|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 30. Dėl bendrovės valdybos kompetencijos realizavimo; dėl Civilinio proceso kodekso 326, 332 straipsnių, 3542 straipsnio 2 dalies taikymo Bendrovės valdybos nutarimas sudaryti ekvivalentinę atlygintinę turto perleidimo sutartį, nurodant, kuris objektas ir už kokią kainą gali būti perleidžiamas, šiuo atveju yra pakankamas valdybos kompetencijai realizuoti analizuojant ir aprobuojant bendrovės sandorį, bet nereikalinga patvirtinti valdyboje viso numatomo sudaryti sutarties teksto (1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 3 dalis). Tai, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinėje instancijoje gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo pasirėmimas faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinio skundo argumentus, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Civilinio proceso kodekso 332 straipsnis). Teisės normų nenurodymas teismo sprendime, jeigu yra išdėstyti teisiniai ir faktiniai teismo sprendimo argumentai ir motyvai, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kasacine tvarka (Civilinio proceso kodekso 3542 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–210/2001 pranešėjas A. N-kūnas Bylų kategorija 22. 2; 107. 1;115 NUTARTIS 2001 m. vasario 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. S-čiaus, teisėjų D. A-ės, A. N-kūno, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Rimeda” kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1997 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Rimeda” ieškinį atsakovams Arvydo Martinkėno individualiai įmonei, Arvydo Staniulėno individualiai įmonei „Viskintas”, tretiesiems asmenims UAB „Era”, VĮ RIPPB Vilniaus filialui, Jumberui Tsetskhladzei, Jakobui Martensui, Aleksandrui Klopovui, Marinai Klopovai, R. Grigui, Vilniaus m. 2–ojo notarų biuro notarei Daivai Fokienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus m. 2–ajame notarų biure registracijos numeriu 1–4278, kuriuo ieškovą atstovaujantis realizacijos skyriaus viršininkas R. Grigas įgaliojo A. Staniulėno personalinę įmonę „Viskintas” parduoti ieškovui priklausančius objektus ar jų dalį pagal 1994 m. liepos 18 d. pasirašytos bendradarbiavimo sutarties sąlygas, taip pat pripažinti negaliojančia 1994 m. rugpjūčio 10 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir A. Martinkėno individualios įmonės, patvirtintą Vilniaus m. 2–ajame notarų biure registracijos numeriu 1–4297. Jis nurodė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas, už kurį pagal 1994 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimą veikė A. Staniulėno personalinė įmonė „Viskintas”, pardavė A. Martinkėno įmonei ieškovui priklausančius du administracinius pastatus ir gamybinį korpusą, esančius Vilniuje, Ševčenkos g. 16. A. Martinkėno individuali įmonė, atstovaujama A. Staniulėno personalinės įmonės, 1995 m. kovo 17 d. sutartimi šiuos pastatus pardavė trečiajam asmeniui UAB „Era”, kuris gamybinį korpusą pardavė trečiajam asmeniui J. Martensui, o administracinius pastatus pardavė trečiajam asmeniui J. Tsetskhladzei, kuris vieną iš jų pardavė tretiesiems asmenims M. Klopovai ir A. Klopovui. Ieškovo manymu, 1994 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimas ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryti pažeidžiant įstatymus, kadangi sudaryti ieškovo vardu tam neįgalinto asmens. Ginčijamą įgaliojimą pasirašė ne ieškovo AB „Rimeda” vadovas, o bendrovės realizacijos skyriaus viršininkas, valdybos narys R. Grigas, kuriam joks bendrovės valdymo organas nebuvo suteikęs tokių įgalinimų, o pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui nebuvo priimtas bendrovės valdybos nutarimas. Ieškovas taikytinais įstatymais nurodė CK 47, 66 straipsnius. Vilniaus apygardos teismas 1997 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nesutiko su ieškovo motyvu, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti neįgalinto juos sudaryti asmens, ir nurodė, kad AB valdyba 1994 m. kovo 29 d. posėdyje protokolo Nr. 3 trečiuoju punktu nutarė parduoti arba įkeisti bendrovei priklausančius objektus, tarp jų ir pastato dalį, esantį Ševčenkos g. 16, bei įgalioti realizacijos skyriaus viršininką R. Grigą atstovauti bendrovei pasirašant turto įkeitimo, pardavimo, bendradarbiavimo sutartis. 1994 m. liepos 18 d. bendradarbiavimo sutartimi, kurią pasirašyti ieškovo vardu buvo įgaliotas R. Grigas, ieškovas įgaliojo A. Staniulėno personalinę įmonę „Viskintas” parduoti ieškovui priklausančius objektus ar jų dalį. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad A. Staniulėno personalinė įmonė „Viskintas” turėjo du ieškovo įgaliojimus parduoti jam priklausančius objektus. N-s ginčo įgaliojimą pasirašė ne ieškovo vadovas, o R. Grigas, tačiau antrasis įgaliojimas – pagal bendradarbiavimo sutartį, patvirtina, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovo vardu neišeinant už suteiktų įgaliojimų ribų. Teismas laikė nepagrįstu ir kitą ieškovo teiginį, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduoti ne tie objektai, kuriuos bendrovės valdyba buvo nusprendusi perleisti 1994 m. kovo 29 d. bendrovės valdybos posėdyje. Teismo nuomone, bendrovės valdybai buvo žinoma, kad objektas, esantis Ševčenkos g. 16, susideda iš kelių savarankiškų pastatų, tačiau valdyba neįvardijo, kuriuos konkrečiai pastatus ji nutarė parduoti arba kuriuos norėjo išskirti, todėl atsakomybė atsiranda pačiam ieškovui, o ne atsakovui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugsėjo 11 d. nutartimi apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegijos nuomone, apygardos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą. Kolegija nurodė, kad ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 1995 m. sausio 13 d. , metu buvo pritarta R. Grigo veiksmams vykdant bendrovės, tarp jų ir 1994 m. kovo 29 d. , valdybos nutarimą. Tokiu būdu ieškovo aukščiausiasis valdymo organas pritarė minėto valdybos nutarimo daliai dėl R. Grigo įgaliojimo, kuriuo pastarasis buvo įgalintas pasirašyti bendrovės turto pardavimo sutartis bei bendradarbiavimo sutartis. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčo pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau kolegija iš apygardos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalino teismo motyvus dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad šia sutartimi buvo parduotas ne tas turtas, dėl kurio pardavimo buvo nuspręsta bendrovės valdybos posėdyje. Kolegija nurodė, kad ieškovas šio reikalavimo civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nebuvo pareiškęs. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas tokiais motyvais: 1. Teismai, darydami išvadą, jog ginčo įgaliojimas neprieštarauja įstatymams, neteisingai išaiškino ir taikė CK 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal minėtą straipsnį juridinio asmens duodamą įgaliojimą turi pasirašyti jo vadovas. R. Grigui nei įgaliojimo išdavimo metu, nei kitu metu nebuvo pavesta vykdyti AB „Rimeda” vadovo pareigų, joks bendrovės valdymo organas nebuvo suteikęs teisės R. Grigui pasirašyti įgaliojimą ieškovo vardu A. Staniulėno PĮ „Viskintas”. 2. Teismai netinkamai išaiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymą. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 26 straipsnį ieškovo 1994 m. kovo 17 d. įregistruotų įstatų 3 skyriaus 7. 5, 7. 6 punktus ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų pardavimo sutartys galėjo būti sudaromos tik valdybos nutarimu. AB „Rimeda” valdyba nutarimo dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebuvo priėmusi, todėl ši sutartis yra niekinė ir teismų turėjo būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. 3. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl ginčijamo įgaliojimo teisėtumo grindė tuo, kad ieškovo visuotinis akcininkų susirinkimas pritarė R. Grigo veiksmams vykdant bendrovės valdybos nutarimą. Tačiau ieškovas apeliacinio skundo negrindė šia aplinkybe, todėl, kasatoriaus manymu, teismas pažeidė CPK 326, 332 straipsnius. 4. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė įstatymų, kuriais vadovavosi, taip pažeidė CPK 222 straipsnio 4 dalies 4 punktą. 5. Apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš apygardos teismo sprendimo motyvus dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl to, kad sutartimi buvo parduotas ne tas turtas, dėl kurio pardavimo buvo nuspręsta, pažeidė CPK 15, 332, 326 straipsnius, nes nepadėjo ieškovui įgyvendinti jo teisių, išėjo už apeliacinio skundo ribų bei priėmė blogesnį sprendimą apeliantui. 6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 335 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes apeliacinį skundą nagrinėjo 2000 m. rugpjūčio 29 d. , o nutartį paskelbė tik 2000 m. rugsėjo 11 d. , t. y. praleido nustatytą septynių kalendorinių dienų terminą atidėti nutarties priėmimą ir paskelbimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą nepateiktas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Dėl Civilinio kodekso 70 straipsnio 1 dalies taikymo Civilinio kodekso 70 straipsnio 1 dalis nurodo bendruosius reikalavimus, kai įgaliojimas yra išduodamas juridinio asmens vardu. Įgaliojimą turi pasirašyti jo vadovas, dokumentas turi būti patvirtintas antspaudu. Šios taisyklės yra taikomos išduodant įgaliojimą – rašytinį įgalinimą asmeniui atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis, bet ne kitą atstovavimo teisę suteikiantį dokumentą. Teisę atstovauti taip pat suteikia įgaliojimas, duodamas perįgaliojimo būdu, t. y. kai įgaliotasis asmuo kitam asmeniui paveda atlikti veiksmus, kuriuos jis yra įgalintas atlikti. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojimo būdu, formą nustato Civilinio kodekso 73 straipsnio 2 dalis. Nagrinėjamu atveju įgaliojimas buvo duodamas asmens, kuris buvo įmonės vardu įgaliotas atlikti tam tikrus veiksmus. Tai reiškia, kad įgaliojimas buvo duodamas perįgaliojimo būdu, todėl jo išdavimo tvarkai taikoma Civilinio kodekso 73 straipsnio 2 dalis. Taigi Civilinio kodekso 70 straipsnio 1 dalis neturėjo būti taikoma, ir kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo motyvą, kad ši materialinės teisės norma pažeista. Ar galėjo tokį įgaliojimą pasirašyti ne įmonės vadovas, pasisakytina išanalizavus atitinkamas tuo metu galiojusių akcinių bendrovių įstatymų nuostatas. Dėl akcinių bendrovių įstatymo nuostatų taikymo Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad įgaliojimą pasirašė ne įmonės vadovas, kad įmonės valdyba įgyvendino savo išimtinę kompetenciją, susiję su atitinkamų akcinių bendrovių įstatymo ir įmonės įstatų nuostatų aiškinimu ir taikymu. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, juridinis asmuo savo teises įgyvendina per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymų bei įstatus suteiktų teisių ribas. Pasirašant 1994 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimą, galiojo 1994 m. akcinių bendrovių įstatymas, o nepakeisti pagal šį įstatymą įmonės įstatai galiojo tiek, kiek įstatymui neprieštaravo. Pažymėtina, kad dalis akcinės bendrovės valdybos nutarimų dėl sandorių su bendrovės turtu ir bendrovės atstovavimo buvo priimta dar galiojant 1990 m. akcinių bendrovių įstatymui, todėl analizuotinos ir jo nuostatos. Įgaliojimo pasirašymo metu sandorius turėjo teisę sudaryti administracijos vadovas, o bendrovės įstatuose ir darbo reglamente galėjo būti nustatytos veiklos sritys, kuriose savarankiškai veikti ir sudaryti bendrovės sandorius turi teisę administracijos vadovo pavaduotojai arba kiti įgalioti asmenys (1994 m. akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 dalis). Tai reiškia, kad, be administracijos vadovo, ir kitiems asmenims gali būti leidžiama sudarinėti sandorius įmonės vardu, reikiamai juos įgaliojus. Akcinės bendrovės „Rimeda” valdybos 1994 m. kovo 29 d. posėdyje protokolu Nr. 3 svarstyta dėl įmonės turto pardavimo, įkeitimo, o R. Grigas įgaliotas atstovauti bendrovei, pasirašant sutartis bei atliekant kitus su tuo susijusius veiksmus. Nurodomo valdybos posėdžio metu galiojo 1990 m. akcinių bendrovių įstatymas. Pagal jo 12 straipsnio 6 punktą bendrovė turėjo teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, tačiau nebuvo tiksliai apibrėžta administracijos vadovo kompetencija. Iš 1990 m. akcinių bendrovių įstatymo 26 straipsnio 1 dalies išėjo, kad akcinės bendrovės valdyba vadovavo bendrovės komercinei–ūkinei veiklai, tvarkė jos reikalus, todėl ji turi teisę sudarinėti sandorius, o 2 dalyje buvo numatyta, kad bendrovės valdyba gali dalį savo funkcijų, numatytų įstatuose, pavesti bendrovės administracijai. To paties įstatymo 29 straipsnio 3 dalis numatė, kad administracijos darbuotojų pareigas ir įgaliojimus nustato bendrovės valdyba, jeigu įstatuose nenumatyta kita taisyklė. Akcinės bendrovės įstatų 3 punktas numatė bendrovės teises, kurias realizuoti pavedė valdybai pagal įstatų 7. 6. 1 punkto 2 papunktį, tai teisingai nurodyta kasaciniame skunde. Tačiau dalis valdybos įgaliojimų galėjo būti deleguoti bendrovės administracijai, tai numatė įstatų 7. 6. 1 punkto 6 papunktis, o įstatų 7. 9. 4 punktas nurodė, kad administracijos darbuotojų pareigas ir įgaliojimus nustato valdyba. Taigi priimant valdybos nutarimą dėl įgalinimų R. Grigui suteikimo įstatymas ir įmonės įstatai numatė tokią galimybę. Įgaliojimo išdavimo metu galiojęs 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymas taip pat leido bendrovės sandorius sudaryti ir kitiems tinkamai įgaliotiems asmenims, ne tik administracijos vadovui. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas įstatymu kasacinio skundo argumentas, kad įgaliojimą galėjo pasirašyti tik administracijos vadovas, neturi teisinės reikšmės argumentas, kad R. Grigas nebuvęs paskirtas vykdyti įmonės vadovo pareigų, o argumentą, kad joks įmonės kompetentingas organas nesuteikė jam teisės pasirašyti įgaliojimo bendrovės vardu, paneigia bendrovės valdybos 1994 m. kovo 29 d. protokolas Nr. 3. Taip pat nepagrįstas teiginys, kad valdybos nutarimas įgalioti R. Grigą neatitinka įmonės įstatų, nes valdyba negalėjo niekam perduoti jos išimtinei kompetencijai priskirtų klausimų. Nutarimo priėmimo metu įstatymas ir įmonės įstatai leido valdybai dalį savo kompetencijos perleisti kitiems asmenims, nenurodant, kokios išimtys iš to daromos. Tai reiškia, kad tuo metu įstatyme nebuvo apibrėžta išimtinė valdybos kompetencija. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį valdybos įgaliojimų klausimą reguliavo 1994 m. akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnis. Jo 3 dalyje buvo numatyta, kad bendrovės valdyba analizuoja ir aprobuoja pateiktą medžiagą apie bendrovės sandorius, tačiau tuo nebuvo pavesta valdybai sudarinėti tuos sandorius, dėl kurių ji pasisakė. Apskritai šis įstatymas tiksliau sureguliavo administracijos įgaliojimus ir sandorių sudarymas tapo nebe valdybos, o administracijos vadovo kompetencija. Išimtys buvo numatytos 1994 m. akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 dalyje, tačiau joje valdybai irgi nebuvo suteikta išimtinė kompetencija sudaryti tam tikrus bendrovės sandorius. Dėl to neturi pagrindo argumentas, kad valdyba, įgaliodama R. Grigą, nepagrįstai perdavė dalį savo išimtinės kompetencijos. Valdybos nutarimo priėmimo metu sudaryti sandorius buvo valdybos kompetencija, tačiau įstatymas ir įmonės įstatai leido tam įgalioti kitus asmenis, todėl ši kompetencija nebuvo išimtinė. Realizuojant įgaliojimą ir sudarant perįgaliojimą, buvo išlikusi įstatymo nuostata, kad sandorius gali sudaryti ir kiti tinkamai įgalioti asmenys, o sandorių sudarymas nebuvo priskirtas valdybai apskritai. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu valdybos išimtinei kompetencijai priklausė analizuoti ir aprobuoti pateiktą medžiagą apie bendrovės sandorius. Bendrovės valdybos 1994 m. kovo 29 d. , 1994 m. birželio 28 d. ir 1994 m. rugpjūčio 4 d. nutarimai dėl konkretaus parduotino ar įkeistino bendrovės turto sąrašo nustatymo, šio turto vertės patvirtinimo ir sandoriams sudaryti įgalinimų R. Grigui suteikimo paneigia kasacinio skundo argumentą, kad bendrovės valdyba perdavė išimtinei kompetencijai priskirtą klausimą kitiems asmenims. Kasatorius neteisingai aiškina, kad ši išimtinė valdybos kompetencija galėjo būti realizuota tik valdybai priėmus nutarimą dėl konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. po sutarties teksto aprobavimo ir pritarimo jam. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrovės valdybos nutarimas sudaryti ekvivalentinę atlygintinę turto perleidimo sutartį, nurodant, kuris objektas ir už kokią kainą gali būti perleidžiamas, šiuo atveju yra pakankamas valdybos kompetencijai realizuoti analizuojant ir aprobuojant bendrovės sandorį, bet nereikalinga patvirtinti valdyboje viso numatomo sudaryti sutarties teksto (1994 m. akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 3 dalis). Dėl pasakytų motyvų atmestini kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista bendrovės valdybos kompetencija, kad valdyba nepriėmusi nutarimo dėl sudaromos sutarties. Dėl Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio taikymo Kasaciniame skunde nurodyta, kad buvo pažeistas Civilinio proceso kodekso 326 straipsnis, nes apeliacinės instancijos teismas priėmė blogesnį apeliantui sprendimą. Šis teismas vadovavosi įrodymais, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė, neįvertino apeliacinio skundo argumentų, kad pastatai buvo parduoti peržengiant įgaliojime nurodytą parduodamo turto apimtį, ir nepagrįstai iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalino motyvus apie parduodamo turto apimties neatitikimą suteiktam įgaliojimui atlikti sandorius su turtu. Kolegija pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 326 straipsnyje numatytas draudimas priimti blogesnį, nei skundžiamas, sprendimą ar nutartį. Jis taikomas tada, kai apeliacinės instancijos teismas pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kitaip išsprendžia klausimą iš esmės. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl nėra pagrindo kalbėti apie blogesnio sprendimo ar nutarties priėmimą apeliantui. Tai, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinėje instancijoje gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnis). Kolegija pažymi, kad ieškinio pagrindą šioje byloje sudarė aplinkybės, susijusios su įgaliojimų gavimu, tačiau tai buvo siejama išimtinai su įgaliojimo išdavimo forma, tvarka ir procedūra. Argumentus ir motyvus apie tai teismai įvertino, įstatymus taikė tinkamai. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad įgaliojimas buvo viršytas ir tuo, jog parduoti objektai, kurie nebuvo numatyti įgaliojime. Ieškininiai reikalavimai proceso eigoje atitinkamai papildyti nebuvo (Civilinio proceso kodekso 146 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo tirti ir teismo sprendime pasisakyti dėl šių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas tai pagrįstai pataisė, nurodydamas, kad šie motyvai šalintini iš sprendimo. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostata nėra blogesnė apeliantui, atvirkščiai, tuo išryškinta, kad ginčas dėl įgaliojimo faktiškų realizavimo apimčių teismo tvarka neišspręstas ir gali būti išnagrinėtas tokį reikalavimą pareiškus nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliantui buvo priimtas blogesnis sprendimas apeliacinėje instancijoje, kad taip buvo pažeistos jo procesinės teisės (Civilinio proceso kodekso 15 straipsnis). Dėl Civilinio proceso kodekso 332 straipsnio taikymo Kasacinio skundo motyvai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų, remiami tuo, kad šis teismas ištyrė ir rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme ir jais nebuvo remiamasi apeliaciniame skunde. Išėjimas iš apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo taikymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, tyrė svarbias faktines bylos aplinkybes, kurias nurodė atsakovas, atsikirsdamas į apeliacinį skundą. Jos nebuvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau pasirėmimo tokiomis aplinkybėmis negalima vertinti kaip išėjimą už apeliacinio skundo ribų. Argumentus, kad bendrovė yra pripažinusi sandorį vėlesniu valdymo organo pritarimu, nurodė atsakovas, todėl šie atsikirtimai turėjo būti išanalizuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismo pasirėmimas faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinio skundo argumentus, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Civilinio proceso kodekso 332 straipsnis). Dėl Civilinio proceso kodekso 222 straipsnio taikymo Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė materialinės teisės normos, kuri buvo taikoma, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka yra toks procesinės teisės normos pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Teismo sprendime buvo nurodyti teisiniai argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismas nepatenkino ieškininių reikalavimų. Teisės normų nenurodymas yra procesinės teisės normos pažeidimas, tačiau šis faktas nelėmė ieškininių reikalavimų vienokio ar kitokio išsprendimo. Todėl svarbu, ar teisiniai argumentai buvo iš esmės pagrįsti, o ne tai, ar buvo nurodyta teisės norma, kuri turėjo būti taikoma byloje. Teisinių argumentų nurodymas sudarė galimybes šaliai tinkamai pasinaudoti apeliacijos teise, todėl kad jai buvo žinomi argumentai, dėl kurių reikalavimas nepatenkintas, ir juos buvo galima ginčyti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisės normų nenurodymas teismo sprendime, jeigu yra išdėstyti teisiniai ir faktiniai teismo sprendimo argumentai ir motyvai, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kasacine tvarka (Civilinio proceso kodekso 3542 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo panaikinti skundžiamus teismo sprendimą ir nutartį (Civilinio proceso kodekso 3542 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 1 p. , 370 str. , n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 1997 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |