|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška Kasacinės instancijos teismo pranešėjas 1. 22. Dėl kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatą; dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, tarp jų ir už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis), konstatuojama, jog teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už minėtą laikotarpį nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies nuostata, kad administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą. Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar nesušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo gauti atlyginimą. Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo kreditorių susirinkimo valios ir nuo pavedimo sutartyje su administratoriumi sutartų apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų. Teisės normos aiškinimas, kad teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas neteisingai įvertinti administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir pan. ), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių duomenų apie šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei administratorius. Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises, jei būtų nustatytas per didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per mažas. Kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1. 5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta, kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus. Administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz. , patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan. ) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai reikšmingais kriterijais, lemiančiais atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti. Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas, minėta, vykdo administravimo išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Civilinė byla Nr. 3K-3-486/2010 Procesinio sprendimo kategorija126. 3 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. lapkričio 30 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: B-ės J-ės, A-io N-o (kolegijos pirmininkas) ir V-o V-o (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (kreditoriaus) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Šilterma“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. G-o esmė Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi UAB „Šilterma“ iškelta bankroto byla, paskirtas bankroto administratorius. Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo patvirtinta 20 200 Lt suma per mėnesį (9500 Lt atlyginimas administratoriui, 2500 Lt apskaitos tvarkymui, 3000 Lt VSDFV ir VMI mokesčiai, 400 Lt skelbimai spaudoje, 800 Lt pašto išlaidų, 1000 Lt degalų išlaidoms, 1500 Lt patalpų nuomai, 1500 Lt įvairioms ūkio išlaidoms) bendrovės administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo sąmata bus patvirtinta kreditorių susirinkime. 2009 m. spalio 28 d. pirmajame kreditorių susirinkime bankroto administratorius prašė patvirtinti tokią kasmėnesinę administravimo išlaidų sąmatą: įmonės apskaitos tvarkymui – 1000 Lt, administravimo paslaugoms – 5000 Lt, pašto išlaidoms – 350 Lt, teisinei pagalbai – pagal faktą, patalpų nuomai ir automobilių saugojimui – 1000 Lt, transporto paslaugoms – 300 Lt, mokesčiams – pagal faktą. Kreditorių susirinkimas patvirtino visų administravimo išlaidų sąmatą (60 000 Lt) laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, tarp jų 49 577 Lt administratoriaus atlyginimui, 10 423 Lt – administravimo išlaidoms apmokėti, taip pat nustatė administratoriui 5 procentų dydžio sėkmės mokestį, laimėjus civilinę bylą su debitoriumi UAB „L-rida“ dėl 71 508 Lt skolos priteisimo, tuo atveju, jeigu šios lėšos būtų gautos įmonės kaupiamojoje sąskaitoje. Administratorius 2009 m. lapkričio 1 d. pateikė teismui skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis kreditorių susirinkimo nutarimo 3 ir 4 dalis dėl administravimo išlaidų paskirstymo (administravimo sąmatos tvirtinimo) ir įpareigoti kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti klausimą dėl administratoriaus išlaidų sąmatos patvirtinimo, įskaitant 59 786,52 Lt bankroto proceso administravimo išlaidas iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Administratoriaus nuomone, kreditorių susirinkimo nuostatos dėl administravimo išlaidų paskirstymo prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio nuostatai ir viešajai tvarkai. Administratorius nurodė, kad teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino administravimo išlaidų sąmatą mėnesiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, todėl kreditorių susirinkimas, tvirtindamas sąmatą kitam laikotarpiui, privalėjo atsižvelgti į jas. Administratoriui už šešis mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo iki kreditorių susirinkimo priklauso 57 000 Lt atlyginimo, tačiau buvo sumokėta tik 49 576,94 Lt. Be to, skundžiamas kreditorių susirinkimo sprendimas užkirto kelią administratoriui tęsti administravimo procedūras, nes bankroto byla gali užtrukti iki dvidešimt keturių mėnesių ir bankroto administratorius nuo 2009 m. spalio 28 d. turėtų dirbti nemokamai – nebūtų lėšų kitoms administravimo išlaidoms apmokėti. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi bankroto administratoriaus skundą tenkino, pripažino negaliojančia kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ir įpareigojo kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtintas lėšas – 20 200 Lt vieno mėnesio administravimo išlaidoms apmokėti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Teismas padarė išvadą, kad kreditorių susirinkimas, pakeisdamas teismo nutartimi nustatytas 20 200 Lt administravimo išlaidas, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatas, kartu ir teismo nutarties privalomumo principą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė trečiųjų asmenų kreditorių Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskiruosius skundus ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat nustatyti administratoriui atlyginimą, tačiau, teismui patvirtinus pagal administratoriaus pateiktą sąmatą administravimo išlaidų dydį, ši sąmata yra privaloma kreditorių susirinkimui. Kolegijos nuomone, pirmasis kreditorių susirinkimas, įgyvendindamas ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatą, negali keisti teismo nutartimi patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos dėl CPK 18 straipsnyje nustatyto teismo nutarties privalomumo principo. Dėl to kolegija sutiko su teismo išvada, kad kreditorių susirinkimas pažeidė imperatyviąją ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą, taip pat CPK 18 straipsnio nuostatą. Atmesdama atskirųjų skundų argumentus dėl administravimo išlaidų neatitikties realiam įmonės turtui, kolegija sutiko su argumentu, kad administravimo išlaidos turi būti adekvačios įmonės finansinei būklei, tačiau nurodė, jog teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo kreditorių susirinkimui yra privaloma ir kreditorių susirinkimas neturi teisės svarstyti teismo nutarties pagrįstumo. Kolegija nutartyje pažymėjo, kad kreditorių susirinkimas, iš naujo nagrinėdamas šį klausimą, turėtų pagrindą svarstyti, ar administratorius tinkamai organizavo bankroto procedūras, nepiktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, nepažeidė jam nustatytos pareigos suorganizuoti pirmąjį kreditorių susirinkimą per ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir priklausomai nuo nustatytų aplinkybių spręsti dėl administratoriaus civilinės atsakomybės – nuostolių atlyginimo. Be to, pasisakydama dėl atskiruosiuose skunduose keliamo administratoriaus šališkumo, profesinės veiklos pažeidimų, kolegija nurodė, kad kreditorių susirinkimas, esant pagrindui, turi teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – palikti galioti kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl administravimo išlaidų sąmatos. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1) dėl kreditoriaus teisių bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Kasatorius nurodo, kad administravimo išlaidų sąmata iki pirmojo kreditorių susirinkimo tvirtinama teismo bankroto bylos iškėlimo stadijoje; kreditorių finansiniai reikalavimai tvirtinami tik iškėlus bankroto bylą, vėliau įstatyme nustatyta tvarka jie gali būti tikslinami. Dėl to kreditoriai neturi galimybės dalyvauti teismui priimant sprendimą dėl administravimo išlaidų sąmatos, kuri, būdama neprotingai didelė, pažeidžia kreditorių interesus. Teismui 2009 m. gegužės 18 d. priimant procesinį sprendimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo, kasatorius dar nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą ir neturėjo teisės apskųsti tokios teismo nutarties. Tokia teisė kasatoriui atsirado tik po to, kai teismo nutartimi buvo išspręstas jo finansinių reikalavimų įtraukimo į kreditorių sąrašą klausimas. Kasatoriaus nuomone, jo dalyvavimas bankroto byloje tik po to, kai iškelta bankroto byla, paskirtas administratorius ir patvirtinti kreditorių reikalavimai, iš esmės apriboja kreditorių galimybę ginti savo teises bankroto bylos iškėlimo stadijoje; 2) dėl administravimo išlaidų pagrįstumo. Kasatorius teigia, kad administratoriaus atlyginimo, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, jos keitimas ir kiti su tuo susiję klausimai priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai (IBĮ 23 straipsnio 5, 9 punktai, 36 straipsnio 2 dalis). Teismui vertinant sąmatą pagrįstumo aspektu, privaloma atsižvelgti į tai, kiek likvidaus turto turi bendrovė, ar būtinos administratoriaus nurodomos išlaidos (teisinės, antstolių paslaugos ir pan. ), ar administratoriaus atlyginimo dydis yra pagrįstas darbų, kuriuos jis atliko iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kiekiu, kokybe, sudėtingumu, planuojamų atlikti darbų būtinumu, turimo turto vertei, skolų dydžiui ir kt. Teismas, tvirtindamas 20 200 Lt administravimo išlaidų sąmatą mėnesiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, nesiekė išsiaiškinti realios bendrovės turtinės padėties, administravimui skirtas išlaidas nustatė formaliai įvertinęs į balansą įtrauktą turtą ir neatsižvelgė į realų (likvidų) turtą. Kasatorius pažymi, kad, spręsdami klausimą dėl administravimo išlaidų dydžio, kreditoriai yra suinteresuoti, jog kuo daugiau lėšų liktų kreditorių reikalavimams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto procesas gali užsitęsti, o administratoriui mokamas nepagrįstai didelis atlyginimas sudarys itin didelę administravimo išlaidų dalį, kreditorių reikalavimų tenkinimas tampa nerealus, t. y. tokiu atveju kreditorių reikalavimų tenkinimas tampa mažiau svarbus nei atlyginimas administratoriui. Atsiliepime į kasacinį skundą tretieji asmenys V. S. , D. P. , V. S. prašo trečiojo asmens Kauno apskrities VMI kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 1) dėl kreditoriaus teisių bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Atsiliepime nurodoma, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo patvirtinti kasatoriaus finansiniai reikalavimai ir jis įtrauktas į kreditorių sąrašą. Nuo to momento kasatorius turėjo sužinoti apie 2009 m. gegužės 18 d. teismo nutarties patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimą ir galėjo apskųsti CPK nustatytais terminais, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl teismo sprendimas įgijo res judicata galią. Tretieji asmenys mano, kad kasatorius nepagrįstai kvestionuoja šią teismo nutartį; 2) dėl administravimo išlaidų pagrįstumo. Atsiliepime nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus finansinius dokumentus, nustatė fiksuotą administravimo išlaidų dydį iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Trečiųjų asmenų nuomone, administratorius turi teisę gauti apmokėjimą už atliktą darbą, o teisės aktuose nenustatyta, jog administratoriui, įmonėje nesant realaus ir likvidaus turto, gali būti nemokamas atlyginimas už bankroto administravimo ir likvidavimo paslaugas. Dėl to išlaidos už praeitą laiką negali būti mažinamos, o nustatant į ateitį, turi būti atsižvelgiama į į bankrutuojančios įmonės galimybes ir bendrą situaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti BUAB „Šilterma“ administratoriaus G. P. atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Kasaciniame skunde keliami teismo ir kreditorių susirinkimo, tvirtinančių administravimo išlaidų sąmatą, kompetencijos santykio, taip pat kriterijų administravimo išlaidų dydžiui nustatyti taikymo klausimai. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje. Dėl kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatą ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas); nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio 9 punktas). ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas tvirtina, keičia ir nustato disponavimo administravimo išlaidomis tvarką. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta pareiga pirmajam kreditorių susirinkimui nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis, kurioje nustatomas administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis). Remdamasi aptartomis teisės normomis, teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 23 ir 36 straipsniuose reglamentuota kreditorių susirinkimo teisė nustatyti atlyginimą administratoriui ir patvirtinti galutinę administravimo išlaidų sąmatą. Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu – užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti. Tam, kad kreditorių susirinkimas galėtų tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, turi egzistuoti galimybė kreditorių susirinkimui susirinkti. Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu administravimo išlaidos atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo. Jei nebūtų aišku, kokias lėšas administratorius gali naudoti administravimo veiksmams atlikti, kiltų esminių kliūčių bankroto procedūroms vykdyti. Dėl šios priežasties pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kol nėra galimybės sušaukti kreditorių susirinkimo, lėšas administravimo išlaidoms apmokėti tvirtina teismas. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Taigi, bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas tvirtina pagal administratoriaus pateiktą sąmatą lėšų sumą, kuria administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, tačiau įstatyme nenustatyta, kokios išlaidos turėtų sudaryti administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą, atkreiptinas dėmesį į ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalyje numatytą pirmajam kreditorių susirinkimui pareigą nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Kadangi administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis), įstatyme nustatyta teismo kompetencija numatyti laikiną administravimo išlaidų sąmatą yra grindžiama būtinybe užtikrinti bankroto proceso eigą tol, kol susirinks kreditorių susirinkimas, ir orientuota tik į šio tikslo įgyvendinimą. Dėl to aiškinant šią teisės normą negalima išplėsti įstatymu nustatytos teismo kompetencijos. Į teismo tvirtinamą išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, turi patekti tik tokios išlaidų rūšys, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz. , su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan. ). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, tarp jų ir už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis), konstatuoja, jog teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už minėtą laikotarpį nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies nuostata, kad administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą. Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar nesušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo gauti atlyginimą. Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo kreditorių susirinkimo valios ir nuo pavedimo sutartyje su administratoriumi sutartų apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų. Teisės normos aiškinimas, kad teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas neteisingai įvertinti administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir pan. ), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių duomenų apie šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei administratorius. Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises, jei būtų nustatytas per didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per mažas. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis administratoriaus atlyginimas gali būti išmokamas bankroto proceso pabaigoje, nepažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio nuostatos, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat nepažeidžia ir administratoriaus teisių. Tiek tais atvejais, kai bankroto administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius, sutikdamas administruoti įmonę, nežino, koks atlyginimas jam bus sumokėtas už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, tačiau administratoriaus atlyginimo teisingumą, atitiktį darbo apimčiai, sudėtingumui ir kitiems ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nustatytiems kriterijams užtikrina teismo kontrolė – administratoriaus teisė ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų dydžio nustatymo. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju nepažeidžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnyje nustatytas priverčiamojo darbo draudimas. Asmuo skiriamas administratoriumi tik esant jo sutikimui administruoti įmonę, be to, administratorius gali bet kada atsistatydinti iš einamų pareigų (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 1 punktas). Asmuo, sutikdamas administruoti įmonę, neturi teisinio pagrindo tikėtis, kad jam kas mėnesį bus mokamas iš anksto nustatyto dydžio atlyginimas, nes administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama tiek dalimis, tiek visa iš karto baigus bankroto procesą. Apibendrindama aptartas teisės normas ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bankroto bylos iškėlimo stadijoje spręsdamas būsimų iki pirmojo kreditorių susirinkimo administravimo išlaidų klausimą, nesvarsto kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirto administratoriaus atlyginimo klausimo, o tik įvertina administratoriaus pateiktą išlaidų sąmatą ir patvirtina preliminarią administravimo išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą ir, nesant įstatymo pagrindo, pripažino, jog teismo nutartis, kuria patvirtinta preliminari administravimo išlaidų iki pirmojo kreditorių susirinkimo suma, turi imperatyvųjį pobūdį ir teismo nustatytas administratoriaus atlyginimas kreditorių susirinkimui turi privalomąją galią. Dėl kreditoriaus teisės ginčyti teismo nutartį patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bankroto bylos iškėlimo stadijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis patvirtinti lėšas administravimo išlaidoms apmokėti apeliacine tvarka neskundžiama, nes tokia nutartis neužkerta bankroto bylos eigos; šiuo atveju lėšų naudojimas yra laikinas, nes tokį klausimą vėliau sprendžia kreditoriai, be to, teismas kontroliuoja lėšų naudojimą. Teisė skųsti šią nutartį nesuteikiama atsižvelgiant į bankroto procedūros operatyvumą, lėšų naudojimo laikinumą, vykdomą teismo priežiūrą, kuri vertinama kaip pakankama, be galimybės apskųsti ir persvarstyti teismo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 9 d. nutartis, priimta UAB „Ekama“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-681/2003). Taigi, teisiškai nereikšmingu laikytinas kasatoriaus argumentas, kad jis, nebūdamas byloje dalyvaujančiu asmeniu, neturėjo galimybės skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nes trečiuoju asmeniu byloje tapo tik nuo jo finansinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei patvirtinimo dienos. Vadovaudamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad, net jei kasatorius būtų buvęs įtrauktas į bylą nutarties dėl administravimo išlaidų tvirtinimo priėmimo metu, jis nebūtų turėjęs teisinės galimybės tokios nutarties apskųsti. Dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti, t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių susirinkimas gali nustatyti ne tik administratoriaus atlyginimo dydį, bet ir jo mokėjimo tvarką, t. y. mokėjimą dalimis, vykdant bankroto procesą arba visą sumą iš karto, baigus bankroto procesą. Administratoriaus atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma pavedimo sutartyje. Kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1. 5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta, kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus. Be atlyginimo administratoriui, bankroto administravimo išlaidas sudaro su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, kurie būtinai turi dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje nustatytas pavyzdinis administravimo išlaidų sąrašas, nes joms gali būti priskiriamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, tačiau kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje turėtų būti įtrauktos tik tokios išlaidos, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. išlaidos, būtinos tinkamai atlikti bankroto procedūras. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus atlyginimą administratoriui, dydis. Dėl to administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz. , patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan. ) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai reikšmingais kriterijais, lemiančiais atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju administratorius pateikė būsimų kasmėnesinių administravimo išlaidų sąmatą, motyvuotai nepagrįsdamas tokių išlaidų reikalingumo, o teismas, nereikalaudamas, jog administratorius tokias išlaidas pagrįstų, ir nemotyvuodamas tokio savo apsisprendimo, jas patvirtino (pvz. , pašto išlaidoms skyrė 800 Lt, degalams – 1000 Lt, ir pan. ) Teismo teisė pradiniame bankroto proceso etape (iki kreditorių susirinkimo) nustatyti administravimo išlaidas reiškia ir tai, kad nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos. Vėliau visą administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą ir jo mokėjimo tvarką už įmonės administravimą bankroto proceso metu nuo bankroto bylos iškėlimo, tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūros apimtį ir kitas konkrečios įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes. Kreditorių susirinkimas taip pat turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą pagal administratoriaus prašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad ,,administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta UAB „Strauja“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-354/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas, minėta, vykdo administravimo išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Dėl šioje byloje kreditorių susirinkimo patvirtintų administravimo išlaidų Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo patvirtinta 20 200 Lt suma per mėnesį (9500 Lt atlyginimas administratoriui, 2500 Lt apskaitos tvarkymui, 3000 Lt VSDFV ir VMI mokesčiai, 400 Lt skelbimai spaudoje, 800 Lt pašto išlaidų, 1000 Lt degalų išlaidoms, 1500 Lt patalpų nuomai, 1500 Lt įvairioms ūkio išlaidoms) bendrovės administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo sąmata bus patvirtinta kreditorių susirinkime. Pastarasis 2009 m. spalio 28 d. protokoliniu nutarimu patvirtino 60 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Kasatorius nurodo, kad tokiam kreditorių susirinkimo sprendimui turėjo reikšmės administratoriaus darbo apimtis ir aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės turto reali vertė yra 125 000 Lt. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesant įstatymo pagrindo, panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintos administravimo išlaidos ir nustatytas atlyginimas administratoriui, yra imperatyviojo pobūdžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netyrė ir nevertino ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo pirmiau aptartais kriterijais, t. y. netyrė ir nevertino, ar kreditorių susirinkimo nustatyta bankroto administravimo išlaidų sąmata, tarp jų ir išlaidos administratoriaus atlyginimui, atitinka būtinas bankroto proceso vykdymo išlaidas ir patvirtina teisingą, pagrįstą objektyviais kriterijais atlyginimą administratoriui už atliktą darbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius, teikdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, nepateikė, o teismai nereikalavo pateikti įrodymų, kurie leistų vertinti ir spręsti dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai neatskleidė bylos esmės ir nėra galimybių šiuos trūkumus pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir grąžina bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais, n u t a r i a : Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti Kauno apygardos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |