Paieška : Teismų praktika Kasacinės instancijos teismo pranešėjas14. Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėtiginčą TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13580: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
14. Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti
ginčą dėl arbitražinės išlygos galiojimo byloje su užsienio elementu, teismo ir
arbitražo jurisdikcijos santykio, ieškinio pripažinti
arbitražinį susitarimą negaliojančiu palikimo
nenagrinėto pagrindo

2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001)
yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse –
Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to,
ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo
reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vieta būtų lemiama
Reglamento Nr. 44/2001, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci
(bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse),
ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione
materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių). Reglamento Nr. 44/2001
1 straipsnio, kuriame apibrėžta šio Reglamento taikymo sritis, 2 dalies
d punkte nurodyta, kad Reglamentas netaikomas arbitražui. Bylose, kuriose
tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas arbitražinės išlygos galiojimo ar kitas su
arbitražu susijęs klausimas, teismai privalo vertinti savo jurisdikciją ne tik
pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytas bendrosios, specialiosios
alternatyvios ar išimtinės teismų jurisdikcijos taisykles, bet ir atsižvelgti į
Reglamento Nr. 44/2001 nustatytas šio Reglamento taikymo išimtis. Kai šalys yra susitarusios tarpusavio ginčus
perduoti arbitražui, teismas, sprendžiantis dėl savo jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001
taikymo prasme, turi nustatyti: pirma, koks yra pagrindinis ginčo objektas;
antra, ar šis ginčo objektas patenka į Reglamento taikymo sritį. Taigi Lietuvos
teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos arbitražinės išlygos pripažinimo
negaliojančia klausimu Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi
atsižvelgti tik į pagrindinio ginčo objektą.
Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje
nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra
sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį
priimti. Tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis
susitarimas. Teismas gali atsisakyti priimti ieškinį tokiu klausimu, dėl kurio
šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, arba palikti tokį ieškinį
nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai yra arbitražinis
susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Apskritai
arbitražo kompetencija jurisdikcijos klausimais nėra išimtinė; arbitražinio
susitarimo šalys turi teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme. Tačiau tuo
atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže,
šį klausimą Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta
tvarka sprendžia arbitražas. Teismas turėtų nespręsti klausimo dėl arbitražo
jurisdikcijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo,
kol šį klausimą išnagrinės arbitražas. Kai yra pradėtas arbitražo procesas,
kuriame, be kita ko, ginčijama arbitražo jurisdikcija, kvestionuojant
arbitražinio susitarimo galiojimą, teismas, kuriam vėliau pateikiamas ieškinys
dėl šio arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, turi atsisakyti
priimti tokį ieškinį, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo
– palikti ieškinį nenagrinėtą, nes vienu metu negalimi du procesai (arbitražo
ir teismo) dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Kai arbitražinio susitarimo
galiojimo klausimas išsprendžiamas paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl
ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio susitarimo galiojimą, turi
galimybę patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu klausimu ir teisme, paduodama
prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio
3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Kai viena iš arbitražinio
susitarimo šalių kreipiasi į arbitražą dėl ginčo, kurį sutarta spręsti
arbitražo būdu, o kita šalis kvestionuoja arbitražinio susitarimo galiojimą,
arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą pirmiausia turi būti leista
išspręsti arbitražui, o teisminė arbitražo kompetencijos kontrolė gali būti
įgyvendinta vėliau, kreipiantis dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio
arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu
pagrindu.
Tuo atveju, kai pareikštas ieškinys dėl
arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo
palikti jį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
N-s pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą
teisės normą teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu ginčas tarp tų pačių
šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjamas teisme, tačiau
dėl to, kad arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva, šis pareiškimo
palikimo nenagrinėto pagrindas taikytinas ir tada, kai tapatus ginčas dėl
arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nagrinėjamas arbitraže. Kai
teismas, gavęs ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu,
nustato, jog ginčijamo arbitražinio susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu
klausimas yra iškeltas ir sprendžiamas pirmiau tų pačių šalių pradėtoje
arbitražo byloje, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį pagal CPK 137 straipsnio
2 dalies 5 punktą, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio
priėmimo, – palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte
nurodytu pagrindu.
Civilinė byla Nr. 3K-3-116/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 119. 4; 119. 9;
130. 1. 2; 132 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 16 d.
Vilnius 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės (pranešėja), E-aus B-o ir P- -io (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos
ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 4 d. nutarties, kuria nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. liepos 13 d. nutartis palikti nenagrinėtą ieškovo Lietuvos
Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ieškinį
atsakovams akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH dėl rangos
sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo uždaroji akcinė
bendrovė „Kauno vandenys“.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Byloje sprendžiama dėl teismo jurisdikcijos
nagrinėti ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, kai
arbitražinio susitarimo negaliojimo klausimas tuo pačiu pagrindu jau yra
iškeltas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje.
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m. vasario 20 d.
kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti
negaliojančiais: 1) 2005 m. spalio 14 d. rangos sutarties Nr. V/2005/K16
bendrųjų sąlygų 20. 6 punktą „20. 6 (Arbitražas) Jeigu taikaus ginčo
išsprendimo nebuvo pasiekta, tai bet kuris ginčas, dėl kurio G-ų nagrinėjimo
komisijos sprendimas (jeigu priimtas) dar netapo galutinis ir privalomas, turi
būti išspręstas tarptautinio arbitražo. Jeigu abi Šalys nesusitarė kitaip, tai:
(a) G-a- turi būti galutinai išspręstas pagal Tarptautinių prekybos rūmų
Arbitražo taisykles, (b) G-a- turi būti išspręstas trijų pagal taisykles
paskirtų arbitrų, ir (c) Arbitražas turi būti vykdomas bendravimo kalba, kuri
nurodyta 1. 4 punkte [Teisė ir kalba]“; 20. 7 punktą „20. 7 Tuo atveju,
kai: (a) nė viena Šalis per 20. 4 punkte [G-ų nagrinėjimo komisijos
sprendimo gavimas] nustatytą laiką nepateikė nepasitenkinimo rašto, (b) atitinkamas
G-ų nagrinėjimo komisijos sprendimas (jeigu priimtas) tapo galutinis ir
privalomas, ir (c) Šalis nevykdo savo susitarimo, tai kita Šalis, nepažeisdama
kurių nors kitų teisių, kurias ji gali turėti, tokį nevykdymą gali perduoti
arbitražui pagal 20. 6 punktą [Arbitražas] <. . . >. “; Rangos sutarties
konkrečiųjų sąlygų 20. 6 punktą „Arbitražo vieta turi būti Vilnius,
Lietuva“; 2) 2005 m. rugsėjo 16 d. Rangovo Perkančiajai
organizacijai ir Galutiniam paramos gavėjui pateikto pasiūlymo rašto priedo
20. 6 (a) punktą arbitražo taisyklės „Lietuvos Respublikos Pramonės ir prekybos
rūmų arbitražo taisyklės“, 20. 6 (b) punktą arbitrų skaičius „Trys (3)“,
20. 6. (c) punktą arbitražo kalba „Lietuvių“, 20. 6 punktą arbitražo
vieta „Vilnius“; 3) 2005 m. spalio 14 d. rangos sutarties
pasiūlymo rašto priedo 20. 6 (a) punkto pakeitimą arbitražo taisyklės
„Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentas“ ta
apimtimi, kiek šios nuostatos įpareigoja Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą.
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – Aplinkos projektų valdymo agentūra),
trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ ir atsakovai AB „Požeminiai darbai“, Vokietijos
įmonė WTE Wassertechnik 2005 m. spalio 14 d. sudarė rangos sutartį,
kurioje susitarė iš šios sutarties kilsiančius ginčus spręsti arbitražo būdu.
AB „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH 2008 m.
gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu
Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir UAB „Kauno vandenys“ dėl rangos
sutarties vykdymo; 2008 m. gruodžio 23 d. iškelta arbitražo byla.
Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m.
vasario 17 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą,
prašydama pripažinti negaliojančia rangos sutartyje įrašytą arbitražinį susitarimą
arbitražinės išlygos forma. Ieškovas nurodė, kad nurodytas arbitražinis
susitarimas prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies
imperatyviajai normai, nes jam sudaryti negauta ieškovo, kuris yra biudžetinė
įstaiga, steigėjos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išankstinio
sutikimo.
Atsakovai prašė palikti ieškinį nenagrinėtą, nes
ieškovo pareikšti reikalavimai dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo jau
nagrinėjami arbitražo teisme.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos
13 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad atsakovai prieštarauja, jog ginčas būtų nagrinėjamas teisme,
ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; arbitražinis susitarimas
sudarytas ir galioja; arbitražas, spręsdamas dėl savo kompetencijos, neatsisakė
nagrinėti ginčo kaip nepriklausančio jo kompetencijai. Teismas konstatavo, kad arbitražinio
susitarimo faktas yra pagrindas palikti pareiškimą nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio
1 dalies 9 punktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį
skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartį
paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies
6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios
susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo
nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; CPK 296 straipsnio
1 dalies 9 punkte nustatyta, kad jeigu šalys yra tarpusavyje
sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka
pareiškimą nenagrinėtą. Atsakovai nuosekliai reikalavo, kad ieškovas laikytųsi arbitražinio
susitarimo ir prieštaravo, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas būtų nagrinėjamas
teisme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas arbitražinio susitarimo
negaliojimą įrodinėja Vilniaus komercinio arbitražo teisme nagrinėjamoje byloje
Nr. 139, iškeltoje pagal atsakovų (arbitražo byloje – ieškovai) ieškinį
ieškovui ir trečiajam asmeniui (arbitražo byloje - atsakovai), todėl ieškovo
reikalavimus dėl arbitražinės išlygos galiojimo galės ir privalės įvertinti
arbitražo teismas. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo
kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl
arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, ši
norma imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražo teismo teisę spręsti dėl
arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, taip pat ir dėl to, ar yra
sudarytas arbitražinis susitarimas. Teisėjų kolegija sprendė, kad, sudarydamos
arbitražinį susitarimą, ginčo šalys sutiko ir su arbitražo teismo teise
išspręsti klausimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą dėl arbitražinio
susitarimo bei jo galiojimo, todėl ieškovo pateiktus motyvus dėl arbitražinės
išlygos negaliojimo turi išspręsti arbitražo teismas. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad, atsižvelgiant į CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto
reglamentavimą ir į tai, kad atsakovai reikalavo ieškovo laikytis arbitražinio
susitarimo, o arbitražo byloje ieškovas taip pat ginčija arbitražinę išlygą,
pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atskirojo skundo argumentas, jog teismas
pažeidė pareigą aiškintis ginčijamo sandorio atitiktį imperatyviosioms įstatymo
normoms, yra nepagrįstas, nes, palikdamas ieškinį nenagrinėtą, teismas neturi
nustatinėti visų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, t. y. neturi
nagrinėti ieškinio iš esmės; be to, šių aplinkybių aiškinimasis šalių sudaryta
arbitražine išlyga perduotas arbitražo kompetencijai. Teisėjų kolegijos
nuomone, teismas ginčus dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo
galėtų nagrinėti tiktai išimtiniais atvejais; Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio
2 sakinyje įtvirtinta nuostata, kad arbitražinis susitarimas gali būti
pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių
pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti
šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai, nereglamentuoja teismo
jurisdikcijos spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, o tik nurodo
galimus arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindus, kuriems esant arbitražo
teismas gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu. Atskirojo skundo
argumentus dėl aktyvaus teismo vaidmens nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmetė,
nurodžiusi, kad šalių ginčas kilęs dėl arbitražinės išlygos, kuri yra įrašyta
rangos sutartyje, sudarytoje po viešojo pirkimo procedūrų, todėl, nagrinėdamas
šį ginčą, teismas neprivalo būti labiau aktyvus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d.
nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos,
pagal kurią bendrosios kompetencijos teismas taip pat turi jurisdikciją
nagrinėti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Teismas neteisingai
aiškino, kad pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį
arbitražo teismas turi išimtinę teisę spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti konkretų
ginčą. Nurodyta įstatymo nuostata, suteikianti teisę arbitražo teismui pačiam
priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, neatima suinteresuoto
asmens teisės ginčyti arbitražinį susitarimą bendrosios kompetencijos teisme. Kasacinio
teismo išaiškinta, kad, teismui nustačius, jog arbitražinis susitarimas yra
niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti, šalių ginčai
gali būti nagrinėjami teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v.
B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). G-o
šalies teisė kreiptis į nacionalinį teismą su ieškiniu dėl arbitražo teismo
kompetencijos yra visuotinai pripažįstama tarptautinės komercinio arbitražo
doktrinos: „B- koks arbitražo teismo sprendimas dėl kompetencijos nagrinėti
ginčą gali būti skundžiamas teismui, kuris tokiu atveju priima galutinį
sprendimą. Paprastai arbitražo teismas pats sprendžia kompetencijos klausimą,
priimdamas preliminarųjį sprendimą. Šis preliminarusis sprendimas gali būti
nedelsiant apskųstas vietiniame teisme. Kai kuriose jurisdikcijose arbitražo
teismo kompetencija gali būti ginčijama teisme prieš arbitražo teismui priimant
bet kokį sprendimą dėl kompetencijos. Tokiu atveju galutinis sprendimas dėl
kompetencijos pasiekiamas ankstyvojoje arbitražo proceso stadijoje. Taigi tiek
preliminarusis, tiek galutinis arbitražo teismo sprendimas dėl kompetencijos
gali būti nuginčytas kompetentingame teisme ir dėl to arbitražo teismo
sprendimas dėl ginčo esmės nebus pripažįstamas bei vykdomas. Šis principas
įtvirtintas Niujorko konvencijoje dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir
vykdymo“ (R-fern A. , Hunter M. , Blackaby N. , Partasides C. ; Law
and practice of international commercial arbitartion, London Sweet &
Maxwell 2004, 4 th edition, P. 306-307).
Pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios
kompetencijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar arbitražinis susitarimas
nėra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima
vykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalis) tuo atveju, jeigu
subjektas kreipiasi į teismą siekdamas išspręsti iš sutarties kilusį ginčą, kai
šalys yra sudariusios susitarimą spręsti ginčus arbitraže (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje VĮ
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices
NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nurodytos bylos faktinių aplinkybių
analizė leidžia teigti, kad tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo reiškia
atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu,
teismas privalo šį reikalavimą nagrinėti iš esmės. Nagrinėjamoje byloje teismas
neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pateikė ieškinį bendrosios kompetencijos
teismui dėl arbitražinio susitarimo, esančio rangos sutartyje, pripažinimo
negaliojančiu, o ne kreipėsi dėl iš rangos sutarties kilusio ginčo sprendimo.
Teismas neteisingai aiškino ir taikė kasacinio
teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią Komercinio
arbitražo įstatymo 10 straipsnio nuostata nedraudžia ginčyti arbitražinio
teismo kompetencijos nacionaliniame teisme, t. y. ginčo šalis turi teisę
kreiptis į teismą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu
nearbitruotinumo pagrindu. Įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti
nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl
arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti
nagrinėjamas arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v.
B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos
ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio
1 dalyje imperatyviai įtvirtinta išimtinė arbitražo teismo teisė spręsti
dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, be to, nepagrįstai nurodė, kad teismas
ginčus dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo nagrinėja tik
išimtiniais atvejais.      
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v.
B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateiktais
išaiškinimais dėl teismo pareigos savo iniciatyva patikrinti, ar arbitražinis
susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Nurodytos
kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa su
nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai
rėmėsi įvardytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad
arbitražinio susitarimo atitiktis imperatyviosioms įstatymo normoms tikrinama
teismo iniciatyva tik tada, kai susitarimo niekinis pobūdis akivaizdus ir
nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių, rinkti bei tirti papildomų įrodymų.
Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje nebuvo pareikšta atskiro reikalavimo dėl
arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tuo tarpu nagrinėjamoje
byloje ieškovas kreipėsi į teismą dėl rangos sutartyje nustatyto arbitražinio
susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi išaiškinimais, suformuluotais byloje, kurios ratio decidendi
skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.    
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ginčo atveju
netaikytinu kasacinio teismo precedentu ir neįvertino aplinkybės, kad ieškovo
steigėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išankstinio sutikimo dėl
arbitražinio susitarimo sudarymo nebuvimas yra akivaizdus, todėl padarė
nepagrįstą išvadą, jog teismas savo iniciatyva neturi vertinti arbitražinio
susitarimo atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas privalo
patikrinti arbitražinio susitarimo atitiktį imperatyviosioms įstatymo normoms
visais atvejais, ne tik tada, kai yra akivaizdus niekinis arbitražinio
susitarimo pobūdis. Kita vertus, nagrinėjamu atveju teismas neanalizavo, ar
ieškovo steigėjo sutikimo dėl arbitražinio susitarimo sudarymo nebuvimas yra
akivaizdus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartyje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v.
B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007,
pasisakyta dėl valstybės įmonės steigėjo išankstinio sutikimo konkliudentiniais
veiksmais, o nagrinėjamoje byloje ieškovas yra biudžetinė įstaiga. Dėl to, kad
skiriasi valstybės įmonių ir biudžetinių įstaigų teisinis statusas,
įsipareigojimų priežiūra, kasacinio teismo išaiškinimai dėl valstybės įmonės
steigėjo išankstinio sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti formos netaikytini
nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl biudžetinės įstaigos steigėjo sutikimo
formos.  
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo būti labiau
aktyvus, kaip to reikalauja iš viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo kylantis
viešojo intereso apsaugos poreikis, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamai praktikai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sudarius sutartį
viešojo pirkimo būdu, viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo taikymas
nepasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės
statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007). Dėl to apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo
būti aktyvus, kaip to reikalauja iš viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo
kylantis viešojo intereso apsaugos poreikis, prieštarauja kasacinio teismo
praktikai.
Trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ pareiškime
dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo nurodė, kad sutinka su ieškovo pateiktu
kasaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo
kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Sistemiškai aiškinant CPK 5, 23 straipsnių,
296 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Komercinio arbitražo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio nuostatas,
matyti, kad tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjo siekta užkirsti
kelią tam, jog vienu metu vyktų du procesai, t. y. teismo ir arbitražo, dėl
tapataus klausimo. Nagrinėjamu atveju bendrosios kompetencijos teismai
pagrįstai atsisakė nagrinėti kasatoriaus ieškinį dėl arbitražinės išlygos
galiojimo, nes: arbitražo teismas yra kompetentingas nuspręsti dėl savo
kompetencijos; kasatorius ir trečiasis asmuo arbitražo byloje prašė išspręsti
arbitražinės išlygos galiojimo klausimą; arbitražo procesas jau buvo pradėtas,
kai kasatorius kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl
arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia; kasatorius turėjo galimybę
ginti savo interesus arbitražo procese, aktyviai juos gynė ir arbitražo byloje
įgyvendino teisę ginčyti arbitražinę išlygą; atsakovai nuosekliai prieštaravo
ieškinio nagrinėjimui teisme ir reikalavo laikytis arbitražinio susitarimo. Kai
arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas buvo sprendžiamas arbitražo teismo,
civilinės bylos pagal kasatoriaus ieškinį nagrinėjimas visiškai netikslingas ir
perteklinis, o kasatorius, reikšdamas šį ieškinį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
2. Įstatymo nustatyti pagrindai, kuriais
remiantis arbitražinė išlyga gali būti pripažinta negaliojančia, privalomi tiek
teismui, tiek arbitražui. Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje
įtvirtinta galimybė apskųsti arbitražo teismo priimtą sprendimą tiek dėl jo
kompetencijos, tiek dėl ginčo esmės. Dėl to kasatoriaus ieškinio priėmimo
klausimą sprendę teismai teisingai nurodė, kad dėl ginčo šalių rangos sutartyje
įrašytos arbitražinės išlygos galiojimo turėtų spręsti arbitražo teismas ir
tapatus klausimas negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teismo. Vilniaus
komercinio arbitražo teismas 2010 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą,
kuriuo išsprendė tiek arbitražinės išlygos galiojimo klausimą, tiek šalių ginčą
iš esmės. Arbitražo teismas konstatavo, kad ginčo šalių rangos sutartyje
įrašyta arbitražinė išlyga galioja ir arbitražo teismas turi kompetenciją
spręsti šalių ginčą.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo
nuo kasacinio teismo suformuotos Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio
1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos yra atmestini. Kasatorius
klaidingai interpretuoja skundžiamoje nutartyje pateiktą nurodytos teisės
normos aiškinimą. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies,
10 straipsnio 2 dalies, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto,
296 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat teisės doktrinoje ir
teismų praktikoje pripažįstamą arbitražo teismo kompetencijos–kompetencijos
taisyklę, kai šalių ginčas yra nagrinėjamas arbitraže ir arbitražo teismas yra
pradėjęs nagrinėti klausimą dėl savo kompetencijos spręsti šalių ginčą, tik jis
turi teisę, t. y. išimtinę kompetenciją, spręsti šį klausimą. To paties
klausimo tuo pačiu metu sprendimas ir teisme, ir arbitraže prieštarautų
arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmei, taip būtų
nepagrįstai sukurta dviejų procesų (teisme ir arbitraže) dėl to paties ginčo
galimybė, tai lemtų teismo ir arbitražo sprendimų konkurenciją. Arbitražo
teismo teisė pačiam spręsti dėl savo kompetencijos ir šios teisės prioritetas
pripažįstami ir teismų praktikoje (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. individuali įmonė
v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004).
Sudarydamos arbitražinį susitarimą, ginčo šalys
sutinka ir su tuo, kad arbitražo teismas spręstų dėl savo kompetencijos
nagrinėti ginčą, taip pat dėl arbitražinio susitarimo buvimo bei jo galiojimo. Aiškinimas,
kad kai yra šalių arbitražinis susitarimas, teismas turi teisę nagrinėti vienos
arbitražinio susitarimo šalies ieškinį, nors kita šio susitarimo šalis tam
prieštarauja, o arbitražinio susitarimo negaliojimas nėra akivaizdus, pažeistų
įstatymų, teismų praktikos ir doktrinos įtvirtintą kompetencijos–kompetencijos
taisyklę. Kasatorius klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices
NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, esančius teisės išaiškinimus sau palankia
linkme. Iš nurodytos kasacinio teismo nutarties turinio nėra pagrindo daryti
išvados, kad bendrosios kompetencijos teismas galėtų, o juolab privalėtų
nagrinėti ieškinį net tada, kai kita arbitražinio susitarimo šalis prieštarauja
ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, o šio
susitarimo negaliojimas nėra akivaizdus.          
4. Kasaciniame skunde nurodyta tarptautinė
komercinio arbitražo doktrina nepagrindžia kasatoriaus argumentų. N-s
kasatoriaus nurodyta, kad kai kuriose jurisdikcijose galima ginčyti arbitražo
teismo kompetenciją teisme, neaišku, pagal kokią doktriną prie tokių
jurisdikcijų priskirtina Lietuva. Kita vertus, pateiktoje citatoje nurodytas
atvejis įvardytas kaip išimtis, o bendroji taisyklė – arbitražo teismas paprastai
pats sprendžia dėl savo kompetencijos. Tokia taisyklė įtvirtinta ir Lietuvos
teisėje (Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Ji galioja
tiek tais atvejais, kai ginčas kyla dėl arbitražinės išlygos galiojimo, tiek kai
į teismą kreipiamasi dėl ginčo sprendimo iš esmės.     
5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai
aiškino ir taikė Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. N-s
kasaciniame skunde remiamasi šios normos pažeidimu, bet nepagrįsta, kodėl ši
norma aiškinta ar taikyta netinkamai. Įvardyta norma nereglamentuoja teismo
jurisdikcijos spręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, o tik nurodo
galimus arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindus. Pripažinti negaliojančiu
arbitražinį susitarimą remdamasis šiais pagrindais gali ir arbitražo teismas.
6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama,
kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. B-gijos
įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007, pateiktais
teisės išaiškinimais. Kasacinio teismo išaiškinimai turi precedentinę galią
vėliau nagrinėjamose bylose ne pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės panašios
visos faktinės bylų aplinkybės, bet pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės
panašios aplinkybės (sąlygos), svarbios atitinkamai ratio decidendi, t. y.
kurioms atitinkama ratio decidendi buvo pateikta. Įvardyta kasacinio
teismo nutartis priimta byloje, kurioje teismui ne tik buvo pareikštas
reikalavimas iš ginčo šalių sutarties, bet ir buvo prašoma ex officio
konstatuoti arbitražinio susitarimo niekinį pobūdį bei taikyti teisinius
padarinius. Kasacinis teismas pasisakė dėl teismo pareigos atsisakyti
jurisdikcijos, kai asmuo, esant arbitražiniam susitarimui, kreipiasi į
arbitražo teismą, bei šios pareigos ribojimus, t. y. teismo teisę ex
officio spręsti dėl arbitražinės išlygos niekinio pobūdžio ir šios teisės
įgyvendinimo sąlygų. Teismo teisė ex officio spręsti dėl arbitražinės
išlygos niekinio pobūdžio aktuali ne tik tais atvejais, kai arbitražinė išlyga
ieškovo neginčijama, bet ir tais atvejais, kai ieškovas ginčija arbitražinę
išlygą, o atsakovas prieštarauja ieškinio nagrinėjimui teisme, reikalaudamas
laikytis arbitražinio susitarimo. Dėl to nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai
yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Be to, aptariama kasacinio teismo
nutartimi kasatorius pats ne kartą grindžia savo argumentus, kai tai, jo
manymu, jam naudinga, o nepalankius išaiškinimus – ignoruoja. Be to,
kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika, kuri tinka jo pozicijai
pagrįsti, pateikia šią praktiką gerokai nukrypdamas nuo kasacinio teismo ratio
decidendi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007,
pateikti išaiškinimai dėl Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje
nurodyto steigėjo sutikimo formos taikytini ne tik valstybės įmonėms, bet ir
kitų teisinių formų asmenims, įvardytiems šioje normoje. Visų Komercinio
arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įvardytų juridinių asmenų
steigėjai išankstinius sutikimus dėl arbitražinio susitarimo sudarymo gali
išreikšti tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais (CK 1. 72 straipsnis).           
7. Kasacinio skundo argumentai dėl aktyvaus
teismo vaidmens nagrinėjamu atveju atmestini, nes: šie argumentai nesusiję su
šioje byloje sprendžiamu klausimu, o kasatorius, pateikdamas juos,
piktnaudžiauja civilinio proceso teise; kasaciniame skunde išdėstytos arbitražo
bylos ginčo esmę sudarančios aplinkybės, susijusios su ginčo šalių sudarytos
rangos sutarties keitimo teisiniu reglamentavimu, kurios nebuvo nagrinėtos
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo
dalykas; neaišku, ką reiškia kasatoriaus teiginys, kad teismas turėjo būti
„labiau aktyvus“; nagrinėdamas ginčus dėl viešųjų pirkimų būdu sudarytų pirkimo
sutarčių vykdymo, teismas neturi būti kaip nors labiau aktyvus, negu spręsdamas
ginčus dėl įprastu būdu sudarytų sutarčių vykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą
dėl arbitražinės išlygos galiojimo byloje su užsienio elementu   

Nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra kreipėsi į Kauno
miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams AB „Požeminiai darbai“ ir
Vokietijos įmonei WTE Wassertechnik GmbH dėl 2005 m. spalio 14 d.
rangos sutartyje, sudarytoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Aplinkos projektų valdymo agentūros ir UAB „Kauno vandenys“ (užsakovų) bei AB
„Požeminiai darbai“ ir Vokietijos įmonės WTE Wassertechnik GmbH (rangovų),
įrašytos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia. Taigi nagrinėjamu
atveju viena iš ginčo šalių, t. y. vienas iš atsakovų, yra užsienio
valstybės juridinis asmuo – Vokietijos įmonė WTE Wassertechnik GmbH.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kai byloje yra
užsienio (tarptautinis) elementas, teismas visų pirma ex officio turi
išspręsti savo jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar jis
kompetentingas nagrinėti tokią bylą. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos
tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti jurisdikcijos (teismingumo) klausimai,
turi būti taikomos tarptautinės sutarties, o ne Lietuvos vidaus teisėje
nustatytos taisyklės (CPK 780 straipsnis). Taigi teismas pirmiausia
turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė
sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai)
reglamentuoja konkrečios bylos jurisdikcijos klausimą.
Dėl to nagrinėjamu atveju visų pirma nustatytina,
ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją spręsti šalių ginčą dėl arbitražinės
išlygos galiojimo. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės
1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti aktualus 2000 m. gruodžio 22 d.
Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –
Reglamentas Nr. 44/2001).
Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas,
kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse –
privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje
remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir
atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vieta būtų lemiama Reglamento Nr. 44/2001,
turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo
šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori
(teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia
(ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).
Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje
suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje
nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Nurodytos bendrosios
jurisdikcijos taisyklės veikimo apimtis ir išlygos kildinamos iš Reglamento Nr. 44/2001
preambulės 11 ir 12 punktų, pagal
kuriuos jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos
principu, kad jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios
vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus
keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių
autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė.
Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente
siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias
ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos
teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose
specialų jurisdikcijos pagrindą.
V-a specialiosios jurisdikcijos taisyklių
nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalyje ir apima
bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta
yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės)
valstybė narė, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (Reglamento
5 straipsnio 1 dalies a punktas).
Kartu pažymėtina tai, kad Reglamento Nr. 44/2001
1 straipsnio, kuriame apibrėžta šio Reglamento taikymo sritis, 2 dalies
d punkte nurodyta, kad Reglamentas netaikomas arbitražui. Teisėjų kolegija
pažymi, kad bylose, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas arbitražinės
išlygos galiojimo ar kitas su arbitražu susijęs klausimas, teismai privalo
vertinti savo jurisdikciją ne tik pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytas
bendrosios, specialiosios alternatyvios ar išimtinės teismų jurisdikcijos
taisykles, bet ir atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 nustatytas šio Reglamento
taikymo išimtis.
P-intina, kad Reglamentas Nr. 44/2001
pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos
ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo
(OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir –
pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau –
Briuselio konvencija). Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje
nurodyta, kad, Reglamentui pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į
Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001. Atsižvelgiant
į tai, Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Briuselio konvencijos taikytina ir
aiškinant bei taikant Reglamento nuostatas.
Pabrėžtina, kad Briuselio konvencijos 1 straipsnio
2 dalies 4 punkto ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies
d punkto nuostatos dėl arbitražo yra analogiškos.
Teisingumo Teismo pažymėta, kad
Briuselio konvencijos netaikymas arbitražo naudai pagrįstas tuo, jog
tarptautiniai susitarimai, būtent 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio
arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija),
nustato taisykles, taikytinas ne pačių arbitrų, o Susitariančiųjų Valstybių
teismų. Briuselio konvencijos Susitariančiosios šalys iš Briuselio konvencijos
taikymo srities pašalino arbitražą kaip dalyką dėl to, kad šis jau yra
reglamentuojamas tarptautinių susitarimų; iš Briuselio konvencijos taikymo
srities arbitražas kaip dalykas pašalintas apskritai, įskaitant ir procesus dėl
arbitražo, inicijuotus valstybės teismuose (Teisingumo Teismo 1991 m.
liepos 25 d. Sprendimas Rich / Società Italiana Impianti , C-190/89,
Rink. 1991, p. I-3855).
Teisingumo Teismo nurodytame Rich
sprendime inter alia konstatuota, kad, sprendžiant, ar nagrinėjamas
ginčas patenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia atsižvelgti tik į
šio ginčo objektą. Jeigu pagal pagrindinį ginčo objektą (pavyzdžiui, arbitro
paskyrimas ar nušalinimas, arbitražo vietos nustatymas ir pan. ) ginčas yra
pašalintas iš Briuselio konvencijos taikymo srities, preliminaraus klausimo,
dėl kurio turi spręsti teisėjas tam, kad išspręstų šį ginčą, buvimas, kad ir
koks būtų šio klausimo turinys, negali pateisinti Briuselio konvencijos
taikymo. Dėl to, kai sprendžiamas ginčas, nepatenkantis į Reglamento Nr. 44/2001
taikymo sritį, teismas neturi jurisdikcijos spręsti ir arbitražinės išlygos
galiojimo klausimo. Teisingumo Teismo pažymėta ir tai, kad jeigu Briuselio
konvencijos 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos išimties
taikymas ar netaikymas galėtų priklausyti nuo tokio išankstinio klausimo dėl
arbitražinės išlygos galiojimo, kurį šalys galėtų iškelti bet kuriuo metu,
buvimo, tai prieštarautų teisinio saugumo principui, kuris yra vienas iš
Briuselio konvencijos tikslų.
Taigi, kai šalys yra
susitarusios tarpusavio ginčus perduoti arbitražui, teismas, sprendžiantis dėl
savo jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi nustatyti:
pirma, koks yra pagrindinis ginčo objektas; antra, ar šis ginčo objektas
patenka į Reglamento taikymo sritį. Teisingumo Teismo nurodyta, kad, nustatant, ar bylos dalyką apima Reglamento Nr. 44/2001
taikymo sritis, reikia atsižvelgti į teisių, kurias siekiama apginti teismo
procese, pobūdį (Teisingumo Teismo 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas
Van Uden, C-391/95, Rink. p. I-7091).
Teisingumo Teismo A-ianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurtà) sprendime konstatuota, kad jeigu atsižvelgus į
ginčo objektą, t. y. teisių, kurioms apginti skirtas procesas, pobūdį, šis
procesas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, preliminarus
klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip
pat patenka į Reglamento taikymo sritį (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario
10 d. Sprendimas A-ianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurtà),
C-185/07, Rink. 2009, p. I-663).
Teisėjų kolegija pažymi, kad
nors nagrinėjamu atveju ieškinys paduotas dėl arbitražinės išlygos pripažinimo
negaliojančia, tačiau aptariamos situacijos kontekste arbitražinės išlygos
teisėtumo vertinimas yra preliminarus klausimas ginčui dėl rangos sutarties,
kaip tokios, vykdymo. Taigi Lietuvos teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos
arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia klausimu Reglamento Nr. 44/2001
taikymo prasme, turi atsižvelgti tik į pagrindinio ginčo objektą, kuris,
minėta, aptariamoje situacijoje yra rangos sutarties vykdymas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad
nagrinėjamu atveju dėl to, jog ginčas dėl rangos sutarties vykdymo kaip
civilinė ir komercinė byla Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies
prasme įeina į Reglamento taikymo sritį, Lietuvos teismai pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą turi jurisdikciją spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti
arbitražinės išlygos galiojimo klausimą iš esmės.
Kartu teisėjų kolegija pažymi,
kad nagrinėjamos situacijos ypatumas yra tas, jog ieškinys dėl arbitražinės
išlygos pripažinimo negaliojančia paduotas Lietuvos teismui prasidėjus arbitražo
procesui dėl rangos sutarties vykdymo, kuriame, be kita ko, iškeltas klausimas dėl šioje sutartyje įrašytos
arbitražinės išlygos negaliojimo.
Dėl to nagrinėjamu atveju kilo valstybės teismo
jurisdikcijos spręsti arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu
klausimą, kai šis klausimas tuo pačiu pagrindu iškeltas tų pačių šalių pirmiau
pradėtoje arbitražo byloje.

Dėl teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, palikę
ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nenagrinėtą,
remdamiesi tuo, jog šis klausimas sprendžiamas arbitraže, neteisingai aiškino
ir taikė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10, 19 straipsnių
nuostatas. Kasatoriaus teigimu, įstatymo nuostatos, suteikiančios arbitražui teisę
pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, neatima suinteresuoto
asmens teisės ginčyti arbitražinį susitarimą teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinis
susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus
arbitražine, o ne teismine tvarka. Arbitražo procesas yra teismo proceso
alternatyva. G-o sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys
susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą
spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena
vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją
jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją. Dėl to Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje
nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra
sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį
priimti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokius teisinius padarinius sukelia
tik galiojantis arbitražinis susitarimas. Teismas gali atsisakyti priimti
ieškinį tokiu klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą,
arba palikti tokį ieškinį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai
yra arbitražinis susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Komercinio
arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas
gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais
sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, kad yra
pažeisti šios įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijos įmonė
WTE Wassertechnik GmbH ir AB „Požeminiai darbai“ (rangovai) 2008 m.
gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir
UAB „Kauno vandenys“ (užsakovams) dėl rangos sutarties vykdymo. Arbitražo
byloje, atsikirsdami į ieškinį, užsakovai, be kita ko, ginčijo arbitražo
jurisdikciją, teigdami, kad rangos sutartyje įrašyta arbitražinė išlyga
negalioja, nes prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai
– arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta vieno iš užsakovų (Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros), kuris yra valstybės
biudžetinė įstaiga, steigėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
išankstinio sutikimo. Nepaisydama arbitražo byloje pareikšto reikalavimo dėl
rangos sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos negaliojimo, Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra 2009 m.
vasario 17 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą,
prašydama pripažinti nurodytą arbitražinę išlygą negaliojančia dėl
prieštaravimo Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.
Nagrinėjamoje byloje atsakovai, remdamiesi tuo,
kad Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
arbitražo teisė pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti
ginčą, taip pat ir kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, prašė
teismo palikti ieškinį nenagrinėtą. Teismai paliko ieškinį nenagrinėtą, nurodę,
kad ieškovo reikalavimas dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo sprendžiamas arbitraže.
Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu gautas Vilniaus
komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriame konstatuota,
jog ginčo šalių sudaryta arbitražinė išlyga galioja ir arbitražo teismas turi
kompetenciją spręsti šalių ginčą iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kontinentinės teisės
valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo
kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus
(kompetencijos–kompetencijos doktrina). Tai savo ruožtu reiškia, kad bendrosios
kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos
klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo
jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio
įstatymo, kuriuo remiantis parengtas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo
įstatymas, 16 straipsnyje. Kompetencijos–kompetencijos doktrina įtvirtinta
Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje
nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo
kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl
arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo. Tai, kad arbitražas visų pirma
pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz. ,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis
civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „Schwarz“,
bylos Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis
civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. ACE European Group Limited ir
kt. , bylos Nr. 3K-3-64/2010).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apskritai arbitražo
kompetencija jurisdikcijos klausimais nėra išimtinė; arbitražinio susitarimo
šalys turi teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme. Nacionalinio teismo
teisė spręsti dėl arbitražo jurisdikcijos arbitražinio susitarimo galiojimo
prasme netiesiogiai pripažįstama 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio
arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalyje:
Susitariančiosios Valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu
klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių
prašant, pasiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad toks susitarimas yra
negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Tokią galimybę
patvirtina ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, pagal
kurias arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš
šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais
pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių
reikalavimai.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis
pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, kompetencijos–kompetencijos doktrina,
tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas
arbitraže, šį klausimą Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje
nustatyta tvarka sprendžia arbitražas. Teismas turėtų nespręsti klausimo dėl
arbitražo jurisdikcijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio
susitarimo galiojimo, kol šį klausimą išnagrinės arbitražas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra pradėtas
arbitražo procesas, kuriame, be kita ko, ginčijama arbitražo jurisdikcija,
kvestionuojant arbitražinio susitarimo galiojimą, teismas, kuriam vėliau
pateikiamas ieškinys dėl šio arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu,
turi atsisakyti priimti tokį ieškinį, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po
ieškinio priėmimo – palikti ieškinį nenagrinėtą, nes vienu metu negalimi du
procesai (arbitražo ir teismo) dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Toks teisės
normų, reglamentuojančių arbitražo ir teismo kompetenciją spręsti dėl
arbitražinio susitarimo galiojimo, aiškinimas, kai šis klausimas pirmiau
iškeliamas arbitraže, o vėliau – teisme, atitinka tiek arbitražo, kaip
alternatyvaus teismo procesui ginčo sprendimo būdo, esmę, kompetencijos–kompetencijos
principą, be to, taip išvengiama konkuruojančių arbitražo ir teismo sprendimų
tuo pačiu nurodytu klausimu.
Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio
3 dalies nuostatas šalies pareiškimą, kad arbitražas neturi kompetencijos
spęsti šalių ginčą, taigi ir pareiškimą dėl arbitražinio susitarimo
negaliojimo, arbitražo teismas gali išspręsti dvejopai: arba priimti
išankstinio pobūdžio sprendimą (tarpinį (preliminarų) sprendimą), arba
galutiniame sprendime dėl ginčo esmės.
Nagrinėjamu atveju arbitražo teismas išsprendė šį klausimą
galutiniame sprendime.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Komercinio arbitražo
įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas
gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui ir prašoma sprendimą
panaikinti šio straipsnio 3 ir 5 dalyse išvardytais pagrindais.
Nurodyto straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos
apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo sprendimą, kai padavusi prašymą
šalis pateikia įrodymus, kad viena iš arbitražinio susitarimo šalių, sudarant
šį susitarimą, buvo tam tikru mastu neveiksni arba susitarimas negalioja pagal
įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei tokios nuorodos nėra, – pagal
tos šalies, kur buvo priimtas teismo sprendimas, įstatymus.     
Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti
išvadą, kad kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas išsprendžiamas
paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio
susitarimo galiojimą, turi galimybę patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu
klausimu ir teisme, paduodama prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo
Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte
įtvirtintu pagrindu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai viena iš
arbitražinio susitarimo šalių kreipiasi į arbitražą dėl ginčo, kurį sutarta
spręsti arbitražo būdu, o kita šalis kvestionuoja arbitražinio susitarimo
galiojimą, arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą pirmiausia turi būti
leista išspręsti arbitražui, o teisminė arbitražo kompetencijos kontrolė gali
būti įgyvendinta vėliau, kreipiantis dėl arbitražo sprendimo panaikinimo
Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte
įtvirtintu pagrindu.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia,
kad nagrinėjamu atveju teismas, kuriam buvo pateiktas ieškinys dėl rangos
sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, nustatęs, jog
pirmiau pradėtoje arbitražo byloje dėl nurodytos rangos sutarties vykdymo, be
kita ko, ginčijamas ir arbitražinės išlygos galiojimas, teisėtai paliko ieškinį
nenagrinėtą. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą kasatorius, nesutikdamas su
arbitražo išvada dėl ginčijamo arbitražinio susitarimo galiojimo, turi teisinę
galimybę spręsti šį klausimą valstybės teisme, pateikdamas prašymą Lietuvos
apeliaciniam teismui dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo
įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu
pagrindu.
Dėl nurodytų motyvų kasacinio skundo argumentai
dėl Komercinio arbitražo įstatymo 10, 19 straipsnių nuostatų pažeidimo
atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

 Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo
5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio
jūrų uosto direkcija v. B-gijos įmonė „Hydro Soil S-ices NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007,
pateiktų išaiškinimų, jog kai teismas nustato, kad arbitražinis susitarimas yra
niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti, šalių ginčai
gali būti nagrinėjami teisme, kad teismas tai patikrina savo iniciatyva, taip
pat kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios,
todėl teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, turi
įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog remtis
teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir
taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės
norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti
suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas
teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su
konkrečios bylos ratio decidendi. Teisės normų aiškinimo ir taikymo
taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose,
neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta
taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio
ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais
teismų sprendimais, kurie buvo sukurti
analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba
labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė,
kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M.
v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis
prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje
K. J. M. , T. M. v. M. O. , bylos Nr. 3K-3-312/2009;
kt. ).
Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus pacituoti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai pateikti byloje, kurios aplinkybės
esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių. Kasacinio teismo
išnagrinėtoje byloje su ieškiniu išspręsti iš rangos sutarties, kurioje buvo
arbitražinė išlyga, kilusį ginčą buvo kreiptasi į teismą; atskiro reikalavimo
pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia nebuvo pareikšta. Nagrinėjamu
atveju dėl iš rangos sutarties kilusio ginčo buvo kreiptasi ne į teismą, o į
arbitražą; vykstant arbitražo procesui, teismui pateiktas ieškinys dėl rangos
sutartyje esančios arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, nors šis
klausimas, be kita ko, buvo jau iškeltas arbitraže. Taigi nagrinėjamos bylos
tiek faktinė, tiek teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo įvardytos kasacinio
teismo bylos.
Dėl to, kad kasatorius remiasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais byloje, kurios ratio
decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kasacinio skundo argumentai dėl
nukrypimo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos atmetami kaip teisiškai
nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, kad kasatorius neturi jokio
teisinio pagrindo tvirtinti, jog įvardytos kasacinio teismo bylos faktinių
aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, kad kai suinteresuotas asmuo reiškia
atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu,
teismas privalo šį reikalavimą nagrinėti iš esmės. Nurodytoje byloje kasacinio
teismo tokios išvados nepadaryta. Be to, minėta, kad įvardytoje kasacinio
teismo nutartyje spręsta dėl skirtingos faktinės ir teisinės situacijos.

Dėl ieškinio pripažinti arbitražinį susitarimą
negaliojančiu palikimo nenagrinėto pagrindo

Aptariamu atveju ieškinį dėl arbitražinio susitarimo
pripažinimo negaliojančiu teismai paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies
9 punkte nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 296 straipsnio
1 dalies 9 punktą pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jeigu šalys
yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Šiuo atveju buvo
sprendžiama dėl palikimo nenagrinėto ieškinio, kuriuo ginčijama būtent nurodyta
sutartis, t. y. arbitražinis susitarimas. Minėta, kad apskritai teismas
turi jurisdikciją spręsti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Dėl to
tuo atveju, kai pareikštas ieškinys dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo
negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo palikti jį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio
1 dalies 9 punktą.
Pažymėtina, kad aptariamu atveju teismai paliko
ieškinį nenagrinėtą dėl to, jog nustatė, kad ginčijamo arbitražinio susitarimo
negaliojimo tuo pačiu pagrindu (t. y. dėl prieštaravimo Komercinio
arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai) klausimas yra iškeltas ir
sprendžiamas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje. Tokia teisinė situacija iš
esmės atitinka CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte
įtvirtintą pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindą. N-s pagal nurodytą teisės
normą teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu ginčas tarp tų pačių šalių,
dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjamas teisme,
tačiau dėl to, kad arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva, šis pareiškimo
palikimo nenagrinėto pagrindas taikytinas ir tada, kai tapatus ginčas dėl
arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nagrinėjamas arbitraže.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu kaip
nagrinėjamos bylos atveju, kai teismas, gavęs ieškinį dėl arbitražinio
susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nustato, jog ginčijamo arbitražinio
susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu klausimas yra iškeltas ir
sprendžiamas pirmiau tų pačių šalių pradėtoje arbitražo byloje, turi atsisakyti
priimti tokį ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą,
o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo, – palikti ieškinį nenagrinėtą
CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad skundžiamas nutartis priėmę teismai taikė ne tą ieškinio palikimo
nenagrinėto pagrindą, kurį turėjo taikyti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad
kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas,
jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra
pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo
draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis)
(žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį
civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt. ,
bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje
byloje A. K. , UAB „K-tonika“ v. I. D. , A. D. , UAB „Ashburn
International“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-135/2008; kt. ).
Aptariamu atveju teismai priėjo prie teisėtos
išvados, kad ieškinys dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia turi
būti paliktas nenagrinėtas, tik nurodė netinkamą tokio procesinio sprendimo
teisinį pagrindą. Šis proceso teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti
iš esmės teisėtas teismų nutartis. Dėl to teisėjų kolegija tik pakoreguoja
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių motyvus, nurodydama, kad
ieškinys dėl arbitražinės išlygos pripažinimo paliktinas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio
1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
Konstatavus, kad teismai nagrinėjamu atveju
teisėtai paliko ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu
nenagrinėtą, kiti kasacinio skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingi,
todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
kovo 3 d. pažymą dėl ieškovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 77,43 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK
88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą
ir atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovo į
valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi,
359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (juridinio asmens kodas
8877956) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 77,43 Lt
(septyniasdešimt septynis litus 43 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme
išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.89842 sekundės -