|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 15. Dėl ieškininės senaties termino ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžio Pagal įstatymo analogiją, remiantis DĮK 242 straipsnio 2 dalimi, dėl neišmokėto darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais (taigi ir dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas), priteisimo darbuotojas turi teisę kreiptis į teismą per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo, ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Atostogų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija. T-ėl, kol ieškovas iš darbo nebuvo atleistas, jis pagal įstatymą turėjo teisę reikalauti tik atostogų suteikimo, bet ne kompensacijos už per darbo laiką nepanaudotas atostogas. Be to, Atostogų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, jog darbuotojui už nepanaudotas atostogas išmokama piniginė kompensacija, jei dėl darbo santykių pasibaigimo jam atostogos negali būti suteiktos arba jei darbuotojas atostogų nepageidauja. Taigi darbuotojo teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatyme siejama tik su darbo santykių pasibaigimu. Kadangi iki darbo sutarties su juo nutraukimo ieškovas iš viso neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net ir negalėjo prasidėti. Darbo teisės normose nenumatytos specialios ieškininės senaties terminų taikymo taisyklės, išskyrus terminų trukmę ir jų eigos pradžią (pavyzdžiui, DĮK 242 str. , DSĮ 42 str. 2 d. ir kt. ). T-ėl nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kilusius ginčus pagal įstatymo analogiją taikytinos Civilinio kodekso šeštojo skirsnio „Ieškininė senatis” normose įtvirtintos taisyklės tiek, kiek tam tikrų klausimų nereguliuoja darbo teisės normos (CPK 11 str. 6 d. ). Iškilus dviejų įstatymo galią turinčių ir tuos pačius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų konkurencijai, teismai turėjo taikyti įstatymą, priimtą vėliau. Nustatydamas Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje naują kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimo tvarką, įstatymų leidėjas tokiu būdu išreiškė valią, kad anksčiau DĮK 2521 numatyta tvarka netenka galios. Tai reiškia, kad Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje duota nuoroda į kitus įstatymus, kurie kompensacijos už atostogas mokėjimo klausimus gali reglamentuoti kitaip, nereiškia nuorodos į tą patį DĮK 2521 straipsnį. Šios teisės normos konstrukciją aiškinant priešingai, netektų loginės prasmės pats Atostogų įstatymo 16 straipsnio papildymas antrąja dalimi. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3k–3–253/2000 m. pranešėjas A. D-a-, Bylų kategorija 2 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas K. K-a-, pirmosios instancijos teismo teisėjas E. J-a- NUTARTIS 2000 m. kovo 8 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. S-aus, teisėjų A. D-o ir V. M-o viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V-o B-o kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V-o B-o ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Velga” dėl darbo užmokesčio išieškojimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė: Ieškovas nurodė, kad akcinėje bendrovėje „Velga” dirbo Tiekimo komplektavimo skyriuje viršininko pavaduotoju tiekimui nuo 1992 m. rugsėjo 7 d. Atsakovas nuo 1999 m. sausio 18 d. darbo sutartį su ieškovu nutraukė pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Atleidimo iš darbo dieną atsakovas su ieškovu iki galo neatsiskaitė: neišmokėjo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 1998 m. birželio mėnesio iki 1999 m. sausio 18 dienos ir išeitinės pašalpos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį 715,67 Lt, išeitinę pašalpą 2992,62 Lt, kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 1989 ir 1990 metus – 1427,63 Lt. Kadangi nuo 1998 m. sausio mėnesio darbo užmokestis buvo mokamas nereguliariai, o nuo 1998 m. birželio – nemokamas visiškai, ieškovas prašė priteisti 1348,91 Lt delspinigių. 1992–1997 metais atsakovas nesuteikė ieškovui kasmetinių atostogų, todėl už nepanaudotas atostogas ieškovas prašė priteisti 5343,10 Lt kompensaciją. Kadangi atsakovas atleidimo iš darbo dieną su ieškovu iki galo neatsiskaitė, todėl ieškovas prašė iš atsakovo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 1999 m. sausio 18 d. iki 1999 m. rugpjūčio 2 d. – 6963,59 Lt Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 1999 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 715,67 Lt darbo užmokesčio, 2992,38 Lt išeitinės pašalpos, 823,89 Lt delspinigių ir 6873,29 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, iš viso 11405,23 Lt. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, be to, priteisė iš atsakovo 570,26 Lt žyminio mokesčio valstybei. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas su ieškovu iki galo neatsiskaitė – neišmokėjo ieškovui priklausančios išeitinės pašalpos 2992,62 Lt bei 1325,17 Lt darbo užmokesčio. Teismai priteisė ieškovui 2992,62 Lt išeitinės pašalpos, kurios dydžio atsakovas neginčijo, taip pat 715,67 Lt darbo užmokesčio ieškovo pareikšto reikalavimo ribose. Ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą ieškovui teismai tenkino iš dalies – ieškovui neįrodžius nereguliaraus darbo užmokesčio mokėjimo faktų per laikotarpį nuo 1998 m. sausio mėnesio iki 1998 m. birželio mėnesio, priteisė jam 823,89 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 1998 m. birželio mėnesio iki 1998 m. lapkričio mėnesio. Remiantis Darbo sutarties įstatymo 41 straipsniu ieškovui priteista 6873,29 Lt vidutinio darbo užmokesčio suma, kadangi po ieškovo atleidimo iš darbo atsakovas uždelsė su ieškovu galutinai atsiskaityti 137 darbo dienas. Ieškininį reikalavimą dėl kompensacijos už 1989–1990 bei 1992–1997 metais nepanaudotas atostogas ieškovui priteisimo teismai atmetė tuo pagrindu, kad ieškovas praleido vienerių metų terminą tokiam reikalavimui teisme pareikšti ir nepateikė įrodymų, jog laiku į teismą nesikreipė dėl svarbių priežasčių. Kasaciniu skundu ieškovas prašo bylą išnagrinėjusių teismų sprendimą bei nutartį pakeisti ir patenkinti ieškinio dalį dėl kompensacijos priteisimo už nepanaudotas atostogas. Jis nurodo, kad iki atleidimo iš darbo atsakovas jam nebuvo suteikęs atostogų už septynerius darbo metus. Prieš atleisdamas iš darbo atsakovas suteikė jam atostogas už dvejus metus, todėl remiantis DĮK 2521 straipsniu bei Atostogų įstatymo 16 straipsniu ieškovui turi būti priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas už penkerius darbo metus. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė DĮK 2521 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai anuliavo atsakovo ieškovui apskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nors pats atsakovas prašė teismą ieškovui priteistiną sumą tik sumažinti nuo 5343,10 Lt iki 1427,63 Lt, t. y. sutiko su ieškinio dalimi dėl kompensacijos priteisimo už dvejus darbo metus. Atsiliepimas į kasacinį skundą negautas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: V-ame iš ieškininių reikalavimų ieškovas V. B-a- nurodė, kad jo atleidimo iš darbo dieną atsakovas nebuvo suteikęs ieškovui kasmetinių atostogų už septynerius darbo metus, ir prašė priteisti už nepanaudotas atostogas per visą nurodytąjį laikotarpį piniginę kompensaciją iš atsakovo. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsakovo atstovė, remdamasi Darbo įstatymų kodekso 2521 straipsniu, ieškinį dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pripažino iš dalies, sutiko dėl kompensacijos ieškovui priteisimo už nepanaudotas atostogas per dvejus darbo metus, taip pat neprašė šioje reikalavimų dalyje taikyti ieškininės senaties termino (b. l. 18, 42–43). Be to, ieškovo atleidimo iš darbo metu pats darbdavys apskaičiavo ieškovui kompensaciją 1427,68 Lt už nepanaudotas atostogas per dvejus darbo metus (b. l. 9). Pirmosios instancijos teismas ieškininį reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškininės senaties terminą tokiam reikalavimui teisme pareikšti. Su tokia teismo išvada sutiko ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija. Kasaciniame skunde ieškovas nurodė, kad teismai nepagrįstai pritaikė ieškininės senaties terminą reikalavimui dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo, be to, netinkamai taikė DĮK 2521 ir Atostogų įstatymo 16 straipsniuose numatytas teisės normas. Taigi kasaciniame skunde yra keliami du su teisės normų aiškinimu bei taikymu susiję klausimai: pirma, ieškininės senaties termino taikymas reikalavimams dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo; antra, laikotarpis, už kurį kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas gali būti priteista. 