|
Privalomojo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimų problematik
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 29-3-2009
Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo problematika, žurnalas „Jurisprudencija“, mokslo darbai 55 (47) tomas;
Straipsnio autorius - Advokatas Rolandas Misius. El.paštas: rolandas@advokatopaslaugos.lt, Mob.: +370 614 00009, www.advokatopaslaugos.lt
Santrauka Straipsnyje autorius analizuoja su privalomu smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimu susijusius klausimus. Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisė suprantama kaip daugumos įmonės akcijų savininko ir (arba) su juo susijusių asmenų teisė priversti smulkiuosius akcininkus parduoti savo akcijas jam. Panaudojant lyginamąjį metodą, aptariami užsienio valstybių teisinio reglamentavimo principai. Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtina privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisę, bet šios teisės įgyvendinimo sąlygos labai skiriasi. Autorius pažymi, kad valstybių, kuriose buvo kilęs privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės konstitucingumo klausimas, nacionaliniai teismai konstatavo, kad ši teisė neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui. Panaudojant loginį, istorinį ir sisteminį metodus, nagrinėjamas privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės institutas Europos Sąjungos teisėje. Analizuojamos Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos, įpareigojančios valstybes nares savo nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo institutą, nuostatos. ia direktyva siekiama suvienodinti kai kurias privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymo sąlygas, tačiau kartu paliekama pakankamai laisvės valstybėms narėms. Pasitelkiant gramatinį, loginį, teleologinį ir istorinį metodus, aptariama Lietuvos Respublikos patirtis, susijusi su privalomu smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimu, įvardijami esamo reglamentavimo trūkumai ir galimi jų sprendimo būdai. Autorius mano, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje tikslinga susiaurinti privalomo akcijų pardavimo taikymo sferą, t. y šią teisę taikyti tik po oficialaus pasiūlymo pateikimo. Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymas neturi pažeisti teisėtų lūkesčių ir įstatymo negaliojimo atgal principų. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos dėl ribinio procento, autoriaus nuomone, neatitinka Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos nuostatų: privalomo akcijų pardavimo teisės įgyvendinimui turėtų būti keliama ne tik kapitalo, bet ir balsų sąlyga. Tobulintinas nagrinėjamos teisės realizavimo mechanizmas, savigynos taikymas įgyvendinant šią teisę nėra pateisinamas. Smulkiesiems akcininkams atsisakius sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, akcijų daugumą valdantis akcininkas turėtų siekti akcijų įgijimo pareikšdamas ieškinį teismui.
Įžanga Harmonizavus Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teisynu, mūsų šalies teisininkai pradėjo susidurti su tomis pačiomis teisinėmis problemomis kaip ir jų kolegos iš kitų valstybių narių. Įvairios tarptautinio bendradarbiavimo formos, sprendimų priėmimo viešumas ir informacijos gausa leidžia Lietuvai gan greitai perimti pažangiausią teisinę patirtį. Vienas tokių pavyzdžių privalomojo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo institutas, kuris tapo ypatingai aktualus Europos Sąjungoje nuo 2002 m., pasirodžius Jaap Winter ekspertų grupės pranešimui. Lietuvos teisininkai perėmė užsienio valstybių teisinio reglamentavimo pagrindinius principus, naujausias Europos Sąjungos teisės aktų projektų nuostatas bei priėmė nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius šį institutą. Įdomu, kad nacionalinis teisės aktas, reguliuojantis privalomą akcijų pardavimą, buvo paskelbtas tą pačią dieną kaip ir atitinkama Europos Sąjungos direktyva. Norėtųsi, kad ši darbo sparta nesąlygotų toliau aptariamų teisinio reguliavimo trūkumų. Autorius tikisi, kad šis straipsnis supažindins su privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo reglamentavimu, pateiks teisės normų vertinimus ir inicijuos teisės mokslininkų diskusijas aptariamais klausimais.
Privalomojo akcijų pardavimo teisės samprata Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisė1 (squeeze-out right) suprantama kaip daugumos įmonės akcijų savininko ir (arba) su juo susijusių asmenų teisė priversti smulkiuosius akcininkus parduoti savo akcijas jam [1, p. 54]. Norint suvokti šio teisinio instituto specifiką, būtina išskirti pagrindinius squeeze-out right požymius: 1.Daugumos įmonės akcijų savininkas valdo tam tikrą dalį bendrovės akcijų ir (ar) balsų. Jaap Winter ekspertų grupės pranešime pažymima, kad jei valstybių nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinta squeeze-out right, pagrindinė sąlyga pasinaudoti šia teise yra tam tikras daugumos akcijų savininko valdomas akcijų procentas (angl. threshold, toliau vadinamas ribiniu procentu), paprastai 90-95 procentai [1, p. 54-59]. 2.Daugumos įmonės akcijų savininko reikalavimu privalomai parduodamos smulkiųjų akcininkų akcijos. Privalomojo smulkiųjų akcininkų akcijų pirkimo teisė (sell-out right), priešingai, suvokiama kaip smulkiojo akcininko teisė priversti daugumos įmonės akcijų savininką nupirkti iš jo akcijas [1, p. 54]. 3.Squeeze-out right gali būti įgyvendinama nepriklausomai nuo smulkiojo akcininko kaltės. Skirtingai nuo šios teisės, priverstinis akcijų pardavimas, reglamentuojamas Civilinio kodekso [2] 2 knygos IX skyriuje, gali būti vykdomas tik nustačius juridinio asmens dalyvio veiksmus, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams. iuo atveju juridinio asmens dalyvio kaltė preziumuojama. Autoriaus nuomone, kaltė pasireiškia neatitikimu rūpestingo ir apdairaus juridinio asmens dalyvio, neveikiančio priešingai juridinio asmens interesams, standarto. 4. i teisė finansuojama ne bendrovės, o daugumos akcijų savininko lėšomis. Pagal šį požymį squeeze-out right atskiriama nuo panašių teisinių reiškinių, pvz., įstatinio kapitalo mažinimo privalomai išimant iš apyvartos akcijas, reglamentuojamo Antrosios bendrovių teisės direktyvos [3] 36-37 straipsniuose. 5.Smulkiųjų akcininkų akcijos perleidžiamos daugumos akcijų savininko nuosavybėn. Pagal šį požymį privalomas akcijų pardavimas atskiriamas nuo Trečios bendrovių teisės direktyvos [4] reglamentuojamo bendrovių reorganizavimo jungimosi būdu, kai, akcininkai, atstovaujantys akcijų daugumą, gali nuspręsti, kad bendrovės akcijos, įskaitant ir smulkiųjų akcininkų akcijas, bus keičiamos į įsigyjančios bendrovės akcijas. Privalomojo akcijų pardavimo teisė paprastai grindžiama tuo argumentu, kad smulkiųjų akcininkų egzistavimas, ypatingai po to, kai pateikiamas oficialus pasiūlymas supirkti akcijas, daugumos akcininkams sukelia neigiamų pasekmių: Pirma, galimas smulkiųjų akcininkų piktnaudžiavimas teise, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais (nepagrįstas smulkiųjų akcininkų kreipimasis į teismą ginčijant bendrovės organų sprendimus ir veiksmus, siekiant destabilizuoti bendrovės padėtį, užkirsti kelią svarbių bendrovei sandorių sudarymui arba juos užvilkinti ir pan.). Antra, neefektyvus bendrovės valdymas. Pvz., kai bendrovėje yra keli tūkstančiai akcininkų, iš kurių vienas turi virš 95 procentų visų balsų, o kitų akcininkų turimas balsų skaičius yra toks mažas, kad jų balsai visuotiniame akcininkų susirinkime yra bereikšmiai, bendrovės valdymas pasidaro komplikuotas dėl visų įstatymų nustatytų procedūrų laikymosi. Visus klausimus tokioje bendrovėje sprendžia stambusis akcininkas, kadangi jo turimų balsų užtenka priimti bet kuriuos nutarimus visuotiniame akcininkų susirinkime, praktiškai sprendimai yra priimami vienasmeniškai, o smulkieji akcininkai neturi jiems jokios realios įtakos. Tokioje situacijoje vien smulkiųjų akcininkų buvimas sukelia bendrovei papildomų išlaidų dėl visuotinių akcininkų susirinkimų rengimo, organizavimo ir vedimo (pranešimų skelbimas, informacijos pateikimas, patalpų susirinkimui suteikimas ir pan.), apsunkina operatyvų ir racionalų verslo vykdymą. Argumentuojama, kad tokių išlaidų būtinumas ir apimtis aiškiai neatitinka smulkiųjų akcininkų įtakos bendrovės valdymui, todėl negali būti ekonomiškai bei teisiškai pagrįstas. Dėl šių priežasčių squeeze-out right padeda siekti tinkamesnio bendrovės valdymo, įgyvendinant bei ginant akcininkų teises bei užtikrinant geresnę jų investicijų apsaugą. Ekonomistai nurodo, kad squeeze-out right neįtvirtinimas gali sąlygoti savotišką Europos Delavero efektą, t. y. investuotojai greičiau mieliau rinksis tas valstybes, kuriose ši teisė yra įtvirtinta [5, p. 19]. Todėl, squeeze-out right šalininkų nuomone, mažumos akcininkų teisės turi būti ribojamos dėl viešojo intereso, sumažinant akcininkų, valdančių bendrovės akcijų daugumą, kaštus ir rizikas. Squeeze-out right oponentai teigia, kad pasaulinėms akcijų rinkoms būdinga nuosavybės koncentravimosi tendencija. Didžioji dalis kontinentinės Europos bendrovių, netgi listinguojamų, valdomos vieno savininko [5, p. 4]. Didėja bendrovių grupių įtaka. Kapitalo pritraukimo šaltiniu vis dažniau tampa ne akcijų emisijos, o paskolos iš bankų [6, p. 129]. Visa tai daro neigiamą įtaką akcijų rinkos plėtrai. Squeeze-out right įtvirtinimas šiuos negatyvius procesus tik dar labiau paskatina.
Reglamentavimas užsienio valstybių teisėje Jaap Winter ekspertų grupės pranešime nurodoma, didžioji dauguma Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtina privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisę [1, p. 56]. i teisė gali būti taikoma tiek vertybinių popierių biržose listinguojamose, tiek uždaro tipo bendrovėse. Kartu pažymima, kad šios teisės įgyvendinimo sąlygos labai skiriasi. Skirtumai pasireiškia dėl įmonių, kurioms taikoma ši teisė, teisinės organizacijos formų, sąryšio su privalomais pasiūlymais buvimu ir nebuvimu, dėl akcijų daugumos, kurią pasiekus galima įgyvendinti šią teisę, kompensacijos, kuri turi būti pasiūloma smulkiesiems akcininkams. Vienose valstybėse narėse privalomo akcijų pardavimo teisė suteikiama tik tuo atveju, jei ribinis akcijų ir (ar) balsų procentas įgytas pateikiant oficialų pasiūlymą, kitose valstybėse narėse - nepriklausomai nuo to, kokiu būdu peržengta ši riba. Daugumoje ES valstybių narių ribinis procentas yra tarp 90 ir 95 procentų, tik Italijoje 98 procentai. i riba gali būti siejama arba su nuosavybės teise valdomų akcijų skaičiumi, arba turimų balsų skaičiumi. Dauguma valstybių narių taiko tik vieną iš šių kriterijų, pvz., Vokietija kapitalo kriterijų [7, p. 3822], bet kai kurios valstybės, pvz., Danija [8], naudoja abu. Išskiriamos tokios ES valstybėse narėse egzistuojančių privalomojo akcijų pardavimo teisės įgyvendinimo sistemų rūšys: 1.Valstybės narės, kuriose pardavimo galima reikalauti tik tuo atveju, jei ribinis akcijų arba balsų procentas pasiektas pateikiant oficialų pasiūlymą. Smulkiesiems akcininkams mokama kompensacija tokiu atveju negali būti žemesnė nei kaina, pasiūlyta oficialaus pasiūlymo metu. 2.Kitose valstybėse, pvz. Danijoje [8], privalomojo akcijų pardavimo teisė nepriklauso nuo to, ar ribinis procentas įgytas oficialaus pasiūlymo metu. iose valstybėse kompensacijos dydį paprastai nustato teismo paskirti ekspertai. 3.Trečiojoje valstybių narių grupėje privalomojo akcijų pardavimo teisė suteikiama esant dviem sąlygoms: a) oficialaus pasiūlymo pateikimas; b) oficialųjį pasiūlymą priima tam tikras, paprastai ne mažesnis kaip 90 procentų, akcijų skaičius, kurioms jis taikomas. Privalomojo akcijų pardavimo kaina paprastai laikoma teisinga, jei ji ne mažesnė už oficialiame pasiūlyme siūlytą kainą. Jei akcininkas mano, kad ši kaina nėra teisinga, jis turi teisę kreiptis į teismą. Vieno asmens galimybė prievarta įsigyti kitam asmeniui priklausančias akcijas laikoma reikšmingu kėsinimusi į nuosavybės teisę. Daugumos užsienio valstybių nuosavybės teisė saugoma konstituciniu lygiu. ią teisę garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos Pirmasis protokolas [9, p. 654-655]. Paprastai nuosavybės teisės paėmimui keliamos bent jau dvi sąlygos: a) visuomeninis interesas ir b) atitinkamas atlyginimas. Užsienio valstybėse, kurių nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinta squeeze-out right, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis į nuosavybės teisę galimas tik laikantis aukščiau nurodytų sąlygų, užtikrinančių smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą. Squeeze-out right atitikimas nuosavybės teisės neliečiamumo principui buvo nagrinėjamas įvairių valstybių nacionaliniuose teismuose. Squeeze-out right konstitucingumo klausimą nagrinėjo Prancūzijos teismų praktika [10]. Smulkieji akcininkai reikalavo panaikinti Apeliacinio teismo sprendimą, kuriame squeeze-out right buvo pripažinta teisėta, remdamiesi Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, kuris įtvirtina nuosavybės neliečiamumą ir turi viršenybę vidaus įstatymų atžvilgiu. Jų nuomone, konvencijos nuostata, leidžianti nuosavybės teisės apribojimus, šioje konkrečioje situacijoje (privalomai parduodant turimas akcijas, t.y. paimant nuosavybę iš teisėto savininko) neturėjo būti taikoma, kadangi Prancūzijos įstatymas numatė ekspropriaciją privačių interesų naudai. Prancūzijos Kasacinis teismas konstatavo, jog smulkiųjų akcininkų pareiga atsisakyti savo akcijų daugumos akcininkų naudai kyla iš įstatymo, reguliuojančio finansų rinkas ir santykius tarp bendrovių ir akcininkų, o taip pat priverstinį nuosavybės perleidimą. Toks nuosavybės perleidimas turi būti vykdomas ekonominės ir socialinės tvarkos požiūriu teisėtais būdais tam, kad atitiktų viešuosius interesus, nors visuomenė kaip visuma ir negautų kažkokios apčiuopiamos naudos. Anot Prancūzijos Kasacinio teismo, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija nepažeidžiama, kai minėtas priverstinis akcijų nuosavybės perleidimas visiškai atitinka įstatymo, kuriuo siekiama bendrų interesų sąlygotų tikslų ir kuriuo užtikrinamas adekvatus atlyginimas akcininkams reikalavimus. Squeeze-out right teisėtumo klausimą nagrinėjo ir Vokietijos nacionaliniai teismai. Jau 1962 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Aukščiausiasis Federacinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl dalies GmbH (UAB atitikmuo) priverstinio pardavimo kitam akcininkui [11, p. 157], leido tokį priverstinį pardavimą, nors Vokietijos įstatymai tuo metu tokios galimybės ir nenumatė. Nagrinėdamas šią bylą, Vokietijos Aukščiausiasis Federacinis teismas nurodė, kad priverstinis dalies GmbH pardavimas yra leistinas, jeigu tam yra rimta priežastis ir už priverstinai parduodamą dalį yra teisingai atlyginama. Pagrįsdamas savo sprendimą, Vokietijos Aukščiausiasis Federacinis teismas nurodė, kad teisė priverstinai išpirkti dalį GmbH yra nesiejama su parduodamos dalies savininko įsipareigojimų pažeidimu arba kalte [11, p. 164]. Tokiu būdu Vokietijos Aukščiausiasis Federacinis teismas pradėjo teisinę praktiką, leidžiančią reikalauti priverstinio akcijų pardavimo ir laikėsi nuomonės, kad tai nepažeidžia Vokietijos Konstitucijoje nustatytų nuosavybės apsaugos garantijų. 1994 m. spalio 28 d. priimto Vokietijos Federacinės Respublikos Reorganizacijos įstatymo [12, p. 3210] 2 straipsnis numato įmonės reorganizavimo būdą, kai visas įmonės turtas (verslas) perduodamas kitai įmonei, o pirmoji įmonė likviduojama, jos akcininkams išmokant atlyginimą už prarastas (nuvertėjusias) akcijas. Smulkiesiems akcininkams apskundus daugumos akcininko sprendimą reorganizuoti įmonę tokiu būdu, buvo kreiptasi į Vokietijos Federacinį Konstitucinį Teismą. is teismas, nagrinėdamas bylą, nurodė, kad jeigu mažumos akcininkams buvo teisingai atlyginta, Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos nebuvo pažeistos [13]. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad mažumos akcininkai, valdantys mažiau negu 5% akcijų bendrovėje, turi labai nedaug galimybių įtakoti bendrovės valdymą. Todėl pagrindinis mažumos akcininkų interesas įsigyjant nedidelį akcijų skaičių bendrovėse, kurios yra valdomos vieno stambaus akcininko ar akcininkų grupės, yra turtinė nauda iš tokių akcijų, t.y. jiems yra svarbi tokių akcijų rinkos vertė. Todėl teisingas vertės už išperkamas akcijas nustatymas privalomo akcijų pardavimo atveju užtikrina, kad nėra pažeidžiamos Vokietijos Konstitucijos suteikiamos nuosavybės teisės garantijos. 2001 m. lapkričio 15 d. buvo priimti Vokietijos Federacinio Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, kurie suteikia teisę akcininkui, valdančiam akcinėje bendrovėje (AG) 95% akcijų, išpirkti likusias akcijas iš smulkiųjų akcininkų [14, p. 3822]. Vokietijos Konstitucija numato nuosavybės garantijas ir leidžia ją paimti tik visuomenės gerovės tikslais ir tik remiantis įstatymu, kuris nustato kompensacijos būdą ir dydį [15, p. 19]. Vokietijos įstatymų leidėjas laikosi nuomonės, kad priverstinis mažumos akcininkų akcijų pardavimas, tinkamai už jas atlyginant, nepažeidžia konstitucinių nuosavybės teisės garantijų. Tokią nuomonę Vokietijos Federacinis Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė savo 2002 m. rugsėjo 20 d. sprendime [16], kuriuo atmetė skundą Konstituciniam Teismui dėl Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatytų nuosavybės apsaugos garantijų pažeidimo daugumos akcininkams priėmus sprendimą dėl priverstinio mažumos akcininkams priklausančių akcijų pardavimo.
Reglamentavimas Europos Sąjungos teisėje Europos Sąjungos teisėje privalomas akcijų pardavimas ilgą laiką nebuvo reglamentuotas. Tiesa, 1974 m. Devintosios bendrovių teisės direktyvos projekto2 33 straipsnyje buvo siūloma leisti įmonei (undertaking), tiesiogiai ar netiesiogiai įsigijusiai daugiau kaip 90 procentų viešosios ribotos atsakomybės kompanijos įstatinio kapitalo, prievarta įsigyti mažumos akcininkų akcijas. Nuo 1984 metų šios direktyvos projektai nebebuvo tobulinami [6, p. 393]. Nors Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos dėl perėmimų projektas buvo pateiktas Tarybai dar 1989 m. sausio mėnesį [17], šios direktyvos projektuose ilgą laiką nebuvo nuostatų dėl privalomo akcijų pardavimo. 2001 m. rugsėjo mėnesį Komisija sudarė bendrovių teisės ekspertų grupę, vadovaujamą Jaap Winter, ir pavedė atlikti jai nepriklausomą tyrimą dėl ES valstybių narių teisinių nuostatų, reglamentuojančių perėmimus, ir pasiūlyti ES bendrovių teisės modernizavimo projektus. Darbo grupė savo tyrimo išvadą pristatė 2002 m. sausio mėn. ioje išvadoje buvo siūloma Tryliktoje bendrovių teisės direktyvoje reglamentuoti privalomąjį akcijų pardavimą, kiek tai susiję su bendrovių perėmimais [1, p. 54]. Darbo grupė nurodo, kad squeeze-out right teisinis reglamentavimas turėtų būti vienodas Europos Sąjungos mastu. Bendrovės turi turėti vienodas minimalias galimybes visoje sąjungoje konsoliduoti kontrolę ir remti industrinį restruktūrizavimą bei lygias vertybinių popierių savininkų apsaugos priemones [1, p. 63]. Squeeze-out right būtų savotiška kompensacija stambiesiems akcininkams už privalomo oficialaus pasiūlymo įtraukimą į Tryliktąją bendrovių direktyvą [1, p. 63]. Pranešime teigiama, kad squeeze-out right gina ir smulkiųjų akcininkų teises, kadangi šios teisės nebuvimas kai kuriose valstybėse narėse yra kliūtis pateikti privalomus oficialiuosius pasiūlymus [1, p. 63]. Ekspertai nurodo, kad panašios squeeze-out right reglamentavimo taisyklės turėtų būti priimtos visoje Europos Sąjungoje, kartu paliekant teisės valstybėms narėms, atsižvelgiant į jų įmonių teisės skirtumus ir finansų rinkos ypatumus [1, p. 64]. Atsižvelgdama į Jaap Winter ekspertų grupės išvadas, 2002 m. spalio mėn. Komisija pristatė naują Tryliktosios direktyvos projektą, kuriame buvo siūloma įtvirtinti priverstinio akcijų pardavimo teisę. Direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 21 d. [18]. Pagal šios direktyvos 22 straipsnį ji įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Official Journal of the European Union. 21 straipsnis numato, kad valstybių narių nacionalinė teisė turi būti suderinta su direktyvos nuostatomis iki 2006 m. gegužės 20 d. Pagal Direktyvos 1(1) straipsnį ji taikoma tik tų bendrovių, kurioms taikoma vienos iš ES valstybės narės teisė, vertybiniams popieriams, kurie išleisti prekybai reguliuojamoje rinkoje pagal direktyvos 93/22/EEC reikalavimus. Direktyvos 3(2) straipsnis suteikia valstybės narėms teisę taikyti griežtesnius reikalavimus perėmimų pasiūlymams nei numatyta pačioje direktyvoje (minimalių standartų direktyva). Pagal direktyvą squeeze-out right realizavimui taikomi šie reikalavimai: 1.Valstybės narės įpareigojamos įtvirtinti šią teisę tik tuo atveju, kai prieš tai buvo pateiktas oficialus pasiūlymas (15(1) str.). Kadangi direktyva nustato tik minimalius standartus, valstybės narės turi galimybę įtvirtinti squeeze-out right ir kitais atvejais (šia galimybe, pvz., pasinaudojo ir Lietuvos Respublika). 2.Nustatomos teisės realizavimo ribos laike: trys mėnesiai nuo termino priimti oficialų pasiūlymą pabaigos (15 (4) str.). Jaap Winter ekspertų grupės pranešime šias ribas buvo siūloma reglamentuoti kiek kitaip: nenustatyti squeeze-out right įgyvendinimo termino, bet įtvirtinti prezumpciją, kad oficialiame pasiūlyme pasiūlyta kaina laikoma teisinga ir įgyvendinant squeeze-out right, jei ši teisė įgyvendinama per tam tikrą terminą (3-6 mėn.) nuo oficialaus pasiūlymo pabaigos [1, p. 65].
3.Vertybiniai popieriai turi būti nuperkami už teisingą (fair) kainą. Direktyvoje laikomasi nuomonės, kad akcininkai, atsisakę priimti oficialų pasiūlymą, turi būti ginami ne mažiau nei tie, kurie jį priėmė. Nustatoma teisingos kainos prezumpcija (15(5) str.). Privalomojo oficialaus pasiūlymo atveju preziumuojama, kad teisinga kaina lygi oficialaus pasiūlymo metu pasiūlytai kompensacijai. Savanoriško pasiūlymo atveju ši prezumpcija gali būti taikoma tik jei ne mažiau kaip 90 procentų akcijų, kurioms supirkti buvo pateiktas oficialus pasiūlymas, savininkai oficialaus pasiūlymo procedūros metu pardavė savo akcijas. Galutiniame direktyvos variante nebeliko Jaap Winter ekspertų grupės pasiūlymo, kad visais kitais atvejais (nepasiekta 90 procentų priėmimo riba, nebuvo pateiktas privalomas pasiūlymas ir pan.) teisingą kainą nustatytų ekspertai, paskirti teismo ar oficialųjį pasiūlymą prižiūrinčios institucijos [1, p. 65]. 4.Nustatomos minimalios kapitalo dalies ribos, kurias pasiekęs daugumos akcijų savininkas turi teisę realizuoti squeeze-out right (15(5) str.). Valstybės narės turi taikyti šią teisę vienu iš šių atvejų: a)jei oficialų pasiūlymą pateikęs asmuo valdo akcijas, suteikiančias daugiau kaip 90 procentų balsavimo teisių ir 90 procentų balsavimo teisių arba; b)jeigu aukščiau nurodytas asmuo, įgyvendindamas oficialų pasiūlymą, įsigijo arba susitarė įsigyti vertybinių popierių, suteikiančių ne mažiau kaip 90 procentų balsavimo teisių ir 90 procentų balsavimo teisių, kurioms buvo taikomas oficialus pasiūlymas. Direktyvoje nustatytos balsavimo teisės siejamos tiek su kapitalo (valdomas balsus suteikiančių akcijų kiekis), tiek su balsų (valdomas balsų kiekis) taisyklėmis. ie kiekiai gali skirtis, pvz., dėl balsavimo teisės perleidimo. Jaap Winter ekspertų grupė ribinį procentą siūlė sieti su kapitalo taisykle [1, p. 64]. Valstybės narės turi teisę padidinti ribinio procento ribas, bet ne daugiau kaip iki 95 procentų kapitalo ir balsavimo teisių. Valstybės narės taip pat įpareigotos nustatyti ribinio procento peržengimo skaičiavimo taisykles (15(3) str.). Pagal 15(4) str. jei išleidžiami kelių klasių vertybiniai popieriai, squeeze-out right gali būti įgyvendinta tik tose klasėse, kuriose ribinis procentas yra peržengtas. Taisyklės dėl ribinio procento iš esmės remiasi Jaap Winter ekspertų grupės pateiktais pasiūlymais [1, p. 64]. Laikomasi nuomonės, kad 90-95 procentų intervalas leistų valstybėms narėms įvertinti jų finansų rinkų galimybes. 90 procentų minimalia riba siekta, kad be pateisinamo pagrindo nebūtų kėsinamasi į nuosavybės teisę. 95 procentų maksimalia riba nustatyta dėl praktinio sunkumo pasiekti aukštesnį lygį įgyvendinant oficialiuosius pasiūlymus, pvz., dėl akcininkų, kurių gyvenamoji vieta ar buveinė nežinomi, arba „užsispyrusių“ smulkiųjų akcininkų, kurie atsisako priimti oficialųjį pasiūlymą, atitinkantį protingumo principą [1, p. 64]. Akivaizdu, kad ribinis procentas, skaičiuojamas nuo valdomo akcijų ir balsų kiekio, ir procentas, skaičiuojamas nuo priėmusių pasiūlymą skaičiaus, skiriasi pasiūlymą pateikusio asmens požiūriu. Kapitalo ir balsų taisyklė palankesnė pasiūlymą pateikusiam asmeniui nei priėmusių pasiūlymą akcininkų taisyklė. Tačiau pastaroji taisyklė labiau gina akcininkų mažumos interesus, kai mažuma, kuriai taikomas oficialus pasiūlymas, yra nedidelė. 5. 16 str. analogiškomis sąlygomis įtvirtinama ir mažumos akcininkų teisė reikalauti, kad daugumos akcijų savininkas nupirktų jo akcijas (sell-out right).
Reglamentavimas Lietuvos Respublikos teisėje Squeeze-out right kaip ir sell-out right Lietuvos Respublikos teisėje ilgą laiką nebuvo įtvirtinta. Pažymėtina, kad oficialaus pasiūlymo institutas šalies pozityviojoje teisėje atsirado jau nuo 1996 m. [19]. Europos Sąjungos institucijoms po Jaap Winter ekspertų grupės pranešimo įtraukus squeeze-out right į Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos projektą, šia teise aktyviai imta domėtis ir Lietuvoje. 2003 m. rugsėjo 26 d. Seimo posėdžių sekretoriate buvo įregistruotas Vertybinių popierių rinkos įstatymo 15 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektas [20], siūlantis įtvirtinti squeeze-out right. Nepaisant audringų diskusijų visuomenėje ir kai kurių neigiamų projekto vertinimų ir abejonių dėl jo atitikimo Konstitucijai [21, 22], iš esmės nepakeistos šio projekto nuostatos buvo inkorporuotos į kitą Vertybinių popierių rinkos pakeitimo įstatymo projektą ir priimtos 2004 m. balandžio 27 d. [23]. Įdomu, jog šis įstatymas buvo paskelbtas spaudoje tą pačią dieną kaip ir Tryliktoji bendrovių teisės direktyva. Pagal Vertybinių popierių rinkos pakeitimo įstatymo 191 straipsnį squeeze-out right suteikiama tik tų vertybinių popierių atžvilgiu, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą [23]. Sistemiškai analizuojant Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnį, galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje įtvirtinta plati squeeze-out right samprata, t. y. ši teisė suteikiama nepriklausomai nuo to, ar nustatytas ribinis procentas peržengtas įgyvendinant oficialųjį pasiūlymą, ar kitais būdais. Kaip minėta, jau įstatymo, įtvirtinančio squeeze-out right svarstymo metu kilo nemažai abejonių dėl šios teisės atitikimo Konstitucijai. Autoriaus nuomone, šios teisės konstitucingumo klausimas neturėtų kilti tuo atveju, kai ribinis procentas įgyjamas po oficialaus pasiūlymo pateikimo, kadangi tokio pobūdžio squeeze-out right nacionaliniuose įstatymuose įpareigoja įtvirtinti Tryliktoji bendrovių teisės direktyva3. Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę laisvai apsispręsti, ar įtvirtinti nagrinėjamą teisę savo nacionaliniuose įstatymuose tais atvejais, kai ribinis procentas įgyjamas kitais būdais nei pateikus oficialų pasiūlymą. Taigi tokio pobūdžio squeeze-out right konstitucingumo klausimas Lietuvoje yra neišspręstas. Konstitucijos 23 straipsnis kelias tris sąlygas nuosavybės paėmimui iš savininko prieš pastarojo valią: 1) paėmimas įstatymo nustatyta tvarka, 2) paėmimas visuomenės poreikiams ir 3) paėmimas už teisingą atlyginimą. Akivaizdu, kad 1 ir 3 sąlygos įvykdymo klausimas neturėtų kilti. Todėl nagrinėjamu atveju akcijų paėmimas bus laikomas teisėtu, jei jis bus vykdomas visuomenės poreikiams. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime [25] inter alia konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei. Pažymėtina, kad 2003 m. kovo 4 d. nutarime [26] Konstitucinis Teismas nurodė, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies formuluotės ,,visuomenės poreikiai“ negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančios paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn. Ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) taps šios nuosavybės savininku. Konstitucinio Teismo praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamo klausimo konstitucingumo klausimas lieka atviras. Tik Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, ar pagal aukščiau nurodytus kriterijus smulkiųjų akcininkų akcijų paėmimas, nesusietas su oficialaus pasiūlymo įgyvendinimu, atitinka visuomenės poreikius. Autoriaus nuomone, squeeze-out right įtvirtinimas šiuo atveju neatitinka Konstitucijos dvasios, kadangi: 1.Kaip minėta, privalomas smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimas dažnai suprantamas kaip savotiška kompensacija stambiesiems akcininkams už privalomojo oficialaus pasiūlymo įtvirtinimą. T. y. akcininkui, įgijusiam bendrovės kontrolę, atsiranda pareiga oficialaus pasiūlymo būdu išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas. Tinkamas šios pareigos vykdymas tam tikrais atvejais suteikia teisę pasinaudoti squeeze-out right. ioje situacijoje pasireiškia konstitucinis asmenų lygybės principas, t. y. vienodas asmenų traktavimas, atsižvelgiant į jų teisinį statusą (šiuo atveju valdomą akcijų kiekį). Privalomojo akcijų pardavimo, nesusieto su oficialaus pasiūlymo procedūra, įtvirtinimas iškreipia šį principą, smulkieji akcininkai nepagrįstai diskriminuojami prieš stambiuosius. 2.Argumentas, kad Squeeze-out right saugo stambiuosius akcininkus nuo smulkiųjų piktnaudžiavimo nėra pakankamas pagrindas įtvirtinti šią teisę, kuri taikoma nepriklausomai nuo smulkiojo akcininko kaltės. ią problemą būtų galima spręsti įstatymų leidybos keliu, pvz., suteikiant akcinės bendrovės akcininkui teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų pardavimo Civilinio kodekso 2 knygos IX skyriuje nustatyta tvarka4. Kitas būdas taikyti minėtą skyrių pagal įstatymo analogiją, suteikiant kreipimosi teisę ir atviro tipo bendrovių akcininkams. 3.Efektyvaus bendrovės valdymo tikslas5 neturėtų būti priešpastatomas vertybinių popierių rinkos plėtrai. Lietuvos akcijų rinkai ypatingai būdinga listinguojamų bendrovių skaičiaus mažėjimo ir kapitalo koncentracijos tendencijos. Dėl šių priežasčių investicijos į vertybinius popierius tampa vis mažiau patrauklios. Squeeze-out right, ypač įgyvendinamos nepriklausomai nuo oficialaus pasiūlymo procedūros, įtvirtinimas dar labiau paskatins šias neigiamas tendencijas. 4.Privalomas smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimas, kaip ir sell-out right gali būti taikomas tik tose bendrovėse, kurios įtrauktos į atitinkamus biržos prekybos sąrašus. Smulkieji akcininkai negali įtakoti bendrovės vertybinių popierių listingavimo ar delistingavimo procedūrų. Tai gali sąlygoti dar vieną smulkiųjų ir stambiųjų akcininkų teisių disproporciją: squeeze-out right gali būti įgyvendinta visais atvejais, o sell-out right tik kai nuo stambiojo akcininko priklausomi valdymo organai įtraukė bendrovės vertybinius popierius į biržos prekybos sąrašus arba neįvykdė delistingavimo procedūrų. 5.Teisės normos turėtų teikti prioritetą silpnesniosios šalies interesų apsaugai. Nagrinėjamu atveju, autoriaus nuomone, teisės normos įtvirtina neproporcingą stipriosios šalies interesų apsaugą. Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, autorius daro išvadą, kad tikslinga susiaurinti squeeze-out right taikymo sferą, t. y šią teisę taikyti tik po oficialaus pasiūlymo pateikimo. Vertybinių popierių rinkos įstatyme nėra tiesiogiai nurodoma, ar squeeze-out right gali būti įgyvendinama ir tais atvejais, kai ribinis procentas įsigytas iki įstatymo, įtvirtinusio šią teisę įsigaliojimo, t. y. 2005 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad pradiniame projekte buvo siūloma, kad privalomas akcijų pardavimas būtų galimas ir tais atvejais, kai ribinis procentas įsigytas iki įstatymo įsigaliojimo. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas išreiškė abejonių dėl šios nuostatos atitikimo Konstitucijai [21]. Autorius, remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, mano, kad squeeze-out right negali būti taikoma tais atvejais, kai: 1) smulkiojo akcininko akcijos įsigytos iki įstatymo, įtvirtinančio squeeze-out right, įsigaliojimo arba 2) ribinis procentas įsigytas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Akcininkas, įsigydamas akcijas, pagrįstai tikisi, kad jos nebus iš jo paimtos be jo valios. Įstatymo, įtvirtinančio squeeze-out right, taikymas atgal šiuos teisėtus lūkesčius neabejotinai pažeistų bei sumažintų teisinį tikrumą. Atskirai paminėtinos nacionalinio įstatymo taisyklės, reglamentuojančios ribinio procento apskaičiavimą. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 str. 1 d. inter alia nustatyta:
“...akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime...“
Taigi, nacionaliniame įstatyme ribinis procentas, skaičiuojamas nuo valdomo akcijų kiekio. i nuostata, autoriaus nuomone, neatitinka Tryliktos bendrovių teisės direktyvos 15(5) straipsnio, kuris ribinio procento peržengimui reikalauja dviejų kriterijų, t.y. atitinkamos dalies kapitalo ir balsavimo teisių turėjimo (not less than 90 (95) % of the capital carrying voting rights and 90 (95) % of the voting rights in the company). Pavyzdžiui, akcininkas, valdo 96 procentus akcijų, kurios suteikia 96 procentus balsų. Pagal sudarytas sutartis šis akcininkas yra perleidęs balsavimo teises į 20 procentų akcijų. Pagal Tryliktąją bendrovių teisės direktyvą tokiu atveju nebūtų galima įgyvendinti squeeze-out right, o pagal nacionalinę teisę, taikant gramatinį aiškinimo būdą, - galima. Kita ginčytina nacionalinio įstatymo nuostata akcininkui, įgyvendinančiam saueeze-out right, suteikiama savigynos teisė. ios teisės realizavimo tvarka: jei smulkusis akcininkas nesudaro akcijų pirkimo-pardavimo sutarties arba neginčijo siūlomos kainos, privalomojo akcijų pardavimo teisę įgyvendinantis akcininkas, įvykdęs atsiskaitymo prievolę, turi teisę neginčo tvarka reikalauti, kad vertybinių popierių sąskaitose būtų padaryti įrašai apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą. Autoriaus nuomone, savigynos įtvirtinamas squeeze-out right įgyvendinimo procese nėra pateisinamas. Savigyną draudė jau romėnų teisė. Pavyzdžiui, Decretum Divi Marci nustatė taisyklę, kad asmuo negali vartoti jėgos siekdamas įgyvendinti savo teisę, o turi kreiptis pagalbos į valstybę [27, 28]. iuolaikinė teisė savigynos kaip subjektinės teisės gynybos priemonės, arba apskritai nepripažįsta, arba leidžia ją tik išimtinais atvejais [29]. Savigynos leidimas išimtinais atvejais aiškinamas ta aplinkybe, kad kartais būna atvejų, kai valstybės institucijų pagalba neprieinama, o bet koks delsimas gali padaryti daug žalos [29]. Squeeze-out right atveju žalos padarymas dažniausiai apskritai yra neįmanomas, kadangi ši teisė įgyvendinama nepriklausomai nuo smulkiojo akcininko kaltės. Be to, reikėtų atsižvelgti ir į akcininko, valdančio įmonės akcijų daugumą, finansines ir intelektualines galimybes ginti savo interesus teismo įstaigose.
Išvados Apibendrinant aukščiau nagrinėtus klausimus, galima padaryti šias išvadas: 1.Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtina privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisę, tačiau ją reglamentuojančios teisės normos labai skirtingos. Skirtumai pasireiškia dėl įmonių, kurioms taikoma ši teisė, teisinės organizacijos formų, sąryšio su privalomais oficialiaisiais pasiūlymais buvimu ir nebuvimu, dėl akcijų daugumos, kurią pasiekus galima įgyvendinti šią teisę, kompensacijos, kuri turi būti pasiūloma smulkiesiems akcininkams ir pan. 2.Valstybių, kuriose kilo squeeze-out right konstitucingumo klausimas, nacionaliniai teismai konstatavo, kad ši teisė yra suderinama su nuosavybės neliečiamumo principu. Smulkieji akcininkai turi labai nedaug galimybių įtakoti bendrovės valdymą. Pagrindinis šių akcininkų interesas bendrovėse, kurios yra valdomos vieno stambaus akcininko ar akcininkų grupės, yra turtinė nauda iš tokių akcijų. Todėl teisingas vertės už išperkamas akcijas nustatymas squeeze-out right atveju užtikrina, kad nėra pažeidžiamas konstitucijose įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. 3.Europos Sąjungos Tryliktąja bendrovių teisės direktyva siekiama suvienodinti kai kurias squeeze-out right taikymo sąlygas, tačiau kartu paliekama pakankamai laisvės valstybėms narėms. Pvz., dėl akcijų daugumos, kurią pasiekus galima įgyvendinti šią teisę, sąryšio su oficialiais pasiūlymais ir pan. 4.Lietuvos nacionalinėje teisėje tikslinga susiaurinti squeeze-out right taikymo sferą, t. y šią teisę taikyti tik po oficialaus pasiūlymo pateikimo. 5.Privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimo teisės taikymas neturi pažeisti teisėtų lūkesčių ir įstatymo negaliojimo atgal principų. 6.Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos dėl ribinio procento neatitinka Tryliktosios bendrovių teisės direktyvos nuostatų: squeeze-out right įgyvendinimui turėtų būti keliama ne tik kapitalo, bet ir balsų sąlyga. 7.Tobulintinas squeeze-out right realizavimo mechanizmas, savigynos taikymas įgyvendinant šią teisę nėra pateisinamas. Smulkiesiems akcininkams atsisakius sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, akcijų daugumą valdantis akcininkas turėtų siekti akcijų įgijimo pareikšdamas ieškinį teismui.
Literatūra 1.Report of The High Level Group of Company Law Experts on Issuses Related to Takeover Bids. Brussels, 2002. 2.Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 3.Antroji Tarybos direktyva dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendrovės steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo // [1977] OJ L26/1. 4.Trečioji Tarybos direktyva, pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalimi, dėl akcinių bendrovių jungimo // [1978] OJ 295/36. 5.Burkart M., Panunzi F. Mandatory Bids, Squeeze-out, Sell-out and the Dynamics of the Tender Offer Process // Law Working Paper. 2003, Nr. 10. 6.Edwards V. Europos Sąjungos bendrovių teisė. Vilnius: Eugrimas, 2002. 7.Bundesgesetzblatt I, 2001. 8.The Danish Public Companies Act. Consolidation Act No. 324 of 7 May 2000. 9.Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius: pradai, 1997. 10.Prancūzijos Kasacinio teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendimas. 11.Bundesgerichtshofzeitung. Bonn, 1962, Nr. 9. 12.Bundesgesetzblatt III. Bonn, 1994. P. 3210. 13.Sprendimai, priimti 1998 m. balandžio 4 d., 1999 m. gruodžio 10 d., 2000 m. rugpjūčio 23 d. Paskelbta Vokietijos Federacinio Konstitucinio teismo tinklalapyje www.bundesverfassungsgericht.de.; prisijungimo laikas: 2004-05-03. 14.Bundesgesetzblatt I, 2001. 15.Grundgesetz fr die Bundesrepublik Deutschland. Bonn, 1998. 16.http://www.bundesverfassungsgericht.de/cgi-bin/link.pl?entscheidungen; prisijungimo laikas: 2004-05-05. 17.COM (88) 823 final, 1989 m. vasario 16 d. [1989] OJ C64/8. 18.Directive 2004/25/EC of the European Parliament and of the Council of 21 April 2004 on Takeover Bids // [2004] OJ L142/12. 19.Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas // Valstybės žinios. 1996, Nr.16-412. 20.Vertybinių popierių rinkos įstatymo 15 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektas // http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=218401&Condition2=; prisijungimo laikas 2004-05-03. 21.Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada // http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=218841&Condition2=; prisijungimo laikas 2004-05-03. 22.Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada // http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=221810&Condition2=; prisijungimo laikas 2004-05-03. 23.Vertybinių popierių rinkos įstatymo 1, 2, 3, 8, 9, 10, 11, 15, 16, 17, 19, 20, 22, 23, 26, 27, 29, 36, 40, 41, 48, 51, 52, 53, 57, 59, 61, 65 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 19(1) straipsniu ir priedu įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 73-2514. 24.Tatham A. Europos Sąjungos teisė. Vilnius: Eugrimas, 1999. 25.Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 29-938. 26.Konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2003, Nr. 24-1004. 27.A Text-Book of Roman Law from Augustus to Justinian // by W. W. Buckland, 2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press, 1932. 28.Historical Introduction to the Study of Roman Law // by H. J. Jolowicz. Cambrige: Cambrige University Press, 1932. 29.Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. Vilnius, 2003.
Topic of Squeeze-out Right Doctoral Candidate Rolandas Misius Law University of Lithuania SUMMARY In the article the author analyses questions, related to squeeze-out right. By using the comparative method, the principles of legal regulation of foreign states and principle provisions are being discussed. Many states of the European Union regulate the squeeze-out right, but these provisions vary a lot. The author points out, that national courts of the member states, where the question of constitutionality has been arisen, stated, that such a right matched the principle of property inviolability. With the help of the logical, historical and systemic methods, the institute of squeeze-out right in the acquis communautaire is being discussed. The 13th Directive of company law, which intends to uniform the application conditions in the member states, is being analysed. The Directive also leaves enough freedom for the member states. With the help of the grammatical, logical, teleological and historical methods, the practise of Lithuania, related to the squeeze-out right, is being discussed. The lack of present regulation and possible decisions are being emphasised. The author suggests abridging the sphere of the squeeze-out right in the legal system of Lithuania to invoke this right only after the submission of the bid. By applying the national laws, which regulate the squeeze-out right, the principles of legal expectations and the prohibition of the retroactive law, cannot be infringed. In the opinion of the author, the provisions the 19 (1) article of the law of the stock market, concerning the threshold, contravenes the provisions of the 13th Directive: not only the condition of the capital, but also the condition of the votes must be raised for the implementation of the squeeze-out right. The perfection of the mechanism for the implementation of the squeeze-out right is being emphasised. The use of the self-defence by implementing this right is not justified. When the minor shareholders reject to sign a buying-selling agreement, the majority shareholder is intended to obtain shares through judicial institutions. The author expects that this article introduces with the regulation of the squeeze-out right, gives the assessment of the legal norms and initiates the discussions of the scholars of these questions.
|
|