TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 4. Dėl sutartinių netesybų mažinimo

Teismui sprendžiant dėl sutartinių netesybų mažinimo, be
kitų, gali turėti reikšmės ir tam tikri specialiųjų įstatymų arba verslo
praktikos nustatyti kriterijai. Pavyzdžiui, kai abi sandorio šalys yra verslo
subjektai, teismo vertinimui dėl sutartinių netesybų atitikties protingumo
kriterijui piniginių prievolių atveju gali būti reikšminga tai, kad pagal
2003 m. gruodžio 9 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius
sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį už pavėluotą
atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis apskaičiuojamas VILIBOR (vidutinės
tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti
lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą padidinant 7 procentiniais punktais.
Tačiau sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio,
kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų
būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų
protingas netesybas visiems galimiems atvejams.
Kadangi
sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas,
įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi
atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai
ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų
tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas.
Tuo
atveju, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo atlyginti nuostolius dėl
prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, o prašo tik netesybų (kurios
laikomos iš anksto nustatytais galimais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio
jam nereikia įrodinėti), teismas, manydamas, jog šalių sutartyje nustatytos
netesybos yra neprotingai didelės, dėl jų mažinimo sprendžia atsižvelgdamas į
konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, vertindamas byloje pateiktus
įrodymus, vadovaudamasis vidiniu suvokimu. Teismas gali pasiūlyti ieškovui
pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir
pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 straipsnio
1 dalis). Ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti
netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo
nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Pažymėtina tai,
kad aptariamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas
tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės
nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant
nuostolių atlyginimo.
Sutarties
sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6. 228 straipsnio,
reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės
šalių nelygybės, nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti
silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais
ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties
sąlygomis. CK 6. 228 straipsnio nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą
dėl šalių laisva valia sudarytoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes
šis klausimas reglamentuojamas CK 6. 73, 6. 258 straipsnių.

Civilinė byla Nr. 3K-7-409/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 36. 1; 42. 8   

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m.
lapkričio 2 d.
Vilnius 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės (pranešėja), E-aus B-o, G-os D-ės, S-o
G-aus, J-os J-ės, A-io N-o ir J-os S-ės (kolegijos
pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Miaras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „Miaras“ ieškinį atsakovui A. D. individualiai
įmonei „A-aujana“ dėl skolos, delspinigių priteisimo ir nuostolių atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių pirkimo–pardavimo
sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, taip pat šalių susitarimo nutraukti gamybos
patalpų nuomos sutartį nuostatų aiškinimo.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 20 227,23 Lt
skolos ir 29 538,21 Lt delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį,
taip pat 27 627,67 Lt už žaliavas bei 39 550,16 Lt už
nebaigtą ir gatavą produkciją.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas ne visiškai
atsiskaitė su juo už pagal 2007 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį
(toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) įsigytą produkciją, t. y. pagal
pateiktas sąskaitas–faktūras nesumokėjo 20 227,23 Lt; be to, šios
sutarties 3. 4 punkte atsakovas įsipareigojo mokėti 2 proc. dydžio
delspinigius už kiekvieną uždelstą apmokėti sąskaitą–faktūrą dieną. Pagal nurodytą
sutarties nuostatą atsakovas turėtų sumokėti 59 076,41 Lt
delspinigių, tačiau ieškovas nurodė, kad, atsižvelgęs į tai, jog delspinigių
suma didesnė už skolą, remdamasis protingumo kriterijumi, prašo priteisti iš
atsakovo 50 proc. mažiau delspinigių, t. y. 29 538,21 Lt.
Ieškovas taip pat nurodė, kad 2007 m. gegužės
2 d. sudarė su atsakovu nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis), pagal
kurią išsinuomojo vieneriems metams gelžbetoninių gaminių cechą su gamybos
priemonėmis Tauragės rajone, S-vilėje. 2008 m. kovo 31 d. šalių
susitarimu (toliau – Susitarimas) Nuomos sutartis buvo nutraukta; Susitarimo 3 punkte
nustatyta, kad šalių atsiskaitymai vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties
sąlygas. Ieškovo teigimu, atvykęs pasirašyti perdavimo–priėmimo akto, sužinojo,
kad atsakovas vykdė gamybą ir sunaudojo ceche buvusias jo žaliavas; atsakovo
atstovas, dalyvavęs surašant aktą, patvirtino paliktų žaliavų ir gatavos
produkcijos kiekius, tačiau ieškovui neleista jų išsivežti iš atsakovui
nuosavybės teise priklausančių gamybinių patalpų. Ieškovas, remdamasis tuo, kad
atsakovas neįvykdė Nuomos sutarties 3. 1. 6 punkto reikalavimo perimti grąžinamą
turtą, taip pat Susitarimo 3 punkto nuostatų visiškai atsiskaityti pagal Nuomos
sutarties sąlygas, prašė priteisti iš atsakovo Nuomos sutarties nutraukimo
dieną jo patalpose likusių žaliavų vertę – 27 627,67 Lt, taip pat
nebaigtos ir gatavos produkcijos vertę – 39 550,16 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d.
sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė iš atsakovo ieškovui 87 995,82 Lt
(20 227,23 Lt skolos, 590,76 Lt delspinigių, 27 627,67 Lt
už žaliavas, 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją); kitą
ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutarties 2. 1. 2 punktą
atsakovas (pirkėjas) buvo įsipareigojęs užsakyti ir nupirkti ieškovo produkciją
bei už ją sumokėti. Teismas konstatavo, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog atsakovas
nevisiškai atsiskaitė su ieškovu pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, skola – 20 227,23 Lt,
todėl šią ieškinio dalį patenkino (CK 6. 256 straipsnio 1, 2, 4 dalys).
Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti sutartinių netesybų suma yra neprotingai
didelė, be to, atsakovas iš dalies vykdydavo prievolę atsiskaityti (bylos
nagrinėjimo metu taip pat sumokėjo dalį skolos), todėl delspinigiai mažintini iki
0,02 proc. , t. y. iki 590,76 Lt (CK 6. 258 straipsnio 3 dalis).
Dėl ieškinio reikalavimų, grindžiamų Susitarimu ir Nuomos sutartimi, teismas nurodė,
kad turto, likusio atsakovo patalpose, vertę, faktinį buvimą natūra ieškovas įrodinėjo
medžiagų ir produkcijos likučių aktais, pažymomis, buhalterinės apskaitos
duomenimis, nuotraukomis, tuo tarpu atsakovas nepateikė iš esmės jokių įrodymų,
patvirtinančių, jog ieškovo paliktas turtas vis dar yra pas atsakovą. N-s du liudytojai
parodė, kad dalis ieškovo nurodyto kaip negrąžinto turto (gatava produkcija) yra
gamybos cecho teritorijoje, teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, taip
pat į tai, kad šie liudytojai yra atsakovo darbuotojai, nesirėmė jų parodymais.
Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo grąžinti ieškovui šio paliktą turtą, o
nustačius, jog turto realiai nėra, privalo atlyginti jo vertę pinigais (CK 6. 237 straipsnio
1 dalis, 6. 240 straipsnio 4 dalis). Tai, kad 2008 m.
balandžio 1 d. ir 2008 m. balandžio 10 d. aktus apie medžiagų ir
gatavos produkcijos likučius, be ieškovo direktoriaus, pasirašė ir du atsakovo
darbuotojai, o antrąjį – atsakovo atstovas, teismo nuomone, paneigia atsakovo
aiškinimus, jog medžiagos ir jų kiekiai galėjo būti netikslūs, juolab kad atsakovas,
teigdamas, jog ieškovo turtas yra išlikęs, nepateikė kitokių konkrečių skaičių,
tik išreiškė bendro pobūdžio nesutikimą ir abejones. Teismas taip pat nurodė,
kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytą turto
vertę, tuo tarpu iš 2008 m. balandžio 3 d. rašto matyti, jog, nutraukus
Nuomos sutartį, atsakovui buvo žinoma apie gamybos priemonių, gatavos produkcijos
ir medžiagų likutį, jis kvietė atvykti ieškovo atstovus dėl šių likučių
perdavimo–pardavimo jam. Teismas konstatavo, kad kai yra nustatytos tokios
aplinkybės, nėra pagrindo netikėti ieškovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose
nurodytais duomenimis, todėl ieškovo reikalavimą priteisti 27 627,67 Lt
už žaliavas, taip pat 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją
patenkino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovo
apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo apeliacinio skundo dalį patenkino ir
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeitė:
sumažino iš atsakovo priteistą ieškovui sumą iki 20 817,99 Lt; perskirstė
bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Dėl ieškovo
apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai
sumažino prašytas priteisti iš atsakovo netesybas iki 0,02 proc. , t. y.
iki 590,76 Lt, nors ieškovas patyrė 3515,69 Lt nuostolių, teisėjų
kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teisme ieškovas neįrodinėjo nuostolių,
patirtų dėl atsakovo laiku neįvykdytos prievolės atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo
sutartį, todėl teismas, sumažindamas priteistinų delspinigių dydį, nepažeidė
CK 6. 73 straipsnio 2 dalies nuostatų. Prie apeliacinio skundo ieškovas
pridėjo banko pažymą, iš kurios matyti, kad 2008 m. balandžio 1 d. –2008 m.
rugpjūčio 31 d. laikotarpiu jis sumokėjo bankui 3515,69 Lt palūkanų,
tačiau teisėjų kolegija nurodė, jog nėra duomenų, ar kredito grąžinimo
terminams ir palūkanų dydžiui turėjo įtakos atsakovo laiku nesumokėta 20 227,23 Lt
suma, ir sprendė, kad ieškovas neįrodė nuostolių, atsiradusių jam dėl atsakovo
laiku neįvykdytos prievolės dalies, dydžio. Dėl ieškovo reikalavimų, kildinamų iš
Susitarimo ir Nuomos sutarties, teisėjų kolegija pažymėjo, kad žaliavų ir
gatavos produkcijos kiekį atsakovo sandėlyje ieškovas įrodinėjo aktu ir
pažymomis, surašytais pagal buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau faktas, jog
dalis ieškovo pagamintos produkcijos yra atsakovo sandėlyje, nėra pagrindas
priteisti iš atsakovo šios produkcijos vertę pinigais (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija nurodė, kad Nuomos sutarties 3. 1. 5 punkte nustatyta nuomininko
(ieškovo) pareiga parduoti pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), tačiau
atsakovo pareigos pirkti produkciją nenustatyta; atsakovo atstovas apeliacinės
instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad tokį šalių susitarimą lėmė faktiniai
jų santykiai: už patalpų nuomą iš dalies bus atsiskaitoma gatava produkcija ir
būtent dėl to ieškovui buvo nustatyta pareiga parduoti šią produkciją ne
tretiesiems asmenims, bet patalpų nuomotojui (atsakovui). Teisėjų kolegija
konstatavo, kad, nutraukiant Nuomos sutartį šalių susitarimu, nebuvo nustatyta atsakovo
pareigos sumokėti už likusią produkciją, Susitarimo 3 punkte nurodyta, jog
atsiskaitymai vykdomi pagal Nuomos sutarties sąlygas, o 4 punkte – jog šalys
viena kitai pretenzijų neturi, todėl ieškovo argumentas, kad Nuomos sutarties
ir Susitarimo sąlygos įpareigojo atsakovą būtinai nupirkti ieškovo pagamintą
produkciją, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad ieškovas
nepagrįstai teigia, jog atsakovas neleidžia ar kitaip trukdo jam pasiimti
produkciją, nes byloje esantys šalių susirašinėjimo dokumentai patvirtina, kad
ieškovas ne kartą buvo raginamas atsakovo pasiimti savo produkciją, tačiau to
nepadarė; be to, atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė antstolio faktinių
aplinkybių konstatavimo medžiagą, iš kurios matyti, kad atsakovo įmonei
priklausančiose patalpose, kurias nuomojosi ieškovas, buvo rasta gatavos produkcijos
ir medžiagų, kurios, atsakovo teigimu, priklauso ieškovui ir kurias jis leidžia
bei ragina pasiimti. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog pagal šalių
sudarytas sutartis atsakovas turi prievolę sumokėti ieškovui už šio pagamintą
produkciją; ieškovo argumentas, kad atsakovas sunaudojo jo žaliavas, apskritai
nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl ši ieškinio dalis patenkinta nepagrįstai. Teisėjų
kolegija, tenkindama dalį atsakovo apeliacinio skundo, panaikino pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškinio reikalavimų dalis
dėl 27 627,67 Lt už žaliavas bei 39 550,16 Lt už atsakovo sandėlyje
esančią ieškovo produkciją priteisimo, ir šią ieškinio dalį atmetė, atitinkamai
pakeisdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 20 227,23 Lt skolos
ir 590,76 Lt delspinigių pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, paliko
nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį dėl delspinigių
ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nutartį
ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d.
sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl medžiagų, žaliavų,
nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos vertės priteisimo. Kasaciniame skunde
nurodyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Dėl
delspinigių sumažinimo. Teismai, sumažindami ieškovo prašytą priteisti
delspinigių sumą iki 590,76 Lt, pažeidė CK 6. 73 straipsnio 2 dalį,
kurioje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies
įvykdyta, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų
mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo
įvykdymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl delspinigių,
nurodė, kad, remdamasis protingumo kriterijumi, prašo priteisti iš atsakovo ne
59 076,41 Lt delspinigių, kurie priklausytų pagal Sutarties 3. 4 punkto
sąlygas, bet 50 proc. mažesnę sumą, t. y. 29 538,21 Lt. Nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenurodė, kokiais kriterijais
remdamiesi priteisė 0,02 proc. dydžio delspinigius. Teismų praktikoje nėra
ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad
netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turi būti mažinamos. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6. 73
ir 6. 258 straipsnių nuostatas yra pagrindas pripažinti netesybas
neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, bei spręsdamas, iki
kokio dydžio jas mažinti, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes
(šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba
alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes,
kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. ), ir stengtis nepažeisti sutarties
šalių interesų pusiausvyros (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos
firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007;
2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull B-ic“ v. UAB
„Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-63-503/2007).
Be to, teismas, taikydamas CK 6. 73 straipsnio 2 dalį, privalo
nustatyti nuostolių, patirtų ieškovo dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo
įvykdymo, dydį. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė CK 6. 73 straipsnio
2 daliai taikyti būtinosios sąlygos, t. y. ribos, iki kurios gali
būti sumažintas priteistinų delspinigių dydis, ir sumažino delspinigius tiek,
kad jie nepadengia net minimalių ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo
praleisto termino atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.
2. Dėl
sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo (CK 6. 193 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ginčo šalių susitarimo nutraukti
nuomos santykius turinio, pažeidė CK 6. 193 straipsnyje nustatytas sutarčių
aiškinimo taisykles, reikalaujančias, be kita ko, aiškinti sutartį sąžiningai,
nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus. Apeliacinis teismas rėmėsi tik
atsakovo paaiškinimais apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, nors pagal CK 6. 193 straipsnio
nuostatas išvados dėl šalių tikrųjų ketinimų negali būti daromos tik pagal vienos
iš šalių paaiškinimus. Teismas turėjo vertinti Susitarimo sudarymo aplinkybes,
gramatinį tekstą, šalių santykių esmę ir tikslą. Byloje nustatyta, kad dėl Susitarimo
dėl Nuomos sutarties nutraukimo 3 punkte šalys nustatė, jog atsiskaitymai
vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas. Nuomos sutarties 3. 1. 5 punkte
nustatyta ieškovo pareiga parduoti pagamintą produkciją atsakovui pagal
Pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinis teismas, nustatęs, kad, nutraukdamos
Nuomos sutartį, šalys susitarė visiškai įvykdyti Pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygas (t. y. nuomininkas (ieškovas) privalėjo parduoti Nuomos sutarties
galiojimo metu pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), padarė priešingą
nustatytoms aplinkybėms išvadą, jog nuomotojas (atsakovas) neturėjo prievolės
ją nupirkti.
3. Dėl
įrodymų leistinumo (CPK 177 straipsnis). Apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš
atsakovo žaliavų vertę, nes tai nepagrįsta jokiais įrodymais, padaryta
pažeidžiant įrodymų leistinumo taisykles. Pirmosios instancijos teismas tenkino
nurodytus ieškovo reikalavimus remdamasis ieškovo atstovo paaiškinimais ir
liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis
teismas nenurodė teisinių argumentų, kodėl nurodytus įrodymus laiko netinkamais
nagrinėjamoje byloje.
4. Dėl
įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis). Apeliacinio teismo išvada, kad
byloje esantys atsakovo raštai, kuriuose jis ragina ieškovą pasiimti turtą, ir
faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog turtas gali būti
grąžintas natūra, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja šio turto vertės
pinigais, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios
instancijos teismas tyrė ne tik atsakovo raštus ieškovui, bet ir ieškovo
pateiktus įrodymus (nuotraukas, padarytas atsakovo teritorijoje ginčo
nagrinėjimo metu, ieškovo raštus, kad jis sutinka pasiimti savo turtą ir prašo
suderinti laiką), vertino atsakovo atsisakymą leisti ieškovui su antstoliu
konstatuoti faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir priėjo prie išvados,
jog atsakovas neturi nei ieškovo žaliavų, nei gatavos produkcijos. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas netrukdo ieškovui pasiimti
turtą, be to, ragina jį tai padaryti, pagrįsta tik atsakovo pateiktais
įrodymais, kurie įvertinti neobjektyviai, pažeidžiant reikalavimą vertinti
įrodymų visetą. Išvadą, kad ieškovo turtas yra pas atsakovą, apeliacinės
instancijos teismas grindė atsakovo pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo
protokolu, kuriame užfiksuota atsakovo, bet ne ieškovo produkcija. Apeliacinis
teismas visiškai nenurodė priežasčių ir argumentų, kodėl atmeta įrodymus,
kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo turto pas
atsakovą nėra, ir priteisė šio turto vertę pinigais.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie teisiškai reikšmingi argumentai:
1. Teismai, sumažinę ieškovo prašytų
priteisti delspinigių dydį, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių aiškiai
per didelių (neprotingų) netesybų mažinimą (CK 6. 73 straipsnio 2 dalis,
6. 258 straipsnio 3 dalis). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar
delspinigiai nėra per dideli, nustato ir juos taiko teismas, nagrinėdamas
konkrečią bylą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką
0,2 proc. dydžio delspinigiai (toks dydis sudarytų 73 proc. per
metus) yra aiškiai per dideli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m.
gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D. v. Gyvenamųjų namų statybos bendrija
„Krantas-2“, bylos Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Glass
M-et“ v. UAB „Lygiakraštis“, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2003 m.
lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. A. , V. A. v. O. N. , bylos Nr. 3K-3-1125/2003; kt. ). Kita
vertus, netesybos gali būti mažinamos tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už
kreditoriaus patirtus nuostolius. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką tais
atvejais, kai šalys nebuvo susitarusios dėl išimtinių ar alternatyvių netesybų
ir nenustatyta didesnių kreditoriaus nuostolių, atsižvelgiant į CK 6. 210 ir
6. 261 straipsniuose nustatytas palūkanų normas pagal pinigines prievoles,
pripažįstama, kad minimalius nuostolius atlygina 0,02 proc. dydžio
delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos
Nr. 3K-3-394/2005; 2006 m. kovo 6 d. nutartis V. ir S. M. prekybos
centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-173/2006; 2006 m.
balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė v. D. K. , bylos Nr. 3K-3-269/2006; kt). G-o
šalių sudarytoje Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti 2 proc. dydžio
delspinigiai yra aiški aritmetinė klaida, nes tokio dydžio delspinigių nebūna.
Kasatorius pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo nuostolių, atsiradusių dėl
ieškovo netinkamai įvykdytos piniginės prievolės. Prie apeliacinio skundo
pridėta banko pažyma neįrodo nuostolių, ieškovo patirtų dėl atsakovo netinkamai
įvykdytos prievolės, dydžio.
2. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs
ieškovui medžiagų ir žaliavų piniginę vertę, iš viso – 67 177,83 Lt,
pažeidė CK 6. 242 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad niekas
negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, taip pat nukrypo nuo
kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis
civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“
v. UAB „Altra“, bylos Nr. 3K-3-427/2005). Atsakovas nei Nuomos, nei Pirkimo–
pardavimo sutartimis, nei Susitarimu nebuvo įsipareigojęs nupirkti iš ieškovo
medžiagų, žaliavų ar gatavos produkcijos po Nuomos sutarties nutraukimo. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nurodytus ieškovo
reikalavimus.
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
ieškovo nurodytas turtas yra pas atsakovą, kuris ne tik netrukdo, bet ragina jį
pasiimti, padaryta nepažeidžiant CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų
vertinimo taisyklių.
Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį
kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus
žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią
kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant
bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti,
ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar
teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip
pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese
reglamentuojančias proceso teisės normas.
Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama kasatoriaus
UAB „Miaras“ kasacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą
pagal kasatoriaus nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio
reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde keliami
iš esmės du pagrindiniai teisės klausimai – sutarčių aiškinimą
reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant šalių ginčą dėl patalpų
nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių, taip pat netesybas reglamentuojančių
teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl ginčo šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo
sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių) sumažinimo.

Dėl sutarčių aiškinimo
taisyklių

Kasaciniame skunde teigiama,
kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl Nuomos
sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir darydamas išvadas apie Susitarimo
nutraukti nuomos santykius turinį, pažeidė CK 6. 193 straipsnyje
įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 177, 185 straipsniai).
Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad konkrečios sutarties
turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių
nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį
kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į
kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas
laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio
8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „NT S-ice“ v. SIA „R-io
Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m.
kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje UAB
„V-ų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).
Sutartis aiškinama tada, kai
kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio,
sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo,
pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK
6. 193–6. 195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
CK 6. 193 straipsnyje įtvirtintos tokios
pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti
aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių
ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti,
tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat
aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties
sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę
ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines
sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų,
joms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę
bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas
sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais
atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu
sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl
sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties
sudarymo ir papročius.
Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją,
kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi
būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant
į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo
aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties
sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad
aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.
Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintais
bendraisiais teisės principais (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S-uta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „A-inis varnas“ v. AB „Lietuvos
geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Libra
V-s“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje BUAB „B-is“ v. A. B. firma
„Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ
Valstybės turto fondas v. UAB „Celarium“
ir kt. , bylos Nr. 3K-3-17/2006;
2007 m. gegužės 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S-teksas“ v. UAB „B-tateksas“,
bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m.
balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M.
v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. balandžio 8 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT S-ice“ v. SIA „R-io
Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m.
rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,V-aviškio agrotiekimas“ v. J. N. , bylos
Nr. 3K-3-406/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Via U-ica“ v. UAB „Interselas“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m.
kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,E-“ v. AB „Ageratec“,
bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis
civilinėje byloje AB „City S-ice“ v.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010;
2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v.
UAB „D-era“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis
civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010;
2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Fegda“ v. UAB „Via B-ika Logistika“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-349/2010;
kt. ).
Kasacinio teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo
įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi
būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant
sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz. ,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB ,,E-“ v. AB „Ageratec“, bylos Nr. 3K-3-128/2010;
kt. ).
Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti,
kad pirmiausia yra įtvirtintas
subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius
šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu
(objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena
sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo
principai (t. y. nagrinėti
tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas
atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties
šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties
sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga
CK 6. 193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji
taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su
sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių
veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB
„Autopunktas“ v. UAB „D-era“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m.
liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto
savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt. ).
Kartu pažymėtina tai, kad,
nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi
CK 6. 193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju,
aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių
aiškinimo taisyklių visetą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius), remdamasis
su atsakovu sudarytos 2007 m. gegužės 2 d. gamybinių patalpų nuomos
sutarties ir 2008 m. kovo 31 d. šalių susitarimo dėl šios nuomos
sutarties nutraukimo sąlygomis, prašė priteisti iš atsakovo nuomotose patalpose
likusių medžiagų ir žaliavų, taip pat nebaigtos ir gatavos produkcijos vertę
(atitinkamai – 27 627,67 Lt ir 39 550,16 Lt).
Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškinio
reikalavimą, nes sprendė, kad atsakovas turėjo grąžinti ieškovui šio paliktą
turtą, o nustačius, jog turto realiai nėra, privalo atlyginti jo vertę pinigais.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su šia pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalimi ir nurodytą ieškinio reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad ieškovo
argumentas, jog Nuomos sutarties ir Susitarimo sąlygos įpareigojo atsakovą
būtinai nupirkti ieškovo pagamintą produkciją, yra nepagrįstas, nes Nuomos
sutarties 3. 1. 5 punkte buvo nustatyta nuomininko (ieškovo) pareiga
parduoti pagamintą produkciją nuomotojui (atsakovui), tačiau atsakovo pareigos
pirkti produkciją nenustatyta; nutraukiant Nuomos sutartį šalių susitarimu,
nenustatyta atsakovo pareigos sumokėti už likusią produkciją; Susitarimo 3 punkte
nurodyta, kad atsiskaitymai vykdomi pagal Nuomos sutarties sąlygas, o 4 punkte
– kad šalys neturi viena kitai pretenzijų.
Kasatorius (ieškovas), kvestionuodamas tokias
apeliacinės instancijos teismo išvadas, remiasi tuo, kad Susitarimo dėl nuomos
sutarties nutraukimo 3 punkte šalys nustatė, jog atsiskaitymai vykdomi
pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas; šios sutarties 3. 1. 5 punkte
įtvirtinta ieškovo pareiga parduoti pagamintą produkciją atsakovui pagal
Pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas,
nustatęs, kad, nutraukdamos Nuomos sutartį, šalys susitarė visiškai įvykdyti
Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, t. y. kad nuomininkas (ieškovas)
privalėjo parduoti Nuomos sutarties galiojimo metu pagamintą produkciją
nuomotojui (atsakovui), padarė priešingą nustatytoms aplinkybėms išvadą, jog
nuomotojas (atsakovas) neturėjo prievolės ją nupirkti.
Byloje nustatyta, kad ginčo šalys buvo sudariusios tris sutartis: 2007 m. kovo 29 d.
panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas (panaudos davėjas) perdavė ieškovui (panaudos
gavėjui) neatlygintinai naudotis vieneriems metams jam nuosavybės teise
priklausantį S-vilės gelžbetoninių gaminių cechą su gamybos priemonėmis (T. 1, b. l. 48); 2007 m. kovo 29 d.
pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo įvardyta kaip pirmiau nurodytos panaudos
sutarties priedas ir kuria ieškovas
(pardavėjas) įsipareigojo gaminti bei parduoti telekomunikacinius
gelžbetoninius įrenginius bei komplektuojamąsias detales atsakovui (pirkėjui),
o šis įsipareigojo užsakyti ir nupirkti nurodytą produkciją šioje sutartyje
nustatytomis kainomis bei sąlygomis; sutartis sudaryta vieneriems metams, su
galimybe ją pratęsti ar nutraukti šalių susitarimu (T. 1, b. l. 9–10);
2007 m. gegužės 2 d. Nuomos sutartį, kuria atsakovas (nuomotojas)
išnuomojo ieškovui (nuomininkui) vieneriems metams gelžbetoninių gaminių
cechą su gamybos priemonėmis ir kuriai įsigaliojus neteko galios pirmiau
nurodyta panaudos sutartis; be kita ko, Nuomos sutarties 3. 1. 5 punkte buvo
nustatyta nuomininko pareiga parduoti pagamintą produkciją nuomotojui pagal
2007 m. kovo 29 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (T. 1, b. l. 6–7). Nurodyta Nuomos
sutartis buvo nutraukta šalių 2008 m.
kovo 31 d. Susitarimu, kuriame nustatyta, kad šalių atsiskaitymai vykdomi
pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas (T. 1, b. l. 8).
Išplėstinė teisėjų kolegija
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesiaiškino ginčo šalių tikrųjų
ketinimų, sudarant išvardytas sutartis, nenustatinėjo, ko iš tiesų siekė šalys,
sudarydamos per trumpą laiką kelias skirtingų rūšių sutartis, susijusias su
atsakovui nuosavybės teise priklausančiomis gamybos patalpomis ir ieškovo vykdyta
šiose patalpose gamyba.
Pažymėtina, kad pagal sisteminio
sutarties aiškinimo principą (CK 6. 193 straipsnio 2 dalis; UNIDROIT principų 5:105 straipsnis)
bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties
kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis,
priedas ar kita sudedamoji dalis. Nurodytas sisteminio aiškinimo principas
taikytinas ir tada, kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų
sutarčių.
Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas
šalių ginčą dėl atsiskaitymo nutraukus Nuomos sutartį, apeliacinės instancijos
teismas nesivadovavo sisteminio sutarčių aiškinimo principu, t. y. neanalizavo
ir nevertino šalis
siejusių skirtingo pobūdžio sutartinių santykių eigos, sudarytų sutarčių ir jų sąlygų viseto. Visos ginčo šalių sudarytos
sutartys turėjo būti analizuojamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, susitarimų
esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes ir kt. , tam, kad būtų nustatyti tikrieji ginčo šalių ketinimai, juos realiai siejusių sutartinių
santykių tikrasis turinys. Apeliacinis teismas netaikė ir dar vieno iš sutarčių aiškinimo principų – nesiaiškino šalių
sudarytų sutarčių tikslų (CK 6. 193 straipsnio 2 dalis).
Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat
nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Pažymėtina
ir tai, kad, aiškinant nurodytų šalių sudarytų sutarčių sąlygas, buvo svarbu įvertinti ir šalių elgesį po sutarčių
sudarymo (CK 6. 193 straipsnio 5 dalis). Byloje pateikti ginčo šalių
susirašinėjimai (T. 1, b. l. 30–31), kiti duomenys rodo,
kad šalys turėjo tikslą veikti
bendrai, vykdydamos gelžbetoninių gaminių cecho patalpose gamybą, ir pasidalyti
gautą pelną. Be to, nagrinėjamu atveju teismas sistemiškai netyrė ne tik ginčo šalis siejusių
skirtingų sutarčių, bet ir sisteminiu požiūriu nevertino Nuomos sutarties, iš
kurios kilo ginčas, sąlygų. Teismas nesvarstė, ar Nuomos sutartyje nebuvo ir
kitos rūšies sutarties elementų, t. y. ar ši sutartis nebuvo
mišrioji (CK 6. 156 straipsnio 3 dalis)
(pvz. , Nuomos sutarties 3. 1. 5 punkte įtvirtinta sąlyga dėl nuomininko pareigos parduoti
pagamintą produkciją nuomotojui pagal 2007 m. kovo 29 d. sudarytą
pirkimo–pardavimo sutartį).
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl
Nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių, netaikė sutarčių aiškinimo
taisyklių, pažeisdamas įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė visų šalių
ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, tinkamai neištyrė ir
neįvertino byloje esančių duomenų visumos (CPK 176 straipsnis,
179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to byloje liko neišsiaiškinta,
kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, nustatant Susitarime dėl Nuomos sutarties
nutraukimo sąlygą, kad atsiskaitymai
bus vykdomi pagal galiojusios Nuomos sutarties sąlygas; tinkamai nenustatyta, kuo pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo žaliavų ir produkcijos
piniginę vertę, atsisakant atsakovo siūlymo grąžinti šiuos daiktus natūra. Tai
turi esminę reikšmę byloje kilusiam ginčui išspręsti. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl atsiskaitymo pagal
Nuomos sutartį, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo
apeliacine tvarka tam, kad ginčo šalių
santykiai būtų įvertinti pagal CK 6. 193 straipsnį jų sudarytų susitarimų kontekste (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl sutartines netesybas
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijų teismai, sumažindami jo prašytą priteisti sutartinių
netesybų (delspinigių) sumą iki 590,76 Lt, t. y. iki 0,02 proc. dydžio, pažeidė netesybas ir jų
mažinimą reglamentuojančias teisės normas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo
nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu
prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6. 71 straipsnio 1 dalis).
Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti
prievolę (CK 6. 70, 6. 71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės
atsakomybės forma (CK 6. 256 straipsnio 2 dalis, 6. 258 straipsnio
1 dalis).
Pažymėtina, kad už sutartinės
prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti
skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir
(ar) nuostolių atlyginimą (CK 6. 256 straipsnio 2 dalis, 6. 258 straipsnis).
Tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo ir nuostolių, ir
netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6. 73 straipsnio
1 dalis, 6. 258 straipsnio 2 dalis). Netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir
nuostolių bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji
priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kasacinio teismo išaiškinta,
kad CK 6. 73 straipsnio 1 dalyje ir 6. 258 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio
pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio
12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M. ,
bylos Nr. 3K-7-304/2007; kt. ).
Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti
tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais
būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai
skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos
transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d.
nutartį civilinėje byloje J. N.
v. T. M. , bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m.
lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull B-ic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo
konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio
25 d. nutartį civilinėje byloje UAB
„Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt. ). Taigi
šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų
suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu
sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas
(kasatorius), remdamasis tuo, kad atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti pagal
Pirkimo–pardavimo sutartį, prašė teismo priteisti iš jo skolą, t. y.
20 227,23 Lt, ir pusę Sutartyje nustatyto dydžio netesybų sumos,
t. y. 29 538,21 Lt
delspinigių. Taigi nagrinėjamu atveju
kreditorius prašė taikyti skolininkui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir
nereikalavo nuostolių atlyginimo.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai nustatė, kad atsakovas pažeidė
prievolę atsiskaityti su ieškovu (kasatoriumi) pagal Pirkimo–pardavimo sutartį,
todėl priteisė iš jo 20 227,23 Lt skolos. Tačiau teismai sprendė, kad
ginčo šalių Pirkimo–pardavimo sutartyje
nustatyto dydžio netesybos, t. y. 2 proc. dydžio delspinigiai už
kiekvieną uždelstą apmokėti sąskaitą–faktūrą dieną, yra neprotingai didelės,
todėl sumažino jas iki 0,02 proc. dydžio ir vietoje prašytų 29 538,21 Lt
delspinigių priteisė 590,76 Lt.
Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties
neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus
atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės,
atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius,
skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta
teismo teisė mažinti netesybas (CK 6. 73 straipsnio 2 dalis, 6. 258 straipsnio
3 dalis). Taip teismas
kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti
teise ir nepagrįstai praturtėti.
Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės
neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6. 73 straipsnio
2 dalies, 6. 258 straipsnio 3 dalies
nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį
atsiradusias netesybas tik nustatęs,
kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba
prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6. 73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės
netesybos“ (CK 6. 258 straipsnio 3 dalis) įstatymo
nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per
didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami
konkrečias bylas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6. 73 ir 6. 258 straipsnių
nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl
to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju
turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar
nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės
vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir
kt. ), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti
nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos
firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. N.
v. T. M. , bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m.
lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull B-ic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo
konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio
25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt. ).
Kasacinio teismo pabrėžta, kad netesybų dydis turi
būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai
nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine
išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per
dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris
neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų
ir turi būti mažinamos (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt. ). Atitinkamai
negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų
protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti
mažinamos.
Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant
dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos
nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių
santykių pobūdį (pvz. , abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai,
turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų
nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas
neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių
įsipareigojimų nevykdymą (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje B-arusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės
gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „B-aja Rus“ v. Britų V-os salų
bendrovė Westintorg Corp. , bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m.
rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt. ).
Teismui sprendžiant dėl
sutartinių netesybų mažinimo, be kitų, pirmiau nurodytųjų, gali turėti reikšmės
tam tikri specialiųjų įstatymų arba verslo praktikos nustatyti kriterijai. Pavyzdžiui,
kai abi sandorio šalys yra verslo subjektai (taip yra nagrinėjamu atveju),
teismo vertinimui dėl sutartinių netesybų atitikties protingumo kriterijui piniginių
prievolių atveju gali būti reikšminga tai, kad pagal 2003 m. gruodžio 9 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius
sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį už pavėluotą
atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis apskaičiuojamas VILIBOR (vidutinės
tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti
lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą padidinant 7 procentiniais punktais.
Tačiau dar kartą akcentuotina tai, kad sutartinių netesybų atveju nėra ir
negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos
yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali
būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems
atvejams.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kadangi
sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas
diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į
civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai
kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad
būtų paneigtas sutarties laisvės principas.
Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta
teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai, konstatavę, jog ginčo
šalių sutartyje nustatytos netesybos (2 proc. delspinigių už kiekvieną
pradelstą atsiskaityti dieną) yra aiškiai per didelės, nenurodė, kokiais
kriterijais remdamiesi ir dėl kokių šios konkrečios bylos aplinkybių sumažino sutartines
netesybas būtent iki 0,02 proc. dydžio.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai
pažeidė CK 6. 73 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to, jog sumažino
netesybas tiek, kad jos nepadengia net minimalių nuostolių, patirtų dėl
atsakovo netinkamai įvykdytos prievolės.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl netesybų
atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6. 73 straipsnio 2 dalyje,
6. 258 straipsnio 3 dalyje
nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės
(neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas
gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už
nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kartu
pažymėtina tai, kad tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti
netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su
minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m.
lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull B-ic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo
konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio
25 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2009 m. kovo
16 d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU
Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt. ). Priešingu atveju būtų paneigta
sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės,
reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1. 2 straipsnio 1 dalis,
6. 156 straipsnis).
Minėta, kad nagrinėjamoje
byloje ieškovas (kasatorius) prašė priteisti iš sutartinę prievolę pažeidusio
atsakovo tik netesybas ir nereikalavo nuostolių atlyginimo, todėl ir
neįrodinėjo realiai patirtų nuostolių dydžio. Kai pirmosios instancijos teismas
sumažino prašytų priteisti 29 538,21 Lt delspinigių sumą iki 590,76 Lt,
skųsdamas šio teismo sprendimą apeliacine tvarka, ieškovas, be kita ko, rėmėsi
tuo, kad jam priteista netesybų (delspinigių) suma nepadengia patirtų
nuostolių, nes dėl atsakovo laiku neįvykdytos prievolės jis turėjo sumokėti
bankui 3515,69 Lt palūkanų.
Apeliacinės instancijos
teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistinų
sutartinių netesybų, sprendė, kad ieškovo pateikta banko pažyma neįrodo nuostolių,
atsiradusių jam dėl atsakovo neįvykdytos prievolės, dydžio, tačiau nemotyvavo,
kodėl laiko teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą sumažinti ieškovo
prašytas priteisti sutartines netesybas būtent iki 590,76 Lt.
Dėl CK 6. 73 straipsnio 2 dalies, taip
pat 6. 258 straipsnio 3 dalies nuostatų kasaciniame skunde keliamu
aspektu aiškinimo pažymėtina, kad tuo atveju, kai kreditorius nepareiškia
reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo
įvykdymo, o prašo tik netesybų (kurios laikomos iš anksto nustatytais galimais
kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio jam nereikia įrodinėti), teismas,
manydamas, jog šalių sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingai didelės,
dėl jų mažinimo sprendžia atsižvelgdamas į konkrečios nagrinėjamos bylos
aplinkybes, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu
suvokimu. Teismas gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų
dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio
nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai
ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo
dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar
netinkamai įvykdytos prievolės. Kartu pažymėtina tai, kad aptariamu atveju
teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas tiksliai įrodytų jo
realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes
reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo.
Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė CK 6. 73 straipsnio 2 dalies, 6. 258 straipsnio 3 dalies
nuostatas dėl netesybų mažinimo, pažeidė civilinio proceso teisės normų
nustatytas įrodinėjimo taisykles (CPK 176 straipsnis, 179 straipsnio
1 dalis), nes nenustatė ir neištyrė šalių ginčui dėl netesybų mažinimo
išspręsti reikšmingų aplinkybių, ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos
neteisėtam sprendimui nurodytu klausimu priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktas). Tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalį ir netesybų pagal Pirkimo–pardavimo sutartį klausimą
perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes priteistinų protingų
sutartinių netesybų dydžio konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas,
kuris negali būti išspręstas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad,
nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant šalių
sutartyje nustatyto dydžio netesybų sumažinimo klausimą, be kita ko, atsakovas rėmėsi
CK 6. 228 straipsniu, reglamentuojančiu šalies teisę atsisakyti sutarties
ar atskiros jos sąlygos dėl esminės šalių nelygybės. Atsižvelgdama į tai, kad
teismų praktika dėl nurodytos teisės normos taikymo netesybų mažinimo atveju
yra nevienalytė, siekdama suvienodinti šią praktiką, išplėstinė teisėjų
kolegija pasisako šiuo klausimu ir laiko, kad tai nereiškia kasacinio skundo
ribų peržengimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad sutarties
sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6. 228 straipsnio, reglamentuojančio
sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės šalių nelygybės,
nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties
šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą),
kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis. CK 6. 228 straipsnio
nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą dėl šalių laisva valia sudarytoje
sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes šis klausimas reglamentuojamas
CK 6. 73, 6. 258 straipsnių.
Dėl nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad CK 6. 228 straipsnis netaikytinas, siekiant panaikinti ar
pakeisti sutarties sąlygą dėl netesybų ir jų dydžio (žr. , pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje E. Ž. v. R. J. , bylos Nr. 3K-3-106/2010).

Dėl
bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios
raštinės 2010 m. lapkričio 2 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 27,30 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas). Išplėstinei teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylos
dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės išspręsti nurodytų
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą
(CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nutarties dalis dėl delspinigių pagal pirkimo–pardavimo
sutartį, dėl šalių atsiskaitymo pagal nuomos sutartį, taip pat dėl bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka
Lietuvos apeliaciniam teismui; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt