|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška TEISMŲ PRAKTIKOS SKIRIANT BAUSMES UŽ NUSIKALSTAMAS VEIKAS VALSTYBĖS TARNYBAI IR VIEŠIESIEMS INTERESAMS Teismų praktikos skiriant bausmes už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (baudžiamojo kodekso 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) tyrimas Įvadinės pastabos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl valstybės institucijos ir pareigūnai, kaip valstybės valios reiškėjai ir vykdytojai, jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires ir pažeisti žmogaus teisių bei laisvių. Atsižvelgiant į tai, valstybė turi pareigą užtikrinti ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir neleisti, kad jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. V-a iš priemonių, skirtų visuomenės apsaugai nuo korupcijos, yra baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Žin. , 2000, Nr. 89-2741) (toliau – ir BK), nustatantis baudžiamąją atsakomybę ir už tokias korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas[1] kaip kyšininkavimas (BK 225 straipsnis), tarpininko kyšininkavimas (BK 226 straipsnis), papirkimas (BK 227 straipsnis) ir piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis), numatytas BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismų praktikos skiriant bausmes už nusikalstamų veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) tyrimas atliktas siekiant nustatyti už tokių veikų padarymą skiriamų bausmių rūšis ir jų dydžius, bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų (BK 75 straipsnis) taikymo ypatumus, aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės individualizavimui, vertinimo tendencijas. Be to, domėtasi ir baudžiamojo proceso dalyvių procesiniu aktyvumu naudojantis jiems Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin. , 2002, Nr. 37-1341) (toliau – BPK) suteikta apeliacijos bei kasacijos teise. Teismų nuosprendžiuose ir baudžiamuosiuose įsakymuose[2] pateikti bausmių skyrimo motyvai, taip pat nurodytos sąlygos, leidžiančios atidėti paskirtos bausmės vykdymą, analizuotos atsižvelgiant į reikalavimą, kad kiekvienas teismo nuosprendis ar baudžiamasis įsakymas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). A-umentavimas privalo būti racionalus: teismo nuosprendyje ar baudžiamajame įsakyme turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam sprendimui pagrįsti. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje ar baudžiamajame įsakyme negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio ar baudžiamojo įsakymo priėmimui. Kadangi analizuojamo laikotarpio teismų nuosprendžiuose nustatyti nevienkartiniai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) taikymo atvejai, tai tyrimas išplėstas ir jame aptarti bei įvertinti įvairūs šių nuostatų taikymo aspektai. Siekiant nustatyti teismų praktikoje kylančias bausmių, skiriamų už kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo padarymą, individualizavimo, bausmių vykdymo atidėjimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatų interpretavimo problemas, analizuoti ne tik pirmosios instancijos teismo priimti nuosprendžiai ir teismo baudžiamieji įsakymai, bet ir apeliacinės instancijos teismų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Tyrimo metu išanalizuoti per 2008 m. –2010 m. I pusmetį[3] pirmosios instancijos teismų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimti 43 nuosprendžiai (nuteisti 45 asmenys, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti 8 asmenys), tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose – 5 nuosprendžiai (nuteisti 8 asmenys), papirkimo baudžiamosiose bylose – 342 nuosprendžiai (nuteista 330 asmenų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista 17 asmenų) ir 158 teismo baudžiamieji įsakymai (nuteisti 158 asmenys), piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – 74 nuosprendžiai (nuteisti 94 asmenys, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti 11 asmenų) ir 8 teismo baudžiamieji įsakymai (nuteisti 8 asmenys). [4] Taip pat išnagrinėta per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apeliacinės instancijos teismų[5] priimtų 30 sprendimų (dėl 40 apeliacinių skundų) kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, 3 sprendimai (dėl 3 apeliacinių skundų) tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, 58 sprendimai (dėl 69 apeliacinių skundų) papirkimo baudžiamosiose bylose ir 73 sprendimai (dėl 105 apeliacinių skundų) piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo[6] praktiką, išnagrinėta 15 kasacinių nutarčių (dėl 17 kasacinių skundų), priimtų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, 1 kasacinė nutartis (dėl 1 kasacinio skundo) tarpininko kyšininkavimo baudžiamojoje byloje, 22 kasacinės nutartys (dėl 30 kasacinių skundų) papirkimo baudžiamosiose bylose ir 49 kasacinės nutartys (dėl 63 kasacinių skundų) piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. 1. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, analizė 1. 1. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK 225 straipsnį, analizė BK 225 straipsnyje kriminalizuotas pasyvusis kyšininkavimas viešajame ir privačiame sektoriuose. Šiame straipsnyje baudžiamoji atsakomybė už kyšininkavimo padarymą diferencijuota atsižvelgiant į tai, ar kyšis priimamas, pažadama ar susitariama priimti kyšį, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už teisėtą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą, ar šie asmenys už kyšį imtųsi neteisėtų (ultra vires) veiksmų ar neveikimo. Įtakos kyšininkavimo pavojingumo laipsniui turi ir kyšio vertė, nes priėmimas, pažadėjimas ar susitarimas priimti didesnės nei 250 MGL dydžio vertės kyšį, reikalavimas ar provokavimas jį duoti yra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos tai pačiai apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) priklausančios veikos, bet, vadovaujantis valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo kriterijumi, šių dalių sankcijose nustatytas skirtingas tokių nusikalstamų veikų baudžiamumas. BK 225 straipsnio 1 dalies sankcijoje, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo vykdydamas įgaliojimus už kyšį teisėtai veikia ar neveikia, numatytos alternatyvios teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo ir laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. Tuo tarpu už BK 225 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą, valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui priėmus, pažadėjus, susitarus priimti kyšį, reikalavus ar provokavus jį duoti už neteisėtą veikimą ar neteisėtą susilaikymą nuo veiksmų, sankcijoje numatytos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės. Kyšio vertės kriterijus, nepaisant valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų ar neveikimo vykdant įgaliojimus juridinio vertinimo (jų teisėtumo ar neteisėtumo), taikomas konstruojant BK 225 straipsnio 3 ir 4 dalyse aprašytas kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo atveju, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo priima, pažada ar susitaria priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, reikalauja ar provokuoja jį duoti, BK 225 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija, nenumatanti alternatyvų terminuoto laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių metų bausmei. Įvertinus šios bausmės maksimalią ribą, matyti, kad didelės vertės kyšininkavimas priskiriamas sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Mažesnės negu 1 MGL vertės kyšio priėmimas, pažadėjimas, susitarimas jį priimti, reikalavimas arba provokavimas tokį kyšį duoti leidžia nusikalstamą veiką vertinti kaip baudžiamąjį nusižengimą, už kurio padarymą BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta tik teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė. Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtus 43 pirmosios instancijos teismų apkaltinamuosius nuosprendžius, nustatyti 45 pagal BK 225 straipsnį nuteisti asmenys. Didesnioji jų dalis – 26 valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys – nuteisti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Tai yra apie 58 proc. visų analizuojamu laikotarpiu už kyšininkavimą nuteistų asmenų. Teismui konstatavus, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, provokavo ar reikalavo jo už teisėtus veiksmus ar neveikimą vykdant įgaliojimus (BK 225 straipsnio 1 dalis), nuteista 10 asmenų, tai apie 22 proc. visų analizuojamu laikotarpiu pagal BK 225 straipsnį nuteistų asmenų. 8 valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys (apie 18 proc. ) nuteisti už baudžiamojo nusižengimo padarymą, kai kyšio vertė neviršijo 1 MGL dydžio sumos. Tuo tarpu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (didesnės negu 250 MGL vertės kyšio reikalavimas ar provokavimą jį duoti) nuteistas 1 asmuo, tai apie 2 proc. visų pagal BK 225 straipsnį nuteistų asmenų. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį, pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį, nuteista asmenų BK 225 straipsnio 1 dalis BK 225 straipsnio 2 dalis BK 225 straipsnio 3 dalis BK 225 straipsnio 4 dalis Iš viso 10 26 1 8 45 Atlikus gilesnę per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose paskirtų bausmių analizę pastebėta, kad teismų praktikoje dažni atvejai, kai kaltininkas nuteisiamas už keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklėmis, nustatytomis BK 63 straipsnyje, paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir tik po to skiria galutinę subendrintą bausmę. Kadangi šiame tyrime analizuotos ne galutinės subendrintos bausmės, o už atskiras BK 225 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tai kiekvienas nusikalstamos veikos inkriminavimas kaltininkui laikytas savarankišku atveju ir analizuotas atskirai. Atsižvelgiant į tai, kad BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos alternatyvios sankcijos, kai teismui paliekama teisė pagal bausmės individualizavimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 54–64 straipsniai) parinkti vieną iš sankcijoje numatytų bausmių rūšių, nagrinėtinos per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose atskirų bausmių rūšių skyrimo tendencijos. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį bausmių rūšių už kyšininkavimą skyrimo atvejai BK 225 straipsnio 1 dalis BK 225 straipsnio 2 dalis teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai 7 4 22 9 Bausmių skyrimo duomenų tyrimas rodo, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį baudžiamosiose bylose, kuriose valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys pripažinti kaltais pagal BK 225 straipsnio 1 ar 2 dalis, pirmosios instancijos teismai individualizuodami bausmę dažniausiai skirdavo su laisvės atėmimu nesusijusias bausmių rūšis. Per šį laikotarpį už BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą nustatyta 11 bausmių skyrimo atvejų. 7 atvejais skirta teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, tai apie 64 proc. visų už BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirtų bausmių atvejų. Ši tendencija taip pat aiškiai matyti tiriant bausmių skyrimo už BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejus. Už kyšininkavimą neteisėtai veikiant ar neveikiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose nustatytas 31 bausmių skyrimo atvejis, iš jų apie 71 proc. (22 atvejai) buvo teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejų. Teismui padarius išvadą, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikoje yra visi BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyti kyšininkavimo požymiai, terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo skirta 4 atvejais (apie 36 proc. ). Taip pat nustatyti 9 šios bausmės skyrimo atvejai už kyšininkavimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymą (apie 29 proc. visų atvejų). Tokia bausmių skyrimo tendencija atitinka bausmės skyrimo asmenims, pirmą kartą teisiamiems už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, normą, įtvirtintą BK 55 straipsnyje, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Be to, būtina pažymėti, kad kyšininkavimo baudžiamosiose bylose terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai turėtų būti analizuojami, atsižvelgiant į tiesiogiai su bausmės individualizavimu susijusių bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) instituto nuostatų taikymu, nes tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro sąlygas suvokti teismų praktikos skiriant bausmes už kyšininkavimą tendencijas. [7] Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį pirmosios instancijos teismo kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtų bausmių analizė gali būti atliekama ne tik išsiaiškinus atskirų bausmių rūšių skyrimo, bet ir atskirų bausmių rūšių dydžių parinkimo tendencijas. Pažymėtina, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė kaip alternatyva arba kaip vienintelė galima bausmė įtvirtinta BK 225 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Ši bausmė, atsižvelgiant į baudžiamojo nusižengimo prigimtį, nėra ir negali būti numatyta BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje. BK 225 straipsnio 1 dalies alternatyvioje sankcijoje terminuotos laisvės atėmimo bausmės maksimali riba yra ketveri metai, o minimali – trys mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai šios bausmės vidurkis, nuo kurio apskaičiavimo pradedamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės individualizavimas, yra dveji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. BK 225 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta alternatyvi sankcija, kurioje terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimali riba yra šešeri metai. M-mali riba taip pat nustatoma vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir yra trys mėnesiai, todėl laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. Skirtingai nei BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalies sankcijos, to paties straipsnio 3 dalies sankcija nenumato alternatyvų terminuoto laisvės atėmimo bausmei. Šios terminuotos laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra dveji, maksimali – aštuoneri metai laisvės atėmimo, o vidurkis – penkeri metai. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai BK 225 straipsnio 1 dalis BK 225 straipsnio 2 dalis BK 225 straipsnio 3 dalis terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai nuo 3 mėn. iki bausmės vidurkio (2 metai 1 mėnuo 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio 15 dienų) iki 4 metų nuo 3 mėn. iki bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (3 metų 1 mėnesio 15 dienų) iki 4 metų nuo 2 metų iki bausmės vidurkio (5 metų) nuo bausmės vidurkio (5 metų) iki 8 metų 4 0 9 0 2 0 Ištyrinėjus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose, kuriuose valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys nuteisti pagal BK 255 straipsnio 1, 2 arba 3 dalis, paskirtų terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžius, matyti aiškios sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, savo trukme neviršijančios šios bausmės vidurkio, skyrimo tendencijos. Šiuo laikotarpiu už BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą nustatyti 4 laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai, iš kurių 100 proc. atvejų (4 atvejais) buvo skirta straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. 9 atvejais laisvės atėmimo bausmė buvo skirta už BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, ir visais šiais 9 atvejais (100 proc. ) laisvės atėmimo bausmė neviršijo jos vidurkio. Tokia tendencija taip pat akivaizdi skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę už BK 225 straipsnio 3 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą, nes iš nustatytų 2 terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų visais atvejais buvo skirta straipsnio sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. Panaši bausmių skyrimo praktika kyšininkavimo baudžiamosiose bylose matyti ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir alternatyvių su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusių bausmių skyrimo atvejais. Analizuojant skirtus teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės dydžius, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bausmės minimalus ir maksimalus laikas BK 225 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių sankcijose nėra nurodytas, todėl nustatomas pagal BK 45 straipsnio 2 dalies nuostatas. Vadovaujantis BK 45 straipsnio 2 dalimi, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas gali būti nuo vienerių iki penkerių metų. Atsižvelgiant į tai, kad šios bausmės minimali ir maksimali riba nėra diferencijuojamos pagal nusikalstamos veikos rūšis (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas) ar tyčinių nusikaltimų kategorijas (BK 11 straipsnio 3–6 dalys), BK 45 straipsnio 2 dalyje numatytas šios bausmės minimumas ir maksimumas (nuo vienerių iki penkerių metų) BK 225 straipsnio 1, 2 bei 4 dalyse yra vienodas. Atitinkamai BK 225 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių sankcijose vienodas ir šios bausmės vidurkis, kuris lygus trejų metų teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimui. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės dydžiai BK 225 straipsnio 1 dalis BK 225 straipsnio 2 dalis BK 225 straipsnio 4 dalis teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų) bausmės vidurkis (3 metai) nuo bausmės vidurkio iki 5 metų nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų) bausmės vidurkis (3 metai) nuo bausmės vidurkio iki 5 metų nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų) bausmės vidurkis (3 metai) nuo bausmės vidurkio iki 5 metų 4 3 0 19 1 2 10 3 0 Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismai, individualizavę bausmę valstybės tarnautojui arba jam prilyginamam asmeniui, nuteistam pagal BK 225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalį, dažniausiai skyrė teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, kuris savo trukme neviršijo šios bausmės vidurkio. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nustatyti 7 minėtos bausmės skyrimo už BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejai; iš jų 4 atvejais (apie 57 proc. ) paskirta bausmė neviršijo trejų metų teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo laikotarpio. Šios bausmės vidurkį atitinkanti bausmė buvo paskirta 3 atvejais (apie 43 proc. visų atvejų). Analizuojamu laikotarpiu nenustatyta atvejų, kai už BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto kyšininkavimo padarymą būtų skirta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, viršijanti šios bausmės vidurkį. N-s nagrinėjamu laikotarpiu nustatyti 2 atvejai (apie 9 proc. ), kai pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikoje yra visi BK 225 straipsnio 2 dalyje kvalifikuoto kyšininkavimo požymiai, paskyrė teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę, kurios trukmė viršijo šios bausmės vidurkį, tačiau vis dėlto didesnioji dalis šios bausmės skyrimo atvejų buvo susiję su vidurkio neviršijančios bausmės paskyrimu. Šiuo laikotarpiu nustatyta 19 atvejų, kai paskirta teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė neviršijo šios bausmės vidurkio, tai apie 86 proc. visų už BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą tokios bausmės skyrimo atvejų. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vidurkio neviršijančios bausmės per 2008 m. –2010 m. I pusmetį dažniausiai buvo skirtos ir už BK 225 straipsnio 4 dalyje aprašyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Apkaltinamuosiuose teismo nuosprendžiuose, kuriuose valstybės tarnautojai ar jiems prilyginami asmenys nuteisti pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nustatyta 10 atvejų, kai nuteistajam paskirta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė (apie 77 proc. visų atvejų). Taip pat šiuo laikotarpiu pirmosios instancijos teismo priimtuose nuosprendžiuose nustatyti 3 bausmės vidurkį atitinkančios teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai (apie 23 proc. ). Pažymėtina, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nenustatyta, jog už BK 225 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą būtų skirtos bausmės, savo trukme viršijančios atitinkamos bausmės vidurkį. 1. 2. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK 226 straipsnį, analizė Pagal BK 226 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tarpininkui, kuris pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimi ar kita tikėtina įtaka už kyšį pažada paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie teisėtai arba neteisėtai atliktų atitinkamus veiksmus arba nuo jų susilaikytų. Pagrindinis baudžiamosios atsakomybės, kylančios už nusikalstamų veikų, numatytų BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse padarymą, diferencijavimo kriterijus – kyšio, gaunamo už dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimą, vertė. Tarpininko kyšininkavimas yra laikomas baudžiamuoju nusižengimu ir kvalifikuojamas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį tada, kai pažadas paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį yra duodamas už nedidelės vertės kyšį. straipsnio dispozicijoje įtvirtinus šį vertinamojo pobūdžio kriterijų, konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui palikta teisė spręsti, ar kyšis, už kurį pažadama tarpininkauti, yra nedidelės vertės. Teismo išvada, kad tarpininkui duotas kyšis viršijo nedidelę vertę, reikštų, kad padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Ištyrinėjus BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų baudžiamumą, matyti, kad šių normų sankcijos yra alternatyvios. Už BK 226 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą asmeniui gali būti skiriamas areštas arba terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų. Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimumą – trejus metus terminuoto laisvės atėmimo, darytina išvada, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytas nesunkus korupcinio pobūdžio nusikaltimas. Teismui konstatavus, kad tarpininko veikoje yra tarpininko kyšininkavimo baudžiamojo nusižengimo (BK 226 straipsnio 2 dalis) sudėties požymių, jam gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių – bauda arba areštas. Iš per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtų nuosprendžių matyti, kad juose spręsti tik BK 226 straipsnio 1 dalies inkriminavimo tarpininkui klausimai. Teismui nustačius tarpininko kyšininkavimo faktą, kai kyšio vertė viršijo nedidelę vertę (BK 226 straipsnio 1 dalis), nuteisti 8 asmenys (100 proc. visų pagal BK 226 straipsnį nuteistų asmenų). Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį pagal BK 226 straipsnį nuteista asmenų Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteista asmenų Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį nuteista asmenų 8 0 Kadangi šio laikotarpio tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose nustatyti keli BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo vienam kaltininkui atvejai, tai kiekvienas iš jų nagrinėtas atskirai. [8] Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį už BK 226 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą bausmių rūšių skyrimo atvejai BK 226 straipsnio 1 dalis Arešto bausmės skyrimo atvejai T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai 1 5 3 Iš pirmosios instancijos teismo tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose nuosprendžiuose paskirtų bausmių rūšių darytina išvada, kad teismai, vadovaudamiesi bausmės skyrimą reglamentuojančiomis nuostatomis (BK 54–64 straipsniai), dažniausiai tarpininkui skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad išanalizuotose tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose asmenys buvo teisiami pirmą kartą, kyla abejonių, ar teismai tinkamai taikė BK 55 straipsnį, kuris inter alia įpareigoja skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę pateikti tokio sprendimo motyvus. Pažymėtina, kad analizės metu nustatyti tik pavieniai motyvuotų sprendimų priėmimo atvejai. Šiuo laikotarpiu pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose nustatyti 5 terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai (apie 56 proc. visų atvejų). Švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė tarpininkui skirta 3 atvejais (apie 33 proc. visų atvejų). Tuo tarpu arešto bausmė buvo paskirta tik 1 atveju (apie 11 proc. visų atvejų). Būtina paminėti, kad pateikti 2008 m. –2010 m. I pusmečio terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo duomenys neturėtų būti interpretuojami izoliuotai nuo kitų su bausmės individualizavimu susijusių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose nagrinėtinas terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir BK 75 straipsnio, numatančio galimybę teismui atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikymo atvejų santykis. Pažymėtina, kad kaip ir kyšininkavimo, taip ir šiuo atveju, toks santykis leistų aiškiau suvokti bausmių už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą skyrimo tendencijas. [9] Detaliau analizuojant bausmių už tarpininko kyšininkavimą per 2008 m. –2010 m. I pusmetį skyrimo tendencijas atskirai nagrinėtini ne tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai, bet ir paskirti šios individualizuotos bausmės dydžiai. BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatyta alternatyvi sankcija, numatanti galimybę kaltininkui skirti areštą arba terminuoto laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Kadangi terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimumas sankcijoje nenurodytas, tai jis nustatomas vadovaujantis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatomis (BK 50 straipsnio 2 dalis) ir yra trys mėnesiai. Taigi šios bausmės vidurkis – vieneri metai septyni mėnesiai ir penkiolika dienų. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose nuosprendžiuose paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai BK 226 straipsnio 1 dalis T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio (1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų) iki 3 metų 3 2 Nagrinėjamu laikotarpiu priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžių analizė rodo, kad tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose apie 60 proc. (3 atvejai) atvejų buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, savo trukme neviršijanti šios bausmės vidurkio. Taip pat šiuo laikotarpiu nustatyti 2 atvejai, kai paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo didesnė nei BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis, tai apie 40 proc. visų terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už tarpininko kyšininkavimą atvejų. Išnagrinėjus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismo nuosprendžius, kuriuose asmenys nuteisti pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, matyti ir nevienkartiniai BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atvejai, kai pirmosios instancijos teismams nusprendus, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, buvo skirtos švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatytos arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšys. Atvejai, kai, kaltininkui inkriminavus BK 266 straipsnio 1 dalį, skiriant bausmę taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos BK 226 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejai BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atvejai (paskirta bauda) 9 3 Nustatyti 9 tarpininko kyšininkavimo inkriminavimo atvejai; iš jų 3 atvejais kaltininkui individualizuojant bausmę teismo priimtame nuosprendyje taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. Tai apie 33 proc. visų bausmės už BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą skyrimo atvejų. Pažymėtina, kad šiuose nuosprendžiuose nebuvo nustatyta BK 62 straipsnio, kuriame taip pat numatyta galimybių paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taikymo atvejų, tai kelia abejonių, ar teismai tinkamai taiko švelnesnės bausmės skyrimo taisykles: BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K-395/2007 ir kt. ) (2010 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2010), todėl pirmiausia turi būti svarstoma BK 62 straipsnio, o ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybė. Dažnas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas kelia abejonių, ar teismų praktikoje tinkamai interpretuojami teisingumo principo reikalavimai, todėl atitinkamai keltinas klausimas, ar, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė iš tikrųjų atitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Dažni tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atvejai kelia abejonių ir dėl to, kad BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje terminuotam laisvės atėmimui numatyta alternatyvi arešto bausmė. Šiuo aspektu pažymėtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, kuriame akcentuotas itin atidus tokio pobūdžio baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo poreikis: Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos, kad viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas. T-ėl švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. 1. 3. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK 227 straipsnį, analizė BK 227 straipsnyje kriminalizuotas aktyvusis kyšininkavimas viešajame ir privačiame sektoriuje, kai pasiūloma, pažadama duoti arba duodamas kyšis valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-181/2008 atkreiptas dėmesys į tai, kad baudžiamosios atsakomybės nustatymas už tokios veikos padarymą ir jos pagrindų įtvirtinimas BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ kartu reiškia tai, kad įstatymų leidėjas siekia inter alia užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo, nešališkumo, visų lygybės įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams bei kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų veikloje, vykdant įgaliojimus, bei apsaugoti juos nuo neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio jų veiklos minėtų principų reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama taikant valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pageidaujamų atlikti veiksmų ar neveikimo teisėtumo bei kyšio vertės kriterijus. BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė papirkimo sudėtis, kai valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui pasiūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis už jo kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo tokių veiksmų. Atskleidžiant šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančius ir privilegijuojančius požymius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 227 straipsnyje numatytos veikos neatskiriamos nuo veikų, numatytų BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) ir 226 straipsnyje (Tarpininko kyšininkavimas). Tik sisteminis šiuose BK straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, pavojingumo pobūdį – nusikalstamai neteisėtą turtinį poveikį valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, šiems vykdant savo įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Skirtingai negu BK 227 straipsnio 2 dalyje, BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalyse kyšininkavimo pavojingumo laipsnis diferencijuotas ir apysunkiu nusikaltimu laikomi valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiksmai siekiant gauti kyšį už neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus (BK 225 straipsnio 2 dalis), o valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiksmai siekiant gauti didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšį nepriklausomai nuo veiksmų ar neveikimo teisėtumo vykdant įgaliojimus laikomi sunkiu nusikaltimu, numatytu BK 225 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytais papirkimo atvejais papirkėjo veiksmai, kuriais pasiūlomas, pažadamas duoti arba duodamas kyšis už neteisėtą paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiklą vykdant įgaliojimus arba pasiūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, priskiriami tai pačiai apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 227 straipsnyje papirkimas didesnės negu 250 MGL vertės kyšiu ir siekimas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos pagal pavojingumo laipsnį nesiskiria (numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje). Dėl to didesnė kyšio vertė papirkimo (skirtingai nei kyšininkavimo) atveju nėra pripažįstama papirkimo pavojingumą didinančiu kriterijumi palyginus jį su kitu – paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikos neteisėtumo kriterijumi. Kyšio vertės kriterijus taikomas konstruojant ne tik kvalifikuotą (BK 225 straipsnio 2 dalis), bet ir privilegijuotą papirkimo sudėtį (BK 227 straipsnio 3 dalis), kai papirkėjas pasiūlo, pažada arba duoda mažesnės negu 1 MGL dydžio vertės kyšį. Atsižvelgiant į mažesnį tokios veikos pavojingumo laipsnį, ji BK 227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaip baudžiamasis nusižengimas. Analizuojant BK 227 straipsnyje numatyto papirkimo nusikaltimo baudžiamumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta alternatyvi sankcija, todėl papirkėjui, pasiūliusiam, pažadėjusiam duoti arba davusiam kyšį už pageidaujamą teisėtą valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikimą ar neveikimą, gali būti skiriamas laisvės apribojimas, bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taip pat pažymėtina, kad šioje straipsnio dalyje aprašytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad BK 227 straipsnio 2 dalyje kriminalizuotas pavojingiausias papirkimas, šios dalies sankcijoje numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, teigtina, kad šis nusikaltimas laikomas apysunkiu korupcinio pobūdžio nusikaltimu. Nusikalstama veika, kai papirkėjo siūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis neviršija 1 MGL dydžio vertės, BK 227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaip baudžiamasis nusižengimas, už kurį gali būti skiriamos sankcijoje numatytos laisvės apribojimo, baudos arba arešto bausmės. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį papirkimo baudžiamosiose bylose priimtais 447 pirmosios instancijos teismo sprendimais pagal BK 227 straipsnį iš viso nuteisti 488 asmenys. Pagal BK 227 straipsnį per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nuteista asmenų BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 2 dalis BK 227 straipsnio 3 dalis Iš viso 82 173 233 488 Iš pateiktų duomenų matyti, kad tyrinėjamu laikotarpiu didžioji dalis asmenų buvo nuteista pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę už mažesnės negu 1 MGL vertės kyšio pasiūlymą, pažadėjimą arba davimą valstybės tarnautojui, jam prilyginamam asmeniui arba tarpininkui. Pagal šią dalį nuteisti 233 asmenys (apie 48 proc. visų už papirkimą per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nuteistų asmenų). Taip pat pateikti duomenys rodo, kad palyginti didesnei daliai, t. y. apie 35 proc. (173 asmenims) asmenų, konstatavus, kad jie savo veiksmais siekė neteisėtos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos vykdant įgaliojimus, buvo inkriminuota BK 227 straipsnio 2 dalis. D- mažesnis yra nuteistų pagal BK 227 straipsnio 1 dalį asmenų skaičius, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo yra paperkamas už pageidaujamą jo teisėtą veikimą arba neveikimą. Pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteisti 82 asmenys (apie 17 proc. visų pagal BK 227 straipsnį nuteistų asmenų). Išanalizavus šio laikotarpio teismo priimtus sprendimus, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 227 straipsnį, pastebėta, kad dalis šių baudžiamųjų bylų buvo užbaigta supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą. Sąlygos, kurioms esant gali būti nukrypstama nuo bendrojo baudžiamojo proceso modelio ir baudžiamasis procesas užbaigiamas teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu, numatytos BPK XXXI skyriuje. Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas, kuriame akcentuotas šių sąlygų visumos reikalavimas: 1) už nusikalstamą veiką atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnyje yra nustatyta bauda – gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė yra numatyta kaip alternatyvinė; 2) kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti; 3) prokuroras pareiškia iniciatyvą užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, o kaltinamasis šiai iniciatyvai neprieštarauja; 4) nukentėjusysis nepaduoda skundo dėl prokuroro sprendimo užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, o jeigu paduoda, ikiteisminio tyrimo teisėjas to skundo nepatenkina; 5) bylos aplinkybės yra aiškios, antraip (jei jos nebūtų pakankamai aiškios ir kilusias abejones būtų galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu) teisėjas turi nutartimi perduoti bylą nagrinėti teisme, t. y. pereiti prie bendrojo baudžiamojo proceso modelio; 6) kaltinamasis sutinka su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu ir nereikalauja bylos nagrinėjimo teisme bendra tvarka. Dėl BK 227 straipsnio normų sankcijų atkreiptinas dėmesys į tai, kad bauda kaip alternatyva numatyta ne visose, o tik BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Dėl to teigtina, kad teismo baudžiamuoju įsakymu gali būti užbaigiamos tik tos papirkimo baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymu ir, be kita ko, tenkintos kitos BPK XXXI skyriuje nustatytos sąlygos. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas negali būti pradedamas ir baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kai asmuo papirkdamas valstybės tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį siūlo, pažada duoti arba duoda didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšį arba paperka siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiklos vykdant įgaliojimus. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį pagal BK 227 straipsnį nuteista asmenų BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 3 dalis Iš viso 47 110 157 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą pagal BK 227 straipsnį nuteista asmenų BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 3 dalis Iš viso 35 123 158 Išanalizavus priimtus teismo sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį, matyti, kad teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų skaičius pasiskirsto tolygiai. Priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį iš viso pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį nuteisti 157 asmenys (apie 49,8 proc. visų už BK 227 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytą papirkimą nuteistų asmenų). 158 asmenys nuteisti priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą, tai apie 50,2 proc. visų analizuojamu laikotarpiu pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį nuteistų asmenų. V-a tokios tendencijos priežasčių gali būti siejama su imperatyviomis BPK XXXI skyriuje nurodytomis sąlygomis, kai inter alia kaltininkas turi sutikti su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, taip iš esmės pripažindamas ir papirkimo padarymo faktą. Ištyrinėjus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį papirkimo baudžiamosiose bylose priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius buvo galima nustatyti ir paskirtų bausmių dydžius. Kadangi sankcijos, numatančios kelias alternatyvias bausmes, įtvirtintos tik BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyse, tai, siekiant atskleisti atskirų bausmių rūšių skyrimo tendencijas, analizuotos tik šių dalių sankcijos. Minėta, kad dėl BK 227 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas gali būti užbaigtas dvejopai – priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį arba teismo baudžiamąjį įsakymą, todėl šiuose teismo sprendimuose papirkėjui paskirtos bausmės nagrinėtos atskirai. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį nuteisti 47 asmenys, o baudžiamąjį procesą užbaigus teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu – 35 asmenys, kuriems, atsižvelgiant į BPK XXXI skyriuje numatytas šio proceso taikymo sąlygas, galėjo būti ir buvo paskirta vienintelė galima bausmės rūšis – bauda. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį paskirtos bausmių rūšys už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą Paskirta laisvės apribojimo bausmė Paskirta bauda Paskirtas areštas Paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė 10 31 2 4 Išnagrinėjus šio laikotarpio apkaltinamuosius nuosprendžius, matyti, kad asmeniui, už kyšį siekusiam valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens teisėto veikimo ar neveikimo, dažniausiai buvo skiriama bauda. Ši bausmės rūšis paskirta 31 atveju, tai apie 66 proc. visų analizuojamu laikotarpiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtų bausmių už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejų. P-eikti bausmių skyrimo duomenys rodo, kad teismai dažnai skiria ir laisvės apribojimo bausmę. Ši bausmė skirta 10 atvejų, tai apie 21 proc. visų už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą papirkimą paskirtų bausmių. Bene rečiausiai skiriama arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Arešto bausmė skirta 2 atvejais (apie 4 proc. ). T-uoto laisvės atėmimo bausmė skirta 4 atvejais (apie 9 proc. ). Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teismai, individualizuodami bausmę asmenims, kaltinamiems už valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens papirkimą siekiant jo teisėto veikimo ar neveikimo, pirmiausia orientuojasi į su laisvės atėmimu (taip pat trumpalaikiu laisvės atėmimu) nesusijusias bausmių rūšis, prioritetą teikdami sankcijoje įtvirtintai piniginei bausmei – baudai. Dėl 2008 m. –2010 m. I pusmečio bausmių už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 3 dalyje, padarymą skyrimo tendencijų pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtinta privilegijuota papirkimo sudėtis. Atsižvelgiant į tai, kad tokios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį mažina kyšio vertės kriterijus, papirkimas mažesniu negu 1 MGL dydžio kyšiu laikomas baudžiamuoju nusižengimu, už kurį BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Išanalizavus baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, priimtus pirmosios instancijos teismo sprendimus, nustatyta 110 asmenų, kurie nuteisti priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį, ir 123 asmenys, dėl kurių priimtas teismo baudžiamasis įsakymas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį paskirtos bausmių rūšys už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą Paskirta laisvės apribojimo bausmė Paskirta bauda Paskirtas areštas 29 73 8 P-eikti duomenys apie analizuojamu laikotarpiu priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais (kuriais asmenys nuteisti pagal BK 227 straipsnio 3 dalį) paskirtas bausmes rodo, kad teismai papirkėjui dažniausiai skyrė su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštu) nesusijusias bausmes. Šiuo laikotarpiu nustatyti 73 baudos ir 29 laisvės apribojimo bausmės skyrimo atvejai. Palyginus tarpusavyje šių alternatyvių bausmių skyrimo dažnumą matyti, kad bauda paskirta apie 66 proc. visų už baudžiamojo nusižengimo – papirkimo padarymą skirtų bausmių atvejų. Minėta, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto papirkimo padarymą laisvės apribojimo bausmė skirta 29 atvejais, tai apie 27 proc. visų už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtų bausmių atvejų. Šie duomenys rodo, kad skiriant su areštu nesusijusias bausmes teismas apie 39 proc. dažniau skiria piniginę, o ne laisvės apribojimo bausmę. Per šį laikotarpį nustatyti 8 arešto bausmės skyrimo atvejai, tai apie 7 proc. visų už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtų bausmių atvejų. Taip pat pažymėtina, kad ši bausmė analizuojamu laikotarpiu buvo skiriama apie 59 proc. rečiau negu bauda ir apie 20 proc. rečiau nei laisvės apribojimas. Siekiant detalesnės bausmių, per 2008 m. –2010 m. I pusmetį skirtų už BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, analizės, tikslinga nustatyti ne tik bausmių rūšių parinkimo, bet ir atskirų bausmių dydžių skyrimo tendencijas. V-a iš alternatyvių BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalių sankcijose numatytų bausmių yra bauda. Atsižvelgiant į tai, kad ši bausmė gali būti skiriama priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį arba teismo baudžiamuoju įsakymu, šiuose procesiniuose dokumentuose skirtų baudų dydžiai buvo analizuojami atskirai. Pasirinktas baudų dydžių tyrimo būdas, taikant analogiškus baudos dydžių kriterijus, leido palyginti teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu skirtus šios bausmės rūšies dydžius. Baudos minimali ir maksimali riba baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nenurodoma, o jos dydis nustatomas vadovaujantis BK 47 straipsniu. Baudoms, išreikštoms minimalaus gyvenimo lygio dydžiais, apskaičiuoti taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (Žin. , 2008, Nr. 121-4608) patvirtintas 130 Lt bazinis bausmių ir nuobaudų dydis. Kadangi BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesunkus korupcinio pobūdžio nusikaltimas, šios dalies sankcijoje esančios baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas. BK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirtina iki 100 MGL dydžio bauda. M-malus šios piniginės bausmės dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 2 dalį ir yra 1 MGL. Taigi už BK 227 straipsnio 1 dalyje kriminalizuotos veikos padarymą gali būti skiriama nuo 130 Lt iki 13 000 Lt bauda, kurios vidurkis 50,5 MGL (6565 Lt). [10] Vadovaujantis BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą gali būti skiriama nuo 1 iki 50 MGL dydžio bauda (nuo 130 Lt iki 6500 Lt), kurios vidurkis 25,5 MGL (3315 Lt). Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos baudos dydžiai BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 3 dalis baudos skyrimo atvejai baudos skyrimo atvejai nuo 1 MGL iki 26 MGL nuo 26 MGL iki bausmės vidurkio (50,5 MGL) nuo bausmės vidurkio (50,5 MGL) iki 100 MGL nuo 1 MGL iki 16 MGL nuo 16 MGL iki bausmės vidurkio (25,5 MGL) nuo bausmės vidurkio (25,5 MGL) iki 50 MGL 24 7 0 71 2 0 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo baudžiamuosiuose įsakymuose paskirtos baudos dydžiai BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 3 dalis baudos skyrimo atvejai baudos skyrimo atvejai nuo 1 MGL iki 26 MGL nuo 26 MGL iki bausmės vidurkio (50,5 MGL) nuo bausmės vidurkio (50,5 MGL) iki 100 MGL nuo 1 MGL iki 16 MGL nuo 16 MGL iki bausmės vidurkio (25,5 MGL) nuo bausmės vidurkio (25,5 MGL) iki 50 MGL 34 1 0 122 1 0 Išanalizavus per šį laikotarpį apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtų baudų už BK 227 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą dydžius, matyti aiški šios bausmės vidurkio neviršijančių baudų skyrimo tendencija. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose apkaltinamuosiuose teismo nuosprendžiuose nustatytas 31 baudos skyrimo atvejis. Visais šiais atvejais skirta bauda neviršijo baudos vidurkio (50,5 MGL arba 6565 Lt). Dėl atskirų baudos vidurkio neviršijančių bausmių dydžių pažymėtina tai, kad už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą papirkimą teismo apkaltinamaisiais nuosprendžiais dažniausiai skirtos baudos savo dydžiu artimesnės sankcijoje numatytos baudos minimumui. Šiuo laikotarpiu nustatyti 24 baudos, kuri viršijo 1 MGL bet nesiekė 26 MGL dydžio (nuo 130 iki 3380 Lt), skyrimo atvejai, tai apie 77 proc. visų teismo apkaltinamaisiais nuosprendžiais už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto papirkimo padarymą skirtų baudų atvejų. Analogiška baudų skyrimo tendencija nustatyta išanalizavus priimtus teismo baudžiamuosius įsakymus. Už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto papirkimo padarymą baudos buvo paskirtos 35 atvejais, visais šiais atvejais asmenims paskirta bauda, savo dydžiu neviršijanti BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto baudos vidurkio, t. y. 100 proc. visų, priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą, baudų skyrimo atvejų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie 97 proc. (34 atvejais) baudos skyrimo atvejų buvo skirta piniginė bausmė, kurios dydis viršijo 1 MGL, bet nesiekė 26 MGL dydžio (nuo 130 Lt iki 3380 Lt), buvo artimesnė sankcijoje numatytam bausmės minimumui. P-eikti apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtų baudų dydžiai rodo, kad artimesnės BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos minimumo bausmės apie 20 proc. dažniau skirtos tada, kai baudžiamasis procesas buvo užbaigtas supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų teismo nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų analizė parodė ir tai, kad baudos vidurkio neviršijančios bausmės itin dažnai skiriamos ir už baudžiamojo nusižengimo – papirkimo padarymą (BK 227 straipsnio 3 dalis). Tyrimo metu nustatyti 73 baudos skyrimo teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu atvejai, iš kurių 73 atvejais (100 proc. ) paskirtos baudos dydis neviršijo BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkio (25,5 MGL arba 3315 Lt). Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad apie 97 proc. atvejų buvo skirta bauda, kuri viršijo 1 MGL, bet nesiekė 16 MGL dydžio (nuo 130 iki 2080 Lt), todėl buvo artimesnė BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam šios piniginės bausmės minimumui. Nustačius BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo faktą nagrinėjamu laikotarpiu teismo baudžiamuoju įsakymu bauda buvo paskirta 123 atvejais, iš kurių 123 atvejais (100 proc. ) baudos dydis neviršijo BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkio (25,5 MGL arba 3315 Lt). Taip pat pažymėtina, kad 122 atvejais (apie 99 proc. ) teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bauda savo dydžiu neviršijo 16 MGL (2080 Lt), todėl buvo artimesnė BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui. Šie apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirti piniginės bausmės dydžiai parodo, kad artimesnės baudos minimumui (nuo 1 iki 16 MGL) piniginės bausmės skiriamos tolygiai tiek priimant apkaltinamuosius teismo nuosprendžius (apie 97 proc. ), tiek teismo baudžiamuosius įsakymus (apie 99 proc. ). Dėl kitų BK 227 straipsnio sankcijose numatytų bausmių atkreiptinas dėmesys į tai, kad alternatyvos terminuotai laisvės atėmimo bausmei nustatytos tik BK 227 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu už kvalifikuoto papirkimo, kai papirkėjas siekia neteisėtos valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikos arba kai kyšio vertė yra didesnė negu 250 MGL (BK 227 straipsnio 2 dalis), padarymą įstatymų leidėjas numatė vienintelę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė. Šios bausmės minimali riba nustatoma vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir yra trys mėnesiai. Bausmės vidurkis – vieneri metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtinta ketverių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimali riba. Atsižvelgiant į tai, kad minimali šios bausmės riba, kaip ir BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nenurodoma, ji nustatoma pagal BK 50 straipsnio 2 dalį ir yra trys mėnesiai. Bausmės vidurkis – dveji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apkaltinamuosiuose teismo nuosprendžiuose paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 2 dalis terminuoto laisvės atėmimo skyrimo atvejai terminuoto laisvės atėmimo skyrimo atvejai nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų) iki 2 metų nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio ir 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio ir 15 dienų) iki 4 metų 4 0 159 2 P-eikti apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais nagrinėjamu laikotarpiu paskirti terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai rodo aiškias šios bausmės skyrimo tendencijas, kai už BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų veikų padarymą didesnė dalis paskirtų bausmių savo dydžiu neviršijo terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio. Teismo nuosprendyje konstatavus, kad asmens poelgį sudarė visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, terminuoto laisvės atėmimo bausmė skirta visais nustatytais atvejais ir jos dydis neviršijo straipsnio sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio (vienerių metų vieno mėnesio ir penkiolikos dienų). Tokių tendencijų matyti ir skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę už BK 227 straipsnio 2 dalyje aprašyto papirkimo padarymą. Išanalizavus apkaltinamuosius teismo nuosprendžius, nustatytas 161 terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo už BK 227 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą atvejis. Šios bausmės vidurkio (dveji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų) neviršijanti bausmė skirta 159 atvejais, tai apie 99 proc. visų už kvalifikuoto papirkimo padarymą terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų. Tuo tarpu terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkį viršijanti bausmė buvo skirta 2 atvejais, tai apie 1 proc. visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį šios bausmės skyrimo už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą atvejų. Analizuojant terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejus, būtina atkreipti dėmesį į tiesiogiai su bausmės individualizavimu susijusias bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) instituto nuostatas, nes tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro sąlygas tikrosioms bausmės skyrimo už papirkimą tendencijoms nustatyti. [11] 1. 4. Teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK 228 straipsnį, analizė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarime akcentuota: valdininko tarnyba grindžiama tuo, kad jis savo veikloje viešuosius interesus turi laikyti pirmesniais už savo asmeninius, atskirų asmenų ar jų grupių, politinių partijų ar organizacijų interesus, negali prisiimti jokių įsipareigojimų kitiems asmenims, jeigu tai nesuderinama su valstybės valdymo tarnyba. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą, t. y. įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimą priešingais tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui, numatyta BK 228 straipsnyje. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais – darant poveikį kitų subjektų veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie buvo būtini, tinkamai atliekant savo pareigas. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį didina turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas, BK 228 straipsnyje įtvirtino pagrindinę ir kvalifikuotą piktnaudžiavimo sudėtį. BK 228 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama veika kaltininkui inkriminuojama tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji norma (lex generalis), kuri plačiausiai apima visus valstybės tarnybos panaudojimo savo interesais požymius. Kadangi šios dalies sankcija alternatyvi, tai teismui paliekama galimybė kaltininkui skirti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kyla tuo atveju, jei jis už BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką siekia turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių). Šios dalies sankcijoje laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmei numatyta vienintelė alternatyva – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė. N-s, palyginus BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijas, matyti, kad jose skiriasi ir alternatyvių bausmių skaičius, ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimali riba, tačiau abi šios veikos, vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. Iš tyrimo metu nagrinėtų 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo priimtų sprendimų matyti, kad priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteisti 94 asmenys, iš kurių 40 asmenų nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tai apie 43 proc. visų priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 228 straipsnį nuteistų asmenų. Konstatavus, kad piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ar viršijus įgaliojimus buvo siekta turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jei nebuvo kyšininkavimo požymių) ir sukelta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, nuteisti 54 asmenys, tai apie 57 proc. visų už piktnaudžiavimą priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteistų asmenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta alternatyvi bausmė – bauda, prokurorui, vadovaujantis BPK XXXI skyriaus nuostatomis, suteikia teisę nuspręsti procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėta, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas. Taigi Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio. Tačiau tokios baudžiamojo proceso rūšys traktuotinos kaip bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtys; jų nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas. Taigi nors pagal BPK 418 straipsnio 3 dalį prokurorui leidžiama ikiteisminio tyrimo metu nuspręsti kreiptis į teisėją dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau šias galimybes riboja BPK XXXI skyriuje nustatytos sąlygos. BPK 418 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė yra numatyta kaip alternatyvinė, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu. [12] Dėl to teigtina, kad teismo baudžiamuoju įsakymu gali būti užbaigiamos tik tos baudžiamosios bylos, kuriose asmenys yra kaltinami dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tuo atveju, jeigu tenkintos kitos BPK XXXI skyriuje nustatytos sąlygos. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas negali būti pradedamas ir baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Bylų supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą nuteisti 8 asmenys. Šį skaičių palyginus su teismo apkaltinamaisiais nuosprendžiais pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistų asmenų skaičiumi, matyti, kad apie 66 proc. dažniau baudžiamasis procesas, nustačius kaltininko veikoje visus BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, buvo užbaigtas priėmus teismo apkaltinamuosius nuosprendžius, o ne teismo baudžiamąjį įsakymą. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir teismo baudžiamąjį įsakymą iš viso nuteisti 48 asmenys, iš kurių teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteista 40 asmenų (apie 83 proc. visų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistų asmenų) ir teismo baudžiamuoju įsakymu – 8 asmenys (apie 17 proc. visų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistų asmenų). Iš viso pagal BK 228 straipsnį per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nuteista asmenų Priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteista asmenų Priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą nuteista asmenų BK 228 straipsnio 1 dalis BK 228 straipsnio 2 dalis BK 228 straipsnio 1 dalis 40 54 8 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų, kuriais asmenys nuteisti už piktnaudžiavimą, analizė parodė, kad, nustačius kelių nusikalstamų veikų padarymo faktą, tam pačiam asmeniui dažnai būdavo inkriminuojamos kelios nusikalstamos veikos, atitinkančios BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tokiais atvejais teismai, vadovaudamiesi bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklėmis (BK 63 straipsnis), skirdavo bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir tik po to šias bausmes subendrinę paskirdavo galutinę bausmę. [13] Atsižvelgiant į tai, kad BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose įtvirtintos alternatyvios bausmės teismui paliekant teisę, vadovaujantis bausmės individualizavimą reglamentuojančiomis nuostatomis, paskirti vieną iš straipsnio sankcijoje nurodytų bausmių rūšių, tikslinga išanalizuoti atskirų bausmių rūšių per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose sprendimuose skyrimo tendencijas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismų sprendimuose nustatyti bausmių skyrimo atvejai BK 228 straipsnio 1 dalis BK 228 straipsnio 2 dalis Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai Baudos skyrimo atvejai Arešto skyrimo atvejai T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai 23 37 1 0 62 28 3 P-eikti bausmių skyrimo duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismai, skirdami bausmes už nusikalstamas veikas, aprašytas BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyje, pirmiausia orientuojasi į su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nustatytas 61 bausmių skyrimo atvejis asmenims, pripažintiems kaltais piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 228 straipsnio 1 dalis); 37 atvejais šiems asmenims buvo skirta piniginė bausmė (apie 61 proc. ); alternatyvi – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo – bausmė skirta 23 atvejais (apie 38 proc. ). Konstatavus, kad padarytas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas piktnaudžiavimas, per nagrinėjamą laikotarpį priimtuose teismų sprendimuose nenustatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų. T-alaikis laisvės atėmimas (areštas) skirtas 1 atveju, tai apie 2 proc. visų bausmių skyrimo už BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto piktnaudžiavimo padarymą atvejų. Išanalizuota bausmių skyrimo už BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piktnaudžiavimą teismų praktika parodė, kad teismai, pripažinę, jog asmuo siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus ir sukėlė didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam arba fiziniam asmeniui, taip pat dažniausiai skiria alternatyvią terminuoto laisvės atėmimo bausmei teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę. Tyrimo metu nustatyti 93 bausmės už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrimo atvejai, iš kurių 62 atvejais buvo skirta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, tai apie 67 proc. visų už kvalifikuoto piktnaudžiavimo padarymą bausmių skyrimo atvejų. Analizuojant terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejus būtina atsižvelgti ir į tiesiogiai su bausmės individualizavimu susijusį bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) institutą. [14] Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais asmenys pripažinti kaltais pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, analizė parodė ir švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejų. Šiuo laikotarpiu nustatyti 3 švelnesnės negu BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmių rūšys bausmės – baudos skyrimo atvejai, tai apie 3 proc. visų už kvalifikuotą piktnaudžiavimą skirtų bausmių atvejų. N-s tokie atvejai reti, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas kvalifikuoto piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose kelia abejonių dėl kelių priežasčių. Pirmiausia svarstytina, ar teismai tinkamai taiko švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo taisykles: BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K–395/2007 ir kt. ) (2010 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2010), todėl pirmiausia turi būti svarstoma BK 62 straipsnio, o ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybė, to analizuotuose nuosprendžiuose nebuvo daryta. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvos, kai teismui paliekama diskrecija, atsižvelgiant į bausmės individualizavimą reglamentuojančias nuostatas, kaltininkui paskirti arba terminuoto laisvės atėmimo, arba su laisvės atėmimu nesusijusią – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę. Dėl to keltinas klausimas, kodėl nagrinėtuose nuosprendžiuose nuspręsta, kad vienos švelniausių BK 42 straipsnyje numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir kodėl tokiais atvejais kaltininkui taikyta palyginti griežtesnė piniginė bausmė – bauda. Siekiant nustatyti nagrinėjamo laikotarpio bausmių už piktnaudžiavimo padarymą skyrimo tendencijas, tikslinga analizuoti ne tik atskirų bausmių rūšių santykį, bet ir už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių dydžius. Minėta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo minimali ir maksimali riba straipsnių sankcijose nenurodoma. Jos nustatomos pagal BK 45 straipsnio 2 dalį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo nuo vienerių iki penkerių metų terminas yra vienodas BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose. Per 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismų priimtuose nuosprendžiuose paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla dydžiai BK 228 straipsnio 1 dalis BK 228 straipsnio 2 dalis Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo skyrimo atvejai Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo skyrimo atvejai nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų) bausmės vidurkis (3 metai) nuo bausmės vidurkio (3 metų) iki 5 metų nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų) bausmės vidurkis (3 metai) nuo bausmės vidurkio (3 metų) iki 5 metų 15 6 2 53 7 2 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių analizė rodo, kad už piktnaudžiavimo padarymą paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės terminas daugeliu atvejų neviršijo šios bausmės vidurkio, taigi buvo mažesnis negu treji metai. Kadangi šios bausmės dydžiai BK 45 straipsnyje nediferencijuoti, todėl tokia šios bausmės skyrimo tendencija matyti tiek skiriant šios rūšies bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, tiek ir už kvalifikuoto piktnaudžiavimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Teismo apkaltinamajame nuosprendyje konstatavus, kad asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, sukėlė didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (BK 228 straipsnio 1 dalis), teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla bausmė buvo skirta 23 atvejais. Iš nustatytų 23 atvejų bausmės vidurkio neviršijanti bausmė skirta 15 atvejų, tai apie 65 proc. šios bausmės skyrimo už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejų. Tuo tarpu bausmės vidurkį viršijanti bausmė buvo skirta 2 atvejais (apie 9 proc. ). Taigi tokio dydžio bausmė apie 56 proc. skiriama rečiau nei teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla bausmė, kuri neviršija šios bausmės vidurkio. Bausmės vidurkiui lygi bausmė skirta 6 atvejais (apie 26 proc. ), todėl teigtina, kad tokio dydžio bausmė skiriama apie 17 proc. dažniau nei bausmės vidurkį viršijanti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė ir apie39 proc. rečiau nei šios bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad asmens veikoje yra kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėties požymiai, apkaltinamajame nuosprendyje teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas skirtas 62 atvejais. Analizės metu nustatyti 53 atvejai, kai paskirtos šios rūšies bausmės dydis neviršijo trejų metų – šios bausmės vidurkio (apie 86 proc. ). Didesnis negu teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vidurkis buvo skirtas 2 atvejais, tai apie 3 proc. visų už BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą skirtų bausmių atvejų. Taigi straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkį viršijanti bausmė skiriama apie 83 proc. rečiau nei šios bausmės vidurkio nesiekianti bausmė. Asmenis nuteisus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, lygi šios bausmės vidurkiui – trejiems metams, buvo skirta 7 atvejais (apie 11 proc. ), taigi, kad tokio dydžio bausmė buvo skiriama apie 8 proc. dažniau nei šios bausmės vidurkį viršijanti bausmė ir apie 75 proc. rečiau nei šios bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. Siekiant nustatyti baudos dydžių už piktnaudžiavimą skyrimo tendencijas, išanalizuoti per 2008 m. –2010 m. I pusmetį pirmosios instancijos teismų priimti sprendimai, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad bauda gali būti skiriama priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį arba teismo baudžiamuoju įsakymu, šiuose procesiniuose dokumentuose skirtų baudų dydžiai buvo analizuojami atskirai. Toks pasirinktas baudų dydžių tyrimo būdas, taikant analogiškus baudos dydžių kriterijus, leido tarpusavyje palyginti teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu skirtų šios bausmės rūšies dydžius. Analizuojant per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose teismų sprendimuose piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose paskirtos piniginės bausmės dydžius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bausmės minimalus ir maksimalus dydis nėra tiesiogiai nurodomas straipsnio sankcijoje, todėl nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Šiame punkte nurodyta, kad už apysunkį nusikaltimą skiriama iki 200 MGL dydžio bauda. [15] 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo sprendimuose nustatyti paskirtos baudos dydžiai BK 228 straipsnio 1 dalis teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu skirti baudos dydžiai teismo baudžiamuoju įsakymu skirti baudos dydžiai nuo 1 MGL iki 61 MGL nuo 61 MGL iki bausmės vidurkio (100,5MGL) nuo bausmės vidurkio (100,5MGL) iki 160,5MGL nuo 161,5MGL iki 200 MGL nuo 1 MGL iki 61 MGL nuo 61 MGL iki bausmės vidurkio (100,5MGL) nuo bausmės vidurkio (100,5MGL) iki 160,5MGL nuo 161,5MGL iki 200 MGL 13 5 2 0 15 2 0 0 P-eikti apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu per 2008 m. –2010 m. I pusmetį paskirti baudų dydžiai rodo aiškias baudų skyrimo tendencijas, kai už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą didesnė dalis skirtų baudų savo dydžiu neviršijo BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkio. Per šį laikotarpį priimtais apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais bauda buvo paskirta 20 atvejų, iš jų 18 atvejų buvo paskirta bauda, savo dydžiu neviršijanti šios dalies sankcijoje numatyto baudos vidurkio (100,5 MGL arba 13 065 Lt), tai apie 90 proc. visų, priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, baudos skyrimo atvejų. Detaliau išanalizavus teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas baudos vidurkio neviršijančias bausmes, matyti, kad 13 atvejų (apie 65 proc. ) už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą (jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) buvo skirta sankcijos minimui artimesnė, t. y. nuo 1 iki 61 MGL (nuo 130 iki 7930 Lt) dydžio bauda. Tuo tarpu sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkį viršijanti bauda skirta 2 atvejais (apie 10 proc. ), baudos dydis buvo artimesnis sankcijos vidurkiui, t. y. skirta nuo bausmės vidurkio iki 160,5 MGL (nuo 13 065 Lt iki 20 865 Lt) dydžio bauda. Per šį laikotarpį priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo faktas, nenustatyti didesnės negu 161,5 MGL dydžio baudos skyrimo atvejai. Panašių baudos dydžių skyrimo tendencijų matyti analizuojant ir per 2008 m. –2010 m. I pusmetį piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtus teismo baudžiamuosius įsakymus. Baudžiamąjį procesą pabaigus bylų supaprastinto proceso tvarka, teismo baudžiamuoju įsakymu bauda buvo paskirta 17 atvejų; iš jų visais atvejais šios bausmės dydis neviršijo BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio (100,5 MGL arba 13 065 Lt). Detalesnė baudų, neviršijančių sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio, skyrimo analizė taip pat parodė, kad didžioji dalis skirtų baudų savo dydžiu buvo artimesnė BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui (skirtos nuo 1 iki 61 MGL, t. y. nuo 130 Lt iki 7930 Lt dydžio baudos). Išanalizuotuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose nustatyta 15 tokio dydžio bausmių skyrimo atvejų, tai apie 88 proc. visų už piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą teismo baudžiamuoju įsakymu baudos skyrimo atvejų. Palyginus teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų baudų už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, dydžius, matyti, kad teismo baudžiamuoju įsakymu apie 23 proc. dažniau nei teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo skiriama bauda, savo dydžiu artimesnė BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos piniginės bausmės minimumui, t. y. bausmės, kurių dydis yra nuo 1 iki 61 MGL (nuo 130 Lt iki 7930 Lt). Taip pat iš nagrinėtų teismo apkaltinamųjų nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų matyti, kad didesnė nei BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkis bausmė gana retai skiriama priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį. O šio dydžio baudos skyrimo atvejų baudžiamąjį procesą užbaigus priimant teismo baudžiamąjį įsakymą analizuojamu laikotarpiu nenustatyta. Tokia baudos skyrimo teismo baudžiamuoju įsakymu tendencija gali būti aiškinama tuo, kad baudžiamosios bylos užbaigimas supaprastinto proceso tvarka priimant teismo baudžiamąjį įsakymą yra galimas tada, kai, be kitų BPK XXXI skyriuje nurodytų sąlygų, kaltinamasis neprieštarauja proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu (BPK 418 straipsnio 3 dalis), vadinasi, be kita ko, sutinka su prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodytu siūlomos skirti baudos dydžiu (BPK 419 straipsnio 5 punktas). Analizuojant teismo apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose skirtos griežčiausios – terminuoto laisvės atėmimo – bausmės dydžius, pirmiausia pažymėtina, kad ši bausmės rūšis kaip alternatyva numatyta BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalies sankcijose. Tačiau kartu primintina, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apžvelgtuose teismo apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nebuvo nustatyta šios bausmės skyrimo atvejų už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto piktnaudžiavimo padarymą, o dažniausiai taikytos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimalus terminas šešeri metai laisvės atėmimo. Kadangi šios dalies sankcijoje minimalus terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydis nėra minimas, jam nustatyti pasitelkiamos BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodoma, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra trys mėnesiai. Atitinkamai bausmės vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismui nustačius, kad kaltininko veikoje yra kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėties požymių, terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo skirta 28 atvejais. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžiai BK 228 straipsnio 2 dalis terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai nuo 3 mėn. iki 2 metų nuo 2 metų iki bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15 dienų) nuo bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15 dienų) iki 6 metų 18 10 0 Per šį laikotarpį kvalifikuoto piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtų teismo apkaltinamųjų nuosprendžių analizė rodo aiškias bausmės, savo trukme neviršijančios BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, skyrimo tendencijas. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą nustatyti 28 terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai, iš kurių 28 atvejais (100 proc. ) buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, neviršijanti šios bausmės vidurkio. Detalesnė šios bausmės vidurkio neviršijančios bausmės skyrimo analizė taip pat parodo, kad pirmosios instancijos teismai dažniau skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė artimesnė šios bausmės minimumui (nuo trijų mėnesių iki dvejų metų). Per šį laikotarpį kvalifikuoto piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyta 18 terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurios trukmė neviršijo dvejų metų laisvės atėmimo, skyrimo atvejų (apie 64 proc. visų atvejų). Tuo tarpu terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis viršijo dvejus metus, bet neviršijo šios bausmės vidurkio, buvo skirta 10 atvejų (apie 36 proc. visų atvejų). 2. BK 75 straipsnio taikymo aspektai V-a baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų, numatytų BK 75 ir 92 straipsniuose, – bausmės vykdymo atidėjimas. Taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą teismas turi nustatyti ne tik formalius pagrindus, bet ir padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pastarasis – materialusis pagrindas – atskleidžiamas daugelyje kasacinių nutarčių, kuriose nagrinėtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymo problemos (Nr. 2K-532/2008, 2K-32/2009, 2K-58/2009, 2K-160/2009, 2K-437/2010, 2K-157/2010 ir kt. ). Šią teisę teismas įgyvendina, nustatęs, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausmės tikslai. Atsižvelgiama ir į kitas bylos aplinkybes, tokias kaip: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, veikos motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, kaltininko atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės ir kt. Kitaip tariant, teismas vadovaujasi BK 41, 54 straipsnių nuostatomis ne tik skirdamas bausmę nuteistajam, bet ir spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos, taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2 punkte teismams išaiškinta, jog vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirta bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai (kasacinė nutartis Nr. 2K-140/2008). Apibendrinant per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismo apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriuose konstatuotas BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose numatytų nusikaltimų padarymas ir paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, akivaizdus dažnas bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymas. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygų, kurios nustato ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo ribas, pažymėtina, kad BK 75 straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo yra nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. 2K-P-549/2007 pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių (nekalbant jau apie labai sunkių) nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį ir padarius apysunkį nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo klausimo taip pat nekyla, jei už jo padarymą paskiriama trejus metus viršijanti laisvės atėmimo bausmė. Vadinasi, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas padarius ne bet kurį, tačiau mažesnio pavojingumo laipsnio apysunkį nusikaltimą. Taigi padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis pagal baudžiamąjį įstatymą turi lemiamą reikšmę sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo klausimą. Toks išaiškinimas laikytinas vienu iš humaniškumo ir teisingumo principų derinimo aspektų, kai kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo bausmės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Akcentuotina, kad apkaltinamasis nuosprendis, be kita ko, turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į padarytą nusikalstamą veiką užtikrintų ne tik specialią, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-140/2008). Be minėtų formaliųjų bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygų, BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ir turiningoji sąlyga, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymas galimas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant, kuriais kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo padarymo atvejais gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnį, analizuotinos šias nusikalstamas veikas numatančių BK 225, 226, 227 ir 228 straipsnių sankcijos, pagal kurias galima nustatyti, kuriai tyčinių nusikaltimų kategorijai yra priskirtos veikos. Minėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą viena iš BK 75 straipsnio taikymo ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, kuris savaime panaikina galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl to visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis arba padarytas vienas ar keli sunkūs nusikaltimai, BK 75 straipsnio taikymas apskritai yra negalimas. Šiuo aspektu analizuojant BK 225 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytų tyčinių nusikaltimų kategorijas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, sunkus tyčinis nusikaltimas numatytas tik BK 225 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu BK 226, 227 ir 228 straipsniuose nusikaltimai, kurie būtų priskirti sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, nėra kriminalizuoti. Skirtingai nei sunkių nusikaltimų atveju, taikant BK 75 straipsnį padarius apysunkį nusikaltimą yra svarbi ne tik tyčinio nusikaltimo kategorija, bet ir realiai paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas, kuris neturi viršyti trejų metų laisvės atėmimo. Teismui paskyrus didesnį nei trejų metų laisvės atėmimo bausmės terminą, BK 75 straipsnio taikymo klausimas negali būti sprendžiamas. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas apysunkių nusikaltimų kategorijai priklauso tyčiniai nusikaltimai, numatyti BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taip pat pažymėtina, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 1 dalyje numatyti nesunkūs korupcinio pobūdžio nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigtina, kad nepriklausomai nuo to, kokios trukmės laisvės atėmimo bausmė paskirta už minėtose dalyse numatytų nusikaltimų padarymą, teismui paliekama diskrecija spręsti, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir, atsižvelgiant į tai, taikyti arba atsisakyti taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Baudžiamasis įstatymas nenumato draudimų sąlyginai atleisti nuo bausmės kelis nusikaltimus padariusius asmenis, todėl BK 75 straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas padarius ir keletą nusikalstamų veikų. Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) apžvalgos išvadų 2 punktas, kuriame teigiama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 75 straipsnio 1 dalis ir 92 straipsnio 1 dalis) bausmės vykdymo atidėjimo klausimas gali būti sprendžiamas paskyrus galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą. Dėl to atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą sprendžia ne paskyrus bausmę už kiekvieną atskirą nusikaltimą ir dėl kiekvieno nusikaltimo atskirai, o subendrinus paskirtas bausmes. Minėta, kad tyrimo metu analizuojant per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendžius pastebėta keletas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos inkriminavimo vienam kaltininkui atvejų. Dėl to tyrimo metu analizuotas už šias nusikalstamas veikas subendrintų bausmių paskyrimo ir šios subendrintos bausmės vykdymo atidėjimo santykis. Tuo atveju, kai per šį laikotarpį priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose konstatuotas tik vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, padarymo faktas, analizuotas terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejo santykis. Tyrimo metu pirmiausia išnagrinėtas už BK 225 straipsnyje aprašytos veikos padarymą paskirto terminuoto laisvės atėmimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų santykis. Nustačius, kad valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo įvykdė keletą šio straipsnio atskirose dalyse numatytų nusikalstamų veikų (be kita ko, ir kitas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas) nagrinėtas subendrintos bausmės skyrimo ir BK 75 straipsnio taikymo atvejų santykis. 2008 m. –2010 m. I pusmečio apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai BK 225 straipsnis T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos veikos padarymą atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai Subendrintos bausmės skyrimo atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai 6 6 4 4 Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo atvejų santykį, taip pat subendrintos bausmės už kelių nusikalstamų veikų padarymą skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo atvejų santykį matyti, kad BK 75 straipsnio nuostatos taikytos visais atvejais, tiek paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę už vienos BK 225 straipsnyje numatytos veikos padarymą, tiek subendrinus už kelias nusikalstamas veikas inter alia ir kyšininkavimą paskirtas bausmes. Nustatyti 6 laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos BK 225 straipsnyje kriminalizuotos veikos padarymą atvejai, kai (100 proc. ) taikytas šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat nustatyti 4 subendrintos bausmės, paskirtos už įvairių korupcinių nusikalstamų veikų, tarp jų ir kyšininkavimo padarymą, atvejai. Visais atvejais buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir atidėtas paskirtos subendrintos bausmės vykdymas. Analogiška tendencija matyti išanalizavus tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnis) baudžiamosiose bylose bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymo ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų santykį. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai BK 226 straipsnio 1 dalis T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos veikos padarymą atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai Subendrintos bausmės skyrimo atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai 1 1 3 3 P-eikti duomenys rodo, kad visais terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejais, teismui padarius išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikytas BK 75 straipsnis ir šios bausmės vykdymas atidėtas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose nustatytas 1 laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejis už tarpininko kyšininkavimą, taip pat 3 subendrintos bausmės už keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (be kita ko, ir tarpininko kyšininkavimo) padarymą skyrimo atvejai. Visais šiais atvejais, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Panašūs duomenys gauti išanalizavus ir per šį laikotarpį priimtus pirmosios instancijos teismo apkaltinamuosius nuosprendžius papirkimo baudžiamosiose bylose. 2008 m. –2010 I pusmečio apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai BK 227 straipsnio 2 dalis T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos veikos padarymą atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai Subendrintos bausmės skyrimo atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai 153 145 9 7 Nustatyti 153 atvejai, kai pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmės už vienos veikos, įtvirtintos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Iš jų 145 atvejais, taikant BK 75 straipsnį, realus terminuotos laisvės atėmimo vykdymas buvo atidėtas, tai 95 proc. visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų už vieno nusikaltimo–papirkimo padarymą. [16] Šiuo laikotarpiu taip pat nustatyti 9 už kelių nusikalstamų veikų, tarp jų ir papirkimo padarymą galutinės subendrintos bausmės skyrimo atvejai, iš kurių 7 atvejais terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Tai 78 proc. visų papirkimo baudžiamosiose bylose skirtų subendrintų bausmių atvejų. Skirtinga bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tendencija matyti išanalizavus piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per šį laikotarpį priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais valstybės tarnautojams ar jiems prilyginamiems asmenims paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės. 2008 m. –2010 I pusmečio apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai BK 228 straipsnio 2 dalis T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos veikos padarymą atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai Subendrintos bausmės skyrimo atvejai BK 75 straipsnio taikymo atvejai 3 3 17 9 BK 75 straipsnis taikytas 3 atvejais iš 3 už vienos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtų terminuoto laisvės atėmimo bausmės atvejų. Tačiau priešinga bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tendencija matyti skiriant subendrintas bausmes už kelių nusikalstamų veikų, inter alia ir už BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašyto piktnaudžiavimo padarymą. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nustatyta 17 subendrintos bausmės skyrimo atvejų, iš kurių 9 atvejais, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, buvo atidėtas terminuoto laisvės atėmimo bausmės realus vykdymas. Tai apie 53 proc. visų analizuojamu laikotarpiu piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose subendrintų bausmių skyrimo atvejų. Toks retesnis BK 75 straipsnio taikymas paskirtų subendrintų bausmių atvejais gali būti aiškinamas tuo, kad šiuo laikotarpiu, be piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis), kaltininkui buvo inkriminuoti ir kiti nusikaltimai, tarp jų ir sunkūs, todėl tokios situacijos nebeatitiko imperatyviųjų BK 75 straipsnio taikymo sąlygų. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje bylose Nr. 1-27-282/2009 priimtu nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. Nustačius, kad asmuo realizavo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo sudėties požymius, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, paskyrus galutinę terminuoto laisvės atėmimo bausmę, negalėjo būti svarstomas. Panaši situacija matyti ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje bylose Nr. 1-1204-536/2009 priimtame nuosprendyje, kurio rezoliucinėje dalyje A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje (sunkus nusikaltimas) bei 228 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. –2010 m. I pusmečio nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, nustatytas itin dažnas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, tikslinga apžvelgti, kaip teismų praktikoje interpretuojamos ir taikomos BK 75 straipsnio nuostatos atidedant realų už minėtų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės vykdymą. Minėta, kad BK 75 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija sąlyginai atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą, nuo bausmės atlikimo. Pagal šio straipsnio nuostatas taikant tokį atleidimą nuo bausmės rūšies nepakankama nustatyti, kad tenkintos formalios bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos, bet taip pat būtina teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į nuosprendžio motyvuotumo reikalavimą (BPK 305 straipsnis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuotą būtinumą taikant BK 75 straipsnį įvertinti padarytą nusikalstamą veiką, kaltininko asmenybę apibūdinančias ir kitas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimui svarbias aplinkybes, teigtina, kad teismai, taikydami BK 75 straipsnio normas, nuosprendyje turi motyvuoti, kodėl, jų manymu, bausmės tikslai bus pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad pareigą motyvuoti teismo sprendimą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime susiejo su iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimais, kurie suponuoja tai, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Tačiau, išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendžius kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, pastebėta, kad teismai, taikydami BK 75 straipsnį ir atidėdami paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne visada nurodo šias nuostatas leidžiančias taikyti sąlygas ir nepakankamai motyvuoja savo išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tyrimo metu nustatyta atvejų, kai teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje pateikdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo motyvus ne visada nurodo, kad kaltininkui atidedamas realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir kuo vadovaujantis buvo padaryta išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas BK 75 straipsnio taikymas (pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-771/2009). Teigtina, kad tokio pobūdžio nuosprendžiuose BK 75 straipsnis, kaip pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, iš esmės nevertintas kaip turintis savarankišką reikšmę, todėl nereikalauja papildomai motyvuoti ir įrodinėti, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje akcentuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriame taikomi BK 75 ar 92 straipsniai, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi bausmės skyrimo, jos vykdymo atidėjimo, taip pat baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimų arba auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) apžvalgos išvadų 13 punktas). Iš tų pirmosios instancijos teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų nuosprendžių, kuriuose pateikiami BK 75 straipsnio taikymo motyvai, matyti gana formalus įvairių aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vardijimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės paskirtį, kontekstą. R-alavimas, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas atitiktų bausmės paskirtį, leidžia išvengti formalaus BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir atskleidžia turiningąjį šių nuostatų aspektą. Dėl to teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybes, turi įvertinti, ar tai leis sulaikyti nuteistą asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar, atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, jis bus pakankamai nubaustas, ar taip bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar toks poveikis bus pakankamas, kad nuteistas asmuo laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Bausmės tikslų pasiekimo, taikant bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas, pagrindimą Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje susiejo su visų bylos aplinkybių, tiek apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistojo asmenybę, įvertinimu, kai yra atsižvelgiama į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Visi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. L-ai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-496/2008). Šie aspektai taip pat aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-188/2009 ir 2K-160/2009, kuriose, be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, jog socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Manytina, kad formaliu BK 75 straipsnio taikymo motyvavimu galėtų būti pripažįstami tokie atvejai, kai aprašomojoje nuosprendžio dalyje tik lakoniškai nurodoma, jog įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant kaltinamajam realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnis) (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-296/2010), tačiau detalesnis paskirtos bausmės vykdymo atidėjimui turinčių reikšmės aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ar kaltininko asmenybę, vertinimas nepateikiamas. Toks pavyzdys teismų praktikoje ne vienintelis. Nepakankamai motyvuotas BK 75 straipsnio taikymo pagrindimas pateikiamas ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-288-276/2009, kuriame nurodoma, jog, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamieji praeityje neteisti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmių atlikimo, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir bausmių vykdymą jiems atidėti. Tačiau iš šių bausmės vykdymo atidėjimo taikymo motyvų matyti, kad teismas nepateikė bylos aplinkybių, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio vertinimo, nesiaiškino nusikaltimo padarymo motyvų bei tikslų, nedetalizavo kaltininko asmenybę apibūdinančių duomenų (iki nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo), t. y. tos reikalingos ir svarbios informacijos, kuri leistų priimti konstitucinį teisingumo principą atitinkantį sprendimą. Formalus tiek kaltininko asmenybę, tiek padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių nurodymas aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali kelti neaiškumų, kodėl teismas nusprendė, jog bylos medžiaga rodo padaryto nusikaltimo atsitiktinį pobūdį, kad tai nebūdinga kaltininko mąstymui ir nedera su jo asmenybe. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-385/2009 nurodyta, jog, skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad A. R. padarė apysunkį nusikaltimą, teisiama pirmą kartą, apibūdinama neigiamai, yra nedirbanti. Įvertinus visas šias aplinkybes, skirtina minimali laisvės atėmimo bausmė. Bausmės vykdymą tikslinga atidėti, nes yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnis) (aut. pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Panašūs BK 75 straipsnio taikymo motyvai pateikiami ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-389/2009: skiriant bausmę kaltinamajam G. J. , atsižvelgta į visas bylos aplinkybes ir į tai, jog jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas patenkinamai, nedirba, baustas administracine tvarka, padarė nusikalstamą veiką, kuri įstatymo priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), todėl baustinas laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą (aut. pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį); taip pat Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-892-389/2010: skiriant bausmę kaltinamajam R. S. , atsižvelgta į visas bylos aplinkybes ir į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas patenkinamai, bedarbis, baustas administracine tvarka, padarė nusikalstamą veiką, kuri įstatymo (BK 11 straipsnio 4 dalis) priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, todėl bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą (aut. pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Šiais atvejais keltinas klausimas, ar faktas, kad asmuo teisiamas pirmą kartą, nebuvo lemiamas išvadai, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Tokią išvadą galima būtų padaryti analizuojant ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-719/2009, kuriame tiesiogiai nurodoma, kad A. Š. anksčiau nebuvo teistas, nusikalto pirmą kartą, todėl yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, bausmės vykdymas jam atidėtinas minimaliam terminui (aut. pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visais šiais nurodytais atvejais asmenys buvo nuteisti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Atitinkamai ši bausmės rūšis skirta ir tais atvejais, kai asmenys buvo teisiami pirmą kartą. N-s BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau ši bausmės skyrimą reglamentuojanti nuostata negali būti interpretuojama taip, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui, kai straipsnio sankcija numato tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo galimybę, yra būtina taikyti šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra siejamas su BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos konstatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-605/2007), o teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, neturėtų remtis tik tuo faktu, kad asmuo yra teisiamas pirmą kartą. V- tik šios aplinkybės vertinimas, neatsižvelgiant į kitas kaltininko asmenybę iki nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo apibūdinančias aplinkybes ar padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, reikštų prezumpciją, kad pirmą kartą teisiamo asmens padaryta nusikalstama veika visais atvejais yra atsitiktinio pobūdžio ir toks elgesys jam yra nebūdingas. Tyrimo metu taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymo motyvai ir išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, kai kuriuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose siejami tik su kaltininką apibūdinančiomis aplinkybėmis, tačiau padaryto korupcinio pobūdžio nusikaltimo pavojingumas atskirai nėra vertinamas, palyginus jį su tipišku, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu pavojingumu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-778-593/2009, pateiktos nuorodos tik į tai, kad BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl ši bausmė ir skirtina. Įvertinęs tai, kad L. R. anksčiau neteistas, kaltę pripažino, dirba, teismas laikosi nuomonės, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant ir skiriant teismo įpareigojimus. Pažymėtina, kad išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi būti pagrįsta visų reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu. Kai, be kitų aplinkybių taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atsižvelgiama ir į padaryto nusikalstamo pavojingumą, teismų nuosprendžiuose dažniausiai apsiribojama tik nuoroda į atitinkamą nusikaltimo kategoriją, tačiau neanalizuojamos aplinkybės, turinčios įtakos padaryto kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo pavojingumo laipsniui nustatyti. Tokiuose nuosprendžiuose paprastai nurodoma, kad, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį kaltinamajam G. T. , teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį – jo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 4 dalis) (Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-100/2009), arba teigiama, kad kaltinamasis padarė apysunkį nusikaltimą (Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-448/2009). Taip pat svarstytina, ar Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/2010 konstatavus, kad V. P. ir A. S. nusikalto atlikdami savo tiesiogines pareigas ir skatino kitus asmenis daryti teisės pažeidimus, todėl šios aplinkybės rodo didesnį kaltinamųjų pavojingumą visuomenei. Dėl jų nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė žala teisėsaugos institucijų reputacijai, į tai buvo atsižvelgta taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Šiame nuosprendyje teisėjų kolegija, įvertinusi įstatymines bausmės skyrimo nuostatas ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo nemažai laiko, daro išvadą, jog bausmės tikslai V. P. ir A. S. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokia teismų praktika taip pat rodo, kad BK 41, 54 straipsnių reikalavimų teismai laikosi skirdami bausmes, o nusprendę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, dažnai nurodo tapačius bausmės vykdymo atidėjimo motyvus, kuriais buvo vadovautasi skiriant bausmę. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo problemos aptartinos analizuojant nuosprendžius, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoto bausmės vykdymo atidėjimo taikymo principo, kad teismas, parinkdamas bausmę, pirmiausia sprendžia, ar skirtina lengviausia iš sankcijoje numatytų bausmių. BK 75 ir 92 straipsnių paskirtis, jų taikymo sąlygos suponuoja teismų pareigą motyvuoti ir tai, kodėl nuteistajam yra skiriama sunkiausia iš sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimas – ir atidedamas jos vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 4 punktas), laikymosi aspektu. Šis principas aktualus skiriant bausmes už korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymą ir atidedant paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Įstatymo leidėjui BK 225, 226, 227 ir 228 straipsnių sankcijose įtvirtinus šalia terminuoto laisvės atėmimo bausmės kitas alternatyvas, konkrečios bausmės rūšies parinkimas, vadovaujantis bausmės individualizavimui turinčių įtakos baudžiamojo įstatymo nuostatomis, paliekamas teismo diskrecijai. Atitinkamai teismo nuožiūrai yra paliekamas sprendimas kaltininkui taikyti švelnesnę bausmę negu terminuoto laisvės atėmimo bausmė arba skirti šios rūšies bausmę ir, atsižvelgiant į BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti jos realų vykdymą, tačiau visais atvejais šis teismo sprendimas turi būti motyvuotas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje papildomai aptartas. Iš 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, kuriuose asmenys nuteisti už korupcinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, matyti, kad juose dažniausiai šių nuostatų nepaisoma. Pavyzdžiui, minėta, kad šiuo laikotarpiu pirmosios instancijos teismo tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose nuosprendžiuose dažniausiai skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė (apie56 proc. ) atidedant jos vykdymą, taip pat nustatyti 3 švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai (apie33 proc. ). Tuo tarpu arešto bausmės skyrimo atvejai sudarė apie 11 proc. visų pirmosios instancijos teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį už tarpininko kyšininkavimą bausmių skyrimo atvejų. Kadangi BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta alternatyva terminuoto laisvės atėmimo bausmei, tai tampa svarbus pirmą kartą teisiamam asmeniui bausmės skyrimą reglamentuojantis BK 55 straipsnis. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. O skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-324/2008, 2K-88/2008, 2K-618/2007 ir kt. ). Tačiau daugumoje nuosprendžių motyvai, kodėl skirtina griežtesnė BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o ne švelnesnė – arešto bausmė, nebuvo pateikti. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-119/2010 pateikiamos tokios bausmės individualizavimui turinčios reikšmės aplinkybės: V. D. teismo neteistas, darbe apibūdinamas teigiamai, žmonai S. D. iki 2011 m. spalio 23 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Kaltinamajam V. D. už nusikaltimus, numatytus BK 226 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, skirtina laisvės atėmimo bausmė, pritaikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, nes yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar tokia bausmių skyrimo tendencija nerodo, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra vienas iš būdų, leidžiantis ne tik netaikyti realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo, bet ir netiesiogiai išvengti trumpalaikio laisvės atėmimo (arešto) skyrimo. Be to, šis praktinis bausmių skyrimo aspektas gali kelti abejonių dėl BK 226 straipsnio sankcijos konstrukcijos, kai šalia terminuoto laisvės atėmimo bausmės numatyta tik viena alternatyva, kuri taip pat susijusi su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštas). Dėl to griežtesnės bausmės paskyrimas ir jos vykdymo atidėjimas bausmės vykdymo aspektu tampa švelnesniu nubaudimu nei BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos arešto bausmės skyrimas ir realus jos vykdymas (BK 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti arešto bausmės vykdymą). 3. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo aspektai Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų nuosprendžių, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, tyrimo metu buvo pastebėti nevienkartiniai BK 40 straipsnio, numatančio galimybę nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikymo atvejai. Baudžiamojoje teisėje įtvirtintas reikalavimas šios teisės priemonėmis siekti teisingumo kiekvienoje baudžiamojoje byloje reiškia ne tik tai, kad teisingumo principas šiose baudžiamosiose bylose gali būti įgyvendinamas tik represinėmis priemonėmis. Pažymėtina, kad, vadovaujantis įvairiais konstituciniais baudžiamosios teisės principais – teisingumo, humaniškumo, baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo ir kitais, baudžiamosios teisės funkcijos gali būti įgyvendinamos ne mažiau efektyviai ir be visų baudžiamosios atsakomybės turinį sudarančių elementų įvykdymo. Dėl to tai yra ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto egzistavimo baudžiamajame įstatyme pagrindimas. Atsižvelgiant į tai, kad šiame, kaip ir kituose baudžiamosios teisės institutuose, nė vienam iš minėtų principų nesuteikiamas prioritetas kitų principų atžvilgiu, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas sietinas su baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuoti baudžiamajame įstatyme nustatyti BK 40 straipsnio taikymo ribojimai, kai asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-632/2005). S-stydamas, ar galima atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas taip pat turi įvertinti, ar atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės bus pasiekti bausmei keliami tikslai (BK 41 straipsnis). Pagal BK 40 straipsnio nuostatas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant šių sąlygų visumai: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. I- yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Kaip ir pirmiau minėto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis), taip ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindai yra ne tik formalieji, bet ir turiningieji, nurodantys teismo vertinimo, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bus pakankamas užtikrinant, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat ar laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo, ar darys teigiamą įtaką kaltininkui, svarbą. Būtent visų šių sąlygų visetas yra svarbus ir sudaro galimybes priimti sprendimą, atitinkantį konstitucinį teisingumo principą. Atsižvelgiant į BPK 305 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai, pažymėtina, kad esamas teisinis reguliavimas palieka teismui diskreciją taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tačiau visais atvejais privalu motyvuoti tokį teismo pasirinktą sprendimą. Minėta, kad toks imperatyvas siejamas su iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimais. BK 40 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teismo diskrecijai palikta galimybė perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei tik tuo atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgiant į BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniuose numatytas nusikalstamų veikų rūšis (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas) bei tyčinių nusikaltimų kategorijas, darytina išvada, kad kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį tik tada, kai jo padarytoje nusikalstamoje veikoje yra BK 225 straipsnio 1, 2 bei 4 dalyse, 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Tyrimo metu pirmiausia analizuotas per 2008 m. –2010 m. I pusmetį BK 40 straipsnio taikymo kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) baudžiamosiose bylose dažnumas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose nuosprendžiuose nustatyti BK 40 straipsnio taikymo atvejai BK 225 straipsnio 1 dalis BK 225 straipsnio 2 dalis BK 225 straipsnio 4 dalis Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 4 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų 14 3 35 4 14 1 Išnagrinėjus šio laikotarpio teismų nuosprendžius, kuriuose išspręstas BK 225 straipsnio inkriminavimo valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui klausimas, nustatyta, kad 3 šio straipsnio 1 dalies inkriminavimo kaltininkui atvejais taikytas BK 40 straipsnis, tai apie 21 proc. visų BK 225 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų. Išanalizavus 35 šio straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejus, nustatyti 4 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejai, tai apie 11 proc. visų BK 225 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų. Taip pat iš 14 šio straipsnio 4 dalies inkriminavimo kaltininkui atvejų apie 7 proc. (1 atvejis) jų buvo išspręsta atleidžiant valstybės tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Reti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo atvejai matyti išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį papirkimo baudžiamosiose bylose priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendžius. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose nuosprendžiuose nustatyti BK 40 straipsnio taikymo atvejai BK 227 straipsnio 1 dalis BK 227 straipsnio 2 dalis BK 227 straipsnio 4 dalis Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 4 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų 48 1 167 6 120 10 Nustatyti 48 atvejai, kai buvo spręstas BK 227 straipsnio 1 dalies inkriminavimo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui klausimas, iš kurių 1 atveju buvo taikytas BK 40 straipsnis, tai apie 2 proc. visų BK 227 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų. Taip pat nustatyti 167 šio straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejai, iš kurių 6 atvejais baudžiamoji byla buvo nutraukta priėmus nuosprendį, kuriuo asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai apie 4 proc. visų BK 227 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų. Iš 120 šio straipsnio 3 dalies inkriminavimo atvejų asmenys nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį buvo atleisti 10 atvejų (apie 8 proc. visų BK 227 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo inkriminavimo atvejų). 2008 m. –2010 m. I pusmečio nuosprendžių analizė parodė palyginti nedažnus BK 40 straipsnio taikymo atvejus piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo priimtuose nuosprendžiuose nustatyti BK 40 straipsnio taikymo atvejai BK 228 straipsnio 1 dalis BK 228 straipsnio 2 dalis Iš viso spręsta BK 228 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų Iš viso spręsta BK 228 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų 69 8 96 3 Nustatyti 69 BK 228 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejai, iš kurių 8 atvejais baudžiamoji byla buvo nutraukta teismui nusprendus atleisti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai apie 12 proc. visų analizuojamu laikotarpiu BK 228 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų. Taip pat šiuo laikotarpiu nustatyti 96 šio straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejai, iš kurių 3 atvejais pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tai apie 3 proc. visų 2008 m. –2010 m. I pusmečio BK 228 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad per šį laikotarpį pirmosios instancijos teismo baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 226 straipsnį, priimtuose nuosprendžiuose nenustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas nevienkartinis atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reglamentuojančių nuostatų taikymas, taip pat į tai, kad BK 40 straipsnyje, be formalių sąlygų, įtvirtintos ir tokios, kurių konstatavimas priklauso nuo teismo vertinimo, tikslinga detaliau apžvelgti šių nuostatų taikymo praktiką. V-a iš BK 40 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių yra ta, kad laiduotoju gali būti paskirtas tik tas asmuo, kuris vertas teismo pasitikėjimo. Pažymėtina, kad aplinkybės, apibūdinančios laiduotoją, kaip vertą teismo pasitikėjimo, nėra siejamos tik su kaltininko ir laiduotojo giminystės ryšiais, nes laiduotoju, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalimis, gali būti paskirtas bet kuris teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Laiduotojo patikimumo vertinimo svarba ne kartą akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-658/2007 rašoma, kad iš BK 40 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtų teismo nuosprendžių, kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, analizė parodė, kad teismai, įvertinę įvairias laiduotojo asmenines savybes bei jo veiklos pobūdį ir padarę išvadą dėl galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui, priimdavo sprendimą laiduotoju paskirti tiek artimuosius giminaičius (pavyzdžiui, kaltininko brolį (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-487/2010), tėvą (Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-259-537/2008), motiną (Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-284/2010), tiek ir kitus asmenis, kurie, atsižvelgiant į jų asmenines savybes, veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, buvo verti teismo pasitikėjimo (pavyzdžiui, muzikos mokyklos direktorius (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-887-170/2009), kunigas (Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-311/2010, Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-550/2009), kaltininko sugyventinė (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009), kaltininko sesers vyras (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/2008), sutuoktinė (Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-252-272/2010) ir kiti). Taip pat teismų praktikoje nustatytas atvejis, kai spręstas klausimas, ar laiduotoju gali tapti juridinis asmuo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-813-526/2010 nuspręsta netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje pateiktas AB prašymas būti laiduotoja neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje numatytų laiduotojui keliamų reikalavimų (laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys). D-umos tiriamu laikotarpiu priimtų nuosprendžių analizė parodė, kad teismai aprašomojoje nuosprendžių dalyje paprastai išsamiai atskleidžia tas aplinkybes (tiek galimo laiduotojo asmenines savybes, jo veiklos pobūdį, tiek jo gebėjimą daryti teigiamą įtaką kaltininkui), kurios, jų manymu, turi esminę reikšmę sprendžiant galimo laiduotojo patikimumo klausimą. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo priimtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-487/2010 nurodoma, kad V. N. teismo posėdyje prašė patenkinti kaltinamojo gynėjo ir jo prašymus, perduoti brolį L. N. jam pagal laidavimą be užstato, paaiškino, kad jis, kaip vyresnysis L. N. brolis, turi jam didelę įtaką, teigiamą autoritetą, gali paveikti jį, dirba, darbe apibūdinamas teigiamai, neteistas, todėl mano, kad yra vertas teismo pasitikėjimo skirti jį brolio – kaltinamojo L. N. – laiduotoju. Taip pat išsamiu galimą laiduotoją apibūdinančių požymių visumos įvertinimo pavyzdžiu laikytinas ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-550/2009, kuriame nustatyta, jog prašymą būti R. Ž. laiduotoju byloje pateikė kunigas J. K. , kuris vyskupijos apibūdinamas kaip sėkmingai dirbantis, mėgstamas žmonių, taikaus ir sugyvenamo būdo, paslaugus, dirbantis pedagoginį darbą bei dėstantis etikos ir religijotyros disciplinas, kartu vadovaujantis studentų sielovadai, nuoširdus ir atsakingas, neteistas ir administracine tvarka nebaustas. Teismas laiko, kad laiduotojas, nuo 1995 metų pažįstantis kaltinamąjį ir jo šeimą, yra vertas pasitikėjimo, savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga reputacija ir vykdoma veikla darys teigiamą įtaką kaltinamajam, todėl skirtinas R. Ž. laiduotoju. Tačiau teismų praktikoje nustatyti ir dėl nepakankamai aiškaus laiduotojo bei kaltininko tarpusavio asmeninių ryšių ir galimos laiduotojo teigiamos įtakos kaltininkui motyvavimo abejonių keliantys teismo sprendimai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-529/2010 nurodyta, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo L. T. gynėjas advokatas E. M. prašė perduoti L. T. jo atsakomybei pagal laidavimą. Atsižvelgdamas į laiduotojo E. M. teigiamą asmenybę, į tai, kad jis turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam L. T. , nes jie palaiko draugiškus ryšius, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis L. T. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį E. M. atsakomybei pagal laidavimą. Formaliu galimo laiduotojo vertinimu turėtų būti pripažįstami tie atvejai, kai teismo priimtame nuosprendyje konstatuojamas laiduotojo tinkamumas, tačiau nepateikiami motyvai, kuo vadovaudamasis teismas nusprendė, kad asmuo, teikęs prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei, vertas teismo pasitikėjimo. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti laikomas J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-751/2009, kuriame nurodyta, jog teismas mano, kad asmuo, kuris prašo perduoti kaltinamąjį pagal laidavimą, yra vertas teismo pasitikėjimo, pagal savo asmenines savybes turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. T-ėl baudžiamoji byla nutrauktina. Tokiais atvejais būtina atkreipti dėmesį į tai, kad BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, jog laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui, turi būti vertinama kaip turinti savarankišką reikšmę, todėl būtinas išsamus motyvavimas ir konstatavimas. Tokią išvadą teismas gali padaryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias laiduotojo galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Kita turiningoji BK 40 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga reiškia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog asmens padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nebūdinga kaltininko mąstymui bei elgesiui ir apskritai nedera su jo asmenybe. Tačiau, išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo nuosprendžius, kuriais asmenys už kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo padarymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, matyti, kad ši sąlyga praktikoje dažnai nevertinama kaip turinti savarankišką reikšmę ir todėl tarsi nereikalauja papildomai motyvuoti. Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-335/2010 nurodoma, kad pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, prisipažino ir gailisi nusikaltęs, atlygino arba žada atlyginti padarytą žalą; laiduotojais gali būti asmenys, verti teismo pasitikėjimo bei galintys daryti poveikį kaltininkui. Teismo nuomone, šioje byloje yra visos įstatymo nustatytos sąlygos: M. Š. padarė baudžiamąjį nusižengimą, dėl jo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, studijuoja ir yra teigiamai apibūdinamas; materialinės žalos jo veiksmais nepadaryta. Tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga atskirai nebuvo analizuota. Taip pat nepritartina tokiai teismų praktikai, kai išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo ateityje nebenusikals, daroma konstatavus tik formaliąsias BK 40 straipsnio taikymo sąlygas. Tokie teismo pateikti motyvai reikštų, kad šių sąlygų buvimas visais atvejais leidžia preziumuoti, jog asmuo ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų, nors, kaip minėta, BK 40 straipsnio taikymo sąlygų buvimas turi būti pagrįstas reikšmingų visų bylos aplinkybių vertinimo rezultatu. Toks nepakankamas BK 40 straipsnio taikymo motyvavimo atvejis matyti J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-751/2009, kuriame nurodyta, kad kaltinamasis m. K. padarė baudžiamąjį nusižengimą. Jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis visiškai prisipažino kaltu ir dėl įvykdyto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Kaltinamasis mokosi, jo nusikalstama veika turtinės žalos nepadaryta, todėl yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, t. y. esant visoms sąlygoms, išvardytoms BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose, M. K. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jokių baudžiamųjų teisinių ar baudžiamųjų procesinių kliūčių taikyti šioje byloje šio baudžiamosios teisės instituto normas nėra. Tokiems nuosprendžiams taip pat gali būti prilyginami ir tie, kuriuose BK 40 straipsnio taikymo motyvai pateikti formaliai, dažniausiai tik nurodžius BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, tačiau jų turinio nesiejant su konkrečiomis baudžiamojoje byloje dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo nustatytomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-834-347/2010 nurodoma, kad prašymas tenkintinas atsižvelgiant į tai, jog tam yra visos baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos: kaltinamasis anksčiau neteistas, padaryta nusikalstama veika nepriskiriama prie sunkių, sukeliančių padidintą pavojų visuomenei, ji vertinama kaip baudžiamasis nusižengimas, yra pagrindas manyti, kad Ž. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atskleidžiant formaliųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų turinį, paminėtinas BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimas, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Analizuodamas kilusią sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką supratimo problemą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 pažymėjo, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Nuorodos į šią nutartį taip pat pateikiamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-319/2008, kurioje išspręstas BK 40 straipsnio taikymo klausimas nustačius, kad asmuo padarė keletą nusikalstamų veikų, ir konstatuota, kad pagal BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisakymą nuteistiesiems taikyti BK 40 straipsnio nuostatas grindė dar ir tuo, kad atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį nėra įstatyminio pagrindo, nes kiekvienas jų padarė ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas. Taigi gramatiškai ir sistemiškai aiškinant baudžiamąjį įstatymą išplaukia išvada, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį. Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos nuosprendžius, kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pastebėta, kad, nustatę kelių nusikalstamų veikų padarymo faktą, teismai dažnai BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto neanalizuoja ir papildomai dėl to, ar padarytos kelios nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nepasisako. J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-490/2008 rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad I. M. atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir perduodama V. V. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams be užstato. Tačiau dėl to, ar tokia teisinė situacija atitinka vieną iš BK 40 straipsnio taikymo reikalavimų, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepasisakyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K–220/2010 nurodyta, jog abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei kitų šio įstatymo nuostatų taikymo požiūriu byloje negali likti jokių neaiškumų. 4. Bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) taikymo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose ir bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnis), analizė Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Akcentuotina, kad vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Įstatymuose nustatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir tuo remiantis bausmė turi būti individualizuota. Bausmės individualizavimas nepažeidžia asmens lygybės įstatymui principo. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto imperatyvo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi bausmės skyrimo motyvai, įgyvendinimas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime minimų su iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, kurie suponuoja tai, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. N-s baudžiamasis įstatymas palieka teismui diskreciją parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau individualizuodamas nusikalstą veiką padariusiam asmeniui bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų, taip pat teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kitų konstitucinių principų. BK 54 straipsnyje nurodoma, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas turi įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, taip pat vadovaudamasis kitomis bausmės skyrimą reglamentuojančiomis nuostatomis paskirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią bausmę. Pažymėtina, kad šios nuostatos pažeidžiamos, jei bausmės skyrimo motyvai nuosprendyje pateikiami fragmentiški, neatspindi daugelio bausmės individualizavimui turinčių reikšmės BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-296/2010 pateikiami tokie bausmės skyrimo motyvai. Kaltinamojo D. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, padarė apysunkį nusikaltimą (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Neišsamūs ir neatitinkantys BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų bausmės skyrimo motyvai ir Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-409/09, teismui įvertinus tik šias aplinkybes: Skirdamas bausmę kaltinamajam V. B. teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris nusikaltimus, priskiriamus apysunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirtina straipsnių sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau jis anksčiau neteistas, dirba, apibūdinamas teigiamai, todėl bausmės vykdymas atidėtinas (nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Tik atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimo faktas, taip pat kai kurie kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai vertinti Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-0061/2009. Kaltinamojo O. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nustatyta ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta baudžiamąją O. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Skirdamas kaltinamajam bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, taip pat bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis BK 61 straipsnyje. Skiriant bausmę atsižvelgtina ir į tai, kad O. B. neteistas, taigi teismui yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 ir 228 straipsniuose, padarymą fragmentiškas skyrimo motyvų pateikimas ypač būdingas teismo baudžiamiesiems įsakymams (Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-847/2009, Tauragės rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-140/2009, R-iškio rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-766-09, Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1–1769-593/2009 ir kt. ). Taip pat apžvelgus analizuojamu laikotarpiu priimtus teismo baudžiamuosius įsakymus pastebėta, kad dažnai, teismui nusprendus tenkinti prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, bausmės skyrimo motyvų iš viso nepateikiama (Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-104-327/2009, Jurbarko rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-143-670/2009, Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1122-456/2009, Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2266-456/2009 ir kt. ). BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo motyvuoti skiriamą bausmę tinkamai neįgyvendina ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų neatitinka ir tie per 2008–2010 m. I pusmetį priimti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, kuriuose aplinkybės, turinčios įtakos bausmės individualizavimui, pateikiamos tik nurodant BK 54 straipsnio nuostatas, tačiau jų nesiejant su konkrečios korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-288-276/2009 priimtame nuosprendyje nurodoma, kad skirdamas bausmes kaltinamiesiems teismas atsižvelgia į jų asmenybes, padarytų veikų sunkumą, į tai, kad nėra jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, todėl daro išvadą, kad jie baustini laisvės atėmimo bausmėmis neperžengiant sankcijų ribų; atsižvelgiant į tai, kad praeityje neteisti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmių atlikimo, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir bausmių vykdymą jiems atidėti. 4. 1. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį Pareiga bausmės individualizavimo procese nustatyti ir atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį įtvirtinta BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Šis imperatyvas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 3 punktą reikštų, kad teismai, skirdami bausmes, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį: įvertina kėsinimosi dalyką, nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius bei priemones, žalos dydį ir kt. Šios vertintinos aplinkybės leidžia nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos didesnį arba, priešingai, – mažesnį pavojingumo laipsnį, palyginti su tipišku, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu pavojingumu. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teismas turi įvertinti padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos (numatytos BK 225, 226, 227 arba 228 straipsniuose) sudėties požymių išreikštumą, kiekybinę jų išraišką kiekvienu konkrečiu atveju. Iš per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų pirmosios instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad teismai, individualizuodami bausmes, ne visais atvejais skiria pakankamą dėmesį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui nustatyti bei įvertinti. Pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti už kyšininkavimą, tarpininko kyšininkavimą, papirkimą arba piktnaudžiavimą, dažnai apsiribojama formaliu įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio nurodymu, jį siejant tik su BK 11 straipsnyje įtvirtintomis tyčinių nusikaltimų kategorijomis. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-691-801/2009 nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog padarytas apysunkis BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas; Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-670/2009, kad skiriant bausmę kaltinamajam atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį, veikos pavojingumą visuomenei (nusikaltimas apysunkis). Tik padaryto nusikaltimo kategorija kaip pagrindinė aplinkybė, apibūdinanti padaryto korupcinio pobūdžio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, taip pat minima Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-719/2009, Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-397-367/2008 ir kt. Tuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose, kuriuose neapsiribojama padarytų analizuojamų korupcinio pobūdžio nusikaltimų kategorijos įvardijimu, vienas iš kriterijų, turinčių įtakos sprendžiant apie didesnį arba, priešingai, – mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, yra nusikalstamos veikos dalyką – kyšį – apibūdinantys požymiai. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamoji atsakomybė už kyšininkavimą, tarpininko kyšininkavimą ir papirkimą kyla nepriklausomai nuo kyšio vertės, tačiau ji turi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes atsižvelgiant į kyšio dydį sprendžiama, kurią BK 225, 226 ir 227 straipsnių dalį inkriminuoti kaltininkui. Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismų nuosprendžius papirkimo baudžiamosiose bylose nustatyta, kad juose kyšio dydis dažnai rodo didesnį ar mažesnį papirkimo mastą, todėl konkretus jo dydis taip pat turi įtakos nustatant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-780/2009 skiriant bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgta ir į tai, kad kaltinamasis davė nežymiai didesnės nei 1 MGL vertės kyšį (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – aut. pastaba). Panašios aplinkybės, parodančios mažesnį padaryto papirkimo pavojingumo laipsnį, taip pat nurodytos Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-761/2009: skiriant bausmę kaltinamajam atsižvelgta į tai, kad kyšio dalykas nedidelės – 200 Lt vertės banknotas rodo mažesnį veikos pavojingumą (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Į nedidelę papirkimui panaudotą pinigų sumą kaltininkui individualizuojant bausmę atsižvelgta ir Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-242/2010 (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Išsamus argumentavimas akivaizdus ir V-aviškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-401-633/2009: Spręsdamas, kokios rūšies ir dydžio bausmę kaltinamajam paskirti, teismas atsižvelgia į tai, kad padaryta nusikalstama veika – apysunkis tyčinis nusikaltimas– pagal savo pobūdį nėra pavojingesnis už baudžiamajame įstatyme apibrėžtą rūšinę tokios veikos sudėtį, dėl papirkimo masto (kyšio dydžio) ir kyšininkavimu siektų tikslų (neteisėto pareigūnų neveikimo pobūdžio ir juo sukeliamų pasekmių) yra mažiau pavojingas, papirkimo dalykas nebuvo didelis ir palyginti nedaug viršijo ribą tarp inkriminuojamo apysunkio nusikaltimo (2 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo (3 dalis). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad papirkimo baudžiamosiose bylose mažesnį negu rūšinis padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį parodo kyšis, kuris nežymiai viršija 1 MGL dydžio sumą, todėl atitinkamai nežymiai viršija ribą, skiriančią nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą (jeigu šių nusikalstamų veikų rūšių atskyrimo kriterijus baudžiamajame įstatyme yra susietas su kyšio verte). Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad, pirmosios instancijos teismui nustačius palyginti nedidelę kyšio vertę, bausmės skyrimo motyvuose ji neminima, taip pat neaptariama jos įtaka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-736/2009 konstatuotas 50 Lt ir 25 eurų (86,25 Lt) vertės kyšio pasiūlymas Viešosios tvarkos skyriaus patruliams siekiant, kad šie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Tačiau bausmės skyrimo motyvuose padaryto papirkimo pavojingumo laipsnis neaptariamas, jo įtaka parenkant bausmės rūšį ir jos dydį nenurodoma. Panašus atvejis, pirmosios instancijos teismui konstatavus 200 Lt vertės kyšio davimo policijos pareigūnams faktą, kai kyšio dydis nebuvo vertintas nustatant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pasitaikė ir S-o rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-646/2009. Kai kuriuose pirmosios instancijos teismų priimtuose nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, didesnis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis konstatuotas nustačius žalos atsiradimo faktą. Žalos dydžio įtaka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui akcentuota ir pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje. Tačiau išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismų nuosprendžius, priimtus piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) baudžiamosiose bylose, matyti keliantis abejonių piktnaudžiavimo pavojingumo laipsnio vertinimas skiriant bausmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl didelės žalos požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnį kilti (kasacinės nutartys Nr. 2K-108/2009, 2K-346/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos išvadų 25 punktas). N-s konkrečių didelės žalos kriterijų įstatyme nenurodyta, tačiau šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-407/2009). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad didelės žalos kilimo faktas savaime nėra išskirtinis palyginus jį su kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal BK 228 straipsnį, todėl teismas, individualizuodamas bausmę ir spręsdamas, ar kilusi žala rodo didesnį ar, priešingai, – mažesnį piktnaudžiavimo pavojingumo laipsnį negu tipiškas tai nusikaltimų rūšiai būdingas pavojingumas, turi vertinti papildomai ir kitas aplinkybes, rodančias didesnį ar mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, o ne tik konstatuoti žalos padarymą. Tačiau teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai bausmės už piktnaudžiavimo padarymą skyrimo motyvuose nurodomas tik žalos (nustatytos kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis) kilimo faktas be papildomų jos didesnį ar mažesnį pavojingumą atskleidžiančių požymių. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-459-2009 nurodoma, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad veiką P. M. padarė būdamas pareigūnas, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą ir savo pareigybės aprašymą, savo veiksmais diskredituodamas policijos prestižą, jos įvaizdį visuomenėje, padarytos veikos pasekmėmis padarydamas moralinę žalą nukentėjusiajam ir didelę žalą valstybės interesams, sumenkindamas policijos autoritetą, sulaužydamas priesaiką. Nuorodos į piktnaudžiavimo padarinius, kurie vertinti individualizuojant bausmę už piktnaudžiavimą, pateikiamos ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089, nurodant, kad teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai V. B. , atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes. Pažymėtina, kad žalos kilimo faktas jau yra įvertintas nustačius baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą – pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga). Manytina, kad analogiškos pozicijos turėtų būti laikomasi ir tada, kai bausmės skyrimo motyvuose minimi kiti pagrindiniai inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, turėję įtakos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-498/09 teigiama, kad skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji nusikalstamas veikas padarė būdama valstybės tarnautoja, pasinaudodama einamomis pareigomis. Specialaus subjekto įtaka nustatant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį nurodyta ir Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-459-2009: skiriant bausmę atsižvelgtina į veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad veiką P. M. padarė būdamas pareigūnas. Tokiais atvejais būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymių turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Kadangi ši aplinkybė įvertinta konstruojant piktnaudžiavimo sudėtį – nenustačius specialaus subjekto požymių negali būti teigiama, kad asmens veikoje yra visi piktnaudžiavimo sudėties požymiai, abejotina, ar ši aplinkybė, be papildomų didesnį ar mažesnį pavojingumą liudijančių požymių, turėtų būti antrą kartą vertinama ir individualizuojant bausmę. 4. 2. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į kaltės formą ir rūšį Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas skirdamas bausmę už BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniuose kriminalizuotų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą atsižvelgia į kaltės formą ir rūšį. Ši įstatymo nuostata teismų praktikoje turėtų būti suprantama kaip imperatyvas nustatyti, kokia kaltės forma (tyčia ar neatsargumas) ir konkrečios formos rūšimi (tiesiogine ar netiesiogine, apibrėžta ar neapibrėžta, staiga susiformavusia ar iš anksto apgalvota tyčia, nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu) padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 4 punktas). Prieš įgyvendinant šias nuostatas ir atsižvelgiant į kaltės formą bei jos rūšį kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose pirmiausia turėtų būti nustatoma, koks asmens psichinis santykis su pavojinga veika (esant formaliai nusikalstamos veikos sudėčiai) ir su priežastiniu ryšiu bei pavojingais padariniais (esant materialiai nusikalstamos veikos sudėčiai) šių veikų atveju yra galimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) subjektyvusis požymis – kaltė – apibūdinamas tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009). Atsižvelgiant į tai, kad tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnis) ir papirkimo (BK 227 straipsnis) sudėtys yra formalios, vienintelė kaltės forma, kuria šios nusikalstamos veikos gali būti padarytos, yra tyčia, o šios formos rūšis – tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Skirtingai nei kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo ir papirkimo atveju BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėtys yra materialios, todėl, atskleidžiant kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su priežastiniu ryšiu bei pavojingais padariniais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais arba viršija savo įgaliojimus, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia). (kasacinė nutartis Nr. 2K-407/2009). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad piktnaudžiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris, nesant BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų jį kvalifikuojančių požymių, gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K–310/2010). Apibendrinus darytina išvada, kad piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – yra tiek tiesioginė, tiek netiesioginė tyčia, o kvalifikuotoje BK 228 straipsnio 2 dalies sudėtyje yra numatyta tik tiesioginė tyčia (nes šios nusikalstamos veikos sudėtyje numatytas ir tikslas – siekis turtinės ar kitokios asmeninės naudos). Tuose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose, kuriuose nuosekliai laikytasi BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nurodoma ne tik kaltės forma – tyčia, bet atskleidžiamas ir jos susiformavimo momentas. Pavyzdžiui, Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-522/2010 skiriant kaltinamajam bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgta į kaltės formą ir rūšį: nors kaltė yra tyčinė, tačiau ji staiga susiformavusi, o ne iš anksto apgalvota (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Panašūs argumentai nustatant bausmės dydį minimi ir Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-297/2009: atsižvelgiama į tai, kad papirkimą kaltinamasis padarė veikdamas staiga susiformavusia tyčia, tai nebuvo jo iš anksto apgalvotas nusikaltimas (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – aut. pastaba). Taip pat kai kuriuose nuosprendžiuose, pateikiant bausmės skyrimo motyvus, nurodomos ne tik kaltės forma ir šios formos rūšis, bet ir konkretizuojami intelektualus ir valinis kaltės momentai, kad padarytos veikos sudėtis yra materiali. Kaltinamojo J. L. veika pasireiškė tiesiogine tyčia, t. y. kaltinamasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-771/2009). Tačiau analizuojamu laikotarpiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose, kuriuose asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, nustatyti ir BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų neatitinkantys bausmės skyrimo motyvai. V-uose nuosprendžiuose padarytos nusikalstamos veikos kaltė ir jos forma nenurodomos nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nei bausmės skyrimo motyvuose (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-35/09; K-ės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-322-2009). Kituose nuosprendžiuose padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos kaltės forma ir jos rūšis bausmės skyrimo motyvuose neminimos, nors priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad objektyvūs veikos požymiai rodo, jog kaltinamojo nusikalstamas neveikimas buvo tyčinis, pasireiškė piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, prokuroro įgaliojimais; kadangi dėl kaltinamojo piktnaudžiavimo tarnyba didelės žalos patyrė ir valstybė, ir fiziniai asmenys, tai kaltinamojo veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-107/2009). Šiuo atveju bausmės skyrimo motyvuose nesant nuorodų į asmens psichinio santykio su padaryta pavojinga veika, priežastiniu ryšiu ir pavojingais padariniais ypatumus, keltinas klausimas, ar į nustatytą kaltės formą ir jos rūšį buvo atsižvelgta kaltininkui individualizuojant bausmę. Kituose nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo arba piktnaudžiavimo padarymo faktas, bausmės skyrimo motyvuose nurodoma tik kaltės forma, tačiau nedetalizuojama jos rūšis. Šiuose nuosprendžiuose dažnai nurodoma tik tai, kad, pavyzdžiui, kaltinamasis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-901-201/2009) arba nesunkų tyčinį nusikaltimą (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1305-78/09). 4. 3. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus Nusikalstamos veikos padarymo tikslai ir motyvai, kaip aplinkybės, turinčios įtakos bausmės skyrimui (bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžio nustatymui), įtvirtintos BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Įgyvendindami šį reikalavimą teismai nustato nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir kaltininko vidines paskatas bei siekius. 2008 m. –2010 m. I pusmečio priimtų nuosprendžių analizė parodė formalius BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų įgyvendinimo atvejus, kai bausmės skyrimo motyvuose tik lakoniškai atsižvelgta į nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (cituojant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus), tačiau jų nekonkretizuojant, nesiejant su padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-351/2009 nurodoma, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, paskirdamas bausmes kaltinamiesiems, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltinamųjų asmenybes. Kaltinamieji I. V. Š. , K. E. A. padarė nesunkius nusikaltimus, apibūdinami teigiamai, nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą. Kaltinamasis V. A. turi neišnykusį teistumą už nesunkų nusikaltimą, tačiau paskirtą bausmę – piniginę baudą – yra sumokėjęs, apibūdinamas teigiamai, jo padaryta nusikalstama veika nesunki. Kaltinamajai I. V. Š. teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas neskirtinas, nes ji nedirba, tokios bausmės paskyrimas būtų formalus, todėl skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė. Teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės. Prie fakultatyvių subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių priskiriami motyvai ir tikslai gali turėti įtakos ne tik bausmės individualizavimui, bet ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kai jie nurodomi baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Analizuojant BK 227 straipsnyje esančią papirkimo sudėtį, matyti, kad įstatymų leidėjas šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtino privalomą įrodinėti papirkimo tikslą – siekį teisėtos (BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalys) ar neteisėtos (BK 227 straipsnio 2 arba 3 dalys) paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiklos vykdant įgaliojimus. Apibendrinus pirmosios instancijos teismų nuosprendžius papirkimo (BK 227 straipsnis) baudžiamosiose bylose, matyti, kad bausmių skyrimo motyvuose dažniausiai nurodomas papirkimo padarymo tikslas – siekis išvengti administracinės atsakomybės. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-452-591/2009 nurodoma, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, siekiant išvengti administracinės nuobaudos skyrimo (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Šis tikslas minimas ir K-ės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-143-471/2009. Tokių bausmės skyrimui svarbių aplinkybių nurodymas bausmės skyrimo motyvuose reikštų, kad teismai nuosekliai laikosi BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų ir paprastai nustato papirkimo padarymo tikslą bei į jį atsižvelgia individualizuodami bausmę papirkėjui. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas į papirkimo tikslą – pageidaujamą paperkamo asmens veikimą ar neveikimą – atsižvelgė nustatydamas bausmes už šią nusikalstamą veiką. Dėl to ši aplinkybė papirkimo atveju pati savaime nėra kuo nors išskirtinė, palyginus su kitais nusikaltimais, kvalifikuotais pagal BK 227 straipsnį. Teismai individualizuodami bausmę už papirkimą turėtų papildomai nustatyti kitas aplinkybes, reikšmingas vertinant nusikalstamos veikos padarymo tikslą, taip pat konkretizuoti papirkimo padarymo motyvus. 4. 4. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos stadiją Kadangi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgia į nusikalstamos veikos stadiją, todėl ji taip pat turi įtakos motyvuojant skiriamos bausmės rūšį ir dydį. Nustačius, kad nusikalstama veika nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje, teismas vadovaujasi ir BK 57 straipsnio bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką reglamentuojančiomis nuostatomis. Akcentuotina, kad juridinis nusikalstamos veikos baigtumo momentas dažniausiai priklauso nuo nusikalstamos veikos sudėties konstrukcijos: ar baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnyje įtvirtinta materiali ar formali nusikalstamos veikos sudėtis, atitinkamai, ar nusikalstamos veikos baigtumo momentas siejamas su pavojingų padarinių, turinčių priežastinį ryšį su pavojinga veika, kilimu, ar tik su pavojingos veikos padarymo faktu. Analizuojant nusikalstamų veikų sudėtis, numatytas BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniuose, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento (kasacinės nutartys Nr. 2K-231/2007, 2K-54/2010). Papirkimo, kriminalizuoto BK 227 straipsnyje, nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas sieja šios veikos baigtumą su momentu, kai atlikta bent viena iš trijų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas ar pažadėjimas (kasacinės nutartys Nr. 2K–274/2007, 2K-53/2008, 2K-P-181/2008). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-48/2009, 2K-113/2009). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, papirkimo baigtumas nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Taip pat veikos kvalifikacijai reikšmės neturi kyšio davimo vieta ir būdas. Pažymėtina, kad pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne kaltininko ir valstybės tarnautojo susitarimo buvimas ar nebuvimas, o tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Skirtingai negu kyšininkavimo ir papirkimo atveju, BK 228 straipsnyje, numatančiame baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, įtvirtinta materiali šio nusikaltimo sudėtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota: kadangi BK 228 straipsnyje esančio nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai būtina nustatyti, kad dėl tokios veikos padarymo kilo įstatyme numatyti padariniai – padaryta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (kasacinės nutartys Nr. 2K-108/2009, 2K-346/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos išvadų 25 punktas). Pažymėtina ir tai, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimas yra alternatyvios veikos, todėl nusikaltimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, laikomas baigtu padarius bent vieną iš šių veikų, jei yra šiame baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-164/2009). Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-355/2009). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele (kasacinė nutartis Nr. 2K-346/2008). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus (kasacinė nutartis Nr. 2K-263/2010). Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 arba 228 straipsnius, matyti, kad teismai bausmės skyrimo motyvuose paprastai nurodo padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos stadiją ir į ją atsižvelgia kaltininkui parinkdami bausmės rūšį bei jos dydį. Skirdamas bausmę kaltinamajam R. G. teismas taip pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos stadiją – nusikalstama veika baigta (-ių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-139-630/2009). BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas imperatyvas skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstamos veikos stadiją taip pat įgyvendintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-971-503/09, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-679-334-2009, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-02590-579/2009. Tačiau tyrimo metu nustatyti ir BK 54 bei 57 straipsnio reikalavimų neatitinkantys korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo baudžiamosiose bylose priimti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Dažni atvejai, kai pirmosios instancijos teismai apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pateikdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, išsamiai, susiedami su konkrečiomis baudžiamosios bylos aplinkybėmis, atskleidžia, kokioje nusikalstamos veikos stadijoje nutrūko padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, tačiau bausmės skyrimo motyvuose į šią aplinkybę neatsižvelgiama. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-768/2009 nurodyta, kad piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taip pat konstatuota, kad K. T. veiksmai visiškai atitinka piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau aplinkybė, kad kaltininko padaryta nusikalstama baigta, bausmės skyrimo motyvuose neminima, tai kelia abejonių, ar į ją buvo atsižvelgta individualizuojant K. T. bausmę. Šis pavyzdys teismų praktikoje nevienintelis, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-46/09, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-153-365-2009, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-498/09 greta įvairių BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių padarytos nusikalstamos veikos stadija nenurodyta, todėl kyla abejonių, ar teismai nuosekliai laikosi iš BK 54 straipsnio kylančio reikalavimo įvertinti kiekvieną bausmės individualizavimui turinčią reikšmės aplinkybę. 4. 5. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į kaltininko asmenybę Be įvairių BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės individualizavimui turinčių įtakos aplinkybių, svarbi reikšmė turėtų būti teikiama ir nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybės vertinimui. Būtent įvairūs kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai galėtų teismui padėti nuspręsti, ar paskirta bausmė pasieks BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 7 punktą, teismams vertinant nusikalstamą veiką padariusį asmenį siūlyta išskirti asmenybės požymius, lemiančius asmens pavojingumą, ir požymius, neturinčius tam įtakos. Šioje apžvalgoje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan. ), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, ar blaivus ir pan. ) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan. ). Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismų nuosprendžius, kuriais asmenys nuteisti už įvairių korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, matyti, kad bausmės skyrimo motyvuose teismai nurodo įvairius kaltininko asmenybę apibūdinančius teisinius, socialinius–demografinius, socialinius–funkcinius ir kitus požymius. Šio laikotarpio teismų nuosprendžiuose minimi tokie kaltininko asmenybę neigiamai apibūdinantys požymiai kaip neišnykęs teistumas (Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-779/2009), kaltininkas baustas administracine tvarka (Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-779/2009, Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-771/2009, Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-670/2009, Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-81-352/2009), turi galiojančių administracinių nuobaudų (Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-641/2009). Priimtuose nuosprendžiuose taip pat akcentuota, kad kaltininkas apibūdinamas neigiamai (Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-348-385/2009) arba patenkinamai (Panevėžio miesto apylinkės teismo byla Nr. 1-492-389/2009), atkreiptas dėmesys į tai, kad jis niekur nedirba (Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-440/2009, Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-385/2009, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-389/2009), charakteristikoje nurodoma, kad pareigines funkcijas, užduotis atlikdavo patenkinamai (Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-440/08). Nagrinėjamo laikotarpio teismų sprendimuose teigiamai kaltininko asmenybę apibūdina tokie teisiniai požymiai: kaltininkas neteistas (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-245-719/2009, 1-670-719/2009, Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-586/2009), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009), administracine tvarka nebaustas (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08, Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/08). Taip pat pirmosios instancijos teismo priimtuose nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas nusikalstamų veikų, numatytų BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, padarymo faktas, nurodyti ir įvairūs teigiami socialiniai–demografiniai bei kiti šią asmenybę apibūdinantys požymiai. Nurodoma, kad kaltininkas dirba (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-620-768/2008, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-129-311/2009), turi legalų pragyvenimo šaltinį (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo Nr. 1-445-369/08), ilgametį darbą aplinkos apsaugos srityje (Lazdijų rajono apylinkės teismo Nr. 1-111-780/2008), užsirekomendavo kaip pareigingas, drausmingas, rodantis iniciatyvą darbuotojas, sugeba savarankiškai spręsti problemas, lengvai bendrauja su gyventojais, niekada nepavargsta tarnyboje, mandagus, turintis pasitikėjimą, už gerus rezultatus skatintas vadovybės (J-avos rajono apylinkės teismo Nr. 1-111-217/2009), kad pasižymi taktišku elgesiu, vykdo jam pavestas užduotis, darbo drausmės nepažeidinėja (Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-440/08), aktyviai dirba visuomeninį darbą (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08), apibūdinamas teigiamai (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009, Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-780/2008). V-inant kaltininko šeiminę padėtį ar kitus jo socialinius ryšius, pabrėžiama, kad kaltininkas yra vedęs (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-620-768/2008, 1-770-768/2009, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-227-840/2009), turi šeimą (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/08), yra sudaręs bažnytinę santuoką (Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009), vienas augina, rūpinasi ir išlaiko savo sūnų (Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-260-607/2009), turi mažamečių vaikų (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-227-840/2009, Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009), augina nepilnamečius vaikus (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-111/2009), turi nuolatinę gyvenamąją vietą (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08, Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009). Be to, teismų sprendimuose atsižvelgiama į tai, kad kaltininkas yra jauno amžiaus (Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008, Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-304/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 7 punkte, be kitų aplinkybių, taip pat nurodoma ir vertintina kaltininko sveikatos būklė. Dėl to apygardų teismų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtuose sprendimuose vertinta ir tai, kad kaltininkas yra neįgalus (iš dalies darbingas) (Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-367/2009, J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08), PSC įskaitoje neįrašytas (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08). Nuosprendžių bausmių skyrimo motyvuose, be įvairių kaltininko asmenybę apibūdinančių požymių, vertinama ir kaltininko turtinė padėtis, todėl teismai, skirdami bausmę už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltininkas nuosprendžio priėmimo metu yra bedarbis, išlaiko tris vaikus (kaltinamojo šeimos materialinė padėtis) (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-320-218/09), vienas išlaiko nepilnamečius vaikus (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089, Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-286/2009), išlaiko šeimą (Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-131-8346/2009). Kituose nuosprendžiuose nurodoma abstrakčiai, kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta į kaltininko turtinę padėtį (Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų bausmės skyrimo motyvuose nurodyti tokie požymiai, kaip kaltininko amžius, šeiminė padėtis, sveikatos būklė, turtinė padėtis ir kt. , turi reikšmės kaltininkui skiriant švelnesnę bausmę. Taip pat teismų sprendimuose vertintos įvairios po korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kurios suteikė galimybę spręsti ir apie galimus šio asmens teigiamus pokyčius. Dėl to teismų sprendimuose atsižvelgta į tai, kad byloje nėra duomenų apie jo padarytus teisės pažeidimus po nusikaltimų padarymo (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-46/09), taip pat kad jis inkriminuojamas veikas padarė gana seniai (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-670-719/2009). Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismų sprendimus, matyti, kad bausmės skyrimo motyvai susiję su kaltininko asmenybės vertinimu tik iš dalies atitinka formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 7 punkte akcentuota kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo ir po nusikalstamos veikos padarymo kompleksinio vertinimo svarba. O iš išanalizuotų teismų sprendimų matyti, kad įvairūs kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai dažniausiai buvo vardijami tik formaliai, fragmentiškai nurodant vieną arba kelias kaltininko asmenybę teigiamai arba neigiamai apibūdinančias aplinkybes. Šios nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos kaip kaltininką iki nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos darymo metu bei po nusikalstamos veikos padarymo apibūdinančių požymių visetas. Taip pat pažymėtina, kad dažniausiai formaliai nurodytais motyvais buvo siekiama pagrįsti švelnesnės bausmės negu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis skyrimą, nors kyla abejonių, ar tokios bausmės paskyrimas iš viso buvo įmanomas. 4. 6. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį Baudžiamosiose bylose, kuriose nustatyta, kad korupcinio pobūdžio nusikalstama veika buvo padaryta kelių asmenų bendromis pastangomis, teismas, individualizuodamas bausmę nusikalstamos veikos bendrininkams, vadovaujasi ne tik BK 54, bet ir 58 straipsnio nuostatomis, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį formą, vaidmenį ir pobūdį. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teismai bausmės skyrimo motyvuose turėtų konkretizuoti ne tik kiekvieno iš bendrininkų rūšį (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas), bet ir įvertinti jų vaidmenį bei indėlį padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose. 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos teismų nuosprendžių, kuriuose konstatuotas bendrininkavimo padarant kyšininkavimą, tarpininko kyšininkavimą, papirkimą ar piktnaudžiavimą faktas, analizė parodė, kad teismai paprastai laikosi BK 58 straipsnio imperatyvo ir individualizuodami bausmes bendrininkams nurodo ne tik bendrininkų rūšį, bet nustato ir jų atliktų veiksmų pobūdį bei indėlį siekiant bendro nusikalstamo rezultato. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-87-203/2009 atkreiptas dėmesys į tai, kad kaltinamosios V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe. Jos vaidmuo buvo antraeilis – nors ir atliko aktyvius veiksmus paimant pažymas iš registro įmonės, pasirašant sandorį pas notarę, tačiau nusikaltimų iniciatoriai buvo A. S. bei M. Ž. Kaltinamojo A. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Jis yra teistas už nusikaltimo padarymą Olandijoje, niekur nedirba. Jo vaidmuo darant nusikaltimus buvo pirmaeilis – jis surado E. D. J. priklausantį žemės sklypą, koordinavo kitų bendrininkų veiksmus. Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-154/2008 ir Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-167/2008 taip pat konstatavus, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, konkretizuotas ne tik bendrininkų vaidmuo, bet ir jų aktyvumas darant piktnaudžiavimą. Tačiau, išanalizavus teismų praktiką, nustatyta ir tokių atvejų, kai teismui pripažinus atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, bausmės skyrimo motyvuose dalies arba visų kaltinamųjų vaidmenys ir veiksmų pobūdis bei indėlis nenurodyti, įtaka bausmės skyrimui neaptarta (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-498/09, Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-434-2009). 4. 7. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes Įpareigojimas teismui, be kitų bausmės individualizavimui turinčių reikšmės aplinkybių, atsižvelgti ir į baudžiamąją atsakomybę lengvinančias (BK 59 straipsnis) bei sunkinančias (BK 60 straipsnis) aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Įgyvendindami tokį įpareigojimą teismai turi įvertinti visas baudžiamojoje byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir į jas atsižvelgti skirdami bausmę korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Iš per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, kuriuose asmenys pripažinti kaltais pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, matyti, kad teismų dažniausiai baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė dažniausiai nustatoma tiek kyšininkavimo, tiek tarpininko kyšininkavimo, papirkimo bei piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Dėl baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pažymėtina, kad papirkimo baudžiamosiose bylose tokia dažniausiai laikoma aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kai nusikalstamą veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Visuose išanalizuotuose nuosprendžiuose taikant šią aplinkybę konkrečiai nurodyta, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio. Tyrimo metu nenustatyta nuosprendžių, kuriuose būtų konstatuotas apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas. Atskleidžiant BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte esančios baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį, būtina pažymėti, kad jį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis) apžvalga). Dėl to teismai, pripažindami šią aplinkybę, nustato ne tik asmens apsvaigimą veikos padarymo metu, bet ir įvertina apsvaigimo reikšmę nusikalstamos veikos padarymui (pavyzdžiui, pavartojus alkoholio sustiprėjo kaltininko pasiryžimas padaryti nusikalstamą veiką). Manytina, kad tokį reikalavimą atitinka tie teismų nuosprendžiai, kuriuose individualizuojant bausmę už papirkimo padarymą ši aplinkybė konstatuojama tik nustačius abu būtinus jos turinio elementus – apsvaigimą ir tai, kad būtent apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-238-188/2009, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-376-296/2009). Taip pat nustatyti dažni atvejai, kai pirmosios instancijos teismai individualizuodami bausmę nurodo motyvus, kodėl apsvaigimo nuo alkoholio nepripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pavyzdžiui, M-mpolės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-341-416/2009 nurodoma, kad kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę ikiteisminis tyrimas inkriminavo tai, kad kaltinamasis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Tačiau vien buvimo neblaiviam veikos padarymo metu nepakanka šią kaltinamojo būseną traktuoti kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Įstatymas imperatyviai reikalauja, kad kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę reikia traktuoti būseną, kai kaltinamasis ne tik kad buvo neblaivus, bet ir kad būtent tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas). Dėl to teismas traktuoja, kad kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-84-137/2009 teigiama, jog kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailisi, o sunkinančių aplinkybių nėra. Jo girtumas nusikaltimo metu nelaikytinas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jis gerai suprato savo veiksmus ir to norėjo, ir neturėjo įtakos šios veikos padarymui. Tačiau nagrinėjamu laikotarpiu priimtų nuosprendžių analizė taip pat parodė ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų neatitinkančius šios aplinkybės konstatavimo atvejus, kai teismai nustatę tik apsvaigimo nuo alkoholio faktą nevertino jo realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-213/2009 nurodyta, kad kaltinamojo G. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Tik asmens neblaivumas vertintas -ių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-763/2009 (kaltinamojo S. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinanti – kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus), Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1108-526/2009 (E. Š. nusikalto būdamas neblaivus), Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-192-266/2010 (kaltinamojo V. L. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje atkreiptas dėmesys į tai, kad teismai paprastai pripažįsta kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką kaltininkas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių psichiką veikiančių medžiagų, kai byloje nustatyta, kad toks apsvaigimas turėjo realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir ši aplinkybė nėra įstatyme numatyta kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis yra numatytas, pavyzdžiui, BK 281 straipsnyje. Tačiau svarstytina, ar šis požymis yra įtrauktas į nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalies, sudėtį, kaip teigiama Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-198-671/2009: kaltinamojo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes kaltinamasis tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo asmens veikos vykdant įgaliojimus. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo lengvas girtumas nepripažintinas sunkinančia aplinkybe, nes tai – nusikalstamos veikos sudėties požymis. 5. Lietuvos apeliacinio teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo bylose priimtų sprendimų analizė Apžvelgiant teismų praktiką korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose išanalizuoti 164 Lietuvos apeliacinio teismo per 2008 m. [17]–2010 m. I pusmetį priimti sprendimai (dėl 217 apeliacinių skundų) baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225, 226, 227 arba 228 straipsnį. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti kyšininkavimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinio teismo priimti sprendimai Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 30 40 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti tarpininko kyšininkavimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinio teismo priimti sprendimai Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 3 3 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti papirkimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinio teismo priimti sprendimai Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 58 69 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti piktnaudžiavimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinio teismo priimti sprendimai Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 73 105 Pasirinkto laikotarpio Lietuvos apeliacinio teismo priimtų sprendimų tyrimas padėjo identifikuoti pagrindinius apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismų nuosprendžių padavimo pagrindus bei motyvus, nustatyti, ar baudžiamojo proceso dalyviai, kuriems suteikta teisė apskųsti neįsiteisėjusį teismo nuosprendį apeliacine tvarka, tinkamai išnaudoja jiems suteiktas procesines galimybes, taip pat pastebėti pagrindinius apeliacinio teismo konstatuotus pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Vadovaujantis BPK 312 straipsnio 1 dalimi, apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusių nuosprendžių bet kokiais pagrindais ir motyvais turi teisę paduoti prokuroras, privatus kaltintojas, nuteistasis, asmuo, kuriam byla nutraukta, jų gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Baudžiamųjų bylų eigos analizei svarbu nustatyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančio prokuroro ir nuteistojo (ar asmens, kuriam byla nutraukta) bei jo gynėjo aktyvumą, naudojantis procesinėmis galimybėmis apskųsti neįsiteisėjusį teismo nuosprendį apeliacine tvarka. [18] Proceso dalyvių, dėl kurių pateiktų apeliacinių skundų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimus, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Iš viso Nuteistasis/atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės/gynėjas 32 2 54 60 148 Prokuroras 8 1 15 45 69 Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, nustatyti 217 apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų nuosprendžių išsprendimo atvejai. Iš 217 apeliacinių skundų 148 apeliaciniai skundai buvo paduoti nuteistų asmenų (ar jų gynėjų) ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės. Šie apeliaciniai skundai sudaro apie 68 proc. visų minėtose baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo išspręstų skundų. Per šį laikotarpį išspręsti 69 valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų apeliaciniai skundai, tai apie 32 proc. šiuo laikotarpiu išnagrinėtų apeliacinių skundų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Apibendrinus pažymėtina, kad dauguma apeliacinių skundų įvairiais pagrindais ir motyvais minėtų kategorijų baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismui padavė nuteistieji (arba asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jų gynėjai. Tuo tarpu prokurorų išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius yra maždaug 36 proc. mažesnis. Dėl to svarstytina, ar prokurorai visais atvejais išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes pateikus apeliacinį skundą patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant, kad už padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) būtų paskirtos teisingos bausmės ar tinkamai pritaikytos kitos baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo normos. Detalesnė pateiktų apeliacinių skundų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmė sprendimus kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, analizė atlikta atsižvelgus į šių skundų pateikimo pagrindus ir motyvus. Kadangi BPK 312 straipsnio 1 dalyje teisė paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio nustatyta tiek valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančiam prokurorui, tiek nuteistajam (arba asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės) ar jo gynėjui, todėl šių proceso dalyvių apeliaciniai skundai analizuoti atskirai. 5. 1. Nuteistųjų (arba asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės) ar jų gynėjų apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių padavimo pagrindai ir motyvai Lietuvos apeliacinio teismo per 2007 m. –2010 m. I pusmetį priimtų sprendimų tyrimas parodė, kad nuteistieji (arba asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ar jų gynėjai apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių, priimtų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo bylose, paduoda šiais pagrindais ir motyvais: 1. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, visapusišku ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Be to, šiuose skunduose teigiama, kad teismas neobjektyviai, vienašališkai vertino faktines bylos aplinkybes bei vadovavosi prielaidomis, todėl nuteistieji ar jų gynėjai mano, jog teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos neišsamiais, šališkai ištirtais ir neteisingai įvertintais įrodymais. Dėl to apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Yra atvejų, kai šiuose skunduose prašoma perkvalifikuoti kaltininko padarytą nusikalstamą veiką ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui baudžiamąją bylą nutraukti arba paskirti kitą – švelnesnę bausmę, jeigu teismas padarytų išvadą, kad yra pagrindas pripažinti kaltininką kaltu. Pažymėtina, kad apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, paduodavo ir asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). [19] Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 26 2 27 46 Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėti 26 apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, tai apie 81 proc. visų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išanalizuotų apeliacinių skundų. Tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti 2 apeliaciniai skundai, kuriuose buvo ginčijamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrįstumas, tai 100 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Taip pat apeliacine tvarka išnagrinėti 27 apeliaciniai skundai papirkimo baudžiamosiose bylose. Tai yra apie 52 proc. visų analizuojamu laikotarpiu papirkimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėti 46 apeliaciniai skundai (apie 76 proc. visų skundų). P-eikti duomenys rodo, kad apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį arba nuosprendį, kuriuo asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, šiuo laikotarpiu bene dažniausiai buvo paduodami tarpininko kyšininkavimo (100 proc. ) ir kyšininkavimo (apie 81 proc. ) baudžiamosiose bylose. 2. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateiktu nusikalstamos veikos kvalifikavimu, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į kitą inkriminuoto straipsnio dalį ir, atsižvelgiant į tai, paskirti švelnesnę bausmę, negu apkaltinamajame nuosprendyje paskirta galutinė subendrinta bausmė. Taip pat tyrimo metu nustatyti atvejai, kai šiuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netaikė BK 66 straipsnio nuostatų ir į bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 1 0 5 0 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose paduotas 1 apeliacinis skundas, kuriame buvo prašoma perkvalifikuoti kaltininkui inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai apie 3 proc. visų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Papirkimo baudžiamosiose bylose paduoti 5 apeliaciniai skundai (apie 9 proc. visų skundų). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analizuojamu laikotarpiu nenustatyta tarpininko kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose būtų ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas. 3. Apeliaciniuose skunduose neginčijamos padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ar pateiktas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau juose prašoma sušvelninti paskirtą bausmę (bausmės rūšį arba paskirtos bausmės dydį), nes, apeliantų nuomone, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir paskyrė per griežtą, todėl neteisingą, bausmę. Taip pat kai kuriuose tokio pobūdžio apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose ginčijamas bausmės individualizavimas, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 0 0 13 4 Nagrinėjamu laikotarpiu išnagrinėta 13 apeliacinių skundų papirkimo ir 4 apeliaciniai skundai piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, kuriuose buvo ginčijamas paskirtos bausmės teisingumas. Tai apie 24 proc. visų šios kategorijos bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų papirkimo baudžiamosiose bylose ir apie 7 proc. piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tuo tarpu kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose nenustatyta išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose apeliacinės instancijos teismo būtų prašoma sušvelninti paskirtą bausmę (jos rūšį arba dydį). 4. Paduotuose apeliaciniuose skunduose teismo prašoma taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Šiuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepatenkinti laiduotojo prašymo perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nustatytas atvejis, kai kaltininko prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo buvo susijęs ir su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 37 straipsnio normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes BK 37 straipsnis nenumato galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamojo nusižengimo mažareikšmiškumo. Iš paduotų skundų taip pat matyti, kad kai kuriuose apeliaciniuose skunduose prašoma apeliacinės instancijos teismo sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu būtų nuspręsta neatleisti kaltininko nuo baudžiamosios atsakomybės. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 3 0 4 10 2008 m. –2010 m. I pusmečio apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas, buvo išnagrinėti kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tuo tarpu tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose šiuo laikotarpiu tokių skundų nebuvo paduota. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėti 3 apeliaciniai skundai, tai apie 10 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėtų skundų. Taip pat išnagrinėti 4 apeliaciniai skundai (apie 7,5 proc. ) papirkimo ir 10 apeliacinių skundų (apie 17 proc. ) piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. 5. Apeliaciniais skundais prašoma pakeisti tą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje, apeliantų nuomone, netinkamai išspręstas proceso išlaidų klausimas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose ginčijamas proceso išlaidų priteisimas, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 2 0 0 0 Tokie apeliaciniai skundai, kuriuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė proceso išlaidų klausimą, ir prašoma šias teismo klaidas ištaisyti, buvo paduoti tik kyšininkavimo baudžiamosiose bylose. Buvo išspręsti 2 tokio pobūdžio apeliaciniai skundai, tai apie 6 proc. visų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo kaltinti pagal BK 225 straipsnį, išspręstų apeliacinių skundų. 6. Paduotuose apeliaciniuose skunduose taip pat prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų (pavyzdžiui, apeliantų nuomone, įtariamajam ar kaltinamajam nebuvo užtikrinta teisė į vertimą, todėl įtariamasis ar kaltinamais nesuprato jam pateiktų įtarimų ar kaltinimų esmės) ir baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo. Šiais atvejais nuteistieji dažniausiai neneigia visų faktinių bylos aplinkybių, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo skubotai ir šališkai, neišsamiai, todėl padarė aiškiai neteisingų išvadų. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 0 0 4 0 Tyrimo metu nustatyta, kad tokio pobūdžio apeliaciniai skundai per 2008 m. –2010 m. I pusmetį buvo paduoti ir apeliacinės instancijos teismo išspręsti tik papirkimo baudžiamosiose bylose. Šios kategorijos bylose išspręsti 4 tokio pobūdžio apeliaciniai skundai, tai apie 7,5 proc. visų papirkimo baudžiamosiose bylose išspręstų apeliacinių skundų. Apibendrinus pateiktus duomenis, pažymėtina, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtų skundų daugumą korupcinio pobūdžio baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) sudarė tie apeliaciniai skundai, kuriuose buvo ginčijamas priimto apkaltinamojo nuosprendžio ar nuosprendžio, kuriuo asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma panaikinti šį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Minėta, kad kyšininkavimo baudžiamosiose bylose tokie apeliaciniai skundai sudarė apie 81 proc. , tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose – 100 proc. , papirkimo baudžiamosiose bylose apie 52 proc. ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apie 76 proc. visų tokių kategorijų baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Tyrimo metu nustatyta, kad dažnai papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo prašoma sušvelninti paskirtą bausmę (jos rūšį arba dydį), motyvuojant tuo, kad teismai netinkamai įvertino bausmės individualizavimui turinčias reikšmės aplinkybes ir dėl to paskyrė pernelyg griežtas bausmes. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį iš visų išnagrinėtų apeliacinių skundų papirkimo baudžiamosiose bylose tokio pobūdžio skundai sudarė apie 24 proc. , piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apie 7 proc. Taip pat kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose dažnai apeliaciniai skundai paduodami nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantų nuomone, nepagrįstai atsisakė taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas (pavyzdžiui, pagal BK 40 straipsnį). Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose tokio pobūdžio išspręsti apeliaciniai skundai sudarė apie 10 proc. visų analizuojamu laikotarpiu šiose bylose išspręstų skundų; papirkimo baudžiamosiose bylose jie sudarė apie 7,5 proc. , o piktnaudžiavimo baudžiamosiose apie 17 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išspręstų apeliacinių skundų. 5. 2. Valstybinimą kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių padavimo pagrindai ir motyvai Apeliacinės instancijos kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų sprendimų tyrimas parodė, kad prokurorai apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusių nuosprendžių paduoda tiek pirmosios instancijos teismams priėmus išteisinamuosius nuosprendžius, tiek ginčydami įvairius baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektus teismui priėmus apkaltinamuosius nuosprendžius, taip pat nuosprendžius, kuriais nutrauktos bylos esant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindams. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose, kuriose nuteista keletas asmenų pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnį, apeliaciniai skundai prokurorų dažnai paduodami vadovaujantis skirtingais pagrindais ir motyvais dėl kiekvieno nuteistojo. Siekiant detalesnės apeliacinių skundų pateikimo motyvų ir pagrindų analizės, šie apeliaciniai skundai skaidytini į savarankiškus atvejus ir dėl kiekvieno nuteistojo, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės arba išteisintojo analizuotini savarankiškai (toliau – atvejai). Iš apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų matyti, kad prokurorų apeliaciniuose skunduose dažniausiai nurodomi šie skundo padavimo pagrindai ir motyvai: 1. Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prokurorų apeliaciniuose skunduose ginčijamas išteisinimo pagrįstumas, nurodoma, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 1 0 4 29 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį buvo paduoti apeliaciniai skundai, kuriuose prašyta panaikinti teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį, ir išspręsti kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tokio pobūdžio išspręstų apeliacinių skundų nenustatyta tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225 straipsnį, nustatytas 1 apeliacinės instancijos teismo išspręstas apeliacinis skundas, tai apie 13 proc. visų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išspręstų skundų. Papirkimo baudžiamosiose bylose išnagrinėti 4 apeliaciniai skundai (apie 27 proc. visų apeliacinių skundų), kuriuose prašoma priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Tyrimo metu piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose nustatyti 29 išspręsti tokie apeliaciniai skundai. Tai apie 65 proc. visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų skundų bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį. 2. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą. Dėl to šiuose skunduose ginčijami pirmosios instancijos teismų nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ar dydis (pavyzdžiui, paskirta pernelyg švelni bausmė, nes individualizuodamas bausmę teismas neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nepagrįstai pripažino baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę arba, paskyręs laisvės apribojimo bausmę, nenustatė jokių įpareigojimų ar draudimų, arba nurodoma, kad teismas, nesilaikydamas BK 49 straipsnio 3 dalies reikalavimų, paskyrė arešto bausmę, kurios dydis viršijo nustatytą maksimalią arešto bausmės už baudžiamąjį nusižengimą ribą, ir kt. ). Taip pat šiuose skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas netinkamai taikė bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles (pavyzdžiui, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, teismas paskirtas bausmes subendrino visiško bausmių sudėjimo būdu), todėl paskyrė neteisingą bausmę. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose ginčijamas bausmės individualizavimas, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 3 0 3 6 Nustatyti 3 išnagrinėti apeliaciniai skundai kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose, taip pat 6 apeliaciniai skundai piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225 straipsnį, šie apeliaciniai skundai sudaro apie 37 proc. visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų; papirkimo baudžiamosiose bylose tai apie 20 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų, o piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apie 13 proc. Taip pat nustatytas vienas atvejis, kai piktnaudžiavimo baudžiamojoje byloje prokuroro paduotame apeliaciniame skunde buvo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam, vadovaujantis teisingumo principu, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (baudą) (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-60-116/2010). 3. Paduotuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes padarytas nusikalstamas veikas nepagrįstai kvalifikavo ne pagal tuos BK straipsnius ar straipsnių dalis, kurias reikėjo taikyti. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 0 0 5 5 Apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų analizė parodė, kad 2008 m. –2010 m. I pusmečio laikotarpiu buvo paduoti apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, ir išspręsti papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tuo tarpu kyšininkavimo ir tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose tokių išspręstų skundų nenustatyta. Papirkimo baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo išspręsti 5 prokurorų paduoti skundai (apie 33 proc. visų skundų). Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose taip pat nustatyti 5 apeliaciniai skundai, kuriuose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tai apie 11 proc. visų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį, išspręstų skundų. 4. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas BK 40 straipsnio taikymo pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalį, kuria asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir pripažinti jį kaltu už nusikalstamos veikos padarymą bei skirti bausmę. Tokio pobūdžio skunduose nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nėra BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma panaikinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymą, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 3 0 0 5 Apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), nagrinėjamu laikotarpiu buvo išspręsti kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tyrimo metu nenustatyta atvejų, kad apeliacinės instancijos teismas būtų išnagrinėjęs tokio pobūdžio skundus tarpininko kyšininkavimo ar papirkimo baudžiamosiose bylose. Kyšininkavimo bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išspręsti 3 apeliaciniai skundai, kuriuose ginčijamas BK 40 straipsnio taikymo pagrįstumas, tai apie 37 proc. visų šiuo laikotarpiu kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Piktnaudžiavimo bylose išnagrinėti 5 apeliaciniai skundai, tai apie 11 proc. visų apeliacinių skundų, išnagrinėtų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį. 5. Vadovaujantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliaciniuose skunduose prašoma nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 1 1 2 0 Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį tokie apeliaciniai skundai apeliacinės instancijos teismo buvo išspręsti kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose. Kyšininkavimo ir tarpininko kyšininkavimo bylose išnagrinėta po 1 tokio pobūdžio apeliacinį skundą, tai kyšininkavimo atveju sudaro apie 13 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išspręstų apeliacinių skundų, o tarpininko kyšininkavimo atveju 100 proc. visų tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose šiuo laikotarpiu išspręstų skundų. 2 apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, buvo išnagrinėti papirkimo bylose (apie 13 proc. visų skundų). 6. Paduotame apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo. Skunde nurodoma, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo proceso įstatymo taikymo (pavyzdžiui, asmenį nuteisus pagal kitą nei kaltinime nurodytą straipsnį ir pažeidus jo teisę į gynybą, padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma perduoti bylą nagrinėti iš naujo, skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius 0 0 1 0 Nustatytas 1 apeliacinės instancijos teismo papirkimo baudžiamojoje byloje išnagrinėtas apeliacinis skundas, kuriame prašoma perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tai yra apie 7 proc. visų apeliacinių skundų išnagrinėtų bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnį. Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį apeliacinės instancijos teismo priimtus sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, matyti, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai apeliacinius skundus paduoda įvairiais pagrindais ir motyvais. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose paduotuose apeliaciniuose skunduose dažniausiai ginčijamas pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumas (apie 37 proc. ) ir priimtas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (apie 37 proc. ). Prašymas nutraukti baudžiamąjį procesą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. suėjus senaties terminams, nustatytiems BK 95 straipsnyje, apeliaciniame skunde dažniausiai buvo teikiamas tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (100 proc. ). Apeliaciniuose skunduose papirkimo baudžiamosiose bylose bene dažniausiai buvo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu (apie 33 proc. ). Tuo tarpu piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose daugumą sudaro apeliaciniai skundai, kuriuose ginčijamas pirmosios instancijos priimto išteisinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį (apie 65 proc. ). 6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų nutarčių kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose analizė Kasacinio teismo praktikos kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose tyrimo metu išanalizuotos 87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008[20]–2010 metų nutartys (dėl 111 kasacinių skundų), priimtos sprendžiant įvairius korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų inkriminavimo, bausmės individualizavimo ar padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatymo probleminius klausimus. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių ir išnagrinėtų kasacinių skundų skaičius Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Papirkimas BK 227 straipsnis Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Iš viso Kasacinių nutarčių skaičius 15 1 22 49 87 Išnagrinėtų kasacinių skundų skaičius 17 1 30 63 111 Vadovaujantis BPK 367 straipsnio 1 dalies nuostatomis, be kitų proceso dalyvių, kasacinį skundą, kilus abejonių dėl baudžiamojo įstatymo tinkamo taikymo arba nurodžius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, turi teisę paduoti prokuroras, nukentėjusysis, nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam byla nutraukta, arba jų gynėjai. Kasacinio teismo priimtų nutarčių tyrimo metu nustatyta, kad, be prokurorų, nuteistųjų ar jų gynėjų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, kasaciniai skundai buvo paduoti ir asmenų, kuriems baudžiamoji byla buvo nutraukta (apeliacinės instancijos teismui nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį ir baudžiamąją bylą dėl šios dalies nutraukus, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, kasatorius paduotame kasaciniame skunde prašo jį išteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-478/2008). Iš kasacinio teismo priimtų nutarčių piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose matyti ne tik prokurorų, nuteistųjų ar jų gynėjų, bet ir išteisintųjų bei nukentėjusiųjų kasacinių skundų padavimo atvejų. Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismui nutartimi atmetus apeliacinį skundą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nukentėjusieji kasacinio teismo prašė apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-407/2009). Šios kategorijos baudžiamosiose bylose paduotuose kasaciniuose skunduose išteisintieji paprastai nurodo, kad sutinka su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, tačiau nesutinka su išteisinamojo nuosprendžio motyvais ir išteisinimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-200/2008). Atsižvelgiant į tai, kad vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje gali būti išsprendžiami prokurorų kasaciniai skundai, pateikti dėl kelių asmenų, kaltintų pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnį, šioje analizėje kiekvieno asmens, kaltinto pagal vieną ar kelis šiuos straipsnius, atvejis tirtas atskirai. Taip pat atskirai analizuoti atvejai, kai tas pats asmuo buvo kaltinamas keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu arba kai vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje buvo išspręsti keleto nuteistųjų arba jų gynėjų, nukentėjusiųjų ar kitų BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų kasaciniai skundai (toliau – atvejis). Išnagrinėjus proceso dalyvių paduotus kasacinius skundus, priimtos įvairios BPK 382 straipsnyje numatytos kasacinio teismo nutartys. Kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimta 15 kasacinių nutarčių, tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnis) bylose 1 nutartis, papirkimo (BK 227 straipsnis) baudžiamosiose bylose 22 ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) – 49 kasacinės nutartys, kuriose spręsti įvairūs baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo klausimai. Iš viso tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimtos 87 kasacinės nutartys. Šie duomenys rodo, kad dažniausiai tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi klausimas buvo keliamas baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys, be kitų nusikalstamų veikų padarymo, buvo kaltinti ir pagal BK 228 straipsnį. Šios kasacinės nutartys sudaro apie 56 proc. visų analizuojamu laikotarpiu kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių, atitinkamai jose išspręstas ir didžiausias kasacinių skundų skaičius (apie 57 proc. visų 2008 m. –2010 m. per I pusmetį išanalizuotų kasacinių skundų, paduotų minėtų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo laikotarpiu daugiausia kasacinių skundų buvo išnagrinėta teismui nusprendus atmesti pateiktus kasacinius skundus (BPK 382 straipsnio 1 punktas). Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta 17 kasacinių skundų, iš jų 13 kasacinio teismo buvo atmesti, tai apie 76 proc. visų per šį laikotarpį išnagrinėtų kasacinių skundų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose; tuo tarpu apie 18 proc. (3 kasaciniai skundai) kasatorių skundų buvo tenkinta iš dalies ir 1 kasacinis skundas tenkintas visiškai, tai apie 6 proc. visų per šį laikotarpį kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų kasacinių skundų. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti tarpininko kyšininkavimu (BK 226 straipsnis), nustatytas 1 kasacinio skundo padavimo atvejis, kuris kasacinio teismo buvo tenkintas iš dalies. Papirkimo (BK 227 straipsnis) baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta 30 kasacinių skundų, iš kurių apie 67 proc. , vadovaujantis BPK 382 straipsnio 1 punktu, buvo atmesti, apie 20 proc. (6 kasaciniai skundai) tenkinti iš dalies ir 3 kasaciniai skundai tenkinti visiškai (apie 10 proc. ). Taip pat nustatytas 1 atvejis (apie 3 proc. ), kai kasacinis skundas paliktas nenagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o klausimas, kurį kasaciniame skunde iškėlė valstybinį kaltinimą papirkimo baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras, apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas ir nagrinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-533/2008). Papirkimo baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo 63 kasacinius skundus, iš kurių apie 49 proc. paduotų skundų buvo atmesta ir apie 14 proc. tenkinta. Pažymėtina, kad, skirtingai nei minėtose kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose, tose baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo kaltinti piktnaudžiavimo padarymu, gana didelė dalis kasacinių skundų buvo tenkinta iš dalies. Iš paduotų 63 kasacinių skundų iš dalies tenkinti 23 kasaciniai skundai, tai apie 37 proc. visų piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išspręstų skundų. Detaliau analizuojant priimtas kasacines nutartis, tikslinga nustatyti baudžiamojo proceso dalyvių aktyvumą, naudojantis baudžiamojo proceso įstatymo jiems suteikta kasacinio skundo dėl įsiteisėjusių pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtų nuosprendžių (vadovaujantis BPK 367 straipsnio nuostatomis) ar nutarčių pateikimo teise. Proceso dalyvių, dėl kurių pateiktų apeliacinių skundų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartis, skaičius Kasacinį skundą padavęs asmuo Iš viso Kasacinis skundas tenkintas Kasacinis skundas tenkintas iš dalies Paliktas nenagrinėtu Kyšininkavimas BK 225 straipsnis Prokuroras 2 0 0 0 Kiti BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys 15 1 3 0 Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis Prokuroras 0 0 0 0 Kiti BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys 1 0 1 0 Papirkimas BK 227 straipsnis Prokuroras 11 2 4 1 Kiti BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys 19 1 2 0 Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis Prokuroras 17 5 10 0 Kiti BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys 46 4 13 0 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtų nutarčių analizė parodė, kad nemažai kasacinių skundų BK 369 straipsnyje numatytais pagrindais buvo paduota nukentėjusiųjų, nuteistųjų, išteisintųjų, asmenų, kuriems baudžiamoji byla buvo nutraukta, arba jų gynėjų. Iš 17 kasacinių skundų kyšininkavimo bylose 15 kasacinių skundų padavė minėti asmenys, tai apie 88 proc. visų kasacinių skundų šiuo laikotarpiu išnagrinėtų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose. Tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose paduotas 1 kasacinis skundas (100 proc. ), kurį padavė nuteistasis. Iš 63 kasacinių skundų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti piktnaudžiavimo padarymu, 46 kasacinius skundus padavė įvairūs BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti baudžiamojo proceso dalyviai (išskyrus prokurorus), tai apie 73 proc. visų šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų skundų. Didesnis valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų aktyvumas papirkimo baudžiamosiose bylose. Šiose baudžiamosiose bylose iš viso paduoti 36 kasaciniai skundai, iš kurių 19 (apie 53 proc. ) paduoti nuteistųjų ar jų gynėjų, o 11 (apie 47 proc. ) – prokurorų. Palyginti mažas prokurorų procesinis aktyvumas kelia abejonių, ar valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai visais atvejais tinkamai išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes, siekiant užtikrinti, kad analizuojamose korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo baudžiamosiose bylose būtų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors prokurorų kasacinių skundų, paduotų papirkimo (BK 227 straipsnis) ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) baudžiamosiose bylose, skaičius yra palyginti mažesnis negu kitų BK 367 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių kasacinių skundų, tačiau didesnė dalis jų buvo iš dalies arba visiškai tenkinti. Minėta, kad baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnį, išspręsta 11 prokurorų kasacinių skundų, iš kurių 6 kasaciniai skundai tenkinti visiškai arba iš dalies (apie 55 proc. šios kategorijos bylose išspręstų prokurorų paduotų kasacinių skundų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėjo 17 prokurorų paduotų kasacinių skundų, iš kurių 15 kasacinių skundų, nustačius netinkamus baudžiamojo įstatymo taikymo atvejus arba esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, buvo tenkinti visiškai arba iš dalies. Tai apie 88 proc. visų valstybinį kaltinimą piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose palaikiusių prokurorų išspręstų kasacinių skundų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išnagrinėtų atvejų skaičius per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (atvejai) Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų (atvejai) Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų (atvejai) Kyšininkavimas BK 225 straipsnis 0 2 0 Tarpininko kyšininkavimas BK 226 straipsnis 0 0 0 Papirkimas BK 227 straipsnis 6 3 2 Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnis 0 7 10 Išanalizavus kyšininkavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse spręstus atvejus, matyti, kad visi prokurorų kasaciniai skundai buvo susiję su esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nurodymu. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėti 2 kasaciniai skundai, iš kurių abiem atvejais (100 proc. ) nurodomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (pavyzdžiui, teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-478/2008) arba BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2009). Išnagrinėjus kasacinio teismo priimtas nutartis papirkimo baudžiamosiose bylose matyti priešinga tendencija – valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų kasaciniuose skunduose dažniausiai buvo kelta abejonių, ar buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (pavyzdžiui, ginčytas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat kasacinio teismo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinis skundas tenkintas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-53/2008). Iš nustatytų 11 atvejų 6 atvejais (apie 55 proc. ) prokurorų paduotuose kasaciniuose skunduose buvo nurodomi įvairūs galimi BK nuostatų pažeidimai. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse spręsti kasaciniai skundai, kuriuose prokurorai, be padarytų esminių BPK pažeidimų, akcentuodavo ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kasaciniame teisme išnagrinėta 17 kasacinių skundų, kuriuose 10 atvejų (apie 59 proc. ) buvo minimi abu BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyti kasacinio skundo padavimo pagrindai (pavyzdžiui, nurodoma, kad teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (kasacinis skundas iš dalies tenkintas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008), panašūs argumentai nurodyti ir tuose kasaciniuose skunduose, kuriuos išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė kasacines nutartis Nr. 2K-114/2008, 2K-330/2009 ir kt. ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kyšininkavimo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2009) ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-7-200/2008, 2K-114/2008, 2K-69/2008, 2K–193/2009, 2K-342/2008) kasaciniuose skunduose, nurodant galimus baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, bene dažniausiai ginčytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumas ir pagrįstumas. Išvados 1. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose didesnė dalis valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų buvo nuteista pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, papirkimo baudžiamosiose bylose – pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, taip pat palyginti nemažai asmenų pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. 2. Teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų skaičius papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalys) baudžiamosiose bylose pasiskirstė tolygiai. Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (BK 228 straipsnio 1 dalis) procesas dažniau buvo užbaigiamas priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį. 3. Kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalys), papirkimo (BK 227 straipsnio 1 dalis), piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalys) baudžiamosiose bylose, kai inkriminuojamos normos sankcijoje numatyta keletas alternatyvių bausmių, pirmą kartą teisiamiems asmenims teismai dažniausiai skirdavo su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tokia praktika atitinka BK 55 straipsnio nuostatas, kad asmenims, pirmą kartą teisiamiems už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kitokios negu areštas bausmės buvo skirtos už papirkimo baudžiamojo nusižengimo (BK 227 straipsnio 3 dalis) padarymą. 4. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (BK 225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalys) dažniausiai buvo skiriama teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, papirkimo baudžiamosiose bylose (BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalys) – bauda, taip pat buvo dažnas laisvės apribojimo bausmės taikymas; piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (BK 228 straipsnio 1 dalis) teismai dažniausiai skirdavo baudą. BK 228 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atveju dažniausiai buvo skiriama teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė. 5. Nepaisant to, kad už tarpininko kyšininkavimo padarymą BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje terminuoto laisvės atėmimo bausmei numatyta alternatyva – areštas, teismai dažniausiai skirdavo terminuotą laisvės atėmimą, kurio vykdymą pagal BK 75 straipsnį atidėdavo. Abejotina, ar tokia teismų praktika atitinka BK 55 straipsnio nuostatas, kai asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai turi skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę – privalo motyvuoti savo sprendimą. 6. Tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnio 1 dalis) baudžiamosiose bylose nustatyti nevienkartiniai BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atvejai, kai būdavo skiriama bauda, kuri yra švelnesnė bausmė negu straipsnio sankcijoje numatytos arešto ar terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Rečiau ši baudžiamojo įstatymo norma taikyta piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis) bylose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalį teismai taiko prieš tai neišsprendę BK 62 straipsnio taikymo galimybių. 7. Už kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalį) ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 arba 2 dalį) padarymą dažniausiai buvo skiriamos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės, savo trukme neviršijančios šios bausmės vidurkio. V-urkio neviršijančios bausmės skyrimo tendencija matyti ir baudos už papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalys) bei piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) padarymą skyrimo atvejais. 8. T-a, kai kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalys), papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalys) ar piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis) baudžiamosiose bylose teismai skirdavo terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paskirtas jos dydis neviršijo šios bausmės vidurkio. 9. Asmenims už kyšininkavimo ar tarpininko kyšininkavimo padarymą (nepriklausomai nuo to, ar jie būdavo nuteisti už vieną, ar už kelių nusikalstamų veikų padarymą) paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę, visais atvejais taikytas BK 75 straipsnis. Papirkimo (BK 227 straipsnis) baudžiamosiose bylose nustatyta atvejų, kai paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas nebuvo atidėtas (apie 5 proc. ). BK 75 straipsnis netaikytas, nes papirkimas buvo padarytas paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės už anksčiau padarytą nusikaltimą vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 75 straipsnio 4 dalies 4 punktas) arba asmenys, atlikę bausmę už anksčiau padarytą nusikaltimą, papirkimą padarė neišnykus teistumui (BK 56 straipsnis). Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (BK 228 straipsnio 2 dalis) bausmės vykdymo atidėjimas taikytas apie 53 proc. visų subendrintų bausmių skyrimo atvejais. Kitais atvejais BK 75 straipsnio taikymas buvo negalimas, nes, be piktnaudžiavimo, kaltininkui inkriminuoti ir sunkūs nusikaltimai. 10. Teismai, taikydami BK 75 straipsnį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne visada nurodo šias nuostatas leidžiančias taikyti sąlygas ir nepakankamai motyvuoja savo išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Gana formaliai išvardijamos įvairios aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. 11. BK 75 straipsnis gali būti taikomas tik paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nuosprendžiuose dažniausiai nebuvo pateikiami motyvai, kodėl nuteistajam skiriama sankcijoje esanti griežčiausia terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir taikomas BK 75 straipsnis, o ne joje numatyta švelnesnė bausmė. 12. Tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, padarę korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 225, 227 ir 228 straipsniai), paprastai nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidžiami pagal BK 40 straipsnį. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuostatos dažniausiai taikytos kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (BK 225 straipsnio 1 dalis). Reti BK 40 straipsnio taikymo atvejai nustatyti papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų nenustatyta tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose. 13. Taikydami BK 40 straipsnį teismai paprastai išsamiai atskleidžia tas aplinkybes (tiek galimo laiduotojo asmenines savybes, jo veiklos pobūdį, tiek jo gebėjimą daryti teigiamą įtaką kaltininkui), kurios turi esminę reikšmę sprendžiant galimo laiduotojo patikimumo klausimą. Tačiau teismų praktikoje nustatyti ir abejonių keliantys teismo sprendimai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes juose nepakankamai aiškiai nurodyta galima laiduotojo teigiama įtaka kaltininkui. 14. Kiekviena BK 40 straipsnio taikymo sąlyga turi būti nustatoma ir dėl jos nuosprendžiuose motyvuotai pasisakoma. Sąlyga, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), dažnai nevertinama kaip turinti savarankišką reikšmę ir todėl tarsi nereikalauja papildomai motyvuoti. Taip pat šios sąlygos buvimas negali būti konstatuotas nustačius tik formaliąsias BK 40 straipsnio taikymo sąlygas. 15. Teismai ne visada tinkamai taiko bausmės individualizavimui turinčias reikšmės baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 54–64 straipsniai). Dažnai bausmės individualizavimo procese vertintinos aplinkybės nurodomos formaliai, jų turinio nesiejant su konkrečiomis kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose nustatytomis aplinkybėmis. Bausmės už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (BK 227 ir 228 straipsniai) padarymą skyrimo motyvų fragmentiškas pateikimas ypač būdingas teismo baudžiamiesiems įsakymams. 16. D-umą apeliacinių ir kasacinių skundų padavė nuteistieji (arba asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jų gynėjai. Prokurorų paduotų apeliacinių ir kasacinių skundų skaičius daug mažesnis, todėl svarstytina, ar prokurorai visais atvejais išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes, leidžiančias, pateikus apeliacinį ar kasacinį skundą, patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant, kad už padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) būtų paskirtos teisingos bausmės ar tinkamai pritaikytos kitos baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo normos. Kita vertus, didesnė dalis prokurorų kasacinių skundų, paduotų papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, buvo iš dalies arba visiškai tenkinti. 17. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose prokurorų apeliaciniuose skunduose dažniausiai buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumas ir priimtas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, papirkimo baudžiamosiose bylose – padarytos veikos kvalifikavimas, piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – pirmosios instancijos priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas, tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose dažniausiai buvo prašyta nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. 18. Visi prokurorų kasaciniai skundai kyšininkavimo baudžiamosiose bylose buvo susiję su esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nurodymu; papirkimo baudžiamosiose bylose – dažniausiai buvo keliamos abejonės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – be padarytų esminių BPK pažeidimų, akcentuotas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. 19. Tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi klausimas kasacine tvarka dažniausiai keltas piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, ginčijant išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas bene dažniausiai ginčytas ir kyšininkavimo baudžiamosiose bylose. 2011 m. vasario 10 d. Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas [1] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin. , 2002, Nr. 57-2297) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos suprantamos plačiau, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje esantys nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – tai įvairios veikos, kurių padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą (pavyzdžiui, dokumentų suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis), sukčiavimas (BK 182 straipsnis), turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) arba iššvaistymas (BK 184 straipsnis). [2] Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas, tyrime, atsižvelgiant į nuosprendžio ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso bei jų turiniui keliamų reikalavimų skirtumus, šie terminai vartojam atskirai. [3] Tyrimo metu analizuoti tik pirmosios instancijos teismų priimti apkaltinamieji nuosprendžiai ir nuosprendžiai, kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. [4] Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2008–2010 m. pagal BK 225 straipsnį nuteisti 55 asmenys, pagal BK 226 straipsnį – 13 asmenų, pagal BK 227 straipsnį – 829 asmenys, pagal BK 228 straipsnį – 149 asmenys. [5] Analizuoti tik tie apeliacinės instancijos teismų 2008 metų sprendimai, kurie buvo priimti dėl 2008 metų pirmosios instancijos teismų nuosprendžių kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. [6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos nutartys atrinktos pagal jų priėmimo datą, neatsižvelgiant į tai, kuriais metais buvo priimti pirmosios ar apeliacinės instancijų teismų sprendimai. [7] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo kyšininkavimo baudžiamosiose bylose analizė pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse. [8] Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad tarpininkas įvykdė kelias nusikalstamas veikas, jam bausmės skiriamos vadovaujantis bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas nuostatomis (BK 63 straipsnis). Kadangi šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti ne galutines už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą paskirtas subendrintas bausmes, o už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, tai už kiekvieną kaltininkui inkriminuotą veiką paskirta bausmė buvo analizuojama atskirai ir laikoma savarankišku atveju. [9] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 226 straipsnį, analizė pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse. [10] Atsižvelgiant į tai, kad šios analizės metu tirti korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismų priimti sprendimai, BK 47 straipsnio nuostatos, pagal kurias galima nustatyti baudų dydžius, turėtų būti taikomos atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principus (BK 3 straipsnis). 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam baudžiamajam įstatymui, BK 47 straipsnis, sugriežtinant juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę, keistas 2007 m. liepos 21 d. įstatymu Nr. X-1233 (Žin. , 2007, Nr. 81-3309). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. gruodžio 16 d. , siūlant padidinti baudos dydžius, Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIP-2069 (2). [11] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo analizė pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse. [12] Į tai taip pat atkreiptas dėmesys 2004 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 48 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bausmių supaprastintą procesą“ 3. 1 punkte: „BPK 418 straipsnio 1 dalies nuostata „gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė numatyta kaip alternatyvinė“ reiškia, kad teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas galimas tik tada, kai bauda numatyta BK straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje“. [13] Kadangi šiame tyrime analizuotos ne subendrintos, o už atskirų BK 228 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės, tai kiekvienas piktnaudžiavimo inkriminavimas kaltininkui laikytas savarankišku atveju ir analizuotas atskirai. [14] Minėta, kad tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro sąlygas suvokti teismų praktikos skiriant bausmes už piktnaudžiavimą tendencijas. Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo teismų praktikoje piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose analizė pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse. [15] Minėta, kad baudos dydžiui apskaičiuoti taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (Žin. , 2008, Nr. 121-4608) patvirtintas 130 Lt bazinis bausmių ir nuobaudų dydis. Taigi už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama nuo 130 iki 26 000 Lt bauda, kurios vidurkis 100,5 MGL (t. y. 13 065 Lt). [16] BK 75 straipsnis šiais atvejais netaikytas, nes asmuo papirkimą įvykdė terminuoto laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už anksčiau padarytą nusikaltimą, vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 75 straipsnio 4 dalies 4 punktas) (pavyzdžiui, Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-031-800/2008) arba, atlikęs bausmę už anksčiau padarytą nusikaltimą, papirkimą padarė neišnykus teistumui (BK 56 straipsnis) (pavyzdžiui, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-606/2009). [17] Analizuoti tik tie Lietuvos apeliacinio teismo 2008 metų sprendimai, kurie priimti dėl 2008 metų Lietuvos apygardos teismo nuosprendžių kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. [18] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atliekant tyrimą neanalizuoti BPK 318 straipsnyje nurodyti apeliaciniai skundai. [19] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36–40 straipsnius, teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, priima nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama. [20] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos nutartys buvo atrenkamos pagal jų priėmimo datą, neatsižvelgiant į tai, kuriais metais buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |