TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 19. Dėl pa­sko­los
su­tar­ties po­bū­džio bei kre­di­ta­vi­mo už­sie­nio va­liu­ta

Teis­mas, tai­ky­da­mas pa­sko­los tei­si­nius san­ty­kius reg­la­men­tuo­jan­čias
nor­mas, kil­din­da­mas prie­vo­les iš šios su­tar­ties, pri­va­lė­jo nu­sta­ty­ti
ne tik su­si­ta­ri­mą dėl pa­sko­los su­tei­ki­mo, bet ir tai, kad pa­sko­los
da­ly­kas bu­vo per­duo­tas pa­sko­los ga­vė­jui.
Kre­di­ta­vi­mas už­sie­nio va­liu­ta, ne­si­lai­kant tei­sės ak­tais nu­sta­ty­tos
ope­ra­ci­jų at­li­ki­mo už­sie­nio va­liu­ta tvar­kos, ne­pa­nei­gia pa­sko­li­nių
san­ty­kių es­mės – pi­ni­gų per­da­vi­mo ki­tam as­me­niui nuo­sa­vy­bėn fak­to
su įsi­pa­rei­go­ji­mu juos grą­žin­ti, to­dėl ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas prie­vo­lės
grą­žin­ti pa­sko­lą pa­si­bai­gi­mo pa­grin­du.

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo                             Ci­vi­li­nė by­la
Nr. 3K–3–19/2001
pra­ne­šė­jas A. N-­kū­nas                                               Bylų kategorija 57. 1

NUTARTIS

2001 m. sau­sio 8 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko P. Ž-io, tei­sė­jų S. G-iaus, A. N-­kū­no,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal at­sa­ko­vo V. Bu­ni­kio
įmo­nės „Odos ga­mi­niai” ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo
2000 m. va­sa­rio 28 d. spren­di­mo ir Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. ge­gu­žės 9 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo
ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal Šiau­lių apy­gar­dos vy­riau­sio­jo pro­ku­ro­ro
ieš­ki­nį, gi­nant ieš­ko­vo AB „Šiau­lių ban­kas” in­te­re­sus, at­sa­ko­vui
V. Bu­ni­kio įmo­nei „Odos ga­mi­niai” dėl pa­sko­los, pa­lū­ka­nų ir dels­pi­ni­gių
pri­tei­si­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Ieš­ko­vas pra­šė pri­teis­ti
iš at­sa­ko­vo 334 360 Lt ne­grą­žin­tos pa­sko­los da­lies, 4160 Lt pa­lū­ka­nų
bei 6080 Lt dels­pi­ni­gių pa­gal 1995 m. sau­sio 10 d. pa­sko­los su­tar­tį
Nr. 1/10 ir 197 492,35 Lt sko­los už nu­pirk­tus pa­sta­tus, 2729,27 Lt pa­lū­ka­nų
bei 4363,12 Lt dels­pi­ni­gių pa­gal 1998 m. sau­sio 8 d. pir­ki­mo–­par­da­vi­mo
su­tar­tį, iš vi­so 549 184,74 Lt, iš­ieš­ko­ji­mą nu­krei­piant į at­sa­ko­vo
įkeis­tą ir ki­tą jam pri­klau­san­tį tur­tą. Jis nu­ro­dė, kad pa­gal 1995 m.
sau­sio 10 d. su­da­ry­tą tarp ša­lių pa­sko­los su­tar­tį Nr. 1/10 ieš­ko­vas
su­tei­kė at­sa­ko­vui 200 000 JAV do­le­rių pa­sko­lą. Su­tar­ties są­ly­gų
įvyk­dy­mas ir pa­sko­los grą­ži­ni­mas bu­vo už­tik­rin­tas 1995 m. lap­kri­čio
28 d. įkei­ti­mo su­tar­ti­mi, re­gist­ro Nr. 4191. At­sa­ko­vas ne­si­lai­kė
su­tar­ty­je nu­sta­ty­tų pa­sko­los grą­ži­ni­mo ter­mi­nų, ne­grą­ži­no pa­sko­los
da­lių, ne­mo­kė­jo pa­lū­ka­nų, to­dėl ieš­ko­vas
1999 m. va­sa­rio 3 d. pa­sko­los su­tar­tį nu­trau­kė. Be to, tarp tų pa­čių
ša­lių 1998 m. sau­sio 8 d. bu­vo su­da­ry­ta pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­tis,
pa­gal ku­rią ieš­ko­vas at­sa­ko­vui par­da­vė iš­si­mo­kė­ti­nai už 266 500
Lt pa­sta­to da­lį, sto­gi­nę ir kie­mo sta­ti­nius, esan­čius Šiau­liuo­se, Že­mai­tės
g. 145. Šios su­tar­ties įvyk­dy­mas bu­vo už­tik­rin­tas 1998 m. va­sa­rio 19
d. per­ka­mo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to įkei­ti­mo su­tar­ti­mi, re­gist­ro Nr.
661. At­sa­ko­vas da­lį per­ka­mo tur­to su­mos – 53 300 Lt per­ve­dė ieš­ko­vui
iki su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo, o li­ku­sią su­mą įsi­pa­rei­go­jo su­mo­kė­ti
ly­gio­mis da­li­mis iki 2001 m. bir­že­lio 30 d. At­sa­ko­vas sa­vo prie­vo­lės
pa­gal šią su­tar­tį taip pat ne­vyk­dė, lai­ku už nu­pirk­tą tur­tą neat­si­skai­ti­nė­jo,
ne­mo­kė­jo dels­pi­ni­gių bei pa­lū­ka­nų.
Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas
2000 m. va­sa­rio 28 d. spren­di­mu ieš­ki­nį pa­ten­ki­no vi­siš­kai. Teis­mas
nu­sta­tė, jog gin­čo pa­sko­los su­tar­tį pa­si­ra­šė pats at­sa­ko­vas V. Bu­ni­kis
bei įmo­nės fi­nan­si­nin­kė, jie sa­vo pa­ra­šų ne­gin­či­ja. At­sa­ko­vas nuo
pa­sko­los su­tar­ties su­da­ry­mo die­nos iki 1998 m. spa­lio mėn. 11 kar­tų
pra­šė pra­tęs­ti su­tar­tį, 7 kar­tus pa­si­ra­šė pa­sko­los kei­ti­mo su­tar­tis,
įkei­ti­mo su­tar­ti­mi įkei­tė sa­vo tur­tą, den­gė pa­sko­lą, mo­kė­jo pa­lū­ka­nas.
N-s by­lo­je ir nė­ra įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių, kad ieš­ko­vas iš­mo­kė­jo
at­sa­ko­vui pi­ni­gus pa­gal gin­čo pa­sko­los su­tar­tį, ta­čiau nu­ro­dy­tos
ap­lin­ky­bės įro­do, jog at­sa­ko­vas ga­vo pa­sko­lą ir vyk­dė su­tar­ti­nius
įsi­pa­rei­go­ji­mus. Teis­mas nu­ro­dė, kad at­sa­ko­vui nuo­sa­vy­bės tei­sė
į nu­pirk­tą pa­gal gin­čo pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­tį pa­sta­to da­lį at­si­ra­do
nuo 1998 m. sau­sio 9 d. – at­li­kus šio pa­sta­to tei­si­nę re­gist­ra­ci­ją
at­sa­ko­vo var­du Že­mės ir ki­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ka­dast­ro ir re­gist­ro
įmo­nė­je. Pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­ties są­ly­gų įvyk­dy­mo už­tik­ri­ni­mui
at­sa­ko­vas įkei­tė ieš­ko­vui nu­si­pirk­tus pa­sta­tus, įkei­ti­mo su­tar­tis
įre­gist­ruo­ta Že­mės ir ki­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ka­dast­ro ir re­gist­ro
įmo­nė­je. At­sa­ko­vas sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mų pa­gal pir­ki­mo–­par­da­vi­mo
su­tar­tį ne­si­lai­kė, už nu­pirk­tą tur­tą neat­si­skai­tė, ne­mo­kė­jo pa­lū­ka­nų
ir dels­pi­ni­gių, to­dėl gin­čo su­mos pri­teis­ti­nos iš at­sa­ko­vo ieš­ko­vui.
Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad dėl pa­sta­to trū­ku­mų at­sa­ko­vas ga­li pa­reikš­ti
pre­ten­zi­jas, rem­da­ma­sis CK 263 straips­niu.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2000 m. ge­gu­žės 9
d. nu­tar­ti­mi apy­gar­dos teis­mo spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą. Ko­le­gi­ja
kon­sta­ta­vo, kad ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mai yra grin­džia­mi tarp ša­lių su­da­ry­to­mis
pa­sko­los, pir­ki­mo–­par­da­vi­mo bei įkei­ti­mų su­tar­ti­mis, bet nė vie­na
iš su­tar­čių nu­sta­ty­ta tvar­ka nė­ra nu­gin­čy­ta. Ša­lys su­tar­tis pri­pa­ži­no
ir iš da­lies vyk­dė, ta­čiau at­sa­ko­vas sa­vo su­tar­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų
ne­vyk­dė tin­ka­mai, to­dėl pa­grįs­tai iš jo pri­teis­ta ne­grą­žin­tos pa­sko­los
da­lis, įsi­sko­li­ni­mas už nu­pirk­tą tur­tą, pa­lū­ka­nos bei dels­pi­ni­giai.
Ko­le­gi­ja lai­kė ne­ati­tin­kan­čiu fak­ti­nių by­los ap­lin­ky­bių ir to­dėl
ne­pa­grįs­tu at­sa­ko­vo tei­gi­nį, jog teis­mas ne­in­for­ma­vo at­sa­ko­vo
apie at­si­sa­ky­mą pri­im­ti jo pa­reikš­tą prie­šieš­ki­nį.
Ka­sa­ci­niu skun­du at­sa­ko­vas
pra­šo pa­nai­kin­ti teis­mų spren­di­mą bei nu­tar­tį ir by­lą per­duo­ti nag­ri­nė­ti
iš nau­jo že­mes­nės ins­tan­ci­jos teis­mui. Skun­das grin­džia­mas to­kiais
mo­ty­vais:
Gin­čo pa­sko­los su­tar­ty­je
nu­ro­dy­ta 200 000 JAV do­le­rių su­ma ne­bu­vo re­a­liai per­duo­ta at­sa­ko­vui.
Šį fak­tą pa­tvir­ti­na tai, jog at­sa­ko­vo įmo­nės bu­hal­te­ri­nė­je ap­skai­to­je
ne­bu­vo at­spin­dė­ta to­kia ope­ra­ci­ja, taip pat to­kios su­mos ne­bu­vo ir
ieš­ko­vo ka­so­je, iš­ra­šant ka­sos iš­lai­dų or­de­rį.
Pa­sko­los su­tar­tis su­da­ry­mo
mo­men­tu (iki 1995 m. lie­pos 5 d. CK 291 straips­nio re­dak­ci­jos įsi­ga­lio­ji­mo)
bu­vo re­a­li­nis san­do­ris, t. y. su­tar­ties įsi­ga­lio­ji­mo mo­men­tu bu­vo
lai­ko­mas pi­ni­gų per­da­vi­mo mo­men­tas. Ka­dan­gi pi­ni­gai įmo­nei re­a­liai
per­duo­ti ne­bu­vo, tai pa­sko­los su­tar­tis ne­įsi­ga­lio­jo ir dėl to ne­ga­lė­jo
bū­ti nu­gin­čy­ta ieš­ki­ni­nės tei­se­nos tvar­ka.
Teis­mai ne­at­krei­pė dė­me­sio
į tai, jog ne­va at­sa­ko­vui iš­duo­ta pa­sko­la prieš­ta­ra­vo ga­lio­ju­siems
nor­mi­niams ak­tams. Pa­gal Lie­tu­vos ban­ko val­dy­bos 1993 m. lie­pos 29 d.
pro­to­ko­lu Nr. 22 pa­tvir­tin­tos „Ope­ra­ci­jų už­sie­nio va­liu­ta vyk­dy­mo
Lie­tu­vos ban­kuo­se” tvar­kos 4. 6 ir 4. 7 punk­tus, kre­di­tus va­liu­ta ban­kai
ga­li teik­ti tik tarp­tau­ti­niams at­si­skai­ty­mams ir mo­kė­ji­mams fi­nan­suo­ti,
taip pat kre­di­tai už­sie­nio va­liu­ta pri­va­lo bū­ti tiks­li­niai.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą ieš­ko­vas pra­šo teis­mų spren­di­mą bei nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tus.
Jis nu­ro­do, jog teis­mui bu­vo pa­teik­ta ban­ko ka­sos kny­ga bei ka­sos pa­ja­mų
ir iš­lai­dų or­de­rių ori­gi­na­lai ir taip įro­dy­ta, kad ban­kas tu­rė­jo pi­ni­gų
ir at­sa­ko­vui pa­sko­los su­mą iš­mo­kė­jo. Be to, at­sa­ko­vui yra iš­kel­ta
bau­džia­mo­ji by­la pa­gal BK 322 straips­nį dėl ap­lai­daus ap­skai­tos tvar­ky­mo,
ir V. Bu­ni­kis, duo­da­mas pa­ro­dy­mus, ne­nei­gė, jog jo įmo­nė ga­vo mi­nė­tą
pa­sko­lą.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo pa­skir­tis yra vie­no­dos teis­mų prak­ti­kos tai­kant įsta­ty­mus for­ma­vi­mas.
Ap­skųs­ti teis­mo spren­di­mai ir nu­tar­tys ka­sa­ci­nė­je ins­tan­ci­jo­je
yra per­žiū­ri­mi tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu. Ka­sa­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­ku
ne­ga­li bū­ti klau­si­mai ir ar­gu­men­tai, su­si­ję su fak­ti­nių by­los ap­lin­ky­bių
nu­sta­ti­nė­ji­mu ir ver­ti­ni­mu, jei­gu tuo ne­lie­čia­mos fak­ti­nių ap­lin­ky­bių
nu­sta­ti­nė­ji­mo tvar­ką reg­la­men­tuo­jan­čios pro­ce­so nor­mos ar tai­syk­lės.
Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tas apie tai, kad at­sa­ko­vo įmo­nė pa­sko­los
ne­ga­vo, kad tai pa­tvir­ti­na tam tik­ri duo­me­nys, ne­su­da­ro ka­sa­ci­nio
nag­ri­nė­ji­mo da­ly­ko. Ka­sa­ci­nia­me skun­de ne­nu­ro­dy­ta iš­sa­mių mo­ty­vuo­tų
pa­grin­dų dėl pro­ce­so nor­mų, re­gu­liuo­jan­čių įro­dy­mus ir įro­di­nė­ji­mo
tai­syk­les, tai­ky­mo, nu­ro­dant, kad tos nor­mos bū­tų ne­tin­ka­mai aiš­kin­tos
ir tai­ky­tos. Tai reiš­kia, kad nuo­ro­da į ki­to­kias fak­ti­nes ap­lin­ky­bes
ar jų skir­tin­ga in­ter­pre­ta­ci­ja nuo tos, ku­ri yra skun­džia­muo­se teis­mų
pro­ce­si­niuo­se do­ku­men­tuo­se, ka­sa­ci­nia­me skun­de yra fak­to, o ne
tei­sės klau­si­mas.
Ka­sa­ci­nia­me skun­de yra
iš­kel­ti tei­sės klau­si­mai dėl pa­sko­los su­tar­ties po­bū­džio ir pa­sko­los
su­tar­ties vyk­dy­mo tvar­ką nu­sta­tan­čių tei­sės nor­mų tai­ky­mo.

Dėl pa­sko­los su­tar­ties
po­bū­džio

Ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad
pa­sko­los su­tar­ties su­da­ry­mo me­tu 1995 m. sau­sio 10 d. ga­lio­jo tei­sės
nor­mos, pa­gal ku­rias pa­sko­los su­tar­tis bu­vo re­a­li­nis san­do­ris,
t. y. jis bu­vo lai­ko­mas su­da­ry­tu nuo ta­da, kai pa­sko­los su­tar­ties da­ly­kas
iš tik­rų­jų bu­vo per­duo­tas pa­sko­los ga­vė­jui. Šis ar­gu­men­tas yra pa­grįs­tas.
B-­kų pa­sko­lų ope­ra­ci­jas re­gu­liuo­ja Ci­vi­li­nis ko­dek­sas ir ki­ti
įsta­ty­mai, bet Ko­mer­ci­nių ban­kų įsta­ty­mas ne­nu­sta­tė ki­tų tai­syk­lių
ban­ko pa­sko­los su­tar­čiai. Su­tar­ties su­da­ry­mo me­tu ga­lio­jo Ci­vi­li­nio
ko­dek­so 291 straips­nis, 1994 m. ge­gu­žės 17 d. įsta­ty­mo re­dak­ci­ja, pa­gal
ku­rią pa­sko­los su­tar­tis lai­ko­ma su­da­ry­ta pi­ni­gų ar­ba daik­tų per­da­vi­mo
mo­men­tu. Tei­si­nio pa­sko­los san­ty­kio tarp ša­lių at­si­ra­di­mui ne­už­te­ko
vien ša­lių iš­reikš­tos va­lios, o bu­vo bū­ti­nas su­tar­ties da­ly­ko – pi­ni­gų
ar ki­tų rū­ši­niais po­žy­miais api­brėž­to daik­to – per­da­vi­mas pa­sko­los
ga­vė­jui. P-s su­si­ta­ri­mas dėl pa­sko­los su­tei­ki­mo ne­bu­vo lai­ko­mas
pa­sko­los su­tar­ti­mi. Pa­žy­mė­ti­na, kad to­kia nuo­sta­ta yra iš­dės­ty­ta
ša­lių pa­sko­los su­tar­ties Nr. 1/10 4 punk­te, kur pa­sa­ky­ta, jog pa­sko­los
su­tar­tis įsi­ga­lio­ja nuo pa­sko­los ar jos da­lies su­tei­ki­mo mo­men­to.
Tai reiš­kia, kad teis­mas, tai­ky­da­mas pa­sko­los tei­si­nius san­ty­kius
reg­la­men­tuo­jan­čias nor­mas, kil­din­da­mas prie­vo­les iš šios su­tar­ties,
pri­va­lė­jo nu­sta­ty­ti ne tik su­si­ta­ri­mą dėl pa­sko­los su­tei­ki­mo,
bet ir tai, kad pa­sko­los da­ly­kas bu­vo per­duo­tas pa­sko­los ga­vė­jui.
By­lą nag­ri­nė­ję teis­mai
šių rei­ka­la­vi­mų ne­pa­žei­dė. Teis­mo spren­di­mu ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nu­tar­ti­mi bu­vo kon­sta­tuo­tos by­los nag­ri­nė­ji­mui reikš­min­gos
ap­lin­ky­bės: 1) su­si­ta­ri­mas dėl pa­sko­los su­tei­ki­mo su­da­ry­tas įsta­ty­mo
rei­ka­lau­ja­ma for­ma ir tvar­ka, t. y. ra­šy­ti­ne pa­sko­los su­tar­ti­mi;
2) su­si­ta­ri­me nu­ma­ty­to pa­sko­lin­ti da­ly­ko – pi­ni­gų – per­da­vi­mo
pa­sko­los ga­vė­jui fak­tas už­fik­suo­tas ban­ko ka­sos iš­lai­dų or­de­riu.
Tai, kad pa­sko­los ga­vė­jas pi­ni­gų fak­tiš­kai ne­ga­vo, tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta
nu­gin­či­jant pa­sko­los su­tar­tį (CK 293 straips­nis). Teis­mai to­kio­mis
nuo­sta­to­mis va­do­va­vo­si. Ka­sa­to­riaus nu­ro­dy­mas, kad pi­ni­gų jis nė­ra
ga­vęs, yra jo iš­va­da, ta­čiau tai nė­ra nu­sta­ty­ta by­lą nag­ri­nė­ju­sių
teis­mų. Teis­mo spren­di­me ir nu­tar­ty­je iš­va­da apie tai, kad at­sa­ko­vui
pa­sko­la bu­vo su­teik­ta, yra mo­ty­vuo­ta, o ka­sa­ci­nia­me skun­de ne­nu­ro­dy­ti
pro­ce­so nor­mų, re­gu­liuo­jan­čių įro­dy­mus ir įro­di­nė­ji­mo tai­syk­les,
pa­žei­di­mai, ku­rie lem­tų ne­tei­sin­gas teis­mo iš­va­das dėl fak­ti­nių by­los
ap­lin­ky­bių. Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tai dėl pa­sko­los su­tar­ties re­a­li­nio
po­bū­džio yra pa­grįs­ti. Nu­sta­ty­tos fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rioms
esant ši nuo­sta­ta tu­ri bū­ti tai­ko­ma, dėl to ne­kons­ta­tuo­ja­mas ma­te­ria­li­nės
tei­sės nor­mos pa­žei­di­mas ir pa­grin­das pa­nai­kin­ti teis­mo spren­di­mą
ir nu­tar­tį (Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 3542
straips­nio 2, 5 da­lys).

Dėl tei­sės nor­mų,
nu­sta­tan­čių pi­ni­gi­nių prie­vo­lių va­liu­tą ir pa­sko­los
su­tar­ties už­sie­nio
va­liu­ta vyk­dy­mo tvar­ką, tai­ky­mo

Ka­sa­ci­nia­me skun­de nu­ro­do­ma,
kad teis­mai neat­si­žvel­gė į tai, jog su­tei­kiant pa­sko­lą bu­vo pa­žeis­ti
įsta­ty­mai dėl kre­di­ta­vi­mo už­sie­nio va­liu­ta tai­syk­lių, dėl kre­di­to
tei­ki­mo tvar­kos.
Pa­sko­los su­tar­tis tu­rė­jo
bū­ti su­da­ry­ta ir vyk­do­ma pa­gal tuo me­tu ga­lio­ju­sių įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mus,
san­do­rio ša­lys sa­vo su­si­ta­ri­mu ne­ga­lė­jo pa­keis­ti im­pe­ra­ty­vių
įsta­ty­mo nuo­sta­tų. To­kių rei­ka­la­vi­mų ne­ati­tin­kan­tis san­do­ris ne­ga­lio­ja
(Ci­vi­li­nio ko­dek­so 47 straips­nis). Tarp ša­lių su­da­rant su­si­ta­ri­mą
sko­lin­ti pi­ni­gus ir jį vyk­dant at­si­ran­da pi­ni­gi­nė prie­vo­lė. Pi­ni­gi­nių
prie­vo­lių va­liu­tą nu­sta­to Ci­vi­li­nio ko­dek­so 184 straips­nis. Ja­me
įtvir­tin­ta pa­grin­di­nė tai­syk­lė, kad pi­ni­gi­nės prie­vo­lės iš­reiš­kia­mos
ir ap­mo­ka­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­liu­ta. Iš­im­tis iš jos ga­li nu­sta­ty­ti
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įsta­ty­mai (CK 184 straips­nio 2 da­lis). Už­sie­nio
va­liu­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je įsta­ty­mo 3 straips­nis (su­tar­ties su­da­ry­mo
me­tu ga­lio­jo jo re­dak­ci­ja pa­gal 1994 m. ba­lan­džio 28 d. įsta­ty­mą)
lei­do ban­kams teik­ti pa­sko­las už­sie­nio va­liu­ta, o ope­ra­ci­jų už­sie­nio
va­liu­ta at­li­ki­mo tvar­ką nu­sta­ti­nė­jo Lie­tu­vos ban­kas. Lie­tu­vos
ban­ko val­dy­bos 1993 m. lie­pos 29 d. pro­to­ko­lu Nr. 22 pa­tvir­tin­ta ope­ra­ci­jų
už­sie­nio va­liu­ta vyk­dy­mo Lie­tu­vos ban­kuo­se tvar­ka. Šiuo at­ve­ju
svar­bu yra tai, kad šie nor­mi­niai ak­tai lei­do nau­do­ti už­sie­nio va­liu­tą
ban­ko pa­sko­lų tei­ki­mui ir nu­sta­tė spe­cia­lią ope­ra­ci­jų at­li­ki­mo
tvar­ką. Pa­sko­los ša­lys su­si­ta­rė, kad pa­sko­la yra tei­kia­ma tiks­li­nei
pa­skir­čiai – ža­lia­vų įsi­gi­ji­mui, ta­čiau su­tar­ty­je ne­nu­ma­tė tvar­kos,
kaip tai bus at­lie­ka­ma. Jos sa­vo su­si­ta­ri­mu ne­ga­lė­jo pa­keis­ti tei­sės
ak­tais nu­sta­ty­tų tai­syk­lių, o jas de­ta­li­zuo­ti, nu­ma­ty­da­mi, ko­kio
as­mens pa­tei­kia­mos są­skai­tos tu­ri bū­ti ap­mo­ka­mos, ko­kiais ter­mi­nais
ir pan. Ka­dan­gi kre­di­ta­vi­mo tvar­ka su­tar­ty­je ne­bu­vo de­ta­li­zuo­ta,
tai šios nuo­sta­tos ne­bu­vo su­tar­ties są­ly­go­mis. Su­tar­tis lai­ko­ma su­da­ry­ta
ta­da, kai su­tar­ties ša­lys su­si­ta­rė dėl vi­sų es­mi­nių jos punk­tų. Es­mi­nė­mis
su­tar­ties są­ly­go­mis yra tos, ku­rios to­kio­mis lai­ko­mos pa­gal įsta­ty­mą,
ku­rios yra bū­ti­nos tos rū­šies su­tar­tims, ar­ba  dėl ku­rių su­si­ta­ri­mo pa­gei­dau­ja vie­na
iš su­tar­ties ša­lių. Są­ly­gos dėl pa­sko­los su­tei­ki­mo tvar­kos ne­tu­ri
bū­ti pri­va­lo­mai ap­tar­tos pa­gal Ci­vi­li­nio ko­dek­so 28 skir­snį, jos
nė­ra bū­ti­no­sios ban­ko pa­sko­los su­tar­ties są­ly­gos, to taip pat ne­pa­gei­da­vo
nė vie­na iš su­tar­ties ša­lių. Nė­ra pa­grin­do kal­bė­ti apie tei­sės ak­tų,
reg­la­men­tuo­jan­čių pa­sko­los su­tei­ki­mo tvar­ką už­sie­nio va­liu­ta,
tai­ky­mą su­tar­ties nuo­sta­tų ga­lio­ji­mui. Ki­tas klau­si­mas, ar bu­vo pa­žeis­ta
įsta­ty­mais nu­sta­ty­ta tei­si­nė tvar­ka, už ku­rios ne­si­lai­ky­mą at­si­ran­da
at­sa­ko­my­bė. Pa­sko­los su­tei­ki­mas už­sie­nio va­liu­ta net ir pa­žei­džiant
įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mus reikš­tų su­tar­ties da­lies (dėl prie­vo­lės iš­reiš­ki­mo
už­sie­nio va­liu­ta) ne­ga­lio­ji­mą, bet ne pa­sko­los ne­ga­lio­ji­mą ap­skri­tai.
Nu­ma­ty­mas su­tar­ty­je kre­di­ta­vi­mą vyk­dy­ti už­sie­nio va­liu­ta ki­to­kia
tvar­ka ar tai­syk­lė­mis, ne­gu nu­ma­to įsta­ty­mas, leis­tų da­ry­ti iš­va­dą
apie da­lies su­tar­ties ne­ga­lio­ji­mą dėl kre­di­ta­vi­mo tvar­kos, o ne pa­sko­li­nių
san­ty­kių ne­ga­lio­ji­mą ap­skri­tai. Šiuo at­ve­ju mi­nė­ti ar­gu­men­tai ne­tai­ky­ti­ni,
nes ban­kas tu­rė­jo tei­sę su­teik­ti pa­sko­lą už­sie­nio va­liu­ta, o kre­di­ta­vi­mo
ar ope­ra­ci­jų at­li­ki­mo tvar­kos su­tar­ty­je ša­lys ne­nu­sta­tė ki­to­kių
nei ga­lio­ję tei­sės ak­tai. Kre­di­ta­vi­mas už­sie­nio va­liu­ta, ne­si­lai­kant
tei­sės ak­tais nu­sta­ty­tos ope­ra­ci­jų at­li­ki­mo už­sie­nio va­liu­ta
tvar­kos, ne­pa­nei­gia pa­sko­li­nių san­ty­kių es­mės – pi­ni­gų per­da­vi­mo
ki­tam as­me­niui nuo­sa­vy­bėn fak­to su įsi­pa­rei­go­ji­mu juos grą­žin­ti,
to­dėl ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas prie­vo­lės grą­žin­ti pa­sko­lą pa­si­bai­gi­mo
pa­grin­du. Ko­le­gi­ja da­ro iš­va­dą, kad teis­mai ne­pa­žei­dė ma­te­ria­li­nės
tei­sės nor­mų dėl Ci­vi­li­nio ko­dek­so 184 straips­nio, Už­sie­nio va­liu­tos
Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je įsta­ty­mo 3 straips­nio, Lie­tu­vos ban­ko val­dy­bos
1993 m. lie­pos 29 d. pro­to­ko­lu Nr. 22 pa­tvir­tin­tos ope­ra­ci­jų už­sie­nio
va­liu­ta vyk­dy­mo Lie­tu­vos ban­kuo­se tvar­kos 4. 6 ir 4. 7 punk­tų tai­ky­mo.
Dėl to ko­le­gi­ja ne­nu­sta­to pa­grin­do pa­nai­kin­ti skun­džia­mą teis­mo
spren­di­mą ir nu­tar­tį (Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 3542
straips­nio 2, 5 da­lys).
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos CPK 368 straips­nio 1 da­lies 1 punk­tu, 370 straips­nio
1 da­li­mi,

n u t a r i a :

Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo
2000 m. va­sa­rio 28 d. spren­di­mą ir Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. ge­gu­žės 9 d. nu­tar­tį pa­lik­ti
ne­pa­keis­tus.
Nu­tar­tis ga­lu­ti­nė ir
ne­skun­džia­ma.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt