|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 27. Dėl Darbo sutarties įstatymo 42 str. 1 d. nustatyto ieškininės senaties termino Pagal savo teisinę prigimtį DSĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra ieškininės senaties terminas. Darbo teisėje galioja toks pats principas kaip ir civilinėje teisėje – ieškininės senaties termino praleidimas be svarbių priežasčių yra pagrindas ieškinį atmesti (DĮK 242 str. 4 d. ). Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–733/2000 pranešėjas V. M-a-, Bylų kategorija 1 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas J. P-a-, pirmosios instancijos teismo teisėja I. Šeškauskienė NUTARTIS 2000 m. rugpjūčio 23 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko V. G-o, teisėjų E. L-o ir V. M-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Jono Narbuto kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Jono Narbuto ieškinį atsakovui – Plungės rajono priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, trečiajam asmeniui – Plungės rajono savivaldybei dėl neteisėto atleidimo iš darbo, atlyginimo už laikinojo nedarbingumo laiką ir priverstinę pravaikštą bei kompensacijos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė: Ieškovas J. Narbutas 1999 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi su ieškiniu į Plungės rajono apylinkės teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad Plungės rajono tarybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 124 buvo nuspręsta reorganizuoti Plungės priešgaisrinę tarnybą į kaimo ugniagesių komandas prie seniūnijų ir nuo 1999 m. sausio 1 d. panaikinti priešgaisrinės tarnybos administracijoje vairuotojo – mechaniko etatą. Remiantis minėtu sprendimu, ieškovui 1998 m. gruodžio 30 d. buvo įteiktas įspėjimas, jog jis 1999 m. gegužės 1 d. bus atleistas iš Plungės priešgaisrinės tarnybos vairuotojo – mechaniko pareigų pagal Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kita darbo vieta ieškovui nebuvo pasiūlyta. 1999 m. balandžio 28 d. ieškovas susirgo ir sirgo iki 1999 m. liepos 3 d. 1999 m. liepos 7 d. , t. y. pirmąją po laikinojo nedarbingumo darbo dieną, jis kreipėsi į buvusią darbovietę dėl apmokėjimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, tačiau už sirgimo laiką jam sumokėti buvo atsisakyta. Tuomet ieškovas kreipėsi į valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Plungės rajono skyrių, o šis nukreipė jį į Plungės rajono savivaldybę. 1999 m. liepos 8 d. pareiškimu ieškovas kreipėsi į Plungės rajono merą, kuris 1999 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 04–07094 pasiūlė kreiptis į teismą. Ieškovo nuomone, iš darbo jis buvo atleistas neteisėtai, o Plungės rajono tarybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 124 yra nepagrįstas, nes motyvuotas ne gamybos ir darbo organizavimo pakeitimais, kaip to reikalauja DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o etatai panaikinti, ieškovo nuomone, taupant biudžeto lėšas. Be to, minėtu sprendimu etatai turėjo būti panaikinti nuo 1999 m. sausio 1 d. , t. y. dar nepasibaigus ieškovo įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminui. N-s Plungės rajono tarybos 1998 m. sausio 17d. sprendime nurodoma, jog Plungės priešgaisrinė tarnyba reorganizuojama į kaimo ugniagesių komandas prie seniūnijų, o be Plungės priešgaisrinės tarnybos etatų naikinama ir po vieną ugniagesio etatą kaimo ugniagesių komandose, Plungės rajono Platelių seniūnijos seniūno 1999 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 11 į darbą Platelių seniūnijos ugniagesių komandoje buvo priimtas S. Mažonas. Plungės sukarintos priešgaisrinės dalies vadas L. S-kus, kuriam Plungės rajono tarybos sprendimu buvo pavesta reorganizuoti tarnybą, ieškovo socialinio draudimo pažymėjime įrašė ieškovą Plungės priešgaisrinėje tarnyboje dirbus iki 1999 m. liepos 1 d. , todėl ieškovo atleidimo iš darbo data yra neaiški. Ieškovo teigimu, jis 1999 m. liepos 7 d. , t. y. pirmąją darbo dieną po pasibaigusio laikinojo nedarbingumo, kreipdamasis į buvusios darbovietės administraciją, o 1999 m. liepos 8 d. pareiškimu – į Plungės rajono merą, tikėjęsis ginčą dėl neteisėto atleidimo iš darbo išspręsti be teismo. Plungės rajono mero atsakymą gavęs 1999 m. rugpjūčio 10 d. , todėl DSĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo yra praleidęs dėl svarbių priežasčių. Ieškovas, remdamasis Lietuvos CK 90 straipsniu, CPK 127 straipsniu, DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 4 dalimi, 42 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašė teismą atstatyti praleistą dėl svarbių priežasčių kreipimosi į teismą terminą, grąžinti jį į ankstesnįjį darbą, priteisti iš atsakovo – Plungės rajono savivaldybės tarybos apmokėjimą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 3 d. ir atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 1999 m. liepos 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. 1999 m. rugsėjo 23 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovas patikslino savo ieškininius reikalavimus ir prašė teismą priteisti iš atsakovo apmokėjimą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d. – 1203,50 Lt ir atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 1999 m. liepos 4 d. iki 1999 m. rugsėjo 23 d. – 1611,18 Lt, iš viso – 2814,68 Lt, taip pat priteisti iš atsakovo po 27,35 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 1999 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (b. l. 51). 1999 m. spalio 13 d. Plungės rajono apylinkės teismui įtraukus dalyvauti byloje bendraatsakoviu Plungės rajono priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, ieškovas 1999 m. spalio 27 d. papildomu ieškininiu pareiškimu patikslino ir papildė savo ieškininius reikalavimus, prašydamas teismą priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis apmokėjimą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d. – 1203,50 Lt ir atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 1999 m. liepos 4 d. iki 1999 m. spalio 26 d. – 240,24 Lt, iš viso – 3443,74 Lt, taip pat priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis po 27,35 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 1999 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei lygiomis dalimis 12 mėnesinių atlyginimų dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo. Ieškovas papildomai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta jo darbovietę – Plungės priešgaisrinę tarnybą – buvus reorganizuotą į Plungės rajono priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir kaimo ugniagesių komandas prie seniūnijų. Manydamas, jog, grąžinus jį į ankstesnįjį darbą, gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos, pavyzdžiui, paskiriant dirbti į toli nuo Plungės esančią seniūniją, sudarant nepalankų darbo grafiką ir pan. , ieškovas prašė į buvusį darbą negrąžinti, o priteisti iš atsakovų kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo (b. l. 64–65). 1999 m. lapkričio 11 d. papildomame ieškininiame pareiškime ieškovas dar kartą pakeitė ir patikslino savo ieškininius reikalavimus ir prašė teismą priteisti iš atsakovo – Plungės rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos apmokėjimą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d. – 1203,50 Lt ir 12 mėnesinių atlyginimų dydžio, t. y. 7221 Lt kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo. Ieškovas nurodė, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta jį dirbus Plungės rajono priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Šios tarnybos jis ir buvo neteisėtai atleistas iš darbo, todėl Plungės rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, ieškovo nuomone, turėtų būti vienintelė atsakovė byloje, ir iš jos priteistinos visos reikalaujamos sumos (b. l. 75–76). 1999 m. gruodžio 21 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovas pakartotinai prašė atstatyti dėl svarbių priežasčių praleistą kreipimosi į teismą terminą, nes į buvusį darbdavį buvo kreipęsis 1999 m. liepos 7 d. , t. y. pirmąją po laikinojo nedarbingumo darbo dieną, jo patarimu – į Plungės rajono savivaldybę bei VSDFV Plungės rajono skyrių, o Plungės rajono mero atsakymą gavęs tik 1999 m. rugpjūčio 10d. (b. l. 105). Plungės rajono apylinkės teismas 1999 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovo J. Narbuto ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovo atstovas teisme patvirtino ieškovo dokumentus, patvirtinančius jo atleidimą iš darbo, gavus 1999 m. kovo mėnesio pradžioje. Tik atsakovo atstovui atsisakius sumokėti ieškovui už laikinojo nedarbingumo laiką, ieškovas 1999 m. liepos 7 d. kreipėsi į VSDFV Plungės rajono skyrių ir Plungės rajono merą, prašydamas sumokėti jam už laikinojo nedarbingumo laiką, tačiau atleidimo iš darbo teisėtumo neginčijo. Į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovas kreipėsi tik 1999 m. rugpjūčio 23 d. Kadangi ieškovas, gavęs dokumentus, patvirtinančius jo atleidimą iš darbo, per vieną mėnesį į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nesikreipė, tai laikytina jį su atleidimu iš darbo sutikus, todėl atstatyti praleistą kreipimosi į teismą terminą atsisakytina ir ieškinys atmestinas CK 90 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 120–121). Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. kovo 16 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Plungės rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, jog ieškovas visus atleidimą patvirtinančius dokumentus gavo 1999 m. kovo mėnesio pradžioje, o į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kreipėsi tik 1999 m. rugpjūčio 23 d. Teismas praleistą kreipimosi į teismą terminą atstatyti atsisakė ir tuo pagrindu ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą (DSĮ 42 str. 1 d. ). Teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą dėl to, kad darbuotojas jį padavė praleidęs DSĮ 42 straipsnyje nustatytą terminą, tačiau šio termino pasibaigimas gali būti pagrindas ieškiniui atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 36 punkto 2 dalis). Jeigu nurodytas terminas paleistas dėl svarbių priežasčių, teismas darbuotojo prašymu gali jį atnaujinti (DĮK 242 str. 4 d. ). Prašymą atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą ieškovas grindė tuo, kad su darbdaviu ir rajono savivaldybe ginčą bandė išspręsti geruoju: 1999 m. liepos 7 d. jis kreipėsi į buvusios darbovietės administraciją, o 1999 m. liepos 8 d. – į Plungės rajono merą, tikėdamasis ginčą dėl neteisėto atleidimo iš darbo išspręsti be teismo. Ieškovas atsakymą iš rajono mero gavo tik 1999 m. rugpjūčio 10 d. ir po to kreipėsi į teismą (b. l. 4–5). Tačiau iš ieškovo pareiškimo, rašyto šioms institucijoms (b. l. 12, 47), matyti ieškovą skundus ne patį atleidimą iš darbo, o tik prašius ištaisyti atleidimo datą ir išspręsti apmokėjimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpį klausimą. Ginčą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovas pradėjo tik 1999 m. rugpjūčio 23 d. ieškininiu pareiškimu. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi ieškovas per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kitokio pobūdžio jo ginčų sprendimas kitose institucijose nėra pagrindas laikyti kreipimosi į teismą terminą praleistą dėl svarbių priežasčių, todėl apylinkės teismas pagrįstai šio termino neatstatė. N-s apylinkės teismas sprendime nurodė ne tą materialinės teisės normą (Lietuvos CK 90 str. 1 d. ), kurią reikėjo taikyti, tačiau dėl to iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti naikinamas, nes tiek Civilinio kodekso normos, tiek ir darbo santykius reguliuojantys įstatymai vienodai reguliuoja ieškininės senaties taikymo, atstatymo klausimus bei iš to kylančias pasekmes. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškinys galėjo būti atmestas ir kitu pagrindu, t. y. kaip pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turėtų atsakyti, nes ieškovas nesutiko netinkamą šalį pakeisti tinkama (b. l. 109, 110). Plungės priešgaisrinė tarnyba, kurioje dirbo ieškovas, buvo likviduota ir išregistruota iš rejestro 1999 m. balandžio 30 d. (b. l. 102). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jos teises perėmė Plungės rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kurios nuostatai įregistruoti tik 1999 m. gruodžio 1 d. , ir juose nenurodoma šią tarnybą esant buvusios Plungės priešgaisrinės tarnybos teisių perėmėja (b. l. 93–97). Plungės priešgaisrinė tarnyba buvo reorganizuota Plungės rajono tarybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 124, ir šio sprendimo pagrindu ieškovas buvo atleistas iš darbo (b. l. 13, 14, 25–26; 142–143). Kasaciniu skundu ieškovas J. Narbutas prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 22 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1) teismai neteisingai išaiškino ir dėl to be pagrindo netaikė DSĮ 29 straipsnio 4 dalies nuostatų, draudžiančių darbdaviui atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva darbuotojų jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Ši įstatymo nuostata turi būti besąlygiškai taikoma ir atleidžiant iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 2) byloje neginčijamai nustatyta ieškovo darbovietę buvus ne likviduotą, o reorganizuotą iš Plungės priešgaisrinės tarnybos prie Plungės miesto policijos komisariato į Plungės rajono priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą bei kaimo ugniagesių komandas. Tai įrodo tiek 1998 m. gruodžio 17 d. Plungės rajono tarybos sprendimas Nr. 124, tiek įrašai ir žymos ieškovo socialinio draudimo pažymėjime; 3) darbdavys 1999 m. balandžio 28 d. buvo informuotas apie ieškovo laikiną nedarbingumą, todėl atleidimo iš darbo diena darbdavys privalėjo nurodyti sekančią dieną, einančią po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo dienos. Darbdavys šio įstatymo reikalavimo nesilaikė ir su ieškovu už laikinojo nedarbingumo laikotarpį neatsiskaitė. Esant tokiam pažeidimui, teismai turėjo taikyti DSĮ 29 straipsnio 4 dalies bei 41 straipsnio nuostatas ir pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo 1999 m. gegužės 1 d. neteisėtu; 4) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai nurodė ieškinį buvus pareikštą netinkamam atsakovui. Nutartyje minima 1999 m. balandžio 30 d. likviduota Plungės priešgaisrinė tarnyba buvo steigiama Plungės rajono savivaldybės tarybos, tačiau taip ir liko neįsteigta. Su ieškovo darboviete ši tarnyba neturėjusi nieko bendra, o ieškovo socialinio draudimo pažymėjime padarytos žymos apie priėmimą ir atleidimą iš darbo yra patvirtintos tuo pačiu – Plungės priešgaisrinės tarnybos prie Plungės rajono policijos komisariato – antspaudu ir to paties pareigūno – šios tarnybos viršininko L. S-kaus – parašu; 5) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus apžvalgoje „Dėl Darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose, išnagrinėtose per 1995 metus” nurodyta, kad „įmonės savininko, jos pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas darbo sutarties nenutraukia, o įmonėms susijungus, įmonę padalijus, prijungus prie jos kitą ar pakeitus įmonės rūšį, darbuotojų darbo santykiai tęsiasi”. N-s bylos nagrinėjimo metu ieškovas kaip vienu iš neteisėto atleidimo iš darbo pagrindų rėmėsi šiuo argumentu, teismai jo nevertino; 6) teismai, pažeisdami DSĮ 37 straipsnio reikalavimą, nepatikrino, ar ieškovas neturėjo pirmenybės teisės būti paliktas dirbti; 7) teismai, konstatuodami kreipimosi į teismą terminą esant praleistą ne dėl svarbių priežasčių, neteisingai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo momentą (CK 86 str. ). Teismai tokiu momentu laikė 1999 m. gegužės 1 d. , t. y. ieškovo atleidimo iš darbo dieną, o ieškovo 1999 m. liepos 7 d. kreipimąsi į darbovietės administraciją bei 1999 m. liepos 8 d. kreipimąsi į Plungės rajono merą pripažino buvus ne dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teisė į ieškinį atsirado tik 1999 m. liepos 9 d. , t. y. dieną, kai į Platelių kaimo ugniagesių komandą buvo priimtas dirbti S. Mažonas, nes pagal DSĮ 34 straipsnio 7 dalį laisva darbo vieta turėjo būti pasiūlyta ieškovui. Apie šį ieškovo teisių pažeidimą (ieškovo teisės į ieškinį atsiradimo momentą) pastarajam tapo žinoma dar vėliau. Ieškovas 1999 m. rugpjūčio 11 d. ieškininiu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, todėl kreipimosi į teismą terminas negali būti laikomas praleistu arba praleistu be svarbių priežasčių. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas – Plungės rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba – prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad: 1) kasatoriaus motyvas esą teismai turėjo taikyti DSĮ 29 straipsnio 4 dalį yra visiškai nesuprantamas. Įsakymas Nr. 01–TE apie ieškovo atleidimą iš darbo buvo parašytas 1999 m. vasario 26 d. , nurodant, jog jis atleidžiamas nuo 1999 m. gegužės 1d. Ieškovas su įsakymu buvo supažindintas, jį pasirašė, su juo buvo visiškai atsiskaityta 1999 m. vasario mėnesį, ir po to J. Narbutas į darbą nėjo, nedirbo nė vienos dienos. Nei iki atleidimo iš darbo datos, t. y. iki 1999 m. gegužės 1 d. , nei vėliau įstatymo nustatytu laiku jokių pretenzijų dėl atleidimo iš darbo J. Narbutas nereiškė. Kasatoriaus teiginys jo darbovietę buvus ne likviduotą, o reorganizuotą iš Plungės priešgaisrinės tarnybos prie Plungės rajono policijos komisariato į Plungės rajono priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą bei kaimo ugniagesių komandas yra niekuo nepagrįstas ir klaidinantis, nes Plungės rajono tarybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 124 buvo nuspręsta: „Reorganizuoti Plungės priešgaisrinę tarnybą, finansuojamą iš savivaldybės biudžeto, į kaimo ugniagesių komandas prie Alsėdžių, Kulių, N-jasodžio, Paukštakių, Platelių, Šateikių, Tverų, Žemaičių, Kalvarijos ir Žlibinų seniūnijų, jų finansavimą nuo 1999 m. sausio 1 d. perduodant seniūnijoms”. Tokiu būdu Plungės rajono gelbėjimo tarnyba su šiomis organizacijomis neturi nieko bendra nuo 1999 m. sausio 1 d. Tame pačiame sprendime nurodyta merui sudaryti komisiją perduoti – priimti turtą ir archyvinę medžiagą. Biudžeto lėšų tarnyboms reorganizuoti buvo skirta tik 1999 m. pirmajam ketvirčiui. Reorganizaciją užbaigus per 1999 m. pirmąjį ketvirtį, buvo visiškai atsiskaityta, perduodant net antspaudą, todėl Plungės rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba 1999 m. balandžio 28 d. negalėjo būti darbdaviu ir juo nebuvo; 2) teismai šiuo atveju neturėjo taikyti DSĮ 29 str. 4 dalies bei 41 straipsnio ir pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nes J. Narbutas iš darbo atleistas nepažeidžiant įstatymų: jis buvo įspėtas, supažindintas su įsakymais, labai gerai žinojo visas pasekmes, su atleidimu sutiko ir tam neprieštaravo. Priešingai, J. Narbutas gavęs atlyginimą už laikotarpį iki 1999 m. gegužės 1 d. ir išeitinę kompensaciją iki 1999 m. liepos 1 d. , daugiau nė vienos dienos nedirbo; 3) Plungės priešgaisrinė tarnyba buvo įregistruota 1998 m. rugpjūčio 26 d. , identifikavimo kodas 7053454 Nr. BD 98–1. Ši tarnyba neturi nieko bendra su Plungės rajono priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Jai finansavimas buvo skiriamas iš savivaldybės biudžeto, savivaldybės nurodymu ir pavedimu buvo tvarkomi kadrai, tai patvirtina ir Plungės rajono tarybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 124. Kasatorius nurodo antspaudą visuose dokumentuose esant Plungės priešgaisrinės tarnybos prie Plungės rajono policijos komisariato, o parašą – to paties pareigūno, t. y. L. S-kaus. Tačiau visiškai ignoruojama tai, jog nurodytosios tarnybos yra finansuojamos iš skirtingų šaltinių. Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1996 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 886 nuspręsta likviduoti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Plungės rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato (1. 2 p. ). Tuo pačiu įsakymu panaikinti ir šios tarnybos etatai; 4) ieškovo motyvai dėl praleistų kreipimosi į teismą terminų yra visiškai nepagrįsti. Pagal DSĮ 42 straipsnį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, nušalinimu nuo darbo ar perkėlimu į kitą darbą, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, nušalinimą ar perkėlimą, gavimo dienos. Tokį dokumentą ir visišką atsiskaitymą J. Narbutas gavo dar 1999 m. vasario mėnesį, todėl jo tvirtinimas teisę į ieškinį atsiradus nuo tos dienos, kai į Platelių kaimo ugniagesių komandą buvo priimtas dirbti S. Mažonas, yra visiškai nepagrįstas. Toks teiginys prieštarauja ankstesniam tvirtinimui, kad J. Narbuto teisės buvo pažeistos atleidus jį laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. S. Mažoną į darbą priėmė Platelių seniūnija, su kuria Plungės rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba niekaip nėra susijusi, todėl kasatoriui tas darbas negalėjo būti pasiūlytas; 5) ieškovui 1999 m. rugpjūčio 11 d. kreipusis su ieškininiu pareiškimu dėl neteisėto atleidimo iš darbo į Klaipėdos apygardos teismą, ieškininės senaties terminai nebuvo sustabdyti, nes apygardos teismai tokios kategorijos bylų pirmoje instancijoje nenagrinėja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis, apibrėždama kasacinio teismo galias, nustato, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus teismo sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinis teismas tiria tik teisės ir netiria fakto klausimų. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo kelis teisės klausimus, būtent – netinkamą DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto, to paties straipsnio 4 dalies, DSĮ 37, 41 ir 42 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir taikymą. Kadangi bylą nagrinėję teismai ieškovo ieškinį atmetė dėl to, kad jis be svarbių priežasčių praleido DSĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, todėl pagrindinis teisės klausimas šioje byloje yra DSĮ 42 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas. Pagal savo teisinę prigimtį DSĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra ieškininės senaties terminas. DSĮ 42 straipsnio 1 dalis numato, kad vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada darbuotojas gavo dokumentą, patvirtinantį jo atleidimą iš darbo. Įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo priimtas 1999 m. vasario 26 d. Bylą nagrinėję teismai pripažino, jog šis įsakymas ieškovui buvo įteiktas. P-s ieškovas pripažino, kad įsakymą jis gavo ir su juo buvo visiškai atsiskaityta 1999 m. vasario pabaigoje (b. l. 112). Tačiau į teismą ieškovas kreipėsi tik 1999 m. rugpjūčio 23 d. Todėl kasacinio skundo teiginys, kad vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 1999 m. liepos 9 d. aiškiai neatitinka įstatymo ir yra atmestinas. Be to, ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių jis praleido vieno mėnesio terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškininę senatį. Kasatoriaus argumentas, jog jis bandė ginčą išspręsti neteisminiu būdu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes DSĮ 42 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad ginčiai dėl atleidimo nagrinėjami tiesiogiai teisme ir jokia išankstinė neteisminė šių ginčų nagrinėjimo tvarka nėra nustatyta. Darbo teisėje galioja toks pats principas kaip ir civilinėje teisėje – ieškininės senaties termino praleidimas be svarbių priežasčių yra pagrindas ieškinį atmesti (DĮK 242 str. 4 d. ). Todėl teismai teisingai aiškino ir taikė DSĮ 42 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. N-s pripažinus, kad teismai teisingai aiškino ir taikė DSĮ 42 straipsnio 1 dalį, kitų kasacinio skundo argumentų analizė netenka prasmės, tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad yra nepagrįsti ir kiti kasacinio skundo argumentai. DSĮ 29 straipsnio 4 dalis, draudžianti atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, šiuo atveju nebuvo pažeista. Pirma, įspėjimas apie atleidimą ir įsakymas atleisti iš darbo buvo priimtas ne ieškovo laikinojo nedarbingumo metu. Antra, ieškovo teisės nebuvo pažeistos, nes šalių susitarimu visos ieškovui priklausančios sumos, įskaitant dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių išeitinę pašalpą, jam buvo išmokėtos 1999 m. vasario pabaigoje, t. y. iki jo laikinojo nedarbingumo. Su tokiu atleidimo iš darbo įforminimu sutiko pats ieškovas, gavęs iš darbdavio visas jam priklausančias sumas, ir daugiau į darbą nėjęs. Taigi DSĮ 29 straipsnio 4 dalis nebuvo pažeista. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo ne pats reorganizavimo faktas, o darbuotojų skaičiaus mažinimas dėl reorganizavimo. Sprendimo dėl reorganizavimo ieškovas neginčijo, o bylą nagrinėję teismai konstatavo buvus darbuotojų skaičiaus sumažinimą, nes be ieškovo iš darbo buvo atleisti dar du darbuotojai (b. l. 44). Todėl negalima sutikti su kasatoriaus argumentu, kad darbo santykiai turėjo tęstis ir po įmonės reorganizavimo, nes įsakyme atleisti iš darbo atleidimo pagrindas nurodytas ne reorganizavimas, o darbuotojų skaičiaus mažinimas. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad DSĮ 37 ir 34 straipsnių 7 dalis nebuvo pažeista, nes kito darbo, į kurį galima buvo perkelti ieškovą, nebuvo. Atsakovo teiginys, kad laisvų vietų nebuvo, nėra paneigtas. Kasatoriaus nurodytas faktas, kad 1999 m. liepos 9 d. į Platelių kaimo ugniagesių komandą vairuotoju buvo priimtas kitas žmogus, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes nėra įrodyta, kad laisva vairuotojo vieta buvo jau įspėjant ieškovą apie atleidimą iš darbo ar priimant įsakymą jį atleisti iš darbo. Be to, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą, naują vairuotoją į darbą priėmė Platelių seniūnija, o ne ankstesnis ieškovo darbdavys. Todėl bylą nagrinėję teismai DSĮ 37 ir 34 straipsnio 7 dalį aiškino ir taikė teisingai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta nesant pagrindo naikinti skundžiamus sprendimą ir nutartį (CPK 354 2 str. 5 d. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 370 straipsniu, nutarė: 1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą. 2. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teisėjų kolegijos pirmininkas V. G-a- Teisėjai E. L-a- V. M-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |