|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 2. Dėl Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII–2033 redakcija) aiškinimo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII–2033 redakcija) negali būti vertinamas kaip dar vienas savarankiškas butų privatizavimo pagrindas, kuriuo iš esmės būtų paneigiama ankstesnė Butų privatizavimo įstatyme nustatyta butų privatizavimo struktūra. Atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus užbaigti butų privatizavimą, t. y. jų pardavimą lengvatine tvarka, ir sistemiškai aiškinant Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, darytina išvada, jog nurodyta teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu ir tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šios teisės normos paskirtis yra kita. Ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Taigi pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti). Civilinė byla Nr. 3K–3–394/2002 Bylų kategorija 19. 3; 25. 3 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2002 m. kovo 4 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-lovo J-o (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Sigito G-iaus ir A-o S-niškio, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Juliaus Lajausko ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos V-pėdės seniūnijai, dalyvaujant byloje trečiajam asmeniui Janei Lajauskienei, dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas J. Lajauskas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 0976v jam buvo suteiktas vieno kambario 40 kv. m ploto butas, esantis Vilniuje, Vaduvos g. 6–33. 1992 m. birželio 18 d. buvo įregistruota ieškovo santuoka su J. Lajauskiene, kuri nurodytame bute apsigyveno ir buvo priregistruota šeimos narės teisėmis. Dėl objektyvių priežasčių, susijusių su sunkiomis ieškovo ir jo žmonos tėvų ligomis, jų slaugymu, mirtimi, paties ieškovo ligomis ir jo ilgalaikiu gydymusi ligoninėje, bedarbyste, lėšų stoka, ieškovo nesutarimais su žmona dėl buto privatizavimo, ieškovas 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais nespėjo privatizuoti nurodytą butą, kartu tikėdamasis, kad teisė kiekvienam žmogui privatizuoti butą bus išlaikyta ir bet kada šia teise bus galima pasinaudoti. Be to, ieškovas nurodė, jog nurodytas butas visiškai atitinka Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, neįtrauktas į neprivatizuotinų butų sąrašą (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnis), o jis, kaip buto pirkimo subjektas, atitinka Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis 1992 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu, ieškovas J. Lajauskas pareikštu ieškiniu atsakovams prašė pripažinti jam teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį Vilniuje, Vaduvos g. 6–33. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2001 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei patenkino: pripažino ieškovui J. Lajauskui teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą butą, esantį Vilniuje, Vaduvos g. 6–33, o ieškinį atsakovei V-pėdės seniūnijai atmetė. Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovui, kaip nepasinaudojusiam teise privatizuoti ginčo butą, ši teisė išlieka, kaip tą numato Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas, atsižvelgė į šias nustatytas aplinkybes: pirma, ginčo butas ieškovui suteiktas 1992 m. birželio 11 d. ryšium su jo ankstesnio buto, esančio Vilniuje, Didžioji g. 10, remontu; antra, ieškovas yra šio buto nuomininkas; trečia, ieškovas ir jo žmona gyvena neprivatizuotame bute; ketvirta, ieškovas kitos gyvenamosios patalpos nėra privatizavęs. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas apie vienerius metus gulėjo ligoninėje ir negalėjo užsiimti ginčo buto privatizavimu. Be to, per 1992–1997 m. laikotarpį mirė ieškovo ir trečiojo asmens, t. y. ieškovo žmonos, tėvai. 1996 ir 1997 m. ieškovas žodžiu kreipėsi į V-pėdės seniūniją dėl buto privatizavimo. Oficialaus rašytinio prašymo jis tuomet nepateikė. Nurodytos aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina, kad ieškovas nepateikė prašymo dėl ginčo buto privatizavimo ir jo neprivatizavo lengvatinėmis sąlygomis dėl pateisinamos priežasties. Remiantis J. Lajausko ir J. Lajauskienės susitarimu, darytina išvada, jog trečiasis asmuo neprieštarauja, jog ginčo butas būtų privatizuotas ieškovo vardu. Atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas turėjo teisę ginčo butą privatizuoti Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis sąlygomis, tačiau šia teise per įstatymo galiojimo laikotarpį nepasinaudojo ne dėl savo kaltės, todėl ieškovo pažeista teisė turi būti apginta (Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškinys atsakovei V-pėdės seniūnijai atmestinas, kadangi ginčo buto savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o šios savivaldybės V-pėdės seniūnija tėra savivaldybės nuosavybei priklausančių namų priežiūrą vykdanti organizacija. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. rugsėjo 3 d. nutartimi minėtą apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais, papildomai nurodė, kad atsakovo teiginį, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė tame įstatyme numatytomis sąlygomis privatizuoti butą, paneigia Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme numatyti butų privatizavimo atvejai pagal anksčiau galiojusio Butų privatizavimo įstatymo sąlygas. Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, o ieškovo J. Lajausko ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas dviem teisiniais argumentais: a) bylą išnagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą bei nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos šio įstatymo aiškinimo ir taikymo praktikos (žr. Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą V. Matulaitienė v. Kauno miesto savivaldybė byloje; bylos Nr. 3K–3–1025); b) teismai, nepagrįstai pripažinę, jog ieškovas dėl svarbių priežasčių neturėjo galimybės privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, pažeidė CPK 65 straipsnio nuostatas. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos V-pėdės seniūnija atsiliepime į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą, nesutikdama su šio kasacinio skundo motyvais ir prašydama palikti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus, atkreipė dėmesį į tai, jog įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2001 m. rugsėjo 3 d. nutarčiai, ginčo butas 2001 m. rugsėjo 27 d. buvo privatizuotas. Ieškovas J. Lajauskas ir trečiasis asmuo J. Lajauskienė savo atsiliepimų į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą CPK 356 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nepateikė. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : CPK 358 straipsnio 1 dalis įpareigoja kasacinį teismą, neperžengiant kasacinio skundo ribų ir remiantis byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai pripažintini teisės klausimais, dėl kurių teisėjų kolegijai šioje byloje ir privalu pasisakyti. Aiškinant ir taikant 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatas, taigi ir atsakant į klausimą, ar nurodytą bylą išnagrinėję teismai teisingai išsprendė proceso šalių ginčą, tinkamai aiškino ir taikė šio įstatymo nuostatas, pirmiausia reikia atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir į teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant gyvenamąsias patalpas, specifiką. Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarką, taip pat sąlygas, t. y. apibrėžė, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti ir pan. Butų privatizavimas – ne tik sudėtinė valstybinio turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena iš valstybės vykdytos socialinės–ekonominės politikos krypčių. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas – nuosavybę išvalstybinti, t. y. transformuoti nuosavybės teisę iš viešo asmens – valstybės privatiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimas, kurio išdava – atsiradusi fizinių asmenų nuosavybės teisė į butą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Taigi įstatymuose, nustatančiuose valstybinio turto privatizavimo tvarką, akivaizdus įstatymų leidėjo siekis vykdyti ekonomikos reformą didinant privačios nuosavybės dalį ir vaidmenį šalies ūkyje. Privatizavimu taip pat užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtintas privačios nuosavybės teisės, neabejotinai ir piliečių privačios nuosavybės teisės, prioritetas prieš kitas nuosavybės teisės rūšis. Privatizavimas yra vienas iš būdų, kaip iš vienos ekonominės sistemos pereiti į kitą ekonominę sistemą – rinkos ekonomiką. Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto, taip pat ir butų privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos lemia šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumai. R-šminga ir tai, jog, skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties šis procesas, kurio metu nuosavybė teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamuoju atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai). Bylą išnagrinėję teismai nustatė, jog ginčo butas ieškovui suteiktas 1992 m. birželio 11 d. , t. y. po Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, ieškovas yra šio buto nuomininkas, ieškovas ir jo žmona gyvena neprivatizuotame bute, ieškovas kitos gyvenamosios patalpos nėra privatizavęs (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalys). Taigi teismai iš esmės pripažino, kad yra tik pirmoji ir antroji iš minėtų sąlygų ginčo butui privatizuoti, bet sprendimuose visiškai nepasisakė apie tai, ar tarp ginčo šalių apskritai atsirado ginčo teisinis santykis, susijęs su ginčo buto privatizavimu, o jeigu atsirado, tai kada – galiojant Butų privatizavimo įstatymui ar šiam įstatymui nustojus galioti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog tik konstatavus tokių santykių buvimą ar nebuvimą, galimas teisingas tarp proceso šalių kilusio ginčo išsprendimas šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tuo atveju, kai butu nuomos teisėmis naudojosi ne vienas asmuo – buto nuomininkas, o keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, privatizuojant butą pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai. Pirma, susiklostydavo santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išoriškai išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, įpareigotų nustatyta tvarka reaguoti į tokius asmenų pareikštus ketinimus. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamojo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Taigi buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas. Be to, nurodyta butų privatizavimo struktūra leidžia daryti išvadą, kad teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, o yra reikalinga vadinamoji juridinių faktų sudėtis, t. y. sistema, susidedanti iš kelių tarpusavyje susijusių veiksmų ir sandorių. Byloje nustatyta, jog iki 1998 m. liepos 1 d. , t. y. kai Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, ieškovas šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų (Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. I–118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos”, Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkis Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos” vykdymo”) nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, taigi neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas (b. l. 21–26, 39–43). Iš bylos taip pat matyti, kad ieškovo J. Lajausko ir trečiojo asmens J. Lajauskienės susitarimas dėl ginčo buto privatizavimo J. Lajausko vardu buvo sudarytas tik 2001 m. kovo 6 d. , taigi Butų privatizavimo įstatymui nustojus galioti (b. l. 5). Be to, ir pats ieškovas, paaiškindamas, kodėl Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nesikreipė dėl ginčo buto privatizavimo, nurodė, kad tuo metu dėl ginčo buto privatizavimo jis nesutarė su žmona (b. l. 3). Šios aplinkybės rodo, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui nebuvo sudarytas susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, o tai reiškia, kad tuo metu ginčo buto privatizavimas bei ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai buvo negalimas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovas subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, nes jo valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti išreikšta. Subjektinių civilinių teisių ir pareigų, taigi ir civilinių teisinių santykių, atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai išvardyti Lietuvos Respublikos CK 4 straipsnyje (1997 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I–459 redakcija). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų numatytų pagrindų <…>. Civilinės teisės doktrina ir teisės taikymo tradicijos patvirtina išvadą, kad ginčo santykiui taikomi tie įstatymai, kurie galiojo ginčo santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Ta aplinkybė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu įstatymas, reguliavęs ginčo santykį, nebegalioja, neturi reikšmės, nes įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad jis nebeveikia „į ateitį” (ex nunc), t. y. jis negalioja po jo panaikinimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) teisės ir pareigos, įgytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą. Vadinasi, įstatymui nustojus galioti, galima realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Kaip jau minėta, galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo santykis, t. y. teisinis santykis dėl buto privatizavimo tarp ieškovo ir atsakovo, neatsirado, nes tuo metu ieškovas subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo. Būtent tokios nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą V. Matulaitienė v. Kauno miesto savivaldybė byloje; bylos Nr. 3K–3–1025). Vadinasi, kai ginčo santykis neatsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šis įstatymas, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, šiam santykiui negali būti taikomas. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodytą bylą išnagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė 1992 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, t. y. padarė materialinės teisės normos pažeidimą. Tokio pobūdžio teisės pažeidimas, vadovaujantis CPK 358 straipsnio 2 dalimi, sudaro pagrindą kasaciniam teismui peržengti paduoto kasacinio skundo ribas. Kasacine tvarka peržiūrimų teismų sprendimo ir nutarties, kuriais ieškovui buvo pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisinį pagrindą sudaro Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimas ir taikymas. Šiame punkte (2000 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. VIII–2033; įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. ) nustatyta, jog valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos (parduodamos) <…>, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismų nuomone, ieškovo, kaip subjekto, turinčio teisę privatizuoti ginčo butą, teisė privatizuoti nuomojamą butą nurodyto įstatymo pagrindu turi būti ginama nepriklausomai nuo to, kad jis Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl buto privatizavimo, jeigu nustatyta, kad dėl buto privatizavimo jis nesikreipė dėl svarbių priežasčių. Taip aiškindami ir taikydami Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismai neišsiaiškino šios teisės normos paskirties ir nepagrįstai išplėtė leistinas jos taikymo ribas. Toks aiškinimas nurodytą teisės normą leidžia visiškai nepagrįstai vertinti kaip dar vieną savarankišką butų privatizavimo pagrindą, kuriuo iš esmės būtų paneigiama ankstesnė Butų privatizavimo įstatyme nustatyta butų privatizavimo struktūra. Atsižvelgdama į įstatymų leidėjo ketinimus užbaigti butų privatizavimą, t. y. jų pardavimą lengvatine tvarka, ir sistemiškai aiškindama nurodyto įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu ir tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šios teisės normos paskirtis yra kita. Ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Taigi pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Taigi ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti). Būtent taip minėta teisės norma aiškinama ir taikoma Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą A. Tidikienė v. Vilniaus miesto savivaldybė byloje, bylos Nr. 3K–3–98; Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą L. M-goliova v. Vilniaus miesto savivaldybė byloje, bylos Nr. 3K–3–188). Kaip teisės norma, kuria siekiama užbaigti pagal Butų privatizavimo įstatymą pradėtas procedūras, aiškintinas ir Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nustatantis, kad valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos (parduodamos) <…>, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje jau konstatuota, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovas subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, todėl ši teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista, todėl teismams taikyti šioje byloje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą nebuvo teisinio pagrindo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir jų nė viena iš proceso šalių neginčija. Kaip minėta, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai, spręsdami proceso šalių ginčą, pažeidė materialinės teisės normas. Šis pažeidimas yra pagrindas apskųstus teismų sprendimą ir nutartį panaikinti (CPK 3542 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentų, kuriais keliama įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, įtvirtintų CPK 65 straipsnyje, taikymo problema, teismams vertinant priežasčių, dėl kurių ieškovas nustatytu laiku nesikreipė dėl ginčo buto privatizavimo, pobūdį, kaip nedarančių įtakos šios bylos baigčiai, teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų pagrįstumo nepasisako. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, jog kasacijai nereikšminga ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos V-pėdės seniūnijos atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta aplinkybė, jog įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai ginčo butas 2001 m. rugsėjo 27 d. privatizuotas, nes kasacine tvarka apskųstų teismų sprendimo ir nutarties įvykdymo faktas neturi įtakos jų teisėtumui ar neteisėtumui. Apibendrindama išdėstytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytų bylos aplinkybių pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai išaiškino bei taikė tiek Butų privatizavimo, tiek Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymus, nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė neteisėtus sprendimą ir nutartį (CPK 12 straipsnis, 3542 straipsnio 2 dalis), todėl kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimas ir nutartis naikinami ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo J. Lajausko ieškinys atmetamas (CPK 368 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 27 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti ir ieškinį atmesti. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |