Paieška : Teismų praktika BENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO APŽVALGABENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#2136: Svečiai
#1: Vartotojai
#5740: Registruoti vartotojai

# lawin1


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
BENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO APŽVALGA
BENDRŲJŲ KLAUSIMŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS
PRIEMONIŲ TAIKYMO APŽVALGA

Teisė į
teisminę gynybą, kurią garantuoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis,
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis,
reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai
apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo
sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo
įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali
taptu sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą.
Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas,
jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, Civilinio proceso
kodekso (toliau – CPK) nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
2009 m. spalio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo
Didžiosios kolegijos sprendimu byloje M-allef
prieš Malta (M-allef v. Malta (GC), no.
17056/06) pakeistas Teismo požiūris į preliminarių procedūrų, kuriose
sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, svarbą asmens
civilinio pobūdžio teisėms ir pareigoms. Teismas, atsižvelgęs į daugelyje
valstybių – Europos Tarybos narių vyraujančią nuomonę dėl Konvencijos 6 straipsnio
aktualumo procesams dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei į Europos Bendrijų
Teisingumo Teismo poziciją dėl teisingo bylos nagrinėjimo garantijų, ypač
teisės būti išklausytam, taikymo šio pobūdžio priemonių kontekste, nusprendė,
kad Konvencijos 6 straipsnis bus taikomas, kai nagrinėjama teisė tiek
pagrindiniame, tiek procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra „civilinio“
pobūdžio ir kai laikinoji priemonė gali būti laikoma veiksmingai nustatančia
(angl. may be considered effectively to
determine) nagrinėjamą civilinę teisę ir pareigą, nepaisant to, kiek laiko
ši priemonė taikoma[1]. Teismas
pažymėjo, kad nūdienos aplinkybėmis, kai dauguma valstybių – Konvencijos dalyvių
susiduria su didelėmis darbų sankaupomis savo perkrautose teisingumo sistemose,
kas lemia užsitęsusius procesus, teismo sprendimas dėl laikinosios apsaugos
priemonės nustatymo dažnai prilygsta sprendimui dėl bylos esmės ilgesnį laiko
periodą ar netgi nuolat išskirtiniais atvejais; procesai dėl laikinųjų apsaugos
priemonių nustatymo ir pagrindiniai procesai dažnai sprendžia tą patį
„civilinių teisių ar pareigų“ klausimą ir turi tą patį ilgai trunkantį ar
nuolatinį efektą. Vis dėlto Teismas toje pačioje byloje yra pažymėjęs, kad
preliminarūs procesai pasižymi tam tikra specifika ir šiame etape ne visada bus
įmanoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį taikyti visa apimtimi,
pavyzdžiui, kai siekiamos priemonės efektyvumas priklausys nuo skubaus
sprendimo priėmimo poreikio. Tokiais specifiniais atvejais, išskyrus
nepriklausomo ir nešališko teismo garantijas, kiti procesiniai saugikliai
(pvz. , teisė į žodinį bylos nagrinėjimą) gali būti taikomi tik tokia apimtimi,
kuri suderinama su konkretaus proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžiu
ir siekiamu tikslu.
Atsižvelgiant
į laikinųjų apsaugos priemonių svarbą asmenų teisių apsaugai, būtinybę
užtikrinti tinkamą suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrą tokias priemones
taikant, į tai, kad ilgėjant bylų nagrinėjimo terminams laikinosios apsaugos
priemonės santykinai ilgą laikotarpį varžo suinteresuotų asmenų teises, į
didelį tokių priemonių, taikomų Lietuvos Respublikos teismuose, skaičių,
Aukščiausiasis Teismas apžvelgia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką.
Oficialios statistikos apie laikinųjų apsaugos
priemonių taikymą teismuose nėra, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO
duomenų matyti, kad 2009 metais priimta daugiau kaip 50 000 nutarčių
su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusiais klausimais, apie 6000 nutarčių
apskųsta apeliacinės instancijos teismams, 2010 metais – atitinkamai 45 000
ir 6500. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir atsakovo teisės
varžomos tol, kol nėra aišku, ar jis pažeidė ieškovo teises ir ar ieškovo
reikalavimas yra pagrįstas, laikinųjų apsaugos priemonių procese itin svarbu apsaugoti
šalių interesų pusiausvyrą, t. y. užtikrinant būsimo teismo sprendimo
įvykdymą, kuo mažiau varžyti atsakovo teises. Į tai svarbu atsižvelgti visuose
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etapuose, taip pat tiek priimant nutartis
dėl tokių priemonių taikymo, tiek jas pakeičiant arba panaikinant. Be to, šalių
interesų pusiausvyrai ypač svarbus atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas.
Šioje apžvalgoje analizuojama Lietuvos apeliacinio
teismo ir apygardų teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimais. Apžvelgiamos 2009–2010 metų nutartys, priimtos apeliacine
tvarka išnagrinėjus bylas pagal atskiruosius skundus, kuriais apskųstos
pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Nutartys, priimtos faktinių aplinkybių požiūriu išskirtinėse bylose ir
pasižyminčios reikšminga motyvacija, apžvelgiamos nepaisant jų priėmimo
laikotarpio. Iš viso peržiūrėta apie 1500 nutarčių, kurios atrinktos
atsitiktinės atrankos būdu arba atsižvelgiant į jų citavimo teismų praktikoje
dažnumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos
priemonių neskundžiamos (CPK 151 straipsnio 5 dalis), todėl Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nenagrinėja bylų, kuriose būtų
skundžiami teismų procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, jų galiojimo, panaikinimo, atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir pan. Aukščiausiojo Teismo
praktika, susijusi su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, formuojama kasacine
tvarka nagrinėjant bylas dėl nuostolių, kurių padarė taikytos laikinosios
apsaugos priemonės, atlyginimo, bylas dėl antstolių, vykdančių laikinųjų
apsaugos priemonių nutartis, veiksmų ir kitas bylas, kuriose nenustatyta
kasacijos ribojimų.
Pažymėtina, kad remiantis oficialia konstitucine doktrina
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarimas) šioje apžvalgoje pateikiamos ne naujos teisės aktų aiškinimo
taisyklės, o sisteminė aktualios teismų praktikos analizė. Jos tikslas yra ne
nurodyti teismams, kaip jie turėtų spręsti vienokias ar kitokias bylas, o
pateikti susistemintą medžiagą, kuri parodytų, kaip panašaus pobūdžio bylas
sprendžia Lietuvos teismai, paaiškintų vyraujančias teismų praktikos
tendencijas, išryškintų pozityvius teisės aiškinimo pavyzdžius. Apžvalgoje
pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne cituojamose teismų nutartyse,
vertintini kaip rekomendacinio pobūdžio teisės normų taikymo išaiškinimai,
neturintys privalomosios galios.
Šioje apžvalgoje analizuojami bendrieji laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimai, jų parinkimo kriterijai ir procesinė tvarka, taip
pat atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo
užtikrinimo problematika. Konkrečių rūšių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
ypatumai, priemonių taikymas pagal specialiuosius įstatymus bei laikinųjų
apsaugos priemonių vykdymo klausimai nagrinėjami tiek, kiek jie padeda
atskleisti bendruosius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus.

1. Laikinųjų apsaugos priemonių
paskirtis ir esmė

Laikinąsias
apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai. Pagal CPK 144 straipsnio
1 dalį teismas dalyvaujančių byloje
ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos
priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga),
kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių
aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas.
Kaip
pažymima teismų praktikoje, laikinosios
apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių
dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių
teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų
sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje,
įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba
pasidarymo nebeįmanomo (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio
14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010).
Laikinosios
apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu
pobūdžiu[2]. N-s šios priemonės ir
skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos
nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y.
materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais
tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad:
1) laikinosios
apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai[3], jų taikymas yra ribotas
laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo;
2) tokios priemonės
taikomos prevenciniu tikslu[4], siekiant išvengti būsimo
teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo;
3) laikinosios
apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios[5]. Tokias priemones,
išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali
panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir
pats jas pritaikęs teismas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą
pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų
konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba
išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo
atsisakyta[6].
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas
nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti[7].
Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti
sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo
sprendimu (dėl laikinųjų apsaugos priemonių specifikos prevencinio ieškinio atveju
žr. šios apžvalgos 1. 3 skyrių).
Byloje
galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšis nurodo CPK 145 straipsnio
1 dalis. Teismas gali pritaikyti ir kituose įstatymuose numatytas
priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Atskiras privatinių teisinių santykių sritis reglamentuojančiuose teisės
aktuose gali būti nustatytos ne tik atskiros laikinųjų apsaugos priemonių
rūšys, bet ir specialūs tokių priemonių taikymo pagrindai, ypatumai,
įgyvendinimo specifika ir kt. Su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusių
nuostatų yra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatyme, Viešųjų pirkimų įstatyme, Komercinio arbitražo
įstatyme, Įmonių bankroto įstatyme, Įmonių restruktūrizavimo įstatyme ir
kituose teisės aktuose. Kai kurie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimai reglamentuoti tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose.
Štai 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo ir vykdymo aptariama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti prašymus
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Panašūs klausimai reglamentuojami
2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų
pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

1. 1. Laikinųjų
apsaugos priemonių klasifikavimas

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti klasifikuojamos
remiantis įvairiais kriterijais. Jų klasifikavimas turi teisinę reikšmę tiek,
kiek praktikoje padeda atskleisti laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį,
parinkti pagal bylos aplinkybes tinkamiausias priemones ir įvertinti jų taikymo
specifiką.
Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti
kelių rūšių:
1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos
priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą,
status quo išsaugojimą (pvz. , CPK 145 straipsnio
1 dalies 1–10 punktai);
2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios
laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių
apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir
įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas,
CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–4, 7 punktai);
3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar
kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies
6, 12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 3 punktas,
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalies
1–3 punktai).
Pagal įpareigojimų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės
gali būti skirstomos į:
1) nustatančias draudimus, t. y. pareigą susilaikyti
nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies
1–4, 6–10 punktai);
2) nustatančios įpareigojimus atlikti tam tikrus
aktyvius veiksmus (pvz. , CPK 145 straipsnio 1 dalies 5, 11–12 punktai,
CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–2, 4 punktai).
Pagal savo objektą laikinosios apsaugos priemonės gali būti:
1) turtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, t. y.
nukreiptos į turtinių gėrių apsaugą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–7,
9–12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 3–6 punktai);
2) neturtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės,
taikomos bylose, kuriose nereiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai (CPK 145 straipsnio
1 dalies 6, 8, 12 punktai, CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 1–2,
7 punktai).
Pažymėtina, kad kai kurios laikinosios apsaugos priemonės,
priklausomai nuo konkretaus jų turinio, gali būti taikomos tiek turtinio, tiek
neturtinio pobūdžio bylose. Pavyzdžiui, draudimas atsakovui dalyvauti tam
tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 straipsnio 1 dalies
6 punktas) gali reikšti tiek draudimą sukurti turtines teises ir pareigas,
tiek draudimą atsakovui atitinkamai elgtis asmeninių santykių, nesusijusių su
turtiniais, srityje.

1. 2. Laikinųjų
apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu

Laikinosios
apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo
įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla
išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo
priešieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y.
ieškinys (priešieškinis) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys
(priešieškinis) atmetamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis,
270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi būsimo teismo
sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus
materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus
atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar
yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar,
priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus
reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Dėl šios priežasties teismų praktikoje teisingai pripažįstama, kad teismas gali
taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais
reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai
būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia keletą laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo taisyklių:
1) teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti
byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių,
apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Štai Lietuvos apeliacinis
teismas byloje dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo
negaliojančiu, kurioje kartu buvo prašoma taikyti restituciją, netaikė
laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios daikto pagerinimo išlaidų
priteisimą, nes reikalavimo priteisti išlaidas dėl daikto pagerinimo byloje
nebuvo pareikšta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje
byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, susijusių su ginčo turto
pagerinimo išlaidų priteisimu, atsižvelgiant į tai, kad jie nesusiję su
restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo
spręsti ir dėl jų įvykdymo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010);
2) siekdamas užtikrinti byloje pareikštų
reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos
priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo
sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui
užtikrinti nėra būtinos.
Pavyzdžiui,
Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąją
apsaugos priemonę – uždrausti restruktūrizuojamos įmonės kreditorių
susirinkimo nutarimu išrinktam
kreditorių komitetui vykdyti kreditorių komiteto posėdžius ir priimti
kreditorių komiteto nutarimus, kai byloje buvo pareikštas
reikalavimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo išrinktas kreditorių
komitetas, pripažinimo negaliojančiu, konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo
sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio
sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui
dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų
apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK
144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos,
įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių
priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės
gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių
priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese
paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti
gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios
susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis,
145 straipsnio 1 dalis). Ieškovo prašoma priemonė nesusijusi su ieškinio dalyku, nes nėra
pagrindo teigti, kad dėl kreditorių komiteto vykdomų jam priskirtų funkcijų
nebūtų įmanoma įvykdyti teismo sprendimo, jei būtų pripažintas neteisėtu
komiteto išrinkimas, juolab kad tokio pobūdžio teismo sprendimai nereikalauja priverstinio
vykdymo
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-475/2010).
Kaip
negalinčios realiai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo teismai netaikė
laikinosios apsaugos priemonės – draudimo ginčo
patalpą–prekybos kioską V-, Kalvarijų turgavietėje, perduoti kitiems
asmenims, paliekant teisę juo naudotis tik ieškovei, bei įpareigojimo atsakovą
įjungti elektros tiekimą ginčo patalpoje. Ieškovė byloje buvo pareiškusi atsakovui
UAB „Kalvarijų turgus“ reikalavimą pripažinti jai nuomininkės teises ir
įpareigoti raštu sudaryti nuomos sutartį. Vilniaus apygardos teismas,
netenkindamas ieškovės atskirojo skundo, nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja teismo
pareigą taikyti šias priemones atsakovui tik tuo atveju, jeigu tai gali realiai
padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų
padarinių. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tvirtina ir antstolių surašytų
Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pridėtu prie atsiliepimo į ieškovės
prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įrodinėja teisiškai reikšmingą
aplinkybę, kad ieškovė jau nesinaudoja ginčo patalpomis, dėl jų nuomos yra
sudaryta sutartis su kitu asmeniu – G. A. , tai patvirtina, kad ginčo
prekybos vietoje ieškovė šiuo metu nevykdo savo veiklos. P-i ieškovė
atskirajame skunde šio fakto neginčija, jį buvo įvardijusi ir prašydama taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Taigi susiklosčiusioje faktinėje situacijoje, kai
 ginčo patalpa jau yra išnuomota ir
naudojama kito asmens, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių
pritaikymas iš esmės reikštų sankcijų į bylą neįtrauktam trečiajam asmeniui
pritaikymą be teismo sprendimo – jau sudarytos nuomos sutarties su G. A.
nutraukimą. Be to, tokiu procesiniu veiksmu nebūtų pasiekti įstatymu
deklaruojami laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslai – iki
sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį (iki ieškinio
pareiškimo buvusią situaciją). Tai reiškia, kad būsimo galbūt ieškovei
palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas neįvyktų (Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1051-464/2010).

G-o situaciją
laikinai sureguliuojančių laikinųjų apsaugos priemonių specifika

Laikinųjų
apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo
negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas
užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti
arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos
priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto
imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių
objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo
vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties
laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo
sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną
ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Štai taikydamas specialias šeimos
teisinių santykių byloms CK 3. 65 straipsnio 2 dalyje numatytas
laikinąsias apsaugos priemones teismas gali:
1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su
vienu iš tėvų;
3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam
sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;
4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą
nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui;
5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės
nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti
išlaikymo mokėjimą;
6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų
galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;
7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su
nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių
įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, būtinas ne vien teismo galutiniam sprendimui
įvykdyti, bet ir užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ar
neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti, būtent:
1) uždrausti asmenims daryti gresiantį pagal šį
Įstatymą saugomų teisių pažeidimą;
2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti pagal šį
Įstatymą saugomų teisių pažeidimą;
3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems
asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio Įstatymo nustatytas
teises;
4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba
išimti iš apyvartos kūrinių, kitų pagal šį Įstatymą saugomų teisių objektų
kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia autorių teises, gretutines
teises ar sui generis teises;
5) areštuoti pagal šį Įstatymą saugomų teisių pažeidimu
įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko
sąskaitas, ypač priemones ir įrangą, kurios, kaip įtariama, daugiausia
naudojamos pagal šį Įstatymą saugomas teises pažeidžiančioms kūrinių, kitų
saugomų teisių objektų kopijoms, prekėms sukurti ar gaminti;
6) taikyti kitas Civilinio
proceso kodekso nustatytas priemones.
Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas
(pavyzdžiui, laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas,
įpareigojimas sutuoktiniui gyventi skyrium, įpareigojimas laikinai nutraukti
įtariamą autorių teisių pažeidimą) plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo
teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos
nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų (pavyzdžiui, nepilnamečių
vaikų) teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos
nagrinėjimą padaryti beprasmį.
Teismai iš esmės tinkamai atskleidžia laikinųjų apsaugos priemonių
paskirtį ir nesieja jų taikymo vien su būtinybe priverstinai įgyvendinti teismo
sprendimo rezoliucinę dalį. Štai Vilniaus apygardos teismas, santuokos
nutraukimo byloje nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos
teismo nutarties, kuria buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė –
nepilnamečio D. S. gyvenamoji vieta nustatyta su
ieškove, kartu nustatant, kad tam tikrus vakarus ir savaitgalius sūnus praleis
su atsakovu, nurodė, kad laikinųjų
apsaugos priemonių institutas civiliniame procese turi trejopą paskirtį:
užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą; apsaugoti turtinius ir neturtinius
asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams (prevencinės
priemonės); užtikrinti įrodymus. CK normos nustato, kad teismas, atsižvelgdamas
į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK
3. 65 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė
apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio
interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės
vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto
reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti
galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra
vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai
grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba
iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų
interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems
tikslams. Byloje nebuvo nustatyta, taip pat ieškovė, prašydama taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė, kad, šalims sudarius rašytinį
laikiną susitarimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su juo
tvarkos, toks susitarimas pažeidė vaiko teises ir teisėtus interesus. CK 3. 3 straipsnyje
yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos
Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir
gynimo principu; kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta
nustatoma tėvų susitarimu (CK 3. 169 straipsnio 1 dalis). Pirmosios
instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, turėjo atsižvelgti į
nagrinėjamą situaciją byloje ir tik nustačius, jog toks bendras šalių
susitarimas kenkia vaiko interesams, taikyti ieškovės prašomas laikinąsias
apsaugos priemones (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio
14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010).
Panašiai argumentavo Vilniaus
apygardos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą byloje, kurioje pirmosios
instancijos teismas buvo atmetęs ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones nurodydamas, kad ieškovo prašymas nustatyti laikiną bendravimo tvarką
nėra susijęs su šalių pareikštais reikalavimais bei tokia laikinoji apsaugos
priemonė kaip laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka nenustatyta CK
3. 65 straipsnio 2 dalyje.
Pirmosios instancijos teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovei L. S. dėl
tėvystės nuginčijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo
priteisimo bei pagal atsakovės L. S. priešieškinį
ieškovui D. A. dėl išlaikymo priteisimo. Kadangi
nepilnametė šalių duktė A. A. gyveno su atsakove,
ieškovas pareiškė prašymą nustatyti laikiną jo bendravimo su nepilnamete
dukterimi tvarką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus apygardos
teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, kad šiuo metu nepilnametė šalių duktė gyvena su
motina, teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta jos gyvenamoji vieta su kuriuo
nors iš tėvų, nesama, priešingai, ieškovas tokį reikalavimą – nustatyti dukters
gyvenamąją vietą su juo – yra pareiškęs būtent šioje byloje. Taigi ieškovo
pareikštas materialusis teisinis reikalavimas yra susijęs su prašoma taikyti
laikinąja apsaugos priemone – laikinos bendravimo su nepilnamete dukterimi
tvarkos nustatymu iki bus išnagrinėtas šalių ginčas. CK 3. 3 straipsnyje
yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos
Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir
gynimo principu; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir
tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK
3. 170 straipsnio 2 dalis). N-s pirmosios instancijos teismas nurodė,
kad CK 3. 65 straipsnio 2 dalis nenumato ieškovo prašomos laikinosios
apsaugos priemonės, tačiau kolegija pažymi, kad CK 3. 65 straipsnio
2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis,
teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias
apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau, teismo nuomone,
yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus (Vilniaus apygardos teismo
2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-448-623/2010).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be
CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas
papildomai gali taikyti tik tokias priemones, kurios yra nustatytos kituose
įstatymuose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). CPK ir kiti
įstatymai pateikia platų sąrašą priemonių, kurios, taikant po vieną ar
kombinuojant kelias, yra pakankamos bylinėjimosi laikotarpiu apsaugoti tiek
turtinius, tiek neturtinius šalių interesus. Kadangi laikinosios apsaugos
priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių
ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas. Kartu
pažymėtina, kad išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin
specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtinta tinkamos laikinosios
apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus
pobūdžio apsaugos priemonę. Tokiu
atveju teismas turi tinkamai motyvuoti ir konstitucinių vertybių apsaugos požiūriu
pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti įstatyme aiškiai neįtvirtintą laikinąją
apsaugos priemonę. Apžvelgtoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje
teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo tvarkos su
dukterimi nustatymas – reiškia tai, kad teismas taikė CK 3. 65 straipsnio 2 dalies
2 punkte įtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę – nepilnamečių vaikų
gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymą, kuri iš esmės apima ir teismo
įgaliojimus nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Taigi Vilniaus
apygardos teismas byloje įstatyme nenumatytos priemonės realiai netaikė.

Laikinųjų apsaugos
priemonių santykis su įrodymų užtikrinimu

Teismai taip pat kartais nurodo, kad laikinųjų apsaugos
priemonių paskirtis, be kita ko, yra ir įrodymų užtikrinimas[8].
Iš tiesų, nors įrodymų užtikrinimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
turi bendrų bruožų (abi priemonės taikomos teismo nutartimi, kol byla nėra
išnagrinėta; abi priemonės tam tikru mastu gali varžyti atsakovo interesus),
tačiau skiriasi šių institutų paskirtis, tikslai ir taikymo prielaidos.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reglamentuotas CPK XI skyriaus penktajame
skirsnyje, o įrodymų užtikrinimą reglamentuoja CPK XIII skyriaus „Įrodymai“
devintojo skirsnio normos. Laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į
būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, tuo tarpu įrodymų užtikrinimo
tikslas – sudaryti sąlygas, kad teismas galėtų surinkti medžiagą, nustatyti
bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą byloje. Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio
1 dalis), kai tuo tarpu įrodymai užtikrinami, jei kyla pavojus, kad
pateikti reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku (CPK 221 straipsnis).

Turtinio pobūdžio
laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo
teismo sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio
reikalavimo įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose
pareikšti ieškinio reikalavimai priteisti, o ne reikalavimai pripažinti ar modifikuoti
teisinius santykius. Pavyzdžiui, byloje ieškovas buvo pareiškęs
reikalavimą pakeisti nuomos sutarties sąlygas, prašydamas sumažinti nuomos
sutartyje nustatytą kainą. Kartu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – leisti ieškovui mokėti prašomą sumažinti nuomos mokesčio dalies
sumą į teismo (arba ieškovo pasirinkto notaro) depozitinę sąskaitą, o sukauptą
sumą paskirstyti šalims, atsižvelgiant į teismo baigiamąjį aktą. Kaip pažymėjo
Lietuvos apeliacinis teismas, teisės
doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius:
1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių
modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią
ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Ieškiniais dėl
priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio
veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan. ). Siekiant užtikrinti ieškovui
galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti
taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Pagal pareikštus
ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo)
paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Tiesa, tam
tikrais atvejais, pavyzdžiui, pagal reikalavimą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą
ar asmens globėją (rūpintoją) ir panašiai, teismas gali taikyti laikinąsias
apsaugos priemones byloje, nes teismo sprendimo įvykdymas (vaiko perdavimas)
gali būti užtikrintas valstybės prievarta. Tačiau kai reiškiamas reikalavimas pakeisti
sutartinius teisinius santykius, konkrečiai – sumažinti sutartą kainą už
naudojimąsi daiktu, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo
sprendimo pagrindu, taigi sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka.
Tai reiškia, kad toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis
apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2-886/2010).

1. 3. Laikinųjų
apsaugos priemonių specifika bylose, kuriose pareikštas prevencinis ieškinys

CK 6. 255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio
institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje
gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama
uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę
(CK 6. 255 straipsnio 1 dalis). Taigi prevencinio ieškinio dalykas yra
specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali
kilti žalos.
N-s paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi
būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo
sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė
ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar
iš dalies sutapti. Štai
civilinėje byloje, kurioje pareikštu ieškiniu buvo siekiama uždrausti atsakovui
nutraukti elektros energijos, vandens ir šilumos tiekimą ieškovo valdomoms
patalpoms, teismas pritaikė iš esmės analogiško turinio laikinąsias apsaugos
priemones. Atsakydamas į atskirojo skundo argumentus, kad ieškovo prašomos
taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal jų turinį ir prasmę iš esmės yra
ieškovo prevencinio ieškinio patenkinimas, Vilniaus apygardos teismas nurodė,
kad prevenciniu ieškiniu siekiama
uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo
ateityje grėsmę (CK 6. 255 straipsnis), o
laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo
įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo
sprendimas bus neįvykdytas. Taigi, akivaizdu, kad vien dėl to, jog ieškinio
reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško
turinio, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiu atveju galimas
palankus ieškovui teismo sprendimas nepasieks CPK
2 straipsnyje nustatytų tikslų arba
gali sukelti negrįžtamų padarinių, t. y. neužkirtus kelio atsakovo
trukdymams, iš esmės būtų buvusi paneigta ieškovo teisė naudotis patalpomis ir plėtoti
savo veiklą, o vėlesnis teismo sprendimo vykdymas labai pasunkėtų (Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1627-467/2010).
N-s prevencinio ieškinio atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir
gali sutapti su byloje pareikštais reikalavimais, tačiau tai nereiškia, kad
taikydamas tokią priemonę teismas pasisako dėl bylos esmės, taip pat kad dėl
tokios priemonės taikymo būtų pagrindas abejoti bylą nagrinėjančio teismo
nešališkumu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, neturi pagrindo
pirmosios instancijos teismo argumentas, kad taikant nurodytą laikinąją
apsaugos priemonę būtų pasisakyta dėl ieškinio pagrįstumo. Aplinkybė, kad minėta
laikinosios apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš šioje byloje
ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos
priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones,
nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo[9].
Su prevenciniu ieškiniu yra susijusi CPK 145 straipsnio
1 dalies 12 punkte nurodyta apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti
veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Kai byloje pareikštas prevencinis
ieškinys, tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik
uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį
atitinkamai veikti, t. y. atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar
padidėtų žala. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių pavyzdys galėtų būti
įpareigojimas atlikti gresiančio nugriūti pastato sutvirtinimo darbus, įpareigojimas
pašalinti žalą darančią informaciją ir pan. Štai Lietuvos apeliacinis teismas
yra panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta
taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovą pašalinti iš
laikraščio interneto svetainės apsinuoginusių ieškovų nuotrauką, nurodydamas,
kad, nesiėmus tokios
laikinosios apsaugos priemonės, tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės,
būtų nustatyta, jog ieškovų teisės yra pažeistos ir žala jiems padaryta, iki
bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau
tęsiamas ieškovų teisių pažeidimas ir toliau jiems daroma žala. Taigi, prašoma
taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovui pašalinti iš
interneto svetainės ieškovų bendrą nuotrauką, gali būti taikoma, nes ja yra
siekiama užkirsti kelią tolimesniam teisių pažeidimui (jeigu toks būtų nustatytas)
bei žalos padidėjimui, taip pat naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui (Lietuvos
apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496).
Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad galimybė laikinosiomis
apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo
sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo
sprendimo realų įvykdymą[10].
Iš teismų praktikos analizės matyti, kad teismai daug dažniau taiko
konservacinės paskirties ir turtinio pobūdžio interesų apsaugai skirtas
laikinąsias apsaugos priemones (paprastai atsakovo turto areštą), nei ginčo
situaciją laikinai sureguliuojančias ir neturtinio pobūdžio apsaugos priemones.
Tai paaiškinama tuo, kad teismuose vyrauja būtent turtinio pobūdžio ginčai,
kuriuose ieškovai, naudodamiesi dispozityvumo principo jiems suteiktomis
teisėmis (CPK 13 straipsnis), siekia užtikrinti atsakovo turtinės padėties
nepablogėjimą bylos nagrinėjimo metu. G-o situaciją laikinai
sureguliuojančios priemonės dažniausiai taikomos šeimos bylose; į tai teismus
orientuoja ir specialios CK 3. 65 straipsnyje įtvirtintos šiam tikslui
skirtos laikinosios apsaugos priemonės. J- teismas turėtų taikyti ypač tais
atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia dėl bylos sustabdymo (pavyzdžiui,
teismui kreipusis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ar Konstitucinį Teismą)
ar dėl kitų priežasčių, o byloje būtina apsaugoti vaiko ar vieno iš sutuoktinių
interesus. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimas gali būti
sprendžiamas ir sustabdytoje byloje (CPK 166 straipsnio 3 dalis).

1. 4. Asmenys, kuriems gali būti taikomos laikinosios apsaugos
priemonės

Paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui.
Tai susiję su tuo, kad materialiniai teisiniai reikalavimai yra pareiškiami
atsakovui ir jam tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. N-s kai
kuriomis laikinosios apsaugos priemonėmis nustatyti draudimai ar įpareigojimai
būna adresuoti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, įrašas viešame registre dėl
nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas),
draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas
prievoles (CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau dėl
tokių suvaržymų neigiamų padarinių patiria atsakovas. Jei byloje pareikštas
priešieškinis, atsakovas pagal priešieškinį yra ieškovas pradinėje byloje,
taigi laikinosios apsaugos priemonės dėl jo gali būti taikomos pagal tas pačias
taisykles.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų,
kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti
dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), taigi
nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo
sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Tačiau
kai kuriais atvejais asmenų, nesančių atsakovais byloje, teisės laikinosiomis
apsaugos priemonėmis gali būti suvaržytos netiesiogiai, pritaikius atitinkamas
priemones atsakovui. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų byloje konkurso dalyviui
ginčijant konkurso rezultatus ir kaip laikinąją apsaugos priemonę prašant
sustabdyti konkurso procedūras bei uždrausti perkančiajai organizacijai
(atsakovui) sudaryti sutartį su konkurso laimėtoju, neigiamų padarinių dėl
tokios priemonės taikymo patiria ne tik perkančioji organizacija, bet ir
konkurso laimėtojas, su kuriuo sutartis negali būti sudaryta.
Atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama
užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, priklausomai nuo būsimo teismo
sprendimo turinio tokios priemonės kai kuriais atvejais gali būti taikomos ne
tik atsakovui, bet ir ieškovui, kuriam nepareikšta savarankiškų materialinių
teisinių reikalavimų. Štai byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė buvo
pareiškusi actio P-ana atsakovams,
reikalaudama pripažinti nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį negaliojančiu,
taikyti restituciją, teismas ieškovo prašymu pritaikė laikinąją apsaugos
priemonę ir areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, kurio perleidimo sandoris
buvo ginčytas. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė areštuoti ieškovui
priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas, priklausančias
ieškovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, atsakovų sumokėtas
ginčijamais sandoriais, neviršijant pagerinimų sumos. Lietuvos apeliacinis
teismas nurodė, kad restitucijos taikymo
natūra ypatumai atlygintino turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu
ab initio atveju lemia ne tik atsakovo, bet ir ieškovo turtinių prievolių
atsiradimą. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio
reikalavimus, ieškinio tenkinimo atveju atsakovas įgytų pareigą grąžinti
ieškovui ginčijamu sandoriu jam perduotą turtą natūra, ir ieškovas – pareigą
grąžinti atsakovui ginčijamo sandorio pagrindu už šį turtą sumokėtą kainą. Ši
priešpriešinių ginčo šalių vykdytinų turtinių prievolių atsiradimo galimybė
teismo sprendimu tenkinus ieškinio reikalavimus, lemia būtinybę užtikrinti
tokio teismo sprendimo įvykdymą, jei byloje esančių įrodymų pagrindu būtų
galima padaryti pagrįstą išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
egzistavimo. Tokiu atveju būtent restitucijos vykdymo ypatumai lemia tai, kad teisę
reikalauti užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju turi
ne tik ginčo sprendimą teisme inicijavęs ir savarankiškus reikalavimus byloje
pareiškęs ieškovas, bet ir pagal pareikštą ieškinį privalantis atsakyti
atsakovas, kiek tai susiję su ieškovo prievolės grąžinti ginčijamu sandoriu
perleisto turto kainą galimu atsiradimu ir tokią pareigą nustatančio teismo
sprendimo įvykdymo užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Aptariamoje
byloje teismai netaikė ieškovo turto arešto, nes ieškinį buvo pareiškusi
bankrutuojanti įmonė, ir turto arešto atveju atsakovas neįgytų teisės į kitokią
savo reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patenkinimo tvarką nei ta, kurią nustato
Įmonių bankroto įstatymas, t. y. jis neįgytų teisės reikalauti, kad jo
reikalavimai būtų patenkinti iš konkretaus taikant laikinąsias apsaugos
priemones areštuoto turto, taip pat neįgytų pirmenybės, jog jo reikalavimai
būtų patenkinti prieš kitus aukštesnėje eilėje esančius kreditorius ar tos
pačios eilės kreditorius, nei jis pats. Tačiau atsižvelgiant į galimą būsimo
teismo sprendimo turinį, kuris nustatytų pareigas ne tik atsakovui, bet ir
ieškovui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš principo yra galimas ir
ieškovui.
Tam tikras laikinąsias apsaugos priemones ieškovui teismas
taikė ir byloje, kilusioje iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, kurioje
ieškovas ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą dėl pasiūlymų eilės
sudarymo, perkant mobiliojo ryšio paslaugas. Kaip laikinąją apsaugos priemonę
ieškovas prašė teismo sustabdyti
tolimesnes viešojo pirkimo procedūras bei uždrausti atsakovui sudaryti
mobiliojo ryšio paslaugų pirkimo sutartį su atsakovo sprendimu laimėjusį
pasiūlymą pateikusiu tiekėju. Kadangi ieškovas teikė mobiliojo
ryšio paslaugas atsakovui ir prieš konkurso paskelbimą, o šių paslaugų kaina
50 kartų viršijo paties ieškovo konkurse pasiūlytą paslaugų kainą, tai teismas
ne tik sustabdė pirkimo procedūras, tačiau, atsižvelgdamas į ieškovo sutikimą,
laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu taip pat įpareigojo ieškovą
teikti atsakovui mobiliojo ryšio paslaugas už įkainius, nurodytus
ieškovo pasiūlyme atsakovui. Teismas pažymėjo, kad nors abi šalys šį teismo įpareigojimą ieškovui vertina kaip atsakovo
nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo
užtikrinimą (CPK 147 straipsnis), toks įpareigojimas neatitinka CPK 147 straipsnyje
numatytos priemonės pobūdžio ir paskirties. Įpareigojimas ieškovui laikinųjų
apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu teikti atsakovui mobiliojo ryšio paslaugas už
mažesnius įkainius pagal savo prigimtį yra prevencinė priemonė, skirta išvengti
neproporcingų atsakovo nuostolių atsiradimo, kuri, nors civilinio proceso
įstatyme tiesiogiai nenumatyta, savo esme yra artimiausia CPK 145 straipsnio
1 dalies 12 punkte numatytai priemonei ir neprieštarauja civilinio
proceso tikslams, principams bei laikinųjų apsaugos priemonių instituto
paskirčiai (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-8411-823/2010).

2. Laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo principai ir kriterijai

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas
CPK 144 straipsnio 1 dalyje – tokios priemonės gali būti taikomos,
jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas
galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas.
Ar taikyti ir kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas,
atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus
laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje
yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei
aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo.
Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos
priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė
padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos
iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Neturtinio pobūdžio bylose dažniausiai
atsižvelgiama į šalių teisių pažeidimo riziką, vertybes, kurioms apsaugoti
laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos, poreikį užtikrinti kitų
suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę ir kt.
Visais atvejais turėtų būti įvertinta ir tai, ar tarp šalių susiklostę
teisiniai santykiai leidžia įžvelgti ieškovui palankaus sprendimo tikimybę,
taip pat ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso.

2. 1. Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas taikant
laikinąsias apsaugos priemones

Teismų praktikoje vyrauja pozicija,
kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo
esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės,
vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas
palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas[11].
S-stant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo,
ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami[12].
Taigi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones,
nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik
nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis
reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai
teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y.
išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje
suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas,
taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog
bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie)
įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro
nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa
aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo
įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas –
teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas
ieškovui palankus teismo sprendimas[13]. Preliminarus
ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės,
o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.
Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei
pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y.
bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus
argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti
sprendžiamas pakartotinai. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje
apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną
pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas
taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo
sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo
abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai
pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų
vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo
skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų
skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu[14].
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą
dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo turtui pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės, nurodė, kad atskiruosiuose
skunduose apeliantai pagrįstai akcentuoja būtinybę teismui sprendžiant
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ieškovo ieškinyje
išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti
pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais
faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Iš bylos duomenų matyti,
kad ieškovo ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro
preliminarų pagrindą manyti, jog reikalavimas atlyginti žalą galėtų būti
tenkinamas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija nepasisako
dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra
nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių
klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra
prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas,
nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).
Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo,
reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę
padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai
ir juos pagrindžiantys įrodymai prima
facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą[15].
Teismų praktikoje prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių
netenkinami, kai nustatoma, kad preliminariais duomenimis ieškinys negali būti
patenkinamas. Štai Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo atskirąjį skundą dėl
nutarties, kuria buvo areštuoti atsakovui priklausantys nebaigti statyti
gyvenamieji namai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu. Byloje pareikštas
ieškinys grįstas tuo, kad atsakovas statybas vykdo savavališkai, nors su ginču
susiję kitų teismų sprendimai tokius teiginius paneigė. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti
pareikštus reikalavimus, o teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, turi įvertinti ne tik formalią jų atitiktį ieškovo siekiamam
galutiniam rezultatui, bet ir atsižvelgti į nurodomus ginamos teisės pagrindus.
Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą nugriauti pastatus ignoruodama
faktą, kad jų statybai yra išduoti galiojantys leidimai, statyba vykdoma pagal
patvirtintą detalųjį planą, tokiu atveju jos teiginys, kad statyba yra
savavališka, negali būti laikomas pagrįstu. R-alavimų, kuriais būtų siekiama
nuginčyti statybos leidimą, detaliojo plano sprendinius, ieškovė taip pat
nereiškia. Pirmosios instancijos teismas, formaliai vertindamas tik ieškovės
pareikštą reikalavimą, tačiau neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad ieškovė savo
teiginio apie savavališką statybą niekuo neįrodo, areštuodamas nebaigtus
statyti gyvenamuosius namus, nepagrįstai suvaržė atsakovo teises (Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-430-492/2010).
Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, taikant
laikinąsias apsaugos priemones, ypač aktualus civilinėse bylose, kuriose kreditorius
prašo iškelti skolininkui bankroto bylą. B-kroto procedūrų, nors ir
inicijuojamų savo privatų interesą ginančio kreditoriaus, paskirtis – apsaugoti
visų įmonės kreditorių, o ne tik į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos
iškėlimo besikreipiančio kreditoriaus interesus. Kadangi ieškinio dėl bankroto
bylos iškėlimo dalykas nėra konkrečios skolos kreditoriui priteisimas, ir
bankroto bylos iškėlimo atveju į kreditoriams dalytino turto masę pateks visas
(su nedidelėmis išimtimis) bankrutuojančios įmonės turtas, tai laikinosios
apsaugos priemonės iš esmės gali būti pritaikytos visam atsakovo turtui, į kurį
gali būti nukreiptas išieškojimas bankroto procese. Viso atsakovo turto
suvaržymas laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali iš esmės apsunkinti įmonės, kuriai
prašoma iškelti bankroto bylą, veiklą. Dėl šios priežasties tokio masto
laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik tada, kai pateikiami
duomenys, leidžiantys preliminariai spręsti, kad atsakovas gali būti nemokus. Kartu
kreditoriui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese,
nepakanka nurodyti esant prievolių pažeidimą iš atsakovo pusės, nes, nors įstatymas suteikia teisę įmonės
kreditoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, sutartinių ar
kitokių įsipareigojimų nevykdymas savaime nerodo atsakovo įmonės nemokumo.
Nesant galimybės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
bent preliminariai nustatyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas iškelti
bankroto bylą atsakovui teismo galėtų būti tenkinamas (t. y. nesant
galimybės bent preliminariai teigti, kad teismo sprendimas galėtų būti ieškovui
palankus), nėra pagrindo taikyti ir šio reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Taigi tam, kad būtų pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones
byloje dėl bankroto bylos iškėlimo, iš ieškovo teismui pateikto pareiškimo
teismas turėtų turėti galimybę daryti bent preliminarią išvadą dėl atsakovo
nemokumo. G-ma pritarti teismų praktikai, kurioje pažymima, kad kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir
Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio
2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti
bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti
laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka,
galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti
įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ir ne tiek ieškovo, siūlančio
iškelti įmonei bankroto bylą, bet įmonės, kuri gali būti pripažinta nemokia,
visų kreditorių teises. Tačiau tokios priemonės atsakovui gali būti taikomos
tik tada, kai teismui pateikiami prima facie įrodymai apie atsakovo nemokumą.
Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės sunkinti mokios
įmonės veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 28 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-396/2010).
Kai kurie specialūs įstatymai teismo pareigą taikant
laikinąsias apsaugos priemones preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą
detalizuoja. Štai remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio
1 dalimi, tame straipsnyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės gali
būti taikomos, „kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas autorių
teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimas“. Taikant
šias nuostatas teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog tokį įtarimą
sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus,
galinčius pakankamai įtikinti, kad jis ar asmuo, kurio interesais prašoma
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal Autorių teisių ir gretutinių
teisių įstatymą saugomų teisių subjektas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama
arba kad gresia toks pažeidimas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai
ir faktiniai argumentai turi prima facie
patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis
pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas[16].
Apibendrinant galima pabrėžti, kad taikant laikinąsias apsaugos
priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne
bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti.
Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja
sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant
laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo
iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius
santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso
stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu.

2. 2. Laikinosios apsaugos priemonės ir
viešasis interesas

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir
teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios
visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į
kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti
tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir
kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė).
Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas (pvz. ,
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Dėl to, kad
būtent teismas sprendžia, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas, savo
jurisprudencijoje yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-291/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip
pat pažymėta, kad ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali
būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir
aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2006 m. rugsėjo 18 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006; kt. ).
Būtina pažymėti, kad kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas
laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro
asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje
įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta
abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš
tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (pvz. , Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo
21 d. nutarimas).
Pirmiau nurodytais išaiškinimais teismai
turi vadovautis ir tada, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimas.
Viešojo intereso egzistavimas sprendžiant
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą aktualus dviem aspektais:
1) kai tai yra būtina
siekiant apginti viešąjį interesą, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali
taikyti savo iniciatyva (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Savo iniciatyva teismas tokias priemones
paprastai taiko šeimos teisinių santykių bylose, taip pat kitose bylose,
kuriose viešojo intereso egzistavimas preziumuojamas. Štai Klaipėdos apygardos
teismas, palikdamas nepakeistą laikinąją apsaugos priemonę, kuria išlaikymo
dydžio pakeitimo byloje teismo iniciatyva iš atsakovo buvo priteistas laikinas
išlaikymas, nurodė, kad šios konkrečios laikinosios apsaugos priemonės
tikslas yra užtikrinti, kad būtinos vaikams vystytis sąlygos ir bent minimalūs
vaikų poreikiai būtų užtikrinti ir patenkinti viso bylos nagrinėjimo teisme
laikotarpiu, kuris atskirais atvejais gali užtrukti (CK 3. 192 straipsnio
2 dalis)[17].
Vis dėlto reikia pažymėti, kad bylų, kuriose laikinosios apsaugos priemonės
taikomos teismo iniciatyva, yra itin mažai. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad
CPK norma, leidžianti teismui veikti savo iniciatyva, yra dispozityvumo
principo išimtis, o paprastai suinteresuoti asmenys patys aktyviai prašo
taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau nustatęs, kad byloje yra
viešasis interesas, o egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo rizikai
suinteresuoti asmenys neprašo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismas,
įvertinęs bylos aplinkybes, šalių statusą, jų patirtį ir procesinį elgesį,
turėtų veikti savo iniciatyva;
2) viešojo intereso
egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės
neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
Pavyzdžiui,
kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 18 d.
nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-304/2010, atsakovo VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo
centro vykdomos viešųjų pirkimų procedūros yra susijusios su viešuoju interesu,
nes jomis siekiama rekonstruoti mokyklų, esančių V-, L-ės pr. 53
ir Ateities g. 28, pastatus, juos suremontuoti, apšiltinti, įrengti
vėdinimo sistemas, pakeisti stogų dangas. Tai susiję su valstybės interesu
viešajame sektoriuje didinti energijos efektyvumą bei mažinti išlaidas, skiriamas
energijai, rekonstruoti pastatus. Šiuo atveju vertintina ir ta aplinkybė, kad
energijos efektyvumą siekiama didinti mokykloje. Minėtų priemonių įgyvendinimas
mokykloje leistų ne tik pagerinti mokinių ir mokyklos darbuotojų sąlygas,
sukurti geresnes bendras darbo sąlygas, bet ir optimizuoti mokyklos išlaidas,
skiriamas mokyklos šilumos ūkiui. Įgyvendinamas projektas finansuojamas Europos
Sąjungos lėšomis. Nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos
priemones ir sustabdžius šio projekto įgyvendinimą kyla grėsmė, kad jis nebus
įgyvendintas nustatytu laiku bei bus prarastas būtent šiam projektui skirtas
finansavimas. P-eiktų argumentų pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas
sprendė, jog pritaikius laikinąsias
apsaugos priemones (sustabdžius konkurso procedūras) nukentėtų dalies visuomenės (mokinių bei mokykloje dirbančių asmenų)
interesai, kartu būtų pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamas klausimas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo šioje byloje yra glaudžiai
susijęs su viešuoju interesu.
Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodoma, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, privalo būti įvertinta ir laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos būtų
pritaikytos, įtaka egzistuojančiam viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju
aišku, kad atsakovas (Policijos departamentas prie V-aus reikalų ministerijos)
vykdo pirkimą tikslu išplėsti vaizdo stebėjimo sistemą sandėliuose, kuriuose
yra daug vertingo Policijos departamentui priklausančio, taip pat konfiskuoto
turto, o minėtas vaizdo stebėjimo sistemos išplėtimo pirkimas vykdomas siekiant
maksimaliai apsaugoti šį turtą, kuriam įsigyti skiriami valstybės biudžeto
asi-vimai (išskyrus konfiskuotą turtą), t. y. mokesčių mokėtojų pinigai.
Atitinkamai jau vien tai, kad vaizdo stebėjimo sistemą buvo nuspręsta išplėsti,
leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu pirmiau
minėto turto apsauga (stebėjimas ir kontrolė, siekiant maksimaliai išvengti
žmogaus faktoriaus įtakos) nėra pakankama. Taigi, kaip konstatavo Lietuvos
apeliacinis teismas, vaizdo stebėjimo
sistemos išplėtimo pirkimas yra susijęs su viešuoju interesu (siekiu apsaugoti
už mokesčių mokėtojų pinigus įsigyjamą turtą), kurį apsaugoti būtina kuo
greičiau, o ginčijami ieškovo reikalavimai ir su jais siejamas reikalavimas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju viešojo intereso
negali paneigti ar sumenkinti, nes grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu
ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo
2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1167/2010)[18].
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atskirų
galimų kreditorių reikalavimu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (iki
bus išnagrinėti prašymai patvirtinti kreditorių reikalavimus uždrausti šaukti
bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimus ar kreditorių komiteto posėdžius,
nustatyti turto kainas, mokėti administratoriui atlyginimą), dėl kurių iš esmės
būtų sustabdytos bankroto procedūros, būtų pažeistas viešasis interesas. Tuo, kad dėl pritaikytų laikinųjų
apsaugos priemonių reikalavimų tenkinimas būtų nukeltas neapibrėžtam terminui,
o jo metu bankrutuojanti įmonė vis tiek patirtų administravimo išlaidų, kas
mažintų kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį, būtų
pažeidžiami visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Dėl apeliantų
prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo operatyvus bankroto
procedūrų vykdymas ir kuo greitesnis kreditorių reikalavimų tenkinimas, kas yra
susiję su viešuoju interesu, taptų neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2010).
Taip
pat svarbu pažymėti tai, kad aplinkybė, jog ieškinį pareiškia
viešąjį interesą ginantis subjektas (CPK 49 straipsnis), nesudaro
pagrindo, neišnagrinėjus ginčo, daryti išvadą dėl viešojo intereso egzistavimo
ir nelemia ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimo[19]. Kitaip
tariant, viešojo intereso gynimas per se
nelemia laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo.
Jeigu byloje susiduriama su viešųjų interesų konkurencija, konkrečiu
atveju teismas turi spręsti, kuriam interesui suteiktinas prioritetas.
Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas užtikrinti interesų
pusiausvyrą, yra nurodęs, kad jo nagrinėjamoje byloje nėra tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistuoja
viešasis interesas, reikalaujantis itin sparčiai užbaigti pirkimo procedūras,
vykdyti rekonstrukcijos darbus, o ne stabdyti pirkimo procedūras. Priešingai,
viešasis interesas reikalauja išsiaiškinti, ar iš tiesų perkančioji
organizacija pagrįstai iš tolesnių pirkimo procedūrų pašalino ieškovą,
pasiūliusį daug mažesnę darbų atlikimo kainą, ir nutarė prioritetą suteikti ne
mažiausią kainą pasiūliusiai įmonei, ar tokiu sprendimu nepadaryta žalos
valstybei. Be to, atsakovas nepateikė duomenų, kad, operatyviai neįvykus
viešajam konkursui, iš esmės nukentės valstybės biudžetinės įstaigos turtinė
padėtis ir ji nesugebės panaudoti konkursui skirtų lėšų. Nesant tokių duomenų,
daryti išvadą, kad teismas pagal ieškovo pareikštus neturtinio pobūdžio
reikalavimus nepagrįstai sustabdė viešojo pirkimo procedūras, nėra pagrindo
(Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-581/2009).
Kiekvienu atveju, kai teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą, remiasi viešojo intereso argumentu (tiek taikydamas tokias
priemones savo iniciatyva, tiek atsisakydamas jas taikyti), turėtų savo
procesiniame sprendime argumentuoti, kuo konkrečiu atveju pasireiškia viešasis
interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą
spręsti teismo iniciatyva arba viešojo intereso apsaugos sumetimais taikyti (netaikyti)
laikinąsias apsaugos priemones.
Štai Lietuvos apeliacinis teismas kaip nemotyvuotą yra panaikinęs pirmosios
instancijos teismo nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo
pritaikytos didesne apimtimi, nei prašė suinteresuotas asmuo: teismas savo iniciatyva gali taikyti
laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant
apginti viešąjį interesą. Tačiau teismas, pasinaudodamas iniciatyvos teise, tokio
pagrindo nenurodė ir jo nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
išėjo už atsakovės prašymo ribų, teismo pritaikytos papildomos laikinosios
apsaugos priemonės neproporcingos ir neekonomiškos (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-523/2007).

2. 3. Ekonomiškumas ir proporcingumas taikant laikinąsias apsaugos
priemones

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų
suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos
priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.
N-s nuostata apie ekonomiškumo principą yra toje
pačioje straipsnio dalyje, kurioje nurodoma apie ieškinio sumos neviršijimą
taikant laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tai nereiškia, kad šis principas
aktualus vien užtikrinant turtinio pobūdžio reikalavimų įvykdymą. Ekonomiškumo
principo turinys CPK nuostatose neatskleidžiamas, o draudimas panaudoti daugiau
priemonių, nei pareikšta ieškinio suma, yra tik vienas iš ekonomiškumo principo
sudedamųjų elementų. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia
draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis
apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina
siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios,
užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo
interesus.
Ekonomiškumo
principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu. N-s pastarasis CPK
nuostatose tiesiogiai neįtvirtintas, tačiau civiliniame procese turi būti
vadovaujamasi ne tik šakiniais šios teisės šakos principais, bet ir bendraisiais
teisės principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarimas). Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės
principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių
klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti
tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti
nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus
padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos,
o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei
laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Atskleidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų
turinį teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu
yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių
daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos
priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir
vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo
principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos
priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą
išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos
priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų
nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu
būtina tikslui pasiekti[20].
Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus
pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos,
teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus[21].
Pavyzdžiui, byloje, kurioje pareikštas reikalavimas pripažinti
sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją, ieškovas – viešąjį interesą
ginantis prokuroras – prašė areštuoti atitinkamą žemės sklypo dalį bei
sustabdyti teritorijos detaliojo plano rengimą. Lietuvos apeliacinis teismas,
tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą ir panaikindamas pirmosios instancijos
nutarties dalį, kuria uždrausta rengti detalųjį planą, pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vienas iš
ieškovo ieškinio reikalavimų yra taikyti restituciją, t. y. grąžinti
valstybei 1317 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 2299 kv. m
ploto žemės sklype V-, Geležinio V-o g. 21 / Geležinio V-o g. 23A.
R-alavimų, susijusių su teritorijos, esančios V-, Geležinio V-o g. 21
/ Geležinio V-o g. 23A, detaliojo plano rengimu, ieškovas nereiškia. Dėl
to, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio reikalavimams užtikrinti pakanka vienos
laikinosios apsaugos priemonės – ginčo žemės sklypo arešto. Taip pat svarbus
šalių interesų pusiausvyros kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos
ištyrus aplinkybes: ar ieškovas bus pajėgus atlyginti atsakovo ir (arba)
trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, jei laikinosios apsaugos priemonės iš dalies
ar visiškai bus nepagrįstos, o jei negalės, tai kiek tikslingiau (ekonomiškai)
yra taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei jų netaikyti. Bylos duomenys
rodo, kad teritorijos, esančios V-, Geležinio V-o g. 21 /
Geležinio V-o g. 23A, detaliojo plano rengimas apima daug didesnę
teritoriją, nei ta, dėl kurios vyksta ginčas, todėl sustabdžius detaliojo plano
rengimo procedūras galintys atsirasti nuostoliai gali būti didesni, nei
netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo
2007 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2007).
G-mas ekonomiškumo bei proporcingumo principų
pažeidimas buvo įžvelgtas ir Vilniaus apygardos teismo byloje, kurioje buvo
pareikštas ieškinys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ieškovė
prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre apie
draudimą atsakovams perleisti jiems priklausančias žemės sklypo dalis. Teismai,
atsisakydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad, ieškovei reikalaujant nustatyti naudojimosi turtu
tvarką, tačiau nesiekiant atidalyti jai priklausančios turto dalies iš
bendrosios dalinės nuosavybės, jos prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos
priemones atsakovams ir įrašyti viešame registre draudimą perleisti atsakovams
nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo dalis, suteiktų nepagrįsto
pranašumo ieškovei prieš atsakovus, o pastariesiems nepagrįstai suvaržytų
nuosavybės teises, tokios laikinosios
apsaugos priemonės neatitiktų jų paskirties, nes pažeistų šalių interesų
pusiausvyrą, be to, neatitiktų ekonomiškumo bei proporcingumo principų, nes,
ieškovei reiškiant reikalavimą naudotis turtu, atsakovams būtų suvaržytos ne
tik naudojimosi, bet ir valdymo bei disponavimo šiuo turtu teisės (Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1106-302/2009).
Taigi teismai spręsdami dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo turėtų įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius. Jei
dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar
nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami,
laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų
ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

2. 4. Ieškinio (priešieškinio) sumos kriterijus ir
atsakovo (skolininko) turtinė padėtis

2. 4. 1. V-inimas, ar
ieškinio (priešieškinio) suma yra didelė

Kai byloje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio
(priešieškinio) suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant
būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios
priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto.
Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja
būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką[22]. Didelė
ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, nes vienomis aplinkybėmis ta pati suma
gali atrodyti didelė, o kitomis – maža. Tai, ar ieškinio (priešieškinio) suma
yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių,
atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo
specifiką. Pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai
taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei
ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas
reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis
pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje
teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu
atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti
į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus
ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu
kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės
įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010)[23].
Akcentuotinas
teismų argumentavimas, didelės ieškinio (priešieškinio) sumos vertinimą siejant
su konkrečiais byloje dalyvaujančiais asmenimis ir jų turtine padėtimi. Ar suma
yra didelė, būtina vertinti atsižvelgiant į ginčo subjektus ir kitas
aplinkybes, susijusias (lemiančias) su konkretaus subjekto turtine padėtimi,
nes objektyvus didelės sumos slenksčio nustatymas negalimas. Pavyzdžiui, kaip
yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, priešieškinio (ieškinio) sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė priešieškinio (ieškinio) suma
nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Atsižvelgti į šį kriterijų ypač būtina tada, kai ieškovo (atsakovo)
valdomas nuosavybės teise turtas, įstatinis kapitalas yra mažesni už
priešieškinio (ieškinio) sumą. Kai yra įrodymų, kad priešieškinio (ieškinio)
suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo
kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai ieškovas (atsakovas) paneigia
objektyvios grėsmės (pavyzdžiui, dėl didelės priešieškinio (ieškinio) sumos)
būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti
laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio
12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008)[24].
Arba, pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, tai, ar ieškinio suma yra didelė ir ar
egzistuoja faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatoma
vertinant iš atsakovo pozicijų, t. y. subjektyviąja prasme. Kai yra
įrodymų, kad ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę,
gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai paneigiama
objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturi pagrindo
taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 178 straipsnis). Atskirajame
skunde atsakovas, prieštaraudamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nurodė
bei pateikė duomenis apie tai, kad per 2008 metus uždirbo
242 599 Lt, o per 2007 metus – 134 375 Lt
apmokestinamojo pelno. Taip pat apeliantas nurodė, kad bendrovė turi
automobilių, kurių vertė 52 235,18 Lt, ir ilgalaikio materialaus
turto, kurio vertė 136 609,11 Lt. Tačiau kaip matyti iš apelianto
pateikto 2009 m. balandžio 17 d. preliminaraus 2008 m. balanso,
bendrovės turtas sudaro 2 439 168 Lt, o per vienerius metus mokėtinos
sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 959 241 Lt. Taigi
pateikti įmonės finansinės padėties įrodymai neeliminuoja abejonių dėl atsakovo
galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, o taikant
laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką
atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad
būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009).
Kartu
būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio (priešieškinio) sumos ir skolininko
turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar
yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas, atsižvelgiant į realią
turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu, t. y. siekiant ginčo šalių
interesų pusiausvyros, turėtų būti vengiama hipotetinių įrodymais neparemtų
abstrakcijų dėl galimo atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimo[25]. Vis
dėlto, jeigu teismas pateikia konkrečius argumentus dėl atsakovo (skolininko)
turtinės padėties (pavyzdžiui, turimo turto pobūdžio (trumpalaikis,
ilgalaikis), kitų turimų įsipareigojimų ir pan. ), galimas atsakovo (skolininko)
turtinės padėties pasikeitimas gali būti vertinamas kaip pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. S-bu, kad teismai vengtų nekonkretizuoto
pobūdžio teiginių, o pateikiami argumentai rodytų turtinės padėties pasikeitimo
tikimybės realumą. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėjo, kad  trumpalaikis
turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, todėl, nepritaikius
laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų kilti grėsmė teismo sprendimo, kuriuo
tenkinamas priešieškinis,  įvykdymui
(Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-437/2008). Arba, pavyzdžiui, nors konkrečiu atveju ieškinio suma (6215,04 Lt) nėra didelė, tačiau,
atsižvelgusi į ieškovo prie atskirojo skundo pridėtą Skolų išieškojimo biuro
pažymą bei į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, iš kurių
matyti, kad atsakovui IĮ „Lautė“ teismuose yra iškelta daug civilinių bylų dėl
skolų priteisimo, be to, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog
atsakovas būtų pajėgus įvykdyti teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia,
kad yra pagrindas išvadai, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti neįmanomas (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio
15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1334-275/2009).
Šiuo atveju būtina turėti
omenyje tai, kad atsakovo (skolininko) turtinės padėties pasikeitimo ateityje galimybė,
kaip kriterijus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti suprantamas
ne kaip taisyklė, o kaip taisyklės išimtis. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio ieškovui
pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias
apsaugos priemones. Pavyzdžiui, kaip nurodoma vienoje iš Lietuvos apeliacinio
teismo nutarčių, sprendžiant dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, teisinę reikšmę turi viso
atsakovo turimo turto (trumpalaikio ir ilgalaikio turto, nuosavo kapitalo)
santykis su jo įsipareigojimais. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į
teismo sprendimo, kuriuo priteisiama tam tikra pinigų suma, vykdymo ypatumus, nes
vykdymo procese išieškojimą nukreipti galima į bet kokį atsakovo turtą.
Pažymėtina, kad įmonės finansinė būklė gali kisti. Pasikeitus atsakovo turtinei
padėčiai ar atsiradus kitų aplinkybių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio ieškovui pakartotinai
kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-302/2009).

2. 4. 2. Įrodinėjimo naštos
paskirstymas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Pagal CPK 178 straipsnį
šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo
įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų
teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis),
taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau
(lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms
sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis)[26].
Pasitaikantis teismų
praktikos nevienodumas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kai prašoma taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, turi būti sprendžiamas vadovaujantis pirmiau
nurodytomis taisyklėmis. Teismai skirtingai sprendžia, ar duomenų apie (gerą)
atsakovo (skolininko) turtinę padėtį neturėjimas (nepateikimas) yra aplinkybė,
vertintina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar
atsakovo (skolininko) nenaudai. Nustatant, kuri šalis turi įrodyti vienokias ar
kitokias aplinkybes, kai nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimas, minėta, turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklėmis. Atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti
perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti
savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti
tai patvirtinančius įrodymus. Pavyzdžiui, kaip yra pažymėjęs Lietuvos
apeliacinis teismas, ginčas yra kilęs dėl
didelių sumų priteisimo, todėl gali padidinti būsimo teismo sprendimo
neįvykdymo riziką ateityje, taigi egzistuoja pagrindas dėl atsakovų imtis
laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, teismas neturi jokių duomenų apie atsakovų
turtinę padėtį. Atsakovai nepateikė jų gerą turtinę padėtį patvirtinančių
duomenų apeliacinės instancijos teismui, o ieškovui yra sudėtinga tai padaryti,
todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštos pareigą
siejo tik su ieškovu, reiškiančiu
prašymą užtikrinti ieškinio reikalavimus (Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-25/2010). Šiuo atveju teismas paneigė, kad būtent ieškovas, prašydamas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti įrodymus apie atsakovo turtinę
padėtį[27]. Tačiau kitoje byloje
Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad apeliantas
atskirajame skunde pripažino, jog jam atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma.
V- didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas
laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovui priklausančio turto areštą
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-969/2010). Kitaip tariant, atsakovo turtinės padėties įrodymo
našta buvo perkelta išimtinai ieškovui.
Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti ieškovas). Ar ieškinio (priešieškinio)
suma vertintina kaip didelė, sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes.
Jeigu ieškinio (priešieškinio) suma vertintina kaip didelė, tai yra vienas iš veiksnių,
darant išvadą dėl grėsmės rizikos. Kartu atsakovas, siekdamas išvengti
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia turi pareigą nurodyti
aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančias teismo sprendimo neįvykdymo
riziką.
2. 5. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas, esant skolininkų daugetui

Taikant laikinąsias
apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė taisyklė yra
ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant bendros ieškinio
sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar
subsidiariųjų skolininkų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje[28]. Tais atvejais, kai
ieškovas prašo taikyti, pavyzdžiui, visų atsakovais patrauktų bendraskolių
turto areštą, reikalavimo dydis vertinamas atsižvelgiant į bendraskolių bendrą
turtinę padėtį, o ne į kiekvieno bendraskolio turtinę padėtį atskirai, t. y.
vertinama, ar pagal bendrą jų visų turto vertę ieškinio sumą galima laikyti
didele. Kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavus, kad
pagrindinės skolininkės finansinė būklė, atsižvelgus į ieškinio sumą, nekelia
grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kitų atsakovų – subsidiariųjų
skolininkų – mokumo klausimas šioje situacijoje neturi reikšmės (CPK 274 straipsnio
2 dalis)
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-226/2010)[29].
Kitoje
byloje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad, esant solidariajai skolininkų atsakomybei, kreditorius turi teisę
reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek
bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6. 6 straipsnio
4 dalis, 6. 76 straipsnis), ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovą,
iš kurio išieškoti priteistą sumą, todėl turi teisę pasirinkti ir atsakovus,
kuriems taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Šiuo atveju ieškovas prašo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones visiems atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone,
pateikto dydžio ieškinys (solidariųjų reikalavimų suma yra
10 730 835,07 Lt, be to, iš kiekvieno atsakovo prašoma priteisti
po 20 000 Lt neturtinės žalos atlygimo) sudaro pagrindą teigti, kad tokia
ieškinio suma yra didelė atsakovams, juolab kad visi atsakovai yra fiziniai
asmenys (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-472/2010). Kartu, kaip nurodė teismas šioje
nutartyje, apeliantai (atsakovai) nepateikė teismui
duomenų, kurie paneigtų pirmiau minėtas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei
patvirtintų, kad ieškinio suma, atsižvelgiant į atsakovų turimą turtą bei
gaunamas pajamas, jiems nėra didelė. Taigi apeliantai nepaneigė prezumpcijos
dėl didelės ieškinio sumos ir būtinumo užtikrinti pareikštą ieškinio
reikalavimą (CPK 178 straipsnis).
Būtina
pažymėti ir tai, kad skolininkų daugeto faktas gali turėti įtakos vertinant
riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas. Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-568/2009, ieškovas, grįsdamas pareikštą reikalavimą
solidaria atsakovų pareiga atlyginti žalą, kaip laikinąją apsaugos priemonę
prašė areštuoti visų bendraskolių turtą. Tokiu atveju prašymą nagrinėjantis
teismas turi atsižvelgti ne tik į ieškovo teises bei interesus – ieškovo
prašomą priteisti didelę pinigų sumą bei jo įrodinėjamą prievolės rūšį, kuri
lemia skolininkų daugeto rūšį, bet ir į atsakovų teisinį statusą, jų skaičių
bei turtinę padėtį. Jeigu atsakovais patraukti keli solidarieji bendraskoliai
ir jie pateikia duomenų apie savo gerą ir stabilią finansinę padėtį, grėsmė, kad
ieškovui galimas palankus teismo baigiamasis aktas bus neįvykdytas, sumažėja
arba apskritai jos neatsiranda.
Darytina išvada, kad skolininkų daugetas yra aplinkybė,
reikšminga vertinant, ar pagal konkrečios bylos aplinkybes ieškinio suma yra
didelė, taip pat riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas.

2. 6. Atsakovo teisinio statuso įtaka vertinant
teismo sprendimo neįvykdymo riziką

Spręsdamas
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti ir į
atsakovo teisinį statusą. Atsakovo
teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės, kad teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nebuvimą.
Pavyzdžiui,
Lietuvos apeliacinis teismas vienoje iš nagrinėtų bylų yra pažymėjęs, kad atsakovas – viešoji įstaiga – yra valstybei
nuosavybės teise priklausanti ne pelno įstaiga (Visuomenės informavimo įstatymo
30 straipsnis), kuri finansuojama iš valstybės biudžeto asi-vimų (taip
pat pajamų, gautų už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą,
taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos) ir kuriai
netaikomas bankrotas (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis,
15 straipsnio 1, 4 dalys). Preziumuojama, kad valstybė negali būti
nemoki. Dėl to nei didelė pareikšto reikalavimo suma, nei atsakovo veiklos
pelningumas (nuostolingumas) negali būti vertinami kaip keliantys grėsmę
sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-66/2010).
Analogiškais
argumentais teismai vadovaujasi ir spręsdami dėl reikalavimo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones savivaldybei, kai ši yra patraukta atsakovu.
Teismų praktikoje pažymima, kad savivaldybės
turi savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės
surenkamų (savų) lėšų, taip pat gali gauti paramą iš Europos Sąjungos
struktūrinių fondų ir kt. T-ėl, nepaisant to, kad dėl valstybės ekonominės
krizės savivaldybių finansinė būklė yra sudėtinga, neegzistuoja rizika būsimo
teismo sprendimo įvykdymui, jeigu atsakovas yra savivaldybė[30].
Tačiau
kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia išimtis netaikoma savivaldybės
įmonei[31]. Pavyzdžiui, kaip
pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas, faktas, kad atsakovas (savivaldybės įmonė), be ūkinių komercinių funkcijų
vykdo tam tikras viešojo administravimo funkcijas, nesudaro pagrindo naikinti
pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas, teigdamas, kad
savivaldybės įmonė yra viešas juridinis asmuo, kuris finansuojamas iš
savivaldybės biudžeto ir kurio prievolių vykdymui skiriamos savivaldybės
(savininko) lėšos bei tai, kad savivaldybė yra specifinis
juridinis asmuo, kuris iš esmės negali būti nemokus, bankrutuoti, t. y. neįvykdyti
būsimo teismo
sprendimo, taip save tapatina su savivaldybe.
T-ėl neegzistuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizika, kai skolininkas yra
pati savivaldybė. Kadangi šiuo atveju atsakovas yra savivaldybės įmonė, tai jai,
be kitų įstatyminių nuostatų, yra taikomos ir Įmonių bankroto įstatymo
nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad įmonė,
kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės institucija, gali
bankrutuoti ir būti likviduojama dėl bankroto (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. spalio
14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1259/2010).
Viešojo
juridinio asmens – valstybinės aukštosios mokyklos atveju – teismai pažymi, kad
tokio subjekto teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir
patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė,
sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo
ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad atsakovo
turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržytas[32].

3. Teismo
pareiga patikrinti proceso teisėtumą prieš taikant laikinąsias apsaugos
priemones

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš
tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio
sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį
klausimą. Tai suponuoja tiek konstitucinis realaus ir veiksmingo, o ne formalaus
teisingumo vykdymo principas (pvz. , Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio
27 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), tiek ir
vienas iš pagrindinių teisės principų, kad iš ne teisės teisiniai padariniai
negali atsirasti. Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, kai
civilinėje byloje atliekami atskiri procesiniai veiksmai, priimami procesiniai
sprendimai, nors akivaizdu, kad byla net negalėjo būti iškelta. Priešingu
atveju bylinėjimasis taptų beprasmis, nukentėtų sąžiningų asmenų teisės ir
teisėti interesai, jie nepagrįstai patirtų bylinėjimosi kaštų, taip pat būtų
nepagrįstai didinamos valstybės išlaidos.
Pradėto proceso teisėtumo
klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso
stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tada, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai
nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios
instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba
atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo
kolegija ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso
teisėtumu. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, kai yra pagrįstų abejonių dėl pradėto
proceso teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti žemesnės
instancijos teismo priimtą tarpinį procesinį sprendimą byloje ir šį klausimą
perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2009)[33]. G-ma ir kitokia
situacija, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo
taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliacinės instancijos teismo paliekama
galioti vien tuo pagrindu, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo
pradėtas neteisėtai. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m.
balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-457/2010,
spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo, konstatavo, kad ieškovė (bankrutuojančios įmonės bendraturtė)
negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su
kreditoriumi. Ieškovės
reikalavimus dėl atitinkamų kredito sutarčių pakeitimų nuostatų pakeitimo ir
panaikinimo, atsakovo (kreditoriaus) AB Turto banko įpareigojimo grąžinti IĮ V.
ir S. M. prekybos centrui sumokėtų delspinigių dalį, bankrutuojančios IĮ V.
ir S. M. prekybos centro prievolės dydžio AB Turto bankui nustatymo pirmosios
instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti kaip paduotus neįgalioto vesti
bylą asmens (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Be to,
kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje, gavęs ieškovės ieškinį, kurio esmė –
tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos
teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos. Kitaip tariant, proceso
neteisėtumas gali būti pagrindas konstatuoti pirmosios instancijos teismo
procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumą.

4. Teismingumas taikant laikinąsias
apsaugos priemones

Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė yra ta, kad prašymas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikiamas teismui, kuris pagal
teismingumo taisykles nagrinės ieškinį (CPK 148 straipsnio 2 dalis).
Teismas, kompetentingas nagrinėti ieškinį, yra kompetentingas spręsti laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai nuo to, ar prašymas
paduodamas kartu su ieškiniu ar ne.
Tais atvejais, kai, sprendžiant dėl jurisdikcijos, turi būti
taikomos ES civilinio proceso nuostatos, teismas savo kompetenciją konkrečiu
atveju spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikrina vadovaudamasis
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo (taip pat 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų
pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.
Tai teismas turi padaryti savo iniciatyva (ex
officio)[34]. Reglamente Nr. 44/2001
yra įtvirtintas bendras siekis, kad ES valstybių narių teismų jurisdikciją
reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisės aktas.
Reglamento Nr. 44/2001 įžanginės
dalies 12 punkte pabrėžiama, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik
pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą, alternatyvų, jurisdikcijos
pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti
tinkamai vykdyti teisingumą. Panašūs principai galioja ir taikant Lietuvos su
kitomis valstybėmis sudarytas teisinės pagalbos sutartis, tarptautinio
civilinio proceso nuostatas, įtvirtintas CPK.
Reglamentas Nr. 44/2001 nustato
bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių
bylų ir sutartinio teismingumo taisykles. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje
yra įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės
gyvenamosios vietos valstybės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems
asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal
Reglamento Nr. 44/2001 II
skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnis).
Kartu būtina pažymėti, kad Reglamentas Nr. 44/2001
suteikia ir kitą galimybę, t. y. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
kreiptis tiesiogiai į teismą tos ES valstybės narės, kurioje bus vykdomas
Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, kad šis taikytų laikinąsias apsaugos
priemones (Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnis)[35].
Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad prašymas
dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės
įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal
šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš
esmės. Tokiu atveju ginčą nagrinėja vienas ES valstybės narės teismas, o
laikinąsias apsaugos priemones taikys kitas ES valstybės narės teismas. Kartu
būtina atkreipti dėmesį į tai, kad minėta Reglamento nuostata gali būti taikoma
tik tada, kai pagrindinis procesas, kuriame nagrinėjamas ieškinys, vyksta pagal
Reglamento nuostatas. Pažymėtina yra tai, kad ieškovas, prieš priimdamas
sprendimą ieškinį pateikti kompetentingam teismui, turėtų įvertinti ir
galimybes taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.
V-a iš faktinių aplinkybių požiūriu reikšmingesnių
Lietuvoje nagrinėtų bylų, kurioje buvo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, inter alia Lietuvos teismo
jurisdikcijos klausimas, yra byla pagal
ieškovo akcinės bendrovės „fly-LAL-Lithuanian A-lines“ ieškinį atsakovams
L-ijos įmonei „A- B-ic Corporation“ A/S, L-ijos įmonės „A- B-ic
Corporation“ filialui Lietuvoje ir oro uostui „Ryga“ dėl neteisėtų veiksmų
nutraukimo ir žalos atlyginimo. Byloje buvo kilęs klausmas ir dėl Lietuvos
teismo jurisdikcijos spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą (Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Ieškovas AB „flyLAL-Lithuanian
A-lines“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams L-ijos
įmonei „A- B-ic Corporation“ A/S, L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“
filialui Lietuvoje ir oro uostui „Ryga“, reikalaudamas pripažinti neteisėtais,
prieštaraujančiais Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniams
atsakovų L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ A/S ir oro uosto „Ryga“
veiksmus dėl draudžiamo susitarimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi,
bei priteisti solidariai iš L-ijos įmonės „A- B-ic Corporation“ A/S ir oro
uosto „Ryga“ 199 830 000 Lt turtinės žalos atlyginimą. Byloje,
minėta, be kita ko, buvo kilęs ir Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti šią
bylą, taigi ir spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, klausimas.
Konkrečiai, Lietuvos teismo jurisdikcija buvo ginčijama remiantis Reglamento Nr. 44/2001
5 straipsnio 3 ir 5 punktuose įtvirtintomis nuostatomis[36].
Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad, priešingai, negu teigė atsakovai,
Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, taigi ir taikyti
laikinąsias apsaugos priemones.
Kartu pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas
gali taikyti ir tada, kai šalių ginčas nagrinėjamas arbitraže. Pagal Komercinio
arbitražo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą nuostatą šalies kreipimasis į
teismą iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba jo metu prašant imtis
priemonių ieškiniui užtikrinti ir teismo nutartis dėl tokių priemonių taikymo
nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu. Prašymas paduodamas teismui pagal
atsakovo (skolininko) ar jo turto buvimo vietą. Be to, arbitražo teismas gali
bet kurios ginčo šalies prašymu kreiptis į savo buvimo vietos apylinkės teismą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šalių susitarimas nenumato ko
kita (Komercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnis).
Į
klausimą, kokiam užsienio arbitražo sprendimo vykdymo vietos – Lietuvos –
pirmosios instancijos teismui yra teismingas prašymas dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, kai bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, yra atsakęs Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 2-1405/2009. Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas
pažymėjo, kad kai arbitražo sprendimas
įsiteisėja, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra savarankiška
pažeistų ir (ar) ginčijamų civilinių teisių gynimo būdų forma. Prašymas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių - procesinis reikalavimas, o prašymas dėl užsienio
(arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje –
materialinis reikalavimas, nors ir turintis daug procesinio reikalavimo bruožų
(pvz. , sprendžiant klausimą dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo
pripažinimo negalima tikrinti sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo materialiosios
teisės aspektu, sprendimų pripažinimo sąlygos orientuotos į procesinius dalykus).
Bylos teismingumas visada yra nustatomas atsižvelgiant į materialinį reikalavimą,
kuris buvo ar gali būti pareikštas, o procesinių reikalavimų, kaip šalutinių,
papildomų reikalavimų, teismingumas atskirai nereguliuojamas – jį lemia
(potencialaus) pagrindinio reikalavimo teismingumas. Prašymus dėl užsienio
(arbitražo) teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvoje
pirmąja instancija nagrinėja tik Lietuvos apeliacinis teismas (Komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio
2 dalis ir CPK 809 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, prašymas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būdamas šalutinis (papildomas) procesinis
reikalavimas, palyginti su prašymu dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo
pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje, gali būti paduotas taip pat tik
Lietuvos apeliaciniam teismui, nepriklausomai nuo to, buvo pradėta užsienio
(arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje
procedūra ar ne.

5. Laikinųjų apsaugos
priemonių netaikymas atsakovui pateikus įvykdymo užtikrinimą

Civilinio
proceso kodekse nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos
priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją
sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti
turimą turtą (CPK 146 straipsnio 2 dalis).
Laikinųjų
apsaugos priemonių ir kitų ieškinio reikalavimų užtikrinimo būdų, kurie yra
įtvirtinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje, taikymo paskirtis –
užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo
privalomumą. Tačiau pirmuoju atveju yra priverstinai ribojamos atsakovo
turtinės teisės ir interesai arba jam uždedama prievolė atlikti tam tikrus
veiksmus, o ieškinio užtikrinimo kitomis priemonėmis atveju atsakovas bendrąja
prasme nepatiria prievartinio pobūdžio apribojimų. Teismai pažymi, kad ekonomiškumo, teisingumo ir kitais civilinio
proceso teisės principais turi būti vadovaujamasi taikant ir kitus ieškinio
užtikrinimo būdus[37]. Kitaip tariant, ir kiti
ieškinio užtikrinimo būdai turi būti parenkami taip, kad nesuteiktų nė vienai
iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau,
nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. B- kuris teismo atliekamas procesinis
veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų
asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio
proceso teisės principai. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja laikytis
proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkretaus ieškinio
reikalavimų užtikrinimo būdo taikymas bus proporcingas jo taikymu siekiamiems
tikslams.
Teismų
praktikoje taip pat pažymima, kad CPK 146 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta teisės norma negali būti aiškinama siaurai. Pavyzdžiui, teismai
nurodo, kad nors šioje teisės normoje
nėra atskirai išskirta tokia galima ieškinio užtikrinimo priemonė kaip banko
garantija, tačiau tai nereiškia, jog tokia priemonė negali būti taikoma, jeigu
nustatoma, kad ja iš esmės užtikrinami pareikšti reikalavimai ir kad tokia
alternatyvi užtikrinimo priemonė konkrečiu atveju visiškai atitinka laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo tikslus ne tik siekiant kuo optimalesnės ginčo šalių
interesų pusiausvyros, bet ir kuo mažesnio atsakovo turtinių teisių ir interesų
suvaržymo (Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-208/2010).

6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka

R-alavimą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones gali reikšti byloje dalyvaujantys ar kiti suinteresuoti asmenys,
kurie yra pareiškę byloje materialaus pobūdžio reikalavimus[38].
Išimties tvarka, kai būtina ginti viešąjį interesą, taikyti laikinąsias
apsaugos priemones gali teismas savo iniciatyva (CPK 144 straipsnio 2 dalis).
Vis dėlto proceso šalies tinkamumo ar netinkamumo klausimas išsprendžiamas ne
nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pasirengimo
bylos nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo metu[39].
Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo (CPK 148 straipsnio
1 dalis).

6. 1. Etapas,
kuriame galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones

Pagal galiojančiame teisiniame reguliavime
įtvirtintas nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas bet
kurioje civilinio proceso stadijoje ir netgi dar nepareiškus ieškinio (CPK 144 straipsnio
2, 3 dalys). Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti
pareikštas ieškinyje, priešieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą;
paduodamas kartu su ieškiniu arba atskirai, kai byla jau iškelta ir nagrinėjama
teisme. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir vykdymo procese.
CPK 148 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki
ieškinio padavimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių
ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam
tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams.
Teismų praktikoje pažymima, kad iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išplaukia,
kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos
tik esant trijų aplinkybių visetui.
Pirma,
turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl
to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus
ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Antra,
turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas
kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Trečia,
turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti  laikinąsias apsaugos priemones momentu yra
kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo
atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5322-560/2010).
Minėta, kad asmuo, prašantis taikyti
laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti
teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, taigi ieškovas
nėra visiškai laisvas pasirinkti, kada paduoti prašymą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo.
Kartu įstatyminis reguliavimas numato ir
tai, kad, pateikdamas tokį prašymą, suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straipsnyje
numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas nepareiškus ieškinio, išskyrus
atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK 148 straipsnio
2 dalis). Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato
terminą, per kurį turi būti būti pateiktas ieškinys. Nepateikus per teismo
nustatytą terminą (kuris negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų),
laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 148 straipsnio 2 dalis).
Taigi motyvuotas prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas proceso metu (arba inicijuojant
procesą), išskyrus atvejus, kai yra papildoma sąlyga, leidžianti prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti iki pareiškiant ieškinį. Ši sąlyga
yra ieškovo negalėjimas iš karto pareikšti ieškinio, ir tai būtina nurodyti motyvuojant
prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tais atvejais, kai
pareiškiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepareiškus ieškinio
nėra nurodoma, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir
(arba) nepateikiami įrodymai, patvirtinantys tam tikrą grėsmę pareiškėjo
turtiniams interesams, pripažintina, kad toks dalyvaujančio byloje asmens
procesinis dokumentas neatitinka šio dokumento turiniui ir jo priedams keliamų
reikalavimų (CPK 110 straipsnis, 148 straipsnio 3 dalis). Tokiu
atveju teismas turi priimti nutartį, kuria pareiškėjui būtų nustatytas terminas
konstatuotiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio
2 dalis). Kai pareiškėjas laiku pašalina prašymo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo nepareiškus ieškinio trūkumus, teismas per CPK 148 straipsnio
1 dalyje nustatytą 3 dienų terminą turi išspręsti klausimą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio.
Lietuvos apeliacinis teismas yra
nurodęs, kad kai laikinąsias apsaugos
priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi
spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje
dalyvaujantys asmenys ir pan. , todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės
labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis
apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas
galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų
sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų
būsimo ir jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo
2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-839/2009).
Taigi teismas dėl grėsmės, kad būsimo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, sprendžia
neturėdamas ieškinio, ir dėl šios priežasties negalėdamas ne tik preliminariai
(lot. prima facie) įvertinti
pareikštų reikalavimų, bet netgi ir apskritai spręsti dėl ieškovo tinkamumo.
Tokiais atvejais (kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduodamas dar
nepareiškus ieškinio), teismas turi ypač atidžiai vertinti laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo tikslingumą, įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų
ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys
būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jeigu laikinosios
apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Pagal CPK 372 straipsnio 2 dalį
prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti
sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso
atnaujinimo (CPK 372 straipsnio 2 dalis)[40].
Tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, kaip tokio, procesas negali būti atnaujintas. Pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas inter alia ir dėl proceso
atnaujinimo galimybės byloje, kurioje buvo spręstas jūrų laivo arešto
klausimas, teismui neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, pažymėjo,
kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
nėra išsprendžiamas šalių ginčas. Pagal 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje
dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo
įtvirtintas nuostatas, jūrų laivo areštas apibrėžiamas kaip laivo sulaikymas
teismo nurodymu, siekiant užtikrinti jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 1 straipsnio 2 punktas). Tai
taip pat patvirtina šios priemonės taikymo skirtumą nuo šalių ginčo iš esmės
išsprendimo. Minėta, kad laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas turi teisę
šią priemonę ne tik pakeisti, bet ir panaikinti. Netgi tuo atveju, kai  dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos
priemonių buvo paduotas atskirasis skundas, įstatyme nustatyta galimybė šiam teismui, sutinkant su atskiruoju
skundu, rašytinio proceso tvarka panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 151 straipsnio 1 dalis,
334 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas).
Visa tai patvirtina, kad proceso atnaujinimo institutas laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimais apskritai netaikytinas. Nesant iš esmės išspręsto
šalių ginčo bei esant galimybei teismui, pritaikiusiam laikinąją apsaugos
priemonę – jūrų laivo areštą – pačiam šią priemonę panaikinti, proceso atnaujinimo
instituto taikymas šiam klausimui reikštų šio proceso paskirties ir juo
siekiamų tikslų (ekstraordinarumo ir galimybės bylą išnagrinėti pakartotinai
sudarymo) paneigimą. Taigi proceso atnaujinimas dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo negalimas, nes kaip toks jis nenagrinėtinas teisme (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).
Teismo atsisakymas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų
suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį
motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis,
245 straipsnio 3 dalis). Prašymo dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio
3 punkte, 294 straipsnio
2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu
kreiptis į teismą pakartotinai. Šią išvadą pagrindžia dar ir tai, kad teismo
nutartis laikinųjų apsaugos priemonių klausimu gali būti ne tik skundžiama
instancine (išskyrus kasaciją) tvarka (CPK 151 straipsnis), bet ir pats laikinąją
apsaugos priemonę taikęs teismas gali laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita
(CPK 146 straipsnis) arba papildomai pritaikyti
kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio
2 dalis) ir netgi šias panaikinti (CPK 150 straipsnis)[41].
6. 2. Atsakovo informavimas

Prašymas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, ne
vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo gavimo. Teisinis reguliavimas numato, kad
apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės
gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali
grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba
padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis).
S-bu pažymėti, kad jau vien iš teisinio reguliavimo konstrukcijos matyti, jog
klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas, nepranešus atsakovui,
yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis (kaip ultima
ratio priemonė). Tokia įtvirtinta galimybė yra teisės būti išklausytam
principo išimtis. Taisyklė yra ta, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas
pranešus atsakovui. Kaip yra pabrėžęs Lietuvos apeliacinis teismas, išimties taikymas negali tapti taisykle
(Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-802/2010). Vis dėlto kartais būtent dėl
pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo
įvykdymui gali kilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos
priemonės turi būti taikomos netikėtai (pavyzdžiui, yra duomenų, kad atsakovas
ruošiasi perleisti ginčo turtą: sudaryta preliminarioji
sutartis, yra skelbimas dėl ginčo turto perleidimo, kt. ), pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti
nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama
teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl
priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir
pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Aptarto teisinio
reguliavimo ratio legis yra ta, kad atsakovui
iš esmės yra sudaroma galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostolių
atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 straipsnis), įmokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą
priteisti sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą (CPK 146 straipsnio 2 dalis),
prašyti taikyti kitokią, negu nurodyta prašyme, laikinąją apsaugos priemonę
(CPK 146 straipsnio 1 dalis) arba pateikti argumentus, paneigiančius
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą[42].
Kitaip tariant, turi būti ne tik prioritetiškai saugomi ieškovo interesai, bet ir
dedamos visos pastangos maksimaliai užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą
(operatyvumas taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti derinamas su
atsakovo teisių apsauga). Turi būti sudaroma galimybė atsakovui ginti savo
interesus, o tokia galimybė suvaržoma, kai minėtas klausimas išsprendžiamas jo
(atsakovo) neinformavus. Vis dėlto būtina turėti omenyje tai, kad pirmiau
nurodyta procesinė garantija (pranešimas atsakovui) atlieka tik šalies
informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus, funkciją, bet
nereiškia kvietimo į posėdį, vyksiantį rašytinio proceso tvarka[43].
Taigi visus prašymus ir paaiškinimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių
taikymu, atsakovas turėtų pateikti iki rašytinio posėdžio pradžios, išskyrus,
jeigu teismas yra nustatęs kitą pateikimo terminą.
Teisė spręsti, ar
konkrečiu atveju yra CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos
klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui,
priklauso teismui[44],
tačiau teismas savo sprendimą turi motyvuoti.
Teismų praktikoje
pažymima, kad nepranešimas atsakovui
priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia
šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis
dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio
pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas[45].
Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo
nutartį panaikina ne dėl argumento per se,
kad atsakovui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama
nustačius, kad vertinant duomenis (kurie buvo pateikti pirmosios instancijos
teismui, bei tuos, kuriuos atsakovas pateikė su atskiruoju skundu) nebuvo
pagrindo taikyti suvaržymus atsakovo turtui, t. y. nebuvo grėsmės, kad
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Tai, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, per se negali būti laikoma tinkamu
argumentu, laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti nepranešus atsakovui[46].
Lietuvos
apeliacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo
nuomone, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti
neinformavus atsakovo, neapsiribodamas nuorodomis į tam tikras normas ar
pažodiniu teisės normų perkėlimu į procesinio dokumento turinį. Pažymėtina, jog
teismas areštuoja turtą teisiškai, antstolis – faktiškai (CPK 675 straipsnio
3 dalis). Per laiko tarpą nuo pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo arba ir po to, kol antstolis įvykdys nutartį dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo (susisieks su atsakovu, apžiūrės jo turtą, nustatys
turto vertę, t. t. ), atsakovas gali imtis veiksmų, kurie nutartį padarytų
neįgyvendinamą. Pvz. , riziką, kad laikinosios apsaugos priemonės gali likti de
facto nepritaikytos, gali įrodyti atsakovo sudaryta preliminarioji sutartis,
skelbimo dėl ginčo turto perleidimo įdėjimas, kt. S-stant klausimą, ar
privalu informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, reikia įvertinti, iš kokių santykių kilo ginčas, koks yra ginčo
objektas (pvz. , savo savybėmis unikalus ar apibrėžtas rūšiniais požymiais),
kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo, kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario
11 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-96/2010). Lietuvos apeliacinis
teismas pabrėžė, kad teismo išvada dėl galimumo klausimą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui negali būti
grindžiama pseudoargumentais, abstrakcijomis; argumentacija turi būti siejama
su konkrečioje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisės
būti išklausytam tinkamas įgyvendinimas svarbus ne tik dėl laikinųjų apsaugos
priemonių varžomojo pobūdžio, bet ir dėl jų vykdymo ypatumo – nutartis imtis
laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdoma skubiai, o nutarties apskundimas jos
vykdymo nesustabdo (CPK 148 straipsnio 5 dalis, 151 straipsnio 3 dalis,
152 straipsnio 1 dalis). Teismas, gavęs asmens, kuriam buvo
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apie tai jam nepranešus, atskirąjį
skundą, privalo nagrinėti jame pateikiamus argumentus ir, tik su jais
nesutikdamas, perduoti skundą apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio
2 dalis). Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos apeliacinis
teismas[47]. Tai
turėtų būti laikoma principinėmis nuostatomis, teismui sprendžiant dėl
galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui.
7. Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo mastas

Laikinųjų apsaugos priemonių mastą apibrėžia CPK 145 straipsnio
2 dalis, kurioje nurodyta, kad teismas gali panaudoti kelias laikinąsias
apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už
ieškinio sumą[48].
Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.
Teismų praktikoje akcentuojama, kad konkrečios rūšies ir masto laikinosios
apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų
ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal
pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio
reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje
byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir
būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo
įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo
principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio
31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).
Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų
apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo baigiamojo akto realų ir
tinkamą įvykdymą konkrečioje byloje tik pagal joje pareikštus reikalavimus,
esant dviem (ar daugiau) skirtingų bylų, kuriose dalyvauja tie patys asmenys,
vienoje byloje taikytų ar netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, apimtis
ir mastas nebūtinai yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo kitoje byloje, nes skirtingose bylose skiriasi ieškinio
elementai, šalių procesinė padėtis ir panašiai[49].
Pažymėtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo specifika esant
reikalavimui priteisti skolą ir iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismų
praktikoje pažymima, kad laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, jog jos taikomos
ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams
užtikrinti; svarbu, kad, inicijavus bankroto bylos iškėlimą, atsakovo turimo
turto apimtis nesumažėtų ir nepablogėtų finansinės galimybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
gegužės 7 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-559/2009). Taigi, kreditoriui
pareiškus reikalavimą iškelti skolininkui bankroto bylą, teismas laikinąsias
apsaugos priemones gali taikyti visam atsakovo turtui, o ne tik ieškovo materialiniam
teisiniam reikalavimui (kreditoriaus reikalavimo dydžio).
Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra
taikomos ieškinio reikalavimams užtikrinti, o ieškiniu gali būti reiškiami ne
tik materialinio teisinio, bet ir procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai,
pavyzdžiui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tai laikinosios apsaugos priemonės
gali būti taikomos ir procesinio teisinio pobūdžio ieškinio reikalavimams
užtikrinti, nes tuo atveju, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti,
atsakovas turėtų atlyginti ir ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis)[50].
Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo pozicija, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti
iš viso nėra taikomas, to įstatymas nenumato (Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-590-464/2010),
stokoja pagrįstumo.
Nepaisant
galimybės laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti tiek materialinių, tiek
procesinių reikalavimų patenkinimą, taikant laikinąsias apsaugos priemones
pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra objektyvios galimybės
preliminariai įvertinti pareikšto ieškinio pagrįstumą ir (arba) neturima
objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą, teismas gali
laikinąsias apsaugos priemones taikyti mažesniu nei ieškinio suma mastu. Ypač bylose,
kuriose prašoma apginti neturtines vertybes ir kuriose ieškinio sumos nurodymas
priklauso nuo subjektyvaus ieškovo suvokimo apie jam padarytos neturtinės žalos
dydį, teismas galėtų preliminariai įvertinti, kokiu mastu laikinosios apsaugos
priemonės turi būti taikomos. Kaip nurodo Lietuvos apeliacinis
teismas, pradėtas teisminis
procesas remiasi tik prielaidomis, todėl būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas,
ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, neturėtų būti maksimalus.
M-alus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas suprantamas kaip visiškas būsimo galimo ieškovui palankaus teismo
sprendimo įvykdomumo užtikrinimas, o
šis galimas tik esant objektyviems duomenims, kad atsakovas vengs
vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio
teismo
2008 m. kovo 20 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2008).
Tai neužkerta kelio bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms,
ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu pakeisti laikinųjų apsaugos
priemonių mastą.
Spręsdamas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių masto teismas turi atsižvelgti ne tik į pareikšto
ieškinio dydį bei pobūdį, bet ir įvertinti, ar nustatytos laikinosios apsaugos
priemonės nepažeis ekonomiškumo principo. Šis principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos
priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos
priemonių, kiek tai būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti
palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti[51]. Ekonomiškumo principas teismų
praktikoje aiškinamas sistemiškai su teisingumo bei šalių lygiateisiškumo
principais nurodant, kad turi būti išlaikoma proceso šalių interesų
pusiausvyra, o laikinosios apsaugos
priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš
šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau,
nei būtina teisėtam tikslui pasiekti[52], bei taikant laikinąsias apsaugos priemones turi
būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus, jo
turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo padarinius atsakovui ir su jo
veikla susijusiems asmenims. B- kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas
neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų
teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso
teisės principai[53].
Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių
taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, tačiau
šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos
priemones laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių
taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. B- kokios valstybės
taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės
pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens
akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienu atveju turi
būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).
Lietuvos
apeliacinis teismas taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip,
jog užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui
nuostolių arba jie būtų minimalūs[54]. Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį. Laikinosios
apsaugos priemonės yra reikalavimo užtikrinimo priemonės ir negali būti
naudojamos kitos šalies verslo žlugdymui, todėl teismas, turėdamas galimybę,
turi parinkti laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios apsaugo
kreditoriaus interesus, kartu kiek įmanoma mažiau turės neigiamos įtakos
skolininkui (Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. kovo 27 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-211/2008).
Paprastai
įmonėms yra itin skausmingas jų lėšų areštas, todėl teismų praktikoje nurodoma, kad
pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o
tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšos kreditoriaus reikalavimų sumai
užtikrinti. Būtent toks laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių
interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreipiamas tik nesant
kitokio turto, tai leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje–komercinėje
veikloje[55]. Šios teismo formuluotės
nereikėtų suprasti kaip besąlygiškos visais atvejais taikomos taisyklės, todėl,
esant
situacijai, kai atsakovo ūkinę–komercinę veiklą mažiau riboja ne nekilnojamojo
ar kilnojamojo turto, bet lėšų areštas, pirmiausia turėtų būti taikomas
pastarasis.
Teismų praktikoje, kai ieškinio reikalavimams
užtikrinti nepakanka kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir atsiranda pagrindas
areštuoti skolininko turimas lėšas, konstatuojama, kad ekonomiškumo ir interesų
pusiausvyros principai suponuoja būtinybę palikti galimybę skolininkui toliau
vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, net jei ieškovo reikalavimas nebūtų visiškai
užtikrintas. Kaip yra nurodęs Lietuvos
apeliacinis teismas, atsakovui taikomos
laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios
ūkinės–komercinės veiklos, t. y. taikant laikinąsias apsaugos priemones
turi būti siekiama palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę–komercinę
veiklą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti
nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis[56]. Arba: teisminio nagrinėjimo metu areštavus juridiniam asmeniui nuosavybės
teise priklausančias lėšas, kai jis neturi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo
turto ir nesuteikus jam teisės iš areštuotų lėšų vykdyti jokių mokėjimų, gali
būti sutrikdoma juridinio asmens veikla, suvaržomos jo galimybės rinkoje
vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Atsakovui
negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo finansinis įsiskolinimas gali
didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa
apimtimi, t. y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant
laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to, taikant laikinąsias apsaugos priemones
ir areštuojant atsakovo turtą, turi būti siekiama atsakovui palikti galimybę iš
esmės netrikdomai vykdyti gamybinę–ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė
įvykdyti teismo sprendimą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos
priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis[57].
Tokiais atvejais, kai teismui tenka įvertinti, kokia apimtimi leisti
ieškovui disponuoti turimu turtu ir (ar) lėšomis, turi būti sprendžiama, kam ir
kokio dydžio mokėjimai gali būti atliekami, bei kaip laikinosios apsaugos
priemonės paveiks trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos
apeliacinis teismas byloje, kurioje, nesant kito turto, buvo areštuotos lėšos,
konstatavo, kad, įmonei neleidus iš
taikant laikinąsias apsaugos priemones areštuotų lėšų mokėti darbuotojams protingo
dydžio darbo užmokestį bei kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias
išmokas, būtų pažeista jų konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą, t. y.
nukentėtų su ieškovo ieškinio pareiškimu nesusijusios silpnesniosios šalies –
įmonės darbuotojų bei su jais susijusių asmenų (jų išlaikomų asmenų, darbuotojų
kitų kreditorių) teisėti interesai. Tai, kad atsakovo areštuotose sąskaitose
nėra pakankamai pinigų ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti,
nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą[58].
Šioje byloje teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kiti skolininko
kreditoriai (elektros, vandens, komunalinių paslaugų, mobiliojo operatoriaus
ryšio, pašto paslaugų teikėjai, kuro tiekėjai, advokatai, atstovaujantys
atsakovui) nėra silpnesnioji sutartinių teisinių santykių su skolininku šalis
ir negali turėti jokių išskirtinių teisių ieškovo, kuris yra privatusis
juridinis asmuo, atžvilgiu: suteikus
šioje situacijoje teisę atsakovui atsiskaityti su visais šiais asmenimis (net
ir atliekant einamuosius mokėjimus, tiesiogiai susijusius su įmonės ūkine–komercine
veikla), būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nepagrįstai nukentėtų ieškovo
teisės bei teisėti interesai. Taigi, kaip iliustruoja pirmiau nurodyta teismų
praktika, laikinųjų apsaugos priemonių mastas nustatomas ne tik atsižvelgiant į
ieškinio dydį, bet ir atidžiai įvertinus atsakovo ir su juo susijusių trečiųjų
asmenų teises bei radus tinkamą interesų pusiausvyrą. Tais atvejais, kai yra
areštuojamos atsakovo lėšos, tačiau iš jų leidžiama atsiskaityti su
trečiaisiais asmenimis, teismo nutartyje šie asmenys turi būti konkrečiai
įvardijami ir turi būti nurodoma, kodėl jie turi pirmumą prieš ieškovą.
Kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymas, leidžiant
areštuojamą turtą naudoti išlaidoms, skirtoms įprastai įmonės veiklai vykdyti,
nėra pakankamai aiškus vykdymo prasme, t. y. nėra aišku, ar visą
areštuojamą turtą, ar tik lėšas būtų leidžiama naudoti įmonės veiklai vykdyti. Laikinosios
apsaugos priemonės –lėšų arešto – taikymas, leidžiant atsiskaityti su pirmesnės
eilės kreditoriais, jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra
suėjęs, taip pat nėra pakankamai aiškus vykdymo prasme, nes kiekvienu atveju
reikalinga nustatyti konkretų pirmesnės eilės kreditorių. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo turi būti aiški ir įvykdoma, todėl, siekiant užtikrinti šalių
teisėtų interesų pusiausvyrą, tikslinga taikant laikinąsias apsaugos priemones
iš areštuojamų lėšų leisti atsiskaityti tik su ieškovu, valstybės ir VSDFV
biudžetais bei darbuotojais (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-470/2010).
Tais pačiais principais yra vadovaujamasi taikant
laikinąsias apsaugos priemones fiziniams asmenims. Jei fiziniai asmenys, kurių
lėšos yra areštuojamos, negali patenkinti minimalių poreikių, jų skolos didėja,
t. y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias
apsaugos priemones. Dėl šios priežasties teismų praktikoje paprastai yra
paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams
tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių
(ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą. Kaip vienoje savo bylų,
kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos
teismas panaikino taikytą areštą atsakovų lėšoms, kurių reikia
atsiskaityti su banku pagal kredito sutartį, leisdamas šias
lėšas įmokėti į banko sąskaitą ir iš jos atsiskaityti pagal kredito sutartį,
yra pagrįsta ir teisėta, nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, siekiant užtikrinti vaikų gyvenimo sąlygas,
būtina, kad atsakovai šiuo atveju turėtų galimybę nustatytu terminu ir
sąlygomis mokėti su kredito grąžinimu susijusias įmokas už hipoteka suvaržytą
atsakovų šeimos būstą, kuriame jie gyvena. Skiriant laikinąsias apsaugos
priemones būtina atsižvelgti ne tik į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo
vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones
konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. N-s CPK 144 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į proporcingumo
principą, svarbu yra ne vien šis procesinis tikslas, bet ir konkretaus asmens
teisių bei teisėtų interesų apsauga. Tai, kad apelianto nurodymu atsakovai
prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, kurių įvykdymo ar neįvykdymo padarinių
atsiradimo rizika jiems tenka, savaime nesudaro pagrindo pritaikyti ieškovo
pageidaujamos apimties laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-158/2010).
Jeigu byloje nėra konkrečių įrodymų, kokia pinigų suma
yra būtina atsakovų elementariems poreikiams patenkinti, teismų praktikoje
vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais,
Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu
mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu, atsižvelgiama į galimus būtinus atsakovų bei
jų šeimų poreikius[59].
Tam tikrais
atvejais fizinio asmens turtas yra glaudžiai susijęs su juridiniu asmeniu, ypač
kalbant apie neribotos atsakomybės juridinius asmenis, todėl verta atkreipti
dėmesį į Lietuvos
apeliacinio teismo išaiškinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto
individualioms įmonėms. Teismas pažymėjo, kad svarbu
suvokti skirtumą tarp individualios įmonės kaip juridinio asmens ir
individualios įmonės kaip turtinio komplekso bei nuosavybės teisės objekto (CK
1. 110, 4. 38 straipsniai). Įmonė, kaip atskiras teisinių santykių
subjektas, negali būti laikoma atsakinga už jos savininkų prievoles, tačiau į
ją gali būti nukreipiamas išieškojimas kaip į savininkams priklausantį turtinį
vienetą. Dėl to, nors laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos įmonės
turtui, tačiau, pritaikius šias priemones jų savininkų atsakovų turtui, jos
gali būti nukreipiamos ir į vieną iš tokio atsakovams nuosavybės teise
priklausančių turto objektų –  įmonę kaip
vienetą (CK 1. 110 straipsnis)[60]. Taigi, tuo atveju, kai skolininkas
yra individualios įmonės savininkas, ši įmonė gali būti areštuojama, siekiant
užtikrinti individualios įmonės savininko skolinių įsipareigojimų, net ir
nesusijusių su įmonės veikla, įvykdymą. I- priešingai, savininko turtas gali
būti areštuojamas užtikrinant įmonės prievolių įvykdymą, jeigu tiek individuali
įmonė, tiek jos savininkas patraukti atsakovais byloje. Kaip
konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, įstatymas
nustato, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis
asmuo (IĮĮ 2 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2. 50 straipsnio 4 dalį tuo atveju,
kai neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, koks yra individuali
įmonė, prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto, už jo prievoles
atsako juridinio asmens dalyvis. Taigi, įstatymas numato individualios įmonės
savininko prievolę atsakyti už įmonės skolas savo turtu, kai individualios
įmonės turto neužtenka jos prievolėms įvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo
2010 m. gegužės 6 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-664/2010).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto atskirai
paminėtini atvejai, kai šias priemones prašo taikyti hipotekos kreditorius.
Toks kreditorius
turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų
patenkinimą iš sumos, gautos pardavus įkeistą turtą (CK 4. 192 straipsnio 1 dalis),
todėl kai ieškovo reikalavimų suma yra užtikrinta hipoteka tam pačiam subjektui
(ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai
taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių institutu. Ši
taisyklė galioja ir tada, kai skolinio įsipareigojimo įvykdymas yra užtikrintas
ne tik turto įkeitimu, bet ir laidavimu: jei kreditoriaus reikalavimo
patenkinimas gali būti įvykdytas iš įkeisto turto, nėra objektyvaus ir būtino
pagrindo papildomai areštuoti laiduotojo, kurio prievolė yra tik išvestinė,
turtą[61]. N-s hipoteka nėra laikinoji apsaugos
priemonė ir ji taikoma skolinio įsipareigojimo, bet ne ieškinio reikalavimų ir
teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti[62],
toks prievolės užtikrinimas iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie
keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą[63].
8. R-alavimas
identifikuoti turtą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės

Pagal CPK 145 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės
normą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas priima motyvuotą nutartį,
kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, įvykdymo
tvarka ir būdas. Jei yra taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi
išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Areštavus lėšas,
esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti
tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje.
CPK 148 straipsnio 4 dalyje nurodyti reikalavimai
teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo nutartis dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atitikti įstatyme nustatytus
reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar tokia nutartis yra priimta iki bylos
iškėlimo, iškeliant bylą ar jau vykstant teisminiam nagrinėjimui. Tokioje
nutartyje, be kitų reikalavimų, turi būti apibūdinama teismo taikoma laikinoji
apsaugos priemonė (jeigu ji susijusi su turtu, nurodomas turto pavadinimas,
trumpas aprašymas, kiti turtą identifikuojantys duomenys), nurodomas jos taikymo
mastas, įvykdymo būdai, kiti su laikinąja apsaugos priemone susiję teisių
ribojimai, jeigu jie taikomi, nutarties vykdymo bei apskundimo tvarka ir pan.
Tuo atveju, kai teismas kaip laikinąją apsaugos priemonę taiko asmens turto
areštą, nutartyje turi būti aiškiai nurodyta, kokiam turtui (jeigu areštas
taikomas konkrečiam turtui) ir kokiu mastu taikomas areštas, išdėstytas
areštuojamo turto eiliškumas, kad antstolis galėtų tinkamai įvykdyti tokį
teismo procesinį sprendimą. Įstatyminio
reguliavimo taisyklė yra ta, kad turi būti aiškiai ir išsamiai nurodyti
turto, kuriam yra taikomi apribojimai, duomenys. Ši taisyklė visų pirma taikytina tais atvejais, kai ginčas vyksta dėl konkretaus turto.
Pavyzdžiui, kai pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į
konkrečius nekilnojamuosius daiktus ir teisinės registracijos pakeitimo viešame
registre, šalys ieškinyje ginčo dalyką turi aiškiai identifikuoti. Toks
identifikavimas reikalingas ne tik sprendžiant ginčą iš esmės, bet ir teismui
taikant konkretaus turto areštą. Priešingu atveju gali susidaryti situacija,
kai teismas areštuos ne ginčo turtą. Kitaip tariant, ginčo pobūdis suponuoja,
jog ginčo turtas būtų tiksliai identifikuotas.
Be to, net ir tais atvejais, kai ginčas vyksta ne dėl
konkretaus turto, tačiau teismui pateikiami duomenys apie konkretų atsakovo
turimą turtą, teismas, taikydamas su tuo turtu susijusias laikinąsias apsaugos
priemones, privalo tą turtą tiksliai identifikuoti savo nutartyje.
Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, nesutikdamas su
pirmosios instancijos teismo nutartimi, pažymėjo, kad CPK 148 straipsnio 4 dalyje nurodyti reikalavimai teismo
nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, turiniui. Šioje normoje pažymėta, jog jeigu taikoma laikinoji apsaugos
priemonė – konkretaus registruotino turto areštas, turi būti nurodyti visi šį
turtą identifikuojantys duomenys. Tačiau pirmosios instancijos teismas
nutartyje nurodė visų bendro naudojimo patalpų unikalų numerį, pastato indeksą
bei areštuojamų patalpų plotą – 412,39 kv. m, bet aiškiai
neidentifikavo areštuojamų patalpų, t. y. neapibrėžė jų pagal viešame
registre pastato patalpoms priskirtą indeksą. Tai reiškia, kad teismas,
neidentifikavęs ginčo dalyko – atsakovui nuosavybės teise priklausančių
bendrojo naudojimo patalpų, į kurias nuosavybės teisių pripažinimo siekia
ieškovas, areštavo atsakovo turtą, kuris nebūtinai yra šio ginčo objektas.
Teismo nutartyje esantys netikslumai, neaiškumai, ypač tais atvejais, kai ja suvaržomos
asmenų prigimtinės teisės, šiuo atveju – teisė nevaržomai disponuoti nuosavybės
teise priklausančiu turtu, netoleruotini teisinėje valstybėje. Dėl to siekiant
pašalinti susidariusią situaciją, kuri neatitinka teisingumo, teisinio aiškumo,
teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principų, laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo paskirties, pažeidžia atsakovo bei galbūt ir kitų asmenų
teises, sudaro kliūtis tinkamai įvykdyti teismo nutartį dėl arešto, yra
pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nurodyti konkrečias
areštuojamas patalpas pagal joms priskirtus indeksus (Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-249/2009).
Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, naikindamas pirmosios
instancijos teismo nutartį, pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog, areštuojant turtą, teismo nutartyje turi būti
nurodyti turtą identifikuojantys duomenys, o skundžiamoje nutartyje buvo
nurodyti tik kai kurie turtą apibūdinantys duomenys, kurie nėra pakankami,
siekiant įregistruoti buto areštą, į tai, kad šis butas nėra suformuotas kaip
atskiras nekilnojamojo turto objektas, o iš bylos duomenų nėra aišku, ar butas iš
viso egzistuoja (ar namo 7 aukštas, kartu su šiuo butu, yra pastatytas),
darytina išvada, kad skundžiama nutartimi teismas areštuojamo turto tinkamai
neidentifikavo pagal CPK 148 straipsnio reikalavimus, todėl skundžiama
nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-898/2010).
Tais atvejais, jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė
susijusi su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti, jeigu
areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba
nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi
atsakovas. Surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui. Taigi, jeigu
teismas nutartyje dėl turto arešto nenurodo konkretaus areštuojamo turto,
atsakovo turtą, laikydamasis nutartyje išdėstyto arešto eiliškumo, suranda,
aprašo bei jo vertę nustato ieškovo pasirinktas antstolis, vadovaudamasis
vykdymo proceso taisyklėmis (CPK 152 straipsnio 4 dalis, 675 straipsnio
3 dalis, 677 straipsnis). Tokiu atveju teismo nutartis įregistruojama
su laikina žyma ir toks įregistravimas galioja iki antstolis pateikia areštuoto
turto aprašą arba pateikiamas arešto akto pakeitimas ar papildymas, arba pagal
hipotekos teisėjo nutartį laikinai įregistruotas turto arešto aktas
išregistruojamas iš registro (Lietuvos
Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnis).
Tačiau tokia nuostata turi būti suprantama kaip taisyklės
išimtis ir taikoma tik tada, kai šalių ginčas nėra dėl konkretaus turto arba
teismui nėra žinoma, kokio turto turi atsakovas. Visais kitais atvejais turi
būti areštuojamas konkretus turtas, o teismo pareiga yra tą turtą tiksliai
identifikuoti nutartyje.

9. V-os laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį
teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu
pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita.
Laikinųjų
apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių
apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra
efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas
gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų
apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus,
atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos
priemones arba sumažinti jų mastą.
CPK
146 straipsnio 1 dalyje nurodoma laikinųjų
apsaugos priemonių keitimo procesinė tvarka: prašymas yra paduodamas skundžiamą
nutartį priėmusiam teismui, kuris apie tokį prašymą praneša dalyvaujantiems byloje ir kitiems
suinteresuotiems asmenims, o pastarieji turi teisę pareikšti prieštaravimus.
Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų
procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės
panaikinimą bei kitos taikymą. Parenkant naują laikinąją apsaugos priemonę,
taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo
atveju, išskyrus vykdymo ypatumus[64], todėl
procedūra (kitos šalies informavimas, įrodymų rinkimas) ir nutarties turinys
yra analogiški kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju.
Tiek taikant, tiek keičiant vieną laikinąją apsaugos priemonę kita,
ieškovo pareikšta atsakovui materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis
kriterijus, lemiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Be to,
keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų
efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė
teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis
sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Dėl to, kaip konstatuota Vilniaus
apygardos teismo nutartyje, teismas, spręsdamas
prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar
pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės
arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės
atitiks jų taikymu siekiamus tikslus[65].
Laikinųjų
apsaugos priemonių keitimas apima tiek teismo nutarties, kuria pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės, keitimą (pvz. , vieno areštuoto turto pakeitimą
kitu), tiek teismo nutarties konkretinimą, kai areštuotas turtas nebuvo
konkretizuotas. Kartais pastarasis atvejis teismų praktikoje nėra laikomas
laikinųjų apsaugos priemonių keitimu: atsakovo
pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių sukonkretinimo, kuriuo
prašoma areštuoti konkretų atsakovo nurodytą turtą, negalima prilyginti
prašymui dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-605/2008).
Atsižvelgiant į tai, kad CPK numato tris
laikinųjų apsaugos priemonių atžvilgiu atliekamus veiksmus: laikinųjų apsaugos
priemonių taikymą, pakeitimą ir panaikinimą, laikinųjų apsaugos priemonių
sukonkretinimas laikytinas vienos laikinosios apsaugos priemonės (abstraktaus
turto arešto) pakeitimas kita (konkrečiu areštuojamu objektu). Ši
pozicija dėstoma ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d.
nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-407/2008: esant tokioms aplinkybėms, kai dėl ieškovo neveikimo ilgą laiką buvo
apribotos atsakovo galimybės disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu
registruotinu turtu, kurio vertė kelis kartus viršija ieškinio sumą, ir
atsakovui pateikus įrodymų apie turimą kilnojamąjį apdraustą turtą, yra pagrindas
vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita ir vietoje abstraktaus turto
arešto taikyti atsakovui nuosavybės teise priklausančio konkretaus turto, kurio
vertė ne mažesnė nei ieškinio suma, areštą.
G-mybė
kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja
viso proceso metu, jos neriboja antstolio byloje atliekami veiksmai. Kaip
nurodo Vilniaus apygardos teismas, nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymo
klausimai bei atsakovo prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones nėra
vienas nuo kito priklausomi[66], todėl atsakovas turi keletą
alternatyvių galimybių: kreiptis į teismą iki turto apyrašo sudarymo ir vietoje
abstraktaus turto arešto prašyti taikyti konkretaus turto areštą; turto apyrašo
sudarymo metu kreiptis į antstolį ir prašyti areštuoti konkretų turtą; arba po
apyrašo sudarymo ir konkretaus turto arešto kreiptis į teismą prašydamas
pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti kitą konkretų turtą.

10. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir panaikinimas

CPK 148 straipsnio
5 dalyje nurodyta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
įsigalioja nuo jos priėmimo momento. Atskirojo skundo dėl nutarties taikyti
laikinąsias apsaugos priemones padavimas nesustabdo nutarties vykdymo (CPK 151 straipsnio
3 dalis).
Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo arba iki sprendimo
atmesti ieškinį įsiteisėjimo[67]
(CPK 150 straipsnio 4, 5 dalys). Tais atvejais, kai byla baigiama
nepriėmus sprendimo, kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas
nenagrinėtas arba byla nutraukiama), pagrindas laikinosios apsaugos priemonės
taikyti išnyksta, ir jos turi būti panaikintos. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja
susiję procesiniai klausimai, t. y. ne tik klausimai, susiję su byloje
pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir kiti procesiniai klausimai – žyminio
mokesčio grąžinimo bei laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos buvo taikytos,
panaikinimo. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tolesnio
taikymo tikslingumo, kai pirmosios instancijos teismas priima ieškinio
atsiėmimą ir ieškinį palieka nenagrinėtą, pagal įstatymo analogiją turi būti
vadovaujamasi CPK 150 straipsnio 4 dalimi (CPK 3 straipsnio
6 dalis). Šioje teisės normoje nustatyta, kad, teismui atmetus ieškinį,
laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos galioti iki
teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo nutartis, kuria įforminamas ieškinio
atsiėmimas, atskiruoju skundu neskundžiama, t. y. įsiteisėja nuo jos
priėmimo dienos. Šia nutartimi turi būti panaikintos ir teismo taikytos
laikinosios apsaugos priemonės, nes jos nevykdo tų tikslų, dėl kurių buvo
taikytos. Priešingos išvados reikštų, kad, net ir nebelikus bylos nagrinėjimo
dalyko (nes ieškinys atsiimtas ir teismo nutartimi įformintas šio procesinio
veiksmo teisėtumas), liktų neišspręstų procesinių klausimų, kurie yra
išvestiniai. Tokia procesinė situacija neatitiktų protingumo, proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, nepagrįstai pailgintų bylinėjimosi
laiką ir padidintų bylinėjimosi kaštus (CPK 3 straipsnio 1 dalis,
7 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio
4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-922/2008). Taigi, bendroji
taisyklė suponuoja teismo pareigą užbaigus bylą kartu (tuo pačiu sprendimu)
išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 277 straipsnio 1 dalis laikinųjų
apsaugos priemonių klausimo nepriskiria prie tų klausimų, kurie išsprendžiami
priimant papildomą sprendimą[68], todėl kai
teismas savo iniciatyva laiku neįvykdo prievolės panaikinti laikinąsias
apsaugos priemones, byloje dalyvaujantys ar suinteresuoti asmenys gali kreiptis
į teismą su prašymu, ir teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikina
priimdamas nutartį.
Teismo pareiga panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones
išlieka ir tuo atveju, kai iškėlus civilinę bylą ir
išdavus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko buveinė nėra žinoma. T-a
teismas nutartimi panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka
nenagrinėtą bei panaikina pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad
laikinąsias apsaugos priemones galima taikyti bet kurioje proceso stadijoje,
nereiškia, jog, teismo įsakymą panaikinus ir kreditoriaus pareiškimą palikus
nenagrinėtą, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti
paliekamos galioti neribotą laiką. Aplinkybė, kad kreditoriaus pareiškimo ir
teismo įsakymo nuorašų kartu su pranešimu nepavyko įteikti skolininkui, sudaro
pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones[69].
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti
panaikinamos teismo iniciatyva ir kitais CPK 150 straipsnio 2 dalyje
nurodytais atvejais:
1) kai to reikalauja viešasis interesas[70];
2) jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl
laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda
ieškinio;
3) jeigu asmuo neįvykdo pareigos pateikti
atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
atlyginimo užtikrinimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu
ieškovas nuostolių atlyginimui užtikrinti pateikia terminuotą banko garantiją, teismas dar iki pasibaigiant garantijos galiojimo terminui
turėtų pareikalauti iš ieškovo informacijos, ar buvo pratęstas garantijos galiojimas
naujam terminui, ir tik po to spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo[71].
Pirmiau nurodytos CPK 150 straipsnio normos yra
imperatyvios, ir teismas neturi galimybės palikti galioti laikinąsias priemones
esant bent vienam pagrindui. Teismų praktikoje nurodoma, kad tokiu atveju
negali būti paliekama ir dalis laikinųjų apsaugos priemonių: neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo –
užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, panaikinami visi laikinosiomis apsaugos
priemonėmis taikyti ribojimai. Įstatymas nenumato galimybės, neįvykdžius teismo
nustatyto įpareigojimo, dalį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti, o dalį jų
palikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-722/2008).
G-mybė byloje
paduoti kasacinį skundą nėra pagrindas palikti galioti laikinąsias apsaugos
priemones[72]. Tokiu atveju asmuo, duodantis skundą, gali prašyti, kad
laikinąsias apsaugos priemones taikytų kasacinis teismas.
N-s teismas, užbaigęs bylą, turi išspręsti
ir visus su ja susijusius procesinius klausimus, praktikoje pasitaiko atvejų,
kai tokio reikalavimo nesilaikoma. Tais atvejais, kai užbaigęs bylą apeliacinės
instancijos teismas neišsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
klausimo, ir byla pasiekia kasacinį teismą, reikia vadovautis protingumo bei
ekonomiškumo principais ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės neturi
būti automatiškai panaikinamos vien todėl, kad apeliacinio teismo sprendimas
yra įsiteisėjęs. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 2-194/2007, peržiūrint
kasacine tvarka įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas,
pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti neišnykęs. Dėl to CPK
144 straipsnio 1 bei 3 dalių ir 150 straipsnio 4 dalies
normos aiškintinos sistemiškai. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos
priemonių panaikinimo klausimą, neišspręstą įsiteisėjusiu teismo sprendimu,
kuriuo ieškinys atmestas ir kurio teisėtumas bei pagrįstumas dėl kasacinio
skundo tikrinamas kasacine tvarka, turi aiškintis, ar išnyko pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius, kad toks pagrindas neišnyko,
taikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi būti panaikinamos vien dėl to,
kad teismo sprendimas įsiteisėjo, o prašymas taikyti šias priemones gali būti
pateiktas kasacinės instancijos teismui.
Išnagrinėjus bylą
kasacine tvarka ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos sprendimą, kuriuo
ieškinys yra atmestas, kasacinis teismas turėtų išspręsti ir laikinųjų apsaugos
priemonių klausimą, t. y. nutartyje, kurioje pasisakoma dėl bylos esmės,
nurodyti, kad laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinamos. Tais atvejais,
kai byla grąžinama nagrinėti iš naujo į pirmąją ar apeliacinę instanciją,
laikinosios apsaugos priemonės gali būti paliekamos galioti. B- kokiu atveju
laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą sprendžia tas teismas, kurio
žinioje yra byla.
Be jau aptartų atvejų, teismas dėl laikinųjų apsaugos
priemonių ex officio turi spręsti ir
tada, kai ieškinys yra tenkinamas iš dalies. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis
teismas[73], patenkinus ieškinį iš dalies,
yra privaloma panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ta
apimtimi, kuria jos viršija priteistą ieškinio dalį. Pareiškus
ieškinį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą lemia ieškinio suma, o
įsiteisėjus teismo sprendimui, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ar
negaliojimą, taip pat ir galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą
–įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų suma.
Atsižvelgiant į tai, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo ieškinio
reikalavimai tenkinami iš dalies, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas
mažinamas iki ieškiniu priteistos sumos. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad šioje byloje ieškovei buvo priteista gerokai mažesnė suma, nei ji
reikalavo (ieškovė prašė priteisti 448 834 Lt
nuostolių ir 5 proc. metinių palūkanų; buvo priteista 50 000 Lt
nuostolių, 2594 Lt negrąžintos avansinės įmokos, 5 proc. metinių
palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 1577,82 Lt
žyminio mokesčio ir 1100 Lt išlaidų už turto vertės akto parengimą), todėl
svarstytina, ar teismui, priėmusiam sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies,
nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl visiško laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo. Aplinkybė, kad atsakovui ieškiniu pareikštų reikalavimų suma yra
didelė, ir kyla grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo
sprendimo vykdymas pasunkės, nebūtinai reiškia, kad ši grėsmė išlieka ieškinį
patenkinus iš dalies. R-šmingi aspektai šiuo atveju gali būti ne tik
patenkintų reikalavimų dydis, bet ir atsakovo elgesys. Kaip vienoje savo bylų
konstatavo Vilniaus
apygardos teismas, laikinosios
apsaugos priemonės gali, o išnykus jų taikymo pagrindui – privalo būti
panaikintos, jeigu bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikia pakankamus
įrodymus, paneigiančius būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, arba atsakovas geranoriškai įvykdo
pagrindinį ieškovo reikalavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto
argumentais, kad nagrinėjamos bylos atveju prielaidų atsakovui pritaikytoms
laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti nebuvo. Apelianto akcentuojama
aplinkybė, jog atsakovas visų jo reikalavimų nepatenkino, t. y. nesumokėjo
5 proc. dydžio metinių palūkanų sumos, apskaičiuotos nuo bylos iškėlimo
iki skolos sumokėjimo, bei bylinėjimosi išlaidų, nesudaro pagrindo priešingai
vertinti susiklosčiusią situaciją ir palikti galioti laikinąsias apsaugos
priemones, net ir sumažinus jų mastą. Nėra pagrindo manyti, kad atsakovas būtų
finansiškai nepajėgus įvykdyti 456,36 Lt reikalavimą dėl palūkanų, palyginti
su dešimteriopai didesnės sumos jau sumokėjimo aplinkybe (Vilniaus apygardos teismo
2010 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-590-464/2010).
Be jau aptartų atvejų, kada teismas privalo ex officio panaikinti laikinąsias
apsaugos priemones, paminėtini CPK 146 straipsnyje išvardyti pagrindai,
kai byloje dalyvaujantys ir suinteresuoti asmenys gali prašyti panaikinti
laikinąsias apsaugos priemones:
1) įmokėję reikalaujamą sumą į specialią teismo
sąskaitą;
2) įkeitę turimą turtą;
3) ieškovo reikalavimus užtikrinę laidavimu[74].
Byloje dalyvaujantis ar suinteresuotas asmuo, kuris nebuvo
išklausytas taikant laikinąsias apsaugos priemones arba kuris turi duomenų apie
naujas aplinkybes, norėdamas, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos
priemonės, turi paduoti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl jų
panaikinimo bei nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą laikinosioms
apsaugos priemonėms panaikinti. Lietuvos apeliacinio teismo
praktikoje nurodoma, kad byloje
nedalyvaujantis suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad teismas panaikintų
laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui bei nurodyti aplinkybes, kurios
sudarytų pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui, o ne paduoti
atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui[75].
Teismas, gavęs asmens prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, priima
nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinamos arba kuria
prašymas yra atmetamas. Dėl šios nutarties gali būti duodamas atskirasis
skundas.
Sprendžiant subjekto, galinčio paduoti atskirąjį
skundą dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, klausimą turi būti
sistemiškai vadovaujamasi CPK 150 straipsnio 1 dalimi ir 151 straipsnio
1 dalimi. CPK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į pirmosios
instancijos teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones gali
kreiptis byloje dalyvaujantys ir kiti suinteresuoti asmenys, o CPK 151 straipsnio
1 dalyje nurodyta, kad dėl visų pirmosios instancijos nutarčių dėl
laikinųjų apsaugos priemonių gali būti duodamas atskirasis skundas. Tai
reiškia, kad visi asmenys, kurie turi teisę paduoti
prašymą pirmosios instancijos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo (inter alia
suinteresuotieji), taip pat turi teisę paduoti atskirąjį skundą, jei pirmosios
instancijos teismas tokio jų prašymo netenkintų.
Jei pirmosios instancijos teismas su atskiruoju skundu
sutinka, jis panaikina nutartį, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo buvo atmestas (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismui su atskiruoju skundu nesutinkant, skundas kartu
su byla siunčiamas apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalies
2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę tiek panaikinti
pirmosios instancijos nutartį (kuria prašymas naikinti laikinąsias apsaugos
priemones yra atmestas), tiek (panaikindamas nutartį) išspręsti klausimą iš
esmės ir panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones[76].
Byloje dalyvaujantis asmuo, kuris buvo išklausytas
sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tačiau manantis, kad
teismas, nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmė neteisėtą
ir (ar) nepagrįstą sprendimą, gali tiek kreiptis su prašymu panaikinti
laikinąsias apsaugos priemones, tiek paduoti atskirąjį skundą (jei apskundimo
terminai nėra pasibaigę).
Atskirojo skundo padavimas dėl nutarties taikyti laikinąsias
apsaugos priemones nutarties vykdymo nesustabdo, o dėl nutarties panaikinti
laikinąsias apsaugos priemones arba jas pakeisti – sustabdo (CPK 151 straipsnio
3, 4 dalys), t. y. tiek vienu, tiek kitu atveju pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės galioja iki tol, kol bus išnagrinėtas atskirasis skundas.

11. Atsakovo nuostolių, galimų dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas

Šalių
teisės civiliniame procese yra grindžiamos lygiateisiškumo principu
(Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, CPK 17 straipsnis). Nė
viena proceso šalis nėra labiau privilegijuota, o vienos šalies procesinės
teisės atitinka kitos šalies teises (CPK 42 straipsnis).
Laikinųjų apsaugos priemonių institutu, be kita ko,
siekiama, kad ginčo šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką
išliktų tokia pati, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą teisme. Kadangi
laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su laikinu turtinių ir kitų
atsakovo teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, tai akivaizdu, kad gali būti
pažeidžiamos jo teisės. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra viena iš priemonių,
užtikrinančių skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą.
Kitaip tariant, tai yra vienas iš teisinių instrumentų, kuriuo įgyvendinamas
proporcingumo principas.
11. 1. Pagrindas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą

CPK 147 straipsnio 1 dalis
įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių
atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų.
Tuo tikslu CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas,
taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar
kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų
atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Užtikrinimo
ar banko garantijos sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į ieškinio sumą ir
preliminarų galimų nuostolių dydį.
Kaip nurodoma
teismų praktikoje, CPK
147 straipsnio 1 dalies normoje ieškovas įvardytas expressis verbis todėl,
kad būtent jis paprastai suinteresuotas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir
jų prašo. G-mi atvejai, kada laikinųjų apsaugos priemonių taikymas aktualus
ne ieškovui, bet kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui, todėl šioje normoje
nepateikiamas baigtinis subjektų, iš kurių galima reikalauti nuostolių atlyginimo
užtikrinimo, sąrašas, tik nurodomas lemiamas tokių asmenų kriterijus: tas, kuris pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones (Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-997/2009). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be ieškovo, taip
pat gali prašyti, pvz. , trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais; vienas
atsakovas kito atsakovo turtui, jeigu ieškovas inter alia prašo restitucijos ir t. t. Asmeniui, kuris
buvo įpareigotas įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadarius per
nustatytą terminą, procesinis padarinys už teismo įpareigojimo nevykdymą yra
laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas (CPK 147 straipsnio 2 dalis,
150 straipsnio 2 dalies 3 punktas)[77]. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, į minėtų normų reguliavimo sritį nepatenka
situacijos, kada laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas ex officio.
Teismo atliekama viešojo intereso gynimo funkcija yra iš įstatymo nuostatų
išplaukianti teismo pareiga, kurios įgyvendinimas nepriklauso nuo kitų asmenų
valios, t. y. pinigų įmokėjimo į depozitinę sąskaitą ir (arba) banko
garantijos pateikimo. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas prašymas
užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl teismo iniciatyva taikytos
laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimą. Tačiau asmuo, kuriam teismo
iniciatyva pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės padarė žalos, galės pretenduoti
į nuostolių atlyginimą, jei teismas pripažins, jog ieškovas nesąžiningai
pareiškė nepagrįstą ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo
2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-649/2009). Taigi tais
atvejais, kai teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva,
nuostolių atlyginimas neužtikrinamas.
Nuostolių atlyginimo užtikrinimo
reikalavimas, kaip ir reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma priklauso tiesiogiai nuo
byloje dalyvaujančių šalių valios, nuostolių atveju – nuo atsakovo. Kartu teismų
praktikoje pažymima, kad nuostoliai,
kurių gali patirti tretieji asmenys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
nėra tiesiogiai atsakovo patiriami nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo; šių nuostolių atsiradimas atsakovui priklauso nuo trečiųjų asmenų
valios, todėl negali būti užtikrinami nuostoliai, kurių gali patirti ir turi
galimybę reikalauti tretieji asmenys iš atsakovo[78]. Tačiau
ši taisyklė neturėtų būti absoliuti; priklausomai nuo konkrečios situacijos,
teismas galėtų spręsti ir dėl būtinumo užtikrinti nuostolius, kurių dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali patirti tretieji asmenys. Teismai
turėtų vengti laikinosiomis apsaugos priemonėmis varžyti asmenų, kurie nėra
atsakovai byloje, teises. Jei vis dėlto laikinosiomis apsaugos priemonėmis
taikomi suvaržymai yra nukreipti trečiųjų asmenų atžvilgiu, šie asmenys turi
teisę savarankiškai kreiptis į teismą, prašydami taikyti jų galimų nuostolių
atlyginimo užtikrinimą[79].
Pagal Lietuvos apeliacinio
teismo formuojamą praktiką, savo
iniciatyva teismas gali taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą esant viešajam interesui.
Tokia išvada darytina atsižvelgiant į CPK 144 straipsnio 2 dalies
nuostatą, kad teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos
priemones tik tais atvejais, jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį
interesą, ir atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių instituto ryšį su
atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo
užtikrinimo institutu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos
2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-677/2009). Taigi, pagrindinė taisyklė yra
ta, kad dėl atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo teismas imasi spręsti
esant prašymui.
Be abejo, laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra susiję. Tai pažymima
ir teismų procesiniuose sprendimuose[80]. Vis
dėlto, kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, nuostolių atlyginimo institutas skirtas atsakovo
galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tačiau jis nėra gynimosi priemonė nuo
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo būtinybės. Teismas gali netaikyti atsakovo galimų nuostolių
atlyginimo užtikrinimo, jei taikant šį institutą būtų paneigta asmens teisė į
tinkamą teisminę gynybą, t. y. į realų teismo sprendimo įvykdymą, ypač jei
atsakovai gali kitu būdu apginti savo teises
(Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-836/2007).
11. 2. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo procesinė tvarka

Civilinio proceso kodeksas nedetalizuoja
šio instituto taikymo sąlygų ir procesinės tvarkos, todėl aiškinant CPK 147 straipsnio
1 dalį būtina atsižvelgti į šios normos sisteminius ryšius su kitomis
normomis, nuostolių atlyginimo instituto paskirtį, taip pat įvertinti civilinio
proceso principų įtaką aptariamo instituto taikymui. Iš CPK 147 straipsnio
1 dalies konstrukcijos matyti, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra
susijęs sisteminiais ryšiais su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
Pirmiausia CPK 147 straipsnis, reglamentuojantis nuostolių dėl laikinųjų
apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimą, sistemiškai yra CPK skirsnyje,
reglamentuojančiame laikinųjų apsaugos priemonių taikymą; antra, CPK 147 straipsnio
1 dalyje reglamentuotas institutas gali būti taikomas tik tada, kai yra
taikomos ar jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; trečia, šalių
procesinis lygiateisiškumas reikalauja, kad tiek laikinųjų apsaugos priemonių,
tiek nuostolių dėl tokių priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas remtųsi iš
esmės panašiomis taisyklėmis. Tas pats pasakytina ir apie nutarčių, priimtų
nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo klausimu,
apskundimą, t. y. apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl nuostolių
atlyginimo užtikrinimo neskundžiamos (CPK 151 straipsnio 5 dalis).
Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[81].
Taigi, taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos
priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tais pačiais
principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones,
išskyrus, kai objektyvūs šių institutų skirtumai reikalauja kitokio vertinimo.
Ši taisyklė, be kita ko, reiškia, kad
taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti vadovaujamasi panašiais
kriterijais ir procedūromis, kaip ir taikant laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 147 straipsnyje tiesiogiai nenurodoma, kad atsakovo nuostolių, galimų
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimas taikomas vadovaujantis
ekonomiškumo principu, tačiau šis principas turi būti taikomas (CPK 145 straipsnio
2 dalis,  3 straipsnio 6 dalis)
ir parenkamas toks užtikrinimo būdas, kuris kuo mažiau varžytų ieškovo
interesus. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai
vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė, tačiau ir teismo
sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat
turi būti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad
netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali
pasunkėti. Be to, kadangi taikant laikinąsias apsaugos
priemones nereikalaujama įrodyti ieškinio pagrįstumo, analogiškai ir taikant
atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad
tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Turi būti
užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas,
jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš
tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo
mechanizmas turi būti a priori aiškus
ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis
apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo,
turi motyvuoti, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir
kaip jis apskaičiuojamas (reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį,
jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą,
laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių
susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų)
dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes)[82].
Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo
institutą abiejų sąlygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, kad netaikius
nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas)
visuma yra būtina. S-bu pažymėti ir tai, kad, atsakovui pateikus prašymą dėl
nuostolių, galinčių atsirasti ieškovo iniciatyva pritaikius laikinąsias
apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį prašymą pateikusiam asmeniui
tenka pareiga leistinais įrodymais pagrįsti būtinybę tenkinti jo pareikštą
prašymą. Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima
pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali
atsirasti nuostolių ir kad šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti,
t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų
padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir panašiai[83]. Taigi,
kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip ir nuostolių atlyginimo
užtikrinimo taikymo reikalingumas turi būti teismo pasvertas ir nutartyje
tinkamai motyvuotas.
Kaip nurodo teismai savo procesiniuose sprendimuose, atsakovo nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo turi būti realiai prognozuotini, bet tai nereiškia, kad
atsakovas turi įrodyti, kad tie nuostoliai tikrai atsiras (bei pagrįsti
nuostolių konkretaus dydžio)[84]. T-ai
tariant, negali būti keliama nuostolių
atsiradimo akivaizdumo sąlyga[85].
Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas,
pateikiamų
įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ateityje galimybės pakankamumo lygis negali
būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kai privaloma pagrįsti
konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti jų dydį.
Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymus,
kad nuostolių gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti jų konkretaus
dydžio. Teismui neprivaloma turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų,
kad tam tikro konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras.
Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam
tikra nuostolių atsiradimo tikimybė (Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-427/2007)[86].
Vis dėlto teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo
užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų
egzistuoja objektyvi tikimybė, kad
atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir
preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos
pagrindžiančiais įrodymais. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami. Tokį galimų nuostolių
realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų
nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 straipsniai)[87].
Pažymėtina, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių
atsiradimo. Kaip pažymima teismų
praktikoje, tai reiškia, kad
atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų
teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovo prašyme nurodytų nuostolių
atsiradimo galimybės (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovui nedraudžiama
pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo
užtikrinimo (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas,
atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų
nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos
priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis)[88].
Antai,
kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nesąžiningas
naudojimasis procesinėmis teisėmis, taip pat ir prašant taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, gali būti viena iš kreditoriaus veiksmus kvalifikuojančių
aplinkybių. Tokiu atveju skolininkas gali prašyti atlyginti nuostolius tiek dėl
piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tiek jo nekonstatavus, t. y. dėl
to, kad kreditorius, neturėdamas pakankamo pagrindo, rizikavo prašydamas
apsaugoti iki bylos išnagrinėjimo, jo manymu, pažeistą teisę ir suvaržė
skolininko teises. Tokiais atvejais, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių
atlyginimo, skolininkas gali remtis tiek CPK 95 straipsniu,
tiek 147 straipsnio
3 dalimi, tačiau CPK 95 straipsnis
nėra CPK 147 straipsnio
3 dalies taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006)[89].
Teismų praktikoje taip pat laikomasi
nuomonės, kad ieškovo bankrutuojančios ar
bankrutavusios įmonės statusas nėra kliūtis, esant pagrindui, tokiam ieškovui
taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, kaip ir neatleidžia tokio
ieškovo nuo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos
priemonių, atlyginimo, jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškinys atmestas.
Ieškovui, kuris yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, netaikymas nuostolių,
galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo vien
dėl to, kad ieškovas yra bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė ir neturi
pakankamai turto, reikštų CPK 17 straipsnyje įtvirtinto šalių procesinio
lygiateisiškumo principo pažeidimą ir toks procesas neatitiktų įstatymo
nustatytų reikalavimų[90].
Nutartis dėl nuostolių atlyginimo
užtikrinimo priimama tokia pačia tvarka kaip ir dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo (rašytinio proceso tvarka, pranešus ieškovui arba –
išimtiniais atvejais – ieškovui nepranešus). T-a-, per kurį būtina įmokėti
nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turi būti realus. Nutartis užtikrinti
atsakovo nuostolių atlyginimą skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Jeigu
ieškovas ar kitas asmuo, prašęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, per
teismo nustatytą terminą neįvykdo teismo nutarties įmokėti pinigus į teismo
depozitinę sąskaitą ar pateikti banko garantiją, laikinosios apsaugos priemonės
panaikinamos. Atskirojo skundo padavimas sustabdo nutarties panaikinti
laikinąsias apsaugos priemones vykdymą (CPK 151 straipsnio 4 dalis).
Kartu, kaip pažymi Lietuvos apeliacinis teismas, įstatymas nenumato galimybės, neįvykdžius teismo nustatyto
įpareigojimo, dalį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti, o dalį palikti
(Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-722/2008).
Atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas
panaikinamas ar pakeičiamas tokia pat tvarka ir pagrindais, kaip ir laikinosios
apsaugos priemonės. Atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas panaikinamas,
jeigu panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės. Tais atvejais, jeigu pritaikytos
atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės nėra efektyvios ar
pakankamos galimiems nuostoliams užtikrinti, atsakovas gali prašyti jas
pakeisti kitomis. I- priešingai, jei pritaikytų nuostolių atlyginimo
užtikrinimo priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys ieškovo interesus,
jis gali pateikti prašymą taikyti kitas nuostolių atlyginimo užtikrinimo
priemones arba sumažinti jų mastą.
11. 3. G-mų nuostolių apimties ir dydžio nustatymas

Nuostolių
atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į galimų
nuostolių dydžio prognozę, įvertindamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų
taikymo mastą, poveikį atsakovui (ieškovui), jo įprastinės veiklos pobūdį ir
mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą ir kitas
reikšmingas aplinkybes[91].
Nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti įmokėtinos pinigų sumos ar
banko garantijos dydis nėra ribojamas ir turi būti nustatomas remiantis
proporcingumo, protingumo bei ekonomiškumo principais, atsižvelgiant tiek į
atsakovui pareikštų reikalavimų dydį, tiek į preliminarų galimų nuostolių dydį[92]. Taip
pat, kaip pagrįstai pažymima teismų praktikoje, nuostolių atlyginimo užtikrinimas neturi užkirsti ieškovui galimybės
ginti savo interesus teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-240/2008). Nuostolių
atlyginimo užtikrinimo taikymas per se
negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo
principu. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones,
pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo
užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų.
Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime
sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos
laikinosios apsaugos priemonės.
Bylos trukmė (prognozuojama) gali būti vienas iš kriterijų,
sprendžiant dėl galimų nuostolių dydžio. Tačiau, sprendžiant dėl galimų
nuostolių dydžio, šis kriterijus neturėtų būti siejamas su vidutine bylos
trukme.
Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas UAB
„B-ik Light Steel Framing“ ieškinį atsakovui UAB „Vilsotos metalas“ dėl pastato
nuomos sutarties nutraukimo, vienašalės restitucijos taikymo, prašant teismo
įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui sumokėtą avansinę įmoką, taikė
laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovui nuosavybės teise
priklausantį turtą, kurio vertė – avansinės įmokos sumos (384 208 Lt)
dydžio. Atsakovas UAB „Vilsotos
metalas“ teismo prašė įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą
(902 745,16 Lt). Teismas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo
tenkino iš dalies (46 105 Lt). Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas nuostolių atsiradimą grindžia CK
6. 210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu metinių palūkanų dydžiu, apskaičiuotu
nuo vidutinės nekilnojamojo turto rinkos vertės, atsižvelgiant į vidutinę bylos
nagrinėjimo trukmę. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl likusios sumos
(856 640,16 Lt), nes ši atsakovo prašymo dalis yra hipotetinio
pobūdžio ir net du kartus viršija pareikšto ieškinio sumą. Lietuvos apeliacinis
teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo
nutartį pakeitė, nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumą sumažino. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos
teismas, pirmosios instancijos teismas iš
esmės teisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias atsakovo nuostolių
atlyginimo institutą, tačiau nepagrįstai galimus nuostolius apskaičiavo
remdamasis statistiniu bylos nagrinėjimo trukmės vidurkiu. Pasak teismo, suma, kuri turėtų būti įnešama į teismo
depozitinę sąskaitą, negali būti siejama su statistine vidutine bylų
nagrinėjimo trukme (dvejais metais). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija nustato, kad asmuo turi teisę, jog jo byla būtų
išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Teismas turi imtis visų
priemonių, kad bylos nagrinėjimas nebūtų vilkinamas. Konkrečios bylos atveju
nėra jokios prielaidos daryti išvadą, jog teismo procesas užtruks net dvejus
metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-358/2009).
Kitoje iš bylų buvo nagrinėta situacija, kai atsakovas
nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo būtinybę grindė argumentais,
susijusiais su antstolio veiksmais, kai šis, vykdydamas teismo nutartį dėl
laikinųjų apsaugos priemonių, areštavo atsakovo turto daugiau nei nurodė
teismas, dėl ko atsakovas negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti įsipareigojimų
pagal preliminariąsias sutartis. Teismas
atsisakė įpareigoti ieškovą užtikrinti galimus atsakovo nuostolius pažymėdamas, kad atsakovas dėl galimų neteisėtų
antstolio veiksmų, sukeliančių atsakovui nuostolius, turi teisę kreiptis
įstatymų nustatyta tvarka į antstolio procesinę veiklą kontroliuojantį teismą,
taip pat gali prašyti antstolio areštuoti kitą jam priklausantį turtą ar
panaikinti areštą turtui, kurio suma viršija teismo nutartimi nustatytą sumą
(CPK 594 straipsnis). Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas skirtas
atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tačiau jis nėra savitikslė
gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių, todėl negali paneigti jų taikymo
būtinybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1164/2009).
APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS

1. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė,
kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių
aplinkybių, galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas.
2. N-s laikinosios apsaugos priemonės ir yra skirtos materialinio
teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji
teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio
pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais.
3. Laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio
suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki
galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu,
siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo.
4. Laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Tokias priemones,
išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali
panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir
pats jas pritaikęs teismas.
5. Teismas
gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų
reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų jų taikyti,
apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti.
6. Siekdamas
užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas gali taikyti tik
tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali
užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir turi netaikyti priemonių,
kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.
7. Teismas taiko konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos
priemones, kai byloje tikslinga užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo
metu, stabilumą, status quo
išsaugojimą.
8. Teismas
gali taikyti ginčo situaciją laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos
priemones, būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai
nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinėje
dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tais atvejais, kai dėl bylos nagrinėjimo
metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo
teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas.
9. Teismas gali taikyti tik Civilinio proceso kodekse
ir kituose įstatymuose nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Išimtiniais
atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją,
kuriai įstatymuose tinkama laikinoji apsaugos priemonė nėra įtvirtinta,
teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK
3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo principais, gali ad hoc
pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę.
10. Laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo
sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio reikalavimo
įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose pareikšti
ieškinio reikalavimai dėl priteisimo, o ne reikalavimai dėl pripažinimo ar
teisinių santykių modifikavimo.
11. N-s paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu
neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu
teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji
apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys
gali visiškai ar iš dalies sutapti.
12. Kai byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tam,
kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik uždrausti
atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį atitinkamai veikti,
t. y. atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar padidėtų žala.
13. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima
tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo
sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų.
14. Teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia
turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus
sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima
facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas
susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip
pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo
įvykdymas.
15. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas
preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti,
o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus
priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo
neįvykdymo riziką.
16. Kiekvienu atveju, kai teismas, spręsdamas laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo klausimą, remiasi viešojo intereso argumentu (tiek
taikydamas tokias priemones savo iniciatyva, tiek atsisakydamas jas taikyti),
turėtų savo procesiniame sprendime argumentuoti, kaip konkrečiu atveju
pasireiškia viešasis interesas ir kodėl jis lemia poreikį laikinųjų apsaugos
priemonių klausimą spręsti teismo iniciatyva arba viešojo intereso apsaugos
sumetimais taikyti (netaikyti) laikinąsias apsaugos priemones.
17. Ekonomiškumo principas reiškia draudimą bet
kuriomis (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) laikinosios apsaugos
priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant
užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
18. Teismas
turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios
apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir
padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų
pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
19. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas
patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie, ieškinio atmetimo atveju,
galėtų būti sunkiai atlyginami, tokios priemonės turėtų būti netaikomos, net
jei ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
20. Didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja
būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
21. Ieškinio (priešieškinio) sumos ir skolininko turtinės padėties
santykio vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį
tokio sprendimo priėmimo metu. Atsakovo (skolininko) turtinės
padėties pasikeitimo ateityje galimybė, kaip kriterijus taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, turi būti suprantamas ne kaip taisyklė, o kaip taisyklės išimtis.
22. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo
įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų
teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, inter alia paskirstant
įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į
tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas
aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
23. Taikant
laikinąsias apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė
taisyklė yra ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant
bendros ieškinio sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar subsidiariųjų skolininkų.
24. Skolininkų daugetas yra aplinkybė, reikšminga
vertinant, ar pagal konkrečios bylos aplinkybes ieškinio suma yra didelė, taip
pat riziką, ar teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
25. Atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės
nebuvimą, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas.
26. Kai pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme
sprendžiami klausimai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, teismas ex officio gali ir turi įsitikinti
pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu.
27. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
pateikiamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinės ieškinį (CPK
148 straipsnio 2 dalis). Teismas, kompetentingas nagrinėti ieškinį,
yra kompetentingas spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą,
nepriklausomai nuo to, paduodamas prašymas kartu su ieškiniu ar ne. Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 44/2001 taip pat suteikia galimybę dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo kreiptis tiesiogiai į teismą tos ES valstybės narės,
kurioje bus vykdomas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, kad šis taikytų
laikinąsias apsaugos priemones.
28. Motyvuotas prašymas dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas proceso metu (arba
inicijuojant procesą), išskyrus atvejus, kai yra papildoma sąlyga, leidžianti
prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti iki pareiškiant
ieškinį. Ši sąlyga yra ieškovo negalėjimas iš karto pareikšti ieškinio, ir tai
būtina nurodyti motyvuojant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
29. Laikinosios
apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais
atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų
apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio
1 dalis). Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos
priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama
ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo
veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y.
kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti
laikinąsias apsaugos priemones.
30. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos
priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir
tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus
ieškinio reikalavimus, vykdymą.
31. Laikinosiomis apsaugos
priemonėmis galima užtikrinti tiek materialinių, tiek procesinių reikalavimų
patenkinimą.
32. Paprastai
įmonėms yra itin skausmingas jų lėšų areštas, todėl pirmiausia turėtų būti
areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant
nepakankamai, – lėšos kreditoriaus reikalavimų sumai užtikrinti. Esant situacijai,
kai atsakovo ūkinę–komercinę veiklą mažiau riboja ne nekilnojamojo ar
kilnojamojo turto, bet lėšų areštas, pirmiausia turėtų būti taikomas
pastarasis.
33. Tais atvejais, kai areštuojamos atsakovo lėšos,
tačiau iš jų leidžiama atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, teismo nutartyje
šie asmenys turi būti konkrečiai įvardijami bei turi būti nurodoma, kodėl jie turi
pirmumą prieš ieškovą. Tais pačiais principais yra vadovaujamasi taikant
laikinąsias apsaugos priemones fiziniams asmenims. Areštuojant fizinių asmenų
turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga
būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir
į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą.
34. Kai ieškovo reikalavimų suma yra užtikrinta
hipoteka tam pačiam subjektui (ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo
tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos
priemonių institutu.
35. G-mybė teismo nutartyje nenurodyti konkretaus
areštuojamo turto turi būti suprantama kaip taisyklės išimtis ir taikoma tik
tada, kai šalių ginčas nėra dėl konkretaus turto arba teismui nėra žinoma,
kokio turto turi atsakovas. Visais kitais atvejais turi būti areštuojamas
konkretus turtas, o teismo pareiga yra tą turtą tiksliai identifikuoti nutartyje.
36. Jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra
efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas
gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų
apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus,
atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos
priemones arba sumažinti jų mastą.
37. Teismo pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį
įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio
4, 5 dalys). Tais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo,
kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba
byla nutraukiama), pagrindas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti išnyksta,
ir jos turi būti panaikintos.
38. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra viena iš
priemonių, užtikrinančių skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų
pusiausvyrą ir proporcingumo principą. Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos
priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tais pačiais
principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones,
išskyrus, kai objektyvūs šių institutų skirtumai reikalauja kitokio vertinimo.
39. Tais atvejais, kai teismas
laikinąsias apsaugos priemones taiko savo iniciatyva, nuostolių atlyginimo
užtikrinimas netaikomas.
40. Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti
vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius
nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to,
taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti
įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Tačiau
tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su
pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas
[1] Byloje M-allef, kurioje Konvencijos 6 straipsnis
pripažintas taikytinu, pagrindiniame
procese nagrinėjamos teisės turinys buvo susijęs su kaimynų naudojimusi
nuosavybės teisėmis (ginčas kilo dėl galimybės džiauti skalbinius kieme).
Kvestionuojama teisė buvo „civilinė“ tiek pagal vidaus teisę, tiek pagal Teismo
jurisprudenciją. Byloje pritaikyto draudimo (džiauti skalbinius kaimyno kieme),
kuris buvo tuoj pat vykdomas, tikslas buvo „išspręsti, nustatyti“ tą pačią
teisę, kuri buvo ginčijama pagrindiniame procese.
[2] Žr. ,
pvz. , Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010;
2010 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-324-115/2010,
2010 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1051-464/2010.
[3] Vilniaus apygardos teismo
2010 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-270-340/10.
[4] Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės
17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-873-413/2010.
[5] Vilniaus apygardos teismo
2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010.
[6] Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2-8411-823/2010.
[7] Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo
23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1362-125/2010.

[8] žr. ,
pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2S-681-611/2010; 2010 m. balandžio 27 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-448-623/2010; 2009 m. rugsėjo
17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-941-520/2009.
[9] Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-654/2008.
[10] Vilniaus apygardos teismo
2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010.
[11] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio
17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008; 2008 m. balandžio 17 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008.
[12] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio
23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-831/2008.
[13] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio
25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010.
[14] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio
25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010.
[15] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio
18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009.

[16] Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009.
[17]
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-603-112/2008.
[18] Dėl
viešojo intereso gynimo taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo
2007 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-326/2007;
2007 m. rugpjūčio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-554/2007;
2007 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-658/2007;
2008 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2008;
2009 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-745/2009;
2010 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-78/2010;
2010 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-304/2010;
2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-812/2010;
2010 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1167/2010.
[19] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-745/2009.
[20] Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010.
[21] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio
31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008.

[22] žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; Šiaulių apygardos teismo
2010 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-700-154/2010.
Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 2S-1109-467/2010 pažymima, kad vien
tai, jog prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, kad yra reali grėsmė, jog
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, jei nebus
taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto
valdymas“ reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 59061,47 Lt. Dėl
to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę
(CPK 144 straipsnio 1 dalis), nes byloje skundžiamos nutarties
priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie atsakovo UAB „Palink“ (apelianto)
finansinę padėtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos
teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudarė
pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
[23] Kaip
yra pažymėjęs Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 2S-765-555/2010, pagrindas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės
pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo
sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Ji remiasi
prielaida, kad atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti turi
turėti didelių finansinių resursų. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos
dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines
galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė reikalavimo suma, palyginus
ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis ir
turimais įsipareigojimais. Taip pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo
2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-389/2005;
2008 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-131/2008;
2008 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-435/2008;
2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-842/2010;
Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 2S-1878-254/2010; kt.
[24] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-916/2008; 2008 m. gruodžio 11 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. birželio 18 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-698/2009; 2009 m. birželio 4 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-663/2009; 2010 m. birželio 30 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-766-56/2010.
[25] Kaip
nevisiškai tinkamo motyvavimo pavyzdys galėtų būti toks teismų argumentas: vien tik aplinkybė, kad įmonės turtinė būklė
šiuo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, nes bylos nagrinėjimo metu skolininko turtinė būklė gali pasikeisti
ir tenkinus reikalavimus sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas; žr. , pvz. ,
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-250/2008; 2008 m. liepos 31 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-555/2008; 2008 m. lapkričio 27 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; Panevėžio apygardos teismo
2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-543-212/2010.
[26] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-1349/2009; Kauno apygardos teismo 2010 m.
rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1804.
[27] Panaši pozicija išdėstyta ir Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25/2010;
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 2S-1675-260/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo
23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1939-260/2010. Pavyzdžiui,
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 2S-1939-260/2010 pažymima, kad apeliantas (atsakovas), teigdamas, jog įmonės turtinė padėtis gera,
turėjo pateikti įmonės turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus – duomenis, kad
atsakovui priklausantis turtas nėra įkeistas, areštuotas ar kitaip suvaržytas.
Nesant nurodytų duomenų, negalima spręsti apie atsakovo turtinę padėtį.
Apeliantas, teigdamas, kad yra mokus, pateikė 2009 m. balansą, kuris,
teisėjų kolegijos vertinimu, neatspindi realios įmonės finansinės padėties
atskirojo skundo nagrinėjimo metu. Nesant pirmiau nurodytų duomenų, pateiktas
2009 m. įmonės balansas neatspindi atsakovo tikrosios finansinės padėties
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, yra
pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog įmonės finansinė padėtis
yra gera.
[28] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2009 m. gegužės 21 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-532/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-1157/2009; 2009 m. lapkričio 26 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1381/2009.
[29] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1458/2009; 2010 m. kovo 25 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-407/2010; 2010 m. balandžio 29 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-472/2010.

[30] Žr. ,
pvz. , Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m.
birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-394/2007; 2007 m. birželio 21 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1075/2007; 2009 m. spalio 29 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2009; 2009 m. spalio 8 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1075/2009; 2009 m. gruodžio 10 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1678/2009; 2010 m. sausio 14 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-47/2010.
[31] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-1259/2010.
[32] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-646/2009.
[33] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 1 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-599-1/2010; 2010 m. balandžio 15 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-457/2010.
[34] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-949/2008.
[35]
Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje nustatyta, kad prašymas dėl
laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės
įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal
šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš
esmės.
[36]
Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad
valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl
civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto gali būti iškelta vietos,
kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti. Minėto straipsnio 5 punkte
įtvirtinta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje
narėje byla dėl ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės
padalinio veiklos, gali būti nagrinėjamos vietos, kurioje veikia toks filialas,
agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teismuose. Motyvuodamas savo
jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal minėtą Reglamento Nr. 44/2001 straipsnio
3 punkte įtvirtintą nuostatą, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad ši nuostata turi būti suprantama kaip
apimanti tiek vietą, kurioje atsirado žala, tiek ir ją sukėlusio įvykio vietą.
Ieškovas ieškinyje būtent ir nurodė, jog jam atsakovų neteisėtais veiksmais,
pasireiškiančiais nesąžininga konkurencija, padaryta žala atsirado Lietuvoje.
Savo jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio
5 punktą Lietuvos apeliacinis teismas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje veikia čia įregistruotas L-ijos įmonės „A-
B-ic Corporation“ A/S filialas, yra svarbi aplinkybė sprendžiant byloje kilusio
ginčo teismingumo klausimą.
[37] Žr. ,
pvz. , Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-292/2010.
[38] Žr. ,
pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2S-640-520/2010.
[39] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-798/2009.
[40] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-781/2008.
[41] Žr. ,
pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-942/2008.
[42] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-105/2006.
[43]
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2S-213-464/2010.
[44] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 2-105/2006; 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 2-997/2010.
[45] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-1071/2010; 2010 m. rugpjūčio 26 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1046/2010; 2010 m. rugsėjo 2 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; 2010 m. rugsėjo 1 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1019-520/2010.
[46] Žr. ,
pvz. , Lietuvos
apeliacinio
teismo 2007 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-465/2007;
2007 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-61/2007; 2008 m. balandžio 10 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-259/2008; 2008 m.
balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-284/2008; 2010 m.
rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1613-538/2009.
[47] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-802/2010.
[48]
Apie laikinųjų apsaugos priemonių mastą esant skolininkų daugetui žr. 2. 5 skyrių.
[49] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1074/2008.
[50] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-32/2008.
[51] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-221/2009.
[52] Ten
pat.
[53] Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008.
[54] Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. balandžio 17 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008.
[55] Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-998-623/2010.
[56] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 2-253/2008.
[57] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-84/2009.
[58] Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m.
liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-768/2009.
[59] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010. Šioje byloje
palikta neareštuota pajamų dalis, sudaranti 1400 Lt.
[60] Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-43/2010.
[61] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1033/2010.
[62] Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m.
liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-677/2009.
[63] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-35/2010.
[64] Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-407/2008.
[65] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2S-572-56/2010.
[66] Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 15 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24/2009.
[67] Laikinųjų
apsaugos priemonių panaikinimo byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, neturi
įtakos ir tai, kad dėl atsakovo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes
prireikus tam tikri suvaržymai asmeniui gali būti taikomi BPK nustatyta tvarka.
Plačiau žr. Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m.
spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-781/2008.
[68] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-481/2010.
[69] Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2S-444-567/2010.
[70] Plačiau apie viešąjį interesą žr. 2. 2 skyriuje.
Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad aplinkybė, jog atsakovas teikia
paslaugas biudžetinėms organizacijoms (pvz. , ligoninėms), nėra pagrindas
pripažinti, kad, atsakovui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus
pažeistas viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-487/2009).
[71] Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-236/2007.
[72] Plačiau žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-781/2008.
[73] Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-189/2010.
[74]
Pastaruoju atveju laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, tik
jeigu laiduotojo prievolė baigiasi po byloje priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr. , pvz. , Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-858/2008).
[75] Lietuvos
apeliacinio teismo 2008 m.
liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-482/2008.
[76]
Analogiškai bylose, kuriose pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ar
pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas gali
panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują nutartį,
kuria laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ar keičiamos.
[77] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-649/2009.
[78] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-603/2007.
[79] Neturi pagrindo
apelianto motyvai, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo gali prašyti tik
atsakovas, o ne byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo. CPK normų sisteminė
analizė duoda pagrindą teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir
galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutai yra susiję, o trečiasis
asmuo turi šalies procesines teises ir pareigas (išskyrus nurodytas CPK 47 straipsnio
2 dalyje), tarp jų ir CPK 147 straipsnyje nustatytą teisę reikalauti
užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, jeigu jam pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-387). Taip pat žr. Lietuvos
apeliacinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje Nr. 2-536/2006.
[80] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2009;
2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008;
2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008;
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartų civilinėje
byloje Nr. 2S-88-516/2010.
[81]
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2010.
[82]
Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-136/2005.
[83] Žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m.
birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010;
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m.
spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1472-125/2010.
[84] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010.
[85] Žr. ,
pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 2S-359-275/2010.
[86] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695/2008, 2010 m. kovo 4 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-362/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010; 2010 m.
gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-531-340/2010.
[87]
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-826/2008, 2008 m. lapkričio 27 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-857/2008, 2009 m. kovo 19 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-321/2009; Lietuvos apeliacinio teismo
2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-928/2010;
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-928/2010. Arba, kaip, pavyzdžiui, yra pažymėjęs Lietuvos
apeliacinis teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. 2-415/2008, byloje būtinumas
taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti pagrįstas tam
tikrais duomenimis, kad nuostoliai realiai gali atsirasti, kad iš tikrųjų
egzistuoja objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, jog dėl konkrečių
laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas
gali būti apsunkintas. Taip pat turi būti motyvuojama, kodėl prognozuojamas tam
tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas.
[88] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; Lietuvos apeliacinio teismo
2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008;
2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-445/2010.
[89] Taip
pat žr. , pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-321/2009.
[90] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-84/2008;
2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-445/2010.
[91] Žr. ,
pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-88-516/2010.
[92] Žr. ,
pvz. , Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 2S-531-340/2010.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.40164 sekundės -