|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 3. Dėl pastatų teisinės registracijos dokumentų pirminio turinio įrodinėjimo Kilus ginčui dėl pastatų teisinės registracijos dokumentų pirminio turinio ir esant įrodymams, kad pirminio turinio dokumentai nėra išlikę, ar esant kitiems prieštaringiems įrodymams apie šią aplinkybę, pirminį registracijos dokumentų turinį galima įrodinėti visomis Civilinio proceso kodekso 57 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Civilinė byla Nr. 3K–3–393/2001 Bylų kategorija 15. 1; 18. 2; 18. 4; 94. 1 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2001 m. kovo 28 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-lovo J-o (kolegijos pirmininkas), A-o D-o (pranešėjas) ir E-idijaus L-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A-os Zibavičienės kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 11 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A-os Zibavičienės ieškinį atsakovams – Genei Zibavičienei, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialui bei Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl namų valdos dalies pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažymėjimo paveldėjimo teisės liudijimui įforminti pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės Genės Zibavičienės priešieškinį dėl namų valdos dalies pirkimo–pardavimo sutarties ir šios sutarties įregistravimo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filiale pripažinimo galiojančiais. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovė A-a Zibavičienė nurodė, kad 1973 m. liepos 30 d. teismo sprendimu jai priteista 1/2 dalis namų valdos, esančios Rokiškyje, Rūtų g. 9. 1974 m. lapkričio 12 d. šią dalį namų valdos pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė pardavė savo buvusiam vyrui J-ui Zibavičiui, valdžiusiam likusią namų valdos dalį. Tačiau sutartis tapo negaliojančia, jos per tris mėnesius neįregistravus nekilnojamojo turto registre (tuo metu galiojusi CK 255 straipsnio redakcija). Sutartis neįregistruota, nes nesumokėta visa sulygta pardavimo kaina. Pagal žodinę sutartį ieškovė buvusiam vyrui leido naudotis savo namo dalimi su sąlyga, kad vyras turtą išlaikys ir prižiūrės. 1996 m. liepos 21 d. mirus J. Zibavičiui, paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei Genei Zibavičienei išduotas visai namų valdai, taip pažeidžiant ieškovės, kaip savininkės, teises. Be to, 1994 m. rugpjūčio 25 d. J. Zibavičius, ieškovei nežinant, sudarė žemės pirkimo–pardavimo sutartį su Panevėžio apskrities valdytojo administracija ir nusipirko visą žemės sklypą po pastatais, esančiais Rokiškyje, Rūtų g. 9, taip apribodamas jos teises į dalį sklypo. Paveldėjimo byloje buvo remiamasi Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo 1996 m. spalio 31 d. atsakovei išduotu pažymėjimu Nr. 021575, kuriame nepagrįstai nurodoma, kad namų valda priklausė vienam J. Zibavičiui. Ieškovė prašė atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl 1974 m. lapkričio 12 d. ginčo namų valdos 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažinti šią sutartį negaliojančia, iš dalies pripažinti negaliojančiu 1997 m. vasario 1 d. atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į J. Zibavičiaus turtą dėl 1/2 dalies namų valdos ir 601 m2 žemės sklypo, esančių Rokiškyje, Rūtų g. 9, pripažinti negaliojančiais 1994 m. rugpjūčio 25 d. tarp J. Zibavičiaus ir Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sudarytą žemės pirkimo–pardavimo sutartį, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo 1996 m. spalio 31 d. atsakovei išduotą pažymėjimą Nr. 021575. Atsakovė G. Zibavičienė nurodė, kad ginčijama namo dalis 1974 m. lapkričio 12 d. buvo parduota J. Zibavičiui. Nuo to laiko jis buvo viso namo savininkas, todėl turėjo ir teisę nusipirkti visą žemės sklypą, esantį po pastatais. Tą faktą, kad namas priklausė vienam J. Zibavičiui, patvirtina 1974 m. lapkričio 12 d. notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, aplinkybės, kad J. Zibavičius vienas valdė namą 22 metus, mokėjo visus priklausančius mokesčius, pastatų draudimo įmokas, statė naujus statinius. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti galiojančiais 1974 m. lapkričio 12 d. 1/2 dalies ginčo namų valdos pirkimo–pardavimo sutartį ir jos įregistravimą Utenos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Anykščių rajono apylinkės teismas 2000 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovės A. Zibavičienės ieškinį atmetė, o atsakovės G. Zibavičienės priešieškinį patenkino: 1974 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. Zibavičius nupirko 1/2 namų valdos, esančios Rokiškyje, Rūtų g. 9, ir jos įregistravimą Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filiale pripažino galiojančiais. Iš ieškovės A. Zibavičienės buvo priteista 1152 Lt teismo išlaidų G. Zibavičienės naudai ir 40 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad pagal 1974 metų sutartį negavusi sutartyje nurodytos pinigų sumos ieškovė privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iki 2000 m. spalio 3 d. ieškovė niekam pretenzijų nereiškė, ginčo nekėlė, todėl praleido ieškinio senaties terminą ginti savo teisę teisme (CK 83 straipsnis ir 90 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovė reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą, o įstatymų nežinojimas ar nerūpestingumas nelaikytini svarbiomis priežastimis, dėl kurių ieškovės praleistas senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Teismas taip pat nustatė, kad byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, jog 1974 metų pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre. Remdamasis 1985 metais registro įmonės išduota pažyma, kurioje J. Zibavičius nurodytas visos ginčo namų valdos savininkas, įrodymais apie nekilnojamojo turto registro darbuotojų aplaidumą ir pažeidimus bei aplinkybėmis, kad ginčo namų valdos techninės apskaitos ir teisinės inventorizacijos dokumentų bylų numeracija taisyta, dokumentų, esančių byloje, pavadinimai neįrašyti į bylos viršelyje esantį sąrašą, dėl to dokumentai galėjo būti išimami ir sukeičiami, teismas pripažino, kad J. Zibavičius buvo įregistravęs 1974 metų prikimo–pardavimo sutartį. Nurodydamas, kad J. Zibavičius buvo vienintelis namo savininkas, teismas rėmėsi ir faktais, jog J. Zibavičius nuo 1974 metų gyveno visoje namų valdoje, valdė ją kaip savo, mokėjo mokesčius, savo vardu gavo leidimus garažo statybai, pastato rekonstrukcijai, taip pat savo vardu sudarė žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir ją įregistravo. Ieškovė 22 metus nereiškė reikalavimų dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o tai rodo, kad 1974 metų pirkimo–pardavimo sutartis atitiko tikrąją šalių valią, sukėlė joms teisines pasekmes ir buvo vykdoma. Teismas nustatė ir tai, jog ginčo namų valdos techninės apskaitos archyvinės bylos kortelėje A. Zibavičienė įrašyta 1/2 dalies savininke tik po J. Zibavičiaus mirties 1996 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovės tvirtinimai, kad ji negavo sutartos pinigų sumos, atmesti kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys 1974 metų sutarties įrašui, patvirtinančiam pinigų perdavimo faktą. Teiginys, jog J. Zibavičius naudojosi ieškovei priklausančia namų valdos dalimi pagal žodinę sutartį, taip pat įvertintas kritiškai ir atmestas, nes nustatyta, kad ieškovės ir J. Zibavičiaus tarpusavio santykiai nebuvo grindžiami pasitikėjimu ir supratimu, visus turtinius klausimus jie aiškinosi teismuose. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. lapkričio 28 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės A. Zibavičienės apeliacinį skundą atmetė ir priteisė iš ieškovės į valstybės pajamas 18 Lt pašto išlaidų. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visetą, turėjo pagrindą konstatuoti, kad J. Zibavičius buvo įregistravęs 1974 metų ginčo namų valdos dalies prikimo–pardavimo sutartį. Kasaciniu skundu ieškovė A-a Zibavičienė prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 11 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinio reikalavimus tenkinti. Kasatorė nesutikimą su skundžiamais sprendimu ir nutartimi grindžia šiais argumentais: 1. Teismai netinkamai pritaikė CK 85 straipsnio 2 dalį, nes nei atsakovė, nei jos atstovė reikalavimo taikyti ieškinio senatį teisminio nagrinėjimo metu nekėlė. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį atsakovės atstovės išdėstytas teisminių ginčų metu turi būti vertinimas tik kaip kalboje pasakyta mintis, neturinti faktinio pagrindo. 2. Ieškinio senaties eiga ieškovės reikalavimui pripažinti negaliojančia 1974 m. lapkričio 12 d. sudarytą namų valdos 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kaip neįregistruotą per tris mėnesius nekilnojamojo turto registro įstaigoje, prasidėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 21 d. nutarties priėmimo nagrinėjamoje byloje dieną, nes šia nutartimi pradėta formuoti iš esmės nauja teisminė praktika, pagal kurią tokią sutartį reikia ginčyti. 3. Teismai pažeidė CPK 64 straipsnį: nustatant, ar 1974 metais sudaryta namų valdos pirkimo–pardavimo sutartis buvo per tris mėnesius įregistruota, galima remtis tik miesto arba miesto tipo gyvenvietės pastatų registravimo knygomis, taip pat inventorizavimo kortelėmis, o byloje esantys minėti ginčo namų valdos dokumentai rodo, kad J. Zibavičius nebuvo įregistravęs 1974 metų namų valdos dalies pirkimo– pardavimo sutarties. 4. Registravimo knyga (knyga Nr. 3) įrišta kietais viršeliais ir turi visus kitus būtinus rekvizitus, todėl teismams nebuvo pagrindo teigti apie trūkumus, tvarkant nekilnojamojo turto registrą. 5. J. Zibavičiaus naudojimosi namu nuo 1974 metų iki mirties faktas klaidingai teismų buvo įvertintas kaip pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo įrodymas. 6. Teismai neįvertino, kad J. Zibavičius neįregistravo pirkimo–pardavimo sutarties dėl to, jog nesumokėjo sutartos kainos (12 000 rublių), kuri buvo didesnė negu sutartyje nurodyta 800 rublių suma. 7. Teismo sprendimas yra neįvykdomas: šiuo metu ieškovė yra įregistruota 1/2 dalies ginčo namų valdos bendrasavininke, o teismo sprendimu tokia registracija nepanaikinta. 8. Kasatorė tvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 21 d. nutartimi pradėta formuoti iš esmės nauja CK 255 straipsnio taikymo praktika pažeidžia konstitucinį civilinių įstatymų negaliojimo atgaline tvarka principą, nes ši nutartis priimta 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII–1864 patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų pagrindu. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Genė Zibavičienė prašo kasacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Reikalavimą taikyti ieškinio senatį atsakovė reiškė nuolat, jos atstovė paskutiniame pirmosios instancijos teismo posėdyje teisminių ginčų metu šiuos reikalavimus apibendrino ir teisiškai pagrindė. 2. Teiginys, kad ieškinio senaties eigos pradžia turėtų būti tapatinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 21 d. nutarties priėmimu, prieštarauja CK 86 straipsniui. 3. Teismai teisingai išaiškino bei pritaikė CK 255 straipsnį ir nepažeidė įrodymų leistinumo, tai rodo įrodymų visumos analizė, išdėstyta sprendime. 4. Ginčo namo teisinės registracijos duomenų suderinimas su teismo sprendimu priklauso Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės kompetencijai. 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 21 d. nutartyje nėra nuorodos į neįsigaliojusį Civilinį kodeksą, be to, teismai privalėjo vadovautis šioje nutartyje išdėstytais išaiškinimais, nes jie privalomi pagal CPK 370 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : CPK 358 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Skirtingai nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kasacinis teismas faktų netiria. Tik netinkamas teisės normų išaiškinimas ir pritaikymas sudaro pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nutartis (CPK 3542 straipsnis). Kasacinio skundo subjektai privalo atsižvelgti į šią kasacinio proceso specifiką ir kasaciniuose skunduose kelti vien teisės klausimus (CPK 3543 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kasacinio skundo ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju argumentais keliami fakto klausimai, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka gali būti apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys. Kasacinio teismo nutartis nėra kasacijos objektas. Kolegija neanalizuos aštuntojo kasatorės argumento, kuriuo ginčijamas anksčiau nagrinėjamoje byloje priimtos kasacinio teismo nutarties teisėtumas. Nėra pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai pažeidė įrodymų leistinumo taisykles. CPK 64 straipsnis numato, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Iki 1991 m. liepos 25 d. galiojusios Teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, 22 punkto 1 dalyje numatyta, kad teisinės savininkų pastatų būklės pasikeitimai registruojami atliekant įrašus registravimo knygoje, alfabetinėje kartotekoje ir inventorizacijos byloje. Savininkų pastatų teisinės būklės pasikeitimo įregistravimo 1974 – 1975 metais faktą galėjo patvirtinti tik įrašai minėtuose dokumentuose. Tačiau, kilus ginčui dėl pastatų teisinės registracijos dokumentų pirminio turinio ir esant įrodymams, kad pirminio turinio dokumentai nėra išlikę, ar esant kitiems prieštaringiems įrodymams apie šią aplinkybę, pirminį registracijos dokumentų turinį galima įrodinėti visomis CPK 57 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tvarkydami ginčo namų valdos teisinę registraciją, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialo darbuotojai darė pažeidimus, kad archyvinėje inventorizacijos bylos apskaitos kortelėje 1996 metais J. Zibavičius buvo nurodytas kaip vienintelis ginčo namų valdos savininkas ir kad yra pagrindo tvirtinti, jog dokumentai, esantys ginčo namų valdos techninės apskaitos ir teisinės inventorizacijos byloje, galėjo būti išimti ir sukeisti. Esant tokioms aplinkybėms, spręsdami klausimą, ar J. Zibavičius buvo įregistravęs 1974 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, teismai pagrįstai vertino visus byloje surinktus įrodymus. Atmetęs ieškovės reikalavimus ir pripažinęs, kad 1974 metų pirkimo–pardavimo sutartis ir jos registracija yra galiojančios, teismas kartu išsprendė klausimą dėl atsakovės bei ieškovės teisių į ginčo namų valdą. Pati nekilnojamojo turto registracija nuosavybės teisės nekuria. Ši teisė atsiranda kitais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų laikytinas teismo sprendimas. Įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 14 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotų asmenų prašymu nekilnojamojo turto registrą tvarkanti įstaiga privalo registro duomenis suderinti su atitinkamais teismų sprendimais (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 ir 23 straipsniai). Todėl kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad byloje priimtas teismo sprendimas yra neįvykdomas. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nesudaro pagrindo peržiūrėti skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties. Suėjus ieškinio senaties terminui, išnyksta ieškovo teisė į priverstinį pagrįstų reikalavimų, kylančių iš jo teisių pažeidimo, patenkinimą. Ieškovės reikalavimai negalėjo būti tenkinami padarius išvadą, kad jie yra nepagrįsti. Teismų motyvus atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo kolegija pripažįsta papildomais, neturinčiais įtakos galutiniam sprendimui dėl bylos esmės. Teisminiai ginčai yra skirti šalims pateikti teismui savo nuomonę dėl teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų vertinimo, taip pat dėl šalių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo. Teisminių ginčų metu draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis, neištirtomis teismo posėdžio metu (CPK 211 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atstovė, teisminių ginčų metu reikalaudama taikyti ieškinio senatį, šių nuostatų nepažeidė. Teismai teisingai nurodė, kad atsakovė teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog ieškovė 22 metus ginčo namų valdos nevaldė, jokių pretenzijų dėl namų valdos dalies nuosavybės nereiškė, nors J. Zibavičius visą namų valdą valdė kaip savo, o atsakovės atstovė šiuos atstovaujamosios teiginius teisminių ginčų metu suformulavo teisiškai. Kita vertus, pati ieškovė, papildomame ieškinio pareiškime reikšdama prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažino, kad jį praleido (T. 2, b. l. 145). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusi CK 85 straipsnio 2 dalies 1964 m. liepos 7 d. redakcija numatė, jog teismas ieškinio senatį taiko savo iniciatyva. Ieškinio senaties termino pasibaigimo juridinę reikšmę lemia šio ginčo teisinių santykių metu galiojusios teisės normos. Teismas, konstatavęs, kad ieškinio senatis pasibaigė prieš 1994 m. birželio 10 d. , ne tik turėjo teisę, bet pagal įstatymus ir privalėjo taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva. Tuo remiantis atmetami kasatorės argumentai, kad teismai klaidingai išaiškino ir ginčo teisiniam santykiui pritaikė CK 85 straipsnio 2 dalį. CK 86 straipsnis numato, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio skundo teiginys, kad ieškinio senaties eiga ieškovės reikalavimui pripažinti negaliojančia 1974 m. lapkričio 12 d. sudarytą namų valdos 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kaip neįregistruotą per tris mėnesius nekilnojamojo turto registro įstaigoje, prasidėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 21 d. nutarties priėmimo nagrinėjamoje byloje dieną, neatitinka CK 86 straipsnio turinio ir prasmės. Ieškinio senatis skirta civilinių teisinių santykių stabilumui užtikrinti. Jeigu asmuo negina savo pažeistos teisės, žinodamas arba turėdamas žinoti apie pažeidimą, praėjus įstatyme nustatytam terminui jis netenka galimybės pažeistos teisės įgyvendinti teismine tvarka. Teismai teisingai konstatavo, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti prieš 22 metus, kai, ieškovės tvirtinimu, nesumokėjęs jai sutartos 1/2 ginčo namų valdos dalies pardavimo kainos, J. Zibavičius apribojo jos nuosavybės teisę į šią namų valdos dalį: be ieškovės sutikimo pertvarkė namų valdą, pastatė priestatus ir atliko kitus veiksmus, patvirtinančius, kad jis visą ginčo pastatą valdė kaip savo. Kadangi byloje taip pat nėra ir CPK 358 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, kasacinis skundas netenkinamas, o skundžiami teismų sprendimas ir nutartis paliekami galioti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Anykščių rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 11 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |