|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 35. Dėl indėlio sutarties Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei Civilinio kodekso 471 straipsnio aiškinimas turi būti siejamas su nurodytais Lietuvos banko valdybos priimtais teisės aktais. Nurodyti teisės aktai indėlių sutarties sudarymą sieja su realiu pinigų (grynųjų ar negrynųjų lėšų) perdavimu kredito įstaigai, tai yra indėlio sutartis yra realinė sutartis. Tai patvirtina nurodytų teisės normų lingvistinis aiškinimas, atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintas sąvokas ,,priimti indėlius”, „laikyti lėšas”, ,,išduoti pinigus” ir panašiai. Tai leidžia padaryti išvadą, kad tokia indėlio sutartis, kuria indėlininkas neperduoda banko nuosavybėn į savo vardu atidarytą sąskaitą pinigų, yra neteisėta. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–220/2001 pranešėjas E. L-a- Bylų kategorija 58 NUTARTIS 2001 m. kovo 5 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Č. J-o, teisėjų A. S-čiaus ir E. L-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Jadvygos Mulokos ir James E. McGraw atstovo advokato S. Puko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2000 m. kovo 3 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Jadvygos Mulokos ir James E. McGraw ieškinį atsakovui UAB ,,Medicinos bankas” dėl indėlių bei palūkanų priteisimo ir UAB ,,Medicinos bankas” priešieškinį dėl indėlių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys Romas B-nelis, Kęstutis Škėrius ir A-a- N-sėda. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : J. Mulokas ir J. E. McGraw pareiškė ieškinį atsakovui komerciniam bankui ,,Ancorobank”, kurio pavadinimas vėliau buvo pakeistas į UAB ,,Medicinos bankas”, kuriame prašė priteisti iš atsakovo negrąžintus indėlius ir nesumokėtas palūkanas. Tretieji asmenys byloje – Romas B-nelis, Kęstutis Šklėrius ir A-a- N-sėda. Ieškovė J. Mulokas nurodė, jog ji 1993 m. birželio 25 d. pasirašė su KB ,,Ancorobank” Lazdijų filialu terminuoto indėlio sutartį, pagal kurią perdavė bankui 30 000 JAV dolerių 12 mėnesių laikotarpiui už 48 proc. metinių palūkanų. B-ke jai buvo atidaryta sąskaita Nr. 076861 ir išduota indėlininko knygelė. Pasibaigus indėlio sutarties terminui, sutartis buvo pratęsta, sumažinant metinių palūkanų dydį iki 20 procentų. Nuo 1995 m. sausio 1 d. bankas palūkanų nemokėjo, o indėlį grąžinti atsisako. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 30 000 JAV dolerių indėlį ir 5010 JAV dolerių palūkanų, kurios skaičiuojamos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. lapkričio 1 d. Ieškovas J. E. McGraw nurodė, kad jis 1993 m. birželio 29 d. terminuoto indėlio sutarties pagrindu į AB ,,Ancorobank” Lazdijų filialą įnešė 100 000 JAV dolerių 12 mėnesių laikotarpiui su 35 procentų metinių palūkanų. Jam banke buvo atidaryta sąskaita Nr. 076560 bei išduota indėlininko knygelė. Po metų sutartis buvo pratęsta iki 1994 m. rugsėjo 30 d. , sumažinant palūkanų dydį iki 27 procentų. 1994 m. rugsėjo 30 d. sutartis buvo pratęsta iki tų pačių metų gruodžio 30 d. , skaičiuojant 20 procentų dydžio palūkanas. B-kas palūkanas mokėjo iki 1995 m. kovo 31 d. , vėliau jų mokėjimą nutraukė, o indėlio negrąžino. Ieškovas prašė teismą priteisti 100 000 JAV dolerių indėlį ir 11 670 JAV dolerių palūkanų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 31 d. iki 1995 m. lapkričio 1 d. Atsakovas UAB ,,Medicinos bankas” su ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriuo reikalavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47, 52 ir 57 str. pagrindu pripažinti su ieškovais J. Mulokas ir J. E. McGraw sudarytas indėlių sutartis negaliojančiomis. Atsakovas nurodė, kad ieškovai neperdavė atsakovui jokių indėlių. Šios sutartys neatitinka įstatymų reikalavimų, jomis siekta pridengti kitą sandorį – tarp ieškovų ir UAB ,,Litpoliinter” sudarytą paskolos sutartį. Ieškovai su priešiniu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes indėlių sutartys realiai buvo sudarytos, ieškovų įnešti pinigai įtraukti į banko balansą, tų sutarčių pagrindu ieškovui buvo mokamos palūkanos. Vilniaus apygardos teismas 2000 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino, pripažindamas negaliojančiomis 1993 m. birželio 25 d. komercinio banko ,,Ancorobank” ir J. Mulokas sudarytą terminuoto (trumpalaikio) indėlio sutartį, 1993 m. birželio 29 d. komercinio banko ,,Ancorobank” ir J. E. McGraw sudarytą terminuoto indėlio sutartį bei 1994 m. rugsėjo 30 d. komercinio banko ,,Ancorobank” ir J. E. McGraw sudarytą sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškovai iš tikrųjų pagal ginčo sutartis neperdavė atsakovui grynųjų, taip pat negrynųjų pinigų, kadangi pagal tuo metu galiojusias teisės normas indėlio sutartis buvo laikoma realine sutartimi, todėl ginčo sutartys pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 47 ir 59 str. ). Be to, teismas padarė išvadą, kad ginčo santykiams turėjo būti taikoma CK 293 str. 1 dalis, kuri suteikė teisę paskolos gavėjui, negavusiam pinigų, nuginčyti visos sutarties galiojimą. Teismas sutiko, jog ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai ir jais siekta pridengti ieškovų santykius su R. B-neliu ir UAB ,,Litpoliinter”. Tačiau teismas pripažino šiuos sandorius niekiniais ir negaliojančiais CK 47 str. pagrindu. Teismas pažymėjo, kad ieškinio patenkinimas ne tik prieštarautų teisės normoms, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo kriterijų (CK 11 str. 7 d. ). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, 2000 m. rugsėjo 12 d. nutartimi skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ginčijamas sutartis kaip realines, tinkamai ištyrė įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad atsakovas pinigų iš ieškovų pagal indėlių sutartis faktiškai negavo. Todėl šios sutartys pripažintos negaliojančiomis CK 47 str. ir Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 6 str. pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nors rėmėsi CK 52 str. , tačiau pripažino sandorį negaliojančiu tik CK 47 str. pagrindu. Be to, UAB ,,Litpoliinter” nebuvo įtraukta į dalyvaujančių byloje asmenų ratą. Tačiau apeliaciniame skunde šiais argumentais nesiremiama, o CPK 338 str. 2 d. prasme tai nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Kasaciniu skundu ieškovai J. Mulokas ir J. E. McGraw prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2000 m. kovo 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, o atsakovo UAB ,,Medicinos bankas” priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) ieškovai įrodė, kad faktiškai lėšas pagal indėlių sutartis atsakovai gavo. Bylą nagrinėję teismai klaidingai išaiškino Komercinių (akcinių) bankų įstatymo (1990 07 02 redakcija) 1 str. 1 d. 1 p. , 6 str. bei 471 str. , nes laikė, jog pinigai galėjo būti įnešti tik patiems ieškovams atvykus į komercinio banko ,,Ancorobank” vardinį filialą ir čia asmeniškai įteikus pinigus. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad atsakovas indėlio sutartis pripažino, mokėjo pagal jas palūkanas; 2) bylą nagrinėję teismai netinkamai išaiškino CPK 11 str. 7 d. įtvirtintus teisingumo kriterijus, nes byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad banko finansiniuose dokumentuose įrodyta, jog indėliai gauti; 3) atsakovas pareiškė priešinį ieškinį praleidęs ieškininės senaties terminą. Todėl bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 83 str. reikalavimus. Atsakovas UAB ,,Medicinos bankas” atsiliepimu į kasacinį skundą prašo 2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį bei 2000 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 1) didžioji dalis kasacinio skundo argumentų susijusi su tuo, kad kasatorius įrodinėja, jog bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos faktinių aplinkybių. Tai siejama su netinkamu įrodymų tyrimu ar vertinimu bei kitų CPK normų pažeidimu. Kasacinės instancijos teismas pagal CPK 358 str. 1 d. fakto klausimų nenagrinėja, o sprendžia tik teisės klausimus. Dėl to ieškovų kasaciniame skunde išdėstytas kitoks nei pirmosios instancijos teismo sprendime bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje bylos faktinių aplinkybių vertinimas negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas; 2) teismai tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas CK 471 str. , Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. bei 6 str. ir CK 47 str. Tai atitinka CPK 11 str. 7 d. numatytus teisingumo ir protingumo kriterijus; 3) pirmosios instancijos teisme ieškovai nereikalavo taikyti ieškininės senaties (CK 85 str. 2 d. ), todėl teismai neturėjo pagrindo taikyti CK 90 str. įtvirtintas senaties termino pasibaigimo pasekmes. Argumentų, susijusių su ieškinine senatimi, ieškovai nenurodė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Lietuvos Respublikos CPK 358 straipsnio 1 dalis, apibrėždama kasacinio skundo ribas, nustato, kad teismas, remdamasis sprendime ar nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami tiek teisės, tiek fakto klausimai, sprendžiant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi, nes kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Kasacinio skundo argumentai, kurie gali būti pripažįstami teisės klausimu, yra susiję su CK 471 straipsnio, Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio taikymu ir aiškinimu. Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir padarė klaidingas išvadas. Kadangi kasaciniame skunde šios aplinkybės nesiejamos su įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 57–92 straipsniuose, pažeidimu, todėl kasacinės instancijos teismas dėl šių argumentų gali pasisakyti tik tiek, kiek jie susiję su materialinės teisės normų taikymu ir aiškinimu. Kasatoriaus išdėstytas kitoks nei pirmos instancijos teismo sprendime bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje bylos faktinių aplinkybių įvertinimas negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 358 str. 1 d. ). Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad komercinis bankas yra kredito įstaiga, savo veiklą grindžianti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš juridinių ir fizinių asmenų priėmimu bei kreditų teikimu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Nurodyto įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. nustato, kad komerciniai bankai turi teisę priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas, o 6 str. nurodo, jog bankų ir klientų santykiai nustatomi sutartimis. Lietuvos CK 471 straipsnio 1 dalis (1991 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. I–1935) nustatė galimybę laikyti lėšas taupomajame banke ir kitose kredito įstaigose ir jomis disponuoti remiantis kredito įstaigų įstatais ir nustatymo tvarka išleistomis taisyklėmis. Detaliau indėlių priėmimo bei disponavimo tvarką reglamentavo Lietuvos banko valdybos priimti teisės aktai: 1991 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu patvirtintos ,,Sąskaitų užsienio valiuta ir rubliais atidarymo ir disponavimo Lietuvos Respublikoje taisyklės”, po to, įvedus litą, 1993 m. rugsėjo 21 d. nutarimu patvirtintos ,,Gyventojų indėlių operacijų Lietuvos bankuose taisyklės” (Žin. , 1993, Nr. 50–988) ir ,,Einamųjų sąskaitų ir terminuotų indėlių užsienio valiuta atidarymo ir disponavimo Lietuvos Respublikoje taisyklės” (Žin. , 1993, Nr. 59–1158). Todėl Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. bei CK 471 str. aiškinimas turi būti siejamas su nurodytais Lietuvos banko valdybos priimtais teisės aktais. Nurodyti teisės aktai indėlių sudarymo sutartį sieja su realiu pinigų (grynųjų ar negrynųjų lėšų) perdavimo kredito įstaigai, tai yra indėlio sutartis yra realinė sutartis. Tai patvirtina nurodytų teisės normų lingvistinis aiškinimas, atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintas sąvokas ,,priimti indėlius”, „laikyti lėšas”, ,,išduoti pinigus” ir panašiai. Tai leidžia padaryti išvadą, kad tokia indėlio sutartis, kuria indėlininkas neperduoda banko nuosavybėn į savo vardu atidarytą sąskaitą pinigų, yra neteisėta. Ginčijamų indėlių sutarčių 1. 1 p. nuostatos ,,įneša 30 000 JAV D (valiuta)” bei ,,įneša 100 000 JAV D. (valiuta)” patvirtina, jog šalys konstatavo realų ieškovų indėlių perdavimą atsakovui ir nesusitarė dėl kitokio ieškovų indėlių (piniginių lėšų) perdavimo atsakovui būdo, tai yra indėlio sutartyse nėra jokių nuorodų ar žymų, jog būtent ieškovų lėšos, kaip indėliai, ,,Ancorobank” yra perduodamos per trečiąjį asmenį R. B-nelį ar UAB ,,Litpoliinter”. Šią išvadą patvirtina ir dokumentų, patvirtinančių realų indėlių perdavimą, tačiau neatitinkančių tikrovės, surašymas, taip pat ir indėlio sutartyse nurodyta jų sudarymo vieta – Lazdijai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėję bylą teismai tinkamai išaiškino bei pritaikė ginčo santykius reglamentavusias materialinės teisės normas ir laikė, jog sudarytos indėlių sutartys, kada ieškovai neperdavė piniginių lėšų atsakovui, neatitinka Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. , 6 str. , CK 471 str. reikalavimų bei prieštarauja įstatymui (47 str. 1 d. ), todėl negalioja. Šiuo atveju indėlio gavėjas, negavęs piniginių lėšų, turi teisę nuginčyti visos indėlio sutarties galiojimą. Nurodytos teismų išvados atitinka ir teisingumo bei protingumo kriterijus (CPK 11 str. 7 d. ), kadangi neperdavę indėlių atsakovui ieškovai negali reikalauti jų sugrąžinti, taip pat sumokėti už juos palūkanas. Jokio kito reikalaujamų sumų priteisimo pagrindo, išskyrus neteisėtas indėlių sutartis, ieškovai šioje byloje nėra nurodę. Todėl teismai, nagrinėdami bylą, nepažeidė CPK 11 str. 7 d. įtvirtintų teisingumo ir protingumo kriterijų, nes tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reguliavusią teisę. Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai tiesiogiai susijusių lėšų teisės aktų nustatyta tvarka bankui neperdavė, nors byloje pateiktos indėlių sutartys patvirtina šalis numačius, jog indėliai turi būti įnešti į banko sąskaitą, tačiau tai nebuvo padaryta, nes ieškovai neįrodė nei grynųjų, nei negrynųjų pinigų įnešimo į banko sąskaitą (CPK 58 str. 1 d. ). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovai nepaisydami indėlių sutarčių nuostatos, jog indėliai įnešami į banko sąskaitą, perdavė pinigus trečiajam asmeniui R. B-neliui, kuris, ieškovų aiškinimu, turėjo pirkti prekes UAB ,,Litpoliinter” vardu, nesilaikė elementarių ir įprastinių apdairumo, atidumo reikalavimų, o siekė gauti kuo didesnį pelną (tai yra matyti iš numatytų palūkanų dydžio). Pažymėtina, kad ieškovai, perduodami pinigines lėšas trečiajam asmeniui R. B-neliui, veikė laisva valia ir jų valioje buvo perduoti ar neperduoti R. B-neliui ar UAB ,,Litpoliinter” pinigines lėšas, todėl neįvykdžius prievolės ieškovai turi teisę reikalauti, kad prievolę pažeidę asmenys ją tinkamai įvykdytų (CK 176 str. ). Kasatorius nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neprašė teismo taikyti ieškininės senaties. Todėl teismai tinkamai išaiškino CK 85 str. 2 d. ir 90 str. reikalavimus ir ex officio ieškininės senaties netaikė. Ieškovo atstovas, kasaciniu skundu reikalaudamas taikyti ieškininę senatį priešieškinio atžvilgiu, pažeidžia CPK 3543 str. 4 d. nustatytą draudimą motyvuoti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kasacijos pagrindų, numatytų CPK 3542 str. , nenustatyta, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir 370 str. 1 d. , n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2000 m. kovo 3 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |