|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 3. Dėl cesijos sutarties Kadangi cesijos sutartimi yra perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė, tai visų pirma būtina nustatyti, ar apskritai tokia reikalavimo teisė egzistuoja. Todėl vertinant reikalavimo perleidimo teisinius santykius bei jų teisėtumą, būtina išskirti bei įvertinti šiuos reikalavimo perleidimo aspektus: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisės, esančios reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) patį reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės). Kai reikalavimas yra perleistas į teisę gauti lėšas, surinktas kaip draudimo įmokos už sudarytas draudimo sutartis, tai reikalavimo perleidimo teisėtumui konstatuoti pakanka nustatyti, jog skolininkas, sudarius draudimo sutartis, faktiškai gavo lėšas (draudimo įmokas) iš draudėjų. Konstatavus, jog pinigus iš draudėjų skolininkas gavo, pastarajam atsiranda prievolė šias lėšas pervesti draudimo kompanijai, su kuria yra sudarytos draudimo sutartys (polisai). Nustačius, jog skolininkas draudimo įmokas surinko, bet jų nepervedė draudimo kompanijai, draudimo kompanijos teisės reikalauti tokių įmokų iš skolininko perleidimas reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) neprieštarautų įstatymui, sutarčiai ir nėra sietinas su kreditoriaus (draudimo kompanijos) asmeniu. Be to, sprendžiant priešingai, būtų sudaroma prielaida skolininkui nepagrįstai praturtėti draudimo kompanijos sąskaita, ką draudžia įstatymas (1964 m. CK 512–514, naujojo CK 6. 237–6. 242 straipsniai). Civilinė byla Nr. 3K–3–1255/2002 Bylų kategorija: 33; 67 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2002 m. spalio 28 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A-o S-niškio (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja) ir Sigito G-iaus, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Raimundo Lisausko individualios įmonės kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 21 d. sprendimo bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Raimundo Lisausko individualios įmonės ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Daisotra“ dėl skolos išieškojimo pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas nurodė, kad 2000 m. gruodžio 4 d. su likviduojama UAB „H-is–Draudimas“ pasirašė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria UAB „H-is–Draudimas“ perleido R. Lisausko IĮ 74 400,75 Lt dydžio kreditorinį įsiskolinimą. Perleidžiamo kreditorinio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas – UAB „H-is–Draudimas“ įgaliojimas AB „Daisotra“ kompanijos vardu ir sąskaita sudarinėti draudimo sutartis, išdavinėti draudimo polisus ir gauti už išduotus draudimo polisus draudimo įmokas. AB „Daisotra“ privalėjo vieną kartą per ketvirtį pervesti į UAB „H-is–Draudimas“ atsiskaitomąją sąskaitą gautas draudimo įmokas. Vykdydama savo pareigas AB „Daisotra“ 1999 m. išdavė nemažai draudimo polisų, tačiau neįvykdė įsipareigojimo pervesti į UAB „H-is–Draudimas“ atsiskaitomąją sąskaitą gautas draudimo įmokas. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo priteisti iš ieškovo 74 400,75 Lt įsiskolinimą, susidariusį dėl AB „Daisotra“ nepervestų draudimo įmokų. Alytaus rajono apylinkės teismas 2002 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas surinktų įrodymų pagrindu nurodė, jog ieškovas nepateikė įgaliojimų ar sutarties, kurių pagrindu AB „Daisotra“ sudarinėjo avansines sutartis UAB „Hermis–draudimas“ vardu. Atsakovas neturėjo teisės verstis draudimo brokerio veikla. Nėra pateikta draudimo polisų, išduotų atsakovo vardu, be to, byloje pateiktas draudimo polisų apmokėjimo grafikas pasirašytas neįgalinto asmens. Tokiu būdu, nesilaikant Draudimo įstatymo ir neįforminus draudimo santykių rašytine forma, visa rizika ir pasekmės atitenka UAB „Hermis–draudimas“. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. kovo 20 d. nutartimi ieškovo R. Lisausko IĮ apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais bei nurodė, jog pavedimo teisiniai santykiai tarp draudimo kompanijos ir atsakovo nebuvo įrodyti, pakankamų atsakovo skolą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Kasaciniame skunde R. Lisausko IĮ nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi teismai, pažeisdami CPK 58 ir 65 straipsnius, nevisapusiškai, nepilnutinai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, esančius byloje. Teismai nepagrįstai taikė Draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, taip pat nepagrįstai netaikė CK 176 straipsnio. Kasatoriaus teigimu, AB „Daisotra“ įsiskolinimą UAB „Hermis–draudimas“ patvirtina polisai, griežtos apskaitos blankų pajamų–išlaidų važtaraščiai, taip pat atsakovo raštai dėl atsiskaitymo, AB „Daisotra“ pasiūlytas atsiskaitymo grafikas. Po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo AB „Daisotra“ buvo pranešta apie reikalavimo teisę, tačiau atsakovas jokių atsikirtimų pagal CK 241 straipsnį nepareiškė. Teismas nepagrįstai atmetė minėtus įrodymus, liudijančius, jog AB „Daisotra“ pripažįsta savo įsiskolinimą. Nepagrįsta teismų išvada, kad, atsakovui neturint draudimo brokerio licencijos, jis neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu. Kasatoriaus teigimu, draudimo polisai buvo skirti AB „Daisotra“ darbuotojams ir kitiems asmenims apdrausti, jie buvo panaudoti, todėl AB „Daisotra“, surinkusi iš apdraustųjų draudimo įmokas, turėjo pareigą apmokėti draudimo kompanijos sąskaitas. Kasatorius R. Lisausko IĮ prašo teismo Alytaus rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 21 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinant. CPK 356 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka atsiliepimas į kasacinį skundą negautas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tokia įstatymo norma suponuoja nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas nesprendžia fakto klausimų. Todėl faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ar aiškino materialinės teisės normas, ar nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų. Kasaciniame skunde keliami reikalavimo teisės perleidimo institutą, taip pat įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių kolegija pasisako. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai atmetė ieškinį iš esmės vadovaudamiesi tuo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo skolą draudimo kompanijai, bei įrodymų, patvirtinančių pavedimo santykius tarp atsakovo ir UAB „Hermis–draudimas“. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas neturėjo teisės užsiimti draudimo brokerio veikla, todėl reikalavimo perleidimas prieštarauja įstatymams. Su tokiomis teismų išvadomis kolegija nesutinka. Reikalavimų perleidimo (cessio) sutartis buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK nuostatoms, todėl šiems teisiniams santykiams yra taikytinos šio kodekso nuostatos, nors sutartiniai santykiai, susiklostę tarp perleidimo teisinių santykių dalyvių, yra aiškintini pagal naujojo CK nuostatas (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis). 1964 m. CK 238 straipsnis numatė, jog kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe. Kadangi cesijos sutartimi yra perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė, tai visų pirma būtina nustatyti, ar apskritai tokia reikalavimo teisė egzistuoja. Todėl vertinant reikalavimo perleidimo teisinius santykius bei jų teisėtumą, būtina išskirti bei įvertinti šiuos reikalavimo perleidimo aspektus: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisės, esančios reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) patį reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės). Reikalavimo teisės dalyku šioje byloje yra teisė reikalauti lėšų, kurias, kaip nurodo ieškovas, atsakovas gavo kaip draudimo įmokas pagal draudimo kompanijos sudarytas sutartis su atsakovo darbuotojais ir kitais asmenimis. Šias draudimo įmokas turėtų gauti draudikas, kuris už šią įmoką įsipareigoja, įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjui arba trečiajam asmeniui sumokėti draudimo sutartyje numatytą išmoką. Tokias įmokas turėjo gauti draudimo kompanija, bet ne atsakovas, kuriam, sprendžiant iš bylos medžiagos, tik buvo pavesta tokias įmokas surinkti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgdama į tai, jog šioje byloje reikalavimo perleidimo dalyką pagal cesijos sandorį sudaro teisė reikalauti lėšų, surinktų kaip draudimo įmokos už draudimo sutartis, o ne draudimo santykių pagrindu tarp draudiko ir draudėjo atsirandančios prievolės įvykdymas, teisėjų kolegija pažymi, jog tas faktas, ar turėjo teisinį pagrindą ar ne atsakovas išdavinėti draudimo polisus ir rinkti už tai draudimo įmokas, neturi reikšmės paties piniginio reikalavimo teisės perleidimo pagrįstumui. Byloje pateikti draudimo polisai patvirtina draudimo sutarčių sudarymo faktus tarp draudimo kompanijos (UAB „Hermis–draudimas“) ir fizinių asmenų. Jos įstatymui neprieštaravo ir buvo galiojančios. Be to, kaip buvo minėta, reikalavimas buvo perleistas į teisę gauti lėšas, surinktas kaip draudimo įmokos už sudarytas draudimo sutartis, todėl reikalavimo perleidimo teisėtumui konstatuoti pakanka nustatyti, jog atsakovas, sudarius draudimo sutartis, faktiškai gavo lėšas (draudimo įmokas) iš draudėjų. Konstatavus, jog pinigus iš draudėjų atsakovas gavo, pastarajam atsiranda prievolė šias lėšas pervesti draudimo kompanijai (UAB „Hermis–draudimas“), su kuria yra sudarytos draudimo sutartys (polisai). Šių aplinkybių teismai deramai nesiaiškino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog atsakovas draudimo įmokas surinko, bet jų nepervedė draudimo kompanijai, draudimo kompanijos teisės reikalauti tokių įmokų iš atsakovo perleidimas ieškovui neprieštarautų įstatymui, sutarčiai ir nėra sietinas su kreditoriaus (draudimo kompanijos) asmeniu. Be to, sprendžiant priešingai, būtų sudaroma prielaida atsakovui nepagrįstai praturtėti draudimo kompanijos sąskaita, ką draudžia įstatymas (1964 m. CK 512–514, naujojo CK 6. 237–6. 242 straipsniai). Dėl pavedimo santykių tarp atsakovo ir UAB „Hermis–draudimas“ teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6. 193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, išsiaiškinant pirmiausiai tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į šalių tarpusavio praktiką ir kt. kriterijus. Todėl apie pavedimo santykių egzistavimą galima būtų daryti išvadą ne tik iš rašytinės pavedimo sutarties ar įgaliojimo, bet ir iš faktinių šalių santykių bei kitų netiesioginių rašytinių įrodymų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Hermis–draudimas“ yra sudaręs draudimo sutartis su nemažai atsakovo įmonės darbuotojų, byloje pateikti pajamų–išlaidų važtaraščiai, atsakovo raštai dėl atsiskaitymo, AB „Daisotra“ pateiktas atsiskaitymo grafikas. Šių įrodymų, taip pat paties lėšų pervedimo AB „Daisotra“ fakto teismai iš esmės nevertino arba juos vertino netinkamai. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudimo polisų apmokėjimo grafikas pasirašytas neįgalinto asmens, remiasi tik atsakovo paaiškinimais ir todėl negali būti pripažintas pagrįstu, be to, neatsako į klausimą, ar atsakovas tikrai gavo draudimo kompanijai priklausančias gauti draudimo įmokas. Be to, teismams aiškinantis klausimą, ar siejo prievoliniai santykiai atsakovą ir draudimo kompaniją, ar tarp atsakovo ir draudimo kompanijos egzistavo sutartiniai santykiai, susiduriama su draudimo kompanijos reikalavimo teise atsakovui bei UAB „Hermis–draudimas“, šios kompanijos interesų gynimu, jei reikalavimų perleidimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia ir būtų taikoma restitucija, todėl, esant galimybei, būtina įtraukti draudimo kompaniją į bylą trečiuoju asmeniu. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog teismai nenustatė visų reikšmingų šiai bylai išspręsti aplinkybių, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, rėmėsi prielaidomis, kai kurios teismų išvados prieštarauja bylos medžiagai. Todėl kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 straipsnis) bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl to pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 370 straipsniu, n u t a r i a : Alytaus rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 21 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |