TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 29. Dėl tei­sės
nor­mų, tai­ky­ti­nų spren­džiant už­sie­nio ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo spren­di­mo
pri­pa­ži­ni­mo ir lei­di­mo vyk­dy­ti
Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je
klau­si­mą

Nag­ri­nė­jant už­sie­nio
ar­bit­ra­ži­nio teis­mo spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mo ir lei­di­mo vyk­dy­ti
klau­si­mą, pir­miau­sia rei­kia nu­sta­ty­ti, ar pra­šo­mas pri­pa­žin­ti ir
vyk­dy­ti ar­bit­ra­ži­nio teis­mo spren­di­mas yra pri­im­tas vals­ty­bės spe­cia­li­zuo­to
teis­mo, va­di­na­mo ar­bit­ra­žu, ar tre­čių­jų teis­mo. Vals­ty­bės spe­cia­li­zuo­tas
teis­mas, ku­ris ga­li bū­ti va­di­na­mas ar­bit­ra­žu, nė­ra lai­ko­mas ar­bit­ra­žu
1958 m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo
ir vyk­dy­mo pras­me, o jo spren­di­mas pri­pa­žįs­ta­mas ir lei­džia­mas vyk­dy­ti
ne pa­gal mi­nė­tos kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas. Tai­kant 1958 m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­ją
dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo, rei­kia
nu­sta­ty­ti, kad spren­di­mą pri­ėmė ar­bit­ra­žas kaip tre­čių­jų teis­mas.
Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo prie B-­ta­ru­si­jos pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mo
ir vyk­dy­mo klau­si­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je spren­džia­mas pa­gal 1958
m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­ją dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo
ir vyk­dy­mo, Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 481 straips­nį ir Ko­mer­ci­nio
ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 39–40 straips­nius, bet ne­tai­ko­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos su­tar­tis dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se, nes ši su­tar­tis
re­gu­liuo­ja vals­ty­bės teis­mų, o ne tre­čių­jų teis­mų, pri­im­tų spren­di­mų
pri­pa­ži­ni­mą ir vyk­dy­mą.

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo                             Civilinė byla Nr.
3K–3–150/2001
pra­ne­šė­jas A. N-­kū­nas                                               Bylų kategorija 124;
126

NUTARTIS

2001 m. va­sa­rio 5 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko R. Č-os, tei­sė­jų D. A-ės, A. N-­kū­no,
viešame teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal UAB „E-a” ka­sa­ci­nį
skun­dą dėl Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų
ko­le­gi­jos 2000 m. spa­lio 16 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je
by­lo­je pa­gal pa­reiš­kė­jo B-­ta­ru­si­jos VĮ „B-lesEksport” pra­šy­mą pri­pa­žin­ti
ir leis­ti vyk­dy­ti Lie­tu­vos Respublikoje Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo prie B-­ta­ru­si­jos pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų 2000 m. va­sa­rio
29 d. spren­di­mą.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Pa­reiš­kė­jas pra­šė pri­pa­žin­ti
ir leis­ti vyk­dy­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo prie B-­ta­ru­si­jos pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų 2000 m. va­sa­rio
29 d. spren­di­mą, ku­riuo iš UAB „E-a” pri­teis­ta VĮ „B-lesEksport” nau­dai
13 089,15 JAV do­le­rių sko­los, dels­pi­ni­gių ir ar­bit­ra­žo iš­lai­dų.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2000 m. spa­lio 16
d. nu­tar­ti­mi pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą pa­ten­ki­no, pri­pa­ži­no ir lei­do
vyk­dy­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio teis­mo
prie B-­ta­ru­si­jos pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų 2000 m. va­sa­rio 29 d.
spren­di­mą. Ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ko­mer­ci­nio
ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 40 straips­nį pri­pa­žin­ti ir vyk­dy­ti ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo spren­di­mą Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je ga­li bū­ti at­si­sa­ky­ta Niu­jor­ko
1958 m. kon­ven­ci­jos 5 straips­ny­je nu­ma­ty­tais pa­grin­dais, kai gin­čo
ša­lis, prieš ku­rią spren­di­mas nu­kreip­tas, pa­tei­kia įro­dy­mus, kad yra
šio įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 1–5 punk­tuo­se nu­ma­ty­tos ap­lin­ky­bės.
Ta­čiau at­sa­ko­vas UAB „E-a”, prieš ku­rį yra nu­kreip­tas teis­mo spren­di­mas,
to­kių įro­dy­mų ne­pa­tei­kė. Ko­le­gi­ja taip pat nu­ro­dė, jog nė­ra pa­grin­do
pri­pa­žin­ti ir tai, kad gin­čo ob­jek­tas pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
įsta­ty­mus ne­ga­li bū­ti ar­bit­ra­ži­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas ar­ba to
spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mas ir vyk­dy­mas prieš­ta­rau­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
įsta­ty­mų įtvir­tin­tai vie­ša­jai tvar­kai.
Ka­sa­ci­niu skun­du UAB
„E-a” pra­šo pa­nai­kin­ti Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos nu­tar­tį ir pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą at­mes­ti.
Ka­sa­to­riaus ma­ny­mu, teis­mas tu­rė­jo va­do­vau­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 2 punk­tu ir at­si­sa­ky­ti
pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­ži­nio teis­mo spren­di­mą, nes at­sa­ko­vui ne­bu­vo
rei­kia­mai pra­neš­ta apie by­los iš­kė­li­mą ar­bit­ra­ži­nia­me teis­me, jos
nag­ri­nė­ji­mo lai­ką ir vie­tą, apie ar­bit­ro pa­sky­ri­mą. By­lo­je pa­teik­ti
paš­to do­ku­men­tai apie pra­ne­ši­mų įtei­ki­mą at­sa­ko­vui ne­ati­tin­ka
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos 1992 m. spa­lio 20
d. tarp­vals­ty­bi­nės su­tar­ties dėl tei­si­nės pa­gal­bos 7 ir 10 straips­nių
rei­ka­la­vi­mų, be to, šie pra­ne­ši­mai bu­vo įteik­ti ne at­sa­ko­vo įmo­nės
dar­buo­to­jams, o ki­tiems as­me­nims.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą pa­reiš­kė­jas pra­šo teis­mo nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tą, o skun­dą
at­mes­ti. Jis nu­ro­do, kad by­los ša­lių ra­šy­ti­nių pra­ne­ši­mų įtei­ki­mo
tvar­ką nu­sta­to ne tarp­vals­ty­bi­nė su­tar­tis dėl tei­si­nės pa­gal­bos, o
B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio teis­mo įsta­ty­mo
30 straips­nis ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo
5 straips­nis. Vi­si esan­tys by­lo­je pra­ne­ši­mai bu­vo įteik­ti at­sa­ko­vui
ne­pa­žei­džiant nu­ro­dy­tų įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mų.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos 1992 m. spa­lio 20 d.                     tarp­vals­ty­bi­nės su­tar­ties dėl
tei­si­nės pa­gal­bos 7 ir 10 straips­nių tai­ky­mo

Už­sie­nio ar­bit­ra­žo
spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mą ir vyk­dy­mą Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je re­gu­liuo­ja
tarp­tau­ti­nė ir na­cio­na­li­nė tei­sė. Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si 1958
m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­ją dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo
ir vyk­dy­mo, ku­ri Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­jo 1995 m. bir­že­lio 12 d. Ją taip
pat yra ra­ti­fi­ka­vu­si B-­ta­ru­si­ja. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio
pro­ce­so ko­dek­so 481 straips­nis ir Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo
39–40 straips­niai yra na­cio­na­li­niai tei­sės ak­tai, nu­ma­tan­tys už­sie­nio
ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mą ir vyk­dy­mą Lie­tu­vo­je. Nag­ri­nė­jant
už­sie­nio ar­bit­ra­ži­nio teis­mo spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mo ir lei­di­mo
vyk­dy­ti klau­si­mą, pir­miau­sia rei­kia nu­sta­ty­ti, ar pra­šo­mas pri­pa­žin­ti
ir vyk­dy­ti ar­bit­ra­ži­nio teis­mo spren­di­mas yra pri­im­tas vals­ty­bės
spe­cia­li­zuo­to teis­mo, va­di­na­mo ar­bit­ra­žu, ar tre­čių­jų teis­mo.
Vals­ty­bės spe­cia­li­zuo­tas teis­mas, ku­ris ga­li bū­ti va­di­na­mas ar­bit­ra­žu,
nė­ra lai­ko­mas ar­bit­ra­žu 1958 m. kon­ven­ci­jos pras­me, o jo spren­di­mas
pri­pa­žįs­ta­mas ir lei­džia­mas vyk­dy­ti ne pa­gal mi­nė­tos kon­ven­ci­jos
nuo­sta­tas. Tai­kant 1958 m. kon­ven­ci­ją dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų
pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo, rei­kia nu­sta­ty­ti, kad spren­di­mą pri­ėmė ar­bit­ra­žas
kaip tre­čių­jų teis­mas. Tai yra gin­čo spren­di­mo bū­das, kai fi­zi­niai ar
ju­ri­di­niai as­me­nys, rem­da­mie­si sa­vo su­si­ta­ri­mu, tar­pu­sa­vio gin­čui
spręs­ti krei­pia­si ar įsi­pa­rei­go­ja kreip­tis ne į vals­ty­bės teis­mą, o
į jų su­si­ta­ri­mu pa­si­rink­tą ar­ba įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka pa­skir­tą
tre­či­ą­jį as­me­nį ar as­me­nis (Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 2
straips­nis). By­lo­je nu­sta­ty­ta, kad ar­bit­ražinio teis­mo spren­di­mas
pri­im­tas ne B-­ta­ru­si­jos vals­ty­bės teis­mo. Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo prie B-­ta­ru­si­jos pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mo
ir vyk­dy­mo klau­si­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je spren­džia­mas pa­gal 1958
m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­ją, Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 481 straips­nį ir
Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 39–40 straips­nius, bet ne­tai­ko­ma Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos ir B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos su­tar­tis dėl tei­si­nės pa­gal­bos
ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se,
nes ši su­tar­tis re­gu­liuo­ja vals­ty­bės teis­mų, o ne tre­čių­jų teis­mų,
pri­im­tų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mą ir vyk­dy­mą. Ko­le­gi­ja at­me­ta kaip
ne­pa­grįs­tą ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tą, kad ne­bu­vo tai­ky­ti mi­nė­tos
su­tar­ties 7 ir 10 straips­niai.

Dėl Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 2 punk­to, 1958 m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos
5 straips­nio tai­ky­mo

Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 2 punk­tas pa­kar­to­ja kon­ven­ci­jos 5
straips­nio 1 da­lies b punk­tą ir nu­ma­to, kad ga­li bū­ti at­si­sa­ky­ta pri­pa­žin­ti
ar vyk­dy­ti ar­bit­ra­žo teis­mo spren­di­mą, kai gin­čo ša­lis, prieš ku­rią
jis nu­kreip­tas, pa­tei­kia įro­dy­mus, kad jai ne­bu­vo rei­kia­mai pra­neš­ta
apie ar­bit­ro pa­sky­ri­mą ar apie ar­bit­ra­ži­nio teis­mo nag­ri­nė­ji­mą ar­ba
dėl ki­tų prie­žas­čių ši ša­lis ne­ga­lė­jo pa­teik­ti sa­vo pa­aiš­ki­ni­mų.
Pir­ma, kas tuo pa­sa­ky­ta, kad šio pa­grin­do įro­di­nė­ji­mo naš­ta ten­ka
at­sa­ko­vui. Pri­pa­ži­ni­mo ir lei­di­mo vyk­dy­ti klau­si­mą spren­dęs teis­mas
nu­sta­tė, kad at­sa­ko­vas bu­vo tin­ka­mai in­for­muo­tas apie pro­ce­są. Ka­sa­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mas, nag­ri­nė­jan­tis tei­sės klau­si­mus, ne­ga­li iš nau­jo
ver­tin­ti įro­dy­mų ir nu­sta­ty­ti ki­to­kių fak­ti­nių ap­lin­ky­bių (Ci­vi­li­nio
pro­ce­so ko­dek­so 358 straips­nio 1 da­lis), to­dėl at­sa­ko­vas sa­vo pa­rei­gos
ne­įvyk­dė ir nu­ro­do­mu pa­grin­du rem­tis ne­ga­li. An­tra, šis pa­grin­das
reiš­kia, kad įro­di­nė­ja­mas pa­grin­di­nių tei­sin­go pro­ce­so prin­ci­pų
pa­žei­di­mas – ne­su­tei­ki­mas ga­li­my­bės at­sa­ko­vui da­ly­vau­ti by­lo­je.
Šiuo at­ve­ju yra svar­bu, ar at­sa­ko­vas bu­vo in­for­muo­tas apie vyks­tan­tį
prieš jį pro­ce­są. Tei­sin­go pro­ce­so prin­ci­pai iš es­mės nė­ra pa­žeis­ti
ir ne­ga­li bū­ti at­si­sa­ko­ma pri­pa­žin­ti ir leis­ti vyk­dy­ti ar­bit­ra­ži­nio
teis­mo spren­di­mo, kai ša­lis tin­ka­mai kvies­ta į ar­bit­ra­žą, ta­čiau ne­at­vy­ko
į gin­čo nag­ri­nė­ji­mą ar ap­skri­tai ne­da­ly­va­vo ar­bit­ra­že. Ša­lys, su­da­ry­da­mos
ar­bit­ra­ži­nį su­si­ta­ri­mą, nu­ma­to, kad esant gin­čui spręs jį ne vals­ty­bės,
bet tre­čių­jų teis­me. Są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pas tei­sė­je rei­ka­lau­ja,
kad as­me­nys vyk­dy­tų pri­si­im­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus, o esant ar­bit­ra­ži­niam
su­si­ta­ri­mui tai reiš­kia, kad ša­lys įsi­pa­rei­go­ja ben­dra­dar­biau­ti
ne­vals­ty­bi­nia­me teis­me tiek, kiek tai rei­ka­lin­ga spren­džiant iš­ki­lu­sį
ne­su­ta­ri­mą. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja re­mia­si teis­mo nu­sta­ty­to­mis fak­ti­nė­mis
ap­lin­ky­bė­mis, kad at­sa­ko­vas tin­ka­mai bu­vo in­for­muo­tas apie prieš
jį vyks­tan­tį pro­ce­są, to­dėl pa­si­sa­ko, ar ne­pa­žeis­tos tei­sės nor­mos,
kai at­sa­ko­vui spe­cia­liai ne­bu­vo pra­neš­ta apie ar­bit­rų sky­ri­mą ar
jau pa­skir­tus ar­bit­rus. Tre­čia, nu­ro­dy­to punk­to pras­mė yra ta, kad ne­in­for­ma­vi­mu
apie ar­bit­ro pa­sky­ri­mą ar ar­bit­ra­ži­nį nag­ri­nė­ji­mą as­me­niui su­var­žo­ma
tei­sė teik­ti pa­si­aiš­ki­ni­mus, to­dėl teis­mo pro­ce­sas ne­ga­li bū­ti
tei­sin­gas, ne­iš­klau­sęs ir ant­rosios gin­čo pu­sės. Ta­čiau šis pa­grin­das
ne­su­si­jęs su tin­ka­mos teis­mo su­dė­ties klau­si­mu. Ša­lys ar­bit­ra­ži­ne
iš­ly­ga ne­nu­sta­tė ar­bit­rų skai­čiaus, jų pa­rin­ki­mo ir ki­tų klau­si­mų.
Jos nu­ro­dė nuo­la­ti­nę ar­bit­ra­žo ins­ti­tu­ci­ją, ku­ri ša­lių su­si­ta­ri­mu
tu­rė­jo or­ga­ni­zuo­ti gin­čo spren­di­mą, jį ap­tar­nau­ti bei vyk­dy­ti ki­tus
ša­lių su­si­ta­ri­mu su­teik­tus įga­lio­ji­mus. Nuo­lat vei­kian­čios ar­bit­ra­žo
ins­ti­tu­ci­jos pa­si­rin­ki­mas ro­do, kad ša­lys nu­ma­tė gin­čą spręs­ti
ins­ti­tu­ci­nia­me ar­bit­ra­že, o ne ad hoc ar­bit­raže. To­kiu at­ve­ju,
jei­gu ar­bit­ražinia­me su­si­ta­ri­me ne­ap­tar­ta ar­bit­rų skai­čius ir jų
sky­ri­mo tai­syk­lės, yra tai­ko­mos nag­ri­nė­jan­čio by­lą ar­bit­ra­žo tai­syk­lės
dėl ar­bit­rų skai­čiaus ir ar­bit­rų pa­rin­ki­mo. At­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti
ir įvyk­dy­ti už­sie­nio vals­ty­bės spren­di­mą pa­gal Niu­jor­ko kon­ven­ci­ją
ga­li­ma, jei­gu ar­bit­ra­žo su­da­ry­mo tvar­ka ne­bu­vo nu­sta­ty­ta ša­lių
su­si­ta­ri­mu, ir ne­ati­ti­ko vals­ty­bės, ku­rio­je vy­ko ar­bit­ra­žas,
įsta­ty­mų (Kon­ven­ci­jos 5 straips­nio 1 da­lies d punk­tas, Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 4 punk­tas), ta­čiau at­sa­ko­vas šiuo pa­grin­du
ar­gu­men­tų ne­pa­tei­kė ir to­kių ap­lin­ky­bių ne­įro­di­nė­jo. Esant duo­me­nims,
kad at­sa­ko­vas bu­vo in­for­muo­tas apie vyks­tan­tį prieš jį pro­ce­są, ta­čiau
ja­me ne­da­ly­va­vo, t. y. ne­ben­dra­dar­bia­vo su gin­čo ša­li­mi dėl kon­flik­to
iš­spren­di­mo, at­mes­ti­nas kaip ne­pa­grįs­tas ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tas,
kad bu­vo pa­žeis­tos at­sa­ko­vo tei­sės į tei­sin­gą pro­ce­są pa­gal 1958 m.
Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos 5 straips­nio 1 da­lies b punk­tą, o Ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
įsta­ty­mo 40 straips­nio 1 da­lies 2 punk­tas ne­pa­grįs­tai ne­tai­ky­tas.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja ne­kons­ta­tuo­ja pa­grin­dų teis­mo nu­tar­čiai pa­nai­kin­ti
ka­sa­ci­ne tvar­ka (Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 3542  straips­nio 5 da­lis).
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos CPK 368 str. 1 d. 1 p. , 370 str. ,

n u t a r i a :

Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. spa­lio 16
d. nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tą.
Nu­tar­tis ga­lu­ti­nė ir
ne­skun­džia­ma.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt