|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 5. Dėl turto užpardavimo sutarties (pagal Civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalį) Remiantis užpardavimo sutarties metu galiojusiais Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniais, turtas negali būti parduodamas pagal užpardavimo sutartį, šiuo atveju jis turėjo būti perduotas tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–854/1999 m. pranešėjas E. L-a-, Bylų kategorija 5 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas E. M-us, pirmosios instancijos teismo teisėja R. Š-ytė NUTARTIS 1999 m. lapkričio 24 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko B. S-o, teisėjų E. L-o ir V. M-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S-o H-o F-o kasacinį skundą dėl J-iškio rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 24 d. sprendimo bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A-ynos R-ės ir J-aus J-io ieškinį atsakovams – Šiaulių apskrities viršininko administracijos J-iškio žemėtvarkos skyriui, A-ui Z-ui F-ui, S-ui H-ui F-ui, M- Č-lienei, D-ai Z-konienei, Karmai – R-ai Duboisienei dėl teisės pripažinimo, Teisėjų kolegija nustatė: Ieškovai prašė pripažinti, kad jų tėvas J-a- J-is nuosavybės teisėmis J-iškio rajone V-iškio dvare valdė 15 ha ploto žemės sklypą, kurį 1933 metais įsigijo iš V-o Grotužo. Juridinio fakto nustatymas yra susijęs su nuosavybės teisės į tėvo žemę atkūrimu. J-iškio rajono apylinkės teismas 1999 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino, kad ieškovų tėvas J-a- J-is, miręs 1988 m. birželio 28 d. , nuosavybės teisėmis J-iškio rajone V-iškio dvare valdė 15 ha ploto žemės sklypą. Šiaulių apygardos teismas 1999 m. birželio 15 d. nutartimi paliko galioti J-iškio rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 24 d. sprendimą. Teismai laikė žemės užpirkimo aktą, pagal kurį pardavėjas – atsakovų senelis bei tėvas V-a- Grotužas 1933 m. balandžio 17 d. iš pirkėjo – ieškovų tėvo J-o J-io gavo visą 15 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sumą 9000 Lt, J. J-io nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Be to, teismai rėmėsi archyvinėmis pažymomis. Kasaciniu skundu atsakovas S. H. F-a- prašo panaikinti J-iškio rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 24 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo 1999 m. birželio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas motyvuojamas šiais argumentais: 1) užpardavimo akte nurodytas įsipareigojimas iki 1938 m. birželio 1 d. sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo įvykdytas, todėl šie įsipareigojimai neturi galios. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad žemę parduoti ar pirkti buvo galima tik Žemės ūkio ministerijai išdavus leidimą ir po to sudarius žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kurią privalėjo tvirtinti vyr. notaras, todėl visi kiti žemės pirkimo–pardavimo būdai, sudaryti nesilaikant nustatytų taisyklių, laikomi neteisėtais ir negaliojančiais; 2) teismai neteisingai nustatė faktines aplinkybes, kad J-a- J-is nuosavybės teise valdė 15 ha žemės sklypą, t. y. teismai visai be pagrindo rėmėsi 1936 m. lapkričio 6 d. Šiaulių apskrities, Kriukų valsčiaus Žinovų komisijos protokolu ir prie jo padarytu kelio brėžiniu bei 1942 m. gegužės 22 d. Lietuvos statistikos valdybos duomenimis; 3) apygardos teismas nepagrįstai nustatė, kad užpirkimo aktas yra atitinkantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 13 str. nuostatas dokumentas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimtoje S. I-ės, V. K. M-ės byloje (bylos Nr. 3K 3–120/99 m. ) suformulavo taisyklę, kad tais atvejais, kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teisę į tą pačią žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininku iki žemės nacionalizavimo, ir ieškovas nurodo konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, kurį atsakovas ginčijo, ieškovas privalo įrodyti šį nuosavybės teisės įgijimo teisinį pagrindą. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Ieškovai, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad jų tėvas J-a- J-is, miręs 1988 m. birželio 28 d. , nuosavybės teisėmis J-iškio rajono V-iškio dvare valdė 15 ha ploto žemės sklypą, nuosavybės įsigijimo faktą įrodinėja 1933 m. balandžio 7 d. užpirkimo aktu. Teismai, nagrinėdami bylą laikė žemės užpirkimo aktą J. J-io nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, t. y. nurodė, kad 1933 m. balandžio 7 d. užpirkimo akto pagrindu ieškovų tėvui J. J-iui atsirado nuosavybės teisė į žemės sklypą. Tačiau teismai, nagrinėdami šį ginčą, netaikė materialinės teisės normų, kurias turėjo taikyti. Sandorio sudarymo metu Šiaulių apskrityje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. T-ėl ieškovų nurodomas 1933 m. balandžio 7 d. užpirkimo aktas turi būti vertinamas remiantis šio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniais, reglamentuojančiais užpirkimo sutartį. Taip įstatymo 1679 str. nurodo, kad ,,užpardavimo sutartimi viena šalis apsiima turtą parduoti antrai sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Čia jau pažymima ir pati kaina, kuria turi būti parduotas turtas ir netesėjimo baudos dydis, jeigu šalys išrastų reikalinga aptikrinti jąją savo sutartį”. Šio straipsnio komentare, remiantis Senato nutarimais, nurodomas esminis skirtumas tarp pirkimo–pardavimo sutarties ir užpirkimo sutarties yra tas, kad pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas daiktas tuojau tampa pirkėjo nuosavybe, o užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui, ir šalys tik sutinka už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje padaryti pirkimo–pardavimo aktą. Užpardavimo sutartimi jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos sutartininkų teisės ir pareigos ateityje padaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, pabrėžiama, jog negalima priteisti, jog turtą pardavęs asmuo būtinai padarytų pirkimo–pardavimo aktą arba kad jis parduotų užparduotą turtą pirkėjui. Įstatymo 1682 str. nustatė, jog ,,užpardavimo rašte turi būti būtinai nurodytas laikas (1679 str. ), per kurį viena šalis apsiima parduoti antrai turtą, o praėjus terminui, nustatytam turtui parduoti, užpardavimo raštas nebeužtraukia pareigos daryti pirkimo aktą”. Taigi 1933 m. balandžio 7 d. užpardavimo aktas, sudarytas tarp V. Grotužo ir J. J-io, dėl 15 ha žemės sklypo su visais tą dieną ant jos esančiais trobesiais atitinka Įstatymo 1679–1690 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis užpardavimo sutarties metu galiojusiais Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniais sudarius 1933 m. balandžio 7 d. užpardavimo sutartį, J-a- J-is nuosavybės teisės į žemės sklypą, nurodytą užpirkimo sutartyje, neįgijo, nuosavybės teisė galėjo atsirasti tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Tai, kad pagal užpardavimo sutartį buvo sumokėti 9000 Lt dar nereiškia, jog J. J-iui atsirado nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą. Užpardavimo sutartis ne kartą buvo pratęsta ir galutinai pirkimo–pardavimo akto surašymas buvo nukeltas iki 1938 m. birželio 1 d. , tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nustatyta tvarka nebuvo sudaryta, o sutarties neįvykdymo pasekmės buvo nustatytos sutarties 6 punkte, kur nurodoma, jog jei pirkimo–pardavimo aktas neįvyktų dėl pardavėjo kaltės, tai jis, pardavėjas, privalo grąžinti pirkėjui gautus pinigus trigubai, bet jei pirkimo–pardavimo aktas neįvyktų dėl pirkėjo kaltės, tai visi sumokėti pinigai palieka pardavėjo naudai. Be to, įstatymo 1684 str. nurodė, kad ,,vienu tik užpardavimo raštu, nepadarius juo pirkimo akto, draudžiama leisti turėti nekilnojamąjį turtą”. Šis straipsnis numato net sankcijas, jeigu būtų įrodyta, jog turtas perduodamas turėti užpardavimo raštu, ir jos turėjo būti taikomos tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šio straipsnio komentare nurodomas Senato sprendimas nustato, jog remiantis šiuo straipsniu užpardavimo sutartis negali būti įrodymu nuosavybės teisių į kilnojamąjį turtą. Tai dar kartą patvirtina nuostatą, jog joks turtas negali būti parduodamas pagal užpardavimo sutartį, šiuo atveju jis turėjo būti perduotas tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryta nurodyta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, teismui nepateikė. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų archyvinių pažymų, Šiaulių apskrities Kriukų valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940m. rugsėjo 11 d. sąrašo apie paimtos žemės į Valstybės žemės fondą (b. l. 35 – 39), juose nėra jokių žinių, kad ieškovų tėvas valdė nuosavybės teise žemės sklypą ir tas žemės sklypas būtų buvęs nusavintas. Tai, kad V. Grotužas 1934 metais valdė 139 ha ploto žemės sklypą, o 1940 metais buvo nusavintas 96,96 ha žemės sklypas, dar nereiškia, kaip nurodoma apygardos teismo sutartyje, kad jis dalį savo žemės buvo pardavęs J. J-iui. T-ėl dėl materialinės teisės normų pažeidimo turi būti panaikinami J-iškio rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 24 d. sprendimas bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 15 d. nutartis ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 3542 str. 2 d. , 360 str. 1 d. 4 p. ). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 4 p. ir 370 str. 1 d. , nutarė: Panaikinti J-iškio rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 24 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 15 d. nutartį ir ieškovų A-ynos R-ės ir J-aus Jotulio ieškinį atsakovams – Šiaulių apskrities viršininkui, Šiaulių apskrities viršininko administracijos J-iškio žemėtvarkos skyriui, A-ui Z-ui F-ui, S-ui H-ui F-ui, Marijai Č-lienei, D-ai Z-konienei, Karmai – R-ai Duboisienei dėl teisės pripažinimo atmesti. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas B. S-a- Teisėjai E. L-a- V. M-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7177: Svečiai