TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
3K-7-936
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 13. Dėl CMR Konvencijos aiškinimo ir taikymo; dėl Draudimo įstatymo
19 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo

Krovinio perdavimu
laikytinas momentas, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui
ir pasirašo važtaraštyje. Nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento vežėjas
nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą.
T-et, kai krovinio
būklei nustatyti pasinaudojama nepriklausomų ekspertų ar specialistų
paslaugomis ir tokio patikrinimo rezultatai užfiksuoti tam tikrame dokumente,
tai riboja galimybę ginčyti patikrinimo metu užfiksuotą prekių būklę kaip
faktą, nors visais atvejais galima ginčyti žalos kroviniui atsiradimo
priežastis ir sąlygas.
Teismai, spręsdami
klausimą, ar reikalaujamos išieškoti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu
susijusiomis išlaidomis, turi nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp
netinkamo pervežimo ir krovinio gavėjo ar siuntėjo atliktų išmokų. Krovinio
utilizavimo ir ekspertizės atlikimo išlaidos (išskyrus atvejus, kai krovinys
sugadintas dėl CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose nurodytų
aplinkybių) yra susijusios su krovinio sugadinimu vežimo metu, todėl, jei jos
yra įrodytos, tai priklauso atlygintinoms išlaidoms ir yra išieškotinos iš
vežėjo.
Esant vežėjo civilinės
atsakomybės draudimo sutartyje nurodytiems dviem draudikams, pagal Draudimo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 8 punktą abu draudikai yra solidariai atsakingi
už draudimo išmokos sumokėjimą, esant draudiminiam įvykiui. Jų dalinės
atsakomybės įvardijimas draudimo polise nedaro jų daliniais atsakovais
draudėjui ar naudos gavėjui.


Civilinė byla Nr. 3K-7-936/2001 m.
  Bylų kategorija 54


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2001 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
 Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Č-o J-o (kolegijos pirmininkas), D-ės A-ės (pranešėja),
R-o Č-os, A-o D-o, 
V-us G-o, J-o Š-o ir P- Ž-io
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
“Mėlynoji uoga” kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m.
gruodžio 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “Mėlynoji uoga” ieškinį
atsakovams UAB “D-ajos autotransportas”, UAB DK “L-ra”, UAB DK “Drauda”,
tretysis asmuo UAB “Buchberge Transporte” dėl nuostolių išieškojimo.
 Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
 Ieškovas
UAB “Mėlynoji uoga” nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 4-8 dienomis atsakovas UAB
“D-ajos autotransportas” gabeno ieškovo krovinį – grybus iš Lietuvos į
Vokietiją. Krovinio dalis buvo sugadinta, dėl ko ieškovas patyrė 49788 Lt
nuostolių. Ieškovo teigimu, dėl krovinio sugadinimo kaltas atsakovas UAB
“D-ajos autotransportas”. Atsakovas buvo apsidraudęs draudimo kompanijose
“L-ra” ir “Drauda” krovinio vežėjo atsakomybės draudimu. P-ikslintu
ieškininiu reikalavimu (b. l. 108)
ieškovas prašė priteisti iš atsakovų UAB “D-ajos autotransportas”, UAB DK
“L-ra” ir UAB DK “Drauda” solidariai 43277 Lt nuostolių atlyginimui ir 854,23
Lt palūkanų. Be to, ieškovas prašė priteisti 6501 Lt tik iš atsakovo UAB
“D-ajos autotransportas”, kaip draudimu nepadengtą žalos dydį.
 Kauno
miesto apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimu UAB “Mėlynoji uoga”
ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad krovinio gavėjas vežėjui dėl grybų kokybės
pretenzijų iškrovimo metu nepareiškė, baravykus iš iškrovimo vietos išgabeno,
todėl laikė, kad krovinys gavėjui jau buvo perduotas. Teismas nusprendė, kad
ieškovas savo ieškininių reikalavimų neįrodė.
 Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 18 d. nutartimi
ieškovo UAB “Mėlynoji uoga” apeliacinį skundą atmetė. Kolegija motyvavo, kad
sutinkamai su CMR Konvencijos 17 str. 1 d. , vežėjo atsakomybė už krovinį
prasideda nuo momento, kai krovinys buvo priimtas vežti ir pasibaigia jo
pristatymo gavėjui momentu. Byloje ginčijamasi dėl krovinio pristatymo momento,
t. y. jo perdavimo gavėjui. Nustatyta, kad krovinys į paskirties vietą buvo
nugabentas 1999 m. rugsėjo 7 d. , kur jį gavėjo atstovas apžiūrėjo ir pretenzijų
vežėjui nepareiškė. Tik sekančią dieną, grybų iškrovimo metu, buvo rasti sugedę
baravykai, kurie buvo perkrauti į automobilį ir apžiūrėti eksperto. Tačiau,
nustačius grybų sugedimo faktą, krovinio gavėjas pažeidė CMR Konvencijos 30
str. nustatytas sąlygas pretenzijoms pareikšti. Sutinkamai su paminėtu
Konvencijos straipsniu laikoma, kad “jeigu gavėjas priima krovinį,
neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų
dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai,
manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje”.
T-ėl krovinio gavėjui nustačius akivaizdžius krovinio trūkumus, jis privalo iš
karto raštu pareikšti pretenzijas krovinio vežėjui (o ne krovinio siuntėjui),
kad pristatytas netinkamos kokybės krovinys. Kolegija padarė išvadą, jog byloje
nenustatyta, kad krovinio gavėjas būtų reiškęs pretenzijas krovinio vežėjui,
todėl laikytina, kad krovinys buvo pristatytas tinkamos būklės.
 Kasaciniame skunde
ieškovas UAB “Mėlynoji uoga” teigia, kad teismai spręsdami šią bylą pažeidė
materialines teisės normas, netinkamai išaiškindami ir taikydami CMR
Konvencijos 13 str. 1 p. , 17 str. 1 p. , 30 str. 1 ir 2 p. , bei CK 462 str. ir
Draudimo įstatymo 6 str. :
1.
Teismai
“krovinio pristatymo” sąvoką sutapatino su sąvoka “pristatyto krovinio
perdavimas”. CMR Konvencijos 13 str. 1 p. prasme sąvoka “krovinio pristatymas į
paskirties vietą” reiškia CMR
važtaraštyje nurodytos vietos pasiekimą ir ši aplinkybė tik suteikia teisę
krovinio gavėjui pareikalauti iš vežėjo perduoti antrąjį važtaraščio
egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimą”. CMR
Konvencijos 17 str. 1 p. prasme sąvoka “krovinio perdavimas” reiškia, jog
vežėjas perduoda krovinio valdymo teisę gavėjui, o krovinio gavėjas laisva
valia sutinka atgabentą krovinį priimti ir perimti krovinio valdymo teisę bei
pasirašyti važtaraštyje. Tik perdavus krovinio valdymą, vežėjas nutraukia
krovinio priežiūrą ir saugojimą ir būtent nuo krovinio perdavimo momento
išnyksta vežėjo atsakomybė už krovinį. Teismai konstatavo, kad krovinys į
paskirties vietą atvyko 1999 rugsėjo 07 vakare, krovinio gavėjas tik pamatavo
temperatūrą, ji buvo gera, todėl pretenzijos pareikštos nebuvo. Tačiau teismai
neatkreipė dėmesio į tai, kad atvykimo dieną krovinys perduotas nebuvo, nes
krovinio gavėjas priimti krovinį atsisakė (CMR Konvencijos 15 str. 2 p. ), o tai
reiškia, kad neperdavus krovinio gavėjui, vežėjo pareiga saugoti ir rūpintis
kroviniu nepasibaigė. Pristačius krovinį į paskirties vietą, tačiau jo
neperdavus gavėjui, vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą prezumpcija išlieka
ir vežėjas už krovinio sugadinimą privalo atsakyti (CMR Konvencijos 17 str. 1
p. ). CMR Konvencijos 17 str. 1 p. sąvoka “krovinio perdavimo momentas”
nesiejama su fizinio krovinio iškrovimo pradžia arba net pabaiga, krovinio
perdavimo momentas yra tuomet, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį
valdymui ir pasirašo važtaraštyje ir būtent nuo parašo važtaraštyje atsiradimo
momento, vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą. Teismai šioje
byloje neteisingai išaiškino CMR Konvencijos 17 str. 1 p. nurodytą sąvoką
“perdavimo momentas”, o tai sąlygojo klaidą išaiškinant iki kurio momento
galioja CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už krovinį
prezumpcija.
2.
Teismai
neteisingai išaiškino ir pritaikė CMR Konvencijos 30 str. 1 p. , nurodę, jog
šios normos taikymui nebuvo trijų būtinų sąlygų visumos. Netinkamą 30
straipsnio 1 dalies aiškinimą iš dalies lėmė oficialaus vertimo ir autentiškų
Konvencijos tekstų neatitikimai.
3.
Esant
akivaizdžiam krovinio trūkumui bei nepriklausomam ekspertui atlikus
patikrinimą, teismai turėjo taikyti CMR Konvencijos 30 str. 2 d. numatytą
taisyklę, kad tokio patikrinimo rezultatams prieštaraujantys įrodymai gali būti
pateikti tik esant neakivaizdiems krovinio trūkumams.
4.
CMR
Konvencijos 17 str. 1 p.  numatyta
vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą prezumpcija liko nepaneigta ir jis
privalo atsakyti už krovinio sugadinimą, o kompensacijos dydis yra 50 632,24
Lt.
5.
Draudimo
sutartyje nurodyta, kad draudikas yra UAB DK “L-ra” ir UAB DK “Drauda”, o tai
reiškia, kad pagal Draudimo įstatymo 19 str. 1 d. 8 p. , abu draudikai yra
solidariai atsakingi už draudimo išmokos sumokėjimą. Teismai nenustatė
Taisyklių 5 p. nurodyto nedraudiminio įvykio, draudikai taip pat nepasinaudojo Draudimo įstatymo 17 str.
3 d. jiems suteikta teise,esant draudimo sutarties sąlygų pažeidimui, nemokėti
ar sumažinti draudimo išmoką, be to, Taisyklių 13 p. nurodyta, kad draudėjo
sutarties sąlygų pažeidimas yra tuomet, kai nustatoma jo tyčia ar didelis
neatsargumas, o tokia vežėjo kaltės forma teismų nustatyta nebuvo. T-ėl
padarytos žalos atlyginimui draudikai privalo mokėti 44 131, 24 Lt draudimo
išmoką. Už padarytą žalą 44 131,24 Lt sumoje solidariai atsako vežėjas – UAB
“D-ajos autotransportas” ir draudikai – UAB DK “L-ra” bei UAB DK “Drauda”.
Draudimo sutartimi nepadengtos žalos dydžio (frančizės) ribose, lieka
atsakingas vežėjas, todėl 6501 Lt turi būti priteista tik iš vežėjo – UAB
“D-ajos autotransportas”.
Kasatorius prašo Kauno miesto apylinkės teismo
2000 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Kaumo apygardos Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą, ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų UAB “D-ajos
autotransportas”, UAB DK “L-ra” ir UAB DK “Drauda” solidariai UAB “Mėlynoji
uoga” naudai 44131,24 Lt, taip pat 6501 Lt priteisti tik iš atsakovo UAB
“D-ajos autotransportas”, atitinkamai priteisiant teismo išlaidas ir išlaidas
advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.  
 Atsiliepimas į kasacinį skundą negautas.
 Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
 Kasaciniame skunde yra nurodyti
teisės klausimai, susiję su CMR Konvencijos nuostatų, o taip pat nacionalinių
įstatymų normų taikymu bei aiškinimu, todėl išplėstinė teisėjų kolegija
pasisako dėl kiekvieno iš jų.
 1. Dėl CMR Konvencijos 17 str. 1 p. aiškinimo ir taikymo 

Kadangi CMR Konvencijos preambulėje numatyta, jog
šios konvencijos tikslas – siekti, kad valstybės - CMR Konvencijos dalyvės –
vienodai aiškintų ir taikytų šios konvencijos nuostatas, todėl teismai,
nustatydami krovinio perdavimo momentą, turi atsižvelgti į CMR Konvencijos
nuostatų, susijusių su krovinio perdavimu bei vežėjo atsakomybės pasibaigimu,
aiškinimą ir taikymą užsienio valstybių teismų praktikoje ( Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m.
gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28).
CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo
atsakomybės už krovinio sugadinimą nuo krovinio priėmimo vežti iki jo perdavimo
momento prezumpcija. CMR Konvencija tiesiogiai neapibrėžia krovinio perdavimo
momento, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apibrėžiant krovinio perdavimą,
susijusį su vežėjo atsakomybės už krovinį pasibaigimu, visų pirma, 
reikėtų sistemiškai aiškinti ir atsižvelgti į CMR Konvencijos nuostatas,
reguliuojančias su krovinio perdavimu susijusias procedūras, taip pat į
nacionalinės teisės nuostatas bei teismų praktiką.
Pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos
teismai konstatavo, jog krovinys gavėjui buvo pristatytas į paskirties vietą
1999 09 07 d, ir 1999 09 08 d. ,
iškraunant baravykus, buvo nustatytas jų visiškas gedimas, todėl sugadinti
baravykai buvo perkrauti į kitą automobilį bei peržiūrėti eksperto. Aplinkybę,
jog dalis krovinio (baravykai) 1999 09 08 d. buvo iškrauta, teismai įvertino
kaip krovinio perdavimą gavėjui, todėl sprendė, jog nuo iškrovimo momento
vežėjui netaikytina atsakomybė už krovinio sugadinimą.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CMR
Konvencijos nuostatas, reglamentuojančias krovinio perdavimą. Sistemiškai
aiškinant CMR Konvencijos nuostatas (12 str. , 13 str. , 17 str. 1 p. , 17 str. 4
p. “c” p. p. ), ir vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis bei užsienio
teismų praktika, darytina išvada, jog krovinio perdavimas sietinas su krovinio
valdymo perdavimu gavėjui momentu, nuo kurio vežėjo pareiga rūpintis kroviniu
pasibaigia. Taigi, pristatyto krovinio perdavimo negalima tapatinti su krovinio
iškrovimu, nes šie dalykai dažnai nėra susiję, ir ne visada iškrovimo momentas
yra vežėjo pareigos rūpintis kroviniu pasibaigimo momentas.
Vadovaujantis LR
Kelių transporto kodekso 31 straipsniu, krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas
priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje, o LR Kelių transporto kodekso 35
straipsnis numato, jog krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo
važtaraštyje momento.  CMR Konvencijos
13 str. 1 p. numato, jog krovinio ir tuo pačiu jo valdymo perdavimo momentas
patvirtinamas gavėjo parašu vežėjo jam perduotame važtaraštyje. Kaip buvo
nustatyta byloje, CMR važtaraštyje įrašas su gavėjo parašu dėl krovinio gavimo
padarytas 1999 09 09 d. T-ėl šis faktas byloje laikytinas prima facie įrodymu dėl krovinio perėjimo gavėjo dispozicijon
momento.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai konstatavę, jog krovinys atvyko į paskirties
vietą 1999 09 07 d. vakare, be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad krovinio
gavėjas jo nepriėmė, o tai reiškia, kad vežėjo pareiga rūpintis kroviniu,
atvykus į paskirties vietą, nepasibaigė (CMR Konvencijos 15 str. 2 p. ). Be to
teismai be pagrindo “krovinio perdavimo momentu” laikė faktinį krovinio
iškrovimo ir perkrovimo į kitą automobilį momentą. P-s krovinio perdavimas
nesietinas tik su krovinio iškrovimo pradžia ar pabaiga. Krovinio perdavimu
laikytinas momentas, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui
ir pasirašo važtaraštyje. Nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento, vežėjas
nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą.  
 Šioje byloje važtaraštyje
gavėjas pasirašė 1999 09 09 d. , konstatavęs dalies krovinio (voveraičių) priėmimą,
padaręs atžymą važtaraštyje, kad baravykus priimti atsisako. Taigi, teisine
prasme sugedę baravykai gavėjui perduoti nebuvo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau,
darytina išvada, jog pirmos ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino
CMR konvencijos nuostatas ir dėl to netinkamai nustatė krovinio perdavimo
momentą, siedami jį tik su krovinio iškrovimu bei neteisingai įvertindami kitas
bylos aplinkybes. Tai sąlygojo klaidą išaiškinant iki kurio momento galioja CMR
Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už sugadintą krovinį
prezumpcija.
2. Dėl CMR Konvencijos 30 str. 1 p. taikymo

Pirmosios ir antrosios instancijų teismai darė
išvadas, jog gavėjas, nustačius baravykų sugedimo faktą, pažeidė CMR
Konvencijos 30 str. 1 p. nustatytas sąlygas pretenzijoms dėl akivaizdžių
krovinio trūkumų pareikšti, todėl, sutinkamai su paminėtu Konvencijos
straipsniu, laikoma, kad gavėjas priėmė krovinį tinkamos būklės (tokios būklės,
kokia nurodyta važtaraštyje). Teismai konstatavo, kad nustačius akivaizdžius
krovinio trūkumus, gavėjas privalo iš karto raštu pateikti pretenzijas vežėjui,
o gavėjo padarytas įrašas važtaraštyje “baravykų atsisakyta (ekspertizės
aktas)” CMR Konvencijos prasme negali būti laikomas tinkamu pretenzijos
pareiškimu vežėjui.
 Tokios
teismų išvados nepagrįstos. Autentiško CMR Konvencijos teksto 30 str. 1 p.
numato, jog esant akivaizdžiam krovinio sugadinimui (byloje šį faktą pripažįsta
abi šalys), gavėjas laikomas priėmusiu prekių siuntą tokios būklės, kuri
nurodyta važtaraštyje, tik tuo atveju, jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo
drauge su vežėju arba nepateikia jam reklamacijų ne vėliau kaip krovinio
priėmimo momentu.  (žr. 2000 m.
birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo “Dėl Lietuvos
teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvenciją (CMR) nutarimo Nr
31” (toliau – AT Senato nutarimas Nr 31) 42 p. ).  Pažymėtina, jog netikslus šio straipsnio vertimas į lietuvių
kalbą iš dalies nulėmė neteisingą šio straipsnio aiškinimą. Oficialiame vertime
numatytos dvi sąlygos prezumpcijai laikyti gavėją priėmusiu prekių siuntą
tinkamos būklės akivaizdaus krovinio praradimo dėl sugadinimo atveju: 1) jeigu
gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo
jų būklės patikrinimo drauge su vežėju ir 2) nepateikia jam reklamacijų
ne vėliau kaip krovinio priėmimo momentu.  
Tuo tarpu autentiškame
Konvencijos tekste 30 str. 1 p. taikymas siejamas ne su abiejų minėtų sąlygų visetu,
bet su bent viena iš jų. Esant prieštaravimui tarp autentiško ir oficialaus
lietuviško Konvencijos tekstų, teismai, vadovaujantis 1969 m. V-os
konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 straipsniais, turėjo remtis autentišku
Konvencijos tekstu (AT Senato 2000 m.
gruodžio 21 d. Nutarimas Nr. 28).  
Be to, teismai, taikydami CMR Konvencijos 30 str.
1 p. , netinkamai jį aiškino, konstatuodami, jog pretenzijos (reklamacijos) turi
būti pareiškiamos raštu.  CMR
Konvencijos 30 str. 1 p. numato, jog pretenzijos vežėjui dėl krovinio būklės
privalo būti pareiškiamos raštu tik tuo atveju, jeigu krovinio praradimas ar
sugadinimas nėra akivaizdūs. Gavėjo reklamacijai, reiškiamai dėl akivaizdžių
trūkumų, nėra nustatyta privaloma rašytinė forma, todėl tokia reklamacija
vežėjui gali būti pareiškiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek bet kokia kita
forma (tame tarpe padarant atžymą važtaraštyje). Ar reklamacija vežėjui
pareikšta tinkamai kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į
reklamacijos tikslą bei konkrečias bylos aplinkybes (žr. , AT Senato nutarimo
Nr. 31 42 p. ).
CMR
Konvencijos 30 str. 1 p. prasme reklamacija – yra bendro pobūdžio pranešimas
vežėjui apie atvežto krovinio defektus. R-lamacijos tikslas – suteikti vežėjui
informaciją apie akivaizdžius trūkumus, kad vežėjas galėtų tuoj pat imtis
neatidėliotinų veiksmų žalos dydžiui, jos pobūdžiui ir susidarymo mechanizmui
nustatyti. Kaip buvo nustatyta byloje, gavėjas, priimdamas krovinį, atliko
krovinio būklės ekspertizę ir ja vadovaudamasis atsisakė priimti sugadintą
krovinio dalį, pažymėdamas tai važtaraštyje.  
Tokie gavėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog vežėjas buvo tinkamai
informuotas dėl krovinio sugadinimo, kaip to reikalauja CMR Konvencija.

3. Dėl CMR Konvencijos 30 str. 2 p. taikymo

Teisėjų kolegija
sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, jog
krovinio iškrovimo vietoje iškvietus ekspertą, buvo atliktas krovinio būklės
įvertinimas ir šie įvertinimo rezultatai užfiksuoti nepriklausomo eksperto
ekspertizės akte, turėjo taikyti CMR Konvencijos 30 str. 2 p. , kuriuo
vadovaujantis, eksperto išvada byloje
laikytina nenuginčijamu žalos dydžio įrodymu. T-et, kai krovinio būklei
nustatyti pasinaudojama nepriklausomų ekspertų ar specialistų paslaugomis ir
tokio patikrinimo rezultatai užfiksuoti atitinkamame dokumente, tai riboja
galimybę ginčyti patikrinimo rezultate užfiksuotą prekių būklę kaip faktą, nors
visais atvejais galima ginčyti žalos kroviniui atsiradimo priežastis ir
sąlygas.  (AT Senato nutarimo Nr. 31
apžvalga, 401 psl. ). Be to byloje
šalys neginčija žalos padarymo fakto.  
Gavėjas savo reikalavimams teisme pagrįsti turėjo įrodyti tai, jog žala atsirado laikotarpyje nuo krovinio priėmimo iki jo
perdavimo gavėjui momento. B- teisėjų kolegija,konstatavusi dėl CMR
Konvencijos nuostatų, kas laikytina “krovinio perdavimu” aiškinimo, daro
išvadą, kad krovinys buvo sugadintas, kai jis buvo vežėjo žinioje.
4. Dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą dydžio ir palūkanų

CMR Konvencijos
23 straipsnyje nurodoma, kad kompensacijos suma už prarastą ar sugadintą
krovinį yra apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai
krovinys priimtas vežti. Kai krovinių pervežimo dokumentuose yra vartojami
tarptautiniai prekybos terminai (INCOTERMS), jie yra aiškinami pagal
Tarptautinių prekybos rūmų parengtas oficialias prekybos terminų aiškinimo
taisykles – INCOTERMS. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad krovinys buvo gabenamas
pagal Tarptautinių prekybos terminų (INCOTERMS 1990) CPT sąlygą. Ši sąlyga
reiškia, kad transportavimo kaštai yra įskaitomi į krovinio vertę, todėl spręstina, ar pagrįstas yra ieškovo reikalavimas
kompensuoti dalį užmokesčio už vežimą.  
CMR Konvencija
numato kitų su vežimu susijusių mokėjimų atlyginimą (CMR Konvencijos 23 str. 4
d. ). Teismai, spręsdami klausimą, ar reikalaujamos išieškoti sumos yra
laikytinos kitais su vežimu susijusiais mokėjimais, turi nustatyti tiesioginį
priežastinį ryšį tarp netinkamo pervežimo ir krovinio gavėjo ar siuntėjo
atliktų mokėjimų. Krovinio utilizavimo ir ekspertizės atlikimo išlaidos
(išskyrus atvejus, kai krovinys sugadintas dėl 17 str. 2 ir. 4p. nurodytų
aplinkybių) yra susiję su krovinio sugadinimu vežimo metu, todėl, jei jos yra
įrodytos, jos priklauso atlygintinoms
išlaidoms, yra išieškotinos iš vežėjo.   
Pagal CMR
Konvenciją 5 metinių procentų palūkanų dydis yra numatytas CMR Konvencijos 27
str. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu yra
pateikiama pretenzija, o jeigu tokios nebuvo – nuo ieškininio pareiškimo
dienos,ir gali būti skaičiuojamos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (AT
Senato Nr. 31 36 p).  
5. Dėl draudimo sutarties ir vežėjo bei draudikų atsakomybės

LR kelių
transporto kodekso 57 str. 2 d. numatytas privalomas vežėjo, atliekančio
tarptautinius vežimus, civilinės atsakomybės draudimas. Kadangi vežėjo
civilinės atsakomybės draudimo sutartis savo prigimtimi yra sutartis trečiojo
asmens naudai, vežėjui reikalavimus reiškiantis asmuo taip pat gali reikalauti
žalos atlyginimo tiesiogiai iš draudiko, sudariusio su vežėju civilinės
atsakomybės draudimo sutartį arba iš jų abiejų (AT 2000 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2000).
R-alavimus reiškiantis asmuo gali reikšti ieškinį taip pat vežėjui ir draudikams kaip
bendraatsakoviams (žr. AT Senato Nr. 31 38 p. ). Šioje byloje pareikštas
ieškinys vežėjui ir draudimo kompanijoms kaip solidariems bendraatsakoviams.
Teismai, atmesdami ieškovo ieškinį tuo pagrindu, kad vežėjas nėra atsakingas už
krovinio sugadinimą, atmetė ieškinį tiek vežėjo, tiek ir draudimo kompanijų
atžvilgiu, netyrę aplinkybių ar buvo pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos
nemokėti, nors teisminio nagrinėjimo metu draudimo kompanijų atstovai tokias
aplinkybes aiškino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje draudikai
neturėjo galimybės pasinaudoti Draudimo
įstatymo 17 str. 3 d. jiems suteikta teise, jeigu draudimo sutarties sąlygos
būtų pažeistos, nemokėti ar sumažinti draudimo išmoką. T-ėl teisėjų kolegija
sprendžia, kad, padarius išvadą, jog vežėjas yra atsakingas už krovinio
sugadinimą, o ypatingai, kai ieškinys
yra reiškiamas vežėjui ir draudikams kaip solidariems bendraatsakoviams,
nurodytų aplinkybių ištyrimas yra svarbus bendraatsakovių (vežėjo ir
draudiko) atsakomybės dydžio
nustatymui. Šių faktinių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas yra pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, todėl byla yra perduotina nagrinėti
iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog esant vežėjo civilinės atsakomybės draudimo
sutartyje nurodytiems dviems 
draudikams, pagal Draudimo įstatymo 19 str. 1 d. 8 p. , abu draudikai yra
solidariai atsakingi už draudimo išmokos sumokėjimą, esant draudiminiam
įvykiui. Jų dalinės atsakomybės įvardijimas draudimo polise nedaro jų daliniais
atsakovais draudėjo ar naudos gavėjo atžvilgiu, pastarieji turi draudimo
kompanijos atžvilgiu solidarios atsakomybės reikalavimo teisę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies
5 punktu ir 370 straipsniu,
n u t a r i a :
 Kauno
miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai  Č-a- J-a-
  D-ė A-ė
R-a- Č-a
A-a- D-a-
V-us G-a-
J-a- Š-a-
P- Ž-ys
 
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt