|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 12. Dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo Tuo atveju, kai į tą patį miesto žemės sklypą pretenduoja keli asmenys, ir žemės sklypas nėra valstybės išperkamas, pirmenybės teisę atkurti nuosavybės teisę turi buvęs sklypo savininkas ar asmuo, po savininko mirties įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–7–20/2000 m. pranešėjas V. G-a-, Bylų kategorija 35 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas A. N-a-, pirmosios instancijos teismo teisėja A. Š-ė NUTARTIS 2000 m. sausio 27 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Č. J-o, teisėjų R. Č-os, A. D-o, V. G-o, A. M-io, A. S-aus ir P. Ž-io, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N-os S-ės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N-os S-ės ieškinį atsakovams – Vilniaus miesto valdybai, D. Pulokui, dalyvaujant tretiesiems asmenims – Vilniaus miesto 14–ajam notarų biurui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui, Vilniaus miesto Š-iškių seniūnijai, turto registro įmonės Vilniaus filialui, R. R-ui, dėl pažeistų teisių atkūrimo, potvarkio, paveldėjimo teisės liudijimo ir žemės sklypo teisinės registracijos panaikinimo. Teisėjų kolegija nustatė: Ieškovė N-a S-ė 1997 m. kovo 24 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jos senelė N-a Huščia valdė nuosavybės teise 1460 kv. m žemės sklypą Lvovo g. 51, V-. 1991 m. lapkričio mėnesį ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą bei Vilniaus apskrities valdytoją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyrius 1996 m. vasario 7 d. raštu Nr. 6–156 pripažino galimybę grąžinti ieškovei šį žemės sklypą. Tačiau Vilniaus miesto valdyba potvarkio dėl žemės sklypo grąžinimo nepriėmė. Ieškovės teigimu, ji tik neseniai sužinojusi, kad šis žemės sklypas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327 V buvo priskirtas prie namo Nr. 42, Lvovo g. , V- ir suteiktas neatlygintinai K-ai Halinai Pulokienei. Ieškovės nuomone, žemės sklypas K. H. Pulokienei suteiktas neteisėtai, nes pagal jai suteikto žemės sklypo projektinę dokumentaciją jis yra identiškas žemės sklypui Lvovo g. 51, V-, į kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” jai, ieškovei, turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. T-ėl ieškovė prašė teismo panaikinti 1994 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 2327 V, kuriuo K. H. Pulokienei suteiktas neatlygintinai žemės sklypas V-, Lvovo g. , ties namu Nr. 42, pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto 14–ojo notarų biuro Deiliui Pulokui, dalį dėl žemės sklypo V-, Lvovo g. , ties namu Nr. 42 paveldėjimo, įpareigoti Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą panaikinti šio žemės sklypo nuosavybės teisinę registraciją bei įpareigoti Vilniaus miesto valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovei nuosavybės teises į senelės N-os Huščia turėtą 1460 kv. m žemės sklypą V-, Lvovo g. 51. P-ikslindama savo ieškininius reikalavimus ieškovė prašė įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialą panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją, atliktą vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327 V, kuriuo K. H. Pulokienei suteiktas neatlygintinai žemės sklypas V-, Lvovo g. , ties namu Nr. 42. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1999 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 18 str. , nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba bei jos padaliniai, svarstydami K. H. Pulokienės prašymą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atstatymo, veikė teisės aktais suteiktų bei valstybės deleguotų įgaliojimų ribose. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 5 str. , reglamentuojantį nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose bei šiems miestams ir miesto tipo gyvenvietėms nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos asmeniui suteikiant jo naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje žemės sklypą, nenumatytą panaudoti miesto ūkio, valstybės ar visuomenės poreikiams bei individualių gyvenamųjų namų statybai, arba suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu pagal jų gyvenamąją vietą tame mieste (išskyrus Respublikos pavaldumo miestus). Tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji prašymo padavimo dieną ar vėliau būtų naudojusis ginčo žemės sklypu. Be to, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jos prašymo nagrinėjimas buvo vilkinamas, potvarkyje neteisingai nurodyta grąžinto žemės sklypo vieta, negali būti pagrindu pripažinti skundžiamą potvarkį neteisėtu. Teismas taip pat konstatavo, kad pagal CK 143 str. nuostatas tiek K. H. Pulokienė, tiek D. Pulokas laikytini sąžiningais turto įgijėjais, todėl išreikalauti iš D. Puloko ginčo žemės sklypą nėra pagrindo. Ieškovei teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą nėra atimta ir turi būti įgyvendinta nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. kovo 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, o ieškovės N. S-ės apeliacinį skundą atmetė. Apygardos teismas nustatė, kad apylinkės teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, kadangi ginčijamo potvarkio priėmimo metu žemė, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įsigaliojimo dieną buvusi miestų administracinėse ribose, pagal Įstatymą – valstybės išperkama. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nenumatė miesto žemę grąžinti natūra, o Įstatymo 5 str. buvo nustatyti miesto žemės išpirkimo būdai. T-ėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentas, jog yra pažeista jos teisė gauti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, yra nepagrįstas Įstatymu. Tačiau apygardos teismas nustatė, kad apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė normas, susijusias su turto sąžiningo įgijėjo institutu. Apygardos teismo teigimu, šis institutas taikomas turto atlygintino įgijimo atveju (CK 143 str. ), o šiuo atveju nuosavybės teisės atkurtos administraciniu aktu, atstatant prieš tai buvusias nuosavybės teises. T-ėl šie motyvai iš apylinkės teismo sprendimo pašalintini. Kasaciniu skundu ieškovė N. S-ė prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti. Ji nurodo, kad teismų priimti procesiniai sprendimai nepagrįsti Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, todėl naikintini. Kasatorės teigimu, ginčo žemės sklypas kreipimosi dėl jo grąžinimo metu buvo laisvas, todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 1 str. 2 d. 1 p. , kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmiausia atstatoma grąžinant nusavintą natūra, šis žemės sklypas turėjo būti jai grąžintas. Be to, Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Kasatorės teigimu, nuo 1991 m. lapkričio mėnesio, kada ji, kasatorė, padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį Lvovo g. , V-, jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” jau nesiskaitė laisvas, todėl į šį žemės sklypą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės K. H. Pulokienei. Kasatorė taip pat nurodo, kad nei K. H. Pulokienė, nei jos motina V. U- neturėjo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nes Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1998 m. balandžio 21 d. pažymoje T–637–Š nurodyta, kad V. U- jokio žemės sklypo V-omirska g. 88, V-, iki 1940m. nevaldė. Be to, K. H. Pulokienei 1994 m. buvo išskirtas žemės sklypas Lvovo g. , V- ties namu Nr. 42, žemės sklypo planas iš potvarkio rengimo medžiagos dingo, ir buvo patvirtintas kitas žemės sklypo planas Lvovo g. , ties namu Nr. 51. Atsiliepime į kasacinį skundą D. Pulokas prašo N. S-ės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimą. Jis nurodo, kad Vilniaus miesto valdyba, priimdama ginčijamus potvarkius, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatų. Būtina sąlyga, atstatant nuosavybės teises į miesto žemę, – kad suteikiamas sklypas būtų asmens turėto žemės sklypo miesto administracinėse ribose. T-ėl, atsakovo nuomone, K. H. Pulokienei suteikiant žemės sklypą Lvovo g. 42, V-, nors nuosavybės teisėmis valdytas žemės sklypas buvo kitoje Vilniaus miesto vietoje, Įstatymas pažeistas nebuvo. Teisėjų kolegija konstatuoja: Ieškovė N. S-ė, pareiškusi ieškinį, ginčijo administracinį aktą – Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkį Nr. 2327 V, kuriuo H. K. Pulokienei neatlygintinai, ekvivalentine natūra buvo suteiktas 700 kv. m žemės sklypas Lvovo g. , V-. T-ėl nustatinėdami šio akto teisėtumą teismai pagrįstai tikrino, ar aktas atitinka jo priėmimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (pagrindinai 5 str. ) analizės pagrindu teismai konstatavo ginčijamo potvarkio teisėtumo faktą. Tačiau kolegija konstatuoja, kad tokia teismų išvada padaryta netinkamai išaiškinus Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatas (CPK 3542 str. 2 d. , 368 str. 4 d. ). Sprendžiant kilusį ginčą, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį, paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu ,,Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” nutraukė TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atnaujino 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdydama kai kurių skyrių ir straipsnių galiojimą. Tačiau Konstitucijos VIII skyriaus ,,T-os ūkis”, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą. 1990 m. kovo 11 d. įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo” Aukščiausioji Taryba sustabdė 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą. Šio įstatymo 44 str. vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atkūrimas, t. y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės savavališkas atėmimas nėra galimas. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu ,,Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” konstatavus, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, reiškia, kad Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe pažeidė 1938 metų Lietuvos Konstituciją ir paneigė prigimtinę žmogaus teisę į privatinę nuosavybę. Vadinasi, iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu, nes teisėta valstybinė nuosavybė negalėjo atsirasti. Kartu pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymo ,,Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkte nustatyta, kad ,,Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Tačiau, kaip minėta, yra fiksuojamas nuosavybės teisių tęstinumo principas. Būtent, pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: ,,Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą”; ,,Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją”. Šios nuostatos buvo akcentuojamos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. (protokoliniame) nutarime ,,Dėl nuosavybės teisių tęstinumo nuostatų” ir tokiu būdu jomis buvo reiškiama įstatymo leidėjo valios formavimosi kryptis nuosavybės teisių atstatymo procese – skelbiama nuosavybės teisių tęstinumo nuostata, kuri, įvertinus pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, realizuojama taikant ribotos restitucijos principą. Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, kuris užfiksavo Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atkūrimo (nors ir ribotai) principą. Kartu nuosavybės teisių atkūrimo principas buvo susietas su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 1 str. 2 d. buvo nustatyti nuosavybės teisių atstatymo būdai, o 1 str. 2 d. 1 p. užfiksuota, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama grąžinant nusavintą turtą natūra, toliau šioje normoje nurodant kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę (o ginčo atveju nuosavybės teisių į žemę atstatymas ir yra aktualus) susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grąžinti natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į senelei N-ai Huščia priklausiusį žemės sklypą Lvovo g. 51, V-, ieškovė Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. lapkričio 25 d. (b. l. 148), analogišką prašymą atkurti nuosavybės teises į motinai V. U-ei priklausiusį žemės sklypą Ukmergės g. ,V-, H. K. Pulokienė pateikė 1992 m. sausio 30 d. (b. l. 184). G-ijamu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V H. K. Pulokienei nuosavybės teisė atkurta neatlygintinai, ekvivalentine natūra suteikiant tą žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisę atkurti prašė ieškovė. Tai patvirtinama ir Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad H. K. Pulokienei neatlygintinai, ekvivalentine natūra suteiktas žemės sklypas ir sklypas, kurį pageidauja susigrąžinti N. S-ė, yra tas pats (b. l. 40). Tokiu būdu, suteikiant H. K. Pulokienei žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises siekė atkurti ieškovė ir kuri tokią valią išreiškė anksčiau nei H. K. Pulokienė, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” užfiksuotas žemės sugrąžinimo natūra principas. Tikrindami ginčijamo potvarkio teisėtumą, teismai laikėsi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. 4 p. šio įstatymo įsigaliojimo dieną žemė, esanti miestų ir miesto tipo gyvenviečių administracinėse ribose, yra valstybės reikmėms reikalinga iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama. T-ėl net ir tuo atveju, kai ieškovė buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teisę į žemę Lvovo g. , V-, piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjanti institucija neturėjo įstatyminės pareigos atkurti ieškovei nuosavybės teisę būtent į tą žemės sklypą, o ieškovei nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 5 str. nustatyta tvarka. Tačiau, ar konkreti žemė yra reikalinga valstybės reikmėms ir todėl išpirktina, sprendžia atitinkamos valstybės institucijos. Nagrinėjamos bylos atveju faktas, kad žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisę siekė atkurti ieškovė, neatlygintinai, ekvivalentine natūra buvo suteiktas H. K. Pulokienei,(tuo atkuriant jos nuosavybės teisę), leidžia daryti išvadą, jog sklypas Lvovo g. , V-, nebuvo reikalingas valstybės reikmėms, nebuvo numatytas išpirkti, nes buvo panaudotas nuosavybės teisėms atkurti, todėl jo likimas negalėjo būti išspręstas neišnagrinėjus pretendentės į šį žemės sklypą (ieškovės) prašymo pagrįstumo. Taigi kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai į tą patį miesto žemės sklypą pretenduoja keli asmenys, ir žemės sklypas nėra valstybės išperkamas, pirmenybės teisę atkurti nuosavybės teisę turi buvęs sklypo savininkas ar asmuo, po savininko mirties įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodytų motyvų pagrindu kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkio Nr. 2327V 40 p. , kuriuo atkurta nuosavybės teisė H. K. Pulokienei, yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo natūra principą, todėl naikintinas. Panaikinus potvarkio dalį, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. T-ėl pripažintina negaliojančia 1996 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalis, kuria D. Pulokas, mirus H. K. Pulokienei, paveldėjo 700 kv. m žemės sklypą Lvovo g. , V-, bei naikintina žemės sklypo teisinė registracija Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filiale (CK 47, 96, 567 str. ). Taigi panaikinus žemės sklypo Lvovo g. , V-, privačios nuosavybės teisę, žemės sklypas grįžta valstybės dispozicijon ir jo likimas spręstinas pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Ieškovės ieškininis reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovei nuosavybės teisę į žemės sklypą Lvovo g. , V-, paliktinas nenagrinėtas, nes pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 str. ir 18 str. piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėja ir sprendimus priima įstatyme nurodytos institucijos, o teismine tvarka šių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik kilus ginčui. Sprendimas pagal ieškovės prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra priimtas (CPK 245 str. 1 p. ). Kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais akcentuojamas nuosavybės teisės H. K. Pulokienei atkūrimo nepagrįstumas, nes teisė į nuosavybės teisės atkūrimą H. K. Pulokienei yra pripažinta Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. 1805V, kurio teisėtumas nebuvo užginčytas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 4 p. , 6 p. ir 370 str. 1 d. , nutarė: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovės N-os S-ės ieškininius reikalavimus patenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkio Nr. 2327V 40 punktą, kuriuo K-ai Halinai Pulokienei suteiktas neatlygintinai, ekvivalentine natūra 700 kv. m ploto žemės sklypas Lvovo g. , V-. Pripažinti negaliojančia pagal įstatymą paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto 14–ojo notarų biuro notarės (registro Nr. 14–2–1587), dalį, pagal kurią, mirus palikėjai K-ai Halinai Pulokienei, įpėdinis Deilius Pulokas paveldėjo 0,07 ha (septynių šimtų kv. m) žemės sklypą, esantį Lvovo g. , V-, sklypo kadastrinis numeris 01/32: 63, kuris privačios nuosavybės teise priklausė mirusiajai K-ai Halinai Pulokienei ir kuris įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre 1994 m. gruodžio 22 d. (registracijos Nr. 01/14214–2), bei įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialą panaikinti minėto žemės sklypo teisinę registraciją. Ieškinio dalį, kurioje prašoma įpareigoti Vilniaus miesto valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovės N. S-ės nuosavybės teisę į senelės N-os Huščia turėtą žemės sklypą Lvovo g. , V-, palikti nenagrinėtą. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas Č. J-a- Teisėjai R. Č-a A. D-a- V. G-a- A. M-is A. S-us P. Ž-ys Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7186: Svečiai