TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 16. Dėl prekių ženklo nenaudojimo kaip jo registracijos
panaikinimo pagrindo

V-inant
ženklo naudojimą, reikia atsižvelgti į prekių, kurioms buvo įregistruotas
prekių ženklas, kategorijų apimtį, būtent į vartojamų aprašant šias kategorijas
žodžių bendrumą, kartu atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms ženklo
naudojimas iš tikrųjų buvo iš esmės nustatytas. Jeigu prekių ženklas buvo
įregistruotas pakankamai didelei prekių ar paslaugų kategorijai, kad ją būtų
galima suskirstyti į kelias autonomiškas pakategores, prekių ženklo naudojimo
iš tikrųjų žymint dalį šių prekių ar paslaugų įrodymas apima tik vieną ar
kelias pakategores, kurioms priklauso prekės ar paslaugos, kurioms žymėti
realiai naudojamas prekių ženklas. Priešingai, jeigu prekių ženklas buvo
įregistruotas prekėms ar paslaugoms, apibrėžtoms taip tiksliai ir išsamiai, kad
neįmanoma atitinkamos kategorijos suskirstyti į akivaizdžias pakategores,
prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint minėtas prekes arba paslaugas
įrodymas apima visą šią kategoriją. „Prekių ar paslaugų dalies“ sąvoka negali
apimti visų parduodamų panašių prekių ar paslaugų atmainų, tik tas, kurios yra
pakankamai skirtingos, kad sudarytų logiškas kategorijas arba pakategores.
N-dojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl.
genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis
naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų,
kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos
sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo
naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises. Nustatant, ar prekių
ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir
aplinkybes, tinkamus nustatyti jo komercinio naudojimo versle realumą, ypač jo
naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių
ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų
pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą. Atsakymas į
klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų
rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo
daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Neįmanoma
abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinkta
nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. T-ėl de minimis taisyklė
negali būti nustatyta. Taigi, kai juo siekiama realaus komercinio tikslo, net
ir minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš
tikrųjų egzistavimas.

Civilinė byla Nr. 3K-3-391/2010
Procesinio sprendimo kategorija 87

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 19 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės A-ės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), G-os D-ės ir E-aus
L-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo konditerijos korporacijos
„Roshen“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“
(Ukraina) ieškinį atsakovui Ferrero S. p. A. (Italija), trečiasis asmuo
– Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, dėl prekių ženklo
registracijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:
I. G-o esmė

Ieškovas prašė panaikinti atsakovo prekių ženklo
„ROCHER“ (tarpt. reg. Nr. 688261) tarptautinę registraciją, išplėstą
Lietuvos Respublikoje. Atsakovas yra žodinio prekių ženklo „ROCHER“ (tarpt. reg.
Nr. 688261; registracijos data – 1998 m. vasario 16 d. ;
tarptautinės registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m.
rugpjūčio 29 d. ) savininkas. Ženklas yra registruotas 30 kasės prekėms
„kava, arbata, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago krupos, kavos pakaitalai; miltai
ir grūdų produktai (išskyrus pašarus); duona, biskvitai, kepiniai, miltiniai
konditerijos gaminiai ir konditerijos gaminiai; valgomieji ledai; medus,
sirupas; mielės, kepimo milteliai; valgomoji druska, garstyčios; pipirai,
actas, padažai; prieskoniai; ledas (šaldymui), kakava, kakavos produktai,
būtent, pasta kakavos gėrimams, šokolado pasta, papuošimai ir konkrečiai –
šokoladiniai papuošimai, šokoladas, pralinė, šokolado gaminiai, skirti Kalėdų
eglučių papuošimui, maisto produktai iš valgomojo šokolado, įdaryto alkoholiu,
saldumynai, miltiniai konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius
miltinius konditerijos gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus,
saldainiai be cukraus“. Ieškovas nurodė, kad nurodytas ieškovui priklausantis
prekių ženklas nėra naudojamas, todėl jo registracija Lietuvoje naikintina
(Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 3 d.
sprendimu ieškinį atmetė. Byloje pateiktų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad
atsakovas ilgą laiką naudoja saldainių dėžutes ar panašias pakuotes su ženklu
„FERRERO ROCHER“. Šis ženklas yra kitas atsakovui priklausantis prekių ženklas
(tarpt. reg. Nr. 799546). Atsakovas yra įregistravęs nemažai prekių ženklų
su žodiniais žymenimis „FERRERO ROCHER“, naudojamų Europos šalyse. Sąskaitose, įvežimo
dokumentuose, reklaminiuose leidiniuose, interneto tinklalapiuose atsakovo
saldainiai siūlomi ir nurodomi kaip „ROCHER“: tai netrukdo identifikuoti prekių
kaip priklausančių atsakovui. Žymuo „FERRERO“ žymi ginčijamojo prekių ženklo
savininką, dominuojantis žymuo yra būtent „ROCHER“. Teismas nurodė, kad žymuo
„FERRERO“ nurodo prekes gaminančią įmonę, sukuria ryšį tarp produkto ir
produktą gaminančios įmonės. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad
atsakovas ginčijamojo prekių ženklo nenaudojo. Teismas sprendė, kad nėra
būtinumo pasisakyti dėl penkerių metų termino (aktualaus ženklo registracijos
panaikinimui dėl nenaudojimo) skaičiavimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 23 d. nutartimi atmetė ieškovo
apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d.
sprendimą paliko nepakeistą (Teisingumo Teismo 2009 m. sausio 15 d.
sprendimas Silberquelle GmbH,
C-495/07, Rink. 2009, p. I-00137; 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimas Castellblanch, SA v. V-aus rinkos derinimo
tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-29/04, Rink. 2005,
p. II-05309).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti
tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Teismas turėjo vertinti, ar būtent
ginčijamuoju prekių ženklu „ROCHER“ Lietuvoje buvo žymimos atitinkamos prekės
(Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, 1993 m. gruodžio
20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo
(2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl
Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl
Bendrijos prekių ženklo) 15 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu žodinis–vaizdinis
ženklas „FERRERO ROCHER“ ir ginčijamasis – žodinis ženklas „ROCHER“ – yra du
savarankiški prekių ženklai. Prekės (saldainių dėžutės) yra ženklinamos tik
prekių ženklu „FERRERO ROCHE“. Anot kasatoriaus, Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio
3 dalies 1 punktas turėjo būti aiškinamas kaip neleidžiantis
atsakovui išvengti priklausančios pareigos naudoti būtent ginčijamą (žodinį) prekių
ženklą „ROCHER“ (Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis,
2 dalies a punktas, 50 straipsnio 1 dalies a punktas, Bendrojo
Teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimas Il Ponte Finanziaria SpA v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink. 2006, p. II-00445).
2. Pripažinus, kad teismas netinkamai aiškino
teisės normas dėl ženklo naudojimo, kartu turi būti pasisakyta ir dėl Prekių
ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto penkerių metų
termino skaičiavimo. G-ijamo prekių ženklo „ROCHER“ tarptautinė registracijos
išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d. (įrašas
Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre padarytas 2003 m. rugpjūčio 29 d. );
būtent nuo šios dienos ir skaičiuotinas įstatyme nustatytas penkerių metų
terminas (Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys, Madrido
sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolo (toliau – Madrido
sutarties protokolas) 3 straipsnio 4 dalis, 3ter straipsnio 2 dalis,
5 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatyme nurodytas penkerių metų terminas
yra pasibaigęs, taigi ginčijamajam prekių ženklui taikytina Prekių ženklų
įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą
išvadą dėl ženklo “ROCHER” (tarpt. reg. Nr. 688261) naudojimo (faktinis
realus šio ženklo naudojimas nekeičia ženklo “ROCHER” skiriamųjų požymių).
Žodis “ROCHER”, užrašytas tiek viršutinėje, tiek apatinėje atsakovo parduodamų
saldainių dėžučių dalyse, yra aiškiai užrašytas didžiosiomis tamsiomis
(tamsiai rudos arba juodos spalvų) raidėmis, šriftu, kuris menkai skiriasi nuo
standartinio šrifto, kuriuo įregistruotas ženklas “ROCHER”. Tai, kad atsakovo
saldainių pakuotėse žemiau žodžio “ROCHER” (arba šalia jo) yra užrašytas
atsakovo pavadinimas “FERRERO”, nekeičia ginčijamojo ženklo skiriamojo
pobūdžio, bet įrodo, kad atsakovo saldainių pakuotėse naudojamas tiek įregistruotas
ženklas “ROCHER”, tiek šio ženklo savininko pavadinimas. Tai sukuria tiesioginį
ryšį tarp atsakovo prekių linijų ir atsakovo bendrovės (Teisingumo Teismo 2009 m.
sausio 15 d. sprendimas Silberquelle
GmbH, C-495/07, Rink. 2009, p. I-00137; Bendrojo Teismo 2006 m.
vasario 23 d. sprendimas Il Ponte
Finanziaria SpA v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir
pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink. 2006, p. II-00445; 2005 m.
gruodžio 8 d. sprendimas Castellblanch,
SA v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui),
T-29/04, Rink. 2005, p. II-05309; 2005 m. liepos 14 d. sprendimas Reckitt Benckiser (España), SL v. V-aus
rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-126/03,
Rink. 2005, p. II-02861; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta byloje UAB „Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“,
bylos Nr. 3K-3-160/2008).
2. Tarptautinės registracijos, konkrečiai (kaip
ir nagrinėjamuoju) – tarptautinės registracijos vėlesnio teritorinio išplėtimo
– atveju penkerių metų terminas skaičiuojamas pasibaigus teisės aktuose
numatytam 18 mėnesių terminui, per kurį Susitariančioji valstybė (konkrečiu
atveju, Lietuvos Respublika) gali informuoti Tarptautinį biurą (Pasaulio
intelektinės nuosavybės organizaciją) apie atsisakymą suteikti apsaugą
tarptautinio susitarimo reglamentuojama procedūra siekiamą apsaugoti ženklą
(Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 31 straipsnio
1 dalis, 34 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 47 straipsnio 2 dalis,
1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Madrido
sutarties dėl tarptautinės ženklų registarcijos protokolo ratifikavimo” Nr. VIII-204,
2 straipsnis, Madrido sutarties protokolo 3 straipsnis, 3ter straipsnio
2 dalis, 4 straipsnis, Bendrųjų taisyklių pagal Madrido sutarties dėl
tarptautinės ženklų registracijos ir su šia sutartimi susijusį Protokolą, 14
taisyklė, Bendrųjų taisyklių, galiojusių 2002 m. balandžio 1 d. , 24
taisyklės 6 dalies 7 punktas). Tarptautinio biuro, dar nepasibaigus
ženklo registravimo procedūrai, išduotas liudijimas patvirtina ženklo įrašymą
tarptautiniame registre, bet nepatvirtina ženklo savininko išimtinių teisių
Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje tokiam ženklui savarankiškas liudijimas neišduodamas.
Atsakovo teigimu, penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo registracija
gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, tarptautinės registracijos atveju pradedamas
skaičiuoti pasibaigus nurodytam 18 mėnesių terminui. Taigi šis terminas
ginčijamo ženklo atveju prasidėjo ne 2003 m. lapkričio 27 d. , bet tik
2005 m. gegužės 27 d. ir baigėsi 2010 m. gegužės 27 d.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą
įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalykas – teisės normų,
reglamentuojančių prekių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, aiškinimas
ir taikymas. Konkrečiu atveju tai –tarptautinės registracijos žodiniam prekių
ženklui, išplėstos į Lietuvos Respubliką Madrido sutarties protokolo pagrindu,
panaikinimas. Sprendžiant dėl to, aktualūs yra trys klausimai: 1) termino,
kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo,
skaičiavimas; 2) žodinio prekių ženklo naudojimo vertinimas; 3) prekės
ir (arba) paslaugos, kurioms konkretus prekių ženklas yra naudojamas ir kurioms
ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo. Bylą nagrinėję
teismai savo procesiniuose sprendimuose iš esmės apsiribojo tik antrojo
klausimo vertinimu, konstatavę ginčijamojo ženklo naudojimo faktą.

Dėl
termino, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl
nenaudojimo

1. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės
nuosavybės saugojimo 5 straipsnio 1 dalies c punkte
įtvirtinta, kad jeigu šalyje užregistruoto ženklo panaudojimas yra privalomas,
registracija gali būti anuliuota, tik praėjus tam tikram terminui ir tik tuo
atveju, kai suinteresuotas asmuo nepristatys įrodymų, kurie pateisintų jo
neveiksmingumo priežastis. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių
aspektų, susijusių su prekyba (vadinamoji TRIPS
sutartis) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu
registracijai išlaikyti reikalaujama prekių ženklą naudoti, registracija gali
būti panaikinta, tik jeigu prekių ženklas be pertraukos buvo nenaudojamas ne
mažiau kaip trejus metus, jeigu prekių ženklo savininkas neįrodo, jog buvo
svarbių priežasčių, kurios trukdė naudoti prekių ženklą. Aplinkybės,
atsiradusios nepriklausomai nuo prekių ženlo savininko valios, kurios trukdo
naudoti prekių ženklą, pavyzdžiui, importo suvaržymai ar kitokie vyriausybės
keliami reikalavimai prekių ženklais apsaugotoms prekėms ar paslaugoms, turi
būti pripažįstamos svariomis nenaudojimo priežastimis.
2. 2008 m. spalio 22 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių teisės aktams,
susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (ankstesnė –
1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių
įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) (toliau – Prekių ženklų
direktyva) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu per penkerius
metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje
narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo
įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš
eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus,
kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių. Prekių ženklų direktyvos 12 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta, kad prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu
penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje prekėms
arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, žymėti ir jeigu nebuvo tinkamų
priežasčių jo nenaudoti.
3. Teisingumo Teismas yra pasisakęs dėl
nurodytų normų aiškinimo ir nurodęs, kad „registracijos procedūros pabaigos
data“ Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalies prasme turi
būti nustatoma kiekvienoje valstybėje narėje pagal šioje valstybėje
galiojančias procedūrines normas registracijos srityje. Teisingumo Teismas yra
nurodęs, kad Prekių ženklų direktyvos 12 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, kad „tinkamos priežastys nenaudoti“ prekių ženklo yra
tiesiogiai su prekių ženklu susijusios kliūtys, dėl kurių jo naudojimas tampa
neįmanomas arba nepriimtinas ir kurios nepriklauso nuo minėto prekių ženklo
savininko valios (Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas
A- Häupl, C-246/05, Rink. 2007, p.
I-04673). Būtina atkreipti dėmesį į keletą šiame sprendime Teisingumo Teismo
nurodytų aiškinimų, kurie yra aktualūs nagrinėjamai bylai. Teisingumo Teismas
nurodė, kad Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta nuostata nesuvienodina naudojimo laikotarpio pradžios, taigi ir jos
nustatyto penkerių metų termino pradžios. Iš tiesų jos formuluotė apibrėžia šią
pradžią registracijos procedūros atžvilgiu, o tai yra direktyvos nesuderinta
sritis. /…/ Tokia formuluotė šį terminą leidžia pritaikyti prie nacionalinių
procedūrų ypatumų (Sprendimo A- Häupl
27 punktas). Valstybės narės turi teisę organizuoti registracijos
procedūrą ir todėl nuspręsti, būtent kada ji turi būti laikoma baigta
(Sprendimo A- Häupl 28 punktas).
Tarptautinės registracijos atveju valstybė narė, kuriai pateikta paraiška
įregistruoti, turi nustatyti momentą, kada baigiasi registracijos procedūra
pagal jos pačios procedūrines normas (Sprendimo A- Häupl 29 punktas).
4. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta nuostata,
kad ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po
ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos
Respublikoje nepradėjo naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir
(ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas
nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti
ženklą sutrukdė rimtos priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo
ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio
2 dalis). Taigi tokiu (nacionaliniu) keliu registruotų prekių ženklų
atveju termino skaičiavimo atskaitos taškas yra aiškus – liudijimo išdavimo
diena.
5. Bylos šalys nesutaria, kaip turėtų būti
skaičiuojamas šis terminas, kai ženklas Lietuvoje yra saugomas tarptautinės registracijos
procedūros pagrindu, nes reguliavimo expressis
verbis tiesiogiai būtent apie tai nėra kalbama. V-areikšmiškai aišku tai,
kad Lietuva, kaip Madrido sutarties protokolo narė, ne vėliau kaip per 18
mėnesių nuo tos dienos, kada Tarptautinis biuras išsiunčia Susitariančiosios
šalies tarnybai pranešimą apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos
išplėtimą į tą šalį, turi pranešti Tarptautiniam biurui apie atsisakymą
suteikti apsaugą (jeigu atsisakoma apsaugą suteikti), nurodydama visus jo
motyvus (Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo 5 straipsnio
2 dalies a papunktis, 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos
Respublikos įstatymo “Dėl Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos
protokolo ratifikavimo” (Nr. VIII-204) 2 straipsnis). Madrido sutarties
protokolo 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad nuo 3
ir 3ter straipsniuose nurodytomis sąlygomis atliktos registracijos ar
įrašo datos kiekvienoje atitinkamoje Susitariančiojoje šalyje ženklui
suteikiama tokia pat apsauga kaip ir tuo atveju, jeigu ženklas būtų tiesiogiai
pareikštas tos Susitariančiosios šalies tarnyboje. Jeigu Tarptautiniam biurui
5(1) ir (2) straipsnyje nurodytomos sąlygomis nepranešama apie atsisakymą
suteikti apsaugą arba jeigu atsisakymas, apie kurį buvo pranešta vadovaujantis
šiuo straipsniu, vėliau atšaukiamas, ženklo apsauga atitinkamoje Susitariančiojoje
šalyje nuo tos datos yra tokia pati kaip ir tuo atveju, jeigu ženklą būtų
įregistravusi tos Susitariančiosios šalies tarnyba. Analogiško pobūdžio
nuostata įtvirtinta ir Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje.
T-ai tariant, būtent Susitariančioji valstybė (bet ne Tarptautinis biuras)
sprendžia, ar ženklui suteiktina apsauga toje valstybėje, ir tai ji turi
padaryti pirmiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.
6. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir pramoniniam dizainui) būtent šį terminą taiko, kai kyla klausimas
dėl ženklo, apsaugoto tarptautinės registravimo procedūros pagrindu, naudojimo
(Protestų vadovas. 6 dalis. N-dojimo įrodinėjimas. 4. 1. 3 punktas),
t. y. termino pradžia siejama su pranešimo apie tarptautinės registracijos
suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą šalį data pridėjus 18 mėnesių. Ši data gali būti ir dar vėlesnė (pavyzdžiui,
pateikiamas laikinas atsisakymas suteikti apsaugą, kuris vėliau teisės aktų
nustatyta tvarka yra atšaukiamas, kt. ), tačiau kiekvienu atveju tai turi
nurodyti pačios šalys. Nurodytoji data gali būti ankstesnė tose valstybėse,
kurios yra pasirinkusios vadinamąją apsaugos suteikimo patvirtinimo sistemą
(angl. Statements of G- of Protection)
(žr. , pvz. , V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam
dizainui). Protestų vadovas. 6 dalis. N-dojimo įrodinėjimas. 4. 1. 3 punktas).
(Lietuva šios apsaugos suteikimo patvirtinimo sistemos nėra pasirinkusi).

Apibendrinant pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju
data, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas ženklui naudoti, yra 2003 m.
lapkričio 27 d. pridėjus 18
mėnesių, t. y. 2005 m. gegužės 27 d. (penkerių metų terminas
baigėsi atitinkamai 2010 m. gegužės 27 d. ). Taigi atsakovo pateikiami
argumentai dėl datos, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam
pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra pagrįsti,
o kasatoriaus – ne. Tokia logika pagrįstas skaičiavimas ir argumentai grindžiami
tuo, kad sankcijos dėl ženklo nenaudojimo taikymas gali būti siejamas su tuo
laikotarpiu, kai ženklas yra “laisvas” nuo administracinio pobūdžio kliūčių,
susijusių su apsaugos tokiam ženklui suteikimu. Taip pat būtina pažymėti, kad „apsaugos
laikotarpio pradžia“ savaime nėra sutampanti su „registracijos procedūros
pabaigos data“. Pavyzdžiui, ir nacionaliniu keliu įregistruotas ženklas
laikomas saugomu nuo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, nors data, nuo
kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo
registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra liudijimo išdavimo data (Prekių
ženklų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, 35 straipsnis, 47 straipsnio
2 dalis).

Dėl prekių
ir (arba) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra naudojamas, vertinimo

7. G-ijamasis prekių ženklas yra skirtas
žymėti 30 klasės prekėms „kava, arbata, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago krupos,
kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai (išskyrus pašarus); duona,
biskvitai, kepiniai, miltiniai konditerijos gaminiai ir konditerijos gaminiai;
valgomieji ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; valgomoji druska,
garstyčios; pipirai, actas, padažai; priekoniai; ledas (šaldymui), kakava,
kakavos produktai, būtent pasta kakavos gėrimams, šokolado pasta, papuošimai ir
konkrečiai – šokoladiniai papuošimai, šokoladas, pralinė (riešutų masė
supriedais), šokolado gaminiai, skirti Kalėdų eglučių papuošimui, maisto
produktai iš valgomojo šokolado, įdaryti alkoholiu, saldumynai, miltiniai
konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius miltinius konditerijos
gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus, saldainiai be cukraus“.
Bylą nagrinėjusių teismų vertinimas dėl
ginčijamojo ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms žymėti apsiribojo tik
saldainiais. Tai negali būti laikoma išsamiu šio klausimo tyrimu, nes, minėta,
ženklas registruotas žymėti daug platesnei prekių kategorijai. Bendrojo Teismo
praktikoje yra nagrinėta ir pasisakyta dėl ženklo naudojimo atitinkamoms
prekėms žymėti vertinimo (žr. , pvz. , Bendrojo Teismo 2005 m. liepos 14 d.
sprendimą Reckitt Benckiser (España), SL v.
V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), T-126/03,
Rink. 2005, p. II-02861; 2006 m. spalio 17 d. sprendimą Armour Pharmaceutical Co. v. V-aus rinkos
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-483/04, Rink.
2006, p. II-04109; 2007 m. vasario 13 d. sprendimą Mundipharma AG v. V-aus rinkos derinimo tarnyba
(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-256/04, Rink. 2007, p. II-00449;
kt). Taisyklė, kuri yra pakartojama šiuose sprendimuose, yra ta, kad reikia
atsižvelgti į prekių, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, kategorijų
apimtį, būtent į aprašant šias kategorijas vartojamų žodžių bendrumą, kartu
atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms ženklo naudojimas iš tikrųjų buvo
iš esmės nustatytas. Jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas pakankamai didelei
prekių ar paslaugų kategorijai, kad ją būtų galima suskirstyti į kelias
autonomiškas pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint dalį
šių prekių ar paslaugų įrodymas apima tik vieną ar kelias pakategores, kurioms
priklauso prekės ar paslaugos, kurioms žymėti realiai naudojamas prekių ženklas.
Priešingai, jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas prekėms ar paslaugoms,
apibrėžtoms taip tiksliai ir išsamiai, kad neįmanoma atitinkamos kategorijos
suskirstyti į akivaizdžias pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų
žymint minėtas prekes arba paslaugas įrodymas apima visą šią kategoriją
(Sprendimo Armour Pharmaceutical Co. v. V-aus rinko derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir dizainui) 26–27 punktai, Sprendimo Reckitt Benckiser (España), SL v. V-aus rinkos derinimo tarnyba
(prekių ženklams ir dizainui) 44–45 punktai, Sprendimo Mundipharma AG v. V-aus rinkos derinimo
tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 23 punktas).
8. Reziumuojant pažymėtina, kad tai, jog (bylą
nagrinėjusių teismų vertinimu) ginčijamasis prekių ženklas yra naudojamas
saldainiams žymėti, savaime nereiškia,
jog galima pripažinti ženklo naudojimą visoms nurodytoms prekėms, kurioms
žymėti jis buvo įregistruotas. Teismai turi pateikti tinkamą šios aplinkybės
vertinimą.
9. Tačiau, atliekant tokį vertinimą, kartu
būtina turėti omenyje ir tai, kad iš tiesų nors „naudojimo iš dalies“ savokos
tikslas – nepanaikinti prekių ženklų, kurie nebuvo naudoti žymint konkrečią
prekių kategoriją, panaudojimo galimybių, vis dėlto dėl jo iš /…/ prekių ženklo
savininko negalima atimti bet kokios prekių, kurios, nors ir nėra absoliučiai tapačios
prekėms, kurių naudojimas iš tikrųjų buvo įrodytas, nėra iš esmės ir skirtingos
bei priklauso tai pačiai grupei, kuri gali būti suskirstyta tik savavališkai,
apsaugos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad praktikoje prekių ženklo savininkui
neįmanoma įrodyti prekių ženklo naudojimo žymint visas įsivaizduojamas su
įregistravimu susijusių prekių rūšis. Dėl to „prekių ar paslaugų dalies“ sąvoka
negali apimti visų parduodamų panašių prekių ar paslaugų atmainų, o tik tas, kurios
yra pakankamai skirtingos, kad sudarytų logiškas kategorijas arba pakategores
(Sprendimo Reckitt Benckiser (España), SL
v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 46 punktas.
Sprendimo Mundipharma AG v. V-aus rinkos
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 24 punktas).

Dėl
žodinio prekių ženklo naudojimo vertinimo

10. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra
pasisakęs dėl Europos Sąjungos teisės normų, susijusių su naudojimo vertinimu
(Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 dalis,
1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl
Bendrijos prekių ženklo (2009 m. vasario 26 d. Tarybos Reglamento
(EB) dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 (kodifikuota redakcija)
(toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo) 15 straipsnyje, 43 straipsnio
2, 3 dalyse (kodifikuotos redakcijos 42 straipsnio 2, 3 dalyse),
50 straipsnio 1 dalies a punkte (kodifikuotos redakcijos 51 straipsnio
1 dalies a punktas); kt. ), aiškinimo. Visų pirma, svarbu pažymėti,
kad naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra
naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį –
užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę
šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant
į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises.
Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į
visus faktus ir aplinkybes, tinkamus nustatyti jo komercinio naudojimo versle
realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant
išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį,
pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo
apimtį ir dažnumą. Atsakymas į klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai
pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių ženklu saugomoms
prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu
konkrečiu atveju. Iš to išplaukia, kad neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba
turi būti pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. T-ėl de minimis taisyklė /…/ negali būti
nustatyta. Taigi, kai juo siekiama realaus komercinio tikslo, net ir minimalus
naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų
egzistavimas (žr. , pvz. , Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d.
sprendimo The Sunrider Corp. v. V-aus
rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), C-416/04P,
Rink. 2006, p. I-04237, 70–72 punktus, 2003 m. kovo 11 d.
sprendimą Ansul BV, C-40/01, Rink.
2003, p. I-02439, 2004 m. sausio 27 d. sprendimą La Mer Technology Inc. , C-259/02, Rink. 2004, p. I-01159; 2009 m.
sausio 15 d. sprendimo Silberquelle
GmbH 17 punktą; kt. ).
11. K-imas, ar prekių ženklo naudojimas
yra pakankamas sukurti ar išlaikyti prekių ženklu pažymėtų prekių rinkos dalį,
priklauso nuo keleto faktorių ir individualaus kiekvienos bylos vertinimo.
Prekių ir paslaugų pobūdis, ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas,
aplinkybė, kad ženklas naudojamas prekiaujant visomis ar tik kai kuriomis jo
savininko prekėmis ar paslaugomis, arba įrodymai, kuriuos gali pateikti ženklo
savininkas, yra tarp faktorių, į kuriuos gali būti atsižvelgiama (Sprendimo Ansul BV 39 punktas).

12. Apibendrinant tai, pažymėtina, kad prekių
ženklo naudojimas turi būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į prekių
ženklo komercinį naudojimą rinkoje.
13. Teisingumo Teismas sprendime Il Ponte Finanziaria SpA, C-234/06 P
(Rink. , 2007, p. I-07333) yra pasisakęs
dėl Reglamento dėl Bendrijos prekių ženko 15 straipsnio nuostatų,
susijusių su prekių ženklo naudojimu, aiškinimo. Teismas pažymėjo, kad nors
Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies
a punkto nuostatos leidžia registruotą prekių ženklą laikyti naudojamu,
jei pateikiama įrodymų, kad šis prekių ženklas buvo naudojamas tokia forma,
kuri šiek tiek skiriasi nuo formos, kuria jis registruotas, jos neleidžia,
įrodžius jo naudojimą, apsaugos, kuria naudojasi vienas registruotas prekių
ženklas, suteikti ir kitam registruotam prekių ženklui, kurio naudojimas nebuvo
įrodytas, nes pastarasis yra tik pirmojo prekių ženklo variantas (Sprendimo 86 punktas).
(Lietuvos Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte
įtvirtinta nuostata, kad naudojimu minėto straipsnio 2 dalyje
įtvirtintos normos prasme taip pat laikoma ženklo naudojimas tokia forma, kuri
skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų
Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre).
14. Bendrasis Teismas pirmiau nurodytame sprendime
Il Ponte Finanziaria SpA v. V-aus rinkos
derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), dėl kurio vėliau
buvo pateikta apeliacija, kuri Teisingumo Teismo buvo atmesta, nurodė, jog Reglamento
dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipnio 2 dalies a punkte įtvirtinta
nuostata yra susijusi su tuo, kai įregistruotas nacionalinis ar Bendrijos
prekių ženklas naudojamas prekyboje šiek tiek kitokia forma, palyginti su ta,
kuria buvo įregistruotas. Šia nuostata, kurioje nenumatyta griežtos naudojamo
prekių ženklo ir įregistruoto prekių ženklo formų atitikties, siekiama leisti
jo savininkui naudojant jį prekyboje pakeisti žymenį, nepakeičiant išskirtinio
jo pobūdžio taip, kad tai leistų geriau jį pritaikyti prie atitinkamų prekių
arba paslaugų prekybos ar reklamos sąlygų. Atsižvelgiant į šios nuostatos
tikslą, materialinė jos taikymo sritis turi būti laikoma apribota tik tokiomis
situacijomis, kai prekių ženklo savininko prekėms ar paslaugoms, kurioms šis
ženklas buvo įregistruotas, žymėti naudojamas žymuo yra tokios formos, kuria
tas prekių ženklas naudojamas prekyboje. Tokiose situacijose, jei prekyboje
naudojamas žymuo mažai skiriasi nuo formos, kuria jis buvo įregistruotas, ir
abu žymenys apskritai gali būti laikomi identiškais, ši nuostata numato, kad
įregistruoto prekių ženklo naudojimo pareiga gali būti laikoma įvykdyta
pateikiant prekyboje naudojamos formos žymens naudojimo įrodymą. Tačiau pagal šio
reglamento 15 straipsnio 2 dalies a punktą neleidžiama
įregistruoto prekių ženklo savininkui išvengti jam priklausančios pareigos
naudoti šį prekių ženklą nurodant atskirai įregistruoto panašaus prekių ženklo
naudojimą (Sprendimo Il Ponte Finanziaria
SpA v. V-aus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
50 punktas).
15. Teisingumo Teismas nurodytame Il Ponte Finanziaria SpA sprendime taip
pat išaiškino, kad nacionalinės registracijos savininkas, prieštaraujantis
prašymui įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, negali remtis nacionalinės
teisės nuostata, leidžiančia pateikti paraiškas įregistruoti kaip prekių
ženklus žymenis, kurie nėra skirti naudoti prekyboje dėl jų visiškai apsauginės
funkcijos kito žymens, kuris naudojamas prekyboje, atžvilgiu, kad išvengtų
pareigos, kuri jam tenka pagal Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 43 straipsnio
2 ir 3 dalis, įrodyti, jog jo ankstesnis prekių ženklas buvo iš tikrųjų
naudojamas arba kad yra rimtų nenaudojimo priežasčių (Sprendimo 100 punktas).
16. N-dojimas iš tikrųjų apima ir įrodymą
dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo tokia forma, kurios elementai skiriasi,
jeigu jie nepakeičia prekių ženklo skiriamojo požymio, kuris buvo prekių ženklo
įregistravimo momentu (Sprendimo Castellblanch,
SA v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 30 punktas).
Kaip pažymima Bendrojo Teismo sprendime Il
Ponte Finanziaria SpA v. V-aus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir
pramoniniam dizainui), /…/ Bendrijos sistema nesuteikia jokios abstrakčios
teisinės apsaugos „prekių ženklų serijai“ ir kiekvienas ankstesnis prekių
ženklas turi būti nagrinėjamas atskirai /…/. Šia prasme „prekių ženklų serijos“
samprata yra svarbi tokiam vertinimui tik tada, jei suinteresuotas vartotojas
susidūrė su kiekvienu iš ankstesnių prekių ženklų, kurie buvo naudojami iš
tikrųjų, ir dėl to susidarė įspūdį, kad tarp jų egzistuoja ryšys, susiejantis
juos visus su ta pačia kilme. Dėl to „prekių ženklų serijos“ arba „prekių
ženklų šeimos“ idėja būtų reikšminga tik naudojant kiekvieną prekių ženklą iš
tikrųjų (Sprendimo Il Ponte Finanziaria
SpA v. V-aus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)
68 punktas). Šiuo aspektu naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalauja, kad
prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis yra
saugomas atitinkamoje teritorijoje (Sprendimo Ansul BV 37 punktas). Taigi įregistruoto žodinio prekių ženklo
inkorporavimas į kitą ženklą paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas.
Kitaip tariant, žodinio elemento atkartojimas vaizdiniame ženkle paprastai „neatsvers“
paties atskirai įregistruoto žodinio ženklo naudojimo pareigos. N-dojant kartu
kelis atskirai įregistruotus žymenis, svarbu, jog būtų aišku, kad naudojami
ženklai yra atskiri ir nesudaro vieno sudėtinio prekių ženklo. Taigi naudojamas
prekių ženklas turi išlaikyti savo savarankiškumą bei individualumą.
17. Kartu būtina pažymėti tai, kad, aiškinant
naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia atsižvelgti į tai, jog tokio reikalavimo ratio legis yra sumažinti ginčų tarp
dviejų prekių ženklų kilimo tikimybę, kai nėra tinkamo prekių ženklo aktyvaus
naudojimo rinkoje ekonominio pagrindo. Tačiau šiuo reikalavimu nesiekiama
įvertinti komercinės sėkmės arba kontroliuoti ekonominės įmonės strategijos ar
juolab suteikti apsaugos tik didelio masto prekių ženklų naudojimui (žr. , pvz. ,
Bendrojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas L-l Stiftung and Co. v. V-aus rinkos derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir dizainui), T-303/03, Rink. 2005, p. II-01917, 34 punktas).
Tačiau prekių ženklas turi būti naudojamas tokia apimtimi, kad būtų išlaikoma
ar sukuriama rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms,
kitaip tariant, jog tai būtų pakankamas prekių ženklo savininko rimtų ketinimų
įgyti (ar išlaikyti) komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje patvirtinimas.
Būtent šis klausimas turi būti „kertinis“, kai sprendžiama, ar yra pagrindas
panaikinti konkretų įregistruotą prekių ženklą dėl nenaudojimo.
18. Ne visuomet būtina, kad prekių ženklas
būtų tiesiogiai ant prekių. Ženklo naudojimas reklamoje, važtaražčiuose ir pan.
taip pat yra „naudojimas“, tačiau tai savaime nebūtinai visuomet gali būti
laikoma „naudojimu iš tikrųjų“ (žr. , pvz. , V-aus rinkos derinimo tarnyba
(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui). Protestų vadovas. 6 dalis.
N-dojimo įrodinėjimas. 2. 2, 2. 3. 2 punktai). Kitaip tariant, tai savaime negali
būti laikoma pagrindu „išsaugoti“ ženklo registraciją, kuri yra ginčijama dėl
nenaudojimo. Pirmiau pateiktų aiškinimų pagrindu turėtų būti aišku, kad ginčijamasis
ženklas taip, kaip yra naudojamas, atlieka būtent prekių ženklo funkciją.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai priimti neatskleidus
bylos esmės, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei
nutartis naikintini, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L-ijos įmonė SIA Stirolbiofarm
B-icum v. AB „S-a-“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-389/2009; 2004 m.
gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kilminė“ v. AB „Vilniaus prekyba“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-483/2004;
2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Beecham Group p. l. c. (Jungtinė Karalystė) v.
I. K. ir kt. , bylos
Nr. 3K-3-1103/2003). Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi vertinti
ginčijamojo ženklo naudojimo faktą pagal šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus;
ginčijamojo ženklo naudojimą prekių ženklo prasme; bei naudojimą toms prekėms,
kurioms žymėti jis yra įregistruotas.

Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
spalio 19 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 51,48 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų
priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio
1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės
pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
birželio 3 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą
nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt