TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 14. Dėl
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo; dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisyklių

Transporto
priemonių draudikų biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui,
kuris padarė žalos valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos
išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui,
neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme Biurui suteikta
teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą,
padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos
padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.  
Transporto
priemonių registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą
dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui perkelti kitam asmeniui (automobilio
pirkėjui), gali prašyti teismo įtraukti pirkėją į bylą trečiuoju asmeniu ir turi
pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus (CPK
178 straipsnis). Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos procesinės gynybos
priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika. Neįtraukus į bylą kitos sandorio
šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies
paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti
išvadai, jog automobilio savininkas yra kitas asmuo.
Civilinė
byla Nr. 3K-7-300/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 33; 44. 8; 73. 2. 6. 1; 121. 18

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m.
spalio 7 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti
iš  teisėjų: D-ės A-ės, E-aus
B-o, V-us G-o, S-os R-ėnaitės, J-os S-ės
(kolegijos pirmininkė), J-o �-o ir P- �-io (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių
draudikų biuro ieškinį atsakovui V. D. dėl nuostolių
atlyginimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

2005 m. birželio 5 d.
dėl K. B. , vairavusio atsakovo V. D.
vardu registruotą transporto priemonę „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko
eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. R. priklausanti
transporto priemonė „M--Benz 300“. Eismo įvykio metu automobilis „Opel
Kadett“ nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu, todėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui R. R.
apskaičiuotą 20 830 Lt draudimo išmoką išmokėjo ieškovas Lietuvos
Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras)
(Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodydamas, kad, vadovaujantis
CK 6. 280 straipsniu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, jis įgijo
atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą
transporto priemonės vairuotoją (kaltininką), kuris 2005 m. birželio 6 d.
mirė, arba jos savininką – atsakovą, tačiau šis atsisako atlyginti dėl
padarytos žalos išmokėtą sumą, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20 830 Lt
nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės
teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:
priteisė ieškovui iš atsakovo 5000 Lt nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio
dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad automobilis
„Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) nuo 2002 m. vasario 19 d. iki šiol registruotas
atsakovo V. D. vardu. 2005 m. birželio 5 d.
šį automobilį vairavęs K. B. , būdamas neblaivus,
nepasirinkęs saugaus greičio, staiga įvažiavo iš šalutinio kelio į sankryžą ir
nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio „M--Benz 300“, vairuojamo
blaivaus R. R. Dėl to automobiliai susidūrė. 2005 m.
birželio 6 d. K. B. mirė. 2005 m. liepos 28 d.
AB „Lietuvos draudimas“ atlygino R. R. dėl
automobilio „M--Benz 300“ apgadinimo patirtus nuostolius, išmokėdama jam
20 830 Lt draudimo išmoką, kurią 2005 m. rugsėjo 20 d.
draudimo bendrovei kompensavo ieškovas Transporto priemonių draudikų biuras. Atsakovas
nuo 2005 m. sausio 20 d. gyvena ir yra užregistruotas dirbančiu
asmeniu A-ijoje, nuo 2008 m. spalio 20 d. gauna ieškančiojo darbo
pašalpą – 204,30 euro per savaitę, išlaiko du mažamečius vaikus.
Teismas padarė išvadą, kad
eismo įvykio kaltininkas K. B. buvo teisėtas
automobilio valdytojas, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog automobilio savininku
viešame registre įvykio metu buvo registruotas atsakovas, sprendė, kad šis,
žuvus eismo įvykio kaltininkui, privalo atsakyti už jo vardu įregistruoto
padidinto pavojaus šaltinio padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio
1, 2 dalyse nustatyta transporto priemonės savininko pareiga apdrausti ją
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o
šio straipsnio 3 dalyje – draudimas naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam
asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Nurodęs, kad ginčo transporto
priemonės savininkas – atsakovas – nevykdė šios pareigos ir nesilaikė nurodyto
draudimo, teismas pripažino ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ne
tik iš asmens (transporto priemonę valdžiusio K. B. ),
atsakingo už eismo įvykį, bet ir iš transporto priemonės savininko – atsakovo.
Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6. 270 straipsnis), todėl,
teismo nuomone, atsakovas turėjo suvokti automobilio, nors ir parduoto, naudojimo
riziką ir galimus neigiamus padarinius. Atsakovo veiksmus, neapdraudžiant
automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu, taip pat neišregistruojant kitam asmeniui parduoto šio automobilio, pripažinęs
pažeidusiais pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, ir tokį atsakovo elgesį –
neteisėtu Biuro atžvilgiu, teismas konstatavo, kad atsakovo ir eismo įvykio
kaltininko K. B. atsakomybė yra solidari, tačiau,
šiam žuvus, visa nuostolių atlyginimo našta tenka atsakovui.
Nurodydamas, kad vadovaujasi
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 straipsnis),
byloje nustatytų aplinkybių (automobilį atsakovas buvo pardavęs kitam asmeniui;
ilgą laiką buvęs bedarbis, dėl šalyje daugelį metų vyraujančio nedarbo jis, palikdamas
savo vaikus Lietuvoje, išvyko ir nuo 2005 m. su sutuoktine gyvena bei
dirba užsienio valstybėje; atsakovas asmeniškai žalos nepadarė; žalos padaryta
ne dėl jo kaltės, tačiau jis yra atsakingas už kalto dėl žalos padarymo asmens
veiksmus (CK 6. 246 straipsnis); eismo įvykio kaltininkui nustatytas sunkus
(2,05 promilės) girtumas) pagrindu teismas, remdamasis CK 6. 282 straipsnio
3 dalimi, prašomo priteisti nuostolių atlyginimo dydį sumažino ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 1/4 dalį patirtų nuostolių sumos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. sausio
5 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d.
sprendimą pakeitė, priteistą ieškovui iš atsakovo nuostolių atlyginimo sumą
padidindama iki 20 830 Lt.
Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos
teismo motyvais ir išvadomis dėl
atsakovo pareigos atlyginti ieškovui nuostolius, šio patirtus išmokėjus
nukentėjusiam trečiajam asmeniui 20 830 Lt draudimo išmoką, kartu nurodydama,
kad automobilio savininko – atsakovo – atsakomybė Biurui šiuo atveju atsiranda
ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti
automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu bei nesilaikė draudimo naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui
neapdraustą transporto priemonę.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6. 251 straipsnio
2 dalyje nustatyta galimybė nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo
principo ir sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, tačiau kartu atkreipė dėmesį į
tai, kad toks mažinimas yra ribojamas nuostata dėl draudimo sumos dydžio, kuria
ginčo automobilio valdytojų civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta. Dėl to,
nustačiusi, kad eismo įvykio metu ginčo transporto priemonės valdytojų civilinė
atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui
ir 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis),
teisėjų kolegija sprendė, jog išmokėta 20 830 Lt draudimo išmokos
suma, remiantis CK 6. 251 straipsnio 2 dalimi, negalėjo būti sumažinta.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria
atsakovas privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, CK 6. 282 straipsnio 3 dalies
pagrindu sumažindamas ieškovui priteistinų nuostolių atlyginimo dydį,
netinkamai taikė šią teisės normą, netaikydamas jos sistemiškai su CK 6. 251 straipsnio
2 dalies nuostata, jog sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti
mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo
būti privalomai apdrausta. Sutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentu,
kad, mažinant atlygintinų nuostolių dydį, reikšmės turi tik sunki skolininko
turtinė padėtis (turto, pajamų, užtikrinančių paprasčiausių poreikių tenkinimą,
neturėjimas ir tokios padėties ilgalaikiškumas), teisėjų kolegija pripažino bylos
aplinkybes patvirtinančiomis, jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu sudėtinga,
tačiau sprendė, kad turimų duomenų (atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus,
gauna nemažas bedarbio išmokas užsienio valstybėje) pagrindu negalima išvada,
jog ji itin sudėtinga ir yra ilgalaikio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikina
bedarbystė ir kitos panašios aplinkybės, lėmusios atsakovo laikiną turtinės
padėties pablogėjimą, negali turėti įtakos įstatyme įtvirtinto visiško
nuostolių atlyginimo principo taikymui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, išvadas
dėl automobilio savininko pareigos atlyginti ieškovui nuostolius grįsdamas tik
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad transporto priemonės
privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomuoju draudimu, ir netaikydamas šio straipsnio 2 dalies nuostatos, jog
už draudimo sutarties sudarymą, jeigu transporto priemonė naudojama asmens,
kuris naudoja transporto priemonę pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar kitą
panašaus pobūdžio sutartį, atsakingas šis asmuo, netinkamai aiškino ir taikė
nurodytas materialiosios teisės normas.
Kasatoriaus nuomone, byloje nustatytų aplinkybių (2003
metais jis pardavė jo vardu įregistruotą automobilį A. Š. ,
šis – K. B. , dėl kurio, teisėto automobilio savininko
ir valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis) kontekste teismas turėjo atsižvelgti į
tai, kad CK nenustatyta tokių griežtų reikalavimų kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo
sutarties formai ir sudarymo tvarkai, kokie yra nustatyti dėl nekilnojamųjų
daiktų pirkimo–pardavimo. Kasatorius teigia, kad, pardavęs automobilį, buvo
įsitikinęs, jog jo technine priežiūra ir apdraudimu rūpinsis naujasis
savininkas, todėl, nesant griežtai nustatytos pareigos nedelsiant informuoti
atitinkamas registro įstaigas apie automobilio savininko pasikeitimą, nemanė,
kad gali būti atsakingas už kito asmens kaltais veiksmais padarytą žalą.
Be to, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje
atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio
22 d. įsakymu Nr. 1V-715 pakeitus M-inių transporto priemonių ir
jų priekabų registravimo taisyklių 72. 3, 76, 86. 9, 89 punktus, buvo
griežtai reglamentuota įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenų
keitimo tvarka, pagal kurią, jeigu per penkiolika dienų nuo įregistruotų
duomenų pasikeitimo naujasis transporto priemonės valdytojas nesikreipia į VĮ
„Regitra“ dėl duomenų pakeitimo, transporto priemonė išregistruojama
automatiškai. Šis pakeitimas patvirtina eismo įvykio ir nuostolių atsiradimo
metu buvusį teisinio reglamentavimo trūkumą, kuris, kasatoriaus įsitikinimu,
lėmė jam nepalankaus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo
priėmimą.
2. Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo dydžio, neatsižvelgė į
tai, kad jis (kasatorius) asmeniškai žalos nepadarė, žalos padaryta ne dėl jo
kaltės, taip pat į jo sunkią materialinę padėtį (augina du nepilnamečius vaikus;
yra bedarbis, dėl to buvo priverstas vykti darbo ieškoti į užsienį; jokio turto
neturi; eismo įvykio metu nebuvo Lietuvoje). Tai lėmė netinkamą CK 6. 282 straipsnio
3 dalies taikymą, CK 1. 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.
3. Apeliacinės instancijos teismas formaliai
vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, panaikindamas iš esmės teisėtą ir
pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesilaikė CPK 328 straipsnyje
nustatyto draudimo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo
apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, nurodo šiuos
nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad eismo
įvykio metu nebuvo automobilio, kurį vairavo šio įvykio kaltininkas, savininkas,
nes jį jau buvo pardavęs. Transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis,
todėl šio objekto pirkimo–pardavimo sutartims teisės aktuose nustatytos
specialios jų sudarymo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek transporto
priemonę įsigyjantys, tiek ją parduodantys asmenys (CK 6. 311 straipsnis). Automobilio
tariamo pardavimo ir eismo įvykio metu galiojusių Saugaus eismo automobilių
keliais įstatymo 19 straipsnio, Kelių transporto priemonių registravimo
taisyklių 2, 43. 1 punktų, CK 4. 262 straipsnio nuostatų, taip pat
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m.
lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje D. M. v. UAB „Cherba“, bylos Nr. 3K-3-1237/2000,
pateiktų išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad teisės aktuose įtvirtinta
privaloma transporto priemonės registracija jos pirkimo–pardavimo atveju. Ieškovo
nuomone, šalis, nepakeitusi transporto priemonės registravimo duomenų VĮ
„Regitra“, negali duomenų keitimo fakto naudoti prieš trečiuosius asmenis (šiuo
atveju – Biurą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasi
kitais įrodymais (CK 1. 75 straipsnio 2 dalis).
2. Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba
asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. transporto
priemonės savininkas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl
padarytos žalos išmokėtą sumą. Kadangi už žalos padarymą atsakingas asmuo
(eismo įvykio kaltininkas) yra miręs, tai Transporto priemonių draudikų biuro
pasirinkimu reikalavimas buvo nukreiptas tik į teisėtą transporto priemonės
savininką – atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis registro
duomenimis ir vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi,
pagrįstai priteisė ieškovui nuostolių atlyginimą iš atsakovo, kaip asmens,
neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.
3. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų dėl
lizingo, išperkamosios nuomos ar kitos panašaus pobūdžio sutarties dėl
atsakovui priklausiusio automobilio sudarymo, todėl kasaciniame skunde
nepagrįstai teigiama dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies netinkamo
taikymo.
4. Pagal kasacinio teismo formuojamą CK 6. 282 straipsnio
3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „If
draudimas“ v. V. J. , bylos Nr. 3K-3-116/2005) pagrindas išvadai dėl žalą
padariusio asmens sunkios turtinės padėties gali būti tik tam tikros nuolatinio
ir ilgalaikio pobūdžio aplinkybės. Kasatorius neįrodė (CPK 178 straipsnis),
kad jo šiuo metu tariamai sunki materialinė padėtis yra nuolatinio ir
ilgalaikio pobūdžio. Be to, atsižvelgtina ir į neigiamai kasatorių apibūdinantį
jo elgesį, nevykdant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareigos sudaryti
draudimo sutartį. Jeigu kasatorius būtų laikęsis šio įstatymo reikalavimo,
ieškovas (Biuras) nebūtų patyręs nuostolių (Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies
1 punktas).
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo

Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip
pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones,
valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau –
Įstatymas). Šio įstatymo tikslas – nustatyti pirmiau išvardytų transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos
funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
V-a- transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra
jo privalomumas. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo
transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir
interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto
priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto
priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6. 270 straipsnis).
Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos
valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus
reikalavimus jas eksploatuojant.
Privalomai draudžiama kiekviena privaloma
registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat
mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones. Įstatyme
nustatyta ir išimčių, kai transporto priemonės gali būti nedraudžiamos
(Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį
reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone,
draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems
asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
(Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
N-dojama transporto priemonė, kurios įprastinė
buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol,
kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatyme
nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko
pareiga. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę
naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą
panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis
asmuo (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Transporto priemonės nuomos atveju nuomininkas
privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos sutartyje nenustatyta ko kita (CK
6. 526 straipsnis). Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal
sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu
sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6. 636 straipsnis). Nuomos ar panaudos
sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės
nuomininkas arba panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos
gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės
privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto
priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui
neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu transporto priemonės.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą
asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl
padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio
1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto
priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka
išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims.
Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė
žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos
išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam
pareigos sudaryti draudimo sutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie
išvados, kad Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos
tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš
asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos
sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo sutartį.

Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasatorius teigia, kad 2003 metais pardavė jo
vardu VĮ „Regitra“ įregistruotą automobilį A. Š. , šis
– K. B. , dėl kurio, teisėto automobilio savininko ir
valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis, todėl paskutinis automobilio savininkas,
o ne jis yra atsakingas dėl ieškovo nukentėjusiajam R. R.
išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.
Atsakovas, įregistruotas registre automobilio
savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi
pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo
išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu. Tokiu atveju atsakovas turi
siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti
įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą. Sandorio šalies įtraukimas į
bylą dalyvaujančiu joje asmeniu (atsakovu ar trečiuoju asmeniu) yra būtinas,
nes teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje
asmenų teisių ir pareigų, nes tai būtų absoliutus sprendimo negaliojimo
pagrindas (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir
kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai
disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia,
kad, vykstant procesui, šalis pati nusprendžia, kokiomis procesinėmis
priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba gintis nuo jai pareikšto
materialinio ar kitokio reikalavimo. Nagrinėjant šį ginčą teisme ir atsakovui
nurodžius aplinkybę, kad automobilį jis pardavė A. Š. ,
kuris kaip automobilio savininkas yra atsakingas Biurui dėl nukentėjusiam trečiajam
asmeniui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas du
kartus atidėjo bylos nagrinėjimą ir sudarė atsakovui galimybę prašyti apklausti
A. Š. teismo posėdyje kaip liudytoją. Tačiau atsakovas
nesiėmė priemonių, kad A. Š. būtų apklaustas teisme
bent kaip liudytojas. Atsakovas neprašė teismo įtraukti A. Š.
į bylą trečiuoju asmeniu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad
atsakovas, būdamas registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo
pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui perkelti kitam asmeniui,
naudodamasis kvalifikuota advokato teisine pagalba, galėjo prašyti teismo
įtraukti A. Š. į bylą trečiuoju asmeniu ir turėjo
pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus (CPK
178 straipsnis). Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės
gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie
automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie
automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkas yra ne
atsakovas, o kitas asmuo, padaryti.
Teismai, procesinių sprendimų motyvuose pasisakydami,
jog atsakovas pardavė automobilį kitam asmeniui, nustatinėjo galimą automobilio
pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau nekonstatavo, kad automobilio savininku tapo A. Š. ir kad jis yra atsakingas Biurui dėl draudimo
išmokos grąžinimo. Taigi teismai nenusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų
teisių ir pareigų, todėl pagrįstai patenkino ieškinį, priteisdami iš registre
automobilio savininku įregistruoto atsakovo, neįvykdžiusio pareigos apdrausti
ginčo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomuoju draudimu, Biurui dėl šiuo automobiliu padarytos žalos jo išmokėtą
draudimo išmokos sumą (Įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja,
kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstą
apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl
bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į
valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,

 n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) į
valstybės biudžetą 41,75 Lt (keturiasdešimt vieną litą 75 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt