Paieška : Teismų praktika Kasacinės instancijos teismo TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#2160: Svečiai
#1: Vartotojai
#5740: Registruoti vartotojai

# lawin1


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo
Kasacinė byla Nr
6. Nužudymas kitų žmonių
gyvybei pavojingu būdu
(BK 129 straipsnio 2
dalies 7 punktas)

Nužudymo, padaryto šaunamuoju ginklu
trečiųjų asmenų akivaizdoje, atveju ne visada reikia taikyti BK 129 straipsnio
2 dalies 7 punktą.


Baudžiamoji byla Nr. 2K-530/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1. 2. 3. 1; 1. 2. 3. 2. 7 (S)
 


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko V-o
M-o, D-os B-ės ir pranešėjo E-aus B-o,
sekretoriaujant D-ai -aitytei,
dalyvaujant prokurorei D-ai M-ūtei,
nuteistajam A. Z. ,
nuteistojo gynėjai advokatei I-inai K-inai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
26 d. nuosprendžio byloje, kurioje:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1
dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7
punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2
dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas
trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
26 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d.
nuosprendis pakeistas:
A.
Z. nusikalstama
veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, perkvalifikuota
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai
metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu,
šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta
apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Vilniaus apygardos teismo
2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta
bausme ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė
laisvės atėmimas vienuolikai metų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, ir
nuteistojo bei jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. nuteistas
už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. , apie 19. 30 val. , Širvintų rajone (duomenys neskelbtini) kaime esančio A. J. namo kieme, kilus asmeniniam konfliktui su V. B. , turėdamas tikslą jį nužudyti, suprasdamas, kad
šalia esantiems D. J. ir S. M. gresia
realus pavojus gyvybei dėl šaunamojo ginklo panaudojimo, šaudmens šratų
sklaidos bei jų rikošeto galimybės, neteisėtai įgytu ir laikomu perdirbtu TSRS
pramonės gamybos vienvamzdžiu lygiavamzdžiu 16 kalibro medžiokliniu šautuvu 3K
Nr. D 40379, užtaisytu medžiokliniu 16 kalibro šratiniu šoviniu, tyčia
vieną kartą iššovė į V. B. , padarydamas
nukentėjusiajam aklą vienkartinį šautinį šratinį krūtinės dešinės pusės
sužalojimą, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu, ir dėl to V. B.
mirė, t. y. A. Z tyčia nužudė nukentėjusįjį kitų žmonių gyvybei
pavojingu būdu.
A. Z. taip pat nuteistas už neteisėtą šaunamojo
ginklo bei šaudmenų įgijimą, gabenimą ir laikymą, tačiau kasacinis skundas dėl
to nepaduotas.
Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, patvirtino pirmosios
instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išvadą, kad nuteistasis A. Z. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau laikė byloje
surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatytomis
aplinkybėmis nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog A.
Z. nužudė V. B. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Atsižvelgęs
į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, apeliacinės
instancijos teismas nurodė, jog nužudymas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7
punktą kvalifikuojamas nustačius, kad kaltininkas suvokė pasirinkto nužudymo
būdo keliamą pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei ir kad dėl kaltininko
veiksmų buvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei. Pirmosios instancijos teismo
išvada dėl veiką kvalifikuojančio požymio motyvuota tuo, kad A.
Z. , laikydamas rankoje į V. B. nukreiptą šoviniu
užtaisytą šautuvą, suvokė savo veiksmų keliamą pavojų ir S. M.
bei D. J. gyvybėms dėl šaunamojo ginklo panaudojimo,
ir dėl šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės. Šioje byloje neginčijamai
nustatyta, kad A. Z. atsineštą iš namų šautuvą laikė
nukreipęs tik į priešais stovintį V. B. , atsisukęs
nugara į kiemą, kuriame nuo nukentėjusiojo 14,35 metro atstumu stovėjo D. J. , 10,8 metro atstumu – S. M. , o už V. B. nugaros buvo tik pieva. Apeliacinės instancijos teismas
padarė išvadą, kad šūvio metu šalia nukentėjusiojo nebuvo kitų žmonių. Taip pat
nebuvo objektų, kurie, nuteistajam šaudant, galėjo sudaryti galimybę rikošetui
įvykti, todėl nuteistasis A. Z. negalėjo suvokti ir
nesuvokė, kad jo pasirinktas nužudymo būdas gali sukelti pavojų kitų žmonių
gyvybei. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeitė ir A. Z. nusikalstamą veiką,
šiuo nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, perkvalifikavo
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskyrė už ją vienuolikos metų laisvės
atėmimo bausmę ir naujai išsprendė bausmių subendrinimo klausimą.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d.
nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius ginčija apeliacinės
instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistojo
pasirinktas nužudymo būdas sukėlė realų pavojų D. J. ir S. M. gyvybėms, laiko ją nepagrįsta ir skubota,
padaryta neįvertinus visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos
išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas konflikto metu kitų asmenų
gyvybei kilusio pavojaus realumą vertino tik pagal tų asmenų buvimo vietą šūvio
metu ir pačią įvykio vietą. Kasatoriaus manymu, vien ta aplinkybė, kad D. J. ir S. M. šūvio į V. B. metu stovėjo šaudančiam A. Z. už nugaros, priešais kurį buvo pieva, nėra pakankamas pagrindas pirmosios instancijos
teismo argumentams dėl kilusio pavojaus šių asmenų gyvybėms atmesti. Iš apeliacinės instancijos teismo patvirtintų apygardos
teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prasidėjo dėl asmeninių
nesutarimų. Agresyviai prieš
nukentėjusįjį nusiteikęs
nuteistasis trumpam pasišalino iš kiemo,
kuriame įvyko konfliktas, ir grįžo po kelių minučių nešinas rankose užtaisytu
šautuvu, kurį nukreipė į nukentėjusįjį V. B. Tuo metu netoli V. B. stovėjo liudytojai D. J. ir S. M. Apeliacinis teismas nuosprendyje rėmėsi šių liudytojų parodymų patikrinimo
vietoje metu protokoluose užfiksuotais
duomenimis, kad V. B. nuo
kiekvieno jų skyrė atitinkamai 14,35 ir 10,8 metro atstumas.
Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojo S. M. parodymai, kad nuteistasis su šautuvu rankose buvo nuo jo
apie 1,5 metro atstumu, ir D. J. parodymai, kad V. B. su A. Z. nuo jo ir D. J. buvo apie 4–5 metrų
atstumu. Šių aplinkybių apeliacinės
instancijos teismas nevertino, nors jos buvo reikšmingos svarstant nuteistojo
suvokimą apie savo veiksmų pavojingumą
kitų asmenų gyvybei ir tokio pavojaus realumą. Pakankamas pagrindas teigti, kad kilo realus pavojus netoli
V. B. stovėjusių D. J. ir S. M. gyvybei, buvo faktas, kad į įvykio
vietą nuteistasis atėjo jau su užtaisytu šautuvu, kuris, atsižvelgus į
nuteistojo emocinę būklę, galėjo iššauti bet kuriuo momentu ir sužeisti bet
kurį ten buvusį asmenį, o įvykus rikošetui –
kelis asmenis. Neteisingi apeliacinio teismo nuosprendžio argumentai, kad šūvio metu šalia
nukentėjusiojo nebuvo žmonių ir jokių kitų objektų, kurie šaudymo metu galėjo
sudaryti sąlygas rikošetui įvykti, nes aplinkui buvo laukai. D. J. ir S. M. stovėjo tik už kelių metrų nuo V. B. , o konfliktas vyko prie žvyruoto keliuko į gyvenamąjį namą, prie pat stovinčių
automobilių, taigi rikošeto galimybė nepaneigta.
Suaugęs, gyvenimišką patirtį turintis A. Z. , šaudamas į V. B. , suvokė, kad pasirinktas nužudymo būdas, šaunant iš medžioklinio šautuvo,
užtaisyto 16 kalibro šratiniu šoviniu, dėl šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės, netoliese
esant kitiems žmonėms, kėlė realų pavojų kitų žmonių gyvybei, todėl pirmosios
instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo nusikalstama
veika atitinka kvalifikuoto nužudymo sudėtį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
Kasacinis skundas
atmestinas.

Dėl padaryto nužudymo kvalifikavimo taikant BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvertino
bylos aplinkybes, dėl to padarė skubotą ir nepagrįstą išvadą, kad būdas, kuriuo
A. Z. nužudė V. B. , nekėlė pavojaus
kitų žmonių gyvybei. Šia išvada buvo remtasi perkvalifikuojant A.
Z. padarytą nusikaltimą ir taikant ne BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą,
bet BK 129 straipsnio 1 dalį. Tokiu sprendimu be pagrindo paneigtas teisingas šio
nusikaltimo kvalifikavimas, buvęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir
dėl to baudžiamasis įstatymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pritaikytas
netinkamai.
Iš skundo argumentų matyti, kad svarbiausias
kasatoriaus keliamas klausimas yra susijęs su BK 129 straipsnio 2 dalies 7
punkte numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio taikymo galimumu ar negalimumu.
Skunde šio požymio norminis turinys plačiau neatskleidžiamas. Apsiribojama iš
esmės vien faktinių bylos aplinkybių išdėstymu, jų aptarimu ir vertinimu,
darant išvadą, kad tikslus veikos kvalifikavimas šiuo konkrečiu atveju reikalauja
BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto požymio inkriminavimo. Pasisakant
dėl skundo argumentų, pradžioje pateiktina šio požymio traktuotė baudžiamosios
teisės teorijoje ir teismų praktikoje, o po to vertintina, katras iš bylą
išnagrinėjusių teismų ir kodėl A. Z. padarytą veiką
kvalifikavo teisingai.  
Nužudymą kvalifikuojantis požymis,
numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas
„kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios
teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas
yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito
ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl
kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai
suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius
kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto,
aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis,
transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir
kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų
aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų:
kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. S-bu, kad iš tokio ginklo
paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų.
Šiuo konkrečiu atveju teismai
konstatavo, kad nukentėjusysis V. B. nužudytas vienu šūviu
iš šaunamojo ginklo – perdirbto medžioklinio šautuvo. Pirmosios instancijos
teismas nustatė, kad A. Z. , kilus konfliktui tarp jo ir
nukentėjusiojo V. B. , būdamas ant pastarojo įsiutęs, nuėjo
į namus ir grįžo į konflikto vietą nešinas nupjautavamzdžiu medžiokliniu šautuvu,
kuris buvo užtaisytas vienu 16 kalibro šratiniu šoviniu. Kitų asmenų
akivaizdoje jis priėjo prie V. B. ir, atsistojęs prieš jį
ne daugiau kaip vieno metro atstumu, iššovė jam į krūtinę. Šie veiksmai buvo
tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastis. Įvertinęs šias aplinkybes,
pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. Z. veiką
padarė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai
pritarė. Taip pat šis teismas nurodė, kad nesutinka su kita pirmosios
instancijos teismo išvada, jog nužudymas padarytas kitų žmonių gyvybei
pavojingu būdu dėl to, kad kaltininkas, panaudojęs šaunamąjį ginklą, suvokė
sukėlęs pavojų ne vien V. B. , bet ir S.
M. bei D. J. gyvybei, o tokį pavojų lėmė šaudmens
šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybė. Apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad nors D. J. ir S. M. minėto
konflikto metu buvo įvykio vietoje, tačiau realaus pavojaus jų gyvybei nekilo.
Kaltininkas stovėjo veidu į V. B. , arti jo, šautuvą
laikė nukreiptą tik į nukentėjusįjį. Šūvio metu greta nukentėjusiojo kitų
žmonių nebuvo. L-ytojai D. J. ir S. M. tuo
metu stovėjo atokiau ir kaltininkui už nugaros. Jie apie tai, kad būtų kilęs pavojus
būtent jų gyvybei, nenurodė. Objektų, kurie minėtomis aplinkybėmis galėjo sukelti
šaudmens rikošetą, pavojingą D. J. ir S.
M. , taip pat nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis A. Z. negalėjo
suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai gali sukelti realų pavojų šių dviejų
asmenų gyvybei. Aptaręs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad A. Z. padaryta veika atitinka ne BK 129
straipsnio 2 dalies 7 punkte, bet šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo
sudėtį.
Esant šioms teismų nustatytoms
faktinėms bylos aplinkybėms, jų pagrindu apeliacinės instancijos teismo
suformuota išvada dėl A. Z. padarytos veikos kvalifikavimo
ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo yra pagrįsta
išsamiais, logiškais ir rišliais argumentais. Net ir perdirbtas medžioklinis
šautuvas, esant tam tikroms sąlygoms, leidžia šauliui kontroliuoti šūvio
kryptį. Šiuo konkrečiu atveju ji buvo parinkta taikant nukentėjusiajam į
krūtinę. Atstumas tarp šovusiojo, turinčio rankose šautuvą, ir nukentėjusiojo
buvo labai mažas, todėl šaudmens šratų sklaida negalėjo būti didelė ir
pavojinga kitiems asmenims. Teismai nustatė, kad atstumas, iš kurio šauta, buvo
mažas. Pirmosios instancijos teismas aptarė aplinkybę, kad nukentėjusiojo
marškinėlių priekinės dalies kiauryminis pažeidimas yra apie 5–8 centimetrų dydžio.
Po šūvio šratų rikošeto nebuvo. Tam tikra atsitiktinė, tačiau ne dėsninga jų rikošeto
galimybė šiomis sąlygomis nereiškia realios grėsmės, nes vertinti tokį įsivaizduojamą
rikošetą kaip numatomą, juolab pavojingą vien atokiau ir už nugaros A. Z. stovėjusiems D. J. ir S. M. , bet visiškai nepavojingą šovusiajam, kuris vargu ar
būtų rizikavęs pakenkti sau pačiam, nėra pagrindo. Grėsmės kitų žmonių gyvybei
realumas turi būti pagrįstas ne teorinėmis prielaidomis, o faktinės įvykio
situacijos vertinimu, grindžiamu aplinkybėmis, leidžiančiomis kaltininkui
suvokti, kad jo veiksmai kelia pavojų aplinkiniams. Byloje nustatyta, kad A. Z. įvykio metu savo dėmesį buvo sutelkęs į nukentėjusįjį,
su kuriuo konfliktavo. Ši aplinkybė, kaip ir įvykyje dalyvavusių asmenų
išsidėstymas vienas kito atžvilgiu, visiškai atitinka apeliacinės instancijos
teismo padarytą išvadą, jog A. Z. negalėjo suvokti ir
nesuvokė, kad jo veiksmai, nukreipti prieš nukentėjusįjį, gali sukelti pavojų dar
ir kitų žmonių gyvybei.
Darytina bendra išvada, kad
apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. Z. padarytą
nužudymą, baudžiamąjį įstatymą išsiaiškino ir pritaikė tinkamai. Pagrindo
tenkinti kasacinį skundą nėra.
Teisėjų kolegija, remdamasi
tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.52338 sekundės -