|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 21. Dėl muziejinių vertybių grąžinimo 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, buvo atstatytas privačios nuosavybės teises institutas, tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo neįmanoma, nes okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų masiškumas, susiformavę nauji teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės nulėmė tai, kad okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis Civilinio kodekso normomis. R-alavimas atiteisti daikto vertę nėra vindikacinis reikalavimas, tai prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę taikiai naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Valstybė pagal Konvenciją atsako už asmenų nuosavybės teisių apsaugą tik tokiu mastu ir ribomis, kuriuos ji pati prisiima priimdama įstatymus dėl nuosavybės grąžinimo. T-ėl tik pati Lietuvos valstybė, atsižvelgusi į susiklosčiusius visuomeninius santykius, ekonomines valstybės sąlygas gali įstatymiškai sureguliuoti restitucijos vykdymą ne tik nekilnojamojo turto atžvilgiu, bet ir kilnojamojo turto atžvilgiu, taip pat ir muziejinių vertybių, kurios sudaro dalį valstybės saugomų kultūros vertybių. Be to, turi būti atsižvelgiama, jog kultūros vertybės yra ne tik nuosavybės objektai, bet ir visuomeninė vertė, todėl esant ypatingam nuosavybės objektui būtinas savitas teisinis reguliavimas, taip pat ir restitucijos klausimo taikymas. Tai yra įstatymo leidėjo prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–7–146/2000 m. pranešėjas E. L-a-, Bylų kategorija 36 kasacinės instancijos teismo pranešėjas V. V-is, apeliacinės instancijos teismo pranešėjas A. N-a-, pirmosios instancijos teismo teisėja N. S-ėnaitė NUTARTIS 2000 m. kovo 28 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. M-io, teisėjų S. G-aus, J. J-ės, E. L-o, B. P-o, J. Š-o ir P. Ž-io, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Antros V-ės K-ės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. birželio 23 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Antros V-ės K-ės ieškinį atsakovams – Lietuvos dailės muziejui ir Vilniaus miesto valstybinei mokesčių inspekcijai – dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Teisėjų kolegija nustatė: Ieškovė Antra V-ė K-ė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jos tėvas 1951 metais buvo suimtas ir Ypatingojo tribunolo nuteistas 10 metų kalėti, konfiskuojant turtą. 1951 m. spalio 12 d. aktu buvo konfiskuoti ir Vilniaus valstybinio dailės muziejaus nuosavybėn perduoti jos tėvui priklausę 27 paveikslai. 1989 m. gegužės 25 d. jos tėvas N. S-us buvo reabilituotas tuo atkuriant ir nuosavybės teises. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1995 m. liepos 26 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji (ieškovė) priėmė savo tėvo N. S-onavičiaus, mirusio 1958 metais, palikimą. T-ėl ieškovė prašė CK 6 str. ir 142 str. pagrindu priteisti jai iš atsakovo Lietuvos dailės muziejaus 27 paveikslus, nurodytus ieškininiame pareiškime. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1997 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas prieštarauja įstatymui, nes Muziejų įstatymo 5 str. nustato, kad valstybinių muziejų fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 1997 m. birželio 23 d. nutartį paliko nepakeistus. Kolegija nurodė, kad Muziejų įstatymas veikia kaip specialus įstatymas 1990 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo” ir CK 486 str. atžvilgiu. Ieškovės nurodyti Vyriausybės nutarimai yra poįstatyminiai aktai ir negali būti taikomi esant specialiam įstatymui, reguliuojančiam ginčo santykius. R-alavimas taikyti Konstitucijos 23 str. dalį dėl atlyginimo už paimtą nuosavybę peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. imperatyviai nurodo, kad muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Pagal Konstitucinio teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimo 1 dalį tokia įstatymo nuostata iki 1990 m. kovo 11 d. muziejų fonduose sukauptų vertybių atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Ieškovė Antra V-ė K-ė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. birželio 23 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ar bylą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Kasacinis skundas argumentuojamas šiais motyvais: 1. Teismai netaikė 1990 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo”, nes Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas nėra specialus įstatymas restitucija reglamentuojančių įstatymų atžvilgiu, o derintas su jais. Kasatoriaus nuomone įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo” yra specialus įstatymas Muziejų įstatymo atžvilgiu. 2. Teismai netaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio, garantuojančio teisę į nuosavybę. T-ėl, jeigu Muziejų įstatymas nėra pakankamai suderintas su minėtu konvencijos straipsniu, tai pagal CPK 412 ir CK 606 straipsnius teismai privalo laikytis tarptautinių sutarčių ir konvencijų. 3. Nurodytų įstatymų kolizijoms pašalinti turėjo būti tiesiogiai taikyta Konstitucijos 23 str. 3 d. , kuri susieja nuosavybės atėmimą visuomenės poreikiams su teisingu atlyginimu, todėl šiai bylai spręsti taikytas įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo”, kaip specialus įstatymas, reguliuojantis ginčo santykius, ir nurodyti Vyriausybės nutarimai. 4. Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, netaikydama Konstitucijos 23 str. 3 d. , nepasinaudojo Konstitucijos 6 str. 1 d. numatyta tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybe. 5. Teismui nepakako šiai bylai išspręsti 1999 m. kovo 16 d. Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimo dėl Muziejų įstatymo, nes Konstitucinio teismo 1994m. gegužės 27 d. nutarime konstatuojama, kad neteisės pagrindu negali atsirasti teisė, todėl neteisėtas iš savininko atimtas turtas laikytinas tik faktiškai nusavintojo valdomu turtu. 6. Teismai iki galo neišaiškino bylos aplinkybių, susijusių su jos 1989m. rugpjūčio 18 d. pareiškimo nagrinėjimu Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, bei pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą (CPK 76 ir 79 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: 1. Dėl vindikacijos Ieškovė A. V. K-ė, prašydama išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nurodė, kad jos tėvas V. S-us sovietinės okupacijos metais buvo nuteistas ir jo turtas – 27 paveikslai – buvo konfiskuotas. 1951 m. spalio 12 d. šie paveikslai buvo perduoti Vilniaus valstybiniam dailės muziejui. Šiuo metu tėvas yra reabilituotas po mirties, o ji, kaip asmuo priėmęs palikimą, reikalauja grąžinti 27 paveikslus, saugomus Vilniaus valstybinio dailės muziejaus fonduose. Tai yra ieškovė savo teisę valdyti nurodytą turtą gina pareikšdama vindikacinį ieškinį. Lietuvos Respublikos CK 142 str. nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o CK 1421 str. nustato savininko teisių garantijas: turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Šiomis teisės normomis yra ginama savininko teisė valdyti turtą, todėl niekas neturi teisės paimti iš savininko turtą prieš jo valią. Tais atvejais, kai turtas yra paimamas prieš savininko valią, jis turi teisę išreikalauti turtą iš neteisėto valdymo, tai yra pareikšti vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys grindžiamas nuosavybės teise, tai yra ieškovas, reikalaudamas pareiškimo metu privalo turėti nuosavybės teisę arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise. Vindikacinis reikalavimas pareiškiamas tam asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą turtą. 2. Dėl Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. taikymo Muziejų įstatymo 5 str. 2 dalyje yra nustatyta, kad „muziejinės vertybės, sudarančios valstybinių muziejų fondą, yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. ” Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d. ) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, šiame nutarime yra konstatuojama, kad 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, buvo atstatytas privačios nuosavybės teises institutas, tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo neįmanoma, nes okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų masiškumas, susiformavę nauji teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės nulėmė tai, kad okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis Civilinio kodekso normomis. Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime yra nurodęs, kad kol atitinkamos valstybės institucijos, remiantis įstatymu, nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektyvinių nuosavybės teisių. Iš to darytina išvada, kad restitucijos vykdymas reikalauja specialaus įstatyminio reguliavimo. Tai įstatymų leidėjas numatė priimdamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių, į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir 1997 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Šiuose įstatymuose nurodoma, kad pirmenybė yra teikiama turto grąžinimui natūra, tačiau numatytas išlikusio turto išpirkimas iš asmenų, kurių nuosavybės teisės atkuriamos. Nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama, atsižvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius santykius, valstybės ekonomines galimybes, kartu numatant galimybę taikyti ir ribotą restituciją. Tokia yra įstatymo leidėjo valia atkuriant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Tačiau įstatymo leidėjas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisių į muziejines vertybes, nes įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kilnojamąjį turtą yra nepriimtas, o Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. imperatyviai nustato, kad muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Tokia įstatymo leidėjo valia. 3. Dėl tiesioginio Konstitucijos 23 str. taikymo Kasatorės teigimu, teismai turėjo tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 str. 3 dalies nuostatas, numatančias, kad nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams už ją teisingai atlyginant. Kaip jau minėta, ieškovė yra pareiškusi vindikacinį ieškinį, tai yra ji reikalauja grąžinti turtą iš neteisėto svetimo valdymo. Tačiau reikalavimas atiteisti daikto vertę nėra vindikacinis reikalavimas, tai prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Toks reikalavimas, tai yra ieškinio dalykas (CPK 146 str. 6 p. ), šioje byloje nėra nurodytas, tai nurodoma tik apeliaciniame ir kasaciniuose skunduose. Ieškinio dalykas šioje byloje yra išreikalauti iš neteisėto svetimo valdymo 27 paveikslus, o ne priteisti šių paveikslų vertę. B-o, šiuo metu nėra priimtas įstatymas, numatantis galimybę išpirkti kilnojamąjį turtą ar kitaip atlyginti jo vertę. 4. Dėl normų konkurencijos Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo” numato subjektus, kuriems atkuriamos visos jų pilietinės teisės, tačiau nenustato, kokiu būdu ir sąlygomis atkuriamos jų pilietinės teisės tarp jų ir ekonominės teisės, t. y. teisės į nuosavybę. O tai, į kokius nuosavybės objektus atkuriamos teisės, reglamentuoja kiti įstatymai. 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” bei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numatė, kaip atkuriama nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau, kaip jau minėta, įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kilnojamąjį turtą, taip pat ir muziejines vertybes, nėra priimtas. Negalima sutikti su kasatorės teiginiu, kad įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo” yra specialus įstatymas Muziejų įstatymo atžvilgiu. Tačiau tai yra skirtingus santykius reglamentuojantys teisės aktai: vienas įstatymas nustato subjektų ratą, kuriems atstatomos piliečių teisės, o kito įstatymo objektas yra muziejų fondas, jų veikla bei muziejinių vertybių apskaita ir apsauga. Muziejų įstatymo 5 str. ir nustato, kas sudaro Lietuvoje esančių muziejų fondą, o įstatymo 5 str. 2 d. įtvirtina, kad „valstybių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. ” T-ėl negalima teigti, jog šie įstatymai konkuruoja kaip bendra ir speciali normos. 5. Dėl Europos žmonių teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei Konvencijos pirmojo protokolo taikymo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę taikiai naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Anksčiau išdėstytos nuostatos neturi kokiu nors būdu riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kurie reikalingi tam, kad būtų kontroliuojamas nuosavybės naudojimas, sutinkamas su visuomenės interesais, arba kad būtų garantuojamas mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimas”. Tik atkūrus nepriklausomybę į Lietuvos teisės sistemą buvo grąžintos privatinės nuosavybės teisės institutas, todėl tik po 1990 m. kovo 11d. pažeistoms nuosavybės teisėms ginti visa apimtimi taikytinos konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Lietuvos valstybės poziciją dėl muziejinių vertybių grąžinimo išreiškia Muziejų įstatymo 5 str. 2 dalis, numatanti be jokių išlygų draudimą grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Pažymėtina, kad Lietuva Konvencijos dalyvė yra nuo 1995 metų, Pirmasis protokolas įsigaliojo nuo 1996 m. gegužės 25 d. Konvencija negarantuoja teisės į nuosavybės grąžinimą, Pirmojo protokolo 1 straipsnis gina tik nuosavybę, turimą po šio protokolo įsigaliojimo Lietuvoje datos. Lietuvos valstybė neatsako už turto konfiskavimo aktus, padarytus okupacinės valdžios iki Konvencijos įsigaliojimo. Valstybė pagal Konvenciją atsako už asmenų nuosavybės teisių apsaugą tik tokiu mastu ir ribomis, kuriuos ji pati prisiima priimdama įstatymus dėl nuosavybės grąžinimo. T-ėl tik pati Lietuvos valstybė, atsižvelgusi į susiklosčiusius visuomeninius santykius, ekonomines valstybės sąlygas gali įstatymiškai sureguliuoti restitucijos vykdymą ne tik nekilnojamojo turto atžvilgiu, bet ir kilnojamojo turto atžvilgiu, taip pat ir muziejinių vertybių, kurios sudaro dalį valstybės saugomų kultūros vertybių. Be to, turi būti atsižvelgiama, jog kultūros vertybės yra ne tik nuosavybės objektai, bet ir visuomeninė vertė, todėl esant ypatingam nuosavybės objektui būtinas savitas teisinis reguliavimas, taip pat ir restitucijos klausimo taikymas. Tai yra įstatymo leidėjo prerogatyva. T-ėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Konvencijos ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Teismai, nagrinėdami bylą, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 57–92 straipsniuose, nepažeidė, t. y. pilnai ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialines teisės normas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą, konstatuoja, kad CPK 3542 str. 2 d. numatytų pagrindų naikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. birželio 23 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį nenustatyta. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 1 p. , ir 370 str. 1 d. , nutarė: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. birželio 23 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas A. M-is Teisėjai S. G-us J. J-ė E. L-a- B. P-a- J. Š-a- P. Ž-ys Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7160: Svečiai