|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška BENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO APŽVALGA BENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO APŽVALGA Teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali taptu sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. 2009 m. spalio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimu byloje M-allef prieš Malta (M-allef v. Malta (GC), no. 17056/06) pakeistas Teismo požiūris į preliminarių procedūrų, kuriose sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, svarbą asmens civilinio pobūdžio teisėms ir pareigoms. Teismas, atsižvelgęs į daugelyje valstybių – Europos Tarybos narių vyraujančią nuomonę dėl Konvencijos 6 straipsnio aktualumo procesams dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo poziciją dėl teisingo bylos nagrinėjimo garantijų, ypač teisės būti išklausytam, taikymo šio pobūdžio priemonių kontekste, nusprendė, kad Konvencijos 6 straipsnis bus taikomas, kai nagrinėjama teisė tiek pagrindiniame, tiek procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra „civilinio“ pobūdžio ir kai laikinoji priemonė gali būti laikoma veiksmingai nustatančia (angl. may be considered effectively to determine) nagrinėjamą civilinę teisę ir pareigą, nepaisant to, kiek laiko ši priemonė taikoma[1]. Teismas pažymėjo, kad nūdienos aplinkybėmis, kai dauguma valstybių – Konvencijos dalyvių susiduria su didelėmis darbų sankaupomis savo perkrautose teisingumo sistemose, kas lemia užsitęsusius procesus, teismo sprendimas dėl laikinosios apsaugos priemonės nustatymo dažnai prilygsta sprendimui dėl bylos esmės ilgesnį laiko periodą ar netgi nuolat išskirtiniais atvejais; procesai dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo ir pagrindiniai procesai dažnai sprendžia tą patį „civilinių teisių ar pareigų“ klausimą ir turi tą patį ilgai trunkantį ar nuolatinį efektą. Vis dėlto Teismas toje pačioje byloje yra pažymėjęs, kad preliminarūs procesai pasižymi tam tikra specifika ir šiame etape ne visada bus įmanoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį taikyti visa apimtimi, pavyzdžiui, kai siekiamos priemonės efektyvumas priklausys nuo skubaus sprendimo priėmimo poreikio. Tokiais specifiniais atvejais, išskyrus nepriklausomo ir nešališko teismo garantijas, kiti procesiniai saugikliai (pvz. , teisė į žodinį bylos nagrinėjimą) gali būti taikomi tik tokia apimtimi, kuri suderinama su konkretaus proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžiu ir siekiamu tikslu. Atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių svarbą asmenų teisių apsaugai, būtinybę užtikrinti tinkamą suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrą tokias priemones taikant, į tai, kad ilgėjant bylų nagrinėjimo terminams laikinosios apsaugos priemonės santykinai ilgą laikotarpį varžo suinteresuotų asmenų teises, į didelį tokių priemonių, taikomų Lietuvos Respublikos teismuose, skaičių, Aukščiausiasis Teismas apžvelgia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką. Oficialios statistikos apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą teismuose nėra, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2009 metais priimta daugiau kaip 50 000 nutarčių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusiais klausimais, apie 6000 nutarčių apskųsta apeliacinės instancijos teismams, 2010 metais – atitinkamai 45 000 ir 6500. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir atsakovo teisės varžomos tol, kol nėra aišku, ar jis pažeidė ieškovo teises ir ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, laikinųjų apsaugos priemonių procese itin svarbu apsaugoti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. užtikrinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau varžyti atsakovo teises. Į tai svarbu atsižvelgti visuose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etapuose, taip pat tiek priimant nutartis dėl tokių priemonių taikymo, tiek jas pakeičiant arba panaikinant. Be to, šalių interesų pusiausvyrai ypač svarbus atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas. Šioje apžvalgoje analizuojama Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais. Apžvelgiamos 2009–2010 metų nutartys, priimtos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylas pagal atskiruosius skundus, kuriais apskųstos pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nutartys, priimtos faktinių aplinkybių požiūriu išskirtinėse bylose ir pasižyminčios reikšminga motyvacija, apžvelgiamos nepaisant jų priėmimo laikotarpio. Iš viso peržiūrėta apie 1500 nutarčių, kurios atrinktos atsitiktinės atrankos būdu arba atsižvelgiant į jų citavimo teismų praktikoje dažnumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos (CPK 151 straipsnio 5 dalis), todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nenagrinėja bylų, kuriose būtų skundžiami teismų procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jų galiojimo, panaikinimo, atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir pan. Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, formuojama kasacine tvarka nagrinėjant bylas dėl nuostolių, kurių padarė taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimo, bylas dėl antstolių, vykdančių laikinųjų apsaugos priemonių nutartis, veiksmų ir kitas bylas, kuriose nenustatyta kasacijos ribojimų. Pažymėtina, kad remiantis oficialia konstitucine doktrina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) šioje apžvalgoje pateikiamos ne naujos teisės aktų aiškinimo taisyklės, o sisteminė aktualios teismų praktikos analizė. Jos tikslas yra ne nurodyti teismams, kaip jie turėtų spręsti vienokias ar kitokias bylas, o pateikti susistemintą medžiagą, kuri parodytų, kaip panašaus pobūdžio bylas sprendžia Lietuvos teismai, paaiškintų vyraujančias teismų praktikos tendencijas, išryškintų pozityvius teisės aiškinimo pavyzdžius. Apžvalgoje pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne cituojamose teismų nutartyse, vertintini kaip rekomendacinio pobūdžio teisės normų taikymo išaiškinimai, neturintys privalomosios galios. Šioje apžvalgoje analizuojami bendrieji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai, jų parinkimo kriterijai ir procesinė tvarka, taip pat atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo problematika. Konkrečių rūšių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai, priemonių taikymas pagal specialiuosius įstatymus bei laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo klausimai nagrinėjami tiek, kiek jie padeda atskleisti bendruosius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus. 1. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir esmė Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kaip pažymima teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010). Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu[2]. N-s šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai[3], jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu[4], siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios[5]. Tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir pats jas pritaikęs teismas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta[6]. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti[7]. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (dėl laikinųjų apsaugos priemonių specifikos prevencinio ieškinio atveju žr. šios apžvalgos 1. 3 skyrių). Byloje galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšis nurodo CPK 145 straipsnio 1 dalis. Teismas gali pritaikyti ir kituose įstatymuose numatytas priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Atskiras privatinių teisinių santykių sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose gali būti nustatytos ne tik atskiros laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, bet ir specialūs tokių priemonių taikymo pagrindai, ypatumai, įgyvendinimo specifika ir kt. Su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusių nuostatų yra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, Viešųjų pirkimų įstatyme, Komercinio arbitražo įstatyme, Įmonių bankroto įstatyme, Įmonių restruktūrizavimo įstatyme ir kituose teisės aktuose. Kai kurie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai reglamentuoti tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose. Štai 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo aptariama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Panašūs klausimai reglamentuojami 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. 1. 1. Laikinųjų apsaugos priemonių klasifikavimas Laikinosios apsaugos priemonės gali būti klasifikuojamos remiantis įvairiais kriterijais. Jų klasifikavimas turi teisinę reikšmę tiek, kiek praktikoje padeda atskleisti laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, parinkti pagal bylos aplinkybes tinkamiausias priemones ir įvertinti jų taikymo specifiką. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–4, 7 punktai); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Pagal įpareigojimų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirstomos į: 1) nustatančias draudimus, t. y. pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–4, 6–10 punktai); 2) nustatančios įpareigojimus atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 5, 11–12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–2, 4 punktai). Pagal savo objektą laikinosios apsaugos priemonės gali būti: 1) turtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, t. y. nukreiptos į turtinių gėrių apsaugą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–7, 9–12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 3–6 punktai); 2) neturtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, taikomos bylose, kuriose nereiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–2, 7 punktai). Pažymėtina, kad kai kurios laikinosios apsaugos priemonės, priklausomai nuo konkretaus jų turinio, gali būti taikomos tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio bylose. Pavyzdžiui, draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas) gali reikšti tiek draudimą sukurti turtines teises ir pareigas, tiek draudimą atsakovui atitinkamai elgtis asmeninių santykių, nesusijusių su turtiniais, srityje. 1. 2. Laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu Laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo priešieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys (priešieškinis) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys (priešieškinis) atmetamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje teisingai pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia keletą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių: 1) teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Štai Lietuvos apeliacinis teismas byloje dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurioje kartu buvo prašoma taikyti restituciją, netaikė laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios daikto pagerinimo išlaidų priteisimą, nes reikalavimo priteisti išlaidas dėl daikto pagerinimo byloje nebuvo pareikšta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, susijusių su ginčo turto pagerinimo išlaidų priteisimu, atsižvelgiant į tai, kad jie nesusiję su restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir dėl jų įvykdymo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010); 2) siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu išrinktam kreditorių komitetui vykdyti kreditorių komiteto posėdžius ir priimti kreditorių komiteto nutarimus, kai byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo išrinktas kreditorių komitetas, pripažinimo negaliojančiu, konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Ieškovo prašoma priemonė nesusijusi su ieškinio dalyku, nes nėra pagrindo teigti, kad dėl kreditorių komiteto vykdomų jam priskirtų funkcijų nebūtų įmanoma įvykdyti teismo sprendimo, jei būtų pripažintas neteisėtu komiteto išrinkimas, juolab kad tokio pobūdžio teismo sprendimai nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010). Kaip negalinčios realiai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo teismai netaikė laikinosios apsaugos priemonės – draudimo ginčo patalpą–prekybos kioską V-, Kalvarijų turgavietėje, perduoti kitiems asmenims, paliekant teisę juo naudotis tik ieškovei, bei įpareigojimo atsakovą įjungti elektros tiekimą ginčo patalpoje. Ieškovė byloje buvo pareiškusi atsakovui UAB „Kalvarijų turgus“ reikalavimą pripažinti jai nuomininkės teises ir įpareigoti raštu sudaryti nuomos sutartį. Vilniaus apygardos teismas, netenkindamas ieškovės atskirojo skundo, nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja teismo pareigą taikyti šias priemones atsakovui tik tuo atveju, jeigu tai gali realiai padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tvirtina ir antstolių surašytų Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pridėtu prie atsiliepimo į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įrodinėja teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad ieškovė jau nesinaudoja ginčo patalpomis, dėl jų nuomos yra sudaryta sutartis su kitu asmeniu – G. A. , tai patvirtina, kad ginčo prekybos vietoje ieškovė šiuo metu nevykdo savo veiklos. P-i ieškovė atskirajame skunde šio fakto neginčija, jį buvo įvardijusi ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi susiklosčiusioje faktinėje situacijoje, kai ginčo patalpa jau yra išnuomota ir naudojama kito asmens, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reikštų sankcijų į bylą neįtrauktam trečiajam asmeniui pritaikymą be teismo sprendimo – jau sudarytos nuomos sutarties su G. A. nutraukimą. Be to, tokiu procesiniu veiksmu nebūtų pasiekti įstatymu deklaruojami laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslai – iki sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį (iki ieškinio pareiškimo buvusią situaciją). Tai reiškia, kad būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas neįvyktų (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1051-464/2010). G-o situaciją laikinai sureguliuojančių laikinųjų apsaugos priemonių specifika Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Štai taikydamas specialias šeimos teisinių santykių byloms CK 3. 65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas ne vien teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, bet ir užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ar neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti, būtent: 1) uždrausti asmenims daryti gresiantį pagal šį Įstatymą saugomų teisių pažeidimą; 2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti pagal šį Įstatymą saugomų teisių pažeidimą; 3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio Įstatymo nustatytas teises; 4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos kūrinių, kitų pagal šį Įstatymą saugomų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia autorių teises, gretutines teises ar sui generis teises; 5) areštuoti pagal šį Įstatymą saugomų teisių pažeidimu įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko sąskaitas, ypač priemones ir įrangą, kurios, kaip įtariama, daugiausia naudojamos pagal šį Įstatymą saugomas teises pažeidžiančioms kūrinių, kitų saugomų teisių objektų kopijoms, prekėms sukurti ar gaminti; 6) taikyti kitas Civilinio proceso kodekso nustatytas priemones. Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas (pavyzdžiui, laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas, įpareigojimas sutuoktiniui gyventi skyrium, įpareigojimas laikinai nutraukti įtariamą autorių teisių pažeidimą) plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų (pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų) teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį. Teismai iš esmės tinkamai atskleidžia laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir nesieja jų taikymo vien su būtinybe priverstinai įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Štai Vilniaus apygardos teismas, santuokos nutraukimo byloje nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – nepilnamečio D. S. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, kartu nustatant, kad tam tikrus vakarus ir savaitgalius sūnus praleis su atsakovu, nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas civiliniame procese turi trejopą paskirtį: užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą; apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams (prevencinės priemonės); užtikrinti įrodymus. CK normos nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3. 65 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Byloje nebuvo nustatyta, taip pat ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė, kad, šalims sudarius rašytinį laikiną susitarimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su juo tvarkos, toks susitarimas pažeidė vaiko teises ir teisėtus interesus. CK 3. 3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (CK 3. 169 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, turėjo atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją byloje ir tik nustačius, jog toks bendras šalių susitarimas kenkia vaiko interesams, taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010). Panašiai argumentavo Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą byloje, kurioje pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodydamas, kad ieškovo prašymas nustatyti laikiną bendravimo tvarką nėra susijęs su šalių pareikštais reikalavimais bei tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka nenustatyta CK 3. 65 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovei L. S. dėl tėvystės nuginčijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei pagal atsakovės L. S. priešieškinį ieškovui D. A. dėl išlaikymo priteisimo. Kadangi nepilnametė šalių duktė A. A. gyveno su atsakove, ieškovas pareiškė prašymą nustatyti laikiną jo bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus apygardos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, kad šiuo metu nepilnametė šalių duktė gyvena su motina, teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta jos gyvenamoji vieta su kuriuo nors iš tėvų, nesama, priešingai, ieškovas tokį reikalavimą – nustatyti dukters gyvenamąją vietą su juo – yra pareiškęs būtent šioje byloje. Taigi ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas yra susijęs su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – laikinos bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarkos nustatymu iki bus išnagrinėtas šalių ginčas. CK 3. 3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3. 170 straipsnio 2 dalis). N-s pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 3. 65 straipsnio 2 dalis nenumato ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau kolegija pažymi, kad CK 3. 65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau, teismo nuomone, yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-448-623/2010). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas papildomai gali taikyti tik tokias priemones, kurios yra nustatytos kituose įstatymuose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). CPK ir kiti įstatymai pateikia platų sąrašą priemonių, kurios, taikant po vieną ar kombinuojant kelias, yra pakankamos bylinėjimosi laikotarpiu apsaugoti tiek turtinius, tiek neturtinius šalių interesus. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas. Kartu pažymėtina, kad išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtinta tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę. Tokiu atveju teismas turi tinkamai motyvuoti ir konstitucinių vertybių apsaugos požiūriu pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti įstatyme aiškiai neįtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę. Apžvelgtoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo tvarkos su dukterimi nustatymas – reiškia tai, kad teismas taikė CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymą, kuri iš esmės apima ir teismo įgaliojimus nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Taigi Vilniaus apygardos teismas byloje įstatyme nenumatytos priemonės realiai netaikė. Laikinųjų apsaugos priemonių santykis su įrodymų užtikrinimu Teismai taip pat kartais nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis, be kita ko, yra ir įrodymų užtikrinimas[8]. Iš tiesų, nors įrodymų užtikrinimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi bendrų bruožų (abi priemonės taikomos teismo nutartimi, kol byla nėra išnagrinėta; abi priemonės tam tikru mastu gali varžyti atsakovo interesus), tačiau skiriasi šių institutų paskirtis, tikslai ir taikymo prielaidos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reglamentuotas CPK XI skyriaus penktajame skirsnyje, o įrodymų užtikrinimą reglamentuoja CPK XIII skyriaus „Įrodymai“ devintojo skirsnio normos. Laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, tuo tarpu įrodymų užtikrinimo tikslas – sudaryti sąlygas, kad teismas galėtų surinkti medžiagą, nustatyti bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), kai tuo tarpu įrodymai užtikrinami, jei kyla pavojus, kad pateikti reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku (CPK 221 straipsnis). Turtinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio reikalavimo įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose pareikšti ieškinio reikalavimai priteisti, o ne reikalavimai pripažinti ar modifikuoti teisinius santykius. Pavyzdžiui, byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą pakeisti nuomos sutarties sąlygas, prašydamas sumažinti nuomos sutartyje nustatytą kainą. Kartu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – leisti ieškovui mokėti prašomą sumažinti nuomos mokesčio dalies sumą į teismo (arba ieškovo pasirinkto notaro) depozitinę sąskaitą, o sukauptą sumą paskirstyti šalims, atsižvelgiant į teismo baigiamąjį aktą. Kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Ieškiniais dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan. ). Siekiant užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo) paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Tiesa, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, pagal reikalavimą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ar asmens globėją (rūpintoją) ir panašiai, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, nes teismo sprendimo įvykdymas (vaiko perdavimas) gali būti užtikrintas valstybės prievarta. Tačiau kai reiškiamas reikalavimas pakeisti sutartinius teisinius santykius, konkrečiai – sumažinti sutartą kainą už naudojimąsi daiktu, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, taigi sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka. Tai reiškia, kad toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010). 1. 3. Laikinųjų apsaugos priemonių specifika bylose, kuriose pareikštas prevencinis ieškinys CK 6. 255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6. 255 straipsnio 1 dalis). Taigi prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos. N-s paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Štai civilinėje byloje, kurioje pareikštu ieškiniu buvo siekiama uždrausti atsakovui nutraukti elektros energijos, vandens ir šilumos tiekimą ieškovo valdomoms patalpoms, teismas pritaikė iš esmės analogiško turinio laikinąsias apsaugos priemones. Atsakydamas į atskirojo skundo argumentus, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal jų turinį ir prasmę iš esmės yra ieškovo prevencinio ieškinio patenkinimas, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad prevenciniu ieškiniu siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6. 255 straipsnis), o laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Taigi, akivaizdu, kad vien dėl to, jog ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas palankus ieškovui teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamų padarinių, t. y. neužkirtus kelio atsakovo trukdymams, iš esmės būtų buvusi paneigta ieškovo teisė naudotis patalpomis ir plėtoti savo veiklą, o vėlesnis teismo sprendimo vykdymas labai pasunkėtų (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1627-467/2010). N-s prevencinio ieškinio atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir gali sutapti su byloje pareikštais reikalavimais, tačiau tai nereiškia, kad taikydamas tokią priemonę teismas pasisako dėl bylos esmės, taip pat kad dėl tokios priemonės taikymo būtų pagrindas abejoti bylą nagrinėjančio teismo nešališkumu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo argumentas, kad taikant nurodytą laikinąją apsaugos priemonę būtų pasisakyta dėl ieškinio pagrįstumo. Aplinkybė, kad minėta laikinosios apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš šioje byloje ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo[9]. Su prevenciniu ieškiniu yra susijusi CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyta apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Kai byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį atitinkamai veikti, t. y. atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar padidėtų žala. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių pavyzdys galėtų būti įpareigojimas atlikti gresiančio nugriūti pastato sutvirtinimo darbus, įpareigojimas pašalinti žalą darančią informaciją ir pan. Štai Lietuvos apeliacinis teismas yra panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovą pašalinti iš laikraščio interneto svetainės apsinuoginusių ieškovų nuotrauką, nurodydamas, kad, nesiėmus tokios laikinosios apsaugos priemonės, tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų nustatyta, jog ieškovų teisės yra pažeistos ir žala jiems padaryta, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas ieškovų teisių pažeidimas ir toliau jiems daroma žala. Taigi, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovui pašalinti iš interneto svetainės ieškovų bendrą nuotrauką, gali būti taikoma, nes ja yra siekiama užkirsti kelią tolimesniam teisių pažeidimui (jeigu toks būtų nustatytas) bei žalos padidėjimui, taip pat naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496). Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą[10]. Iš teismų praktikos analizės matyti, kad teismai daug dažniau taiko konservacinės paskirties ir turtinio pobūdžio interesų apsaugai skirtas laikinąsias apsaugos priemones (paprastai atsakovo turto areštą), nei ginčo situaciją laikinai sureguliuojančias ir neturtinio pobūdžio apsaugos priemones. Tai paaiškinama tuo, kad teismuose vyrauja būtent turtinio pobūdžio ginčai, kuriuose ieškovai, naudodamiesi dispozityvumo principo jiems suteiktomis teisėmis (CPK 13 straipsnis), siekia užtikrinti atsakovo turtinės padėties nepablogėjimą bylos nagrinėjimo metu. G-o situaciją laikinai sureguliuojančios priemonės dažniausiai taikomos šeimos bylose; į tai teismus orientuoja ir specialios CK 3. 65 straipsnyje įtvirtintos šiam tikslui skirtos laikinosios apsaugos priemonės. J- teismas turėtų taikyti ypač tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia dėl bylos sustabdymo (pavyzdžiui, teismui kreipusis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ar Konstitucinį Teismą) ar dėl kitų priežasčių, o byloje būtina apsaugoti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesus. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimas gali būti sprendžiamas ir sustabdytoje byloje (CPK 166 straipsnio 3 dalis). 1. 4. Asmenys, kuriems gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės Paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui. Tai susiję su tuo, kad materialiniai teisiniai reikalavimai yra pareiškiami atsakovui ir jam tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. N-s kai kuriomis laikinosios apsaugos priemonėmis nustatyti draudimai ar įpareigojimai būna adresuoti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles (CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau dėl tokių suvaržymų neigiamų padarinių patiria atsakovas. Jei byloje pareikštas priešieškinis, atsakovas pagal priešieškinį yra ieškovas pradinėje byloje, taigi laikinosios apsaugos priemonės dėl jo gali būti taikomos pagal tas pačias taisykles. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), taigi nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Tačiau kai kuriais atvejais asmenų, nesančių atsakovais byloje, teisės laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti suvaržytos netiesiogiai, pritaikius atitinkamas priemones atsakovui. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų byloje konkurso dalyviui ginčijant konkurso rezultatus ir kaip laikinąją apsaugos priemonę prašant sustabdyti konkurso procedūras bei uždrausti perkančiajai organizacijai (atsakovui) sudaryti sutartį su konkurso laimėtoju, neigiamų padarinių dėl tokios priemonės taikymo patiria ne tik perkančioji organizacija, bet ir konkurso laimėtojas, su kuriuo sutartis negali būti sudaryta. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, priklausomai nuo būsimo teismo sprendimo turinio tokios priemonės kai kuriais atvejais gali būti taikomos ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, kuriam nepareikšta savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų. Štai byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė buvo pareiškusi actio P-ana atsakovams, reikalaudama pripažinti nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją, teismas ieškovo prašymu pritaikė laikinąją apsaugos priemonę ir areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, kurio perleidimo sandoris buvo ginčytas. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė areštuoti ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas, priklausančias ieškovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, atsakovų sumokėtas ginčijamais sandoriais, neviršijant pagerinimų sumos. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad restitucijos taikymo natūra ypatumai atlygintino turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio atveju lemia ne tik atsakovo, bet ir ieškovo turtinių prievolių atsiradimą. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus, ieškinio tenkinimo atveju atsakovas įgytų pareigą grąžinti ieškovui ginčijamu sandoriu jam perduotą turtą natūra, ir ieškovas – pareigą grąžinti atsakovui ginčijamo sandorio pagrindu už šį turtą sumokėtą kainą. Ši priešpriešinių ginčo šalių vykdytinų turtinių prievolių atsiradimo galimybė teismo sprendimu tenkinus ieškinio reikalavimus, lemia būtinybę užtikrinti tokio teismo sprendimo įvykdymą, jei byloje esančių įrodymų pagrindu būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Tokiu atveju būtent restitucijos vykdymo ypatumai lemia tai, kad teisę reikalauti užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju turi ne tik ginčo sprendimą teisme inicijavęs ir savarankiškus reikalavimus byloje pareiškęs ieškovas, bet ir pagal pareikštą ieškinį privalantis atsakyti atsakovas, kiek tai susiję su ieškovo prievolės grąžinti ginčijamu sandoriu perleisto turto kainą galimu atsiradimu ir tokią pareigą nustatančio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Aptariamoje byloje teismai netaikė ieškovo turto arešto, nes ieškinį buvo pareiškusi bankrutuojanti įmonė, ir turto arešto atveju atsakovas neįgytų teisės į kitokią savo reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patenkinimo tvarką nei ta, kurią nustato Įmonių bankroto įstatymas, t. y. jis neįgytų teisės reikalauti, kad jo reikalavimai būtų patenkinti iš konkretaus taikant laikinąsias apsaugos priemones areštuoto turto, taip pat neįgytų pirmenybės, jog jo reikalavimai būtų patenkinti prieš kitus aukštesnėje eilėje esančius kreditorius ar tos pačios eilės kreditorius, nei jis pats. Tačiau atsižvelgiant į galimą būsimo teismo sprendimo turinį, kuris nustatytų pareigas ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš principo yra galimas ir ieškovui. Tam tikras laikinąsias apsaugos priemones ieškovui teismas taikė ir byloje, kilusioje iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, kurioje ieškovas ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą dėl pasiūlymų eilės sudarymo, perkant mobiliojo ryšio paslaugas. Kaip laikinąją apsaugos priemonę ieškovas prašė teismo sustabdyti tolimesnes viešojo pirkimo procedūras bei uždrausti atsakovui sudaryti mobiliojo ryšio paslaugų pirkimo sutartį su atsakovo sprendimu laimėjusį pasiūlymą pateikusiu tiekėju. Kadangi ieškovas teikė mobiliojo ryšio paslaugas atsakovui ir prieš konkurso paskelbimą, o šių paslaugų kaina 50 kartų viršijo paties ieškovo konkurse pasiūlytą paslaugų kainą, tai teismas ne tik sustabdė pirkimo procedūras, tačiau, atsižvelgdamas į ieškovo sutikimą, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu taip pat įpareigojo ieškovą teikti atsakovui mobiliojo ryšio paslaugas už įkainius, nurodytus ieškovo pasiūlyme atsakovui. Teismas pažymėjo, kad nors abi šalys šį teismo įpareigojimą ieškovui vertina kaip atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 straipsnis), toks įpareigojimas neatitinka CPK 147 straipsnyje numatytos priemonės pobūdžio ir paskirties. Įpareigojimas ieškovui laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu teikti atsakovui mobiliojo ryšio paslaugas už mažesnius įkainius pagal savo prigimtį yra prevencinė priemonė, skirta išvengti neproporcingų atsakovo nuostolių atsiradimo, kuri, nors civilinio proceso įstatyme tiesiogiai nenumatyta, savo esme yra artimiausia CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytai priemonei ir neprieštarauja civilinio proceso tikslams, principams bei laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirčiai (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-8411-823/2010). 2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principai ir kriterijai Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje – tokios priemonės gali būti taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Neturtinio pobūdžio bylose dažniausiai atsižvelgiama į šalių teisių pažeidimo riziką, vertybes, kurioms apsaugoti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos, poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę ir kt. Visais atvejais turėtų būti įvertinta ir tai, ar tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai leidžia įžvelgti ieškovui palankaus sprendimo tikimybę, taip pat ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. 2. 1. Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas[11]. S-stant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami[12]. Taigi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas[13]. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu[14]. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nurodė, kad atskiruosiuose skunduose apeliantai pagrįstai akcentuoja būtinybę teismui sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog reikalavimas atlyginti žalą galėtų būti tenkinamas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo, reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą[15]. Teismų praktikoje prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinami, kai nustatoma, kad preliminariais duomenimis ieškinys negali būti patenkinamas. Štai Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo areštuoti atsakovui priklausantys nebaigti statyti gyvenamieji namai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu. Byloje pareikštas ieškinys grįstas tuo, kad atsakovas statybas vykdo savavališkai, nors su ginču susiję kitų teismų sprendimai tokius teiginius paneigė. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštus reikalavimus, o teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti ne tik formalią jų atitiktį ieškovo siekiamam galutiniam rezultatui, bet ir atsižvelgti į nurodomus ginamos teisės pagrindus. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą nugriauti pastatus ignoruodama faktą, kad jų statybai yra išduoti galiojantys leidimai, statyba vykdoma pagal patvirtintą detalųjį planą, tokiu atveju jos teiginys, kad statyba yra savavališka, negali būti laikomas pagrįstu. R-alavimų, kuriais būtų siekiama nuginčyti statybos leidimą, detaliojo plano sprendinius, ieškovė taip pat nereiškia. Pirmosios instancijos teismas, formaliai vertindamas tik ieškovės pareikštą reikalavimą, tačiau neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad ieškovė savo teiginio apie savavališką statybą niekuo neįrodo, areštuodamas nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, nepagrįstai suvaržė atsakovo teises (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-430-492/2010). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, ypač aktualus civilinėse bylose, kuriose kreditorius prašo iškelti skolininkui bankroto bylą. B-kroto procedūrų, nors ir inicijuojamų savo privatų interesą ginančio kreditoriaus, paskirtis – apsaugoti visų įmonės kreditorių, o ne tik į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo besikreipiančio kreditoriaus interesus. Kadangi ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dalykas nėra konkrečios skolos kreditoriui priteisimas, ir bankroto bylos iškėlimo atveju į kreditoriams dalytino turto masę pateks visas (su nedidelėmis išimtimis) bankrutuojančios įmonės turtas, tai laikinosios apsaugos priemonės iš esmės gali būti pritaikytos visam atsakovo turtui, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas bankroto procese. Viso atsakovo turto suvaržymas laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali iš esmės apsunkinti įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, veiklą. Dėl šios priežasties tokio masto laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik tada, kai pateikiami duomenys, leidžiantys preliminariai spręsti, kad atsakovas gali būti nemokus. Kartu kreditoriui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, nepakanka nurodyti esant prievolių pažeidimą iš atsakovo pusės, nes, nors įstatymas suteikia teisę įmonės kreditoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, sutartinių ar kitokių įsipareigojimų nevykdymas savaime nerodo atsakovo įmonės nemokumo. Nesant galimybės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bent preliminariai nustatyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas iškelti bankroto bylą atsakovui teismo galėtų būti tenkinamas (t. y. nesant galimybės bent preliminariai teigti, kad teismo sprendimas galėtų būti ieškovui palankus), nėra pagrindo taikyti ir šio reikalavimo užtikrinimo priemonių. Taigi tam, kad būtų pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dėl bankroto bylos iškėlimo, iš ieškovo teismui pateikto pareiškimo teismas turėtų turėti galimybę daryti bent preliminarią išvadą dėl atsakovo nemokumo. G-ma pritarti teismų praktikai, kurioje pažymima, kad kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ir ne tiek ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet įmonės, kuri gali būti pripažinta nemokia, visų kreditorių teises. Tačiau tokios priemonės atsakovui gali būti taikomos tik tada, kai teismui pateikiami prima facie įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės sunkinti mokios įmonės veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-396/2010). Kai kurie specialūs įstatymai teismo pareigą taikant laikinąsias apsaugos priemones preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą detalizuoja. Štai remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalimi, tame straipsnyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, „kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimas“. Taikant šias nuostatas teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog tokį įtarimą sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą saugomų teisių subjektas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas[16]. Apibendrinant galima pabrėžti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu. 2. 2. Laikinosios apsaugos priemonės ir viešasis interesas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas (pvz. , Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Dėl to, kad būtent teismas sprendžia, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas, savo jurisprudencijoje yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006; kt. ). Būtina pažymėti, kad kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (pvz. , Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Pirmiau nurodytais išaiškinimais teismai turi vadovautis ir tada, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Viešojo intereso egzistavimas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą aktualus dviem aspektais: 1) kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti savo iniciatyva (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Savo iniciatyva teismas tokias priemones paprastai taiko šeimos teisinių santykių bylose, taip pat kitose bylose, kuriose viešojo intereso egzistavimas preziumuojamas. Štai Klaipėdos apygardos teismas, palikdamas nepakeistą laikinąją apsaugos priemonę, kuria išlaikymo dydžio pakeitimo byloje teismo iniciatyva iš atsakovo buvo priteistas laikinas išlaikymas, nurodė, kad šios konkrečios laikinosios apsaugos priemonės tikslas yra užtikrinti, kad būtinos vaikams vystytis sąlygos ir bent minimalūs vaikų poreikiai būtų užtikrinti ir patenkinti viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, kuris atskirais atvejais gali užtrukti (CK 3. 192 straipsnio 2 dalis)[17]. Vis dėlto reikia pažymėti, kad bylų, kuriose laikinosios apsaugos priemonės taikomos teismo iniciatyva, yra itin mažai. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad CPK norma, leidžianti teismui veikti savo iniciatyva, yra dispozityvumo principo išimtis, o paprastai suinteresuoti asmenys patys aktyviai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau nustatęs, kad byloje yra viešasis interesas, o egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo rizikai suinteresuoti asmenys neprašo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, šalių statusą, jų patirtį ir procesinį elgesį, turėtų veikti savo iniciatyva; 2) viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Pavyzdžiui, kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-304/2010, atsakovo VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo centro vykdomos viešųjų pirkimų procedūros yra susijusios su viešuoju interesu, nes jomis siekiama rekonstruoti mokyklų, esančių V-, L-ės pr. 53 ir Ateities g. 28, pastatus, juos suremontuoti, apšiltinti, įrengti vėdinimo sistemas, pakeisti stogų dangas. Tai susiję su valstybės interesu viešajame sektoriuje didinti energijos efektyvumą bei mažinti išlaidas, skiriamas energijai, rekonstruoti pastatus. Šiuo atveju vertintina ir ta aplinkybė, kad energijos efektyvumą siekiama didinti mokykloje. Minėtų priemonių įgyvendinimas mokykloje leistų ne tik pagerinti mokinių ir mokyklos darbuotojų sąlygas, sukurti geresnes bendras darbo sąlygas, bet ir optimizuoti mokyklos išlaidas, skiriamas mokyklos šilumos ūkiui. Įgyvendinamas projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius šio projekto įgyvendinimą kyla grėsmė, kad jis nebus įgyvendintas nustatytu laiku bei bus prarastas būtent šiam projektui skirtas finansavimas. P-eiktų argumentų pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (sustabdžius konkurso procedūras) nukentėtų dalies visuomenės (mokinių bei mokykloje dirbančių asmenų) interesai, kartu būtų pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo šioje byloje yra glaudžiai susijęs su viešuoju interesu. Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodoma, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo būti įvertinta ir laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos būtų pritaikytos, įtaka egzistuojančiam viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju aišku, kad atsakovas (Policijos departamentas prie V-aus reikalų ministerijos) vykdo pirkimą tikslu išplėsti vaizdo stebėjimo sistemą sandėliuose, kuriuose yra daug vertingo Policijos departamentui priklausančio, taip pat konfiskuoto turto, o minėtas vaizdo stebėjimo sistemos išplėtimo pirkimas vykdomas siekiant maksimaliai apsaugoti šį turtą, kuriam įsigyti skiriami valstybės biudžeto asi-vimai (išskyrus konfiskuotą turtą), t. y. mokesčių mokėtojų pinigai. Atitinkamai jau vien tai, kad vaizdo stebėjimo sistemą buvo nuspręsta išplėsti, leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu pirmiau minėto turto apsauga (stebėjimas ir kontrolė, siekiant maksimaliai išvengti žmogaus faktoriaus įtakos) nėra pakankama. Taigi, kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, vaizdo stebėjimo sistemos išplėtimo pirkimas yra susijęs su viešuoju interesu (siekiu apsaugoti už mokesčių mokėtojų pinigus įsigyjamą turtą), kurį apsaugoti būtina kuo greičiau, o ginčijami ieškovo reikalavimai ir su jais siejamas reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju viešojo intereso negali paneigti ar sumenkinti, nes grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1167/2010)[18]. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atskirų galimų kreditorių reikalavimu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (iki bus išnagrinėti prašymai patvirtinti kreditorių reikalavimus uždrausti šaukti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimus ar kreditorių komiteto posėdžius, nustatyti turto kainas, mokėti administratoriui atlyginimą), dėl kurių iš esmės būtų sustabdytos bankroto procedūros, būtų pažeistas viešasis interesas. Tuo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimų tenkinimas būtų nukeltas neapibrėžtam terminui, o jo metu bankrutuojanti įmonė vis tiek patirtų administravimo išlaidų, kas mažintų kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį, būtų pažeidžiami visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Dėl apeliantų prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo operatyvus bankroto procedūrų vykdymas ir kuo greitesnis kreditorių reikalavimų tenkinimas, kas yra susiję su viešuoju interesu, taptų neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2010). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad aplinkybė, jog ieškinį pareiškia viešąjį interesą ginantis subjektas (CPK 49 straipsnis), nesudaro pagrindo, neišnagrinėjus ginčo, daryti išvadą dėl viešojo intereso egzistavimo ir nelemia ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimo[19]. Kitaip tariant, viešojo intereso gynimas per se nelemia laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo. Jeigu byloje susiduriama su viešųjų interesų konkurencija, konkrečiu atveju teismas turi spręsti, kuriam interesui suteiktinas prioritetas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, yra nurodęs, kad jo nagrinėjamoje byloje nėra tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistuoja viešasis interesas, reikalaujantis itin sparčiai užbaigti pirkimo procedūras, vykdyti rekonstrukcijos darbus, o ne stabdyti pirkimo procedūras. Priešingai, viešasis interesas reikalauja išsiaiškinti, ar iš tiesų perkančioji organizacija pagrįstai iš tolesnių pirkimo procedūrų pašalino ieškovą, pasiūliusį daug mažesnę darbų atlikimo kainą, ir nutarė prioritetą suteikti ne mažiausią kainą pasiūliusiai įmonei, ar tokiu sprendimu nepadaryta žalos valstybei. Be to, atsakovas nepateikė duomenų, kad, operatyviai neįvykus viešajam konkursui, iš esmės nukentės valstybės biudžetinės įstaigos turtinė padėtis ir ji nesugebės panaudoti konkursui skirtų lėšų. Nesant tokių duomenų, daryti išvadą, kad teismas pagal ieškovo pareikštus neturtinio pobūdžio reikalavimus nepagrįstai sustabdė viešojo pirkimo procedūras, nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581/2009). Kiekvienu atveju, kai teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remiasi viešojo intereso argumentu (tiek taikydamas tokias priemones savo iniciatyva, tiek atsisakydamas jas taikyti), turėtų savo procesiniame sprendime argumentuoti, kuo konkrečiu atveju pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti teismo iniciatyva arba viešojo intereso apsaugos sumetimais taikyti (netaikyti) laikinąsias apsaugos priemones. Štai Lietuvos apeliacinis teismas kaip nemotyvuotą yra panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos didesne apimtimi, nei prašė suinteresuotas asmuo: teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Tačiau teismas, pasinaudodamas iniciatyvos teise, tokio pagrindo nenurodė ir jo nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už atsakovės prašymo ribų, teismo pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingos ir neekonomiškos (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-523/2007). 2. 3. Ekonomiškumas ir proporcingumas taikant laikinąsias apsaugos priemones CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. N-s nuostata apie ekonomiškumo principą yra toje pačioje straipsnio dalyje, kurioje nurodoma apie ieškinio sumos neviršijimą taikant laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tai nereiškia, kad šis principas aktualus vien užtikrinant turtinio pobūdžio reikalavimų įvykdymą. Ekonomiškumo principo turinys CPK nuostatose neatskleidžiamas, o draudimas panaudoti daugiau priemonių, nei pareikšta ieškinio suma, yra tik vienas iš ekonomiškumo principo sudedamųjų elementų. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu. N-s pastarasis CPK nuostatose tiesiogiai neįtvirtintas, tačiau civiliniame procese turi būti vadovaujamasi ne tik šakiniais šios teisės šakos principais, bet ir bendraisiais teisės principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Atskleidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų turinį teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti[20]. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus[21]. Pavyzdžiui, byloje, kurioje pareikštas reikalavimas pripažinti sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją, ieškovas – viešąjį interesą ginantis prokuroras – prašė areštuoti atitinkamą žemės sklypo dalį bei sustabdyti teritorijos detaliojo plano rengimą. Lietuvos apeliacinis teismas, tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą ir panaikindamas pirmosios instancijos nutarties dalį, kuria uždrausta rengti detalųjį planą, pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vienas iš ieškovo ieškinio reikalavimų yra taikyti restituciją, t. y. grąžinti valstybei 1317 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 2299 kv. m ploto žemės sklype V-, Geležinio V-o g. 21 / Geležinio V-o g. 23A. R-alavimų, susijusių su teritorijos, esančios V-, Geležinio V-o g. 21 / Geležinio V-o g. 23A, detaliojo plano rengimu, ieškovas nereiškia. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio reikalavimams užtikrinti pakanka vienos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo žemės sklypo arešto. Taip pat svarbus šalių interesų pusiausvyros kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ištyrus aplinkybes: ar ieškovas bus pajėgus atlyginti atsakovo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, jei laikinosios apsaugos priemonės iš dalies ar visiškai bus nepagrįstos, o jei negalės, tai kiek tikslingiau (ekonomiškai) yra taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei jų netaikyti. Bylos duomenys rodo, kad teritorijos, esančios V-, Geležinio V-o g. 21 / Geležinio V-o g. 23A, detaliojo plano rengimas apima daug didesnę teritoriją, nei ta, dėl kurios vyksta ginčas, todėl sustabdžius detaliojo plano rengimo procedūras galintys atsirasti nuostoliai gali būti didesni, nei netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2007). G-mas ekonomiškumo bei proporcingumo principų pažeidimas buvo įžvelgtas ir Vilniaus apygardos teismo byloje, kurioje buvo pareikštas ieškinys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre apie draudimą atsakovams perleisti jiems priklausančias žemės sklypo dalis. Teismai, atsisakydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad, ieškovei reikalaujant nustatyti naudojimosi turtu tvarką, tačiau nesiekiant atidalyti jai priklausančios turto dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės, jos prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams ir įrašyti viešame registre draudimą perleisti atsakovams nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo dalis, suteiktų nepagrįsto pranašumo ieškovei prieš atsakovus, o pastariesiems nepagrįstai suvaržytų nuosavybės teises, tokios laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų jų paskirties, nes pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, be to, neatitiktų ekonomiškumo bei proporcingumo principų, nes, ieškovei reiškiant reikalavimą naudotis turtu, atsakovams būtų suvaržytos ne tik naudojimosi, bet ir valdymo bei disponavimo šiuo turtu teisės (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1106-302/2009). Taigi teismai spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius. Jei dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. 2. 4. Ieškinio (priešieškinio) sumos kriterijus ir atsakovo (skolininko) turtinė padėtis 2. 4. 1. V-inimas, ar ieškinio (priešieškinio) suma yra didelė Kai byloje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio (priešieškinio) suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto. Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką[22]. Didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, nes vienomis aplinkybėmis ta pati suma gali atrodyti didelė, o kitomis – maža. Tai, ar ieškinio (priešieškinio) suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010)[23]. Akcentuotinas teismų argumentavimas, didelės ieškinio (priešieškinio) sumos vertinimą siejant su konkrečiais byloje dalyvaujančiais asmenimis ir jų turtine padėtimi. Ar suma yra didelė, būtina vertinti atsižvelgiant į ginčo subjektus ir kitas aplinkybes, susijusias (lemiančias) su konkretaus subjekto turtine padėtimi, nes objektyvus didelės sumos slenksčio nustatymas negalimas. Pavyzdžiui, kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, priešieškinio (ieškinio) sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė priešieškinio (ieškinio) suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgti į šį kriterijų ypač būtina tada, kai ieškovo (atsakovo) valdomas nuosavybės teise turtas, įstatinis kapitalas yra mažesni už priešieškinio (ieškinio) sumą. Kai yra įrodymų, kad priešieškinio (ieškinio) suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai ieškovas (atsakovas) paneigia objektyvios grėsmės (pavyzdžiui, dėl didelės priešieškinio (ieškinio) sumos) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008)[24]. Arba, pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, tai, ar ieškinio suma yra didelė ir ar egzistuoja faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatoma vertinant iš atsakovo pozicijų, t. y. subjektyviąja prasme. Kai yra įrodymų, kad ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai paneigiama objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 178 straipsnis). Atskirajame skunde atsakovas, prieštaraudamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nurodė bei pateikė duomenis apie tai, kad per 2008 metus uždirbo 242 599 Lt, o per 2007 metus – 134 375 Lt apmokestinamojo pelno. Taip pat apeliantas nurodė, kad bendrovė turi automobilių, kurių vertė 52 235,18 Lt, ir ilgalaikio materialaus turto, kurio vertė 136 609,11 Lt. Tačiau kaip matyti iš apelianto pateikto 2009 m. balandžio 17 d. preliminaraus 2008 m. balanso, bendrovės turtas sudaro 2 439 168 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 959 241 Lt. Taigi pateikti įmonės finansinės padėties įrodymai neeliminuoja abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, o taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009). Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio (priešieškinio) sumos ir skolininko turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas, atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu, t. y. siekiant ginčo šalių interesų pusiausvyros, turėtų būti vengiama hipotetinių įrodymais neparemtų abstrakcijų dėl galimo atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimo[25]. Vis dėlto, jeigu teismas pateikia konkrečius argumentus dėl atsakovo (skolininko) turtinės padėties (pavyzdžiui, turimo turto pobūdžio (trumpalaikis, ilgalaikis), kitų turimų įsipareigojimų ir pan. ), galimas atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimas gali būti vertinamas kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. S-bu, kad teismai vengtų nekonkretizuoto pobūdžio teiginių, o pateikiami argumentai rodytų turtinės padėties pasikeitimo tikimybės realumą. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėjo, kad trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų kilti grėsmė teismo sprendimo, kuriuo tenkinamas priešieškinis, įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-437/2008). Arba, pavyzdžiui, nors konkrečiu atveju ieškinio suma (6215,04 Lt) nėra didelė, tačiau, atsižvelgusi į ieškovo prie atskirojo skundo pridėtą Skolų išieškojimo biuro pažymą bei į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovui IĮ „Lautė“ teismuose yra iškelta daug civilinių bylų dėl skolų priteisimo, be to, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovas būtų pajėgus įvykdyti teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas išvadai, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1334-275/2009). Šiuo atveju būtina turėti omenyje tai, kad atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimo ateityje galimybė, kaip kriterijus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti suprantamas ne kaip taisyklė, o kaip taisyklės išimtis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pavyzdžiui, kaip nurodoma vienoje iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, teisinę reikšmę turi viso atsakovo turimo turto (trumpalaikio ir ilgalaikio turto, nuosavo kapitalo) santykis su jo įsipareigojimais. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į teismo sprendimo, kuriuo priteisiama tam tikra pinigų suma, vykdymo ypatumus, nes vykdymo procese išieškojimą nukreipti galima į bet kokį atsakovo turtą. Pažymėtina, kad įmonės finansinė būklė gali kisti. Pasikeitus atsakovo turtinei padėčiai ar atsiradus kitų aplinkybių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-302/2009). 2. 4. 2. Įrodinėjimo naštos paskirstymas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis)[26]. Pasitaikantis teismų praktikos nevienodumas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti sprendžiamas vadovaujantis pirmiau nurodytomis taisyklėmis. Teismai skirtingai sprendžia, ar duomenų apie (gerą) atsakovo (skolininko) turtinę padėtį neturėjimas (nepateikimas) yra aplinkybė, vertintina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar atsakovo (skolininko) nenaudai. Nustatant, kuri šalis turi įrodyti vienokias ar kitokias aplinkybes, kai nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, minėta, turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis. Atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, ginčas yra kilęs dėl didelių sumų priteisimo, todėl gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje, taigi egzistuoja pagrindas dėl atsakovų imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, teismas neturi jokių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Atsakovai nepateikė jų gerą turtinę padėtį patvirtinančių duomenų apeliacinės instancijos teismui, o ieškovui yra sudėtinga tai padaryti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštos pareigą siejo tik su ieškovu, reiškiančiu prašymą užtikrinti ieškinio reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010). Šiuo atveju teismas paneigė, kad būtent ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti įrodymus apie atsakovo turtinę padėtį[27]. Tačiau kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad apeliantas atskirajame skunde pripažino, jog jam atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma. V- didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovui priklausančio turto areštą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969/2010). Kitaip tariant, atsakovo turtinės padėties įrodymo našta buvo perkelta išimtinai ieškovui. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti ieškovas). Ar ieškinio (priešieškinio) suma vertintina kaip didelė, sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes. Jeigu ieškinio (priešieškinio) suma vertintina kaip didelė, tai yra vienas iš veiksnių, darant išvadą dėl grėsmės rizikos. Kartu atsakovas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančias teismo sprendimo neįvykdymo riziką. 2. 5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, esant skolininkų daugetui Taikant laikinąsias apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė taisyklė yra ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar subsidiariųjų skolininkų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje[28]. Tais atvejais, kai ieškovas prašo taikyti, pavyzdžiui, visų atsakovais patrauktų bendraskolių turto areštą, reikalavimo dydis vertinamas atsižvelgiant į bendraskolių bendrą turtinę padėtį, o ne į kiekvieno bendraskolio turtinę padėtį atskirai, t. y. vertinama, ar pagal bendrą jų visų turto vertę ieškinio sumą galima laikyti didele. Kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavus, kad pagrindinės skolininkės finansinė būklė, atsižvelgus į ieškinio sumą, nekelia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kitų atsakovų – subsidiariųjų skolininkų – mokumo klausimas šioje situacijoje neturi reikšmės (CPK 274 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-226/2010)[29]. Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad, esant solidariajai skolininkų atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6. 6 straipsnio 4 dalis, 6. 76 straipsnis), ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovą, iš kurio išieškoti priteistą sumą, todėl turi teisę pasirinkti ir atsakovus, kuriems taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Šiuo atveju ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visiems atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikto dydžio ieškinys (solidariųjų reikalavimų suma yra 10 730 835,07 Lt, be to, iš kiekvieno atsakovo prašoma priteisti po 20 000 Lt neturtinės žalos atlygimo) sudaro pagrindą teigti, kad tokia ieškinio suma yra didelė atsakovams, juolab kad visi atsakovai yra fiziniai asmenys (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-472/2010). Kartu, kaip nurodė teismas šioje nutartyje, apeliantai (atsakovai) nepateikė teismui duomenų, kurie paneigtų pirmiau minėtas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, kad ieškinio suma, atsižvelgiant į atsakovų turimą turtą bei gaunamas pajamas, jiems nėra didelė. Taigi apeliantai nepaneigė prezumpcijos dėl didelės ieškinio sumos ir būtinumo užtikrinti pareikštą ieškinio reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Būtina pažymėti ir tai, kad skolininkų daugeto faktas gali turėti įtakos vertinant riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-568/2009, ieškovas, grįsdamas pareikštą reikalavimą solidaria atsakovų pareiga atlyginti žalą, kaip laikinąją apsaugos priemonę prašė areštuoti visų bendraskolių turtą. Tokiu atveju prašymą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti ne tik į ieškovo teises bei interesus – ieškovo prašomą priteisti didelę pinigų sumą bei jo įrodinėjamą prievolės rūšį, kuri lemia skolininkų daugeto rūšį, bet ir į atsakovų teisinį statusą, jų skaičių bei turtinę padėtį. Jeigu atsakovais patraukti keli solidarieji bendraskoliai ir jie pateikia duomenų apie savo gerą ir stabilią finansinę padėtį, grėsmė, kad ieškovui galimas palankus teismo baigiamasis aktas bus neįvykdytas, sumažėja arba apskritai jos neatsiranda. Darytina išvada, kad skolininkų daugetas yra aplinkybė, reikšminga vertinant, ar pagal konkrečios bylos aplinkybes ieškinio suma yra didelė, taip pat riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. 2. 6. Atsakovo teisinio statuso įtaka vertinant teismo sprendimo neįvykdymo riziką Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti ir į atsakovo teisinį statusą. Atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nebuvimą. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas vienoje iš nagrinėtų bylų yra pažymėjęs, kad atsakovas – viešoji įstaiga – yra valstybei nuosavybės teise priklausanti ne pelno įstaiga (Visuomenės informavimo įstatymo 30 straipsnis), kuri finansuojama iš valstybės biudžeto asi-vimų (taip pat pajamų, gautų už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos) ir kuriai netaikomas bankrotas (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1, 4 dalys). Preziumuojama, kad valstybė negali būti nemoki. Dėl to nei didelė pareikšto reikalavimo suma, nei atsakovo veiklos pelningumas (nuostolingumas) negali būti vertinami kaip keliantys grėsmę sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-66/2010). Analogiškais argumentais teismai vadovaujasi ir spręsdami dėl reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones savivaldybei, kai ši yra patraukta atsakovu. Teismų praktikoje pažymima, kad savivaldybės turi savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės surenkamų (savų) lėšų, taip pat gali gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kt. T-ėl, nepaisant to, kad dėl valstybės ekonominės krizės savivaldybių finansinė būklė yra sudėtinga, neegzistuoja rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui, jeigu atsakovas yra savivaldybė[30]. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia išimtis netaikoma savivaldybės įmonei[31]. Pavyzdžiui, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas, faktas, kad atsakovas (savivaldybės įmonė), be ūkinių komercinių funkcijų vykdo tam tikras viešojo administravimo funkcijas, nesudaro pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas, teigdamas, kad savivaldybės įmonė yra viešas juridinis asmuo, kuris finansuojamas iš savivaldybės biudžeto ir kurio prievolių vykdymui skiriamos savivaldybės (savininko) lėšos bei tai, kad savivaldybė yra specifinis juridinis asmuo, kuris iš esmės negali būti nemokus, bankrutuoti, t. y. neįvykdyti būsimo teismo sprendimo, taip save tapatina su savivaldybe. T-ėl neegzistuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizika, kai skolininkas yra pati savivaldybė. Kadangi šiuo atveju atsakovas yra savivaldybės įmonė, tai jai, be kitų įstatyminių nuostatų, yra taikomos ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad įmonė, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės institucija, gali bankrutuoti ir būti likviduojama dėl bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1259/2010). Viešojo juridinio asmens – valstybinės aukštosios mokyklos atveju – teismai pažymi, kad tokio subjekto teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad atsakovo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržytas[32]. 3. Teismo pareiga patikrinti proceso teisėtumą prieš taikant laikinąsias apsaugos priemones Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą. Tai suponuoja tiek konstitucinis realaus ir veiksmingo, o ne formalaus teisingumo vykdymo principas (pvz. , Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), tiek ir vienas iš pagrindinių teisės principų, kad iš ne teisės teisiniai padariniai negali atsirasti. Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, kai civilinėje byloje atliekami atskiri procesiniai veiksmai, priimami procesiniai sprendimai, nors akivaizdu, kad byla net negalėjo būti iškelta. Priešingu atveju bylinėjimasis taptų beprasmis, nukentėtų sąžiningų asmenų teisės ir teisėti interesai, jie nepagrįstai patirtų bylinėjimosi kaštų, taip pat būtų nepagrįstai didinamos valstybės išlaidos. Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tada, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo kolegija ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, kai yra pagrįstų abejonių dėl pradėto proceso teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti žemesnės instancijos teismo priimtą tarpinį procesinį sprendimą byloje ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2009)[33]. G-ma ir kitokia situacija, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliacinės instancijos teismo paliekama galioti vien tuo pagrindu, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo pradėtas neteisėtai. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-457/2010, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo, konstatavo, kad ieškovė (bankrutuojančios įmonės bendraturtė) negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su kreditoriumi. Ieškovės reikalavimus dėl atitinkamų kredito sutarčių pakeitimų nuostatų pakeitimo ir panaikinimo, atsakovo (kreditoriaus) AB Turto banko įpareigojimo grąžinti IĮ V. ir S. M. prekybos centrui sumokėtų delspinigių dalį, bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro prievolės dydžio AB Turto bankui nustatymo pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti kaip paduotus neįgalioto vesti bylą asmens (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje, gavęs ieškovės ieškinį, kurio esmė – tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos. Kitaip tariant, proceso neteisėtumas gali būti pagrindas konstatuoti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumą. 4. Teismingumas taikant laikinąsias apsaugos priemones Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė yra ta, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikiamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinės ieškinį (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Teismas, kompetentingas nagrinėti ieškinį, yra kompetentingas spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai nuo to, ar prašymas paduodamas kartu su ieškiniu ar ne. Tais atvejais, kai, sprendžiant dėl jurisdikcijos, turi būti taikomos ES civilinio proceso nuostatos, teismas savo kompetenciją konkrečiu atveju spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikrina vadovaudamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (taip pat 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Tai teismas turi padaryti savo iniciatyva (ex officio)[34]. Reglamente Nr. 44/2001 yra įtvirtintas bendras siekis, kad ES valstybių narių teismų jurisdikciją reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisės aktas. Reglamento Nr. 44/2001 įžanginės dalies 12 punkte pabrėžiama, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą, alternatyvų, jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Panašūs principai galioja ir taikant Lietuvos su kitomis valstybėmis sudarytas teisinės pagalbos sutartis, tarptautinio civilinio proceso nuostatas, įtvirtintas CPK. Reglamentas Nr. 44/2001 nustato bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinio teismingumo taisykles. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnis). Kartu būtina pažymėti, kad Reglamentas Nr. 44/2001 suteikia ir kitą galimybę, t. y. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreiptis tiesiogiai į teismą tos ES valstybės narės, kurioje bus vykdomas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, kad šis taikytų laikinąsias apsaugos priemones (Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnis)[35]. Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Tokiu atveju ginčą nagrinėja vienas ES valstybės narės teismas, o laikinąsias apsaugos priemones taikys kitas ES valstybės narės teismas. Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad minėta Reglamento nuostata gali būti taikoma tik tada, kai pagrindinis procesas, kuriame nagrinėjamas ieškinys, vyksta pagal Reglamento nuostatas. Pažymėtina yra tai, kad ieškovas, prieš priimdamas sprendimą ieškinį pateikti kompetentingam teismui, turėtų įvertinti ir galimybes taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui. V-a iš faktinių aplinkybių požiūriu reikšmingesnių Lietuvoje nagrinėtų bylų, kurioje buvo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia Lietuvos teismo jurisdikcijos klausimas, yra byla pagal ieškovo akcinės bendrovės „fly-LAL-Lithuanian A-lines“ ieškinį atsakovams L-ijos įmonei „A- B-ic Corporation“ A/S, L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ filialui Lietuvoje ir oro uostui „Ryga“ dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo. Byloje buvo kilęs klausmas ir dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Ieškovas AB „flyLAL-Lithuanian A-lines“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams L-ijos įmonei „A- B-ic Corporation“ A/S, L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ filialui Lietuvoje ir oro uostui „Ryga“, reikalaudamas pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniams atsakovų L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ A/S ir oro uosto „Ryga“ veiksmus dėl draudžiamo susitarimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, bei priteisti solidariai iš L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ A/S ir oro uosto „Ryga“ 199 830 000 Lt turtinės žalos atlyginimą. Byloje, minėta, be kita ko, buvo kilęs ir Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti šią bylą, taigi ir spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, klausimas. Konkrečiai, Lietuvos teismo jurisdikcija buvo ginčijama remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 ir 5 punktuose įtvirtintomis nuostatomis[36]. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad, priešingai, negu teigė atsakovai, Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, taigi ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kartu pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti ir tada, kai šalių ginčas nagrinėjamas arbitraže. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą nuostatą šalies kreipimasis į teismą iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba jo metu prašant imtis priemonių ieškiniui užtikrinti ir teismo nutartis dėl tokių priemonių taikymo nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu. Prašymas paduodamas teismui pagal atsakovo (skolininko) ar jo turto buvimo vietą. Be to, arbitražo teismas gali bet kurios ginčo šalies prašymu kreiptis į savo buvimo vietos apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šalių susitarimas nenumato ko kita (Komercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnis). Į klausimą, kokiam užsienio arbitražo sprendimo vykdymo vietos – Lietuvos – pirmosios instancijos teismui yra teismingas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, yra atsakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1405/2009. Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad kai arbitražo sprendimas įsiteisėja, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra savarankiška pažeistų ir (ar) ginčijamų civilinių teisių gynimo būdų forma. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių - procesinis reikalavimas, o prašymas dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje – materialinis reikalavimas, nors ir turintis daug procesinio reikalavimo bruožų (pvz. , sprendžiant klausimą dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo negalima tikrinti sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo materialiosios teisės aspektu, sprendimų pripažinimo sąlygos orientuotos į procesinius dalykus). Bylos teismingumas visada yra nustatomas atsižvelgiant į materialinį reikalavimą, kuris buvo ar gali būti pareikštas, o procesinių reikalavimų, kaip šalutinių, papildomų reikalavimų, teismingumas atskirai nereguliuojamas – jį lemia (potencialaus) pagrindinio reikalavimo teismingumas. Prašymus dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvoje pirmąja instancija nagrinėja tik Lietuvos apeliacinis teismas (Komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 2 dalis ir CPK 809 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būdamas šalutinis (papildomas) procesinis reikalavimas, palyginti su prašymu dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje, gali būti paduotas taip pat tik Lietuvos apeliaciniam teismui, nepriklausomai nuo to, buvo pradėta užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūra ar ne. 5. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas atsakovui pateikus įvykdymo užtikrinimą Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių ir kitų ieškinio reikalavimų užtikrinimo būdų, kurie yra įtvirtinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje, taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tačiau pirmuoju atveju yra priverstinai ribojamos atsakovo turtinės teisės ir interesai arba jam uždedama prievolė atlikti tam tikrus veiksmus, o ieškinio užtikrinimo kitomis priemonėmis atveju atsakovas bendrąja prasme nepatiria prievartinio pobūdžio apribojimų. Teismai pažymi, kad ekonomiškumo, teisingumo ir kitais civilinio proceso teisės principais turi būti vadovaujamasi taikant ir kitus ieškinio užtikrinimo būdus[37]. Kitaip tariant, ir kiti ieškinio užtikrinimo būdai turi būti parenkami taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. B- kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkretaus ieškinio reikalavimų užtikrinimo būdo taikymas bus proporcingas jo taikymu siekiamiems tikslams. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma negali būti aiškinama siaurai. Pavyzdžiui, teismai nurodo, kad nors šioje teisės normoje nėra atskirai išskirta tokia galima ieškinio užtikrinimo priemonė kaip banko garantija, tačiau tai nereiškia, jog tokia priemonė negali būti taikoma, jeigu nustatoma, kad ja iš esmės užtikrinami pareikšti reikalavimai ir kad tokia alternatyvi užtikrinimo priemonė konkrečiu atveju visiškai atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ne tik siekiant kuo optimalesnės ginčo šalių interesų pusiausvyros, bet ir kuo mažesnio atsakovo turtinių teisių ir interesų suvaržymo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-208/2010). 6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka R-alavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali reikšti byloje dalyvaujantys ar kiti suinteresuoti asmenys, kurie yra pareiškę byloje materialaus pobūdžio reikalavimus[38]. Išimties tvarka, kai būtina ginti viešąjį interesą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali teismas savo iniciatyva (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto proceso šalies tinkamumo ar netinkamumo klausimas išsprendžiamas ne nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pasirengimo bylos nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo metu[39]. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). 6. 1. Etapas, kuriame galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones Pagal galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintas nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje ir netgi dar nepareiškus ieškinio (CPK 144 straipsnio 2, 3 dalys). Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti pareikštas ieškinyje, priešieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą; paduodamas kartu su ieškiniu arba atskirai, kai byla jau iškelta ir nagrinėjama teisme. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir vykdymo procese. CPK 148 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki ieškinio padavimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Teismų praktikoje pažymima, kad iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išplaukia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5322-560/2010). Minėta, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, taigi ieškovas nėra visiškai laisvas pasirinkti, kada paduoti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu įstatyminis reguliavimas numato ir tai, kad, pateikdamas tokį prašymą, suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas nepareiškus ieškinio, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti būti pateiktas ieškinys. Nepateikus per teismo nustatytą terminą (kuris negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų), laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Taigi motyvuotas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas proceso metu (arba inicijuojant procesą), išskyrus atvejus, kai yra papildoma sąlyga, leidžianti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti iki pareiškiant ieškinį. Ši sąlyga yra ieškovo negalėjimas iš karto pareikšti ieškinio, ir tai būtina nurodyti motyvuojant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tais atvejais, kai pareiškiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepareiškus ieškinio nėra nurodoma, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir (arba) nepateikiami įrodymai, patvirtinantys tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, pripažintina, kad toks dalyvaujančio byloje asmens procesinis dokumentas neatitinka šio dokumento turiniui ir jo priedams keliamų reikalavimų (CPK 110 straipsnis, 148 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju teismas turi priimti nutartį, kuria pareiškėjui būtų nustatytas terminas konstatuotiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Kai pareiškėjas laiku pašalina prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio trūkumus, teismas per CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 dienų terminą turi išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan. , todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo ir jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-839/2009). Taigi teismas dėl grėsmės, kad būsimo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, sprendžia neturėdamas ieškinio, ir dėl šios priežasties negalėdamas ne tik preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštų reikalavimų, bet netgi ir apskritai spręsti dėl ieškovo tinkamumo. Tokiais atvejais (kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduodamas dar nepareiškus ieškinio), teismas turi ypač atidžiai vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Pagal CPK 372 straipsnio 2 dalį prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo (CPK 372 straipsnio 2 dalis)[40]. Tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip tokio, procesas negali būti atnaujintas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas inter alia ir dėl proceso atnaujinimo galimybės byloje, kurioje buvo spręstas jūrų laivo arešto klausimas, teismui neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, pažymėjo, kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra išsprendžiamas šalių ginčas. Pagal 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo įtvirtintas nuostatas, jūrų laivo areštas apibrėžiamas kaip laivo sulaikymas teismo nurodymu, siekiant užtikrinti jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 1 straipsnio 2 punktas). Tai taip pat patvirtina šios priemonės taikymo skirtumą nuo šalių ginčo iš esmės išsprendimo. Minėta, kad laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas turi teisę šią priemonę ne tik pakeisti, bet ir panaikinti. Netgi tuo atveju, kai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo paduotas atskirasis skundas, įstatyme nustatyta galimybė šiam teismui, sutinkant su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 151 straipsnio 1 dalis, 334 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Visa tai patvirtina, kad proceso atnaujinimo institutas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais apskritai netaikytinas. Nesant iš esmės išspręsto šalių ginčo bei esant galimybei teismui, pritaikiusiam laikinąją apsaugos priemonę – jūrų laivo areštą – pačiam šią priemonę panaikinti, proceso atnaujinimo instituto taikymas šiam klausimui reikštų šio proceso paskirties ir juo siekiamų tikslų (ekstraordinarumo ir galimybės bylą išnagrinėti pakartotinai sudarymo) paneigimą. Taigi proceso atnaujinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimas, nes kaip toks jis nenagrinėtinas teisme (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010). Teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis). Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai. Šią išvadą pagrindžia dar ir tai, kad teismo nutartis laikinųjų apsaugos priemonių klausimu gali būti ne tik skundžiama instancine (išskyrus kasaciją) tvarka (CPK 151 straipsnis), bet ir pats laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas gali laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 straipsnis) arba papildomai pritaikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir netgi šias panaikinti (CPK 150 straipsnis)[41]. 6. 2. Atsakovo informavimas Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo gavimo. Teisinis reguliavimas numato, kad apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). S-bu pažymėti, kad jau vien iš teisinio reguliavimo konstrukcijos matyti, jog klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas, nepranešus atsakovui, yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis (kaip ultima ratio priemonė). Tokia įtvirtinta galimybė yra teisės būti išklausytam principo išimtis. Taisyklė yra ta, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pranešus atsakovui. Kaip yra pabrėžęs Lietuvos apeliacinis teismas, išimties taikymas negali tapti taisykle (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010). Vis dėlto kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali kilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai (pavyzdžiui, yra duomenų, kad atsakovas ruošiasi perleisti ginčo turtą: sudaryta preliminarioji sutartis, yra skelbimas dėl ginčo turto perleidimo, kt. ), pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Aptarto teisinio reguliavimo ratio legis yra ta, kad atsakovui iš esmės yra sudaroma galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 straipsnis), įmokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą (CPK 146 straipsnio 2 dalis), prašyti taikyti kitokią, negu nurodyta prašyme, laikinąją apsaugos priemonę (CPK 146 straipsnio 1 dalis) arba pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą[42]. Kitaip tariant, turi būti ne tik prioritetiškai saugomi ieškovo interesai, bet ir dedamos visos pastangos maksimaliai užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą (operatyvumas taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti derinamas su atsakovo teisių apsauga). Turi būti sudaroma galimybė atsakovui ginti savo interesus, o tokia galimybė suvaržoma, kai minėtas klausimas išsprendžiamas jo (atsakovo) neinformavus. Vis dėlto būtina turėti omenyje tai, kad pirmiau nurodyta procesinė garantija (pranešimas atsakovui) atlieka tik šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus, funkciją, bet nereiškia kvietimo į posėdį, vyksiantį rašytinio proceso tvarka[43]. Taigi visus prašymus ir paaiškinimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atsakovas turėtų pateikti iki rašytinio posėdžio pradžios, išskyrus, jeigu teismas yra nustatęs kitą pateikimo terminą. Teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui, priklauso teismui[44], tačiau teismas savo sprendimą turi motyvuoti. Teismų praktikoje pažymima, kad nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas[45]. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ne dėl argumento per se, kad atsakovui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama nustačius, kad vertinant duomenis (kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, bei tuos, kuriuos atsakovas pateikė su atskiruoju skundu) nebuvo pagrindo taikyti suvaržymus atsakovo turtui, t. y. nebuvo grėsmės, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, per se negali būti laikoma tinkamu argumentu, laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti nepranešus atsakovui[46]. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo nuomone, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti neinformavus atsakovo, neapsiribodamas nuorodomis į tam tikras normas ar pažodiniu teisės normų perkėlimu į procesinio dokumento turinį. Pažymėtina, jog teismas areštuoja turtą teisiškai, antstolis – faktiškai (CPK 675 straipsnio 3 dalis). Per laiko tarpą nuo pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba ir po to, kol antstolis įvykdys nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (susisieks su atsakovu, apžiūrės jo turtą, nustatys turto vertę, t. t. ), atsakovas gali imtis veiksmų, kurie nutartį padarytų neįgyvendinamą. Pvz. , riziką, kad laikinosios apsaugos priemonės gali likti de facto nepritaikytos, gali įrodyti atsakovo sudaryta preliminarioji sutartis, skelbimo dėl ginčo turto perleidimo įdėjimas, kt. S-stant klausimą, ar privalu informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia įvertinti, iš kokių santykių kilo ginčas, koks yra ginčo objektas (pvz. , savo savybėmis unikalus ar apibrėžtas rūšiniais požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo, kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-96/2010). Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad teismo išvada dėl galimumo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui negali būti grindžiama pseudoargumentais, abstrakcijomis; argumentacija turi būti siejama su konkrečioje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisės būti išklausytam tinkamas įgyvendinimas svarbus ne tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių varžomojo pobūdžio, bet ir dėl jų vykdymo ypatumo – nutartis imtis laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdoma skubiai, o nutarties apskundimas jos vykdymo nesustabdo (CPK 148 straipsnio 5 dalis, 151 straipsnio 3 dalis, 152 straipsnio 1 dalis). Teismas, gavęs asmens, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apie tai jam nepranešus, atskirąjį skundą, privalo nagrinėti jame pateikiamus argumentus ir, tik su jais nesutikdamas, perduoti skundą apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalis). Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas[47]. Tai turėtų būti laikoma principinėmis nuostatomis, teismui sprendžiant dėl galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui. 7. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas Laikinųjų apsaugos priemonių mastą apibrėžia CPK 145 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą[48]. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismų praktikoje akcentuojama, kad konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo baigiamojo akto realų ir tinkamą įvykdymą konkrečioje byloje tik pagal joje pareikštus reikalavimus, esant dviem (ar daugiau) skirtingų bylų, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, vienoje byloje taikytų ar netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, apimtis ir mastas nebūtinai yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje, nes skirtingose bylose skiriasi ieškinio elementai, šalių procesinė padėtis ir panašiai[49]. Pažymėtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo specifika esant reikalavimui priteisti skolą ir iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, jog jos taikomos ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti; svarbu, kad, inicijavus bankroto bylos iškėlimą, atsakovo turimo turto apimtis nesumažėtų ir nepablogėtų finansinės galimybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2009). Taigi, kreditoriui pareiškus reikalavimą iškelti skolininkui bankroto bylą, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti visam atsakovo turtui, o ne tik ieškovo materialiniam teisiniam reikalavimui (kreditoriaus reikalavimo dydžio). Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ieškinio reikalavimams užtikrinti, o ieškiniu gali būti reiškiami ne tik materialinio teisinio, bet ir procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, pavyzdžiui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir procesinio teisinio pobūdžio ieškinio reikalavimams užtikrinti, nes tuo atveju, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, atsakovas turėtų atlyginti ir ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis)[50]. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo pozicija, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti iš viso nėra taikomas, to įstatymas nenumato (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-590-464/2010), stokoja pagrįstumo. Nepaisant galimybės laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti tiek materialinių, tiek procesinių reikalavimų patenkinimą, taikant laikinąsias apsaugos priemones pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra objektyvios galimybės preliminariai įvertinti pareikšto ieškinio pagrįstumą ir (arba) neturima objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą, teismas gali laikinąsias apsaugos priemones taikyti mažesniu nei ieškinio suma mastu. Ypač bylose, kuriose prašoma apginti neturtines vertybes ir kuriose ieškinio sumos nurodymas priklauso nuo subjektyvaus ieškovo suvokimo apie jam padarytos neturtinės žalos dydį, teismas galėtų preliminariai įvertinti, kokiu mastu laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Kaip nurodo Lietuvos apeliacinis teismas, pradėtas teisminis procesas remiasi tik prielaidomis, todėl būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, neturėtų būti maksimalus. M-alus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas suprantamas kaip visiškas būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas, o šis galimas tik esant objektyviems duomenims, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2008). Tai neužkerta kelio bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto teismas turi atsižvelgti ne tik į pareikšto ieškinio dydį bei pobūdį, bet ir įvertinti, ar nustatytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis ekonomiškumo principo. Šis principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti[51]. Ekonomiškumo principas teismų praktikoje aiškinamas sistemiškai su teisingumo bei šalių lygiateisiškumo principais nurodant, kad turi būti išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra, o laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti[52], bei taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus, jo turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo padarinius atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims. B- kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai[53]. Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, tačiau šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. B- kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs[54]. Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį. Laikinosios apsaugos priemonės yra reikalavimo užtikrinimo priemonės ir negali būti naudojamos kitos šalies verslo žlugdymui, todėl teismas, turėdamas galimybę, turi parinkti laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios apsaugo kreditoriaus interesus, kartu kiek įmanoma mažiau turės neigiamos įtakos skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-211/2008). Paprastai įmonėms yra itin skausmingas jų lėšų areštas, todėl teismų praktikoje nurodoma, kad pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšos kreditoriaus reikalavimų sumai užtikrinti. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, tai leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje–komercinėje veikloje[55]. Šios teismo formuluotės nereikėtų suprasti kaip besąlygiškos visais atvejais taikomos taisyklės, todėl, esant situacijai, kai atsakovo ūkinę–komercinę veiklą mažiau riboja ne nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, bet lėšų areštas, pirmiausia turėtų būti taikomas pastarasis. Teismų praktikoje, kai ieškinio reikalavimams užtikrinti nepakanka kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir atsiranda pagrindas areštuoti skolininko turimas lėšas, konstatuojama, kad ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai suponuoja būtinybę palikti galimybę skolininkui toliau vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, net jei ieškovo reikalavimas nebūtų visiškai užtikrintas. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės–komercinės veiklos, t. y. taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę–komercinę veiklą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis[56]. Arba: teisminio nagrinėjimo metu areštavus juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančias lėšas, kai jis neturi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto ir nesuteikus jam teisės iš areštuotų lėšų vykdyti jokių mokėjimų, gali būti sutrikdoma juridinio asmens veikla, suvaržomos jo galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Atsakovui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo finansinis įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi, t. y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to, taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovo turtą, turi būti siekiama atsakovui palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti gamybinę–ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis[57]. Tokiais atvejais, kai teismui tenka įvertinti, kokia apimtimi leisti ieškovui disponuoti turimu turtu ir (ar) lėšomis, turi būti sprendžiama, kam ir kokio dydžio mokėjimai gali būti atliekami, bei kaip laikinosios apsaugos priemonės paveiks trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos apeliacinis teismas byloje, kurioje, nesant kito turto, buvo areštuotos lėšos, konstatavo, kad, įmonei neleidus iš taikant laikinąsias apsaugos priemones areštuotų lėšų mokėti darbuotojams protingo dydžio darbo užmokestį bei kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, būtų pažeista jų konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą, t. y. nukentėtų su ieškovo ieškinio pareiškimu nesusijusios silpnesniosios šalies – įmonės darbuotojų bei su jais susijusių asmenų (jų išlaikomų asmenų, darbuotojų kitų kreditorių) teisėti interesai. Tai, kad atsakovo areštuotose sąskaitose nėra pakankamai pinigų ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą[58]. Šioje byloje teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kiti skolininko kreditoriai (elektros, vandens, komunalinių paslaugų, mobiliojo operatoriaus ryšio, pašto paslaugų teikėjai, kuro tiekėjai, advokatai, atstovaujantys atsakovui) nėra silpnesnioji sutartinių teisinių santykių su skolininku šalis ir negali turėti jokių išskirtinių teisių ieškovo, kuris yra privatusis juridinis asmuo, atžvilgiu: suteikus šioje situacijoje teisę atsakovui atsiskaityti su visais šiais asmenimis (net ir atliekant einamuosius mokėjimus, tiesiogiai susijusius su įmonės ūkine–komercine veikla), būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nepagrįstai nukentėtų ieškovo teisės bei teisėti interesai. Taigi, kaip iliustruoja pirmiau nurodyta teismų praktika, laikinųjų apsaugos priemonių mastas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškinio dydį, bet ir atidžiai įvertinus atsakovo ir su juo susijusių trečiųjų asmenų teises bei radus tinkamą interesų pusiausvyrą. Tais atvejais, kai yra areštuojamos atsakovo lėšos, tačiau iš jų leidžiama atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, teismo nutartyje šie asmenys turi būti konkrečiai įvardijami ir turi būti nurodoma, kodėl jie turi pirmumą prieš ieškovą. Kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymas, leidžiant areštuojamą turtą naudoti išlaidoms, skirtoms įprastai įmonės veiklai vykdyti, nėra pakankamai aiškus vykdymo prasme, t. y. nėra aišku, ar visą areštuojamą turtą, ar tik lėšas būtų leidžiama naudoti įmonės veiklai vykdyti. Laikinosios apsaugos priemonės –lėšų arešto – taikymas, leidžiant atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriais, jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs, taip pat nėra pakankamai aiškus vykdymo prasme, nes kiekvienu atveju reikalinga nustatyti konkretų pirmesnės eilės kreditorių. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti aiški ir įvykdoma, todėl, siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, tikslinga taikant laikinąsias apsaugos priemones iš areštuojamų lėšų leisti atsiskaityti tik su ieškovu, valstybės ir VSDFV biudžetais bei darbuotojais (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-470/2010). Tais pačiais principais yra vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones fiziniams asmenims. Jei fiziniai asmenys, kurių lėšos yra areštuojamos, negali patenkinti minimalių poreikių, jų skolos didėja, t. y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šios priežasties teismų praktikoje paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą. Kaip vienoje savo bylų, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas panaikino taikytą areštą atsakovų lėšoms, kurių reikia atsiskaityti su banku pagal kredito sutartį, leisdamas šias lėšas įmokėti į banko sąskaitą ir iš jos atsiskaityti pagal kredito sutartį, yra pagrįsta ir teisėta, nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, siekiant užtikrinti vaikų gyvenimo sąlygas, būtina, kad atsakovai šiuo atveju turėtų galimybę nustatytu terminu ir sąlygomis mokėti su kredito grąžinimu susijusias įmokas už hipoteka suvaržytą atsakovų šeimos būstą, kuriame jie gyvena. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne tik į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. N-s CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į proporcingumo principą, svarbu yra ne vien šis procesinis tikslas, bet ir konkretaus asmens teisių bei teisėtų interesų apsauga. Tai, kad apelianto nurodymu atsakovai prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, kurių įvykdymo ar neįvykdymo padarinių atsiradimo rizika jiems tenka, savaime nesudaro pagrindo pritaikyti ieškovo pageidaujamos apimties laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-158/2010). Jeigu byloje nėra konkrečių įrodymų, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų elementariems poreikiams patenkinti, teismų praktikoje vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu, atsižvelgiama į galimus būtinus atsakovų bei jų šeimų poreikius[59]. Tam tikrais atvejais fizinio asmens turtas yra glaudžiai susijęs su juridiniu asmeniu, ypač kalbant apie neribotos atsakomybės juridinius asmenis, todėl verta atkreipti dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto individualioms įmonėms. Teismas pažymėjo, kad svarbu suvokti skirtumą tarp individualios įmonės kaip juridinio asmens ir individualios įmonės kaip turtinio komplekso bei nuosavybės teisės objekto (CK 1. 110, 4. 38 straipsniai). Įmonė, kaip atskiras teisinių santykių subjektas, negali būti laikoma atsakinga už jos savininkų prievoles, tačiau į ją gali būti nukreipiamas išieškojimas kaip į savininkams priklausantį turtinį vienetą. Dėl to, nors laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos įmonės turtui, tačiau, pritaikius šias priemones jų savininkų atsakovų turtui, jos gali būti nukreipiamos ir į vieną iš tokio atsakovams nuosavybės teise priklausančių turto objektų – įmonę kaip vienetą (CK 1. 110 straipsnis)[60]. Taigi, tuo atveju, kai skolininkas yra individualios įmonės savininkas, ši įmonė gali būti areštuojama, siekiant užtikrinti individualios įmonės savininko skolinių įsipareigojimų, net ir nesusijusių su įmonės veikla, įvykdymą. I- priešingai, savininko turtas gali būti areštuojamas užtikrinant įmonės prievolių įvykdymą, jeigu tiek individuali įmonė, tiek jos savininkas patraukti atsakovais byloje. Kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, įstatymas nustato, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (IĮĮ 2 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2. 50 straipsnio 4 dalį tuo atveju, kai neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, koks yra individuali įmonė, prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Taigi, įstatymas numato individualios įmonės savininko prievolę atsakyti už įmonės skolas savo turtu, kai individualios įmonės turto neužtenka jos prievolėms įvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-664/2010). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto atskirai paminėtini atvejai, kai šias priemones prašo taikyti hipotekos kreditorius. Toks kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gautos pardavus įkeistą turtą (CK 4. 192 straipsnio 1 dalis), todėl kai ieškovo reikalavimų suma yra užtikrinta hipoteka tam pačiam subjektui (ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių institutu. Ši taisyklė galioja ir tada, kai skolinio įsipareigojimo įvykdymas yra užtikrintas ne tik turto įkeitimu, bet ir laidavimu: jei kreditoriaus reikalavimo patenkinimas gali būti įvykdytas iš įkeisto turto, nėra objektyvaus ir būtino pagrindo papildomai areštuoti laiduotojo, kurio prievolė yra tik išvestinė, turtą[61]. N-s hipoteka nėra laikinoji apsaugos priemonė ir ji taikoma skolinio įsipareigojimo, bet ne ieškinio reikalavimų ir teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti[62], toks prievolės užtikrinimas iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą[63]. 8. R-alavimas identifikuoti turtą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės Pagal CPK 145 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, įvykdymo tvarka ir būdas. Jei yra taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. CPK 148 straipsnio 4 dalyje nurodyti reikalavimai teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar tokia nutartis yra priimta iki bylos iškėlimo, iškeliant bylą ar jau vykstant teisminiam nagrinėjimui. Tokioje nutartyje, be kitų reikalavimų, turi būti apibūdinama teismo taikoma laikinoji apsaugos priemonė (jeigu ji susijusi su turtu, nurodomas turto pavadinimas, trumpas aprašymas, kiti turtą identifikuojantys duomenys), nurodomas jos taikymo mastas, įvykdymo būdai, kiti su laikinąja apsaugos priemone susiję teisių ribojimai, jeigu jie taikomi, nutarties vykdymo bei apskundimo tvarka ir pan. Tuo atveju, kai teismas kaip laikinąją apsaugos priemonę taiko asmens turto areštą, nutartyje turi būti aiškiai nurodyta, kokiam turtui (jeigu areštas taikomas konkrečiam turtui) ir kokiu mastu taikomas areštas, išdėstytas areštuojamo turto eiliškumas, kad antstolis galėtų tinkamai įvykdyti tokį teismo procesinį sprendimą. Įstatyminio reguliavimo taisyklė yra ta, kad turi būti aiškiai ir išsamiai nurodyti turto, kuriam yra taikomi apribojimai, duomenys. Ši taisyklė visų pirma taikytina tais atvejais, kai ginčas vyksta dėl konkretaus turto. Pavyzdžiui, kai pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į konkrečius nekilnojamuosius daiktus ir teisinės registracijos pakeitimo viešame registre, šalys ieškinyje ginčo dalyką turi aiškiai identifikuoti. Toks identifikavimas reikalingas ne tik sprendžiant ginčą iš esmės, bet ir teismui taikant konkretaus turto areštą. Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kai teismas areštuos ne ginčo turtą. Kitaip tariant, ginčo pobūdis suponuoja, jog ginčo turtas būtų tiksliai identifikuotas. Be to, net ir tais atvejais, kai ginčas vyksta ne dėl konkretaus turto, tačiau teismui pateikiami duomenys apie konkretų atsakovo turimą turtą, teismas, taikydamas su tuo turtu susijusias laikinąsias apsaugos priemones, privalo tą turtą tiksliai identifikuoti savo nutartyje. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pažymėjo, kad CPK 148 straipsnio 4 dalyje nurodyti reikalavimai teismo nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turiniui. Šioje normoje pažymėta, jog jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė – konkretaus registruotino turto areštas, turi būti nurodyti visi šį turtą identifikuojantys duomenys. Tačiau pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė visų bendro naudojimo patalpų unikalų numerį, pastato indeksą bei areštuojamų patalpų plotą – 412,39 kv. m, bet aiškiai neidentifikavo areštuojamų patalpų, t. y. neapibrėžė jų pagal viešame registre pastato patalpoms priskirtą indeksą. Tai reiškia, kad teismas, neidentifikavęs ginčo dalyko – atsakovui nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo patalpų, į kurias nuosavybės teisių pripažinimo siekia ieškovas, areštavo atsakovo turtą, kuris nebūtinai yra šio ginčo objektas. Teismo nutartyje esantys netikslumai, neaiškumai, ypač tais atvejais, kai ja suvaržomos asmenų prigimtinės teisės, šiuo atveju – teisė nevaržomai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, netoleruotini teisinėje valstybėje. Dėl to siekiant pašalinti susidariusią situaciją, kuri neatitinka teisingumo, teisinio aiškumo, teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties, pažeidžia atsakovo bei galbūt ir kitų asmenų teises, sudaro kliūtis tinkamai įvykdyti teismo nutartį dėl arešto, yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nurodyti konkrečias areštuojamas patalpas pagal joms priskirtus indeksus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-249/2009). Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog, areštuojant turtą, teismo nutartyje turi būti nurodyti turtą identifikuojantys duomenys, o skundžiamoje nutartyje buvo nurodyti tik kai kurie turtą apibūdinantys duomenys, kurie nėra pakankami, siekiant įregistruoti buto areštą, į tai, kad šis butas nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o iš bylos duomenų nėra aišku, ar butas iš viso egzistuoja (ar namo 7 aukštas, kartu su šiuo butu, yra pastatytas), darytina išvada, kad skundžiama nutartimi teismas areštuojamo turto tinkamai neidentifikavo pagal CPK 148 straipsnio reikalavimus, todėl skundžiama nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-898/2010). Tais atvejais, jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui. Taigi, jeigu teismas nutartyje dėl turto arešto nenurodo konkretaus areštuojamo turto, atsakovo turtą, laikydamasis nutartyje išdėstyto arešto eiliškumo, suranda, aprašo bei jo vertę nustato ieškovo pasirinktas antstolis, vadovaudamasis vykdymo proceso taisyklėmis (CPK 152 straipsnio 4 dalis, 675 straipsnio 3 dalis, 677 straipsnis). Tokiu atveju teismo nutartis įregistruojama su laikina žyma ir toks įregistravimas galioja iki antstolis pateikia areštuoto turto aprašą arba pateikiamas arešto akto pakeitimas ar papildymas, arba pagal hipotekos teisėjo nutartį laikinai įregistruotas turto arešto aktas išregistruojamas iš registro (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnis). Tačiau tokia nuostata turi būti suprantama kaip taisyklės išimtis ir taikoma tik tada, kai šalių ginčas nėra dėl konkretaus turto arba teismui nėra žinoma, kokio turto turi atsakovas. Visais kitais atvejais turi būti areštuojamas konkretus turtas, o teismo pareiga yra tą turtą tiksliai identifikuoti nutartyje. 9. V-os laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. CPK 146 straipsnio 1 dalyje nurodoma laikinųjų apsaugos priemonių keitimo procesinė tvarka: prašymas yra paduodamas skundžiamą nutartį priėmusiam teismui, kuris apie tokį prašymą praneša dalyvaujantiems byloje ir kitiems suinteresuotiems asmenims, o pastarieji turi teisę pareikšti prieštaravimus. Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Parenkant naują laikinąją apsaugos priemonę, taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo atveju, išskyrus vykdymo ypatumus[64], todėl procedūra (kitos šalies informavimas, įrodymų rinkimas) ir nutarties turinys yra analogiški kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju. Tiek taikant, tiek keičiant vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, ieškovo pareikšta atsakovui materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis kriterijus, lemiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Be to, keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Dėl to, kaip konstatuota Vilniaus apygardos teismo nutartyje, teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus[65]. Laikinųjų apsaugos priemonių keitimas apima tiek teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, keitimą (pvz. , vieno areštuoto turto pakeitimą kitu), tiek teismo nutarties konkretinimą, kai areštuotas turtas nebuvo konkretizuotas. Kartais pastarasis atvejis teismų praktikoje nėra laikomas laikinųjų apsaugos priemonių keitimu: atsakovo pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių sukonkretinimo, kuriuo prašoma areštuoti konkretų atsakovo nurodytą turtą, negalima prilyginti prašymui dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-605/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CPK numato tris laikinųjų apsaugos priemonių atžvilgiu atliekamus veiksmus: laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pakeitimą ir panaikinimą, laikinųjų apsaugos priemonių sukonkretinimas laikytinas vienos laikinosios apsaugos priemonės (abstraktaus turto arešto) pakeitimas kita (konkrečiu areštuojamu objektu). Ši pozicija dėstoma ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-407/2008: esant tokioms aplinkybėms, kai dėl ieškovo neveikimo ilgą laiką buvo apribotos atsakovo galimybės disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu registruotinu turtu, kurio vertė kelis kartus viršija ieškinio sumą, ir atsakovui pateikus įrodymų apie turimą kilnojamąjį apdraustą turtą, yra pagrindas vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita ir vietoje abstraktaus turto arešto taikyti atsakovui nuosavybės teise priklausančio konkretaus turto, kurio vertė ne mažesnė nei ieškinio suma, areštą. G-mybė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja viso proceso metu, jos neriboja antstolio byloje atliekami veiksmai. Kaip nurodo Vilniaus apygardos teismas, nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymo klausimai bei atsakovo prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones nėra vienas nuo kito priklausomi[66], todėl atsakovas turi keletą alternatyvių galimybių: kreiptis į teismą iki turto apyrašo sudarymo ir vietoje abstraktaus turto arešto prašyti taikyti konkretaus turto areštą; turto apyrašo sudarymo metu kreiptis į antstolį ir prašyti areštuoti konkretų turtą; arba po apyrašo sudarymo ir konkretaus turto arešto kreiptis į teismą prašydamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti kitą konkretų turtą. 10. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir panaikinimas CPK 148 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento. Atskirojo skundo dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas nesustabdo nutarties vykdymo (CPK 151 straipsnio 3 dalis). Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo[67] (CPK 150 straipsnio 4, 5 dalys). Tais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo, kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba byla nutraukiama), pagrindas laikinosios apsaugos priemonės taikyti išnyksta, ir jos turi būti panaikintos. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, t. y. ne tik klausimai, susiję su byloje pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir kiti procesiniai klausimai – žyminio mokesčio grąžinimo bei laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos buvo taikytos, panaikinimo. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tolesnio taikymo tikslingumo, kai pirmosios instancijos teismas priima ieškinio atsiėmimą ir ieškinį palieka nenagrinėtą, pagal įstatymo analogiją turi būti vadovaujamasi CPK 150 straipsnio 4 dalimi (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Šioje teisės normoje nustatyta, kad, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo nutartis, kuria įforminamas ieškinio atsiėmimas, atskiruoju skundu neskundžiama, t. y. įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Šia nutartimi turi būti panaikintos ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes jos nevykdo tų tikslų, dėl kurių buvo taikytos. Priešingos išvados reikštų, kad, net ir nebelikus bylos nagrinėjimo dalyko (nes ieškinys atsiimtas ir teismo nutartimi įformintas šio procesinio veiksmo teisėtumas), liktų neišspręstų procesinių klausimų, kurie yra išvestiniai. Tokia procesinė situacija neatitiktų protingumo, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, nepagrįstai pailgintų bylinėjimosi laiką ir padidintų bylinėjimosi kaštus (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-922/2008). Taigi, bendroji taisyklė suponuoja teismo pareigą užbaigus bylą kartu (tuo pačiu sprendimu) išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 277 straipsnio 1 dalis laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nepriskiria prie tų klausimų, kurie išsprendžiami priimant papildomą sprendimą[68], todėl kai teismas savo iniciatyva laiku neįvykdo prievolės panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, byloje dalyvaujantys ar suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą su prašymu, ir teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikina priimdamas nutartį. Teismo pareiga panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones išlieka ir tuo atveju, kai iškėlus civilinę bylą ir išdavus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko buveinė nėra žinoma. T-a teismas nutartimi panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą bei panaikina pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad laikinąsias apsaugos priemones galima taikyti bet kurioje proceso stadijoje, nereiškia, jog, teismo įsakymą panaikinus ir kreditoriaus pareiškimą palikus nenagrinėtą, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti paliekamos galioti neribotą laiką. Aplinkybė, kad kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo nuorašų kartu su pranešimu nepavyko įteikti skolininkui, sudaro pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones[69]. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos teismo iniciatyva ir kitais CPK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais: 1) kai to reikalauja viešasis interesas[70]; 2) jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio; 3) jeigu asmuo neįvykdo pareigos pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu ieškovas nuostolių atlyginimui užtikrinti pateikia terminuotą banko garantiją, teismas dar iki pasibaigiant garantijos galiojimo terminui turėtų pareikalauti iš ieškovo informacijos, ar buvo pratęstas garantijos galiojimas naujam terminui, ir tik po to spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo[71]. Pirmiau nurodytos CPK 150 straipsnio normos yra imperatyvios, ir teismas neturi galimybės palikti galioti laikinąsias priemones esant bent vienam pagrindui. Teismų praktikoje nurodoma, kad tokiu atveju negali būti paliekama ir dalis laikinųjų apsaugos priemonių: neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo – užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, panaikinami visi laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti ribojimai. Įstatymas nenumato galimybės, neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo, dalį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti, o dalį jų palikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-722/2008). G-mybė byloje paduoti kasacinį skundą nėra pagrindas palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones[72]. Tokiu atveju asmuo, duodantis skundą, gali prašyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikytų kasacinis teismas. N-s teismas, užbaigęs bylą, turi išspręsti ir visus su ja susijusius procesinius klausimus, praktikoje pasitaiko atvejų, kai tokio reikalavimo nesilaikoma. Tais atvejais, kai užbaigęs bylą apeliacinės instancijos teismas neišsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo, ir byla pasiekia kasacinį teismą, reikia vadovautis protingumo bei ekonomiškumo principais ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės neturi būti automatiškai panaikinamos vien todėl, kad apeliacinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-194/2007, peržiūrint kasacine tvarka įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti neišnykęs. Dėl to CPK 144 straipsnio 1 bei 3 dalių ir 150 straipsnio 4 dalies normos aiškintinos sistemiškai. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, neišspręstą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas ir kurio teisėtumas bei pagrįstumas dėl kasacinio skundo tikrinamas kasacine tvarka, turi aiškintis, ar išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius, kad toks pagrindas neišnyko, taikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi būti panaikinamos vien dėl to, kad teismo sprendimas įsiteisėjo, o prašymas taikyti šias priemones gali būti pateiktas kasacinės instancijos teismui. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos sprendimą, kuriuo ieškinys yra atmestas, kasacinis teismas turėtų išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, t. y. nutartyje, kurioje pasisakoma dėl bylos esmės, nurodyti, kad laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinamos. Tais atvejais, kai byla grąžinama nagrinėti iš naujo į pirmąją ar apeliacinę instanciją, laikinosios apsaugos priemonės gali būti paliekamos galioti. B- kokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą sprendžia tas teismas, kurio žinioje yra byla. Be jau aptartų atvejų, teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių ex officio turi spręsti ir tada, kai ieškinys yra tenkinamas iš dalies. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas[73], patenkinus ieškinį iš dalies, yra privaloma panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ta apimtimi, kuria jos viršija priteistą ieškinio dalį. Pareiškus ieškinį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą lemia ieškinio suma, o įsiteisėjus teismo sprendimui, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ar negaliojimą, taip pat ir galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą –įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų suma. Atsižvelgiant į tai, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas mažinamas iki ieškiniu priteistos sumos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje ieškovei buvo priteista gerokai mažesnė suma, nei ji reikalavo (ieškovė prašė priteisti 448 834 Lt nuostolių ir 5 proc. metinių palūkanų; buvo priteista 50 000 Lt nuostolių, 2594 Lt negrąžintos avansinės įmokos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 1577,82 Lt žyminio mokesčio ir 1100 Lt išlaidų už turto vertės akto parengimą), todėl svarstytina, ar teismui, priėmusiam sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl visiško laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Aplinkybė, kad atsakovui ieškiniu pareikštų reikalavimų suma yra didelė, ir kyla grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas pasunkės, nebūtinai reiškia, kad ši grėsmė išlieka ieškinį patenkinus iš dalies. R-šmingi aspektai šiuo atveju gali būti ne tik patenkintų reikalavimų dydis, bet ir atsakovo elgesys. Kaip vienoje savo bylų konstatavo Vilniaus apygardos teismas, laikinosios apsaugos priemonės gali, o išnykus jų taikymo pagrindui – privalo būti panaikintos, jeigu bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikia pakankamus įrodymus, paneigiančius būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, arba atsakovas geranoriškai įvykdo pagrindinį ieškovo reikalavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamos bylos atveju prielaidų atsakovui pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti nebuvo. Apelianto akcentuojama aplinkybė, jog atsakovas visų jo reikalavimų nepatenkino, t. y. nesumokėjo 5 proc. dydžio metinių palūkanų sumos, apskaičiuotos nuo bylos iškėlimo iki skolos sumokėjimo, bei bylinėjimosi išlaidų, nesudaro pagrindo priešingai vertinti susiklosčiusią situaciją ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, net ir sumažinus jų mastą. Nėra pagrindo manyti, kad atsakovas būtų finansiškai nepajėgus įvykdyti 456,36 Lt reikalavimą dėl palūkanų, palyginti su dešimteriopai didesnės sumos jau sumokėjimo aplinkybe (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-590-464/2010). Be jau aptartų atvejų, kada teismas privalo ex officio panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, paminėtini CPK 146 straipsnyje išvardyti pagrindai, kai byloje dalyvaujantys ir suinteresuoti asmenys gali prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įmokėję reikalaujamą sumą į specialią teismo sąskaitą; 2) įkeitę turimą turtą; 3) ieškovo reikalavimus užtikrinę laidavimu[74]. Byloje dalyvaujantis ar suinteresuotas asmuo, kuris nebuvo išklausytas taikant laikinąsias apsaugos priemones arba kuris turi duomenų apie naujas aplinkybes, norėdamas, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, turi paduoti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl jų panaikinimo bei nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad byloje nedalyvaujantis suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad teismas panaikintų laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui bei nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui, o ne paduoti atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui[75]. Teismas, gavęs asmens prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, priima nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinamos arba kuria prašymas yra atmetamas. Dėl šios nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas. Sprendžiant subjekto, galinčio paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, klausimą turi būti sistemiškai vadovaujamasi CPK 150 straipsnio 1 dalimi ir 151 straipsnio 1 dalimi. CPK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones gali kreiptis byloje dalyvaujantys ir kiti suinteresuoti asmenys, o CPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl visų pirmosios instancijos nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti duodamas atskirasis skundas. Tai reiškia, kad visi asmenys, kurie turi teisę paduoti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (inter alia suinteresuotieji), taip pat turi teisę paduoti atskirąjį skundą, jei pirmosios instancijos teismas tokio jų prašymo netenkintų. Jei pirmosios instancijos teismas su atskiruoju skundu sutinka, jis panaikina nutartį, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo buvo atmestas (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismui su atskiruoju skundu nesutinkant, skundas kartu su byla siunčiamas apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę tiek panaikinti pirmosios instancijos nutartį (kuria prašymas naikinti laikinąsias apsaugos priemones yra atmestas), tiek (panaikindamas nutartį) išspręsti klausimą iš esmės ir panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones[76]. Byloje dalyvaujantis asmuo, kuris buvo išklausytas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tačiau manantis, kad teismas, nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmė neteisėtą ir (ar) nepagrįstą sprendimą, gali tiek kreiptis su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tiek paduoti atskirąjį skundą (jei apskundimo terminai nėra pasibaigę). Atskirojo skundo padavimas dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones nutarties vykdymo nesustabdo, o dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba jas pakeisti – sustabdo (CPK 151 straipsnio 3, 4 dalys), t. y. tiek vienu, tiek kitu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki tol, kol bus išnagrinėtas atskirasis skundas. 11. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas Šalių teisės civiliniame procese yra grindžiamos lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, CPK 17 straipsnis). Nė viena proceso šalis nėra labiau privilegijuota, o vienos šalies procesinės teisės atitinka kitos šalies teises (CPK 42 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu, be kita ko, siekiama, kad ginčo šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia pati, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą teisme. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su laikinu turtinių ir kitų atsakovo teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, tai akivaizdu, kad gali būti pažeidžiamos jo teisės. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra viena iš priemonių, užtikrinančių skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, tai yra vienas iš teisinių instrumentų, kuriuo įgyvendinamas proporcingumo principas. 11. 1. Pagrindas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą CPK 147 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Užtikrinimo ar banko garantijos sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į ieškinio sumą ir preliminarų galimų nuostolių dydį. Kaip nurodoma teismų praktikoje, CPK 147 straipsnio 1 dalies normoje ieškovas įvardytas expressis verbis todėl, kad būtent jis paprastai suinteresuotas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir jų prašo. G-mi atvejai, kada laikinųjų apsaugos priemonių taikymas aktualus ne ieškovui, bet kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui, todėl šioje normoje nepateikiamas baigtinis subjektų, iš kurių galima reikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimo, sąrašas, tik nurodomas lemiamas tokių asmenų kriterijus: tas, kuris pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-997/2009). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be ieškovo, taip pat gali prašyti, pvz. , trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais; vienas atsakovas kito atsakovo turtui, jeigu ieškovas inter alia prašo restitucijos ir t. t. Asmeniui, kuris buvo įpareigotas įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadarius per nustatytą terminą, procesinis padarinys už teismo įpareigojimo nevykdymą yra laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas (CPK 147 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 2 dalies 3 punktas)[77]. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, į minėtų normų reguliavimo sritį nepatenka situacijos, kada laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas ex officio. Teismo atliekama viešojo intereso gynimo funkcija yra iš įstatymo nuostatų išplaukianti teismo pareiga, kurios įgyvendinimas nepriklauso nuo kitų asmenų valios, t. y. pinigų įmokėjimo į depozitinę sąskaitą ir (arba) banko garantijos pateikimo. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas prašymas užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl teismo iniciatyva taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimą. Tačiau asmuo, kuriam teismo iniciatyva pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės padarė žalos, galės pretenduoti į nuostolių atlyginimą, jei teismas pripažins, jog ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-649/2009). Taigi tais atvejais, kai teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva, nuostolių atlyginimas neužtikrinamas. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikalavimas, kaip ir reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma priklauso tiesiogiai nuo byloje dalyvaujančių šalių valios, nuostolių atveju – nuo atsakovo. Kartu teismų praktikoje pažymima, kad nuostoliai, kurių gali patirti tretieji asmenys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra tiesiogiai atsakovo patiriami nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; šių nuostolių atsiradimas atsakovui priklauso nuo trečiųjų asmenų valios, todėl negali būti užtikrinami nuostoliai, kurių gali patirti ir turi galimybę reikalauti tretieji asmenys iš atsakovo[78]. Tačiau ši taisyklė neturėtų būti absoliuti; priklausomai nuo konkrečios situacijos, teismas galėtų spręsti ir dėl būtinumo užtikrinti nuostolius, kurių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali patirti tretieji asmenys. Teismai turėtų vengti laikinosiomis apsaugos priemonėmis varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teises. Jei vis dėlto laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikomi suvaržymai yra nukreipti trečiųjų asmenų atžvilgiu, šie asmenys turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą, prašydami taikyti jų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą[79]. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, savo iniciatyva teismas gali taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą esant viešajam interesui. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą, ir atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių instituto ryšį su atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-677/2009). Taigi, pagrindinė taisyklė yra ta, kad dėl atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo teismas imasi spręsti esant prašymui. Be abejo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra susiję. Tai pažymima ir teismų procesiniuose sprendimuose[80]. Vis dėlto, kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, nuostolių atlyginimo institutas skirtas atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tačiau jis nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Teismas gali netaikyti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jei taikant šį institutą būtų paneigta asmens teisė į tinkamą teisminę gynybą, t. y. į realų teismo sprendimo įvykdymą, ypač jei atsakovai gali kitu būdu apginti savo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-836/2007). 11. 2. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo procesinė tvarka Civilinio proceso kodeksas nedetalizuoja šio instituto taikymo sąlygų ir procesinės tvarkos, todėl aiškinant CPK 147 straipsnio 1 dalį būtina atsižvelgti į šios normos sisteminius ryšius su kitomis normomis, nuostolių atlyginimo instituto paskirtį, taip pat įvertinti civilinio proceso principų įtaką aptariamo instituto taikymui. Iš CPK 147 straipsnio 1 dalies konstrukcijos matyti, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra susijęs sisteminiais ryšiais su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pirmiausia CPK 147 straipsnis, reglamentuojantis nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimą, sistemiškai yra CPK skirsnyje, reglamentuojančiame laikinųjų apsaugos priemonių taikymą; antra, CPK 147 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas institutas gali būti taikomas tik tada, kai yra taikomos ar jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; trečia, šalių procesinis lygiateisiškumas reikalauja, kad tiek laikinųjų apsaugos priemonių, tiek nuostolių dėl tokių priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas remtųsi iš esmės panašiomis taisyklėmis. Tas pats pasakytina ir apie nutarčių, priimtų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo klausimu, apskundimą, t. y. apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo neskundžiamos (CPK 151 straipsnio 5 dalis). Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[81]. Taigi, taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones, išskyrus, kai objektyvūs šių institutų skirtumai reikalauja kitokio vertinimo. Ši taisyklė, be kita ko, reiškia, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti vadovaujamasi panašiais kriterijais ir procedūromis, kaip ir taikant laikinąsias apsaugos priemones. CPK 147 straipsnyje tiesiogiai nenurodoma, kad atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimas taikomas vadovaujantis ekonomiškumo principu, tačiau šis principas turi būti taikomas (CPK 145 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 6 dalis) ir parenkamas toks užtikrinimo būdas, kuris kuo mažiau varžytų ieškovo interesus. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė, tačiau ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat turi būti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones nereikalaujama įrodyti ieškinio pagrįstumo, analogiškai ir taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi motyvuoti, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas (reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes)[82]. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą abiejų sąlygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas) visuma yra būtina. S-bu pažymėti ir tai, kad, atsakovui pateikus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti ieškovo iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį prašymą pateikusiam asmeniui tenka pareiga leistinais įrodymais pagrįsti būtinybę tenkinti jo pareikštą prašymą. Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir kad šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir panašiai[83]. Taigi, kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo reikalingumas turi būti teismo pasvertas ir nutartyje tinkamai motyvuotas. Kaip nurodo teismai savo procesiniuose sprendimuose, atsakovo nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuotini, bet tai nereiškia, kad atsakovas turi įrodyti, kad tie nuostoliai tikrai atsiras (bei pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio)[84]. T-ai tariant, negali būti keliama nuostolių atsiradimo akivaizdumo sąlyga[85]. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, pateikiamų įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ateityje galimybės pakankamumo lygis negali būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kai privaloma pagrįsti konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti jų dydį. Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymus, kad nuostolių gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti jų konkretaus dydžio. Teismui neprivaloma turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tam tikro konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-427/2007)[86]. Vis dėlto teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami. Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 straipsniai)[87]. Pažymėtina, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo. Kaip pažymima teismų praktikoje, tai reiškia, kad atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovo prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovui nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis)[88]. Antai, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, taip pat ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti viena iš kreditoriaus veiksmus kvalifikuojančių aplinkybių. Tokiu atveju skolininkas gali prašyti atlyginti nuostolius tiek dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tiek jo nekonstatavus, t. y. dėl to, kad kreditorius, neturėdamas pakankamo pagrindo, rizikavo prašydamas apsaugoti iki bylos išnagrinėjimo, jo manymu, pažeistą teisę ir suvaržė skolininko teises. Tokiais atvejais, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, skolininkas gali remtis tiek CPK 95 straipsniu, tiek 147 straipsnio 3 dalimi, tačiau CPK 95 straipsnis nėra CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006)[89]. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad ieškovo bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės statusas nėra kliūtis, esant pagrindui, tokiam ieškovui taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, kaip ir neatleidžia tokio ieškovo nuo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškinys atmestas. Ieškovui, kuris yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, netaikymas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo vien dėl to, kad ieškovas yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė ir neturi pakankamai turto, reikštų CPK 17 straipsnyje įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą ir toks procesas neatitiktų įstatymo nustatytų reikalavimų[90]. Nutartis dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo priimama tokia pačia tvarka kaip ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (rašytinio proceso tvarka, pranešus ieškovui arba – išimtiniais atvejais – ieškovui nepranešus). T-a-, per kurį būtina įmokėti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turi būti realus. Nutartis užtikrinti atsakovo nuostolių atlyginimą skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Jeigu ieškovas ar kitas asmuo, prašęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, per teismo nustatytą terminą neįvykdo teismo nutarties įmokėti pinigus į teismo depozitinę sąskaitą ar pateikti banko garantiją, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Atskirojo skundo padavimas sustabdo nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdymą (CPK 151 straipsnio 4 dalis). Kartu, kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas, įstatymas nenumato galimybės, neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo, dalį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti, o dalį palikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-722/2008). Atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas panaikinamas ar pakeičiamas tokia pat tvarka ir pagrindais, kaip ir laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas panaikinamas, jeigu panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės. Tais atvejais, jeigu pritaikytos atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės nėra efektyvios ar pakankamos galimiems nuostoliams užtikrinti, atsakovas gali prašyti jas pakeisti kitomis. I- priešingai, jei pritaikytų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys ieškovo interesus, jis gali pateikti prašymą taikyti kitas nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemones arba sumažinti jų mastą. 11. 3. G-mų nuostolių apimties ir dydžio nustatymas Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertindamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui (ieškovui), jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes[91]. Nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti įmokėtinos pinigų sumos ar banko garantijos dydis nėra ribojamas ir turi būti nustatomas remiantis proporcingumo, protingumo bei ekonomiškumo principais, atsižvelgiant tiek į atsakovui pareikštų reikalavimų dydį, tiek į preliminarų galimų nuostolių dydį[92]. Taip pat, kaip pagrįstai pažymima teismų praktikoje, nuostolių atlyginimo užtikrinimas neturi užkirsti ieškovui galimybės ginti savo interesus teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-240/2008). Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas per se negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Bylos trukmė (prognozuojama) gali būti vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl galimų nuostolių dydžio. Tačiau, sprendžiant dėl galimų nuostolių dydžio, šis kriterijus neturėtų būti siejamas su vidutine bylos trukme. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas UAB „B-ik Light Steel Framing“ ieškinį atsakovui UAB „Vilsotos metalas“ dėl pastato nuomos sutarties nutraukimo, vienašalės restitucijos taikymo, prašant teismo įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui sumokėtą avansinę įmoką, taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio vertė – avansinės įmokos sumos (384 208 Lt) dydžio. Atsakovas UAB „Vilsotos metalas“ teismo prašė įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (902 745,16 Lt). Teismas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo tenkino iš dalies (46 105 Lt). Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas nuostolių atsiradimą grindžia CK 6. 210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu metinių palūkanų dydžiu, apskaičiuotu nuo vidutinės nekilnojamojo turto rinkos vertės, atsižvelgiant į vidutinę bylos nagrinėjimo trukmę. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl likusios sumos (856 640,16 Lt), nes ši atsakovo prašymo dalis yra hipotetinio pobūdžio ir net du kartus viršija pareikšto ieškinio sumą. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nutartį pakeitė, nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumą sumažino. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias atsakovo nuostolių atlyginimo institutą, tačiau nepagrįstai galimus nuostolius apskaičiavo remdamasis statistiniu bylos nagrinėjimo trukmės vidurkiu. Pasak teismo, suma, kuri turėtų būti įnešama į teismo depozitinę sąskaitą, negali būti siejama su statistine vidutine bylų nagrinėjimo trukme (dvejais metais). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nustato, kad asmuo turi teisę, jog jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Teismas turi imtis visų priemonių, kad bylos nagrinėjimas nebūtų vilkinamas. Konkrečios bylos atveju nėra jokios prielaidos daryti išvadą, jog teismo procesas užtruks net dvejus metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-358/2009). Kitoje iš bylų buvo nagrinėta situacija, kai atsakovas nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo būtinybę grindė argumentais, susijusiais su antstolio veiksmais, kai šis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, areštavo atsakovo turto daugiau nei nurodė teismas, dėl ko atsakovas negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal preliminariąsias sutartis. Teismas atsisakė įpareigoti ieškovą užtikrinti galimus atsakovo nuostolius pažymėdamas, kad atsakovas dėl galimų neteisėtų antstolio veiksmų, sukeliančių atsakovui nuostolius, turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į antstolio procesinę veiklą kontroliuojantį teismą, taip pat gali prašyti antstolio areštuoti kitą jam priklausantį turtą ar panaikinti areštą turtui, kurio suma viršija teismo nutartimi nustatytą sumą (CPK 594 straipsnis). Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas skirtas atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tačiau jis nėra savitikslė gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių, todėl negali paneigti jų taikymo būtinybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1164/2009). APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių, galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. 2. N-s laikinosios apsaugos priemonės ir yra skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. 3. Laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo. 4. Laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir pats jas pritaikęs teismas. 5. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų jų taikyti, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. 6. Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir turi netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. 7. Teismas taiko konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kai byloje tikslinga užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. 8. Teismas gali taikyti ginčo situaciją laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tais atvejais, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. 9. Teismas gali taikyti tik Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose tinkama laikinoji apsaugos priemonė nėra įtvirtinta, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę. 10. Laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio reikalavimo įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose pareikšti ieškinio reikalavimai dėl priteisimo, o ne reikalavimai dėl pripažinimo ar teisinių santykių modifikavimo. 11. N-s paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. 12. Kai byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį atitinkamai veikti, t. y. atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar padidėtų žala. 13. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. 14. Teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. 15. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. 16. Kiekvienu atveju, kai teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remiasi viešojo intereso argumentu (tiek taikydamas tokias priemones savo iniciatyva, tiek atsisakydamas jas taikyti), turėtų savo procesiniame sprendime argumentuoti, kaip konkrečiu atveju pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti teismo iniciatyva arba viešojo intereso apsaugos sumetimais taikyti (netaikyti) laikinąsias apsaugos priemones. 17. Ekonomiškumo principas reiškia draudimą bet kuriomis (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) laikinosios apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. 18. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. 19. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie, ieškinio atmetimo atveju, galėtų būti sunkiai atlyginami, tokios priemonės turėtų būti netaikomos, net jei ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. 20. Didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. 21. Ieškinio (priešieškinio) sumos ir skolininko turtinės padėties santykio vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimo ateityje galimybė, kaip kriterijus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti suprantamas ne kaip taisyklė, o kaip taisyklės išimtis. 22. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis). 23. Taikant laikinąsias apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė taisyklė yra ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar subsidiariųjų skolininkų. 24. Skolininkų daugetas yra aplinkybė, reikšminga vertinant, ar pagal konkrečios bylos aplinkybes ieškinio suma yra didelė, taip pat riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. 25. Atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės nebuvimą, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. 26. Kai pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme sprendžiami klausimai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, teismas ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu. 27. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikiamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinės ieškinį (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Teismas, kompetentingas nagrinėti ieškinį, yra kompetentingas spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai nuo to, paduodamas prašymas kartu su ieškiniu ar ne. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 taip pat suteikia galimybę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreiptis tiesiogiai į teismą tos ES valstybės narės, kurioje bus vykdomas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, kad šis taikytų laikinąsias apsaugos priemones. 28. Motyvuotas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas proceso metu (arba inicijuojant procesą), išskyrus atvejus, kai yra papildoma sąlyga, leidžianti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti iki pareiškiant ieškinį. Ši sąlyga yra ieškovo negalėjimas iš karto pareikšti ieškinio, ir tai būtina nurodyti motyvuojant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. 29. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. 30. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. 31. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis galima užtikrinti tiek materialinių, tiek procesinių reikalavimų patenkinimą. 32. Paprastai įmonėms yra itin skausmingas jų lėšų areštas, todėl pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai, – lėšos kreditoriaus reikalavimų sumai užtikrinti. Esant situacijai, kai atsakovo ūkinę–komercinę veiklą mažiau riboja ne nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, bet lėšų areštas, pirmiausia turėtų būti taikomas pastarasis. 33. Tais atvejais, kai areštuojamos atsakovo lėšos, tačiau iš jų leidžiama atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, teismo nutartyje šie asmenys turi būti konkrečiai įvardijami bei turi būti nurodoma, kodėl jie turi pirmumą prieš ieškovą. Tais pačiais principais yra vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones fiziniams asmenims. Areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą. 34. Kai ieškovo reikalavimų suma yra užtikrinta hipoteka tam pačiam subjektui (ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių institutu. 35. G-mybė teismo nutartyje nenurodyti konkretaus areštuojamo turto turi būti suprantama kaip taisyklės išimtis ir taikoma tik tada, kai šalių ginčas nėra dėl konkretaus turto arba teismui nėra žinoma, kokio turto turi atsakovas. Visais kitais atvejais turi būti areštuojamas konkretus turtas, o teismo pareiga yra tą turtą tiksliai identifikuoti nutartyje. 36. Jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. 37. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 4, 5 dalys). Tais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo, kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba byla nutraukiama), pagrindas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti išnyksta, ir jos turi būti panaikintos. 38. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra viena iš priemonių, užtikrinančių skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principą. Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones, išskyrus, kai objektyvūs šių institutų skirtumai reikalauja kitokio vertinimo. 39. Tais atvejais, kai teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko savo iniciatyva, nuostolių atlyginimo užtikrinimas netaikomas. 40. Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to, taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Tačiau tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas [1] Byloje M-allef, kurioje Konvencijos 6 straipsnis pripažintas taikytinu, pagrindiniame procese nagrinėjamos teisės turinys buvo susijęs su kaimynų naudojimusi nuosavybės teisėmis (ginčas kilo dėl galimybės džiauti skalbinius kieme). Kvestionuojama teisė buvo „civilinė“ tiek pagal vidaus teisę, tiek pagal Teismo jurisprudenciją. Byloje pritaikyto draudimo (džiauti skalbinius kaimyno kieme), kuris buvo tuoj pat vykdomas, tikslas buvo „išspręsti, nustatyti“ tą pačią teisę, kuri buvo ginčijama pagrindiniame procese. [2] Žr. , pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-324-115/2010, 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1051-464/2010. [3] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-270-340/10. [4] Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-873-413/2010. [5] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010. [6] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2-8411-823/2010. [7] Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1362-125/2010. [8] žr. , pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010; 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-448-623/2010; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-941-520/2009. [9] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-654/2008. [10] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010. [11] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008. [12] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-831/2008. [13] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010. [14] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010. [15] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009. [16] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009. [17] Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-603-112/2008. [18] Dėl viešojo intereso gynimo taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-326/2007; 2007 m. rugpjūčio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-554/2007; 2007 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-658/2007; 2008 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-745/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-78/2010; 2010 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-304/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-812/2010; 2010 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1167/2010. [19] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-745/2009. [20] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010. [21] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008. [22] žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-700-154/2010. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1109-467/2010 pažymima, kad vien tai, jog prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 59061,47 Lt. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 straipsnio 1 dalis), nes byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie atsakovo UAB „Palink“ (apelianto) finansinę padėtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. [23] Kaip yra pažymėjęs Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-765-555/2010, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Ji remiasi prielaida, kad atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti turi turėti didelių finansinių resursų. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė reikalavimo suma, palyginus ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis ir turimais įsipareigojimais. Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-389/2005; 2008 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-131/2008; 2008 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-435/2008; 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-842/2010; Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1878-254/2010; kt. [24] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-916/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-698/2009; 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-663/2009; 2010 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-766-56/2010. [25] Kaip nevisiškai tinkamo motyvavimo pavyzdys galėtų būti toks teismų argumentas: vien tik aplinkybė, kad įmonės turtinė būklė šiuo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes bylos nagrinėjimo metu skolininko turtinė būklė gali pasikeisti ir tenkinus reikalavimus sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas; žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-250/2008; 2008 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-555/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-543-212/2010. [26] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1349/2009; Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1804. [27] Panaši pozicija išdėstyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1675-260/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1939-260/2010. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1939-260/2010 pažymima, kad apeliantas (atsakovas), teigdamas, jog įmonės turtinė padėtis gera, turėjo pateikti įmonės turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus – duomenis, kad atsakovui priklausantis turtas nėra įkeistas, areštuotas ar kitaip suvaržytas. Nesant nurodytų duomenų, negalima spręsti apie atsakovo turtinę padėtį. Apeliantas, teigdamas, kad yra mokus, pateikė 2009 m. balansą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, neatspindi realios įmonės finansinės padėties atskirojo skundo nagrinėjimo metu. Nesant pirmiau nurodytų duomenų, pateiktas 2009 m. įmonės balansas neatspindi atsakovo tikrosios finansinės padėties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog įmonės finansinė padėtis yra gera. [28] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2009 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-532/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1157/2009; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1381/2009. [29] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1458/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-407/2010; 2010 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-472/2010. [30] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-394/2007; 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1075/2007; 2009 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2009; 2009 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1075/2009; 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1678/2009; 2010 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-47/2010. [31] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1259/2010. [32] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-646/2009. [33] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-599-1/2010; 2010 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-457/2010. [34] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008. [35] Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje nustatyta, kad prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. [36] Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti. Minėto straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veiklos, gali būti nagrinėjamos vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teismuose. Motyvuodamas savo jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal minėtą Reglamento Nr. 44/2001 straipsnio 3 punkte įtvirtintą nuostatą, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad ši nuostata turi būti suprantama kaip apimanti tiek vietą, kurioje atsirado žala, tiek ir ją sukėlusio įvykio vietą. Ieškovas ieškinyje būtent ir nurodė, jog jam atsakovų neteisėtais veiksmais, pasireiškiančiais nesąžininga konkurencija, padaryta žala atsirado Lietuvoje. Savo jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktą Lietuvos apeliacinis teismas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje veikia čia įregistruotas L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ A/S filialas, yra svarbi aplinkybė sprendžiant byloje kilusio ginčo teismingumo klausimą. [37] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-292/2010. [38] Žr. , pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-640-520/2010. [39] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-798/2009. [40] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-781/2008. [41] Žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-942/2008. [42] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-105/2006. [43] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-213-464/2010. [44] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010. [45] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1071/2010; 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1046/2010; 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1019-520/2010. [46] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-465/2007; 2007 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-61/2007; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-259/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-284/2008; 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1613-538/2009. [47] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-802/2010. [48] Apie laikinųjų apsaugos priemonių mastą esant skolininkų daugetui žr. 2. 5 skyrių. [49] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1074/2008. [50] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-32/2008. [51] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-221/2009. [52] Ten pat. [53] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008. [54] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008. [55] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-998-623/2010. [56] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-253/2008. [57] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-84/2009. [58] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-768/2009. [59] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010. Šioje byloje palikta neareštuota pajamų dalis, sudaranti 1400 Lt. [60] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-43/2010. [61] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1033/2010. [62] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-677/2009. [63] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-35/2010. [64] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-407/2008. [65] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-572-56/2010. [66] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24/2009. [67] Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, neturi įtakos ir tai, kad dėl atsakovo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes prireikus tam tikri suvaržymai asmeniui gali būti taikomi BPK nustatyta tvarka. Plačiau žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-781/2008. [68] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-481/2010. [69] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-444-567/2010. [70] Plačiau apie viešąjį interesą žr. 2. 2 skyriuje. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad aplinkybė, jog atsakovas teikia paslaugas biudžetinėms organizacijoms (pvz. , ligoninėms), nėra pagrindas pripažinti, kad, atsakovui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus pažeistas viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-487/2009). [71] Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-236/2007. [72] Plačiau žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-781/2008. [73] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-189/2010. [74] Pastaruoju atveju laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, tik jeigu laiduotojo prievolė baigiasi po byloje priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-858/2008). [75] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-482/2008. [76] Analogiškai bylose, kuriose pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ar keičiamos. [77] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-649/2009. [78] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-603/2007. [79] Neturi pagrindo apelianto motyvai, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo gali prašyti tik atsakovas, o ne byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo. CPK normų sisteminė analizė duoda pagrindą teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutai yra susiję, o trečiasis asmuo turi šalies procesines teises ir pareigas (išskyrus nurodytas CPK 47 straipsnio 2 dalyje), tarp jų ir CPK 147 straipsnyje nustatytą teisę reikalauti užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, jeigu jam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-387). Taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-536/2006. [80] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2009; 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartų civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010. [81] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2010. [82] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-136/2005. [83] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010; Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1472-125/2010. [84] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010. [85] Žr. , pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-359-275/2010. [86] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008, 2010 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-362/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-531-340/2010. [87] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-826/2008, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-857/2008, 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-321/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-928/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-928/2010. Arba, kaip, pavyzdžiui, yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-415/2008, byloje būtinumas taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti pagrįstas tam tikrais duomenimis, kad nuostoliai realiai gali atsirasti, kad iš tikrųjų egzistuoja objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, jog dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Taip pat turi būti motyvuojama, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas. [88] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-445/2010. [89] Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-321/2009. [90] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-84/2008; 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-445/2010. [91] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010. [92] Žr. , pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-531-340/2010. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |