprendimą
dėl ginčo pagal nešališką ginčo sprendimo procedūrą. Arbitražo sprendimo
galutinumą ir privalomumą šalims tiesiogiai įtvirtina ir Komercinio arbitražo
įstatymo 38 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad arbitražinio
teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir šalių turi būti
vykdomas. Įsiteisėjus sprendimui, šalys netenka teisės pareikšti ieškinį dėl to
paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Šalys susitarė dėl fakto nustatymo procedūros.
Dėl to ginčo tarp šalių nėra. Taigi Bendrosios dalies 9 punkte įtvirtintas
šalių susitarimas galėtų būti pripažintas nebent susitarimu dėl fakto arbitražo
ar susitarimu dėl ginčo perdavimo spręsti šalių pasirinktam ekspertui. B-
kuriuo atveju, net jei ir būtų ginčas dėl fakto klausimų, tai nebūtų pagrindas
riboti teisę kreiptis į teismą, nes CPK 137 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas baigtinis atsisakymo priimti ieškinį pagrindų sąrašas nenumato, jog
ieškinio galima atsisakyti dėl to, kad vieną ar kitą fakto klausimą šalys
susitarė spręsti pasitelkdamos trečiuosius asmenis (arbitrus).
Kompetencijos–kompetencijos doktrina netaikytina
šioje byloje, nes Bendrosios dalies 9 punktas akivaizdžiai nelaikytinas
arbitražine išlyga, nes vienareikšmiškai nesuteikia arbitrams teisės priimti
galutinį arbitražo sprendimą. Be to, „arbitražo“ procesas nėra prasidėjęs.
5. CPK 24 straipsnio 2 dalies
nuostatas apeliacinės instancijos teismas taikė tinkamai.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl arbitražinio susitarimo teisinės sampratos ir reikšmės

Komercinio
arbitražo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad arbitražas – ginčo
sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu,
tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės
teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą
trečiąjį asmenį ar asmenis. Pagal šią įstatymo normą sąvoka arbitražas reiškia
šalių valią ginčo nagrinėjimą perduoti ne teismui, bet kitam jų pasirinktam ginčo
sprendėjui. Iš nurodytos įstatymo normos darytina išvada, kad arbitražinis
susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus ne
teismine, o kita jų pasirinkta tvarka. Taigi, galiojantis arbitražinis
susitarimas reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Šis
susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip
pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui, vietoje arbitražo kreiptis su
ieškiniu į teismą. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti
savo jurisdikcijos, nes šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus
ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą. Iš esmės tokia arbitražinio susitarimo
reikšmė civiliniame procese išaiškinta ir teismų praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio
jūrų uosto direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“; B-gijos įmonė
„HAECON“, B-gijos įmonė „SECO“ Technical Control B-eau for Construction,
B-gijos draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra
konstatavęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita
sutartis, šalims yra privalomas (CK 6. 189 straipsnio 1 dalis) ir jo
būtina laikytis (pacta sunt servanda) (2007 m. kovo 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“; B-gijos įmonė „HAECON“,
B-gijos įmonė „SECO“ Technical Control B-eau for Construction, B-gijos
draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; 2008 m.
kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „T. E. K. Group LLT“ v. B-arusijos
Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinė gamybos ir prekybos
unitarinė įmonė „B-aja Rus“, bylos Nr. 3K-3-144/2008). Taigi pagal įstatymuose
įtvirtintą reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo
atveju, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, viena šalių ar
teismas, nesant reikalavimo tokį susitarimą pripažinti negaliojančiu, negali jo
pakeisti. Kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės
nenagrinėtinas teisme.

Dėl teismo procesinio sprendimo esant
arbitražiniams susitarimui

CPK 137 straipsnio 2 dalies 1–5 ir 7–8 punktuose,
kuriuose įtvirtinta teismo pareiga atsisakyti priimti ieškinį, nenustatyta, kad
atsakovas turi teisę pareikšti savo valią teisėjui dėl paduoto ieškinio priimtinumo.
Tuo tarpu CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad
teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą
perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui
teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Jeigu ieškinys buvo
priimtas, tai pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą tuo
atveju, kai šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti
arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą.
CPK 137 straipsnyje ir kitose normose nereglamentuojama,
kaip teismas turi įgyvendinti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto
nuostatą „ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja
laikytis arbitražinio susitarimo“. Iš šios nuostatos turinio darytina išvada, kad
teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi žinoti, koks yra atsakovo
apsisprendimas tuo atveju, kai yra arbitražinis susitarimas, – teisme ar
arbitraže turi būti nagrinėjamas ginčas. Arbitražinis susitarimas priimamas
abiejų šalių suderinta valia, taigi vienos šalies kreipimasis į teismą su
ieškiniu nepaneigia kitos susitarimo šalies valios ir jos nepakeičia. Taigi
pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsakovas, esant
arbitražiniam susitarimui, turi teisę pareikšti savo valią dėl ginčo priimtinumo,
o teisėjas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi pareigą išsiaiškinti
atsakovo valią, ar jis neprieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir ar
nereikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Pagal tokį įstatyminį
reglamentavimą atsakovas savo požiūrį į ginčo priskirtinumą teismui ar
arbitražui (CPK 22, 23 straipsniai) turi teisę pareikšti dar iki ieškinio padavimo
teismui, arba iki jo priėmimo klausimo išsprendimo, arba po bylos iškėlimo. Ieškinio
priėmimo stadijoje teisėjas privalo išsiaiškinti atsakovo požiūrį ir valią dėl
ginčo nagrinėtinumo teisme. Jeigu šioje stadijoje teisėjas atsakovo valios
neišaiškino ir iškėlė bylą, teismas išsiaiškino, kad yra arbitražinis
susitarimas, o atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja
laikytis šio susitarimo, tai tokiu atveju ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK
296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jeigu pirmosios instancijos
teismas nepriėmė sprendimo ieškinį palikti nenagrinėtą, tai, esant pagrindui, tokį
sprendimą turės priimti apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas (CPK 326 straipsnio
1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Taigi, esant arbitražiniam susitarimui, atsakovo požiūris ir valia dėl jo
laikymosi turi atitinkamą procesinę reikšmę, todėl teisėjas visų pirma tai turi
išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje. Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo
stadijoje teismo pareiga išsiaiškinti atsakovo valią dėl ginčo perdavimo
nagrinėti arbitražui įtvirtinta ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio
normoje, kurioje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą dėl klausimo,
dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos
formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį
priimti. Šios normos nuostata, kad teismas bet kurios iš šalių reikalavimu
atsisako jį priimti, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme
taip pat reiškia teisėjo pareigą ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškinti
atsakovo valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme, o jei to nepadarė šioje stadijoje,
tai turi padaryti iškėlus bylą, jos pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje
ar nagrinėdamas bylą.

Dėl teisės skųsti teismo nutartį, kuria atsisakoma
priimti ieškinį

CPK 137 straipsnio 3 dalyje, be kita ko,
nustatyta, kad teismo nutarties, kuria atsisakoma
priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo priedai ne vėliau kaip per
tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas arba
pasiunčiamas pareiškėjui. Ši įstatymo nuostata taip pat reiškia, kad apie
atsisakymą priimti ieškinį neinformuojamas atsakovas. Iš to galima daryti
išvadą, kad ieškinio priėmimo stadijoje santykiai vyksta tarp ieškinį
(pareiškimą) padavusio asmens ir teismo.
CPK 137 straipsnio 5 dalyje nustatyta,
kad dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti paduotas
atskirasis skundas. Gramatiškai aiškinant vien tik šią normą, galima daryti
išvadą, kad kai procesinį dokumentą teismas grąžina jį pateikusiam asmeniui, o
šis skundžia tokią nutartį atskiruoju skundu, tai apie atskirojo skundo
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą bei šio teismo sudėtį
(CPK 133 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis, 319 straipsnio
3 dalis, 338 ir kt. straipsniai) pakanka pranešti tik atskirąjį skundą
pateikusiam asmeniui, t. y. apeliantui. Toks reglamentavimas tarsi nesuteikia
atsakovui teisių dalyvauti skundų padavimo ir nagrinėjimo procese,
apeliaciniame, po to ir kasaciniame procese tuo atveju, kai kai buvo atsisakyta
priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu
pagrindu, nes ieškinyje nurodyti asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies
2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis), išskyrus ieškinį pateikusį
asmenį, dar nėra proceso dalyviai (CPK 37 straipsnis). Jie neturi teisės
paduoti apeliacinio, atskirojo (CPK 305, 338 straipsniai) ar kasacinio
skundo (CPK 342 straipsnis). Minėta, kad CPK
137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytas kitoks
reglamentavimas negu to paties straipsnio 2 dalies 1–5 ir 7–8 punktuose.
Sisteminiu metodu aiškinant šias įstatymo normas, darytina išvada, kad tuo
atveju, kai teisėjas priima ieškinį, o šalys yra sudariusios susitarimą
perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo nutarties
apeliacinį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės instancijos
teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, kai šalys yra
sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, atsakovas turi teisę paduoti
ir kasacinį skundą. Taigi, esant draudikų kasaciniam skundui, ieškovo motyvais,
jog atsakovai nėra byloje dalyvaujantys asmenys, kasacinis procesas negali būti
nutrauktas.

Dėl arbitražinio susitarimo turinio vertinimo
ieškinio priėmimo stadijoje

Minėta,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs, jog
galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims
yra privalomas (CK 6. 189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta
sunt servanda). Taip pat minėta, kad, esant arbitražiniam susitarimui
(arbitražinei išlygai), atsakovo požiūris į jo laikymąsi turi atitinkamą
procesinę reikšmę, todėl teisėjas visų pirma šį požiūrį ir atsakovo valią turi
išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje. Tačiau atsakovo valios išsiaiškinimas
šioje stadijoje nereiškia, kad arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos)
turinys turi būti tiriamas ir vertinamas taip, kaip tai turi būti daroma išnagrinėjus
bylą teismo posėdyje (CPK 185, 265 straipsniai). Jeigu kuri nors šalis
teigia, kad atitinkamas susitarimas yra ydingas, tai dėl jo pripažinimo
negaliojančiu gali pateikti reikalavimą. Išvadą, ar arbitražinis susitarimas pagal
savo turinį yra susitarimas perduoti nagrinėti ginčą ne teismui, galima
padaryti tik ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus. Taigi ieškinio
priėmimo stadijoje nesprendžiama dėl arbitražinio susitarimo turinio ir jo
reikšmės. Šie klausimai nagrinėjami ir sprendžiami tuo atveju, jeigu yra
pareikštas reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Pažymėtina,
kad Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje yra nuostata, kad arbitražinis
susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu,
bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat
nustačius, jog yra pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 9 ir 11 straipsnių
reikalavimai. Išdėstytas CPK ir Komercinio arbitražo įstatyme nustatytas reglamentavimas
reiškia, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje nevertina arbitražinio
susitarimo (arbitražinės išlygos) turinio dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže ar
teisme. Minėta, kad, esant arbitražiniam susitarimui, teisėjas ieškinio
priėmimo stadijoje išaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo nagrinėtinumo
teisme. Jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis
arbitražinio susitarimo, teisėjas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies
6 punktu, atsisako priimti ieškinį.
Iš kasacinio skundo motyvų matyti, kad atsakovai
prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio
susitarimo, todėl spręstina, jog atsakovo teisė apeliacinės instancijos teisme
buvo netinkamai įgyvendinta, nes šis teismas įvertino sutartyje įrašytos
išlygos turinį nesant reikalavimo ir neatsižvelgdamas į atsakovo poziciją.
Kasatorius teigia, kad arbitražinį susitarimą
šalys sudarė. Ieškovas tai neigia ir pateikia Draudimo sutarties 9 punkto
bei sutarties pirmojo priedo dalies „Taikytinos teisės ir jurisdikcijos
pasirinkimas“ nuostatos interpretaciją. Nevertinant šių Draudimo sutarties
nuostatų turinio, konstatuotina, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio
1 dalyje nustatyta, jog arbitražinis teismas turi teisę pats priimti
sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus,
kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Ši
norma imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražinio teismo teisę spręsti dėl
arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, įskaitant ir dėl to, ar yra
sudarytas arbitražinis susitarimas. Arbitražo teismo teisė spręsti dėl savo
jurisdikcijos įtvirtinta ir UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio
įstatymo 16 straipsnyje. Tai, kad arbitražas pats sprendžia dėl arbitražo
teismo jurisdikcijos, konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. individuali
įmonė v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004. Toks
kompetencijos nustatymas ir tuo atveju, kai priimtas arbitražinio teismo
sprendimas dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, nepaneigia šalies teisės
arbitražinį susitarimą pripažinti negaliojančiu teisme. Minėta, kad tokia teisė
nustatyta Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje, kurioje nustatyta,
jog arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš
šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais
pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių
reikalavimai.
Šiuo atveju nepareikšta reikalavimo dėl arbitražinio
susitarimo nuginčijimo. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad Draudimo sutarties
9 punkte nustatytos sąlygos nėra arbitražinė išlyga. Taigi apeliacinės
instancijos teismas neturėjo vertinti šio sutarties punkto turinio savo
iniciatyva (ex officio), nes vertinimą dėl sutarties sąlygų turinio
teismas atlieka po to, kai yra iškelta byla ir tada, kai yra pareikštas
reikalavimas dėl jų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokį ex
officio sutarties vertinimą teismas atlieka, jeigu yra pažeisti Komercinio
arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatyti imperatyvūs draudimai perduoti
ginčą arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų
kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“ v. B-gijos įmonė „HAECON“,
B-gijos įmonė „SECO“ Technical Control B-eau for Construction, B-gijos
draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Ieškinio
priėmimo stadijoje teisėjas turi teisę vertinti, ar arbitražinis susitarimas
yra niekinis, t. y. ar neprieštarauja įstatymuose nustatytiems
imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Jeigu toks susitarimas
yra ir atsakovas reikalauja jo laikytis, tai kol jis nenuginčytas, teisėjas (teismas)
turi juo vadovautis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas imperatyvių
draudimų perduoti ginčą arbitražui nenustatė. Nesant reikalavimo pripažinti
arbitražinį susitarimą negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas nepagristai
konstatavo jo ydingumą, juolab kad tai padaryta dar neiškėlus bylos.
Pirmosios instancijos teisėjas turėjo išsiaiškinti
atsakovų valią, ar šie sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Teisėjas to
nepadarė. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti, nes atsakovų
valia yra aiški – jie prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja
laikytis arbitražinio susitarimo. V- formaliais argumentais ji neturi būti naikinama,
todėl, atsižvelgiant į išdėstytus kasacinio teismo motyvus, apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos
teismo nutartį.
Atsiliepime nurodyta, kad po to, kai buvo
panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis,
šis teismas 2009 m. spalio 22 d. priėmė nutartį, kuria vėl atsisakyta
priimti ieškinį, nurodant, kad ieškinys turi būti paduotas Šiaulių apygardos
teismui. Šis teismas 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi taip pat
atsisakė priimti ieškinį. Dėl šių abiejų nutarčių yra paduoti apeliaciniai
skundai. Tačiau tokia vėlesnė proceso eiga, sprendžiant ieškinio priėmimo
klausimą, neužkerta kelio kasaciniam procesui ir jis šiuo pagrindu
nenutrauktinas.

Dėl Lietuvos Respublikos civilinių ginčų
taikinamojo tarpininkavimo įstatymo taikymo

Ieškinyje, atskirajame skunde apeliaciniam teismui
ir kasaciniame skunde nenurodyta, kada sudaryta draudimo sutartis. Pagal Draudimo
sutarties nustatytą galiojimo laikotarpį – nuo 2005 m. lapkričio 29 d.
iki 2007 m. gegužės 29 d. – galima daryti išvadą, kad ši sutartis
sudaryta iki 2005 m. lapkričio 29 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinių
ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas priimtas 2008 m. liepos 15 d.
ir galioja nuo 2008 m. liepos 31 d. Nurodydamas pirmosios instancijos
teismui aiškinti šio įstatymo taikymą sutarčiai, sudarytai iki įstatymo
galiojimo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į vieną iš bendrosios
teisės principų – įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi
grįžtamosios galios (lex retro non agit).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos
teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 80,85 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. vasario 4 d. pažyma.
P-enkinus suinteresuotų asmenų kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti
ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d.
nutartį.
Priteisti iš akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ 80,85 Lt
(aštuoniasdešimt litų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.9974 sekundės -