Paieška : Teismų praktika TEISMŲ PRAKTIKOS SKIRIANT BAUSMES UŽ NUSIKALSTAMAS VEIKAS VALSTYBĖSTARNYBAI IR VIEŠIESIEMS TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#2145: Svečiai
#1: Vartotojai
#5740: Registruoti vartotojai

# lawin1


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
TEISMŲ PRAKTIKOS SKIRIANT BAUSMES UŽ NUSIKALSTAMAS VEIKAS VALSTYBĖS
TARNYBAI IR VIEŠIESIEMS INTERESAMS

Teismų praktikos skiriant
bausmes už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams
(baudžiamojo kodekso 225,
226, 227 ir 228 straipsniai)
tyrimas

Įvadinės pastabos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje
nurodoma, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl valstybės institucijos
ir pareigūnai, kaip valstybės valios reiškėjai ir vykdytojai, jokiomis
aplinkybėmis negali veikti ultra vires ir pažeisti žmogaus teisių bei
laisvių. Atsižvelgiant į tai, valstybė turi pareigą užtikrinti ne tik žmogaus
teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir neleisti,
kad jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.
V-a iš priemonių, skirtų visuomenės apsaugai nuo
korupcijos, yra baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamasis
kodeksas (Žin. , 2000, Nr. 89-2741)
(toliau – ir BK), nustatantis
baudžiamąją atsakomybę ir už tokias korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas[1] kaip kyšininkavimas (BK
225 straipsnis), tarpininko kyšininkavimas (BK 226 straipsnis),
papirkimas (BK 227 straipsnis) ir piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis),
numatytas BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“.
2008 m. –2010 m. I pusmečio teismų
praktikos skiriant bausmes už nusikalstamų veikas valstybės tarnybai ir
viešiesiems interesams (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) tyrimas
atliktas siekiant nustatyti už tokių veikų padarymą skiriamų bausmių rūšis ir
jų dydžius, bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų (BK 75 straipsnis) taikymo
ypatumus, aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės individualizavimui, vertinimo
tendencijas. Be to, domėtasi ir baudžiamojo proceso dalyvių procesiniu
aktyvumu naudojantis jiems Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(Žin. , 2002, Nr. 37-1341) (toliau – BPK) suteikta apeliacijos bei
kasacijos teise.
Teismų nuosprendžiuose ir baudžiamuosiuose įsakymuose[2] pateikti bausmių skyrimo
motyvai, taip pat nurodytos sąlygos, leidžiančios atidėti paskirtos bausmės
vykdymą, analizuotos atsižvelgiant į reikalavimą, kad kiekvienas teismo
nuosprendis ar baudžiamasis įsakymas turi būti grindžiamas teisiniais
argumentais (motyvais). A-umentavimas privalo būti racionalus: teismo
nuosprendyje ar baudžiamajame įsakyme turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų
šiam sprendimui pagrįsti. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje ar baudžiamajame
įsakyme negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių
reikšmės teisingo nuosprendžio ar baudžiamojo įsakymo priėmimui.
Kadangi analizuojamo laikotarpio teismų
nuosprendžiuose nustatyti nevienkartiniai atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) taikymo atvejai, tai tyrimas
išplėstas ir jame aptarti bei įvertinti įvairūs šių nuostatų taikymo aspektai.
Siekiant nustatyti teismų praktikoje kylančias
bausmių, skiriamų už kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir
piktnaudžiavimo padarymą, individualizavimo, bausmių vykdymo atidėjimo ir
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatų interpretavimo problemas, analizuoti
ne tik pirmosios instancijos teismo priimti nuosprendžiai ir teismo
baudžiamieji įsakymai, bet ir apeliacinės instancijos teismų bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo sprendimai šios kategorijos baudžiamosiose bylose.
Tyrimo metu išanalizuoti per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį[3]
pirmosios instancijos teismų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimti 43
nuosprendžiai (nuteisti 45 asmenys, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti
8 asmenys), tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose – 5 nuosprendžiai
(nuteisti 8 asmenys), papirkimo baudžiamosiose bylose – 342 nuosprendžiai
(nuteista 330 asmenų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista 17 asmenų)
ir 158 teismo baudžiamieji įsakymai (nuteisti 158 asmenys),
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – 74 nuosprendžiai (nuteisti 94 asmenys,
nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti 11 asmenų) ir 8 teismo
baudžiamieji įsakymai (nuteisti 8 asmenys). [4]
Taip pat išnagrinėta per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
apeliacinės instancijos teismų[5] priimtų 30 sprendimų
(dėl 40 apeliacinių skundų) kyšininkavimo baudžiamosiose bylose,
3 sprendimai (dėl 3 apeliacinių skundų) tarpininko kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose, 58 sprendimai (dėl 69 apeliacinių skundų)
papirkimo baudžiamosiose bylose ir 73 sprendimai (dėl 105 apeliacinių
skundų) piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Analizuojant Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo[6] praktiką, išnagrinėta
15 kasacinių nutarčių (dėl 17 kasacinių skundų), priimtų
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, 1 kasacinė nutartis (dėl 1 kasacinio
skundo) tarpininko kyšininkavimo baudžiamojoje byloje, 22 kasacinės
nutartys (dėl 30 kasacinių skundų) papirkimo baudžiamosiose bylose ir
49 kasacinės nutartys (dėl 63 kasacinių skundų) piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose.
1. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims,
nuteistiems už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 225, 226,
227 ar 228 straipsniuose, analizė
1. 1. Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims,
nuteistiems pagal BK 225 straipsnį, analizė
BK 225 straipsnyje kriminalizuotas pasyvusis
kyšininkavimas viešajame ir privačiame sektoriuose. Šiame straipsnyje
baudžiamoji atsakomybė už kyšininkavimo padarymą diferencijuota atsižvelgiant į
tai, ar kyšis priimamas, pažadama ar susitariama priimti kyšį, reikalaujama ar
provokuojama jį duoti už teisėtą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens
veikimą ar neveikimą, ar šie asmenys už kyšį imtųsi neteisėtų (ultra vires)
veiksmų ar neveikimo. Įtakos kyšininkavimo pavojingumo laipsniui turi ir kyšio
vertė, nes priėmimas, pažadėjimas ar susitarimas priimti didesnės nei 250 MGL
dydžio vertės kyšį, reikalavimas ar provokavimas jį duoti yra šią nusikalstamą
veiką kvalifikuojanti aplinkybė.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 225 straipsnio
1 ir 2 dalyse numatytos tai pačiai apysunkių tyčinių nusikaltimų
kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) priklausančios veikos, bet,
vadovaujantis valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimo ar
neveikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo kriterijumi, šių dalių sankcijose
nustatytas skirtingas tokių nusikalstamų veikų baudžiamumas. BK 225 straipsnio
1 dalies sankcijoje, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo
vykdydamas įgaliojimus už kyšį teisėtai veikia ar neveikia, numatytos
alternatyvios teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo ir laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. Tuo tarpu už BK 225 straipsnio
2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą, valstybės tarnautojui ar
jam prilyginamam asmeniui priėmus, pažadėjus, susitarus priimti kyšį,
reikalavus ar provokavus jį duoti už neteisėtą veikimą ar neteisėtą susilaikymą
nuo veiksmų, sankcijoje numatytos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimo ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės.
Kyšio vertės kriterijus, nepaisant valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų ar neveikimo vykdant įgaliojimus
juridinio vertinimo (jų teisėtumo ar neteisėtumo), taikomas konstruojant BK 225 straipsnio
3 ir 4 dalyse aprašytas kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo
atveju, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo priima, pažada ar
susitaria priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, reikalauja ar
provokuoja jį duoti, BK 225 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija,
nenumatanti alternatyvų terminuoto laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių
metų bausmei. Įvertinus šios bausmės maksimalią ribą, matyti, kad didelės
vertės kyšininkavimas priskiriamas sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK
11 straipsnio 5 dalis). Mažesnės negu 1 MGL vertės kyšio
priėmimas, pažadėjimas, susitarimas jį priimti, reikalavimas arba provokavimas
tokį kyšį duoti leidžia nusikalstamą veiką vertinti kaip baudžiamąjį
nusižengimą, už kurio padarymą BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje
numatyta tik teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo bausmė.
Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtus 43 pirmosios instancijos teismų
apkaltinamuosius nuosprendžius, nustatyti 45 pagal BK 225 straipsnį
nuteisti asmenys. Didesnioji jų dalis – 26 valstybės tarnautojai ar jiems
prilyginti asmenys – nuteisti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Tai yra
apie 58 proc. visų analizuojamu laikotarpiu už kyšininkavimą nuteistų asmenų.
Teismui konstatavus, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priėmė,
pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, provokavo ar reikalavo jo už teisėtus
veiksmus ar neveikimą vykdant įgaliojimus (BK 225 straipsnio 1 dalis),
nuteista 10 asmenų, tai apie 22 proc. visų analizuojamu laikotarpiu
pagal BK 225 straipsnį nuteistų asmenų. 8 valstybės tarnautojai ar
jiems prilyginti asmenys (apie 18 proc. ) nuteisti už baudžiamojo
nusižengimo padarymą, kai kyšio vertė neviršijo 1 MGL dydžio sumos. Tuo
tarpu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (didesnės negu 250 MGL
vertės kyšio reikalavimas ar provokavimą jį duoti) nuteistas 1 asmuo, tai apie
2 proc. visų pagal BK 225 straipsnį nuteistų asmenų.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį,
pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį, nuteista asmenų


BK 225 straipsnio 1 dalis


BK 225 straipsnio 2 dalis


BK 225 straipsnio 3 dalis


BK 225 straipsnio 4 dalis


Iš viso












10


26


1


8


45






Atlikus gilesnę per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose pirmosios instancijos teismų
nuosprendžiuose paskirtų bausmių analizę pastebėta, kad teismų praktikoje dažni
atvejai, kai kaltininkas nuteisiamas už keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų
veikų padarymą. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis bausmės skyrimo už kelias
nusikalstamas veikas taisyklėmis, nustatytomis BK 63 straipsnyje, paskiria
bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir tik po to skiria galutinę
subendrintą bausmę. Kadangi šiame tyrime analizuotos ne galutinės subendrintos
bausmės, o už atskiras BK 225 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas
paskirtos bausmės, tai kiekvienas nusikalstamos veikos inkriminavimas
kaltininkui laikytas savarankišku atveju ir analizuotas atskirai.
Atsižvelgiant į tai, kad BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyje
numatytos alternatyvios sankcijos, kai teismui paliekama teisė pagal bausmės
individualizavimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 54–64 straipsniai)
parinkti vieną iš sankcijoje numatytų bausmių rūšių, nagrinėtinos per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose atskirų bausmių
rūšių skyrimo tendencijos.
 
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį bausmių
rūšių už kyšininkavimą skyrimo atvejai


BK 225 straipsnio 1 dalis


BK 225 straipsnio 2 dalis







teisės dirbti
tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


teisės dirbti
tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai












7


4


22


9






Bausmių skyrimo duomenų tyrimas rodo, kad per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį baudžiamosiose bylose, kuriose valstybės tarnautojai ar jiems
prilyginti asmenys pripažinti kaltais pagal BK 225 straipsnio 1 ar 2 dalis,
pirmosios instancijos teismai individualizuodami bausmę dažniausiai skirdavo su
laisvės atėmimu nesusijusias bausmių rūšis. Per šį laikotarpį už BK 225 straipsnio
1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą nustatyta 11 bausmių
skyrimo atvejų. 7 atvejais skirta teisės dirbti tam tikrą darbą ar
užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, tai apie 64 proc. visų už BK 225 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirtų bausmių atvejų. Ši
tendencija taip pat aiškiai matyti tiriant bausmių skyrimo už BK 225 straipsnio
2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejus. Už kyšininkavimą
neteisėtai veikiant ar neveikiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose
nustatytas 31 bausmių skyrimo atvejis, iš jų apie 71 proc. (22 atvejai)
buvo teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės
skyrimo atvejų.
Teismui padarius išvadą, kad valstybės tarnautojo ar
jam prilyginto asmens veikoje yra visi BK 225 straipsnio 1 dalyje
numatyti kyšininkavimo požymiai, terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo skirta
4 atvejais (apie 36 proc. ). Taip pat nustatyti 9 šios bausmės skyrimo
atvejai už kyšininkavimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje,
padarymą (apie 29 proc. visų atvejų). Tokia bausmių skyrimo tendencija
atitinka bausmės skyrimo asmenims, pirmą kartą teisiamiems už nesunkų ar
apysunkį tyčinį nusikaltimą, normą, įtvirtintą BK 55 straipsnyje, kad asmeniui, pirmą kartą
teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria
su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę,
teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
Be to, būtina pažymėti, kad kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai turėtų
būti analizuojami, atsižvelgiant į tiesiogiai su bausmės individualizavimu
susijusių bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) instituto
nuostatų taikymu, nes tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro sąlygas
suvokti teismų praktikos skiriant bausmes už kyšininkavimą tendencijas. [7]
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį pirmosios
instancijos teismo kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtų bausmių analizė gali būti atliekama
ne tik išsiaiškinus atskirų bausmių rūšių skyrimo, bet ir atskirų bausmių rūšių
dydžių parinkimo tendencijas.
Pažymėtina, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė kaip
alternatyva arba kaip vienintelė galima bausmė įtvirtinta BK 225 straipsnio
1, 2 ir 3 dalyse. Ši bausmė, atsižvelgiant į baudžiamojo nusižengimo
prigimtį, nėra ir negali būti numatyta BK 225 straipsnio 4 dalies
sankcijoje.
BK 225 straipsnio 1 dalies alternatyvioje
sankcijoje terminuotos laisvės atėmimo bausmės maksimali riba yra ketveri
metai, o minimali – trys mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis).
Atitinkamai šios bausmės vidurkis, nuo kurio apskaičiavimo pradedamas
terminuotos laisvės atėmimo bausmės individualizavimas, yra dveji metai vienas
mėnuo ir penkiolika dienų. BK 225 straipsnio 2 dalyje taip pat
numatyta alternatyvi sankcija, kurioje terminuoto laisvės atėmimo bausmės
maksimali riba yra šešeri metai. M-mali riba taip pat nustatoma vadovaujantis
BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir yra trys mėnesiai, todėl
laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika
dienų. Skirtingai nei BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalies sankcijos, to
paties straipsnio 3 dalies sankcija nenumato alternatyvų terminuoto
laisvės atėmimo bausmei. Šios terminuotos laisvės atėmimo bausmės minimali riba
yra dveji, maksimali – aštuoneri metai laisvės atėmimo, o vidurkis – penkeri
metai.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos
terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai


BK 225 straipsnio 1 dalis


BK 225 straipsnio 2 dalis


BK 225 straipsnio 3 dalis







terminuoto
laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


terminuoto
laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


terminuoto
laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai












nuo 3 mėn. iki bausmės vidurkio (2 metai 1 mėnuo 15
dienų)


nuo bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio 15 dienų) iki 4
metų


nuo 3 mėn. iki bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15
dienų)


nuo bausmės vidurkio (3 metų 1 mėnesio 15 dienų) iki 4
metų


nuo 2 metų iki bausmės vidurkio (5 metų)


nuo bausmės vidurkio (5 metų) iki 8 metų












4


0


9


0


2


0






Ištyrinėjus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose, kuriuose valstybės
tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys nuteisti pagal BK 255 straipsnio
1, 2 arba 3 dalis, paskirtų terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžius, matyti
aiškios sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, savo trukme
neviršijančios šios bausmės vidurkio, skyrimo tendencijos. Šiuo laikotarpiu už
BK 225 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą
nustatyti 4 laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai, iš kurių 100 proc.
atvejų (4 atvejais) buvo skirta straipsnio sankcijoje numatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. 9 atvejais laisvės atėmimo
bausmė buvo skirta už BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje
įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, ir visais šiais 9 atvejais (100 proc. )
laisvės atėmimo bausmė neviršijo jos vidurkio. Tokia tendencija taip pat
akivaizdi skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę už BK 225 straipsnio
3 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą, nes iš nustatytų 2 terminuoto
laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų visais atvejais buvo skirta straipsnio
sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti
bausmė.  
Panaši bausmių skyrimo praktika kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose matyti ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir
alternatyvių su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusių bausmių skyrimo atvejais.
Analizuojant skirtus teisės dirbti tam tikrą darbą
arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės dydžius, visų pirma atkreiptinas
dėmesys į tai, kad šios bausmės minimalus ir maksimalus laikas BK 225 straipsnio
1, 2 ir 4 dalių sankcijose nėra nurodytas, todėl nustatomas pagal BK 45 straipsnio
2 dalies nuostatas. Vadovaujantis BK 45 straipsnio 2 dalimi,
teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas gali būti
nuo vienerių iki penkerių metų. Atsižvelgiant į tai, kad šios bausmės minimali
ir maksimali riba nėra diferencijuojamos pagal nusikalstamos veikos rūšis
(nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas) ar tyčinių nusikaltimų kategorijas
(BK 11 straipsnio 3–6 dalys), BK 45 straipsnio 2 dalyje
numatytas šios bausmės minimumas ir maksimumas (nuo vienerių iki penkerių metų)
BK 225 straipsnio 1, 2 bei 4 dalyse yra vienodas. Atitinkamai BK 225 straipsnio
1, 2 bei 4 dalių sankcijose vienodas ir šios bausmės vidurkis, kuris lygus
trejų metų teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimui.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės dydžiai


BK 225 straipsnio 1 dalis


BK 225 straipsnio 2 dalis


BK 225 straipsnio 4 dalis







teisės dirbti
tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


teisės dirbti
tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


teisės dirbti
tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai












nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų)


bausmės vidurkis (3 metai)


nuo bausmės vidurkio iki 5 metų


nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų)


bausmės vidurkis
(3 metai)


nuo bausmės vidurkio iki 5 metų


nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų)


bausmės vidurkis (3 metai)


nuo bausmės vidurkio iki 5 metų












4


3


0


19


1


2


10


3


0






Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad pirmosios
instancijos teismai, individualizavę bausmę valstybės tarnautojui arba jam
prilyginamam asmeniui, nuteistam pagal BK 225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalį,
dažniausiai skyrė teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimą, kuris savo trukme neviršijo šios bausmės vidurkio.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nustatyti
7 minėtos bausmės skyrimo už BK 225 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymą atvejai; iš jų 4 atvejais (apie 57 proc. )
paskirta bausmė neviršijo trejų metų teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimo laikotarpio. Šios bausmės vidurkį atitinkanti
bausmė buvo paskirta 3 atvejais (apie 43 proc. visų atvejų).
Analizuojamu laikotarpiu nenustatyta atvejų, kai už BK 225 straipsnio
1 dalyje numatyto kyšininkavimo padarymą būtų skirta teisės dirbti tam
tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, viršijanti šios
bausmės vidurkį.
N-s nagrinėjamu laikotarpiu nustatyti 2 atvejai
(apie 9 proc. ), kai pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad
valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikoje yra visi BK 225 straipsnio
2 dalyje kvalifikuoto kyšininkavimo požymiai, paskyrė teisės dirbti tam
tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę, kurios trukmė
viršijo šios bausmės vidurkį, tačiau vis dėlto didesnioji dalis šios
bausmės skyrimo atvejų buvo susiję su vidurkio neviršijančios bausmės
paskyrimu. Šiuo laikotarpiu nustatyta 19 atvejų, kai paskirta teisės
dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė neviršijo
šios bausmės vidurkio, tai apie 86 proc. visų už BK 225 straipsnio 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymą tokios bausmės skyrimo atvejų.
Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmės vidurkio neviršijančios bausmės per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį dažniausiai buvo skirtos ir už BK 225 straipsnio 4 dalyje
aprašyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Apkaltinamuosiuose teismo
nuosprendžiuose, kuriuose valstybės tarnautojai ar jiems prilyginami asmenys
nuteisti pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nustatyta 10 atvejų,
kai nuteistajam paskirta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė (apie 77 proc. visų atvejų).
Taip pat šiuo laikotarpiu pirmosios instancijos teismo priimtuose
nuosprendžiuose nustatyti 3 bausmės vidurkį atitinkančios teisės dirbti
tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai
(apie 23 proc. ). Pažymėtina, kad per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
nenustatyta, jog už BK 225 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo
nusižengimo padarymą būtų skirtos bausmės, savo trukme viršijančios atitinkamos
bausmės vidurkį.
1. 2. Pirmosios instancijos teismų paskirtų
bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK 226 straipsnį, analizė
Pagal BK 226 straipsnį baudžiamoji atsakomybė
kyla tarpininkui, kuris pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba,
įgaliojimais, giminyste, pažintimi ar kita tikėtina įtaka už kyšį pažada
paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją
ar jam prilygintą asmenį, kad jie teisėtai arba neteisėtai atliktų
atitinkamus veiksmus arba nuo jų susilaikytų.
Pagrindinis
baudžiamosios atsakomybės, kylančios už nusikalstamų veikų, numatytų BK 226 straipsnio
1 ir 2 dalyse padarymą, diferencijavimo kriterijus – kyšio, gaunamo už
dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimą, vertė. Tarpininko kyšininkavimas yra
laikomas baudžiamuoju nusižengimu ir kvalifikuojamas pagal BK 226 straipsnio
2 dalį tada, kai pažadas paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar
organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį yra duodamas
už nedidelės vertės kyšį. straipsnio dispozicijoje įtvirtinus šį
vertinamojo pobūdžio kriterijų, konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjančiam
teismui palikta teisė spręsti, ar kyšis, už kurį pažadama tarpininkauti, yra
nedidelės vertės. Teismo išvada, kad tarpininkui duotas kyšis viršijo nedidelę
vertę, reikštų, kad padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal
BK 226 straipsnio 1 dalį.
Ištyrinėjus BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse
numatytų nusikalstamų veikų baudžiamumą, matyti, kad šių normų sankcijos yra
alternatyvios. Už BK 226 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos
veikos padarymą asmeniui gali būti skiriamas areštas arba terminuoto
laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų. Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi
ir atsižvelgiant į BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos
terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimumą – trejus metus terminuoto laisvės
atėmimo, darytina išvada, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytas
nesunkus korupcinio pobūdžio nusikaltimas. Teismui konstatavus, kad tarpininko
veikoje yra tarpininko kyšininkavimo baudžiamojo nusižengimo (BK 226 straipsnio
2 dalis) sudėties požymių, jam gali būti skiriama viena iš alternatyvių
bausmių – bauda arba areštas.
Iš per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtų nuosprendžių matyti, kad juose spręsti tik BK 226 straipsnio 1 dalies
inkriminavimo tarpininkui klausimai. Teismui nustačius tarpininko kyšininkavimo
faktą, kai kyšio vertė viršijo nedidelę vertę (BK 226 straipsnio 1 dalis),
nuteisti 8 asmenys (100 proc. visų pagal BK 226 straipsnį
nuteistų asmenų).

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį pagal BK
226 straipsnį nuteista asmenų


Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteista asmenų


Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį nuteista asmenų




8


0


 
Kadangi šio laikotarpio tarpininko kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose priimtuose pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose
nustatyti keli BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos
veikos inkriminavimo vienam kaltininkui atvejai, tai kiekvienas iš jų
nagrinėtas atskirai. [8] 

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį už BK 226 straipsnyje
numatytos nusikalstamos veikos
padarymą bausmių rūšių skyrimo atvejai


BK 226 straipsnio 1 dalis




Arešto bausmės skyrimo atvejai


T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


Švelnesnės, negu
įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai




1


5


3



Iš pirmosios instancijos teismo tarpininko
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose priimtuose nuosprendžiuose paskirtų bausmių
rūšių darytina išvada, kad teismai, vadovaudamiesi bausmės skyrimą
reglamentuojančiomis nuostatomis (BK 54–64 straipsniai), dažniausiai
tarpininkui skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad
išanalizuotose tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose asmenys buvo
teisiami pirmą kartą, kyla abejonių, ar teismai tinkamai taikė BK 55 straipsnį,
kuris inter alia įpareigoja skiriant
terminuoto laisvės atėmimo bausmę pateikti tokio sprendimo motyvus. Pažymėtina,
kad analizės metu nustatyti tik pavieniai motyvuotų sprendimų priėmimo atvejai.
Šiuo laikotarpiu pirmosios instancijos teismų
nuosprendžiuose nustatyti 5 terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai
(apie 56 proc. visų atvejų). Švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė
tarpininkui skirta 3 atvejais (apie 33 proc. visų atvejų). Tuo tarpu
arešto bausmė buvo paskirta tik 1 atveju (apie 11 proc. visų atvejų).
Būtina paminėti, kad pateikti 2008 m. –2010 m.
I pusmečio terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo duomenys neturėtų
būti interpretuojami izoliuotai nuo kitų su bausmės individualizavimu susijusių
baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, tarpininko
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose nagrinėtinas terminuoto laisvės atėmimo
bausmės skyrimo ir BK 75 straipsnio, numatančio galimybę teismui atidėti
paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikymo atvejų santykis. Pažymėtina,
kad kaip ir kyšininkavimo, taip ir šiuo atveju, toks santykis leistų aiškiau
suvokti bausmių už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą skyrimo tendencijas. [9]
Detaliau analizuojant bausmių už tarpininko
kyšininkavimą per 2008 m. –2010 m. I pusmetį skyrimo tendencijas
atskirai nagrinėtini ne tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai,
bet ir paskirti šios individualizuotos bausmės dydžiai.
BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatyta
alternatyvi sankcija, numatanti galimybę kaltininkui skirti areštą arba
terminuoto laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Kadangi terminuoto laisvės
atėmimo bausmės minimumas sankcijoje nenurodytas, tai jis nustatomas
vadovaujantis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatomis (BK 50 straipsnio
2 dalis) ir yra trys mėnesiai. Taigi šios bausmės vidurkis – vieneri metai
septyni mėnesiai ir penkiolika dienų.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose nuosprendžiuose paskirtos
terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai


BK 226 straipsnio 1 dalis







T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai







nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio
(1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų)


nuo bausmės vidurkio (1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų)
 iki 3 metų












3


2






Nagrinėjamu laikotarpiu priimtuose pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiuose paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės
dydžių analizė rodo, kad tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose apie 60 proc.
(3 atvejai) atvejų buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, savo
trukme neviršijanti šios bausmės vidurkio. Taip pat šiuo laikotarpiu nustatyti
2 atvejai, kai paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo didesnė nei
BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės
vidurkis, tai apie 40 proc. visų terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo už tarpininko kyšininkavimą atvejų.
Išnagrinėjus 2008 m. –2010 m. I pusmečio
pirmosios instancijos teismo nuosprendžius, kuriuose asmenys nuteisti pagal BK
226 straipsnio 1 dalį, matyti ir nevienkartiniai BK 54 straipsnio
3 dalies taikymo atvejai, kai pirmosios instancijos teismams nusprendus,
kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo
principui, buvo skirtos švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatytos arešto
ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšys.

Atvejai, kai, kaltininkui inkriminavus BK 266 straipsnio
1 dalį, skiriant bausmę taikytos
 BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatos


BK 226 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejai


BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atvejai
(paskirta bauda)












9


3






Nustatyti 9 tarpininko kyšininkavimo inkriminavimo atvejai;
iš jų 3 atvejais kaltininkui individualizuojant bausmę teismo priimtame
nuosprendyje taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta
švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. Tai apie
33 proc. visų bausmės už BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos
korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą skyrimo atvejų. Pažymėtina,
kad šiuose nuosprendžiuose nebuvo nustatyta BK 62 straipsnio, kuriame taip
pat numatyta galimybių paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę,
taikymo atvejų, tai kelia abejonių, ar teismai tinkamai taiko švelnesnės
bausmės skyrimo taisykles: BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada,
kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį,
tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką,
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m.
birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos išvadų 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne
kartą akcentuota, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės
nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007,
2K-395/2007 ir kt. ) (2010 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-147/2010), todėl pirmiausia turi būti svarstoma BK 62 straipsnio,
o ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybė.
Dažnas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
taikymas kelia abejonių, ar teismų praktikoje tinkamai interpretuojami
teisingumo principo reikalavimai, todėl atitinkamai keltinas klausimas, ar,
vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta švelnesnė, negu
įstatymo numatyta, bausmė iš tikrųjų atitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintą
bausmės paskirtį. Dažni tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose BK 54 straipsnio
3 dalies taikymo atvejai kelia abejonių ir dėl to, kad BK 226 straipsnio
1 dalies sankcijoje terminuotam laisvės atėmimui numatyta alternatyvi arešto
bausmė. Šiuo aspektu pažymėtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m.
birželio 10 d. nutarimas, kuriame akcentuotas itin atidus tokio pobūdžio
baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo poreikis: Konstitucijoje yra
įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi
būti saugomos ir ginamos, kad viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų
konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė
už nusikalstamas veikas. T-ėl švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės
skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę
teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms,
į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų
akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės negu įstatymo numatyta
bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų
pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai.
1. 3.
Pirmosios instancijos teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems pagal BK
227 straipsnį, analizė
BK 227 straipsnyje kriminalizuotas aktyvusis
kyšininkavimas viešajame ir privačiame sektoriuje, kai pasiūloma, pažadama
duoti arba duodamas kyšis valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui už
pageidaujamą jo veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui,
siekiant tų pačių rezultatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-181/2008 atkreiptas dėmesys
į tai, kad baudžiamosios atsakomybės nustatymas už tokios veikos padarymą ir
jos pagrindų įtvirtinimas BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji
nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ kartu reiškia tai,
kad įstatymų leidėjas siekia inter alia užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo,
nešališkumo, visų lygybės įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams bei
kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems
prilygintų asmenų veikloje, vykdant įgaliojimus, bei apsaugoti juos nuo
neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio jų veiklos minėtų
principų reikalavimus.
Baudžiamoji
atsakomybė už papirkimą diferencijuojama taikant valstybės tarnautojo ar jam
prilyginto asmens pageidaujamų atlikti veiksmų ar neveikimo teisėtumo bei kyšio
vertės kriterijus.
BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
pagrindinė papirkimo sudėtis, kai valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui
pasiūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis už jo kompetencijai priklausančių
veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo tokių veiksmų.
Atskleidžiant šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančius
ir privilegijuojančius požymius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK
227 straipsnyje numatytos veikos neatskiriamos nuo veikų, numatytų BK 225 straipsnyje
(Kyšininkavimas) ir 226 straipsnyje (Tarpininko kyšininkavimas). Tik
sisteminis šiuose BK straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas
atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, pavojingumo pobūdį – nusikalstamai
neteisėtą turtinį poveikį valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims,
šiems vykdant savo įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-181/2008).
Skirtingai negu BK 227 straipsnio 2 dalyje, BK 225 straipsnio 2
ir 3 dalyse kyšininkavimo pavojingumo laipsnis diferencijuotas ir
apysunkiu nusikaltimu laikomi valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens
veiksmai siekiant gauti kyšį už neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant
įgaliojimus (BK 225 straipsnio 2 dalis), o valstybės tarnautojo ar
jam prilyginamo asmens veiksmai siekiant gauti didesnės negu 250 MGL
dydžio vertės kyšį nepriklausomai nuo veiksmų ar neveikimo teisėtumo vykdant
įgaliojimus laikomi sunkiu nusikaltimu, numatytu BK 225 straipsnio 3 dalyje.
Tuo tarpu BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytais papirkimo atvejais
papirkėjo veiksmai, kuriais pasiūlomas, pažadamas duoti arba duodamas kyšis už
neteisėtą paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiklą
vykdant įgaliojimus arba pasiūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis, kurio vertė
viršija 250 MGL dydžio sumą, priskiriami tai pačiai apysunkių nusikaltimų
kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 227 straipsnyje
papirkimas didesnės negu 250 MGL vertės kyšiu ir siekimas neteisėtos
paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos pagal
pavojingumo laipsnį nesiskiria (numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje).
Dėl to didesnė kyšio vertė papirkimo (skirtingai nei kyšininkavimo) atveju nėra
pripažįstama papirkimo pavojingumą didinančiu kriterijumi palyginus jį su kitu
– paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikos neteisėtumo
kriterijumi.
Kyšio vertės kriterijus taikomas
konstruojant ne tik kvalifikuotą (BK 225 straipsnio 2 dalis), bet ir
privilegijuotą papirkimo sudėtį (BK 227 straipsnio 3 dalis), kai
papirkėjas pasiūlo, pažada arba duoda mažesnės negu 1 MGL dydžio vertės
kyšį. Atsižvelgiant į mažesnį tokios veikos pavojingumo laipsnį, ji BK 227 straipsnio
3 dalyje įtvirtinta kaip baudžiamasis nusižengimas.
Analizuojant BK 227 straipsnyje
numatyto papirkimo nusikaltimo baudžiamumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK
227 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta alternatyvi sankcija, todėl
papirkėjui, pasiūliusiam, pažadėjusiam duoti arba davusiam kyšį už pageidaujamą
teisėtą valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikimą ar neveikimą,
gali būti skiriamas laisvės apribojimas, bauda, areštas arba laisvės atėmimas
iki dvejų metų. Taip pat pažymėtina, kad šioje straipsnio dalyje aprašytas
nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio
3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad BK 227 straipsnio 2 dalyje
kriminalizuotas pavojingiausias papirkimas, šios dalies sankcijoje numatyta
vienintelė terminuoto laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Vadovaujantis
BK 11 straipsnio 4 dalimi, teigtina, kad šis nusikaltimas laikomas
apysunkiu korupcinio pobūdžio nusikaltimu. Nusikalstama veika, kai papirkėjo
siūlomas, pažadamas arba duodamas kyšis neviršija 1 MGL dydžio vertės, BK
227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaip baudžiamasis nusižengimas, už
kurį gali būti skiriamos sankcijoje numatytos laisvės apribojimo, baudos arba
arešto bausmės.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį papirkimo
baudžiamosiose bylose priimtais 447 pirmosios instancijos teismo
sprendimais pagal BK 227 straipsnį iš viso nuteisti 488 asmenys.

Pagal BK 227 straipsnį per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį nuteista asmenų


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 2 dalis


BK 227 straipsnio 3 dalis


Iš viso




82


173


233


488



Iš pateiktų duomenų
matyti, kad tyrinėjamu laikotarpiu didžioji dalis asmenų buvo nuteista pagal BK
227 straipsnio 3 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę už mažesnės
negu 1 MGL vertės kyšio pasiūlymą, pažadėjimą arba davimą valstybės
tarnautojui, jam prilyginamam asmeniui arba tarpininkui. Pagal šią dalį
nuteisti 233 asmenys (apie 48 proc. visų už papirkimą per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį nuteistų asmenų). Taip pat pateikti duomenys rodo, kad palyginti
didesnei daliai, t. y. apie 35 proc. (173 asmenims) asmenų,
konstatavus, kad jie savo veiksmais siekė neteisėtos valstybės tarnautojo ar
jam prilyginto asmens veiklos vykdant įgaliojimus, buvo inkriminuota BK 227 straipsnio
2 dalis. D- mažesnis yra nuteistų pagal BK 227 straipsnio 1 dalį
asmenų skaičius, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo yra
paperkamas už pageidaujamą jo teisėtą veikimą arba neveikimą. Pagal BK 227 straipsnio
1 dalį nuteisti 82 asmenys (apie 17 proc. visų pagal BK 227 straipsnį
nuteistų asmenų).
Išanalizavus šio laikotarpio teismo priimtus sprendimus, kuriais asmenys
nuteisti pagal BK 227 straipsnį, pastebėta, kad dalis šių baudžiamųjų bylų
buvo užbaigta supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą.
Sąlygos, kurioms esant gali būti nukrypstama nuo bendrojo baudžiamojo proceso
modelio ir baudžiamasis procesas užbaigiamas teismo baudžiamojo įsakymo
priėmimu, numatytos BPK XXXI skyriuje. Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas,
kuriame akcentuotas šių sąlygų visumos reikalavimas: 1) už nusikalstamą
veiką atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnyje yra nustatyta bauda
– gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė yra numatyta kaip alternatyvinė;
2) kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo
padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti; 3) prokuroras
pareiškia iniciatyvą užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, o
kaltinamasis šiai iniciatyvai neprieštarauja; 4) nukentėjusysis nepaduoda
skundo dėl prokuroro sprendimo užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, o
jeigu paduoda, ikiteisminio tyrimo teisėjas to skundo nepatenkina; 5) bylos
aplinkybės yra aiškios, antraip (jei jos nebūtų pakankamai aiškios ir kilusias
abejones būtų galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu) teisėjas turi
nutartimi perduoti bylą nagrinėti teisme, t. y. pereiti prie bendrojo baudžiamojo
proceso modelio; 6) kaltinamasis sutinka su baudos paskyrimu teismo
baudžiamuoju įsakymu ir nereikalauja bylos nagrinėjimo teisme bendra tvarka.
Dėl BK 227 straipsnio
normų sankcijų atkreiptinas dėmesys į tai, kad bauda kaip alternatyva numatyta
ne visose, o tik BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Dėl to teigtina,
kad teismo baudžiamuoju įsakymu gali būti užbaigiamos tik tos papirkimo
baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalyse
numatytų nusikalstamų veikų padarymu ir, be kita ko, tenkintos kitos BPK XXXI
skyriuje nustatytos sąlygos. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas
negali būti pradedamas ir baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 227 straipsnio 2 dalį,
kai asmuo papirkdamas valstybės tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį siūlo,
pažada duoti arba duoda didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšį arba
paperka siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens
veiklos vykdant įgaliojimus.

Per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį pagal BK 227 straipsnį
nuteista asmenų


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 3 dalis


Iš viso




47


110


157



Per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą pagal BK 227 straipsnį
nuteista asmenų


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 3 dalis


Iš viso




35


123


158



Išanalizavus priimtus teismo sprendimus baudžiamosiose
bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį,
matyti, kad teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų
įsakymų skaičius pasiskirsto tolygiai. Priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį
iš viso pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį nuteisti 157 asmenys
(apie 49,8 proc. visų už BK 227 straipsnio 1 ar 3 dalyje
numatytą papirkimą nuteistų asmenų). 158 asmenys nuteisti priėmus teismo
baudžiamąjį įsakymą, tai apie 50,2 proc. visų analizuojamu laikotarpiu
pagal BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalį nuteistų asmenų. V-a tokios
tendencijos priežasčių gali būti siejama su imperatyviomis BPK XXXI skyriuje
nurodytomis sąlygomis, kai inter alia kaltininkas turi sutikti su baudos
paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, taip iš esmės pripažindamas ir papirkimo
padarymo faktą.
Ištyrinėjus per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį papirkimo baudžiamosiose bylose priimtus apkaltinamuosius
nuosprendžius buvo galima nustatyti ir paskirtų bausmių dydžius. Kadangi sankcijos,
numatančios kelias alternatyvias bausmes, įtvirtintos tik BK 227 straipsnio
1 ir 3 dalyse, tai, siekiant atskleisti atskirų bausmių rūšių skyrimo
tendencijas, analizuotos tik šių dalių sankcijos.
Minėta, kad dėl BK 227 straipsnio
1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas gali būti
užbaigtas dvejopai – priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį arba teismo
baudžiamąjį įsakymą, todėl šiuose teismo sprendimuose papirkėjui paskirtos
bausmės nagrinėtos atskirai.
Baudžiamosiose bylose,
kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį nuteisti 47 asmenys,
o baudžiamąjį procesą užbaigus teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu – 35 asmenys,
kuriems, atsižvelgiant į BPK XXXI skyriuje numatytas šio proceso taikymo
sąlygas, galėjo būti ir buvo paskirta vienintelė galima bausmės rūšis – bauda.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus
apkaltinamąjį teismo nuosprendį paskirtos bausmių rūšys už BK 227 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą


Paskirta laisvės apribojimo bausmė


Paskirta bauda


Paskirtas areštas


Paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė




10


31


2


4



Išnagrinėjus šio
laikotarpio apkaltinamuosius nuosprendžius, matyti, kad asmeniui, už kyšį siekusiam
valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens teisėto veikimo ar neveikimo,
dažniausiai buvo skiriama bauda. Ši bausmės rūšis paskirta 31 atveju, tai apie
66 proc. visų analizuojamu laikotarpiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
paskirtų bausmių už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos padarymą atvejų. P-eikti bausmių skyrimo duomenys rodo,
kad teismai dažnai skiria ir laisvės apribojimo bausmę. Ši bausmė skirta 10 atvejų,
tai apie 21 proc. visų už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą
papirkimą paskirtų bausmių. Bene rečiausiai skiriama arešto ir terminuoto
laisvės atėmimo bausmė. Arešto bausmė skirta 2 atvejais (apie 4 proc. ).
T-uoto laisvės atėmimo bausmė skirta 4 atvejais (apie 9 proc. ).
Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teismai, individualizuodami bausmę asmenims,
kaltinamiems už valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens papirkimą
siekiant jo teisėto veikimo ar neveikimo, pirmiausia orientuojasi į su laisvės
atėmimu (taip pat trumpalaikiu laisvės atėmimu) nesusijusias bausmių rūšis,
prioritetą teikdami sankcijoje įtvirtintai piniginei bausmei – baudai.
Dėl 2008 m. –2010 m. I pusmečio bausmių
už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 3 dalyje,
padarymą skyrimo tendencijų pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtinta
privilegijuota papirkimo sudėtis. Atsižvelgiant į tai, kad tokios nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį mažina kyšio vertės kriterijus, papirkimas mažesniu
negu 1 MGL dydžio kyšiu laikomas baudžiamuoju nusižengimu, už kurį BK 227 straipsnio
3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, nesusijusios su
laisvės atėmimu, išskyrus areštą.
Išanalizavus
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 227 straipsnio 3 dalį,
priimtus pirmosios instancijos teismo sprendimus, nustatyta 110 asmenų,
kurie nuteisti priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį, ir 123 asmenys,
dėl kurių priimtas teismo baudžiamasis įsakymas.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priėmus
apkaltinamąjį teismo nuosprendį paskirtos bausmių rūšys
už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos padarymą


Paskirta laisvės apribojimo bausmė


Paskirta bauda


Paskirtas areštas




29


73


8



P-eikti duomenys apie analizuojamu laikotarpiu
priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais (kuriais asmenys nuteisti pagal BK
227 straipsnio 3 dalį) paskirtas bausmes rodo, kad teismai papirkėjui
dažniausiai skyrė su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštu) nesusijusias bausmes.
Šiuo laikotarpiu nustatyti 73 baudos ir 29 laisvės apribojimo bausmės
skyrimo atvejai. Palyginus tarpusavyje šių alternatyvių bausmių skyrimo dažnumą
matyti, kad bauda paskirta apie 66 proc. visų už baudžiamojo nusižengimo –
papirkimo padarymą skirtų bausmių atvejų. Minėta, kad per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį už BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto papirkimo
padarymą laisvės apribojimo bausmė skirta 29 atvejais, tai apie 27 proc.
visų už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtų bausmių atvejų. Šie
duomenys rodo, kad skiriant su areštu nesusijusias bausmes teismas apie 39 proc.
dažniau skiria piniginę, o ne laisvės apribojimo bausmę. Per šį laikotarpį
nustatyti 8 arešto bausmės skyrimo atvejai, tai apie 7 proc. visų už
BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą
skirtų bausmių atvejų. Taip pat pažymėtina, kad ši bausmė analizuojamu
laikotarpiu buvo skiriama apie 59 proc. rečiau negu bauda ir apie 20 proc.
rečiau nei laisvės apribojimas.
Siekiant detalesnės
bausmių, per 2008 m. –2010 m. I pusmetį skirtų už BK 227 straipsnio
1 ir 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, analizės, tikslinga
nustatyti ne tik bausmių rūšių parinkimo, bet ir atskirų bausmių dydžių skyrimo
tendencijas.
V-a iš alternatyvių BK
227 straipsnio 1 ir 3 dalių sankcijose numatytų bausmių yra bauda.
Atsižvelgiant į tai, kad ši bausmė gali būti skiriama priimant teismo apkaltinamąjį
nuosprendį arba teismo baudžiamuoju įsakymu, šiuose procesiniuose dokumentuose
skirtų baudų dydžiai buvo analizuojami atskirai. Pasirinktas baudų dydžių
tyrimo būdas, taikant analogiškus baudos dydžių kriterijus, leido palyginti
teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu skirtus šios
bausmės rūšies dydžius.
Baudos minimali ir maksimali riba baudžiamojo įstatymo
straipsnių sankcijose nenurodoma, o jos dydis nustatomas vadovaujantis BK 47 straipsniu.
Baudoms, išreikštoms minimalaus gyvenimo lygio dydžiais, apskaičiuoti
taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 15 d.
nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“
(Žin. , 2008, Nr. 121-4608) patvirtintas 130 Lt bazinis bausmių ir
nuobaudų dydis.
Kadangi BK 227 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas nesunkus korupcinio pobūdžio nusikaltimas, šios dalies
sankcijoje esančios baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalies
nuostatas. BK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už nesunkaus nusikaltimo
padarymą skirtina iki 100 MGL dydžio bauda. M-malus šios piniginės
bausmės dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 2 dalį ir yra 1 MGL.
Taigi už BK 227 straipsnio 1 dalyje kriminalizuotos veikos padarymą
gali būti skiriama nuo 130 Lt iki 13 000 Lt bauda, kurios
vidurkis 50,5 MGL (6565 Lt). [10]
Vadovaujantis
BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis už BK 227 straipsnio
3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą gali būti skiriama nuo
1 iki 50 MGL dydžio bauda (nuo 130 Lt iki 6500 Lt), kurios
vidurkis 25,5 MGL (3315 Lt).

Per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį teismo priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose
paskirtos baudos dydžiai


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 3 dalis







baudos skyrimo atvejai


baudos skyrimo atvejai







nuo 1 MGL iki 26 MGL


nuo 26 MGL iki bausmės vidurkio (50,5 MGL)


nuo bausmės vidurkio (50,5 MGL) iki 100 MGL


nuo 1 MGL iki 16 MGL


nuo 16 MGL iki bausmės vidurkio (25,5 MGL)


nuo bausmės vidurkio (25,5 MGL) iki 50 MGL






















24


7


0


71


2


0






Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
teismo baudžiamuosiuose įsakymuose paskirtos baudos dydžiai


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 3 dalis







baudos skyrimo atvejai


baudos skyrimo atvejai







nuo 1 MGL iki 26 MGL


nuo 26 MGL iki bausmės vidurkio (50,5 MGL)


nuo bausmės vidurkio (50,5 MGL) iki 100 MGL


nuo 1 MGL iki 16 MGL


nuo 16 MGL iki bausmės vidurkio (25,5 MGL)


nuo bausmės vidurkio (25,5 MGL) iki 50 MGL






















34


1


0


122


1


0






Išanalizavus
per šį laikotarpį apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais
įsakymais paskirtų baudų už BK 227 straipsnio 1 dalyje aprašytos
nusikalstamos veikos padarymą dydžius, matyti aiški šios bausmės vidurkio
neviršijančių baudų skyrimo tendencija.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtuose apkaltinamuosiuose teismo nuosprendžiuose nustatytas 31 baudos
skyrimo atvejis. Visais šiais atvejais skirta bauda neviršijo baudos vidurkio
(50,5 MGL arba 6565 Lt). Dėl atskirų baudos vidurkio neviršijančių
bausmių dydžių pažymėtina tai, kad už BK 227 straipsnio 1 dalyje
numatytą papirkimą teismo apkaltinamaisiais nuosprendžiais dažniausiai skirtos
baudos savo dydžiu artimesnės sankcijoje numatytos baudos minimumui. Šiuo
laikotarpiu nustatyti 24 baudos, kuri viršijo 1 MGL bet nesiekė 26 MGL
dydžio (nuo 130 iki 3380 Lt), skyrimo atvejai, tai apie 77 proc. visų
teismo apkaltinamaisiais nuosprendžiais už BK 227 straipsnio 1 dalyje
numatyto papirkimo padarymą skirtų baudų atvejų.
Analogiška
baudų skyrimo tendencija nustatyta išanalizavus priimtus teismo baudžiamuosius
įsakymus. Už BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto papirkimo padarymą
baudos buvo paskirtos 35 atvejais, visais šiais atvejais asmenims paskirta
bauda, savo dydžiu neviršijanti BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto
baudos vidurkio, t. y. 100 proc. visų, priėmus teismo baudžiamąjį
įsakymą, baudų skyrimo atvejų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie 97 proc.
(34 atvejais) baudos skyrimo atvejų buvo skirta piniginė bausmė, kurios
dydis viršijo 1 MGL, bet nesiekė 26 MGL dydžio (nuo 130 Lt iki
3380 Lt), buvo artimesnė sankcijoje numatytam bausmės minimumui.
P-eikti apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir
teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtų baudų dydžiai rodo, kad artimesnės BK
227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos minimumo bausmės apie
20 proc. dažniau skirtos tada, kai baudžiamasis procesas buvo užbaigtas
supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų
teismo nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų analizė parodė ir tai, kad
baudos vidurkio neviršijančios bausmės itin dažnai skiriamos ir už baudžiamojo
nusižengimo – papirkimo padarymą (BK 227 straipsnio 3 dalis).
Tyrimo metu nustatyti 73 baudos skyrimo teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu atvejai, iš kurių 73 atvejais (100 proc. )
paskirtos baudos dydis neviršijo BK 227 straipsnio 3 dalies
sankcijoje numatytos baudos vidurkio (25,5 MGL arba 3315 Lt). Taip
pat atkreiptas dėmesys į tai, kad apie 97 proc. atvejų buvo skirta
bauda, kuri viršijo 1 MGL, bet nesiekė 16 MGL dydžio (nuo 130 iki
2080 Lt), todėl buvo artimesnė BK 227 straipsnio 3 dalies
sankcijoje numatytam šios piniginės bausmės minimumui.
Nustačius BK 227 straipsnio 3 dalyje
numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo faktą nagrinėjamu laikotarpiu teismo
baudžiamuoju įsakymu bauda buvo paskirta 123 atvejais, iš kurių 123 atvejais
(100 proc. ) baudos dydis neviršijo BK 227 straipsnio 3 dalies
sankcijoje numatytos baudos vidurkio (25,5 MGL arba 3315 Lt). Taip
pat pažymėtina, kad 122 atvejais (apie 99 proc. ) teismo baudžiamuoju
įsakymu skirta bauda savo dydžiu neviršijo 16 MGL (2080 Lt), todėl
buvo artimesnė BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam šios
bausmės minimumui.
Šie apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais ir teismo
baudžiamaisiais įsakymais paskirti piniginės bausmės dydžiai parodo, kad
artimesnės baudos minimumui (nuo 1 iki 16 MGL) piniginės bausmės skiriamos
tolygiai tiek priimant apkaltinamuosius teismo nuosprendžius (apie 97 proc. ),
tiek teismo baudžiamuosius įsakymus (apie 99 proc. ).
Dėl kitų BK 227 straipsnio sankcijose numatytų
bausmių atkreiptinas dėmesys į tai, kad alternatyvos terminuotai laisvės
atėmimo bausmei nustatytos tik BK 227 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu
už kvalifikuoto papirkimo, kai papirkėjas siekia neteisėtos valstybės
tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veikos arba kai kyšio vertė yra didesnė
negu 250 MGL (BK 227 straipsnio 2 dalis), padarymą įstatymų
leidėjas numatė vienintelę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą.
BK
227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta terminuoto laisvės
atėmimo iki dvejų metų bausmė. Šios bausmės minimali riba nustatoma
vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir yra trys
mėnesiai. Bausmės vidurkis – vieneri metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų.
BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje
įtvirtinta ketverių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimali riba.
Atsižvelgiant į tai, kad minimali šios bausmės riba, kaip ir BK 227 straipsnio
1 dalies sankcijoje, nenurodoma, ji nustatoma pagal BK 50 straipsnio
2 dalį ir yra trys mėnesiai. Bausmės vidurkis – dveji metai vienas mėnuo
ir penkiolika dienų.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
apkaltinamuosiuose teismo nuosprendžiuose paskirtos
terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 2 dalis







terminuoto laisvės atėmimo skyrimo atvejai


terminuoto laisvės atėmimo skyrimo atvejai












nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio (1 metai 1 mėnuo ir 15
dienų)


nuo bausmės vidurkio (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų) iki 2
metų


nuo 3 mėnesių iki bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio ir
15 dienų)


nuo bausmės vidurkio (2 metų 1 mėnesio ir 15 dienų) iki 4
metų






















4


0


159


2






P-eikti
apkaltinamaisiais teismo nuosprendžiais nagrinėjamu laikotarpiu paskirti
terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiai rodo aiškias šios bausmės skyrimo
tendencijas, kai už BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų veikų
padarymą didesnė dalis paskirtų bausmių savo dydžiu neviršijo terminuoto
laisvės atėmimo bausmės vidurkio.
Teismo nuosprendyje konstatavus, kad asmens poelgį
sudarė visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje,
sudėties požymiai, terminuoto laisvės atėmimo bausmė skirta visais nustatytais atvejais
ir jos dydis neviršijo straipsnio sankcijoje numatyto terminuoto laisvės
atėmimo bausmės vidurkio (vienerių metų vieno mėnesio ir penkiolikos dienų).
Tokių tendencijų matyti ir skiriant terminuoto laisvės
atėmimo bausmę už BK 227 straipsnio 2 dalyje aprašyto papirkimo
padarymą. Išanalizavus apkaltinamuosius teismo nuosprendžius, nustatytas
161 terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo už BK 227 straipsnio
2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą atvejis. Šios bausmės
vidurkio (dveji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų) neviršijanti bausmė
skirta 159 atvejais, tai apie 99 proc. visų už kvalifikuoto papirkimo
padarymą terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų. Tuo tarpu
terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkį viršijanti bausmė buvo skirta 2 atvejais,
tai apie 1 proc. visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį šios
bausmės skyrimo už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje,
padarymą atvejų.
Analizuojant terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo atvejus, būtina atkreipti dėmesį į tiesiogiai su bausmės
individualizavimu susijusias bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai)
instituto nuostatas, nes tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro sąlygas
tikrosioms bausmės skyrimo už papirkimą tendencijoms nustatyti. [11]  

1. 4. Teismų paskirtų bausmių asmenims, nuteistiems
pagal BK 228 straipsnį, analizė

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m.
gegužės 6 d. nutarime akcentuota: valdininko tarnyba grindžiama tuo,
kad jis savo veikloje viešuosius interesus turi laikyti pirmesniais už savo asmeninius,
atskirų asmenų ar jų grupių, politinių partijų ar organizacijų interesus,
negali prisiimti jokių įsipareigojimų kitiems asmenims, jeigu tai nesuderinama
su valstybės valdymo tarnyba. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą,
t. y. įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam
prilyginamam asmeniui suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimą
priešingais tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui,
numatyta BK 228 straipsnyje. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas
aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai
pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais –
darant poveikį kitų subjektų veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y.
neatlikimu veiksmų, kurie buvo būtini, tinkamai atliekant savo pareigas.
Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad šios
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį didina turtinės ar kitokios asmeninės
naudos siekimas, BK 228 straipsnyje įtvirtino pagrindinę ir kvalifikuotą
piktnaudžiavimo sudėtį. BK 228 straipsnio 1 dalyje aprašyta
nusikalstama veika kaltininkui inkriminuojama tada, kai valstybės tarnautojas
ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo
įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji
organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 straipsnio 1 dalyje
nustatyta bendroji norma (lex generalis), kuri plačiausiai apima visus
valstybės tarnybos panaudojimo savo interesais požymius. Kadangi šios dalies
sankcija alternatyvi, tai teismui paliekama galimybė kaltininkui skirti teisės
dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, baudą, areštą
arba laisvės atėmimą iki ketverių metų.
Valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui
baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kyla tuo atveju,
jei jis už BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką siekia turtinės
ar kitokios asmeninės naudos (jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių). Šios dalies
sankcijoje laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmei numatyta vienintelė
alternatyva – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo bausmė. N-s, palyginus BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių
sankcijas, matyti, kad jose skiriasi ir alternatyvių bausmių skaičius, ir
terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimali riba, tačiau abi šios veikos,
vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, priskiriamos apysunkių
nusikaltimų kategorijai.
Iš tyrimo metu nagrinėtų
2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo priimtų sprendimų matyti, kad
priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteisti 94 asmenys, iš kurių 40 asmenų
nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tai apie 43 proc. visų
priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 228 straipsnį nuteistų asmenų.
Konstatavus, kad piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ar viršijus įgaliojimus
buvo siekta turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jei nebuvo kyšininkavimo
požymių) ir sukelta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai,
juridiniam ar fiziniam asmeniui, nuteisti 54 asmenys, tai apie 57 proc.
visų už piktnaudžiavimą priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteistų asmenų.
Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta alternatyvi
bausmė – bauda, prokurorui, vadovaujantis BPK XXXI skyriaus nuostatomis,
suteikia teisę nuspręsti procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m.
sausio 16 d. nutarime pažymėta, kad bendrojo baudžiamojo proceso
modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo
proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais
(atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus
požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų
atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas. Taigi
Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso
rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso
konstitucinio modelio. Tačiau tokios baudžiamojo proceso rūšys traktuotinos
kaip bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtys; jų nustatymas
turi būti konstituciškai pagrįstas. Taigi nors pagal BPK 418 straipsnio
3 dalį prokurorui leidžiama ikiteisminio tyrimo metu nuspręsti
kreiptis į teisėją dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju
įsakymu, tačiau šias galimybes riboja BPK XXXI skyriuje nustatytos sąlygos.
BPK 418 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad
dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama tik bauda arba ši
bausmė yra numatyta kaip alternatyvinė, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o
bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu. [12] Dėl to teigtina, kad
teismo baudžiamuoju įsakymu gali būti užbaigiamos tik tos baudžiamosios bylos,
kuriose asmenys yra kaltinami dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tuo atveju, jeigu tenkintos
kitos BPK XXXI skyriuje nustatytos sąlygos. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo
procesas negali būti pradedamas ir baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Bylų supaprastinto proceso tvarka priėmus teismo
baudžiamąjį įsakymą nuteisti 8 asmenys. Šį skaičių palyginus su teismo
apkaltinamaisiais nuosprendžiais pagal BK 228 straipsnio 1 dalį
nuteistų asmenų skaičiumi, matyti, kad apie 66 proc. dažniau baudžiamasis
procesas, nustačius kaltininko veikoje visus BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos požymius, buvo užbaigtas priėmus teismo
apkaltinamuosius nuosprendžius, o ne teismo baudžiamąjį įsakymą. Pagal BK 228 straipsnio
1 dalį priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir teismo baudžiamąjį
įsakymą iš viso nuteisti 48 asmenys, iš kurių teismo apkaltinamuoju
nuosprendžiu nuteista 40 asmenų (apie 83 proc. visų pagal BK 228 straipsnio
1 dalį nuteistų asmenų) ir teismo baudžiamuoju įsakymu – 8 asmenys (apie
17 proc. visų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistų asmenų).

Iš viso pagal BK 228 straipsnį per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį nuteista asmenų


Priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteista asmenų


Priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą nuteista asmenų












BK 228 straipsnio 1 dalis


BK 228 straipsnio 2 dalis


BK 228 straipsnio 1 dalis







40


54


8






2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo
nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų, kuriais asmenys nuteisti už
piktnaudžiavimą, analizė parodė, kad, nustačius kelių nusikalstamų veikų
padarymo faktą, tam pačiam asmeniui dažnai būdavo inkriminuojamos kelios
nusikalstamos veikos, atitinkančios BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tokiais atvejais teismai,
vadovaudamiesi bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklėmis (BK
63 straipsnis), skirdavo bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai
ir tik po to šias bausmes subendrinę paskirdavo galutinę bausmę. [13]
Atsižvelgiant į tai, kad
BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose įtvirtintos alternatyvios
bausmės teismui paliekant teisę, vadovaujantis bausmės individualizavimą
reglamentuojančiomis nuostatomis, paskirti vieną iš straipsnio sankcijoje
nurodytų bausmių rūšių, tikslinga išanalizuoti atskirų bausmių rūšių per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį teismo priimtuose sprendimuose skyrimo tendencijas.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismų
sprendimuose nustatyti bausmių skyrimo atvejai


BK 228 straipsnio 1 dalis


BK 228 straipsnio 2 dalis




Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


Baudos skyrimo atvejai


Arešto skyrimo atvejai


T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmės skyrimo atvejai


T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai


Švelnesnės, negu
įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai




23


37


1


0


62


28


3



P-eikti bausmių skyrimo
duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismai, skirdami bausmes už
nusikalstamas veikas, aprašytas BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyje,
pirmiausia orientuojasi į su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
Nustatytas 61 bausmių skyrimo atvejis asmenims,
pripažintiems kaltais piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi arba įgaliojimų
viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji
organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 228 straipsnio 1 dalis);
37 atvejais šiems asmenims buvo skirta piniginė bausmė (apie 61 proc. );
alternatyvi – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo – bausmė skirta 23 atvejais (apie 38 proc. ). Konstatavus, kad
padarytas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas piktnaudžiavimas, per
nagrinėjamą laikotarpį priimtuose teismų sprendimuose nenustatyta terminuoto
laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejų. T-alaikis laisvės atėmimas (areštas)
skirtas 1 atveju, tai apie 2 proc. visų bausmių skyrimo už BK 228 straipsnio
1 dalyje įtvirtinto piktnaudžiavimo padarymą atvejų.
Išanalizuota bausmių skyrimo už BK 228 straipsnio
2 dalyje įtvirtintą piktnaudžiavimą teismų praktika parodė, kad teismai,
pripažinę, jog asmuo siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos
piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus ir sukėlė didelę žalą
valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam arba fiziniam asmeniui,
taip pat dažniausiai skiria alternatyvią terminuoto laisvės atėmimo bausmei
teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę.
Tyrimo metu nustatyti 93 bausmės už BK 228 straipsnio 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrimo atvejai, iš kurių 62 atvejais
buvo skirta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo bausmė, tai apie 67 proc. visų už kvalifikuoto piktnaudžiavimo
padarymą bausmių skyrimo atvejų.
Analizuojant terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo atvejus būtina atsižvelgti ir į tiesiogiai su bausmės individualizavimu
susijusį bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75, 92 straipsniai) institutą. [14]
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų
apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais asmenys pripažinti kaltais pagal BK 228 straipsnio
2 dalį, analizė parodė ir švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės
skyrimo atvejų. Šiuo laikotarpiu nustatyti 3 švelnesnės negu BK 228 straipsnio
2 dalies sankcijoje numatytos bausmių rūšys bausmės – baudos skyrimo atvejai,
tai apie 3 proc. visų už kvalifikuotą piktnaudžiavimą skirtų bausmių atvejų.
N-s tokie atvejai reti, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
taikymas kvalifikuoto piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose kelia abejonių dėl
kelių priežasčių. Pirmiausia svarstytina, ar teismai tinkamai taiko švelnesnės,
negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo taisykles: BK 54 straipsnio 3 dalis
taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio
1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą
nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos išvadų 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne
kartą akcentuota, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės
nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007,
2K–395/2007 ir kt. ) (2010 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-147/2010), todėl pirmiausia turi būti svarstoma BK 62 straipsnio,
o ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybė, to analizuotuose
nuosprendžiuose nebuvo daryta. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnio
2 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvos, kai teismui paliekama
diskrecija, atsižvelgiant į bausmės individualizavimą reglamentuojančias
nuostatas, kaltininkui paskirti arba terminuoto laisvės atėmimo, arba su laisvės
atėmimu nesusijusią – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmę. Dėl to keltinas klausimas, kodėl nagrinėtuose
nuosprendžiuose nuspręsta, kad vienos švelniausių BK 42 straipsnyje
numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir kodėl
tokiais atvejais kaltininkui taikyta palyginti griežtesnė piniginė bausmė –
bauda.
Siekiant nustatyti nagrinėjamo laikotarpio bausmių už
piktnaudžiavimo padarymą skyrimo tendencijas, tikslinga analizuoti ne tik atskirų
bausmių rūšių santykį, bet ir už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių
dydžius.
Minėta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimo minimali ir maksimali riba straipsnių
sankcijose nenurodoma. Jos nustatomos pagal BK 45 straipsnio 2 dalį.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimo nuo vienerių iki penkerių metų terminas yra
vienodas BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismų
priimtuose nuosprendžiuose paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla dydžiai


BK 228 straipsnio 1 dalis


BK 228 straipsnio 2 dalis







Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo skyrimo atvejai


Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo skyrimo atvejai












nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų)


bausmės vidurkis (3 metai)


nuo bausmės vidurkio (3 metų) iki 5 metų


nuo 1 metų iki bausmės vidurkio (3 metų)


bausmės vidurkis (3 metai)


nuo bausmės vidurkio (3 metų) iki 5 metų

















15


6


2


53


7


2






Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų
pirmosios instancijos teismo nuosprendžių analizė rodo, kad už piktnaudžiavimo
padarymą paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo bausmės terminas daugeliu atvejų neviršijo šios bausmės vidurkio, taigi
buvo mažesnis negu treji metai. Kadangi šios bausmės dydžiai BK 45 straipsnyje
nediferencijuoti, todėl tokia šios bausmės skyrimo tendencija matyti tiek
skiriant šios rūšies bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio
1 dalyje, tiek ir už kvalifikuoto piktnaudžiavimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio
2 dalyje, padarymą.
Teismo apkaltinamajame nuosprendyje konstatavus, kad asmuo,
piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, sukėlė didelę
žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui
(BK 228 straipsnio 1 dalis), teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla bausmė buvo skirta 23 atvejais. Iš nustatytų 23 atvejų
bausmės vidurkio neviršijanti bausmė skirta 15 atvejų, tai apie 65 proc.
šios bausmės skyrimo už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos padarymą atvejų. Tuo tarpu bausmės vidurkį viršijanti
bausmė buvo skirta 2 atvejais (apie 9 proc. ). Taigi tokio dydžio
bausmė apie 56 proc. skiriama rečiau nei teisės dirbti tam tikrą darbą
arba užsiimti tam tikra veikla bausmė, kuri neviršija šios bausmės vidurkio.
Bausmės vidurkiui lygi bausmė skirta 6 atvejais (apie 26 proc. ),
todėl teigtina, kad tokio dydžio bausmė skiriama apie 17 proc. dažniau nei
bausmės vidurkį viršijanti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam
tikra veikla atėmimo bausmė ir apie39 proc. rečiau nei šios bausmės
vidurkio neviršijanti bausmė.
Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad asmens
veikoje yra kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėties požymiai, apkaltinamajame
nuosprendyje teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimas skirtas 62 atvejais. Analizės metu nustatyti 53 atvejai, kai
paskirtos šios rūšies bausmės dydis neviršijo trejų metų – šios bausmės
vidurkio (apie 86 proc. ). Didesnis negu teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vidurkis buvo skirtas 2 atvejais,
tai apie 3 proc. visų už BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašytos
nusikalstamos veikos padarymą skirtų bausmių atvejų. Taigi straipsnio
sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkį viršijanti bausmė skiriama apie 83 proc.
rečiau nei šios bausmės vidurkio nesiekianti bausmė. Asmenis nuteisus pagal BK
228 straipsnio 2 dalį, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimo bausmė, lygi šios bausmės vidurkiui – trejiems metams,
buvo skirta 7 atvejais (apie 11 proc. ), taigi, kad tokio dydžio
bausmė buvo skiriama apie 8 proc. dažniau nei šios bausmės vidurkį
viršijanti bausmė ir apie 75 proc. rečiau nei šios bausmės vidurkio
neviršijanti bausmė.
Siekiant nustatyti baudos dydžių už piktnaudžiavimą
skyrimo tendencijas, išanalizuoti per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
pirmosios instancijos teismų priimti sprendimai, kuriais asmenys nuteisti pagal
BK 228 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad bauda gali būti skiriama
priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį arba teismo baudžiamuoju įsakymu,
šiuose procesiniuose dokumentuose skirtų baudų dydžiai buvo analizuojami
atskirai. Toks pasirinktas baudų dydžių tyrimo būdas, taikant analogiškus
baudos dydžių kriterijus, leido tarpusavyje palyginti teismo apkaltinamuoju
nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu skirtų šios bausmės rūšies dydžius.
Analizuojant per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtuose teismų sprendimuose piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose paskirtos
piniginės bausmės dydžius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios
bausmės minimalus ir maksimalus dydis nėra tiesiogiai nurodomas straipsnio
sankcijoje, todėl nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą.
Šiame punkte nurodyta, kad už apysunkį nusikaltimą skiriama iki 200 MGL
dydžio bauda. [15]

2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo
sprendimuose nustatyti paskirtos baudos dydžiai


BK 228 straipsnio 1 dalis







teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu skirti baudos dydžiai


teismo baudžiamuoju įsakymu skirti baudos dydžiai












nuo 1 MGL iki 61 MGL


nuo 61 MGL iki bausmės vidurkio (100,5MGL)


nuo bausmės vidurkio (100,5MGL) iki 160,5MGL


nuo 161,5MGL iki 200 MGL


nuo 1 MGL iki 61 MGL


nuo 61 MGL iki bausmės vidurkio (100,5MGL)


nuo bausmės vidurkio (100,5MGL) iki 160,5MGL


nuo 161,5MGL iki 200 MGL
































13


5


2


0


15


2


0


0






P-eikti apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu ir teismo
baudžiamuoju įsakymu per 2008 m. –2010 m. I pusmetį paskirti
baudų dydžiai rodo aiškias baudų skyrimo tendencijas, kai už BK 228 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą didesnė dalis skirtų baudų
savo dydžiu neviršijo BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos
baudos vidurkio. Per šį laikotarpį priimtais apkaltinamaisiais teismo
nuosprendžiais bauda buvo paskirta 20 atvejų, iš jų 18 atvejų buvo
paskirta bauda, savo dydžiu neviršijanti šios dalies sankcijoje numatyto baudos
vidurkio (100,5 MGL arba 13 065 Lt), tai apie 90 proc.
visų, priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį už BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymą, baudos skyrimo atvejų. Detaliau išanalizavus
teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas baudos vidurkio neviršijančias
bausmes, matyti, kad 13 atvejų (apie 65 proc. ) už piktnaudžiavimą
tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą (jeigu dėl to buvo padaryta didelė
žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui)
buvo skirta sankcijos minimui artimesnė, t. y. nuo 1 iki 61 MGL (nuo
130 iki 7930 Lt) dydžio bauda. Tuo tarpu sankcijoje numatytos šios bausmės
vidurkį viršijanti bauda skirta 2 atvejais (apie 10 proc. ), baudos
dydis buvo artimesnis sankcijos vidurkiui, t. y. skirta nuo bausmės
vidurkio iki 160,5 MGL (nuo 13 065 Lt iki 20 865 Lt)
dydžio bauda. Per šį laikotarpį priimtuose pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymo faktas, nenustatyti didesnės negu 161,5 MGL
dydžio baudos skyrimo atvejai.
Panašių baudos dydžių
skyrimo tendencijų matyti analizuojant ir per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtus teismo baudžiamuosius įsakymus.
Baudžiamąjį procesą pabaigus bylų supaprastinto proceso tvarka, teismo
baudžiamuoju įsakymu bauda buvo paskirta 17 atvejų; iš jų visais atvejais
šios bausmės dydis neviršijo BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje
numatyto šios bausmės vidurkio (100,5 MGL arba 13 065 Lt).
Detalesnė baudų, neviršijančių sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio,
skyrimo analizė taip pat parodė, kad didžioji dalis skirtų baudų savo dydžiu
buvo artimesnė BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios
bausmės minimumui (skirtos nuo 1 iki 61 MGL, t. y. nuo 130 Lt iki
7930 Lt dydžio baudos). Išanalizuotuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose
nustatyta 15 tokio dydžio bausmių skyrimo atvejų, tai apie 88 proc.
visų už piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje,
padarymą teismo baudžiamuoju įsakymu baudos skyrimo atvejų.
Palyginus teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų baudų už
piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės
žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,
dydžius, matyti, kad teismo baudžiamuoju įsakymu apie 23 proc. dažniau nei
teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo skiriama bauda, savo dydžiu artimesnė
BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos piniginės bausmės
minimumui, t. y. bausmės, kurių dydis yra nuo 1 iki 61 MGL (nuo 130 Lt
iki 7930 Lt).
Taip pat iš nagrinėtų teismo apkaltinamųjų
nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų matyti, kad didesnė nei BK 228 straipsnio
1 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkis bausmė gana retai skiriama
priėmus teismo apkaltinamąjį nuosprendį. O šio dydžio baudos skyrimo atvejų
baudžiamąjį procesą užbaigus priimant teismo baudžiamąjį įsakymą analizuojamu
laikotarpiu nenustatyta. Tokia baudos skyrimo teismo baudžiamuoju įsakymu
tendencija gali būti aiškinama tuo, kad baudžiamosios bylos užbaigimas
supaprastinto proceso tvarka priimant teismo baudžiamąjį įsakymą yra galimas
tada, kai, be kitų BPK XXXI skyriuje nurodytų sąlygų, kaltinamasis
neprieštarauja proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu (BPK 418 straipsnio
3 dalis), vadinasi, be kita ko, sutinka su prokuroro pareiškime dėl
proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodytu siūlomos skirti baudos
dydžiu (BPK 419 straipsnio 5 punktas).
Analizuojant teismo apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose
skirtos griežčiausios – terminuoto laisvės atėmimo – bausmės dydžius,
pirmiausia pažymėtina, kad ši bausmės rūšis kaip alternatyva numatyta BK 228 straipsnio
1 ir 2 dalies sankcijose. Tačiau kartu primintina, kad per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį apžvelgtuose teismo apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nebuvo
nustatyta šios bausmės skyrimo atvejų už BK 228 straipsnio 1 dalyje
numatyto piktnaudžiavimo padarymą, o dažniausiai taikytos su laisvės atėmimu
nesusijusios bausmės.
BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje
numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimalus terminas šešeri metai
laisvės atėmimo. Kadangi šios dalies sankcijoje minimalus terminuoto laisvės
atėmimo bausmės dydis nėra minimas, jam nustatyti pasitelkiamos BK 50 straipsnio
2 dalies nuostatos, kuriose nurodoma, kad terminuoto laisvės atėmimo
bausmės minimali riba yra trys mėnesiai. Atitinkamai bausmės vidurkis yra treji
metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismui
nustačius, kad kaltininko veikoje yra kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėties požymių,
terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo skirta 28 atvejais.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose paskirtos terminuotos laisvės
atėmimo bausmės dydžiai


BK 228 straipsnio 2 dalis







terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai







nuo 3 mėn. iki 2 metų


nuo 2 metų iki bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15
dienų)


nuo bausmės vidurkio (3 metai 1 mėnuo 15 dienų) iki 6
metų












18


10


0






Per šį laikotarpį kvalifikuoto piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose priimtų teismo apkaltinamųjų nuosprendžių analizė rodo
aiškias bausmės, savo trukme neviršijančios BK 228 straipsnio 2 dalies
sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, skyrimo
tendencijas. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje,
padarymą nustatyti 28 terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejai,
iš kurių 28 atvejais (100 proc. ) buvo skirta terminuoto laisvės
atėmimo bausmė, neviršijanti šios bausmės vidurkio. Detalesnė šios bausmės
vidurkio neviršijančios bausmės skyrimo analizė taip pat parodo, kad pirmosios
instancijos teismai dažniau skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios
trukmė artimesnė šios bausmės minimumui (nuo trijų mėnesių iki dvejų metų). Per
šį laikotarpį kvalifikuoto piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtuose
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyta 18 terminuoto laisvės atėmimo
bausmės, kurios trukmė neviršijo dvejų metų laisvės atėmimo, skyrimo atvejų (apie
64 proc. visų atvejų). Tuo tarpu terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios
dydis viršijo dvejus metus, bet neviršijo šios bausmės vidurkio, buvo skirta 10 atvejų
(apie 36 proc. visų atvejų).

2.
BK 75 straipsnio taikymo aspektai

V-a baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų,
numatytų BK 75 ir 92 straipsniuose, – bausmės vykdymo atidėjimas.
Taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą teismas turi nustatyti ne tik formalius
pagrindus, bet ir padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo. Pastarasis – materialusis pagrindas – atskleidžiamas
daugelyje kasacinių nutarčių, kuriose nagrinėtos terminuoto laisvės atėmimo
bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymo problemos (Nr. 2K-532/2008,
2K-32/2009, 2K-58/2009, 2K-160/2009, 2K-437/2010, 2K-157/2010 ir kt. ). Šią
teisę teismas įgyvendina, nustatęs, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog
tokiu būdu bus įgyvendinti bausmės tikslai. Atsižvelgiama ir į kitas bylos
aplinkybes, tokias kaip: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis,
kaltės forma ir rūšis, veikos motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė,
kaltininko atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės ir kt. Kitaip
tariant, teismas vadovaujasi BK 41, 54 straipsnių nuostatomis ne tik
skirdamas bausmę nuteistajam, bet ir spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo
klausimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d.
nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos, taikant bendruosius bausmių skyrimo
pradmenis“ 2 punkte teismams išaiškinta, jog vadovaudamasis teisine sąmone
teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad
paskirta bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai (kasacinė
nutartis Nr. 2K-140/2008).
Apibendrinant per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtus pirmosios instancijos teismo apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriuose
konstatuotas BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose numatytų nusikaltimų
padarymas ir paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, akivaizdus dažnas bausmės
vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymas.
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygų, kurios
nustato ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo ribas, pažymėtina, kad BK 75 straipsnio
taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo yra nuteistas už vieną
ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip
trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo
padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. 2K-P-549/2007
pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo
atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai
pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių (nekalbant jau apie
labai sunkių) nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio
laisvės atėmimo bausmė. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį
ir padarius apysunkį nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo klausimo taip pat
nekyla, jei už jo padarymą paskiriama trejus metus viršijanti laisvės atėmimo
bausmė. Vadinasi, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas padarius ne bet
kurį, tačiau mažesnio pavojingumo laipsnio apysunkį nusikaltimą. Taigi
padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis pagal baudžiamąjį įstatymą
turi lemiamą reikšmę sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo klausimą.
Toks išaiškinimas laikytinas vienu iš humaniškumo ir teisingumo principų
derinimo aspektų, kai kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo bausmės negali
paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, ignoruoti nukentėjusiųjų
teisėtų interesų. Akcentuotina, kad apkaltinamasis nuosprendis, be kita ko,
turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į padarytą
nusikalstamą veiką užtikrintų ne tik specialią, bet ir bendrąją prevenciją
(kasacinė nutartis Nr. 2K-140/2008).
Be minėtų formaliųjų bausmės vykdymo atidėjimo taikymo
sąlygų, BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ir turiningoji sąlyga,
kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų taikymas galimas tik tada, kai
yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo.
Sprendžiant, kuriais kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo padarymo atvejais gali būti
taikomas bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnį, analizuotinos
šias nusikalstamas veikas numatančių BK 225, 226, 227 ir 228 straipsnių
sankcijos, pagal kurias galima nustatyti, kuriai tyčinių nusikaltimų
kategorijai yra priskirtos veikos.
Minėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą viena iš BK 75 straipsnio
taikymo ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, kuris savaime panaikina galimybę
taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl to visais atvejais, kai kaltininko
veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis arba padarytas
vienas ar keli sunkūs nusikaltimai, BK 75 straipsnio taikymas apskritai
yra negalimas.
Šiuo aspektu analizuojant BK 225 straipsnio 1, 2
ir 3 dalyse numatytų tyčinių nusikaltimų kategorijas, atkreiptinas dėmesys
į tai, kad, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, sunkus tyčinis
nusikaltimas numatytas tik BK 225 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu BK
226, 227 ir 228 straipsniuose nusikaltimai, kurie būtų priskirti sunkių
tyčinių nusikaltimų kategorijai, nėra kriminalizuoti.
Skirtingai nei sunkių nusikaltimų atveju, taikant BK
75 straipsnį padarius apysunkį nusikaltimą yra svarbi ne tik tyčinio
nusikaltimo kategorija, bet ir realiai paskirtos laisvės atėmimo bausmės
terminas, kuris neturi viršyti trejų metų laisvės atėmimo. Teismui paskyrus
didesnį nei trejų metų laisvės atėmimo bausmės terminą, BK 75 straipsnio
taikymo klausimas negali būti sprendžiamas.
Pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas
apysunkių nusikaltimų kategorijai priklauso tyčiniai nusikaltimai, numatyti BK
225 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio
1 ir 2 dalyse.
Taip pat pažymėtina, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje
ir 227 straipsnio 1 dalyje numatyti nesunkūs korupcinio pobūdžio
nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BK 75 straipsnio
1 dalies nuostatomis, teigtina, kad nepriklausomai nuo to, kokios trukmės
laisvės atėmimo bausmė paskirta už minėtose dalyse numatytų nusikaltimų
padarymą, teismui paliekama diskrecija spręsti, ar bausmės tikslai bus pasiekti
be realaus bausmės atlikimo ir, atsižvelgiant į tai, taikyti arba atsisakyti
taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Baudžiamasis įstatymas nenumato draudimų sąlyginai
atleisti nuo bausmės kelis nusikaltimus padariusius asmenis, todėl BK 75 straipsnio
taikymo klausimas gali būti sprendžiamas padarius ir keletą nusikalstamų veikų.
Šiuo aspektu paminėtinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d.
Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (Baudžiamojo kodekso 75 ir
92 straipsniai) apžvalgos išvadų 2 punktas, kuriame teigiama, kad pagal
baudžiamąjį įstatymą (BK 75 straipsnio 1 dalis ir 92 straipsnio
1 dalis) bausmės vykdymo atidėjimo klausimas gali būti sprendžiamas
paskyrus galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą. Dėl to atkreiptinas
dėmesys į tai, kad teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą sprendžia ne
paskyrus bausmę už kiekvieną atskirą nusikaltimą ir dėl kiekvieno nusikaltimo
atskirai, o subendrinus paskirtas bausmes. Minėta, kad tyrimo metu analizuojant
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus pirmosios instancijos
teismo nuosprendžius pastebėta keletas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos
inkriminavimo vienam kaltininkui atvejų. Dėl to tyrimo metu analizuotas už šias
nusikalstamas veikas subendrintų bausmių paskyrimo ir šios subendrintos bausmės
vykdymo atidėjimo santykis. Tuo atveju, kai per šį laikotarpį priimtuose
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose konstatuotas tik vienos nusikalstamos
veikos, numatytos BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, padarymo faktas,
analizuotas terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo
atidėjimo taikymo atvejo santykis.
Tyrimo metu pirmiausia išnagrinėtas už BK 225 straipsnyje
aprašytos veikos padarymą paskirto terminuoto laisvės atėmimo ir bausmės
vykdymo atidėjimo taikymo atvejų santykis. Nustačius, kad valstybės tarnautojas
ar jam prilyginamas asmuo įvykdė keletą šio straipsnio atskirose dalyse
numatytų nusikalstamų veikų (be kita ko, ir kitas korupcinio pobūdžio
nusikalstamas veikas) nagrinėtas subendrintos bausmės skyrimo ir BK 75 straipsnio
taikymo atvejų santykis.

2008 m. –2010 m. I pusmečio
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti
BK 75 straipsnio taikymo atvejai


BK 225 straipsnis







T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos
veikos padarymą atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai


Subendrintos bausmės skyrimo atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai












6


6


4


4






Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo
ir šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo atvejų santykį, taip pat
subendrintos bausmės už kelių nusikalstamų veikų padarymą skyrimo ir bausmės
vykdymo atidėjimo atvejų santykį matyti, kad BK 75 straipsnio nuostatos
taikytos visais atvejais, tiek paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę už
vienos BK 225 straipsnyje numatytos veikos padarymą, tiek subendrinus už
kelias nusikalstamas veikas inter alia ir kyšininkavimą paskirtas
bausmes.
Nustatyti 6 laisvės atėmimo bausmės skyrimo už
vienos BK 225 straipsnyje kriminalizuotos veikos padarymą atvejai, kai (100 proc. )
taikytas šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat nustatyti 4 subendrintos
bausmės, paskirtos už įvairių korupcinių nusikalstamų veikų, tarp jų ir
kyšininkavimo padarymą, atvejai. Visais atvejais buvo taikytos BK 75 straipsnio
nuostatos ir atidėtas paskirtos subendrintos bausmės vykdymas.
Analogiška tendencija matyti išanalizavus tarpininko
kyšininkavimo (BK 226 straipsnis) baudžiamosiose bylose bausmės vykdymo
atidėjimo instituto nuostatų taikymo ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo atvejų santykį.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nustatyti
BK 75 straipsnio taikymo atvejai


BK 226 straipsnio 1 dalis




T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos
veikos padarymą atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai


Subendrintos bausmės skyrimo atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai




1


1


3


3



P-eikti duomenys rodo, kad visais terminuoto laisvės
atėmimo bausmės skyrimo atvejais, teismui padarius išvadą, jog yra pakankamas
pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus terminuoto
laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikytas BK 75 straipsnis ir šios
bausmės vykdymas atidėtas. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose nustatytas 1 laisvės
atėmimo bausmės skyrimo atvejis už tarpininko kyšininkavimą, taip pat 3 subendrintos
bausmės už keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (be kita ko, ir
tarpininko kyšininkavimo) padarymą skyrimo atvejai. Visais šiais atvejais,
vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos terminuoto laisvės
atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas.
Panašūs duomenys gauti išanalizavus ir per šį
laikotarpį priimtus pirmosios instancijos teismo apkaltinamuosius nuosprendžius
papirkimo baudžiamosiose bylose.

2008 m. –2010 I pusmečio apkaltinamuosiuose
nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai


BK 227 straipsnio 2 dalis




T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos
veikos padarymą atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai


Subendrintos bausmės skyrimo atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai




153


145


9


7



Nustatyti 153 atvejai, kai pirmosios instancijos
teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje buvo skirta terminuoto laisvės
atėmimo bausmės už vienos veikos, įtvirtintos BK 227 straipsnio 2 dalyje,
padarymą. Iš jų 145 atvejais, taikant BK 75 straipsnį, realus
terminuotos laisvės atėmimo vykdymas buvo atidėtas, tai 95 proc. visų per
2008 m. –2010 m. I pusmetį terminuoto laisvės atėmimo bausmės
skyrimo atvejų už vieno nusikaltimo–papirkimo padarymą. [16] Šiuo laikotarpiu taip pat
nustatyti 9 už kelių nusikalstamų veikų, tarp jų ir papirkimo padarymą
galutinės subendrintos bausmės skyrimo atvejai, iš kurių 7 atvejais
terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Tai 78 proc.
visų papirkimo baudžiamosiose bylose skirtų subendrintų bausmių atvejų.
Skirtinga bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tendencija
matyti išanalizavus piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per šį laikotarpį
priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais valstybės tarnautojams ar
jiems prilyginamiems asmenims paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės.  

2008 m. –2010 I pusmečio apkaltinamuosiuose
nuosprendžiuose nustatyti BK 75 straipsnio taikymo atvejai


BK 228 straipsnio 2 dalis




T-uoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo už vienos
veikos padarymą atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai


Subendrintos bausmės skyrimo atvejai


BK 75 straipsnio taikymo atvejai




3


3


17


9



BK 75 straipsnis
taikytas 3 atvejais iš 3 už vienos BK 228 straipsnio 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtų terminuoto laisvės atėmimo
bausmės atvejų. Tačiau priešinga bausmės vykdymo atidėjimo taikymo
tendencija matyti skiriant subendrintas bausmes už kelių nusikalstamų veikų, inter
alia ir už BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašyto piktnaudžiavimo
padarymą. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį nustatyta 17 subendrintos
bausmės skyrimo atvejų, iš kurių 9 atvejais, taikant BK 75 straipsnio
nuostatas, buvo atidėtas terminuoto laisvės atėmimo bausmės realus vykdymas.
Tai apie 53 proc. visų analizuojamu laikotarpiu piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose subendrintų bausmių skyrimo atvejų. Toks retesnis BK 75 straipsnio
taikymas paskirtų subendrintų bausmių atvejais gali būti aiškinamas tuo, kad
šiuo laikotarpiu, be piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis),
kaltininkui buvo inkriminuoti ir kiti nusikaltimai, tarp jų ir sunkūs, todėl
tokios situacijos nebeatitiko imperatyviųjų BK 75 straipsnio taikymo
sąlygų. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje bylose Nr. 1-27-282/2009
priimtu nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio
4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį,
260 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio
2 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį;
24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. Nustačius,
kad asmuo realizavo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto sunkaus
nusikaltimo sudėties požymius, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, paskyrus
galutinę terminuoto laisvės atėmimo bausmę, negalėjo būti svarstomas. Panaši
situacija matyti ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje bylose
Nr. 1-1204-536/2009 priimtame nuosprendyje, kurio rezoliucinėje dalyje
A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio
2 dalyje (sunkus nusikaltimas) bei 228 straipsnio 2 dalyje.
Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. –2010 m. I pusmečio
nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius,
nustatytas itin dažnas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
taikymas, tikslinga apžvelgti, kaip teismų praktikoje interpretuojamos ir
taikomos BK 75 straipsnio nuostatos atidedant realų už minėtų korupcinio
pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės vykdymą.
Minėta, kad BK 75 straipsnyje įtvirtinta teismo
diskrecija sąlyginai atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą, nuo bausmės
atlikimo. Pagal šio straipsnio nuostatas taikant tokį atleidimą nuo bausmės
rūšies nepakankama nustatyti, kad tenkintos formalios bausmės vykdymo atidėjimo
taikymo sąlygos, bet taip pat būtina teismo išvada, kad bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Atsižvelgiant į nuosprendžio motyvuotumo reikalavimą
(BPK 305 straipsnis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne
kartą akcentuotą būtinumą taikant BK 75 straipsnį įvertinti padarytą
nusikalstamą veiką, kaltininko asmenybę apibūdinančias ir kitas paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimui svarbias aplinkybes, teigtina, kad
teismai, taikydami BK 75 straipsnio normas, nuosprendyje turi motyvuoti,
kodėl, jų manymu, bausmės tikslai bus pasiekti be realaus terminuoto laisvės
atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad pareigą motyvuoti teismo sprendimą
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d.
nutarime susiejo su iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo,
tikrumo, teisės viešumo reikalavimais, kurie suponuoja tai, kad baigiamasis
teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris verstų šalis,
kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų
motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.
Tačiau, išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendžius kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, pastebėta,
kad teismai, taikydami BK 75 straipsnį ir atidėdami paskirtos terminuotos
laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne visada
nurodo šias nuostatas leidžiančias taikyti sąlygas ir nepakankamai motyvuoja
savo išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Tyrimo metu nustatyta atvejų, kai teismas aprašomojoje
nuosprendžio dalyje pateikdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo motyvus
ne visada nurodo, kad kaltininkui atidedamas realus paskirtos laisvės atėmimo
bausmės vykdymas ir kuo vadovaujantis buvo padaryta išvada, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nors
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas BK 75 straipsnio taikymas
(pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-771/2009).
Teigtina, kad tokio pobūdžio nuosprendžiuose BK 75 straipsnis, kaip
pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, iš esmės nevertintas kaip turintis
savarankišką reikšmę, todėl nereikalauja papildomai motyvuoti ir įrodinėti,
nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje akcentuota, kad apkaltinamojo
nuosprendžio, kuriame taikomi BK 75 ar 92 straipsniai, aprašomojoje dalyje
turi būti nurodomi bausmės skyrimo, jos vykdymo atidėjimo, taip pat baudžiamojo
poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimų arba auklėjamojo poveikio priemonių
skyrimo motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant
bausmių vykdymo atidėjimą (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai)
apžvalgos išvadų 13 punktas).
Iš tų pirmosios instancijos teismo per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų nuosprendžių, kuriuose pateikiami BK 75 straipsnio
taikymo motyvai, matyti gana formalus įvairių aplinkybių, galinčių turėti
įtakos sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, vardijimas.  
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išvadą, jog bausmės
tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas gali suformuluoti
pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės
paskirtį, kontekstą. R-alavimas, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas
atitiktų bausmės paskirtį, leidžia išvengti formalaus BK 75 straipsnio
nuostatų taikymo ir atskleidžia turiningąjį šių nuostatų aspektą. Dėl to
teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybes, turi
įvertinti, ar tai leis sulaikyti nuteistą asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo,
ar, atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, jis bus pakankamai nubaustas, ar taip
bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar toks poveikis bus
pakankamas, kad nuteistas asmuo laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ar bus užtikrintas teisingumo principo
įgyvendinimas. Bausmės tikslų pasiekimo, taikant bausmės vykdymo atidėjimo
nuostatas, pagrindimą Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje susiejo su
visų bylos aplinkybių, tiek apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir
nuteistojo asmenybę, įvertinimu, kai yra atsižvelgiama į nusikalstamos
veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas
savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos
padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Visi šie ir kiti
duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės
tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. L-ai svarbu įvertinti
kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti
BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-496/2008).
Šie aspektai taip pat aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-188/2009
ir 2K-160/2009, kuriose, be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent šie
ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, jog socialinio statuso ir
vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs
aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo.
Manytina, kad formaliu BK 75 straipsnio taikymo
motyvavimu galėtų būti pripažįstami tokie atvejai, kai aprašomojoje
nuosprendžio dalyje tik lakoniškai nurodoma, jog įvertinęs byloje nustatytas
aplinkybes teismas sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant
kaltinamajam realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnis) (Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-296/2010),
tačiau detalesnis paskirtos bausmės vykdymo atidėjimui turinčių reikšmės aplinkybių,
apibūdinančių nusikalstamą veiką ar kaltininko asmenybę, vertinimas
nepateikiamas. Toks pavyzdys teismų praktikoje ne vienintelis. Nepakankamai
motyvuotas BK 75 straipsnio taikymo pagrindimas pateikiamas ir Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-288-276/2009,
kuriame nurodoma, jog, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamieji praeityje
neteisti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti
be realaus bausmių atlikimo, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir
bausmių vykdymą jiems atidėti. Tačiau iš šių bausmės vykdymo atidėjimo
taikymo motyvų matyti, kad teismas nepateikė bylos aplinkybių, nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnio vertinimo, nesiaiškino nusikaltimo padarymo motyvų
bei tikslų, nedetalizavo kaltininko asmenybę apibūdinančių duomenų (iki
nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo metu ir po nusikalstamos veikos
padarymo), t. y. tos reikalingos ir svarbios informacijos, kuri leistų
priimti konstitucinį teisingumo principą atitinkantį sprendimą.
Formalus tiek kaltininko asmenybę, tiek padarytos
korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių
nurodymas aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali kelti neaiškumų, kodėl teismas
nusprendė, jog bylos medžiaga rodo padaryto nusikaltimo atsitiktinį pobūdį, kad
tai nebūdinga kaltininko mąstymui ir nedera su jo asmenybe. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje
byloje Nr. 1-348-385/2009 nurodyta, jog, skiriant bausmę,
atsižvelgtina į tai, kad A. R. padarė apysunkį nusikaltimą, teisiama pirmą
kartą, apibūdinama neigiamai, yra nedirbanti.
Įvertinus visas šias aplinkybes, skirtina minimali laisvės atėmimo
bausmė. Bausmės vykdymą tikslinga atidėti, nes yra pagrindas manyti, jog
bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnis) (aut.
pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį).
Panašūs BK 75 straipsnio taikymo motyvai pateikiami ir Panevėžio miesto
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-389/2009: skiriant
bausmę kaltinamajam G. J. , atsižvelgta į visas bylos aplinkybes ir į tai,
jog jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas patenkinamai, nedirba, baustas
administracine tvarka, padarė nusikalstamą veiką, kuri įstatymo priskiriama
prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), todėl
baustinas laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą (aut. pastaba –
nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį); taip
pat Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-892-389/2010:
skiriant bausmę kaltinamajam R. S. , atsižvelgta į visas bylos
aplinkybes ir į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas patenkinamai,
bedarbis, baustas administracine tvarka, padarė nusikalstamą veiką, kuri
įstatymo (BK 11 straipsnio 4 dalis) priskiriama prie apysunkių
nusikaltimų, todėl bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam laisvės atėmimo
bausmę, atidedant jos vykdymą (aut. pastaba – nusikalstama veika
kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Šiais atvejais keltinas
klausimas, ar faktas, kad asmuo teisiamas pirmą kartą, nebuvo lemiamas išvadai,
jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.
Tokią išvadą galima būtų padaryti analizuojant ir Panevėžio miesto apylinkės
teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-719/2009, kuriame
tiesiogiai nurodoma, kad A. Š. anksčiau nebuvo teistas, nusikalto pirmą
kartą, todėl yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
laisvės atėmimo, bausmės vykdymas jam atidėtinas minimaliam terminui (aut.
pastaba – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį).
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visais šiais nurodytais atvejais asmenys
buvo nuteisti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta
vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Atitinkamai ši bausmės rūšis
skirta ir tais atvejais, kai asmenys buvo teisiami pirmą kartą. N-s BK 55 straipsnyje
nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes,
tačiau ši bausmės skyrimą reglamentuojanti nuostata negali būti interpretuojama
taip, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui, kai straipsnio sankcija numato
tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimo galimybę, yra būtina taikyti
šios paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas
yra siejamas su BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos konstatavimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-605/2007), o teismo išvada,
kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be
realaus bausmės atlikimo, neturėtų remtis tik tuo faktu, kad asmuo yra
teisiamas pirmą kartą. V- tik šios aplinkybės vertinimas, neatsižvelgiant į
kitas kaltininko asmenybę iki nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos darymo
metu ir po nusikalstamos veikos padarymo apibūdinančias aplinkybes ar padarytą
nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, reikštų prezumpciją, kad pirmą
kartą teisiamo asmens padaryta nusikalstama veika visais atvejais yra
atsitiktinio pobūdžio ir toks elgesys jam yra nebūdingas.
Tyrimo metu taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad
bausmės vykdymo atidėjimo taikymo motyvai ir išvada, kad bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, kai kuriuose pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiuose siejami tik su kaltininką apibūdinančiomis
aplinkybėmis, tačiau padaryto korupcinio pobūdžio nusikaltimo pavojingumas
atskirai nėra vertinamas, palyginus jį su tipišku, tai nusikalstamų veikų
rūšiai būdingu pavojingumu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo
nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-778-593/2009, pateiktos
nuorodos tik į tai, kad BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje
numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl ši bausmė ir
skirtina. Įvertinęs tai, kad L. R. anksčiau neteistas, kaltę pripažino,
dirba, teismas laikosi nuomonės, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant ir skiriant teismo įpareigojimus.
Pažymėtina, kad išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, turi būti pagrįsta visų reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu.
Kai, be kitų aplinkybių taikant BK 75 straipsnio
nuostatas, atsižvelgiama ir į padaryto nusikalstamo pavojingumą, teismų
nuosprendžiuose dažniausiai apsiribojama tik nuoroda į atitinkamą nusikaltimo
kategoriją, tačiau neanalizuojamos aplinkybės, turinčios įtakos padaryto
kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo
pavojingumo laipsniui nustatyti. Tokiuose nuosprendžiuose paprastai nurodoma,
kad, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį kaltinamajam G. T. , teismas
atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį, pavojingumo
laipsnį – jo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiam nusikaltimui
(BK 11 straipsnio 4 dalis) (Kupiškio rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-100/2009), arba teigiama, kad
kaltinamasis padarė apysunkį nusikaltimą (Alytaus rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-448/2009). Taip pat
svarstytina, ar Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/2010
konstatavus, kad V. P. ir A. S. nusikalto atlikdami savo tiesiogines
pareigas ir skatino kitus asmenis daryti teisės pažeidimus, todėl šios
aplinkybės rodo didesnį kaltinamųjų pavojingumą visuomenei. Dėl jų nusikalstamų
veiksmų buvo padaryta didelė žala teisėsaugos institucijų reputacijai, į
tai buvo atsižvelgta taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Šiame
nuosprendyje teisėjų kolegija, įvertinusi įstatymines bausmės skyrimo
nuostatas ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, tai, kad nuo nusikaltimų padarymo
praėjo nemažai laiko, daro išvadą, jog bausmės tikslai V. P. ir A. S.
bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokia teismų
praktika taip pat rodo, kad BK 41, 54 straipsnių reikalavimų teismai
laikosi skirdami bausmes, o nusprendę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, dažnai
nurodo tapačius bausmės vykdymo atidėjimo motyvus, kuriais buvo vadovautasi
skiriant bausmę.
Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo problemos aptartinos
analizuojant nuosprendžius, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar
228 straipsnius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoto
bausmės vykdymo atidėjimo taikymo principo, kad teismas, parinkdamas bausmę,
pirmiausia sprendžia, ar skirtina lengviausia iš sankcijoje numatytų bausmių.
BK 75 ir 92 straipsnių paskirtis, jų taikymo sąlygos suponuoja teismų
pareigą motyvuoti ir tai, kodėl nuteistajam yra skiriama sunkiausia iš
sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimas – ir atidedamas jos
vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant bausmių
vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 4 punktas), laikymosi aspektu.
Šis principas aktualus
skiriant bausmes už korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymą ir atidedant
paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Įstatymo leidėjui BK 225,
226, 227 ir 228 straipsnių sankcijose įtvirtinus šalia terminuoto laisvės
atėmimo bausmės kitas alternatyvas, konkrečios bausmės rūšies parinkimas,
vadovaujantis bausmės individualizavimui turinčių įtakos baudžiamojo įstatymo
nuostatomis, paliekamas teismo diskrecijai. Atitinkamai teismo nuožiūrai yra
paliekamas sprendimas kaltininkui taikyti švelnesnę bausmę negu terminuoto
laisvės atėmimo bausmė arba skirti šios rūšies bausmę ir, atsižvelgiant į BK 75 straipsnio
nuostatas, atidėti jos realų vykdymą, tačiau visais atvejais šis teismo
sprendimas turi būti motyvuotas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje papildomai
aptartas.
Iš 2008 m. –2010 m.
I pusmečio pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, kuriuose asmenys
nuteisti už korupcinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, matyti, kad juose
dažniausiai šių nuostatų nepaisoma. Pavyzdžiui, minėta, kad šiuo laikotarpiu
pirmosios instancijos teismo tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose
priimtuose nuosprendžiuose dažniausiai skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė
(apie56 proc. ) atidedant jos vykdymą, taip pat nustatyti 3 švelnesnės,
negu įstatymo numatyta, bausmės (baudos) skyrimo atvejai (apie33 proc. ).
Tuo tarpu arešto bausmės skyrimo atvejai sudarė apie 11 proc. visų
pirmosios instancijos teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį už
tarpininko kyšininkavimą bausmių skyrimo atvejų. Kadangi BK 226 straipsnio
1 dalies sankcijoje numatyta alternatyva terminuoto laisvės atėmimo
bausmei, tai tampa svarbus pirmą kartą teisiamam asmeniui bausmės skyrimą
reglamentuojantis BK 55 straipsnis. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui,
pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas
paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. O skirdamas laisvės
atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-324/2008, 2K-88/2008, 2K-618/2007 ir
kt. ). Tačiau daugumoje nuosprendžių motyvai, kodėl skirtina griežtesnė BK 226 straipsnio
1 dalies sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o ne
švelnesnė – arešto bausmė, nebuvo pateikti. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-119/2010
pateikiamos tokios bausmės individualizavimui turinčios reikšmės aplinkybės: V. D.
teismo neteistas, darbe apibūdinamas teigiamai, žmonai S. D. iki 2011 m.
spalio 23 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Kaltinamajam V. D.
už nusikaltimus, numatytus BK 226 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnyje,
228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 227 straipsnio
2 dalyje, skirtina laisvės atėmimo bausmė, pritaikant BK 75 straipsnį,
laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, nes yra pagrindas manyti, jog
bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Atsižvelgiant į tai,
svarstytina, ar tokia bausmių skyrimo tendencija nerodo, kad bausmės vykdymo
atidėjimas yra vienas iš būdų, leidžiantis ne tik netaikyti realaus terminuoto
laisvės atėmimo bausmės vykdymo, bet ir netiesiogiai išvengti trumpalaikio
laisvės atėmimo (arešto) skyrimo. Be to, šis praktinis bausmių skyrimo aspektas
gali kelti abejonių dėl BK 226 straipsnio sankcijos konstrukcijos, kai
šalia terminuoto laisvės atėmimo bausmės numatyta tik viena alternatyva, kuri
taip pat susijusi su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštas). Dėl to griežtesnės
bausmės paskyrimas ir jos vykdymo atidėjimas bausmės vykdymo aspektu tampa
švelnesniu nubaudimu nei BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje
numatytos arešto bausmės skyrimas ir realus jos vykdymas (BK 75 straipsnis
nenumato galimybės atidėti arešto bausmės vykdymą).

3. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą taikymo aspektai

Per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų nuosprendžių, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225,
226, 227 ar 228 straipsnius, tyrimo metu buvo pastebėti nevienkartiniai BK
40 straipsnio, numatančio galimybę nusikalstamą veiką padariusį asmenį
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikymo atvejai.
Baudžiamojoje
teisėje įtvirtintas reikalavimas šios teisės priemonėmis siekti teisingumo
kiekvienoje baudžiamojoje byloje reiškia ne tik tai, kad teisingumo principas
šiose baudžiamosiose bylose gali būti įgyvendinamas tik represinėmis
priemonėmis. Pažymėtina, kad, vadovaujantis įvairiais konstituciniais baudžiamosios
teisės principais – teisingumo, humaniškumo, baudžiamosios atsakomybės
diferencijavimo ir kitais, baudžiamosios teisės funkcijos gali būti
įgyvendinamos ne mažiau efektyviai ir be visų baudžiamosios atsakomybės turinį
sudarančių elementų įvykdymo. Dėl to tai yra ir atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą instituto egzistavimo baudžiamajame įstatyme
pagrindimas.
Atsižvelgiant į tai,
kad šiame, kaip ir kituose baudžiamosios teisės institutuose, nė vienam iš
minėtų principų nesuteikiamas prioritetas kitų principų atžvilgiu, atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas sietinas su
baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje taip pat ne kartą akcentuoti baudžiamajame įstatyme nustatyti BK 40 straipsnio
taikymo ribojimai, kai asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų
arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant įstatyme numatytų būtinų
sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-632/2005).
S-stydamas, ar galima atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas taip pat turi įvertinti, ar
atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės bus pasiekti bausmei keliami tikslai
(BK 41 straipsnis).
Pagal BK 40 straipsnio nuostatas asmuo teismo
gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant šių
sąlygų visumai: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį
nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); 2) visiškai
pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies
atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji
buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar
pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
I- yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo
atsakomybei pagal laidavimą.
Kaip ir pirmiau minėto terminuoto laisvės atėmimo
bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis), taip ir atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindai yra ne tik formalieji, bet
ir turiningieji, nurodantys teismo vertinimo, ar atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą bus pakankamas užtikrinant, kad asmuo laikysis
įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat ar laiduotojas yra
vertas teismo pasitikėjimo, ar darys teigiamą įtaką kaltininkui, svarbą. Būtent
visų šių sąlygų visetas yra svarbus ir sudaro galimybes priimti sprendimą,
atitinkantį konstitucinį teisingumo principą.
Atsižvelgiant į BPK 305 straipsnio 4 dalies
nuostatas, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai, pažymėtina, kad esamas
teisinis reguliavimas palieka teismui diskreciją taikyti BK 40 straipsnio
nuostatas, tačiau visais atvejais privalu motyvuoti tokį teismo pasirinktą
sprendimą. Minėta, kad toks imperatyvas siejamas su iš teisinės valstybės
principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimais.
BK 40 straipsnyje inter alia nustatyta,
kad teismo diskrecijai palikta galimybė perduoti kaltininką laiduotojo
atsakomybei tik tuo atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas,
neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgiant į BK
225, 226, 227 ir 228 straipsniuose numatytas nusikalstamų veikų rūšis
(nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas) bei tyčinių nusikaltimų
kategorijas, darytina išvada, kad kaltininkas gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį tik tada, kai jo
padarytoje nusikalstamoje veikoje yra BK 225 straipsnio 1, 2 bei 4 dalyse,
226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse,
228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties
požymiai.
Tyrimo metu pirmiausia analizuotas per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį BK 40 straipsnio taikymo kyšininkavimo (BK 225 straipsnis)
baudžiamosiose bylose dažnumas.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose nuosprendžiuose nustatyti
BK 40 straipsnio taikymo atvejai


BK 225 straipsnio 1 dalis


BK 225 straipsnio 2 dalis


BK 225 straipsnio 4 dalis







Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 1 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų


Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 2 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų


Iš viso spręsta BK 225 straipsnio 4 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų












14


3


35


4


14


1






Išnagrinėjus šio laikotarpio teismų nuosprendžius,
kuriuose išspręstas BK 225 straipsnio inkriminavimo valstybės tarnautojui
ar jam prilygintam asmeniui klausimas, nustatyta, kad 3 šio straipsnio 1 dalies
inkriminavimo kaltininkui atvejais taikytas BK 40 straipsnis, tai apie 21 proc.
visų BK 225 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų. Išanalizavus
35 šio straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejus, nustatyti 4 atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejai, tai apie 11 proc.
visų BK 225 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų. Taip pat iš 14
šio straipsnio 4 dalies inkriminavimo kaltininkui atvejų apie 7 proc.
(1 atvejis) jų buvo išspręsta atleidžiant valstybės tarnautoją ar jam
prilyginamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Reti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą taikymo atvejai matyti išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
papirkimo baudžiamosiose bylose priimtus pirmosios instancijos teismo
nuosprendžius.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose nuosprendžiuose nustatyti
BK 40 straipsnio taikymo atvejai


BK 227 straipsnio 1 dalis


BK 227 straipsnio 2 dalis


BK 227 straipsnio 4 dalis







Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 1 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų


Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 2 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų


Iš viso spręsta BK 227 straipsnio 4 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų












48


1


167


6


120


10






Nustatyti 48 atvejai, kai buvo spręstas BK 227 straipsnio
1 dalies inkriminavimo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui klausimas,
iš kurių 1 atveju buvo taikytas BK 40 straipsnis, tai apie 2 proc.
visų BK 227 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų. Taip pat
nustatyti 167 šio straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejai, iš kurių
6 atvejais baudžiamoji byla buvo nutraukta priėmus nuosprendį, kuriuo asmuo
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai apie 4 proc.
visų BK 227 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atvejų. Iš 120 šio
straipsnio 3 dalies inkriminavimo atvejų asmenys nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 40 straipsnį buvo atleisti 10 atvejų (apie 8 proc.
visų BK 227 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo inkriminavimo atvejų).
2008 m. –2010 m. I pusmečio nuosprendžių
analizė parodė palyginti nedažnus BK 40 straipsnio taikymo atvejus
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį teismo
priimtuose nuosprendžiuose nustatyti
BK 40 straipsnio taikymo atvejai


BK 228 straipsnio 1 dalis


BK 228 straipsnio 2 dalis







Iš viso spręsta BK 228 straipsnio 1 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų


Iš viso spręsta BK 228 straipsnio 2 dalies
inkriminavimo atvejų


Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų

















69


8


96


3






Nustatyti 69 BK 228 straipsnio 1 dalies
inkriminavimo atvejai, iš kurių 8 atvejais baudžiamoji byla buvo nutraukta
teismui nusprendus atleisti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai apie 12 proc. visų
analizuojamu laikotarpiu BK 228 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atvejų.
Taip pat šiuo laikotarpiu nustatyti 96 šio straipsnio 2 dalies
inkriminavimo atvejai, iš kurių 3 atvejais pritaikius BK 40 straipsnio
nuostatas asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tai apie 3 proc.
visų 2008 m. –2010 m. I pusmečio BK 228 straipsnio 2 dalies
inkriminavimo atvejų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad per šį laikotarpį
pirmosios instancijos teismo baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti
pagal BK 226 straipsnį, priimtuose nuosprendžiuose nenustatyta atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų.
Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas nevienkartinis
atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reglamentuojančių
nuostatų taikymas, taip pat į tai, kad BK 40 straipsnyje, be formalių
sąlygų, įtvirtintos ir tokios, kurių konstatavimas priklauso nuo teismo
vertinimo, tikslinga detaliau apžvelgti šių nuostatų taikymo praktiką.
V-a iš BK 40 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių
yra ta, kad laiduotoju gali būti paskirtas tik tas asmuo, kuris vertas teismo
pasitikėjimo. Pažymėtina, kad aplinkybės, apibūdinančios laiduotoją, kaip vertą
teismo pasitikėjimo, nėra siejamos tik su kaltininko ir laiduotojo giminystės
ryšiais, nes laiduotoju, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalimis,
gali būti paskirtas bet kuris teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Laiduotojo patikimumo
vertinimo svarba ne kartą akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-658/2007
rašoma, kad iš BK 40 straipsnio 3 dalies turinio matyti,
jog laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką
kaltininkui būtų akivaizdi. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į
laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą
įtaką kaltininkui.
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose priimtų
teismo nuosprendžių, kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal laidavimą, analizė parodė, kad teismai, įvertinę įvairias laiduotojo asmenines
savybes bei jo veiklos pobūdį ir padarę išvadą dėl galimybės daryti teigiamą
įtaką kaltininkui, priimdavo sprendimą laiduotoju paskirti tiek artimuosius
giminaičius (pavyzdžiui, kaltininko brolį (Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-487/2010), tėvą
(Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-259-537/2008),
motiną (Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-82-284/2010), tiek ir kitus asmenis, kurie, atsižvelgiant į
jų asmenines savybes, veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką
kaltininkui, buvo verti teismo pasitikėjimo (pavyzdžiui, muzikos mokyklos direktorius (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-887-170/2009), kunigas
(Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-311/2010,
Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-550/2009),
kaltininko sugyventinė (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009), kaltininko sesers vyras
(Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/2008),
sutuoktinė (Trakų rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-252-272/2010) ir
kiti). Taip pat teismų praktikoje nustatytas atvejis, kai spręstas klausimas,
ar laiduotoju gali tapti juridinis asmuo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo
nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-813-526/2010 nuspręsta netaikyti
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje
pateiktas AB prašymas būti laiduotoja neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje
numatytų laiduotojui keliamų reikalavimų (laiduotoju gali būti kaltininko
tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys).
D-umos tiriamu laikotarpiu priimtų nuosprendžių
analizė parodė, kad teismai aprašomojoje nuosprendžių dalyje paprastai išsamiai
atskleidžia tas aplinkybes (tiek galimo laiduotojo asmenines savybes, jo
veiklos pobūdį, tiek jo gebėjimą daryti teigiamą įtaką kaltininkui), kurios, jų
manymu, turi esminę reikšmę sprendžiant galimo laiduotojo patikimumo klausimą.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo priimtame nuosprendyje baudžiamojoje
byloje Nr. 1-46-487/2010 nurodoma, kad V. N. teismo posėdyje prašė
patenkinti kaltinamojo gynėjo ir jo prašymus, perduoti brolį L. N. jam
pagal laidavimą be užstato, paaiškino, kad jis, kaip vyresnysis L. N.
brolis, turi jam didelę įtaką, teigiamą autoritetą, gali paveikti jį, dirba,
darbe apibūdinamas teigiamai, neteistas, todėl mano, kad yra vertas teismo
pasitikėjimo skirti jį brolio – kaltinamojo L. N. – laiduotoju. Taip
pat išsamiu galimą laiduotoją apibūdinančių požymių visumos įvertinimo pavyzdžiu
laikytinas ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje
Nr. 1-229-550/2009, kuriame nustatyta, jog prašymą būti R. Ž.
laiduotoju byloje pateikė kunigas J. K. , kuris vyskupijos apibūdinamas
kaip sėkmingai dirbantis, mėgstamas žmonių, taikaus ir sugyvenamo būdo,
paslaugus, dirbantis pedagoginį darbą bei dėstantis etikos ir religijotyros
disciplinas, kartu vadovaujantis studentų sielovadai, nuoširdus ir atsakingas, neteistas ir administracine tvarka nebaustas. Teismas
laiko, kad laiduotojas, nuo 1995 metų pažįstantis kaltinamąjį ir jo šeimą,
yra vertas pasitikėjimo, savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga
reputacija ir vykdoma veikla darys teigiamą įtaką kaltinamajam, todėl skirtinas
R. Ž. laiduotoju.
Tačiau teismų praktikoje nustatyti ir dėl nepakankamai
aiškaus laiduotojo bei kaltininko tarpusavio asmeninių ryšių ir galimos
laiduotojo teigiamos įtakos kaltininkui motyvavimo abejonių keliantys teismo
sprendimai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pavyzdžiui,
Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-529/2010
nurodyta, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo L. T.
gynėjas advokatas E. M. prašė perduoti L. T. jo atsakomybei pagal
laidavimą. Atsižvelgdamas į laiduotojo E. M. teigiamą asmenybę, į tai, kad
jis turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam L. T. , nes jie
palaiko draugiškus ryšius, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis L. T.
gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį E. M.
atsakomybei pagal laidavimą. Formaliu galimo laiduotojo vertinimu turėtų
būti pripažįstami tie atvejai, kai teismo priimtame nuosprendyje konstatuojamas
laiduotojo tinkamumas, tačiau nepateikiami motyvai, kuo vadovaudamasis teismas
nusprendė, kad asmuo, teikęs prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei, vertas
teismo pasitikėjimo. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti laikomas J-avos rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-751/2009,
kuriame nurodyta, jog teismas mano, kad asmuo, kuris prašo perduoti
kaltinamąjį pagal laidavimą, yra vertas teismo pasitikėjimo, pagal savo asmenines
savybes turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. T-ėl baudžiamoji
byla nutrauktina. Tokiais atvejais būtina atkreipti dėmesį į tai, kad BK
40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, jog laiduotoju gali būti skiriamas tik
vertas teismo pasitikėjimo asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui,
turi būti vertinama kaip turinti savarankišką reikšmę, todėl būtinas išsamus
motyvavimas ir konstatavimas. Tokią išvadą teismas gali padaryti įvertinęs
laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį,
ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn
atsakomybėn atvejų, taip pat realias laiduotojo galimybes daryti teigiamą įtaką
nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.
Kita turiningoji BK 40 straipsnio taikymo sąlyga
– teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų
nusikalstamų veikų. Ši sąlyga reiškia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos
matyti, jog asmens padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio,
nebūdinga kaltininko mąstymui bei elgesiui ir apskritai nedera su jo asmenybe.
Tačiau, išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio teismo
nuosprendžius, kuriais asmenys už kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo
padarymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, matyti, kad ši
sąlyga praktikoje dažnai nevertinama kaip turinti savarankišką reikšmę ir todėl
tarsi nereikalauja papildomai motyvuoti. Molėtų
rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-335/2010
nurodoma, kad pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti teismo
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą
padarė nusikalstamą veiką, prisipažino ir gailisi nusikaltęs, atlygino arba
žada atlyginti padarytą žalą; laiduotojais gali būti asmenys, verti teismo
pasitikėjimo bei galintys daryti poveikį kaltininkui. Teismo nuomone, šioje
byloje yra visos įstatymo nustatytos sąlygos: M. Š. padarė baudžiamąjį
nusižengimą, dėl jo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, studijuoja ir yra
teigiamai apibūdinamas; materialinės žalos jo veiksmais nepadaryta. Tačiau,
kaip matyti iš teismo nuosprendžio, BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte
nustatyta sąlyga atskirai nebuvo analizuota.
Taip pat nepritartina tokiai teismų praktikai, kai
išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo ateityje nebenusikals,
daroma konstatavus tik formaliąsias BK 40 straipsnio taikymo sąlygas.
Tokie teismo pateikti motyvai reikštų, kad šių sąlygų buvimas visais atvejais
leidžia preziumuoti, jog asmuo ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų,
nors, kaip minėta, BK 40 straipsnio taikymo sąlygų buvimas turi būti
pagrįstas reikšmingų visų bylos aplinkybių vertinimo rezultatu. Toks
nepakankamas BK 40 straipsnio taikymo motyvavimo atvejis matyti J-avos
rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-751/2009,
kuriame nurodyta, kad kaltinamasis m. K. padarė baudžiamąjį
nusižengimą. Jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. M. K.
atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė
yra tai, kad jis visiškai prisipažino kaltu ir dėl įvykdyto nusikaltimo
nuoširdžiai gailisi. Kaltinamasis mokosi, jo nusikalstama veika turtinės žalos
nepadaryta, todėl yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys
naujų nusikalstamų veikų, t. y. esant visoms sąlygoms, išvardytoms BK 40 straipsnio
1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose, M. K. atleistinas nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jokių baudžiamųjų teisinių ar
baudžiamųjų procesinių kliūčių taikyti šioje byloje šio baudžiamosios teisės
instituto normas nėra. Tokiems nuosprendžiams taip pat gali būti
prilyginami ir tie, kuriuose BK 40 straipsnio taikymo motyvai pateikti formaliai,
dažniausiai tik nurodžius BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, tačiau jų turinio nesiejant
su konkrečiomis baudžiamojoje byloje dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų
padarymo nustatytomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Kauno
miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-834-347/2010
nurodoma, kad prašymas tenkintinas atsižvelgiant į tai, jog tam yra visos
baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos: kaltinamasis anksčiau neteistas,
padaryta nusikalstama veika nepriskiriama prie sunkių, sukeliančių padidintą
pavojų visuomenei, ji vertinama kaip baudžiamasis nusižengimas, yra pagrindas
manyti, kad Ž. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Atskleidžiant formaliųjų atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės sąlygų turinį, paminėtinas BK 40 straipsnio 2 dalies
1 punkto reikalavimas, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė
nusikalstamą veiką. Analizuodamas kilusią sąvokos pirmą kartą padarė
nusikalstamą veiką supratimo
problemą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės
sesijos nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 pažymėjo, kad asmuo laikomas pirmą
kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas
anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias
nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro
idealiąją sutaptį. Nuorodos į šią nutartį taip pat pateikiamos ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-319/2008, kurioje išspręstas BK 40 straipsnio
taikymo klausimas nustačius, kad asmuo padarė keletą nusikalstamų veikų, ir
konstatuota, kad pagal BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika
apibūdinama vienaskaitos forma, todėl apeliacinės instancijos teismas
atsisakymą nuteistiesiems taikyti BK 40 straipsnio nuostatas grindė dar ir
tuo, kad atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį
nėra įstatyminio pagrindo, nes kiekvienas jų padarė ne vieną, o kelias
nusikalstamas veikas. Taigi gramatiškai ir sistemiškai aiškinant
baudžiamąjį įstatymą išplaukia išvada, kad kelių pakartotinių nusikalstamų
veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą,
kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus,
kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį.
Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio pirmosios instancijos
nuosprendžius, kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą, pastebėta, kad, nustatę kelių nusikalstamų veikų padarymo faktą,
teismai dažnai BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto neanalizuoja
ir papildomai dėl to, ar padarytos kelios nusikalstamos veikos tarpusavyje
sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nepasisako. J-avos rajono
apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-490/2008
rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad I. M. atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės
už nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje, 228 straipsnio 1 dalyje
ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir perduodama V. V.
atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams be užstato. Tačiau dėl to, ar
tokia teisinė situacija atitinka vieną iš BK 40 straipsnio taikymo
reikalavimų, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką,
nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepasisakyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K–220/2010 nurodyta, jog abiem
atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir
atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje
nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio
2 dalies 1 punkte bei kitų šio įstatymo nuostatų taikymo požiūriu
byloje negali likti jokių neaiškumų.

4. Bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis)
taikymo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose ir bausmės
skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnis),
analizė

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis),
svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą
veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes.
Akcentuotina, kad vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas
nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti
paskirta ir vienoda bausmė. Įstatymuose nustatyta, kad skiriant bausmę
atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės
laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir tuo remiantis
bausmė turi būti individualizuota. Bausmės individualizavimas nepažeidžia asmens
lygybės įstatymui principo. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m.
lapkričio 13 d. nutarimas). BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto
imperatyvo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi bausmės
skyrimo motyvai, įgyvendinimas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime minimų su iš
teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo
reikalavimų, kurie suponuoja tai, kad baigiamasis teismo aktas turi būti
aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius,
kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o
ne kitoks teismo sprendimas.
N-s baudžiamasis įstatymas palieka teismui diskreciją
parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau individualizuodamas
nusikalstą veiką padariusiam asmeniui bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės
skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio
2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų,
taip pat teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą,
proporcingumo ir kitų konstitucinių principų.
BK 54 straipsnyje nurodoma, kad teismas skiria
bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už
padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies
nuostatų. Skirdamas bausmę teismas turi įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje
nurodytų aplinkybių visumą, taip pat vadovaudamasis kitomis bausmės skyrimą
reglamentuojančiomis nuostatomis paskirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus
atitinkančią bausmę.
Pažymėtina, kad šios nuostatos
pažeidžiamos, jei bausmės skyrimo motyvai nuosprendyje pateikiami fragmentiški,
neatspindi daugelio bausmės individualizavimui turinčių reikšmės BK 54 straipsnio
2 dalyje numatytų aplinkybių. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-296/2010 pateikiami
tokie bausmės skyrimo motyvai. Kaltinamojo D. K. atsakomybę
lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas bausmę,
teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, padarė
apysunkį nusikaltimą (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio
2 dalį – aut. pastaba). Neišsamūs ir neatitinkantys BK 54 straipsnio
2 dalies reikalavimų bausmės skyrimo motyvai ir Šiaulių miesto apylinkės
teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-409/09, teismui
įvertinus tik šias aplinkybes: Skirdamas
bausmę kaltinamajam V. B. teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris
nusikaltimus, priskiriamus apysunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę
lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirtina straipsnių
sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau jis anksčiau neteistas,
dirba, apibūdinamas teigiamai, todėl bausmės vykdymas atidėtinas (nusikalstamos veikos kvalifikuotos
pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Tik
atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimo faktas, taip pat kai
kurie kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai vertinti Akmenės rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-0061/2009. Kaltinamojo
O. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punktą pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką
ir nuoširdžiai gailisi. Nustatyta ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte
numatyta baudžiamąją O. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos
veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Skirdamas kaltinamajam bausmę teismas
vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje,
taip pat bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis BK 61 straipsnyje.
Skiriant bausmę atsižvelgtina ir į tai, kad O. B. neteistas, taigi teismui
yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, todėl skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas (nusikalstama
veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba).
Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad bausmės už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 ir 228 straipsniuose,
padarymą fragmentiškas skyrimo motyvų pateikimas ypač būdingas teismo
baudžiamiesiems įsakymams (Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas
baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-847/2009, Tauragės rajono apylinkės teismo
baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-140/2009, R-iškio
rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-766-09,
Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1–1769-593/2009
ir kt. ). Taip pat apžvelgus analizuojamu laikotarpiu priimtus teismo
baudžiamuosius įsakymus pastebėta, kad dažnai, teismui nusprendus tenkinti
prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, bausmės
skyrimo motyvų iš viso nepateikiama (Lazdijų rajono apylinkės teismo
baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-104-327/2009, Jurbarko
rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje
Nr. 1-143-670/2009, Kauno miesto
apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1122-456/2009, Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamasis
įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2266-456/2009
ir kt. ).
BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto
reikalavimo motyvuoti skiriamą bausmę tinkamai neįgyvendina ir bendrųjų bausmės
skyrimo pagrindų neatitinka ir tie per 2008–2010 m. I pusmetį priimti
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, kuriuose aplinkybės, turinčios
įtakos bausmės individualizavimui, pateikiamos tik nurodant BK 54 straipsnio
nuostatas, tačiau jų nesiejant su konkrečios korupcinio pobūdžio nusikalstamos
veikos padarymo aplinkybėmis. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1-288-276/2009 priimtame nuosprendyje nurodoma,
kad skirdamas bausmes kaltinamiesiems teismas atsižvelgia į jų asmenybes,
padarytų veikų sunkumą, į tai, kad nėra jų atsakomybę lengvinančių ar
sunkinančių aplinkybių, todėl daro išvadą, kad jie baustini laisvės atėmimo
bausmėmis neperžengiant sankcijų ribų; atsižvelgiant į tai, kad praeityje
neteisti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti
be realaus bausmių atlikimo, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir
bausmių vykdymą jiems atidėti.
4. 1. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį
Pareiga bausmės individualizavimo procese
nustatyti ir atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį
įtvirtinta BK 54 straipsnio 2 dalies
1 punkte. Šis imperatyvas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos išvadų 3 punktą reikštų, kad teismai, skirdami bausmes,
atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį: įvertina kėsinimosi dalyką,
nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius bei
priemones, žalos dydį ir kt. Šios vertintinos aplinkybės leidžia nustatyti
konkrečios nusikalstamos veikos didesnį arba, priešingai, – mažesnį pavojingumo
laipsnį, palyginti su tipišku, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu
pavojingumu. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teismas turi įvertinti
padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos (numatytos BK 225, 226, 227
arba 228 straipsniuose) sudėties požymių išreikštumą, kiekybinę jų
išraišką kiekvienu konkrečiu atveju.
Iš per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų pirmosios instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad
teismai, individualizuodami bausmes, ne visais atvejais skiria pakankamą dėmesį
padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui nustatyti bei įvertinti. Pirmosios
instancijos teismų nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti už kyšininkavimą,
tarpininko kyšininkavimą, papirkimą arba piktnaudžiavimą, dažnai apsiribojama
formaliu įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio nurodymu, jį
siejant tik su BK 11 straipsnyje įtvirtintomis tyčinių nusikaltimų
kategorijomis. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-691-801/2009 nurodoma, kad teismas,
skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog padarytas apysunkis BK 227 straipsnio
2 dalyje numatytas nusikaltimas; Jurbarko rajono apylinkės teismo
nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-670/2009, kad skiriant
bausmę kaltinamajam atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį, veikos
pavojingumą visuomenei (nusikaltimas apysunkis). Tik padaryto nusikaltimo
kategorija kaip pagrindinė aplinkybė, apibūdinanti padaryto korupcinio pobūdžio
nusikaltimo pavojingumo laipsnį, taip pat minima Panevėžio miesto apylinkės
teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089, Panevėžio
miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-719/2009,
Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-397-367/2008 ir kt.    
Tuose pirmosios instancijos
teismų nuosprendžiuose, kuriuose neapsiribojama padarytų analizuojamų
korupcinio pobūdžio nusikaltimų kategorijos įvardijimu, vienas iš kriterijų,
turinčių įtakos sprendžiant apie didesnį arba, priešingai, – mažesnį
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, yra nusikalstamos veikos dalyką –
kyšį – apibūdinantys požymiai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą
baudžiamoji atsakomybė už kyšininkavimą, tarpininko kyšininkavimą ir papirkimą
kyla nepriklausomai nuo kyšio vertės, tačiau ji turi įtakos nusikalstamos
veikos kvalifikavimui, nes atsižvelgiant į kyšio dydį sprendžiama, kurią BK
225, 226 ir 227 straipsnių dalį inkriminuoti kaltininkui.
Išanalizavus per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtus pirmosios instancijos teismų nuosprendžius papirkimo
baudžiamosiose bylose nustatyta, kad juose kyšio dydis dažnai rodo didesnį ar
mažesnį papirkimo mastą, todėl konkretus jo dydis taip pat turi įtakos
nustatant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Lazdijų rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-780/2009
skiriant bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgta ir į tai, kad kaltinamasis
davė nežymiai didesnės nei 1 MGL vertės kyšį (nusikalstama veika
kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – aut. pastaba). Panašios
aplinkybės, parodančios mažesnį padaryto papirkimo pavojingumo laipsnį, taip
pat nurodytos Šilalės rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-761/2009:
skiriant bausmę kaltinamajam
atsižvelgta į tai, kad kyšio
dalykas nedidelės – 200 Lt vertės banknotas rodo mažesnį veikos
pavojingumą (nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį
– aut. pastaba). Į nedidelę papirkimui panaudotą pinigų sumą kaltininkui individualizuojant
bausmę atsižvelgta ir Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-242/2010 (nusikalstama veika kvalifikuota
pagal BK 227 straipsnio 2 dalį). Išsamus argumentavimas akivaizdus ir
V-aviškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-401-633/2009:
Spręsdamas, kokios rūšies ir dydžio bausmę kaltinamajam paskirti, teismas
atsižvelgia į tai, kad padaryta nusikalstama veika – apysunkis tyčinis
nusikaltimas–  pagal savo pobūdį nėra
pavojingesnis už baudžiamajame įstatyme apibrėžtą rūšinę tokios veikos sudėtį,
dėl papirkimo masto (kyšio dydžio) ir kyšininkavimu siektų tikslų (neteisėto
pareigūnų neveikimo pobūdžio ir juo sukeliamų pasekmių) yra mažiau pavojingas,
papirkimo dalykas nebuvo didelis ir palyginti nedaug viršijo ribą tarp
inkriminuojamo apysunkio nusikaltimo (2 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo
(3 dalis). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad papirkimo
baudžiamosiose bylose mažesnį negu rūšinis padaryto nusikaltimo pavojingumo
laipsnį parodo kyšis, kuris nežymiai viršija 1 MGL dydžio sumą, todėl
atitinkamai nežymiai viršija ribą, skiriančią nusikaltimą ir baudžiamąjį
nusižengimą (jeigu šių nusikalstamų veikų rūšių atskyrimo kriterijus
baudžiamajame įstatyme yra susietas su kyšio verte).
Tačiau tyrimo metu pastebėta,
kad, pirmosios instancijos teismui nustačius palyginti nedidelę kyšio vertę,
bausmės skyrimo motyvuose ji neminima, taip pat neaptariama jos įtaka padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-736/2009 konstatuotas 50 Lt ir
25 eurų (86,25 Lt) vertės kyšio pasiūlymas
Viešosios
tvarkos skyriaus patruliams siekiant, kad šie nesurašytų administracinio teisės
pažeidimo protokolo. Tačiau bausmės skyrimo motyvuose padaryto papirkimo
pavojingumo laipsnis neaptariamas, jo įtaka parenkant bausmės rūšį ir jos dydį
nenurodoma. Panašus atvejis, pirmosios instancijos teismui konstatavus 200 Lt
vertės kyšio davimo policijos pareigūnams faktą, kai kyšio dydis nebuvo
vertintas nustatant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį,
pasitaikė ir S-o rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-646/2009.
Kai kuriuose pirmosios instancijos teismų priimtuose
nuosprendžiuose, kuriais asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius,
didesnis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis konstatuotas
nustačius žalos atsiradimo faktą. Žalos dydžio įtaka padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsniui akcentuota ir pirmiau nurodytoje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant
bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje.
Tačiau išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio
pirmosios instancijos teismų nuosprendžius, priimtus piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis)
baudžiamosiose bylose, matyti keliantis abejonių piktnaudžiavimo pavojingumo
laipsnio vertinimas skiriant bausmes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą
akcentuota, kad piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl
didelės žalos požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnį
kilti (kasacinės nutartys Nr. 2K-108/2009, 2K-346/2008, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų
ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams
baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai)
apibendrinimo apžvalgos išvadų 25 punktas). N-s konkrečių didelės žalos
kriterijų įstatyme nenurodyta, tačiau šis požymis kiekvienu atveju
nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kilusios žalos
pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų
skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos
veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai,
valstybės autoritetui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-407/2009).
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad didelės žalos kilimo faktas savaime nėra
išskirtinis palyginus jį su kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal BK 228 straipsnį,
todėl teismas, individualizuodamas bausmę ir spręsdamas, ar kilusi žala rodo
didesnį ar, priešingai, – mažesnį piktnaudžiavimo pavojingumo laipsnį negu
tipiškas tai nusikaltimų rūšiai būdingas pavojingumas, turi vertinti papildomai
ir kitas aplinkybes, rodančias didesnį ar mažesnį padaryto nusikaltimo
pavojingumą, o ne tik konstatuoti žalos padarymą. Tačiau teismų praktikoje
pasitaiko atvejų, kai bausmės už piktnaudžiavimo padarymą skyrimo motyvuose
nurodomas tik žalos (nustatytos kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis)
kilimo faktas be papildomų jos didesnį ar mažesnį pavojingumą atskleidžiančių
požymių. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje
byloje Nr. 1-7-459-2009 nurodoma, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į veikos pavojingumo
visuomenei laipsnį, į tai, kad veiką P. M. padarė būdamas pareigūnas,
šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą,
Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos
policijos pareigūnų etikos kodeksą ir savo pareigybės aprašymą, savo veiksmais
diskredituodamas policijos prestižą, jos įvaizdį visuomenėje, padarytos veikos
pasekmėmis padarydamas moralinę žalą nukentėjusiajam ir didelę žalą valstybės
interesams, sumenkindamas policijos autoritetą, sulaužydamas priesaiką. Nuorodos
į piktnaudžiavimo padarinius, kurie vertinti individualizuojant bausmę už
piktnaudžiavimą, pateikiamos ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089, nurodant, kad teismas, skirdamas
bausmę kaltinamajai V. B. , atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes. Pažymėtina, kad žalos kilimo faktas jau yra įvertintas nustačius
baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą – pagrindinis kriterijus,
atribojantis piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba
drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225,
226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga).
Manytina, kad analogiškos pozicijos turėtų
būti laikomasi ir tada, kai bausmės skyrimo motyvuose minimi kiti pagrindiniai
inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, turėję įtakos padarytos
nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje
byloje Nr. 1-181-498/09 teigiama, kad skirdamas bausmę teismas taip pat
atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji nusikalstamas veikas padarė būdama valstybės
tarnautoja, pasinaudodama einamomis pareigomis. Specialaus subjekto įtaka
nustatant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį nurodyta ir Šiaulių rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-459-2009: skiriant bausmę atsižvelgtina į veikos
pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad veiką P. M. padarė būdamas
pareigūnas. Tokiais atvejais būtina atkreipti dėmesį į tai, kad
nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus
subjekto požymių turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo.
Kadangi ši aplinkybė įvertinta konstruojant piktnaudžiavimo sudėtį –
nenustačius specialaus subjekto požymių negali būti teigiama, kad asmens
veikoje yra visi piktnaudžiavimo sudėties požymiai, abejotina, ar ši aplinkybė,
be papildomų didesnį ar mažesnį pavojingumą liudijančių požymių, turėtų būti
antrą kartą vertinama ir individualizuojant bausmę.
4. 2. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į
kaltės formą ir rūšį
Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
teismas skirdamas bausmę už BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniuose
kriminalizuotų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą atsižvelgia į
kaltės formą ir rūšį. Ši įstatymo nuostata teismų praktikoje turėtų būti
suprantama kaip imperatyvas nustatyti, kokia kaltės forma (tyčia ar
neatsargumas) ir konkrečios formos rūšimi (tiesiogine ar netiesiogine,
apibrėžta ar neapibrėžta, staiga susiformavusia ar iš anksto apgalvota tyčia,
nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu) padaryta nusikalstama
veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos
skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 4 punktas).
Prieš įgyvendinant šias nuostatas ir atsižvelgiant į kaltės formą
bei jos rūšį kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose pirmiausia turėtų būti nustatoma, koks asmens
psichinis santykis su pavojinga veika (esant formaliai nusikalstamos veikos
sudėčiai) ir su priežastiniu ryšiu bei pavojingais padariniais (esant
materialiai nusikalstamos veikos sudėčiai) šių veikų atveju yra galimas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) subjektyvusis
požymis – kaltė – apibūdinamas tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009). Atsižvelgiant į tai, kad
tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnis) ir papirkimo (BK 227 straipsnis)
sudėtys yra formalios, vienintelė kaltės forma, kuria šios nusikalstamos veikos
gali būti padarytos, yra tyčia, o šios formos rūšis – tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio
2 dalies 1 punktas). Skirtingai nei kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo
ir papirkimo atveju BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos
piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėtys yra materialios, todėl,
atskleidžiant kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su
pavojinga veika, tiek su priežastiniu ryšiu bei pavojingais padariniais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo
galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo
suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais
arba viršija savo įgaliojimus, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala
valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui,
ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai
atsirasti (netiesioginė tyčia). (kasacinė nutartis Nr. 2K-407/2009). Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad piktnaudžiavimas yra tyčinis
nusikaltimas, kuris, nesant BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų jį
kvalifikuojančių požymių, gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek
netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K–310/2010). Apibendrinus
darytina išvada, kad piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje,
sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – yra tiek tiesioginė, tiek netiesioginė
tyčia, o kvalifikuotoje BK 228 straipsnio 2 dalies sudėtyje yra
numatyta tik tiesioginė tyčia (nes šios nusikalstamos veikos sudėtyje numatytas
ir tikslas – siekis turtinės ar kitokios asmeninės naudos).
Tuose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtuose pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose, kuriuose nuosekliai
laikytasi BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nurodoma
ne tik kaltės forma – tyčia, bet atskleidžiamas ir jos susiformavimo momentas.
Pavyzdžiui, Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-522/2010
skiriant kaltinamajam bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgta į kaltės formą ir rūšį: nors kaltė yra
tyčinė, tačiau ji staiga susiformavusi, o ne iš anksto apgalvota (nusikalstama veika kvalifikuota pagal
BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba). Panašūs argumentai
nustatant bausmės dydį minimi ir Druskininkų miesto apylinkės teismo
nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-297/2009: atsižvelgiama į
tai, kad papirkimą kaltinamasis padarė veikdamas staiga susiformavusia tyčia,
tai nebuvo jo iš anksto apgalvotas nusikaltimas (nusikalstama veika
kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – aut. pastaba). Taip pat
kai kuriuose nuosprendžiuose, pateikiant bausmės skyrimo motyvus, nurodomos ne
tik kaltės forma ir šios formos rūšis, bet ir konkretizuojami intelektualus ir
valinis kaltės momentai, kad padarytos veikos sudėtis yra materiali.
Kaltinamojo J. L. veika pasireiškė tiesiogine tyčia, t. y.
kaltinamasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų
norėjo (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-771/2009).
Tačiau analizuojamu laikotarpiu pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiuose, kuriuose asmenys nuteisti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius,
nustatyti ir BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų
neatitinkantys bausmės skyrimo motyvai. V-uose nuosprendžiuose padarytos
nusikalstamos veikos kaltė ir jos forma nenurodomos nei nusikalstamos veikos
kvalifikavimo, nei bausmės skyrimo motyvuose (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-35/09; K-ės rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-322-2009).
Kituose nuosprendžiuose padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos
kaltės forma ir jos rūšis bausmės skyrimo motyvuose neminimos, nors priimto
nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad objektyvūs veikos
požymiai rodo, jog kaltinamojo nusikalstamas neveikimas buvo tyčinis,
pasireiškė piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, prokuroro įgaliojimais; kadangi
dėl kaltinamojo piktnaudžiavimo tarnyba didelės žalos patyrė ir valstybė, ir
fiziniai asmenys, tai kaltinamojo veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio
1 dalį (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-107/2009).
Šiuo atveju bausmės skyrimo motyvuose nesant nuorodų į asmens psichinio
santykio su padaryta pavojinga veika, priežastiniu ryšiu ir pavojingais
padariniais ypatumus, keltinas klausimas, ar į nustatytą kaltės formą ir jos
rūšį buvo atsižvelgta kaltininkui individualizuojant bausmę.
Kituose nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas
kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo arba piktnaudžiavimo
padarymo faktas, bausmės skyrimo motyvuose nurodoma tik kaltės forma, tačiau
nedetalizuojama jos rūšis. Šiuose nuosprendžiuose dažnai nurodoma tik tai, kad,
pavyzdžiui, kaltinamasis padarė
tyčinį apysunkį nusikaltimą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-901-201/2009) arba nesunkų
tyčinį nusikaltimą (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-1305-78/09).
4. 3. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į
nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus
Nusikalstamos veikos padarymo tikslai ir
motyvai, kaip aplinkybės, turinčios įtakos bausmės skyrimui (bausmės rūšies
parinkimui ir jos dydžio nustatymui), įtvirtintos BK 54 straipsnio 2 dalies
3 punkte. Įgyvendindami šį reikalavimą teismai nustato nusikalstamos
veikos padarymo priežastis ir kaltininko vidines paskatas bei siekius.
2008 m. –2010 m.
I pusmečio priimtų nuosprendžių
analizė parodė formalius BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto
reikalavimų įgyvendinimo atvejus, kai bausmės skyrimo motyvuose tik lakoniškai
atsižvelgta į nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (cituojant
bendruosius bausmės skyrimo pagrindus), tačiau jų nekonkretizuojant, nesiejant
su padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Šilutės rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-351/2009
nurodoma, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių
nenustatyta. Teismas, paskirdamas bausmes kaltinamiesiems, atsižvelgia į
padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų
nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltinamųjų asmenybes. Kaltinamieji
I. V. Š. , K. E. A. padarė nesunkius nusikaltimus,
apibūdinami teigiamai, nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą. Kaltinamasis
V. A. turi neišnykusį teistumą už nesunkų nusikaltimą, tačiau paskirtą
bausmę – piniginę baudą – yra sumokėjęs, apibūdinamas teigiamai, jo padaryta
nusikalstama veika nesunki. Kaltinamajai I. V. Š. teisės dirbti tam
tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas neskirtinas, nes ji nedirba,
tokios bausmės paskyrimas būtų formalus, todėl skirtina terminuota laisvės
atėmimo bausmė. Teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti neatliekant realios
laisvės atėmimo bausmės.
Prie fakultatyvių subjektyviųjų nusikalstamos veikos
sudėties požymių priskiriami motyvai ir tikslai gali turėti įtakos ne tik
bausmės individualizavimui, bet ir padarytos nusikalstamos veikos
kvalifikavimui, kai jie nurodomi baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje.
Analizuojant BK 227 straipsnyje esančią papirkimo
sudėtį, matyti, kad įstatymų leidėjas šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse
įtvirtino privalomą įrodinėti papirkimo tikslą – siekį teisėtos (BK 227 straipsnio
1 arba 3 dalys) ar neteisėtos (BK 227 straipsnio 2 arba 3 dalys)
paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens veiklos vykdant
įgaliojimus.
Apibendrinus pirmosios instancijos teismų
nuosprendžius papirkimo (BK 227 straipsnis) baudžiamosiose bylose, matyti,
kad bausmių skyrimo motyvuose dažniausiai nurodomas papirkimo padarymo tikslas
– siekis išvengti administracinės atsakomybės. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-452-591/2009 nurodoma, kad veika padaryta
tiesiogine tyčia, siekiant išvengti administracinės nuobaudos skyrimo (nusikalstama
veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – aut. pastaba).
Šis tikslas minimas ir K-ės rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-143-471/2009.
Tokių bausmės skyrimui svarbių aplinkybių
nurodymas bausmės skyrimo motyvuose reikštų, kad teismai nuosekliai laikosi BK
54 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų ir paprastai nustato
papirkimo padarymo tikslą bei į jį atsižvelgia individualizuodami bausmę
papirkėjui. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas į
papirkimo tikslą – pageidaujamą paperkamo asmens veikimą ar neveikimą –
atsižvelgė nustatydamas bausmes už šią nusikalstamą veiką. Dėl to ši aplinkybė
papirkimo atveju pati savaime nėra kuo nors išskirtinė, palyginus su kitais
nusikaltimais, kvalifikuotais pagal BK 227 straipsnį. Teismai
individualizuodami bausmę už papirkimą turėtų papildomai nustatyti kitas
aplinkybes, reikšmingas vertinant nusikalstamos veikos padarymo tikslą, taip
pat konkretizuoti papirkimo padarymo motyvus.
4. 4. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos
stadiją
Kadangi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas,
skirdamas bausmę, be kitų aplinkybių, atsižvelgia į nusikalstamos veikos
stadiją, todėl ji taip pat turi įtakos motyvuojant skiriamos bausmės rūšį ir
dydį. Nustačius, kad nusikalstama veika nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo
stadijoje, teismas vadovaujasi ir BK 57 straipsnio bausmės skyrimą už
rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką reglamentuojančiomis
nuostatomis. Akcentuotina, kad juridinis nusikalstamos veikos baigtumo momentas
dažniausiai priklauso nuo nusikalstamos veikos sudėties konstrukcijos: ar
baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnyje įtvirtinta
materiali ar formali nusikalstamos veikos sudėtis, atitinkamai, ar
nusikalstamos veikos baigtumo momentas siejamas su pavojingų padarinių, turinčių
priežastinį ryšį su pavojinga veika, kilimu, ar tik su pavojingos veikos padarymo
faktu.
Analizuojant nusikalstamų veikų sudėtis,
numatytas BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniuose, atkreiptinas dėmesys į
tai, kad kyšininkavimo
objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti,
3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti,
5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip
alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta
bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama
veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento (kasacinės nutartys Nr. 2K-231/2007, 2K-54/2010). Papirkimo, kriminalizuoto BK 227 straipsnyje,
nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas
sieja šios veikos baigtumą su momentu, kai atlikta bent viena iš trijų
alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas ar pažadėjimas (kasacinės nutartys Nr. 2K–274/2007, 2K-53/2008, 2K-P-181/2008). Taip pat būtina
atkreipti dėmesį į tai, kad pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas
nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo
priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-48/2009, 2K-113/2009).
Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima
dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat
kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, papirkimo baigtumas
nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo
jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Taip pat veikos
kvalifikacijai reikšmės neturi kyšio davimo vieta ir būdas. Pažymėtina, kad
pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis.
Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne kaltininko ir valstybės tarnautojo
susitarimo buvimas ar nebuvimas, o tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną
kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą
(kasacinė nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Skirtingai negu kyšininkavimo ir
papirkimo atveju, BK 228 straipsnyje, numatančiame baudžiamąją atsakomybę
už piktnaudžiavimą, įtvirtinta materiali šio nusikaltimo sudėtis. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota: kadangi BK 228 straipsnyje
esančio nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai būtina nustatyti, kad dėl tokios
veikos padarymo kilo įstatyme numatyti padariniai – padaryta didelė žala
valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui
(kasacinės nutartys Nr. 2K-108/2009, 2K-346/2008, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225,
226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos išvadų 25 punktas).
Pažymėtina ir tai, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir įgaliojimų
viršijimas yra alternatyvios veikos, todėl nusikaltimas, numatytas BK 228 straipsnio
1 dalyje, laikomas baigtu padarius bent vieną iš šių veikų, jei yra šiame
baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-164/2009).
Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis
nusižengimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-355/2009).
Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta
žala turi būti pripažinta didele (kasacinė nutartis Nr. 2K-346/2008). Taip
pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas
„didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra
pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei
drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus (kasacinė
nutartis Nr. 2K-263/2010).
Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio
pirmosios instancijos teismo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais asmenys
nuteisti pagal BK 225, 226, 227 arba 228 straipsnius, matyti, kad teismai
bausmės skyrimo motyvuose paprastai nurodo padarytos korupcinio pobūdžio
nusikalstamos veikos stadiją ir į ją atsižvelgia kaltininkui parinkdami bausmės
rūšį bei jos dydį.
Skirdamas bausmę kaltinamajam R. G. teismas taip
pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos stadiją – nusikalstama veika baigta (-ių rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-139-630/2009). BK 54 straipsnio 2 dalies
4 punkte nurodytas imperatyvas skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstamos
veikos stadiją taip pat įgyvendintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-971-503/09, Panevėžio miesto
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-679-334-2009,
Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-02590-579/2009.
Tačiau tyrimo metu nustatyti ir BK 54 bei 57 straipsnio
reikalavimų neatitinkantys korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo
baudžiamosiose bylose priimti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Dažni
atvejai, kai pirmosios instancijos teismai apkaltinamojo nuosprendžio
aprašomojoje dalyje, pateikdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir
išvadas, išsamiai, susiedami su konkrečiomis baudžiamosios bylos aplinkybėmis,
atskleidžia, kokioje nusikalstamos veikos stadijoje nutrūko padaryta
nusikalstama veika, numatyta BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose, tačiau
bausmės skyrimo motyvuose į šią aplinkybę neatsižvelgiama. Pavyzdžiui,
Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-768/2009
nurodyta, kad piktnaudžiavimo
nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taip pat konstatuota, kad
K. T. veiksmai visiškai atitinka piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio
1 dalyje, požymius, tačiau aplinkybė, kad kaltininko padaryta nusikalstama
baigta, bausmės skyrimo motyvuose neminima, tai kelia abejonių, ar į ją buvo
atsižvelgta individualizuojant K. T. bausmę. Šis pavyzdys teismų
praktikoje nevienintelis, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje
byloje Nr. I-46/09, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-153-365-2009, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-498/09 greta įvairių BK
54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių padarytos nusikalstamos
veikos stadija nenurodyta, todėl kyla abejonių, ar teismai nuosekliai laikosi
iš BK 54 straipsnio kylančio reikalavimo įvertinti kiekvieną bausmės
individualizavimui turinčią reikšmės aplinkybę.
4. 5. Bausmės skyrimas
atsižvelgiant į kaltininko asmenybę
Be įvairių BK 54 straipsnio 2 dalyje
numatytų bausmės individualizavimui turinčių įtakos aplinkybių, svarbi reikšmė
turėtų būti teikiama ir nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybės
vertinimui. Būtent įvairūs kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai galėtų
teismui padėti nuspręsti, ar paskirta bausmė pasieks BK 41 straipsnyje
numatytus bausmės tikslus.
Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos išvadų 7 punktą, teismams vertinant nusikalstamą veiką padariusį
asmenį siūlyta išskirti asmenybės požymius, lemiančius asmens pavojingumą, ir požymius,
neturinčius tam įtakos. Šioje apžvalgoje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad
kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos
veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai,
polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų
vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan. ), nusikalstamos
veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, ar
blaivus ir pan. ) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir
prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus
bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan. ).
Išanalizavus 2008 m. –2010 m. I pusmečio
pirmosios instancijos teismų nuosprendžius, kuriais asmenys nuteisti už įvairių
korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, matyti, kad bausmės skyrimo
motyvuose teismai nurodo įvairius kaltininko asmenybę apibūdinančius teisinius,
socialinius–demografinius, socialinius–funkcinius ir kitus požymius.
Šio laikotarpio teismų nuosprendžiuose minimi tokie
kaltininko asmenybę neigiamai apibūdinantys požymiai kaip neišnykęs
teistumas (Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-40-779/2009), kaltininkas baustas administracine tvarka
(Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-779/2009,
Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-771/2009,
Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-670/2009,
Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-81-352/2009),
turi galiojančių administracinių nuobaudų (Šiaulių rajono apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-641/2009). Priimtuose
nuosprendžiuose taip pat akcentuota, kad kaltininkas apibūdinamas neigiamai (Šilutės
rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-348-385/2009) arba patenkinamai
(Panevėžio miesto apylinkės teismo byla Nr. 1-492-389/2009),
atkreiptas dėmesys į tai, kad jis niekur nedirba (Akmenės rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-440/2009, Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-348-385/2009, Panevėžio miesto apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-389/2009), charakteristikoje
nurodoma, kad pareigines funkcijas, užduotis atlikdavo patenkinamai
(Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-440/08).
Nagrinėjamo laikotarpio teismų sprendimuose teigiamai
kaltininko asmenybę apibūdina tokie teisiniai požymiai: kaltininkas neteistas
(J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009,
Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-245-719/2009,
1-670-719/2009, Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-48-586/2009), neturi galiojančių administracinių nuobaudų
(J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-217/2009),
administracine tvarka nebaustas (J-avos rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08, Vilniaus rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008,
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/08).
Taip pat pirmosios instancijos teismo priimtuose
nuosprendžiuose, kuriuose konstatuotas nusikalstamų veikų, numatytų BK 225,
226, 227 ar 228 straipsniuose, padarymo faktas, nurodyti ir įvairūs
teigiami socialiniai–demografiniai bei kiti šią asmenybę apibūdinantys
požymiai. Nurodoma, kad kaltininkas dirba (Panevėžio miesto apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-620-768/2008, Kauno miesto
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-129-311/2009), turi
legalų pragyvenimo šaltinį (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo Nr. 1-445-369/08),
ilgametį darbą aplinkos apsaugos srityje (Lazdijų rajono apylinkės
teismo Nr. 1-111-780/2008), užsirekomendavo kaip pareigingas,
drausmingas, rodantis iniciatyvą darbuotojas, sugeba savarankiškai spręsti
problemas, lengvai bendrauja su gyventojais, niekada nepavargsta tarnyboje,
mandagus, turintis pasitikėjimą, už gerus rezultatus skatintas vadovybės
(J-avos rajono apylinkės teismo Nr. 1-111-217/2009), kad pasižymi taktišku
elgesiu, vykdo jam pavestas užduotis, darbo drausmės nepažeidinėja (Akmenės
rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-440/08),
aktyviai dirba visuomeninį darbą (J-avos rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08), apibūdinamas
teigiamai (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje
Nr. 1-111-217/2009, Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-780/2008).
V-inant kaltininko šeiminę padėtį ar
kitus jo socialinius ryšius, pabrėžiama, kad kaltininkas yra vedęs
(Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-620-768/2008,
1-770-768/2009, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-227-840/2009), turi šeimą (Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-369/08), yra
sudaręs bažnytinę santuoką (Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009), vienas augina, rūpinasi ir
išlaiko savo sūnų (Tauragės rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-260-607/2009),
turi mažamečių vaikų (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-227-840/2009, Vilniaus rajono apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009), augina
nepilnamečius vaikus (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-111/2009), turi nuolatinę
gyvenamąją vietą (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje
byloje Nr. 1-43-751/08, Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-626/2009). Be to, teismų sprendimuose
atsižvelgiama į tai, kad kaltininkas yra jauno amžiaus (Vilniaus rajono apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008, Telšių rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-304/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos išvadų 7 punkte, be kitų aplinkybių, taip pat nurodoma ir
vertintina kaltininko sveikatos būklė. Dėl to apygardų teismų per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtuose sprendimuose vertinta ir tai, kad kaltininkas yra neįgalus
(iš dalies darbingas) (Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-367/2009, J-avos
rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08),
PSC įskaitoje neįrašytas (J-avos rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-751/08).
Nuosprendžių bausmių skyrimo motyvuose, be įvairių
kaltininko asmenybę apibūdinančių požymių, vertinama ir kaltininko turtinė
padėtis, todėl teismai, skirdami bausmę už korupcinio pobūdžio nusikalstamos
veikos padarymą, taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltininkas nuosprendžio
priėmimo metu yra bedarbis, išlaiko tris vaikus (kaltinamojo šeimos
materialinė padėtis) (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-320-218/09), vienas išlaiko nepilnamečius
vaikus (Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-218/089,
Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-286/2009),
išlaiko šeimą (Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-131-8346/2009).
Kituose nuosprendžiuose nurodoma abstrakčiai, kad skiriant bausmę buvo
atsižvelgta į kaltininko turtinę padėtį (Vilniaus rajono
apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-626/2008).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų
bausmės skyrimo motyvuose nurodyti tokie požymiai, kaip kaltininko amžius,
šeiminė padėtis, sveikatos būklė, turtinė padėtis ir kt. , turi reikšmės
kaltininkui skiriant švelnesnę bausmę.
Taip pat teismų sprendimuose vertintos
įvairios po korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo kaltininko asmenybę
apibūdinančios aplinkybės, kurios suteikė galimybę spręsti ir apie galimus šio asmens
teigiamus pokyčius. Dėl to teismų sprendimuose atsižvelgta į tai, kad byloje
nėra duomenų apie jo padarytus teisės pažeidimus po nusikaltimų padarymo
(Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-46/09),
taip pat kad jis inkriminuojamas veikas padarė gana seniai (Panevėžio
miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-670-719/2009).
Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
priimtus pirmosios instancijos teismų sprendimus, matyti, kad bausmės skyrimo
motyvai susiję su kaltininko asmenybės vertinimu tik iš dalies atitinka
formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pažymėtina, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgos 7 punkte akcentuota kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių
iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo ir po
nusikalstamos veikos padarymo kompleksinio vertinimo svarba. O iš išanalizuotų
teismų sprendimų matyti, kad įvairūs kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai
dažniausiai buvo vardijami tik formaliai, fragmentiškai nurodant vieną arba
kelias kaltininko asmenybę teigiamai arba neigiamai apibūdinančias aplinkybes.
Šios nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos kaip kaltininką iki nusikalstamos
veikos, nusikalstamos veikos darymo metu bei po nusikalstamos veikos padarymo
apibūdinančių požymių visetas. Taip pat pažymėtina, kad dažniausiai formaliai
nurodytais motyvais buvo siekiama pagrįsti švelnesnės bausmės negu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis skyrimą, nors kyla
abejonių, ar tokios bausmės paskyrimas iš viso buvo įmanomas.
4. 6. Bausmės skyrimas
atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį
Baudžiamosiose bylose,
kuriose nustatyta, kad korupcinio pobūdžio nusikalstama veika buvo padaryta
kelių asmenų bendromis pastangomis, teismas, individualizuodamas bausmę
nusikalstamos veikos bendrininkams, vadovaujasi ne tik BK 54, bet ir 58 straipsnio
nuostatomis, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams
skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo
darant nusikalstamą veiką rūšį formą, vaidmenį ir pobūdį. Atsižvelgiant į tai,
pažymėtina, kad teismai bausmės skyrimo motyvuose turėtų konkretizuoti ne tik
kiekvieno iš bendrininkų rūšį (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas,
padėjėjas), bet ir įvertinti jų vaidmenį bei indėlį padarant nusikalstamas
veikas, numatytas BK 225, 226, 227 ar 228 straipsniuose.
2008 m. –2010 m. I pusmečio
pirmosios instancijos teismų nuosprendžių, kuriuose konstatuotas
bendrininkavimo padarant kyšininkavimą, tarpininko kyšininkavimą, papirkimą ar
piktnaudžiavimą faktas, analizė parodė, kad teismai paprastai laikosi BK 58 straipsnio
imperatyvo ir individualizuodami bausmes bendrininkams nurodo ne tik
bendrininkų rūšį, bet nustato ir jų atliktų veiksmų pobūdį bei indėlį siekiant
bendro nusikalstamo rezultato. Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-87-203/2009
atkreiptas dėmesys į tai, kad kaltinamosios V. B. atsakomybę sunkinanti
aplinkybė yra tai, jog ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų
grupe. Jos vaidmuo buvo antraeilis – nors ir atliko aktyvius veiksmus paimant
pažymas iš registro įmonės, pasirašant sandorį pas notarę, tačiau nusikaltimų
iniciatoriai buvo A. S. bei M. Ž. Kaltinamojo A. S.
atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas
bendrininkų grupe. Jis yra teistas už nusikaltimo padarymą Olandijoje, niekur
nedirba. Jo vaidmuo darant nusikaltimus buvo pirmaeilis – jis surado E. D. J.
priklausantį žemės sklypą, koordinavo kitų bendrininkų veiksmus. Šiaulių
apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-154/2008 ir
Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-167/2008
taip pat konstatavus, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe,
konkretizuotas ne tik bendrininkų vaidmuo, bet ir jų aktyvumas darant
piktnaudžiavimą.
Tačiau, išanalizavus teismų praktiką,
nustatyta ir tokių atvejų, kai teismui pripažinus atsakomybę sunkinančia
aplinkybe tai, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe,
bausmės skyrimo motyvuose dalies arba visų kaltinamųjų vaidmenys ir veiksmų
pobūdis bei indėlis nenurodyti, įtaka bausmės skyrimui neaptarta (Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-498/09,
Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-434-2009).
4. 7. Bausmės skyrimas
atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes
Įpareigojimas teismui, be
kitų bausmės individualizavimui turinčių reikšmės aplinkybių, atsižvelgti ir į
baudžiamąją atsakomybę lengvinančias (BK 59 straipsnis) bei sunkinančias
(BK 60 straipsnis) aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies
7 punkte. Įgyvendindami tokį įpareigojimą teismai turi įvertinti visas
baudžiamojoje byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę
sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir į jas
atsižvelgti skirdami bausmę korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.
Iš per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, kuriuose asmenys
pripažinti kaltais pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, matyti, kad
teismų dažniausiai baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama
tai, jog kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir
nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis
(BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši baudžiamąją atsakomybę
lengvinanti aplinkybė dažniausiai nustatoma tiek kyšininkavimo, tiek tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo bei piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose.
Dėl baudžiamąją atsakomybę
sunkinančių aplinkybių pažymėtina, kad papirkimo baudžiamosiose bylose tokia
dažniausiai laikoma aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte,
kai nusikalstamą veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių,
psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės
turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Visuose išanalizuotuose
nuosprendžiuose taikant šią aplinkybę konkrečiai nurodyta, kad nusikalstamą
veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio. Tyrimo metu nenustatyta
nuosprendžių, kuriuose būtų konstatuotas apsvaigimo nuo narkotinių,
psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas.
Atskleidžiant BK 60 straipsnio
1 dalies 9 punkte esančios baudžiamąją atsakomybę sunkinančios
aplinkybės turinį, būtina pažymėti, kad jį sudaro du tarpusavyje susiję
momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų
psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos
veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d.
Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)
apžvalga). Dėl to teismai, pripažindami šią aplinkybę, nustato ne tik asmens
apsvaigimą veikos padarymo metu, bet ir įvertina apsvaigimo reikšmę
nusikalstamos veikos padarymui (pavyzdžiui, pavartojus alkoholio sustiprėjo
kaltininko pasiryžimas padaryti nusikalstamą veiką). Manytina, kad tokį
reikalavimą atitinka tie teismų nuosprendžiai, kuriuose individualizuojant
bausmę už papirkimo padarymą ši aplinkybė konstatuojama tik nustačius abu
būtinus jos turinio elementus – apsvaigimą ir tai, kad būtent apsvaigimas
turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Kėdainių
rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-238-188/2009, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-376-296/2009). Taip pat nustatyti dažni atvejai, kai pirmosios
instancijos teismai individualizuodami bausmę nurodo motyvus, kodėl apsvaigimo
nuo alkoholio nepripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Pavyzdžiui, M-mpolės rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-341-416/2009 nurodoma, kad kaip atsakomybę
sunkinančią aplinkybę ikiteisminis tyrimas inkriminavo tai, kad kaltinamasis
nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Tačiau vien buvimo neblaiviam veikos
padarymo metu nepakanka šią kaltinamojo būseną traktuoti kaip atsakomybę
sunkinančią aplinkybę. Įstatymas imperatyviai reikalauja, kad kaip atsakomybę
sunkinančią aplinkybę reikia traktuoti būseną, kai kaltinamasis ne tik kad buvo
neblaivus, bet ir kad būtent tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui
(BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas). Dėl to teismas traktuoja,
kad kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vilniaus rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-84-137/2009
teigiama, jog kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir
gailisi, o sunkinančių aplinkybių nėra. Jo girtumas nusikaltimo metu
nelaikytinas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jis gerai suprato savo
veiksmus ir to norėjo, ir neturėjo įtakos šios veikos padarymui.
Tačiau nagrinėjamu laikotarpiu priimtų
nuosprendžių analizė taip pat parodė ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto
nuostatų neatitinkančius šios aplinkybės konstatavimo atvejus, kai teismai
nustatę tik apsvaigimo nuo alkoholio faktą nevertino jo realios įtakos
nusikalstamos veikos padarymui. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-213/2009 nurodyta, kad kaltinamojo G. D.
atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, jog nusikalstamą veiką padarė
apsvaigęs nuo alkoholio. Tik asmens neblaivumas vertintas -ių rajono
apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-763/2009 (kaltinamojo
S. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad pripažįsta savo kaltę ir
nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinanti – kad nusikalstamą veiką padarė
būdamas neblaivus), Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-1108-526/2009 (E. Š. nusikalto būdamas neblaivus),
Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-192-266/2010
(kaltinamojo V. L. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką
padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)
ir kt.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)
apžvalgoje atkreiptas dėmesys į tai, kad teismai paprastai pripažįsta
kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką
kaltininkas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių psichiką
veikiančių medžiagų, kai byloje nustatyta, kad toks apsvaigimas turėjo realios
įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir ši aplinkybė nėra įstatyme numatyta
kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apsvaigimas nuo alkoholio,
narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų kaip
nusikalstamos veikos sudėties požymis yra numatytas, pavyzdžiui, BK 281 straipsnyje.
Tačiau svarstytina, ar šis požymis yra įtrauktas į nusikalstamos veikos,
numatytos BK 227 straipsnio 2 dalies, sudėtį, kaip teigiama Telšių
rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-198-671/2009:
kaltinamojo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai pagal BK 227 straipsnio
2 dalį, nes kaltinamasis tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui,
siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo asmens veikos vykdant
įgaliojimus. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo
lengvas girtumas nepripažintinas sunkinančia aplinkybe, nes tai – nusikalstamos
veikos sudėties požymis.

5. Lietuvos apeliacinio teismo per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir
piktnaudžiavimo bylose priimtų sprendimų analizė
Apžvelgiant teismų praktiką korupcinio pobūdžio
nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose išanalizuoti 164 Lietuvos apeliacinio
teismo per 2008 m. [17]–2010 m. I pusmetį
priimti sprendimai (dėl 217 apeliacinių skundų) baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys
kaltinti pagal BK 225, 226, 227 arba 228 straipsnį.

Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti
kyšininkavimo bylose
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį


Lietuvos
apeliacinio teismo priimti sprendimai


Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius




30


40



Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti
tarpininko kyšininkavimo bylose
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį


Lietuvos
apeliacinio teismo priimti sprendimai


Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius




3


3



Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti
papirkimo bylose
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį


Lietuvos
apeliacinio teismo priimti sprendimai


Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius




58


69



Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti
piktnaudžiavimo bylose
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį


Lietuvos
apeliacinio teismo priimti sprendimai


Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius




73


105



Pasirinkto laikotarpio Lietuvos apeliacinio teismo
priimtų sprendimų tyrimas padėjo identifikuoti pagrindinius apeliacinių skundų
dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismų nuosprendžių padavimo
pagrindus bei motyvus, nustatyti, ar baudžiamojo proceso dalyviai, kuriems
suteikta teisė apskųsti neįsiteisėjusį teismo nuosprendį apeliacine tvarka,
tinkamai išnaudoja jiems suteiktas procesines galimybes, taip pat pastebėti
pagrindinius apeliacinio teismo konstatuotus pirmosios instancijos teismo padarytus
baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus.
Vadovaujantis BPK 312 straipsnio 1 dalimi,
apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusių nuosprendžių bet kokiais pagrindais ir
motyvais turi teisę paduoti prokuroras, privatus kaltintojas, nuteistasis, asmuo,
kuriam byla nutraukta, jų gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir
jo atstovas. Baudžiamųjų bylų eigos analizei svarbu nustatyti valstybinį
kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančio prokuroro ir nuteistojo (ar asmens,
kuriam byla nutraukta) bei jo gynėjo aktyvumą, naudojantis procesinėmis
galimybėmis apskųsti neįsiteisėjusį teismo nuosprendį apeliacine tvarka. [18]

Proceso dalyvių, dėl kurių pateiktų apeliacinių
skundų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo
bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos apeliacinis
teismas priėmė sprendimus, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis



Iš viso




Nuteistasis/atleistasis nuo baudžiamosios
atsakomybės/gynėjas


32


2


54


60


148





Prokuroras



8


1


15


45


69



Išanalizavus apeliacinės instancijos
teismo per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtus sprendimus
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius,
nustatyti 217 apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos
teismo priimtų nuosprendžių išsprendimo atvejai. Iš 217 apeliacinių skundų
148 apeliaciniai skundai buvo paduoti nuteistų asmenų (ar jų gynėjų) ir asmenų,
atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės. Šie apeliaciniai skundai sudaro apie 68 proc.
visų minėtose baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo išspręstų
skundų. Per šį laikotarpį išspręsti 69 valstybinį kaltinimą baudžiamosiose
bylose palaikančių prokurorų apeliaciniai skundai, tai apie 32 proc. šiuo
laikotarpiu išnagrinėtų apeliacinių skundų kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Apibendrinus
pažymėtina, kad dauguma apeliacinių skundų įvairiais pagrindais ir motyvais
minėtų kategorijų baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismui padavė
nuteistieji (arba asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jų
gynėjai. Tuo tarpu prokurorų išnagrinėtų apeliacinių skundų skaičius yra maždaug
36 proc. mažesnis. Dėl to svarstytina, ar prokurorai visais atvejais
išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes pateikus apeliacinį
skundą patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą
ir pagrįstumą, taip užtikrinant, kad už padarytas korupcinio pobūdžio
nusikalstamas veikas (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) būtų paskirtos
teisingos bausmės ar tinkamai pritaikytos kitos baudžiamojo ar baudžiamojo
proceso įstatymo normos.
Detalesnė pateiktų
apeliacinių skundų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priėmė sprendimus kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo,
papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, analizė atlikta atsižvelgus
į šių skundų pateikimo pagrindus ir motyvus. Kadangi BPK 312 straipsnio 1 dalyje
teisė paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio
nustatyta tiek valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančiam
prokurorui, tiek nuteistajam (arba asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios
atsakomybės) ar jo gynėjui, todėl šių proceso dalyvių apeliaciniai skundai
analizuoti atskirai.
5. 1. Nuteistųjų (arba asmenų, atleistų nuo
baudžiamosios atsakomybės) ar jų gynėjų apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių
apkaltinamųjų nuosprendžių padavimo pagrindai ir motyvai
Lietuvos apeliacinio teismo per 2007 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų sprendimų tyrimas parodė, kad nuteistieji (arba asmenys,
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ar jų gynėjai apeliacinius skundus dėl
neįsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių, priimtų kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo bylose, paduoda šiais pagrindais ir
motyvais:
1. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad
skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, visapusišku
ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Be to, šiuose
skunduose teigiama, kad teismas neobjektyviai, vienašališkai vertino faktines
bylos aplinkybes bei vadovavosi prielaidomis, todėl nuteistieji ar jų gynėjai
mano, jog teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir
nepagrįstas, priimtas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų,
jame padarytos išvados pagrįstos neišsamiais, šališkai ištirtais ir neteisingai
įvertintais įrodymais. Dėl to apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti
pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują
išteisinamąjį nuosprendį. Yra atvejų, kai šiuose skunduose prašoma perkvalifikuoti kaltininko padarytą
nusikalstamą veiką ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui baudžiamąją
bylą nutraukti arba paskirti kitą – švelnesnę bausmę, jeigu teismas padarytų išvadą, kad yra
pagrindas pripažinti kaltininką kaltu.
Pažymėtina, kad
apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį,
paduodavo ir asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
(BK 40 straipsnis). [19]

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų,
kuriuose prašoma priimti išteisinamąjį
nuosprendį, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


26


2


27


46






Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį išnagrinėti 26 apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma priimti
išteisinamąjį nuosprendį, tai apie 81 proc. visų kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose išanalizuotų apeliacinių skundų. Tarpininko kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti 2 apeliaciniai
skundai, kuriuose buvo ginčijamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
pagrįstumas, tai 100 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose
išnagrinėtų apeliacinių skundų. Taip pat apeliacine tvarka išnagrinėti 27 apeliaciniai
skundai papirkimo baudžiamosiose bylose. Tai yra apie 52 proc. visų
analizuojamu laikotarpiu papirkimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų
apeliacinių skundų. Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį išnagrinėti 46 apeliaciniai skundai (apie 76 proc.
visų skundų). P-eikti duomenys rodo, kad apeliaciniai skundai, kuriuose
prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį arba nuosprendį, kuriuo asmuo
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir priimti naują išteisinamąjį
nuosprendį, šiuo laikotarpiu bene dažniausiai buvo paduodami tarpininko
kyšininkavimo (100 proc. ) ir kyšininkavimo (apie 81 proc. )
baudžiamosiose bylose.
2. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su
pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateiktu
nusikalstamos veikos kvalifikavimu, todėl apeliacinės instancijos teismo
prašoma perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į kitą inkriminuoto straipsnio dalį
ir, atsižvelgiant į tai, paskirti švelnesnę bausmę, negu apkaltinamajame
nuosprendyje paskirta galutinė subendrinta bausmė. Taip pat tyrimo metu nustatyti atvejai,
kai šiuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netaikė BK 66 straipsnio
nuostatų ir į bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


1


0


5


0






Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose paduotas 1 apeliacinis skundas, kuriame buvo prašoma
perkvalifikuoti kaltininkui inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai apie 3 proc.
visų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų.
Papirkimo baudžiamosiose bylose paduoti 5 apeliaciniai skundai (apie 9 proc.
visų skundų). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analizuojamu laikotarpiu
nenustatyta tarpininko kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose
išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose būtų ginčijamas nusikalstamos veikos
kvalifikavimas.
3. Apeliaciniuose
skunduose neginčijamos padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ar
pateiktas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau juose prašoma sušvelninti
paskirtą bausmę (bausmės rūšį arba paskirtos bausmės dydį), nes, apeliantų
nuomone, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo
pagrindus ir paskyrė per griežtą, todėl neteisingą, bausmę. Taip pat kai
kuriuose tokio pobūdžio apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba, taikant BK 62 straipsnio nuostatas,
paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose ginčijamas
bausmės individualizavimas, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


0


0


13


4






Nagrinėjamu laikotarpiu išnagrinėta 13 apeliacinių
skundų papirkimo ir 4 apeliaciniai skundai piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose, kuriuose buvo ginčijamas paskirtos bausmės teisingumas. Tai apie 24 proc.
visų šios kategorijos bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų papirkimo
baudžiamosiose bylose ir apie 7 proc. piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose. Tuo tarpu kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose nenustatyta
išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose apeliacinės instancijos teismo būtų
prašoma sušvelninti paskirtą bausmę (jos rūšį arba dydį).
4. Paduotuose apeliaciniuose skunduose teismo
prašoma taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir kaltininką
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)
arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis).
Šiuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepatenkinti laiduotojo prašymo perduoti kaltininką jo
atsakomybei pagal laidavimą. Nustatytas atvejis, kai kaltininko prašymas
atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo buvo
susijęs ir su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl
BK 37 straipsnio normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes
BK 37 straipsnis nenumato galimybės atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamojo nusižengimo mažareikšmiškumo. Iš
paduotų skundų taip pat matyti, kad kai kuriuose apeliaciniuose skunduose
prašoma apeliacinės instancijos teismo sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu būtų
nuspręsta neatleisti kaltininko nuo baudžiamosios atsakomybės.  

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
taikyti atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


3


0


4


10






2008 m. –2010 m. I pusmečio apeliaciniai
skundai, kuriuose prašoma taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
nuostatas, buvo išnagrinėti kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose. Tuo tarpu tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose
šiuo laikotarpiu tokių skundų nebuvo paduota. Kyšininkavimo baudžiamosiose
bylose išnagrinėti 3 apeliaciniai skundai, tai apie 10 proc. visų šios
kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėtų skundų. Taip pat išnagrinėti 4
apeliaciniai skundai (apie 7,5 proc. ) papirkimo ir 10 apeliacinių
skundų (apie 17 proc. ) piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose.
5. Apeliaciniais skundais prašoma pakeisti tą pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kurioje, apeliantų nuomone, netinkamai išspręstas
proceso išlaidų klausimas.  

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose
ginčijamas proceso išlaidų priteisimas, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


2


0


0


0






Tokie apeliaciniai skundai, kuriuose nurodoma, kad
pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė proceso išlaidų klausimą, ir
prašoma šias teismo klaidas ištaisyti, buvo paduoti tik kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose. Buvo išspręsti 2 tokio pobūdžio apeliaciniai skundai,
tai apie 6 proc. visų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo kaltinti
pagal BK 225 straipsnį, išspręstų apeliacinių skundų.
6. Paduotuose apeliaciniuose skunduose taip pat
prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK
pažeidimų (pavyzdžiui, apeliantų nuomone, įtariamajam ar kaltinamajam nebuvo
užtikrinta teisė į vertimą, todėl įtariamasis ar kaltinamais nesuprato jam
pateiktų įtarimų ar kaltinimų esmės) ir baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo. Šiais atvejais nuteistieji dažniausiai
neneigia visų faktinių bylos aplinkybių, tačiau mano, jog pirmosios instancijos
teismas bylą išnagrinėjo skubotai ir šališkai, neišsamiai, todėl padarė aiškiai
neteisingų išvadų.


Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
perduoti
baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


0


0


4


0






Tyrimo metu nustatyta, kad tokio pobūdžio apeliaciniai
skundai per 2008 m. –2010 m. I pusmetį buvo paduoti ir
apeliacinės instancijos teismo išspręsti tik papirkimo baudžiamosiose bylose. Šios
kategorijos bylose išspręsti 4 tokio pobūdžio apeliaciniai skundai, tai apie
7,5 proc. visų papirkimo baudžiamosiose bylose išspręstų apeliacinių
skundų.
Apibendrinus pateiktus duomenis, pažymėtina, kad per
2008 m. –2010 m. I pusmetį apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtų
skundų daugumą korupcinio pobūdžio baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227 ir
228 straipsniai) sudarė tie apeliaciniai skundai, kuriuose buvo ginčijamas
priimto apkaltinamojo nuosprendžio ar nuosprendžio, kuriuo asmuo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacinės
instancijos teismo buvo prašoma panaikinti šį nuosprendį ir priimti naują
išteisinamąjį nuosprendį. Minėta, kad kyšininkavimo baudžiamosiose bylose tokie
apeliaciniai skundai sudarė apie 81 proc. , tarpininko kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose – 100 proc. , papirkimo baudžiamosiose bylose apie 52 proc.
ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apie 76 proc. visų tokių
kategorijų baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų.
Tyrimo metu nustatyta, kad dažnai papirkimo ir
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo prašoma
sušvelninti paskirtą bausmę (jos rūšį arba dydį), motyvuojant tuo, kad teismai
netinkamai įvertino bausmės individualizavimui turinčias reikšmės aplinkybes ir
dėl to paskyrė pernelyg griežtas bausmes. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
iš visų išnagrinėtų apeliacinių skundų papirkimo baudžiamosiose bylose tokio
pobūdžio skundai sudarė apie 24 proc. , piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose apie 7 proc.
Taip pat kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose dažnai apeliaciniai skundai paduodami nurodant, kad
pirmosios instancijos teismas, apeliantų nuomone, nepagrįstai atsisakė taikyti
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas (pavyzdžiui, pagal BK 40 straipsnį).
Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose tokio pobūdžio išspręsti apeliaciniai
skundai sudarė apie 10 proc. visų analizuojamu laikotarpiu šiose bylose
išspręstų skundų; papirkimo baudžiamosiose bylose jie sudarė apie 7,5 proc. ,
o piktnaudžiavimo baudžiamosiose apie 17 proc. visų šios kategorijos
baudžiamosiose bylose išspręstų apeliacinių skundų.
5. 2. Valstybinimą kaltinimą baudžiamosiose bylose
palaikančių prokurorų apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusių apkaltinamųjų
nuosprendžių padavimo pagrindai ir motyvai
Apeliacinės instancijos kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų sprendimų tyrimas parodė, kad prokurorai apeliacinius
skundus dėl neįsiteisėjusių nuosprendžių paduoda tiek pirmosios instancijos
teismams priėmus išteisinamuosius nuosprendžius, tiek ginčydami įvairius
baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektus teismui
priėmus apkaltinamuosius nuosprendžius, taip pat nuosprendžius, kuriais
nutrauktos bylos esant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindams.
Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose, kuriose nuteista keletas asmenų pagal
BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnį, apeliaciniai skundai prokurorų dažnai
paduodami vadovaujantis skirtingais pagrindais ir motyvais dėl kiekvieno
nuteistojo. Siekiant detalesnės apeliacinių skundų pateikimo motyvų ir pagrindų
analizės, šie apeliaciniai skundai skaidytini į savarankiškus atvejus ir
dėl kiekvieno nuteistojo, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės arba
išteisintojo analizuotini savarankiškai (toliau – atvejai).
Iš apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų
matyti, kad prokurorų apeliaciniuose skunduose dažniausiai nurodomi šie skundo
padavimo pagrindai ir motyvai:
1. Pirmosios instancijos teismui priėmus
išteisinamąjį nuosprendį, prokurorų apeliaciniuose skunduose ginčijamas
išteisinimo pagrįstumas, nurodoma, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas,
kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės
instancijos teismo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo
išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
panaikinti išteisinamąjį nuosprendį,
skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


1


0


4


29






Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį buvo
paduoti apeliaciniai skundai, kuriuose prašyta panaikinti teismo priimtą
išteisinamąjį nuosprendį, ir išspręsti kyšininkavimo, papirkimo ir
piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Tokio pobūdžio išspręstų apeliacinių
skundų nenustatyta tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose.
Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225 straipsnį,
nustatytas 1 apeliacinės instancijos teismo išspręstas apeliacinis skundas, tai
apie 13 proc. visų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose išspręstų skundų.
Papirkimo baudžiamosiose bylose išnagrinėti 4 apeliaciniai skundai (apie 27 proc.
visų apeliacinių skundų), kuriuose prašoma priimti naują apkaltinamąjį
nuosprendį. Tyrimo metu piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose nustatyti 29
išspręsti tokie apeliaciniai skundai. Tai apie 65 proc. visų per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį išnagrinėtų skundų bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį.
2. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad
pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau
netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą. Dėl to šiuose
skunduose ginčijami pirmosios instancijos teismų nuteistajam paskirtos bausmės
rūšis ar dydis (pavyzdžiui, paskirta pernelyg švelni bausmė, nes
individualizuodamas bausmę teismas neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumą, nepagrįstai pripažino baudžiamąją atsakomybę lengvinančią
aplinkybę arba, paskyręs laisvės apribojimo bausmę, nenustatė jokių
įpareigojimų ar draudimų, arba nurodoma, kad teismas, nesilaikydamas BK 49 straipsnio
3 dalies reikalavimų, paskyrė arešto bausmę, kurios dydis viršijo
nustatytą maksimalią arešto bausmės už baudžiamąjį nusižengimą ribą, ir kt. ).
Taip pat šiuose skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas netinkamai
taikė bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles (pavyzdžiui,
esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, teismas paskirtas bausmes
subendrino visiško bausmių sudėjimo būdu), todėl paskyrė neteisingą bausmę.



Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose ginčijamas
bausmės individualizavimas, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


3


0


3


6






Nustatyti 3 išnagrinėti apeliaciniai skundai
kyšininkavimo ir papirkimo baudžiamosiose bylose, taip pat 6 apeliaciniai
skundai piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys
kaltinti pagal BK 225 straipsnį, šie apeliaciniai skundai sudaro apie 37 proc.
visų per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo baudžiamosiose
bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų; papirkimo baudžiamosiose bylose tai apie
20 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių
skundų, o piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose apie 13 proc.
Taip pat nustatytas vienas atvejis,
kai piktnaudžiavimo baudžiamojoje byloje prokuroro paduotame apeliaciniame
skunde buvo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir
nuteistajam, vadovaujantis teisingumo principu, paskirti švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmę (baudą) (Šiaulių
apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-60-116/2010).
3. Paduotuose apeliaciniuose skunduose nurodoma,
kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes
padarytas nusikalstamas veikas nepagrįstai kvalifikavo ne pagal tuos BK straipsnius
ar straipsnių dalis, kurias reikėjo taikyti.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


0


0


5


5






Apeliacinės instancijos teismo priimtų
sprendimų analizė parodė, kad 2008 m. –2010 m. I pusmečio
laikotarpiu buvo paduoti apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma perkvalifikuoti
nusikalstamą veiką, ir išspręsti papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose. Tuo tarpu kyšininkavimo ir tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose
bylose tokių išspręstų skundų nenustatyta. Papirkimo baudžiamosiose bylose
apeliacinės instancijos teismo išspręsti 5 prokurorų paduoti skundai (apie 33 proc.
visų skundų). Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose taip pat nustatyti 5
apeliaciniai skundai, kuriuose nesutinkama
su pirmosios instancijos teismo pateiktu padarytos nusikalstamos veikos
kvalifikavimu, tai apie 11 proc. visų
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 228 straipsnį,
išspręstų skundų.
4. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas BK 40 straipsnio
taikymo pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma panaikinti
pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalį, kuria asmuo atleistas
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir pripažinti jį kaltu už
nusikalstamos veikos padarymą bei skirti bausmę. Tokio pobūdžio skunduose
nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nėra BK 40 straipsnyje
numatytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą visumos.



Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
panaikinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymą, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


3


0


0


5






Apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti
atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis),
nagrinėjamu laikotarpiu buvo išspręsti kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose. Tyrimo metu nenustatyta atvejų, kad apeliacinės
instancijos teismas būtų išnagrinėjęs tokio pobūdžio skundus tarpininko
kyšininkavimo ar papirkimo baudžiamosiose bylose. Kyšininkavimo bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį išspręsti 3 apeliaciniai skundai, kuriuose ginčijamas BK 40 straipsnio
taikymo pagrįstumas, tai apie 37 proc. visų šiuo laikotarpiu kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose išnagrinėtų apeliacinių skundų. Piktnaudžiavimo bylose
išnagrinėti 5 apeliaciniai skundai, tai apie 11 proc. visų apeliacinių
skundų, išnagrinėtų baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK
228 straipsnį.
5. Vadovaujantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio
1 dalies 2 punktu, apeliaciniuose skunduose prašoma nutraukti
baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminui.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
terminui, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


1


1


2


0






Per
2008 m. –2010 m. I pusmetį tokie apeliaciniai skundai apeliacinės
instancijos teismo buvo išspręsti kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo ir
papirkimo baudžiamosiose bylose. Kyšininkavimo ir tarpininko kyšininkavimo
bylose išnagrinėta po 1 tokio pobūdžio apeliacinį skundą, tai kyšininkavimo atveju
sudaro apie 13 proc. visų šios kategorijos baudžiamosiose bylose išspręstų
apeliacinių skundų, o tarpininko kyšininkavimo atveju 100 proc. visų
tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose šiuo laikotarpiu išspręstų
skundų. 2 apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma nutraukti baudžiamąjį
procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, buvo
išnagrinėti papirkimo bylose (apie 13 proc. visų skundų).
6. Paduotame
apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį
ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo. Skunde nurodoma, kad priimtas
nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo proceso
įstatymo taikymo (pavyzdžiui, asmenį nuteisus pagal kitą nei kaltinime nurodytą
straipsnį ir pažeidus jo teisę į gynybą, padarytas esminis baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimas (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį išnagrinėtų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma
perduoti bylą nagrinėti iš naujo, skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis












Išnagrinėtų
apeliacinių skundų skaičius


0


0


1


0






Nustatytas 1 apeliacinės instancijos teismo papirkimo
baudžiamojoje byloje išnagrinėtas apeliacinis skundas, kuriame prašoma perduoti
bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tai yra apie 7 proc.
visų apeliacinių skundų išnagrinėtų bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK
227 straipsnį.
Išanalizavus per 2008 m. –2010 m. I pusmetį
apeliacinės instancijos teismo priimtus sprendimus baudžiamosiose bylose,
kuriose asmenys kaltinti pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnius, matyti,
kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai
apeliacinius skundus paduoda įvairiais pagrindais ir motyvais. Kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose paduotuose apeliaciniuose skunduose dažniausiai
ginčijamas pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumas (apie 37 proc. )
ir priimtas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (apie
37 proc. ). Prašymas nutraukti baudžiamąjį procesą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio
1 dalies 2 punktu, t. y. suėjus senaties terminams, nustatytiems
BK 95 straipsnyje, apeliaciniame skunde dažniausiai buvo teikiamas
tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (100 proc. ). Apeliaciniuose
skunduose papirkimo baudžiamosiose bylose bene dažniausiai buvo nesutinkama su
pirmosios instancijos teismo pateiktu padarytos nusikalstamos veikos
kvalifikavimu (apie 33 proc. ). Tuo tarpu piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose daugumą sudaro apeliaciniai skundai, kuriuose ginčijamas pirmosios
instancijos priimto išteisinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumas ir
pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma priimti naują
apkaltinamąjį nuosprendį (apie 65 proc. ).

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimtų nutarčių kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo,
papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose analizė

Kasacinio teismo praktikos kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose tyrimo metu
išanalizuotos 87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008[20]–2010 metų nutartys (dėl
111 kasacinių skundų), priimtos sprendžiant įvairius korupcinio pobūdžio
nusikalstamų veikų inkriminavimo, bausmės individualizavimo ar padarytų esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatymo probleminius klausimus.

Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį priimtų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių ir
išnagrinėtų kasacinių skundų skaičius





Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Tarpininko
kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Papirkimas
BK 227 straipsnis


Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis


Iš viso




Kasacinių
nutarčių skaičius


15


1


22


49


87




Išnagrinėtų
kasacinių skundų skaičius


17


1


30


63


111



Vadovaujantis BPK 367 straipsnio 1 dalies
nuostatomis, be kitų proceso dalyvių, kasacinį skundą, kilus abejonių dėl
baudžiamojo įstatymo tinkamo taikymo arba nurodžius esminius baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimus, turi teisę paduoti prokuroras, nukentėjusysis,
nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam byla nutraukta, arba jų gynėjai.
Kasacinio teismo priimtų nutarčių tyrimo metu nustatyta, kad, be prokurorų,
nuteistųjų ar jų gynėjų kyšininkavimo baudžiamosiose bylose, kasaciniai skundai
buvo paduoti ir asmenų, kuriems baudžiamoji byla buvo nutraukta (apeliacinės
instancijos teismui nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 225 straipsnio
2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį ir baudžiamąją bylą dėl šios dalies
nutraukus, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, kasatorius
paduotame kasaciniame skunde prašo jį išteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis Nr. 2K-478/2008). Iš kasacinio teismo
priimtų nutarčių piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose matyti ne tik prokurorų,
nuteistųjų ar jų gynėjų, bet ir išteisintųjų bei nukentėjusiųjų kasacinių
skundų padavimo atvejų. Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį
nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismui nutartimi atmetus apeliacinį
skundą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nukentėjusieji
kasacinio teismo prašė apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir
bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes teismas
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo
nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-407/2009).
Šios kategorijos baudžiamosiose bylose paduotuose kasaciniuose skunduose
išteisintieji paprastai nurodo, kad sutinka su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu,
tačiau nesutinka su išteisinamojo nuosprendžio motyvais ir išteisinimo pagrindu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-200/2008).
Atsižvelgiant į tai, kad vienoje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje gali būti išsprendžiami prokurorų kasaciniai
skundai, pateikti dėl kelių asmenų, kaltintų pagal BK 225, 226, 227 ar 228 straipsnį,
šioje analizėje kiekvieno asmens, kaltinto pagal vieną ar kelis šiuos straipsnius,
atvejis tirtas atskirai. Taip pat atskirai analizuoti atvejai, kai tas pats asmuo
buvo kaltinamas keleto korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu arba kai
vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje buvo išspręsti keleto
nuteistųjų arba jų gynėjų, nukentėjusiųjų ar kitų BPK 367 straipsnio 1 dalyje
nurodytų asmenų kasaciniai skundai (toliau – atvejis).
Išnagrinėjus proceso dalyvių paduotus kasacinius
skundus, priimtos įvairios BPK 382 straipsnyje numatytos kasacinio teismo
nutartys. Kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį priimta 15 kasacinių nutarčių, tarpininko kyšininkavimo (BK
226 straipsnis) bylose 1 nutartis, papirkimo (BK 227 straipsnis)
baudžiamosiose bylose 22 ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) – 49 kasacinės
nutartys, kuriose spręsti įvairūs baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo
nuostatų taikymo klausimai. Iš viso tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimtos 87 kasacinės nutartys. Šie
duomenys rodo, kad dažniausiai tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi klausimas buvo keliamas
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys, be kitų nusikalstamų veikų padarymo,
buvo kaltinti ir pagal BK 228 straipsnį. Šios kasacinės nutartys sudaro apie
56 proc. visų analizuojamu laikotarpiu kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių, atitinkamai jose išspręstas ir
didžiausias kasacinių skundų skaičius (apie 57 proc. visų 2008 m. –2010 m.
per I pusmetį išanalizuotų kasacinių skundų, paduotų minėtų korupcinio
pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo laikotarpiu
daugiausia kasacinių skundų buvo išnagrinėta teismui nusprendus atmesti
pateiktus kasacinius skundus (BPK 382 straipsnio 1 punktas).
Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta 17 kasacinių
skundų, iš jų 13 kasacinio teismo buvo atmesti, tai apie 76 proc.
visų per šį laikotarpį išnagrinėtų kasacinių skundų kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose; tuo tarpu apie 18 proc. (3 kasaciniai skundai)
kasatorių skundų buvo tenkinta iš dalies ir 1 kasacinis skundas tenkintas
visiškai, tai apie 6 proc. visų per šį laikotarpį kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose išnagrinėtų kasacinių skundų.
Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti
tarpininko kyšininkavimu (BK 226 straipsnis), nustatytas 1 kasacinio
skundo padavimo atvejis, kuris kasacinio teismo buvo tenkintas iš dalies.
Papirkimo (BK 227 straipsnis)
baudžiamosiose bylose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta 30 kasacinių
skundų, iš kurių apie 67 proc. , vadovaujantis BPK 382 straipsnio 1 punktu,
buvo atmesti, apie 20 proc. (6 kasaciniai skundai) tenkinti iš dalies
ir 3 kasaciniai skundai tenkinti visiškai (apie 10 proc. ). Taip pat
nustatytas 1 atvejis (apie 3 proc. ), kai kasacinis skundas paliktas
nenagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine
tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų,
kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o klausimas, kurį
kasaciniame skunde iškėlė valstybinį kaltinimą papirkimo baudžiamojoje byloje
palaikantis prokuroras, apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas ir
nagrinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-533/2008).
Papirkimo baudžiamosiose bylose Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo 63 kasacinius skundus, iš kurių apie 49 proc.
paduotų skundų buvo atmesta ir apie 14 proc. tenkinta. Pažymėtina, kad,
skirtingai nei minėtose kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo ir papirkimo
baudžiamosiose bylose, tose baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo
kaltinti piktnaudžiavimo padarymu, gana didelė dalis kasacinių skundų buvo
tenkinta iš dalies. Iš paduotų 63 kasacinių skundų iš dalies tenkinti 23
kasaciniai skundai, tai apie 37 proc. visų piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išspręstų skundų.
Detaliau analizuojant priimtas kasacines nutartis,
tikslinga nustatyti baudžiamojo proceso dalyvių aktyvumą, naudojantis
baudžiamojo proceso įstatymo jiems suteikta kasacinio skundo dėl įsiteisėjusių
pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų kyšininkavimo,
tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose
priimtų nuosprendžių (vadovaujantis BPK 367 straipsnio nuostatomis) ar
nutarčių pateikimo teise.

Proceso dalyvių, dėl kurių pateiktų apeliacinių
skundų kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartis, skaičius





Kasacinį skundą
padavęs asmuo


Iš viso


Kasacinis
skundas tenkintas


Kasacinis
skundas tenkintas iš dalies


Paliktas
nenagrinėtu




Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis


Prokuroras



2


0


0


0




Kiti
BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys


15


1


3


0




Tarpininko kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


Prokuroras



0


0


0


0




Kiti
BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys


1


0


1


0




Papirkimas
BK 227 straipsnis


Prokuroras



11


2


4


1




Kiti
BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys


19


1


2


0




Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis


Prokuroras



17


5


10


0




Kiti
BPK 367 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys


46


4


13


0



Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose priimtų nutarčių analizė parodė, kad nemažai kasacinių
skundų BK 369 straipsnyje numatytais pagrindais buvo paduota
nukentėjusiųjų, nuteistųjų, išteisintųjų, asmenų, kuriems baudžiamoji byla buvo
nutraukta, arba jų gynėjų. Iš 17 kasacinių skundų kyšininkavimo bylose
15 kasacinių skundų padavė minėti asmenys, tai apie 88 proc. visų
kasacinių skundų šiuo laikotarpiu išnagrinėtų kyšininkavimo baudžiamosiose
bylose. Tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose paduotas 1 kasacinis
skundas (100 proc. ), kurį padavė nuteistasis. Iš 63 kasacinių skundų
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti piktnaudžiavimo padarymu,
46 kasacinius skundus padavė įvairūs BPK 367 straipsnio 1 dalyje
nurodyti baudžiamojo proceso dalyviai (išskyrus prokurorus), tai apie 73 proc.
visų šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų skundų.
Didesnis valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų
aktyvumas papirkimo baudžiamosiose bylose. Šiose baudžiamosiose bylose iš viso
paduoti 36 kasaciniai skundai, iš kurių 19 (apie 53 proc. ) paduoti
nuteistųjų ar jų gynėjų, o 11 (apie 47 proc. ) – prokurorų. Palyginti
mažas prokurorų procesinis aktyvumas kelia abejonių, ar valstybinį kaltinimą
baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai visais atvejais tinkamai
išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes, siekiant
užtikrinti, kad analizuojamose korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo
baudžiamosiose bylose būtų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir
nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors prokurorų
kasacinių skundų, paduotų papirkimo (BK 227 straipsnis) ir piktnaudžiavimo
(BK 228 straipsnis) baudžiamosiose bylose, skaičius yra palyginti mažesnis
negu kitų BK 367 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių
kasacinių skundų, tačiau didesnė dalis jų buvo iš dalies arba visiškai
tenkinti. Minėta, kad baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK
227 straipsnį, išspręsta 11 prokurorų kasacinių skundų, iš kurių 6 kasaciniai
skundai tenkinti visiškai arba iš dalies (apie 55 proc. šios kategorijos
bylose išspręstų prokurorų paduotų kasacinių skundų). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose išnagrinėjo 17 prokurorų
paduotų kasacinių skundų, iš kurių 15 kasacinių skundų, nustačius
netinkamus baudžiamojo įstatymo taikymo atvejus arba esminius baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimus, buvo tenkinti visiškai arba iš dalies. Tai apie 88 proc.
visų valstybinį kaltinimą piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose palaikiusių
prokurorų išspręstų kasacinių skundų.  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išnagrinėtų atvejų
skaičius
per 2008 m. –2010 m. I pusmetį





Dėl netinkamai
pritaikyto baudžiamojo įstatymo (atvejai)


Dėl padarytų
esminių BPK pažeidimų (atvejai)


Dėl netinkamai
pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų (atvejai)












Kyšininkavimas
BK 225 straipsnis



0


2


0







Tarpininko kyšininkavimas
BK 226 straipsnis


0


0


0







Papirkimas
BK 227 straipsnis



6


3


2







Piktnaudžiavimas
BK 228 straipsnis




0



7



10






Išanalizavus kyšininkavimo baudžiamosiose bylose per
2008 m. –2010 m. I pusmetį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse spręstus atvejus, matyti, kad visi prokurorų kasaciniai skundai buvo
susiję su esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingą sprendimą, nurodymu. Šios kategorijos baudžiamosiose
bylose išnagrinėti 2 kasaciniai skundai, iš kurių abiem atvejais (100 proc. )
nurodomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (pavyzdžiui, teismas
vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio
2 dalies nuostatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-478/2008) arba BPK 324 straipsnio
6 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2009).
Išnagrinėjus kasacinio teismo priimtas
nutartis papirkimo baudžiamosiose bylose matyti priešinga tendencija –
valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikančių prokurorų kasaciniuose skunduose
dažniausiai buvo kelta abejonių, ar buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis
įstatymas (pavyzdžiui, ginčytas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat
kasacinio teismo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinis skundas
tenkintas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-53/2008). Iš nustatytų 11 atvejų
6 atvejais (apie 55 proc. ) prokurorų paduotuose kasaciniuose
skunduose buvo nurodomi įvairūs galimi BK nuostatų pažeidimai.
Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys
kaltinti pagal BK 228 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse
spręsti kasaciniai skundai, kuriuose prokurorai, be padarytų esminių BPK
pažeidimų, akcentuodavo ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Per 2008 m. –2010 m. I pusmetį kasaciniame
teisme išnagrinėta 17 kasacinių skundų, kuriuose 10 atvejų (apie 59 proc. )
buvo minimi abu BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyti kasacinio skundo
padavimo pagrindai (pavyzdžiui, nurodoma, kad teismo priimtas išteisinamasis
nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto
baudžiamojo įstatymo bei esminių Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingus sprendimus (kasacinis skundas iš dalies
tenkintas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008), panašūs argumentai
nurodyti ir tuose kasaciniuose skunduose, kuriuos išnagrinėjęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas priėmė kasacines nutartis Nr. 2K-114/2008, 2K-330/2009
ir kt. ).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kyšininkavimo
(pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2009) ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (pavyzdžiui, kasacinės
nutartys Nr. 2K-7-200/2008, 2K-114/2008, 2K-69/2008, 2K–193/2009, 2K-342/2008)
kasaciniuose skunduose, nurodant galimus baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimus, bene dažniausiai
ginčytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Išvados

1. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose
didesnė dalis valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų buvo nuteista
pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, papirkimo baudžiamosiose bylose –
pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, taip pat palyginti nemažai asmenų
pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
2. Teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių
ir teismo baudžiamųjų įsakymų skaičius papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalys)
baudžiamosiose bylose pasiskirstė tolygiai. Piktnaudžiavimo baudžiamosiose
bylose (BK 228 straipsnio 1 dalis) procesas dažniau buvo užbaigiamas
priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
3. Kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 1 ir
2 dalys), papirkimo (BK 227 straipsnio 1 dalis), piktnaudžiavimo
(BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalys) baudžiamosiose bylose, kai
inkriminuojamos normos sankcijoje numatyta keletas alternatyvių bausmių, pirmą
kartą teisiamiems asmenims teismai dažniausiai skirdavo su laisvės atėmimu
nesusijusias bausmes. Tokia praktika atitinka BK 55 straipsnio nuostatas,
kad asmenims, pirmą kartą teisiamiems už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą,
teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kitokios negu
areštas bausmės buvo skirtos už papirkimo baudžiamojo nusižengimo (BK 227 straipsnio
3 dalis) padarymą.
4. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (BK
225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalys) dažniausiai buvo skiriama teisės
dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, papirkimo
baudžiamosiose bylose (BK 227 straipsnio 1 arba 3 dalys) – bauda,
taip pat buvo dažnas laisvės apribojimo bausmės taikymas; piktnaudžiavimo
baudžiamosiose bylose (BK 228 straipsnio 1 dalis) teismai dažniausiai
skirdavo baudą. BK 228 straipsnio 2 dalies inkriminavimo atveju
dažniausiai buvo skiriama teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla atėmimo bausmė.
5. Nepaisant to, kad už tarpininko
kyšininkavimo padarymą BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje
terminuoto laisvės atėmimo bausmei numatyta alternatyva – areštas, teismai
dažniausiai skirdavo terminuotą laisvės atėmimą, kurio vykdymą pagal BK 75 straipsnį
atidėdavo. Abejotina, ar tokia teismų praktika atitinka BK 55 straipsnio
nuostatas, kai asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai turi skirti su laisvės atėmimu
nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę – privalo motyvuoti
savo sprendimą.
6. Tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnio
1 dalis) baudžiamosiose bylose nustatyti nevienkartiniai BK 54 straipsnio
3 dalies taikymo atvejai, kai būdavo skiriama bauda, kuri yra švelnesnė
bausmė negu straipsnio sankcijoje numatytos arešto ar terminuoto laisvės
atėmimo bausmės. Rečiau ši baudžiamojo įstatymo norma taikyta piktnaudžiavimo
(BK 228 straipsnio 2 dalis) bylose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
BK 54 straipsnio 3 dalį teismai taiko prieš tai neišsprendę BK 62 straipsnio
taikymo galimybių.
7. Už kyšininkavimo
(BK 225 straipsnio 1, 2 arba 4 dalį) ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio
1 arba 2 dalį) padarymą dažniausiai buvo skiriamos teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės, savo trukme
neviršijančios šios bausmės vidurkio. V-urkio neviršijančios bausmės skyrimo
tendencija matyti ir baudos už papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 3 dalys)
bei piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) padarymą skyrimo atvejais.
8. T-a, kai kyšininkavimo (BK 225 straipsnio
1 ir 2 dalys), papirkimo (BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalys) ar
piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis) baudžiamosiose bylose
teismai skirdavo terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paskirtas jos dydis
neviršijo šios bausmės vidurkio.
9. Asmenims už kyšininkavimo ar tarpininko
kyšininkavimo padarymą (nepriklausomai nuo to, ar jie būdavo nuteisti už vieną,
ar už kelių nusikalstamų veikų padarymą) paskyrus terminuoto laisvės atėmimo
bausmę, visais atvejais taikytas BK 75 straipsnis.
Papirkimo (BK 227 straipsnis)
baudžiamosiose bylose nustatyta atvejų, kai paskirtos terminuoto laisvės
atėmimo bausmės vykdymas nebuvo atidėtas (apie 5 proc. ). BK 75 straipsnis
netaikytas, nes papirkimas buvo padarytas paskirtos terminuoto laisvės atėmimo
bausmės už anksčiau padarytą nusikaltimą vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 75 straipsnio
4 dalies 4 punktas) arba asmenys, atlikę bausmę už anksčiau padarytą
nusikaltimą, papirkimą padarė neišnykus teistumui (BK 56 straipsnis).
Piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose (BK 228 straipsnio
2 dalis) bausmės vykdymo atidėjimas taikytas apie 53 proc. visų
subendrintų bausmių skyrimo atvejais. Kitais atvejais BK 75 straipsnio
taikymas buvo negalimas, nes, be piktnaudžiavimo, kaltininkui inkriminuoti ir
sunkūs nusikaltimai.
10. Teismai, taikydami BK 75 straipsnį,
nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne visada nurodo šias nuostatas leidžiančias
taikyti sąlygas ir nepakankamai motyvuoja savo išvadą, kad bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Gana formaliai išvardijamos įvairios
aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendžiant, ar bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
11. BK 75 straipsnis gali būti taikomas
tik paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nuosprendžiuose dažniausiai
nebuvo pateikiami motyvai, kodėl nuteistajam skiriama sankcijoje esanti
griežčiausia terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir taikomas BK 75 straipsnis,
o ne joje numatyta švelnesnė bausmė.
12. Tyrimo metu nustatyta,
kad asmenys, padarę korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 225, 227 ir
228 straipsniai), paprastai nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidžiami
pagal BK 40 straipsnį. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
nuostatos dažniausiai taikytos kyšininkavimo baudžiamosiose bylose (BK 225 straipsnio
1 dalis). Reti BK 40 straipsnio taikymo atvejai nustatyti papirkimo
ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose. Atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą atvejų nenustatyta tarpininko kyšininkavimo
baudžiamosiose bylose.
13. Taikydami BK 40 straipsnį teismai
paprastai išsamiai atskleidžia tas aplinkybes (tiek galimo laiduotojo asmenines
savybes, jo veiklos pobūdį, tiek jo gebėjimą daryti teigiamą įtaką kaltininkui),
kurios turi esminę reikšmę sprendžiant galimo laiduotojo patikimumo klausimą. Tačiau
teismų praktikoje nustatyti ir abejonių keliantys teismo sprendimai atleisti asmenį
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes juose nepakankamai aiškiai
nurodyta galima laiduotojo teigiama įtaka kaltininkui.
14. Kiekviena BK 40 straipsnio taikymo
sąlyga turi būti nustatoma ir dėl jos nuosprendžiuose motyvuotai pasisakoma. Sąlyga,
kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio
2 dalies 4 punktas), dažnai nevertinama kaip turinti savarankišką
reikšmę ir todėl tarsi nereikalauja papildomai motyvuoti. Taip pat šios sąlygos
buvimas negali būti konstatuotas nustačius tik formaliąsias BK 40 straipsnio
taikymo sąlygas.
15. Teismai ne visada tinkamai taiko bausmės
individualizavimui turinčias reikšmės baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 54–64 straipsniai).
Dažnai bausmės individualizavimo procese vertintinos aplinkybės nurodomos
formaliai, jų turinio nesiejant su konkrečiomis kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose nustatytomis
aplinkybėmis. Bausmės už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (BK 227 ir 228 straipsniai)
padarymą skyrimo motyvų fragmentiškas pateikimas ypač būdingas teismo
baudžiamiesiems įsakymams.
16. D-umą apeliacinių ir kasacinių skundų
padavė nuteistieji (arba asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jų
gynėjai. Prokurorų paduotų apeliacinių ir kasacinių skundų skaičius daug
mažesnis, todėl svarstytina, ar prokurorai visais atvejais išnaudoja
baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes, leidžiančias, pateikus
apeliacinį ar kasacinį skundą, patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą, taip užtikrinant, kad už padarytas korupcinio pobūdžio
nusikalstamas veikas (BK 225, 226, 227 ir 228 straipsniai) būtų paskirtos
teisingos bausmės ar tinkamai pritaikytos kitos baudžiamojo ar baudžiamojo
proceso įstatymo normos. Kita vertus, didesnė dalis prokurorų kasacinių skundų,
paduotų papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, buvo iš dalies
arba visiškai tenkinti.
17. Kyšininkavimo baudžiamosiose bylose
prokurorų apeliaciniuose skunduose dažniausiai buvo ginčijamas pirmosios
instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumas ir priimtas sprendimas
atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, papirkimo baudžiamosiose bylose
– padarytos veikos kvalifikavimas, piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose –
pirmosios instancijos priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir
pagrįstumas, tarpininko kyšininkavimo baudžiamosiose bylose dažniausiai buvo
prašyta nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminams.
18. Visi prokurorų kasaciniai skundai
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose buvo susiję su esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų nurodymu; papirkimo baudžiamosiose
bylose – dažniausiai buvo keliamos abejonės, ar tinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas; piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose – be padarytų
esminių BPK pažeidimų, akcentuotas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.
19. Tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir
esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi klausimas kasacine
tvarka dažniausiai keltas piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose, ginčijant išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
Priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas bene dažniausiai
ginčytas ir kyšininkavimo baudžiamosiose bylose.

2011 m. vasario 10 d.                                Teisės tyrimų ir
apibendrinimo departamentas

[1] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin. , 2002,
Nr. 57-2297) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos korupcinio
pobūdžio nusikalstamos veikos suprantamos plačiau, nei Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje esantys nusikaltimai ir baudžiamieji
nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Korupcinio pobūdžio
nusikalstamos veikos – tai įvairios veikos, kurių padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar
užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą (pavyzdžiui, dokumentų
suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis),
sukčiavimas (BK 182 straipsnis), turto pasisavinimas (BK
183 straipsnis) arba iššvaistymas (BK 184 straipsnis).
[2] Nepaisant to, kad Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalyje
nurodoma, jog nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas, tyrime,
atsižvelgiant į nuosprendžio ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso bei
jų turiniui keliamų reikalavimų skirtumus, šie terminai vartojam atskirai.
[3] Tyrimo metu analizuoti tik pirmosios
instancijos teismų priimti apkaltinamieji nuosprendžiai ir nuosprendžiai,
kuriais asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
[4] Nacionalinės teismų administracijos
duomenimis, 2008–2010 m. pagal BK 225 straipsnį nuteisti
55 asmenys, pagal BK 226 straipsnį – 13 asmenų, pagal BK
227 straipsnį – 829 asmenys, pagal BK 228 straipsnį –
149 asmenys.
[5] Analizuoti tik tie apeliacinės
instancijos teismų 2008 metų sprendimai, kurie buvo priimti dėl 2008 metų
pirmosios instancijos teismų nuosprendžių kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose.  
[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
priimtos nutartys atrinktos pagal jų priėmimo datą, neatsižvelgiant į tai,
kuriais metais buvo priimti pirmosios ar apeliacinės instancijų teismų
sprendimai.

[7] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo
kyšininkavimo baudžiamosiose bylose analizė pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse.
[8] Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad
tarpininkas įvykdė kelias nusikalstamas veikas, jam bausmės skiriamos
vadovaujantis bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas nuostatomis (BK 63 straipsnis).
Kadangi šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti ne galutines už korupcinio pobūdžio
nusikalstamų veikų padarymą paskirtas subendrintas bausmes, o už atskiras
nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, tai už kiekvieną kaltininkui
inkriminuotą veiką paskirta bausmė buvo analizuojama atskirai ir laikoma
savarankišku atveju.
[9] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo
bylose, kuriose asmenys kaltinti pagal BK 226 straipsnį, analizė
pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse.
[10] Atsižvelgiant į tai, kad šios analizės metu tirti
korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose per 2008 m. –2010 m.
I pusmetį teismų priimti sprendimai, BK 47 straipsnio nuostatos,
pagal kurias galima nustatyti baudų dydžius, turėtų būti taikomos atsižvelgiant
į baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principus (BK 3 straipsnis).
2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam baudžiamajam įstatymui, BK
47 straipsnis, sugriežtinant juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę,
keistas 2007 m. liepos 21 d. įstatymu Nr. X-1233 (Žin. , 2007, Nr. 81-3309).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. gruodžio 16 d. , siūlant
padidinti baudos dydžius, Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIP-2069
(2).
[11] Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo analizė
pateikiama tolesnėse šio tyrimo dalyse.
[12] Į tai taip pat atkreiptas dėmesys 2004 m. rugsėjo
17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 48 „Dėl
teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
bausmių supaprastintą procesą“ 3. 1 punkte: „BPK 418 straipsnio 1 dalies
nuostata „gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė numatyta kaip
alternatyvinė“ reiškia, kad teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas
galimas tik tada, kai bauda numatyta BK straipsnio, nustatančio atsakomybę
už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje“.
[13] Kadangi šiame tyrime analizuotos ne subendrintos, o už
atskirų BK 228 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos
bausmės, tai kiekvienas piktnaudžiavimo inkriminavimas kaltininkui laikytas
savarankišku atveju ir analizuotas atskirai.
[14] Minėta, kad tik kompleksinė terminuoto laisvės atėmimo
bausmės skyrimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atvejų analizė sudaro
sąlygas suvokti teismų praktikos skiriant bausmes už piktnaudžiavimą
tendencijas. Detalesnė bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo teismų
praktikoje piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose analizė pateikiama tolesnėse
šio tyrimo dalyse.
[15] Minėta, kad baudos dydžiui apskaičiuoti taikytinas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1031
„Dėl bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (Žin. , 2008, Nr. 121-4608)
patvirtintas 130 Lt bazinis bausmių ir nuobaudų dydis. Taigi už BK 228 straipsnio
1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama nuo
130 iki 26 000 Lt bauda, kurios vidurkis 100,5 MGL (t. y.
13 065 Lt).
[16] BK 75 straipsnis šiais atvejais netaikytas, nes
asmuo papirkimą įvykdė terminuoto laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už
anksčiau padarytą nusikaltimą, vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 75 straipsnio
4 dalies 4 punktas) (pavyzdžiui, Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-031-800/2008) arba, atlikęs
bausmę už anksčiau padarytą nusikaltimą, papirkimą padarė neišnykus teistumui
(BK 56 straipsnis) (pavyzdžiui, Klaipėdos miesto apylinkės teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-606/2009).
[17] Analizuoti tik tie
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 metų sprendimai, kurie priimti dėl
2008 metų Lietuvos apygardos teismo nuosprendžių kyšininkavimo, tarpininko
kyšininkavimo, papirkimo ar piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose.
[18] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atliekant tyrimą neanalizuoti
BPK 318 straipsnyje nurodyti apeliaciniai skundai.
[19] Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK
36–40 straipsnius, teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 4 dalimi,
priima nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama.
[20] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
priimtos nutartys buvo atrenkamos pagal jų priėmimo datą, neatsižvelgiant į
tai, kuriais metais buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar
apeliacinės instancijos teismo sprendimas.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.74409 sekundės -