1. Dėl ieškininės senaties termino taikymo ieškininiam reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas Bylą išnagrinėjusieji teismai pagrįstai konstatavo, jog pagal įstatymo analogiją, remiantis DĮK 242 straipsnio 2 dalimi, dėl neišmokėto darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais (taigi ir dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas), priteisimo darbuotojas turi teisę kreiptis į teismą per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo, ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Tačiau teismai padarė nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą, kad ieškininės senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti ieškovas praleido. Teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškininės senaties termino eigos pradžią. Tiek iki 1992 m. sausio 1 d. galiojusiame DĮK 81 straipsnyje, tiek ir po to įsigaliojusio Atostogų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija. T-ėl, kol ieškovas iš darbo nebuvo atleistas, jis pagal įstatymą turėjo teisę reikalauti tik atostogų suteikimo, bet ne kompensacijos už per darbo laiką nepanaudotas atostogas. Be to, Atostogų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, jog darbuotojui už nepanaudotas atostogas išmokama piniginė kompensacija, jei dėl darbo santykių pasibaigimo jam atostogos negali būti suteiktos arba jei darbuotojas atostogų nepageidauja. Taigi darbuotojo teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatyme siejama tik su darbo santykių pasibaigimu. Kadangi iki darbo sutarties su juo nutraukimo ieškovas iš viso neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net ir negalėjo prasidėti. Ieškovas iš darbo atleistas nuo 1999 m. sausio 18 d. , atleidimo iš darbo dieną ieškovui piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nebuvo išmokėta. Taigi atleidimo iš darbo dieną ieškovas įgijo teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir tą pačią dieną ieškovo teisė buvo pažeista, nes pagal Darbo sutarties įstatymo 41 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Ieškininės senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu eiga prasidėjo nuo teisės pažeidimo dienos. Ieškovas į teismą su reikalavimu kreipėsi 1999 m. birželio 1 d. , taigi įstatymo nustatyto ieškininės senaties termino pažeistai teisei ginti jis nepraleido. Bylą sprendę teismai padarė ir kitą klaidą, susijusią su ieškininę senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu ir aiškinimu. Darbo teisės normose nenumatytos specialios ieškininės senaties terminų taikymo taisyklės, išskyrus terminų trukmę ir jų eigos pradžią (pavyzdžiui, DĮK 242 str. , DSĮ 42 str. 2 d. ir kt. ). T-ėl nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kilusius ginčus pagal įstatymo analogiją taikytinos Civilinio kodekso šeštojo skirsnio „Ieškininė senatis” normose įtvirtintos taisyklės tiek, kiek tam tikrų klausimų nereguliuoja darbo teisės normos (CPK 11 str. 6 d. ). CK 85 straipsnio 2 dalis numato, jog ieškininę senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui. Atsakovas pripažino ieškinio dalį dėl piniginės kompensacijos priteisimo ieškovui už nepanaudotas kasmetines atostogas per dvejus darbo metus ir taikyti ieškininę senatį šioje reikalavimų dalyje net ir neprašė. Dėl to buvo pagrindas ieškovui priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas per dvejus darbo metus net nepriklausomai nuo to, kaip būtų aiškinamas DĮK 2521 straipsnio ir Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies konkurencijos klausimas. 2. Dėl Darbo įstatymų kodekso 2521 straipsnio ir Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo DĮK 2521 straipsnyje nustatyta, jog darbo ginčą dėl piniginių reikalavimų nagrinėjantis organas turi teisę priimti sprendimą, kad darbuotojui, atleidžiant jį iš darbo, būtų išmokėta jam priklausanti piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau ne daugiau kaip už dvejus darbo metus. Nurodytoji teisės norma nereglamentuoja ieškininės senaties klausimų, bet tik numato maksimalų laikotarpį, už kurį gali būti priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, jeigu ieškininės senaties terminas nebus pasibaigęs arba jeigu jis bus atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Taigi DĮK 2521 straipsnyje numatyta teisės norma dėl priteisiamos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio ribojimo galėjo būti taikoma tik tuo atveju, kai darbuotojo piniginiai reikalavimai yra tenkinami. 1996 m. balandžio 17 d. įstatymu Nr. I–1288 Atostogų įstatymo 16 straipsnis papildytas antrąja dalimi, kurioje nustatyta, jog, darbuotojui nesuteikus atostogų daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Tačiau priėmus šį įstatymą, DĮK 2521 straipsnis taip pat nebuvo pakeistas ar panaikintas. Tokiu būdu ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojo dvi tos pačios teisinės galios normos, reglamentuojančios tuos pačius teisinius santykius – nustatančios piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo tvarką, nutraukiant darbo sutartį: DĮK 2521 straipsnis išieškomos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį apribojo dvejais darbo metais, o Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis tokį ribojimą panaikino ir nustatė galimybę išieškoti kompensaciją už visas nepanaudotas atostogas. Iškilus dviejų įstatymo galią turinčių ir tuos pačius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų konkurencijai, teismai turėjo taikyti įstatymą, priimtą vėliau. Nustatydamas Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje naują kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimo tvarką, įstatymų leidėjas tokiu būdu išreiškė valią, kad anksčiau DĮK 2521 numatyta tvarka netenka galios. Tai reiškia, kad Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje duota nuoroda į kitus įstatymus, kurie kompensacijos už atostogas mokėjimo klausimus gali reglamentuoti kitaip, nereiškia nuorodos į tą patį DĮK 2521 straipsnį. Šios teisės normos konstrukciją aiškinant priešingai, netektų loginės prasmės pats Atostogų įstatymo 16 straipsnio papildymas antrąja dalimi. Kadangi ieškininės senaties termino ginti pažeistą teisę ieškovas nepraleido, ir nėra įstatymo, kuris kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo ieškovui tvarką reglamentuotų kitaip nei nustatyta Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, todėl ieškovas turi teisę į piniginę kompensaciją už visas jo nepanaudotas atostogas pareikštų ieškininių reikalavimų ribose. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, kasacinis skundas tenkinamas, byloje priimti teismų sprendimas ir nutartis ieškinio dalyje dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas naikinami, kadangi teismai netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas (CPK 3542 str. 2 d. , 368 str. 4 d. ), šioje reikalavimų dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti. Už nepanaudotas kasmetines atostogas per septynerius darbo metus ieškovui iš atsakovo priteisiama 6770,78 Lt piniginė kompensacija (1427,68 + 1068,62 x 5), iš atsakovo taip pat priteisiamos teismo išlaidos valstybei (CPK 117 str. 1 d. ). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ir 370 straipsnio 1 dalimi, nutarė: Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuriomis atmestas ieškinys dėl kompensacijos priteisimo ieškovui už septynerius darbo metus nepanaudotas kasmetines atostogas, panaikinti. Šią ieškinio dalį patenkinti ir priteisti ieškovui V-ui B-ui iš atsakovo AB „Velga” 6770,78 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt litų 78 ct) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat priteisti iš atsakovo AB „Velga” 338,50 Lt (tris šimtus trisdešimt aštuonis litus 50 ct. ) žyminio mokesčio valstybei. Kitas Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalis palikti nepakeistas. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Pasiūlyti šią nutartį paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Teisėjų kolegijos pirmininkas A. S-us Teisėjai A. D-a- V. M-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7152: Svečiai